Artėja itin svarbus Europos Sąjungos įtakingiausiųjų ir jos politikos formuotojų vizitas į Kijevą. Vokietijos kancleris O.Šolcas, Prancūzijos prezidentas E.Makronas ir Italijos premjeras M.Dragi kartu vyksta į Ukrainą.
Bus derybos, svarstys svarbius Ukrainai ir Europai klausimus. Kokius? Kokia yra šių vadovų pozicija? Kuo ji skiriasi nuo Ukrainos pozicijos? Greitu metu sužinosime. Bijau nusivilti. O dabar, paprognozuokime.
Šie Europos Sąjungos lyderiai – taip, taip, gerai mane supratote, nes jie realiai valdo šią sąjungą – turi savo ypatumu, kurie yra aktualūs.
Italijos premjeras M.Dragi siūlė Ukrainai planą, kaip užbaigti karą. Plano esmė yra sėstis už derybų stalo su Rusija ir derėtis dėl „ginčytinų“ žemių. Tų, kurias rašistai užgrobė. Anot italo, jos yra ginčytinos. Tai esminis žodis.
Vokietijos kancleris Šolcas vienu metu ir duoda, ir neduoda, bet iš tikrųjų neduoda. Jis daug ir gražiai kalba, tačiau nieko nedaro (kalbu apie ginkluotę, juk nekovosi su euru rankoje prieš rašistų tanką). Be to draudžia ką nors gero daryti kitoms šalims pvz. Ispanijai, kuri nori Ukrainai duoti Leopard tankų.
Prancūzijos prezidentas Makronas pagarsėjo tuo, kad siūlo, ne, tiesiog primygtinai reikalauja, jog Europos Sąjunga, NATO ir kitos šalys neskriaustų putino, o „išsaugotų jo veidą“. Visus šiuos politikus vienija dar vienas ypatumas – jie visi skambina putinui ir tariasi.
Kokia gali būti darbotvarkė? Spėju, nes nežinau. Man atrodo svarbiausi yra šie klausimai:
1. Duoti Ukrainai kuo greičiau, kuo daugiau puolamųjų ginklų. Ukraina nori, bet šie lyderiai, bijau, kad ne.
Vyksta ginčas tarp dviejų pozicijų. Jei duosime Ukrainai puolamuosius ginklus, tai ji skriaus Rusiją ir su ja bus sunku susikalbėti.
Jei Ukrainai duosime ginklų, bet tik tiek, kad ji galėtų apsiginti, bet ne pulti, tai galėsime su Rusija draugiškai kalbėtis po karo dėl dujų, naftos ir kitų žemės gerybių, mąsto jie;
2. Suteikti Ukrainai kandidatės į ES statusą. Akivaizdu, kad šie lyderiai, nežiūrint į jų kalbas, nenori suteikti Ukrainai kandidatės statuso, nes per visus kitus plyšius ir plyšelius prateka informacija, kad Ukrainai reikia duoti kažkokį tai surogatą, tipo kandidatės į kandidatus statusą, kurio nėra jokiuose dokumentuose.
Kas yra šis naujadaras – niekas nežino. Bijau, kad už statuso suteikimą, jie, šie trys „ant žirgų” jojantys į Kijevą lyderiai, gali pareikalauti „ išsaugoti putino veidą“. Mes tau, Zelenski, statusą, o tu putinui žemes ir toliau visi laimingai gyvensime. Bijau, kad taip gali būti.
Šis vizitas atskleis ES ir NATO, kurios, tiesa, nei matau, nei jos girdžiu, esmę. Pagaliau suprasime kam padeda, ką remia senoji Europa putiną ar Zelenskį, rašistų ar demokratinių valstybių vertybes?
Ant svarstyklių yra padėtas ne tik Ukrainos, bet ir mūsų saugumo klausimas.
Naujų tyrimų duomenimis, per pirmąsias 100 invazijos Ukrainoje dienų, Rusija iš iškastinio kuro eksporto uždirbo 98 mlrd. JAV dolerių, o didžiausia importuotoja buvo Europos Sąjunga. Pirmadienį paskelbtoje nepriklausomo Suomijoje įsikūrusio Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro (angl. CREA) ataskaitoje teigiama, kad per nurodytą laikotarpį Europos Sąjunga importavo 61 proc. Rusijos iškastinio kuro eksporto, kurio vertė siekė apie 60 mlrd. JAV dolerių. Didžiausiais importuotojais (vertė JAV doleriais) buvo Kinija – 13,2 mlrd., Vokietija – 12,7 mlrd., Italija – 8,2 mlrd., Nyderlandai – 8,4 mlrd., Turkija – 7 mlrd., Lenkija – 4,6 mlrd., Prancūzija – 4,5 mlrd. ir Indija – 3,6 mlrd.
Tik primenam, kad metinis Maskolijos gynybos biudžetas 2021 metais buvo apie 66 mlrd. JAV dolerių. Nėra ką daugiau ir pasakyt – viskas skambės kaip vartymasis iš gaidžio. Deja.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi ketvirtadienį, birželio 16 d. lankysis Ukrainoje. Bendras trijų ES vadovų vizitas įvyks prieš G7 ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimus. Žiniasklaidos teigimu, tokiu būdu ketinama parodyti trijų didžiausių ES šalių paramą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Na na. Nei vienas iš minėtų trijų ponų nebuvo atvykęs į Kyjivą nuo tada, kai Rusija ir Baltarusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Europą ginančioje šalyje jau spėjo apsilankyti keli pasaulio lyderiai, įskaitant JAV, JK ir Kanados vadovus. Suprantam, Macronui nebuvo laiko – jį visą suėdė skambučiai Vovai. O ką kiti du?
Iki 2022 m. birželio 13 d. ryto Ukrainoje dėl Rusijos Federacijos vykdomos plataus masto ginkluotos agresijos nukentėjo daugiau kaip 815 vaikų, 288 vaikai žuvo ir mažiausiai 527 buvo sužeisti, praneša Ukrainos Generalinė prokuratūra. Pažymima, kad šie skaičiai nėra galutiniai, nes vyksta tyrimai laikinai okupuotose ir jau išlaisvintose teritorijose, o brutalūs karo veiksmai tęsiami neatsižvelgiant į civilių žūtis.
ES gali plėstis, o Ukraina turi europietišką kultūrą. Tokį požiūrį išdėstė ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis. Tikimasi, kad birželio 23-24 d. Europos Vadovų Taryba priims sprendimą suteikti Ukrainai kandidatės į ES statusą. Godspeed!
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sekmadienį lankydamasis Suomijoje pareiškė, kad Turkija, prieštaraudama Suomijos ir Švedijos prašymams tapti NATO narėmis, pagrįstai kelia susirūpinimą dėl saugumo. „- Tai teisėtas susirūpinimas. Kalbama apie terorizmą, apie ginklų eksportą”, – sakė J. Stoltenbergas bendroje spaudos konferencijoje su Suomijos prezidentu Sauli Niinisto, viešėdamas pas jį jo vasaros rezidencijoje Naantalyje, Suomijoje.
Terorizmas, ginklų eksportas, suprantama. Tai turi kurdai, kaip ir šimtai kitų tautų apsisprendimo laisvę, ar ne?
Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų per ateinančius metus pasaulio branduolinis arsenalas turėtų padidėti, o rizika, kad toks ginklas bus panaudotas, yra didžiausia per pastaruosius dešimtmečius, pirmadienį pareiškė vienas iš svarbiausių konfliktų ir ginkluotės tyrimų centrų SIPRI. Rusijos įsiveržimas (leidžiame sau pataisyti – vasario 24 d. pradėta plataus masto invazija) į Ukrainą ir Vakarų parama Kyjivui padidino įtampą tarp devynių pasaulio branduolinių valstybių, teigiama Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto analitinio centro naujame tyrime.
Gaila, kad žmonija sąmoningumo lygmenyje taip niekur ir nepažengė: medines kuokas pakeitė branduolinės galvutės, o daugumos galvose švilpauja prievartos vėjai.
Severodoneckas išlieka pagrindiniu rusų taikiniu ruošiantis tolimesniam Slovjansko šturmui. Ukrainos kariuomenės vado teigimu, okupantai šio miesto užėmimui sutelkė 7 bataliono taktines grupes. Be to, Rusijos okupacinės pajėgos atnaujino Charkivo gyvenamųjų rajonų apšaudymą, artilerijos ir minosvaidžių ugnimi sukaustė gynėjų dalinius Černihivo ir Sumų srityse. Visa fronto linija yra 2450 km, aktyvūs veiksmai vyksta 1105 km ruože.
Rusai vėl pradėjo spaudimą artilerijos ugnimi Charkivo apylinkėse.
Per praėjusią parą Ukrainos ginkluotosios pajėgos sunaikino apie 150 okupantų.
Okupantas, remiamas artilerijos, iš dalies sėkmingai šturmavo Severodonecko miestą ir išstūmė gynėjus iš miesto centro, tačiau nuožmios kovos tęsiasi.
Priešas artilerijos ugnimi apšaudė ukrainiečių pozicijas Lysičiansko, Severodonecko ir Toškivkos rajonuose.
Sunki naktis Krivij Riho rajone. Vakar vėlai vakare Zelenodolskas vėl buvo apšaudytas salvinėmis ugnies sistemomis “Uragan”. Okupantų ugnis buvo nukreipta į gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalus. Per apšaudymą žuvo viena moteris. Yra sužeistųjų, tarp jų trys moterys ir du vyrai.
Mykolaive rašistai sunaikino grūdų sandėlį, o ryte suintensyvėjo visų rūšių sunkiųjų ginklų ugnis.
Video: atrodo, kažkas vėl neatsargiai parūkė. Šįkart visai netoli Maskvos užsidegė Zagorskio optikos ir mechanikos gamyklos – legendinės Rusijos optikos pramonės įmonės sandėliai. Vasara, sausa.
Šiaurinis flangas
Charkiv. Agresorius pabandė kontratakuoti Rubizhne link, tačiau gerai gavo skūron. Ukrainiečiai atsilaikė.
Izyum
Ukrainiečiai atmušė orkų atakas Dovhenke ir Dolyna link. Svarbu pastebėti, kad agresorius apėjo Dovhenke ir atakavo Mazanivka (2 km į pietus nuo Dovhenke). Panašu, kad agresorius bandys judėti palei vandens kliūtis esančias į vakarus nuo kelio Izyum – Slaviansk ir ieškoti būdų iš vakarų atakuoti Krasnopillya – Dolyna – Adamivka. Prikaustyti čia esančias ukrainiečių pajėgas ir taip sudaryti sąlygas Lyman grupuotei pulti Slaviansk iš šiaurės. Ukrainiečiai pirmą tokį bandymą atmušė.
Tęsiasi mūšiai Bohorodychne, situacija ten nėra aiški. Taip pat trūksta informacijos apie padėtį Tetyanivka (kokio dydžio ten orkų pajėgos, ar jos papildomos iš Svyatohirsk, ar ukrainiečiai jas atakuoja, ar ne), tačiau galima daryti prielaidą, jog ten esantys agresoriaus vienetai nepajudėjo Bohorodychne link.
Lyman. Agresorius ir toliau kaupia jėgas ir vykdo žvalgybą mūšiu siekdamas identifikuoti galimas Syverskyi Donec forsavimo vietas. Aktyviausiai orkai juda aplink Raihorodok, kadangi čia trumpiausias ir tiesiausias kelias į Slaviansk. Neatmestina, kad artimiausiu metu matysime bandymą pradėti mūšį dėl Slaviansk.
Severodonetsk
Toliau puikiai dirba ukrainiečių artilerija – sunaikinta orkų vadavietė Rubizhne.
Sugriautas (arba stipriai pažeistas) antras tiltas į Lysychansk.
Tęsiasi sunkūs mūšiai Severodonetsk mieste, orkams nepavyko pakreipti eigos savo naudai. Tuo pačiu agresoriui ir toliau nesiseka pralaužti Borivske – Voronove – Metolkine (Severodonetsk pietūs ir pietryčiai) bei Toshkivka – Ustynivka (Lysychansk pietūs) ruožų.
Bakhmut
Bakhmut – Lysychansk kelias kol kas toliau lieka ukrainiečių rankose.
Mykolajivka ruože ukrainiečiai vėl atmušė agresoriaus atakas, kol kas grėsmės prie Verkhnokamyanka esančiai strateginei kelių sankirtai grėsmės nėra.
Ukrainiečiai toliau ginasi Zolote „kišenėje“. Nesugebėdamas prasiveržti per Komyshuvakha ir apsupti visos gynėjų grupuotės, agresorius ieško kitų variantų. Šiandien atakavo Vrubivka (apie 5 km į šiaurę nuo Komyshuvakha) bei nuo Orikhove (rytiniame Zolote grupuotės flange). Visos atakos atmuštos.
Centras. Atrodo, kad agresoriaus lokalios atakos link Kostiantynivka išblėso, mūšio lauke vėl daugiausia darbo abiejų pusių artilerijai.
Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė agresoriaus bandymus pulti Huliajpole ruože, tačiau mūšiai čia toliau tęsiasi.
Pietų flangas. Ukrainiečiai ir toliau tęsia kontratakas Cherson link, orkai čia turi didelių problemų. Atakos aplink Oleksandrivka (Mykolajivo sritis) kausto agresoriaus pajėgas, tačiau pagrindinė ukrainiečių atakos kryptis – M14 kelias į Chersoną. Soc. tinkluose girdimas malonus ausiai orkų propagandistų žviegimas.
******
Azijos šalių viršūnių saugumo susitikimas, Šangri-La dialogas, šį savaitgalį vyksta Singapūre. Vakar į susirinkusius dalyvius virtualiai kreipėsi Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Kalbėdamas apie Rusijos (ir Baltarusijos) invaziją, jis pabrėžė, kad dėl Rusijos, blokuojančios Ukrainos uostus, kaltės „pasaulis susidurs su ūmia ir sunkia maisto krize ir badu daugelyje Azijos ir Afrikos šalių.”
Tuo tarpu Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe sakė, kad Pekinas liūdi dėl įvykių Ukrainoje, ir teigė, kad remia taikos derybas tarp Maskvos ir Kyjivo. Jis taip pat sakė, kad Kinija nepritaria Vakarų tiekiamai ginkluotei Ukrainai ir sankcijoms Rusijai.
„- Kokia yra pagrindinė šios krizės priežastis? Kas už to stovi? Kas daugiausia praranda? Ir kas daugiausia laimi? Kas skatina taiką, o kas įpila alyvos į ugnį? Manau, kad visi žinome atsakymus į šiuos klausimus”, – mįslingai kalbėjo uniformuotas kinų ministras.
Kinija yra laikoma Rusijos drauge ir rėmėja, tačiau ji taip pat nenori prarasti rinkų Vakaruose. Mūsų kuklia nuomone, ji nenori „prarasti” ir didelės Rusijos teritorijos dalies, Sibiro, kuriame glūdi milžiniški žaliavų resursai.
Rusijos invazijai į Ukrainą tęsiantis jau ketvirtą mėnesį, Kyjivas nuogąstauja, kad „karo nuovargis” gali pakirsti Vakarų ryžtą padėti šaliai atremti Maskvos agresiją. Nors Vakarai skyrė milijardus dolerių ginkluotei, o artimiausios Ukrainos kaimynės priėmė daugiau kaip 7 milijonus karo pabėgėlių, Europos vienybė po truputį ima eižėti. Kremliaus strategija čia visiškai aiški – karo nusikaltėlių valstybė tęs sekinančio karo veiksmus ir lauks rudens. O tada, brangstančių žaliavų ir kylančių pragyvenimo kainų fone, vakariečiai biurgeriai ieškos išeities. Svajodami grįžti į geresnio pigaus gyvenimo laikus, jie ims spausti ukrainiečius daryti nuolaidas ir tartis dėl taikos, atiduodant Rusijai užgrobtas teritorijas, kurių likimą vėliau neva spręs diplomatiniu keliu.
Matytami ir suprasdami Maskolijos strategiją, mes sakome tik viena – Lietuva turi kuo greičiau padaryti viską, kad būtų pasiruošta visuotinei gynybai. Ukraina savo krauju ir gyvybėmis mums suteikia laiko – nešvaistykime jo kalboms ir kaimo barelio lygio nesutarimams.
Šeštadienį sostinėje Kyjive netikėtai apsilankiusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir pranešė jam apie diskusijas dėl to, ar rekomenduoti Ukrainą kaip kandidatę į ES nares. ES baigia vertinimą, kuris bus paskelbtas kitą savaitę, sakė Leyen ir iki kitos savaitės pabaigos Ukraina sužinos, ar gali pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą. Laikom kumščius, bet esame realistai – U. Leyen vilties laivelis gali būti lengvai nuskandintas didžiųjų ES valstybių povandeninės politikos srovių.
Be didesnių pakitimų. Rusai per paskutines 48 valandas nesugebėjo perimti greitkelio Bachmutas – Lysičianskas, kuris yra taktiškai svarbus tiekimo kelias abiems pusėms, kontrolės. Okupantas ruošiasi Slovjansko (ir, galimai, Kramatorsko) puolimui, bet tam reikia išstumti ukrainiečių pajėgas iš Severodonecko kišenės.
Pietuose Ukrainos jungtinės pajėgos, remiamos suaktyvėjusių partizanų veiksmų ruošiasi platesnio masto puolimui, tačiau iš vadų ant žemės pasiekia informacija apie tragišką artilerijos sistemų, o ypač – šaudmenų joms – trūkumą. Mes atsargiai vertiname didesnio puolimo galimybę, ypač po to, kai rusams pavyko pilnai perimti taktiškai svarbios Kinburno nerijos kontrolę.
Šiaurės rytuose ir rytuose vyko aršūs mūšiai.
Severodonecke, Azoto gamyklos teritorijos rūsiuose slepiasi apie 800 civilių gyventojų. Teritorija pastoviai bombarduojama aviacija, netyla artilerijos apšaudymai. Mūsų šaltinių teigimu, rusų karinė vadovybė neįvykdė režimo Maskvoje įsakymo užimti Severodonecką dar praeitą savaitę, todėl darys viską, kad išstumtų ukrainiečių gynėjus artimiausiomis dienomis.
Luhansko srityje rusų okupantai sugriovė prekybos centrą, parduotuvę ir dešimtis namų.
Ukrainos gynėjai atakavo vadavietę su čečėnais „kadyrovcais” Rubižnėje ir „Vagner” (dabar – „Liga”) driskių būrį Stachanove. Visi pastarojo plėšikai ir prievartautojai bei žmogžudžiai buvo sunaikinti, teigia ukrainiečiai.
Ukrainos kariai atrėmė puolimą netoli Vrubovkos kaimo, taip pat sėkmingai gynėsi Mykolajivkos kryptimi ir netoli Vasiljevkos. Rusų okupantas patyrė nuostolių ir pasitraukė į anksčiau užimtas pozicijas.
Rusijos bombonešiai atakuodami taikinius ant žemės rytų Ukrainoje paleido dešimtis 1960-ųjų metų gamybos priešlaivinių, 5,5 tonos sveriančių, raketų. Akivaizdu, kad karo nusikaltėliai nebeturi modernių raketų (išskyrus rezervą Vakarų karinėje apygardoje), o priešlaivinių raketų naudojimas sausumos taikiniams reiškia viena – dar daugiau sugriovimų, dar daugiau civilių aukų.
Chersone ir Melitopolyje okupacinės pajėgos gyventojams dalina RF pasus. Nieko naujo – tą jau matėme Luhansko ir Donecko okupuotose teritorijose ir, žinoma, aneksuotame Kryme.
Pietuose rusai daugumoje gynėsi, apšaudydami ukrainiečių karius iš artilerijos, minosvaidžių ir salvinės ugnies raketų sistemų Smerch.
Maskoliai toliašaude artilerija „denacifikavo” Tverdomedovo, Bereznevatoje, Kobzarcuose, Kvitneve ir Luche esančias gyvenvietes, griaudami civilių namus ir kitą infrastruktūrą.
Ternopolio srities Čertkovsko rajone per Rusijos okupantų raketų ataką buvo sužeisti 22 žmonės.
*****
Ukrainos sostinės gyventojai Centriniame paplūdimyje prie Dniepro upės, tekančios per Kijevą.(dailymail.co.uk)
Locked N’ Loaded
Šiaurinis flangas
Charkiv. Ukrainiečių lokalių atakų šiauriniame sektoriaus ruože tempas sumažėjo, orkai toliau stiprina gynybą bei sienos kontrolę. Abi pusės vieni kitus apšaudo artilerija. Ir vėl neaišku kaip, bet Belgorod, Kursk, Voronezh, Briansk apylinkėse vis kažkas užsidega, sprogsta, ar bėgiai ima ir išsilaksto.
Izyum.
Šiame sektoriuje agresoriui užteko vienos dienos persigrupuoti, sutelkti kovingas pajėgas ir atnaujinti puolimą nuo Izyum link Slaviansk. Vėl atakuotas Dolyna – Bohorodychne ruožas. Orkai pasiekė taktinių laimėjimų, jiems pavyko įsitvirtinti Bohorodychne šiaurės vakariniame pakraštyje.
Norime tik priminti, kad negausios agresoriaus pajėgos yra Tetyanivka (palei Donec upę į rytus nuo Bohorodychne). Taigi gynėjų klaida praradus Svyatohirsk leistu orkams forsuoti Severskyi Donec upę ir didesnėmis pajėgomis užeiti į Tetyanivka. Kas ukrainiečiams gali brangiai kainuoti, nes jei orkams pavyks čia sukaupti pajėgas, Bohorodychne bus atakuojama ne tik iš vakarų, bet ir iš šiaurės rytų. Svarstant dar toliau, užėmę arba apėję Bohorodychne agresorius turės galimybę iš užnugario pulti Dolyna. Taigi, kritiškai svarbu išmušti orkus iš užimtų pozicijų. Jei visgi tai nepavyks, neatmestina, kad ukrainiečiai atsitrauks į naują gynybos ruožą Sydorove – Khrestyshche.
Agresorius atakavo Hrushuvakha – Virnopillya ruožą, t.y. vakariniame ir pietvakariniame Izyum sektoriaus ruože, tarsi demonstruodamas pastangas ateityje judėti Barvinkove link. Visos orkų atakos atmuštos. Šiame etape, tai vertintume kaip klaidinimą, bandymą išsklaidyti ukrainiečių gynybą, su tikslu paremti pagrindines pastangas Slaviansk link.
Lyman. Agresorius šiame sektoriuje toliau persigrupuoja, vyksta tik lokalūs susidūrimai. Tai vyksta kartu su orkų aktyvumu nuo Izyum sektoriaus Slaviansk link. Taigi, pasitvirtina mūsų spėjimas, kad Izyum grupuotė turėtų sudaryti sąlygas Lyman grupuotei sutelkti vienetus ir pradėti Slaviansk puolimą. Tuo pačiu galioja ir kitas spėjimas, kad dalis orkų pajėgų (pvz. nuo Yampil) gali pulti Siversk. Būtų labai gerai, jei iki prisijungiant Lyman grupuotei, Slaviansk link puolanti Izyum grupuotė būtų iki maksimumo sutaršyta.
Severodonetsk.
Mūšiai mieste tęsiasi. Ukrainiečiai gana tvirtai laiko pozicijas, vakarinėje miesto dalyje vykdo kontratakas ir pasalas. Nepaisant orkų persvaros ugnimi (artilerija, aviacija), ukrainiečiai ir toliau geba tiksliau ir efektyviau smogti agresoriaus pozicijoms, naikina jų susitelkimo rajonus. Orkų puolimas mieste yra įstrigęs.
Ukrainiečiai ir toliau ginasi į pietus nuo miesto esančiame Borivske – Voronove – Metolkine ruože. Įdomu, kad orkų propagandistai pritilo skalambydami apie čia pasiektas pergales, tad tikėtina ir čia jiems ne pyragai. Tai atitraukia ženklią agresoriaus pajėgų dalį nuo miesto šturmo, neleidžia puolantiems vienetams laisvai veikti pietinėje miesto dalyje.
Į pietus nuo Lysychansk agresorius nežymiai pasistūmėjo į šiaurę, įsitvirtino šiaurinėse Orikhiv prieigose. Svarbu pastebėti, kad toks kuklus rezultatas pasiektas po keleto savaičių daužymo galva į sieną ir dar ne variantas ar agresoriui iš to pavyks ką nors išpešti. Kol neužimtas visas Orikhiv jų puolimas šiaurėn pasmerktas žlugti (nuolat bus daužomas jų užnugaris), o užimti gyvenvietę nebus taip lengva. Čia puolančius orkus ukrainiečiai nuolat linksmina taiklia artilerijos ugnimi bei kontratakomis nuo Hirske.
Bakhmut.
Bakhmut – Lysychansk kelias ir toliau ukrainiečių rankose.
Dar viena nesėkme baigėsi agresoriaus bandymas užimti Mykolayivka.
Agresorius pasiekė taktinę sėkmę į pietvakarius nuo Popasna. Jam pavyko užvaldyti aplink Svitlodarsk esančių vandens kliūčių ruožą, jam atsiveria kelias į Bakhmut. Tuo pačiu iš dešinio flango jis sugebėjo išstumti ukrainiečių pajėgas ir pasiekė Roty, t.y. priartėjo prie kelio Svitlodarsk – Bakhmut. Neatmestina, kad ukrainiečiai atsitraukė, siekdami artilerijos ugnimi atakuoti orkų pajėgas, kurių manevrą naujose pozicijose ribos vandens kliūtys.
Centras. Agresorius bando vykdyti lokalias atakas nuo Troitske į šiaurę Niu-York (taip, yra tokia gyvenvietė Ukrainoje) link, siekiant sudaryti sąlygas ateityje pulti Konstiantynivka. Ukrainiečiai sėkmingai ginasi.
Zaporizhia. Be didelių pakitimų. Viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad ukrainiečiai atstūmė agresorių 5-7 km į pietus, kas kai kur soc. tinkluose sukėlė keistą euforiją.
Pasirodė įdomių vertinimų, neva ukrainiečiai be penkių minučių išlaisvins Melitopolį ir pan. Tokie pasistumdymai nėra retas dalykas ir mūsų galva, vertinami kaip taktiniai laimėjimai, kadangi atsikovotos teritorijos vis dar patenka į priešų artilerijos ir minosvaidžių efektyvios ugnies atstumą, t.y. nėra galimybės saugiai pirmyn pritraukti gynybos gilumoje esančias vadavietes, logistiką ir pan. Bet kokiu atveju, naujienos geros, tikėsimės, kad tai tik pradžia.
Pietų flangas. Ukrainiečiai toliau sėkmingai taiko orkų krauju prie Charkiv užpatentuotą taktiką. Visai neseniai agresorius bandė atsimušti nuo kontratakų prie Davidiv Brid, po to bandė išsilaikyti prie Vysokopillya. Nei vienur, nei kitur nepasisekė apsiginti, o štai dabar gavo snukin į šiaurės vakarus nuo Cherson. Ukrainiečiai išlaisvino Tavriyske gyvenvietę, orkai ginasi Kiselivka, Soldatske ir Oleksandrivka. Kilpa aplink orkų gerklę Chersone vis labiau veržiasi.
*****
Politinis strateginis lygmuo
JAV energetikos saugumo įgaliotinis Amosas Hokštainas įstatymų leidėjams sakė, kad Rusija dabar gali gauti daugiau pajamų iš iškastinio kuro nei prieš pat invaziją į Ukrainą, nes pasaulinis kainų augimas kompensuoja Vakarų pastangas apriboti pardavimus.
Taip, tas tiesa, sakome mes, tačiau vertybinis Vakarų pasirinkimas turi būti ne tik aiškus, bet ir tiksliai vykdomas, atsisakant pirkti bet kokias žaliavas iš šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos. O tuo pat metu būtina surasti mechanizmus, kurie kuo labiau apribotų įplaukas į šių šalių biudžetus.
Kremlius teigia, kad nebuvo pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų pardavimo Turkijai, kuriuos, pasak Ukrainos, Rusija pavogė. Duonos ir mėsos vagys sako, kad dės visas pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas neva galvojant apie badaujančius milijonus žmonių.
Be to, Maskva neigia vogusi grūdus, tačiau JAV atstovai sako, kad yra neginčijamų įrodymų apie daugiau nei pusės milijono tonų kviečių išgabenimą į Rusiją. Okupuotose teritorijose agresoriaus ir kolaborantų pastangomis vykdomas pasirengimas tolesniam grūdų grobimui ir gabenimui į Maskoliją.
JAV prezidentas Džo Baidenas teigė, kad JAV žvalgyba bandė įspėti Ukrainą apie gresiantį Rusijos invazijos pavojų, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis „nenorėjo apie tai girdėti“.
Mes, kukliai nuleidę akis, primename, kad tą sakėme sausio pradžioje, net nurodydami pagrindinį rusų tikslą – Kijevą ir pasirengimą jo užėmimui Almatoje. Mūsų irgi neklausė, Džo, nieko tokio.
Iš Lietuvos pakilęs keturvietis arba šešiavietis lėktuvas ramiai kirto šešias NATO šalis ir nusileido Bulgarijoje. Piper PA-23-250 Aztec praskrido virš Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Serbijos, Rumunijos ir be leidimo nusileido Bulgarijoje, galiausiai atkreipdamas oro pajėgų dėmesį.
Nuskridusi apie 1600 km nenustatyta dviejų žmonių įgula paliko lėktuvą iškart po nusileidimo. Policija, tikime, išsiaiškins visas aplinkybes ir nustatys asmenis, kuriems šis lėktuvėlis buvo parduotas.
Ar tai galėjo būti bandymas patikrinti NATO šalių budrumą? O gal žiūrėta, kaip pavyktų pravežti, tarkime, kokį nors užkratą į Aljanso gilumą?
Gal įsitikinta oro erdvę skanuojančių radarų, procedūrų ir atsako (ne)sąveikumu? Kaip bebūtų, bet mes žiūrime į šį įvykį kaip į white hackingą – parodyta spraga, laikas pasirūpintu jos lopu, kalbant IT terminais.
Prancūzija yra pasirengusi prisijungti prie operacijos, kuria būtų siekiama panaikinti Rusijos vykdomą Odesos uosto blokadą, kad vėl būtų galima eksportuoti grūdus iš Ukrainos, pranešė Prancūzijos prezidento patarėjas.
Be to, Eliziejaus rūmai atsakė į prezidento Emanuelio Makrono kritiką dėl jo raginimo „nežeminti“ visos Rusijos dėl V. Putino „klaidos“. Patarėjas patikino, kad Prancūzija nori, jog Ukraina taptų karo su Rusija nugalėtoja.
Šį kartą apsieisime be komentarų ir palauksime paties rūmų šeimininko žodžių. Arba skambučio. Patys žinote, kam.
Operacinis lygmuo
Be žymesnių pakitimų. Rusijos pajėgos koncentruoja smūgius rytuose ir, matyt, artimiausiu metu bandys perimti greitkelio Bachmutas-Lysičianskas kontrolę bei vykdys pasiruošimą Sloviansko ir Kramatorsko šturmui, kurie yra svarbus logistinis mazgas.
Nepatvirtintais duomenimis, driskiai atliko sėkmingą operaciją jūroje ir perėmė Kinburno nerijos (Chersono/Nikolajevo sritys) šiaurinėje Juodosios jūros dalyje kontrolę, o tai leis jiems labiau įsitvirtinti jūros pakrantėje.
Ukrainiečiai ir toliau spaudžia Vakarus, kad jiems nedelsiant ir dideliais kiekiais būtų pradėtos gabenti toliašaudės artilerijos sistemos ir šaudmenys. Vakarai neskuba. Vasara, savaitgalis.
Taktinis lygmuo
Šiaurės rytuose ir rytuose rusai, palaikomi artilerijos ir aviacijos lėtai, bet stumiasi į priekį. Ruošiamasi Sloviansko puolimui.
Ukrainiečiai dėl apsupimo grėsmės atitraukė savo oro gynybos sistemas į vakarus nuo Kramatorsko ir Sloviansko, todėl agresoriaus aviacijos veiksmus varžo tik rankinių / nešiojamų artimo nuotolio priešlėktuvinių raketų ugnis.
Okupantas Severodonecke sugriovė didelį sporto kompleksą, Ledo Rūmus. Mieste ir toliau vyksta gatvių mūšiai, nes kol nenušlavė visų pastatų ir nesulygino su žeme visos infrastruktūros, maskolių artilerija nesuteikia jiems pranašumo ir mūšio eiga permaininga.
Luhansko srities administracijos vadovas Serhyjus Haidajus sako, kad rusų kariai čia „krenta kaip musės“.
Okupuotame Mariupolyje siaučia cholera. Prancūzų žurnalistai paviešino vaizdus iš masinės kapavietės, kurioje gali būti palaidota apie tris tūkstančius žmonių. Dauguma kryžių – be vardų, tik skaičiai, kai kurie turi pritvirtintus automobilių numerius. Tai, matyt, tie civiliai, kurie bandė išvažiuoti iš miesto įsiveržus priešui, bet buvo sušaudyti goblinų ordos.
Pietuose sėkmingai darbuojasi partizanai. Pastarąją parą, veikdami išvien su oro desanto ir artilerijos vienetais, perduodami priešo susitelkimo koordinates ir koreguodami ugnį, ukrainiečių žaliukai sunaikino keletą šarvuotos technikos vienetų, taip pat padarė nuostolių priešo gyvajai jėgai.
O svarbiausia – maskolių driskiai nuolatos išgyvena vis didėjantį nerimą ir psichologinį spaudimą nežinodami, kur ir kada partizanai smogs vėl. Okupuotoje teritorijoje jie net sąlyginai nebegali jaustis saugūs.
Šiandien yra Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Ai, čia gal kiek ne į temą.
Lenkija bus finansiškai šantažuojama, nebent ji paklus ES ideologiniam dominavimui, perspėja Marzena Nykiel.
Kurį laiką atrodė, kad ES fondų skyrimo Lenkijai reikalas buvo patvirtintas susitarimu, kad lėšos bus pasiųstos, tačiau antradienio diskusija Europos Parlamenteir ketvirtadienio rezoliucija parodė, kad opozicija nepaleis iš rankų įrankio, leidžiančio jai šantažuoti Lenkijos vyriausybę.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, išreiškiančią „jo didelį susirūpinimą dėl Europos Komisijos veiksmų, susijusių su Lenkijos Nacionalinio atsigavimo planu“.
Europos Komisija taip pat noru nedegė. Prieduose ne tik atsirado 160 „plačios apimties reikalavimų“, bet grėsme tapo ir tai, kad jų kad jų įvykdymas yra bet kurio mokėjimo išankstinė sąlyga. Tai galbūt visa prasmė priimti Nacionalinio atsigavimo plano fondus turėtų būti persvarstyta?
Verta peržiūrėti antradienio debatus Europos Parlamente, kad pamatytume, kaip energingai Lenkijos opozicija reikalavo, kad Europos Komisija didintų spaudimą Lenkijai.
Róża Thun, Europos Parlamento narė nuo opozicinės partijos Pilietinė Platforma (PO), sutiko, kad tai ir buvo priežastis reikalauti susitikimo su Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen po jos vizito Varšuvoje. Ji pabrėžė, kad ES turi garantuoti Lenkijoje laisvę ir imtis veiksmingų intervencinių priemonių. „Lenkijos demokratinės institucijos yra jaunos ir neatsparios puolimui“, – sakė ji. „Todėl mes to tikimės iš jūsų ir mes jūsų to reikalaujame“, – kalbėjo Europos Parlamento narė iš Lenkijos Komisijos vadovei.
Von der Leyen atsakymas buvo nedviprasmiškas – Lenkija negaus lėšų, kol nebus įvykdyti „reikalavimai“. „Mes visai nesiųsime lėšų, kol nebus įgyvendintos reformos“, – teigė Europos Komisijos pirmininkė ir pridūrė, kad sutikimas su Lenkijos Nacionalinio atsigavimo planu nesustabdo jokių procedūrų, susijusių su teisinės valstybės principais Lenkijoje.
Ar jomis galima laikyti kažkokį norą, kad būtų gerbiamas Lenkijos suverenumas? Šių pareiškimų tonas nepalieka jokių iliuzijų: Lenkija bus finansiškai šantažuojama tol, kol pasiduos.
Turime prisiminti, kad 300 puslapių priedai, apimantys daugiau nei 160 „reikalavimų“ siekia ypač gilaus kišimosiį Lenkijos politinę sistemą, ekonomiką, pramonę, žemės ūkį ir net švietimą. Europos Žaliojo susitarimo elementai, galintys sukelti didžiules išlaidas ir žalą, taip pat ten įtraukti.
Taigi, jei ES įstaigos turi tiek daug abejonių dėl Lenkijai pažadėtų lėšų mokėjimo, jei avanso, padedančio sukurti atsigavimo po pandemijos mechanizmą, laikas praėjo, jei reikalavimai didėja, tačiau Lenkija vis dar negavo nė vieno euro, ar nevertėtų Lenkijai persvarstyti savo poziciją dėl ES Nacionalinio atsigavimo plano fondų?
Žinot, negalėjau savo akimis patikėti. LR Seimas šiandien priėmė Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, kuriomis atėmė galimybę religinėms bendruomenėms ir bendrijoms (pvz., Katalikų Bažnyčios parapijoms) gauti 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio.
Pirminis liberalo A. Bagdono pasiūlymas buvo nusitaikęs 1,2 proc. atimti tik iš biudžetinių įstaigų (kas matyti iš projekto aiškinamojo rašto). Yra žinoma, kad darželiai ir mokyklos renka iš tėvų 1,2 proc. ir juos išleidžia darželio ar mokyklos infrastruktūrai gerinti (klasėms perdažyti, spinteles nupirkti ir pan.)
Aišku, galima diskutuoti dėl to, ką jos turėtų daryti iš biudžetinių lėšų. Su sąlyga, jei finansavimas įstaigos ūkiniams poreikiams tenkinti iš savivaldybės biudžeto būtų adekvatus. Taip pat galima iš dalies sutikti, kad kadangi jos gauna biudžeto lėšas, o NVO – gyvena tik iš projektinių, dėl kurių reikia konkuruoti, tai jų ir NVO padėtis yra nelygiavertė. Kaip ir galimybė rinkti pinigus (dažnai naudojasi administracine galia, pvz., netiesiogiai įpareigoja skirti 1,2 proc. darželiui ir mokyklai jos darbuotojus).
Tačiau projekto svarstymo Seime metu paaiškėjo, kad siūloma formuluotė eliminuoja ne tik biudžetines įstaigas, bet ir religines bendruomenes ir bendrijas, kurios patenka į nevyriausybinės organizacijos sąvoką.
Pagal NVO plėtros įstatymą „nevyriausybinė organizacija – nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų valdymo nepriklausomas savanoriškumo pagrindais įsteigtas visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra siekti politinės valdžios arba įgyvendinti vien tik religinius tikslus“.
Parapija kaip juridinis asmuo pagal savo veiklos pobūdį įgyvendina vien religinius tikslus, todėl į NVO sąvoką nepatenka ir 1,2 proc. GPM gauti negalės.
Ir nors buvo pateikti net du pasiūlymai įtraukti religines bendruomenes ir bendrijas į paramą galinčių gauti subjektų sąrašą, LR Seimas didele balsų dauguma: 82 už, 18 susilaikius ir 17 prieš, priėmė siūlomą teisinį reguliavimą.
Iš ideologijos pusės, tiek liberalai, tiek socdemai visada skeptiškai žiūrėjo į religinių bendruomenių ir bendrijų finansavimą, o tai, kad religinių bendruomenių ir bendrijų veikla prisideda prie bendrojo gėrio per sąžinės formavimą ir dorybių ugdymą, jiems visada buvo tuščias žodis.
Kai kurių socdemų palaikymą liberalų projektui (Šakalienė, Sysas, Sabatauskas) galimai lėmė ir siekis, kad atsilaisvinę pinigėliai nutekėtų ideologinėms NVO, kurių dauguma įgyvendina kairiąją anti–šeiminę politiką.
Aš pats aktyviai dalyvauju Katalikų Bažnyčios bendruomeniniame gyvenime. Man puikiai žinoma, kiek kainuoja Trakų bazilikos ar Lentvario bažnyčios šildymas, kuriam nepakanka davatkėlių sunešamų skatikų. Bažnyčioje vyksta ne tik religinės apeigos, bet ir pastoracinė veikla. Šildymui taupoma, ir stipriai, susitikus žiemą parapijos namuose grupelėje tenka sėdėti su paltais.
Dažna parapija, taupydama admnistracines lėšas, socialinę karitatyvinę veiklą vykdo neįsteigę atskiro juridinio asmens, ir savo poreikiams naudoja parapijos sąskaitą. Taip yra ir Trakuose, čia parapijos Caritas (faktiškai vienas žmogus) veikia prie bažnyčios be atskiro juridinio statuso (tam nėra nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių). O jis su savanorių iš bendruomenės pagalba pamaitina kas savaitę apie 60 žmonių.
Išeitis gyvenime visada yra. Galima apeiti įstatymą steigiant prie Bažnyčios VšĮ. Bet vėlgi: buhalterinė apskaita, ataskaitų teikimas ir t. t. Neįsivaizduoju, kad viena Caritas moterėlė prie kaimo parapijos tai darys.
Man patinka JAV NVO modelis, kur paramą gali gauti ir neformali grupė, veikianti visuomenei naudingu tikslu. Pats esu gavęs paramos projektui iš JAV fondo neturėdamas jokio teisinio statuso, bet turėdamas fondo asmenų pasitikėjimą. Lietuvai gi viską reikia kontroliuoti ir biurokratizuoti.
Geografija, demografija, demokratija – tai ne šiaip sau vadinamoji žodžių grandinėlė, užduotis, dažnai pasitaikanti „protų mūšiuose“. Tai šiandienos politika.
„Šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios šalies teritoriniam vientisumui… Rusija okupavo 20 procentų Ukrainos teritorijos… Kovosime dėl kiekvieno NATO colio… Neatiduosimė nė pėdos Ukrainos žemės…“ Ir taip toliau.
Apie ką čia kalbama? Ogi apie geografiją.
Istorija moko, kad karai dažniausiai yra ne kas kita, kaip siekis perbraižyti politinį žemėlapį. Karas vyksta tam tikroje mūsų planetos vietoje, o geografija pažodžiui reiškia „žemės aprašymą“. Kiekviena šalis turi savo „teritorinį vientisumą“, turi teisę ir net pareigą jį ginti. Ta ir karus mes įsivaizduojame kaip varžybas dėl geografijos.
Ne taip seniai spausdintose knygose buvo rašoma, kad vadinama Šaltajam karui pasibaigus, „klestint“ globalizacijai, šalių geografija taps vis mažiau ir mažiau svarbi. Taip nutiks, neva, todėl, kad karai dėl teritorijos nebeteks prasmės, kur kas svarbiau ir prasmingiau bus ginti tai, ką vadiname vertybėmis. Pačia bendriausia prasme – ginti demokratiją, kuri yra visų vertybių pagrindas.
Teoriškai tai reiškė, kad nebereiks ginti kokių nors naftos telkinių ar strateginių geležinkelių, reikės ginti demokratiškai (teisingai!) mąstančius ir taikiai gyvenančius žmonės ne todėl, kad jų namai yra vienoje ar kitoje šalyje, o dėl jų demokratinio mąstymo. Ginsime demografiją, nes juk demokratija yra vienodai vertinga, kokioje pasaulio vietoje ji bebūtų, tad demokratija turėjo būti aukščiau geografijos!
Realus gyvenimas toks paprastas nepasirodė. Kažkada, kai dar nebuvome NATO nare, tekdavo diskutuoti su įvairiais Vakarų pareigūnais apie geografiją, demografiją ir demokratiją. Vakariečiai, suprantama, tvirtindavo, kad Lietuva vertybiškai yra tiek pat svarbi kaip ir kokia Belgija, tačiau pasiryžti ginti Belgiją paprasčiau nei Lietuvą, mat pastaroji geografiškai labai arti Rusijos. Geriau Lietuvai pasiūlyti kokią nors diskusiją apie Europos Saugumą.
Savo ruožtu Rusija tuomet „dejavo“ kaip didžiai nesaugi ji jaučiasi, kai NATO artėja prie Rusijos sienų… Mes ją „ramindavome“, kad nieko čia baisaus. Tais laikais Rusija teturėjo NATO sieną du Norvegija, kuri gerai saugoma, ir yra bene tvarkingiausia siena visame Rusijos „perimetre“.
Kita vertus, NATO, dalyvaudama kilniose misijose Afganistane ar buvusioje Jugoslavijoje, tikrai gynė ne NATO šalių geografiją. Gynė vertybes. Ar gina vertybes šiandien? Gal veikiau geografiją, jei ruošiasi ginti tik NATO „colius“. Ne šiaip sau suomiai su švedais panoro tapti NATO geografijos dalimi, o ne likti partneriais diskusijose dėl vertybių.
Tai dėl ko vyksta karas Ukrainoje? Kas jame turi laimėti – geografija, demografija ar demokratija?
Ginsime demografiją, nes juk demokratija yra vienodai vertinga, kokioje pasaulio vietoje ji bebūtų, tad demokratija turėjo būti aukščiau geografijos!
Daugybė straipsnių ir studijų kalba apie tai, ko nori ir ko nenori tas V. Putinas. Jo fizinę ir psichinę būklę aprašo daugybė specialistų ir šarlatanų, prikurta keisčiausių sąmokslo teorijų. Bet iš tiesų tai viskas aišku. Maskvos administratoriui reikia visų pirma kuo daugiau geografijos – kuo daugiau teritorijos, nes kaip tik užkariautos teritorijos plotu matuoja savo „pergales“.
Kalbėdamas apie „rusiškų žemių surinkimą“, jis turi galvoje teritoriją, o ne žmones. Tie žmonės užgrobtose žemėse formaliai yra ne rusai, tad demografija grobikams labai svarbi. Bene pirmoji užduotis, kurią reikia įvykdyti – atimti žmonių ukrainietiškus pasus ir pakeisti juos rusiškai. Toks demografinis perversmas…
Kovojančiai Ukrainai, nors ir išsaugojusiai savo valstybę, geografiniai ir demokratiniai praradimai yra skaudūs pralaimėjimai. Tačiau jos kovoje yra ir svarbus vertybinis faktorius – karas vyksta dėl ukrainiečių, kaip tautinės ir politinės bendruomenės. Ir ta bendruomenė tampa vis stipresnė. Tai didis laimėjimas, kaip ten bepasibaigtų karas žemėlapyje.
Keista, bet labai mažai rašoma ir kalbama apie tai, ko galiausiai norime mes.
Stebėdamas Vakarų diskusijas apie karą Ukrainoje Ir dalyvavimą tame kare matau. kad visus specialistus, komentatorius ir šiaip plepius, galima sudėlioti į dvi dideles grupes.
Viena grupė – tai visi tie, kuria sako, kad iki karo buvo viskas gerai, gyvenome vertybiškai teisingą gyvenimą, ir tas karas mums yra toks nelaimingas atsitikimas. Norėtųsi tą karą baigti kuo greičiau, galbūt padarius kokia nors „geografines korekcijas“. Ir tada bus vėl kaip buvę… Juk tas V. Putinas niekur nedings, reikės vėl įtraukti į visus „džentelmenų“ klubus. O ir naftos kaina ne paskutinėje vietoje…
karas vyksta dėl ukrainiečių, kaip tautinės ir politinės bendruomenės. Ir ta bendruomenė tampa vis stipresnė.
Aišku, galima visus tuos geopolitinius projektus vadinti „žemė už taiką“, „Mažiau, bet labiau ukrainietiška“ ar dar kitais vardais, tačiau ta geografijos ir demografijos auka agresoriui vertybės nesukuria. Ji iš karto primena Sudetus, Klaipėdą, Gdansko „koridorių“ ir kitus nemalonius precedentus. Bet kovoti už geografiją ukrainiečiai paliekami vienui vieni, ta karinė pagalba – tai pagalba apginti šiek tiek daugiau geografijos, bet ne pagalba laimėti iš esmės.
Kita grupė – tai tie, kurie mano, kad „Kartagina turi būti sunaikinta“. Karas Ukrainoje yra ne geografijos karas, o karas dėl vertybių. Jame reikės spręsti iš esmės ne pergalės šiame klausimą, o Rusijos būties klausimą iš esmės. Jei NATO yra tikrai tokia vertybinė organizacija, turėtų ginti ne kokį colį NATO teritorijos, o ginti tas vertybes, kurias deklaruoja ir kuriomis nemažai kas mūsų tiki.
Neužsimerkime, tiki juk ne visi – nestinga kalbančių, rašančių ir plepančių apie mūsų civilizacijos ir krikščionybės saulėlydį, apie blogio imperijų ir mirties kultūros pergales.
Kažkada rašydamas apie karus, pavadinau juos visuomenės skaistyklomis, kuriose nuplaunama mūsų civilizacinė arogancija ir kitos visuomenės nuodėmės, kurių sąrašas netrumpas. Skaistykla yra skausmingas procesas, bet pasaulį kuria tie, kurie ją praeina, o ne tie, kurie renkasi sandėrį su blogiu.
Ukraina jau parodė, kad ji yra kur kas daugiau nei geografinė sąvoka, kur kas daugiau nei „plėmas“ žemėlapyje. Šlovė jai.
2022 m. pavasaris į pabaigą dar labiau atvėso, nes Putinas tuo metu (maždaug prieš Davoso forumo pradžią) atitirpdė paskutiniuosius savo agentus, iš kažkada masiškai pridaigintų ir užšaldytų skirtingose pasaulio vietose. Neatitirpintas iki kito pavasario liko tik senis besmegenis, kaip savo didžiausią pasididžiavimą bandantis prisimatuoti ilgą morką.
X
Per pasaulį keliauja amžinasis Kissingeris, t. y. naujosios formacijos Ahasferas, o nacho-sferoje tuo metu dar ne visai prabudęs tarsi Ryto žvaigždė rąžosi jaunasis Macronas.
X
Tai, kad Olafo Scholzo siunčiama karo technikos vilkstinė niekados nepasieks adresato Ukrainoje geriausiai paaiškina Parmenido pasekėjas Zenonas, besiremdamas laiko ir erdvės begalinio dalumo prielaida.
Vilkstinė gali pasiekti kelionės tikslą tik tada, jeigu ji pirmiausiai nueis pusę kelio iki adresato, savo ruožtu norint nueiti pusę kelio, reikia nueiti tos pusės pusę ir t. t. Kadangi šiuo atveju erdvė (kitais atvejais svarbus yra taip pat ir laiko faktorius) yra dali iki begalybės, tai reiškia, kad O. Scholzo išsiųstas karo technikos karavanas niekados nepajudės iš vietos.
X
Italų siūlomas karo pabaigos scenarijus numato ant Ukrainos sukabinti visus italų virtuvės makaronus, ar ne?
X
Po šio karo Lietuvoje lytinė orientacija taps lojalumo valdančiajai koalicijai testu. Archaiški žmonės, t. y. tradicinės orientacijos disidentai bus perauklėjami darbo stovyklose ir vaikų žaidimo aikštelėse.
X
kas tai?
čia-būties
laiškanešys
atsidengiantis
iš žemių
su žudiko
pajuokiančia
kauke
(čipolinas?)
nuskustas
putinas
mėlynai
bunkeryje
auginantis rožes
(ožiu
kvepia
Uralo
kalnai)
ar tolimas
\ degradavusios
būties
priartėjimas
be jokios politikos
(Li Po
imperatoriaus
rūmų
terasoj
vaidenas
net
dieną
iš dyko
buvimo)
Verkių regioninį parką galima vadinti išskirtiniu. Ne vien todėl, kad jis – vienas mažiausių Lietuvoje, užimantis vos 2670 hektarų plotą, o, pirmiausia, dėl jo teritorinės padėties. Mat yra Vilniaus miesto ribose ir visiems nesunkiai pasiekiamas. Svečiai, atvykę iš daugelio Europos Sąjungos miestų, stebisi, kad ES dar esama sostinių, kurios gali pasigirti turinčios tokią gamtos apsuptį su tokiu turtingu istoriniu – kultūriniu paveldu.
Čia, kur gimė žynys Lizdeika
Išties, tiek natūralios gamtos šiandien jau retai kur beišvysi: net 77 proc. Verkių regioninio parko teritorijos užima miškai, smaragdine žaluma spindi čia raibuliuojančių Žaliųjų ežerų akys, parko kalneliai ir jų pašlaitės. Neries ir ežerų pakrantės yra tapusios gimtaisiais namais daugeliui retų, jau kitur nesutinkamų augalų ir gyvūnų rūšių. Keturios parko vietovės (Neries upės šlaitas ties Verkiais, Ežerėlių kompleksas, Riešės upelio slėnis ir Žaliųjų ežerų apylinkės) yra įrašytos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo sąrašą. Verkių apylinkėse esama Ežerėlių geomorfologinio draustinio su gausybe ežeriukų ir pelkių, netoliese vingiuoja Neries upė su savo įspūdingais šlaitais, vingiais ir žaviais intakais. Daugiausia gamtinių objektų susitelkę šiaurinėje parko dalyje, na, o pietinė traukia istorinio – kultūrinio paveldo tyrinėtojus.
Legendomis apipinti Verkiai nuo seno visiems žinomi kaip žynio Lizdeikos gimimo vieta. Kažkada čia būta senosios šventyklos, kurios vietą dabar ženklina aukuras. Tiesa, šiandien Verkių vietovė pirmiausia mums visiems asocijuojasi su čia buvusiu garsiu dvaru, kuriame daugybę metų rezidavo Vilniaus vyskupai. Tačiau ir be šio klasicizmo stiliaus dvaro ansamblio su parku ir tvenkiniais, čia yra tokių istorinio – kultūrinio paveldo objektų, kurie visiems laikams tvirtai įaugo į mūsų tėvynės istoriją. Tai – seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, garsiosios Vilniaus Kalvarijos.
Ką ir kalbėti, pažintiniu požiūriu ši vietovė nepaprastai įdomi. Neveltui žmonės nori ir su ja susipažinti, ir joje pailsėti. Juolab, kad tam šio parko direkcija yra sudariusi kuo puikiausias sąlygas: keliauti galima ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir automobiliais. Čia nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, išstatyti informaciniai stendai, įrengtos poilsiavietės ir trumpo atokvėpio aikštelės. Keliauti po parką galima ir individualiai, ir gidų lydimiems.
Balnokim, bičiuliai, dviračius!
Jau seniai svajojome išmėginti parko direkcijos tinklalapyje siūlomą Santariškių – Verkių – Žaliųjų ežerų dviračių tako maršrutą. Žygį pradėjome nuo miesto centro. Reikia pastebėti, kad dviračių takas Jeruzalės link buvo visai neprastas, nors tarpais ir nutrūkdavo. Aišku, automobilių reikėjo pasisaugoti. Privažiavę daubą, vedančią Verkių dvaro link, įsibėgėjome ir nesunkiai užvažiavome į kitą jos galą. Tiesa, dviračių takas čia gerokai siauras, tad reikia saugotis, kad nesusidurtum su priešais važiuojančiais dviratininkais. Netrukus išvydome baltą pastatą – tai jau buvo vienas iš Verkių dvaro statinių. Kadangi šis dvaras – vienas iš svarbiausių mūsų žygio objektų, ryžtingai pasukome jo link.
Dviračių žygis verkių RP
Verkių dvaras nuo seno garsėjo XVIII a. iškilusiais rūmais, kuriuos projektavo ir statė itin garsūs architektai – Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Martynas Knakfusas. Be rūmų, Verkių dvaro sodyboje būta ir ūkinės paskirties statinių, kurių dalis, nors ir gerokai pasikeitusi, stovi iki šių dienų: paštas, kumetynas, tarnautojų namas, karvidė, užvažiuojamieji namai, paviljonas arba Mažieji rūmai.
Rūmai nesyk buvo sugriauti ir perstatinėjami, šiuo metu Centrinių rūmų funkcijas atlieka pats puošniausias – rytinis ansamblio pastatas. Šalia jo pasistatę dviračius, užsukame. Grožimės ištaigingomis rūmų salėmis – Žaliąja, Renesansine, Barokine, Raudonąja, Ampyrine, Juodąja, Baltąja – gėrimės ąžuoliniais drožiniais, paveikslais, freskomis… Rūmų interjeras aiškiai byloja, kad čia gyveno išsilavinę, puikų meninį skonį turėję žmonės. Rūmuose dabar įsikūręs Botanikos institutas.
Apžiūrime kitus dvarui priklausančius statinius, pasigėrime įspūdingu parku, nuo įrengtos regyklos atsiveriančiu puikiu Neries upės, Trinapolio bažnyčios, miškų vaizdu, paklaidžiojame sutvarkytais parko takais. Nueiname pasižiūrėti senųjų Baltų tikėjimo simbolio – aukuro, atsiradusio Lizdeikos šventyklos vietoje. Viskas čia labai įdomu, mielai praleistume visą dieną, deja, turime paskubėti – laukia kiti dviračių maršruto objektai.
Dviračių takas nuo Verkių rūmų sukasi kairėn. Vykstame į Ežerėlių geomorfologinį draustinį, siekiantį apie šešis procentus visos Verkių regioninio parko teritorijos. Čia barstyte pribarstyta mažų ežeriukų, besiskiriančių savo dydžiu, gyliu ir kitais parametrais.
Šie uždari, tarpusavyje nesusisiekiantys vandens telkinukai – ledynmečio laikotarpio palikimas. Ežerėliai – labai nevienodi: vieni – vandeningi, kiti – pamažu virstantys pelkėmis, treti – jau senokai užakę. Už Sausojo ežerėlio dviračių takas nutolsta nuo Žaliųjų ežerų gatvės ir pasuka į natūralų pušyną, kiek pakilę aukštyn privažiuojame poilsio aikštelę, šalia kurios išvystame nepaprasto grožio daubą: iš ežeriuko besiformuojančią pelkę. Duburyje – ežero liekanos, vėliau seka aukštapelkės plotas, o pakraščiais driekiasi žemapelkė. Šis unikalus, pelkėmis ir ežerėliais nusėtas, kalvomis ir daubomis pasidabinęs kraštovaizdis – retas, jokiose Rytų Europos upių slėniuose nesutinkamas, taigi itin saugotinas. Na, o čia esančios pelkės – tikras rojus retiesiems augalams klestėti.
Plačialapė klumpaitė
Pakilę ant kalvos, išvystame Also ežerą. Jis – didžiausias iš Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerų grupės, užimantis 3,5 ha plotą, su pelkingomis pakrantėmis. (Kitas didesnis draustinio ežeras yra vadinamas Sausuoju ir yra šalia Žaliųjų ežerų gatvės.)
Pamiškėje dviračių takas baigiasi. Atsargiai stačiais Riešės upelio šlaitais nusileidžiame į Gulbinų gatvę, kuri veda link Balsio ežero, priklausančio jau Žaliųjų ežerų grupei. Ne taip dažnai kur sutiksi ežerų virtinę, įvardintą bendru pavadinimu. Šeši neįprastos smaragdo spalvos ežerai, skirtingo dydžio ir gylio, tyvuliuoja Vilniaus šiaurinėje pašonėje. Žalias jų vanduo yra nuo didelio karbonatų kiekio požeminiuose šaltiniuose, maitinančiuose šiuos ežerus. Balsio ežeras – populiariausias tarp vilniečių. Jis ir pats didžiausias bei giliausias. Giliausia jo vieta, siekianti apie 39 metrus, yra visai netoli poilsiautojams įrengto paplūdimio. Šalia, pietvakarinėje ežero įlankoje, auga ypač retas šiurpinis žvakidumblis, kurio niekur kitur Lietuvoje jau nepamatysime.
Palikę dviračius pailsėti, išsimaudome ir atsipučiame, stebėdami, kaip čia poilsiauja gausiai susirinkę žmonės. Vieni irstosi valtimis, kiti žaidžia krepšinį ir tinklinį, treti miklina kojas bėgiodami. Ežeras pasižymi staigiai žemyn smingančiais povandeniniais šlaitais, o jo viršvandeniniai šlaitai, apaugę medžiais, yra iškilę net 40 metrų. Ant rytinio šlaito yra įrengta regykla, nuo kurios matosi puikus ežero vingis.
Aplink Balsio ežerą dviračiais važiuojame natūraliu miško keliuku, kuris tai pakyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn ir lyg žaltys vingiuoja tarp Balsio bei Gulbino ežerų. Riedėdami juo, tai priartėjame prie pat pakrantės, tai vėl nutolstame. Kelias aplink ežerą apaugęs žaluma, galime grožėtis brandžiu liepynu, skarotomis eglėmis, kurios sukuria taigos vaizdą ir kaitrią dieną dovanoja malonų pavėsį. Balsio ežerą apvažiavę ir sustoję pailsėti regykloje, grožimės ežero žaluma. Smagu!
Su mašinomis – šiukštu!
Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis – unikalus, ir Verkių regioninis parkas daro viską šiam jo unikalumui išsaugoti. Itin propaguojama, kad per šią teritoriją būtų važinėjama tik dviračiais arba vaikščiojama pėsčiomis. Čia nesama oficialiai įregistruotų kelių, yra tik miško takeliai, į kuriuos, deja, labai linkę brautis mašinomis ratuoti parko lankytojai. Parko darbuotojai mėgina statyti visokiausias užtvaras nepageidautiniems įsibrovėliams, tačiau šie ne visada jų paiso.
O tik įsileisk čionai automobilistus – kaipmat neliks nenuniokotos gamtos, kuri tiesiog pakeri savo unikalumu. Vykdami rytiniu Balsio ežero krantu dviratininkai ir pėstieji patenka į Tarpuežerio teritoriją su tokiu gamtinių resursų bagažu, kuris daugelyje urbanizuotos Europos šalių jau niekur nesutinkamas. Jei čia žmogus atsidurtų užrištomis akimis, nežinodamas, kur yra vežamas, jam būtų sunku patikėti, kad ši teritorija yra pačios sostinės pašonėje.
Atsivėręs vaizdas primintų arba Sibiro taigą, arba vaizdus iš ikiistorinių reliktinių miškų: apsamanojusios eglės, kerpėmis apaugę kitų medžių kamienai, vešlūs paparčiai, svaiginanti žaluma. Štai čia auga plačialapė klumpaitė, saugoma visoje Europoje. Parko darbuotojai deda daug pastangų šiam augalui išsaugoti. Sutvarkius miškų šlaitus, gėlės augimvietės dar labiau išsiplėtė, ir ši informacija pakliuvo į spaudą. O tada… į direkciją pasipylė skambučiai su reikalavimais pasakyti, kokioje konkrečioje vietoje plačialapė klumpaitė auga. Pasak parko darbuotojų, daugiausia atakavo ne norintys ja pasigrožėti žmonės, ne vienas atvirai sakė: išsikasiu ir pasisodinsiu savo sode… Dirvožemis netiks? Atsivešiu ir jo…
Pakrantėmis, palei upelius
Vakariniu Balsio ežero krantu grįžtame į šio ežero galą, o vėliau pradedame minti pedalus palei nuostabų Riešės upelį. Kertame Žaliųjų ežerų gatvę ir važiuojame Turniškės kraštovaizdžio link. Norime išvysti retoką reiškinį: Riešė, prieš įtekėdama į Nerį, išsišakoja į du atskirus upelius. Išties, likus 2,9 km iki Riešės žiočių, nuo jos atsiskiria Turniškės upelis. Jo aukštupyje, giliame slėnyje, yra įrengtas 3,4 hektarų ploto Naujųjų Verkių tvenkinys, kurio vanduo naudotas seniausio veikiančio Lietuvoje popieriaus fabriko poreikiams. 1690 metais vyskupas Konstantinas Bžostovskis įkūrė pirmąją popieriaus dirbtuvę, kuri vėliau plėtėsi. XIX a. čia jau buvo vienas stambiausių popieriaus fabrikų Vilniaus krašte. Po daugelio istorinių kataklizmų ir rekonstrukcijų ši įmonė pasiekė ir mūsų laikus: čia ilgai veikė Naujųjų Verkių popieriaus cechas, priklausęs „Grigiškių“ akcinei bendrovei.
Žemiau popieriaus gamybos įmonės tvenkinio upelis pradeda vingiuoti pro gilų, miškingą slėnį. Tai – tikras natūralios gamtos kampelis su stačiais mišku apaugusiais upės šlaitais, sunkiai pereinama jos vaga, gūdžiais eglynais. Dar žemiau slėnis praplatėja. Netrukus Turniškės upelis išsišakoja į dvi dalis: kairioji kriokliu krinta per aukštą akmeninę užtvanką, kerta Verkių gatvę ir nuskuba Neries link, o dešinioji dar kartą patvenkta ir yra virtusi tvenkiniu.
Riedėdami dviračiais žemyn palei Turniškės upelį, išvystame daugiau tvenkinių. Iš pradžių Verkių dvaro pastatai ir parkas su savita tvenkinių sistema susikūrė žemutinėje Neries terasoje. Tik 1700 metais vyskupui K. Bžostovskiui perkėlus rūmus iš Neries slėnio ant kalno, pamažu žemutinė dvarvietės dalis virto ūkine ir pramogine. Tvenkiniuose buvo auginamos žuvys, jie naudoti ir maudymuisi, plaukiojimui.
Apžiūrėję tvenkinius, senuosius Verkių dvarvietės pastatus: vilutę, malūnininko namą, oranžerijos liekanas, Verkių gatve grįžtame iki aukštojo Verkių kalno, kurį apsukame vakariniu šlaitu. Čia srovena pats mažiausias Verkių regioninio parko upelis – Verkė. Su savo mažaisiais intakais, giliais slėniais ir raguvomis – tai tikras civilizacijos nepaliestos gamtos kampelis, kurį stebėti – tikra atgaiva sielai. Aukščiau Verkės upelio žiočių kažkada būta dviejų užtvankų. Iki šių dienų yra išlikęs vandens kėlimo stoties pastatas su senuoju mediniu vandens ratu. Jį ir prie pat žiočių esantį vandens malūną projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius. Pačiame didžiausiame Verkių dvaro malūne dabar yra įrengtas alaus restoranas, dar išsaugojęs dalį senojo malūno interjero ir įrangos detalių.
Užlipę ant prie malūno esančios užtvankos tiltelio ir pasiklausę krintančio vandens kaskados garsų, palei Verkės upelį sugrįžtame prie buvusių Verkių dvaro arklidžių pastatų, kur mūsų dviračių maršrutas ir baigiasi.
Apie dviračių žygių maršrutus medžiagos galima rasti internete.
Kiekvienąsyk – nauji įspūdžiai
Lankytojų srauto Verkių (ir Pavilnių taip pat) regioniniai parkai susilaukia išties daug. Vieni, kaip mes, vyksta dviračiais, kiti traukia pėsčiomis. Ypač daug keliautojų būna per išeigines dienas. Vyksta atskiros lankytojų grupės, kolektyvai, moksleiviai… Ir tai tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų, taigi drąsiai galima sakyti, kad, ko gero, retos vietovės Lietuvoje tiek tūkstančių keliautojų dėmesio sulaukia. Beje, dalis žmonių šiuose žygiuose – ne naujokai ir jau yra išbandę visus lankytojams siūlomus maršrutus. Ir ne po vieną kartą, o po keliskart, kiekvienąsyk atrasdami vis ką nors nauja savo širdžiai, atkreipdami dėmesį vis į kitas detales. Esama tokių žmonių, kurie, sukorę maršrutą dviračiu, nusprendžia jį dar kartą išmatuoti savomis kojomis. Juk, tarkim, neįmanoma dviračiais apvažiuoti visų Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerėlių ir pelkių, o pėsčiomis traukiama nuo vieno prie kito. Apeinami Gulbino ir Balsio ežerai, žingsniuojama palei Riešės upelį link jo įtekėjimo į Nerį, apžiūrimas Staviškių pilkapynas, senieji etnografiniai kaimai, šaltiniai, Verkės upelio ištakos… Na ir, žinoma, pėsčiomis apeinamas išskirtinis objektas, kuriuo nuo seno garsėja Verkių regioninis parkas. Tai – įžymiosios Vilniaus Kalvarijos…
Gamtos grožis Verkių regioniniame parke
Lankytojus į žygius traukia ir tai, kad ekskursijos gamtoje siejamos su tautos etnokultūrinėmis tradicijomis. Verkių parke kasmet organizuojamos tradicinės Rasos šventės sutraukia tūkstančius žmonių, per Vėlinių žygį einama aplankyti pilkapių, uždegti žvakelių, pagiedoti, o Pavasario lygiadienio šventės paprastai švenčiamos ant piliakalnio. Lankytojai tokius nestandartinius žygius ir ekskursijas labai :mėgsta: jų metu ir nuoširdžiai prisibendraujama, ir dainos ant piliakalnių nuskamba. Parko svečiai skatinami giliau pažinti, mylėti savo kraštą, jį saugoti ir puoselėti pagal senolių papročius.
Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija propaguoja ir naują pažintinio turizmo formą – pėsčiųjų žygius su šiaurietiškomis lazdomis. Tik reikia išmokti naudojimosi šiomis lazdomis technikos. Mat lygioje vietovėje naudojama viena šiaurietiško ėjimo technika, kylant į kalną – antra, leidžiantis nuo jo – trečia.
Susidomėjimas šia ėjimo rūšimi nuolat auga. Nenuostabu – jis labai naudingas sveikatai, o kai dar suderinamas su realizuojamu pažinimo potraukiu – nauda būna dviguba. Tad ir skuba žmonės visa, ką išmokę, sėkmingai pritaikyti pažintiniuose žygiuose.
Patogūs parko keliukai ir miško takeliai – puiki galimybė išbandyti ir kitas alternatyvias keliavimo priemones. Smagu nuo kalniuko skrieti riedžiumi ( segway ) ar riedučiais. Žinoma, visų parko kampelių taip neišžvalgysi, bet patirti įspūdžiai atmintyje išliks ilgai. Tik svarbu nepamiršti, kad tikras keliautojas nekelia aplink save betikslio triukšmo ir be reikalo netrikdo laukinės gamtos ramybės.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Interneto dienraštyje „Pozicija“ ką tik pasirodė nepaprastai įdomus prof. Jono Grigo straipsnis „Laiko gali ir ir nebūti“. Profesorius čia naujausių fizikos teorijų pagrindu forsuoja klausimą – ar laikas egzistuoja? Dar kitai tariant, J. Grigas kelia klausimą – ar laikas yra realus?
Nė iš tolo neišdrįsčiau ginčytis su žinomu fiziku, talentingu, labai gerbiamu Lietuvos mokslininku. Tačiau čia mano tikslas yra visai kitas – man staiga pasirodė, kad išsakyti profesoriaus pasvarstymai minėtame straipsnyje suteikia neįtikėtinai gerą progą prisiminti Šv. Augustino pamintijimus laiko tema „Išpažinimų“ 11-oje knygoje. Įdomu dar ir tai, jog, kaip atrodo, „Išpažinimuose“ išplėtotos teologinės laiko įžvalgos toli gražu nepralaimi fizikiniam požiūriui, o galima būtų pasakyti net ir taip, kad fizikos naujosios teorijos tiesiogiai ir netiesiogiai liudija Šv. Augustino ištarų apie laiką perspektyvumą ir jų išliekamąjį pobūdį. Kitas klausimas, ar fizikai išdrįs kada nors pripažinti, kad čia yra tas laimingas atvejis, kai teologija ir fizika viena kitą turiningai papildo pagal kontrapunkto principą? Kad ir kaip ten būtų, vis tik sunku bus užginčyti faktą, kad Šv. Augustino pateiktos lauko charakteristikos keliomis šviesmylėmis lenkia klasikinės fizikos terpėje atsiradusias laiko apibrėžtis arba, kaip sakoma tokiais atvejais, Augustino samprotavimai apie laiką pralenkia laiką.
Taigi kas yra laikas? Šv. Augustinas rašo: „Kol manęs niekas neklausia – žinau, o kai noriu klausiančiajam paaiškinti – nežinau“. Įdomi detalė, kad 11-os knygos pasvarstymuose apie laiką garsusis filosofas ir teologas neretai išpažįsta savo nežinojimą, versdamasis ne tiek kategoriškais apibendrinimais, kiek hipotetiškai išsakytų teiginių seka, prašo Aukščiausiojo apšviesti jam protą. Kita vertus, minėtas tekstas jokiu būdu nėra padrikas, o – priešingai – labai konceptualus, leidžiantis laiką visų pirma apibrėžti kaip kintančio reiškinio praeinamumą. Taigi laiką, jeigu norite, galima apibrėžti tautologiškai – laikas yra daikto (reiškinio) laikinumas.
Tik taip – kaip kintančio reiškinio (daikto) praeinamumas – laikas įgyja tris modusus, t. y. praeitį, dabartį ir ateitį. Savo ruožtu gretinamą tokios laiko sampratos kontekste amžinybę privalėtume apibrėžti kaip visados nekintantį Dabar.
Į J.Grigo klausimą – ar laikas egzistuoja, ar yra realus, Šv. Augustinas atsakytų, kad jokio savarankiško realumo laikas neturi, o yra daikto duotybės būdas. Jokio laiko anapus ar šalia daiktų nėra, taigi taip pat nėra tuščio laiko (ir erdvės). Tokia labai aiškiai išsakoma savo išvada IV- V amžių sandūroje gyvenęs krikščionybės apologetas yra artimesnis moderniajai fizikai nei naujųjų amžių fizikos tėvas Niutonas, įrodinėjęs, kad laikas ir erdvė egzistuoja objektyviai kaip savotiškos tuštumos, užsipildančios daiktais ir įvykiais. Taigi laikas ir erdvė klasikinėje fizikoje buvo suprantami kaip objektyvus daiktų ir reiškinių sandėliavimo pagrindas.
Šv. Augustinas sako dar ir taip, kad laikas traukia į nebūtį, tačiau to pavadinti inercijos jėga tikriausiai negalime, ar ne?
Gali klaidingai pasirodyti, kad taip suprantamas laikas yra lengvai išmatuojamas, pastebint, kad kai kurios drugių rūšys egzistuoja tik parą, o, tarkime, kažkada užsidegusi ir kažkada užgesianti žvaigždė Saulė – milijardus metų. Tačiau Šv.Augustino žodžiais tariant, matuodami laiką, mes matuojame tai, ko jau nėra ( praeitį), tai, kas neturi trukmės (dabartį) ir tai, ko dar nėra (ateitį). Taigi keliant laiko matavimo klausimą, netikėtai pasimato arba greičiau – pasivaidena, kad laikas savo esme yra labai panašus į nulį.
Šv. Augustino amžininkai pagonys filosofai, kritikuodami kreacionistinę pasaulio sampratą, keldavo tokį, neva išjuokiantį krikščioniškąją doktriną klausimą – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo?
Kaip matėme, Šv. Augustino tekstuose išplėtota laiko samprata parodo tokio klausimo nepagrįstumą ar net absurdiškumą. Žinia, prielinksniai „iki“ ar „po“ pažymi įvykių padėtį laiko sraute, jeigu norite, laikinumo išklotinėje. Savo ruožtu laikas atsiranda kartu su laikinu pasauliu, taigi tokie prielinksniai netinka Dievo, kuris yra esmiškai už laiko, atžvilgiu. Sunku patikėti, kad šį nesubalansuotą klausimą su pridėtine vulgarizacijos doze pakartojo žymusis mūsų laikų fizikas, plačiai žinomos studijos apie laiką autorius Stivenas Hokingas (Hawking), užduodamas mįslę – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo, ar jis tada ruošė malkas pragaro kūrenimui?
Šv. Augustino išplėtota laiko teologema yra naši ne tik fizikiniu požiūriu, tikriausiai dar svarbiau yra tai, kad ji atvėrė progreso sampratos horizontus, suteikė pagrindą istorijos idėjos iškilimui.
Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas antikoje yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv.Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi lėmė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Galima prisiminti ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko ,,puses“.
Kaip matėme, tai labai akivaizdžiai ir argumentuotai padarė Šv. Augustinas.
Azijos šalių viršūnių saugumo susitikimas, Šangri-La dialogas, šį savaitgalį vyksta Singapūre. Vakar į susirinkusius dalyvius virtualiai kreipėsi Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Kalbėdamas apie Rusijos (ir Baltarusijos) invaziją, jis pabrėžė, kad dėl Rusijos, blokuojančios Ukrainos uostus, kaltės „pasaulis susidurs su ūmia ir sunkia maisto krize ir badu daugelyje Azijos ir Afrikos šalių.”
Tuo tarpu Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe sakė, kad Pekinas liūdi dėl įvykių Ukrainoje, ir teigė, kad remia taikos derybas tarp Maskvos ir Kyjivo. Jis taip pat sakė, kad Kinija nepritaria Vakarų tiekiamai ginkluotei Ukrainai ir sankcijoms Rusijai.
„- Kokia yra pagrindinė šios krizės priežastis? Kas už to stovi? Kas daugiausia praranda? Ir kas daugiausia laimi? Kas skatina taiką, o kas įpila alyvos į ugnį? Manau, kad visi žinome atsakymus į šiuos klausimus”, – mįslingai kalbėjo uniformuotas kinų ministras.
Kinija yra laikoma Rusijos drauge ir rėmėja, tačiau ji taip pat nenori prarasti rinkų Vakaruose. Mūsų kuklia nuomone, ji nenori „prarasti” ir didelės Rusijos teritorijos dalies, Sibiro, kuriame glūdi milžiniški žaliavų resursai.
Rusijos invazijai į Ukrainą tęsiantis jau ketvirtą mėnesį, Kyjivas nuogąstauja, kad „karo nuovargis” gali pakirsti Vakarų ryžtą padėti šaliai atremti Maskvos agresiją. Nors Vakarai skyrė milijardus dolerių ginkluotei, o artimiausios Ukrainos kaimynės priėmė daugiau kaip 7 milijonus karo pabėgėlių, Europos vienybė po truputį ima eižėti. Kremliaus strategija čia visiškai aiški – karo nusikaltėlių valstybė tęs sekinančio karo veiksmus ir lauks rudens. O tada, brangstančių žaliavų ir kylančių pragyvenimo kainų fone, vakariečiai biurgeriai ieškos išeities. Svajodami grįžti į geresnio pigaus gyvenimo laikus, jie ims spausti ukrainiečius daryti nuolaidas ir tartis dėl taikos, atiduodant Rusijai užgrobtas teritorijas, kurių likimą vėliau neva spręs diplomatiniu keliu.
Matytami ir suprasdami Maskolijos strategiją, mes sakome tik viena – Lietuva turi kuo greičiau padaryti viską, kad būtų pasiruošta visuotinei gynybai. Ukraina savo krauju ir gyvybėmis mums suteikia laiko – nešvaistykime jo kalboms ir kaimo barelio lygio nesutarimams.
Šeštadienį sostinėje Kyjive netikėtai apsilankiusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir pranešė jam apie diskusijas dėl to, ar rekomenduoti Ukrainą kaip kandidatę į ES nares. ES baigia vertinimą, kuris bus paskelbtas kitą savaitę, sakė Leyen ir iki kitos savaitės pabaigos Ukraina sužinos, ar gali pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą. Laikom kumščius, bet esame realistai – U. Leyen vilties laivelis gali būti lengvai nuskandintas didžiųjų ES valstybių povandeninės politikos srovių.
Be didesnių pakitimų. Rusai per paskutines 48 valandas nesugebėjo perimti greitkelio Bachmutas – Lysičianskas, kuris yra taktiškai svarbus tiekimo kelias abiems pusėms, kontrolės. Okupantas ruošiasi Slovjansko (ir, galimai, Kramatorsko) puolimui, bet tam reikia išstumti ukrainiečių pajėgas iš Severodonecko kišenės.
Pietuose Ukrainos jungtinės pajėgos, remiamos suaktyvėjusių partizanų veiksmų ruošiasi platesnio masto puolimui, tačiau iš vadų ant žemės pasiekia informacija apie tragišką artilerijos sistemų, o ypač – šaudmenų joms – trūkumą. Mes atsargiai vertiname didesnio puolimo galimybę, ypač po to, kai rusams pavyko pilnai perimti taktiškai svarbios Kinburno nerijos kontrolę.
Šiaurės rytuose ir rytuose vyko aršūs mūšiai.
Severodonecke, Azoto gamyklos teritorijos rūsiuose slepiasi apie 800 civilių gyventojų. Teritorija pastoviai bombarduojama aviacija, netyla artilerijos apšaudymai. Mūsų šaltinių teigimu, rusų karinė vadovybė neįvykdė režimo Maskvoje įsakymo užimti Severodonecką dar praeitą savaitę, todėl darys viską, kad išstumtų ukrainiečių gynėjus artimiausiomis dienomis.
Luhansko srityje rusų okupantai sugriovė prekybos centrą, parduotuvę ir dešimtis namų.
Ukrainos gynėjai atakavo vadavietę su čečėnais „kadyrovcais” Rubižnėje ir „Vagner” (dabar – „Liga”) driskių būrį Stachanove. Visi pastarojo plėšikai ir prievartautojai bei žmogžudžiai buvo sunaikinti, teigia ukrainiečiai.
Ukrainos kariai atrėmė puolimą netoli Vrubovkos kaimo, taip pat sėkmingai gynėsi Mykolajivkos kryptimi ir netoli Vasiljevkos. Rusų okupantas patyrė nuostolių ir pasitraukė į anksčiau užimtas pozicijas.
Rusijos bombonešiai atakuodami taikinius ant žemės rytų Ukrainoje paleido dešimtis 1960-ųjų metų gamybos priešlaivinių, 5,5 tonos sveriančių, raketų. Akivaizdu, kad karo nusikaltėliai nebeturi modernių raketų (išskyrus rezervą Vakarų karinėje apygardoje), o priešlaivinių raketų naudojimas sausumos taikiniams reiškia viena – dar daugiau sugriovimų, dar daugiau civilių aukų.
Chersone ir Melitopolyje okupacinės pajėgos gyventojams dalina RF pasus. Nieko naujo – tą jau matėme Luhansko ir Donecko okupuotose teritorijose ir, žinoma, aneksuotame Kryme.
Pietuose rusai daugumoje gynėsi, apšaudydami ukrainiečių karius iš artilerijos, minosvaidžių ir salvinės ugnies raketų sistemų Smerch.
Maskoliai toliašaude artilerija „denacifikavo” Tverdomedovo, Bereznevatoje, Kobzarcuose, Kvitneve ir Luche esančias gyvenvietes, griaudami civilių namus ir kitą infrastruktūrą.
Ternopolio srities Čertkovsko rajone per Rusijos okupantų raketų ataką buvo sužeisti 22 žmonės.
*****
Ukrainos sostinės gyventojai Centriniame paplūdimyje prie Dniepro upės, tekančios per Kijevą.(dailymail.co.uk)
Locked N’ Loaded
Šiaurinis flangas
Charkiv. Ukrainiečių lokalių atakų šiauriniame sektoriaus ruože tempas sumažėjo, orkai toliau stiprina gynybą bei sienos kontrolę. Abi pusės vieni kitus apšaudo artilerija. Ir vėl neaišku kaip, bet Belgorod, Kursk, Voronezh, Briansk apylinkėse vis kažkas užsidega, sprogsta, ar bėgiai ima ir išsilaksto.
Izyum.
Šiame sektoriuje agresoriui užteko vienos dienos persigrupuoti, sutelkti kovingas pajėgas ir atnaujinti puolimą nuo Izyum link Slaviansk. Vėl atakuotas Dolyna – Bohorodychne ruožas. Orkai pasiekė taktinių laimėjimų, jiems pavyko įsitvirtinti Bohorodychne šiaurės vakariniame pakraštyje.
Norime tik priminti, kad negausios agresoriaus pajėgos yra Tetyanivka (palei Donec upę į rytus nuo Bohorodychne). Taigi gynėjų klaida praradus Svyatohirsk leistu orkams forsuoti Severskyi Donec upę ir didesnėmis pajėgomis užeiti į Tetyanivka. Kas ukrainiečiams gali brangiai kainuoti, nes jei orkams pavyks čia sukaupti pajėgas, Bohorodychne bus atakuojama ne tik iš vakarų, bet ir iš šiaurės rytų. Svarstant dar toliau, užėmę arba apėję Bohorodychne agresorius turės galimybę iš užnugario pulti Dolyna. Taigi, kritiškai svarbu išmušti orkus iš užimtų pozicijų. Jei visgi tai nepavyks, neatmestina, kad ukrainiečiai atsitrauks į naują gynybos ruožą Sydorove – Khrestyshche.
Agresorius atakavo Hrushuvakha – Virnopillya ruožą, t.y. vakariniame ir pietvakariniame Izyum sektoriaus ruože, tarsi demonstruodamas pastangas ateityje judėti Barvinkove link. Visos orkų atakos atmuštos. Šiame etape, tai vertintume kaip klaidinimą, bandymą išsklaidyti ukrainiečių gynybą, su tikslu paremti pagrindines pastangas Slaviansk link.
Lyman. Agresorius šiame sektoriuje toliau persigrupuoja, vyksta tik lokalūs susidūrimai. Tai vyksta kartu su orkų aktyvumu nuo Izyum sektoriaus Slaviansk link. Taigi, pasitvirtina mūsų spėjimas, kad Izyum grupuotė turėtų sudaryti sąlygas Lyman grupuotei sutelkti vienetus ir pradėti Slaviansk puolimą. Tuo pačiu galioja ir kitas spėjimas, kad dalis orkų pajėgų (pvz. nuo Yampil) gali pulti Siversk. Būtų labai gerai, jei iki prisijungiant Lyman grupuotei, Slaviansk link puolanti Izyum grupuotė būtų iki maksimumo sutaršyta.
Severodonetsk.
Mūšiai mieste tęsiasi. Ukrainiečiai gana tvirtai laiko pozicijas, vakarinėje miesto dalyje vykdo kontratakas ir pasalas. Nepaisant orkų persvaros ugnimi (artilerija, aviacija), ukrainiečiai ir toliau geba tiksliau ir efektyviau smogti agresoriaus pozicijoms, naikina jų susitelkimo rajonus. Orkų puolimas mieste yra įstrigęs.
Ukrainiečiai ir toliau ginasi į pietus nuo miesto esančiame Borivske – Voronove – Metolkine ruože. Įdomu, kad orkų propagandistai pritilo skalambydami apie čia pasiektas pergales, tad tikėtina ir čia jiems ne pyragai. Tai atitraukia ženklią agresoriaus pajėgų dalį nuo miesto šturmo, neleidžia puolantiems vienetams laisvai veikti pietinėje miesto dalyje.
Į pietus nuo Lysychansk agresorius nežymiai pasistūmėjo į šiaurę, įsitvirtino šiaurinėse Orikhiv prieigose. Svarbu pastebėti, kad toks kuklus rezultatas pasiektas po keleto savaičių daužymo galva į sieną ir dar ne variantas ar agresoriui iš to pavyks ką nors išpešti. Kol neužimtas visas Orikhiv jų puolimas šiaurėn pasmerktas žlugti (nuolat bus daužomas jų užnugaris), o užimti gyvenvietę nebus taip lengva. Čia puolančius orkus ukrainiečiai nuolat linksmina taiklia artilerijos ugnimi bei kontratakomis nuo Hirske.
Bakhmut.
Bakhmut – Lysychansk kelias ir toliau ukrainiečių rankose.
Dar viena nesėkme baigėsi agresoriaus bandymas užimti Mykolayivka.
Agresorius pasiekė taktinę sėkmę į pietvakarius nuo Popasna. Jam pavyko užvaldyti aplink Svitlodarsk esančių vandens kliūčių ruožą, jam atsiveria kelias į Bakhmut. Tuo pačiu iš dešinio flango jis sugebėjo išstumti ukrainiečių pajėgas ir pasiekė Roty, t.y. priartėjo prie kelio Svitlodarsk – Bakhmut. Neatmestina, kad ukrainiečiai atsitraukė, siekdami artilerijos ugnimi atakuoti orkų pajėgas, kurių manevrą naujose pozicijose ribos vandens kliūtys.
Centras. Agresorius bando vykdyti lokalias atakas nuo Troitske į šiaurę Niu-York (taip, yra tokia gyvenvietė Ukrainoje) link, siekiant sudaryti sąlygas ateityje pulti Konstiantynivka. Ukrainiečiai sėkmingai ginasi.
Zaporizhia. Be didelių pakitimų. Viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad ukrainiečiai atstūmė agresorių 5-7 km į pietus, kas kai kur soc. tinkluose sukėlė keistą euforiją.
Pasirodė įdomių vertinimų, neva ukrainiečiai be penkių minučių išlaisvins Melitopolį ir pan. Tokie pasistumdymai nėra retas dalykas ir mūsų galva, vertinami kaip taktiniai laimėjimai, kadangi atsikovotos teritorijos vis dar patenka į priešų artilerijos ir minosvaidžių efektyvios ugnies atstumą, t.y. nėra galimybės saugiai pirmyn pritraukti gynybos gilumoje esančias vadavietes, logistiką ir pan. Bet kokiu atveju, naujienos geros, tikėsimės, kad tai tik pradžia.
Pietų flangas. Ukrainiečiai toliau sėkmingai taiko orkų krauju prie Charkiv užpatentuotą taktiką. Visai neseniai agresorius bandė atsimušti nuo kontratakų prie Davidiv Brid, po to bandė išsilaikyti prie Vysokopillya. Nei vienur, nei kitur nepasisekė apsiginti, o štai dabar gavo snukin į šiaurės vakarus nuo Cherson. Ukrainiečiai išlaisvino Tavriyske gyvenvietę, orkai ginasi Kiselivka, Soldatske ir Oleksandrivka. Kilpa aplink orkų gerklę Chersone vis labiau veržiasi.
*****
Politinis strateginis lygmuo
JAV energetikos saugumo įgaliotinis Amosas Hokštainas įstatymų leidėjams sakė, kad Rusija dabar gali gauti daugiau pajamų iš iškastinio kuro nei prieš pat invaziją į Ukrainą, nes pasaulinis kainų augimas kompensuoja Vakarų pastangas apriboti pardavimus.
Taip, tas tiesa, sakome mes, tačiau vertybinis Vakarų pasirinkimas turi būti ne tik aiškus, bet ir tiksliai vykdomas, atsisakant pirkti bet kokias žaliavas iš šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos. O tuo pat metu būtina surasti mechanizmus, kurie kuo labiau apribotų įplaukas į šių šalių biudžetus.
Kremlius teigia, kad nebuvo pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų pardavimo Turkijai, kuriuos, pasak Ukrainos, Rusija pavogė. Duonos ir mėsos vagys sako, kad dės visas pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas neva galvojant apie badaujančius milijonus žmonių.
Be to, Maskva neigia vogusi grūdus, tačiau JAV atstovai sako, kad yra neginčijamų įrodymų apie daugiau nei pusės milijono tonų kviečių išgabenimą į Rusiją. Okupuotose teritorijose agresoriaus ir kolaborantų pastangomis vykdomas pasirengimas tolesniam grūdų grobimui ir gabenimui į Maskoliją.
JAV prezidentas Džo Baidenas teigė, kad JAV žvalgyba bandė įspėti Ukrainą apie gresiantį Rusijos invazijos pavojų, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis „nenorėjo apie tai girdėti“.
Mes, kukliai nuleidę akis, primename, kad tą sakėme sausio pradžioje, net nurodydami pagrindinį rusų tikslą – Kijevą ir pasirengimą jo užėmimui Almatoje. Mūsų irgi neklausė, Džo, nieko tokio.
Iš Lietuvos pakilęs keturvietis arba šešiavietis lėktuvas ramiai kirto šešias NATO šalis ir nusileido Bulgarijoje. Piper PA-23-250 Aztec praskrido virš Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Serbijos, Rumunijos ir be leidimo nusileido Bulgarijoje, galiausiai atkreipdamas oro pajėgų dėmesį.
Nuskridusi apie 1600 km nenustatyta dviejų žmonių įgula paliko lėktuvą iškart po nusileidimo. Policija, tikime, išsiaiškins visas aplinkybes ir nustatys asmenis, kuriems šis lėktuvėlis buvo parduotas.
Ar tai galėjo būti bandymas patikrinti NATO šalių budrumą? O gal žiūrėta, kaip pavyktų pravežti, tarkime, kokį nors užkratą į Aljanso gilumą?
Gal įsitikinta oro erdvę skanuojančių radarų, procedūrų ir atsako (ne)sąveikumu? Kaip bebūtų, bet mes žiūrime į šį įvykį kaip į white hackingą – parodyta spraga, laikas pasirūpintu jos lopu, kalbant IT terminais.
Prancūzija yra pasirengusi prisijungti prie operacijos, kuria būtų siekiama panaikinti Rusijos vykdomą Odesos uosto blokadą, kad vėl būtų galima eksportuoti grūdus iš Ukrainos, pranešė Prancūzijos prezidento patarėjas.
Be to, Eliziejaus rūmai atsakė į prezidento Emanuelio Makrono kritiką dėl jo raginimo „nežeminti“ visos Rusijos dėl V. Putino „klaidos“. Patarėjas patikino, kad Prancūzija nori, jog Ukraina taptų karo su Rusija nugalėtoja.
Šį kartą apsieisime be komentarų ir palauksime paties rūmų šeimininko žodžių. Arba skambučio. Patys žinote, kam.
Operacinis lygmuo
Be žymesnių pakitimų. Rusijos pajėgos koncentruoja smūgius rytuose ir, matyt, artimiausiu metu bandys perimti greitkelio Bachmutas-Lysičianskas kontrolę bei vykdys pasiruošimą Sloviansko ir Kramatorsko šturmui, kurie yra svarbus logistinis mazgas.
Nepatvirtintais duomenimis, driskiai atliko sėkmingą operaciją jūroje ir perėmė Kinburno nerijos (Chersono/Nikolajevo sritys) šiaurinėje Juodosios jūros dalyje kontrolę, o tai leis jiems labiau įsitvirtinti jūros pakrantėje.
Ukrainiečiai ir toliau spaudžia Vakarus, kad jiems nedelsiant ir dideliais kiekiais būtų pradėtos gabenti toliašaudės artilerijos sistemos ir šaudmenys. Vakarai neskuba. Vasara, savaitgalis.
Taktinis lygmuo
Šiaurės rytuose ir rytuose rusai, palaikomi artilerijos ir aviacijos lėtai, bet stumiasi į priekį. Ruošiamasi Sloviansko puolimui.
Ukrainiečiai dėl apsupimo grėsmės atitraukė savo oro gynybos sistemas į vakarus nuo Kramatorsko ir Sloviansko, todėl agresoriaus aviacijos veiksmus varžo tik rankinių / nešiojamų artimo nuotolio priešlėktuvinių raketų ugnis.
Okupantas Severodonecke sugriovė didelį sporto kompleksą, Ledo Rūmus. Mieste ir toliau vyksta gatvių mūšiai, nes kol nenušlavė visų pastatų ir nesulygino su žeme visos infrastruktūros, maskolių artilerija nesuteikia jiems pranašumo ir mūšio eiga permaininga.
Luhansko srities administracijos vadovas Serhyjus Haidajus sako, kad rusų kariai čia „krenta kaip musės“.
Okupuotame Mariupolyje siaučia cholera. Prancūzų žurnalistai paviešino vaizdus iš masinės kapavietės, kurioje gali būti palaidota apie tris tūkstančius žmonių. Dauguma kryžių – be vardų, tik skaičiai, kai kurie turi pritvirtintus automobilių numerius. Tai, matyt, tie civiliai, kurie bandė išvažiuoti iš miesto įsiveržus priešui, bet buvo sušaudyti goblinų ordos.
Pietuose sėkmingai darbuojasi partizanai. Pastarąją parą, veikdami išvien su oro desanto ir artilerijos vienetais, perduodami priešo susitelkimo koordinates ir koreguodami ugnį, ukrainiečių žaliukai sunaikino keletą šarvuotos technikos vienetų, taip pat padarė nuostolių priešo gyvajai jėgai.
O svarbiausia – maskolių driskiai nuolatos išgyvena vis didėjantį nerimą ir psichologinį spaudimą nežinodami, kur ir kada partizanai smogs vėl. Okupuotoje teritorijoje jie net sąlyginai nebegali jaustis saugūs.
Šiandien yra Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Ai, čia gal kiek ne į temą.
******
*****
Locked N’ Loaded
Šiandien visame fronte dirba artilerija, aviacija, tęsiasi lokalūs mūšiai, tačiau jų intensyvumas sumenko. Galimai, tai sietina su tuo, jog orkams jų vadai Kremliuje perkėlė deadline‘ą iki kada jie turi įvykdyti iškeltas užduotis. Nauja pergalės ir gėrimo diena – birželio 22 d. Nevesime jokių istorinių paralelių, ir dabartyje užtenka pavyzdžių, kaip tokie deadline‘ai RF buvo vykdomi. Kaip ten bebūtų, gavę naują kraštinį laiką (datą), orkai kelias dienas persigrupuos, gers, kaups pajėgas ir vėl puls su nauja jėga. Kaip suprantate, šis deadline‘o perkėlimas – ne iš gero gyvenimo. Keli momentai:
Nors pasiekė taktinių laimėjimų, orkai jų dar nesugebėjo paversti operacine sėkme:
Severodonetsk ir Lysychansk gynėjai dar laikosi bei sugeba kontratakuoti Severodonetsk mieste. Kartais užmirštame tuos ilgas savaites trukusius mūšius dėl Rubizhne, o vėliau ir dėl Severodonetsk, kurių metu ukrainiečiai sugebėjo nuleisti daug kraujo orkams. Tuo pačiu veikė lanksčiai ir ribotas paramos ugnimi priemones (artileriją, minosvaidžius) sugebėjo permesti į Lysychansk, su tikslu įgalinti pėstininkus laikytis dalyje Severodonetsk.
Kelias Bakhmut – Lysychansk neperkirstas. Daug kas sako – koks skirtumas, kad kelias neperkirstas, jei agresorius vis tiek jį apšaudo. Skirtumas yra, kadangi dabar ukrainiečiai gali aprūpinimą ir vienetus link Lysychansk judinti mažesniais keliais į vakarus nuo kelio. Jei kelias būtų perkirstas ir priešas įsitvirtintų vakarinėje jo dalyje – nebeliktų ir to, o toks pasiekimas šiame sektoriuje keistų operacinį paveikslą.
Mūšis dėl Slaviansk neprasidėjo. Nepaisant gana greito Lyman kritimo ir problemų jo vakariniame flange, visgi ukrainiečiai sugebėjo stabilizuoti tikrai grėsmingai atrodžiusią padėtį. Po Lyman kritimo ir mes jau manėme, kad kelių dienų bėgyje prasidės mūšis dėl Slaviansk, tačiau ukrainiečiai vis dar neprileidžia orkų prie šio miesto.
Visos šios orkų sėkmės ir nesėkmės jiems kainavo labai brangiai. Kaip ne kartą esame minėję – ne technikos papildymas RF kariuomenėje yra pagrindinė problema. Jos jie turi daug ir visokios – nuo pakenčiamos iki katastrofiškai blogos. Kuo BTG užpildyti jie ras. Tačiau jiems bėda yra žmonės (vadai, pėstininkai, tankistai, pilotai, vairuotojai, artileristai ir kiti įvairūs specialistai). Kiekviena kariuomenė yra sudaryta iš:
motyvuotų kūrėjų;
motyvuotų vykdytojų;
nemotyvuotų vykdytojų;
„mėsos“.
Nedarėme jokio sociologinio tyrimo, bet spėtume, kad vasario 24 d. RF ginkluotose pajėgose dominavo motyvuoti vykdytojai, kurie dėl silpno karinio parengimo po rimto kontakto neretai virsdavo nemotyvuotais vykdytojais. Prie tokios prielaidos prieiname matydami visą karo eigą ir rezultatus (didelis atakų tempas, šabloniškas operacijų planavimas ir vykdymas, didelės gyvosios jėgos, technikos ir įrangos netektys, karo nusikaltimai, didelis belaisvių kiekis pirmame karo eskalacijos etape).
Taip, priešas mokosi, taip keičia savo taktiką – jo negalime nuvertinti. Tačiau orkai ir toliau žūva, o jų vietas užima rezervistai, šauktiniai ir DNR/LNR mobilizuotieji. Išvados:
Jie yra nemotyvuoti vykdytojai ir „mėsa“. Visi jie negali atstoti tų žuvusių motyvuotų kūrėjų ir motyvuotų vykdytojų
Likę kūrėjai ir motyvuoti vykdytojai nebetrykšta noru dalyvauti šlovingoje „denacifikacijos“ misijoje. Atsisako kautis ir ieško būdų pasiplauti ne tik paprasti reguliarių vienetų kontraktininkai, bet ir „elitiniai“ desantininkai.
Samdiniai taip pat nėra labai geras variantas, kadangi profesionalai jau buvo įtraukti nuo vasario 24 d., o naujai ateinantys tėra televizoriaus ir skurdaus gyvenimo aukos, kurių visa motyvacija išgaruoja patekus į pirmą artilerinį apšaudymą.
Todėl agresorius pabandys per ateinančias dienas ne tik suvežti ginkluotę, šaudmenis, degalus, bet pirmiausia sieks sulipdyti motyvuotų vykdytojų dominuojamas BTG ar KTG, kurios leistu mažam dvesiančiam Kremliaus gnomui apsimesti, kad jis nėra mažas dvesiantis gnomas
*****
Rusijos Dūma paskelbė, jog bus svarstomas projektas dėl Sovietų Sąjungos įstatymo, kuriuo pripažįstama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, atšaukimo. Nesuklyskim, čia jokia beprotybė. Kremlius tikrina, kokia bus mūsų ir Vakarų reakcija (kol kas – jokios), o Rusijos gyventojai informuojami, kad štai jau ir atkuriama Sovietų Sąjunga. Reiktų išgirsti, kas sakoma – Putinas ir režimas tik atrodo pamišėliais, iš tikro, jie visada praneša apie savo sumanymus iš anksto.
Karas gali „sukelti precedento neturinčią bado ir kančių bangą, po savęs palikdamas socialinį ir ekonominį chaosą”, pareiškė JT vadovas Antonio Guterresas. Teigiama, jog karo padariniai atsilieps 94 šalims, kuriose gyvena apie 1,6 mlrd. žmonių, o šios šalys jau yra „smarkiai paveiktos bent vieno krizės aspekto ir nepajėgios su juo susidoroti”. 1,2 mlrd. žmonių gyvena itin pažeidžiamose zonose, priklausomose nuo pasaulio finansų, maisto, energetikos. Guterresas teigia, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasekmės pasauliui vis sunkėja ir Rusijos (bei Baltarusijos) invazija į Ukrainą turi kuo greičiau baigtis.
Na taip, tai gal laikas sudaryti šalių koaliciją, kuri jėga užtikrins, kad karas baigtųsi? Ar ir toliau dejuosim važiuodami bėmve ir per langą žiūrėdami, kaip gatvės banditai spardo ir užgaulioja praeivius?
Kremliaus lakštingala Marija Zacharova dėl maisto krizės kaltina Vakarus. Tiksliau sankcijas Rusijai. Esą sankcijos, o ne karas, sustabdė tiekimą, todėl badauja milijonai žmonių. Rusija neva turi visas būtinas prekes (pamiršo pridurti, kad vogtas) ir gali pristatyti į reikiamas pasaulio vietas. Tik negali to padaryti dėl sankcijų. Kremlius kaltina Vakarus, neva šie sunkvežimiais gabena grūdus iš Ukrainos ir palieka ukrainiečius be maisto.
Ajajai, maskoliams staiga parūpo, kad jų žudomi ukrainiečiai mirs ne nuo kalibrų ir gradų, o iš bado. Visa ši Kremliaus retorika yra niekas kitas, kaip šantažas, siekiant vienintelio tikslo – atšaukti sankcijas mainais į grūdus. Terorizmas visame gražume.
Ukrainiečiai ginasi esamose pozicijose. Rusų okupantai per pastarąją parą nesugebėjo smogti “lemiamo smūgio” nei Iziumo, nei Popasnės, nei Severodonecko kryptimis. Vertinama, kad maskoliai nepasitiki turimais resursais ir laukia pastiprinimo.
Kremlius viešai paskelbė ketinimus dėl Zaporižės srities prijungimo. Referendumai dėl Zaporižės ir Chersono sričių skirti Rusijos visuomenės bukinimui ir muilinimui. Ir asilui aišku, kad Chersone, kur mūšiai vyksta 10 – 20 km nuo miesto centro, neįmanomas joks referendumas.
JK žiniasklaida skelbia, jog ukrainiečių ir rusų turimi šaudmenų resursai skiriasi 40 kartų. Esą dėl intensyvios ugnies, gynėjų noras kautis krenta, o kovinė dvasia svyruoja. Be to, greičiausiai Kremliaus pastangomis, platinama „patikrinta“ informacija apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis nuo invazijos pradžios. Nepaisant to, Ukraina laikosi. Laukiama, kada pradės veikti lendlizas, o turimos ginkluotės skirtumas tirpti. Mums šis daugelio vakariečių, o ypač – ukrainiečių, laukimas ir tikėjimas, kad ginklai patys laimės karą, atrodo psichologiškai sekinantis veiksnys. Dar didesnis smūgis gynėjų kovinei dvasiai gali būti įsisąmoninimas, kad patys ginklai savaime karo nelaimės.
Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose vyksta karinių dalinių kovinės parengties patikrinimas kovai su konvencinio priešo diversinėmis ir žvalgybinėmis grupėmis.
Charkivo kryptimi rusai vykdo intensyvų ukrainiečių dalinių apšaudymą.
Slovjansko kryptimi priešo pastangos sutelktos į pasirengimą pulti Slovjansko ir Barvinkovės gyvenvietes.
Severodonecko kryptimi okupantai apšaudė ukrainiečių dalinius iš minosvaidžių, artilerijos ir daugkartinių raketų paleidimo įrenginių. Rusai ir toliau nesėkmingai ieško silpnų vietų Severodonecko miesto gynyboje.
Per pastarąją parą Ukrainos gynėjai Donecko ir Luhansko srityse atrėmė septynias priešo atakas, sunaikino tris tankus, dvi šarvuotas kovines mašinas ir keturis priešo transporto priemonių vienetus. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė šešis bepiločius orlaivius „Orlan-10”.
Užblokavus pagrindinius Ukrainos Juodosios jūros uostus, stipriai paveiktos maisto tiekimo grandinės visame pasaulyje. Prieš invaziją Ukraina turėjo 85 mln. tonų grūdų sandėliuose, tačiau rusams dalį infrastruktūros sugriovus ir dėl okupacijos, Ukraina gali naudotis tik 60 mln. tonų sandėliavimo pajėgumais. Ukraina kaltina Rusiją pavogus apie 600 000 tonų grūdų ir dalį jų eksportavus. Vakarai kaltina Rusiją maistą ir maisto krizę naudojant kaip karo įrankį. Iš Ukrainos į pasaulį eksportuojama 42 % saulėgrąžų aliejaus, 16 % kukurūzų, 10 % miežių ir 9 % kviečių.
Nors tai mums kol kas, galbūt, atrodo, kaip su mumis neturintys nieko bendra skaičiai, tačiau nepasirengimas krizėms, jų nenumatymas, neturėjimas reikiamų įrankių ir reikiamo atkirčio nedavimas agresoriui yra tarpusavyje susiję. Maisto krizė nėra kažkoks tolimas, Afrikos šalyse vykstantis reiškinys.
Mes ir visi Vakarų valstybių piliečiai turime suvokti, jog ši maisto krizė yra iš anksto Rusijos paruošta dedamoji, ir karo ne su Ukraina, o su Vakarais dalis. Maisto grandinių tiekimo suardymas ir kylančios maisto kainos išbalansuos 1,6 mlrd. gyventojų turinčias 94 šalių ekonomikas, jas krečianti banga atsiris į Europą.
Pabėgėlių srautu, kuris gali siekti dešimtis milijonų alkanų žmonių. Europos šalys, be energetinių ir finansinių klausimų, turės ant galvos užgriuvusią dar ir šitą globalią bėdą. Milijonus žmonių gali tekti ne tik apgyvendinti, pamaitinti, bet ir spręsti naujas su tuo susijusias problemas, pavyzdžiui, medicininių paslaugų teikimo, socialinės rūpybos, kultūrinių ir religinių skirtumų išprovokuotų konfliktų.
O kur dar karas Ukrainoje.
Natūralu, kad Europa stengsis visa tai suvaldyti, ir karo bet kokia kaina sustabdymas, nuolaidžiaujant Putinui ir dovanojant jam dalį Ukrainos, atrodys vienintelė logiška išeitis.
Paradoksalu, tačiau nuolat kartodami ir manydami, kad Putinas tėra į kampą įvarytas žvėris, patys tapome Kremliaus sukurtos situacijos įkaitais. Tą sukąstais dantimis turime pripažinti ir imtis veiksmų.
Visų pirma, suvokti, kad situacija yra labai rimta. Tada pradėti planuoti, ką daryti toliau, ir kuo greičiau savo planą įgyvendinti. Kitaip mus ištiks katastrofa. Ta, kurią suplanavo Kremlius.
„Respublikos” savaitės akiratyje – pagaliau pasibaigusios kelis mėnesius vykusios batalijos, ar prezidentūros siūlomas kandidatas – buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis – įtiks Seimo daugumai ir taps Aukščiausiojo Teismo teisėju. Ne, Seimui E.Šileikis neįtiko. Prieš jo kandidatūrą slapta balsavo 58 politikai. 10 susilaikė, o 50 politikų visgi manė, kad E.Šileikis tiktų į AT teisėjus. Kuo A.Šileikis užrūstino Seimo daugumą, kad ji nusprendė išbrokuoti Gitano Nausėdos teikiamą kandidatą.
Vilniaus universiteto profesorius E.Šileikis, 2008-2017 m. dirbęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėju, buvo pirmasis šio teismo teisėjas, kuris kartais nesutikdavo su kolegų sprendimais ir pareikšdavo savo atskirąją nuomonę. Taip buvo sukurtas precedentas, kad Konstituciją galima interpretuoti. Kad kolegos teisėjai nėra monolitas, unisonu dainuojantis choras. Viena vertus, KT teisėjui reikšti savo atskirąją nuomonę leidžiama. Kita vertus, neįtikti savo kolegoms, o ypač KT pirmininkui, yra asmeniškai pavojinga. Toks žmogus, nesvarbu, kokiame kolektyve dirbtų, tampa savotiška rakštimi. Paprastą darbuotoją galima apšmeižti, išmesti iš darbo arba tol pjudyti, kol pats pareiškimą parašys. Bet KT teisėjo neišmesi, jei jis nepažemino savo reputacijos, neįtariamas korupciniais ryšiais ir t.t. Tad tuometinis KT pirmininkas Dainius Žalimas nieko negalėjo padaryti savo kolegai.
O dabar jau galėjo. Todėl kovo mėnesį socialiniuose tinkluose parašė: „…taigi, kas tas „teisingas” KT teisėjas, kurį buvo pamilę marginaliniai politikai ir portalai”.
Man asmeniškai malonu suprasti, kad D.Žalimas pirmiausia yra žmogus. Ir kaip visi natūralūs žmonės jaučia įvairių asmeninių nuoskaudų. Pvz., D.Žalimas vis dar negali pamiršti, kaip „kolega savaitėmis slėpdavo akis po ne itin korektiškos atskirosios nuomonės, bet mėgaudavosi marginalų tekstuose nešiojamas ant rankų”. Bet kas tie „marginalai”? Jei tau nepatinka ridikėlio skonis, bet patinka pomidoras, tai, ridikėlių požiūriu, jau esi marginalas. Juo būtų iškart pavadintas ir pats D.Žalimas. Jei jo mintys bent kiek nesutaptų su Seimo valdančiųjų generaline linija. Bent kiek iškryptų iš kurso. Pvz., praėjusios Seimo kadencijos daugumai Saulius Skvernelis buvo vos ne šventasis, o šią Seimo kadenciją tiems patiems asmenims – nebe. Bet D.Žalimas socialiniuose tinkluose primena savo nemažą patirtį Krašto apsaugos ministerijoje ir, ta patirtimi remdamasis, kvestionuoja, ar E.Šileikio paskyrimas AT teisėju būtų geras „bent jau nacionalinio saugumo požiūriu”.
Prisiminė net persirengimo kabiną!
Lietuvoje, jei nori sugriauti kokio asmens karjerą, pavadink marginalu ir pavojingu valstybei. Ar bent idealiu taikiniu Rusijos tarnyboms. Todėl teisėjai Lietuvoje jau seniai įpratę žiūrėti, iš kur vėjas pučia. Kas labiau darys įtaką jų karjeroms? Prezidentūra ar Seimas? Idealiu atveju teisėjas, jei neįkliūna girtas už vairo ir neima kyšių, turėtų būti visiškai ramus dėl savo karjeros. Bet E.Šileikio atvejis rodo, kad to nepakanka. Pirma, kažin ar jam buvo palankūs slapta balsavę Seimo Laisvės frakcijos nariai. Juk E.Šileikis kritikavo Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą. Tiksliau – persirengimo kabinas, atsidūrusias priešais KT ir Apygardos teismo langus. Tad klausimas. Ar žmogus, kartu su konservatoriais piktinęsis Lukiškių aikštės pliažu, yra marginalas ar teisingas patriotas? Ar Gitanas Nasėda, parinkęs į AT teisėjus būtent E.Šileikį, yra marginalas, tikras patriotas ar pavojingas bent nacionalinio saugumo požiūriu? Štai kokią minčių kebeknę gali sukelti asmeniškumai!
Kai teisė ir moralė nesutampa
Teisininkas, kuriam rūpi tolesnė karjera, jokiu būdu neturėtų teikti mokslines išvadas bylose, kur teisiasi politikai, partijos, galingi verslo subjektai. Tokiose bylose pavojinga būti net advokatu. Nes arba labai iškilsi, arba būsi neadekvačiai žeminamas, puolamas. Mokslines išvadas patartina teikti tik tokiais atvejais, kai tūla Petrutė teisiasi su tūla Onute dėl sudaužytos puodynės. Ir reikia keramikinių puodų eksperto.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas, tyręs politikų ryšius su verslu, priminė, kad „MG Baltic” (dabar „MG grupė” ), gindama civilinėje byloje savo dalykinę reputaciją, remėsi E.Šileikio atlikta V.Bako viešų pareiškimų analize. E.Šileikis talkininkavo ir Dariui Mockui, nagrinėdamas jam pareikštų kaltinimų atitiktį Konstitucijai.
Aišku, tai didžiulis moralinis smūgis, kai V.Baką, Seime ginantį valstybės interesą turėti skaidrią politiką, atakuoja toks teisės sunkiasvoris kaip E.Šileikis. V.Baką galima ir suprasti, ir palaikyti. Tačiau nėra tokio įstatymo, draudžiančio teisės, kalbos, statybos ir t.t. ekspertams atlikti ekspertinius vertinimus. Ir už tai gauti honorarą. Antraip turėtume pasmerkti statybininkus, stačiusius mums nesimpatiškiems žmonėms ar net banditams pilaites, medikus, gydžiusius jiems dantis, ar dizainerius, siuvusius rūbus. Tad galima kelti tik tokį retorinį klausimą: ar Lietuvoje gali padaryti karjerą teisininkas, kuris visiškai neatsižvelgia, ką apie jį pagalvos aplinkiniai? Ne, žmogus su didžiuliu savisaugos trūkumu Lietuvoje jokios karjeros nepadarys.
Ar E.Šileikiui trūksta savisaugos? Šiek tiek turi, bet ją nevykusiai panaudoja. Anot V.Bako, gegužės 23 d. E.Šileikis raštu siūlė Seimo nariams būdą, kaip suteikti Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą. O prieš kelis mėnesius, anot V.Bako, pasisakė priešingai. Gaila. Per greitai paveidmainiavo. Jei nuomonę būtų pakeitęs po metų, niekas nepastebėtų.
Rūpi, kad teisėjai nealptų?
E.Šileikis neįtiko Seimui ir dėl to, kad nepateikė sveikatos pažymos. Taip pat VSD pažymos, jog gali dirbti su valstybinėmis paslaptimis. O kam teisėjui sveikatos pažyma? Negi per teismus alpsta? Juk ne statybose, ne traktorininku dirbs. Negi visi teisėjai – ypatingi sveikuoliai?
Tokia pažyma tik tada turėtų rūpėti, jei kandidatui į teisėjus įtartų ligą, trukdančią priimti sąmoningus, adekvačius sprendimus. O VSD pažyma?
Konstituciniame Teisme jos nereikėjo. Negi galime daryti išvadą, kad KT valstybės saugumui mažiau svarbus nei AT. Arba kad E.Šileikis nuo 2017 m. iki dabar kažką įtartino veikė, o anksčiau – neveikė.
Viena aišku, kad Seimo nariai, atmesdami E.Šileikio kandidatūrą, iš tiesų pažemino G.Nausėdą ir jo patarėją. Esą ką mums siunčiate? Realų taikinį Rusijos tarnyboms? Nors mažai tikėtina, kad valstybės vadovas būtų delegavęs į Aukščiausiąjį Teismą teisininką, prieš tai nepasikonsultavęs su VSD vadovybe. Bet gal G.Nausėda, prezidentūra, VSD – jau irgi tik marginalai?
Geografija, demografija, demokratija – tai ne šiaip sau vadinamoji žodžių grandinėlė, užduotis, dažnai pasitaikanti „protų mūšiuose“. Tai šiandienos politika.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
