Fašistinės Rusijos entuziazmas atlėgs. Nebus jau iš kur tempti invalidus, pensininkus ir visus kitus gerontus, degeneratus mirti į frontą. Tačiau jau dabar turi atsirasti lyderis, partija, pagaliau valstybė, kuri nebijotų konfigūruoti šią slavų tautą po Pūtino mirties.
Galimai tai yra Anglija, kuri seniai permatė, kad nėra prasmės gaišti laiką su Briuselio biurokratais ir rankutėmis pamojavo šiam pseudodariniui.
9 bitės 1 vilką pjauna?
Apie kokią ES vienybę, saugumo koncepciją galima kalbėti, kai pirmas atvejis istorijoje, kuomet genocido plėšoma šalis vos ne ant kelių atsiklaupusi prašo realios karinės paramos, pagalbos- kapinių tyla ir rimtis per Vėlines.
Didieji diplomatijos šulai nesugeba paskambinti kokiam tai Lavrovui, Peskovui ir aiškiai ultimatyviai pasakyti: meldžiamieji, norime sulaukti kuo skubesnio atsakymo, ar dar regite Rusiją.
Vakarų civilizacijos fone, tarptautiniame komunikavime, ar jau nebe? Jeigu NATO, ginklai gintis nuo barbarų sukelia isteriją, grasinimus- viskas suprantama. Duodame minimalų laiką Jums užbaigti fizinį nekaltų žmonių, civilinių objektų, kultūros paminklų objektų naikinimą. Nesutinkate- gaunate neišpasakytą smūgį…
Apie tai jau užkimdami šaukia Adamkus, čekai, danai, slovakai- jokio rezonanso. Macronas su vyno taurele vakarais paflirtuoja su diktatoriumi ant kušetės per skype ir avis sveika, vilkas sotus.
Naujo politinio junginio idėja?
Anglija ne pirmoji šalis pradėjusi ardyti fiktyvios imperijos pamatus. Turiu omenyje aišku ES. Tai yra visiškai išsiderinęs, be veiksmų plano, amplitudės darinys, kurio prioritetas- pinigai, fondai, bet ne garbė, sąžinė.
Kur tie korono pandemijos tyrimai, ataskaitos Uhane? Kodėl regint, kad vėl Kinijoje, Korėjoje žmonės gatvėse su kaukėmis neinformuojama PSO, kokių naujų vakcinų, apribojimų imsis globalistai? Kokią teisę turi politikai slėpti nuo žmonių tikrą tiesą?
Kosove, Ruandoje, Moldovoje buvo tarptautiniai stebėtojai, mėlynieji šalmai. Ukraina tapo dykra, niekieno teritorija, apleista Robinzono Kruzo sala.
Tai, kad Rusija pati atsibus iš užzombinto letargo – neverta tikėti. Mano geras klasės draugas protingai pasakė, kad ten liaudis neturi alternatyvos, alkoholikai į mitingus, dėl realios valdžios perversmo masių neišves, o visa kita dalis sėdi Putlerio kišenėje, nes yra biudžetininkai.
Visą Rusiją sudaro milicija ir jėgos struktūros. Tau suteikė nemokamai butą, išsilavinimą, socialines, medicinines garantijas- būk malonus už šitą įsipareigojimą atidirbk prievartaudamas kūdikius ir jaunas moteris.
Todėl be va bank sprendimų, surizikavimo dėl intervencijos į šitą fašizmo kopiją planetoje, darnos ir harmonijos nebus. Ukraina ateityje gal net nesureaguos į bet kokį konfliktą, kuris kils kontinente. O juk jie nuolat vyksta, tik mūsų žiniasklaidai yra paliepta sėdėti prisisėmus pilnas burnas vandens.
Turkija atakuoja kurdus ir apšaudo Siriją, provokuodama susirėmimus su Rusija. Ir tai yra itin gerai tuo aspektu, kad Putleriui jėgos kalba yra vienintelė adekvatumo sąlyga. Dar bent viena šalis atsuktų šautuvus į Kremliaus tironus- neabejoju Ukrainoje karo baigtis pasvirtų labai pozityvia linkme.
Publicistas Šenderovičius akcentavo, kad dabar protestuotojų Rusijoje prieš Putino sukeltą karą yra tūkstančiai, kai tuo tarpu prieš Hitlerį 1943 m. buvo vos 40 žmonių.
“ – Rusija neturi būti žeminama, nepaisant „istorinės” Putino klaidos”, – vakar pareiškė Macronas, tuo labai įžeisdamas Ukrainos žmones. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kaip mat sureagavo į Prancūzijos prezidento Macrono komentarą, tviteryje paskelbdamas, kad „raginimai vengti Rusijos pažeminimo gali tik pažeminti Prancūziją ir kiekvieną kitą šalį, kuri to reikalaus. Būtent Rusija pati save žemina. Mums visiems geriau susitelkti ir pastatyti Rusiją į vietą. Tai atneš taiką ir išgelbės gyvybes”.
Macronas taip rūpinasi Putino veidu ir taip stengiasi Rusijos orumo išsaugojimu, kad galėtų nedelsdamas paprašyti Rusijos pilietybės, kaip tai padarė jo tautietis Gerar Depardieu. Gertų vyrai vyną jachtoje su vaizdu į Mariupolį…
Ukrainos derybų grupė teigia, kad derybos su Rusija gali būti tęsiamos sustiprinus Ukrainos pozicijas. Ukrainos derybinės pozicijos matuojamos ginklais ir jų efektyvumu, būtent taip, kaip šiandien reikia kalbėti su Rusija.
Ukrainos „Energoatom” paskelbė, jog šįryt 5.30 val Rusija įvykdė dar vieną branduolinio terorizmo aktą: Rusijos sparnuotoji raketa praskrido kritiškai žemai virš Pietų Ukrainos atominės elektrinės. Greičiausiai ši raketa buvo paleista į Kyjivą, kur šį rytą griaudėjo sprogimai.
Šiknarankiai besisvaidydami klišomis raketomis pridarys bėdos ir sau, ir pasauliui. Spjaukim triskart per petį.
Smūgiai į Kyjivą greičiausiai Kremliaus beviltiškumo ženklas, suvokiant, kad diena X, kuomet Ukraina pereis į kontrpuolimą artėja. Jau dabar su turimais ginklais ukrainiečiai didvyriškai stumia okupantą iš Severodonecko. Turėdami modernią ginkluotę ir išmokę su ja veikt, ukrainiečiai okupantui užkurs tikrą pragarą. Arestovičius garsiai mąsto, kad persilaužimas fronte įvyks liepos gale – rugpjūtį, o Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas paskelbė optimistines prognozes, kad karas baigsis dar šiais metais. Mes esame kiek atsargesni ir manytume, kad aktyvūs veiksmai turėtų baigtis iki žiemos. Bet karas, jei Rusija nebus demilitarizuota, denacifikuota ir nuteista už karo nusikaltimus, tęsis.
Be esminių pakitimų. Nepatvirtintais duomenimis nuo vadovavimo Donbaso „karinei operacijai“ nušalintas „Sirijos skerdikas“ Dvornikov. Per du mėnesius intensyvių bombardavimų nepasiekta jokių esminių operacinių tikslų, išskyrus Iziumo ir Popasnos užėmimą. Nepasiteisino bombų ir raketų taškymo taktika. Ar tai tiesa ir ar karo nusikaltimų vairas perduotas generolui Genadij Židko, sužinosime. Dažnas karo vadų keitimas rodo, kad Kremliaus režimas blaškosi ir yra labai nepatenkintas karo eiga.
Iki birželio 11 d. pratęstas Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties patikrinimo terminas. Bresto srityje vyko pratybos, kuriose dalyvavo ir Baltarusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai.
Rytuose rusai daugiausia dėmesio skiria puolamosioms operacijoms, siekiant apsupti Ukrainos karius Severodonecko ir Lysičiansko rajonuose ir blokuoti pagrindinius logistikos kelius.
Slovjansko apylinkėse priešasi baigė pergrupuoti karius. Kai kurie daliniai juda į priekį Dovhenke – Dolyna ir Bražkivka – Vernopilja kryptimis.
Avdijivkos, Kurachivo, Novopavlovsko ir Zaporožės kryptimis okupantai apšaudo priekinę gynybos liniją ir ukrainiečių kariuomenės užnugarį.
Pietuose, Chersono srityje, driskius gynybinėse pozicijose naikino Ukrainos aviacija.
Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvai patruliuoja valstybės oro erdvėje ir teikia ugnies paramą kariuomenės daliniams.
Norvegijos savaeigės haubicos M109A3 jau daužo priešą priešakinėse fronto linijose.
Vakar prie ukrainietiškai lietuviškų barščių bendraujant su 2014-ųjų Donecko oro uosto gynėju, buvome pusiau juokais, pusiau rimtai paprašyti nevadinti driskių, vagių, žudikų, prievartautojų ir marodierių orkais. Agresoriaus ir okupanto ginkluotų nusikaltėlių gauja to neverta.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)
Atėjo metas kalbėtis ne apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę, o spręsti, kaip tam užkirsti kelią, trimituoja Kremlius. Rusija siekia atstatyti pusiausvyrą pasaulyje ir apginti savo nacionalinius interesus, tačiau tam neva būtina sėsti prie stalo ir išspręsti reikalus. Kaip reikalai sprendžiami rusišku būdu mes matome Ukrainoje – Bučoje ir Mariupolyje, Borodiankoje ir Severodonecke. Blogiausia, kad visais šitais rusiškos taikos kliedesiais persisunkę didieji taikytojai Europos valstybių sostinėse.
Rusijos URM’as teigia, kad JAV susirūpino dėl savo įvaizdžio, nes visas pasaulis žino, kad “Pentagonas dalyvavo Kyjive kuriant ir bandant biologinius ginklus su žmonėmis”. Esą dabar, pagal sociologinius Zacharovos duomenis, kas trečias amerikietis tiki, jog Pentagonas Ukrainoje kūrė bakteriologinį ginklą. Slaptą!
Uch – stipriai. Bet iš esmės, Kremliuje akivaizdi žanro krizė. Tai kliedima, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tai neapsisprendžiama, kodėl pradėtas karas su Ukraina: siekiant ją denacifikuoti ar sunaikinti bakteriologinį JAV ginklą. Anksčiau teigta, kad Ukrainos laboratorijose buvo sukonstruoti rusus naikinantys mirtinomis ligomis užkrėsti paukščiai, dabar – eksperimentai su žmonėmis. Na, c’mon, gal kokią fantaziją apie invazinę žaliųjų varlių rūšį?
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vakar žurnalistams pareiškė, kad Rusijos vadovybė nenori užgrobti ir pavergti Ukrainos. Esą Rusija ginasi nuo užpuolimo, o puolama ne tik Rusija, bet ir Baltarusija.
Paklaustas, ar Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos, kad būtų pasiekta taika, JAV prezidentas Joe Bidenas atsakė: „Taikos siekis yra labai svarbus. <…> Nesiruošiu jiems nurodinėti, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti”.
Ukraina suteikė pilietybę Aleksandrui Nevzorovui ir jo žmonai Lidijai. Faktą ukrainiečiai priėmė prieštaringai. Daugelis jūsų prisimena Nevzorovo reportažus Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuomet jis kūrė antilietuviškus karinius reportažėlius. Nevzorovas dirbo Kremliui.
Panaši ir Pirmojo Rusijos kanalo propagandistės Marijos Ovsianikovos istorija, kuomet moteris tiesioginiame eteryje išstojo prieš karą. Po incidento katučių plojo dauguma ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, o buvusi propagandistė (greičiausiai FSB agentė) gavo darbą Die Welt. Pastaruoju metu Ovsianikova malasi po Ukrainą, pasisako prieš „rusofobiją“, prieš „kolektyvinę rusų atsakomybę“ dėl karo Ukrainoje ir ragina nutraukti Rusijai sankcijas. Akivaizdu, kad jai yra skirta užduotis ir ji ją vykdo nepriekaištingai.
Buvusiųjų nebūna, mielieji.
Be esminių pakitimų. Peskovas pareiškė, kad “ypatinga karinė operacija” bus tęsiama tol, kol bus pasiekti iškelti tikslai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė teigia, kad Rusijos daliniai stiprinami Slovjansko prieigose, ruošiantis atnaujinti puolimą prieš šį miestą, o prie sienos su Baltarusija Voluinės srityje sutelkta Baltarusijos karinių transporto priemonių kolona.
Deja, bet faktai rodo viena – Rusija kariauja iš esmės su visu Vakarų pasauliu Ukrainiečių karių rankomis ir nors galime teigti, kad pagrindinių operacinių tikslų nepasiekė, bet užgrobusi penktadalį Ukrainos teritorijos, nesiruošia sustoti.
Rytuose situacija įtempta. Tęsiasi įnirtingi mūšiai Severodonecke. Miesto vadovai teigia, jog atkovota 20 % miesto. Į mūšius dėl Severodonecko permestas tarptautinis kovotojų dalinys.
Tęsiasi apšaudymai artilerija ir aviacija palei visą fronto liniją.
Pagrindinės Rusijos driskių pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto rajonus.
Limano apylinkėse okupantai bando perimti kairiojo Severskio Doneco upės kranto kontrolę.
Pietuose per pastarąją parą situacija išliko sąlyginai rami. Ukrainiečiai kaupiasi tolimesniam puolimui, tuo tarpu rusai laižosi žaizdas ir rengiasi kontrpuolimui.
Pasaulio maisto programos vadovybė pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje Rytų Afrikoje susiduriama su blogiausia maisto saugumo situacija: net 82 mln. žmonių yra „labai alkani”. Pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiules problemas šalims, kurios kare nedalyvauja.
Tuo tarpu Putinas teigia, kad grūdų eksportas iš Ukrainos galimas „be problemų”.
” – Nėra jokių problemų eksportuoti grūdus iš Ukrainos”, – pareiškė diktatorius, teigdamas, kad tai galima daryti per Ukrainos uostus, kitus Rusijos (!) kontroliuojamus uostus ar net per Vidurio Europą. Putinas pažymėjo, kad Ukrainos grūdai gali būti eksportuojami per Baltarusiją.
Ir čia, mums regis, mes be reikalo nuvertinom ir nuvertinam režimą ir Putiną. Kaip priešą. Kiek mes besityčiotumėm ir bedurnindumėm kremlinus, pamąstykim, kaip jie sumaniai veikia.
Maža to, kad Kremlius sukaupė grūdų bei naftos atsargas ir 650 mlrd. $, besiruošdamas invazijai, pasaulio (ne tik Vakarų) šantažui išnaudoja savo pačių sukurtą maisto trūkumą.
Putinas aiškiai sako, kad panaikinus sankcijas, per užgrobtus Ukrainos uostus ir Baltarusiją duos grūdų: jūs gi (Vakarai) nenorit būti atsakingi už iš bado mirštančius žmones, juk tai – aiškiai jūsų kaltė!
Rusija (ir Ukraina) – ne tik didžioji naftos ir dujų, bet ir grūdų tiekėja pasaulyje. Ir štai šiuos ekonominius svertus Kremlius dabar išnaudoja. Putinui nusispjaut, jei iš bado mirs milijonai žmonių, nusispjaut, kai Europą purtys (purto) energetinė krizė. Putinui visa tai yra jo pergalės vaisiai. Taip pat, kaip ir milijonai migrantų, keliančių ekonomines problemas visai ES.
Kremliaus strategai visam tam ilgai ir kruopščiai ruošėsi, o dabar maigo visus paruoštus svertus.
Ar mes turime kaip ir kuo jiems atsakyti?
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
Norvegiškos haubicos jau Ukrainoje
*****
Locked N’ Loaded
Strateginis dėmuo
Rusija:
Geopolitinė izoliacija ir sankcijos per 100 atviros agresijos dienų nuosekliai didėjo. Kinija ir Indija nors ir nepasmerkė Kremliaus veiksmų, tačiau ir nepuolė užtarti agresoriaus. Rusija ir toliau lieka be sąjungininkų (Baltarusijos gubernija nesiskaito). Maža to, Rusijai nepavyko branduoliniu ir energetiniu šantažu eliminuoti ar bent sumažinti Vakarų paramos Ukrainai. Svarbu pasakyti, kad šioje situacijoje agresorius ieškojo išeities ir ją rado. Grūdų išvežimo trikdymas (grasinant nelegalių migrantų plūstelėjimu į Europą) ir senos „kremlinofilų“ šaikos aktyvavimas Vakaruose – tandemas, kuris agresoriui dar leidžia laikytis geopolitiniame vandenyne iškišus galvą virš stipriai banguojančio vandens.
Nepasiektas nei vienas Kremliaus keltas strateginis tikslas. Atvirkščiai – V. Zelenskio vadovaujama politinė ir karinė valdžia vis dar tvirta, Ukrainai realu sulaukti perspektyvos kelyje į ES, o Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi.
Rusijoje daugėja balsų nepritariančių Kremliaus veiksmams, nors jų kiekis dar nėra reikšmingas. Eskalacijos pradžioje buvę nežymūs protestai įgavo pogrindinio nepritarimo formas. Aiškiausiai jie pasireiškė padeginėjant karinius komisariatus bei slapstantis nuo kariuomenės. Savo indėlį įneša ir atskirų Rusijos popkultūros atstovų, aktorių ir kitų žinomų žmonių pozicija nepritariant agresijai. Šiame fone kova dėl valdžios Kremliuje dar neįgavo aštriausių formų, tačiau vis daugėjant pranešimų apie V. Putino mirtiną ligą, ši kova neabejotinai aštrės. Labai tikėtina, kad šioje kovoje bus panaudotos tiek agresija nepatenkintos gyventojų masės, tiek nuomonės formuotojai.
Ukraina:
Ukraina į neregėtas aukštumas iškėlė savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Vakarų visuomenės yra Ukrainos pusėje ir spaudžia savo politikus ją remti (Vokietijos pavyzdys). Kartu su finansine parama, Ukrainą pasiekia tokia ginkluotė, apie kurios perdavimą prieš 100 dienų buvo sunku svajoti. Ukraina sumaniai išnaudoja savo strateginės komunikacijos pajėgumus kuo greitesnei paramai gauti, tačiau jaučiasi užsižaidimas ir Vakarų tolerancijos ribos nebejautimas (Arestovičiaus įsivaizdavimas, kad jo keiksmai tiesioginiame eteryje nulėmė HIMARS‘ų siuntimą Ukrainai).
Ukraina pasiekė visus strateginius tikslus ir su Vakarų pagalba linkusi tai išsaugoti. Išlaikiusi suverenitetą, vadovybę ir kovojančias ginkluotąsias pajėgas, ji toliau žengia Europinės integracijos link. Maža to, pradiniame etape atrodė, kad Ukrainos politinė vadovybė būtų linkusi atsisakyti narystės NATO perspektyvos, tačiau pasiekusi karinių laimėjimų mūšio lauke ir turėdama Vakarų paramą, šią opciją vertina nebe taip vienareikšmiškai.
Ukraina kartas nuo karto panyra į vidines rietenas ir kaltų ieškojimus (TerOboronos vado atleidimas; grasinimas išsiaiškinti, kas kaltas dėl greito orkų prasiveržimo Pietų kryptyje; cirkas su P. Porošenko (ne)išleidimu į užsienį ir pan.). Galime tik priminti, jog kitais metais Ukrainoje vyks parlamento, o 2024 m. – prezidento rinkimai. Tad neatmestina, kad vidinė politinė kova tik aštrės, kas gali turėti neigiamos įtakos padėčiai fronte bei užsitikrinant tolimesnę Vakarų paramą.
Operacinis dėmuo.
Rusija:
Rusija pasiekė operacinę sėkmę Pietų kryptyje (Chreson ir Mariupol), patyrė du operacinio lygmens pralaimėjimus (Kyiv ir Charkiv), nesugebėjo įgyvendinti pradinio sumanymo Donbase (išėjimas prie Dniepro ir ukrainiečių Donbaso grupuotės apsupimas) bei šiuo metu yra priversta mažinti operacinį apetitą (siekia užimti Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk) ir kol kas atsargiai vertinti savo galimybes užimti visas Donecko srities administracines ribas, o ką jau kalbėti apie judėjimą iki Dniepro.
Nepaisant nesėkmių, nuolatinio savo jėgų pervertinimo, Rusija išlaikė ryžtą tęsti karinius veiksmus, sutelkė įmanomus resursus ir nesiskaitydama su nuostoliais atnaujino puolimą Donbase.
Operacine prasme nuo eskalacijos pradžios nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kiti jos veikėjai fronte iš esmės kaunasi už teritoriją, bet ne prieš priešą. Todėl net ir sukaupę mažiausią persvarą arba net jos neturėdami bando atakuoti, užimti naujas teritorijas ir tai parduoti kaip reikšmingą pergalę (tiek karinei vadovybei, tiek politikams, tiek visuomenei).
Ukraina:
Ukraina moka kainą už tai, kad pirmosiomis eskalacijos dienomis nesugebėjo blokuoti agresoriaus išsiveržimo iš Krymo pusiasalio. Cherson ir Zaporizhia atitraukia ženklias ukrainiečių pajėgas, kurios būtų labai reikalingos pavyzdžiui šiuo metu Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk trikampyje.
Nepaisant plataus fronto, kuriame agresorius stengiasi nuolat vykdyti puolamuosius veiksmus, ukrainiečiai sugeba tinkamai paskirstyti pajėgas ir reaguoja į besikeičiančią situaciją bei randa jėgų kontratakoms.
Ukrainiečiai nekeičia savo kariavimo principų ir kaunasi prieš priešininką, o ne siekia aklai išlaikyti ar užimti teritoriją. Tai karinėms operacijoms suteikia lankstumo, dėl ko agresorius ir toliau patiria didžiulius nuostolius.
Taktinis dėmuo Rusija:
Ima trūkti modernios kovinės technikos (arba bent jau konkurencingos ukrainietiškai ar vakarietiškai). Tankai, PKM, šarvuočiai imami iš sandėlių, pasigirsta kalbų, kad gali būti naudojama Baltarusijos kariuomenės šarvuota technika. Didelis trūkumas kvalifikuotų pėstininkų, nes atvykstantis papildymas (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) neužpildo esamų spragų (greitai žūsta, nemotyvuoti). Neatmestina, kad daugės šauktinių. RF pajėgos turi persvarą ugnimi (artilerija ir aviacija) ir tai jiems leidžia dalinai kompensuoti prieš tai įvardintus trūkumus.
Vadovavimas visais lygmenimis paremtas griežta hierarchija ir šabloniniais veiksmais. Trūksta lankstumo, kritinio mąstymo ir improvizacijos.
Agresoriaus taktika remiasi ugnies persvaros susikūrimu konkrečiame puolimo ruože (puolimo ašyje), ukrainiečių netiesioginės ugnies sistemų naikinimu/trikdymu, po to puola manevriniais vienetais. Agresorius išmoko mūšio Mariupolyje pamokas, ir operacijas apgyvendintose vietovėse planuoja ir vykdo nuosekliau. Rusija vis mažiau puola kolonomis (kaip iki mūšio už Donbasą metu), daug dėmesio skiria žvalgybai mūšiu, tačiau „tylioji“ žvalgyba ir rekognoskuotė (vadų žvalgymas) toliau išlieka silpna.
Ukraina:
Ukraina šiuo metu nusileidžia agresoriui ugnies galios prasme. Didžiausia problema – toliašaudė (ypač salvinė) artilerija, kuri galėtų smogti priešui į gynybos gylį (ar puolimo užnugarį), taip naikinant jo artilerijos sistemas ir puolimui besirengiančius manevrinius vienetus (labai laukiam HIMARS‘ų ). Nors mūšio lauke pasirodo ukrainiečių aviacija, tačiau ji naudojama tikslinėms užduotims ir nesiekia (nes neturi tam pajėgumo) perimti viršenybės ore. Šiuo metu didžiausią efektą operacine prasme duoda patyrę ir motyvuoti manevriniai vienetai ir juos remianti artilerija. Nors agresoriui ji nusileidžia vamzdžių kiekiu ir masiškumu, tačiau geriau sugeba reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau naikina konkrečius taikinius.
Vadovavimas paremtas lanksčiu įsakymo vykdymu, siekiant prisitaikyti prie besiklostančios situacijos su tikslu kuo maksimaliau savo jėgomis prisidėti prie bendro aukštesnės vadovybės sumanymo ir uždavinių, nelaukiant tiesioginių nurodymų.
Ukrainiečių taktika remiasi gera žvalgyba (pirmiausia dronais) ir geru targetingu. Net ir priešui puolant su kiekiu didesnėmis pajėgomis, turinčiomis persvarą ugnimi, ukrainiečiai koncentruotais artilerijos smūgiais ir kontratakomis silpniausiose priešo vietose sugeba numušti agresoriaus puolimo tempą ir/ar priverčia priešą stoti į gynybą. Esant palankioms sąlygoms (pvz.: Charkiv) nedidelėmis kontratakomis primeta sau naudingą mūšio tempą, perima iniciatyvą ir taip sugeba sukurti operacinį efektą.
*******
Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į Liuksemburgo parlamentą pareiškė, kad penktadalį Ukrainos teritorijos kontroliuoja Rusija: „- Šiai dienai okupantai kontroliuoja apie 20 procentų mūsų teritorijos, beveik 125 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai daug didesnė teritorija nei visų Beniliukso šalių plotas kartu sudėjus“.
JAV Valstybės, Prekybos ir Iždo departamentai paskelbė savo naujus apribojimus Rusiją remiantiems asmenimis, įskaitant ribojimus JAV technologijoms, galinčioms padėti Rusijos kariuomenei. Užsienio turto kontrolės biuras prie jau sankcionuotų jachtų pridėjo keturias megajachtas. Dvejomis iš jų – „Graceful” ir su Kaimanų salų vėliava „Olympia” – yra plaukiojęs Putinas. Po Juodąją jūrą su Batka kartu. Teigiama, kad jachta „Graceful“ kainuoja apie 100 mln. $, jos išlaikymas 5 – 10 mln. $ per metus. Sankcionuotas ir violončelininkas Sergejus Rolduginas, kuris, manoma, yra Rusijos prezidento ofšorinio turto saugotojas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos turtas JAV taip pat bus įšaldytas, Zacharovai uždrausta turėti verslo reikalų su JAV įmonėmis.
Šaunu, kad pagaliau atėjo eilė įvairiems „labdaros ir meno fondams“, kurie iš tikrųjų yra Kremliaus juodai kruvinų pinigų saugyklos. Dar svarbiau užraukti šių pinigų tekėjimo šaltinį – pajamas už naftą ir dujas.
Budapeštas ir toliau judošiauja Maskvai: pranešama, jog Vengrijos prašymas išbraukti iš sankcijų sąrašo Rusijos stačiatikių bažnyčią ir jos patriarchą Kirilą yra patenkintas.
Europos Parlamento pirmininkas paskelbė draudimą Rusijos lobistams patekti į rūmų teritoriją. Teks Maskvos agentėliams trainiotis Strasbūro senamiesčio kavinėse.
Apklausos rodo, kad „rusų pasaulio” koncepcija arba Kremliaus teisė „ginti” etninius rusus ir rusakalbius“ Ukrainoje patyrė visišką nesėkmę. Putino teiginį apie rusų ir ukrainiečių tautų vienybę atmeta beveik visi ukrainiečiai, nors 2013-aisiais 85 proc. ukrainiečių teigė, kad „gerai jaučiasi” Rusijoje.
Be žymesnių pakitimų. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas praneša, jog artimiausiu metu Rusijos driskiai Ukrainoje ims naudoti vadinamąją „Sirijos patirtį”: padidins oro pajėgų atakų bei raketų smūgių intensyvumą, taikant į karinius, civilius objektus bei logistikos centrus visoje Ukrainos teritorijoje. Mūsų pastebėjimu, planas jau pradėtas vykdyti prieš keletą savaičių. Tuo tarpu NATO vadovas Jensas Stoltenbergas po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu perspėjo, kad Vakarų šalys turi pasiruošti ilgam „sekinimo karui” Ukrainoje.
Pagrindiniu operaciniu Rusijos tikslu išlieka Ukrainos pajėgų grupė rytuose, kurią, greičiausiai iki birželio 1 d., Kremlius buvo nurodęs apsupti ir sunaikinti. Remiančiais operaciniais tikslais išlieka visiška pietų ašies kontrolė ir taktiškai itin svarbus Kryvyj Riho miestas bei Juodosios ir Azovo jūrų blokada. Tikėtina, kad artimiausiems mėnesiams rusai atsisakė planų užimti Odesą.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad rusai ruošiasi ilgam, žemo intensyvumo karui, naudojant tą pačią, dar 1991-92 m. Gruzijoje imtą taikyti įšaldyto konflikto strategiją pagal okupuoto (perduoto laikinai administruoti) Karaliaučiaus pavyzdį. Okupuotų teritorijų valymai, gyventojų išvežimas į Rusijos gilumą ir bėdžių gabenimas į okupuotas teritorijas iš Sibiro gilumų – tokia štai laukia Chersono, Zaporižės, Donbaso regionų artimiausia ateitis. Tačiau vis ryškiau ima žibėti viltis, tikra neganda rusofašistams – partizaninis ginkluotas priešinimasis, kurio istorines pamokas ukrainiečiai mokėsi 1942 – 1960 m., o jas padėjo ir padeda prisiminti esami ir buvę aitvarai. Nors, kokie dar ten aitvarai, kur jūs bent vieną jų matėte?
Rytuose, Luhansko apskrities vadovas Serhijus Gaidajus praneša, jog „Severodoneckas laikosi ir yra visos galimybės greitai išsilaisvinti“. Ukrainos kariuomenė nesitraukia iš miesto, rengia kontratakas, priversdama okupantus persigrupuoti ir laukti pastiprinimo. Per 100 invazijos dienų Rusijos okupantai Luhansko srityje sugadino daugiau kaip 400 km kelių, sugriovė beveik 70 mokyklų ir 50 vaikų darželių, 33 ligonines ir 237 kaimo ambulatorijas.
Rusijos 150-osios motorizuotosios divizijos padaliniai Popasnos kryptimi patyrė didelių nuostolių. Sunaikinta apie kaip 50 proc. personalo, ginklų ir technikos, kai kurie driskiai taip demoralizuoti, kad atsisako dalyvauti karo veiksmuose. DLR „kovotojai“ nufilmavo video kreipimąsi į Putiną, skųsdamiesi aprūpinimu maistu, medikamentais, demonstravo negyjančias žaizdas.
Pietuose okupantas, nežiūrint sėkmingų Ukrainos jungtinių pajėgų veiksmų visgi bandė pereiti į kontr-puolimą Kryvyj Riho apylinkėse, tačiau buvo nublokštas atgal į savo gynybines pozicijas.
Šimtas invazijos dienų – daug ar mažai?
Apšaudomiems, griaunamiems, ardomiems Ukrainos miestams; civiliams, tyliai besimeldžiantiems uraganinės ugnies laistomų namų rūsiuose; prievartaujamoms moterims; belaisviams, kuriems trupinami kaulai; pervargusiems rytų fronto linijos gyvenviečių likučių gynėjams minutės slenka kaip valandos, o valandos – kaip dienos ir net savaitės.
Daugeliui mūsų, stebintiems vaizdus dėžutėse ar naujo modelio išmanaus ekrane, kurie (norisi tikėti) meldžiasi, kad beprotybė būtų pasibaigusi dar jai neprasidėjus, šimtas dienų išsunkė paskutinius gynybinius psichikos rezervus ir pervedė į savęs tausojimo režimą: daugiau nebegaliu girdėt ir matyt.
Net Maskvos karo nusikaltėliams ir režimui, norėjusiems užbaigti viską per dešimt dienų, tenka drausti šalies ruporams minėti jau triženklį skaičių, kuris reiškia ne tik karo siaubą, kraują ir mirtį, bet ordos pažeminimą ir Putkos gėdą.
Karo, žmogaus agresijos, vienas kito žudymo istorijos prasme, šimtas dienų tik akimirksnis.
Žmonės pavargs, ukrainiečių kariai išseks, Vakarai užsimerks, o mėsos ir geležies mums užteks, mąsto Dvornikovas (jei dar gyvas), Gerasimovas ir Šoigu.
SVR teikiami raportai Kremliui po kelių mėnesių chaoso ir nevilties vėl dvelkia šaltu racionalumu: po tikrojo Rusijos veido, parodyto per šimtą dienų, trauktis nėra nei prasmės, nei yra kur. Ateitis miglota, bet vis labiau ryškėja Rusijai palanki nata. Derybos dėl maisto krizės ir grūdų. Augančios naftos ir dujų kainos. Draugai atogrąžose ir pietuose. Paliaubos ir Minskas (Stambulas, Jalta) -3 ar 4. Skaičiukų užteks.
O visa kita užsimirš. Teks užmiršt ir susitaikyt, paspausti vienas kitam prie derybų stalo rankas. Muraveinik paševelitsia ir vsio proidiot / Skruzdėlynas pakrutės ir viskas praeis.
Jie (Vakarai) nori atriboti mus nuo pasaulio per šimtą dienų, nors per keturis metus nesugebėjo atsikratyti mūsų žvalgybinės įrangos savo namuose, juokiasi Patruševas. Tą sako duomenys gaunami tiesiai iš jų telefonų per mūsų yandex.ru
Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.
Vytis Turonis. Nuotr. Erlendo Bartulio
Šiandien, praėjus 50-čiai metų po pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerio pasirodymo, gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje nemaža dalis piliečių jau nėra patyrę Kronikos puslapiuose aprašomų persekiojimų. Tai didelis džiaugsmas, laimėjimas ir malonė mūsų tautai. Bet ar tai reiškia, kad Kronikos darbas yra baigtas?
Sakyčiau, kad Kronikos leidėjai atliko savo darbą, bet kiekvieno susipratusio lietuvio darbas su Kronika turi tęstis toliau. Juk Kronika visada rašoma ateičiai. Drįsčiau teigti, kad jos žinia šiandien nauju rakursu tampa dar aktualesnė nei tada, kai ji buvo rašoma. Taip yra todėl, kad Kronika yra liudijimas ir išminties šaltinis laisvam šiandienos žmogui, kuris siekia gyventi prasmingą ir viltingą gyvenimą permainingame pasaulyje, kuriame taika ir ramybė tęsiasi trumpiau nei karai, priespauda ar kitos negandos. Kronikoje atpažįstame žmogiškosios prigimties trapumą ir tikėjimo reikšmę iššūkių akivaizdoje.
Šiandien neverta savęs klausti, kaip turime gyventi, kad mūsų gyvenimas būtų vertas Kronikos puslapių, juk jos puslapiuose sutinkami ne vien teigiami herojai. Bet daug svarbiau yra įsivertinti, ar mano vertybės ir pažiūros labiau sutampa su Kronikos leidėjų, ar jų persekiotojų paveikslu. Ar esame tie, kurie gyvena tiesos dvasia, ar tie, kuriems tiesa tampa kliūtimi savo ideologiniams siekiams, skirtiems paneigti žmogaus prigimtį ir pašaukimą, atitraukti žmogų nuo ištikimybės savo Kūrėjui.
Gyvename visuotinio susipainiojimo laikais, kai daugelis prigimtinių tiesų nustumiamos į šalį, o jų vietą kėsinasi užimti ideologiniai konstruktai, kuriais siekiama asmenį suredukuoti į individą, sumenkinti šeimos, bendruomenės, tautos ir valstybės svarbą. Kaip prasminga šiame kontekste minėti Kronikos metus! Kronikos, kuri tamsioje sovietinės priespaudos ir propagandos naktyje sugebėjo nepasimesti ir prabilti drąsiai ir tiesiai, be užuolankų. Kronika ir tada, ir šiandien yra geriausias įrodymas, kad tiesos žodis gali būti aštresnis už kalaviją, galingesnis už visus ginklus ir brutalią blogio jėgą. Tiesa yra nesustabdoma ir nenugalima.
Todėl Kronika netruko atskleisti, kokia bejėgė gali būti iki dantų ginkluota imperija paprasčiausios tiesos akivaizdoje. Kronika sugebėjo vėl visu smarkumu įžiebti ugnį, kuri tyliai ruseno užgesus partizanų sąjūdžiui, ištrėmus ir nužudžius šimtus tūkstančių šviesių mūsų tautos vyrų, moterų ir vaikų. Kaip tai primena ir šiandieną, kai istorija, rodos, atsikartoja Ukrainoje.
Istorija rodo, kad pergalė prieš bet kokią tironiją priklauso tiesiakalbiams.
Taigi, pirmoji Kronikos pamoka mūsų ateičiai – tai supratimas, kad Kūrėjas mumyse įdiegė tiesos troškulį, kurio nepajėgūs numalšinti nei komunistiniai eksperimentai kuriant naują visuomenę, nei šiandieninė Sovietų Sąjungos liniją tęsiančios Rusijos agresija Ukrainoje. Taip pat ir tie, kurie skelbia, neva Bažnyčia ir jos puoselėjamos vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tėra trukdis – iš tikrųjų nuslepia itin svarbią tiesą. Kronika yra puikus pavyzdys, kiek daug Bažnyčia davė ir toliau duoda Lietuvai, Europai, pasauliui. Tikėjimas Kristumi pasauliui reikalingas kaip oras. Todėl mums, katalikams, kurie šiandien susiduriame su sekuliarios aplinkos spaudimu ir net paniekinimu, neva mūsų įsitikinimai atgyvenę – Kronikos istorija yra pamoka tiesiai ir drąsiai kalbėti apie tai, kas mums svarbu. Kalbėkime nesislėpdami ir negudraudami. Būkime tikslūs, dalykiški, pateikime faktus, kaip tai darė Kronikos kūrėjai. Istorija rodo, kad pergalė prieš bet kokią tironiją priklauso tiesiakalbiams. Tegul mus sustiprina Jėzaus pažadas, kad pragaro vartai nenugalės (Mt 16, 18). Jis taip pat mus drąsino: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Geriau atsiverskime, „nes dangaus karalystė čia pat!“ (Mt 4, 17).
Kaip tik apie tai yra antroji Kronikos, o tiksliau – jos kūrėjų, pamoka mums – tai asmeninio ryšio su Dievu svarba. Tai visa ko pagrindas, nes esame per silpni daugelį sunkumų pakelti vieni. Taigi, būkime malonės būsenoje ir kasdien semkimės stiprybės maldoje. Net aplink siaučiant mirties kultūrai, nebus galima uždusinti žmogaus, kuris turi gyvą ryšį su Kristumi. Kadangi tos šviesos, spinduliuojančios mumyse, šaltinis nėra iš šio pasaulio – šis pasaulis negali jo nuslopinti. Semkimės dvasinės stiprybės tiesiai iš Gyvybės Šaltinio.
Trečioji pamoka – savo gyvenimą pavedus Kristui, mokytis savo kančios istoriją priimti nuolankiai, kaip galimybę sekti Kristumi, vienytis su Jo kančia, bei ją prasmingai paaukoti maldoje už kitus. Įsimintinas J. Em. kardinolo S. Tamkevičiaus SJ liudijimas. Kai Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašė valdžiai dėl kunigų seminarijos, kodėl ši per metus leidžia įstoti tik penkiems seminaristams, valdžios reakcija buvo žaibiška – buvo atimtas kunigo S. Tamkevičiaus registracijos pažymėjimas, reikėjo įsidarbinti valdiškame darbe. Visgi Eminencija pasakoja, kad toks nubaudimas išėjo į naudą, nes padėjo pogrindyje užmegzti ryšius su uoliais kunigais, pogrindžio seserimis vienuolėmis, Eucharistijos bičiuliais, kitais sąmoningais katalikais. „Jei ne tie metai, kai buvo uždrausta eiti pareigas, Kroniką leisti būtų buvę kelis kartus sunkiau, nes tarnaudamas parapijoje pačiu geriausiu atveju gali užmegzti gerus kontaktus su savo parapijiečiais, bet negali megzti ryšių su miestų inteligentija“, – liudija kardinolas S. Tamkevičius SJ. Taigi, Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
Ji būrė daugybę žmonių, nei vienas iš jų negavo atlyginimo ar kitos naudos, tik pavojų būti sučiuptam, tardomam, teisiamam, kalinamam.
Kita svarbi šios istorijos pamoka – bendraminčiai ir bendražygiai, be kurių Kronika nebūtų tokia, kokią žinome šiandien. Kronika – sektinas bendruomeniškumo pavyzdys. Ji būrė daugybę žmonių, nei vienas iš jų negavo atlyginimo ar kitos naudos, tik pavojų būti sučiuptam, tardomam, teisiamam, kalinamam. Kronika iš tiesų moko pasitikėti bendražygiais ir drąsiai remtis jų pagalba. Tokioje pasitikėjimo dvasioje Maskvos disidentų, o vėliau čia paviešėti atvykdavusių lietuvių išeivių dėka, Kronika slapta pasiekdavo Vakarus.
Dar keletas minčių apie Maskvos disidentus šių dienų kontekste, kai tikimės pokyčių Rusijoje. Laukiame ir su džiaugsmu sutinkame kiekvieną Rusijos pilietį, kuris nepaisant valdžios persekiojimų ir propagandos išdrįsta pasisakyti prieš karą Ukrainoje. Ir tokių atsiranda! Tačiau jų nėra daug. Tai rodo, kad tikrai ne tautybė, o mūsų konkretūs pasirinkimai labiausiai nulemia mūsų gyvenimo ir net mūsų šalių istoriją. Niekada nevėlu stoti tiesos, laisvės pusėn, nevėlu atsiversti ir apgailėti savo kaltes – tik tai padarius, galima laukti tikro atsinaujinimo, atleidimo ir susitaikymo.
Kronika ano meto Lietuvoje plėtė laisvės ribas. Pirmiausia dvasinės, bet ir politinės laisvės. Nuvilnijusi per pasaulį ir jį sudominusi, atgaivinusi susidomėjimą Lietuvos laisvės byla, Kronika drąsino žmones ir vertė sovietinę valdžią susigūžti. Nesugebėdami Kronikos likviduoti, okupantai buvo priversti daryti nuolaidas, vengti aštrių diskriminavimo atvejų, nes visgi norėjo palaikyti normalios valstybės iliuziją pasaulio akyse.
Kokį ilgą laisvės kelią Lietuva nuėjo su Kronika, regime palyginę pirmąjį ir paskutinįjį, 81-ąjį, numerius.
Pirmojoje Kronikoje skelbiama apie kunigų Juozo Zdebskio, Prospero Bubnio bylas dėl vaikų katechizavimo, Valkininkų klebono Algimanto Keinos persekiojimą dėl tos pačios priežasties. Margininkų klebonas Petras Orlickas baudžiamas už tinklinio žaidimą su vaikais. Kleopa Bičiučaitė teisiama dėl vaikų rengimo pirmajai komunijai. Akmenės kunigas – dėl ligonių lankymo. Tuo tarpu kun. Antanas Šeškevičius toliau persekiojamas net ir atlikęs bausmę. Tokia tad buvo realybė pradėjus leisti Kroniką, tačiau netrukus ji pradėjo keistis.
Apie šį pokytį randame užsiminta kardinolo S. Tamkevičiaus SJ atsiminimuose: „Jeigu iki Kronikos atsiradimo valdžios pareigūnai labai drąsiai mus engė, tai pradėjus jai eiti, ypač kai sklaida pasidarė gausi, valdžia pradėjo daug kur atleisti varžtus, pavyzdžiui, po 1972 m. jau nenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katechizaciją, nors prieš tai vieną po kito teisdavo. Taip pat buvo nustatytas limitas, kad į kunigų seminariją per metus gali įstoti viso labo penki seminaristai, tačiau pradėjus eiti Kronikai greitai leido įstoti jau dešimčiai, dar po metų – penkiolikai, ir tas skaičius vis didėjo.“
Matome, kad teisė lengvai gali virsti viso labo iškamša, savotišku spektakliu, kuriame visai nesiekiama teisingumo.
Būdamas teisininkas, negaliu į to meto realybę nepažvelgti ir profesiniu žvilgsniu. Ji primena ir įspėja, kokiu galingu ginklu gali tapti teisė ideologų rankose. Ir kas nutinka, kai ji tampa politikos tarnaite, valdžios interesų aptarnavimo įrankiu. Matome, kad teisė lengvai gali virsti viso labo iškamša, savotišku spektakliu, kuriame visai nesiekiama teisingumo. Teisė gali išsigimti papuolusi į blogas rankas. Todėl ji yra ir turi būti pirmiausia susijusi su prigimtiniu įstatymu, dorove ir teisingumu.
Tačiau grįžkime prie Kronikos – o kartu ir visos Lietuvos – laisvės kelio. Paskutinysis Kronikos numeris išėjo 1989 m. kovo 19-ąją. Jame nuotaika jau visai kitokia. Rašoma apie Sąjūdį, tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus katedrą po 40 metų trukusio jos atėmimo, pranešama apie ateitininkų atsikūrimą. Ateitininkų atsišaukime kreipiamasi į visus, trokštančius atnaujinti Tėvynę Kristuje tokiais žodžiais: „Kelkimės – tikėdami – ir savo pavyzdžiu bei darbais kelkime kitus!“ Taigi, kalbama apie tautos atgimimo pavasarį.
Tačiau ir tada, ir šiandien viskas nėra taip paprasta. Tame pat numeryje, tautos atgimimo nuotaikoje, visgi randame ir visai kitokį pavyzdį. Čia rašoma, kad „Dėl Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengto susitikimo su buvusiais tremtiniais pasipiktinusi kritiškai atsiliepė tautietė sovietiniame laikraštyje.“ Susitikimui pirmininkavęs kunigas Robertas Grigas parašė atsakymą, kurio laikraštis, žinoma, nepaskelbė, tačiau jį išspausdino Kronikos leidėjai. Kunigas R. Grigas rašo, jog tautietė „prikiša renginiui per didelį katalikiškumą, kiti du autoriai – per didelį politiškumą. Tai labai seni kaltinimai ne tik paskiriems krikščionims, bet ir visai Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Kai Bažnyčia ragina rūpintis dvasiniu gyvenimu, vidinio mūsų pasaulio tvarka, prikaišiojama, kad ji nusigręžusi nuo darbo liaudies interesų, nuo socialinių problemų. Kai aktyviai reiškiasi ir šiose gyvenimo srityse – išsako savo poziciją, reglamentuoja katalikų laikyseną – šaukiama, kad ji „klerikalinė“, kad „kišasi į politiką“, apskritai, dirba ne savo darbą. Žodžiu, nuostabiai pasikartoja šv. Rašto istorija: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis (Mt 11, 18-19)“. O liaudiškai tariant, kai norima mušti, lazda visada atsiras“, – rašo kun. R. Grigas. Atrodo, šios eilutės kai kada tiktų ir mūsų dienų Bažnyčios kritikų argumentams atremti.
Nepaisant to – pirmojo ir paskutiniojo numerių žinutės radikaliai skirtingos. Kronika nuėjo labai ilgą kelią. Leidėjai prisimena, kad pradedant darbus viskas atrodė tarsi tirštame rūke, nes Lietuvą nuo laisvojo pasaulio atskyrusi geležinė uždanga tikrai buvusi geležinė – tuomet su išoriniu pasauliu neturėta beveik jokių ryšių. Tad ir buvo neaišku, ar Kronika kas susidomės, ar ji pasirodys aktuali. Tačiau išgirdus ją skaitomą per Vatikano radiją, Laisvosios Europos radiją tapo aišku, jog pataikyta į dešimtuką.
Kronika tapo pavasariniu spinduliu, pradėjusiu sklaidyti tą tirštą rūką, gaubusį mūsų kraštą ir kai kada mintis. Ji tapo akmeniu, kurį įmetus tarptautiniai vandenys plačiai nuraibuliavo, pasiekdami toliausius kraštus. Į kitas kalbas išverstos Kronikos pasiekdavo net tolimąją Afriką.
Jau gerokai vėliau, įsibėgėjant Lietuvos atstatymui, Kronikos leidėjai nusprendė, kad leidinio misija – atlikta. Kronika, didžiulio suspaudimo sąlygomis nenutrūkstamai leista net 17 metų, supant tūkstančiams agentų ir dešimtims tūkstančių jų bendradarbių, yra Dievo stebuklas, Jo galybės liudijimas ir pasireiškimas mūsų istorijoje, Jo prielankumo, gailestingumo ir meilės ženklas mums. Kaip šiandien Lietuvoje turime Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, Šiluvą, taip turime ir Kroniką – kaip malonės ženklą, kad esame labai artimi ir brangūs Dievo širdžiai.
Kronika, kaip ir lietuvių tauta, kaip ir mūsų valstybė – liko nenugalėta
Kronika, kaip ir lietuvių tauta, kaip ir mūsų valstybė – liko nenugalėta. Kartu tai yra atsakymas į klausimą, ar įmanoma nugalėti tikintį žmogų? Krikščionybė iš tiesų turi didžiulį transformacinį potencialą – ne tik per atsivertimo malonę. Kiekviena, net ir mažiausia, katalikybės salelė su savimi neša geriausią dviejų tūkstantmečių patirtį ir išmintį. Net atskirti nuo pasaulio geležine uždanga, tikintieji gali nešti Viešpaties šviesą, kuriai nėra sienų, ir skelbti Jo tiesą, kuriai nebaisūs kalėjimai ir tardymai. Širdis, kuri artima Viešpačiui, nebijo nei liūtų nasrų, nei persekiojimų, ir net gali laikyti juos garbe dėl Jėzaus vardo.
Tad svarbiausia Kronikos pamoka ateičiai – kad Lietuva yra tol, kol yra jai atsiduoti, dėl jos kovoti pasirengusių dorybingų, mylinčių ir tikinčių žmonių. Lietuvą turime dėl tokių žmonių aukų, kurios buvo sudėtos ir tapo pamatiniais akmenimis ir atraminėmis kolonomis mūsų visų laisvei. O laisvė yra galimybė rinktis tiesą ir teisingumą savo ir savo valstybės gyvenime. Romo Kalantos liudijimas, kuriam taip pat šiemet sueina 50 metų, primena, kad korumpuota ateistinė santvarka žudo ir taikos metu. Todėl laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, o demokratinės respublikos kūryba reikalauja aktyvių pastangų kiekvienai kartai mokantis ir stiprybės semiantis iš praeities. Šiandienė kova Ukrainoje mums vėl primena tai, kad tikra laisvė yra brangi, kad kartais ji pareikalauja pačios didžiausios – gyvybės – kainos.
Tiek šiandienos Ukrainos didvyriai, tiek ir Jūs, gerbiamieji Kronikos leidėjai ir bendradarbiai, esate mūsų tautai ir valstybei svarbus pavyzdys. Jūsų gyvenimų istorija yra įkvėpimas labiau mylėti Dievą ir Tėvynę. Įkvėpimas būti drąsiais tiesos žodžio skelbėjais. Todėl šiemet su didžiuliu dėkingumu švenčiame Kronikos 50-ąjį jubiliejų.
Tiek Ateitininkų federacijos vardu, tiek asmeniškai reiškiu Jums didžiausią padėką ir pagarbą, kad išsaugojote ir atkovojote mums Lietuvą, kad neleidote jos pasiglemžti okupantams, kad pratęsėte garbingus partizanų darbus. Kad mylėjote ir mylite Lietuvą, nežiūrėdami savęs ir visų aukų, kurias teko sudėti ant laisvės aukuro, kaip auką Viešpačiui.
Tikrai galime didžiuotis savo tauta, kurios tarpe išaugo tiek laisve ir kilnumu alsuojančių širdžių. Garbė šaliai, kurios istoriją puošia tokie žmonės, ir jų darbai. Pratęskime mūsų valstybingumo tradiciją, vadovaudamiesi jų pavyzdžiu, savo gyvenime puoselėdami tikėjimą, viltį ir veiklią meilę.
Pamąstymai, gėjams žygiuojant centrine Vilniaus gatve ir homoseksualizmo biblija vadinamą knygą „After the Ball“ perskaičius.
Audronė Simanonytė | asmeninė nuotr.
Nors jau kuris laikas gyvenu Amerikoje, toli gražu nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad Lietuva visko turi mokytis iš Vakarų. Kaip tik atvirkščiai.
Turime labai daug gero, tik reikia pasistengti visa tai išsaugoti. Tačiau kalbant apie homoseksualų judėjimą, turime žinoti, jog pasimokyti mums tikrai reikėtų, nes apie tai Lietuvoje informacijos – labai mažai.
Imkime pavyzdžiu Ameriką. Šia tema ji galėtų papasakoti daug įdomaus. Visų pirma todėl, kad būtent čia 1969 m. nuo riaušių Niujorko „Stonewall“ bare oficialiai prasidėjo taip vadinamas „gėjų teisių“ judėjimas.
O antra, būtent Amerikoje buvo sukurta schema, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę (kokia Amerikoje ji iki tol buvo) pakeisti taip, kad jai homoseksualizmo filosofija pamažu pasidarytų priimtina.
Turbūt ne man vienai, stebint gėjus, kyla klausimas: „Kodėl jie taip keistai elgiasi? Kodėl savo intymias paslaptis neša į viešumą? Kodėl visus kaltina diskriminacija, o toleranciją bando brukti per prievartą?” Ir pan.
Šiandien mano rankose – knyga, kurioje galima rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai amerikiečių Maršalo Kirko (Marshall Kirk) ir Hanterio Medseno (Hunter Madsen) bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1989).
Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitant knygą supranti, kad, pasirodo, iš tiesų gėjai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos.
Gėjai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę.
Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų.
„Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime,“- sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Džeris Rubinas (Jerry Rubin).
AIDS ir … 500 sekso partnerių?!
Pradžiai – trumpa šios knygos priešistorė. Kaip rašo amerikiečių žurnalistas Davidas Kupelianas (David Kupelian) savo garsiojoje studijoje „The Marketing of Evil: How Radicals, Elitists and Pseudo-Experts Sell Us Corruption Disguised as Freedom“ („Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“), po Stonewall riaušių susikūręs “gėjų teisių” judėjimas, atsiradus AIDS, patyrė baisų nokautą.
Plačiosios visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualų liga. Netgi pirmasis oficialus jos pavadinimas buvo GRID – „Gay related immunodeficiency disease“ (su gėjais susijusi imunodeficito liga). Tik vėliau, įsikišus judėjimo aktyvistams, šis pavadinimas buvo pakeistas į politiškai korektišką AIDS – „acquired immune deficiency syndrome“ – įgytas imunodeficito sindromas.
Tačiau nepaisant, kad ligos pavadinimas buvo pakeistas, visuomenė jos pagrindinio nešėjo neužmiršo. Požiūris į gėjus pasidarė toks, kad atrodė, jog homoseksualų judėjimas greitai žlugs.
Jau buvo žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei.
Be to, žmonėms ėmus labiau domėtis, kodėl būtent gėjai taip lengvai užsikrečia šia liga, atsirado mokslinių darbų, kurie atvėrė duris į kruopščiai slepiamą gėjų seksualinį pasaulį. Labai plačiai komentuojamoje amerikiečių mokslininkų Alano P. Belo (Alan P. Bell) ir Martino S. Vineburgo (Martin S. Wineburg) 1978 m. studijoje „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija“ („Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women“) teigiama, kad maždaug 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių.
Įsivaizduokite, kaip į tokius skaičius pažiūrėjo puritoniška amerikiečių visuomenė.
Negana to, nuo AIDS pradėjo mirti ne tik niekam nežinomi homoseksualai, bet ir įžymybės: 1985 – aktorius Rock Hudson, 1988 – ABC news pranešėjas Max Robinson, 1993 – baleto superžvaigždė Rudolf Nureyev ir t.t. Ką reiškia vien tai, kad tuo metu jau sirgo roko žvaigždė Freddie Mercury!
Daugėjo ir nehomoseksualių žmonių mirčių, AIDS užsikrėtusių kraujo perpylimo metu. Plačiai nuskambėjo mergaitės iš Floridos Kimberly Bergalis istorija, kuri mirė nuo AIDS, užkrėsta homoseksualaus dantisto.
1990 m. kraujo perpylimo metu buvo užkrėstas ir mirė 18-metis jaunuolis iš Indianos Ryan White, šiek tiek vėliau – teniso žvaigždė Arthur Ashe. Susiklosčius tokiai situacijai, homoseksualai suprato, kad jie turi kažką daryti.
Judėjimą išgelbėjo marketingo profesionalai
1988 m. JAV homoseksualų grupių konferencija Virginijoje, praminta „karo konferencija“ (war conference) pakvietė du aukšto rango specialistus, prašydama sudaryti planą, kaip homoseksualų judėjimui ištrūkti iš susidariusios padėtis ir kaip veikti, kad judėjimas turėtų ateitį.
Harvardo universitetą baigę M.Kirkas ir H.Madsenas ėmėsi užduoties. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kirkas su Madsenu nebuvo tipiški rėksmingi gėjų aktyvistai. Netgi jų priešininkai pripažino, kad jie buvo “labai protingi vyrukai”: M. Kirkas – mokslininkas neuropsichiatras, H. Madsenas – politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikose bei viešuosiuose ryšiuose.
Po metų knyga „Po puotos“ buvo baigta. Įžangoje autoriai rašo, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Įdomu tai, kad būtent AIDS (kaip ciniškai tai beskambėtų) jiems suteikė tokią galimybę. „AIDS mums (homoseksualams (aut. pastaba)) leidžia save pateikti kaip aukas ir mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio.
Žinoma, ši liga žmones gąsdina. Tačiau mūsų tikslas – sugalvoti, kaip sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą. Esame tikri, kad su AIDS pagalba mes galime tą pasiekti“.
Homoseksualizacijos schema
Kirko ir Madseno planas yra paremtas drąsia propaganda ir esminiais psichologijos bei reklamos principais. Knygos autoriai tiki, kad sumaniai tokiu planu vadovaujantis, įmanoma tradicinei visuomenei „parduoti“ homoseksualų ideologiją.
Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos: nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting).
Šios strategijos labai gerai paaiškina, kodėl po įstojimo į ES Lietuvoje atsirado tiek daug gėjų. Reikia manyti, kad padaugėjo ne gėjų, bet pasikeitė jų veikla. Tą kaip tik ir paaiškina pirmoji iš Kirko ir Madseno rekomenduojamų strategijų – nujautrinimas.
Nujautrinimas – tai pastovus visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama. „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti.
Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“ – patarinėja knygos autoriai. Šį informacijos srautą jie apibūdina kaip „dušą“. „Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi.
O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“.
Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas.
Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas. Visiškai nesesniai, vienas didžiausių internetinių portalų Yahoo.com kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalbos metu prisipažino, kad jis – gėjus.
Tai buvo eilinė mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujena.
Tokia politika duoda savo rezultatus. 1991 m. apklausus populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ skaitytojus iš jų 17 proc. teigiamai žiūrėjo į homoseksualams, o 1999 m. – jau 54 proc. Čia labai tiktų pacituoti žymaus amerikiečių poeto, bytniko, homoseksualo – pedofilo žodžius: „Mes jus „paimsime“ per jūsų vaikus“ (We‘ll get you through your children!).
Kita Kirko ir Madseno strategija – blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis.
Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.
Klasikinis blokavimo pavyzdys – taip vadinama „neapykantos kalbos“ (hate speach) sąvokos atsiradimas. Ar kas nors iš mūsų dorai žinome, ką tai reiškia? Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?
Pagal homoseksualų blokavimo principą, „neapykantos kalbos“ etiketė uždedama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. Tuo labiau tokiai, kuri juos smerkia. Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“.
Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką.
Amerikiečiai puikiai prisimena faktą, kai per 2009 m. Mis JAV rinkimus absoliuti favoritė Mis Kalifornija Keri Predžan (Carrie Prejean) pralaimėjo konkursą, nes į klausimą, ar ji palaiko gėjų vedybas, ji atvirai pasakė, kad ne. Iš žiuri veidų buvo matyti, kad tą minutę ji sau pasirašė nuosprendį.
Ir pagaliau – „atvertimas“ (converting). Kirkas su Madsenu savo knygoje šią strategiją pristato pabrėžtinai ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią.
Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus. Todėl, pasinaudodami tais pačiais procesais, kurie amerikiečius išmokė mūsų nekęsti, mes jų neapykantą paversime šiltu palankumu – patinka jiems tai, ar ne“.
Ir jeigu blokavimu Kirkas su Madsenu tradicinių pažiūrų amerikiečiui nori sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į gėjus, tai atvertime tikslas yra parodyti, kad, jausdamas gėjams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su gėjais yra geruose santykiuose.
Tam, kaip jau minėta, padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žino, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Ir jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip. Televizija – ypač galingas ginklas.
Tuo metu, kai buvo parašyta ši knyga, vidutinis amerikietis prie televizorius prasėdėdavo po 7 valandas per dieną. Tokiu atveju labai nesunku manipuliuoti, jei žinai, ką darai.
„Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote, kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ – klausia knygos autoriai.
„Mums nesvarbu, meluojame ar ne, svarbu, kad geram tikslui“
Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis, gali sukelti daug klausimų, Kirkas su Madsenu, iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“.
„Etiškai geram tikslui“ turbūt reikėtų priskirti ir tai, kad vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“, – tai dar vienas Kirko ir Madseno devizas.
Homoseksualizmo biblijos autoriai rašo: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra –ir svarbiausia, kad tie pasiekimai, kurie šiuos žmones padarė gerbiamais, yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“, o tai – pratęsiant šių dviejų autorių mintį – jei jie – homoseksualai – labai reikalingas pliusas gėjams.
Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis, Bessi Smit ir t.t.
Neseniai Ameriką nustebino spaudoje pasirodę niekuo nepagrįstos spekuliacijos, kad prezidentas Abraomas Linkolnas buvo gėjus ir jau visiškai šokiravo – kai savo orientacijos neslepiantis episkopalų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus.
Tuo pačiu principu vadovaujantis „blogoms“ istorinėms figūroms prilipdoma homofobų etiketė. Homoseksualai mėgsta manipuliuoti faktu, kad A. Hitleris gėjus uždarinėjo į koncentracijos stovyklas, savo šiandieninius oponentus taip pat pakrikštydami naciais.
Tačiau sąmoningai ar ne, jie užmiršta, ką kalba istorikai, kad tarp ankstyvųjų nacių taip pat buvo nemažai gėjų.
Apie Kirko ir Madseno knygą rašyti būtų galima labai daug. Tačiau pabaigai norėčiau papasakoti apie vieną įvykį iš šiuolaikinės Amerikos mokyklos gyvenimo, kuris kaip tik ir parodo, kad šie du homoseksualizmo aktyvistai buvo teisūs – jų planas pakeitė Ameriką.
2000 m. kovo 25 d. JAV Masačiusetso valstijoje švietimo departamento nurodymu įvyko konfrencija „Mokyk“ ( Teach-Out). Vienas iš jos tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Mokiniai į šią konferenciją buvo kviečiami iš visos valstijos. Konferencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai.
Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: „Ko tau nepasakoja apie „queer“ seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui“ („What They Didn’t Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21“). (Čia reikia pažymėti, kad sąvoka „queer“ apima labai netradicinių seksualinių orientacijų žmones).
Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu grafinių vaizdų pagalba mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji po to nemiegojo kelias paras…
Taigi, turbūt ne be reikalo Lietuvos Seimui 2009 m. priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą tai užprotestavo pats Europos parlamentas.
Vis dar dauguma amerikiečių mano, kad leidimas vaikams pasirinkti pageidaujamą įvardį, kuris neatitinka jų biologinės lyties, tik supainiotų juos, rodo nauja JAV apklausa.
Harvardo Amerikos politinių studijų centro ir „Harris Poll“ tyrėjai gegužės mėn. atliko apklausą, kurios metu daugiau kaip 1 900 apklausos dalyvių buvo klausiama, ar vaikams turėtų būti suteikta galimybė rinktis jų pageidaujamus įvardžius, ar, visgi, jie mano, kad vaikai turėtų būtų vadinami pagal jų lytį.
Beveik šeši iš dešimties respondentų (59 proc. ) atsakė, kad vaikai turėtų būti „vadinami pagal lytį“.
Keturiasdešimt vienas procentas respondentų mano, kad „vaikams turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti įvardžius“.
Kad vaikai turėtų teisę rinktis pageidaujamus įvardžius, teigė 61 proc. demokratų, 56 proc. 18-34 metų amžiaus respondentų ir 53 proc. mieste gyvenančių respondentų.
Ar jau privalomas dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose?
Vakar vienas mano bičiulis viešai pasidžiaugė, kad štai kokia laisvė ir tolerancija Lietuvoje – kas nori eina į LGBT paradą, o kas nenori neina, ir niekas dėl to nieko nesmerkia.
Viename komentare buvo labai taikliai pastebėta, kad pats faktas, jog tuo džiaugiamasi, verčia suklusti.
Tuo tarpu Ignitis savo įrašu ir nuotrauka pateikia įrodymą, kad dalyvavimas LGBT paraduose jau privalomas!
Kaip tai privalomas? – daug kas paprieštaraus man, nes juk niekas varu nevarė. Ogi štai taip.
Įmonės personalo skyrius paskelbia, kad Ignitis darbuotojai kviečiami dalyvauti parade. Reikia ne kelių darbuotojų bet nemažos grupės. Taigi darbuotojų pradedama klausinėti asmeniškai, ar jie ketina dalyvauti parade. Dabar pagalvokite esąs darbuotojo, kuris nenori dalyvauti, vietoje ir pamėginkite įsijausti į jo padėtį.. Jūs turite du pasirinkimus:
Pameluoti, kad tarkim, privalote išvykti iš Vilniaus, ir po to visą gyvenimą nekęsti savęs už savo bailumą;
Pasakyti, kad nedalyvausite, nes nepritariate tokiems paradams ir LGBT ideologijai. Tada greičiausiai sulauksite kito klausimo su grėsminga potekste – tai gal jūs koks nors homofobas, gal jums mieliau eiti į renginius su kokiu nors nepraustaburniu homofobu Petru ir t. t?
Potekstė pažįstame iš sovietmečio: ,,drauge, nenorite prisijungti prie mūsų – tai gal esate su mūsų priešais?“ Ir tai ne viskas – jūs tiesiog savo šeštuoju jausmu pajusite, kad po šio akibrokšto gavote riebų minusą, kuris tikrai bus įvertintas ateityje priimant sprendimus dėl jūsų atlyginimo, galimo paaukštinimo ar atleidimo su „vilko“ bilietu (jeigu nežinote, kas tai yra, paklauskite sovietinių laikų disidentų), kai teks ,,optimizuoti“ organizaciją.
Tai dabar atsakykite – ar tikrai dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose vis dar neprivalomas?!
Ai, sakysite, tai čia juk gal vos kelios organizacijos, kurios komunistiniu stiliumi demonstruoja savo ištikimybę sugrįžusiai neokomunizmo ideologijai. Esate tuo tikri? Argi nežinote, kad diktatūrinė komunistinė ideologija nepakenčia jai nelojalių ir greitai visos organizacijos bus spaudžiamos demonstruoti tokį lojalumą?
O kaip su žodžio laisve? Nepritariate neokomunistinei LGBT ideologijai ir Puikybės paradams, bet viešai apie tai nekalbate? Juk tokių yra dauguma. Ir kodėl tylite, jeigu tikrai jaučiatės esąs laisvas? Ar vis dėlto širdyje nuogąstaujate, kad dėl to susilauksite neigiamo dėmesio savo darbe? O gal nuogąstaujate, kad kai ieškosite naujo darbo, darbdavys patikrins jūsų Facebuko profilį, ras jūsų įrašą apie tai ir nedelsdamas atmes jūsų CV jo net neskaitęs, o jūs net nežinosite, kodėl jūsų nepriima į darbą?
Na ką gi, tylėkite. Kol kas turime tik švelnųjį spaudimą. Dar santykinai saugiai patylėkime, kol sulauksime ir kriminalinio persekiojimo ČIA
Vėliau tylėti jau nepakaks. Bus pareikalauta ne tik ,,savanoriškai privalomai“ dalyvauti neokomunistiniuose paraduose, bet ir garsiai patvirtinti savo ištikimybę neokomunistams, kaip buvo išprievartautas padaryti šis futbolininkas iš Senegalo futbolininkas iš Senegalo.
O kas laukia mūsų vaikų? Juk šeimai faktiškai prilyginamos civilinės sąjungos įteisinimas galutinai atvers kelią visiškai legaliai, o greitai ir privalomai, mūsų vaikų homoseksualizacijai švietimo įstaigose. Jos poveikį iškalbingai patvirtina tokį ,,švietimą“ gavusio JK jaunimo apklausos rezultatai.
„Ignitis” skatina/verčia darbuotojus pritarti LGBT ideologijai
O ką jūs sakysite apie tai vaikams namie? Jeigu prieštarausite mokykloje vykdomam jų ,,švietimui“. ar nerizikuosite, kad vaikui apie tai prabilus mokytojams ar bendramoksliams, bus suabejota dėl jūsų tinkamumo tėvystei ir motinystei?
Tai yra tikra vergija. Kūno vergija nėra baisi, nes žmogus visada gali išlikti laisvas dvasioje. Daug baisesnė yra vergija, kuri prievartauja mūsų savastį – esame verčiami pripažinti tai, kuo netikime, su kuo nesutinkame.
Sovietinių laikų įsitikinimų vergija yra niekai palyginnti su neokomunistine vergija. Anksčiau mums tik reikėjo neprieštarauti, kad gal kažkada bus sukurta komunistinė visuomenė, kurioje visi duos pagal galimybes, o gaus pagal poreikius. Supratome, kad tai yra utopija, bet negi problema pasvajoti apie tokią patrauklią utopiją?
Neokomunistinė vergija prievartauja mūsų sąžinę ir sveiką protą, nes verčia pripažinti realybei ir mokslui akivaizdžiai prieštaraujančius dalykus apie 72 lytis, apie fiziologinius ir psichologinius asmens tapatumo sutrikimus, kurie neva nėra sutrikimai. Tokiai prievartai galime nusilenkti tik atsisakydami savarankiškai mąstyti ir išsižadėdami giliausio savosios savasties branduolio. Kas mūsų laukia po to?
Ogi depresija, vis daugiau alkoholio, narkotikų ir daržovės būsena, nes žmogus, kuris sutinka savanoriškai sulaužyti savo moralinį ir psichologinį stuburą, dvasiškai nužudo save, tampa vaikščiojančiu lavonu. Tikru gyvuoju numirėliu, kuris širdies gilumoje, dėl dėl patirto dvasinio išprievartavimo, nešiojasi nepakeliamą vidinį skausmą, ir trokšta, kad kuo greičiau baigtųsi ir jo apgailėtina kūniška egzistencija.
Tai ar sutiksime tapti gyvais vaikščiojančiais lavonais? Ar liksime Žmonėmis, kad ir kiek daug tai mums kainuotų?
Norime išlikti?
Tada nėra kito pasirinkimo – tik netylėti, tik priešintis nepaisant visų dėl to kylančių grėsmių jaukiam asmeninio gyvenimo saugumui ir gerovei. Tik nesipriešinkime taip idiotiškai, kaip p. Petras ir Co, nediskredituokime savęs eidami į oboliauti kartu su galimai proKremliniais veikėjais, atraskime išmintingą, tikslų ir atsparų diskreditavimui politinį veikimą.
Pabrėžiu – politinį, nes visuomeninio pasipriešinimo šiam neokomunistiniam marui galimybės jau išsemtos. O tokius igničius įtaukime į juodąjį darbdavių sąrašą ir patarkime tai padaryti kitiems. Kirskime amoraliam, keliaklupsčiaujančiam prieš ideologinį diktatą verslui per skaudžiausią vietą – pinigus.
Mūsų galaktikoje gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens civilizacijų, galinčių įtakoti mūsų gyvenimą, o žmonės Žemėje ilgainiui išnyks ir jiems teks plisti į kitas planetas.
Žmonėms visada rūpėjo, ar esame vieninteliai Visatoje, ar esame išskirtiniai Dievo ar biologijos kūriniai. Nuo 1961 m. astrobiologai ir astronomai, ieškantys nežemiškųjų civilizacijų, naudojo Dreiko lygtį, spėliodami apie galimą technologiškai pažangių civilizacijų skaičių Paukščių Tako galaktikoje. Astronomas Frankas Dreikas (Frank Drake) pasiūlė formulę apskaičiuoti galimų Paukščių Tako civilizacijų, galinčių susisiekti su mumis, skaičiui. Pasak Dreiko, šis skaičius yra: N = R* . fp. ne . fl . fi . fc . L,
čia R* yra skaičius žvaigždžių, kurios kasmet gimsta mūsų galaktikoje ir išlieka pakankamai ilgai, kad vystytųsi gyvybė; fp yra dalis žvaigždžių, kurios turi planetas; ne yra skaičius planetų, esančių tinkamoje gyvybei zonoje; fl yra planetų, kuriose vystosi gyvybė, dalis; fi yra skaičius planetų, kuriose vystosi protinga gyvybė; fc yra skaičius planetų, kuriose protingos būtybės sukūrė technologijas, leidžiančias joms bendrauti su kitais pasauliais; L yra protingos ir komunikabilios civilizacijos gyvenimo trukmė. Taikydamas šią formulę, Dreikas padarė išvadą, kad mūsų galaktikoje gali būti bent tuzinas civilizacijų, galinčių mus stebėti ir įtakoti mūsų gyvenimą. Jos gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens, be mums pažįstamos medžiagos, tik juslios energijos telkiniai.
Tačiau Dreiko lygtis spekuliatyvi, nes daugelis skaičių nežinomi. Blogas žinias nežemiškųjų civilizacijų entuziastams atnešė naujas tyrimas, paskelbtas JK Karališkosios astronomijos draugijos mėnesiniuose pranešimuose. Jis dar sumažina Dreiko skaičių N. Nagrinėdami fotosintezei reikalingas sąlygas, autoriai mano, kad gyvybei tinkamos biosferos gali būti retesnės, nei manėme.
Yra žinoma, kokių sąlygų reikia biocheminiam procesui, leidžiančiam gyvybę Žemėje ir deguonies fotosintezę. Veikiant Saulės šviesai augalai organines medžiagas sintetina iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinį produktą į aplinką išskiria deguonį.
Autoriai spėja, kad fotosintezė yra įprasta visoje galaktikoje dėl žvaigždžių spinduliuotės gausos ir proceso paprastumo. Jie siekė išsiaiškinti, ar kurios nors žinomos egzoplanetos turi pakankamai fotosintetiškai aktyvios žvaigždės spinduliuotės, kurios bangos ilgis yra tarp 400 ir 700 nanometrų ir kuri galėtų būti tinkama gyvybei palaikyti. Išanalizavę, kiek šios spinduliuotės egzoplanetos gauna iš savo žvaigždžių, tyrėjai įvertino, kurios iš jų gauna pakankamai žvaigždžių energijos, kad į Žemę panaši biosfera būtų užpildyta fotosintetinančių augalų.
Pasirodo, Paukščių Take nekilnojamojo turto mažai. Gausu tik deimantų, kuriais virsta baltosios nykštukės – užgesusios žvaigždės. Jos yra didžiausi deimantai Visatoje. Žvaigždės, skleidžiančios pusę Saulės šviesos ir šilumos, nesuteikia pakankamai energijos, kad atsirastų turtinga biosfera. Raudonosios nykštukės, kurios yra mažos ir skleidžia trečdalį Saulės energijos, yra dar blogesnės. Jos išvis negali aprūpinti fotosintezei reikalingos energijos.Šis tyrimas apriboja sudėtingos gyvybės parametrų erdvę, todėl atrodo, kad į Žemę panašios biosferos nėra plačiai paplitę. Labai didelės žvaigždės gamina pakankamai šviesos fotosintezei. Tačiau jos greitai išnaudoja kurą ir sprogsta, nespėjus jų planetose išsivystyti sudėtingai gyvybei.
Tai nereiškia, kad esame vieni Visatoje. Nors gyvybei tinkamų planetų skaičius yra mažesnis nei manyta, vis tiek jų gali būti daug. Autoriai mini „Kepler-442b“ planetą, kuri gauna pakankamai žvaigždės spinduliuotės, kad išlaikytų panašią į Žemės biosferą. Tyrimas patvirtina idėją, kad tokios planetos kaip Žemė, turinčios tinkamą gyvybės evoliucijos derinį, yra retos kosmose. Saugokime ją!
Niokodami Žemę žmonės pavers ją netinkama gyvenimui. Ribojami lėtos biologinės evoliucijos žmonės negalės varžytis su sparčiai kuriamu dirbtiniu intelektu (DI). DI pasieks tokį gebėjimų lygį, kad robotai taps panašūs į DI gyvūnus, t. y. taps DIvūnais. DIvūnai galbūt taps žmonijos dalimi. Jie išsaugos evoliucijos mums suteiktus protinius gabumus ir įveiks biologinės evoliucijos trūkumus. DIvūnai (apie juos rašiau knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“) taps daugiaplanetinės būtybės, atsparios atšiaurioms kosmoso sąlygoms.
Iki 2100 metų žmonių rasė tikriausiai bus kitose planetose, save replikuojantys robotai kurs gyvenvietes Marse ir kitose planetose, kas mineralus, branduolių sintezės reaktoriai neš į jas raketas. Tačiau kitų žvaigždžių planetas žmonės ar DIvūnai galėtų pasiekti tik skrisdami greičiau už šviesą. Šiuo metu tai galima tik mokslinėje fantastikoje.
Tačiau privalome skatinti kiekvieną žmogų mokytis ir tobulėti, kad biologinė žmonija Žemėje išliktų kuo ilgiau, kad Putleriai negrasintų sunaikinti mūsų civilizaciją. O kitų civilizacijų paieška tęsis. Gal jos seniai veikia mūsų gyvenimą, tik mes jų neatpažįstame. Fizikos dėsniai tai leidžia.
Kur į Lietuvą atvykę turistai lankosi dienos metu, kaip keliauja, kiek laiko vieši konkrečioje vietoje? Šiuos valstybei ir turizmo veikla užsiimančiam verslui itin aktualius duomenis nuo šiol bus galima sužinoti naujame turistų mobilumo žemėlapyje internete. Ši inovacija turėtų įnešti reikšmingų pokyčių Lietuvos turizmo sektoriuje, padės gerinti paslaugas turistams, o verslui atrasti naujų klientų ir pajamų šaltinių.
Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ pristato naujovę – pilotinį turistų judumo stebėsenos projektą. Remiantis nuasmenintais mobiliojo ryšio duomenimis, nuo šiol taps kur kas paprasčiau įvertinti užsienio turistų kelionių Lietuvoje duomenis.
„Kuriame unikalų modelį, kuris leis verslui plėstis ir dirbti tose vietose, kur lankosi užsienio turistai. Tikimės, kad sukurta pažangesnė sistema ir gauti rezultatai bus sėkmingai panaudojami gerinant užsienio turistų patirtį viešint mūsų šalyje. Taip pat paskatins investicijas į naujas paslaugas, prisidės prie turizmo infrastruktūros gerinimo“, – sakė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
Išsamūs turistų keliavimo duomenys bus pateikiami interaktyviame žemėlapyje, kuriuo naudotis nereikia specialių programų ar žinių. Žemėlapis padės veiksmingai stebėti užsienio turistų judėjimo šalyje tendencijas ir elgseną.
Pasak agentūros „Keliauk Lietuvoje“ laikinosios vadovės Olgos Gončarovos, naujieji duomenys padės verslininkams prognozuoti turistų srautus, identifikuoti vietoves, kuriose galima dažniau sutikti turistų. Tokia informacija aktuali ir savivaldybėms, turistų aptarnavimo įstaigoms, nes bus galima operatyviai sužinoti ne tik informaciją apie turistų srautus, bet ir iš kokių šalių žmonės dažniausiai atvyksta į konkrečią vietą ir tam geriau pasiruošti.
Žemėlapis veiks remiantis mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ aptarnautų užsienio turistų keliavimo po Lietuvą duomenimis. Pasak „Tele2“ duomenų mokslininko ir projektų vadovo Gedimino Jankausko, mobiliojo ryšio telefonai nuolatos keičiasi informacija su arčiausiai esančiais ryšio bokštais, tad, įvertinus informaciją, galima gana tiksliai apskaičiuoti, kiek žmonių jungiasi prie bokštų konkrečioje vietoje.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Turizmo potencialas neišnaudotas
Projekto techninį įgyvendinimą užtikrinusios įmonės „Positin“ vadovas Mantas Butrimavičius teigia, jog iki šiol mūsų šalyje bendros užsienio turistų skaičiavimo ar stebėsenos sistemos nebuvo sukurta, o mobiliojo ryšio operatoriai gali pateikti gana tikslius duomenis. Pasak jo, duomenys rodo, jog didžioji dalis šių asmenų keliauja pagrindiniais šalies keliais ir retai aplanko net šalia jų esančius objektus. Taigi, turizmas kol kas nepanaudojo potencialo, nukreipdamas šiuos tranzitinių lankytojų srautus į gretimą turizmo infrastruktūrą, tačiau ateityje aiškesnės nuorodos ir kelio ženklai, lauko reklama, maitinimo, apgyvendinimo, apsipirkimo ir pramogų įmonės gali imtis tikslingų pokyčių ir situaciją pagerinti. Jo teigimu, mobilūs duomenys leidžia surinkti turistų statistiką tose Lietuvos vietose, kuriose nėra galimybės taikyti tradicinius metodus.
„Renkamės inovacijomis grįstą kelią ir tikime jo nauda. Jau netrukus galėsime pristatyti mūsų šalyje vyraujančias tendencijas“, – įsitikinusi O. Gončarova.
Susipažinti su naujuoju mobiliųjų duomenų žemėlapiu ir išbandyti naująjį įrankį galima čia.
Daugiau informacijos: Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Ryšių su visuomene skyrius El. p. info@eimin.lt
Monika Mazaliauskaitė, „Keliauk Lietuvoje“ komunikacijos projektų vadovė Tel. +370 615 17 802, el. p. monika@lithuania.travel
Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)
Atėjo metas kalbėtis ne apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę, o spręsti, kaip tam užkirsti kelią, trimituoja Kremlius. Rusija siekia atstatyti pusiausvyrą pasaulyje ir apginti savo nacionalinius interesus, tačiau tam neva būtina sėsti prie stalo ir išspręsti reikalus. Kaip reikalai sprendžiami rusišku būdu mes matome Ukrainoje – Bučoje ir Mariupolyje, Borodiankoje ir Severodonecke. Blogiausia, kad visais šitais rusiškos taikos kliedesiais persisunkę didieji taikytojai Europos valstybių sostinėse.
Rusijos URM’as teigia, kad JAV susirūpino dėl savo įvaizdžio, nes visas pasaulis žino, kad “Pentagonas dalyvavo Kyjive kuriant ir bandant biologinius ginklus su žmonėmis”. Esą dabar, pagal sociologinius Zacharovos duomenis, kas trečias amerikietis tiki, jog Pentagonas Ukrainoje kūrė bakteriologinį ginklą. Slaptą!
Uch – stipriai. Bet iš esmės, Kremliuje akivaizdi žanro krizė. Tai kliedima, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tai neapsisprendžiama, kodėl pradėtas karas su Ukraina: siekiant ją denacifikuoti ar sunaikinti bakteriologinį JAV ginklą. Anksčiau teigta, kad Ukrainos laboratorijose buvo sukonstruoti rusus naikinantys mirtinomis ligomis užkrėsti paukščiai, dabar – eksperimentai su žmonėmis. Na, c’mon, gal kokią fantaziją apie invazinę žaliųjų varlių rūšį?
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vakar žurnalistams pareiškė, kad Rusijos vadovybė nenori užgrobti ir pavergti Ukrainos. Esą Rusija ginasi nuo užpuolimo, o puolama ne tik Rusija, bet ir Baltarusija.
Paklaustas, ar Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos, kad būtų pasiekta taika, JAV prezidentas Joe Bidenas atsakė: „Taikos siekis yra labai svarbus. <…> Nesiruošiu jiems nurodinėti, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti”.
Ukraina suteikė pilietybę Aleksandrui Nevzorovui ir jo žmonai Lidijai. Faktą ukrainiečiai priėmė prieštaringai. Daugelis jūsų prisimena Nevzorovo reportažus Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuomet jis kūrė antilietuviškus karinius reportažėlius. Nevzorovas dirbo Kremliui.
Panaši ir Pirmojo Rusijos kanalo propagandistės Marijos Ovsianikovos istorija, kuomet moteris tiesioginiame eteryje išstojo prieš karą. Po incidento katučių plojo dauguma ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, o buvusi propagandistė (greičiausiai FSB agentė) gavo darbą Die Welt. Pastaruoju metu Ovsianikova malasi po Ukrainą, pasisako prieš „rusofobiją“, prieš „kolektyvinę rusų atsakomybę“ dėl karo Ukrainoje ir ragina nutraukti Rusijai sankcijas. Akivaizdu, kad jai yra skirta užduotis ir ji ją vykdo nepriekaištingai.
Buvusiųjų nebūna, mielieji.
Be esminių pakitimų. Peskovas pareiškė, kad “ypatinga karinė operacija” bus tęsiama tol, kol bus pasiekti iškelti tikslai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė teigia, kad Rusijos daliniai stiprinami Slovjansko prieigose, ruošiantis atnaujinti puolimą prieš šį miestą, o prie sienos su Baltarusija Voluinės srityje sutelkta Baltarusijos karinių transporto priemonių kolona.
Deja, bet faktai rodo viena – Rusija kariauja iš esmės su visu Vakarų pasauliu Ukrainiečių karių rankomis ir nors galime teigti, kad pagrindinių operacinių tikslų nepasiekė, bet užgrobusi penktadalį Ukrainos teritorijos, nesiruošia sustoti.
Rytuose situacija įtempta. Tęsiasi įnirtingi mūšiai Severodonecke. Miesto vadovai teigia, jog atkovota 20 % miesto. Į mūšius dėl Severodonecko permestas tarptautinis kovotojų dalinys.
Tęsiasi apšaudymai artilerija ir aviacija palei visą fronto liniją.
Pagrindinės Rusijos driskių pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto rajonus.
Limano apylinkėse okupantai bando perimti kairiojo Severskio Doneco upės kranto kontrolę.
Pietuose per pastarąją parą situacija išliko sąlyginai rami. Ukrainiečiai kaupiasi tolimesniam puolimui, tuo tarpu rusai laižosi žaizdas ir rengiasi kontrpuolimui.
Pasaulio maisto programos vadovybė pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje Rytų Afrikoje susiduriama su blogiausia maisto saugumo situacija: net 82 mln. žmonių yra „labai alkani”. Pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiules problemas šalims, kurios kare nedalyvauja.
Tuo tarpu Putinas teigia, kad grūdų eksportas iš Ukrainos galimas „be problemų”.
” – Nėra jokių problemų eksportuoti grūdus iš Ukrainos”, – pareiškė diktatorius, teigdamas, kad tai galima daryti per Ukrainos uostus, kitus Rusijos (!) kontroliuojamus uostus ar net per Vidurio Europą. Putinas pažymėjo, kad Ukrainos grūdai gali būti eksportuojami per Baltarusiją.
Ir čia, mums regis, mes be reikalo nuvertinom ir nuvertinam režimą ir Putiną. Kaip priešą. Kiek mes besityčiotumėm ir bedurnindumėm kremlinus, pamąstykim, kaip jie sumaniai veikia.
Maža to, kad Kremlius sukaupė grūdų bei naftos atsargas ir 650 mlrd. $, besiruošdamas invazijai, pasaulio (ne tik Vakarų) šantažui išnaudoja savo pačių sukurtą maisto trūkumą.
Putinas aiškiai sako, kad panaikinus sankcijas, per užgrobtus Ukrainos uostus ir Baltarusiją duos grūdų: jūs gi (Vakarai) nenorit būti atsakingi už iš bado mirštančius žmones, juk tai – aiškiai jūsų kaltė!
Rusija (ir Ukraina) – ne tik didžioji naftos ir dujų, bet ir grūdų tiekėja pasaulyje. Ir štai šiuos ekonominius svertus Kremlius dabar išnaudoja. Putinui nusispjaut, jei iš bado mirs milijonai žmonių, nusispjaut, kai Europą purtys (purto) energetinė krizė. Putinui visa tai yra jo pergalės vaisiai. Taip pat, kaip ir milijonai migrantų, keliančių ekonomines problemas visai ES.
Kremliaus strategai visam tam ilgai ir kruopščiai ruošėsi, o dabar maigo visus paruoštus svertus.
Ar mes turime kaip ir kuo jiems atsakyti?
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
Norvegiškos haubicos jau Ukrainoje
*****
Locked N’ Loaded
Strateginis dėmuo
Rusija:
Geopolitinė izoliacija ir sankcijos per 100 atviros agresijos dienų nuosekliai didėjo. Kinija ir Indija nors ir nepasmerkė Kremliaus veiksmų, tačiau ir nepuolė užtarti agresoriaus. Rusija ir toliau lieka be sąjungininkų (Baltarusijos gubernija nesiskaito). Maža to, Rusijai nepavyko branduoliniu ir energetiniu šantažu eliminuoti ar bent sumažinti Vakarų paramos Ukrainai. Svarbu pasakyti, kad šioje situacijoje agresorius ieškojo išeities ir ją rado. Grūdų išvežimo trikdymas (grasinant nelegalių migrantų plūstelėjimu į Europą) ir senos „kremlinofilų“ šaikos aktyvavimas Vakaruose – tandemas, kuris agresoriui dar leidžia laikytis geopolitiniame vandenyne iškišus galvą virš stipriai banguojančio vandens.
Nepasiektas nei vienas Kremliaus keltas strateginis tikslas. Atvirkščiai – V. Zelenskio vadovaujama politinė ir karinė valdžia vis dar tvirta, Ukrainai realu sulaukti perspektyvos kelyje į ES, o Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi.
Rusijoje daugėja balsų nepritariančių Kremliaus veiksmams, nors jų kiekis dar nėra reikšmingas. Eskalacijos pradžioje buvę nežymūs protestai įgavo pogrindinio nepritarimo formas. Aiškiausiai jie pasireiškė padeginėjant karinius komisariatus bei slapstantis nuo kariuomenės. Savo indėlį įneša ir atskirų Rusijos popkultūros atstovų, aktorių ir kitų žinomų žmonių pozicija nepritariant agresijai. Šiame fone kova dėl valdžios Kremliuje dar neįgavo aštriausių formų, tačiau vis daugėjant pranešimų apie V. Putino mirtiną ligą, ši kova neabejotinai aštrės. Labai tikėtina, kad šioje kovoje bus panaudotos tiek agresija nepatenkintos gyventojų masės, tiek nuomonės formuotojai.
Ukraina:
Ukraina į neregėtas aukštumas iškėlė savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Vakarų visuomenės yra Ukrainos pusėje ir spaudžia savo politikus ją remti (Vokietijos pavyzdys). Kartu su finansine parama, Ukrainą pasiekia tokia ginkluotė, apie kurios perdavimą prieš 100 dienų buvo sunku svajoti. Ukraina sumaniai išnaudoja savo strateginės komunikacijos pajėgumus kuo greitesnei paramai gauti, tačiau jaučiasi užsižaidimas ir Vakarų tolerancijos ribos nebejautimas (Arestovičiaus įsivaizdavimas, kad jo keiksmai tiesioginiame eteryje nulėmė HIMARS‘ų siuntimą Ukrainai).
Ukraina pasiekė visus strateginius tikslus ir su Vakarų pagalba linkusi tai išsaugoti. Išlaikiusi suverenitetą, vadovybę ir kovojančias ginkluotąsias pajėgas, ji toliau žengia Europinės integracijos link. Maža to, pradiniame etape atrodė, kad Ukrainos politinė vadovybė būtų linkusi atsisakyti narystės NATO perspektyvos, tačiau pasiekusi karinių laimėjimų mūšio lauke ir turėdama Vakarų paramą, šią opciją vertina nebe taip vienareikšmiškai.
Ukraina kartas nuo karto panyra į vidines rietenas ir kaltų ieškojimus (TerOboronos vado atleidimas; grasinimas išsiaiškinti, kas kaltas dėl greito orkų prasiveržimo Pietų kryptyje; cirkas su P. Porošenko (ne)išleidimu į užsienį ir pan.). Galime tik priminti, jog kitais metais Ukrainoje vyks parlamento, o 2024 m. – prezidento rinkimai. Tad neatmestina, kad vidinė politinė kova tik aštrės, kas gali turėti neigiamos įtakos padėčiai fronte bei užsitikrinant tolimesnę Vakarų paramą.
Operacinis dėmuo.
Rusija:
Rusija pasiekė operacinę sėkmę Pietų kryptyje (Chreson ir Mariupol), patyrė du operacinio lygmens pralaimėjimus (Kyiv ir Charkiv), nesugebėjo įgyvendinti pradinio sumanymo Donbase (išėjimas prie Dniepro ir ukrainiečių Donbaso grupuotės apsupimas) bei šiuo metu yra priversta mažinti operacinį apetitą (siekia užimti Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk) ir kol kas atsargiai vertinti savo galimybes užimti visas Donecko srities administracines ribas, o ką jau kalbėti apie judėjimą iki Dniepro.
Nepaisant nesėkmių, nuolatinio savo jėgų pervertinimo, Rusija išlaikė ryžtą tęsti karinius veiksmus, sutelkė įmanomus resursus ir nesiskaitydama su nuostoliais atnaujino puolimą Donbase.
Operacine prasme nuo eskalacijos pradžios nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kiti jos veikėjai fronte iš esmės kaunasi už teritoriją, bet ne prieš priešą. Todėl net ir sukaupę mažiausią persvarą arba net jos neturėdami bando atakuoti, užimti naujas teritorijas ir tai parduoti kaip reikšmingą pergalę (tiek karinei vadovybei, tiek politikams, tiek visuomenei).
Ukraina:
Ukraina moka kainą už tai, kad pirmosiomis eskalacijos dienomis nesugebėjo blokuoti agresoriaus išsiveržimo iš Krymo pusiasalio. Cherson ir Zaporizhia atitraukia ženklias ukrainiečių pajėgas, kurios būtų labai reikalingos pavyzdžiui šiuo metu Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk trikampyje.
Nepaisant plataus fronto, kuriame agresorius stengiasi nuolat vykdyti puolamuosius veiksmus, ukrainiečiai sugeba tinkamai paskirstyti pajėgas ir reaguoja į besikeičiančią situaciją bei randa jėgų kontratakoms.
Ukrainiečiai nekeičia savo kariavimo principų ir kaunasi prieš priešininką, o ne siekia aklai išlaikyti ar užimti teritoriją. Tai karinėms operacijoms suteikia lankstumo, dėl ko agresorius ir toliau patiria didžiulius nuostolius.
Taktinis dėmuo Rusija:
Ima trūkti modernios kovinės technikos (arba bent jau konkurencingos ukrainietiškai ar vakarietiškai). Tankai, PKM, šarvuočiai imami iš sandėlių, pasigirsta kalbų, kad gali būti naudojama Baltarusijos kariuomenės šarvuota technika. Didelis trūkumas kvalifikuotų pėstininkų, nes atvykstantis papildymas (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) neužpildo esamų spragų (greitai žūsta, nemotyvuoti). Neatmestina, kad daugės šauktinių. RF pajėgos turi persvarą ugnimi (artilerija ir aviacija) ir tai jiems leidžia dalinai kompensuoti prieš tai įvardintus trūkumus.
Vadovavimas visais lygmenimis paremtas griežta hierarchija ir šabloniniais veiksmais. Trūksta lankstumo, kritinio mąstymo ir improvizacijos.
Agresoriaus taktika remiasi ugnies persvaros susikūrimu konkrečiame puolimo ruože (puolimo ašyje), ukrainiečių netiesioginės ugnies sistemų naikinimu/trikdymu, po to puola manevriniais vienetais. Agresorius išmoko mūšio Mariupolyje pamokas, ir operacijas apgyvendintose vietovėse planuoja ir vykdo nuosekliau. Rusija vis mažiau puola kolonomis (kaip iki mūšio už Donbasą metu), daug dėmesio skiria žvalgybai mūšiu, tačiau „tylioji“ žvalgyba ir rekognoskuotė (vadų žvalgymas) toliau išlieka silpna.
Ukraina:
Ukraina šiuo metu nusileidžia agresoriui ugnies galios prasme. Didžiausia problema – toliašaudė (ypač salvinė) artilerija, kuri galėtų smogti priešui į gynybos gylį (ar puolimo užnugarį), taip naikinant jo artilerijos sistemas ir puolimui besirengiančius manevrinius vienetus (labai laukiam HIMARS‘ų ). Nors mūšio lauke pasirodo ukrainiečių aviacija, tačiau ji naudojama tikslinėms užduotims ir nesiekia (nes neturi tam pajėgumo) perimti viršenybės ore. Šiuo metu didžiausią efektą operacine prasme duoda patyrę ir motyvuoti manevriniai vienetai ir juos remianti artilerija. Nors agresoriui ji nusileidžia vamzdžių kiekiu ir masiškumu, tačiau geriau sugeba reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau naikina konkrečius taikinius.
Vadovavimas paremtas lanksčiu įsakymo vykdymu, siekiant prisitaikyti prie besiklostančios situacijos su tikslu kuo maksimaliau savo jėgomis prisidėti prie bendro aukštesnės vadovybės sumanymo ir uždavinių, nelaukiant tiesioginių nurodymų.
Ukrainiečių taktika remiasi gera žvalgyba (pirmiausia dronais) ir geru targetingu. Net ir priešui puolant su kiekiu didesnėmis pajėgomis, turinčiomis persvarą ugnimi, ukrainiečiai koncentruotais artilerijos smūgiais ir kontratakomis silpniausiose priešo vietose sugeba numušti agresoriaus puolimo tempą ir/ar priverčia priešą stoti į gynybą. Esant palankioms sąlygoms (pvz.: Charkiv) nedidelėmis kontratakomis primeta sau naudingą mūšio tempą, perima iniciatyvą ir taip sugeba sukurti operacinį efektą.
*******
Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į Liuksemburgo parlamentą pareiškė, kad penktadalį Ukrainos teritorijos kontroliuoja Rusija: „- Šiai dienai okupantai kontroliuoja apie 20 procentų mūsų teritorijos, beveik 125 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai daug didesnė teritorija nei visų Beniliukso šalių plotas kartu sudėjus“.
JAV Valstybės, Prekybos ir Iždo departamentai paskelbė savo naujus apribojimus Rusiją remiantiems asmenimis, įskaitant ribojimus JAV technologijoms, galinčioms padėti Rusijos kariuomenei. Užsienio turto kontrolės biuras prie jau sankcionuotų jachtų pridėjo keturias megajachtas. Dvejomis iš jų – „Graceful” ir su Kaimanų salų vėliava „Olympia” – yra plaukiojęs Putinas. Po Juodąją jūrą su Batka kartu. Teigiama, kad jachta „Graceful“ kainuoja apie 100 mln. $, jos išlaikymas 5 – 10 mln. $ per metus. Sankcionuotas ir violončelininkas Sergejus Rolduginas, kuris, manoma, yra Rusijos prezidento ofšorinio turto saugotojas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos turtas JAV taip pat bus įšaldytas, Zacharovai uždrausta turėti verslo reikalų su JAV įmonėmis.
Šaunu, kad pagaliau atėjo eilė įvairiems „labdaros ir meno fondams“, kurie iš tikrųjų yra Kremliaus juodai kruvinų pinigų saugyklos. Dar svarbiau užraukti šių pinigų tekėjimo šaltinį – pajamas už naftą ir dujas.
Budapeštas ir toliau judošiauja Maskvai: pranešama, jog Vengrijos prašymas išbraukti iš sankcijų sąrašo Rusijos stačiatikių bažnyčią ir jos patriarchą Kirilą yra patenkintas.
Europos Parlamento pirmininkas paskelbė draudimą Rusijos lobistams patekti į rūmų teritoriją. Teks Maskvos agentėliams trainiotis Strasbūro senamiesčio kavinėse.
Apklausos rodo, kad „rusų pasaulio” koncepcija arba Kremliaus teisė „ginti” etninius rusus ir rusakalbius“ Ukrainoje patyrė visišką nesėkmę. Putino teiginį apie rusų ir ukrainiečių tautų vienybę atmeta beveik visi ukrainiečiai, nors 2013-aisiais 85 proc. ukrainiečių teigė, kad „gerai jaučiasi” Rusijoje.
Be žymesnių pakitimų. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas praneša, jog artimiausiu metu Rusijos driskiai Ukrainoje ims naudoti vadinamąją „Sirijos patirtį”: padidins oro pajėgų atakų bei raketų smūgių intensyvumą, taikant į karinius, civilius objektus bei logistikos centrus visoje Ukrainos teritorijoje. Mūsų pastebėjimu, planas jau pradėtas vykdyti prieš keletą savaičių. Tuo tarpu NATO vadovas Jensas Stoltenbergas po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu perspėjo, kad Vakarų šalys turi pasiruošti ilgam „sekinimo karui” Ukrainoje.
Pagrindiniu operaciniu Rusijos tikslu išlieka Ukrainos pajėgų grupė rytuose, kurią, greičiausiai iki birželio 1 d., Kremlius buvo nurodęs apsupti ir sunaikinti. Remiančiais operaciniais tikslais išlieka visiška pietų ašies kontrolė ir taktiškai itin svarbus Kryvyj Riho miestas bei Juodosios ir Azovo jūrų blokada. Tikėtina, kad artimiausiems mėnesiams rusai atsisakė planų užimti Odesą.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad rusai ruošiasi ilgam, žemo intensyvumo karui, naudojant tą pačią, dar 1991-92 m. Gruzijoje imtą taikyti įšaldyto konflikto strategiją pagal okupuoto (perduoto laikinai administruoti) Karaliaučiaus pavyzdį. Okupuotų teritorijų valymai, gyventojų išvežimas į Rusijos gilumą ir bėdžių gabenimas į okupuotas teritorijas iš Sibiro gilumų – tokia štai laukia Chersono, Zaporižės, Donbaso regionų artimiausia ateitis. Tačiau vis ryškiau ima žibėti viltis, tikra neganda rusofašistams – partizaninis ginkluotas priešinimasis, kurio istorines pamokas ukrainiečiai mokėsi 1942 – 1960 m., o jas padėjo ir padeda prisiminti esami ir buvę aitvarai. Nors, kokie dar ten aitvarai, kur jūs bent vieną jų matėte?
Rytuose, Luhansko apskrities vadovas Serhijus Gaidajus praneša, jog „Severodoneckas laikosi ir yra visos galimybės greitai išsilaisvinti“. Ukrainos kariuomenė nesitraukia iš miesto, rengia kontratakas, priversdama okupantus persigrupuoti ir laukti pastiprinimo. Per 100 invazijos dienų Rusijos okupantai Luhansko srityje sugadino daugiau kaip 400 km kelių, sugriovė beveik 70 mokyklų ir 50 vaikų darželių, 33 ligonines ir 237 kaimo ambulatorijas.
Rusijos 150-osios motorizuotosios divizijos padaliniai Popasnos kryptimi patyrė didelių nuostolių. Sunaikinta apie kaip 50 proc. personalo, ginklų ir technikos, kai kurie driskiai taip demoralizuoti, kad atsisako dalyvauti karo veiksmuose. DLR „kovotojai“ nufilmavo video kreipimąsi į Putiną, skųsdamiesi aprūpinimu maistu, medikamentais, demonstravo negyjančias žaizdas.
Pietuose okupantas, nežiūrint sėkmingų Ukrainos jungtinių pajėgų veiksmų visgi bandė pereiti į kontr-puolimą Kryvyj Riho apylinkėse, tačiau buvo nublokštas atgal į savo gynybines pozicijas.
Šimtas invazijos dienų – daug ar mažai?
Apšaudomiems, griaunamiems, ardomiems Ukrainos miestams; civiliams, tyliai besimeldžiantiems uraganinės ugnies laistomų namų rūsiuose; prievartaujamoms moterims; belaisviams, kuriems trupinami kaulai; pervargusiems rytų fronto linijos gyvenviečių likučių gynėjams minutės slenka kaip valandos, o valandos – kaip dienos ir net savaitės.
Daugeliui mūsų, stebintiems vaizdus dėžutėse ar naujo modelio išmanaus ekrane, kurie (norisi tikėti) meldžiasi, kad beprotybė būtų pasibaigusi dar jai neprasidėjus, šimtas dienų išsunkė paskutinius gynybinius psichikos rezervus ir pervedė į savęs tausojimo režimą: daugiau nebegaliu girdėt ir matyt.
Net Maskvos karo nusikaltėliams ir režimui, norėjusiems užbaigti viską per dešimt dienų, tenka drausti šalies ruporams minėti jau triženklį skaičių, kuris reiškia ne tik karo siaubą, kraują ir mirtį, bet ordos pažeminimą ir Putkos gėdą.
Karo, žmogaus agresijos, vienas kito žudymo istorijos prasme, šimtas dienų tik akimirksnis.
Žmonės pavargs, ukrainiečių kariai išseks, Vakarai užsimerks, o mėsos ir geležies mums užteks, mąsto Dvornikovas (jei dar gyvas), Gerasimovas ir Šoigu.
SVR teikiami raportai Kremliui po kelių mėnesių chaoso ir nevilties vėl dvelkia šaltu racionalumu: po tikrojo Rusijos veido, parodyto per šimtą dienų, trauktis nėra nei prasmės, nei yra kur. Ateitis miglota, bet vis labiau ryškėja Rusijai palanki nata. Derybos dėl maisto krizės ir grūdų. Augančios naftos ir dujų kainos. Draugai atogrąžose ir pietuose. Paliaubos ir Minskas (Stambulas, Jalta) -3 ar 4. Skaičiukų užteks.
O visa kita užsimirš. Teks užmiršt ir susitaikyt, paspausti vienas kitam prie derybų stalo rankas. Muraveinik paševelitsia ir vsio proidiot / Skruzdėlynas pakrutės ir viskas praeis.
Jie (Vakarai) nori atriboti mus nuo pasaulio per šimtą dienų, nors per keturis metus nesugebėjo atsikratyti mūsų žvalgybinės įrangos savo namuose, juokiasi Patruševas. Tą sako duomenys gaunami tiesiai iš jų telefonų per mūsų yandex.ru
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Locked N’ Loaded
Vakar pabandęs laimę puldamas Dovhenke ir Dibrivne, šiandien agresorius šluostosi kruviną snarglį. Vyksta pajėgų pergrupavimas. Tai gera proga ir ukrainiečiams papildyti savo praradimus, kurie taip pat nėra maži.
Lyman:
Sunku suprasti kaip ir kokiu būdu, bet visgi ukrainiečiai sugeba vis dar ginti pozicijas aplink Staryi Karavan. Tikėtina, kad ukrainiečiai vengia gynybą dėstyti statmenai kelio, suprasdami, kad tokiu atveju už nugaros tekant upei neliks gynybos gylio. Todėl panašu, kad palei kelią įrengė atramos taškus, ginasi ir kontratakuoja ir taip neleidžia orkams įsitvirtinti bei artintis prie tilto ir upės. Šiandien visos orkų atakos šiame sektoriuje buvo atmuštos.
Apie save priminė vakariniame Lyman flange veikusios orkų pajėgos. Šiandien atakuota Studenok, Sosnove ir Yarova. Tikėtinas šio puolimo tikslas ne ukrainiečių Lyman grupuotė, o Slaviansk. Jei agresoriui pavyktų pasiekti savo tikslų, orkai nuo Izyum ir Studenok suspaustų Pasika – Bohorodychne esančias ukrainiečių pajėgas. Tai leistų agresoriui nelaukti kol/jei kiti jų vienetai prasiverš per Rayhorodok, ir Slaviansk pulti iš šiaurės.
Severodonetsk. Pasiekę sėkmę šiaurės rytinėje ir rytinėje miesto dalyje, orkai bando užbaigti darbą – intensyvina puolimą iš pietų ir pietryčių, siekia nuo Toshkivka atnaujinti puolimą Lysychansk link. Ukrainiečiai ne tik ginasi, bet ir kontratakuoja mieste, orkai išmušti iš keleto gatvių. Nepaisant to, agresorius ir toliau kontroliuoja didžiąją dalį Severodonetsk miesto.
Bakhmut:
Agresorius suintensyvino Komyshuvakha puolimą, pasiekė taktinių laimėjimų, tačiau gyvenvietė vis dar ukrainiečių rankose. Jau dabar kyla logistinių problemų aprūpinti ukrainiečių „kišenę“ Zolote. Jei orkams pavyks iš pietų pasiekti Lysychansk priemiesčius ir ten įsitvirtinti, Zolote gynėjų padėtis bus dar blogesnė ( blokuotos 4 iš 5 gynybos perimetro linijų, galimybė kryžmine artilerijos ugnimi atakuoti susisiekimą su Siversk).
Sunkūs mūšiai dėl Bakhmut – Lysychansk kelio tęsiasi. Ukrainiečiai atmušė visas atakas prieš Nahirne ir Bilohorivka.
Jeigu kas sekate Ukrainos Gynybos štabo kasdienines apžvalgas tai turbūt pastebėjote tendenciją, kad agresoriaus atakų skaičius kiek mažesnis, tačiau panašus kaip prieš tris keturias savaites, o sunaikintos orkų technikos kiekiai krito dramatiškai. Pvz. nuo 19 sunaikintų tankų per parą sumažėjo iki 5 ar 3. Viena iš priežasčių – pasikeitusi orkų taktika. Pamenate, prieš kurį laiką Vakarų spaudoje pasirodė informacija, kad agresorius nuo operacijų BTG lygiu pereina į kuopų lygmenį. Manytume, kad tam yra kelios priežastys:
agresoriaus milžiniški šarvuotos technikos nuostoliai, verčia performuoti manevrinius vienetus, iš RF gilumos traukti senus technikos vienetus. Tokiu būdu BTG pagal etatus neužpildo, tad siekiama užpildyti bent kuopas ir kuopų taktines grupes. Ką jau kalbėti apie paramos padalinius, tokius kaip aprūpinimo, ryšių, oro gynybos, inžinerijos ar netiesioginės ugnies vienetus, kurie šiaip turėtu būti kiekvienos BTG sudėtyje. Greičiausiai, dabar bandoma juos centralizuotai laikyti ir paskirstyti pagal poreikį konkrečiose fronto vietose, ten kur tam tikru metu reikia.
po eilės operacinių pralaimėjimų (Kyiv, Charkiv) ir nepasiekus operacinių tikslų prie Izyum ir Zaporozhia, agresorius priverstas siekti mažesnių tikslų geografiškai mažesnėje operacinėje erdvėje. Kariauti BTG taktine prasme tampa nepatogu, jos gali viena kitai trukdyti, struktūra per griozdiška, todėl pagrindiniu taktiniu vienetu tampa kuopa.
Agresorius mūšiuose taip pat mokosi ir vis mažiau matome tokių atakų kolonomis, kokios buvo vasario, kovo ar balandžio mėnesiais. Orkai pagrindinį vaidmenį operacijose teikia didžiulės persvaros ugnimi susikūrimui (artilerija, aviacija) konkrečiuose puolimo ruožuose, o tik tada judina manevrinius vienetus. Ukrainiečiai nors ir nejaučia tokio artilerijos šaudmenų bado kaip prieš dvi savaites, tačiau ir dabar ypač trūksta didesnio nuotolio salvinės artilerijos, kuri slopintų orkų artileriją visu jų gynybos gyliu ir neleistų formuoti puolamųjų grupuočių.
Sudėjus šias priežastis matome ne tik sumažėjusius orkų šarvuotos technikos nuostolius, bet agresoriaus sėkmę mūšio lauke atskiruose ruožuose.
******
Ukrainiečiai apšaudo rusų pozicijas
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad telefonu kalbėjosi ir su Zelenskiu, ir su Putinu bei siūlė surengti Rusijos, Ukrainos ir Jungtinių Tautų derybas Stambule. Be to, jis akcentavo ir būtinybę atblokuoti Odesos jūrų uostą, iš kurio pasauliui galėtų būti tiekiami grūdai.
Kremlius susilaikė nuo komentarų apie taikos derybas, tačiau patvirtino Turkijos pastangas atverti jūrų kelią grūdų eksportui. Mes jau rašėme apie keistus sutapimus ir ryškėjantį Turkijos vaidmenį pasaulio galingųjų žaidime. Ar tai tik dar viena beviltiška pastanga, kitų beviltiškų pastangų serijoje, ar Erdoganui duota valia veikti, prieš tai Vašingtonui, Kremliui ir Kyjivui susitarus, anksčiau ar vėliau sužinosime.
Šiame telefoninių pokalbių fone sutampa (?) Joe Bideno įjungtas atbulinis dėl HIMARS tiekimo Ukrainai. Ši moderni toliašaudė salvinės ugnies raketų paleidimo sistema neva suteiktų ukrainiečiams galimybę smogti priešo taikiniams Rusijoje. Nežiūrint to, kalbama, kad ukrainiečiams bus tiekiama kiek senesnė MLRS M270. Visa tai atrodo keistokai, nes abi sistemos, priklausomai nuo užtaisų (raketų), gali pasiekti taikinius iki 300 km atstumu. Kažkas vyksta už uždarų durų, o vaizdas per rakto skylutę kol kas labai ir labai miglotas.
Vakar vakare Arestovičius teigė, kad Rusijai sustabdyti pakaks ir turimos ginkluotės, o be to, šiomis dienomis fronto liniją pasieks dar 12 savaeigių lenkiškų, 8 slovakiškos ir keliolika prancūziškų artilerijos sistemų.
Mes suvokiam, kad to nepakanka perlaužti karo eigai ir minčių bei sąmokslo teorijų gali kilti visokių. Faktas tas, jog Vakarai vis dar krūpčioja prieš Maskvos treptelėjimus ir rimtai užvožti žarstekliu banditui per kaktą, be pačių ukrainiečių, kol kas nėra kam.
Taip pat aišku, jog Vakarai neturi jokio plano, kaip demontuoti šiandieninę Rusijos imperiją ir linkę toliau, nors ir ribotai, bendrauti su Putinu. Tai vienadienės politikos pasekmė, ilgalaikės strategijos nebuvimas.
ES vadovai pagaliau pasiekė kompromisinį susitarimą dėl Rusijos naftos importo draudimo. Naftos tiekimas bus nestabdomas tik naftotiekiais (jais importuojama apie trečdalį visos Rusijos naftos).
Be to, naujas Europos sankcijų paketas apims Rusijos banko „Sberbank” atjungimą nuo tarptautinės tarpbankinės sistemos SWIFT, dar trijų Rusijos valstybinių transliuotojų transliacijų ES blokavimą ir sankcijų taikymą asmenims, atsakingiems už karo nusikaltimus Ukrainoje. Puiku.
Naftos ir dujų bei kitų žaliavų embargas Rusijai yra būtinas vertybiškai. Bet kaip uždaryti išaugusį pinigų srautą į Rusijos biudžetą, štai kur klausimas.
Daugiau kaip 200 įstatymų leidėjų iš maždaug 30 NATO šalių vienbalsiai pritarė deklaracijai „Stand with Ukraine / Palaikyti Ukrainą”, kurioje „griežtai smerkiamas Rusijos pradėtas karas”.
Oho! Rimtai čia. Vis gi, du dalykai labai svarbūs. Pirma, NATO Parlamentinė Asamblėja reikalauja, kad priešišką veiklą vykdantys Rusijos diplomatai būtų išsiųsti iš NATO šalių. Kalbama apie jų „darbą” – neapykantos, dezinformacijos skleidimą ir konfliktų kurstymą.
Antra, pabrėžiama, kad reikia įsteigti specialų tarptautinį tribunolą, kuris ištirtų, persekiotų ir patrauktų atsakomybėn asmenis, atsakingus už agresiją prieš Ukrainą.
Ukrainos žiniasklaida skelbia, kad okupantai nesubombarduotame Mariupolio uoste pradėjo vykdyti krovimo darbus. Nedidelėmis partijomis gabenami metalo kroviniai. Teigiama, kad Mariupolio uoste yra šeši civiliniai transporto laivai, priklausantys užsienio įmonėms, kuriais okupantai gali eksportuoti grūdus ir metalą.
Orkai toliau siekia iškelto operacinio tikslo – visiškos Luhanso ir Donecko rajonų kontrolės. Severodonecko, Bachmuto ir Limano kryptimis priešas toliau koncentravo savo pajėgas ir tęsė puolimą, griaudamas ir niokodamas civilinę infrastruktūrą, inžinerinius įtvirtinimus ir ukrainiečių karių pozicijas. Tolesnis okupanto tikslas – Slovianskas ir Kramatorskas.
Ukrainiečių jungtinės pajėgos pietuose neleidžia rusams persigrupuoti ir pasirengti puolimui Kryvyj Riho ir Mykolaivo kryptimi. Linkime jiems sėkmės ir sumanumo ne tik tiesiogiai lupant priešą, bet ir išnaudojant partizaninę / psyops taktiką okupuotose teritorijose tam, kad palengvintų reguliarioms pajėgoms kelią į pergalę.
Chersono ir Zaporižės kryptimis Ukrainos jungtinių pajėgų „Pietūs” kariams pavyko kontr-atakuoti ir prasiskverbti į rusų kontroliuojamas teritorijas 8-10 kilometrų. Šiose kryptyse rusų karių moralė itin žema dėl vėl sutrikdyto tiekimo – orkams tenka šaudyti ir ėsti šunis. O dar du mėnesius atgal prie Kyjivo ir Charkivo išsigimėliai smaginosi juos tiesiog kardami ar gyviems lupdami odą.
Ukrainiečių žvalgyba praneša apie rusų ketinimus pulti Slobožansko kryptimi. Matyt, Žuravliov turi užduotį, susijusią su Charkivu ir tiekimo keliais iš Rusijos į Iziumą.
Orkai naktį raketomis apšaudė Sloviansko gyvenamuosius kvartalus. Mažiausiai trys žmonės žuvo, šeši sužeisti.
Gegužės 30 d. rytą galingas sprogimas nugriaudėjo okupuoto Melitopolio centre, netoli Zaporižės srities prorusiško gauleiterio, Rusijos statytinio, buvusio Ukrainos parlamento nario Jevheno Balickio namų. Du kolaborantus išvežė į ligoninę, kur jiems buvo suteikta skubi medicininė pagalba. Partizanai ateina ne tik pas Ivaną į namus, jie siunčia žinią ir kolaborantams, kaip ir mūsų žaliukai karo po karo metu, 1944-1965 m.
Praktikuojantis psichiatras Romanas Dolinskis teigia, kad atlikus išsamią Putkos veiksmų analizę, galima daryti išvadą, kad jam pastebimai trūksta empatijos, jis yra žiaurus savo artimiausios aplinkos atžvilgiu, nepasitiki savimi ir mano, kad teisus tas, kuris fiziškai stipresnis ir agresyvesnis.
Psichitaras daro išvadą, kad Putlerio elgesys yra artimas priešmirtinei Stalino būsenai. Štai kaip. Mes tokias išvadas padarėme prieš 22 metus, nors nesame praktikuojantys. Ehm, psichiatrai.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Dar vienas įrodymas, kad taktinė medicina (na bent jau elgesys su sužeistuoju, turniketo naudojimas) gyvybiškai svarbu ne tik kariui.
Aktyvioji LGBT+ dalis teigia savo akcijomis ir įstatymų projektais siekianti žmogiškos pagarbos. Jei taip, šie žmonės daro viską, kad sunaikintų net menkiausius tos pagarbos žiedelius. Rėksmingi paradai su ekshibicionizmo elementais ir įstatymai, reikalaujantys tautos pripažinti šeima tai, kas jai nėra šeima, tikrai nėra tas kelias, kuris vestų į pagarbą.
Homoseksualistu eisena. alkas.lt A. Sartanaviciaus nuotr.
Žymiausias ir profesionaliausias dabartinės Lietuvos LGBT+ veidas Tomas Vytautas Raskevičius, kaip ir jo pirmtakai Vladimiras Simonko, Artūras Rudomanskis, Mindaugas Kluonis, tai – maži lokalūs vladukai putinukai, bandantys primesti pagarbą ir draugiškumą prievarta.
Originalusis Vladimiras Putinas jėga primetinėja pagarbą ir draugystę ukrainiečiams, o jo analogai pas mus – lietuviams.
Liberaliosios kairės stovykla remiasi klaidinga ir dar iškreipta prielaida, kad žmogus vertas pagarbos vien už tai, kad jis žmogus. Jei kairieji liberalai būtų nuoseklūs, jie reikalautų gerbti ir Adolfą Hitlerį. Tuo labiau – šių laikų dešiniuosius, kuriuos visais būdais siekia pažeminti ir socialiai sunaikinti. Deja, šios stovyklos reikalaujama pagarba – vienpusė.
Iš tiesų pagarba žmogui visada yra sąlygiška. Besąlygiškai galima gerbti tik tą, kuris stokoja brandžios sąmonės – žmogiškos gyvybės pradmenį, kūdikį, pagaliau – kitą gyvą būtybę. Sąmoningas asmuo pagarbos turi nusipelnyti.
Žinoma, kvaila žmogų smerkti ar teisinti vien pagal jo pasirinktą lytinių santykių būdą. Jis – tik viena iš daugybės žmogaus charakteristikų.
Tikrai šlykštu stebėti, kaip pagal vieną išskirtą charakteristiką homoseksualius asmenis smerkia „heteroseksualūs“ paleistuviai, gobšai, sukčiai, smurtininkai ar tiesiog savanaudžiai. Išsiritinkite rąstus iš savo akių, apsišaukę teisėjai.
Žinoma, homoseksualizmas kaip reiškinys yra smerktinas ir atgrasus, kaip ir kitos įvardytos savybės. Bet istorija žino atvejų, kai žmogus su prasta charakteristika vienoje srityje gali sukurti daug gėrio kitur.
Oskaras Vaildas rašė dvasingas knygas, Fredis Merkuris kūrė dvasingą muziką. Jie buvo homoseksualai. Bet ar be jų pasaulis būtų buvęs gražesnis? Gal kaip tik skurdesnis?
Šiuos pavyzdžius galima ir sukritikuoti. Ne visi žmonės turi genijaus potencialą. Ką daryti eiliniam homoseksualiam asmeniui, kaip jam pasiekti paprastos žmogiškos pagarbos? Atsakymas – daryti tą patį, ką darė pateiktieji pavyzdžiai, tik savame lygyje ir pagal savo galimybes.
Gerus darbus gali daryti kiekvienas. Štai žinomas kairiųjų liberalų atstovas Andrius Tapinas renka pinigus ukrainiečių ginkluotei. Labai tikėtina, kad savireklamos tikslais, bet ar didelis skirtumas? Svarbu, kad jis tai daro.
Jei homo, bi ir trans aktyvistai nori žmogiškos pagarbos, jų pačių korifėjus parodė pavyzdį. Užuot provokavus visuomenę atgrasiais metodais galima būtų savo gausias lėšas iš tarptautinių fondų ir Lietuvos piliečių mokesčių per valdžios skirstomą biudžetą panaudoti Bairaktarų pirkimui.
O jei LGBT+ asmuo – pacifistas? Tada yra kitų būdų. Skirkite savo lėšas ankstukų fondui. Paminklosaugai. Pagaliau – gyvūnų globos draugijai. Tegul kapsi tie gerumo darbeliai. Ir tada netgi didžiausias „homofobas“ tars: šaunuoliai, nusipelnėte pagarbos.
Lietuvai dabar labai trūksta tokių homoseksualų, kurie skleistų gėrį, o ne blogį. Ne savo ydingą gyvenimo būdą, o pozityvią kūrybinę ir labdaringą veiklą. Taip pelnoma pagarba.
Apie tai kalbėjo ir homoseksualus politikas, prieš laiką išėjęs Rokas Žilinskas: gerbkite mane už tai, kad esu geras draugas, geras darbuotojas, o ne už tai, kad esu homoseksualas. Arba smerkite mane, jei esu blogas draugas, blogas darbuotojas, blogas žmogus.
Jei dabartiniai LGBT+ politikai būtų tokie, kaip R. Žilinskas, „homofobijos“ Lietuvoje tikrai būtų mažiau. Daugumai žmonių visiškai visvien, kas su kuo ir kaip miega.
Absoliučios daugumos pasipiktinimą sukelia visai kas kita – primygtinis savos gyvensenos brukimas, demonstratyvios glamonės, pretenzijos į vaikus ir jų seksualizavimas, apsinuoginimas perkeltine ir tiesiogine prasme, prostitučių kostiumai, išpuoliai prieš klasikinę etiką, religiją ir tautos tradicijas, pagaliau – bandymai kriminalizuoti patį oponavimą visiems šiems dalykams.
Dabar labai patogu sakyti: štai, aš – iš LGBT+, todėl mane puola, ginkite mane. Kai kuriais atvejais tokie teiginiai yra naivūs, daugeliu atvejų – veidmainiški. Homoseksualai mūsų kultūroje rečiau puolami dėl savo tapatybės, nei disidentinių religijų ar politinių partijų nariai, subkultūrų atstovai, ligoniai.
Žinoma, esama ir tokių, kurie puola, nors dažnai puolimas painiojamas su kritika. Nėra objektyvios prievolės pritarti vienam ar kitam gyvenimo būdui. Pasirinkai savo gyvenimo būdą – priimk ir kritiką. O tie, kurie išties puola, yra beveik tokia pat mažuma, kaip ir patys LGBT+.
Tiems LGBT+ asmenims, kurie tiesiog nori ramiai gyventi savo gyvenimą, galima tiktai draugiškai patarti: kai einate į viešumą, nesusisiaurinkite iki LGBT+ tapatybės. Visų pirma esate žmonės. Su visu žmogiškumo sudėtingumu.
Tai ir elkitės kaip žmonės. Ir tada nebereiks reikalauti pagarbos ar ką versti. Pagarba ateis savaime.
