Naujas platesnės Europos projektas, asocijuotas su ES, bet su laisvesne ir platesne rinka bei savitarpio karine pagalba gali būti sprendimas dabartinei politinei krizei, kurią sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, rašoma portale niezależna.pl
Britų premjero B. Johnson ir Lenkijos prezidento A. Duda susitikimas/EPA nuotr.
Karas Ukrainoje galutinai užgesino bet kokias taikaus sambūvio su Rusija viltis ir atskleidė Europos Sąjungos silpnumą. Blokas nesugebėjo sukurti nuoseklios kovos su Rusija politikos, pasiūlyti Ukrainai realios pagalbos ar susitarti dėl tikrai griežtų sankcijų Rusijai, o didžiausios ES šalys: Vokietija, Prancūzija ir Italija nedavė konkrečių garantijų dėl Ukrainos stojimo į ES.
Tuo pat metu ta pati ES buvo pasirengusi taikyti sankcijas Lenkijai, už tariamą teisinės valstybės nesilaikymą, nors reformos atitiko tai, kas buvo padaryta kitose ES valstybėse. Iš tikrųjų šios sankcijos buvo bandymas nuversti dabartinę Lenkijos vyriausybę ir grįžti prie kolonijinės politikos, kad Lenkija būtų vėl totaliai pavaldi Vokietijai.
Lenkija ir Baltijos šalys padėjo Ukrainai karine, ekonomine ir politine prasme kur kas daugiau nei Vakarų Europa. Šių šalių, taip pat JAV, Britanijos ir Kanados dėka NATO atsakas buvo daug nuoseklesnis ir tvirtesnis nei pagrindinių ES valstybių, kurios ir toliau trokšta užmegzti verslo ryšį su Putinu.
Ukrainiečių diaspora Europoje tai labai gerai supranta. Jie mato pasidalijimą tarp Atlanto branduolio ir likusios Vakarų dalies. Iškart po Rusijos invazijos 2014 m., ukrainiečiai pradėjo grįžti į lenkų vadovaujamos daugianacionalinės sandraugos laikus. Tai buvo stebėtina, atsižvelgiant į praeities priešiškumą ir prieštaravimus tarp šalių dėl praeities, kurią Rusija dažnai išnaudoja savo propagandoje, siekdama kiršinti abi tautas.
Šiandien visi ukrainiečiai ir jų politikai yra dėkingi Lenkijai ir nusivylę Vokietija. ES muitų barjerų panaikinimas Ukrainai palengvina ekonominę integraciją su Lenkija, kuri sparčiai vyksta dėl Rusijos blokados ir masinės ukrainiečių migracijos į Lenkiją. Tikėtina, kad Lenkija netoleruos bet kokių ES bandymų sugrąžinti muitinės kliūtis, o tai gali padėti Lenkijai atsidurti tokioje padėtyje, kad ji turės priimti sprendimą, galintį pakeisti Europos geopolitiką.
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas tai mato ir jau pasiūlė aljansą integruoti Didžiąją Britaniją, Lenkiją, Ukrainą ir Baltijos šalis, o galų gale ir Turkiją. JAV, Kanada, Japonija ir Australija taip pat galėtų būti suinteresuotos tokiu laisvos prekybos ir kariniu bloku, ypač turint omenyje, kad Ukraina turi 20 procentų pasaulio naudingųjų iškasenų ir yra viena didžiausių grūdų gamintojų. Aptariamas regionas yra gerai įsikūręs Eurazijos prekybos kelyje.
Jei Berlynas ir Paryžius ir toliau blokuos Ukrainos stojimą į ES ir grįš prie įprasto verslo su Maskva, tai sukels mirtiną pavojų Lenkijai, tačiau muitų barjerų panaikinimas reiškia, kad Ukraina integruojasi į ES per energetinę tarpusavio priklausomybę ir pramoninį bendradarbiavimą. Didžioji Britanija jau yra integruota į ES rinką, nepaisant „Brexit“ – tai galėtų sudaryti sąlygas ES paversti viena didele laisvąja prekybos zona, tačiau tai nėra Berlyno ir Paryžiaus politika, kurie Europos sąjungą nori matyti kaip vieną federacinę supervalstybę.
Vienas iš sprendimų būtų dviejų greičių Europa su viena didele laisvosios prekybos zona, bendradarbiaujančia su JAV ir Kanada, tačiau kurioje daugelis valstybių galėtų pasirinkti integracijos gylį ir greitį. Tai gali būti optimalus sprendimas Lenkijai, o ne padalijimas į dvi Europos sąjungas.
Vienas iš sprendimų būtų dviejų greičių Europa su viena didele laisvosios prekybos zona, bendradarbiaujančia su JAV ir Kanada, tačiau kurioje daugelis valstybių galėtų pasirinkti integracijos gylį ir greitį
Lenkija pasinaudojo ES lėšomis ir patekimu į rinkas. Tačiau ji prarado tam tikrą suverenitetą ir vis labiau nerimauja dėl bandymų kištis į jos vidaus politiką ir ekonomiką. Iki karo pradžios Lenkijai atrodė, kad nėra kitos išeities, kaip tik šypsotis ir pakęsti tokį vadovavimą. Tačiau dabar, atsižvelgiant į tai, kad Lenkija po kelerių metų bus jau grynoji ES biudžeto mokėtoja, Berlyno diktatas taps vis mažiau patrauklus.
Lenkija turi vengti visų bandymų sukurti Europos supervalstybę. Tikėtina, kad ta supervalstybė bus kuriama, todėl reikia nedelsiant parengti strategiją, kuri užtikrintų, kad Lenkija ir kiti turėtų pasirinkimą, kuris išlaikytų jų ekonomiką, saugumą ir suverenitetą.
Nacionalinio susivienijimo pirmininko ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta 2022 metų birželio 3 dieną Vilniaus Kudirkos aikštėje, Sąjūdžio dienos minėjimo metu. Kalbos vaizdo įrašas.
Istorijos ratas dar kartą apsisuko. Šio mūsų susitikimo pradžioje nuskambėjo galbūt svarbiausia Lietuvai mintis, kurią Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pasakė Justinas Marcinkevičius. Ta mintis buvo viso jo sąmoningo gyvenimo savastis. Iš tikrųjų tada jis pakartoja tai, ką sake savo didžiosiose dramose. Būtent jose, o ypač „Mindauge“ buvo nuolatos pabrėžiama ir primenama kiekvienam lietuviui, kad statyti Lietuvą yra nepabaigiamas darbas. Jis suprato, kad kartą pastatyta Lietuva vis dėlto nėra amžina.
Ir tai yra gerai, nes jeigu koks nors politinis darinys staiga taptų amžinas, nebereikėtų galbūt svarbiausio ir kilniausio dalyko šiame pasaulyje – žmonių, kurie dirba ir gyvena dėl jo ir prireikus jį gina ir nuolatos prisimena, kad laisvė nėra dovana ir dėl laisvės reikia kovoti kiekvieną akimirką. Kartais ta kova priblėsta. Tiesiog būna sąlygiškai ramus ir net gerovės laikai. Kai atrodo, kad visos problemos išspręstos, visiems laikams įplauktą į saugumo, ramybės, gerovės ir klestėjimo uostą.
Ir vis dėlto per visą Lietuvą nuolatos tarsi banga pakyla ir praeina sąjūdis. Tai yra mūsų istorijos dėsningumas. Nes šita banga kyla tada, kai tos saugumo ir gerovės miražas dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsisklaido, kai kartą surinkta Lietuva beveik subyra į šukes ir galiausiai prieina prie ribos, kai tenka kelti klausimą „būti ar nebūti?“
ta akimirką pagaliau atėjo, kad trauktis nebėra kur ir tiesiog reikia padaryti veiksmą dėl tos Lietuvos
Kaip tik prieš 30 metų tą pačią dieną buvo suprasta, kad ta akimirką pagaliau atėjo, kad trauktis nebėra kur ir tiesiog reikia padaryti veiksmą dėl tos Lietuvos. Ir už kelių šimtų metrų nuo čia gimė Sąjūdis. Jis iš tiesų pakeitė Lietuvos likimą. Nesvarbu, kad ne taip, kaip daugelis įsivaizdavo. Bet pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų laukę Lietuvos, jeigu tuo metu vykstančio geopolitinio sukrėtimo, sumaišties ir visko byrėjimo laikotarpiu tauta nebūtų bent trumpam perėmusi likimo į savo rankas. Jeigu būtų vadovavę tie, kuriems tauta niekada nerūpėjo.
Jau trisdešimt metų mes gyvename taip, kaip gyvenome penkiasdešimt metų iki Sąjūdžio. Be abejo, išoriškai viskas keičiasi. Tačiau iš tikrųjų mes vadovavomės, o tiksliau mums buvo brukama nuostata, kad lietuvių tauta eina klestėjimo ir pažangos keliu. Kad jos laukia šviesi ateitis. Kad ji yra tvirtai ir patikimai apginta. Ir tereikia kantriai siekti savo tikslo. Prieš trisdešimt metų jau patyrėme, kaip vyksta tokių iliuzijų byrėjimas ir kas tada ištinka žmones, pirmiausiai, kas vyksta jų galvose. Tai vadinama sumaištimi, kuri lengvai gali peraugti į neviltį, galiausiai kapituliaciją.
Šiandien kartojasi tas pats, tiesiog Lietuvoje dar ne visi supranta, kad prieš šimtą dienų (koks sutapimas, ar ne?) pasaulis, kuriame manėme ar bent daug kas tikėjosi, gyvensią dešimtmečius ar net šimtmečius, pasibaigė. Nei pasaulis, nei Europa, nei Lietuva jau niekada nebebus tokie, kokie buvo. Pirmiausiai mes turime pasakyti tai, ko nedrįsta pasakyti mūsų vedliai ir juos aptarnaujantys propagandistai. Didžioji geopolitinė perspektyva arba projektas, kurį vadinome arba įsivaizdavome esant sklandžiu integravimusi į euroatlantines struktūras, tiesiog išsisėmė ir eižėja per visas siūles.
Visiškai akivaizdu, kad šitoje bendrijoje vis labiau skiriasi ir ryškėja du poliai. Pamažu iš ateities ūkanų arba rūko nyra naujo pasaulio kontūrai. Nesigilinant į jo politinius niuansus galima pasakyti tiek, kad šitą pasaulį sudarys tai, ką vadiname senąja Europa. Kitas bus iš kol kas beveik kolonijinės padėties ant kelių besistojantis ir kylantis vadinamasis pokomunistinis Vidurio Europos pasaulis. Pasaulis, kuris vienaip ar kitaip susisies su anglosaksiškuoju pasauliu. Tikėkimės, kad senoji Europa ir tas naujasis pasaulis vis dėlto sugebės rasti sąlyčio taškus, susivienys į tam tikrą bendriją, nes šiaip ar taip visi priklausome tam, kas vadinama Vakarų civilizacine ir geopolitine erdve.
Tačiau Ukrainos pergalės atveju niekada nebebus taip, kaip buvo trisdešimt metų iki šiol, kai senosios Vakarų Europos valstybės faktiškai diktavo Rytų ir Vidurio Europai. Ištvėrusios daug dešimtmečių komunistinės vergijos, paaukojusios dėl laisvės daugybę savo tauriausių ir kilniausių žmonių šios šalys niekada nesutiks toliau taip gyventi.
Naujoje geopolitinėje konfigūracijoje Lietuva, tiksliau jos valdantieji, yra lygiai tokioje pat padėtyje, kokioje buvo jų pirmtakai prieš trisdešimt metų
Šitoje naujoje geopolitinėje konfigūracijoje Lietuva, tiksliau jos valdantieji, yra lygiai tokioje pat padėtyje, kokioje buvo jų pirmtakai prieš trisdešimt metų. Negaudami aiškių instrukcijų iš byrančio pasaulio vis dar esamos valdžios, jie tiesiog pasimetę taip, kaip buvo pasimetę čia už mūsų nugarų esančiuose dabartiniuose Vyriausybės rūmuose dirbę „draugai“. Jie neturėjo ką pasakyti tautai.
Bet Lietuvoje buvo žmonių, kurie visus dešimtmečius gyveno pusiau paraštėse. Net tokie žmonės, kaip čia susirinkimo pradžioje cituotas Justinas Marcinkevičius, nepaisant jų iškilios padėties ir žinomumo visuomenėje, toje santvarkoje vis tiek liko svetimi. Valdžiai juos teko priimti ir pripažinti pro sukąstus dantis, suprantant, kad jie vis dėlto yra didingos asmenybės. Ir būtent šitie žmonės patraukė ir nuvedė paskui save kitus.
Tai, ką rado Sąjūdis tą dieną buvo stulbinamai panašu į tai, ką regime šiandien. Sąjūdis rado ideologinę propagandą, kurios primityvumas ir melagingumas buvo tiesiog šleikščiai ir nepakeliamai koktus. Jis matė iš aukštų tribūnų sklindantį melą. Jis matė visuomenės vardu įsigalėjusiųjų savimi patenkintus veidus, kurie monotoniškai kartojo kalbas apie vis naujus socializmo statybos laimėjimus ir artėjantį šviesų komunizmo rytojų, kuriame jie patys jau bent iš dalies galbūt gyvena. Sąjūdis rado daugybę žmonių, kurie tada mažiau nei prieš metus buvo nuožmiai persekiojami už visai netoli, prie Mickevičiaus paminklo įvykusį mitingą, kuriame buvo pasakyta paprasčiausia tiesa. Kad Lietuva yra nelaisva, okupuota, kad ji pavergta ir kad ji nori laisvės.
Ir visa tai reikėjo keisti lygiai taip, kaip daug ką reikia keisti mums. Mes šiandien gyvename tokią pat viena tiesa, kuri pirmiausia sklinda iš vadinamojo nacionalinio transliuotojo ir sisteminės žiniasklaidos, kokia sklido iš anuometinės komunistinės „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“. Lygiai taip pat šiandien žmogus gali prarasti socialinę padėtį, statusą, galų gale atsidurti gatvėje kaip ir tada už „neteisingai“ ištartą nuomonę. Be abejo, „neteisingai“, kaip tai atrodė vadovaujantiems partijos ir valdžios „draugams“.
Tada piktinomės nomenklatūros privilegijomis, prievartinio darbo kolchozais, į kuriuos veždavo ir studentus. Kaip sovietmečiu buvo kuriami kolchozai? Iš pradžių valstiečiai į juos buvo varomi ne tiesmukiškai. Jie buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais, kurių nesumokėjęs valstietis prarasdavo savo ūkelį ar net būdavo teisiamas už sabotažą. Jūs man pasakykite, kuo šitie priverstiniai mokesčiai skiriasi nuo dirbtinai primesto papildomo mokesčio tiems, kurie tariamai savo noru nesirinks vadinamojo nepriklausomo elektros tiekėjo? Kuo tai skiriasi nuo kolchozinės baudžiavos?
Šiandien Lietuvoje be išlygų vyrauja iš esmės kremlinis istorijos pasakojimas.
Galiausiai Sąjūdyje mes reikalavome istorinės tiesos. Mes vertėme valdžią pripažinti, kad okupacija buvo, kad buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes pagaliau nesibaimindami atvirai pradėjome minėti Birželio tremties dieną ir to paties birželio 23 dienos Sukilimą. Galėjome laisvai gerbti jo vadus. Manėme, kad visam laikui atsikratėme to melo ir šmeižto, kurį ištisus dešimtmečius apie Lietuvos laisvės kovą pylė sovietinė propaganda. Šiandien gyvename Lietuvoje, kurioje, prisimenantis anuos laikus ir girdintis mūsų laisvės kovos vertinimus, galėtų pasijusti grįžęs į sovietinę Lietuvą. Šiandien Lietuvoje be išlygų vyrauja iš esmės kremlinis istorijos pasakojimas. Ar tai suderinama su orios laisvos tautos, kuri tą birželio dieną pakilo į kovą tam, kad susigrąžintų savo tikrąją istorinę atmintį, samprata? Galų gale su elementariausiu orumu ir saviverte?
Mes buvome verčiami tikėti neįtikėtinais ideologiniais kliedesiais, kurie buvo visiškai nesuderinami ne tik su sveika nuovoka, elementariausiu žmogišku orumu, bet galų gale net ir su mokslu. Kuo šiandien kalbas apie 72 lytis yra nutolusios arba kuo skiriasi nuo garsiojo Lysenkos laikų „genetikos“? Mes sugrįžome į laikus, kai genetika buvo skelbiama buržuazinių pseudomokslu. Iš esmės mūsų reikalaujama atsisakyti požiūrio, kad vyro ir moters skirtį lemia pirmiausiai mokslo nustatyti genetiniai ir biologiniai skirtumai. Kas tai yra, jeigu ne pati nuožmiausia tironijos forma? Baisiausia tironija yra ne ta, kuri prievartauja, žaloja, o kartais ir žudo žmogaus kūną. Visais laikais didieji politiniai mąstytojai laikė tironija tą, kuri prievartauja tavo sąžinę, kuri verčia tikėti dalykais, kad 2 + 2 yra ne keturi, o tarkime, penki arba šeši. Į tuos laikus mes nejučia pamažu tarsi savanoriškai, įsivaizduodami esą laisvi, štai ir sugrįžome.
Taip, kaip buvo pasakyta pradžioje, mes galime čia susirinkti, bet ne todėl, kad mes iš tiesų esame laisvi piliečiai, turintys savo teises. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Mes galime čia susirinkti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios gimstant Sąjūdžiui galėjo rinktis jis. Sąjūdis atvėrinėjo vartus į laisvę ir tiesė jai kelia todėl, kad jame paprasčiausiai buvo Marcinkevičius ir jo rango žmonių, kurių moralinis autoritetas vis dėlto neleido net tironiškai valdžiai pasielgti su jais kaip būtų pasielgta su kitais piliečiais. Ir visiškai dėsninga, kad net jiems esant Sąjūdyje, vis dėlto vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų buvo prie M. Mažvydo bibliotekos, kuriame buvo pareikalauta atšaukti tų pačių partijos „draugų“ nurodymą uždrausti Lietuvoje mitingus.
Uždraustas ar neuždraustas, jis čia būtų įvykęs. Tiesiog tam atėjo laikas.
Kai buvo aptariamas klausimas dėl Sąjūdžio dienos minėjimo, svarstyta galimybė, kad jis bus uždraustas. Vis dėlto buvo taip pat svarstoma ir imama domėn, kad jis gali būti uždraustas. Uždraustas ar neuždraustas, jis čia būtų įvykęs. Tiesiog tam atėjo laikas. Kas mane labiausiai džiugina? Džiugina, kad jūsų čia yra tiek daug. Kai kas gali nusišypsoti: „šitą saujelę jūs vadinate daug?“ Juk Lietuvoje jau būta pavyzdžių, kai į mitingus susirenka net keli tūkstančiai žmonių. Todėl jaučiu savo pareigą aiškiai nurodyti ir net pabrėžti skirtumą.
Vienas dalykas yra pažadinus teisėtą ir pagrįstą žmonių pyktį surinkti minią, kuri yra pirmiausiai drąsi būtent todėl, kad jų yra daug. Tikroji drąsa gimsta tada, kai žmogus iš esmės būdamas vienas su savimi, su savo protu ir sąžine, apsisprendžia būti laisvas. Štai kodėl pirmieji Sąjūdžio mitingai buvo iš esmės tokie, kaip šis. Atsirado saujelė žmonių, kurie apsisprendė ir kantriai, atkakliai ėjo, ėjo ir ėjo. Ir pamažu įžiebė drąsos žiburėlį širdyse, kuriose jis buvo priblėsęs ir galbūt beveik užgeso. Galima suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje žmonės taip nedrąsiai eina į mitingus. Todėl, kad gyvename šalyje, kurioje baimės yra ne mažiau ir galbūt net daugiau negu tą dieną prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius. Tai yra skaudi tiesa, bet apie tai reikia pradėti atvirai kalbėti.
O ką reiškia kiekvieno apsisprendimas? Kai prie mūsų, čia esančių, prisijungs dar vienas, kitas, trečias, dešimtas, kas iš tikrųjų vyks tomis akimirkomis? Tą akimirką, kai žmogus apsispręs prisijungti, nepabijos ateiti čia, ta akimirka reikš, kad jis savo sielos ir širdies gelmėse atgimė laisvei ir Lietuvai.
Atrodytų, kad Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dabar mums reikalingi greiti, profesionalūs valdžios sprendimai ir anksčiau padarytų klaidų įvertinimas. Deja, susidaro įspūdis, kad valdantieji vis dar nesupranta, jog dirba į nugarą alsuojančio karo sąlygomis. Kaip riedėjo konservatorių-liberalų stumiamas vežimėlis genderizmo ir lyčių lygybės prioritetų keliu, taip rieda. Kodėl socialinių ir ekonominių problemų sprendimai, atrodo, tapo antraeiliai mūsų valdantiesiems?
„Mažeikių naftos“ pardavimo amerikiečiams sutarties pasirašymas 1999 m. Redakcijos archyvo nuotr.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja Pirmosios atkurtos Nepriklausomybės Vyriausybės narys, profesorius Rimvydas JASINAVIČIUS, Pramonės ir prekybos rūmų prezidento patarėjas, mokslų daktaras Gediminas RAINYS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvos žmonės demonstruoja, kad gresiant pavojui vėl galime susivienyti. Tik ar vienija Tautą mažumos išrinkta Lietuvos konservatorių-liberalų valdžia, Seime buldozeriu stumdama Laisvės partijos ideologines nuostatas, kurioms nepritaria 80 proc. šalies piliečių? Tuo metu antiinfliaciniai, pasiruošimo krizei planai vėluoja, sudarydami įspūdį, kad, brangstant energetiniams ištekliams, kurui, medienai, maistui, valdžios priimami sprendimai visuomenę tik erzina. Kodėl dabartinė šalies valdžia nedaro to, kas šiandien būtiniausia mūsų žmonėms?
Rimvydas JASINAVIČIUS
R.JASINAVIČIUS: Valdžios veiksmai ir rezultatai akivaizdžiai rodo, kad komanda neturi reikiamos vadybinės kompetencijos bei politinės atsakomybės, būtinų sėkmingam valstybės valdymui krizių metu. Juk valstybė – tai labai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės įvairių ir tarpusavyje tampriai susijusių socialinių grupių. Todėl jos sėkmingam valdymui būtina speciali kompetencija.
Suprantama, kad esančios šalyje socialinės grupės turi gana skirtingus poreikius, jų patenkinimo motyvus bei būdus. Esančių valdžioje svarbiausia pareiga – sukurti tokias šalies gyventojų ir jų grupių veiklos paveikimo priemones, kad būtų išsprendžiamos pagrindinės absoliučios daugumos piliečių problemos. Deja, akivaizdūs faktai rodo, kad problemų mūsų valstybėje daugėja, o tinkamų jų sprendimų – ne. Tai atskleidžia giluminę blogos valstybinės politikos priežastį: dauguma prasibrovusių į politikus veikėjų nesuvokia nei tikrosios valstybės esmės, nei teisingų jos valdymo taisyklių.
Dar Antikos laikais Aristotelis tiksliai atskleidė sėkmingos valstybės esmę tokiu apibrėžimu: „Valstybė – tai konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje gyvenantys žmonės su jų turtu ir priemonėmis tuos žmones apginti bei sudaryti sąlygas visam jų turimam turtui pagausinti.” Tad bet kokios valstybinės valdžios atstovams būtina suvokti tikrąją savo veiklos paskirtį ir atsakomybę. Jie – visų žmonių ir jų turto apsaugos bei gausinimo administratoriai. Todėl jie privalo saugoti ir gausinti valstybės išteklius bei būti vertinami pagal jų darbų indėlį į visų šalies žmonių gyvenimo gerovę.
Deja, mūsų šalyje nėra suformuluotų tokių reikalavimų šalies valdytojams ir jie pagal tai nėra vertinami. Todėl daugelis išrinktųjų politikų patys nesuvokia savo darbo tikrosios pareigos ir atsakomybės už faktinius jų darbo rezultatus. Būtent tai sudaro sąlygas imituoti savo „politinę” veiklą, pirmiausiai nukreipiant ją asmeniniams ar savo artimosios aplinkos interesams tenkinti.
Visuose valstybių valdymo vadovėliuose yra skelbiama, kad valdžios darbo kokybę pirmiausiai atskleidžia trys rodikliai: infliacija, prekybos balansas bei valstybės skola. Jeigu pagal pirmuosius du mes užimame paskutines gretas Europos Sąjungoje, vadinasi, mūsų valdžios žmonės sėdi ne savo postuose.
Elementariausias pavyzdys – čia paminėti genderizmo ir lyčių lygybės prioritetai dabartinio Seimo dienotvarkėje. Sveiku protu sunku suvokti, kad ypatingai grėsmingų visai mūsų šaliai ir net visam pasauliui šiuolaikinių krizių veikimo metu valdančiųjų prioritetai bent kiek padės mums apsiginti nuo agresyvios Rusijos ar nuo rekordinės infliacijos. Teisingiausiai būtų tokių „politinių prioritetų” skelbėjams paskelbti apkaltą dėl šalies piliečių esminių problemų nesprendimo.
Gediminas RAINYS.
G.RAINYS: Net ir be specialios apklausos galima spėti, kad skaudžiausia šios dienos ekonomikos rykštė – neregėtas aukštumas – 16 proc. – pasiekusi metinė infliacija. Nuvertėja mūsų santaupos. Tyrimai rodo, kad apie 20 proc. gyventojų teigia turintys sunkumų susimokėti už komunalines paslaugas. Kaip kontrastas kilo nekilnojamojo turto pirkimo bumas – vystytojai bene kas savaitę vis padidina jau ir taip rekordines aukštumas siekiančias butų, namų kainas.
Kas yra kaina?
Paprasčiausias atsakymas būtų toks: prispausdintų pinigų kiekis, padalintas iš sukurtų paslaugų bei pagamintų prekių kiekio. Lietuva neturi pinigų emisijos, mes esame Europos Centrinio banko (ECB) valdomų pinigų – eurų, zonoje. Prisiminkime, kaip visai neseniai ECB vykdė „skatinamąją” ir „antikovidinę” (ekspansinę) pinigų politiką, kas dieną į rinką paleisdamas milijardus eurų.
Beje, tas pats buvo ir su kita pasauline valiuta, JAV doleriu. Pramonė jau nesuspėjo tokiais pat tempais gaminti prekes, juolab pradėjo trūkinėti tiekimo grandinės, kilo problemos su Kinija, karas ir sankcijos, energijos išteklių embargas. Šios problemos ir užgulė mūsų vartotojų pečius.
Taigi, didele dalimi infliacija Lietuvoje yra „importinio” pobūdžio, t.y. kainos auga ne tik Lietuvoje. Bet statistikai teigia, kad ji vis dėlto Lietuvoje kiek didesnė, nei kitose Europos šalyse. Vadinasi, prie infliacijos augimo „prisidedame” ir nuosavu indėliu.
Ne veltui užsiminiau apie „lietuvišką” kontrastą – turto pirkimo bumas dera su penktadaliu žmonių, sunkiai atsiskaitančių už gyvenimiškai būtinas paslaugas – vandenį, elektrą, šildymą ir kt. Kitaip sakant, šalyje skurdas dera su turtu. Bene visi ekonomistai sutinka, kad labiausiai apmokestintos yra darbiniais santykiais gaunamos pajamos. Labai abejoju, kad daug naujų namų perkama iš sutaupyto atlyginimo. O tai reiškia, kad dar yra plačios galimybės užsidirbti pajamas kitais būdais, mažiau apmokestinamais mokesčiais, o gal ir visai neapmokestinamais. Štai ir socialinė visuomenės nelygybė…
Vytautas RUBAVIČIUS
V.RUBAVIČIUS: Karas keičia visą globalizuotu dar visai neseniai įsivaizduoto pasaulio politinę ir ekonominę architektoniką. Trūkinėjant pasaulinės logistikos sistemos grandims, vis labiau suvokiama, kaip svarbu yra pačioms valstybėms bei regionams apsirūpinti būtiniausiais produktais ir prekėmis, plėtoti įvairialypius regioninės logistikos ryšius, juolab karinių ir ekologinių grėsmių bei iššūkių sąlygomis. Pokyčiams bei iššūkiams apmąstyti reikia nemenko sutelktinio proto. Svarbiausia – nesavanaudiško proto. O juk vyrauja neoliberalusis grobuoniškas godusis protas. Nauda, gryna nauda, ir kuo greičiau.
Mūsų politikai taip ir nepasistengė telkti pajėgas esminiams dalykams aiškintis ir savos valstybės socialinės, kultūrinės ir demografinės raidos tendencijoms taisyti. O šios tendencijos veda į tautos ir visuomenės išnykimą. Politikai stengiasi kuo greičiau pasinaudoti sunkiomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kai žmones labiausiai jaudina karo grėsmė ir gyvenimo prastėjimas, ir įgyvendinti jau senokai pro visas angas kišamą genderistinę išvalstybinimo darbotvarkę.
Atrodo, mes net didžiuojamės pasaulyje įvardijami kaip sparčiausiai nykstanti tauta – visais įmanomais, net konstituciniais, būdais stengiamės sunaikinti prigimtinės vyro ir moters sąjunga grindžiamos šeimos nuovoką, o juk tokia šeima laiduoja demografinę „sveikatą”, sykiu ir pasipuikuojame nauju sveikatos apsaugos sistemos reformos „žingsniu” – naikiname rajonų ligoninėse gimdymo skyrius, kad ten gyvenančioms šeimoms prisidėtų naujų, šeimos gausėjimo neskatinančių rūpesčių.
Mūsų politinis elitas nepajėgus valstybiškai galvoti ne tik dėl sutelktinio proto menkumo, siaurakaktiškų politinių tikslų siekimo, bet ir dėl neoliberaliųjų genderistinių politinių idėjų, laikomų esminiais „pažangos” rodikliais. Todėl ir infliacijos suvaldymo priemonės skurdžios, o vykdomos „reformos” infliaciją ir žmonių gyvenimo prastėjimą tik skatina ir skatins.
Kita vertus, nesiaiškinamos esminės pasaulinės infliacijos priežastys, o juk viena svarbiausių – naujoji monetarinė besaikio pinigų spausdinimo ir jų leidimo bankų apyvarton politika. Tokia politika nepaliaujamai ir vis sparčiau pasaulio turtą sutelkia vis mažesnio sluoksnio rankose, didina socialinę atskirtį ir didžiąją žmonijos dalį veda „žemyn”. Politikams infliacija nebaisi – didėja BVP, daugiau surenkama mokesčių. Iki tam tikro laiko. O vėliau – kaip Dievas duos. Juk žmonės kentėti įpratę, o ir nepratę – pripras. Juolab daug ką galima nurašyti karui ir kitoms grėsmėms.
Gediminas JAKAVONIS
G.JAKAVONIS: Prisiminkime „Telekomo” privatizavimą (tiksliau – pardavimą suomiams), vėliau klasikiniu privatizavimo farsu tapusį „Mažeikių naftos” pardavimą „Williams”. Negi iš to Lietuva nepasimokė? Vėliau privačių medienos perdirbėjų pasiekta Generalinės miškų urėdijos reforma, kada buvo sunaikinta pažangiausia pasaulyje laikyta Lietuvos miškotvarkos sistema. „Lietuvos geležinkeliai”, buvusi pažangiausia ir efektyviausia tokio pobūdžio transporto įmonė ES, pakeitus vadovybę, išskaidyta į dalis ir iš esmės stumiama į bankrotą. Vykstant karui Europoje, Lietuvoje visuomeninis elektros energijos tiekėjas „Ignitis” forsuoja savo funkcijas pasidalinti su privačiais nepriklausomais elektros tiekėjais, o Valstybinė statybų priežiūros inspekcija didesnę funkcijų dalį perduoda privatininkams. Eiliniams mūsų šalies piliečiams visos minėtos paslaugos brangsta. Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?
V.RUBAVIČIUS: Klausti turėtume – kas pasipelnė iš valstybei ir jos žmonėms nenaudingo buvusio „liaudies turto” išparceliavimo, negalvojant apie ilgalaikes pasekmes nei apie jokias valstybės stiprinimo programas. Tačiau ar žinome, kas ir kaip praturtėjo iš visų tų „prichvatizavimų”, kuriuos dera vadinti valstybinėmis aferomis. Joks didelės valstybinės įmonės privatizavimas neišvengia tam tikrų schemų, nukreipiančių dalį privatizuojamo turto į asmenines sąskaitas. Šitai vyko ir vyksta beveik visose posovietinėse šalyse. Skiriasi tik „nuplaunamų” pinigų apimtis. Kitaip tariant, korupcijos mastas.
Vadinamoji neoliberalioji „masto ekonomika” yra sykiu ir „masto korupcija”. Todėl derėtų kalbėti apie ypatingą „pasimokymo” pobūdį: mokytasi ne kuo daugiau naudos išpešti valstybei ir jos žmonėms, o kuo didesnį procentą „nuplauti” savon sąskaiton, tobulinant schemą ir jos juridinį aptarnavimą.
„Mažeikių naftos” privatizavimas – klasika. Aukščiausio lygio politikai įtikinėjo gyventojus, kad būtina kuo skubiau atsikratyti šios didžiausios Europoje naftos perdirbimo gamyklos, parduodant ją kad ir už dolerį. Ir būtinai – aferistams. Negali manyti, kad tie politikai ir aferos įsukėjai, išsilaisvinę iš sovietinių okupacinių pančių, staiga ėmė ir neteko proto: priešingai, jie įgavo proto staigiai ir už nieką neatsakant praturtėti. Praturtėti taip, kaip nebus įmanoma jokiam doram verslininkui.
Dabartinės reformos yra to paties pobūdžio: buvęs valstybinis monopolininkas išsiskaido į kelis privačius pavidalus, pasiimdamas neatlygintinai valstybiniu buvusį turtą ir dar geroką „reforminę” mokesčių mokėtojų priemoką, o mokėtojai pakabinami ant savavališkai nustatomų kainų kablio. Tiesa, bus kalbama apie rinką ir konkurenciją, tačiau jokia šlovinama rinka ar konkurencija nesumažino kainų. Prisiminkime kad ir šilumos ūkio išparceliavimą, „dalkijų” bei „skirstomųjų tinklų” pasipelnymo schemas.
G.RAINYS: Nevyniokime žodžių į vatą – jokia paslaptis, kad privataus asmens veiklos siekis – uždirbti pelną. Tobuloje konkurencinėje aplinkoje pelną užsidirbsi tik lenkdamas konkurentus, dirbdamas taupiai ir efektyviai. Tačiau visos klausime paminėtos įmonės nedirba tobuloje konkurencinėje aplinkoje, jos yra arba monopolijos savo srityje, arba savo sprendimais daro didelę įtaką rinkos kainoms. Tokiu atveju ir pelną gali užsidirbti ne tik efektyviu darbu, bet ir savo sprendimais. Konkurentų juk nėra, nėra net ir kam nubausti tokį piktnaudžiausiantį paslaugų teikėją ar prekių gamintoją.
Atsakymas, ką tokiais atvejais daryti, – jau senai žinomas. Tai – labai stipri tokių įmonių veiklos priežiūra, ypatingą dėmesį skiriant kainų ir kainodaros kontrolei. Ne viską turi daryti valstybė ar valstybės institucijos. Netgi kai kurios tradicinės valstybės priežiūros funkcijos gali būti privatizuotos. Bet – tik prieš tai sukūrus, išbandžius priežiūros mechanizmą. Pelną lengviau uždirbti piktnaudžiavimu, o ne efektyviu darbu. Bet tą ir turi užkardyti tinkama priežiūra.
R.JASINAVIČIUS: Trumpiausias atsakymas būtų: tokius veiksmus kildina dvi priežastys. Pirmoji – politikų „draugų” gobšumas, o antroji – valstybinio turto valdytojų neatsakingumas. Nepakankamos kompetencijos politikams priešrinkiminių kampanijų metu reikalinga didelė ir gausi jų rėmėjų parama. Tai – didelės lėšos, kurių nei patys kandidatai neturi, nei jų gali pasitelkti legaliais būdais.
Tokių lėšų deficitas kartais gali būti sprendžiamos „draugiškos paramos” būdais, įsipareigojant rėmėjams atsilyginti, po sėkmingų rinkimų jiems perduodant įvairius pelningus valstybinius projektus. Charakteringu tokių projektų požymiu būna labai aukštos tokių projektų kainos, garantuojančios „saviems” ypatingus pelnus.
Panašių pavyzdžių galime surasti nuolat viešųjų pirkimų atvejais. Taip yra ir bus tol, kol nebus tinkamai ir atsakingai skaičiuojamas tokių „projektų” efektyvumo ekonominės naudos ir jai gauti panaudotų lėšų santykis. Ekonomistai tai vadina kaštų naudos analize, kuri nėra tapusi būtinąja valstybės pinigų panaudojimo vertinimo priemone.
G.JAKAVONIS: Ekonomikoje yra taisyklė, kad ekstremaliomis sąlygomis, krizinėje situacijoje savo sritims turi vadovauti profesionalai. Jie reikiamą sprendimą priima greičiau nei politikai, nes yra savo srities specialistai. Mūsų atveju dabar tai turėtų būti „valstybininkų” (gerąja prasme) Lietuvos rinktinė. Deja, žiūrėdamas į dabartinės Vyriausybės sudėtį ir priimamus sprendimus, to pasakyti negalėčiau. Kokie turėtų būti racionaliausi sprendimai dabar?
R.JASINAVIČIUS: Deja, mūsų šalyje daugelis žmonių vadovaujasi klaidinga nuomone apie politikus. Jų supratimu, pagrindinė politikų pareiga – daug ir energingai šnekėti apie žmonių problemas, ieškoti kaltininkų dėl tų problemų, kritikuoti opoziciją bei reikalauti lėšų jų siūlomiems projektams įgyvendinti. Visa tai – tik išorinė politikų veiklos pusė. Pagrindiniu jų veiklos vertinimo kriterijumi privalo būti jų konkretus, pamatuojamas indėlis į daugelio žmonių gyvenimo kokybės pažangą, o tai turėtų lemti demokratija.
Mūsų šalyje galima būtų vardinti daug antidemokratinių požymių, bet jų yra ir bus, kol nebus pašalintos šios dvi priežastys, bjaurojančios mūsų politinį gyvenimą. Pirmoji – nesuvokimas, kad politikas – tai priemonių, užtikrinančių žmonių gyvenimo gerovę valdytojas, kurio darbo rezultatai – jo konkretus indėlis į tą gerovę. Antroji – toleruojama netinkama politikų darbo metodika be teisingo vertinimo, nes jie, kaip ir visi žmonės, elgiasi taip, kad pirmiausiai sau iš to gautų asmeninę naudą.
V.RUBAVIČIUS: Mūsų politikams savo sričių profesionalai ne tik nereikalingi – jie suvokiami kaip galimi kenkėjai, trukdysiantys įgyvendinti numatytą politinę ekonominę darbotvarkę. Juk profesionalas visada žvelgs į savo srities reiškinius iš „aukščiau”, stengdamasis apčiuopti sisteminius ryšius. Jis nesiribos vien buhalteriniu „ekonomiškumu” – panaikinu gimdymo skyrius, vadinasi, sutaupau; uždarau rajono mokyklą – sutaupau, nugyvenu rajono ambulatorijos skyrių – sutaupau. O kad taip „sutaupant” rajone nebelieka norinčių gyventi ir įsikurti – ne mano reikalas.
Tokia „ekonominė politika” pagrindžiama labai paprastai – sugalvojami kriterijais vadinami skaičiukai, kuriuos tam tikra įstaiga turinti atitikti, ir neatitinkančios pavadinamos neekonomiškomis, tad būtinomis stambinti ar naikinti. Tie skaičiukai – žmonių sugalvoti tam tikriems veiksmams pagrįsti. Juose – jokio valstybinės naudos siekiančio politinio ekonominio turinio.
Tačiau esama siaurakaktiško ideologinio. Pavyzdžiui, privatizuoti bet kokia kaina. Nepaisant demografinės krizės ir tautos išnykimo. Dabartinėse reformose nė su žiburiu neaptiksime jokių regionų gaivinimo, jų gyvybingumo skatinimo, Lietuvos urbanistinės plėtros politikos projektų ar idėjų. Nesvarstoma, kaip tos „reformos” paveiks demografijos tendencijas, vadinamosios „darbo jėgos” persiskirstymo pobūdį. Ką jau kalbėti apie jų poveikį nacionaliniam saugumui. Juk mes iki šiol dar niekaip negalime suvokti, kad pats svarbiausias nacionalinio saugumo rodiklis yra žmonių reprodukcinis koeficientas, kitaip tariant, demografija yra svarbiausias nacionalinio saugumo veiksnys. O su juo – švietimas ir kultūra, nes nacionaliniam saugumui laiduoti būtina nacionalinę dvasią puoselėjanti tauta ir visuomenė, suvokianti jai kylančius egzistencinius iššūkius.
Tačiau tokia visuomenė politikų suvokiama kaip grėsmė jų nebaudžiamam valdymui ir savanaudiškam valdininkavimui: į dabartines „reformas” ir genderizmo pančius įpainiojama sąmoninga visuomenė netruktų suvokti, kad nemenką grėsmę nacionaliniam saugumui, taigi ir valstybingumui, kelia siaurakaktiškai arogantiškas jų pačių išrinktų, tačiau „išrinktaisiais” tapusių politikų veiksmai. Lietuvos politikai Europoje išiskiria vienu ypatingu bruožu – jie perėjo į naują savęs parodijavimo lygmenį, kurio iškilus pavyzdys yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovaujanti genderistinių lytinių inovacijų su vaikučių lytinio apmokymo pakraipa specialistė, tapusi konservatoriais save įvardijančio politinio sluoksnio pažiba. Visiems aišku, kas yra tikrasis mokslas ir tikroji inovatyvioji pažanga bei su ja susijusi ekonomika.
G.RAINYS: Savo sritims vadovauti gali ir politikai, gali ir profesionalai, kitaip sakant, karjeros darbuotojai. Kur turi būti skiriamoji linija tarp šių pasirinkimų? Politikai turi vadovauti žinyboms. Pirma, jie įgyvendina savo programas. Antra, greit profesionalas tarp politikų gali tapti nelabai pageidaujamas ar tinkamas, nes ne iš savo rato… Bet visada kyla klausimas, ar ne per didelis politikų skaičius ateina vadovauti žinyboms (ministerijoms ir kt.)?
Dabar ne tik ministras su savo patarėjais ir padėjėjais, bet kancleris bei visi viceministrai – politinio pasitikėjimo komanda. Ne paslaptis, kad daug jų, ateinančių į vadovų postus, iki tol net nėra buvę toje ministerijoje… Tada apie kokias žinias ir kokią kompetenciją galima kalbėti.
Maža to, dažnai nauja politinė vadovybė darbą pradeda nuo struktūrų keitimo, reorganizavimų, pavaldžių institucijų pertvarkymų. O čia vėl „nubyra” kompetentingi ir turintys žinių apie sektoriaus darbo subtilybes darbuotojai.
Ši „politinio pasitikėjimo” valdymo sistema buvo sukurta 2009 metais, pakeitus senesnę, kada su ministru ateidavo tik vienas „politinis” viceministras bei ministro patarėjai. Tada departamentams vadovavo ir jų veiklą kuravo ministerijų sekretoriai, aukščiausią karjeros laiptą pasiekę profesionalai.
Manau, šios valdymo sistemos ypatumus ir privalumus politikai turėtų įvertinti iš naujo. Tiesa, kaip dabar įprasta, turėtų būti nustatyta ir jų darbo kadencija (ar kadencijos), o juos skiriant – pagrindiniai kriterijai būtų darbo patirtis, profesinės žinios ir sėkmingas ankstesnis darbas.
Pradėkime nuo to, kad Putino režimas jau eilę metų turi didelių problemų su lavonais, t. y. su kapinių logistika, ieškant geriausio varianto – kaip nuslėpti savo kariuomenės dalinių žuvusiųjų karinėse avantiūrose skaičių?
Dar 2015m. žuvę Donbaso karo lauke Rusijos kariai neretai buvo laidojami su išgalvotais vardais ir pavardėmis, siekiant užmaskuoti faktą, kad apsišaukėliškų pseudorespublikų vadinamieji kovotojai didele dalimi yra reguliariosios rusų armijos samdiniai, jeigu ne rekrūtai.
Iš kitos pusės, dar prisimenu pasakojimus iš tų metų, kad nutekėjus informacijai apie tokio nelaimėlio žūtį Ukrainoje, žuvusiojo pavarde ir vardu netoli nuo jo gimtųjų vietų prisistatydavo apsimetėliai iš tarnybų, tokiu būdu siekdami visiškai užpainioti žmonių protą ir vaizduotę, paskleisti netikrą žinią, kad pražuvėlis kažkur ar kažkaip tarsi yra dar gyvas.
Žiūrint iš sveiko proto pozicijų, tai pernelyg kerėpliška akcija, nesveikai užsitęsusi žuvusiojo žūties fakto nuslėpimo operacija, tačiau iš to labai aiškiai matosi, kaip svarbu buvo režimui užmaskuoti savo armijų gyvųjų nuostolių mastą ir kareivių kilmės vietą.
Ar nemanote, kad palaidotas po svetimu vardu ir pavarde žmogus neturi ramybės net po mirties, jo kapas yra, jeigu leisite taip pasakyti, pamėklėbilus objektas, t. y. ta vieta, kur gali pradėti vaidentis.
Baisus košmaras prasideda tada, kai neleidžiama žmogui dorai net numirti, dar baisiau yra, kai oficialiai atsisakoma pripažinti žūties faktą, kai po mirties atimamas vardas ir pavardė, kai žuvusį kare sūnų apraudančią motiną totalitarinė valdžia pavadina užsienio agente, tačiau užvis baisiausiai, kai jau mūsų dienomis Kremlius bando nutildyti tokių motinų balsą, sumokant joms tylėjimo ir nuolankumo mokestį. Neatsitiktinai dabar Rusijos kariuomenės formavime pirmenybė teikiama išeiviams iš neturtingų šeimų ir imperijos pakraščių populiacijos.
Baisus košmaras prasideda tada, kai neleidžiama žmogui dorai net numirti, dar baisiau yra, kai oficialiai atsisakoma pripažinti žūties faktą, kai po mirties atimamas vardas ir pavardė
Tokios šalies, kur jaunų vyrų mirtis tampa gimdytojų, o taip pat brolių ir seserų, kitų giminaičių pragyvenimo šaltiniu, vaizdinys yra kraupiai klampus, nuo taip užsuktos komercijos vaizdinio pašaliečiui piestu pasistoja plaukai!
Kaip jau ne kartą girdėjome, 20022 m. metų žiemos pabaigoje Kremliaus pradėtame kare Rusijos tarnybos labai nenoriai atsiima iš karo lauko savo žuvusiųjų karių kūnus tikriausiai ne tik dėl įprasto aplaidumo ir nepagarbos gyvybei, bet galimai ne mažiau ir dėl to, kad baiminamasi nenumatytai išpampusios išlaidų eilutės, išmokant kompensacijas žuvusiųjų giminaičiams, bandoma kažką sutaupyti skurstančios šalies mirties buhalterijos sąskaitose.
Nesunku suprasti, kad už dingusiojo be žinios statusą, neradus kūno, dažniausiai jo net ir neieškant, papildomai mokėti nereiks, pademonstravus čia velnišką ūkiskaitos išradingumą.
Savo ruožtu ukrainiečiai kantriai surenka rusų karių lavonus, užgrūsdami tam pritaikytus ir nepritaikytus šaldytuvus, galimai ne tiek vedami humaniškumo ir krikščioniškosios meilės priesakų, kiek bodėdamasi vaizdinio, kad, nutirpus sniegui, lavonai miško žvėrių ir šunų bus tampomi po laukus ir miškus.
Totalitarizmui kaip tokiam lavonai apskritai yra nemenka problema. Politiškai sukurtai prievartos sistemai visų pirma yra svarbu palaužti kitaminčių sielą, bet, kaip atrodo, čia kartais dar iškyla ir toks fantasmagoriškas keblumas – kaip ištrinti oponentų buvusio gyvenimo materialų liudijimą, kur paslėpti kūnišką nukankintų žmonių egzistencijos pėdsaką, t. y. lavoną? Kitaip tariant, čia prasideda labai konkrečios technologinės problemos – kur padėti „nepatogius“ lavonus: sudeginti, išskraidinti į mėnulį, ištirpdyti sieros rūgštyje ar pan.? Žemė, kaip žinome, nėra tokia diskretiška, kad visados klusniai saugotų baisias paslaptis.
Žinia, naciai degino sukrautus į rietuves nukankintų konclagerių kalinių kūnus. Kai kurie XXa. Pietų Amerikos režimai, o dar visai neseniai, kaip atrodo, ir A.Lukašenka demonstravo sugebėjimą pradanginti savo oponentus taip staigiai ir radikaliai, kad nelikdavo net mažiausios užuominos apie jų kūnišką egzistenciją, net saujos pelenų ar tirpalo kristalizacijos nuosėdų.
Tačiau ir Putinui galiausiai lavonai yra didesnis rūpestis, labiau nediskretiški liudininkai nei Rusijos gyvieji žmonės, ar ne?
Kita vertus, V.Putinas tikriausiai nebijo vaiduoklių, jeigu ryžtasi taip išniekinti mirtį, taip pat akivaizdu ir tai, kad jis nesiruošia atsitiktinai pasimirti pats dėl, pavyzdžiui, užstojusios sąžinės graužaties, pasivijusios atgailos kančių, nes sąžinės užgimimui yra reikalingi bent minimaliausi vaizduotės sugebėjimai ir šioks toks intelekto spontaniškumas.
Anksčiau ar vėliau jis numirs dėl senatvės, pristojusių ligų arba bus nudaigotas savo bendraminčių. Tačiau sunku arba neįmanoma įsivaizduoti, kur tuomet būtų galima pakišti (pakavoti) nusibaigusio Putino lavoną taip, kad žemė jo neišspjautų.
Fašistinės Rusijos entuziazmas atlėgs. Nebus jau iš kur tempti invalidus, pensininkus ir visus kitus gerontus, degeneratus mirti į frontą. Tačiau jau dabar turi atsirasti lyderis, partija, pagaliau valstybė, kuri nebijotų konfigūruoti šią slavų tautą po Pūtino mirties.
Galimai tai yra Anglija, kuri seniai permatė, kad nėra prasmės gaišti laiką su Briuselio biurokratais ir rankutėmis pamojavo šiam pseudodariniui.
9 bitės 1 vilką pjauna?
Apie kokią ES vienybę, saugumo koncepciją galima kalbėti, kai pirmas atvejis istorijoje, kuomet genocido plėšoma šalis vos ne ant kelių atsiklaupusi prašo realios karinės paramos, pagalbos- kapinių tyla ir rimtis per Vėlines.
Didieji diplomatijos šulai nesugeba paskambinti kokiam tai Lavrovui, Peskovui ir aiškiai ultimatyviai pasakyti: meldžiamieji, norime sulaukti kuo skubesnio atsakymo, ar dar regite Rusiją.
Vakarų civilizacijos fone, tarptautiniame komunikavime, ar jau nebe? Jeigu NATO, ginklai gintis nuo barbarų sukelia isteriją, grasinimus- viskas suprantama. Duodame minimalų laiką Jums užbaigti fizinį nekaltų žmonių, civilinių objektų, kultūros paminklų objektų naikinimą. Nesutinkate- gaunate neišpasakytą smūgį…
Apie tai jau užkimdami šaukia Adamkus, čekai, danai, slovakai- jokio rezonanso. Macronas su vyno taurele vakarais paflirtuoja su diktatoriumi ant kušetės per skype ir avis sveika, vilkas sotus.
Naujo politinio junginio idėja?
Anglija ne pirmoji šalis pradėjusi ardyti fiktyvios imperijos pamatus. Turiu omenyje aišku ES. Tai yra visiškai išsiderinęs, be veiksmų plano, amplitudės darinys, kurio prioritetas- pinigai, fondai, bet ne garbė, sąžinė.
Kur tie korono pandemijos tyrimai, ataskaitos Uhane? Kodėl regint, kad vėl Kinijoje, Korėjoje žmonės gatvėse su kaukėmis neinformuojama PSO, kokių naujų vakcinų, apribojimų imsis globalistai? Kokią teisę turi politikai slėpti nuo žmonių tikrą tiesą?
Kosove, Ruandoje, Moldovoje buvo tarptautiniai stebėtojai, mėlynieji šalmai. Ukraina tapo dykra, niekieno teritorija, apleista Robinzono Kruzo sala.
Tai, kad Rusija pati atsibus iš užzombinto letargo – neverta tikėti. Mano geras klasės draugas protingai pasakė, kad ten liaudis neturi alternatyvos, alkoholikai į mitingus, dėl realios valdžios perversmo masių neišves, o visa kita dalis sėdi Putlerio kišenėje, nes yra biudžetininkai.
Visą Rusiją sudaro milicija ir jėgos struktūros. Tau suteikė nemokamai butą, išsilavinimą, socialines, medicinines garantijas- būk malonus už šitą įsipareigojimą atidirbk prievartaudamas kūdikius ir jaunas moteris.
Todėl be va bank sprendimų, surizikavimo dėl intervencijos į šitą fašizmo kopiją planetoje, darnos ir harmonijos nebus. Ukraina ateityje gal net nesureaguos į bet kokį konfliktą, kuris kils kontinente. O juk jie nuolat vyksta, tik mūsų žiniasklaidai yra paliepta sėdėti prisisėmus pilnas burnas vandens.
Turkija atakuoja kurdus ir apšaudo Siriją, provokuodama susirėmimus su Rusija. Ir tai yra itin gerai tuo aspektu, kad Putleriui jėgos kalba yra vienintelė adekvatumo sąlyga. Dar bent viena šalis atsuktų šautuvus į Kremliaus tironus- neabejoju Ukrainoje karo baigtis pasvirtų labai pozityvia linkme.
Publicistas Šenderovičius akcentavo, kad dabar protestuotojų Rusijoje prieš Putino sukeltą karą yra tūkstančiai, kai tuo tarpu prieš Hitlerį 1943 m. buvo vos 40 žmonių.
“ – Rusija neturi būti žeminama, nepaisant „istorinės” Putino klaidos”, – vakar pareiškė Macronas, tuo labai įžeisdamas Ukrainos žmones. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kaip mat sureagavo į Prancūzijos prezidento Macrono komentarą, tviteryje paskelbdamas, kad „raginimai vengti Rusijos pažeminimo gali tik pažeminti Prancūziją ir kiekvieną kitą šalį, kuri to reikalaus. Būtent Rusija pati save žemina. Mums visiems geriau susitelkti ir pastatyti Rusiją į vietą. Tai atneš taiką ir išgelbės gyvybes”.
Macronas taip rūpinasi Putino veidu ir taip stengiasi Rusijos orumo išsaugojimu, kad galėtų nedelsdamas paprašyti Rusijos pilietybės, kaip tai padarė jo tautietis Gerar Depardieu. Gertų vyrai vyną jachtoje su vaizdu į Mariupolį…
Ukrainos derybų grupė teigia, kad derybos su Rusija gali būti tęsiamos sustiprinus Ukrainos pozicijas. Ukrainos derybinės pozicijos matuojamos ginklais ir jų efektyvumu, būtent taip, kaip šiandien reikia kalbėti su Rusija.
Ukrainos „Energoatom” paskelbė, jog šįryt 5.30 val Rusija įvykdė dar vieną branduolinio terorizmo aktą: Rusijos sparnuotoji raketa praskrido kritiškai žemai virš Pietų Ukrainos atominės elektrinės. Greičiausiai ši raketa buvo paleista į Kyjivą, kur šį rytą griaudėjo sprogimai.
Šiknarankiai besisvaidydami klišomis raketomis pridarys bėdos ir sau, ir pasauliui. Spjaukim triskart per petį.
Smūgiai į Kyjivą greičiausiai Kremliaus beviltiškumo ženklas, suvokiant, kad diena X, kuomet Ukraina pereis į kontrpuolimą artėja. Jau dabar su turimais ginklais ukrainiečiai didvyriškai stumia okupantą iš Severodonecko. Turėdami modernią ginkluotę ir išmokę su ja veikt, ukrainiečiai okupantui užkurs tikrą pragarą. Arestovičius garsiai mąsto, kad persilaužimas fronte įvyks liepos gale – rugpjūtį, o Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas paskelbė optimistines prognozes, kad karas baigsis dar šiais metais. Mes esame kiek atsargesni ir manytume, kad aktyvūs veiksmai turėtų baigtis iki žiemos. Bet karas, jei Rusija nebus demilitarizuota, denacifikuota ir nuteista už karo nusikaltimus, tęsis.
Be esminių pakitimų. Nepatvirtintais duomenimis nuo vadovavimo Donbaso „karinei operacijai“ nušalintas „Sirijos skerdikas“ Dvornikov. Per du mėnesius intensyvių bombardavimų nepasiekta jokių esminių operacinių tikslų, išskyrus Iziumo ir Popasnos užėmimą. Nepasiteisino bombų ir raketų taškymo taktika. Ar tai tiesa ir ar karo nusikaltimų vairas perduotas generolui Genadij Židko, sužinosime. Dažnas karo vadų keitimas rodo, kad Kremliaus režimas blaškosi ir yra labai nepatenkintas karo eiga.
Iki birželio 11 d. pratęstas Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties patikrinimo terminas. Bresto srityje vyko pratybos, kuriose dalyvavo ir Baltarusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai.
Rytuose rusai daugiausia dėmesio skiria puolamosioms operacijoms, siekiant apsupti Ukrainos karius Severodonecko ir Lysičiansko rajonuose ir blokuoti pagrindinius logistikos kelius.
Slovjansko apylinkėse priešasi baigė pergrupuoti karius. Kai kurie daliniai juda į priekį Dovhenke – Dolyna ir Bražkivka – Vernopilja kryptimis.
Avdijivkos, Kurachivo, Novopavlovsko ir Zaporožės kryptimis okupantai apšaudo priekinę gynybos liniją ir ukrainiečių kariuomenės užnugarį.
Pietuose, Chersono srityje, driskius gynybinėse pozicijose naikino Ukrainos aviacija.
Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvai patruliuoja valstybės oro erdvėje ir teikia ugnies paramą kariuomenės daliniams.
Norvegijos savaeigės haubicos M109A3 jau daužo priešą priešakinėse fronto linijose.
Vakar prie ukrainietiškai lietuviškų barščių bendraujant su 2014-ųjų Donecko oro uosto gynėju, buvome pusiau juokais, pusiau rimtai paprašyti nevadinti driskių, vagių, žudikų, prievartautojų ir marodierių orkais. Agresoriaus ir okupanto ginkluotų nusikaltėlių gauja to neverta.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)
Atėjo metas kalbėtis ne apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę, o spręsti, kaip tam užkirsti kelią, trimituoja Kremlius. Rusija siekia atstatyti pusiausvyrą pasaulyje ir apginti savo nacionalinius interesus, tačiau tam neva būtina sėsti prie stalo ir išspręsti reikalus. Kaip reikalai sprendžiami rusišku būdu mes matome Ukrainoje – Bučoje ir Mariupolyje, Borodiankoje ir Severodonecke. Blogiausia, kad visais šitais rusiškos taikos kliedesiais persisunkę didieji taikytojai Europos valstybių sostinėse.
Rusijos URM’as teigia, kad JAV susirūpino dėl savo įvaizdžio, nes visas pasaulis žino, kad “Pentagonas dalyvavo Kyjive kuriant ir bandant biologinius ginklus su žmonėmis”. Esą dabar, pagal sociologinius Zacharovos duomenis, kas trečias amerikietis tiki, jog Pentagonas Ukrainoje kūrė bakteriologinį ginklą. Slaptą!
Uch – stipriai. Bet iš esmės, Kremliuje akivaizdi žanro krizė. Tai kliedima, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tai neapsisprendžiama, kodėl pradėtas karas su Ukraina: siekiant ją denacifikuoti ar sunaikinti bakteriologinį JAV ginklą. Anksčiau teigta, kad Ukrainos laboratorijose buvo sukonstruoti rusus naikinantys mirtinomis ligomis užkrėsti paukščiai, dabar – eksperimentai su žmonėmis. Na, c’mon, gal kokią fantaziją apie invazinę žaliųjų varlių rūšį?
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vakar žurnalistams pareiškė, kad Rusijos vadovybė nenori užgrobti ir pavergti Ukrainos. Esą Rusija ginasi nuo užpuolimo, o puolama ne tik Rusija, bet ir Baltarusija.
Paklaustas, ar Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos, kad būtų pasiekta taika, JAV prezidentas Joe Bidenas atsakė: „Taikos siekis yra labai svarbus. <…> Nesiruošiu jiems nurodinėti, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti”.
Ukraina suteikė pilietybę Aleksandrui Nevzorovui ir jo žmonai Lidijai. Faktą ukrainiečiai priėmė prieštaringai. Daugelis jūsų prisimena Nevzorovo reportažus Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuomet jis kūrė antilietuviškus karinius reportažėlius. Nevzorovas dirbo Kremliui.
Panaši ir Pirmojo Rusijos kanalo propagandistės Marijos Ovsianikovos istorija, kuomet moteris tiesioginiame eteryje išstojo prieš karą. Po incidento katučių plojo dauguma ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, o buvusi propagandistė (greičiausiai FSB agentė) gavo darbą Die Welt. Pastaruoju metu Ovsianikova malasi po Ukrainą, pasisako prieš „rusofobiją“, prieš „kolektyvinę rusų atsakomybę“ dėl karo Ukrainoje ir ragina nutraukti Rusijai sankcijas. Akivaizdu, kad jai yra skirta užduotis ir ji ją vykdo nepriekaištingai.
Buvusiųjų nebūna, mielieji.
Be esminių pakitimų. Peskovas pareiškė, kad “ypatinga karinė operacija” bus tęsiama tol, kol bus pasiekti iškelti tikslai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė teigia, kad Rusijos daliniai stiprinami Slovjansko prieigose, ruošiantis atnaujinti puolimą prieš šį miestą, o prie sienos su Baltarusija Voluinės srityje sutelkta Baltarusijos karinių transporto priemonių kolona.
Deja, bet faktai rodo viena – Rusija kariauja iš esmės su visu Vakarų pasauliu Ukrainiečių karių rankomis ir nors galime teigti, kad pagrindinių operacinių tikslų nepasiekė, bet užgrobusi penktadalį Ukrainos teritorijos, nesiruošia sustoti.
Rytuose situacija įtempta. Tęsiasi įnirtingi mūšiai Severodonecke. Miesto vadovai teigia, jog atkovota 20 % miesto. Į mūšius dėl Severodonecko permestas tarptautinis kovotojų dalinys.
Tęsiasi apšaudymai artilerija ir aviacija palei visą fronto liniją.
Pagrindinės Rusijos driskių pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto rajonus.
Limano apylinkėse okupantai bando perimti kairiojo Severskio Doneco upės kranto kontrolę.
Pietuose per pastarąją parą situacija išliko sąlyginai rami. Ukrainiečiai kaupiasi tolimesniam puolimui, tuo tarpu rusai laižosi žaizdas ir rengiasi kontrpuolimui.
Pasaulio maisto programos vadovybė pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje Rytų Afrikoje susiduriama su blogiausia maisto saugumo situacija: net 82 mln. žmonių yra „labai alkani”. Pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiules problemas šalims, kurios kare nedalyvauja.
Tuo tarpu Putinas teigia, kad grūdų eksportas iš Ukrainos galimas „be problemų”.
” – Nėra jokių problemų eksportuoti grūdus iš Ukrainos”, – pareiškė diktatorius, teigdamas, kad tai galima daryti per Ukrainos uostus, kitus Rusijos (!) kontroliuojamus uostus ar net per Vidurio Europą. Putinas pažymėjo, kad Ukrainos grūdai gali būti eksportuojami per Baltarusiją.
Ir čia, mums regis, mes be reikalo nuvertinom ir nuvertinam režimą ir Putiną. Kaip priešą. Kiek mes besityčiotumėm ir bedurnindumėm kremlinus, pamąstykim, kaip jie sumaniai veikia.
Maža to, kad Kremlius sukaupė grūdų bei naftos atsargas ir 650 mlrd. $, besiruošdamas invazijai, pasaulio (ne tik Vakarų) šantažui išnaudoja savo pačių sukurtą maisto trūkumą.
Putinas aiškiai sako, kad panaikinus sankcijas, per užgrobtus Ukrainos uostus ir Baltarusiją duos grūdų: jūs gi (Vakarai) nenorit būti atsakingi už iš bado mirštančius žmones, juk tai – aiškiai jūsų kaltė!
Rusija (ir Ukraina) – ne tik didžioji naftos ir dujų, bet ir grūdų tiekėja pasaulyje. Ir štai šiuos ekonominius svertus Kremlius dabar išnaudoja. Putinui nusispjaut, jei iš bado mirs milijonai žmonių, nusispjaut, kai Europą purtys (purto) energetinė krizė. Putinui visa tai yra jo pergalės vaisiai. Taip pat, kaip ir milijonai migrantų, keliančių ekonomines problemas visai ES.
Kremliaus strategai visam tam ilgai ir kruopščiai ruošėsi, o dabar maigo visus paruoštus svertus.
Ar mes turime kaip ir kuo jiems atsakyti?
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
Norvegiškos haubicos jau Ukrainoje
*****
Locked N’ Loaded
Strateginis dėmuo
Rusija:
Geopolitinė izoliacija ir sankcijos per 100 atviros agresijos dienų nuosekliai didėjo. Kinija ir Indija nors ir nepasmerkė Kremliaus veiksmų, tačiau ir nepuolė užtarti agresoriaus. Rusija ir toliau lieka be sąjungininkų (Baltarusijos gubernija nesiskaito). Maža to, Rusijai nepavyko branduoliniu ir energetiniu šantažu eliminuoti ar bent sumažinti Vakarų paramos Ukrainai. Svarbu pasakyti, kad šioje situacijoje agresorius ieškojo išeities ir ją rado. Grūdų išvežimo trikdymas (grasinant nelegalių migrantų plūstelėjimu į Europą) ir senos „kremlinofilų“ šaikos aktyvavimas Vakaruose – tandemas, kuris agresoriui dar leidžia laikytis geopolitiniame vandenyne iškišus galvą virš stipriai banguojančio vandens.
Nepasiektas nei vienas Kremliaus keltas strateginis tikslas. Atvirkščiai – V. Zelenskio vadovaujama politinė ir karinė valdžia vis dar tvirta, Ukrainai realu sulaukti perspektyvos kelyje į ES, o Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi.
Rusijoje daugėja balsų nepritariančių Kremliaus veiksmams, nors jų kiekis dar nėra reikšmingas. Eskalacijos pradžioje buvę nežymūs protestai įgavo pogrindinio nepritarimo formas. Aiškiausiai jie pasireiškė padeginėjant karinius komisariatus bei slapstantis nuo kariuomenės. Savo indėlį įneša ir atskirų Rusijos popkultūros atstovų, aktorių ir kitų žinomų žmonių pozicija nepritariant agresijai. Šiame fone kova dėl valdžios Kremliuje dar neįgavo aštriausių formų, tačiau vis daugėjant pranešimų apie V. Putino mirtiną ligą, ši kova neabejotinai aštrės. Labai tikėtina, kad šioje kovoje bus panaudotos tiek agresija nepatenkintos gyventojų masės, tiek nuomonės formuotojai.
Ukraina:
Ukraina į neregėtas aukštumas iškėlė savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Vakarų visuomenės yra Ukrainos pusėje ir spaudžia savo politikus ją remti (Vokietijos pavyzdys). Kartu su finansine parama, Ukrainą pasiekia tokia ginkluotė, apie kurios perdavimą prieš 100 dienų buvo sunku svajoti. Ukraina sumaniai išnaudoja savo strateginės komunikacijos pajėgumus kuo greitesnei paramai gauti, tačiau jaučiasi užsižaidimas ir Vakarų tolerancijos ribos nebejautimas (Arestovičiaus įsivaizdavimas, kad jo keiksmai tiesioginiame eteryje nulėmė HIMARS‘ų siuntimą Ukrainai).
Ukraina pasiekė visus strateginius tikslus ir su Vakarų pagalba linkusi tai išsaugoti. Išlaikiusi suverenitetą, vadovybę ir kovojančias ginkluotąsias pajėgas, ji toliau žengia Europinės integracijos link. Maža to, pradiniame etape atrodė, kad Ukrainos politinė vadovybė būtų linkusi atsisakyti narystės NATO perspektyvos, tačiau pasiekusi karinių laimėjimų mūšio lauke ir turėdama Vakarų paramą, šią opciją vertina nebe taip vienareikšmiškai.
Ukraina kartas nuo karto panyra į vidines rietenas ir kaltų ieškojimus (TerOboronos vado atleidimas; grasinimas išsiaiškinti, kas kaltas dėl greito orkų prasiveržimo Pietų kryptyje; cirkas su P. Porošenko (ne)išleidimu į užsienį ir pan.). Galime tik priminti, jog kitais metais Ukrainoje vyks parlamento, o 2024 m. – prezidento rinkimai. Tad neatmestina, kad vidinė politinė kova tik aštrės, kas gali turėti neigiamos įtakos padėčiai fronte bei užsitikrinant tolimesnę Vakarų paramą.
Operacinis dėmuo.
Rusija:
Rusija pasiekė operacinę sėkmę Pietų kryptyje (Chreson ir Mariupol), patyrė du operacinio lygmens pralaimėjimus (Kyiv ir Charkiv), nesugebėjo įgyvendinti pradinio sumanymo Donbase (išėjimas prie Dniepro ir ukrainiečių Donbaso grupuotės apsupimas) bei šiuo metu yra priversta mažinti operacinį apetitą (siekia užimti Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk) ir kol kas atsargiai vertinti savo galimybes užimti visas Donecko srities administracines ribas, o ką jau kalbėti apie judėjimą iki Dniepro.
Nepaisant nesėkmių, nuolatinio savo jėgų pervertinimo, Rusija išlaikė ryžtą tęsti karinius veiksmus, sutelkė įmanomus resursus ir nesiskaitydama su nuostoliais atnaujino puolimą Donbase.
Operacine prasme nuo eskalacijos pradžios nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kiti jos veikėjai fronte iš esmės kaunasi už teritoriją, bet ne prieš priešą. Todėl net ir sukaupę mažiausią persvarą arba net jos neturėdami bando atakuoti, užimti naujas teritorijas ir tai parduoti kaip reikšmingą pergalę (tiek karinei vadovybei, tiek politikams, tiek visuomenei).
Ukraina:
Ukraina moka kainą už tai, kad pirmosiomis eskalacijos dienomis nesugebėjo blokuoti agresoriaus išsiveržimo iš Krymo pusiasalio. Cherson ir Zaporizhia atitraukia ženklias ukrainiečių pajėgas, kurios būtų labai reikalingos pavyzdžiui šiuo metu Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk trikampyje.
Nepaisant plataus fronto, kuriame agresorius stengiasi nuolat vykdyti puolamuosius veiksmus, ukrainiečiai sugeba tinkamai paskirstyti pajėgas ir reaguoja į besikeičiančią situaciją bei randa jėgų kontratakoms.
Ukrainiečiai nekeičia savo kariavimo principų ir kaunasi prieš priešininką, o ne siekia aklai išlaikyti ar užimti teritoriją. Tai karinėms operacijoms suteikia lankstumo, dėl ko agresorius ir toliau patiria didžiulius nuostolius.
Taktinis dėmuo Rusija:
Ima trūkti modernios kovinės technikos (arba bent jau konkurencingos ukrainietiškai ar vakarietiškai). Tankai, PKM, šarvuočiai imami iš sandėlių, pasigirsta kalbų, kad gali būti naudojama Baltarusijos kariuomenės šarvuota technika. Didelis trūkumas kvalifikuotų pėstininkų, nes atvykstantis papildymas (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) neužpildo esamų spragų (greitai žūsta, nemotyvuoti). Neatmestina, kad daugės šauktinių. RF pajėgos turi persvarą ugnimi (artilerija ir aviacija) ir tai jiems leidžia dalinai kompensuoti prieš tai įvardintus trūkumus.
Vadovavimas visais lygmenimis paremtas griežta hierarchija ir šabloniniais veiksmais. Trūksta lankstumo, kritinio mąstymo ir improvizacijos.
Agresoriaus taktika remiasi ugnies persvaros susikūrimu konkrečiame puolimo ruože (puolimo ašyje), ukrainiečių netiesioginės ugnies sistemų naikinimu/trikdymu, po to puola manevriniais vienetais. Agresorius išmoko mūšio Mariupolyje pamokas, ir operacijas apgyvendintose vietovėse planuoja ir vykdo nuosekliau. Rusija vis mažiau puola kolonomis (kaip iki mūšio už Donbasą metu), daug dėmesio skiria žvalgybai mūšiu, tačiau „tylioji“ žvalgyba ir rekognoskuotė (vadų žvalgymas) toliau išlieka silpna.
Ukraina:
Ukraina šiuo metu nusileidžia agresoriui ugnies galios prasme. Didžiausia problema – toliašaudė (ypač salvinė) artilerija, kuri galėtų smogti priešui į gynybos gylį (ar puolimo užnugarį), taip naikinant jo artilerijos sistemas ir puolimui besirengiančius manevrinius vienetus (labai laukiam HIMARS‘ų ). Nors mūšio lauke pasirodo ukrainiečių aviacija, tačiau ji naudojama tikslinėms užduotims ir nesiekia (nes neturi tam pajėgumo) perimti viršenybės ore. Šiuo metu didžiausią efektą operacine prasme duoda patyrę ir motyvuoti manevriniai vienetai ir juos remianti artilerija. Nors agresoriui ji nusileidžia vamzdžių kiekiu ir masiškumu, tačiau geriau sugeba reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau naikina konkrečius taikinius.
Vadovavimas paremtas lanksčiu įsakymo vykdymu, siekiant prisitaikyti prie besiklostančios situacijos su tikslu kuo maksimaliau savo jėgomis prisidėti prie bendro aukštesnės vadovybės sumanymo ir uždavinių, nelaukiant tiesioginių nurodymų.
Ukrainiečių taktika remiasi gera žvalgyba (pirmiausia dronais) ir geru targetingu. Net ir priešui puolant su kiekiu didesnėmis pajėgomis, turinčiomis persvarą ugnimi, ukrainiečiai koncentruotais artilerijos smūgiais ir kontratakomis silpniausiose priešo vietose sugeba numušti agresoriaus puolimo tempą ir/ar priverčia priešą stoti į gynybą. Esant palankioms sąlygoms (pvz.: Charkiv) nedidelėmis kontratakomis primeta sau naudingą mūšio tempą, perima iniciatyvą ir taip sugeba sukurti operacinį efektą.
*******
Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į Liuksemburgo parlamentą pareiškė, kad penktadalį Ukrainos teritorijos kontroliuoja Rusija: „- Šiai dienai okupantai kontroliuoja apie 20 procentų mūsų teritorijos, beveik 125 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai daug didesnė teritorija nei visų Beniliukso šalių plotas kartu sudėjus“.
JAV Valstybės, Prekybos ir Iždo departamentai paskelbė savo naujus apribojimus Rusiją remiantiems asmenimis, įskaitant ribojimus JAV technologijoms, galinčioms padėti Rusijos kariuomenei. Užsienio turto kontrolės biuras prie jau sankcionuotų jachtų pridėjo keturias megajachtas. Dvejomis iš jų – „Graceful” ir su Kaimanų salų vėliava „Olympia” – yra plaukiojęs Putinas. Po Juodąją jūrą su Batka kartu. Teigiama, kad jachta „Graceful“ kainuoja apie 100 mln. $, jos išlaikymas 5 – 10 mln. $ per metus. Sankcionuotas ir violončelininkas Sergejus Rolduginas, kuris, manoma, yra Rusijos prezidento ofšorinio turto saugotojas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos turtas JAV taip pat bus įšaldytas, Zacharovai uždrausta turėti verslo reikalų su JAV įmonėmis.
Šaunu, kad pagaliau atėjo eilė įvairiems „labdaros ir meno fondams“, kurie iš tikrųjų yra Kremliaus juodai kruvinų pinigų saugyklos. Dar svarbiau užraukti šių pinigų tekėjimo šaltinį – pajamas už naftą ir dujas.
Budapeštas ir toliau judošiauja Maskvai: pranešama, jog Vengrijos prašymas išbraukti iš sankcijų sąrašo Rusijos stačiatikių bažnyčią ir jos patriarchą Kirilą yra patenkintas.
Europos Parlamento pirmininkas paskelbė draudimą Rusijos lobistams patekti į rūmų teritoriją. Teks Maskvos agentėliams trainiotis Strasbūro senamiesčio kavinėse.
Apklausos rodo, kad „rusų pasaulio” koncepcija arba Kremliaus teisė „ginti” etninius rusus ir rusakalbius“ Ukrainoje patyrė visišką nesėkmę. Putino teiginį apie rusų ir ukrainiečių tautų vienybę atmeta beveik visi ukrainiečiai, nors 2013-aisiais 85 proc. ukrainiečių teigė, kad „gerai jaučiasi” Rusijoje.
Be žymesnių pakitimų. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas praneša, jog artimiausiu metu Rusijos driskiai Ukrainoje ims naudoti vadinamąją „Sirijos patirtį”: padidins oro pajėgų atakų bei raketų smūgių intensyvumą, taikant į karinius, civilius objektus bei logistikos centrus visoje Ukrainos teritorijoje. Mūsų pastebėjimu, planas jau pradėtas vykdyti prieš keletą savaičių. Tuo tarpu NATO vadovas Jensas Stoltenbergas po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu perspėjo, kad Vakarų šalys turi pasiruošti ilgam „sekinimo karui” Ukrainoje.
Pagrindiniu operaciniu Rusijos tikslu išlieka Ukrainos pajėgų grupė rytuose, kurią, greičiausiai iki birželio 1 d., Kremlius buvo nurodęs apsupti ir sunaikinti. Remiančiais operaciniais tikslais išlieka visiška pietų ašies kontrolė ir taktiškai itin svarbus Kryvyj Riho miestas bei Juodosios ir Azovo jūrų blokada. Tikėtina, kad artimiausiems mėnesiams rusai atsisakė planų užimti Odesą.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad rusai ruošiasi ilgam, žemo intensyvumo karui, naudojant tą pačią, dar 1991-92 m. Gruzijoje imtą taikyti įšaldyto konflikto strategiją pagal okupuoto (perduoto laikinai administruoti) Karaliaučiaus pavyzdį. Okupuotų teritorijų valymai, gyventojų išvežimas į Rusijos gilumą ir bėdžių gabenimas į okupuotas teritorijas iš Sibiro gilumų – tokia štai laukia Chersono, Zaporižės, Donbaso regionų artimiausia ateitis. Tačiau vis ryškiau ima žibėti viltis, tikra neganda rusofašistams – partizaninis ginkluotas priešinimasis, kurio istorines pamokas ukrainiečiai mokėsi 1942 – 1960 m., o jas padėjo ir padeda prisiminti esami ir buvę aitvarai. Nors, kokie dar ten aitvarai, kur jūs bent vieną jų matėte?
Rytuose, Luhansko apskrities vadovas Serhijus Gaidajus praneša, jog „Severodoneckas laikosi ir yra visos galimybės greitai išsilaisvinti“. Ukrainos kariuomenė nesitraukia iš miesto, rengia kontratakas, priversdama okupantus persigrupuoti ir laukti pastiprinimo. Per 100 invazijos dienų Rusijos okupantai Luhansko srityje sugadino daugiau kaip 400 km kelių, sugriovė beveik 70 mokyklų ir 50 vaikų darželių, 33 ligonines ir 237 kaimo ambulatorijas.
Rusijos 150-osios motorizuotosios divizijos padaliniai Popasnos kryptimi patyrė didelių nuostolių. Sunaikinta apie kaip 50 proc. personalo, ginklų ir technikos, kai kurie driskiai taip demoralizuoti, kad atsisako dalyvauti karo veiksmuose. DLR „kovotojai“ nufilmavo video kreipimąsi į Putiną, skųsdamiesi aprūpinimu maistu, medikamentais, demonstravo negyjančias žaizdas.
Pietuose okupantas, nežiūrint sėkmingų Ukrainos jungtinių pajėgų veiksmų visgi bandė pereiti į kontr-puolimą Kryvyj Riho apylinkėse, tačiau buvo nublokštas atgal į savo gynybines pozicijas.
Šimtas invazijos dienų – daug ar mažai?
Apšaudomiems, griaunamiems, ardomiems Ukrainos miestams; civiliams, tyliai besimeldžiantiems uraganinės ugnies laistomų namų rūsiuose; prievartaujamoms moterims; belaisviams, kuriems trupinami kaulai; pervargusiems rytų fronto linijos gyvenviečių likučių gynėjams minutės slenka kaip valandos, o valandos – kaip dienos ir net savaitės.
Daugeliui mūsų, stebintiems vaizdus dėžutėse ar naujo modelio išmanaus ekrane, kurie (norisi tikėti) meldžiasi, kad beprotybė būtų pasibaigusi dar jai neprasidėjus, šimtas dienų išsunkė paskutinius gynybinius psichikos rezervus ir pervedė į savęs tausojimo režimą: daugiau nebegaliu girdėt ir matyt.
Net Maskvos karo nusikaltėliams ir režimui, norėjusiems užbaigti viską per dešimt dienų, tenka drausti šalies ruporams minėti jau triženklį skaičių, kuris reiškia ne tik karo siaubą, kraują ir mirtį, bet ordos pažeminimą ir Putkos gėdą.
Karo, žmogaus agresijos, vienas kito žudymo istorijos prasme, šimtas dienų tik akimirksnis.
Žmonės pavargs, ukrainiečių kariai išseks, Vakarai užsimerks, o mėsos ir geležies mums užteks, mąsto Dvornikovas (jei dar gyvas), Gerasimovas ir Šoigu.
SVR teikiami raportai Kremliui po kelių mėnesių chaoso ir nevilties vėl dvelkia šaltu racionalumu: po tikrojo Rusijos veido, parodyto per šimtą dienų, trauktis nėra nei prasmės, nei yra kur. Ateitis miglota, bet vis labiau ryškėja Rusijai palanki nata. Derybos dėl maisto krizės ir grūdų. Augančios naftos ir dujų kainos. Draugai atogrąžose ir pietuose. Paliaubos ir Minskas (Stambulas, Jalta) -3 ar 4. Skaičiukų užteks.
O visa kita užsimirš. Teks užmiršt ir susitaikyt, paspausti vienas kitam prie derybų stalo rankas. Muraveinik paševelitsia ir vsio proidiot / Skruzdėlynas pakrutės ir viskas praeis.
Jie (Vakarai) nori atriboti mus nuo pasaulio per šimtą dienų, nors per keturis metus nesugebėjo atsikratyti mūsų žvalgybinės įrangos savo namuose, juokiasi Patruševas. Tą sako duomenys gaunami tiesiai iš jų telefonų per mūsų yandex.ru
Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.
Vytis Turonis. Nuotr. Erlendo Bartulio
Šiandien, praėjus 50-čiai metų po pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerio pasirodymo, gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje nemaža dalis piliečių jau nėra patyrę Kronikos puslapiuose aprašomų persekiojimų. Tai didelis džiaugsmas, laimėjimas ir malonė mūsų tautai. Bet ar tai reiškia, kad Kronikos darbas yra baigtas?
Sakyčiau, kad Kronikos leidėjai atliko savo darbą, bet kiekvieno susipratusio lietuvio darbas su Kronika turi tęstis toliau. Juk Kronika visada rašoma ateičiai. Drįsčiau teigti, kad jos žinia šiandien nauju rakursu tampa dar aktualesnė nei tada, kai ji buvo rašoma. Taip yra todėl, kad Kronika yra liudijimas ir išminties šaltinis laisvam šiandienos žmogui, kuris siekia gyventi prasmingą ir viltingą gyvenimą permainingame pasaulyje, kuriame taika ir ramybė tęsiasi trumpiau nei karai, priespauda ar kitos negandos. Kronikoje atpažįstame žmogiškosios prigimties trapumą ir tikėjimo reikšmę iššūkių akivaizdoje.
Šiandien neverta savęs klausti, kaip turime gyventi, kad mūsų gyvenimas būtų vertas Kronikos puslapių, juk jos puslapiuose sutinkami ne vien teigiami herojai. Bet daug svarbiau yra įsivertinti, ar mano vertybės ir pažiūros labiau sutampa su Kronikos leidėjų, ar jų persekiotojų paveikslu. Ar esame tie, kurie gyvena tiesos dvasia, ar tie, kuriems tiesa tampa kliūtimi savo ideologiniams siekiams, skirtiems paneigti žmogaus prigimtį ir pašaukimą, atitraukti žmogų nuo ištikimybės savo Kūrėjui.
Gyvename visuotinio susipainiojimo laikais, kai daugelis prigimtinių tiesų nustumiamos į šalį, o jų vietą kėsinasi užimti ideologiniai konstruktai, kuriais siekiama asmenį suredukuoti į individą, sumenkinti šeimos, bendruomenės, tautos ir valstybės svarbą. Kaip prasminga šiame kontekste minėti Kronikos metus! Kronikos, kuri tamsioje sovietinės priespaudos ir propagandos naktyje sugebėjo nepasimesti ir prabilti drąsiai ir tiesiai, be užuolankų. Kronika ir tada, ir šiandien yra geriausias įrodymas, kad tiesos žodis gali būti aštresnis už kalaviją, galingesnis už visus ginklus ir brutalią blogio jėgą. Tiesa yra nesustabdoma ir nenugalima.
Todėl Kronika netruko atskleisti, kokia bejėgė gali būti iki dantų ginkluota imperija paprasčiausios tiesos akivaizdoje. Kronika sugebėjo vėl visu smarkumu įžiebti ugnį, kuri tyliai ruseno užgesus partizanų sąjūdžiui, ištrėmus ir nužudžius šimtus tūkstančių šviesių mūsų tautos vyrų, moterų ir vaikų. Kaip tai primena ir šiandieną, kai istorija, rodos, atsikartoja Ukrainoje.
Istorija rodo, kad pergalė prieš bet kokią tironiją priklauso tiesiakalbiams.
Taigi, pirmoji Kronikos pamoka mūsų ateičiai – tai supratimas, kad Kūrėjas mumyse įdiegė tiesos troškulį, kurio nepajėgūs numalšinti nei komunistiniai eksperimentai kuriant naują visuomenę, nei šiandieninė Sovietų Sąjungos liniją tęsiančios Rusijos agresija Ukrainoje. Taip pat ir tie, kurie skelbia, neva Bažnyčia ir jos puoselėjamos vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tėra trukdis – iš tikrųjų nuslepia itin svarbią tiesą. Kronika yra puikus pavyzdys, kiek daug Bažnyčia davė ir toliau duoda Lietuvai, Europai, pasauliui. Tikėjimas Kristumi pasauliui reikalingas kaip oras. Todėl mums, katalikams, kurie šiandien susiduriame su sekuliarios aplinkos spaudimu ir net paniekinimu, neva mūsų įsitikinimai atgyvenę – Kronikos istorija yra pamoka tiesiai ir drąsiai kalbėti apie tai, kas mums svarbu. Kalbėkime nesislėpdami ir negudraudami. Būkime tikslūs, dalykiški, pateikime faktus, kaip tai darė Kronikos kūrėjai. Istorija rodo, kad pergalė prieš bet kokią tironiją priklauso tiesiakalbiams. Tegul mus sustiprina Jėzaus pažadas, kad pragaro vartai nenugalės (Mt 16, 18). Jis taip pat mus drąsino: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Geriau atsiverskime, „nes dangaus karalystė čia pat!“ (Mt 4, 17).
Kaip tik apie tai yra antroji Kronikos, o tiksliau – jos kūrėjų, pamoka mums – tai asmeninio ryšio su Dievu svarba. Tai visa ko pagrindas, nes esame per silpni daugelį sunkumų pakelti vieni. Taigi, būkime malonės būsenoje ir kasdien semkimės stiprybės maldoje. Net aplink siaučiant mirties kultūrai, nebus galima uždusinti žmogaus, kuris turi gyvą ryšį su Kristumi. Kadangi tos šviesos, spinduliuojančios mumyse, šaltinis nėra iš šio pasaulio – šis pasaulis negali jo nuslopinti. Semkimės dvasinės stiprybės tiesiai iš Gyvybės Šaltinio.
Trečioji pamoka – savo gyvenimą pavedus Kristui, mokytis savo kančios istoriją priimti nuolankiai, kaip galimybę sekti Kristumi, vienytis su Jo kančia, bei ją prasmingai paaukoti maldoje už kitus. Įsimintinas J. Em. kardinolo S. Tamkevičiaus SJ liudijimas. Kai Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašė valdžiai dėl kunigų seminarijos, kodėl ši per metus leidžia įstoti tik penkiems seminaristams, valdžios reakcija buvo žaibiška – buvo atimtas kunigo S. Tamkevičiaus registracijos pažymėjimas, reikėjo įsidarbinti valdiškame darbe. Visgi Eminencija pasakoja, kad toks nubaudimas išėjo į naudą, nes padėjo pogrindyje užmegzti ryšius su uoliais kunigais, pogrindžio seserimis vienuolėmis, Eucharistijos bičiuliais, kitais sąmoningais katalikais. „Jei ne tie metai, kai buvo uždrausta eiti pareigas, Kroniką leisti būtų buvę kelis kartus sunkiau, nes tarnaudamas parapijoje pačiu geriausiu atveju gali užmegzti gerus kontaktus su savo parapijiečiais, bet negali megzti ryšių su miestų inteligentija“, – liudija kardinolas S. Tamkevičius SJ. Taigi, Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
Ji būrė daugybę žmonių, nei vienas iš jų negavo atlyginimo ar kitos naudos, tik pavojų būti sučiuptam, tardomam, teisiamam, kalinamam.
Kita svarbi šios istorijos pamoka – bendraminčiai ir bendražygiai, be kurių Kronika nebūtų tokia, kokią žinome šiandien. Kronika – sektinas bendruomeniškumo pavyzdys. Ji būrė daugybę žmonių, nei vienas iš jų negavo atlyginimo ar kitos naudos, tik pavojų būti sučiuptam, tardomam, teisiamam, kalinamam. Kronika iš tiesų moko pasitikėti bendražygiais ir drąsiai remtis jų pagalba. Tokioje pasitikėjimo dvasioje Maskvos disidentų, o vėliau čia paviešėti atvykdavusių lietuvių išeivių dėka, Kronika slapta pasiekdavo Vakarus.
Dar keletas minčių apie Maskvos disidentus šių dienų kontekste, kai tikimės pokyčių Rusijoje. Laukiame ir su džiaugsmu sutinkame kiekvieną Rusijos pilietį, kuris nepaisant valdžios persekiojimų ir propagandos išdrįsta pasisakyti prieš karą Ukrainoje. Ir tokių atsiranda! Tačiau jų nėra daug. Tai rodo, kad tikrai ne tautybė, o mūsų konkretūs pasirinkimai labiausiai nulemia mūsų gyvenimo ir net mūsų šalių istoriją. Niekada nevėlu stoti tiesos, laisvės pusėn, nevėlu atsiversti ir apgailėti savo kaltes – tik tai padarius, galima laukti tikro atsinaujinimo, atleidimo ir susitaikymo.
Kronika ano meto Lietuvoje plėtė laisvės ribas. Pirmiausia dvasinės, bet ir politinės laisvės. Nuvilnijusi per pasaulį ir jį sudominusi, atgaivinusi susidomėjimą Lietuvos laisvės byla, Kronika drąsino žmones ir vertė sovietinę valdžią susigūžti. Nesugebėdami Kronikos likviduoti, okupantai buvo priversti daryti nuolaidas, vengti aštrių diskriminavimo atvejų, nes visgi norėjo palaikyti normalios valstybės iliuziją pasaulio akyse.
Kokį ilgą laisvės kelią Lietuva nuėjo su Kronika, regime palyginę pirmąjį ir paskutinįjį, 81-ąjį, numerius.
Pirmojoje Kronikoje skelbiama apie kunigų Juozo Zdebskio, Prospero Bubnio bylas dėl vaikų katechizavimo, Valkininkų klebono Algimanto Keinos persekiojimą dėl tos pačios priežasties. Margininkų klebonas Petras Orlickas baudžiamas už tinklinio žaidimą su vaikais. Kleopa Bičiučaitė teisiama dėl vaikų rengimo pirmajai komunijai. Akmenės kunigas – dėl ligonių lankymo. Tuo tarpu kun. Antanas Šeškevičius toliau persekiojamas net ir atlikęs bausmę. Tokia tad buvo realybė pradėjus leisti Kroniką, tačiau netrukus ji pradėjo keistis.
Apie šį pokytį randame užsiminta kardinolo S. Tamkevičiaus SJ atsiminimuose: „Jeigu iki Kronikos atsiradimo valdžios pareigūnai labai drąsiai mus engė, tai pradėjus jai eiti, ypač kai sklaida pasidarė gausi, valdžia pradėjo daug kur atleisti varžtus, pavyzdžiui, po 1972 m. jau nenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katechizaciją, nors prieš tai vieną po kito teisdavo. Taip pat buvo nustatytas limitas, kad į kunigų seminariją per metus gali įstoti viso labo penki seminaristai, tačiau pradėjus eiti Kronikai greitai leido įstoti jau dešimčiai, dar po metų – penkiolikai, ir tas skaičius vis didėjo.“
Matome, kad teisė lengvai gali virsti viso labo iškamša, savotišku spektakliu, kuriame visai nesiekiama teisingumo.
Būdamas teisininkas, negaliu į to meto realybę nepažvelgti ir profesiniu žvilgsniu. Ji primena ir įspėja, kokiu galingu ginklu gali tapti teisė ideologų rankose. Ir kas nutinka, kai ji tampa politikos tarnaite, valdžios interesų aptarnavimo įrankiu. Matome, kad teisė lengvai gali virsti viso labo iškamša, savotišku spektakliu, kuriame visai nesiekiama teisingumo. Teisė gali išsigimti papuolusi į blogas rankas. Todėl ji yra ir turi būti pirmiausia susijusi su prigimtiniu įstatymu, dorove ir teisingumu.
Tačiau grįžkime prie Kronikos – o kartu ir visos Lietuvos – laisvės kelio. Paskutinysis Kronikos numeris išėjo 1989 m. kovo 19-ąją. Jame nuotaika jau visai kitokia. Rašoma apie Sąjūdį, tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus katedrą po 40 metų trukusio jos atėmimo, pranešama apie ateitininkų atsikūrimą. Ateitininkų atsišaukime kreipiamasi į visus, trokštančius atnaujinti Tėvynę Kristuje tokiais žodžiais: „Kelkimės – tikėdami – ir savo pavyzdžiu bei darbais kelkime kitus!“ Taigi, kalbama apie tautos atgimimo pavasarį.
Tačiau ir tada, ir šiandien viskas nėra taip paprasta. Tame pat numeryje, tautos atgimimo nuotaikoje, visgi randame ir visai kitokį pavyzdį. Čia rašoma, kad „Dėl Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengto susitikimo su buvusiais tremtiniais pasipiktinusi kritiškai atsiliepė tautietė sovietiniame laikraštyje.“ Susitikimui pirmininkavęs kunigas Robertas Grigas parašė atsakymą, kurio laikraštis, žinoma, nepaskelbė, tačiau jį išspausdino Kronikos leidėjai. Kunigas R. Grigas rašo, jog tautietė „prikiša renginiui per didelį katalikiškumą, kiti du autoriai – per didelį politiškumą. Tai labai seni kaltinimai ne tik paskiriems krikščionims, bet ir visai Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Kai Bažnyčia ragina rūpintis dvasiniu gyvenimu, vidinio mūsų pasaulio tvarka, prikaišiojama, kad ji nusigręžusi nuo darbo liaudies interesų, nuo socialinių problemų. Kai aktyviai reiškiasi ir šiose gyvenimo srityse – išsako savo poziciją, reglamentuoja katalikų laikyseną – šaukiama, kad ji „klerikalinė“, kad „kišasi į politiką“, apskritai, dirba ne savo darbą. Žodžiu, nuostabiai pasikartoja šv. Rašto istorija: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis (Mt 11, 18-19)“. O liaudiškai tariant, kai norima mušti, lazda visada atsiras“, – rašo kun. R. Grigas. Atrodo, šios eilutės kai kada tiktų ir mūsų dienų Bažnyčios kritikų argumentams atremti.
Nepaisant to – pirmojo ir paskutiniojo numerių žinutės radikaliai skirtingos. Kronika nuėjo labai ilgą kelią. Leidėjai prisimena, kad pradedant darbus viskas atrodė tarsi tirštame rūke, nes Lietuvą nuo laisvojo pasaulio atskyrusi geležinė uždanga tikrai buvusi geležinė – tuomet su išoriniu pasauliu neturėta beveik jokių ryšių. Tad ir buvo neaišku, ar Kronika kas susidomės, ar ji pasirodys aktuali. Tačiau išgirdus ją skaitomą per Vatikano radiją, Laisvosios Europos radiją tapo aišku, jog pataikyta į dešimtuką.
Kronika tapo pavasariniu spinduliu, pradėjusiu sklaidyti tą tirštą rūką, gaubusį mūsų kraštą ir kai kada mintis. Ji tapo akmeniu, kurį įmetus tarptautiniai vandenys plačiai nuraibuliavo, pasiekdami toliausius kraštus. Į kitas kalbas išverstos Kronikos pasiekdavo net tolimąją Afriką.
Jau gerokai vėliau, įsibėgėjant Lietuvos atstatymui, Kronikos leidėjai nusprendė, kad leidinio misija – atlikta. Kronika, didžiulio suspaudimo sąlygomis nenutrūkstamai leista net 17 metų, supant tūkstančiams agentų ir dešimtims tūkstančių jų bendradarbių, yra Dievo stebuklas, Jo galybės liudijimas ir pasireiškimas mūsų istorijoje, Jo prielankumo, gailestingumo ir meilės ženklas mums. Kaip šiandien Lietuvoje turime Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, Šiluvą, taip turime ir Kroniką – kaip malonės ženklą, kad esame labai artimi ir brangūs Dievo širdžiai.
Kronika, kaip ir lietuvių tauta, kaip ir mūsų valstybė – liko nenugalėta
Kronika, kaip ir lietuvių tauta, kaip ir mūsų valstybė – liko nenugalėta. Kartu tai yra atsakymas į klausimą, ar įmanoma nugalėti tikintį žmogų? Krikščionybė iš tiesų turi didžiulį transformacinį potencialą – ne tik per atsivertimo malonę. Kiekviena, net ir mažiausia, katalikybės salelė su savimi neša geriausią dviejų tūkstantmečių patirtį ir išmintį. Net atskirti nuo pasaulio geležine uždanga, tikintieji gali nešti Viešpaties šviesą, kuriai nėra sienų, ir skelbti Jo tiesą, kuriai nebaisūs kalėjimai ir tardymai. Širdis, kuri artima Viešpačiui, nebijo nei liūtų nasrų, nei persekiojimų, ir net gali laikyti juos garbe dėl Jėzaus vardo.
Tad svarbiausia Kronikos pamoka ateičiai – kad Lietuva yra tol, kol yra jai atsiduoti, dėl jos kovoti pasirengusių dorybingų, mylinčių ir tikinčių žmonių. Lietuvą turime dėl tokių žmonių aukų, kurios buvo sudėtos ir tapo pamatiniais akmenimis ir atraminėmis kolonomis mūsų visų laisvei. O laisvė yra galimybė rinktis tiesą ir teisingumą savo ir savo valstybės gyvenime. Romo Kalantos liudijimas, kuriam taip pat šiemet sueina 50 metų, primena, kad korumpuota ateistinė santvarka žudo ir taikos metu. Todėl laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, o demokratinės respublikos kūryba reikalauja aktyvių pastangų kiekvienai kartai mokantis ir stiprybės semiantis iš praeities. Šiandienė kova Ukrainoje mums vėl primena tai, kad tikra laisvė yra brangi, kad kartais ji pareikalauja pačios didžiausios – gyvybės – kainos.
Tiek šiandienos Ukrainos didvyriai, tiek ir Jūs, gerbiamieji Kronikos leidėjai ir bendradarbiai, esate mūsų tautai ir valstybei svarbus pavyzdys. Jūsų gyvenimų istorija yra įkvėpimas labiau mylėti Dievą ir Tėvynę. Įkvėpimas būti drąsiais tiesos žodžio skelbėjais. Todėl šiemet su didžiuliu dėkingumu švenčiame Kronikos 50-ąjį jubiliejų.
Tiek Ateitininkų federacijos vardu, tiek asmeniškai reiškiu Jums didžiausią padėką ir pagarbą, kad išsaugojote ir atkovojote mums Lietuvą, kad neleidote jos pasiglemžti okupantams, kad pratęsėte garbingus partizanų darbus. Kad mylėjote ir mylite Lietuvą, nežiūrėdami savęs ir visų aukų, kurias teko sudėti ant laisvės aukuro, kaip auką Viešpačiui.
Tikrai galime didžiuotis savo tauta, kurios tarpe išaugo tiek laisve ir kilnumu alsuojančių širdžių. Garbė šaliai, kurios istoriją puošia tokie žmonės, ir jų darbai. Pratęskime mūsų valstybingumo tradiciją, vadovaudamiesi jų pavyzdžiu, savo gyvenime puoselėdami tikėjimą, viltį ir veiklią meilę.
Pamąstymai, gėjams žygiuojant centrine Vilniaus gatve ir homoseksualizmo biblija vadinamą knygą „After the Ball“ perskaičius.
Audronė Simanonytė | asmeninė nuotr.
Nors jau kuris laikas gyvenu Amerikoje, toli gražu nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad Lietuva visko turi mokytis iš Vakarų. Kaip tik atvirkščiai.
Turime labai daug gero, tik reikia pasistengti visa tai išsaugoti. Tačiau kalbant apie homoseksualų judėjimą, turime žinoti, jog pasimokyti mums tikrai reikėtų, nes apie tai Lietuvoje informacijos – labai mažai.
Imkime pavyzdžiu Ameriką. Šia tema ji galėtų papasakoti daug įdomaus. Visų pirma todėl, kad būtent čia 1969 m. nuo riaušių Niujorko „Stonewall“ bare oficialiai prasidėjo taip vadinamas „gėjų teisių“ judėjimas.
O antra, būtent Amerikoje buvo sukurta schema, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę (kokia Amerikoje ji iki tol buvo) pakeisti taip, kad jai homoseksualizmo filosofija pamažu pasidarytų priimtina.
Turbūt ne man vienai, stebint gėjus, kyla klausimas: „Kodėl jie taip keistai elgiasi? Kodėl savo intymias paslaptis neša į viešumą? Kodėl visus kaltina diskriminacija, o toleranciją bando brukti per prievartą?” Ir pan.
Šiandien mano rankose – knyga, kurioje galima rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai amerikiečių Maršalo Kirko (Marshall Kirk) ir Hanterio Medseno (Hunter Madsen) bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1989).
Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitant knygą supranti, kad, pasirodo, iš tiesų gėjai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos.
Gėjai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę.
Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų.
„Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime,“- sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Džeris Rubinas (Jerry Rubin).
AIDS ir … 500 sekso partnerių?!
Pradžiai – trumpa šios knygos priešistorė. Kaip rašo amerikiečių žurnalistas Davidas Kupelianas (David Kupelian) savo garsiojoje studijoje „The Marketing of Evil: How Radicals, Elitists and Pseudo-Experts Sell Us Corruption Disguised as Freedom“ („Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“), po Stonewall riaušių susikūręs “gėjų teisių” judėjimas, atsiradus AIDS, patyrė baisų nokautą.
Plačiosios visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualų liga. Netgi pirmasis oficialus jos pavadinimas buvo GRID – „Gay related immunodeficiency disease“ (su gėjais susijusi imunodeficito liga). Tik vėliau, įsikišus judėjimo aktyvistams, šis pavadinimas buvo pakeistas į politiškai korektišką AIDS – „acquired immune deficiency syndrome“ – įgytas imunodeficito sindromas.
Tačiau nepaisant, kad ligos pavadinimas buvo pakeistas, visuomenė jos pagrindinio nešėjo neužmiršo. Požiūris į gėjus pasidarė toks, kad atrodė, jog homoseksualų judėjimas greitai žlugs.
Jau buvo žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei.
Be to, žmonėms ėmus labiau domėtis, kodėl būtent gėjai taip lengvai užsikrečia šia liga, atsirado mokslinių darbų, kurie atvėrė duris į kruopščiai slepiamą gėjų seksualinį pasaulį. Labai plačiai komentuojamoje amerikiečių mokslininkų Alano P. Belo (Alan P. Bell) ir Martino S. Vineburgo (Martin S. Wineburg) 1978 m. studijoje „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija“ („Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women“) teigiama, kad maždaug 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių.
Įsivaizduokite, kaip į tokius skaičius pažiūrėjo puritoniška amerikiečių visuomenė.
Negana to, nuo AIDS pradėjo mirti ne tik niekam nežinomi homoseksualai, bet ir įžymybės: 1985 – aktorius Rock Hudson, 1988 – ABC news pranešėjas Max Robinson, 1993 – baleto superžvaigždė Rudolf Nureyev ir t.t. Ką reiškia vien tai, kad tuo metu jau sirgo roko žvaigždė Freddie Mercury!
Daugėjo ir nehomoseksualių žmonių mirčių, AIDS užsikrėtusių kraujo perpylimo metu. Plačiai nuskambėjo mergaitės iš Floridos Kimberly Bergalis istorija, kuri mirė nuo AIDS, užkrėsta homoseksualaus dantisto.
1990 m. kraujo perpylimo metu buvo užkrėstas ir mirė 18-metis jaunuolis iš Indianos Ryan White, šiek tiek vėliau – teniso žvaigždė Arthur Ashe. Susiklosčius tokiai situacijai, homoseksualai suprato, kad jie turi kažką daryti.
Judėjimą išgelbėjo marketingo profesionalai
1988 m. JAV homoseksualų grupių konferencija Virginijoje, praminta „karo konferencija“ (war conference) pakvietė du aukšto rango specialistus, prašydama sudaryti planą, kaip homoseksualų judėjimui ištrūkti iš susidariusios padėtis ir kaip veikti, kad judėjimas turėtų ateitį.
Harvardo universitetą baigę M.Kirkas ir H.Madsenas ėmėsi užduoties. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kirkas su Madsenu nebuvo tipiški rėksmingi gėjų aktyvistai. Netgi jų priešininkai pripažino, kad jie buvo “labai protingi vyrukai”: M. Kirkas – mokslininkas neuropsichiatras, H. Madsenas – politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikose bei viešuosiuose ryšiuose.
Po metų knyga „Po puotos“ buvo baigta. Įžangoje autoriai rašo, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Įdomu tai, kad būtent AIDS (kaip ciniškai tai beskambėtų) jiems suteikė tokią galimybę. „AIDS mums (homoseksualams (aut. pastaba)) leidžia save pateikti kaip aukas ir mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio.
Žinoma, ši liga žmones gąsdina. Tačiau mūsų tikslas – sugalvoti, kaip sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą. Esame tikri, kad su AIDS pagalba mes galime tą pasiekti“.
Homoseksualizacijos schema
Kirko ir Madseno planas yra paremtas drąsia propaganda ir esminiais psichologijos bei reklamos principais. Knygos autoriai tiki, kad sumaniai tokiu planu vadovaujantis, įmanoma tradicinei visuomenei „parduoti“ homoseksualų ideologiją.
Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos: nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting).
Šios strategijos labai gerai paaiškina, kodėl po įstojimo į ES Lietuvoje atsirado tiek daug gėjų. Reikia manyti, kad padaugėjo ne gėjų, bet pasikeitė jų veikla. Tą kaip tik ir paaiškina pirmoji iš Kirko ir Madseno rekomenduojamų strategijų – nujautrinimas.
Nujautrinimas – tai pastovus visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama. „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti.
Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“ – patarinėja knygos autoriai. Šį informacijos srautą jie apibūdina kaip „dušą“. „Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi.
O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“.
Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas.
Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas. Visiškai nesesniai, vienas didžiausių internetinių portalų Yahoo.com kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalbos metu prisipažino, kad jis – gėjus.
Tai buvo eilinė mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujena.
Tokia politika duoda savo rezultatus. 1991 m. apklausus populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ skaitytojus iš jų 17 proc. teigiamai žiūrėjo į homoseksualams, o 1999 m. – jau 54 proc. Čia labai tiktų pacituoti žymaus amerikiečių poeto, bytniko, homoseksualo – pedofilo žodžius: „Mes jus „paimsime“ per jūsų vaikus“ (We‘ll get you through your children!).
Kita Kirko ir Madseno strategija – blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis.
Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.
Klasikinis blokavimo pavyzdys – taip vadinama „neapykantos kalbos“ (hate speach) sąvokos atsiradimas. Ar kas nors iš mūsų dorai žinome, ką tai reiškia? Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?
Pagal homoseksualų blokavimo principą, „neapykantos kalbos“ etiketė uždedama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. Tuo labiau tokiai, kuri juos smerkia. Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“.
Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką.
Amerikiečiai puikiai prisimena faktą, kai per 2009 m. Mis JAV rinkimus absoliuti favoritė Mis Kalifornija Keri Predžan (Carrie Prejean) pralaimėjo konkursą, nes į klausimą, ar ji palaiko gėjų vedybas, ji atvirai pasakė, kad ne. Iš žiuri veidų buvo matyti, kad tą minutę ji sau pasirašė nuosprendį.
Ir pagaliau – „atvertimas“ (converting). Kirkas su Madsenu savo knygoje šią strategiją pristato pabrėžtinai ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią.
Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus. Todėl, pasinaudodami tais pačiais procesais, kurie amerikiečius išmokė mūsų nekęsti, mes jų neapykantą paversime šiltu palankumu – patinka jiems tai, ar ne“.
Ir jeigu blokavimu Kirkas su Madsenu tradicinių pažiūrų amerikiečiui nori sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į gėjus, tai atvertime tikslas yra parodyti, kad, jausdamas gėjams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su gėjais yra geruose santykiuose.
Tam, kaip jau minėta, padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žino, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Ir jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip. Televizija – ypač galingas ginklas.
Tuo metu, kai buvo parašyta ši knyga, vidutinis amerikietis prie televizorius prasėdėdavo po 7 valandas per dieną. Tokiu atveju labai nesunku manipuliuoti, jei žinai, ką darai.
„Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote, kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ – klausia knygos autoriai.
„Mums nesvarbu, meluojame ar ne, svarbu, kad geram tikslui“
Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis, gali sukelti daug klausimų, Kirkas su Madsenu, iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“.
„Etiškai geram tikslui“ turbūt reikėtų priskirti ir tai, kad vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“, – tai dar vienas Kirko ir Madseno devizas.
Homoseksualizmo biblijos autoriai rašo: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra –ir svarbiausia, kad tie pasiekimai, kurie šiuos žmones padarė gerbiamais, yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“, o tai – pratęsiant šių dviejų autorių mintį – jei jie – homoseksualai – labai reikalingas pliusas gėjams.
Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis, Bessi Smit ir t.t.
Neseniai Ameriką nustebino spaudoje pasirodę niekuo nepagrįstos spekuliacijos, kad prezidentas Abraomas Linkolnas buvo gėjus ir jau visiškai šokiravo – kai savo orientacijos neslepiantis episkopalų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus.
Tuo pačiu principu vadovaujantis „blogoms“ istorinėms figūroms prilipdoma homofobų etiketė. Homoseksualai mėgsta manipuliuoti faktu, kad A. Hitleris gėjus uždarinėjo į koncentracijos stovyklas, savo šiandieninius oponentus taip pat pakrikštydami naciais.
Tačiau sąmoningai ar ne, jie užmiršta, ką kalba istorikai, kad tarp ankstyvųjų nacių taip pat buvo nemažai gėjų.
Apie Kirko ir Madseno knygą rašyti būtų galima labai daug. Tačiau pabaigai norėčiau papasakoti apie vieną įvykį iš šiuolaikinės Amerikos mokyklos gyvenimo, kuris kaip tik ir parodo, kad šie du homoseksualizmo aktyvistai buvo teisūs – jų planas pakeitė Ameriką.
2000 m. kovo 25 d. JAV Masačiusetso valstijoje švietimo departamento nurodymu įvyko konfrencija „Mokyk“ ( Teach-Out). Vienas iš jos tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Mokiniai į šią konferenciją buvo kviečiami iš visos valstijos. Konferencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai.
Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: „Ko tau nepasakoja apie „queer“ seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui“ („What They Didn’t Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21“). (Čia reikia pažymėti, kad sąvoka „queer“ apima labai netradicinių seksualinių orientacijų žmones).
Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu grafinių vaizdų pagalba mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji po to nemiegojo kelias paras…
Taigi, turbūt ne be reikalo Lietuvos Seimui 2009 m. priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą tai užprotestavo pats Europos parlamentas.
Vis dar dauguma amerikiečių mano, kad leidimas vaikams pasirinkti pageidaujamą įvardį, kuris neatitinka jų biologinės lyties, tik supainiotų juos, rodo nauja JAV apklausa.
Harvardo Amerikos politinių studijų centro ir „Harris Poll“ tyrėjai gegužės mėn. atliko apklausą, kurios metu daugiau kaip 1 900 apklausos dalyvių buvo klausiama, ar vaikams turėtų būti suteikta galimybė rinktis jų pageidaujamus įvardžius, ar, visgi, jie mano, kad vaikai turėtų būtų vadinami pagal jų lytį.
Beveik šeši iš dešimties respondentų (59 proc. ) atsakė, kad vaikai turėtų būti „vadinami pagal lytį“.
Keturiasdešimt vienas procentas respondentų mano, kad „vaikams turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti įvardžius“.
Kad vaikai turėtų teisę rinktis pageidaujamus įvardžius, teigė 61 proc. demokratų, 56 proc. 18-34 metų amžiaus respondentų ir 53 proc. mieste gyvenančių respondentų.
Ar jau privalomas dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose?
Vakar vienas mano bičiulis viešai pasidžiaugė, kad štai kokia laisvė ir tolerancija Lietuvoje – kas nori eina į LGBT paradą, o kas nenori neina, ir niekas dėl to nieko nesmerkia.
Viename komentare buvo labai taikliai pastebėta, kad pats faktas, jog tuo džiaugiamasi, verčia suklusti.
Tuo tarpu Ignitis savo įrašu ir nuotrauka pateikia įrodymą, kad dalyvavimas LGBT paraduose jau privalomas!
Kaip tai privalomas? – daug kas paprieštaraus man, nes juk niekas varu nevarė. Ogi štai taip.
Įmonės personalo skyrius paskelbia, kad Ignitis darbuotojai kviečiami dalyvauti parade. Reikia ne kelių darbuotojų bet nemažos grupės. Taigi darbuotojų pradedama klausinėti asmeniškai, ar jie ketina dalyvauti parade. Dabar pagalvokite esąs darbuotojo, kuris nenori dalyvauti, vietoje ir pamėginkite įsijausti į jo padėtį.. Jūs turite du pasirinkimus:
Pameluoti, kad tarkim, privalote išvykti iš Vilniaus, ir po to visą gyvenimą nekęsti savęs už savo bailumą;
Pasakyti, kad nedalyvausite, nes nepritariate tokiems paradams ir LGBT ideologijai. Tada greičiausiai sulauksite kito klausimo su grėsminga potekste – tai gal jūs koks nors homofobas, gal jums mieliau eiti į renginius su kokiu nors nepraustaburniu homofobu Petru ir t. t?
Potekstė pažįstame iš sovietmečio: ,,drauge, nenorite prisijungti prie mūsų – tai gal esate su mūsų priešais?“ Ir tai ne viskas – jūs tiesiog savo šeštuoju jausmu pajusite, kad po šio akibrokšto gavote riebų minusą, kuris tikrai bus įvertintas ateityje priimant sprendimus dėl jūsų atlyginimo, galimo paaukštinimo ar atleidimo su „vilko“ bilietu (jeigu nežinote, kas tai yra, paklauskite sovietinių laikų disidentų), kai teks ,,optimizuoti“ organizaciją.
Tai dabar atsakykite – ar tikrai dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose vis dar neprivalomas?!
Ai, sakysite, tai čia juk gal vos kelios organizacijos, kurios komunistiniu stiliumi demonstruoja savo ištikimybę sugrįžusiai neokomunizmo ideologijai. Esate tuo tikri? Argi nežinote, kad diktatūrinė komunistinė ideologija nepakenčia jai nelojalių ir greitai visos organizacijos bus spaudžiamos demonstruoti tokį lojalumą?
O kaip su žodžio laisve? Nepritariate neokomunistinei LGBT ideologijai ir Puikybės paradams, bet viešai apie tai nekalbate? Juk tokių yra dauguma. Ir kodėl tylite, jeigu tikrai jaučiatės esąs laisvas? Ar vis dėlto širdyje nuogąstaujate, kad dėl to susilauksite neigiamo dėmesio savo darbe? O gal nuogąstaujate, kad kai ieškosite naujo darbo, darbdavys patikrins jūsų Facebuko profilį, ras jūsų įrašą apie tai ir nedelsdamas atmes jūsų CV jo net neskaitęs, o jūs net nežinosite, kodėl jūsų nepriima į darbą?
Na ką gi, tylėkite. Kol kas turime tik švelnųjį spaudimą. Dar santykinai saugiai patylėkime, kol sulauksime ir kriminalinio persekiojimo ČIA
Vėliau tylėti jau nepakaks. Bus pareikalauta ne tik ,,savanoriškai privalomai“ dalyvauti neokomunistiniuose paraduose, bet ir garsiai patvirtinti savo ištikimybę neokomunistams, kaip buvo išprievartautas padaryti šis futbolininkas iš Senegalo futbolininkas iš Senegalo.
O kas laukia mūsų vaikų? Juk šeimai faktiškai prilyginamos civilinės sąjungos įteisinimas galutinai atvers kelią visiškai legaliai, o greitai ir privalomai, mūsų vaikų homoseksualizacijai švietimo įstaigose. Jos poveikį iškalbingai patvirtina tokį ,,švietimą“ gavusio JK jaunimo apklausos rezultatai.
„Ignitis” skatina/verčia darbuotojus pritarti LGBT ideologijai
O ką jūs sakysite apie tai vaikams namie? Jeigu prieštarausite mokykloje vykdomam jų ,,švietimui“. ar nerizikuosite, kad vaikui apie tai prabilus mokytojams ar bendramoksliams, bus suabejota dėl jūsų tinkamumo tėvystei ir motinystei?
Tai yra tikra vergija. Kūno vergija nėra baisi, nes žmogus visada gali išlikti laisvas dvasioje. Daug baisesnė yra vergija, kuri prievartauja mūsų savastį – esame verčiami pripažinti tai, kuo netikime, su kuo nesutinkame.
Sovietinių laikų įsitikinimų vergija yra niekai palyginnti su neokomunistine vergija. Anksčiau mums tik reikėjo neprieštarauti, kad gal kažkada bus sukurta komunistinė visuomenė, kurioje visi duos pagal galimybes, o gaus pagal poreikius. Supratome, kad tai yra utopija, bet negi problema pasvajoti apie tokią patrauklią utopiją?
Neokomunistinė vergija prievartauja mūsų sąžinę ir sveiką protą, nes verčia pripažinti realybei ir mokslui akivaizdžiai prieštaraujančius dalykus apie 72 lytis, apie fiziologinius ir psichologinius asmens tapatumo sutrikimus, kurie neva nėra sutrikimai. Tokiai prievartai galime nusilenkti tik atsisakydami savarankiškai mąstyti ir išsižadėdami giliausio savosios savasties branduolio. Kas mūsų laukia po to?
Ogi depresija, vis daugiau alkoholio, narkotikų ir daržovės būsena, nes žmogus, kuris sutinka savanoriškai sulaužyti savo moralinį ir psichologinį stuburą, dvasiškai nužudo save, tampa vaikščiojančiu lavonu. Tikru gyvuoju numirėliu, kuris širdies gilumoje, dėl dėl patirto dvasinio išprievartavimo, nešiojasi nepakeliamą vidinį skausmą, ir trokšta, kad kuo greičiau baigtųsi ir jo apgailėtina kūniška egzistencija.
Tai ar sutiksime tapti gyvais vaikščiojančiais lavonais? Ar liksime Žmonėmis, kad ir kiek daug tai mums kainuotų?
Norime išlikti?
Tada nėra kito pasirinkimo – tik netylėti, tik priešintis nepaisant visų dėl to kylančių grėsmių jaukiam asmeninio gyvenimo saugumui ir gerovei. Tik nesipriešinkime taip idiotiškai, kaip p. Petras ir Co, nediskredituokime savęs eidami į oboliauti kartu su galimai proKremliniais veikėjais, atraskime išmintingą, tikslų ir atsparų diskreditavimui politinį veikimą.
Pabrėžiu – politinį, nes visuomeninio pasipriešinimo šiam neokomunistiniam marui galimybės jau išsemtos. O tokius igničius įtaukime į juodąjį darbdavių sąrašą ir patarkime tai padaryti kitiems. Kirskime amoraliam, keliaklupsčiaujančiam prieš ideologinį diktatą verslui per skaudžiausią vietą – pinigus.
