2025-05-07, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 766

Jonas Jasaitis. Praradęs atmintį ir sužvėrėjęs pasaulis

1

Kasdieninėje vartosenoje žodį „sužvėrėjęs“ naudojame, kalbėdami ne apie žvėrių, o apie žmonių elgseną. Plėšrūnas puola kitą tik tada, kai yra išalkęs. Tokia jo prigimtis. Joks žvėris nepuola, būdamas sotus arba dar baisiau – norėdamas pasismaginti žudynių vaizdais. Tai daro tik pats žvėriškiausias padaras – žmogus. Tik žmogus puola žudyti kitą žmogų be jokio preteksto arba todėl, kad jis atstovauja kitą tautą, valstybę arba idėją.

Tik žmogus griauna kito žmogaus namus, mokyklas, ligonines ir muziejus, daužo kelius ir tiltus, minuoja laukus, kuriuose auga javai – kitų žmonių maistas. Tik žmogus kuria kitų žmonių kankinimo įstaigas, atplėšia tėvus nuo jų vaikų ir kitų artimųjų, tremia juos į vietoves, kuriose net žolė neauga, kuria kankinimo įstaigas užgrobtose kitų valstybių vietovėse. Jokia žvėrių padermė nesuvaro tų, kuriuos ruošiasi nužudyti, ir neliepia pasmerktiesiems patiems išsikasti sau duobių.

Niekas nėra taip ištobulinęs žudymo metodų, kad žudynės taptų tokiomis masiškomis ir pragaištingomis. Cheminiai, branduoliniai, neutroniniai ginklai, dešimtmečiams užnuodijantys konfliktų paliestas planetos vietoves. Ginklai, kurie palieka nesunaikintas gamyklas ir jų įrangą, bet išmarina jose dirbusius žmones arba sužaloja juos taip, kad tų sužalojimų nebeįmanoma išgydyti, taigi pasmerkia išlikusius nepakeliamoms kančioms, kurios tęsiasi iki paskutinės jų gyvenimo akimirkos.

Vardan ko taip daroma? Kiek naujų žudymo įrankių ir technologijų sukurta vien praeitame ir šiame šimtmetyje. Argi tie, kurie suplanavo masines žudynes, buvo alkani? Ar tie, kuriuos anie suplanavo nužudyti, kuo nors nusikalto žudynių planuotojams? Ir kokia žudynių prasmė, kokia jų ekonominė vertė? Ar nuo to pakils likusių gyventi gerovė? Ar žuvusių kraujas lems tų, likusių gyventi, laimę? Net skaičiuojant karo išlaidas visada paaiškėja, kad jos buvo daugybę kartų didesnės už užpuolikų planuotą naudą. Tai, ką Rusijos kariauna dabar daro Ukrainoje, yra tik iki šiol dar neregėti nusikaltimai, bet didžioji dalis pasaulio to dar nesuvokia. Daugeliui vis dar atrodo, kad tai – vietinis dviejų valstybių konfliktas, primenantis „siaubo filmų“ epizodus televizoriaus ekrane.

Nei ramybės, nei teisybės žudynės niekada neatneša. Tai kodėl pasaulis, kuris, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo pakraupęs nuo neregėto žiaurumo, nuo dar niekada nematytų nusikaltimų masto, neįvykdė to, ką buvo pasižadėjęs – sustabdyti tarptautinius konfliktus, ateityje spręsti juos taikiomis priemonėmis ir neleisti jiems ateityje vėl peraugti į karą. Tiek vietinį, tiek apimantį visą planetą.

Atidžiai išnagrinėkime dokumentus, kuriais remiantis buvo kuriama Jungtinių Tautų Organizacija, kaip buvo suplanuota jos būsimoji struktūra, poveikio priemonės ir ištekliai. Kodėl tie milžiniški pastatai, ant kurių fasadų užrašytas šios organizacijos pavadinimas, tapo tiko neveiksnių biurokrątinių monstrų simboliais? Reguliariai vyksta daugybė jos padalinių susibūrimų, iki išnaktų trunkančiuose posėdžiuose sakomos griausmingos kalbos, dalijami pažadai, kurių niekas nesuruošia vykdyti? Kam reikalingi tie absurdiški ir, beje, gana brangiai kainuojantys spektakliai?

Vasario 24 d. Rusija be jokios priežasties užpuolė kaimyninę šalį, sutelkusi milžiniškus karinius išteklius. Užpuolė valstybę, kurios teritorijos pakraščius jau aštuonerius metus ir iki tol niokojo, atnešdama daugiau kaip 14 tūkst. aukų. Iki tos vasario 24-osios vyko atviras pasiruošimas naujoms žudynėms. Pasaulio žvalgybinės struktūros net iš kosmoso stebėjo pasiruošimą žudyti, bet nebuvo jokio efektyvaus, neginčijamo perspėjimo: „Nedrįsk rengti žudynių. Nedrįsk kėsintis į kitos valstybės teritoriją…“ Buvo elgiamasi taip, lyg iš tikrųjų lauktume ne šiurpiausių nusikaltimų, o eilinio spektaklio pradžios.

Dar šiurpiau šis Rusijos išpuolis atrodo todėl, kad žudynių motyvai absoliučiai sutapo su hitlerininkų užmačiomis išžudyti žydų, čigonų ir kitas tautas, užgrobiant jų gyvenamas teritorijas. Rusija atvirai pareiškė, kad užpuola Ukrainą tik todėl, kad joje gyvena ukrainiečių tauta. Dar niekada iki šiol jokia kita valstybė nebuvo išdrįsusi pareikšti, kad tokios tautos, kaip ukrainiečių negali būti. Kodėl? Ogi tik todėl, kad taip nusprendė dabartiniai Rusijos valdantieji. Jie patys sau priskyrė teisę spręsti, kurios tautos gali gyventi, o kurios turi būti išžudytos, ištrintos iš pasaulio istorijos ir kultūros. Taip skelbti nedrįso net hitlerininkai. Ir tuo pat metu primenama, kad Rusijos visuomenės dauguma tokią ideologiją pateisina.

Bet ir to maža. Šūkis „Nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, kurį išrėkė ne koks išprotėjęs anarchistas ar absurdo spektaklio aktorius, o buvęs Rusijos prezidentas D. Medvedevas, nesulaukė jokio atgarsio pasaulyje, lyg tai būtų chuliganėlio grasinimas namo kaimynams.

Ir tai dar ne viskas. Bet kuriuos prašymus nutraukti žudynes Rusijos nacistai sutinka naujais grasinimais. Bet kuri valstybė, teikianti pagalbą užpultai tautai, iš Rusijos sulaukia aršių perspėjimų to nedaryti. Kodėl? Ogi todėl, kad taip „konfliktas tik užsitęs“ arba išsiplės į Ukrainai padedančių valstybių teritoriją. Atvirai kilnojamos branduolines galvutes galinčios nešti raketos, grasinant jas bet kuriuo metu ir bet kuria kryptimi paleisti. Vis pranešama apie naujus karinius junginius, grūdamus į Ukrainą, o karo nusikaltimai ir toliau vadinami „specialios operacijos“ tęsiniu. Yra valstybių, kurių vadovai tokia nusikaltimų traktuote net yra įtikėję.

Vargu ar dabar kas nors galėtų suskaičiuoti, kiek Ukrainos karių ir niekuo dėtų civilių jau nužudyta. Pranešama, kad vien milžiniško pločio fronte Ukraina kasdien neteka kelių dešimčių karių gyvybių kasdien. O juk tai specialiai apmokyti, galintys apsiginti žmonės. Ką tada bekalbėti apie civilius, kurių žūtis lemia atsitiktinė kulka, raketa, namo, į kurį pataikė bomba ar gaisro liepsnos…

Kas atstatys tūkstančius sugriautų namų, kuriuose iki karo buvo kuriamos ir įgyvendinamos šeimos gyvenimo svajonės? Kas pasirūpins tais, kurie neteko regėjimo, kuriems nutrauktos rankos ar kojos? Kas atkurs darbo vietas, kurios dabar virto griuvėsiais, nors visai neseniai jos buvo šeimos pragyvenimo šaltinis?

Visi atstatymo darbai, pradedant griuvėsių sutvarkymu ir baigiant aplinkos infrastruktūros atkūrimo darbais, kainuos šiandien net neįsivaizduojamas sumas. Ar agresorius, visa tai sunaikinęs, bus priverstas visa tai atkurti iš Rusijos valstybės biudžeto? Ar apie tai šiandien susimąsto visi tie, kurie dabar savo neveiksnumu skatina išprotėjusio asmens nusikalstamus veiksmus? Kaip jie patys reaguos, kai tarptautinės komisijos įvertins, kad Rusija jau seniai tapo labai pavojingo agresyvaus nacizmo židiniu ir turi kompensuoti viską, ką sukėlė ši avantiūra. Atstatyti viską, kas sunaikinta šios beprotiškos aferos metu.

Grįžkime į pasaulį, kurio didžioji dalis kol kas tik pasyviai stebi karo, jau ketvirtas mėnuo vykstančio Europoje, apraiškas. Kreipkimės į tuos, kurie išvydę karo siužetus, perjungia televizoriaus kanalą į Brazilijos karnavalo kroniką, futbolo ar sportinių automobilių lenktynių vaizdus į pasiruošimą būsimosioms Dakaro lenktynėms.

Šalia Argentinos dar nesproginėja bombos, dar neskrieja į jų langus Rusijos raketos. Afrikos valstybėse plinta ne karo siaubas, o „beždžionių raupai“, kuriais dažniausiai užsikrečia vyrai, linkę į „lytinius santykius su kitais vyrais“. O neseniai perrinkto Prancūzijos Prezidento struktūros ciniškai postringauja, kad „Ukrainos prašymas įstoti į ES gali būti apsvarstytas ne anksčiau kaip po 15 ar 20 metų“.

Kitų Vakarų valstybių „strategai“ aiškina, kad Ukrainai net negalima leisti nusipirkti ginklų, kurie galėtų pasiekti taikinius Rusijoje. Taigi, kiaurą parą svaidyti raketas į Ukrainą iš Rusijos bazių galima, o joms duoti atkirtį Ukraina neturėtų … vos ne „vardan taikos Europoje“.

Kai motina laiko ant rankų ką tik gimusį savo kūdikį, kaip ir sureaguotų išgirdusi, kad laiko glėbyje būsimąjį žmogžudį ir prievartautoją, kuriam tokie nusikaltimai teiks malonumą? Ar nepašiurptų suvokusi, kad tas naujagimis vos po poros dešimčių metų bus parvežtas namo karste, žuvęs beprasmiškame kare svetimos valstybės teritorijoje? Juk kiekvieno kūdikio motina savo svajonėse mato sūnų tikrai ne kaip karo nusikaltėlį arba jo absurdišką auką.

Kada rusė motina suvoks savo pareigą ir pasakys, kad neaukos savo vaiko išprotėjusio diktatoriaus planams? Kada ji pati suvoks, kad nusikaltimai neliks be atgarsio, kad valstybė, jau daugiau kaip pusę šimtmečio tęsianti šiurpias avantiūras, bus pasmerkta visame pasaulyje?

Europos Parlamento nariai reikalauja, kad LGBT Mergelės Marijos plakatas būtų pašalintas iš istorijos muziejaus Briuselyje

0

Europos parlamento narių laiške teigiama, kad nėra jokio meninio ar švietėjiško pateisinimo eksponuoti plakatą, vaizduojantį Čenstakavos Juodąją Madoną su LGBT simboliais, Europos istorijos muziejaus rūmuose.

Virš 30 Europos Parlamento (EP) narių iš Vengrijos, Lenkijos, Italijos, Graikijos, Ispanijos, Kroatijos, Lietuvos ir Vokietijos nusiuntė laišką Europos istorijos rūmų (HEH) direktoriui, kuriame reikalaujama pašalinti plakatą, vaizduojantį Čenstakavos Juodąją Madoną su vaivorykštės aureole.

„Katalikų garbinamo atvaizdo naudojimas LGBT+ kampanijoms pažeidžia pagarbos religiniams objektams principą“, – rašė EP nariai. Pasirašiusiųjų nuomone, šis plakatas negali būti eksponuojamas muziejuje, įkurtame EP iniciatyva.

Laiške teigiama, kad nėra jokio švietėjiško ar meninio pateisinimo peržengti šią ribą. „Esame nustebinti fakto, kad šis konkretus plakatas pakabintas Europos istorijos rūmuose. Mes reikalaujame elementarios pagarbos mūsų religijai ir nederamo atvaizdo pašalinimo iš Europos istorijos rūmų,“ – rašoma laiške.

Viena iš laiško iniciatorių, EP narė Izabela Kloc iš Įstatymo ir teisingumo (PiS) partijos sakė Lenkijos spaudos agentūrai (PAP), kad, jos nuomone, religinio garbinimo objektai nusipelno ypatingos pagarbos ir neturėtų būti be apribojimų naudojami komercinėse, socialinėse ar politinėse kampanijose, neatsižvelgiant į jų tikslą. Ji pridūrė, kad Čenstakavos Juodosios Madonos atvaizdo naudojimas LGBT+ kampanijoje pažeidė „pamatinį abipusės pagarbos, į kurią kiekvienas tikintysis turi teisę, principą.“

Lenkijos EP narė paaiškino, kad Europos istorijos rūmus lanko daugybė turistų grupių, o taip pat ir studentų, ir kad „tokiam ikonoklazmo pateisinimui neturėtų būti vietos“ Europoje. EP narė sakė, kad ji nežino, ar šis kreipimasis turės kokį nors poveikį, bet „šioje situacijoje protestas buvo būtinas.“

Europos istorijos rūmai yra muziejus Briuselyje, Europos Parlamento iniciatyva atidarytas 2017 metų gegužės 6 dieną. Jo tikslas yra skatinti geresnį Europos istorijos supratimą ir Europos integraciją. Europos istorijos rūmai yra įsikūrę greta Leopoldo parko, netoli nuo europinių institucijų.

Išvertė Daiva Jakubonienė

Šaltinis

Karas Ukrainoje. Šimtas penktoji

1


Plačiai ir skandalingai nuskambėjo Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas: „Aš jums sakau, aš jų nekenčiu. Jie yra niekšai ir šunsnukiai. Jie nori mirties mums, Rusijai. Ir kol būsiu gyvas, padarysiu viską, kad jų neliktų”. Tokie žodžiai esą patvirtino Kremliaus ketinimus vykdyti ukrainiečių tautos genocidą. Prieš kelias dienas Medvedevas pareiškė, kad jei Ukraina naudos amerikietiškas MLRS sistemas, Rusija smogs „sprendimų priėmimo centrams“, t.y. Ukrainos gynybos ministerijai, generaliniam štabui, Aukščiausiajai radai ir Prezidento kanceliarijai. Dar anksčiau, Medvedevas švaistėsi grasinimais dėl branduolinio ginklo panaudojimo.

Dvare visuomet turi būti visiems girdimas ir matomas klounas, kurio lūpomis išsakomi tikrieji ketinimai. Kadangi Žirinovskis apsikabinęs Kobzoną unisonu traukia ciastūškes, rūmų juokdario kepurė užmaukšlinta Medvedevui. Tačiau tai nereiškia, kad jis kalba nesąmones.

Nuo Medvedevo neatsilieka ir kiti Rusijos politikieriai: parlamento narys Aleksejus Žuravliovas pasiūlė subombarduoti Kyjivą kaip Mariupolį. „Taikos užtikrinimui”, deputatas siūlo Rusijos kariuomenei „eiti iki Lenkijos“. Kitas Rusijos parlamento narys Michailas Delyaginas pasiūlė pulti Azerbaidžano naftos pramonės objektus. Rusijos propagandistas Sergejus Michejevas paragino Kremlių pradėti karinę operaciją prieš Baltijos šalis ir sukurti sausumos koridorių į Kaliningradą (matyt, niekas Maskolijoje nebelaiko Baltarusijos atskira valstybe).

Iš vienos pusės, į ligonių kliedesius nereikėtų kreipti dėmesio. Iš kitos pusės, gerai, kad yra, kas išpasakoja Kremliaus nuotaikas ir galimus planus. Mums šie dalykai žinomi, reiktų kažkaip Briuselyje juos pateikti pietų meniu.

ES tvirtina, kad Rusija savo veiksmais blokuoja grūdus Ukrainos uostuose. Pasaulio maisto programos duomenimis, maisto krizė artimiausiu metu paveiks papildomai 50 mln. žmonių. JT Saugumo Tarybos posėdyje Europos vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel apkaltino Rusiją šantažuojant pasaulį maistu. Atsakydamas į tai, Rusijos nuolatinis atstovas JT Vasilijus Nebenzia apkaltino Vakarų politikus „skleidžiant melą” ir išėjo iš posėdžių salės.

Išėjo vagis, kišenėse išsinešdamas svetimą, milijonams badaujančiųjų skirtą maistą. Ir neatsirado nei vieno drąsuolio, kuris tą vagį būtų sustabdęs, iškratęs kišenes ir išpėręs subinę dilgynėmis. Nekalbant apie pagavimą už rankos vagystės metu. Ir kartuvių ešafotą karo nusikaltėliams.

Gilėja vertybinė krizė dėl užsitęsusio karo Ukrainoje. Tiek Maskva, tiek Kyjivas aptarinėja Macrono siūlymą nežeminti Rusijos ir pradėti (kažkokias) derybas (ir vėl?).

„- Nelabai suprantu Rusijos pažeminimo. Kas yra Rusija? Apie ką mes kalbame? Apie tai, kad visus šiuos aštuonerius metus jie žudė mūsų žmones?“ – viešai Paryžiaus klausia Zelenskis. „- Niekas mūsų nežemina – mus žudo. Todėl neketiname nieko žeminti, o atsakysime tuo pačiu”.


Baltarusijos kariuomenė pradėjo pratybas, ruošiantis pereiti iš taikos į karo meto padėtį. Kremlius svajoja pradėti puolimą iš Baltarusijos ir tuo apsunkinti Ukrainos gynybą. Klausimas, žinoma, ko bus verti (jeigu bus) į mėsmalę mesti baltarusių kariai, kurie dešimtmečiais nedalyvavo jokiuose kariniuose veiksmuose, neuostė parako, nematė – išskyrus bananais daužomų savo tautiečių – kraujo. Lukašenkos paradų šou išdresuota armija greičiausiai išsibėgiotų pirmomis mūšio akimirkomis.

Okupacinė Chersono srities valdžia ketina surengti regione „referendumą” tam, kad nuspręstų dėl jo „prijungimo” prie Rusijos Federacijos. Kremlius, okupavęs Luhansko sritį (jau okupuota 97 %) ir įsitvirtinęs pietuose, matyt, kažkuriam laikui sieks karo užšaldymo, derybų su Kyjivu ir Vakarais. Tačiau tai labai pavojinga situacija, nes Rusija pauzę išnaudos persigrupavimui, resursų atnaujinimui ir tolesniam karo etapui. Ukraina ir Vakarai neturi kito kelio – tik šiandieninio Kremliaus režimo sunaikinimą.


Slovjansko kryptimi priešas šturmuoja ukrainiečių pajėgas, siekdamas pagerinti taktinę padėtį.

Vykdomas įnirtingas inžinerinės įrangos apšaudymas Izium rajone.

Limano rajone rusai bandė prasiveržti Raihorodoko gyvenvietės kryptimi, tačiau nesėkmingai.

Severodonecke Ukrainos kariai sėkmingai sulaiko okupantų pajėgas, mieste tęsiasi kovos.

Miesto apylinkėse netikėtai pradingo rusų nacgvardijos (maskoliai ją vadina rosgvardija) specpajėgų “Achmat”, pavadintos Kadyrovo garbei, prievartautojai ir žmogžudžiai. Naktį 8-ni šios grupės smogikai patrulio metu „pasiklydo“ ir ryte buvo rasti negyvi.

Antracyto miesto (55 tūkst. gyventojų) kolaborantų administracijai buvo perduoti linkėjimai sprogmenų pavidalu. Vietiniai sako, kad likę gyvi kolaborantai kažkodėl prarado norą “eiti į darbą”.

Priešo personalas vis labiau demoralizuojamas. Turimais duomenimis, 106-osios ir 76-osios oro desanto divizijų dalinių kariai atsisakė dalyvauti karo veiksmuose ir iš Luhansko srities grąžinami namo į Rusiją.

Būtent taip ir ne kitaip. Maskoliai turi drebėti iš baimės galvodami, kad jiems dar teks praleisti naktį Ukrainos žemėje.

Maskva šaiposi iš Vakarų, teigdama, jog vakariečiai, pripratę prie migdolų pieno latte ir bandelių be glitimo, rudenį patirs pragarą, kai tokia bandelė bus parduodama už šaukšto eršketų ikrų vertę.

Degalų kainos ir aviacinio kuro stygius gali apriboti skrydžius, kas bus tikra tragedija „atostogas su vaizdu“ įpratusiems planuoti europiečiams.
Pigios beglitimės bandelės, raudonas vynas, atostogos su vaizdu į jūrą mainais į dovaną Putinui – krauju plūstančią Ukrainą.

Kremlius teigia, kad tokį rudenėjantį vaizdą mato Prancūzijos vadovas ir jo skystumą vertina kaip nuovargį dėl sankcijų bei ragina kuo greičiau pradėti kalbas „apie karo pabaigą“.

Psichoperantai Raudonojoje aikštėje teigia, kad Macrono parašas jau yra.

Tuo tarpu pezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie Macrono skambučius Putinui ir juos vertindama kaip skambučius teroristui, pabrėžia, kad mes, Vakarai, savo bailumu ir krūpčiojimu užauginome Putiną, neišmokome Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo klaidų.

Mūsų įsitikinimu, Putiną gali sustabdyti tik ultimatyvi, jėga paremta politika: Kremlius privalo nešdintis lauk iš Ukrainos. Nepaklusęs, tuojau pat sulaukti smūgių į okupacinius pajėgumus Ukrainos teritorijoje. Ne tik driskių gauja, bet ir jos vadai Kremliuje turi drebėti iš baimės dėl galimo fizinio atsako į savo planuojamus ir vykdomus nusikaltimus.

Tik tokiu būdu galime sumažinti Rusijos agresijos nuostolius pasauliui. Kiekviena pradelsta diena, kiekviena pradelsta valanda Putinui ir jo sėbrams kelia juoką ir padrąsina juos judėti dar didesnių žudynių ir prievartos link.

******

Foto: dvyliktokės išleistuvės Charkive.

Vokietijos vyriausybė paskelbė, jog imsis visų priemonių, kad šalies apginklavimui būtų skirta papildomai 100 mlrd. eurų. Ši suma papildys ir taip rekordinį šių metų gynybos biudžetą – 50,4 mlrd. eurų ir bus išleista per ateinančius penkerius metus. Vokietijos militarizavimas labai svarbus visai Europai. Šalies ekspertai pagaliau pripažino, kad Vokietija neturi nė vienos kovai parengtos brigados ir nėra pasiruošusi kariniams veiksmams.

Keisčiausia tai, jog karo su Ukraina kontekste, šis faktas beveik arba visai neaptarinėjamas. Spėjama, jog žiniasklaida jau „pavargo“ nuo neįvykdytų pažaduko Scholz pareiškimų dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Kitaip tariant, Vokietijos valdžios pareiškimais nebetikima.

V. Zelenskis pareiškė, kad Ukrainai nepriimtini Vakarų planai dėl karo su Rusija nutraukimo. Ukrainos prezidentas atmeta bet kokius primestus „taikos planus“, kurie kuriami be Ukrainos dalyvavimo. Zelenskis pastebi, jog norima Ukrainą stumtelėti link nuolaidų, tam tikrų kompromisų, neatsiklausiant pačios Ukrainos.

Prezidentas teigia, jog neturi jokių taikos planų, o derybos su Rusija nuliniame lygyje. Vienintelė derybų sąlyga – pergalė arba Rusijos kariuomenės atitraukimas į vasario 23-sios pozicijas.

Teisinga ir kieta pozicija tiek Rusijos, tiek Vakarų atžvilgiu.

Dėl teroristinės Rusija veiksmų šiais metais pasaulyje gali smarkiai kilti maisto kainos, didėti badaujančiųjų. Maisto krizę Kremlius išnaudoja, kaip šantažo įrankį: bando pasipelnyti iš grūdų grobstymo, parduodamas pavogtus kviečius sausros kamuojamoms Afrikos šalims; ragina nutraukti sankcijas.

Tokia situacija apsunkina Vakarų sankcijų taikymą Kremliui. Šiuo metu dėl sausros badauja apie 17 mln. žmonių Somalyje, Etiopijoje ir Kenijoje. Afrikos šalims visiškai tas pats iš kur pirkti grūdus, todėl jos nedvejodamos pirks juos iš Rusijos.

Rusija ir Ukraina kasmet tiekdavo apie 40 proc. Afrikai reikalingų kviečių.

Putinas nurodė išmokėti 81 500 JAV dolerių išmokas kiekvienai Ukrainoje ir Sirijoje žuvusio Rusijos nacionalinės gvardijos kario šeimai.

ES komisaras Thierry Bretonas pareiškė, kad ES parengė planą, kaip atsisakyti rusiškų dujų. ES per metus iš Rusijos importuoja 155 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Briuselis ketina 50 mlrd. kubinių metrų importuoti iš Jungtinių Valstijų arba/ir Kataro. ES komisaras pažymėjo, kad dujų išteklius Kremlius naudoja Europos skaldymui.

Pats sudėtingiausias metas Rytų Ukrainos fronte. Lysičiansko ir Zaporižės rajonuose esančias kariuomenės pozicijas, keldamas karių kovinę dvasią, aplankė prezidentas Zelenskis. Šiomis dienomis spręsis vadinamosios Severodonecko kišenės likimas. Okupantai, sukoncentravę dideles pajėgas Popasnos kryptyje, stumiasi į šiaurę. Iziumo kryptyje didelės rusų pajėgos braunasi link Slovjansko. Masine artilerijos ugnimi apšaudomas Severodoneckas. Baiminamasi, jog jei Popasnos grupuotė atkirs Severodonecką ir Lysičianską, didžiulėms ukrainiečių pajėgoms iškils Mariupolio pavojus.

Priešas taip pat telkia pajėgas puolimui Zaporižės kryptimi. Ši rusų okupantų sėkmė sąlygota vėluojančiu ginklų tiekimu. Arestovičius pastebi, jog svarstymai ir abejonės, įveliančios vakarų partnerius į diskusijas dėl ginkluotės tiekimo, silpnina Ukrainos galimybę gintis ir pereiti į puolimą. Zelenskis pabrėžia, jog šiuo metu reikia mažiau kalbėti apie ginklų tiekimą, o ginklus tiesiog tiekti.

Būtent. „Like“ rinkimas, skambūs, miniai patinkantys šūkiai politikams kur kas svarbiau, nei jų šalių geležys, pristatyti Ukrainos kariams. Deja, šis pigių politinių blizgučių ir skudurų turgus šiandien turi daugiau įtakos nei gyvybiškai svarbūs strateginiai ėjimai.

Baltarusijoje kuriama pietų operatyvinė vadovybė, numatoma padidinti Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų skaičių iki 80 tūkst. karių.
Donecko kryptimi tęsiasi rusų artilerijos apšaudymas, oro smūgiai iš lėktuvų ir sraigtasparnių. Pagrindinės okupantų pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto kryptis. Rusai toliau šturmuoja Severodonecko miestą, kovos tęsiasi. Ukrainos kariai daro priešui didelius nuostolius.

Ukrainos kovos sraigtasparniai smogė priešo pajėgoms Chersono srityje, o karo lėktuvai – amunicijos sandėliams Mykolaivo srityje. Priešas neteko daugiau kaip 20 žmonių ir iki 10 vienetų karinės technikos.

Rusijos karo laivai atsitraukė 100 km nuo Ukrainos pakrančių. Štai ką reiškia vien tikimybė gaut „Harpūnu“ į pasturgalį.

Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.

1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Ukrainiečiai intensyvina kontratakas į šiaurę nuo Charkiv. Pagrindiniai atakų objektai Kazacha Lopan, Ternova ir Rubizhne. Svarbu pastebėti, kad orkai praneša, kad prie Rubizhne ukrainiečiai forsavo Donec upę ir bando kitame krante susikurti placdarmą. Ukrainiečiai šia tema kol kas tyli, reikalinga tikslinti informaciją. Kaip ten bebūtų, iniciatyvą sektoriuje savo rankose toliau laiko ukrainiečiai.

• Izyum. Kaip ir vakar minėjome, agresorius didžiausias pastangas deda puldamas Dovhenke ir Dolyna link su tikslu atkirsti ukrainiečių grupuotę Pasika – Bohorodychne. Puolimo rezultatai kol kas nežinomi. Ukrainiečiams kritiškai svarbu išlaikyti gynybos liniją Cherkaske – Novomykolaivka – Dolyna – Bohorodychne – Tetianivka – Prishyb – Sydorove – Rayhorodok. Tai vandens kliūtimis pridengtas, kelių išvagotas ruožas, kuris kritiškai svarbus Slaviansk gynybai. Ukrainiečiai jau ne kartą parodė, kad puikiai moka išnaudoti vietovę, targetingą, ugnį ir manevrą ginant tokius svarbius ruožus.

• Lyman. Verda sunkūs mūšiai vakariame flange, agresorius skelbia užėmęs Svyatohirsk. Tai paskelbė ne tik propagandistai, tačiau ir didis elnių generalisimusas tovariščius Shoigu. Tai gali būti susiję ne tik (o gal ne tiek) su pasiektais rezultatais, kiek su noru parduoti pergales vidinei auditorijai, o ypač konkurentams ir šeimininkams Kremliuje. Kaip ten bebūtų, net ir taktinė orkų sėkmė Svyatohirsk komplikuotų ukrainiečių grupuotės Pasika – Bohorodychne padėtį. Neatmestina, kad ukrainiečių pajėgos iš Pasika bus atitrauktos, nes yra grėsmė, kad jos bus apsuptos.

• Severodonetsk. Sunkūs mūšiai mieste toliau tęsiasi. Agresorius sutelkė dar daugiau artilerijos sistemų, ukrainiečiai jau sunkiai gali varžytis su tokiu vamzdžių kiekiu. Persvara ugnimi kontaktinėje linijoje pereina į orkų rankas. Visgi ukrainiečiai toliau ginasi, vykdo kontratakas.

• Bakhmut.

a) Orkai čia taip pat meta rezervus (manevriniai vienetai, parama ugnimi, aviacija) ir bando perlaužti situaciją sau naudinga linkme. Visgi kol kas kelio Bakhmut – Lysychansk perkirsti ir įsitvirtinti vakarinėje jo dalyje nepavyksta – ukrainiečiai atmušė visas atakas.

b) Toliau tęsiasi mūšiai Mykolaivka ruože. Panašu, kad agresoriui pasiekti taktinių tikslų nepavyko.

c) Didėja spaudimas Komyshuvakha, tačiau ir čia ukrainiečiai kol kas laikosi. Visgi ukrainiečių grupuotės apsupimo Zolote klausimas dėl senkančių gynėjų resursų (tiekimas iš Siversk sutrikdytas) su kiekviena mūšių diena tampa aktualesnis.

2) Centras. Avdiivka sektoriuje ir toliau dirba abiejų pusių artilerija, vykdoma žvalgyba. Orkų manevriniai vienetai (didžiąja dalimi sudaryti iš “elitinių” DNR/LNR dalinių) nebeturi potencialo pulti, kelinta diena stovi gynyboje. Tokia ta jau bene jau mėnesį orkų skalambyta “Avdiivkos katilo likvidavimo operacija”.

Zaporizhia. Atsinaujino mūšiai aplink Orikhiv ir Huliajpole, tačiau sunku spręsti, ar tai kažkas daugiau nei lokalus suintensyvėjimas.

3) Pietų kryptis. Ukrainiečiai toliau sėkmingai laiko išsikovotą placdarmą aplink Davidiv Brid. Agresorius vėl pabandė pulti, tačiau apsilaužė ragus ir grįžo iš kur atėjęs. Tuo orkų nesėkmės nesibaigia. Siekdami išlaikyti gynybos tankį ir gylį jie priversti trumpinti užimamą frontą aplink Chersoną, todėl traukiasi. Ukrainiečiai artilerijos ir manevrinių vienetų pagalba neleidžia suabejoti tokių veiksmų teisingumu. Atskirose vietose nuo kontaktinės linijos iki Chersono miesto liko 15 km (darbinis atstumas ukrainiečių artilerijai). Matydami lėtai, bet nenumaldomai blogėjančią padėtį, orkai iš Vasilivka (kur visai neseniai kaupė pajėgas tikėtinam puolimui Zaporizhia link) ir Melitopol permeta pajėgas į Cherson.

*****

Foto: V. Zelenskis lankosi Ukrainos rytuose. Šaltinis: Nexta

Po smūgių Kyjivui į dienos šviesą išlindo bunkerinis. Parodyt, kad tai jo darbas. Putinas pagrasino, kad Rusija smogs naujiems taikiniams, kurie iki šiol buvo neliesti, jei Vakarai tieks Ukrainai toliašaudės artilerijos sistemos raketas. Bunkerinis mano, kad ginklų tiekimu Ukrainai civilizuotas pasaulis siekia kuo ilgiau „pratęsti ginkluotą konfliktą“. Tuo pačiu Putleris paaiškino, kad tos naujos Vakarų raketos „nėra kažkas naujo.“

Na na, atrodo, „didžiam dziudo ringo meistrui“ drėksta delniukai. Taip, jis smogė pirmas, bet dabar suvokia, jog bus mušamas. Galbūt, jį netgi spardys kojomis.

Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrij Medvedev sukritikavo Vakarus dėl sankcijų prieš Kremliaus gaujos šeimų narius. Sankcijos neteisėtos, nes jos esą nukreiptos ne prieš Rusijos politikus, o prieš jų šeimų narius, „kurie niekuo dėti“. Peterburgo banditėlis verkia, kad JAV ir Europa nutarė atimti Putino dukryčių turtus ir, nepatvirtintais duomenims, išgrūsti lauk Medvedevo sūnelį iš JAV.

Įdomi ta Kremliaus šeima: loja ir kovoja prieš Vakarus, o savo vaikiukams nuperka studijas geriausiuose JAV ir Europos universitetuose. Oj, kaip seniai laikas buvo jiems kraustytis iš New York 5th avenue į Sransko ulica.

Vokietijos žiniasklaida skelbia, kad Vokietijos vyriausybė nenori Ukrainai perduoti tankų, nes bijo, kad euforijos apimti ukrainiečiai panaudos juos puldami Rusijos Federaciją. O tai gali išprovokuoti Trečiąjį pasaulinį ir toliau jūs visą seną dainą, manome, kad žinote. Žodžiu, tankų perdavimas net nėra svarstomas kaip viena iš galimybių. Kad Ukraina gali laimėti prieš Rusiją viena, mes esame tikri. Ar Vokietija (ir kitos Vakarų šalys) gali laimėti prieš Rusiją be Ukrainos, čia jau klausimas. Žinoma, mes kalbame ne apie tiesioginį ginkluotą konfliktą. Kol kas.

Rusija ieško pirkėjų Ukrainoje pavogtiems grūdams tarp Afrikos šalių. Ukraina teigia, kad nuo vasario mėnesio, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją, Rusija pavogė iki 500 000 tonų kviečių, kurių vertė siekia 100 mln. dolerių. Didžioji dalis grūdų buvo nugabenta į Rusijos kontroliuojamo Krymo uostus, o tada perkrauta į laivus, įskaitant ir kai kuriuos, kuriems taikomos Vakarų sankcijos, teigia Ukrainos pareigūnai.
Juodkalnija, Bulgarija ir Makedonija uždarė savo oro erdvę rusų orlaiviams, todėl Lavrovo oficialus vizitas į Serbiją žlugo.

Be esminių pakitimų. Pastebimas nesutarimas dėl taktikos, ginant Luhansko sritį, t.y. Severodonecką ir Lysičianską. Ukrainos kariuomenė sėkmingai ginasi Severodonecke, tačiau priešas neva dėl to pasistūmėjo prie Iziumo pietvakarių kryptimi ir link Sloviansko. Baiminamasi, jog nepasikartotų Debalcevės scenarijus. Siūloma trauktis iš Severodonecko ir taip sustiprinti kitas pozicijas.

Karas, – tai matematika ir menas viename. Mes neabejojame Ukrainos kariuomenės vadų ir štabų sprendimais ir tikime, kad tragedija nepasikartos. Šimtai karininkų, analizuojančių ir planuojančių Ukrainos pajėgų štabuose tikrai geriau už mus žino, koks veiksmų eigos variantas yra geriausias. Vis dėlto, laikytumės kuklios nuomonės, kad Severodenckas nėra toks svarbus, kad jame būtų verta rizikuoti vykstančios operacijos rytuose eiga. Jei situacija pasikeistų ukrainiečių nenaudai, geriau palikti miestą tam, kad būtų sukauptas potencialas platesniam kontr-puolimui ateityje.

Baltarusijos teritorijoje pagal Ukrainos valstybinę sieną, dislokuojami Rusijos daliniai, ginkluoti raketų kompleksais „Iskander-M”, priešlėktuvinėmis sistemomis „Pancir-C1”, priešlėktuvinėmis raketų sistemomis S-400, taip pat sraigtasparniai ir naikintuvai.

Slobožansko rajone priešas apšaudo Ukrainos dalinius iš artilerijos, raketinių granatsvaidžių, minosvaidžių ir tankų. Rusai okupuotose teritorijose intensyviai atkuria transporto infrastruktūrą ir stato pontonines-bėgines perėjas per upes.

Donecko rajone okupantų daliniai apšaudo ukrainiečių pozicijas palei visą sąlyčio liniją. Raketomis apšaudyti Slovianskas, Lysičianskas ir Orichovė.

Okupantai toliau šturmuoja Severodonecką.

Pranešama, kad trasoje Artiomovskas – Lysičianskas žuvo dar vienas Rusijos generolas Romanas Kutuzovas. Atrodo, senas karių priežodis, kad mūšius laimi kareiviai, o medalius gauna generolai, orkų gretose skamba kitaip: kai eiliniai driskiai bėga iš mūšio lauko, Ukrainos gynėjų kulkas susirenka vadovaujantys mėsininkai.

Mariupolio „Azov“ pulko vado Deniso Prokopenkos žmona Kateryna Prokopenko informavo, kad įkalintiems „Azov“ kariams trūksta maisto ir vandens. Informaciją apie įkalintuosius pateikia Raudonasis kryžius, tačiau perduodama rusų teikiama informacija. Mes iš pat pradžių skeptiškai žiūrėjome į „Azov“ karių apsikeitimo į rusų belaisvius operaciją per tris dienas. Manom, jog šviesa tunelio gale atsiras tik žlugus Putlerio režimui.

Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas:

Charkiv. Agresorius artilerijos ugnimi atakuoja šiaurinį Charkiv ruožą, tvirtina savo gynybą ir siekia neleisti ukrainiečiams formuoti puolamųjų grupių bei naikina civilinę infrastruktūrą. Ukrainiečių artilerija duoda grąžos.

Izyum. Čia esančios agresoriaus pajėgos nebeturi pajėgumo stambiam puolimui ir vykdo lokalias atakas su tikslu užimti Slaviansk ir neleisti jiems organizuoti kontratakų.

Lyman:
Nesisekant atakoms nuo Izyum Slaviansk link, orkai bando šia kryptimi pulti nuo Lyman sektoriaus. Ir toliau stengiasi atakuoti vakarinį grupuotės flangą (Svyatohirsk) su tikslu sudaryti sąlygas ukrainiečių grupuotės Donec upės forsavimui. Neatmestina, kad po kelių dienų matysime bandymus nuo Izyum grupuotės vykdyti lokalias atakas Pasika – Bohorodychne link ir taip išsekinti abipus upės besiginančią ukrainiečių grupuotę.

Agresorius tęsia pastangas suformuoti tvarų placdarmą Staryi Karavan ruože su tikslu forsuoti Donec upę, užimti Rayhorodok ir tuomet pulti Slaviansk link. Orkų atakos didelės sėkmės neatnešė, mūšiai tęsiasi.

Severodonetsk. Ukrainiečiai po vakarykščių kontratakų gina vakarinę, dalį pietinės ir pietvakarinės miesto dalies. Visgi orkai ir toliau čia laiko iniciatyvą savo rankose ir kontroliuoja didžiąją dalį miesto. Prie padėties stabilizavimo pirmiausia prisidėjo ukrainiečių artileristai, dirbantys iš pozicijų aplink Lysychansk. Panašu, čia gynėjai skubiai sugebėjo surinkti tinkamą kiekį ugnies priemonių, kurios neleidžia dominuoti orkams.

Bakhmut. Ukrainiečiams ir toliau pavyksta laikyti orkus rytinėje kelio Bakhmut – Lysychansk pusėje, agresoriaus puolimas čia įstrigęs. Iš dalies dėl šios priežasties agresorius bando įdarbinti galvą į sieną daužančias pajėgas ir meta jas šiaurėn Nyrkove ir Mykolayivka link. Taip siekiama užimti ant aukštumų išsidėsčiusias gyvenvietes su tikslu 1) efektyviau apšaudyti kelią Bakhmut – Lysychansk ir 2) rengtis galimam Lysychansk šturmui.

Centras. Be didelių pakitimų.

Zaporizhia. Be didelių pakitimų.

Pietų kryptis. Orkai ir toliau bando atsikovoti prie Davidiv Brid prarastas teritorijas ir intensyviai atakavo ukrainiečius prie Belaya Krinitsa, Sukhyi Stavok ir Lozove. Nepaisant sutrikdyto aprūpinimo (prieš kelias dienas orkų aviacija sunaikino tiltą per Inhulec upę), ukrainiečiai sugebėjo išlaikyti placdarmą, o agresorius atsitraukė.

Kviečiame taip pat pasižiūrėti Patrulio bazės laidą, kurioje kalbinome Ukrainos užsieniečių legione tarnavusį lietuvį, buvusį SOP komandos vadą, MMA kovotoją, atsargos vyr. ltn. Rolandą Čižauską. Bus dar aiškesnis vaizdas, kaip kas atrodo ant žemės.

*****

Norvegiškos haubicos Ukrainoje
“ – Rusija neturi būti žeminama, nepaisant „istorinės” Putino klaidos”, – vakar pareiškė Macronas, tuo labai įžeisdamas Ukrainos žmones. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kaip mat sureagavo į Prancūzijos prezidento Macrono komentarą, tviteryje paskelbdamas, kad „raginimai vengti Rusijos pažeminimo gali tik pažeminti Prancūziją ir kiekvieną kitą šalį, kuri to reikalaus. Būtent Rusija pati save žemina. Mums visiems geriau susitelkti ir pastatyti Rusiją į vietą. Tai atneš taiką ir išgelbės gyvybes”.
Macronas taip rūpinasi Putino veidu ir taip stengiasi Rusijos orumo išsaugojimu, kad galėtų nedelsdamas paprašyti Rusijos pilietybės, kaip tai padarė jo tautietis Gerar Depardieu. Gertų vyrai vyną jachtoje su vaizdu į Mariupolį…
Ukrainos derybų grupė teigia, kad derybos su Rusija gali būti tęsiamos sustiprinus Ukrainos pozicijas. Ukrainos derybinės pozicijos matuojamos ginklais ir jų efektyvumu, būtent taip, kaip šiandien reikia kalbėti su Rusija.
Ukrainos „Energoatom” paskelbė, jog šįryt 5.30 val Rusija įvykdė dar vieną branduolinio terorizmo aktą: Rusijos sparnuotoji raketa praskrido kritiškai žemai virš Pietų Ukrainos atominės elektrinės. Greičiausiai ši raketa buvo paleista į Kyjivą, kur šį rytą griaudėjo sprogimai.
Šiknarankiai besisvaidydami klišomis raketomis pridarys bėdos ir sau, ir pasauliui. Spjaukim triskart per petį.
Smūgiai į Kyjivą greičiausiai Kremliaus beviltiškumo ženklas, suvokiant, kad diena X, kuomet Ukraina pereis į kontrpuolimą artėja. Jau dabar su turimais ginklais ukrainiečiai didvyriškai stumia okupantą iš Severodonecko. Turėdami modernią ginkluotę ir išmokę su ja veikt, ukrainiečiai okupantui užkurs tikrą pragarą. Arestovičius garsiai mąsto, kad persilaužimas fronte įvyks liepos gale – rugpjūtį, o Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas paskelbė optimistines prognozes, kad karas baigsis dar šiais metais. Mes esame kiek atsargesni ir manytume, kad aktyvūs veiksmai turėtų baigtis iki žiemos. Bet karas, jei Rusija nebus demilitarizuota, denacifikuota ir nuteista už karo nusikaltimus, tęsis.
Be esminių pakitimų. Nepatvirtintais duomenimis nuo vadovavimo Donbaso „karinei operacijai“ nušalintas „Sirijos skerdikas“ Dvornikov. Per du mėnesius intensyvių bombardavimų nepasiekta jokių esminių operacinių tikslų, išskyrus Iziumo ir Popasnos užėmimą. Nepasiteisino bombų ir raketų taškymo taktika. Ar tai tiesa ir ar karo nusikaltimų vairas perduotas generolui Genadij Židko, sužinosime. Dažnas karo vadų keitimas rodo, kad Kremliaus režimas blaškosi ir yra labai nepatenkintas karo eiga.
Iki birželio 11 d. pratęstas Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties patikrinimo terminas. Bresto srityje vyko pratybos, kuriose dalyvavo ir Baltarusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai.
Rytuose rusai daugiausia dėmesio skiria puolamosioms operacijoms, siekiant apsupti Ukrainos karius Severodonecko ir Lysičiansko rajonuose ir blokuoti pagrindinius logistikos kelius.
Slovjansko apylinkėse priešasi baigė pergrupuoti karius. Kai kurie daliniai juda į priekį Dovhenke – Dolyna ir Bražkivka – Vernopilja kryptimis.
Avdijivkos, Kurachivo, Novopavlovsko ir Zaporožės kryptimis okupantai apšaudo priekinę gynybos liniją ir ukrainiečių kariuomenės užnugarį.
Pietuose, Chersono srityje, driskius gynybinėse pozicijose naikino Ukrainos aviacija.
Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvai patruliuoja valstybės oro erdvėje ir teikia ugnies paramą kariuomenės daliniams.
Norvegijos savaeigės haubicos M109A3 jau daužo priešą priešakinėse fronto linijose.
Vakar prie ukrainietiškai lietuviškų barščių bendraujant su 2014-ųjų Donecko oro uosto gynėju, buvome pusiau juokais, pusiau rimtai paprašyti nevadinti driskių, vagių, žudikų, prievartautojų ir marodierių orkais. Agresoriaus ir okupanto ginkluotų nusikaltėlių gauja to neverta.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)

J.Sejonienė apie milijoną homoseksualių žmonių: dabar sako, gal tik 100 tūkst., o ryt sakys, gal apie tūkstantį…

Dr. Violeta Vasiliauskienė, teisininkė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė

Apie duomenų objektyvumą ir mokslininkų etikos aspektus civilinės sąjungos įstatymo kontekste

Prieš pasirodant civilinės sąjungos įstatymo projektui, tarp mokslininkų pasklido laiškas, raginantis pasirašyti raštą, išreiškiantį paramą partnerystę įteisinančiam įstatymo projektui. Šiame laiške, kai jis buvo teikiamas mokslininkams pasirašyti, nebuvo net pateiktas planuojamo svarstyti įstatymo projektas, su kuriuo galėtų susipažinti pasirašantieji, nebuvo jokių mokslinių argumentų, parodančių tokio įstatymo svarstymo poreikį, galimas teigiamas ir neigiamas pasekmes kitoms gyvenimo sritims. Nėra paskaičiuota, kokiam žmonių skaičiui toks įstatymas gali būti aktualus, nesiremiama jokiais tyrimais ar net apklausomis.

2022 m. kovo mėnesį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro Vilmorus atlikta Lietuvos gyventojų nuo 18 m. iki 74 m. apklausa apie požiūrį į partnerystės įteisinimą Lietuvoje ir šios apklausos rezultatai šiame laiške ignoruojami.

Tiek rašto turinys, tiek pats civilinės sąjungos įstatymo pateikimas Seime kelia klausimų dėl jo atitikties mokslinei etikai. Kad ir kaip interpretuotume etiką, vertindami ją pagal modernybės ir pomodernybės teorijas, o mokslininkus pagal etines pozicijas skirstytume į situacionistus, absoliutistus, subjektyvistus ir eksepcionistus (D. R. Forsyth, 2019) vis tik turime pripažinti, kad pažeidinėti etikos normas mokslininkams neleidžiama.

Kai kalbama apie mokslinį požiūrį, tai tyrimų metodologija reikalauja formuluoti hipotezes, kurios arba pasitvirtina, arba ne. Etika besivadovaujantis mokslininkas privalo būti atviras gautiems duomenims ir tais atvejais, kai hipotezė pasitvirtina, ir tada, kai ji nepasitvirtina, nes mokslininko misija atskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne pritempinėti tikrovę prie iš anksto užsakyto rezultato. Išankstinis nusistatymas ir argumentais nepagrįstas reikalavimas Seimo nariams balsuoti vienaip ar kitaip, nepateikiant JOKIŲ tyrimais ar praktika pagrįstų argumentų, nesiderina nei su mokslu, nei su logika, nei su padorumu.

Kai tokiais ideologiniais argumentais remiantis įstatymas buvo sukonstruotuotas, nereikia stebėtis, kad pristatydama Seimo narė Jurgita Sejonienė pateikė nieko bendro su realybe neturinčius skaičius: “Nesusituokusių jaunų žmonių Lietuvoje yra daugiau nei pusė milijono”. Pažiūrėjus Statistikos departamento duomenis, susidaro įspūdis, kad nesusituokusiais jaunais žmonėmis ji laiko vaikus, kurių nuo 0 iki 18 metų priskaičiuojama 495 618. Įdomi interpretacija vaikus vadinti nesusituokusiais jaunais žmonėmis. Dar Lietuvoje 13,9 proc. namų ūkių yra du suaugę jaunesni negu 65 m. asmenys be vaikų. Tai yra 386 901 asmenys. Gal juos p. Sejonienė laiko nesusituokusiais jaunais žmonėmis?

Bet dar daugiau nuostabos kelia p. Jurgitos Sejonienės teiginys: ”Kiek yra homoseksualių žmonių, patikslinti negaliu, bet spėju, kad skaičius galėtų artėti prie milijono.” Kokiais šaltiniais rėmėsi įstatymą pristatinėjanti Seimo narė, neaišku. Ir ji pati šaltinių nenurodė. Kad jos pateikti skaičiai prasilenkia su tikrove, akivaizdu. Lietuvoje 38,3% visų namų ūkių sudaro vieno asmens namų ūkiai. Tai apima 1 057 715 žmonių. Ir visus juos p. J. Sejonienė laiko homoseksualiais?

Ir tokią interpretaciją ji laiko suderinamą su objektyviais duomenimis ir etika? Arba ši Seimo narė neadekvačiai vertina tikrovę, arba ji visai neatsakingai pristatė poreikio tokiam įstatymui pagrindimą. Kaip galima pozityviai vertinti visą įstatymą, jei net minimalios situacijos analizės nėra atlikta, nekalbant jau apie rimtesnius tyrimus įvairiais aspektais.

Ką reiškia toks neatsakingas įstatymą pristatinėjančios Seimo narės nesiskaitymas su statistikos duomenimis? Jei ši Seimo narė šitaip gali pateikti lengvai suskaičiuojamus duomenis, tai ko verti jos kalbėjimai apie dalykus, kurių taip lengvai negalima numatyti, nuspėti, suskaičiuoti? O juk įstatymo priėmimas reikalauja rimto įsigilinimo ir kritinio mąstymo, prognostinių duomenų, rizikų, sąnaudų ir naudos santykio įvertinimo? Ko vertas TOKS įstatymas ir TOKS jo pateikimas?

Ir už tokį įstatymą nubalsavo pusė Seimo narių! Atrodo, kad jie net neišgirdo šios Seimo narės neadekvataus atsakinėjimo į klausimus? Apie kokią Seimo nario atsakomybę ir demokratiją galima kalbėti, jei taip vyksta įstatymo pateikimas ir jis toleruojamas?

Tiesa, “Vakaro žinių“ paklausta, kokia informacija naudojasi, J.Sejonienė teigė, kad ištarta frazė – tik nesusipratimas. Pastaruoju metu ji spėjanti, kad homoseksualių žmonių Lietuvoje yra apie šimtas tūkstančių.

Jei tokiu “tikslumu” Seimo narė(!) pateikinės duomenis, niekas nebenustebs, kad kito laikraščio paklausta ji pasakys, kad dabar jau spėjanti, kad tokių žmonių yra apie tūkstantį? Ir pagal tokius duomenis bus pateikinėjamas įstatymas, reikšmingai paveiksiantis šalies situaciją?

Ir drugeliai kartais atgyja: „Kūrybinis impulsas“ siūlo dešimtmečio retrospektyvą

Belaukiant Godo. Nuotr. Martyno Aleksos

Visus, kam artimas šokio menas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė šį penktadienį, birželio 10 d. 18.30 val., kviečia į jubiliejinį „Kūrybinio impulso“ vakarą. Jame išvysite aštuonias naujas ir aštuonias reikšmingiausias ankstesnių metų kompozicijas.
„Prieš dešimtį metų prasidėjęs „Kūrybinio impulso“ eksperimentas tapo gražia teatro tradicija, už kurią turime būti dėkingi buvusiam LNOBT baleto meno vadovui Krzysztofui Pastorui. Kasmetinis choreografinių kompozicijų vakaras – tarsi trupės barometras, atskleidžiantis, kuo tais metais trupė gyveno ir kas jai rūpi“, – tvirtina K. Pastoro darbus trupėje tęsiantis Martynas Rimeikis.

Jubiliejiniame vakare bus rodomos ne tik naujos, bet ir atgaivintos geriausios ankstesnių metų kompozicijos. Viena iš jų – prieš dešimtmetį pirmajam „Kūrybiniam impulsui“ sukurta debiutinė paties M. Rimeikio miniatiūra „Belaukiant Godo“, ženklinusi jo, kaip choreografo, kūrybos kelio pradžią.

„Įdomus jausmas sugrįžti į save tokį, koks buvai prieš dešimtį metų. Repetuojant po tokios pertraukos, aišku, norisi kažką keisti, pagerinti, bet sąmoningai sau to neleidžiu ir palieku taip, kaip buvo. Juk „Kūrybinio impulso“ kūriniai paprastai turi „drugelio gyvenimą“: gražų, bet trumpą“, – pastebi dabartinis LNOBT baleto meno vadovas.

Visapusiškos kūrybos pamokos

Bendra spaudos konferencija. Nuotr. Martyno Aleksos

„Mums „Kūrybinis impulsas“ vertingas tuo, kad šiame projekte viską nuo pradžių iki galo atlieka patys baleto artistai. Esame ne tik choreografai, bet ir koordinatoriai, spektaklių kostiumų autoriai, šviesų dailininkai ar netgi renginio plakato dizaineriai (už šiųmetinį plakatą esame dėkingi baleto solistei Gohar Mkrtchyan). Todėl tai puiki erdvė ieškoti būsimų kūrėjų Lietuvos padangėje“, – teigė „Kūrybinio impulso“ koordinatorė, nacionalinės trupės primabalerina Kristina Gudžiūnaitė.

Jau šešiuose „Kūrybiniuose impulsuose“ savo kompozicijas pristačiusi baleto repetitorė Živilė Baikštytė pritaria, jog projektas labai daug ko išmokė. „Pirmiausiai čia išmokstama kurti greitai ir tiksliai. Žinoma, norėtųsi dirbti lėčiau, bet tam niekada nebūna laiko“, – pripažįsta jau patyrusi choreografė.

Vyresnieji įkvepia ateinančiuosius

Kūrybinis impulsas. Nuotr Martyno Aleksos

Šiųmetinio „Kūrybinio impulso“ debiutantas, jaunas baleto artistas Edvinas Jakonis sako, kad choreografine kūryba susidomėjo dar besimokydamas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje irgi vykdavo panašūs moksleivių autoriniai pasirodymai.
„Bet mane ypač žavėdavo ir įkvėpdavo čia, teatre, rengiami „Kūrybiniai impulsai“. Iki šiol prisimenu M. Rimeikio pirmąją kompoziciją „Belaukiant Godo“: jos įspūdis mane visus tuos metus motyvavo ugdyti estetinį skonį ir ruoštis nuosavai kūrybai“, – neslėpė E. Jakonis, choreografiniam debiutui simboliškai pasirinkęs Adagio iš visiems baleto mokyklos absolventams puikiai žinomos ir LNOBT scenoje rodomos Sergejaus Prokofjevo „Pelenės“.

Naujas kompozicijas šių metų „Kūrybiniam impulsui“ taip pat parengė baleto šokėjai Julija Stankevičiūtė, Olga Konošenko, Greta Gylytė, Charlotte Lejeune, Miryam Roca Cruz, Imanolis Sastre Martinas ir choreografė Edita Stundytė. Miniatiūrą, atliekamą ukrainiečių artistų, Lietuvos žiūrovams pristatys ir neseniai gastroles mūsų šalyje baigusio Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro trupės primarijus Dmytro Vasylievas.

Renata Baltrušaitytė | Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
renata.baltrusaityte@opera.lt | www.opera.lt

Dr. Gintautas Vaitoška. Politinės kairės transformacija į seksualinę kairę

Autorius yra Santuokos ir šeimos magistro studijų programos Austrijoje vadovas

Politinės kairės transformacijai į seksualinę kairę kelią pramynė kairiųjų politinio siekio pasikeitimas. Užuot kovoję už ekonominės priespaudos panaikinimą, jie ėmė siekti seksualinės priespaudos panaikinimo.

Tokį politinės kairės žlugimą 1970-aisiais aprašė žymus italų filosofas Agostino del Noce. Tuo metu tebesant populiariems proletariato išlaisvinimo iš buržuazijos priespaudos idealams, marksistinio freudizmo teoretikas Herbertas Marcuse’as teigė, kad seksualinė moralė yra senas išnaudotojų klasės įrankis. Tokia idėja nebuvo nauja: panašiai kalbėjo jau Engelsas, o ketvirtajame XX a. dešimtmetyje – psichoanalitikas Wilhelmas Reichas.

Po sovietinio marksizmo žlugimo proletarų išvadavimo idėjai nugrimzdus į praeitį, jos vietą užėmė žmonijos „išvadavimo“ iš seksualinės moralės siekis. Kaip žinia, jis vadinamas „žmogaus teisių“ gynimu.

Kadangi kampanija buvo taip gerai pavadinta, ją priėmė taip pat ir dešiniosios politinės jėgos. Jei liberalų siekiai „išlaisvinti“ seksualinį instinktą visada sutapo su tokiu socialdemokratinės-marksistinės tradicijos tikslu, tai konservatorių pasukimas šia kryptimi prieštarauja konservatyviai pasaulėžiūrai. Tačiau čia gi „žmogaus teisės“!

Jei liberalų siekiai „išlaisvinti“ seksualinį instinktą visada sutapo su tokiu socialdemokratinės-marksistinės tradicijos tikslu, tai konservatorių pasukimas šia kryptimi prieštarauja konservatyviai pasaulėžiūrai.

Žymus lenkų filosofas ir europarlamentaras Ryszard‘as Legutko atkreipia dėmesį į liberalios demokratijos giminingumą komunistinei utopijai. Ši Briuselyje dominuojanti politikos kryptis, anot filosofo, nėra nei liberali, nei demokratiška.

Neliberali todėl, kad draudžia liberalią nuomonę (homo)seksualios ortodoksijos atžvilgiu, o nedemokratiška todėl, kad mažumos pažiūras daugumai primeta prievarta. Utopinis liberalios demokratijos pobūdis reiškiasi tam tikru mesianistiniu įkarščiu atvesti žmoniją į „šviesią ateitį.“

Žmogus yra religinė būtybė: kaip yra sakęs Chestertonas, „kai žmogus nustoja tikėti Dievą, jis nepradeda tikėti į nieką, tačiau ima tikėti į ką nors“. Dabar tikima į seksualinį išsilaisvinimą.


Europos Parlamentas Briuselyje / EPA nuotr.

Kovoje už „žmogaus teises“, pasak Legutko, proletaro vietą užėmė homoseksualas, o eksploatacijos – diskriminacija. Kaip ir būdinga marksistiniam paveldui, Briuselio Parlamente dvelkia „stingdanti atmosfera“ kitaminčių atžvilgiu. Berods jos paveikti į seksualinę kairę pasuko ir daugelis dešiniųjų.

Ir vis dėlto keista, kad mūsų konservatoriai nemato, jog seka savo idėjinio priešo Friedricho Engelso pėdomis. Gal kaltas neapsiskaitymas. Feminizmo judėjime, kurio „trečioji banga“ yra „postfeminizmas“ ir Judith‘os Butler išpopuliarinta gender teorija, Engelso ir Markso mintis, kad pirmasis proletaro išnaudojimas įvyko šeimoje, yra aukštai vertinama.

Pagal šeimos ir privačios nuosavybės kilmę Engelsas rašo, kad atsiradus privačiai nuosavybei, pirmasis turto kaupėjas ir jo saugotojas buvo vyras, o pirmieji proletarai – žmona ir vaikai. Šiai „darbininkų klasės“ priespaudai panaikinti reikalinga panaikinti privačią nuosavybę ­– o tam reikalingas šeimos sugriovimas.

Kad kovos prieš eksploataciją virtimas kova prieš „diskriminaciją“ reiškia kairiųjų politinio spektro žlugimą yra akivaizdu. Tačiau dėl „žmogaus teisių“ ir „viktimologijos“ retorikos susipainiojo ir dešinieji.

dėl „žmogaus teisių“ ir „viktimologijos“ retorikos susipainiojo ir dešinieji.

Pastarieji, kovodami už seksualinį „išsilaisvinimą“, išduoda savo konservatyvizmą, o kairieji – pačią savo tapatybę – kovą už socialinį teisingumą. Kaip žinia, jo labai trūksta tai pačiai darbininkų klasei, nors jos sudėtis dabar tapo įvairesnė nei fabrikuose vargstančių XIX a. proletarų.

Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems politikams galima patarti du dalykus. Visų pirma, netikėti, kad „visapusiškas seksualinis iškrypimas“ žmonijai atneš laimę. Būtent taip pilną seksualinę laisvę įvardino Herbertas Marcuse, sekdamas Freudo terminu (polymorph-perverse).

H. Marcuse’as netinkamai interpretuoja psichoanalizės tėvą: brandus seksualumas, kaip Freudas rašo „Trijose esė apie seksualumo teoriją“, yra sujungtas su meile bei atviras reprodukcijai. Tačiau šis Freudo teiginys retai kada prisimenamas, o respektabilią publiką truputį žeidžiantis Macuse’o „visapusiško iškrypimo“ siekis tam tikras kūno vietas pridengė „meilės“ lapeliu.

Antra, būtų gerai matyti, kad, kaip kalba daugelis istorikų, šeimos žlugimas reiškia bevaikystę ir valstybės žlugimą. Pirmame amžiuje po Kristaus, norėdamas užkirsti kelią prasidedančiam Romos žlugimui, imperatorius Augustas senate sakė kalbą apie šeimos išsaugojimo svarbą…

Tuo tarpu, pasak graiko Polybijaus, II amžiuje prieš Kr. pamažu skęstančioje Antikinėje Graikijoje vyko tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje: miestai tuštėjo, įprastomis tapo vėlyvos ir mažos šeimos, o vyrai tenkino savo instinktus homoseksualiai arba su vergėmis ir prostitutėmis. Šiandien tokią vergę du trečdaliai jaunų vyrų išnaudoja savo telefone.

Konservatorių dar norėtųsi paprašyti: nenaikinkite Motinos bei Tėvo dienų! Toks prašymas atrodo nereikalingas? Neapsigaukite. Jei Baltieji rūmai žodį „motina“ keičia „gimdančiu žmogumi“, teks vadinti ir jums. Taip pat per Tėvo dieną turėsite nediskriminuoti nėščių tėvų.

O gal ir tarp socialdemokratų dar atsiras tėvų, kurie norėtų jau netrukus pastoti? Kairiuosius labiausiai norėtųsi paprašyti nepamiršti paprasto XXI amžiaus Lietuvos proletaro…

Edvardas Čiuldė. Apie provincialumo stigmą

4

Pabandykime įsivaizduoti štai tokią situaciją: doras, žinių ištroškęs jaunuolis, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, t. y. pirmaisiais pokario metais įstoja į universitetą, tarkime, pasirinkdamas lituanistikos studijas, o semestrų bėgyje ne tik įgyja dalykinį žinojimą pasirinktoje studijų kryptyje, bet drauge yra ideologiškai apšvitinamas iki tokio lygio, kad įtiki doktrina, t. y. šiuo atveju persiima marksistinio mąstymo kategorijomis.

Nepasmerkime jo iš anksto, iš dalies galima pabandyti suprasti taip įtikėjusį mūsų herojų, nes K.Markso teorija be visa ko kito gali papirkti logine elegancija tą žmogų, kuris vidujai būtų linkęs priešintis per prievartą brukamam mokymui.

Toli gražu dabar, piešdamas šį vaizdelį, nenoriu įpiršti nuomonės, kad kalbame apie atvejį, kai teorija buvo gera, o praktika sugadino gerąsias teorijos intencijas, greičiau čia yra atvirkščiai, kai logiškai elegantiška, nuodugni ir nuosekli marksizmo invazija į sąmonę atpalaiduoja ne pačius geriausius žmogaus instinktus ir tuo pačiu prigimtinį homo sapiens kvailumą, būtent forsuodama totalinės pažangos reikalavimą ir, mojuojant pažangizmo vėliava, pastūmėdama didelę dalį žmonijos į kraupų istorijos akligatvį. Teorija ir praktika čia yra neatsiejamai susiję dalykai.

Toliau įsivaizduokime, kad jis, kaip sakėme, doras jaunuolis, retkarčiais grįžta į kaimą, iš kurio yra kilęs, ir čia mato baisų enkavedistų siautėjimą, tarybine vadinamos valdžios nusikaltimus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kraupi dalykų padėtis nebūtinai iškart išklibins jo teorinį tikėjimą, galbūt jo tikėjimas pažanga kaip aukščiausia vertybe leis jam pabandyti užkalbėti sąžinę žinomu posakiu apie tai, kad kertant mišką lekia skiedros.

Kaip galima spręsti iš ankstesnių nuorodų, šis jaunuolis yra vedamas moksliniu vadinamo tikėjimo, kad istorijoje veikia geležiniai dėsniai, vadinamasis socializmas yra aukštesnė civilizacijos pakopa už anksčiau buvusią, o jeigu žmonės savo gyvenimais netelpa į geležinius istorijos dėsnius, jie, labai švelniai tariant, iškrinta iš konteksto, lieka už borto (sovietinė valdžia ne tik dėl prigimtinio žiaurumo, bet vedama ir savotiškos ontologijos, kad istorinių dėsnių konstruojama tikrovė yra neperžengiama, drauge neišeinant iš proto, neatsitiktinai tokius žmones uždarydavo į psichiatrines ligonines).

Jeigu jums dabar toks atitolusių laikų jaunuolis pasirodys labai nesimpatišku personažu, pabandykite įsivaizduoti, kad ir mūsų dienomis politiškai aukštai kotiruojamas pažangizmas iš esmės veikia pagal tą patį modelį, ne mažiau entuziastingai įsipareigodamas globalizmo paradigmai nei marksizmas su savo pirmtaku, skelbusiu, kad proletariatas neturi tėvynės.

(Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai interpretatoriai tokį kreipinį į proletariatą pakeičia kitu kreipinių, štai ir šių eilučių autorius savo romantiškos jaunystės laikais vienoje mokslinėje konferencijoje žaismingos provokacijos pretekstu pasiūlė šį K.Markso šūkį perskaityti taip: žydai neturi tėvynės! Kaip atrodo šiandien man pačiam, tai buvo pernelyg pretenzingas ir dalykiniu požiūriu tuštokas įvardijimo pakeitimas, pateisinamas nebent tuo, kad įtarumo metodologijos kūrėjo žodžiai minties eksperimento pavidalu buvo dešifruojami pagal jo paties išplėtotą požiūrį, jog žodis kaip toks yra skirtas kažkam nuslėpti, maskuoti, dangstyti, yra toks, kuris tik atvirkščiai, melagingai, ideologiškai gali išreikšti tikrą dalykų padėtį, todėl neva turi būti atrandamos naujos metodologinės priemonės, kurių dėka būtų galima demaskuoti, dekoduoti, demistifikuoti, iššifruoti ir išgydyti žodį, sugrąžinant sąmonei adekvatumą ir tikrumą. Kita vertus, šiandien izraelitai teikia tokį neprilygstamą meilės savo tėvynei pavyzdį, kad mums belieka tik mokytis ir mokytis…)

Pažanga yra toks procesas, kai kažką įgydami drauge kažką ir prarandame. Tarkime, tokia yra pažangos kaina. Tačiau, kaip atrodo bent man, pastaruoju metu su vadinamojo pažangizmo lozungų pagalba modeliuodami istorinio vyksmo kryptį, drauge esame stumiami prarasti nepalyginamai daugiau nei galėtume kažką įgyti mainais arba kaip kompensaciją už tokius praradimus. Be to, kaip atrodo, praradimų tempai čia įgauna pagreičio pobūdį.

Kitą vertus, dar kartą grįždami į pokario laikus, pabandykime įsivaizduoti, kad mūsų herojaus bemokslė mama, nežinodama pažangos doktrinų, bet turinčio širdį žmogaus gyvomis ašaromis apverkdama miškuose žuvusių savo kaimynų partizanų likimą, baisėdamasi numestų prie šventoriaus žuvusiųjų kovotojų kūnų išniekinimu, yra pačiame istorinio vyksmo centre, galimai net nežinodama istorijos pavadinimo, kai jos sūnus klaidžioja mokslingumo ūke, puoselėdamas iliuziją apie kažkokius istorijos dėsnius, funkcionuojančius anapus žmogaus ir jo likimo kaip nereikšmingos empirinės liekanos.

Žiūrėdami retrospektyviai, mes suprantame, kad pasenėjusi lietuviško kaimo moteris apie istoriją, nežinodama jos vardo, žino kažką daugiau nei tarkime, žinojo toks Karlas Marksas, nekalbant apie jo epigonus, nes istorinį vyksmą ji išgyvena iš vidaus, patiria kaip smūginę skausmo bangą, kaip baisią širdperšą, įsivaizduojant, kad vidujai žmogus istoriją gali aptikti ne tik per kančią, neatmetant tų laimingų atvejų, kai istorija yra atpažįstama per išsilaisvinimo katarsį, sutampa su siela sprogdinančiu laisvės gurkšnio džiaugsmu Be to, tokia motina yra antiglobalistė jau pagal apibrėžimą.

Užbaigiant šį abzacą, privalau perspėti skaitytoją, kad piešiant šį vaizdelį, prieš akis neturėjau jokio konkretaus prototipo, tačiau nesunku įsivaizduoti, jog aprašyta įsitikinimų priešpriešos struktūra yra archetipinio pobūdžio, vienaip ar kitaip atsikartojanti šimtuose pavyzdžių.

Jums leidus, pateiksiu kitą pavyzdį. Daug esu girdėjęs pasakojimų, faktiškai labai tikroviškų liudijimų, kad Salomėja Neris, gulėdama mirties patale, išsižadėjo savo komunistinių įsitikinimų, apsivertė, net išpažino savo gyvenimo nuodėmes kunigui pagal katalikiškus papročius.

Taip tikriausiai ir buvo, tačiau viena detalė rodo apie pažiūrų virsmo įtampą bei prieštaravimų pėdsakus – tais pačiais 1945 metais pasirodė naujas poetės eilėraščių rinkinys, įteiktas leidyklai pavadinimu „Prie didelio kelio“, užduodančio mums savotišką mįslę.

Kaip pasakojama, mūsų garsioji poetė labai pergyveno, kentėjo, kad leidyklos cerberiai redaktoriai jos teiktą pavadinimą pakeitė, eilėraščio rinkinį pervadindami „Lakštingala negali nečiulbėti“, į pavadinimą iškeldami vieno eilėraščio strofą.

Tarkime, kad redaktorių pasiūlytas eilėraščių rinkinio pavadinimas yra banalesnis nei galėtų būti pagal čia talpinamų eilėraščių turinį. Žinoma, pavadinimas „Prie didelio kalio“ skamba didingiau, bet drauge jis užšifruoja ir įvykių stebėtojos ar net dalyvės abejotinos vertės pasiteisinimą, kad visos nelaimės, žudynės, trėmimai, tautos naikinimas yra maži nutikimai, palyginus su kelio didingumu. Toks pavadinimas šiandien jau būtų atpažįstamas kaip posakio „kertant mišką, lekia skiedros“ variacija, retrospektyviai žiūrint, atsiduotų stalinistinės intonacijos naftalinu.

Taigi čia matome kažką panašaus į tragikomišką paradoksą, kai cenzoriai pasitarnavo poetei, apsaugant jos vardą nuo dar didesnių priekaištų nei paprastai jai yra išsakomi šiandien, galimai laikydamiesi savo subjektyvaus požiūrio, kad poetė negali pretenduoti į didžiojo kelio pakelės dalyvės statusą.

Tačiau kartu privalau perspėti, kad tai, kas čia buvo dabar pasakyta apie tikrus ar tariamus talentingos poetė sielos virpesius, negali būti panaudota josios beatodairiškam puolimui, puoselėjant kenkėjiškus planus naikinti jos poetinio talento garbei įteisintus mokyklų pavadinimus ir pan. Kai aš matau tokius besikarščiuojančius teisuolius, pradedu žegnotis…

Kaip tikriausiai nesunku atspėti, plėtojant šią` temą, norime to ar nenorime, mums, net ir kraštutinai trumpinant pokalbį, nepavyks išvengti atodairos į Tomą Venclovą, kuris jau ne kartą viešai godėsi, baisiai dejavo, kad dūsta nuo Lietuvoje vyraujančių požiūrių provincialumo.

Žinoma, tikriausiai Lietuvoje nėra kito žmogaus, galinčio pasigirti tokiomis neįtikėtinai įstabiomis pažintimis, kaip T.Venclova. Tačiau, žiūrint blaiviai, drąsiai galima kelti klausimą – ar jaunojo T. Venclovos pažįstamų ratelis tuomečiame Leningrade buvo kažkokia ypatinga sąmonės aktyvizacijos zona, lyginant su Lietuvoje tada plėtotais viešais ir neviešais diskursais?

Greičiausiai, ne! Brodskis be jokios abejonės yra genialus poetas, tačiau jo dideliu mąstytoju nepavadinsi, švelniai tariant.

Man, kaip ir daugeliui mano bendraminčių, nemaloniai užkliūva T. Venclovos pasipūtėliškos kalbos ir tautinio naratyvo niekinimas, neretai jo eseistikoje prasimušantis lėkštumas, tačiau mano nacionalistinis nusiteikimas, truputėlį skirtingai nei mano bendraminčių atveju, įpareigoja mane kaip neginčytiną faktą pripažinti ir tai, kad mano tautietis T. Venlova yra vienas iš penkių iškiliausių XXa. pasaulio poetų.

Tarkime, lyginant su Justinu Marcinkevičiumi, išskirtinai tauria ir šviesia asmenybe, T.Venclova nėra pernelyg simpatiškas žmogus. Tačiau tikrai nėra jokio reikalo prisigalvoti naujų insinuacijų apie tariamą KGB palankumą T. Venclovai, – tai nerimta, nesolidu, o greičiausiai – labai apgailėtina.

J.Marcinkevičius neabejotinai yra neprilygstantis tautinio sentimento dainius, tačiau nacionalistinis nusiteikimas įpareigoja nepražiopsoti ir to, kad kosmopolitinių prietarų apniktas T.Venclova taip pat yra nacionalinė vertybė kaip poetas, žaidžiantis truputėlį aukštesnėje poetinėje lygoje nei J.Marcinkevičius.

Be visa ko kito, verta prisiminti, kad J.Marcinkevičius ne vieną kartą Lietuvos institucijų buvo stumiamas į Nobelio premijos laureatų kandidatų sąrašą be jokios labiau apčiuopiamos perspektyvos tokią premiją pelnyti, kai savo ruožtu T.Venclova šioje pozicijoje visados buvo perspektyvus kandidatas su pertekliumi, bet neturėjo jokio institucinio palaikymo.

Tačiau nepasiduodu pagundai žengti lengviausiu keliu, keliant hipotezę, kad T.Venclova pataikavo žydams ir lenkams dėl to kad neva siekė užsitikrinti šių tautų palankumą kaip galimas Nobelio literatūros premijos nominantas. Taip tiesmukai pagalvoti galėtų nebent žmogus su įtarumo metodologijos jau galutinai sugadintomis smegenimis.

Tikriausiai vis dėlto teisus buvo tas ištremtas imperatorius, kuris laiškuose savo draugams rašė, kad nėra didesnės palaimos nei auginti daržoves provincijoje.

Karas Ukrainoje. Šimtas ketvirtoji

0
Foto: dvyliktokės išleistuvės Charkive.

Vokietijos vyriausybė paskelbė, jog imsis visų priemonių, kad šalies apginklavimui būtų skirta papildomai 100 mlrd. eurų. Ši suma papildys ir taip rekordinį šių metų gynybos biudžetą – 50,4 mlrd. eurų ir bus išleista per ateinančius penkerius metus. Vokietijos militarizavimas labai svarbus visai Europai. Šalies ekspertai pagaliau pripažino, kad Vokietija neturi nė vienos kovai parengtos brigados ir nėra pasiruošusi kariniams veiksmams.

Keisčiausia tai, jog karo su Ukraina kontekste, šis faktas beveik arba visai neaptarinėjamas. Spėjama, jog žiniasklaida jau „pavargo“ nuo neįvykdytų pažaduko Scholz pareiškimų dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Kitaip tariant, Vokietijos valdžios pareiškimais nebetikima.

V. Zelenskis pareiškė, kad Ukrainai nepriimtini Vakarų planai dėl karo su Rusija nutraukimo. Ukrainos prezidentas atmeta bet kokius primestus „taikos planus“, kurie kuriami be Ukrainos dalyvavimo. Zelenskis pastebi, jog norima Ukrainą stumtelėti link nuolaidų, tam tikrų kompromisų, neatsiklausiant pačios Ukrainos.

Prezidentas teigia, jog neturi jokių taikos planų, o derybos su Rusija nuliniame lygyje. Vienintelė derybų sąlyga – pergalė arba Rusijos kariuomenės atitraukimas į vasario 23-sios pozicijas.

Teisinga ir kieta pozicija tiek Rusijos, tiek Vakarų atžvilgiu.

Dėl teroristinės Rusija veiksmų šiais metais pasaulyje gali smarkiai kilti maisto kainos, didėti badaujančiųjų. Maisto krizę Kremlius išnaudoja, kaip šantažo įrankį: bando pasipelnyti iš grūdų grobstymo, parduodamas pavogtus kviečius sausros kamuojamoms Afrikos šalims; ragina nutraukti sankcijas.

Tokia situacija apsunkina Vakarų sankcijų taikymą Kremliui. Šiuo metu dėl sausros badauja apie 17 mln. žmonių Somalyje, Etiopijoje ir Kenijoje. Afrikos šalims visiškai tas pats iš kur pirkti grūdus, todėl jos nedvejodamos pirks juos iš Rusijos.

Rusija ir Ukraina kasmet tiekdavo apie 40 proc. Afrikai reikalingų kviečių.

Putinas nurodė išmokėti 81 500 JAV dolerių išmokas kiekvienai Ukrainoje ir Sirijoje žuvusio Rusijos nacionalinės gvardijos kario šeimai.

ES komisaras Thierry Bretonas pareiškė, kad ES parengė planą, kaip atsisakyti rusiškų dujų. ES per metus iš Rusijos importuoja 155 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Briuselis ketina 50 mlrd. kubinių metrų importuoti iš Jungtinių Valstijų arba/ir Kataro. ES komisaras pažymėjo, kad dujų išteklius Kremlius naudoja Europos skaldymui.

Pats sudėtingiausias metas Rytų Ukrainos fronte. Lysičiansko ir Zaporižės rajonuose esančias kariuomenės pozicijas, keldamas karių kovinę dvasią, aplankė prezidentas Zelenskis. Šiomis dienomis spręsis vadinamosios Severodonecko kišenės likimas. Okupantai, sukoncentravę dideles pajėgas Popasnos kryptyje, stumiasi į šiaurę. Iziumo kryptyje didelės rusų pajėgos braunasi link Slovjansko. Masine artilerijos ugnimi apšaudomas Severodoneckas. Baiminamasi, jog jei Popasnos grupuotė atkirs Severodonecką ir Lysičianską, didžiulėms ukrainiečių pajėgoms iškils Mariupolio pavojus.

Priešas taip pat telkia pajėgas puolimui Zaporižės kryptimi. Ši rusų okupantų sėkmė sąlygota vėluojančiu ginklų tiekimu. Arestovičius pastebi, jog svarstymai ir abejonės, įveliančios vakarų partnerius į diskusijas dėl ginkluotės tiekimo, silpnina Ukrainos galimybę gintis ir pereiti į puolimą. Zelenskis pabrėžia, jog šiuo metu reikia mažiau kalbėti apie ginklų tiekimą, o ginklus tiesiog tiekti.

Būtent. „Like“ rinkimas, skambūs, miniai patinkantys šūkiai politikams kur kas svarbiau, nei jų šalių geležys, pristatyti Ukrainos kariams. Deja, šis pigių politinių blizgučių ir skudurų turgus šiandien turi daugiau įtakos nei gyvybiškai svarbūs strateginiai ėjimai.

Baltarusijoje kuriama pietų operatyvinė vadovybė, numatoma padidinti Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų skaičių iki 80 tūkst. karių.
Donecko kryptimi tęsiasi rusų artilerijos apšaudymas, oro smūgiai iš lėktuvų ir sraigtasparnių. Pagrindinės okupantų pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto kryptis. Rusai toliau šturmuoja Severodonecko miestą, kovos tęsiasi. Ukrainos kariai daro priešui didelius nuostolius.

Ukrainos kovos sraigtasparniai smogė priešo pajėgoms Chersono srityje, o karo lėktuvai – amunicijos sandėliams Mykolaivo srityje. Priešas neteko daugiau kaip 20 žmonių ir iki 10 vienetų karinės technikos.

Rusijos karo laivai atsitraukė 100 km nuo Ukrainos pakrančių. Štai ką reiškia vien tikimybė gaut „Harpūnu“ į pasturgalį.

Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.

1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Ukrainiečiai intensyvina kontratakas į šiaurę nuo Charkiv. Pagrindiniai atakų objektai Kazacha Lopan, Ternova ir Rubizhne. Svarbu pastebėti, kad orkai praneša, kad prie Rubizhne ukrainiečiai forsavo Donec upę ir bando kitame krante susikurti placdarmą. Ukrainiečiai šia tema kol kas tyli, reikalinga tikslinti informaciją. Kaip ten bebūtų, iniciatyvą sektoriuje savo rankose toliau laiko ukrainiečiai.

• Izyum. Kaip ir vakar minėjome, agresorius didžiausias pastangas deda puldamas Dovhenke ir Dolyna link su tikslu atkirsti ukrainiečių grupuotę Pasika – Bohorodychne. Puolimo rezultatai kol kas nežinomi. Ukrainiečiams kritiškai svarbu išlaikyti gynybos liniją Cherkaske – Novomykolaivka – Dolyna – Bohorodychne – Tetianivka – Prishyb – Sydorove – Rayhorodok. Tai vandens kliūtimis pridengtas, kelių išvagotas ruožas, kuris kritiškai svarbus Slaviansk gynybai. Ukrainiečiai jau ne kartą parodė, kad puikiai moka išnaudoti vietovę, targetingą, ugnį ir manevrą ginant tokius svarbius ruožus.

• Lyman. Verda sunkūs mūšiai vakariame flange, agresorius skelbia užėmęs Svyatohirsk. Tai paskelbė ne tik propagandistai, tačiau ir didis elnių generalisimusas tovariščius Shoigu. Tai gali būti susiję ne tik (o gal ne tiek) su pasiektais rezultatais, kiek su noru parduoti pergales vidinei auditorijai, o ypač konkurentams ir šeimininkams Kremliuje. Kaip ten bebūtų, net ir taktinė orkų sėkmė Svyatohirsk komplikuotų ukrainiečių grupuotės Pasika – Bohorodychne padėtį. Neatmestina, kad ukrainiečių pajėgos iš Pasika bus atitrauktos, nes yra grėsmė, kad jos bus apsuptos.

• Severodonetsk. Sunkūs mūšiai mieste toliau tęsiasi. Agresorius sutelkė dar daugiau artilerijos sistemų, ukrainiečiai jau sunkiai gali varžytis su tokiu vamzdžių kiekiu. Persvara ugnimi kontaktinėje linijoje pereina į orkų rankas. Visgi ukrainiečiai toliau ginasi, vykdo kontratakas.

• Bakhmut.

a) Orkai čia taip pat meta rezervus (manevriniai vienetai, parama ugnimi, aviacija) ir bando perlaužti situaciją sau naudinga linkme. Visgi kol kas kelio Bakhmut – Lysychansk perkirsti ir įsitvirtinti vakarinėje jo dalyje nepavyksta – ukrainiečiai atmušė visas atakas.

b) Toliau tęsiasi mūšiai Mykolaivka ruože. Panašu, kad agresoriui pasiekti taktinių tikslų nepavyko.

c) Didėja spaudimas Komyshuvakha, tačiau ir čia ukrainiečiai kol kas laikosi. Visgi ukrainiečių grupuotės apsupimo Zolote klausimas dėl senkančių gynėjų resursų (tiekimas iš Siversk sutrikdytas) su kiekviena mūšių diena tampa aktualesnis.

2) Centras. Avdiivka sektoriuje ir toliau dirba abiejų pusių artilerija, vykdoma žvalgyba. Orkų manevriniai vienetai (didžiąja dalimi sudaryti iš “elitinių” DNR/LNR dalinių) nebeturi potencialo pulti, kelinta diena stovi gynyboje. Tokia ta jau bene jau mėnesį orkų skalambyta “Avdiivkos katilo likvidavimo operacija”.

Zaporizhia. Atsinaujino mūšiai aplink Orikhiv ir Huliajpole, tačiau sunku spręsti, ar tai kažkas daugiau nei lokalus suintensyvėjimas.

3) Pietų kryptis. Ukrainiečiai toliau sėkmingai laiko išsikovotą placdarmą aplink Davidiv Brid. Agresorius vėl pabandė pulti, tačiau apsilaužė ragus ir grįžo iš kur atėjęs. Tuo orkų nesėkmės nesibaigia. Siekdami išlaikyti gynybos tankį ir gylį jie priversti trumpinti užimamą frontą aplink Chersoną, todėl traukiasi. Ukrainiečiai artilerijos ir manevrinių vienetų pagalba neleidžia suabejoti tokių veiksmų teisingumu. Atskirose vietose nuo kontaktinės linijos iki Chersono miesto liko 15 km (darbinis atstumas ukrainiečių artilerijai). Matydami lėtai, bet nenumaldomai blogėjančią padėtį, orkai iš Vasilivka (kur visai neseniai kaupė pajėgas tikėtinam puolimui Zaporizhia link) ir Melitopol permeta pajėgas į Cherson.

*****

Foto: V. Zelenskis lankosi Ukrainos rytuose. Šaltinis: Nexta

Po smūgių Kyjivui į dienos šviesą išlindo bunkerinis. Parodyt, kad tai jo darbas. Putinas pagrasino, kad Rusija smogs naujiems taikiniams, kurie iki šiol buvo neliesti, jei Vakarai tieks Ukrainai toliašaudės artilerijos sistemos raketas. Bunkerinis mano, kad ginklų tiekimu Ukrainai civilizuotas pasaulis siekia kuo ilgiau „pratęsti ginkluotą konfliktą“. Tuo pačiu Putleris paaiškino, kad tos naujos Vakarų raketos „nėra kažkas naujo.“

Na na, atrodo, „didžiam dziudo ringo meistrui“ drėksta delniukai. Taip, jis smogė pirmas, bet dabar suvokia, jog bus mušamas. Galbūt, jį netgi spardys kojomis.

Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrij Medvedev sukritikavo Vakarus dėl sankcijų prieš Kremliaus gaujos šeimų narius. Sankcijos neteisėtos, nes jos esą nukreiptos ne prieš Rusijos politikus, o prieš jų šeimų narius, „kurie niekuo dėti“. Peterburgo banditėlis verkia, kad JAV ir Europa nutarė atimti Putino dukryčių turtus ir, nepatvirtintais duomenims, išgrūsti lauk Medvedevo sūnelį iš JAV.

Įdomi ta Kremliaus šeima: loja ir kovoja prieš Vakarus, o savo vaikiukams nuperka studijas geriausiuose JAV ir Europos universitetuose. Oj, kaip seniai laikas buvo jiems kraustytis iš New York 5th avenue į Sransko ulica.

Vokietijos žiniasklaida skelbia, kad Vokietijos vyriausybė nenori Ukrainai perduoti tankų, nes bijo, kad euforijos apimti ukrainiečiai panaudos juos puldami Rusijos Federaciją. O tai gali išprovokuoti Trečiąjį pasaulinį ir toliau jūs visą seną dainą, manome, kad žinote. Žodžiu, tankų perdavimas net nėra svarstomas kaip viena iš galimybių. Kad Ukraina gali laimėti prieš Rusiją viena, mes esame tikri. Ar Vokietija (ir kitos Vakarų šalys) gali laimėti prieš Rusiją be Ukrainos, čia jau klausimas. Žinoma, mes kalbame ne apie tiesioginį ginkluotą konfliktą. Kol kas.

Rusija ieško pirkėjų Ukrainoje pavogtiems grūdams tarp Afrikos šalių. Ukraina teigia, kad nuo vasario mėnesio, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją, Rusija pavogė iki 500 000 tonų kviečių, kurių vertė siekia 100 mln. dolerių. Didžioji dalis grūdų buvo nugabenta į Rusijos kontroliuojamo Krymo uostus, o tada perkrauta į laivus, įskaitant ir kai kuriuos, kuriems taikomos Vakarų sankcijos, teigia Ukrainos pareigūnai.
Juodkalnija, Bulgarija ir Makedonija uždarė savo oro erdvę rusų orlaiviams, todėl Lavrovo oficialus vizitas į Serbiją žlugo.

Be esminių pakitimų. Pastebimas nesutarimas dėl taktikos, ginant Luhansko sritį, t.y. Severodonecką ir Lysičianską. Ukrainos kariuomenė sėkmingai ginasi Severodonecke, tačiau priešas neva dėl to pasistūmėjo prie Iziumo pietvakarių kryptimi ir link Sloviansko. Baiminamasi, jog nepasikartotų Debalcevės scenarijus. Siūloma trauktis iš Severodonecko ir taip sustiprinti kitas pozicijas.

Karas, – tai matematika ir menas viename. Mes neabejojame Ukrainos kariuomenės vadų ir štabų sprendimais ir tikime, kad tragedija nepasikartos. Šimtai karininkų, analizuojančių ir planuojančių Ukrainos pajėgų štabuose tikrai geriau už mus žino, koks veiksmų eigos variantas yra geriausias. Vis dėlto, laikytumės kuklios nuomonės, kad Severodenckas nėra toks svarbus, kad jame būtų verta rizikuoti vykstančios operacijos rytuose eiga. Jei situacija pasikeistų ukrainiečių nenaudai, geriau palikti miestą tam, kad būtų sukauptas potencialas platesniam kontr-puolimui ateityje.

Baltarusijos teritorijoje pagal Ukrainos valstybinę sieną, dislokuojami Rusijos daliniai, ginkluoti raketų kompleksais „Iskander-M”, priešlėktuvinėmis sistemomis „Pancir-C1”, priešlėktuvinėmis raketų sistemomis S-400, taip pat sraigtasparniai ir naikintuvai.

Slobožansko rajone priešas apšaudo Ukrainos dalinius iš artilerijos, raketinių granatsvaidžių, minosvaidžių ir tankų. Rusai okupuotose teritorijose intensyviai atkuria transporto infrastruktūrą ir stato pontonines-bėgines perėjas per upes.

Donecko rajone okupantų daliniai apšaudo ukrainiečių pozicijas palei visą sąlyčio liniją. Raketomis apšaudyti Slovianskas, Lysičianskas ir Orichovė.

Okupantai toliau šturmuoja Severodonecką.

Pranešama, kad trasoje Artiomovskas – Lysičianskas žuvo dar vienas Rusijos generolas Romanas Kutuzovas. Atrodo, senas karių priežodis, kad mūšius laimi kareiviai, o medalius gauna generolai, orkų gretose skamba kitaip: kai eiliniai driskiai bėga iš mūšio lauko, Ukrainos gynėjų kulkas susirenka vadovaujantys mėsininkai.

Mariupolio „Azov“ pulko vado Deniso Prokopenkos žmona Kateryna Prokopenko informavo, kad įkalintiems „Azov“ kariams trūksta maisto ir vandens. Informaciją apie įkalintuosius pateikia Raudonasis kryžius, tačiau perduodama rusų teikiama informacija. Mes iš pat pradžių skeptiškai žiūrėjome į „Azov“ karių apsikeitimo į rusų belaisvius operaciją per tris dienas. Manom, jog šviesa tunelio gale atsiras tik žlugus Putlerio režimui.

Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas:

Charkiv. Agresorius artilerijos ugnimi atakuoja šiaurinį Charkiv ruožą, tvirtina savo gynybą ir siekia neleisti ukrainiečiams formuoti puolamųjų grupių bei naikina civilinę infrastruktūrą. Ukrainiečių artilerija duoda grąžos.

Izyum. Čia esančios agresoriaus pajėgos nebeturi pajėgumo stambiam puolimui ir vykdo lokalias atakas su tikslu užimti Slaviansk ir neleisti jiems organizuoti kontratakų.

Lyman:
Nesisekant atakoms nuo Izyum Slaviansk link, orkai bando šia kryptimi pulti nuo Lyman sektoriaus. Ir toliau stengiasi atakuoti vakarinį grupuotės flangą (Svyatohirsk) su tikslu sudaryti sąlygas ukrainiečių grupuotės Donec upės forsavimui. Neatmestina, kad po kelių dienų matysime bandymus nuo Izyum grupuotės vykdyti lokalias atakas Pasika – Bohorodychne link ir taip išsekinti abipus upės besiginančią ukrainiečių grupuotę.

Agresorius tęsia pastangas suformuoti tvarų placdarmą Staryi Karavan ruože su tikslu forsuoti Donec upę, užimti Rayhorodok ir tuomet pulti Slaviansk link. Orkų atakos didelės sėkmės neatnešė, mūšiai tęsiasi.

Severodonetsk. Ukrainiečiai po vakarykščių kontratakų gina vakarinę, dalį pietinės ir pietvakarinės miesto dalies. Visgi orkai ir toliau čia laiko iniciatyvą savo rankose ir kontroliuoja didžiąją dalį miesto. Prie padėties stabilizavimo pirmiausia prisidėjo ukrainiečių artileristai, dirbantys iš pozicijų aplink Lysychansk. Panašu, čia gynėjai skubiai sugebėjo surinkti tinkamą kiekį ugnies priemonių, kurios neleidžia dominuoti orkams.

Bakhmut. Ukrainiečiams ir toliau pavyksta laikyti orkus rytinėje kelio Bakhmut – Lysychansk pusėje, agresoriaus puolimas čia įstrigęs. Iš dalies dėl šios priežasties agresorius bando įdarbinti galvą į sieną daužančias pajėgas ir meta jas šiaurėn Nyrkove ir Mykolayivka link. Taip siekiama užimti ant aukštumų išsidėsčiusias gyvenvietes su tikslu 1) efektyviau apšaudyti kelią Bakhmut – Lysychansk ir 2) rengtis galimam Lysychansk šturmui.

Centras. Be didelių pakitimų.

Zaporizhia. Be didelių pakitimų.

Pietų kryptis. Orkai ir toliau bando atsikovoti prie Davidiv Brid prarastas teritorijas ir intensyviai atakavo ukrainiečius prie Belaya Krinitsa, Sukhyi Stavok ir Lozove. Nepaisant sutrikdyto aprūpinimo (prieš kelias dienas orkų aviacija sunaikino tiltą per Inhulec upę), ukrainiečiai sugebėjo išlaikyti placdarmą, o agresorius atsitraukė.

Kviečiame taip pat pasižiūrėti Patrulio bazės laidą, kurioje kalbinome Ukrainos užsieniečių legione tarnavusį lietuvį, buvusį SOP komandos vadą, MMA kovotoją, atsargos vyr. ltn. Rolandą Čižauską. Bus dar aiškesnis vaizdas, kaip kas atrodo ant žemės.

*****

Norvegiškos haubicos Ukrainoje
“ – Rusija neturi būti žeminama, nepaisant „istorinės” Putino klaidos”, – vakar pareiškė Macronas, tuo labai įžeisdamas Ukrainos žmones. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kaip mat sureagavo į Prancūzijos prezidento Macrono komentarą, tviteryje paskelbdamas, kad „raginimai vengti Rusijos pažeminimo gali tik pažeminti Prancūziją ir kiekvieną kitą šalį, kuri to reikalaus. Būtent Rusija pati save žemina. Mums visiems geriau susitelkti ir pastatyti Rusiją į vietą. Tai atneš taiką ir išgelbės gyvybes”.
Macronas taip rūpinasi Putino veidu ir taip stengiasi Rusijos orumo išsaugojimu, kad galėtų nedelsdamas paprašyti Rusijos pilietybės, kaip tai padarė jo tautietis Gerar Depardieu. Gertų vyrai vyną jachtoje su vaizdu į Mariupolį…
Ukrainos derybų grupė teigia, kad derybos su Rusija gali būti tęsiamos sustiprinus Ukrainos pozicijas. Ukrainos derybinės pozicijos matuojamos ginklais ir jų efektyvumu, būtent taip, kaip šiandien reikia kalbėti su Rusija.
Ukrainos „Energoatom” paskelbė, jog šįryt 5.30 val Rusija įvykdė dar vieną branduolinio terorizmo aktą: Rusijos sparnuotoji raketa praskrido kritiškai žemai virš Pietų Ukrainos atominės elektrinės. Greičiausiai ši raketa buvo paleista į Kyjivą, kur šį rytą griaudėjo sprogimai.
Šiknarankiai besisvaidydami klišomis raketomis pridarys bėdos ir sau, ir pasauliui. Spjaukim triskart per petį.
Smūgiai į Kyjivą greičiausiai Kremliaus beviltiškumo ženklas, suvokiant, kad diena X, kuomet Ukraina pereis į kontrpuolimą artėja. Jau dabar su turimais ginklais ukrainiečiai didvyriškai stumia okupantą iš Severodonecko. Turėdami modernią ginkluotę ir išmokę su ja veikt, ukrainiečiai okupantui užkurs tikrą pragarą. Arestovičius garsiai mąsto, kad persilaužimas fronte įvyks liepos gale – rugpjūtį, o Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas paskelbė optimistines prognozes, kad karas baigsis dar šiais metais. Mes esame kiek atsargesni ir manytume, kad aktyvūs veiksmai turėtų baigtis iki žiemos. Bet karas, jei Rusija nebus demilitarizuota, denacifikuota ir nuteista už karo nusikaltimus, tęsis.
Be esminių pakitimų. Nepatvirtintais duomenimis nuo vadovavimo Donbaso „karinei operacijai“ nušalintas „Sirijos skerdikas“ Dvornikov. Per du mėnesius intensyvių bombardavimų nepasiekta jokių esminių operacinių tikslų, išskyrus Iziumo ir Popasnos užėmimą. Nepasiteisino bombų ir raketų taškymo taktika. Ar tai tiesa ir ar karo nusikaltimų vairas perduotas generolui Genadij Židko, sužinosime. Dažnas karo vadų keitimas rodo, kad Kremliaus režimas blaškosi ir yra labai nepatenkintas karo eiga.
Iki birželio 11 d. pratęstas Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties patikrinimo terminas. Bresto srityje vyko pratybos, kuriose dalyvavo ir Baltarusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai.
Rytuose rusai daugiausia dėmesio skiria puolamosioms operacijoms, siekiant apsupti Ukrainos karius Severodonecko ir Lysičiansko rajonuose ir blokuoti pagrindinius logistikos kelius.
Slovjansko apylinkėse priešasi baigė pergrupuoti karius. Kai kurie daliniai juda į priekį Dovhenke – Dolyna ir Bražkivka – Vernopilja kryptimis.
Avdijivkos, Kurachivo, Novopavlovsko ir Zaporožės kryptimis okupantai apšaudo priekinę gynybos liniją ir ukrainiečių kariuomenės užnugarį.
Pietuose, Chersono srityje, driskius gynybinėse pozicijose naikino Ukrainos aviacija.
Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvai patruliuoja valstybės oro erdvėje ir teikia ugnies paramą kariuomenės daliniams.
Norvegijos savaeigės haubicos M109A3 jau daužo priešą priešakinėse fronto linijose.
Vakar prie ukrainietiškai lietuviškų barščių bendraujant su 2014-ųjų Donecko oro uosto gynėju, buvome pusiau juokais, pusiau rimtai paprašyti nevadinti driskių, vagių, žudikų, prievartautojų ir marodierių orkais. Agresoriaus ir okupanto ginkluotų nusikaltėlių gauja to neverta.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys

*****

Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)

Jacek Karnowski. Dar viena priežastis, kodėl Vokietija ir Prancūzija delsia padėti Ukrainai

1

laikmetis.lt

Prancūzijos ir Vokietijos nenorą padėti Ukrainai lemia galingesnės Lenkijos baimė, rašo Jacekas Karnowskis.

Prancūzijos ir Vokietijos reakcija Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu ir toliau nuvilia. Pagalba, kurią jie siunčia Ukrainos gynėjams, ateina per lėtai; jie nelinkę taikyti sankcijų; o gestai V. Putinui, tokie kaip nuolatiniai skambučiai, yra tiesiog gėdingi.

Daugelis jų pastangų padėti Ukrainai sukuria įspūdį, kad jie tyčia delsė ar tiesiog apsimetinėja padedantys kariaujančiai Ukrainai. Po pirminio nusivylimo dėl to, kad Ukraina kovoja pati ir tai daro efektyviai, Kijevas dabar spaudžiamas nusileisti Maskvai. Ukraina turėtų sutikti atiduoti trečdalį šalies, kad Paryžius ir Berlynas, taip pat Haga ir Roma būtų patenkinti.

Ar tai yra nenoras aukoti savo ekonominių interesų? Susirūpinimas dėl pigios rusiškos energijos? O gal tai kažkas kita? Tikiu, kad yra daugiau.

Iš esmės šis „žaidimas“, kurį stebime, liečia visą Vidurio ir Rytų Europos regioną – ypač Lenkiją. Kai kurios Vakarų šalys, gal nesąmoningai, bet nujaučia, kad Rusijos agresija pradėjo procesus, kurie ilgainiui objektyviai sustiprins Lenkiją – šalį, kuri ir taip jau per daug galinga kitų Vakarų šalių lūkesčiams, kuriuos jai kėlė 1990-aisiais.

Dabar yra galimybė sukurti nuolatinį Varšuvos ir Kijevo aljansą – aljansą, kuris potencialiai atsveria Vokietijos ir Prancūzijos ašį. Tai būtų aljansas, kuris, Ukrainai sėkmingai tapus ES nare, galėtų pakeisti žaidimo taisykles Europos bendrijoje.

Dabar yra galimybė sukurti nuolatinį Varšuvos ir Kijevo aljansą – aljansą, kuris potencialiai atsveria Vokietijos ir Prancūzijos ašį

Rusijos agresija prieš Ukrainą taip pat yra svarbus lūžis viso regiono psichologijoje ir savimonėje. Šalys, kurioms grasina Rusija, be Lenkijos ir Ukrainos, yra Baltijos valstybės, Rumunija ir Moldavija, kurios iš naujo apibrėžia savo poziciją, politiką ir interesus. Galima sakyti, kad jie seka Varšuvos pėdomis ir tampa vis ryžtingesni. Kad ir kaip norėtų Berlynas, grįžti prie senojo veikimo metodo tampa neįmanoma. Berlyno vadovybė ne tik negarantavo saugumo, bet netgi padidino tiesioginę grėsmę šio regiono šalims.

Karo Ukrainoje statymai yra milžiniški.

Jei Ukraina pralaimės, atsižvelgiant į Rusijos veiksmus okupuotose teritorijose, tuomet iškils grėsmė ne tik ukrainiečių valstybei, bet ir fiziniam jų tautos išlikimui. Tuomet ir Lenkijos bei kitų regiono šalių saugumui kils tiesioginė grėsmė.

Tuo tarpu Ukrainos triumfas gali baigtis istoriniu geopolitiniu lūžiu, kuris būtų labai naudingas Lenkijai. Lenkiją padėti Ukrainai privertė ne tik krikščioniškas solidarumas ir geraširdiškumas, bet ir šaltas politinis bei istorinis skaičiavimas. Kas to nemato, yra akli.

 

Ramūnas Aušrotas. Sėkmingai mažinti gimstamumą

0

Ramūnas Aušrotas yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Vieno interviu metu sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys leptelėjo apie sėkmingai mažėjantį gimstamumą. Galėjo pasirodyti, kad tai lapsus linguae. Juk visiems nutinka. Tačiau jo vadovaujamos ministerijos vykdoma sveikatos apsaugos politika – hormoninės spiralės Levonorgestrel įtraukimas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir leidimas ją skirti paauglėms, rajono ligoninių akušerinių – ginekologinių skyrių uždarymas, galiausiai ketinimai įteisinti medikamentinį abortą – verčia galvoti kitaip.

SAM rengia naujos redakcijos Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašą, kuris turėtų pakeisti dar 1994 m. priimtą ir iki šiol nekeistą Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašą.

Verta perskaityti abu, tiek Jurgio Brėdikio įsakymą, tiek Arūno Dulkio kol kas dar tik įsakymo projektą, ir palyginti. Nepaisant to, jog senoji tvarka atsiduoda sovietiniu naftalinu, pagal požiūrį į žmogaus gyvybę ji visa galva lenkia „modernų“ naująjį aprašą.

Jei senasis aprašas nors ir įteisino nėštumo nutraukimą moters pageidavimu iki 12 savaitės, bet bent jau formaliai deklaravo, kad nėštumo nutraukimas kaip toks nėra geras dalykas. Tai akivaizdu iš aprašo 1.5 punkto, kuris numatė, jog iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Šią informaciją turėjo pateikti siuntimą išduodantis gydytojas akušeris–ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju – gydytojas, kartu su moterų konsultacijos vedėju.

Aišku, praktikoje retas kuris gydytojas akušeris ginekologas, prieš išrašydamas siuntimą nėštumo nutraukimui, drįsdavo leistis į tokį pokalbį su paciente. Bet bent jau tokia pareiga teisės akte buvo.

Na, o naujasis aprašas vadovaujasi ideologiniu principu: moters kūnas – moters reikalas. Projektas fiksuoja, jog gydytojas akušeris ginekologas suteikia moteriai „nenurodomojo pobūdžio informaciją“, kas išvertus į normalią kalbą reiškia, kad jokio kalbėjimo apie nėštumo nutraukimo galimą žalą moters psichinei sveikatai ir moralinę žalą šeimai nėra ir negali būti.

Naujasis aprašas vadovaujasi ideologiniu principu: moters kūnas – moters reikalas.

Užtat numatyta pareiga gerai išaiškinti visus nėštumo nutraukimo būdus, kad moteris, apsvarsčiusi jų pliusus ir minusus, pasirinktų tą, kuris jai yra tinkamiausias. Kitaip tariant, gydytojo funkcija yra kaip eksperto – parinkti klientei mažiausiai jos sveikatai rizikingą ir greičiausiai į įprastinę veiklą leidžiančią sugrįžti nėštumo nutraukimo procedūrą.

Naujajame nėštumo nutraukimo tvarkos apraše apskritai nebelieka jokių socialinių apsauginių principų, kad nėštumas būtų nutraukiamas kiek galima rečiau. Be jau mano minėtos pareigos paaiškinti moteriai apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams (šeimai), nebelieka nuorodos apie tai, jog tokią informaciją pageidautina suteikti ir sutuoktiniui. Kitaip tariant, būsimo vaiko tėvas yra išstumiamas iš sprendimo priėmimo lauko.

Dar daugiau, jei 1994 m. tvarka numatė, jog nėštumo nutraukimo nepilnametei iki 16 metų atveju yra būtinas, o nuo 16 iki 18 metų pageidautinas raštiškas tėvų sutikimas, tai naujojoje tvarkoje šio reikalavimo nelieka. Kitaip tariant, sudaromos sąlygos nepilnametei nuo 16 iki 18 metų nutraukti nėštumą be tėvų žinios ir dalyvavimo.

Demokratinių vakarų šalių įstatymuose, reguliuojančiuose nėštumo nutraukimą, paprastai yra numatomas laukimo periodo reikalavimas, arba sprendimo nutraukti nėštumą moratoriumas. Be kitų dalykų, jis yra reikalingas ir tam, kad padėtų įgyvendinti vieną iš pacientų teisių – teisę į laisvą informuotą sutikimą. Sunku kalbėti apie laisvą sutikimą, kai iš moters reikalaujama priimti sprendimą čia ir dabar, ramiai neapsvarsčius visus „už“ ir „prieš“, o svarbiausia – gerai neįvertinus gautą informaciją apie su nėštumo nutraukimu susijusią riziką ir galimas komplikacijas. Todėl, pvz., Vokietijos Baudžiamajame kodekse net numatyta, kad vienas iš kriminalinio aborto atlikimo požymių yra nesuteikimas moteriai įstatyme numatyto laiko apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo.

Nors senojoje tvarkoje laukimo periodas nebuvo numatytas expresis verbis, jį buvo galima išskaityti netiesiogiai, pagal tai, kaip joje sudėliota veiksmų schema. Pagal aprašą moteris turėjo raštu pareikšti apie savo apsisprendimą nutraukti nėštumą ne akušerio ginekologo kabinete, kuris išduoda siuntimą nėštumo nutraukimui, bet stacionare, kur atliekamas nėštumo nutraukimas (1.9. p.) Tarp kreipimosi į polikliniką ir nėštumo nutraukimo stacionare realiai yra laiko tarpas, kurio metu moteriai egzistuoja galimybė įvertinti gydytojo akušerio ginekologo suteiktą informaciją.

O štai naujoje tvarkoje laukimo periodo galimybės negalima išskaityti. Pagal apraše numatytą veiksmų schemą, moteris, gavusi su nėštumo nutraukimu susijusią informaciją (14 p.), pasirenka nėštumo nutraukimo būdą (15 p.) Taigi, sprendimas priimamas vietoje, papildoma konsultacija tuo tikslu kitu laiku nėra numatyta. Pagal aprašą, kita konsultacija skiriama jau įvertinti nėštumo nutraukimo eigą, o ne sprendimui dėl nėštumo nutraukimo priimti (19 p.). Esant tokiai veiksmų sekai, 14.1. p. įrašyta pareiga informuoti ir apie galimybę gauti medicinos psichologo ir (ar) socialinio darbuotojo konsultaciją bus įgyvendinama tik formaliai ir neturės jokio praktinio poveikio.

Senoji tvarka numatė, jog nėštumo nutraukimas ne dėl subjektyvių, o dėl objektyvių priežasčių yra galimas tik tuo atveju, jei jis gresia moters gyvybei ir sveikatai. 2.1. p. buvo nustatyta, jog „Nėštumas nutraukiamas tik atsiradus realiai grėsmei motinos sveikatai ir gyvybei.“ Dėl vaisiaus anomalijų nėštumas galėjo būti nutrauktas tik diagnozavus nesuderinamą su gyvybe vaisiaus apsigimimą (2.4. p.), prieš tai išaiškinus moteriai galimas priešlaikinio nėštumo nutraukimo pasekmes motinos sveikatai.

Šių nuostatų naujame projekte nėra. Naujame apraše atsisakoma „realios grėsmės“ kriterijaus, taip sudarant prielaidas prie kontraindikuotino nėštumo priskirti ir tuos atvejus, kada vaisiaus liga ar apsigimimas nesukelia grėsmės moters sveikatai. Prie projekto esančiame Vaisiaus ligų ir (ar) būklių, dėl kurių gali būti nutrauktas nėštumas, sąraše yra numatytos ne tik vaisiaus raidos anomalijos, lemiančios vaisiaus mirtį gimdoje ar iškart po gimimo, bet ir tokie atvejai, kai vaisiaus apsigimimas realiai negresia moters sveikatai, o gimęs kūdikis gali išgyventi ir gyventi orų gyvenimą. Vienas iš tokių atvejų yra trisomijos (Dauno) sindromas. Žinant, kad šiuolaikinės medicininės diagnostinės priemonės leidžia jį diagnozuoti ankstyvoje stadijoje, tai reiškia, jog iš esmės, nauju aprašu yra įteisinama eugeninė praktika.

Nauja inovacija nėštumo nutraukimo operacijos apraše – medikamentinis abortas, sumaniai pavadintas vaistiniu (projekto 2.4). Žinant, kad etimologiškai žodis „vaistas“ yra „gydomoji priemonė“ (DLKŽ. 905 p.), toks eufemizmas iš vaistų skamba kaip pasityčiojimas. Pagal naują aprašą, medikamentinis abortas bus galimas iki 9 nėštumo savaitės, tačiau moterys galės rinktis ir chirurginį iki 12 savaičių. Pastarojo atlikimas nebus kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.

2022 m. balandžio 29 d. LRT radijo laidoje „Radijo ringas“ Seimo narė J. Sėjonienė pasidžiaugė medikamentinio aborto įteisinimu, sakydama, jog medikamentinis abortas yra moteriai saugus. Jei tokią žinutę būtų paleidęs politikas, niekaip nesusijęs su medicina, būtų galima suprasti. Bet J. Sėjonienė yra gydytoja ir puikiai žino, jog kiekviena intervencija sveikatos priežiūroje yra susijusi su vienokia ar kitokia rizika. Jei būtų kitaip, naujasis aprašas nenumatytų papildomos privalomos gydytojo konsultacijos (19 p.).

Seimo narė J. Sėjonienė pasidžiaugė medikamentinio aborto įteisinimu…

Tarp projekto eilučių galima įskaityti, jog egzistuoja tikimybė, jog nepavyks iš pirmo karto medikamentiniu būdu nutraukti nėštumą, arba kad po medikamentinio aborto vis tiek reikės atlikti chirurginį abortą (21 p.) Tyrimai rodo, kad 30 proc. atvejų nepavyksta nėštumo nutraukti iš pirmo karto. Kiek visuomenė (moterys) apie tai informuota (-os)? Todėl politiko kalbėjimas apie tai, kad medikamentinis abortas, lyginant su chirurginiu, yra saugus, yra neatsakingas.

Kalbant apie medicininį abortą, visiškai pamiršdama, kad nėštumo nutraukimo situacijoje mes turime du asmenis. Ir tai ne vertybinė nuostata, o mokslo (genetikos, embriologijos) patvirtintas faktas. Iš negimusios gyvybės perspektyvos, nėra jokio skirtumo, ar būsi nužudytas vienu ar kitu būdu. Rezultatas – tas pats. Žmogaus gyvybės vertę pripažįstanti ir etikos principais besivadovaujanti medicina taiko vadinamąjį „pagalbos dviems asmenims principą“, ieškodama būdų suderinti abiejų – mamos ir besivystančio vaiko – interesus.

Pabaigai – neskaniausias momentėlis. Kaip žinia, ministras jau paleido ligoninių tinklo reformą. Ją visuomenė jau pajuto – kai kurių rajono ligoninių akušerijos ir ginekologijos skyriai jau yra uždaryti. Kaip tai susiję su nėštumo nutraukimo tvarkos aprašo keitimu?

Ogi iki šiol nėštumo nutraukimas buvo teikiamas tik stacionare. Įteisinus medikamentinį abortą, yra numatoma galimybė šią paslaugą teikti ne stacionare, bet ambulatoriškai. Naujo aprašo 3.1. numato, kad vaistinio nėštumo nutraukimo paslauga pacientei iki 9 nėštumo savaičių teikiama ASPĮ, turinčioje licenciją teikti ambulatorines antrinio ir (ar) tretinio lygio akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas. O 3.2. punktas leidžia taip teikti ir chirurginio nėštumo nutraukimo paslaugas pacientei iki 6 nėštumo savaičių.

SAM neapsižiūrėjo, kad baigėsi vaistinio preparato „Misoprostol“ registravimo Lietuvoje laikas

Kitaip tariant, gimdyti reikės važiuoti į Kauną arba Vilnių arba į kitą stambią regiono ligoninę, o abortą galima bus atlikti čia pat, vietoje. Štai taip atrodo tas ministro žadėtas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Mūsų ministras išsikėlė sau tikslą kovoti su gimstamumu ir sėkmingai jį vykdo.

Sveikatos apsaugos ministrui, kaip politikui, reikia priminti, jog 1994 m. rugsėjo 5–13 d. Kaire vykusioje JT Tarptautinėje gyventojų ir vystymosi konferencijoje buvo priimta veiksmų programa, kuri nustatė pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, taip pat visais atvejais suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl jo (programos 7.24 p.). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota Pekino konferencijoje 1995 m. bei 1999 m. JT Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje.

Kairo konferencijoje dalyvavo ir galutinį dokumentą pasirašė ir Lietuva, tokiu būdu prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje. Su naujuoju nėštumo nutraukimo tvarkos aprašu nuo šių įsipareigojimų, deja, nutolstama.

Projekte ir nurodoma, kad nauja tvarka įsigalios tik 2022 m. lapkričio 1 d. Kodėl taip? Ogi SAM neapsižiūrėjo, kad baigėsi vaistinio preparato „Misoprostol“ registravimo Lietuvoje laikas, ir jis, kaip reikalauja ES normos, buvo automatiškai išregistruotas iš vaistų registro. Misoprostolis, kaip ir mifepristonas naudojamas medikamentiniam nėštumo nutraukimui. Tam, kad jis būtų įregistruotas pakartotinai, reikės iš naujo atlikti vaistinio preparato registravimo procedūrą. O be šio vaistinio preparato registracijos, naujas aprašas negali pradėti veikti.