JAV Aukščiausiojo Teismo dauguma balsavo už 1973 metų sprendimo, paskelbusio tokią teisę, panaikinimą. Už „teisės į abortą“ panaikinimą balsavo visi trys Trumpo paskirti teisėjai, taip pat Reagano paskirtas Clarence Thomas, o išvadą parengė Busho paskirtas Samuel Alito.
Tai nereiškia, kad JAV nuo šiol uždrausti abortai. Tai reiškia, kad valstijos laisvos pačios apsispręsti šiuo klausimu.
Sprendimo dieną panašiausia į tai, kad abortų klausimu valstijos pasiskirstys maždaug per pusę. Vienose įsigalios neseniai priimti ribojimai, kitose pradės galioti įstatymai, riboję abortus dar iki 1973 metų.
Kai kurios kairuoliškos pakrančių valstijos sieks tapti priebėgomis visoms, kurių valstijose abortai nebebus prieinami.
Sprendimas buvo nutekintas žiniasklaidai dar pavasarį ir visą šį laiką teisėjai patyrė didžiulį spaudimą, į vieną konservatyvių teisėjų net kėsintasi prie jo namų. Tačiau spaudimą atlaikė.
Tikėtina, kad JAV valdantiesiems demokratams dabar abortai vienas svarbiausių klausimų rudens Senato rinkimuose.
Europos Sąjunga patvirtino Ukrainą šalimi kandidate, kuri papildys 27-ių Europos valstybių bloką. Tai pirmas kartas Europos istorijoje, kai nuožmų karą kariaujančiai šaliai suteikiamas toks statusas. Į tai (o gal dėl alkoholio sukelto delyro) reaguodamas Rusijos užsienio reikalų ir melagienų ministras Lavrovas pranešė, kad ES ir NATO buria koaliciją karui su Rusija.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas teigia, jog nuo vasario 24-osios Rusija kare prarado daugiau nei 34 000 karių. Net jei šie skaičiai mažesni, tai yra dvigubai daugiau nei 10 metų trukęs ir Sovietams, tame tarpe – okupuotai Lietuvai, kainavęs apie 15 000 gyvybių Afganistano karas.
Kremlius pareiškė esąs pasirengęs deryboms ir karo nutraukimui. Tačiau yra viena sąlyga, kurią esą Ukrainos pusė gerai žino. Anksčiau Peskovas yra informavęs, kad Kremlius tikisi, jog Ukraina sutiks su Rusijos reikalavimais ir „de facto“ priims esamą padėtį, tai yra sutiks su esamų teritorijų okupacija.
Kadangi „Rusijos sienos nesibaigia niekur“, Putinas, matyt, nori, kad kapituliuotų visa Europa ir tūkstančiai driskių užplūstų Vieną, Berlyną, Paryžių, Briuselį, Romą ir kitas Vakarų sostines. Pasvajok driskių mesijau! – nors antra vertus, Europai būtų sveika iš arti pamatyti tikrąjį dvidešimt pirmojo amžiaus barbarų veidą. Žinoma, surakintą ir laukiantį nuosprendžio Hagoje.
JAV žvalgyba praneša apie planuotus ir surengtus Rusijos išpuolius prieš Ukrainos grūdų terminalus, įskaitant Nikka-Terra grūdų terminalą Mykolajive birželio pradžioje. Reikalaujama, jog Rusija atsakytų už savo veiksmus.
Nieko iš Rusijos reikalauti nereikia, reikia suvokti, jog Kremlius tai daro sąmoningai: 250 mln. badaujančių Azijoje ir Afrikoje, šimtai tūkstančių mirčių, milijonai pabėgėlių, plūstantys į Europą – yra būtent tai, ko Kremlius ir siekia šiame, pabrėžiame, kare su Vakarų civilizacija.
Į Ukrainą iš JAV atgabentos (pagaliau) salvinės raketų paleidimo sistemos HIMARS. Primename, kad JAV sukurta HIMARS – itin mobili ir tiksli toliašaudė raketinės artilerijos sistema, sukurta dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Ką gi, laukime geresnių naujienų Rytų fronte.
Rusija tęsia energetinį karą prieš Vakarus. Dar nespėjus ES pritaikyti sankcijų Maskvai, Rusija 75 % sumažino dujų srautus į Europą. Manoma, jog Rusija gali visiškai sustabdyti dujų tiekimą.
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas pareiškė, kad šalis turi ruoštis „avariniam“ planui, o įmonės ir namų ūkiai turi sumažinti vartojimą. Vokietijos vyriausybė numato ilgalaikę tiekimo trūkumo riziką. Nurodoma, jog reikia ruoštis šaltuoju metų laiku gresiančiai krizei. ES stengiasi maksimaliai išnaudoti gamtinių dujų saugyklas, kurios vis dar užpildytos tik maždaug iki pusės.
Norvegija ir Europos Komisija „stiprina bendradarbiavimą, kad užtikrintų papildomą dujų tiekimą iš Norvegijos”. ES iš Norvegijos importuoja maždaug penktadalį savo dujų, palyginti su 40 proc. dujų, kurias ji gaudavo iš Rusijos iki Maskvos bei Minsko invazijos į Ukrainą.
JAV analitikai teigia, kad Rusijos pajėgos mokosi iš klaidų, padarytų pirmosios karo fazės metu. Pagerėjo logistika, atakų koordinavimas, tiekimo linijos. JAV nesitiki, kad Ukrainos pajėgoms perduotos ginklų sistemos, įskaitant salvinę raketų paleidimo sistemą HIMARS, iš karto pakeis padėtį mūšio lauke, nes tai ginkluotė, veikianti ribotu nuotoliu, su ribotu raketų skaičiumi. Be to, Rusijos pajėgoms pavyko sunaikinti kai kuriuos naujus Vakarų tiekiamus ginklus, įskaitant haubicas M777, tikslinių atakų metu.
JAV vertinimu, karo veiksmai Donbase pasiekė lūžio tašką: abi pusės patiria didžiulius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius, tačiau Rusija planuoja tęsti intensyvius puolimus, kuriems būdingi artilerijos ir raketų smūgiai. Tuo siekiama pakirsti Ukrainos ryžtą priešintis ir Vakarų planus remti Ukrainą.
Ukrainos kariai traukiasi iš Severodonecko. Teigiama, jog Ukrainos kariuomenei leista atsitraukti ir iš Lysičiansko, kad būtų išvengta rusų apsupties.
Prieš maždaug savaitę sakėme, kad tai – tik laiko klausimas. Mūsų manymu, tai logiškas ėjimas, taupantis žmogiškuosius ir kitus ukrainiečių resursus, kurie būtini norint artimoje ateityje stabdyti ordos puolimą vakarų ir pietvakarių kryptimis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose rusofašistai tęsia puolimą siekdami visiškos Donecko ir Luhansko sričių kontrolės, taip pat norėdami išlaikyti sausumos koridorių tarp minėtų teritorijų ir laikinai okupuoto Krymo.
Rusų artilerija apšaudo gyvenvietes Charkivo srityje, per parą du žmonės žuvo, dešimt sužeista. Ukrainos specialiosios tarnybos likvidavo kelias šiame regione veikusias diversines grupes.
Slovjansko ir Bachmuto apylinkėse priešas iš artilerijos apšaudė civilinę infrastruktūrą.
Rytuose, Luhansko srityje, okupantai užėmė Hirske ir Mykolajivką. Ukrainos kariuomenė, patyrusi nuostolių, pristabdė Rusijos okupantų puolimą pietiniame Lysičiansko pakraštyje ir privertė okupantą persigrupuoti.
Nesuveikė rusų oro gynybos sistema Luhansko srityje, Alchevske – vos pakilusi raketa tėškėsi į žemę ir sprogo.
Šiuo metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos Donbase vykdo manevrinę taktiką, dėl ženklaus priešo ugnies pranašumo. Daroma viskas, kad Rusijos pajėgos neapsuptų Ukrainos karių.
Pietuose rusai siekia visais būdais blokuoti Ukrainos laivybą Juodosios jūros šiaurės vakarinėje dalyje, taip pat deda maksimalias pastangas išlaikyti užimtas Chersono ir dalies Zaporižės sričių teritorijas. Manome, kad dabar situacija kiek pasikeitė ir okupantas, sulaikęs ukrainiečių jungtinių pajėgų po truputį išsikvėpiantį kontr-puolimą, bandys sudaryti palankias sąlygas iš naujo perimti ukrainiečių atsikovotas teritorijas Mykolajivo srityje.
Mes suprantame, kad jūs norite gerų naujienų, o mes labai norėtume jums pranešti, kad karas baigėsi. Bet mes su jumis susitarėme – sakome tiesą ir tai, kas yra, ne tai, ką jūs arba mes norėtume girdėti.
̨̌ ̇ ̄, 447300010172065624
*******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas
Pranešama, kad ES šalių vadovai greičiausiai pritars, jog Ukrainai ir Moldovai būtų suteiktas ES kandidatės statusas. Ukrainos tapimas visateise ES nare bus ilgas ir sunkus.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, jog taikos su Rusija sąlygos – Ukrainos rankose: „- Ukraina ir tik Ukraina sprendžia, kas jai tinka. Nieko apie Ukrainą be Ukrainos! Mums toli iki derybų, nes Putinas tiki diktuojama taika. Dar svarbiau, kad tvirtai laikytumėmės šio kurso”.
Jis taip pat sakė, kad Ukrainai reikia didžiulės finansinės pagalbos atkurti Rusijos invazijos sugriautą šalį ir tai bus „užduotis ištisoms kartoms”. Planas turėtų būti panašus į JAV iniciatyvą po Antrojo pasaulinio karo.
Scholzas pakvietė Zelenskį dalyvauti šį sekmadienį vyksiančiame G7 aukščiausiojo lygio susitikime ir susitarti, kaip atrodytų toks „Maršalo planas Ukrainai”.
O kiek Vakarų šalys donorės sutaupytų milijardų pour les croissants au café, jei sustabdytų Ukrainos miestų griovimą ir žmonių žudynes šiandien!
Kremliaus teigimu, nepaisant sankcijų, prekyba su Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrika per pirmuosius tris šių metų mėnesius išaugo 38 proc. ir per tą laiką siekė 45 mlrd. $. Viena iš šių BRIKS šalių – Indija – nuo invazijos pradžios nupirko daugiau kaip 40 mln. barelių rusiškos naftos, o tai yra daugiau nei per visus 2021 metus.
Nepriklausomi šaltiniai teigia, kad Indija siekia sudaryti ilgalaikį naftos tiekimo sandorį už maždaug 70-ties JAV dolerių už barelį kainą – tokia, hm, karo išparduotuvė su 35 % nuolaida.
Čekija skelbia, kad iki 2023 metų galo Rusijos ir Baltarusijos piliečiams neišduos vizų. Šaunuoliai. Vakarai privalo žengti žingsnį toliau – ir neįsileisti naujų, ir grąžinti į savo šalis abiejų agresorių valstybių piliečius, kol nebus nutraukti karo veiksmai ir visos okupuotos teritorijos grąžintos Ukrainai.
Vokietija gegužę pasirašė sutartis dėl keturių suskystintų dujų terminalų (SGD) nuomos ir skyrė 3 mlrd. $ tokių terminalų įsigijimui ateityje. Tuo tarpu tarptautinė energetikos agentūra praneša, kad Rusija gali visiškai nutraukti dujų tiekimą Europai, siekdama sustiprinti savo politinę įtaką dėl karo Ukrainoje.
Nutrauks. Net neabejokime.
Šiuo metu visiems būtų labai naudinga prasikrapštyti akis ir susivokti, jog planuotos staigios Rusijos ekonomikos recesijos nebus. Ar galime pripažinti, kad Kremliaus, kaip priešo, deramai neįvertinom?
Nepamatėm, kaip jis pasiklojo ne vieną finansinę „pagalvę“, parengė planus, kaip ir kur nukreipti žaliavų eksporto srautus ir dabar juos įgyvendina. Kol Rusija ruošėsi plataus masto karui, telkdama gelžgalius ir driskių būrius, diversifikuodama ekonomiką, numatydama informacines priemones ir pirkdama arba šantažuodama Vakarų politikus bei kraštutinius marginalus, mes patogiai diskutavome apie visų nuomonių įvairovę ir toleranciją melui, o ypač – savo pačių apgaulei tikėdamiesi, kad negandos mūsų stiklinį taikos pasaulėlį aplenks, Kinija išliks taikia pigių prekių gamykla, o Rusija pasitenkins okupuotomis Suomijos, Japonijos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos teritorijomis.
Šią savaitę netoli Japonijos esančiose jūrose pastebėti aštuoni Rusijos ir Kinijos kariniai laivai. Prie tokio spaudimo Tokijui dėl pozicijos Ukrainos ir Taivano atžvilgiu, galvos skausmą Japonijos vyriausybei didina ir 24 metų žemumas vakar pasiekusi jena.
Nors Didžiosios Britanijos žvalgyba praneša, kad Rusijos pajėgos Donecko regione patyrė didžiulių nuostolių ir vien tik Donecko milicija neteko 55 % savo pradinių pajėgų, tačiau orda juda vakarų kryptimi.
Rusai lėtai, bet stumiasi į priekį, siekdami galutinai užimti Severodonecką ir grasina atkirsti ukrainiečių dalinius prie Voronovės ir Borivskės. Tai siauras, nepridengtas katilas, panašus į karčią Debalcevės patirtį. Mūsų manymu reiktų nedelsiant iš ten nešdintis į saugesnes pozicijas, tačiau Ukrainos generalinis štabas situaciją mato geriau, ir galbūt tai yra didelių priešo pajėgų sulaikymo planas.
Tuo tarpu ukrainiečiai artėja prie Chersono, kurio apylinkėse, atrodo, netrukus gali užvirti rimti mūšiai.
Nerimą kelia Rusijos pajėgų telkimas Rusijos Briansko ir Kursko srityse. Teigiama, jog šios grupuotės ruošiamos naujam Kyjivo šturmui. Ukrainos kariuomenės duomenimis Vakarų karinėje apygardoje formuojamas iki 15,5 tūkst. karių turintis 3-iasis armijos korpusas, sudarant palankias sąlygas puolimui šiaurės vakarų zonoje. Apytikslis terminas, iki kurio turi būti atlikta užduotis – š. m. rugpjūčio 15 d.
Šiaurėje rusų pajėgos apšaudė Charkivo srities Čuhijivo rajono Pečenego gyvenvietę: sugriauta įmonė, privatūs namai, sužeisti 7 civiliai, tarp jų 2 vaikai.
Gomelio srityje, prie valstybinės sienos su Ukraina, bus tęsiami Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų mobilizaciniai mokymai. Pratybose dalyvauja Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų instruktoriai, daugiausiai dėmesio skiriant žvalgybai ir sabotažui.
Šiaurės rytuose pagrindinės priešo pastangos sutelktos į tai, kad gynybos pajėgos negalėtų patekti į Slovjansko apylinkėse veikiančios okupacinių pajėgų grupės užnugarį. Priešas vykdė oro žvalgybą Bairako ir Rubižnės vietovėse.
Rytuose okupantai stebimi Lysičiansko prieigose, beatodairiška artilerijos ugnis ir nesiskaitymas su ordos gyvosios jėgos nuostoliais verčia ukrainiečius trauktis iš gynybos pozicijų. Pranešama, kad ties šiuo Severodencko miesto broliu dvyniu priešas sukaupė virš 100 raketinės artilerijos sistemų.
Pagrindinės rusų pajėgos mestos siekiant visiškos Severodonecko kontrolės ir tam, kad apsuptų ukrainiečių karius ties Lysičiansku bei blokuotų pagrindinius susisiekimo kelius. Rusai giriasi visiškai apsupę miestą.
Severskio rajone rusai ir toliau tęsia dalinių grupavimą ir rezervo kaupimą Briansko ir Kursko sričių pasienio rajonuose.
Pietuose, Chersono, Mikolajivo srityse, rusofašistai paskubomis rausia apkasus, įrenginėja inžinerinius įtvirtinimus, siekdami sustabdyti ukrainiečių kontrpuolimą. Nuo Mykolajivo judančioms ukrainiečių jungtinėms pajėgoms atremti rusai formuoja naujus artilerijos dalinius.
Foto: Lysičianskas dabar (šaltinis aa.com.tr )
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Agresoriaus puolimas šiaurės rytiniame sektoriuje dėl kietos ukrainiečių gynybos įklimpo. Panašu, kad orkai įvedė anksčiau minėtus rezervus iš Belgorodo srities ir vis aktyviau atakuoja šiauriniame ruože (Prudyanka – Pytomnyk). Ukrainiečių retorikoje šie veiksmai vis dar siejami su orkų bandymu neleisti ukrainiečiams atakuoti aprūpinimo kelio Vovchansk – Kupiansk. Tačiau realybė yra ta, kad bent penketą dienų ukrainiečiai tiesiogiai šiam tiekimo keliui grasinti nebeturi galimybių, jie priversti gintis.
Izyum. Situacija ir toliau išlieka sąlyginai vangi. Tęsiasi orkų atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože, ukrainiečiai ginasi. Pranešama, jog Izyum sektorių pasiekė du orkų tankų vienetai. Sprendžiant pagal dabartinių mūšių dinamiką ir pajėgų išsekimą, galimai tai ne daugiau nei dvi kuopos, t.y. bendrai iki 20 tankų (vertinant realistiškai 10-15). Taip pat pasirodė informacija, kad sektorių gali pasiekti trumpo nuotolio MRLS (tikėtina „TOS-1 Buratino“ arba „TOS-1A Soncepiok“), kurios turi galimybę naudoti termobarines raketas. Klausimas kuriam tikslui visa tai gali būti panaudota?
1) sustiprinti puolimą Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože, ar
2) reaguoti į galimą ukrainiečių judėjimą vakariniame Izyum grupuotės flange su tikslu sugrįžti prie Velyka Komyshuvakha.
Lyman. Toliau be pakitimų.
Severodonetsk
Agresorius toliau koncentruoja pastangas atskirti Borivske – Voronove ruožą nuo Severodonetsk gynybos sistemos, stipriai atakuojama Syrotyne. Tuo pačiu pasirodė informacija, kad orkai ruošiasi forsuoti Severskyi Donec upę. Šiame etape tai nebūtų pats protingiausias veiksmas (Lysychansk gynėjų manevriniai bei artilerijos vienetai to tik ir laukia), bet orkai sugeba nustebinti.
Ruože į pietus nuo Lysychansk pildosi blogiausias scenarijus. Orkai pasirinko sudėtingesnį veiksmų eigos variantą ir vietoje siekio nuo Pidlisne – Myrna Dolyna atakuoti į šiaurę link Lysychansk, šiame ruože vysto puolimą į vakarus ir jau užėmė Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka. Lysychansk gynybai tai didelė grėsmė, kadangi dabar orkai gali bandyti:
Iš flango ugnimi ir manevru atakuoti iki tol orkams neprieinamą Mykolajivką ir sudaryti sąlygas ją užimti. Tai leistų agresoriui pulti Verkhnokamyanka iš pietų (nuo Mykolajivka) ir atakuoti Vovchoyarivka iš pietryčių (čia nuo Rai-Oleksandrivka – Loskutivka, atakos jau prasidėjo). Tokiais veiksmai artimoje perspektyvoje Lysychansk būtų blokuotas iš vakarų.
Nuo Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka blokuoti ir atakuoti Lysychansk iš pietų.
Tikėtina, kad viską įgyvendinti vienu metu orkai neturės pajėgumo, tačiau jie jau turi meniu, iš kurio gali rinktis.
Bakhmut
Bakhmut – Lysychansk kelyje be pakitimų.
Orkams užėmus Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka, Zolote „kišenėje“ ukrainiečių padėtis ženkliai komplikuojasi. Lieka vienintelis aprūpinimo kelias per Mykolajivka, kurio kontrolė taip pat labai trapi. Priešas šią vietą dengia artilerijos, minosvaidžių, o atskiruose taškuose ir tankų ugnimi. Ukrainiečiams nepavyks pakeisti situacijos Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka, Zolote „kišenė“ toliau kausis apsupime, jei ukrainiečių vadovybė nepriims sprendimo juos atitraukti (kas gali būti itin sudėtinga). Situacija primena Debaltseve 2015 m.
Centras. Be esminių pakitimų.
Zaporizhia. Nepatvirtintais duomenimis ukrainiečiai įsitvirtino Pavlivka gyvenvietėje (Donecko sritis), netoli Vuhledar ir sėkmingai šturmuoja į pietus Yehorivka link. Agresorius bando kontratakuoti, tačiau šiame ruože ukrainiečiai turi susikūrę pranašumą ugnimi (artilerija, minosvaidžiai). Keep going!
Pietų kryptis. Sunkūs mūšiai prie Kyselivka (Chersono sritis) tęsiasi. Stengdamiesi ištampyti ukrainiečių pajėgas, orkai atakuoja vakariau, nuo Oleksandrivka link Lupareve ruože. Galimai, tuo pačiu agresorius norėtu pasiekti Pietinio Bugo upės žiotis ir iš pietų vėl priartėti prie Mykolaiv miesto.
Vertinant bendrai, padėtis Severodonetsk prašosi, kad gynėjų pajėgos būtų atitrauktos į naują gynybos liniją, pvz.: už linijos Bilohorivka – Verkhnokamyanka – Berestove – Soledar – Bakhmut. Iš šios keblios padėties Severodonetsk ir Bakhmut sektoriuose esančios pajėgos savo jėgomis atsitraukti jau neturi galimybių. Padėtį galėtų pataisyti:
Sėkmingas ukrainiečių puolimas Pavlivka – Yehorivka. Jei pavyktų išplėsti placdarmą ir vystyti puolimą Volnovachos link, orkams pradėtų drebėti žiedinis raumuo dėl Mariupolio, tad tokiu atveju agresorius būtų priverstas permetinėti vienetus atgal į šį sektorių.
Ukrainiečių aktyvūs veiksmai vakariniame Izyum flange, galėtų grasinti visam šiaurinio Donbaso flango tiekimui, tad tokie veiksmai priverstų orkus skubiai reaguoti, o tai nuimtų dalį naštos nuo Severodonetsk – Bakhmut sektorių.
Sėkmingas ukrainiečių puolimas Cherson link galėtų turėti įtakos, tačiau Pietų kryptis turi savo atskirą tiekimo ir pajėgų rotacijos kelią bei ritmą per Krymą. Tad lyginant su dviem pirmais punktais, Severodonetsk sektorius taip gerai nepajustų ukrainiečių sėkmės aplink Cherson
****
Iš Slovėnijos pajudėjo šarvuočiai BMP link Ukrainos
Europos Komisija į Rusijos kaltinimus dėl Kaliningrado tranzito ribojimo sureagavo žaibiškai. EK vyriausiasis įgaliotinis Josepas Borrellis pareiškė, kad sausumos tranzitas tarp Kaliningrado ir kitų Rusijos dalių nėra uždraustas. J. Borrellis patikino, kad Lietuva nesiėmė jokių vienašališkų apribojimų ir pritaikė būtent Europos Sąjungos sankcijas. „- Kaltinimas, kad Lietuva įgyvendina lietuviškas sankcijas, yra melagingas. Visiška propaganda”, – akcentavo Borrellis.
Lankydamasis Kaliningrade Rusijos saugumo šefas A. Patruševas pareiškė, kad Lietuvos blokadą išprovokavo Vakarai, „pažeisdami… tarptautinę teisę”. Rusijos saugumo tarybos sekretorius įspėjo, kad „artimiausiu metu” bus imtasi „atitinkamų priemonių. <…> Jų pasekmės turės rimtą neigiamą poveikį Lietuvos gyventojams”, – grasina vienas skerdynių Ukrainoje iniciatorių.
Maskvos pareiškimai, kad „Rusija pasilieka teisę imtis veiksmų savo nacionaliniams interesams ginti” kol kas yra lojimas bėgant šalia didelio traukinio. Nieko maskoliai šįkart nepeš. Taip, kad mielieji mūsų skaitytojai, šiandien miegokite ramiai. Šitą partiją Kremlius prapylė, Maskva patyrė šachą tiek tarptautinėje, tiek ES arenoje, tiek savo darže. ES/EK ir JAV, pakartodamos, kad NATO gins kiekvieną savo šalių narių teritorijos centimetrą, sureagavo nedelsiant ir pademonstravo, jog esame ne vieni, o galingos sistemos dalis.
Na, o tuos, kurie ir toliau skaldo malkas, sėdami nepasitenkinimą dėl tranzito apribojimų, norime sudrausminti ir paklausti, ar tikrai užsimanėte stoti į rusofašistų rėmėjų gretas?
Tuo šį klausimą uždarome ir daugiau nekomentuosime.
Estija atkreipė Baltijos šalių dėmesį paskelbdama, jog Rusija pradėjo karines pratybas, kurių metu imituojamos raketų atakos prieš Estiją. Be to, rusų kariniai sraigtasparniai pažeidė Estijos, taigi – NATO, oro erdvę. Ar matome didėjančią įtampą tarp Maskvos ir NATO? Galbūt. Mūsų vertinimu, neabejotinai argumentuotai Baltijos šalys siekia, kad mūsų regionas gautų didžiausią NATO paramą nuo Šaltojo karo pabaigos. Dėl to reikia skubiai susitarti birželio 28-30 d. Madride vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime.
Deja, panašu, kad tai gali neįvykti. Šaltiniai teigia, jog Baltijos šalių prašymai ir siūlymai gali būti atmesti, nes teikiami kaip tik tuo metu, kai Aljansas susiduria su dešimtmečiais nematytais globaliais iššūkiais: Rusijos (ir Baltarusijos) invazija, Kinijos dominavimas, Arkties problemos, islamo sukilėliai, pabėgėliai, sausros ir klimato kaita, ir net nauji iššūkiai kosmose.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė Stambulo konvencijos ratifikavimo įstatymą. Pyst – ir konvencija ratifikuota per savaitę, kai tuo tarpu mes dėl šios konvencijos ėdamės ne pirmus metus. Mums gerai – mes galime nesutarti, diskutuojant apie vyrų ir moterų teises bei santykius, kai tuo tarpu ukrainietei, pabudusiai iš komos po Mariupolio bombardavimo ir pamačius namo griuvėsiuose vyrą be galvos ir žuvusius vaikus – tokie klausimai nekyla.
Ukrainos rytų fronte atsirado vokiečių „Panzerhaubitze 2000” su apmokytomis įgulomis. Gynybos ministras J. Reznikovas padėkojo Vokietijos partneriams už paramą. Vokietijos vyriausybė paskelbė karinės paramos, kurią rengiamasi perduoti Ukrainai, sąrašą. Tai 30 savaeigių artilerijos sistemų „Gepard”, oro gynybos sistemos IRIS-T SLM ir šarvuočiai M113, 10 prieštankinių patrankų, 10 šarvuočių, 80 „Toyota” pikapų, 22 sunkieji sunkvežimiai, prieštankinė kovos sistema COBRA ir trys daugkartinių raketų paleidimo sistemos MARS, 10 000 artilerijos sviedinių, 53 000 priešlėktuvinių sviedinių, 5,8 mln. šovinių, 5 000 apsauginių šalmų, aštuonios mobilios radijo ryšio sistemos ir termovizorinės kameros bei aštuoni žvalgybiniai dronai.
Khm… štai jums rezultatas, kai atkakliai minama ant nuospaudos. Nepakanka pastuksenti į duris. Į jas reikia smarkiai belsti, norint, kad kas atidarytų. Atkakliai.
Kitą savaitę Stambule gali įvykti Rusijos, Ukrainos, Turkijos ir JT atstovų derybos dėl grūdų eksporto iš Ukrainos. Mums tokie pareiškimai kelia šypseną: jei Kremlius ir toliau tyčiosis iš Ukrainos siųsdamas derybų grupei vadovauti Putlerio patarėją kultūros klausimais, Zelenskis drąsiai gali deleguoti atstovauti šalį Kyjivo zoologijos sodo direktorių (nenorim tik jo įžeist, čia ne toks palyginimo tikslas).
Šiandien Rusijai didi diena, ypač žinant Putlerio obsesiją datoms. Turime galvoje, kad 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija įsiveržė į diktatoriaus Sralino valdomą Sovietiją. Atrodo, kad režimas spaudžia šią dieną švęsti pergalę pilnai užimant Severodonecką, tačiau ukrainiečiai atkakliai ginasi. Mums nerimą kelia susidariusi kišenė nuo Lysičiansko link Zolotoje gyvenvientės, kurią rusai gali visiškai apsupti. Be to, rusai jau giriasi, kad abu miestai – Severodenckas ir Lysičianskas yra atkirsti nuo ukrainiečių kontroliuojamos teritorijos. Rusai dar intensyviau apšaudo Charkivą ir apylinkes, ruošdamiesi puolimui, kuriam kol kas neturi resursų. Per pastarąją parą vykusį kreivarankių apšaudymą žuvo 15 žmonių ir 16 buvo sužeista.
Ukrainos kariuomenė praneša, kad karinių dalinių veiksmai pietų kryptimi, Chersono link, yra sėkmingi. Pralaužtos antra ir trečia gynybinė linija, tad okupantai naudoja rezervinius gynybos pajėgumus. Ukrainos kariuomenės vadovybė prašo gyventojus elgtis ramiai, neskelbti ir neplatinti jokios informacijos apie vykstantį kontrpuolimą.
Šiaurėje Charkivo apylinkėse rusai vykdo oro žvalgybą, siekdami nustatyti ukrainiečių dislokacijos vietas, intensyvia artilerijos ugnimi apšaudytos ukrainiečių pozicijos netoli Charkivo.
Šiaurės rytuose okupantai minosvaidžiais ir artilerijos sviediniais apšaudė Sumų, Černihiv sritis ir kitas gyvenvietes. Goblinai iš įprastos (statinės) ir reaktyvinės artilerijos toliau pliekia į civilinę infrastruktūrą.
Rytuose Slovjansko kryptimi okupantai tęsia sistemingą apšaudymą, siekdami pasirengti šio miesto šturmui.
Rusams ir toliau nesiseka išstumti ukrainiečių iš Severodonecko, kovos mieste tęsiasi.
Pietryčiuose ir pietuose Kramatorsko, Avdijivkos, Novopavlovsko ir Zaporižės apylinkėse rusai apšaudo ukrainiečių pozicijas, siekdami sulaikyti puolimą.
Rusijos karo laivynas ir toliau blokuoja civilinę laivybą. Juodojoje jūroje dreifuoja jau šeši laivai, ginkluoti sparnuotosiomis raketomis „Kalibr” .
Pranešama apie Ukrainos aviacijos smūgius į rusų pozicijas. Sunaikinta 10 šarvuotų kovos mašinų, daug gyvosios jėgos ir keli amunicijos sandėliai.
Mariupolyje, Azovstalio teritorijoje, „išsiminavo“ du okupantai ir nurūko tiesiai į pragarą.
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis 1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Padėtis išlieka sudėtinga. Šiandien agresoriaus manevriniai vienetai daugiausiai dėmesio skyrė Staryi Saltiv, nors mūšiai vyksta ir kituose taškuose. Ukrainiečiai ginasi, tačiau iniciatyva – orkų pusėje. Žvelgiant į orkų artilerijos smūgių vietas be kontaktinės linijos ir Charkiv miesto vis dažnėja pietrytinių miesto apylinkių apšaudymai (ypač Chuhuiv). Tai sufleruotų, jog mūsų versija apie orkų tikslą čia sugrįžti turi pagrindo.
• Izyum.
a) Puolimas nuo Izyum Slaviansk link sustojęs. Buvo bandymų atakuoti Dolyna, tačiau jie nesėkmingi. Susidaro įspūdis, kad orkai tokiomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms sklandžiau pereiti į gynybą.
b) Ukrainiečiai toliau kruta prie Balakliya. Veiksmai ir toliau atsargūs, pirmiausia todėl, kad čia vietovė puolimo operacijoms nėra dėkinga. Miestelį iš šiaurės ir vakarų juosia upė Seredna Balakliya, o iš pietų – Severskyi Donec. Ukrainiečių pajėgos nuo miesto rytuose ir pietuose. Orkų propagandistai pikdžiugiškai sako, kad ukrainiečiai bus priversti forsuoti Severskyi Donets, suprask, kad „dabar mes jums atsikeršysim už Bilohorivka“. Tačiau Balakliya ruože Sverskyi Donetsk susijungia su jau minėta Seredna Balakliya, ir pietinė ruožo pusė yra itin pelkėta, t.y. nepatogi manevriniams vienetams. Labiau tikėtina, kad šiame ruože veiktų lengvieji pėstininkai (pvz. TerOborona) ir SOP, remiami artilerijos. Jie galėtų atakuoti kelią Balakliya – Savynsti – Vesele ir taip trikdyti tiekimą ir atitraukti dalį orkų pajėgų. Kas liečia manevrinius vienetus (mechanizuoti ir tankų padaliniai), neatmestina, kad ukrainiečiai atakuos nuo Verbivka, t.y. apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Balakliya.
• Lyman. Toliau be pakitimų.
• Severodonetsk.
a) Agresorius įsitvirtino Metolkine, atakuoja į ukrainiečių gynybos gilumą (Syrotine) bei siekia mūšiu sukaustyti Borivske – Voronove ruožą. Tokiais veiksmais agresorius siekia perskelti visą Borivske – Voronove – Metolkine ruožą į dvi dalis.
b) Orkai siekia įsitvirtinti vakar užimtose pozicijose Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka bei atakuoja Bila Hora. Orkai, sutraukę pasitiprinimus iš kitų sektorių vis įvedinėja šviežias pajėgas, o ukrainiečių rezervai menki. Todėl neatrodo, kad ukrainiečiai turi pajėgų kontratakomis išmušti agresorių iš užimtų pozicijų.
Padėtis labai rimta. Atrodo, kad agresorius iš vakarų (Bila Hora) ir rytų (Syrotine) bando pasiekti upę. Jei jam pavyks, gali nutikti taip, kad ukrainiečių Severodonetsk grupuotė ne tik neturės kaip papildyti resursų, bet ir kaip atsitraukti.
• Bakhmut.
a) Tęsiasi mūšiai aplink Bakhmut – Lysychansk kelią. Ties Berestove orkai buvo beveik jį kirtę, tačiau gerai atidirbo ukrainiečių artilerija ir priešas šiek tiek atsitraukė. Intensyvėja mūšiai Soledar link. Orkai ieško naujų vietų, kur galėtų kirsti kelią ir susikurti placdarmą vakarinėje jo pusėje.
b) Zolote „kišenėje“ tęsiasi mūšiai, tačiau orkams įsitvirtinus Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka, „kišenės“ apsupimas (arba bent jau aprūpinimo kelių dengimas ugnimi) daugiau nei realus.
c) Tęsiasi mūšiai Svitlodarks ruože. Panašu orkai turi problemų išeiti iš vandens kliūtimis apriboto ruožo. Nors priešo dešinys flangas prieš kurį laiką pasiekė taktinių laimėjimų (prasiveržė 5 – 7 km Bakhmut link), tačiau kol kas nieko daugiau nuveikti nepavyko.
2) Centras. Be pakitimų.
3) Zaporizhia. Pasirodo, kad prieš gerą savaitę ukrainiečių žvalgyba mūšiu ties Pavlivka (šalia Vuhledar) nevyko šiaip sau. Jie šiame ruože forsavo Kashlahach upę, išlaisvino šią gyvenvietę ir siekia išvystyti sėkmę puldami Yehorivka link. Neatmestina, kad ukrainiečių tikslas – įsitvirtinti ir plėsti placdarmą taip išvalant kelią Velyka Novisylka – Vuhledar- Blahodatne.
2. Pietų kryptis. Ukrainiečiai dar šiek tiek pasistūmėjo Cherson link. Aršiausi mūšiai vyksta Kyselyvka. Ukrainiečiai įsirėžė į orkų gynybą palei kelią Mykolaiv – Cherson. Neatmestina, kad dabar ukrainiečiai bandys išlyginti savo flangus, taip užkertant tradicinį orkų bandymą smūgiuoti įsiveržusiam pleištui į flangus ir taip apsupti ukrainiečių grupuotę.
Kova tęsiasi.
*****
Gradais išvaduota Avdijivkos mokykla
Vakar Rusija ultimatyviai pareikalavo Lietuvos nedelsiant panaikinti tranzito apribojimus į Kaliningrado sritį. Lietuvos priemonės vadinamos „provokacinėmis“ neva pažeidžiant tarptautinius įsipareigojimus, nurodant 2002 m. Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos bendrą susitarimą (pareiškimą) dėl tranzito tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos teritorijos.
ES sankcijos Rusijai įsigaliojo nuo birželio 17-osios, vykdant 4-ojo paketo numatytų prekių tranzito apribojimus. Sankcijų paketai susiję su Rusijos kroviniais, kurie gabenami iš Rusijos į ES. Į šį sąrašą įtrauktos anglys, metalai, statybinės medžiagos ir pažangiosios technologijos (žr. komentarą žemiau).
Rusijos vykdoma Ukrainos grūdų eksporto blokada yra „tikras karo nusikaltimas”, teigia Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Politikas pridūrė, kad ES sankcijos Rusijai neturėjo jokios įtakos pasaulinei maisto krizei. Jungtinių Tautų duomenimis, Rusijos karas Ukrainoje netrukus gali sukelti badą iki 49 mln. žmonių, padaryti pražūtingą poveikį pasauliniam maisto tiekimui ir kainoms.
Aha… tik Kremliui į tai giliai nusispjaut. O jei dar tiksliau – būtent to velnio išperos ir siekia.
Nepaisant Rusijos karo su Ukraina, pasaulis kol kas nesugebėjo sumažinti šios teroristinės valstybės energetinės įtakos. Rusija šiuo metu eksportuoja daugiau naftos nei prieš karą. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, per pastaruosius tris mėnesius Rusija vidutiniškai eksportavo 7,8 mln. barelių naftos per dieną, kai tuo tarpu 2021 m. buvo eksportuojama 7,5 mln.
ES susitarimas uždrausti didžiąją dalį rusiškos naftos importo gali tai šiek tiek pakeisti ir sumažinti Rusijos pajamas 10 % nuo dabartinio lygio.
Dėl JAV sankcijų negalintis funkcionuoti automobilių gamintojos „Volkswagen” padalinys Nižnij Novgorode „Volkswagen Group Rus” padalinio darbuotojams išmokės iki šešių atlyginimų dydžio išmokas. „Volkswagen Group Rus” darbuotojams pasiūlė dar ir sveikatos draudimą iki metų pabaigos, taip pat asmeninę IT įrangą.
Mmmjo… dosnūs tie vokiečiai. Jei ne tiesiai, tai per aplinkui vis papildo krauju pradvisusį Rusijos biudžetą.
Situacija iš esmės nepakitusi.
Rusofašistai Ukrainos rytuose patiria sąlyginę sėkmę – po truputį stumiamasi Lysičiansko link, užimtas Metiolkino kaimas šalia Severodonecko. Vyksta derybos su Azoto gamykloje įsitvirtinusiomis „užsieniečių samdinių pajėgomis“, nors panašu, jog rusams tiesiog nepavyksta užimti viso miesto.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos ruošia gynybos planus invazijos iš Baltarusijos ir Padniestrės atvejams. Žvalgybos duomenimis, Batka ties Bielorusijos – Ukrainos siena sutelkė apie 4 tūkst. karių.
Šiaurėje Charkivo rajone rusų kariai stengiasi sutrukdyti ukrainiečių daliniams atsitraukti į Slovjansko rajone veikiančios rusų karių grupės užnugarį.
Rytuose tęsiasi nenutrūkstamas puolimas, siekiant pilnos Severodonecko miesto kontrolės, taip pat vykdomas intensyvesnis puolimas Bachmuto kryptimi.
Naktį gradais sudaužyta mokykla Avdijivkoje.
Raketomis smogta civiliams objektams Odesoje ir Charkive, artilerija apšaudomi mažesni miesteliai ir gyvenvietės pietuose. Julivkos kaime Zaporižės rajone, subombarduota mokykla.
Teigiama, jog Mariupolyje prasidėjo žuvusiųjų ekshumacija, identifikacija ir perlaidojimas, kuo labai abejojame. Mero patarėjas Petro Andriuščenko teigia, jog žmonių lavonai vis dar guli griuvėsiuose, kiti laidojami masinėse kapavietės. Mieste 100 000 gyventojų neturi geriamo vandens. Miestas ant choleros protrūkio slenksčio, siautėja marodieriai.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos smogė Rusijos kontroliuojamoms dujų gręžimo platformoms Juodojoje jūroje. Po smūgių platformų veikla sustabdyta.
Rusijos jūrų pajėgos padidino laivų ir povandeninių laivų, galinčių atakuoti sparnuotosiomis raketomis, skaičių Juodojoje jūroje. Nepatvirtintais duomenimis laivai ginkluoti 36 minėto tipo raketomis. Teigiama, jog Juodojoje jūroje šiuo metu dislokuoti 5 laivai.
Lavrovo irštva grasina, kad „jei artimiausiu metu krovinių tranzitas tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos dalies per Lietuvą nebus visiškai atkurtas, Rusija pasilieka teisę imtis veiksmų savo nacionaliniams interesams apsaugoti“.
Putlerio burna Peskovas pareiškė, kad situacija beprecedentė, tačiau pažymėjo, kad tai „susiję su atitinkamu Europos Sąjungos sprendimu – išplėsti sankcijas tranzitui“. Kremlius pažadėjo žiebti atkirtį artimiausiu metu.
Lietuvoje daugelis protingų ir karštų galvų dėl tranzito „situacijos” ėmė skleisti paniką. Baiminamasi, jog tai gali tapti formalia priežastimi Rusijai pradėti karą. Prisimintas Maskvos mums primestas Suvalkų koridoriaus naratyvas. Turint galvoje, kad Rusijos gynybos doktrina numato visas priemones gintis, kai išorės veiksniai kelia grėsmę nacionaliniams interesams, panikos pliūpsniai yra itin Kremliaus laukiamas rezultatas. Manome, kad banditai Maskvoje gana tiksliai įvertino ir numatė, kad panikovskiai patys sukels sąmyšį, tereikia juos spustelt – tai visiškai normalus reiškinys šalyje, kurios du agresoriai kaimynai jau ketvirtą mėnesį vykdo plataus masto invaziją Ukrainoje.
Manome, kad tranzito „konflikte” svarbiausia aiškumas, visų pirma, atsakant į klausimus sau patiems ir nekreipiant dėmesio į provokacijas ir gąsdinimus iš įkalinimo įstaigų kultūros šalies. Jei numatytoms tranzito prekėms taikomos sankcijos, tai jos turėtų būti taikomos ne tik gabenamoms geležinkeliu, bet keliais, ar ne? Ar tokiam jų judėjimui per kitas Baltijos šalis, Estiją, Latviją ir, galiausiai, Lietuvą, taip pat taikomi ribojimai? Ar tik viena Lietuva paraidžiui vykdo ES direktyvas? Ar sankcijose numatytas kai kurių prekių gabenimo per ES šalis ribojimas yra absoliutus, t.y. taip pat ribojamas produkcijos judėjimas iš Rusijos į Rusiją?
Regis, derėtų sureaguoti ir į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad AB „Lietuvos geležinkeliai” „išsiuntė papildomą prašymą Europos Komisijai, kad būtų atsakyta būtent dėl tranzito į Kaliningradą“. Jei tai tiesa, tada ir vėl lipama ant to paties grėblio, kaip ir trąšų tranzito iš Gudijos atveju, kai bendrovei paliekami spręsti valstybės lygio klausimai, neabejotinai turintys strategines, ir ne tik Lietuvai, pasekmes.
Rusija, grasina ir, žinoma, imsis atsakomųjų veiksmų, kurių įkaitė, greičiausiai, bus Lietuva. Ar esame tam pasirengę?
Ekonominėms ir diplomatinėms Rusijos sankcijoms, pvz., visų tipų transporto ir krovinių gabenimo sustabdymui (tame tarpe ir per Kremliaus valdomą Baltarusiją)? Kas bus, jei Maskva pradės elektros energijos karą, šantažuojant mus „blackoutu“ ?
Ar esame pasiruošę neramumams, kuriuos visokie maršistai, ne be agentų ir šiaip maušų pagalbos, džiūgaudami skatins įvairiausiais būdais pildami žibalą į ugnį: išnaudojant piliečių ir ne visai piliečių nuotaikas dėl kylančių kainų, ypač šildymo sezono metu – juk tai puikus koziris siekiantiems priešlaikinių Seimo rinkimų?
Nežiūrint kylančių klausimų, norime visiems mums rašantiems ir skaitantiems aiškiai pasakyti, kad nors Rusija nuolat kelia grėsmę, kad nors pavojus egzistuoja ir turime nuolatos būti pasiruošę blogiausiam, tačiau Kremlius šį karą kariauja ne su Lietuva, o su Vakarais. Ir tranzito klausimas – ne Lietuvos, o ES problema, mūsų šalis tvirtai demonstruoja vertybinį pasirinkimą ir kietą stuburą. Tą suvokia ir Putinas, ir visi jo degsiantys pragare sėbrai.
Šį klausimą Maskvai teks spręsti derantis su Briuseliu, kad ir kaip norėtųsi į ringą iškviesti vienui vieną paliktą Vilnių.
Nuoširdžiai tikime, jog visi ėjimai numatyti mažiausiai metams į priekį ir manome, kad visi Lietuvos pusės veiksmai suderinti ir su ES, ir su NATO. Mes šiame visame matome ir didelį pozityvą – Lietuva turi puikią progą Madride prašyti nedelsiant išskleisti NATO – brigadų, „patriotų”, nuolatinių JAV pajėgų dislokavimo, neribojamo ir supaprastinto karinio tranzito tarp Aljanso šalių – skėtį. O kalbančius apie infrastrukūros trūkumą ir neturėjimą, kur padėti karių – išleisti… ne, ne į pensiją, – į Ukrainos rytų arba pietų frontą. Ir Severodonecke verkiant reikia pagalbos rankų.
*****
Vakarai turi ruoštis ilgam karui Ukrainoje, pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas. Teigiama, kad Rusija įnirtingai kovodama Ukrainos rytuose, vis labiau įsitvirtina. ” – Turime pasirengti tam, kad jis (karas) gali trukti ne vienerius metus. Neturime nustoti remti Ukrainos, net jei išlaidos bus didelės tiek dėl karinės paramos, tiek dėl kylančių energijos ir maisto kainų”.
Gražiai ir teisingai kalba garbūs vyrai. Tačiau mes kiek pakoreguotume jų strategines įžvalgas dėl “karo Ukrainoje”: Rusija šį karą pradėjo ne prieš Ukrainą, o prieš Vakarus, vadinasi, karas tęsis tol, kol nekapituliuos (tokie Kremliaus tikslai) Vakarai. Skamba beprotiškai, tačiau būtent taip mąsto Putinas su visa savo mesiją supančia svita – atleiskit – karo nusikaltėlių ir kriminalinių iškrypėlių gauja.
Primename, jog vasario 24-osios invazija prasidėjo po to, kai JAV neišgirdo (o gal nesuprato) Maskvos ultimatumo nešdintis iš Europos lauk, o NATO – grįžti į 1997 metus. Kremliaus orda, kartojame, sustos tik tuomet, kai nuo Vakarų gaus tokį smūgį į snukį, kad išspjovus išmuštus dantis, bedante burna beliks čiulpti arbatoje sumirkytus džiūvėsius.
„- Dabar būtina sukurti kariuomenę, galinčią kovoti kartu su mūsų sąjungininkais ir nugalėti Rusiją mūšyje. <..> Mes esame karta, kuri vėl turi parengti kariuomenę karui Europoje „, – teigia Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Patrick Sanders.
Gali būti, jog pagaliau rimtai pažvelgta į viešus Kremliaus propagandistų grasinimus paskandinti „nedidelę salą“ ir bundama iš komos supratus, su kuo Vakarų pasaulis turi reikalą.
Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Italija, Lenkija ir Belgija kovo-gegužės mėnesiais buvo didžiausios Rusijos iškastinio kuro, įskaitant anglį, naftą, gamtines dujas bei naftos produktus, eksporto pirkėjos. Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos pirkimai sudarė beveik pusę 97 mlrd. JAV dolerių pajamų, kurias Rusija gavo iš degalų eksporto. ES planuoja šiais metais (viščiukus skaičiuosim rudenį) laipsniškai nutraukti rusiškos naftos importą. Dujų tiekimą artėjant žiemai, mums regis, maskoliai patys nutrauks.
Šiuo metu rusiška nafta yra pigesnė už kitų rūšių naftą, nes Vakarų sankcijos ir prekybininkai, vengiantys ją pirkti, sumažino pagrindinės „Urals” rūšies naftos vertę. Tikimasi, kad pigios Rusijos naftos ir dujų pardavimai 2022 m. sieks 285 mlrd. dolerių – tai yra net 20 proc. daugiau, palyginti su 2021 m. iš naftos ir dujų gautu pelnu. Pusę pajamų Rusija gaus iš prekyba jūra vykdomų pardavimų Kinija ir Indijai.
Volodymyras Zelenskis perspėjo partnerius ir savo šalies piliečius, jog ši savaitė gali būti lemtinga įvairiose fronto linijose. Sprendžiasi Ukrainos stojimo į ES likimas. Maskvos įtūžis gali išsilieti ne tik bombų kruša.
Kai kurių Ukrainos ekspertų manymu, rusai šiuo metu nepajėgūs užimti Severodonecko ir Lysičiansko, nes tam reiktų sutraukti gerokai didesnes pajėgas, tačiau jas perdislokavus, susilpnėtų kiti fronto ruožai. Vis dėlto, nepasaint optimistinių pasisakymų ir prognozių, rusai replėmis suspaudė paskutinę Luhansko srities tvirtovę ir tėra laiko klausimas, kada ji kris – kastuvėliais, perfrazuojant Ukrainos užsienio reikalų ministrą D. Kulebą, deja, ordos naikintuvų ir artilerijos nesunaikinsi.
Šiaurėje, Charkivo apylinkėse okupantai naudojo aviaciją ir artileriją bei dėjo visas pastangas, kad neleistų ukrainiečių daliniams priartėti prie valstybinės sienos.
Šiaurės rytuose, Sumų apylinkėse rusai aviacijos smūgiais taikėsi į ukrainiečių pozicijas. Kaip visada, kentėjo civilių infrastruktūra.
Rytuose, Severodonecko mieste tebesitęsia smarkūs mūšiai, Rusijos pajėgos bando palaužti ukrainiečių gynėjų pasipriešinimą ir užimti likusias rytinės Luhansko srities dalis. Vėl buvo apšaudyta chemijos gamykla „Azot”, kurioje slepiasi apie 500 civilių gyventojų. Ukrainiečiai buvo priversti pasitraukti iš kelių gyvenviečių į rytus ir pietryčius nuo Severodonecko.
Pietuose ukrainiečiai spaudžia orkų gynybines pozicijas ir lėtai slenka Chersono kryptimi. Esant permainingai taktinei situacijai, atrodo, Ukrainos gynėjai perėjo į puolimą ir artėja prie miesto.
Jungtinėms ukrainiečių pajėgoms spaudžiant driskius nuo Mykolaivo, Chersono mieste dedasi neregėti (šypt šypt) dalykai – okupantus žudo kavinėse: bent du iš maskolių, pavaišinti automatų serijomis, pakratė kojas.
72-oji Ukrainos kariuomenės brigada paėmė į nelaisvę „privačios“ Wagnerio“ karinės grupuotės pilotą, samdinį Andrejų Fedorčiukovą. Tardymo metu rusų pilotas prisipažino, dalyvavo žudant ukrainiečius už 205 000 (3441 eur.) rublių per mėnesį atlyginimą.
Juodojoje ir Azovo jūrose 5 rusų sparnuotųjų raketų nešėjai pasirengę suduoti raketinius smūgius objektams Ukrainos teritorijoje.
Odesa iš Krymo apšaudyta Onyx raketomis.
Su pakeltais antakiais stebime kaip Vakaruose ir Lietuvoje visuomenė dalinasi žinomo, lyg ir rusų opozicijos, veikėjo Michailo Chodorkovskio pasisakymais. Neva nepriklausomose rusų medijose jis teigia, kad Ukraina karą pralaimės ir labai greitai. „ – Blogiausiu atveju po mėnesio ar dviejų įvyks kovos dėl Kyjivo, kuris bus užimtas ir jame bus įvestas marionetinis režimas. Kalbos apie tai, kad Vakarai tiekia tiek daug ginklų, kad Ukraina galėtų atsiimti Krymą ir net įžengti į Rusijos teritoriją, yra (skirta tenkinti) tik vargšų interesus. Tikroji padėtis yra visai kitokia“, – teigia rusų oligarchas.
Jo interviu metu naudojamas išsireiškimas „karo normalizacija“, su kuria neva susitaikė Vakarų elitas. Tai reiškia, kad karą Ukrainoje mėginama primesti kaip duotybę, su kuria turime visi susitaikyti ir pamiršti detales. Jose, kaip žinote, slypi pats Vėlinas.
Atkreipiame dėmesį į du dalykus.
Pirma – bandoma parodyti, kad Rusijoje yra ir laisva žiniasklaida (krenč negyvi), o joje politikuojantis oligarchas yra opozicionierius. Na na, tik jo žinučių turinys kažkodėl yra naudingas Kremliui.
Antra – pastangos „normalizuoti karą“ jau davė rezultatų, nes vartotojiški Vakarai linkę pamiršti tai, kas buvo vakar, ištrinant iš atminties labai svarbius dalykus. Kas šiandien rūpinasi nelaisvėje esančių apie 2,5 tūkst. bataliono “Azov” karių likimu, dėl kurių buvo išlieta tiek daug ašarų ir emocijų?
Kremliui į pirmus pasaulio žiniasklaidos puslapius stumiant Chodorkovskio pranašystes, bandoma užglaistyti Kazachstano prezidento K. J. Tokajevo pareiškimą Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume apie tai, kad Kazachstanas neketina pripažinti Luhansko ir Donecko (kažkokios) liaudies respublikų. Tokajevas taip pat minėjo Rusijos politikų nedraugiškus pasisakymus Kazachstano atžvilgiu – kai kurie Rusijos dūmos nariai ragina okupuoti Šiaurės Kazachstano regionus, jei šalis nebus visiškai lojali Maskvai.
Seno Maskvoje išauginto lapino Tokajevo pasisakymas įdomus tuo, jog šis veikėjas buvo (arba yra) visiškai lojalus Kremliui. Prisiminkime Rusijos „karinę operaciją” – pasirengimą Kyjivo šturmui – Almatoje šių metų pradžioje. Kadangi „aštrus pasisakymas“ skambėjo šalia sėdint pačiam Putinui, šis manevras greičiausiai suderintas su Maskva. Tačiau esminis klausimas – ar tai viso labo ženklas, kad Kazachstanui tikrai gresia okupacija, ar ši Centrinės Azijos šalis rodo ragus Kremliui, nes turi Kinijos stogą?
Kaip bebūtų, vakar Rusija apribojo naftos gabenimą iš Kazachstano per Novorosijsko uostą, o Kazachstanas praneša, kad neblokavo anglies, tai – melagiena/ Kazachstanas užblokavo rusiškos anglies eksportą ir sustabdė 1700 vagonų.
Dar prieš Rusijos įsiveržimą į Ukrainą knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ rašiau, kad reali tapo egzistencinė atominio karo grėsmė. Bet dauguma žmonių įprato prie gero sotaus gyvenimo, kelionių po pasaulį ir, kol negauna į nosį, toliau jos nemato.
„Tai arba atominių ginklų pabaiga, arba mūsų pabaiga“, – jau šių metų kovo mėnesį atvirame laiške, kurį pasirašė daugiau nei milijonas pasaulio žmonių, rašė 16 Nobelio taikos premijos laureatų.
Praėjus dešimtmečiams po šaltojo karo pabaigos ir vos keliems mėnesiams po to, kai JAV, Rusija ir kitos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės sutarė, kad „atominio karo negalima laimėti ir jo kariauti“, žmonijai vėl iškilo atominės apokalipsės šmėkla.
„Vakarų valstybės, ketinančios įsikišti į karą Ukrainoje, turi žinoti, kad Rusija reaguos nedelsiant, o pasekmės bus tokios, kokių dar nematėte per visą savo istoriją“, – grasino V. Putinas po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Po kelių dienų jis padidino atominių pajėgų pavojaus lygį.
Jei Putino grasinimai jūsų negąsdina, tai įsiklausykite į Prinstono universiteto (JAV) Mokslo ir pasaulinio saugumo programos tyrėjų išvadą, kad Rusijai Europos konflikte panaudojus taktinius atominius (arba branduolinius) ginklus (apie juos rašiau „Pozicija“ 2022-04-12), per kelias valandas žūtų 90 milijonų žmonių. Be to, viena sutartis, ribojanti Rusijos ir JAV atominį arsenalą, nustos galioti 2026 m. Dėl tarptautines sutartis laužančios Rusijos dabar sunku su ja nesiderama.
1962 metais JAV ir Sovietų Sąjunga vos išvengė atominio karo dėl atominių raketų dislokavimo Kuboje. Po dešimties metų JAV ir Sovietų Sąjunga pasirašė Antibalistinių raketų (ABM) sutartį. Kita sutartis 1987 m. uždraudė vidutinio nuotolio atominius ginklus, o 1991 m. Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis (START) sumažino JAV ir Sovietų Sąjungos atominį arsenalą.
Abipusio susinaikinimo doktrina (MAD) teigia, kad nė viena supervalstybė negali pradėti atakos, nesulaukdama jos pačios sunaikinimo. Tačiau 2002 m. JAV pasitraukė iš ABM sutarties ir pradėjo kurti priešraketinės gynybos sistemą, destabilizuodama trapią pusiausvyrą. 2019 m. D. Trumpas dėl Rusijos apgaulės atsisakė ir Vidutinio nuotolio atominių pajėgų sutarties.
Naujoji strateginių ginklų mažinimo sutartis (New START), dėl kurios 2010 m. susitarė buvę prezidentai B. Obama ir D. Medvedevas, yra vienintelis strateginių atominių ginklų skaičiaus apribojimas. Derybos dėl šios sutarties atnaujinimo turėjo prasidėti šiais metais, tačiau jos dėl Rusijos pradėto karo yra sustabdytos. Jei New START nustos galioti, prasidės naujos ginklavimosi varžybos. Jei nereglamentuojamos atominės galvutės bus sujungtos su hipergarsiniais ar autonominiais ginklais, pasekmės būtų neįsivaizduojamos.
Jungtinių Tautų Atominio ginklo uždraudimo sutartis, kurią pilietinė visuomenė parengė bendradarbiaudama su neatominėmis valstybėmis, įsigaliojo 2021 m. sausio mėn. Ja siekiama visiškai panaikinti atominius ginklus. Nė viena iš atominių valstybių jos nepasirašė. Tačiau JAV ir Rusija yra pasirašiusios 1970 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį, kurioje šalys, neturinčios atominių ginklų, sutiko jų niekada neįsigyti. Mainais jos gavo prieigą prie taikių atominių technologijų ir atominių šalių pažadą galiausiai sunaikinti savo atominius ginklus. Tačiau ar tarptautines sutartis laužiančia Rusija galima pasitikėti? Tikėtina, kad Ukrainos užpuolimas vėl paskatins šalis kurti atominius ginklus.
Panašu, kad geriausi ramūs sotūs laikai jau praėjo. Putinas stumia pasaulį į Trečiąjį pasaulinį karą. Katastrofiškos pasekmės Rusijai jam nerūpi. Putinas gąsdina pasaulį, kad pasaulio lyderiai su juo kalbėtųsi, nors strategiškai jis jau pralaimėjo. Nors Rusija tapo teroristine valstybe, derybų su ja atnaujinimas sumažintų atominės katastrofos riziką. Per ilgai nerūpestingai sėdėjome ir linksminomės ant groteskiškos atominės statinės. Pagal „Scientific American“ (June 2022).
Globalizmas ir kosmopolitizmas – šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Iš tiesų taip nėra. Nors kosmopolito sąvoka pažodžiui reiškia pasaulio pilietį, ji jau senokai įgijo platesnę reikšmę – pasaulio gyventojas.
Kosmopolitas – tai žmogus, kurio tėvynė – visas pasaulis, o pirmiausiai – ten, kur jam gera. Globalistas – tai pasaulinės valdžios šalininkas.
Nemaža dalis antiglobalistų yra kosmopolitai. Jie antiglobalistai ne todėl, kad pasisakytų už tautinę bendruomenę ar valstybę, o todėl, kad priešinasi bet kokiai valdžiai ar bent tokiai valdžiai, kuri iš esmės reiškia kapitalo diktatą. Dalis tokių antiglobalistų yra anarchistai, dalis – komunistai.
Komunizmas pirminio projekto lygmeniu taip pat planuotas kaip anarchija – sistema, kurioje dingtų valstybė ir visi gyventų draugiškoje bendruomenėje, viskuo dalindamiesi gera valia.
Didysis paradoksas, kad praktikoje komunistai sukūrė pačias despotiškiausias ir represyviausias valstybes pasaulio istorijoje.
Visgi teorijos lygmeniu anarchizmas ir komunizmas turi bendras šaknis, skiriasi tik požiūriai į visuomenės raidą: ar siekti komunos per valstybę, ar iškart pastarąją naikinti. Nenuostabu, kad praktikoje komunistai ir anarchistai dažnai randa bendrą kalbą, tiek „antifašizmo“, tiek antiglobalizmo frontuose.
Ši antiglobalistų grupė mielai priima kosmopolitizmo idėją, kad žmonijos skirstymasis tautomis – arba iš principo ydingas, arba, mažų mažiausiai, istoriškai atgyvenęs.
Nes jų vizijoje – arba pasaulis išvis be valdžios, arba su jų valdžia.
Jie siekia absoliučios judėjimo laisvės, atviros visuomenės, pasaulinės bendruomenės ir tuo pat metu priešinasi pasaulinei valdžiai. Nes jų vizijoje – arba pasaulis išvis be valdžios, arba su jų valdžia.
Globalistai teorijos lygmeniu patys nėra vieningi. Vieni jų pasisako už formalizuotą pasaulinę valdžią, iš esmės – pasaulinę valstybę, kiti gi – už kontroliuojamą betvarkę, kur politinė valdžia turėtų kuo mažesnes galias ir virstų vien policijos nuovada, aptarnaujančia globalų kapitalą.
Tokiems globalistams dar geriau, jei pasaulyje bus kuo daugiau ir kuo mažesnių, silpnesnių valstybėlių, tokias lengviau valdyti.
Tiesa, praktikos lygmeniu pirmoji ir antroji globalistų grupė daro tą patį, tai yra – visokeriopai silpnina tautines valstybes, tik viena – per politines, kita – per ekonomines struktūras.
Globalistas visada bus kosmopolitas, bet ne kiekvienas kosmopolitas bus globalistas.
Globalizmui naudingos atviros sienos, darbo jėgos ir kapitalo judėjimas, taigi – ir kosmopolitizmas. Bet kosmopolitizmas teorijos lygmeniu gali apsieiti be globalizmo ir net jam prieštarauti.
Žinoma, sukurti pasaulinę bendruomenę be pasaulinės valdžios – dar didesnė utopija, nei sukurti ilgalaikę pasaulinę valdžią. Žmonės skirstėsi ir skirstysis į skirtingas kultūrines bendruomenes, tokia žmogaus prigimtis.
Tiek globalizmui, tiek kosmopolitizmui priešinasi nacionalizmas: tautinės valstybės koncepcija.
Juodai raudoni antiglobalistai tautinę valstybę ir konservatyvią moralę laiko fašizmu
Tautininkas beveik visada bus antiglobalistas, nors, kaip jau išsiaiškinta, ne kiekvienas antiglobalistas bus tautininkas.
Juodai raudoni antiglobalistai tautinę valstybę ir konservatyvią moralę laiko fašizmu ir jų priešų sąraše tautininkai su konservatoriais rikiuojasi greta tų pačių globalistų.
O kodėl tautininkas tik beveik visada bus antiglobalistas? Čia išsiskiria tautininkas-partikuliaristas ir tautininkas-universalistas. Partikuliaristas tautiškumą interpretuoja per priešinimąsi visuotinumui.
Universalistas pripažįsta visuotinių vertybių buvimą, ypač – moralėje, o tautiškumą laiko tik viena iš vertybių sudėtingoje aksiologinėje hierarchijoje.
Ypač tai pasakytina apie tautininką-krikščionį. Jis laukia laiko, kai Dievas įves Žemėje globalią valdžią, ir džiaugsmingai ją pasitiks. Bet krikščionio-tautininko pasaulėvaizdyje Dievo karalystėje taip pat išliks tautos ir jos išlaikys savo teises savo tėvynėse.
Čia krikščionis-tautininkas įgyja papildomą motyvą priešintis žmogiškam globalizmui, nes pasaulinė valdžia jo supratimu priklauso tik Dievui, o bet koks žmogiškas bandymas kurti pasaulinį rojų – tiesus kelias į pragarą.
Toks tautininkas šių dienų globalistams priešinasi ir dėl to, kad yra tautininkas, ir dėl to, kad yra krikščionis.
Kova su globalizmu – tai religinė, eschatologinė kova su Antikristu.
Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą anksčiau, nei bus įkurta Dievo karalystė, ateis Antikristas ir būtent jis kurs pasaulinę valstybę, pasaulinę tironiją, nutiestą per tautų nugaras.
Tad kova su globalizmu – tai religinė, eschatologinė kova su Antikristu.
Šiuo aspektu krikščionis-tautininkas, pagonis-tautininkas ir netgi tautininkas-ateistas, vadovaudamiesi skirtingomis prieigomis, yra vieningo fronto kariai.
Netgi tautininkas-universalistas su tautininku-partikuliaristu čia tampa bent jau taktiniais sąjungininkais: gali skirtis jų supratimai apie visuotinių moralinių principų egzistavimą ir svarbą, bet už tautinę bendruomenę ir valstybę jie guldys galvas abu.
Galima klausti: argi visuotinė žmonijos bendruomenė nėra gražesnė svajonė, nei spygliuotomis vielomis viena nuo kitos atsitvėrusios ar netgi patrankas viena į kitą nukreipusios tautinės valstybės? Ir taip, ir ne.
Nacionalizmas turi plėtinį: internacionalizmą. Didieji nacionalizmo klasikai – Johanas Gotfrydas Herderis ir Džiuzepė Madzinis – buvo ir internacionalistai.
Nacionalistų filosofas Gilbertas Keitas Čestertonas čia turėjo ir krikščionišką motyvą: krikščionišku požiūriu tikrasis internacionalizmas – tai kai tautos myli viena kitą, užuot susiliejusios viena su kita, kaip induistų ar budistų pasaulėžiūroje.
Normalu, kad žmogus pirmiausiai myli tuos, su kuriais jį sieja kraujo ar dvasios ryšiai, o tik po to – kitus.
Jei Dievas skyrė mus gimti konkrečioje šeimoje, bendruomenėje, pagaliau – tautoje, tai – pagrindas manyti, jog jis mus įpareigojo kaip misionierius būtent šioje žmogiškoje erdvėje. Kas kalba apie pasaulinę bendruomenę, tegul pirmiau išlupa savo namų duris, atsiverdamas valkatoms.
Pasaulinę bendruomenę gali įkurti tik tas, kuris išskirstė žmones tautomis Babilone. Ir tai bus bendruomenių bendruomenė. Bendruomenė, kurioje kiekvienas išlaikys tiek asmeninę, tiek tautinę savastį.
Visi bandymai kurti utopinę bendruomenę prigimtinių bendruomenių sąskaita veda tik į tironiją.
Pasak lordo Džono Aktono, jei valdžia gadina, tai absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Baisu net įsivaizduoti, kur gali nuvesti žmogiškas ydingumas pasaulinės valdžios formatu, be jokios opozicijos ar protesto galimybės.
Tautos yra Dievo kūrybos dalis. Esminis jo kūrybos bruožas – įvairovė. Šėtonas yra tas, kuris nekenčia įvairovės. Jis naudojasi įvairovės šūkiu, kad iš tikrųjų tą įvairovę sunaikintų. Jis skatina tautas maišytis į vieną bendrą pliurzę, kurioje dingtų nuostabios kūrinijos spalvos.
Žemė – geras dalykas, vanduo – taip pat geras dalykas, bet juos sumaišius išeina purvas. Tad verta saugoti tautas. Saugodami jas pagerbiame kūriniją ir patį Kūrėją.
Dažniausiai taip sakoma apie mirusius žmones, tačiau ir tarp gyvųjų yra tokių, kurių kritikuoti negalima. Tai pirmiausia valdžios atstovai, o po jų ir netradicinės orientacijos žmonės. Kažkaip šiuo metu ir tie, ir anie labai jau glaudžiai susiję.
2022 m. „Baltic pride“ festivalis Vilniuje. Eltos nuotr.
Todėl šiandien tiek už valdžios kritiką, tiek už kritiką LGBT bendruomenei galima sulaukti ne tik viešo puolimo, patyčių, žeminimo, bet ir persekiojimo ir netgi sulaukti baudžiamosios bylos. LGBT bendruomenės organizacijos šiuo metu aktyviai veikia, rašydamos įvairius skundus ir prašymus pradėti ikiteisminius tyrimus, jei kas viešai negiria LGBT reikalavimų ir siekių. Net Konstitucijos kūrėjos Z.Šličytės kalboje sugebėta įžvelgti kurstymą ir neapykantą šiems žmonėms.
Gal todėl LGBT renginiams Vilniuje atviros visos erdvės, o tradicinę šeimą puoselėjantys išginami į miškus. Nesvarbu, kad teismas aiškiai pasakė, kad taip elgtis negalima. LGBT renginiuose randa laiko vienaip ar kitaip dalyvauti ne tik Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, bet ir premjerė Ingrida Šimonytė bei šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Tokiems renginiams valdžios darbotvarkėje kažkaip vis yra vietos. Gal ir jie bijo, kad bus apskųsti ar užpulti, apkaltinti diskriminacija ar net kurstymu prieš LGBT?
Gal todėl, kad apie šią bendruomenę bijoma pasakyti kažką bloga, tiek mažai informacijos net apie netikėtai pasaulį užklupusius beždžionių raupus, kurie, kaip teigia epidemiologai, išplito tarp homoseksualių ir biseksualių vyrų?
Ar nereikėtų, kaip ir COVID-19 atveju, kasdien apie ligą informuoti visuomenės? O gal ir tai jau būtų laikoma homofobija ar dar blogiau – neapykantos kurstymu, o tada ir vėl pakviptų baudžiamąja byla?
Sunku trumpai apie pastaruosius įvykius Lietuvoje. Ypač iš ramių atostogų. Todėl tekstas Ilgokas. Ilgokai brandintas.
Politika yra viešųjų reikalų tvarkymo procesas, arba, anot Aristotelio, menas valdyti valstybę. Tai, kas vyksta pastaruoju metu, deja, primena geriausiu atveju mėgėjišką saviveiklą, kuri iki meno niekaip netraukia. Pradedant Seimo skilimu į du seimelius, posėdžiaujančius atskirai vienas nuo kito, Seimo pirmininkės jau turbūt ketvirtą dešimtmetį menančius ir klasika tapusius aiškinimus, kad opozicija veikia pagal Rusijos naratyvą.
Nauja gal tik tiek, kad prorusiška tapo jau visa opozicija. Nuolatinis dėmesys Stambulo konvencijai, partnerystės įstatymui ar kanapių legalizavimui ir menkas – artėjančios ekonominės krizės pasekmių švelninimui, vienam didžiausių kainų ir infliacijos šuolių visoje Europoje. Ministro Dulkio pareiškimai apie privalomą visų gyventojų skiepijimą ketvirtuoju skiepu nuo COVID jau šį rudenį. Ir galų gale – Karaliaučiaus dalinė blokada, tiksliau, draudimas vežti apie 40-50 proc. rusiškų ne karo paskirties prekių tranzitu per Lietuvą iš Rusijos į Rusijos Kaliningradą.
Pastarasis veiksmas Rusijos karo Ukrainoje fone yra toks prieštaringas, galintis turėti lemtingų pasekmių ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, o gal ir pasauliui. Jo galimas pasekmės sunku lyginti net su diletantiškais Taivano ar avantiūristiniais Baltarusijos užsienio politikos pasekmėmis, nors jos buvo itin žalingos: konfliktas su Kinija atnešė milžiniškus ekonominius nuostolius, pagal Rusijos scenarijų Baltarusiją įstūmėme į Rusijos glėbį.
Tarptautinių santykių problema – stygius patikimos informacijos. Ypač sunku vertinti Lietuvos užsienio politikos veiksmus, kai jos formuotojai tyli. Maži vaikai, sudaužę puoduką ar ką sutepę, nuleidžia galvą ir slepiasi, kad negautų barti. Liūdna, kai tokio lygio užsienio politikos sprendimai priimami lyg žaidžiant slėpynių: nematai – ieškok. Tiesa, Premjerė, priešingai nei teigia beveik visa didžioji užsienio žiniasklaida, teigia, kad „jokia Kaliningrado blokada nevyksta“, o užsienio reikalų ministras dairosi į Lietuvos geležinkelius, kurie, suprask, savarankiškai nusprendė blokuoti Karaliaučių.
LIŪDNA, KAI TOKIO LYGIO UŽSIENIO POLITIKOS SPRENDIMAI PRIIMAMI LYG ŽAIDŽIANT SLĖPYNIŲ: NEMATAI – IEŠKOK.
Lietuvos geležinkeliai, nekreipdami dėmesio į ES sankcijas, prieš keletą mėnesių tariamai savarankiškai pervežinėjo baltarusiškas trąšas, dabar vėl savarankiškai nusprendė blokuoti Karaliaučių. Gal jie valdo kokį skyrių užsienio reikalų ministerijoje, o gal realiai ir yra tikrieji tarptautinės politikos formuotojai Lietuvoje?
Užsienio reikalų ministras kartoja, kad Lietuvos geležinkeliai veikia ne visai savarankiškai: ES tariamai nustato prekių tranzito ribojimus reglamentu, o reglamentas – tiesiogiai visose ES valstybėse taikomas teisės aktas. Tik pamiršta pridurti, kad minėtas reglamentas tiesiogiai nenustato tranzito per ES ribojimų tarp Rusijos ir Rusijos Kaliningrado, o kalba bendrai apie „…pervežimą prekių…, kurių kilmė yra Rusija ar kurios eksportuojamos iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“.
ES sankcijos taikomos taip pat ir Rusijos įmonėms, užsiimančioms pervežimais kelių transportu. Siekiant išvengti bet kokių nesusipratimų, oficialiame ES Tarybos puslapyje, kuriame aiškinamos šios sankcijos, aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžiama, kad draudimai kelių transporto įmonėms netaikomi, jei vykdomos „… pašto paslaugos bei prekių tarp Kaliningrado srities ir Rusijos tranzitas“.
Nejau viliamasi, kad naivūs piliečiai patikės, kad mūsų užsienio reikalų ministro ir premjerės pareigas perėmė Lietuvos geležinkelių vadovybė? O gal manome, kad Rusijos užsienio politikos analitikai yra tiek naivūs, kad tuo patikės? Ką norime apgauti: savo piliečius, o gal save? Perfrazuojant Virginijų Savukyną: visas viešas politikų kalbėjimas Lietuvoje – jau įprastu tapęs nuolatinis netiesos sakymas.
NEJAU VILIAMASI, KAD NAIVŪS PILIEČIAI PATIKĖS, KAD MŪSŲ UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO IR PREMJERĖS PAREIGAS PERĖMĖ LIETUVOS GELEŽINKELIŲ VADOVYBĖ?
Kaip paaiškinti mūsų politikų asketišką retoriką, prieštaraujančią tarptautinės žiniasklaidos ir teisės aktų teiginiams? Kaip paaiškinti keistą tylą? Gal girdėjome kokius nors paaiškinimus iš įtakingų Lietuvos užsienio politikos formuotojų? Gal nuraminimą? Net ir žurnalistinių tyrimų ar išsamių politologų diskusijų nėra. Toksiška tema? Turbūt. Bet apie ją turime kalbėti ir analizuoti, nes panašių veiksmų kaina yra milžiniška.
Akivaizdu, kad tai nėra Lietuvos geležinkelių, kaip teigia staiga pritilę drąsūs užsienio politikos formuotojai, savarankiškas veiksmas. Kol kas neatrodo, kad tai būtų ir ES sankcijų pakete nustatytas reikalavimas. ES vadovybė tuo klausimu tyli, nors mūsų politikai minėjo mistines konsultacijas su ES. Atleiskite, jei praleidau: su kuo buvo konkrečiai pasikonsultuota?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis
Bent jau kol kas panašu, kad tai yra Lietuvos valstybės užsienio politikos veiksmas. Kaliningrado dalinė prekių blokada gali būti atsakas į Rusijos dūmos deputato registruotą siūlymą (taip pat, žinoma, nesavarankišką) atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą arba gandus apie Rusijos priešiškus veiksmus Lietuvos atžvilgiu, pavyzdžiui, kad Rusija ketina pradėti vykdyti dalinę Lietuvos oro blokadą.
Net jei tikėtume tais gandais, nei vienas veiksmas nebuvo įgyvendintas – tai tebuvo gąsdinanti Rusijos retorika, kurios pastaruoju metu netrūksta. Logiškas Lietuvos atsakymas būtų pagąsdinimas dėl prekių tranzito ribojimo, o ne pats veiksmas – dalinis tranzito uždraudimas.
LOGIŠKAS LIETUVOS ATSAKYMAS BŪTŲ PAGĄSDINIMAS DĖL PREKIŲ TRANZITO RIBOJIMO, O NE PATS VEIKSMAS – DALINIS TRANZITO UŽDRAUDIMAS.
Galbūt Kaliningrado blokada užbėgama už akių Rusijos gąsdinimams tuo metu, kai Rusija dar neturi pajėgumų jų įgyvendinti dėl turimų rūpesčių Ukrainoje, kartu tai galėtų būti aiškinama kaip parengiamasis veiksmas prieš NATO viršūnių susitikimą jau kitą savaitę Madride.
NATO viršūnių susitikime gali būti sprendžiamas Švedijos ir Suomijos stojimo į NATO klausimas, taip pat perėjimas nuo Rusijos atgrasymo politikos prie gynybos, parama Ukrainai ir kitoms NATO valstybėms. O gal tai visa kartu – ir išankstinis atsakas į Rusijos gąsdinimus Lietuvai, ir NATO šalių konsolidacija prieš NATO viršūnių susitikimą?
Jei ši prielaida teisinga, tuomet šia Kaliningrado daline blokada siekiama iššaukti Rusijos agresyvią reakciją, kuri galbūt galėtų suvienyti NATO nares ryžtingesniems veiksmams ginant rizikos zonose esančias NATO valstybes. Efektyviausias būdas – per NATO 4 straipsnio taikymą (šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios Šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui).
Nepamirštinas ir penktasis NATO straipsnis (Šalys susitarė, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, jog tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti).
Gal kas iš politikų ar bent jau politologų galėtų pasufleruoti, kokio Rusijos agresyvaus atoveiksmio tikimasi? Ar laukiama veiksmų, kurie sukels „grėsmę valstybės vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui”, o gal tiesiai – Rusijos ginkluoto Lietuvos užpuolimo? Juk ekonominis Rusijos atsakas, kad ir koks galingas jis bebūtų, nesukels tokių pasekmių, kurios pakeistų NATO valstybių politiką. Greičiau pajuoką: ko prašėte, tą ir gavote. Panašiai kaip Taivano atveju – Lietuva pravardžiuojama naudinga kvailele, kuri „daugiau loja, nei kanda“, bet žalos sau prisidaro su kaupu.
VADINASI, TIKIMASI TOKIO ATSAKO, KURIS BUS NE VIEN EKONOMINIS, BET IR TOKS, KURIS KELS GRĖSMĘ VALSTYBĖS VIENTISUMUI, NEPRIKLAUSOMYBEI IR SAUGUMUI ARBA, NEDUOK DIEVE, ĮVYKS GINKLUOTAS UŽPUOLIMAS.
Vadinasi, tikimasi tokio atsako, kuris bus ne vien ekonominis, bet ir toks, kuris kels grėsmę valstybės vientisumui, nepriklausomybei ir saugumui arba, neduok Dieve, įvyks ginkluotas užpuolimas.
Ši išvada skamba dramatiškai, matant koks trapus yra taikos pasaulis. Dramatiška ne vien todėl, kad kiekvieno valstybės vadovo užduotis išsaugoti taiką savo valstybėje neprarandant nepriklausomybės. Iššaukti karą didelio proto nereikia. Dramatiška dar ir todėl, kad bet kokie tarptautinės politikos veiksmai turi ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes: šovinizmu alsuojančioje Rusijoje Lietuvos vardas ilgam išliks didžiausių priešų sąrašuose.
Ramina vienintelis aspektas: prieš NATO viršūnių susitikimą Rusijai būtų labai nenaudinga agresyviai veikti prieš NATO valstybę. O kas po to? Juk atoveiksmis gali atslinkti ir po kelių mėnesių: Rusija lengvai susikuria pretekstus karui kur tik panorėjusi. Ką jau bekalbėti apie ekonominį atsaką Lietuvai šiame itin sudėtingame gresiančio didelio ekonominio ir finansinio sąstingio etape.
LR Prezidentas Gitanas Nausėda.
Pagaliau, ką apie visa tai galvoja Prezidentas, kuriam Konstitucija paveda spręsti „pagrindinius užsienio politikos klausimus“
Vyriausybė nuo pat 2020-ųjų Seimo rinkimų nuolat atakavo Prezidento teisę spręsti užsienio politikos klausimus, savarankiškai priimdavo svarbius užsienio politikos sprendimus (pavyzdžiui, tas pats Taivano klausimas). Pamenate, buvo siekiama iš Prezidento net atimti atstovavimo ES Taryboje teisę? Prezidentūra, savo ruožtu, siekė atkovoti užsienio politiką Prezidentui, tačiau tai padaryti niekaip nesisekė.
2021 m. pabaigoje Prezidentas gavo „kozirinį tūzą“ – Prezidento teisę kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės pandemijos valdymo priemonių neteisėtumo. Ir čia, tikėtina, gimė nerašytas ir neskelbtas susitarimas tarp valdančiosios daugumos ir Prezidento: Prezidentui paliekama užsienio politika, bet pastarasis nesikiša į vidaus politiką.
Taip „susitarimo šalys“ ir elgėsi gerą pusmetį: Prezidentas dirbo užsienio komandiruotėse, o užsienio reikalų ministras nebestebino nederintais užsienio politikos sprendimais, iš Prezidento Lietuvoje nebesityčiojo agresyviosios kairės įtakotukai ir žurnalistai, o Prezidentas nebesirodė aktyvioje nacionalinėje politikoje.
Siekdamas išlikti paprastų žmonių ir teisingumo gynėju, Prezidentas, pagal Konstituciją turintis pareigą prižiūrėti vykdomosios valdžios teisės aktų teisėtumą, nors ir nesikreipė į Konstitucinį teismą, bet „paprašė“ Konstitucinio Teismo paskubinti pandemijos valdymo klausimų nagrinėjimą.
Kuo visa tai baigėsi, turbūt, priminti nereikia: sprendimo neturime iki šiol. Ar šis susitarimas tebegalioja po neseniai perskaityto metinio pranešimo ir jame išsakytos taiklios kritikos valdantiesiems? Atsakyti sudėtinga: arba „susitarime“ nenumatytas „draudimas“ kritikuoti per metinį pranešimą, arba, pakritikavęs valdančiuosius, Prezidentas gavo užsienio politikos dovanėlę iš Vyriausybės per Lietuvos geležinkelius. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu išgirsime iš Prezidento bent jau paaiškinimą, ar buvo Lietuvos geležinkelių iniciatyva derinta su juo, ar ne.
P. S. Rašant šį tekstą Prezidentas Gitanas Nausėda pakartojo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teiginius apie sankcijų kilmę – tai ES sankcijos, ir pati Rusija turėjo jomis domėtis. Nieko daugiau.
Visas demokratinis pasaulis turbūt patyliukais pavydi Lietuvai jos užsienio politikos. Nes nė viena Vakarų valstybė, išskyrus Lietuvą, nesugebėjo per mažiau nei dvejus metus nutraukti santykių su dviem galingomis diktatūromis (Kinija, Rusija) ir viena maža, bet kaimynine. Ir būti laimėtoja šiame vertybiniame kare. Nes juk „esi tas, kuo jautiesi esąs“, kaip skelbia naujoji mūsų laikų išmintis.
Jei katarsis galėtų ištikti ne tik žmogų, bet ir valstybę, tai Lietuva jau būtų giliai katarsyje. Nes nė vienos kitos Vakarų valstybės piliečiams nebuvo duota tapti žiūrovais tokio viduje apvalančio ir moraliai inspiruojančio meno kūrinio, kokį demonstruoja Lietuvos užsienio bei saugumo politikos architektai.
Himno žodžiai „Lietuva <…>, tu didvyrių žeme“, pasirodo, yra ne apie tolimą šalies praeitį, o apie užsienio politikos dabartį. Hipsterių darbo grupė, prieš keturiolika metų sukūrusi šūkį „Lietuva – drąsi šalis“, matyt, nujautė, kad priminsime visam pasauliui apie save arba pakartodami didžiojo kunigaikščio Algirdo karo žygį į Maskvą, arba užblokuodami tranzitą į Karaliaučių.
Kai Matas Maldeikis prabilo apie Smolensko susigrąžinimą, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Atrodė, kad rinksimės tradicinį kelią ir vėl pulsim Maskvą. Ko gero, buvome jau bežengią tuo keliu, kai vieninteliai Europoje atšaukėme ambasadorių Rusijoje, parodydami, kad šįkart susitvarkysime su senuoju priešu vieni – net be Lenkijos.
Bet dabar, kai smogėme rusams į dar jautresnę vietą, lieka tik stebėtis, kodėl Vincas Kudirka neparašė „iš ateities“, užuot rašęs „iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia“. Toji ateitis yra čia ir dabar, tą akimirką, kai ES sankcijų reglamentavimas ir Lietuvos teisiniai įsipareigojimai dėl tranzito į Karaliaučių interpretuojami taip, kaip to reikalauja mūsų drąsa.
Tikėkimės, padėties trečiajame fronte (su Rusija) paaštrėjimas neprivers tų valdžios atstovų, kurie dar gruodžio mėnesį aiškino, kad mums svarbiausias iššūkis – Kinija, pajusti kognityvinį disonansą.
Taip ir turi atrodyti tikra, o ne suvaidinta vertybinė užsienio politika. Mes ilgai gyvenome daug girdėdami kalbant apie vertybes, klausydamiesi, kaip apie jas postringauja rinkimuose dalyvaujančios partijos ir politikai, bet kaskart nusivildavome matydami, kas lieka iš tų kalbų, kai kalbėtojai laimi rinkimus ir perima valdžios vairą. Nes lieka labai mažai.
Kiek dar buvo galima tai kentėti? Prisiminkime 2008-uosius – metus, kai buvo sukurtas nuostabus šūkis apie „Lietuvą – drąsią šalį“. Seimo rinkimus tada laimėjo vertybinę užsienio politiką propagavusi politinė partija. Bet jos užsienio reikalų ministras pirmais savo darbo mėnesiais šokiravo rinkėjus sakydamas, kad reikia atverti naują santykių su Rusija puslapį. Kitaip tariant, make love, not war.
Tai – vertybinio mąstymo užsienio politikoje išdavystė. Ir, ko gero, vėliau nuspręsta, jog tai neturi pasikartoti. Kas yra labai miela ir, be abejo, sveikintina.
Džiugu, kai politinė jėga ne tik gerai žino, ko nori, bet ir demonstruoja tam tikrą vertybinio mąstymo nuoseklumą. Ne tik laikosi deklaruojamų principų ir vertybių, bet ir sugeba tą savo vertybinę laikyseną ginti viešojoje erdvėje argumentais, atskleidžiant ir aiškinant politinės pasaulėžiūros vidaus logiką.
Tačiau vertybinė laikysena gali susidurti su tokiais iššūkiais, kurių spaudimą labai sunku atlaikyti. Vienas tokių iššūkių yra realybė. Tikrovė. Tai, kas gali priversti nustebusį rinkėją pradėti kelti nepatogius klausimus vertybinės politikos autoriams bei vykdytojams.
Ir šioje situacijoje vėl reikėtų išreikšti stiprų susižavėjimą vertybinės užsienio politikos didžiavyrių drąsa. Drąsa pakilti ir būti aukščiau realybės, nepasiduoti jos šnabždamoms vilionėms. Juk realybė traukia mus prie žemės ir to, kas žemiška, o vertybės skatina atitrūkti, pakilti. Atitrūkti nuo žemės. Atitrūkti nuo realybės.
Tai verta ne tik žavėjimosi, bet ir apdovanojimų. Ne kiekvienas politikas ryšis laikyti valstybės laivo šturvalą ir mėginti su tuo laivu pakilti į dangų, nepaisydamas realybės traukos. Mūsiškiai – tikrai nebijo.
Ir tai liudija toli gražu ne vienas šios kadencijos vertybinių poelgių ir požiūrių pavyzdys.
Štai kad ir konfliktas su Kinija. Iš pradžių nuspręsta visiškai ignoruoti tą aplinkybę, kad, atsakydami į Taivano atstovybės Taivano vardu atidarymą Lietuvoje, kinai pradės ekonominį karą, kuris bus itin skausmingas ir Lietuvos verslui, ir eiliniams vartotojams. Bet juk vertybės – svarbiau už laukiančią nemalonią tikrovę.
Tada pasipylė valdančiųjų pasakojimai apie tai, kaip konflikto su Kinija nulemtus praradimus esą atsvers Taivano ir JAV indėlis į Lietuvos ekonominę gerovę. Deja, tikrovė byloja visai ką kita. Kinijos kerštas Lietuvai šįmet išlieka vienu svarbiausių veiksnių, kenkiančių mūsų ekonomikai, o Taivanas išlaiko labai glaudžius ekonominius ryšius su Kinija, su kuria mes būtent dėl jo dabar kariaujame, ir visiškai neskuba investuoti į Lietuvą.
Mūsų vertybinės politikos gairės prasilenkia ne tik su ekonomine, bet ir politine tikrove. Ir JAV diplomatai, ir įtakingų think tank’ų analitikai, lankęsi Lietuvoje, neigė valdžios skleistą pasakojimą apie tariamą Lietuvos ir JAV pozicijų sutapimą bei visišką amerikiečių paramą mūsų politikai Taivano atžvilgiu.
Lietuvos vertybinės politikos atstovai, Seimo delegacijos sudėtyje prieš pusmetį apsilankę JAV, grįžę aiškino, jog JAV tuoj pakeis Taivano atstovybės pavadinimą, ir šis žingsnis būsiąs geriausiu įrodymu, kad viską gerai ir teisingai padarėme.
Ką matome? Amerikiečiai pavadinimo nepakeitė, o JAV German Marshall Fund Azijos tyrimų programos vadovė Bonie Glaser, prieš mėnesį viešėjusi Lietuvoje, atvirai pastebėjo:
„Aš gal tik raginčiau jūsų vyriausybę įsivertinti skirtingų veiksmų naudą ir rizikas. Kartais Taivano politikai ragina mano vyriausybę daryti dalykus, kurie, mano manymu, nebūtinai atitinka Amerikos interesus. Jie gali tarnauti Taivano interesams, gali netarnauti. Pavyzdžiui, Taivanas dar nuo Donaldo Trumpo administracijos darbo pradžios ragino Jungtines Valstijas pakeisti Taivano atstovybės pavadinimą. Iki šiol JAV to nepadarė. Ir aš viešai sakau, aš nemanau, jog Jungtinės Valstijos turėtų leisti Taivanui pakeisti atstovybės pavadinimą“.
Tačiau vertybinės politikos gebėjimas atitrūkti nuo tikrovės, pakilti virš jos ir apsigyventi kažkur anapus nuodėmių kupino Žmogaus Miesto leidžia tokio pobūdžio pastabų apskritai negirdėti ir toliau principingai laikytis nuostatų, su tikrove veik nieko bendra neturinčių.
„Mes esame pirmieji Europos Sąjungoje, kurie drįsome mesti tokį iššūkį Kinijai dėl Taivano“.
Maža to, tai leidžia valstybės lyderiams sakyti savo rinkėjams: „Mes esame pirmieji Europos Sąjungoje, kurie drįsome mesti tokį iššūkį Kinijai dėl Taivano“.
Tai labai panašu į melą. Nes pirmas galite būti nebent tada, kai yra ir antras, ir trečias, ir paskutinis. O kai nėra nei antro, nei paskutinio, esate ne pirmas, o tiesiog – vienintelis. Ir kai esate toks vienintelis, lieka iš esmės du vertinimo variantai: arba tik jūs protingas, o visi kiti – ne, arba – atvirkščiai.
Vertybininkai renkasi pirmąjį variantą. Nes yra labai drąsūs, kaip jau minėta.
Baltarusijos atžvilgiu jų politika irgi buvo drąsi bei leidžianti sau nepaisyti realybės. „Neabejoju, kad pavasarį protestai atgims. Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“, – pernai kovo mėnesį sakė vienas iš mūsų užsienio politikos vadovų.
Šie jo teiginiai gerai atspindi mūsų vertybinės užsienio politikos santykį su tiesa. Pirmas jo teiginys: jis net neabejojo, kad masiniai protestai Baltarusijoje, kuriuos matėme užpernai, pernai turėjo atgimti. Jie atgimė? Ne, neatgimė. O buvo pagrindo abejoti, kad jie atgims? Tikrai buvo. Tai kodėl jis neabejojo? Nes neabejoti tokiais dalykais yra labai drąsu ir vertybiška.
„Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“. (Nors būtent taip ir nutiko: protestai baigėsi). Kodėl apskritai mums sakoma, ką ir kaip mes turėtume vertinti? Ir kodėl brukami tokie vertinimai, kurie akivaizdžiai prieštarauja tikrovei? Todėl, kad tikrovė – tai velnio sėkla. Ją reikia stumti nuo savęs kuo toliau – kartu su protu, kuris tam natūraliai priešinasi.
Karo fronte su Rusija irgi tapome vieninteliais Europoje. Vieninteliais, kurie atšaukėme ambasadorius. Ar tuo kaip nors padėjome Ukrainai? Jai dabar tai labai svarbu? Jai dėl to lengviau? Ne. Bet, kaip sakytų mūsų vertybinės politikos riteriai, esame „pirmi“. Kaip ir su Taivanu. Antro ir trečio išvis nėra, bet mes – „pirmi“.
Apie Karaliaučiaus tranzitą šiame kontekste nebėra, ką pridurti. Kai kas teigia, jog galėjome elgtis atsargiau, matyti, kaip ES sankcijų reglamentas koreliuoja su Kaliningrado tranzitui padaryta išimtimi. Bet… O kam? Juk išeina win-win: rusai gauna išsvajotą pretekstą, o mes – istorinę galimybę būti NATO rytų fronto priešakyje. Mes – pirmi.
Jei rimtai, tai svarbiausias klausimas šioje situacijoje – net ne sankcijų taikymas tranzitui į Karaliaučių ir jų interpretavimas, o tai, kaip skamba Raimundo Lopatos naujausio straipsnio pavadinimas: „Kuo ginsime kiekvieną Lietuvos centimetrą?“ Ir tai, kas jame atvirai pasakyta:
„Paaiškėjo, kad kariniame lygmenyje nesame pasirengę geopolitinės tikrovės pokyčiams… Net ir po Krymo aneksijos iki šiol turėjome tiek laiko, ir neturime net elementarios infrastruktūros NATO karių priėmimui. Kas tai buvo – sabotažas, aplaidumas? Gal kas iš buvusių ir dar esamų pasakys – esu kaltas – ir paaiškins? Kaip atsitiko, kad dalis iki šiol brangiai pirktos ginkluotės nefunkcionuoja?“
Tai – tikrovė. O būti „pirmiems“ iškart trijuose karo frontuose (su Kinija, Rusija ir Baltarusija), smarkiai susimovus valstybės saugumo klausimais ir pasiekus, kad „Politico“ rašytų apie Lietuvą kaip pavojingiausią pasaulio vietą, yra drąsa. Drąsa priskirtina vertybėms; tikrovė – ne.
Todėl laikomės taisyklės: tikrovė – sau, vertybės – mums. Tai mūsų naujosios užsienio ir saugumo politikos formulė. „Drąsios šalies“ veikimo algoritmas.
Ir gerai, kad yra politinių jėgų, kurioms užtenka drąsos ir principingumo mąstyti ir elgtis būtent taip, o ne kitaip, ir laikytis pasirinktos krypties. Juk gyvename demokratinėje valstybėje, kurios piliečiai gali rinktis, už ką balsuoti. Užpernai – pasirinko.
Todėl pakaks graudintis ir verkšlenti dėl vertybinės politikos neatitikimo kažkieno lūkesčiams. Geriau nusiteikime pozityviai ir švęskime demokratijos šventę. Arba, kaip sakoma prieštaringai vertinamų kariuomenių vidaus gyvenime, nesipriešinkime ir pasistenkime patirti malonumą.
Pranešama, kad ES šalių vadovai greičiausiai pritars, jog Ukrainai ir Moldovai būtų suteiktas ES kandidatės statusas. Ukrainos tapimas visateise ES nare bus ilgas ir sunkus.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, jog taikos su Rusija sąlygos – Ukrainos rankose: „- Ukraina ir tik Ukraina sprendžia, kas jai tinka. Nieko apie Ukrainą be Ukrainos! Mums toli iki derybų, nes Putinas tiki diktuojama taika. Dar svarbiau, kad tvirtai laikytumėmės šio kurso”.
Jis taip pat sakė, kad Ukrainai reikia didžiulės finansinės pagalbos atkurti Rusijos invazijos sugriautą šalį ir tai bus „užduotis ištisoms kartoms”. Planas turėtų būti panašus į JAV iniciatyvą po Antrojo pasaulinio karo.
Scholzas pakvietė Zelenskį dalyvauti šį sekmadienį vyksiančiame G7 aukščiausiojo lygio susitikime ir susitarti, kaip atrodytų toks „Maršalo planas Ukrainai”.
O kiek Vakarų šalys donorės sutaupytų milijardų pour les croissants au café, jei sustabdytų Ukrainos miestų griovimą ir žmonių žudynes šiandien!
Kremliaus teigimu, nepaisant sankcijų, prekyba su Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrika per pirmuosius tris šių metų mėnesius išaugo 38 proc. ir per tą laiką siekė 45 mlrd. $. Viena iš šių BRIKS šalių – Indija – nuo invazijos pradžios nupirko daugiau kaip 40 mln. barelių rusiškos naftos, o tai yra daugiau nei per visus 2021 metus.
Nepriklausomi šaltiniai teigia, kad Indija siekia sudaryti ilgalaikį naftos tiekimo sandorį už maždaug 70-ties JAV dolerių už barelį kainą – tokia, hm, karo išparduotuvė su 35 % nuolaida.
Čekija skelbia, kad iki 2023 metų galo Rusijos ir Baltarusijos piliečiams neišduos vizų. Šaunuoliai. Vakarai privalo žengti žingsnį toliau – ir neįsileisti naujų, ir grąžinti į savo šalis abiejų agresorių valstybių piliečius, kol nebus nutraukti karo veiksmai ir visos okupuotos teritorijos grąžintos Ukrainai.
Vokietija gegužę pasirašė sutartis dėl keturių suskystintų dujų terminalų (SGD) nuomos ir skyrė 3 mlrd. $ tokių terminalų įsigijimui ateityje. Tuo tarpu tarptautinė energetikos agentūra praneša, kad Rusija gali visiškai nutraukti dujų tiekimą Europai, siekdama sustiprinti savo politinę įtaką dėl karo Ukrainoje.
Nutrauks. Net neabejokime.
Šiuo metu visiems būtų labai naudinga prasikrapštyti akis ir susivokti, jog planuotos staigios Rusijos ekonomikos recesijos nebus. Ar galime pripažinti, kad Kremliaus, kaip priešo, deramai neįvertinom?
Nepamatėm, kaip jis pasiklojo ne vieną finansinę „pagalvę“, parengė planus, kaip ir kur nukreipti žaliavų eksporto srautus ir dabar juos įgyvendina. Kol Rusija ruošėsi plataus masto karui, telkdama gelžgalius ir driskių būrius, diversifikuodama ekonomiką, numatydama informacines priemones ir pirkdama arba šantažuodama Vakarų politikus bei kraštutinius marginalus, mes patogiai diskutavome apie visų nuomonių įvairovę ir toleranciją melui, o ypač – savo pačių apgaulei tikėdamiesi, kad negandos mūsų stiklinį taikos pasaulėlį aplenks, Kinija išliks taikia pigių prekių gamykla, o Rusija pasitenkins okupuotomis Suomijos, Japonijos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos teritorijomis.
Šią savaitę netoli Japonijos esančiose jūrose pastebėti aštuoni Rusijos ir Kinijos kariniai laivai. Prie tokio spaudimo Tokijui dėl pozicijos Ukrainos ir Taivano atžvilgiu, galvos skausmą Japonijos vyriausybei didina ir 24 metų žemumas vakar pasiekusi jena.
Nors Didžiosios Britanijos žvalgyba praneša, kad Rusijos pajėgos Donecko regione patyrė didžiulių nuostolių ir vien tik Donecko milicija neteko 55 % savo pradinių pajėgų, tačiau orda juda vakarų kryptimi.
Rusai lėtai, bet stumiasi į priekį, siekdami galutinai užimti Severodonecką ir grasina atkirsti ukrainiečių dalinius prie Voronovės ir Borivskės. Tai siauras, nepridengtas katilas, panašus į karčią Debalcevės patirtį. Mūsų manymu reiktų nedelsiant iš ten nešdintis į saugesnes pozicijas, tačiau Ukrainos generalinis štabas situaciją mato geriau, ir galbūt tai yra didelių priešo pajėgų sulaikymo planas.
Tuo tarpu ukrainiečiai artėja prie Chersono, kurio apylinkėse, atrodo, netrukus gali užvirti rimti mūšiai.
Nerimą kelia Rusijos pajėgų telkimas Rusijos Briansko ir Kursko srityse. Teigiama, jog šios grupuotės ruošiamos naujam Kyjivo šturmui. Ukrainos kariuomenės duomenimis Vakarų karinėje apygardoje formuojamas iki 15,5 tūkst. karių turintis 3-iasis armijos korpusas, sudarant palankias sąlygas puolimui šiaurės vakarų zonoje. Apytikslis terminas, iki kurio turi būti atlikta užduotis – š. m. rugpjūčio 15 d.
Šiaurėje rusų pajėgos apšaudė Charkivo srities Čuhijivo rajono Pečenego gyvenvietę: sugriauta įmonė, privatūs namai, sužeisti 7 civiliai, tarp jų 2 vaikai.
Gomelio srityje, prie valstybinės sienos su Ukraina, bus tęsiami Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų mobilizaciniai mokymai. Pratybose dalyvauja Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų instruktoriai, daugiausiai dėmesio skiriant žvalgybai ir sabotažui.
Šiaurės rytuose pagrindinės priešo pastangos sutelktos į tai, kad gynybos pajėgos negalėtų patekti į Slovjansko apylinkėse veikiančios okupacinių pajėgų grupės užnugarį. Priešas vykdė oro žvalgybą Bairako ir Rubižnės vietovėse.
Rytuose okupantai stebimi Lysičiansko prieigose, beatodairiška artilerijos ugnis ir nesiskaitymas su ordos gyvosios jėgos nuostoliais verčia ukrainiečius trauktis iš gynybos pozicijų. Pranešama, kad ties šiuo Severodencko miesto broliu dvyniu priešas sukaupė virš 100 raketinės artilerijos sistemų.
Pagrindinės rusų pajėgos mestos siekiant visiškos Severodonecko kontrolės ir tam, kad apsuptų ukrainiečių karius ties Lysičiansku bei blokuotų pagrindinius susisiekimo kelius. Rusai giriasi visiškai apsupę miestą.
Severskio rajone rusai ir toliau tęsia dalinių grupavimą ir rezervo kaupimą Briansko ir Kursko sričių pasienio rajonuose.
Pietuose, Chersono, Mikolajivo srityse, rusofašistai paskubomis rausia apkasus, įrenginėja inžinerinius įtvirtinimus, siekdami sustabdyti ukrainiečių kontrpuolimą. Nuo Mykolajivo judančioms ukrainiečių jungtinėms pajėgoms atremti rusai formuoja naujus artilerijos dalinius.
Foto: Lysičianskas dabar (šaltinis aa.com.tr )
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Agresoriaus puolimas šiaurės rytiniame sektoriuje dėl kietos ukrainiečių gynybos įklimpo. Panašu, kad orkai įvedė anksčiau minėtus rezervus iš Belgorodo srities ir vis aktyviau atakuoja šiauriniame ruože (Prudyanka – Pytomnyk). Ukrainiečių retorikoje šie veiksmai vis dar siejami su orkų bandymu neleisti ukrainiečiams atakuoti aprūpinimo kelio Vovchansk – Kupiansk. Tačiau realybė yra ta, kad bent penketą dienų ukrainiečiai tiesiogiai šiam tiekimo keliui grasinti nebeturi galimybių, jie priversti gintis.
Izyum. Situacija ir toliau išlieka sąlyginai vangi. Tęsiasi orkų atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože, ukrainiečiai ginasi. Pranešama, jog Izyum sektorių pasiekė du orkų tankų vienetai. Sprendžiant pagal dabartinių mūšių dinamiką ir pajėgų išsekimą, galimai tai ne daugiau nei dvi kuopos, t.y. bendrai iki 20 tankų (vertinant realistiškai 10-15). Taip pat pasirodė informacija, kad sektorių gali pasiekti trumpo nuotolio MRLS (tikėtina „TOS-1 Buratino“ arba „TOS-1A Soncepiok“), kurios turi galimybę naudoti termobarines raketas. Klausimas kuriam tikslui visa tai gali būti panaudota?
1) sustiprinti puolimą Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože, ar
2) reaguoti į galimą ukrainiečių judėjimą vakariniame Izyum grupuotės flange su tikslu sugrįžti prie Velyka Komyshuvakha.
Lyman. Toliau be pakitimų.
Severodonetsk
Agresorius toliau koncentruoja pastangas atskirti Borivske – Voronove ruožą nuo Severodonetsk gynybos sistemos, stipriai atakuojama Syrotyne. Tuo pačiu pasirodė informacija, kad orkai ruošiasi forsuoti Severskyi Donec upę. Šiame etape tai nebūtų pats protingiausias veiksmas (Lysychansk gynėjų manevriniai bei artilerijos vienetai to tik ir laukia), bet orkai sugeba nustebinti.
Ruože į pietus nuo Lysychansk pildosi blogiausias scenarijus. Orkai pasirinko sudėtingesnį veiksmų eigos variantą ir vietoje siekio nuo Pidlisne – Myrna Dolyna atakuoti į šiaurę link Lysychansk, šiame ruože vysto puolimą į vakarus ir jau užėmė Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka. Lysychansk gynybai tai didelė grėsmė, kadangi dabar orkai gali bandyti:
Iš flango ugnimi ir manevru atakuoti iki tol orkams neprieinamą Mykolajivką ir sudaryti sąlygas ją užimti. Tai leistų agresoriui pulti Verkhnokamyanka iš pietų (nuo Mykolajivka) ir atakuoti Vovchoyarivka iš pietryčių (čia nuo Rai-Oleksandrivka – Loskutivka, atakos jau prasidėjo). Tokiais veiksmai artimoje perspektyvoje Lysychansk būtų blokuotas iš vakarų.
Nuo Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka blokuoti ir atakuoti Lysychansk iš pietų.
Tikėtina, kad viską įgyvendinti vienu metu orkai neturės pajėgumo, tačiau jie jau turi meniu, iš kurio gali rinktis.
Bakhmut
Bakhmut – Lysychansk kelyje be pakitimų.
Orkams užėmus Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka, Zolote „kišenėje“ ukrainiečių padėtis ženkliai komplikuojasi. Lieka vienintelis aprūpinimo kelias per Mykolajivka, kurio kontrolė taip pat labai trapi. Priešas šią vietą dengia artilerijos, minosvaidžių, o atskiruose taškuose ir tankų ugnimi. Ukrainiečiams nepavyks pakeisti situacijos Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka, Zolote „kišenė“ toliau kausis apsupime, jei ukrainiečių vadovybė nepriims sprendimo juos atitraukti (kas gali būti itin sudėtinga). Situacija primena Debaltseve 2015 m.
Centras. Be esminių pakitimų.
Zaporizhia. Nepatvirtintais duomenimis ukrainiečiai įsitvirtino Pavlivka gyvenvietėje (Donecko sritis), netoli Vuhledar ir sėkmingai šturmuoja į pietus Yehorivka link. Agresorius bando kontratakuoti, tačiau šiame ruože ukrainiečiai turi susikūrę pranašumą ugnimi (artilerija, minosvaidžiai). Keep going!
Pietų kryptis. Sunkūs mūšiai prie Kyselivka (Chersono sritis) tęsiasi. Stengdamiesi ištampyti ukrainiečių pajėgas, orkai atakuoja vakariau, nuo Oleksandrivka link Lupareve ruože. Galimai, tuo pačiu agresorius norėtu pasiekti Pietinio Bugo upės žiotis ir iš pietų vėl priartėti prie Mykolaiv miesto.
Vertinant bendrai, padėtis Severodonetsk prašosi, kad gynėjų pajėgos būtų atitrauktos į naują gynybos liniją, pvz.: už linijos Bilohorivka – Verkhnokamyanka – Berestove – Soledar – Bakhmut. Iš šios keblios padėties Severodonetsk ir Bakhmut sektoriuose esančios pajėgos savo jėgomis atsitraukti jau neturi galimybių. Padėtį galėtų pataisyti:
Sėkmingas ukrainiečių puolimas Pavlivka – Yehorivka. Jei pavyktų išplėsti placdarmą ir vystyti puolimą Volnovachos link, orkams pradėtų drebėti žiedinis raumuo dėl Mariupolio, tad tokiu atveju agresorius būtų priverstas permetinėti vienetus atgal į šį sektorių.
Ukrainiečių aktyvūs veiksmai vakariniame Izyum flange, galėtų grasinti visam šiaurinio Donbaso flango tiekimui, tad tokie veiksmai priverstų orkus skubiai reaguoti, o tai nuimtų dalį naštos nuo Severodonetsk – Bakhmut sektorių.
Sėkmingas ukrainiečių puolimas Cherson link galėtų turėti įtakos, tačiau Pietų kryptis turi savo atskirą tiekimo ir pajėgų rotacijos kelią bei ritmą per Krymą. Tad lyginant su dviem pirmais punktais, Severodonetsk sektorius taip gerai nepajustų ukrainiečių sėkmės aplink Cherson
****
Iš Slovėnijos pajudėjo šarvuočiai BMP link Ukrainos
Europos Komisija į Rusijos kaltinimus dėl Kaliningrado tranzito ribojimo sureagavo žaibiškai. EK vyriausiasis įgaliotinis Josepas Borrellis pareiškė, kad sausumos tranzitas tarp Kaliningrado ir kitų Rusijos dalių nėra uždraustas. J. Borrellis patikino, kad Lietuva nesiėmė jokių vienašališkų apribojimų ir pritaikė būtent Europos Sąjungos sankcijas. „- Kaltinimas, kad Lietuva įgyvendina lietuviškas sankcijas, yra melagingas. Visiška propaganda”, – akcentavo Borrellis.
Lankydamasis Kaliningrade Rusijos saugumo šefas A. Patruševas pareiškė, kad Lietuvos blokadą išprovokavo Vakarai, „pažeisdami… tarptautinę teisę”. Rusijos saugumo tarybos sekretorius įspėjo, kad „artimiausiu metu” bus imtasi „atitinkamų priemonių. <…> Jų pasekmės turės rimtą neigiamą poveikį Lietuvos gyventojams”, – grasina vienas skerdynių Ukrainoje iniciatorių.
Maskvos pareiškimai, kad „Rusija pasilieka teisę imtis veiksmų savo nacionaliniams interesams ginti” kol kas yra lojimas bėgant šalia didelio traukinio. Nieko maskoliai šįkart nepeš. Taip, kad mielieji mūsų skaitytojai, šiandien miegokite ramiai. Šitą partiją Kremlius prapylė, Maskva patyrė šachą tiek tarptautinėje, tiek ES arenoje, tiek savo darže. ES/EK ir JAV, pakartodamos, kad NATO gins kiekvieną savo šalių narių teritorijos centimetrą, sureagavo nedelsiant ir pademonstravo, jog esame ne vieni, o galingos sistemos dalis.
Na, o tuos, kurie ir toliau skaldo malkas, sėdami nepasitenkinimą dėl tranzito apribojimų, norime sudrausminti ir paklausti, ar tikrai užsimanėte stoti į rusofašistų rėmėjų gretas?
Tuo šį klausimą uždarome ir daugiau nekomentuosime.
Estija atkreipė Baltijos šalių dėmesį paskelbdama, jog Rusija pradėjo karines pratybas, kurių metu imituojamos raketų atakos prieš Estiją. Be to, rusų kariniai sraigtasparniai pažeidė Estijos, taigi – NATO, oro erdvę. Ar matome didėjančią įtampą tarp Maskvos ir NATO? Galbūt. Mūsų vertinimu, neabejotinai argumentuotai Baltijos šalys siekia, kad mūsų regionas gautų didžiausią NATO paramą nuo Šaltojo karo pabaigos. Dėl to reikia skubiai susitarti birželio 28-30 d. Madride vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime.
Deja, panašu, kad tai gali neįvykti. Šaltiniai teigia, jog Baltijos šalių prašymai ir siūlymai gali būti atmesti, nes teikiami kaip tik tuo metu, kai Aljansas susiduria su dešimtmečiais nematytais globaliais iššūkiais: Rusijos (ir Baltarusijos) invazija, Kinijos dominavimas, Arkties problemos, islamo sukilėliai, pabėgėliai, sausros ir klimato kaita, ir net nauji iššūkiai kosmose.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė Stambulo konvencijos ratifikavimo įstatymą. Pyst – ir konvencija ratifikuota per savaitę, kai tuo tarpu mes dėl šios konvencijos ėdamės ne pirmus metus. Mums gerai – mes galime nesutarti, diskutuojant apie vyrų ir moterų teises bei santykius, kai tuo tarpu ukrainietei, pabudusiai iš komos po Mariupolio bombardavimo ir pamačius namo griuvėsiuose vyrą be galvos ir žuvusius vaikus – tokie klausimai nekyla.
Ukrainos rytų fronte atsirado vokiečių „Panzerhaubitze 2000” su apmokytomis įgulomis. Gynybos ministras J. Reznikovas padėkojo Vokietijos partneriams už paramą. Vokietijos vyriausybė paskelbė karinės paramos, kurią rengiamasi perduoti Ukrainai, sąrašą. Tai 30 savaeigių artilerijos sistemų „Gepard”, oro gynybos sistemos IRIS-T SLM ir šarvuočiai M113, 10 prieštankinių patrankų, 10 šarvuočių, 80 „Toyota” pikapų, 22 sunkieji sunkvežimiai, prieštankinė kovos sistema COBRA ir trys daugkartinių raketų paleidimo sistemos MARS, 10 000 artilerijos sviedinių, 53 000 priešlėktuvinių sviedinių, 5,8 mln. šovinių, 5 000 apsauginių šalmų, aštuonios mobilios radijo ryšio sistemos ir termovizorinės kameros bei aštuoni žvalgybiniai dronai.
Khm… štai jums rezultatas, kai atkakliai minama ant nuospaudos. Nepakanka pastuksenti į duris. Į jas reikia smarkiai belsti, norint, kad kas atidarytų. Atkakliai.
Kitą savaitę Stambule gali įvykti Rusijos, Ukrainos, Turkijos ir JT atstovų derybos dėl grūdų eksporto iš Ukrainos. Mums tokie pareiškimai kelia šypseną: jei Kremlius ir toliau tyčiosis iš Ukrainos siųsdamas derybų grupei vadovauti Putlerio patarėją kultūros klausimais, Zelenskis drąsiai gali deleguoti atstovauti šalį Kyjivo zoologijos sodo direktorių (nenorim tik jo įžeist, čia ne toks palyginimo tikslas).
Šiandien Rusijai didi diena, ypač žinant Putlerio obsesiją datoms. Turime galvoje, kad 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija įsiveržė į diktatoriaus Sralino valdomą Sovietiją. Atrodo, kad režimas spaudžia šią dieną švęsti pergalę pilnai užimant Severodonecką, tačiau ukrainiečiai atkakliai ginasi. Mums nerimą kelia susidariusi kišenė nuo Lysičiansko link Zolotoje gyvenvientės, kurią rusai gali visiškai apsupti. Be to, rusai jau giriasi, kad abu miestai – Severodenckas ir Lysičianskas yra atkirsti nuo ukrainiečių kontroliuojamos teritorijos. Rusai dar intensyviau apšaudo Charkivą ir apylinkes, ruošdamiesi puolimui, kuriam kol kas neturi resursų. Per pastarąją parą vykusį kreivarankių apšaudymą žuvo 15 žmonių ir 16 buvo sužeista.
Ukrainos kariuomenė praneša, kad karinių dalinių veiksmai pietų kryptimi, Chersono link, yra sėkmingi. Pralaužtos antra ir trečia gynybinė linija, tad okupantai naudoja rezervinius gynybos pajėgumus. Ukrainos kariuomenės vadovybė prašo gyventojus elgtis ramiai, neskelbti ir neplatinti jokios informacijos apie vykstantį kontrpuolimą.
Šiaurėje Charkivo apylinkėse rusai vykdo oro žvalgybą, siekdami nustatyti ukrainiečių dislokacijos vietas, intensyvia artilerijos ugnimi apšaudytos ukrainiečių pozicijos netoli Charkivo.
Šiaurės rytuose okupantai minosvaidžiais ir artilerijos sviediniais apšaudė Sumų, Černihiv sritis ir kitas gyvenvietes. Goblinai iš įprastos (statinės) ir reaktyvinės artilerijos toliau pliekia į civilinę infrastruktūrą.
Rytuose Slovjansko kryptimi okupantai tęsia sistemingą apšaudymą, siekdami pasirengti šio miesto šturmui.
Rusams ir toliau nesiseka išstumti ukrainiečių iš Severodonecko, kovos mieste tęsiasi.
Pietryčiuose ir pietuose Kramatorsko, Avdijivkos, Novopavlovsko ir Zaporižės apylinkėse rusai apšaudo ukrainiečių pozicijas, siekdami sulaikyti puolimą.
Rusijos karo laivynas ir toliau blokuoja civilinę laivybą. Juodojoje jūroje dreifuoja jau šeši laivai, ginkluoti sparnuotosiomis raketomis „Kalibr” .
Pranešama apie Ukrainos aviacijos smūgius į rusų pozicijas. Sunaikinta 10 šarvuotų kovos mašinų, daug gyvosios jėgos ir keli amunicijos sandėliai.
Mariupolyje, Azovstalio teritorijoje, „išsiminavo“ du okupantai ir nurūko tiesiai į pragarą.
̨̌ ̇ ̄
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis 1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Padėtis išlieka sudėtinga. Šiandien agresoriaus manevriniai vienetai daugiausiai dėmesio skyrė Staryi Saltiv, nors mūšiai vyksta ir kituose taškuose. Ukrainiečiai ginasi, tačiau iniciatyva – orkų pusėje. Žvelgiant į orkų artilerijos smūgių vietas be kontaktinės linijos ir Charkiv miesto vis dažnėja pietrytinių miesto apylinkių apšaudymai (ypač Chuhuiv). Tai sufleruotų, jog mūsų versija apie orkų tikslą čia sugrįžti turi pagrindo.
• Izyum.
a) Puolimas nuo Izyum Slaviansk link sustojęs. Buvo bandymų atakuoti Dolyna, tačiau jie nesėkmingi. Susidaro įspūdis, kad orkai tokiomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms sklandžiau pereiti į gynybą.
b) Ukrainiečiai toliau kruta prie Balakliya. Veiksmai ir toliau atsargūs, pirmiausia todėl, kad čia vietovė puolimo operacijoms nėra dėkinga. Miestelį iš šiaurės ir vakarų juosia upė Seredna Balakliya, o iš pietų – Severskyi Donec. Ukrainiečių pajėgos nuo miesto rytuose ir pietuose. Orkų propagandistai pikdžiugiškai sako, kad ukrainiečiai bus priversti forsuoti Severskyi Donets, suprask, kad „dabar mes jums atsikeršysim už Bilohorivka“. Tačiau Balakliya ruože Sverskyi Donetsk susijungia su jau minėta Seredna Balakliya, ir pietinė ruožo pusė yra itin pelkėta, t.y. nepatogi manevriniams vienetams. Labiau tikėtina, kad šiame ruože veiktų lengvieji pėstininkai (pvz. TerOborona) ir SOP, remiami artilerijos. Jie galėtų atakuoti kelią Balakliya – Savynsti – Vesele ir taip trikdyti tiekimą ir atitraukti dalį orkų pajėgų. Kas liečia manevrinius vienetus (mechanizuoti ir tankų padaliniai), neatmestina, kad ukrainiečiai atakuos nuo Verbivka, t.y. apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Balakliya.
• Lyman. Toliau be pakitimų.
• Severodonetsk.
a) Agresorius įsitvirtino Metolkine, atakuoja į ukrainiečių gynybos gilumą (Syrotine) bei siekia mūšiu sukaustyti Borivske – Voronove ruožą. Tokiais veiksmais agresorius siekia perskelti visą Borivske – Voronove – Metolkine ruožą į dvi dalis.
b) Orkai siekia įsitvirtinti vakar užimtose pozicijose Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka bei atakuoja Bila Hora. Orkai, sutraukę pasitiprinimus iš kitų sektorių vis įvedinėja šviežias pajėgas, o ukrainiečių rezervai menki. Todėl neatrodo, kad ukrainiečiai turi pajėgų kontratakomis išmušti agresorių iš užimtų pozicijų.
Padėtis labai rimta. Atrodo, kad agresorius iš vakarų (Bila Hora) ir rytų (Syrotine) bando pasiekti upę. Jei jam pavyks, gali nutikti taip, kad ukrainiečių Severodonetsk grupuotė ne tik neturės kaip papildyti resursų, bet ir kaip atsitraukti.
• Bakhmut.
a) Tęsiasi mūšiai aplink Bakhmut – Lysychansk kelią. Ties Berestove orkai buvo beveik jį kirtę, tačiau gerai atidirbo ukrainiečių artilerija ir priešas šiek tiek atsitraukė. Intensyvėja mūšiai Soledar link. Orkai ieško naujų vietų, kur galėtų kirsti kelią ir susikurti placdarmą vakarinėje jo pusėje.
b) Zolote „kišenėje“ tęsiasi mūšiai, tačiau orkams įsitvirtinus Pidlisne – Myrna Dolyna – Toshkivka – Ustinivka, „kišenės“ apsupimas (arba bent jau aprūpinimo kelių dengimas ugnimi) daugiau nei realus.
c) Tęsiasi mūšiai Svitlodarks ruože. Panašu orkai turi problemų išeiti iš vandens kliūtimis apriboto ruožo. Nors priešo dešinys flangas prieš kurį laiką pasiekė taktinių laimėjimų (prasiveržė 5 – 7 km Bakhmut link), tačiau kol kas nieko daugiau nuveikti nepavyko.
2) Centras. Be pakitimų.
3) Zaporizhia. Pasirodo, kad prieš gerą savaitę ukrainiečių žvalgyba mūšiu ties Pavlivka (šalia Vuhledar) nevyko šiaip sau. Jie šiame ruože forsavo Kashlahach upę, išlaisvino šią gyvenvietę ir siekia išvystyti sėkmę puldami Yehorivka link. Neatmestina, kad ukrainiečių tikslas – įsitvirtinti ir plėsti placdarmą taip išvalant kelią Velyka Novisylka – Vuhledar- Blahodatne.
2. Pietų kryptis. Ukrainiečiai dar šiek tiek pasistūmėjo Cherson link. Aršiausi mūšiai vyksta Kyselyvka. Ukrainiečiai įsirėžė į orkų gynybą palei kelią Mykolaiv – Cherson. Neatmestina, kad dabar ukrainiečiai bandys išlyginti savo flangus, taip užkertant tradicinį orkų bandymą smūgiuoti įsiveržusiam pleištui į flangus ir taip apsupti ukrainiečių grupuotę.
Kova tęsiasi.
*****
Gradais išvaduota Avdijivkos mokykla
Vakar Rusija ultimatyviai pareikalavo Lietuvos nedelsiant panaikinti tranzito apribojimus į Kaliningrado sritį. Lietuvos priemonės vadinamos „provokacinėmis“ neva pažeidžiant tarptautinius įsipareigojimus, nurodant 2002 m. Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos bendrą susitarimą (pareiškimą) dėl tranzito tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos teritorijos.
ES sankcijos Rusijai įsigaliojo nuo birželio 17-osios, vykdant 4-ojo paketo numatytų prekių tranzito apribojimus. Sankcijų paketai susiję su Rusijos kroviniais, kurie gabenami iš Rusijos į ES. Į šį sąrašą įtrauktos anglys, metalai, statybinės medžiagos ir pažangiosios technologijos (žr. komentarą žemiau).
Rusijos vykdoma Ukrainos grūdų eksporto blokada yra „tikras karo nusikaltimas”, teigia Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Politikas pridūrė, kad ES sankcijos Rusijai neturėjo jokios įtakos pasaulinei maisto krizei. Jungtinių Tautų duomenimis, Rusijos karas Ukrainoje netrukus gali sukelti badą iki 49 mln. žmonių, padaryti pražūtingą poveikį pasauliniam maisto tiekimui ir kainoms.
Aha… tik Kremliui į tai giliai nusispjaut. O jei dar tiksliau – būtent to velnio išperos ir siekia.
Nepaisant Rusijos karo su Ukraina, pasaulis kol kas nesugebėjo sumažinti šios teroristinės valstybės energetinės įtakos. Rusija šiuo metu eksportuoja daugiau naftos nei prieš karą. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, per pastaruosius tris mėnesius Rusija vidutiniškai eksportavo 7,8 mln. barelių naftos per dieną, kai tuo tarpu 2021 m. buvo eksportuojama 7,5 mln.
ES susitarimas uždrausti didžiąją dalį rusiškos naftos importo gali tai šiek tiek pakeisti ir sumažinti Rusijos pajamas 10 % nuo dabartinio lygio.
Dėl JAV sankcijų negalintis funkcionuoti automobilių gamintojos „Volkswagen” padalinys Nižnij Novgorode „Volkswagen Group Rus” padalinio darbuotojams išmokės iki šešių atlyginimų dydžio išmokas. „Volkswagen Group Rus” darbuotojams pasiūlė dar ir sveikatos draudimą iki metų pabaigos, taip pat asmeninę IT įrangą.
Mmmjo… dosnūs tie vokiečiai. Jei ne tiesiai, tai per aplinkui vis papildo krauju pradvisusį Rusijos biudžetą.
Situacija iš esmės nepakitusi.
Rusofašistai Ukrainos rytuose patiria sąlyginę sėkmę – po truputį stumiamasi Lysičiansko link, užimtas Metiolkino kaimas šalia Severodonecko. Vyksta derybos su Azoto gamykloje įsitvirtinusiomis „užsieniečių samdinių pajėgomis“, nors panašu, jog rusams tiesiog nepavyksta užimti viso miesto.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos ruošia gynybos planus invazijos iš Baltarusijos ir Padniestrės atvejams. Žvalgybos duomenimis, Batka ties Bielorusijos – Ukrainos siena sutelkė apie 4 tūkst. karių.
Šiaurėje Charkivo rajone rusų kariai stengiasi sutrukdyti ukrainiečių daliniams atsitraukti į Slovjansko rajone veikiančios rusų karių grupės užnugarį.
Rytuose tęsiasi nenutrūkstamas puolimas, siekiant pilnos Severodonecko miesto kontrolės, taip pat vykdomas intensyvesnis puolimas Bachmuto kryptimi.
Naktį gradais sudaužyta mokykla Avdijivkoje.
Raketomis smogta civiliams objektams Odesoje ir Charkive, artilerija apšaudomi mažesni miesteliai ir gyvenvietės pietuose. Julivkos kaime Zaporižės rajone, subombarduota mokykla.
Teigiama, jog Mariupolyje prasidėjo žuvusiųjų ekshumacija, identifikacija ir perlaidojimas, kuo labai abejojame. Mero patarėjas Petro Andriuščenko teigia, jog žmonių lavonai vis dar guli griuvėsiuose, kiti laidojami masinėse kapavietės. Mieste 100 000 gyventojų neturi geriamo vandens. Miestas ant choleros protrūkio slenksčio, siautėja marodieriai.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos smogė Rusijos kontroliuojamoms dujų gręžimo platformoms Juodojoje jūroje. Po smūgių platformų veikla sustabdyta.
Rusijos jūrų pajėgos padidino laivų ir povandeninių laivų, galinčių atakuoti sparnuotosiomis raketomis, skaičių Juodojoje jūroje. Nepatvirtintais duomenimis laivai ginkluoti 36 minėto tipo raketomis. Teigiama, jog Juodojoje jūroje šiuo metu dislokuoti 5 laivai.
Lavrovo irštva grasina, kad „jei artimiausiu metu krovinių tranzitas tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos dalies per Lietuvą nebus visiškai atkurtas, Rusija pasilieka teisę imtis veiksmų savo nacionaliniams interesams apsaugoti“.
Putlerio burna Peskovas pareiškė, kad situacija beprecedentė, tačiau pažymėjo, kad tai „susiję su atitinkamu Europos Sąjungos sprendimu – išplėsti sankcijas tranzitui“. Kremlius pažadėjo žiebti atkirtį artimiausiu metu.
Lietuvoje daugelis protingų ir karštų galvų dėl tranzito „situacijos” ėmė skleisti paniką. Baiminamasi, jog tai gali tapti formalia priežastimi Rusijai pradėti karą. Prisimintas Maskvos mums primestas Suvalkų koridoriaus naratyvas. Turint galvoje, kad Rusijos gynybos doktrina numato visas priemones gintis, kai išorės veiksniai kelia grėsmę nacionaliniams interesams, panikos pliūpsniai yra itin Kremliaus laukiamas rezultatas. Manome, kad banditai Maskvoje gana tiksliai įvertino ir numatė, kad panikovskiai patys sukels sąmyšį, tereikia juos spustelt – tai visiškai normalus reiškinys šalyje, kurios du agresoriai kaimynai jau ketvirtą mėnesį vykdo plataus masto invaziją Ukrainoje.
Manome, kad tranzito „konflikte” svarbiausia aiškumas, visų pirma, atsakant į klausimus sau patiems ir nekreipiant dėmesio į provokacijas ir gąsdinimus iš įkalinimo įstaigų kultūros šalies. Jei numatytoms tranzito prekėms taikomos sankcijos, tai jos turėtų būti taikomos ne tik gabenamoms geležinkeliu, bet keliais, ar ne? Ar tokiam jų judėjimui per kitas Baltijos šalis, Estiją, Latviją ir, galiausiai, Lietuvą, taip pat taikomi ribojimai? Ar tik viena Lietuva paraidžiui vykdo ES direktyvas? Ar sankcijose numatytas kai kurių prekių gabenimo per ES šalis ribojimas yra absoliutus, t.y. taip pat ribojamas produkcijos judėjimas iš Rusijos į Rusiją?
Regis, derėtų sureaguoti ir į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad AB „Lietuvos geležinkeliai” „išsiuntė papildomą prašymą Europos Komisijai, kad būtų atsakyta būtent dėl tranzito į Kaliningradą“. Jei tai tiesa, tada ir vėl lipama ant to paties grėblio, kaip ir trąšų tranzito iš Gudijos atveju, kai bendrovei paliekami spręsti valstybės lygio klausimai, neabejotinai turintys strategines, ir ne tik Lietuvai, pasekmes.
Rusija, grasina ir, žinoma, imsis atsakomųjų veiksmų, kurių įkaitė, greičiausiai, bus Lietuva. Ar esame tam pasirengę?
Ekonominėms ir diplomatinėms Rusijos sankcijoms, pvz., visų tipų transporto ir krovinių gabenimo sustabdymui (tame tarpe ir per Kremliaus valdomą Baltarusiją)? Kas bus, jei Maskva pradės elektros energijos karą, šantažuojant mus „blackoutu“ ?
Ar esame pasiruošę neramumams, kuriuos visokie maršistai, ne be agentų ir šiaip maušų pagalbos, džiūgaudami skatins įvairiausiais būdais pildami žibalą į ugnį: išnaudojant piliečių ir ne visai piliečių nuotaikas dėl kylančių kainų, ypač šildymo sezono metu – juk tai puikus koziris siekiantiems priešlaikinių Seimo rinkimų?
Nežiūrint kylančių klausimų, norime visiems mums rašantiems ir skaitantiems aiškiai pasakyti, kad nors Rusija nuolat kelia grėsmę, kad nors pavojus egzistuoja ir turime nuolatos būti pasiruošę blogiausiam, tačiau Kremlius šį karą kariauja ne su Lietuva, o su Vakarais. Ir tranzito klausimas – ne Lietuvos, o ES problema, mūsų šalis tvirtai demonstruoja vertybinį pasirinkimą ir kietą stuburą. Tą suvokia ir Putinas, ir visi jo degsiantys pragare sėbrai.
Šį klausimą Maskvai teks spręsti derantis su Briuseliu, kad ir kaip norėtųsi į ringą iškviesti vienui vieną paliktą Vilnių.
Nuoširdžiai tikime, jog visi ėjimai numatyti mažiausiai metams į priekį ir manome, kad visi Lietuvos pusės veiksmai suderinti ir su ES, ir su NATO. Mes šiame visame matome ir didelį pozityvą – Lietuva turi puikią progą Madride prašyti nedelsiant išskleisti NATO – brigadų, „patriotų”, nuolatinių JAV pajėgų dislokavimo, neribojamo ir supaprastinto karinio tranzito tarp Aljanso šalių – skėtį. O kalbančius apie infrastrukūros trūkumą ir neturėjimą, kur padėti karių – išleisti… ne, ne į pensiją, – į Ukrainos rytų arba pietų frontą. Ir Severodonecke verkiant reikia pagalbos rankų.
*****
Vakarai turi ruoštis ilgam karui Ukrainoje, pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas. Teigiama, kad Rusija įnirtingai kovodama Ukrainos rytuose, vis labiau įsitvirtina. ” – Turime pasirengti tam, kad jis (karas) gali trukti ne vienerius metus. Neturime nustoti remti Ukrainos, net jei išlaidos bus didelės tiek dėl karinės paramos, tiek dėl kylančių energijos ir maisto kainų”.
Gražiai ir teisingai kalba garbūs vyrai. Tačiau mes kiek pakoreguotume jų strategines įžvalgas dėl “karo Ukrainoje”: Rusija šį karą pradėjo ne prieš Ukrainą, o prieš Vakarus, vadinasi, karas tęsis tol, kol nekapituliuos (tokie Kremliaus tikslai) Vakarai. Skamba beprotiškai, tačiau būtent taip mąsto Putinas su visa savo mesiją supančia svita – atleiskit – karo nusikaltėlių ir kriminalinių iškrypėlių gauja.
Primename, jog vasario 24-osios invazija prasidėjo po to, kai JAV neišgirdo (o gal nesuprato) Maskvos ultimatumo nešdintis iš Europos lauk, o NATO – grįžti į 1997 metus. Kremliaus orda, kartojame, sustos tik tuomet, kai nuo Vakarų gaus tokį smūgį į snukį, kad išspjovus išmuštus dantis, bedante burna beliks čiulpti arbatoje sumirkytus džiūvėsius.
„- Dabar būtina sukurti kariuomenę, galinčią kovoti kartu su mūsų sąjungininkais ir nugalėti Rusiją mūšyje. <..> Mes esame karta, kuri vėl turi parengti kariuomenę karui Europoje „, – teigia Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Patrick Sanders.
Gali būti, jog pagaliau rimtai pažvelgta į viešus Kremliaus propagandistų grasinimus paskandinti „nedidelę salą“ ir bundama iš komos supratus, su kuo Vakarų pasaulis turi reikalą.
Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Italija, Lenkija ir Belgija kovo-gegužės mėnesiais buvo didžiausios Rusijos iškastinio kuro, įskaitant anglį, naftą, gamtines dujas bei naftos produktus, eksporto pirkėjos. Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos pirkimai sudarė beveik pusę 97 mlrd. JAV dolerių pajamų, kurias Rusija gavo iš degalų eksporto. ES planuoja šiais metais (viščiukus skaičiuosim rudenį) laipsniškai nutraukti rusiškos naftos importą. Dujų tiekimą artėjant žiemai, mums regis, maskoliai patys nutrauks.
Šiuo metu rusiška nafta yra pigesnė už kitų rūšių naftą, nes Vakarų sankcijos ir prekybininkai, vengiantys ją pirkti, sumažino pagrindinės „Urals” rūšies naftos vertę. Tikimasi, kad pigios Rusijos naftos ir dujų pardavimai 2022 m. sieks 285 mlrd. dolerių – tai yra net 20 proc. daugiau, palyginti su 2021 m. iš naftos ir dujų gautu pelnu. Pusę pajamų Rusija gaus iš prekyba jūra vykdomų pardavimų Kinija ir Indijai.
Volodymyras Zelenskis perspėjo partnerius ir savo šalies piliečius, jog ši savaitė gali būti lemtinga įvairiose fronto linijose. Sprendžiasi Ukrainos stojimo į ES likimas. Maskvos įtūžis gali išsilieti ne tik bombų kruša.
Kai kurių Ukrainos ekspertų manymu, rusai šiuo metu nepajėgūs užimti Severodonecko ir Lysičiansko, nes tam reiktų sutraukti gerokai didesnes pajėgas, tačiau jas perdislokavus, susilpnėtų kiti fronto ruožai. Vis dėlto, nepasaint optimistinių pasisakymų ir prognozių, rusai replėmis suspaudė paskutinę Luhansko srities tvirtovę ir tėra laiko klausimas, kada ji kris – kastuvėliais, perfrazuojant Ukrainos užsienio reikalų ministrą D. Kulebą, deja, ordos naikintuvų ir artilerijos nesunaikinsi.
Šiaurėje, Charkivo apylinkėse okupantai naudojo aviaciją ir artileriją bei dėjo visas pastangas, kad neleistų ukrainiečių daliniams priartėti prie valstybinės sienos.
Šiaurės rytuose, Sumų apylinkėse rusai aviacijos smūgiais taikėsi į ukrainiečių pozicijas. Kaip visada, kentėjo civilių infrastruktūra.
Rytuose, Severodonecko mieste tebesitęsia smarkūs mūšiai, Rusijos pajėgos bando palaužti ukrainiečių gynėjų pasipriešinimą ir užimti likusias rytinės Luhansko srities dalis. Vėl buvo apšaudyta chemijos gamykla „Azot”, kurioje slepiasi apie 500 civilių gyventojų. Ukrainiečiai buvo priversti pasitraukti iš kelių gyvenviečių į rytus ir pietryčius nuo Severodonecko.
Pietuose ukrainiečiai spaudžia orkų gynybines pozicijas ir lėtai slenka Chersono kryptimi. Esant permainingai taktinei situacijai, atrodo, Ukrainos gynėjai perėjo į puolimą ir artėja prie miesto.
Jungtinėms ukrainiečių pajėgoms spaudžiant driskius nuo Mykolaivo, Chersono mieste dedasi neregėti (šypt šypt) dalykai – okupantus žudo kavinėse: bent du iš maskolių, pavaišinti automatų serijomis, pakratė kojas.
72-oji Ukrainos kariuomenės brigada paėmė į nelaisvę „privačios“ Wagnerio“ karinės grupuotės pilotą, samdinį Andrejų Fedorčiukovą. Tardymo metu rusų pilotas prisipažino, dalyvavo žudant ukrainiečius už 205 000 (3441 eur.) rublių per mėnesį atlyginimą.
Juodojoje ir Azovo jūrose 5 rusų sparnuotųjų raketų nešėjai pasirengę suduoti raketinius smūgius objektams Ukrainos teritorijoje.
Odesa iš Krymo apšaudyta Onyx raketomis.
Su pakeltais antakiais stebime kaip Vakaruose ir Lietuvoje visuomenė dalinasi žinomo, lyg ir rusų opozicijos, veikėjo Michailo Chodorkovskio pasisakymais. Neva nepriklausomose rusų medijose jis teigia, kad Ukraina karą pralaimės ir labai greitai. „ – Blogiausiu atveju po mėnesio ar dviejų įvyks kovos dėl Kyjivo, kuris bus užimtas ir jame bus įvestas marionetinis režimas. Kalbos apie tai, kad Vakarai tiekia tiek daug ginklų, kad Ukraina galėtų atsiimti Krymą ir net įžengti į Rusijos teritoriją, yra (skirta tenkinti) tik vargšų interesus. Tikroji padėtis yra visai kitokia“, – teigia rusų oligarchas.
Jo interviu metu naudojamas išsireiškimas „karo normalizacija“, su kuria neva susitaikė Vakarų elitas. Tai reiškia, kad karą Ukrainoje mėginama primesti kaip duotybę, su kuria turime visi susitaikyti ir pamiršti detales. Jose, kaip žinote, slypi pats Vėlinas.
Atkreipiame dėmesį į du dalykus.
Pirma – bandoma parodyti, kad Rusijoje yra ir laisva žiniasklaida (krenč negyvi), o joje politikuojantis oligarchas yra opozicionierius. Na na, tik jo žinučių turinys kažkodėl yra naudingas Kremliui.
Antra – pastangos „normalizuoti karą“ jau davė rezultatų, nes vartotojiški Vakarai linkę pamiršti tai, kas buvo vakar, ištrinant iš atminties labai svarbius dalykus. Kas šiandien rūpinasi nelaisvėje esančių apie 2,5 tūkst. bataliono “Azov” karių likimu, dėl kurių buvo išlieta tiek daug ašarų ir emocijų?
Kremliui į pirmus pasaulio žiniasklaidos puslapius stumiant Chodorkovskio pranašystes, bandoma užglaistyti Kazachstano prezidento K. J. Tokajevo pareiškimą Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume apie tai, kad Kazachstanas neketina pripažinti Luhansko ir Donecko (kažkokios) liaudies respublikų. Tokajevas taip pat minėjo Rusijos politikų nedraugiškus pasisakymus Kazachstano atžvilgiu – kai kurie Rusijos dūmos nariai ragina okupuoti Šiaurės Kazachstano regionus, jei šalis nebus visiškai lojali Maskvai.
Seno Maskvoje išauginto lapino Tokajevo pasisakymas įdomus tuo, jog šis veikėjas buvo (arba yra) visiškai lojalus Kremliui. Prisiminkime Rusijos „karinę operaciją” – pasirengimą Kyjivo šturmui – Almatoje šių metų pradžioje. Kadangi „aštrus pasisakymas“ skambėjo šalia sėdint pačiam Putinui, šis manevras greičiausiai suderintas su Maskva. Tačiau esminis klausimas – ar tai viso labo ženklas, kad Kazachstanui tikrai gresia okupacija, ar ši Centrinės Azijos šalis rodo ragus Kremliui, nes turi Kinijos stogą?
Kaip bebūtų, vakar Rusija apribojo naftos gabenimą iš Kazachstano per Novorosijsko uostą, o Kazachstanas praneša, kad neblokavo anglies, tai – melagiena/ Kazachstanas užblokavo rusiškos anglies eksportą ir sustabdė 1700 vagonų.
„Trijų kirvių” (taip ukrainiečiai vadina haubicą M777) darbo rezultatas.
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Situacija čia toliau negerėja. Agresorius spaudžia šiaurės rytuose (Ternova – Rubizhne ruože), ukrainiečiai priversti gintis. Tuo pačiu pasirodė informacija, kad suaktyvėjo kovos šiaurėje (Pytomnyk kryptimi). Ar tai tik lokalus paūmėjimas, ar orkai bando sukurti dar vieną probleminį tašką – sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu viena – iniciatyva sektoriuje slysta iš ukrainiečių rankų.
Izyum
Ukrainiečiai toliau sėkmingai atmušinėja orkų atakas Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože. Pasirodė informacija apie susidūrimus Sydorove, t.y. apie 5 km nuo Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožo į rytus, link ukrainiečių užnugario. Galimai tai arba 1) orkų bandymai iš kitos Severskyi Donec upės pusės ugnimi atakuoti gyvenvietės gynėjus arba 2) negausių agresoriaus pajėgų (iki kuopos) žvalgyba mūšiu nuo Svyatohirsk – Tetyanivka. Būtume labiau linkę tikėtina pirma opcija. Bendrai mūšių intensyvumas sumažėjęs, kol kas tiesioginės grėsmės Slaviansk nėra.
Ukrainiečiai toliau atsargiai juda vakariniame Izyum flange. Tiesa, panašu, kad ankstesnės žinios apie išlaisvintą Zavody – Spivakivka – Prydonetske ruožą gali būti per ankstyvos, tačiau visgi ukrainiečiai nustūmė orkus nuo Velyka Komyshuvakha ir atsargiais žingsneliais stengiasi judėti palei Severskyi Donec link Izyum. Progresas mažas, tačiau pats tokio judėjimo faktas jau yra reikšmingas. Tai yra viena priežasčių, kodėl stringa orkų puolimas nuo Izyum link Slaviansk.
Lyman. Ukrainiečiai ir toliau laiko orkų pajėgas per kovinį atstumą, artilerijos pagalba užkerta visas didesnes pastangas forsuoti Severskyi Donec upę. Agresorius ir toliau laukia savo Izyum grupuotės puolimo rezultatų, į mūšį dėl Slaviansk kol kas neįsijungia.
Severodonetsk
Mūšis vakarinėje Severodonetsk miesto dalyje toliau tęsiasi, agresoriui nepavyksta pasiekti savo tikslų, puolimas įstrigęs.
Agresoriui lygiai taip pat nesiseka pralaužti ukrainiečių gynybos į pietus ir pietryčius nuo miesto (Borivske – Voronove – Metolkine ruožas). Ypač orkai bando spausti Metolkine, tačiau visos jų atakos atmuštos.
Lysychansk prieigų gynyba sunki, tačiau sėkminga. Orkai eilinį kartą pabandė užimti Toshkivka, tačiau kaip ir vakar, kaip ir prieš dvi savaites, jokių rezultatų nepasiekė.
Bakhmut
Tęsiasi mūšiai prie Bakhmut – Lysychansk kelio, padėtis stabiliai sudėtinga. Nei kirsti kelio, nei pasiekti tikslų prie Mykolajivka orkams nesiseka. Puikiai dirba ukrainiečių artilerija.
Panašu, kad orkai po truputį atsisako planų visiškai nukirsti Zolote „kišenę“. Iki tol aktyviai puolusi agresoriaus grupuotė Komyshuvakha – Vrubivka, su tikslu apsupti „kišenę“ iš rytų, dabar vis dažniau puola į šiaurę, t.y. Mykolaivka link. Tuo tarpu orkų žnyplės Zolote „kišenėje“ sumažėjo perpus, t.y. nuo Orikhove puolama link Hirske (iš rytų) bei nuo Pervomaisk puolama Zolote (iš pietų). Tiesa, ir tai agresoriui nedavė rezultatų – ukrainiečiai apsigynė.
Centras. Dalį orkų manevrinių vienetų perkėlus į Severodonetsk ir Bakhmut sektorius, susidūrimų intensyvumas dar labiau sumenko. Ir toliau dominuoja artilerija.
Zaporizhia. Tęsiasi pozicinės kautynės, aktyviausi lokalūs susidūrimai Huliajpole ruože. Melitopolio meras pranešė, kad ukrainiečių pajėgos 10 km priartėjo prie miesto. Iš karinės pusės tai neinformatyvus ir ne itin profesionalus pareiškimas, kadangi neaišku: 1) kokiame ruože konkrečiai ukrainiečiai pasistūmėjo; 2) kokiame laikotarpyje šis pasistūmėjimas įvyko (vakar ar per savaitę); 3) ar į tuos 10 km įskaičiuojami tie 5-7 km, kuriuos ukrainiečiai jau prieš kurį laiką atsiėmė puldami nuo Vasylivka. Kaip ten bebūtų, džiugu, kad ukrainiečiai juda į priekį.
Pietų kryptis. Ukrainiečiai baigia įsitvirtinti užimtuose ruožuose Cherson apylinkėse (iki miesto 15-20 km). Tuo tarpu orkai iš naujai atvykusių pajėgų formuoja manevrinius vienetus (BTG ir KTG) bei tikėtina bandys atsikovoti ką prarado.
Žvelgiant bendrai:
Agresoriaus puolimas svarbiausioje kryptyje t.y. šiauriniame Donbaso flange, buksuoja. Iš RF gilumos ir nuo kitų sektorių nuimti manevriniai, artilerijos, aviacijos vienetai mesti į šiuos sektorius situacijos neperlaužė. Prie to ženkliai prisidėjo ne tik ukrainiečių manevrinių vienetų tvirta gynyba ir kontratakos, bet geresnė artilerijos darbo kokybė (jau savaitė laiko kaip į kitą dimensiją teleportuojasi orkų štabai, šaudmenų ir degalų sandėliai, agresoriaus pajėgų susitelkimo vietos).
Ukrainiečių sėkmė prie Cherson verčia orkus reaguoti. Taip, kol kas iš šiaurinio Donbaso flango pajėgos į Cherson nepermetamos, tačiau Kryme ir Rostove prie Dono esantys orkų rezervai metami ir į Pietų kryptį, o ne tik į šiaurinį Donbaso flangą. Taip agresoriaus pajėgos išskaidomos, o tai yra šis tas pozityvaus.
Yra problemų Charkiv, ukrainiečiai praranda iniciatyvą. Tačiau jei kas mūsų, sėdinčių ant sofos paklaustų, ką pasirinkti – stiprinti Charkiv sektorių ar tęsti judėjimą nuo Velyka Komyshuvakha Izyum link, mes pasirinktume antrą variantą. Charkiv ir taip apšaudomas haubicomis, orkai čia gali pasiekti tik taktinių laimėjimų, miesto neužims. Tuo tarpu orkų puolimo Slaviansk link sustabdymas – vienas esminių uždavinių šiame karo etape.
******
Volodymyras Zelenskis aplankė Pietų Ukrainos regionus, Odesą, Mykolaivą. Prezidentas paprašė karių „saugoti Ukrainą“.
Orkostano „strategai“ kaip mat išplatino pranešimą, kad Mykolaive Ukrainos saugumo pajėgos surengė specialų filmavimą, kuris buvo vykdomas pačių ukrainiečių sugriautuose privačių namų kvartaluose, filmavimui pasamdyta 40 aktorių ir jiems sumokėtas 25 $ vienkartinis atlygis.
“- Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos yra išskirtinai humaniškos civiliams gyventojams ir nesikėsina į civilinę infrastruktūrą”, – pareiškė Rusijos nacionalinio gynybos valdymo centro viršininkas generolas pulkininkas Michailas Mizincevas.
Aha, ieškokit maskoliai glušių. Jūs dar tikitės, kad Vakaruose kas nors patikės, jog Ukrainos kariuomenė griauna savo pačių miestus ir prievartauja savo vaikus? Nors jei tokie vėmalai platinami iki šiol, vadinasi, yra ir vartotojas.
Putinas Sankt Peterburge tarptautiniame ekonomikos forume paskelbė „vienpolio pasaulio eros” pabaigą. „Laimėjusios Šaltąjį karą, JAV pasiskelbė esančios Dievo atstovais žemėje, žmonėmis, kurie neturi jokių pareigų – tik interesus. Tuos interesus jos paskelbė šventais. Dabar tai vienpusis eismas, dėl kurio pasaulis tampa nestabilus”, – kalbėjo į mesijo vaidmenį įsijautęs 21-ojo amžiaus diktatorius, kuriam nėra lygių. Karo nusikaltimų apimtimi ir intensyvumu.
Putinas visiems paaiškino, jog JAV iki šiol įsivaizdavo, kad „laimėjo… o visa kita – kolonija, užnugaris“. Beje, pasirodo, Putinas „leido“ Ukrainai stoti į ES.
Dvasios negalia sergantis Putinas su visa šalimi įstrigęs viduramžiškame imperijų kūrime, užgrobiant svetimas valstybes ir teritorijas. Tik va kažkodėl ekonomikos forume niekas nepaklausė Putlerio, kaip jis įsivaizduoja dominavimą pasaulyje, kuomet Rusijos BVP vos didesnis už Olandijos ir mažesnis už Italijos. Varomoji driskių jėga – elementarių žinių stygius. Apie savivoką ir intelektą neverta ir užsiminti.
Po vizito Irpinėje Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, jog kai kuriems lyderiams „absoliučiai būtina” tiesiogiai kalbėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Klausimas: ar tokie pokalbiai ir „kalbėjimaisi“ su Putinu ką nors kada nors pakeitė? Ne. Nebent tai, jog suteikė Putleriui dar daugiau įžūlumo ir pasitikėjimo savimi ir išvirto bombų kruša ant civilių galvų. Kodėl taip elgiasi Scholz mes jau sakėme, tik pridursime, kad jei tokie šolcai šiandien sėdėtų Londone, Vašingtone, Varšuvoje, Kopenhagoje, Stokholme, Helsinkyje ir Vilniuje – šiuo metu mes visi galvotumėme toli gražu ne apie atostogas. Vakarų „sušolcinimas“ – pagrindinis Kremliaus uždavinys. Tą turime įsisąmoninti visi.
„Gazprom” per dvi dienas sumažino „Nord Stream” dujotiekio Nord Stream pralaidumą 40 %. Šiuo metu Europos šalys kaupia dujų atsargas žiemai, saugyklos užpildytos 56 %. Per 100 karo dienų dienų Rusijos pajamos iš iškastinio kuro eksporto išaugo iki 93 mlrd. eurų.
Kremliaus gudročiai tikisi, jog Europa šaltuoju sezono metu ims cypti ir atsivers nuolaidų Rusijai skrynelė. Maskva masto pragmatiškai: kol prabangus automobilis, atostogos „su vaizdu“ ir geras vynas svarbiau nei tūkstančiai gyvybių „kažkur rytuose“, tol mins ant jautriausių mūsų vietų.
Teigiama, jog karas Ukrainoje pasiekė lemiamą momentą, kuris gali nulemti tolesnę veiksmų eigą. Ukrainos pusė informuoja, kad rusai metė visas turimas pajėgas į mūšius dėl Slovjansko, Severodonecko ir Bachmuto.
Nereiktų pernelyg džiūgauti, jei orkams kurį laiką nepavyktų įgyvendinti operacinių tikslų ir manyti, kad driskiai atistrauks į savo urvus. Maskva dar turi kozirį – visuotinę mobilizaciją, o ir geležies pakanka.
Šiuo metu pagrindinis Ukrainos uždavinys – Chersono išvadavimas. Maskoliai tuo tarpu intensyvina puolimą Charkivo kryptimi. Taip abi pusės manevruoja, siekdamos išsekinti priešą ir atitraukti pajėgas nuo pagrindinių mūšių arenos.
Baltarusijoje tęsiamos sienos apsaugos pratybos, stengiantis sukurti potencialios grėsmės pavojų.
Charkivo srityje okupantai tvirtina pozicijas, inžinerinę įrangą ir vykdo oro žvalgybą.
Severodonecke tęsiasi kovos. Nors rusai praneša, kad kontroliuoja beveik visą miestą, ukrainiečiai sėkmingai laikosi įsitvirtinę pramoninėje jo dalyje.
Zaporižės ir Chersono kryptimis rusai vykdo intensyvias artilerines atakas.
Mykolajivo kryptimi okupantai apšaudė Ukrainos gynybos pajėgų dalinius, todėl mums neramu, kad ugnies vietose lankosi Ukrainos prezidentas.
Maskoliai ir toliau meluoja, jog civilių objektuose dislokuojami Ukrainos kariuomenės daliniai. Rusai apšaudo ne tik karinę, bet ir civilinę infrastruktūrą. Raketų ir artilerijos ugnimi griaunami sandėliai, logistiniai punktai bei kiti civilių naudojami pastatai.
Ukrainos kariuomenė per parą sunaikino 7 priešo amunicijos sandėlius.
Kalba, pasakyta 2022 m. birželio 23 d. Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje,minint Lietuvos sukilimo 81-ąsias metines
„Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų, tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.“
Taip straipsnyje „1941 metų sukilimas“ rašė ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis, neišsipildžiusios Vilties prezidentas, savo gyvenimu ir likimu tarsi patvirtinęs prasmę cituotų žodžių, pasakytų 1971-aisiais, Birželio sukilimo 30-ųjų metinių proga.
Tą dramą būdingai paryškino buvęs Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandras Udalcovas. Prieš penkerius metus, 2017 m. gegužės 8-ąją, Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną, atvykęs į Antakalnio kapines jis pirmąsyk Rusijos valstybės vardu padėjo vainiką prie monumento žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, atidavė pagarbą kovotojams dėl šalies nepriklausomybės. Tas įvykis maloniai nustebino – gal tai netiesioginis patvirtinimas, kad Rusija pagaliau ryžosi pripažinti Lietuvos okupacijos faktą?
Tačiau, vos mėnesiui praėjus, paaiškėjo, kad tai buvo nedaug reiškiantis teatrališkas gestas. Ambasadorius pareiškė, kad mūsų šalis gali būti skolinga Rusijai 72 mlrd. dolerių už tariamas Sovietų Sąjungos investicijas po to, kai 250 tūkstančių raudonarmiečių 1940 m. birželio 15-ąją užtvindė Lietuvą. Vadinasi, savo pirmtakę Sovietų Sąjungą, iš kurios šiandieninė Rusija yra perėmusi visas teises ir pareigas, mūsų Rytų kaimynės buvęs pasiuntinys Vilniuje ir toliau traktavo kaip „investuotoją“, bet ne kaip okupantę. Nesvarbu, kad smurtu, teroru, prievarta ir apgaulėmis grįstas diktatūrinis režimas 22 mėnesius buvo Hitlerio sąjungininkas, sutartinai veikė prieš mažesnes ir silpnesnes Europos valstybes, drauge su naciais griovė Europą ir naikino jos žmones, kaip dabar griauna ir naikina Ukrainą.
Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje,minint Lietuvos sukilimo 81-ąsias metines
TAI PAGRINDINĖ PRIEŽASTIS KODĖL 1941 M. BIRŽELIO MĖNESĮ ĮVYKĘS LIETUVOS SUKILIMAS TAIP ATKAKLIAI IKI ŠIOL YRA NEIGIAMAS, MENKINAMAS IR ŠMEIŽIAMAS.
Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, jau yra „matyta“. 1939 m. pabaigoje dėl visko „kalti“ buvo „lenkų ponai“, „suomių imperialistai“, „rumunų išnaudotojai“, „Pabaltijo fašistai“. Dabar – „ukrainiečių nacionalistai“.
Tai yra pagrindinė priežastis kodėl 1941 m. birželio mėnesį įvykęs Lietuvos sukilimas prieš okupantus taip atkakliai iki šiol yra neigiamas, menkinamas ir šmeižiamas. Ne tik iš Rytų, bet tam tikru mastu ir iš Vakarų.
„Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą!, – sakė istorikas Augustinas Idzelis. – Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą…
Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.”
Būdingas yra ponios Vileišienės, garsiosios Vileišių giminės atstovės, laiškas dukrai p. Vileišytei-Devenienei, rašytas į Ameriką 1941 m. vasarą, iškart po bolševikų pabėgimo iš Lietuvos. Jis patvirtina tai, kad visa, kas dabar vyksta Ukrainoje, Lietuvoje jau buvo.
„Miela ir brangi dukryt,
tėtė, aš, Ritutė ir Kaziai likom gyvi. Bet mūsų šeimos liko skaudžiai paliestos. Mykolėlį išvežė iš Vilniaus kalėjimo birželio 16 d. į Archangelsko guberniją. Birutę, Karolį ir vaikučius išvežė Sibiran birželio 17 d. Dar išvežti Vincai su vaikais, Juozas Vileišis su visa šeima, Jonas ir Jurytė Klungevičiai, jo brolis Mykolas su šeima, Černeckių šeima ir daug pažįstamų. Apskaitoma maždaug 38,000.
Ir tai griebė iš nakties, kai dar miegojo, gaudė visus kas bėgo. Baisios buvo dienos, niekas nežinojo kas gali būti už minutės.
Mes ir kiti buvom sudėję daiktus, ruošėmės kelionei. Likom stebuklingai, paskui sužinojom, kad kitas gaudymas buvo skirtas birželio 29 d., žadėjo visus išvežt. Diena mūsų išvadavimo buvo birželio 22 d., 4 val. ryto. Nenorėjom tikėti – tiek džiaugsmo.
Nebaisios buvo kovos, geriau būtume užmušti, negu kankinami. O jie buvo žiaurūs ir baisūs: pjovė vaikus, moteris, nėščioms moterims pjovė pilvus, vyrus kankino, kryžiavojo, degino ir vis negalėjo prisisotint nekaltojo [kraujo]. <…> Daug iš kalėjimų išėjo laisvėn. Ukmergėj beveik visi, nušovė kelis man pažįstamus. Politinių kalinių išsiųsta per 12.000. Daug ką nužudė birželio 22 dieną.
Bučiuoju širdingai, Mamutė.”
Tokių laiškų, kurie to meto žmonių lūpomis perduoda anuomet išgyventą košmarą, yra daugybė. Dalis jų paskelbta dviejų tomų veikale „Birželis kvietė į Kovą”, kurį visuomenine talka išleidome praėjusiais metais, minint Lietuvos sukilimo 80-metį. Ir tai nepaneigiamas įrodymas bei paaiškinimas kodėl Sukilimas įvyko.
KARINE PRASME SUKILIMAS BUVO NUKREIPTAS PRIEŠ STALININĘ SOVIETŲ RUSIJĄ, POLITINE PRASME – PRIEŠ HITLERINĘ VOKIETIJĄ
Karine prasme Sukilimas buvo nukreiptas prieš stalininę sovietų Rusiją, politine prasme – prieš hitlerinę Vokietiją. Įžengusios į Vilnių ir Kauną vermachto pajėgos rado čia jau plevesuojančias Lietuvos vėliavas, deklaruotą nepriklausomybės atstatymą, suformuotą Laikinąją vyriausybę bei vietos administraciją. O tai prieštaravo imperialistiniams Vokietijoms interesams.
Jos atsakas buvo atitinkamas – Kazio Škirpos, Lietuvos sukilimo organizatoriaus ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko, namų areštas Berlyne ir milžiniškas politinis spaudimas vyriausybei Kaune išsiskirstyti arba arba tapti Trečiojo reicho valdininkais, skiriamais vokiečių. Nepaisant Gestapo grasinimų susidoroti fiziškai, nei vienas vyriausybės narys nesusvyravo, liko ištikimi Lietuvai. Nors vėliau ne vienas jų atsidūrė Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
„Nuo pat jo suspendavimo (sovietinės okupacijos – V.V.), buvusis Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa išvystė Aktyvistų sąjūdžio politinę veiklą pačioje Lietuvoje, – 1941 m. liepos 31 d., t.y. tuo metu, kai Laikinoji vyriausybė Kaune vis dar laikėsi, rašė tik tarnybiniam naudojimui leistas slaptas Gestapo biuletenyje. – <…> Tuo būdu jie pravedė platų sukilimą, kurio dėka betgi paskelbtas savarankiškas Vyriausybės sudarymas su Škirpa, kaip ministru pirmininku [priešakyje]. Veikiant apdairiau, šios nepageidaujamos politinės raidos (unerwuenschte politische Entwicklung) būtų buvę išvengta… Kadangi tolimesnė Škirpos veikla buvo absoliučiai priešinga vokiečių interesams (deutschen Interessen absolut zuwiderlief), tai teko uždėti jam suvaržymą likti Berlyne.”
K. Škirpą varžė ir persekiojo vokiečiai, prakeikė ir bandė sunaikinti bolševikai, neišmanėliai lietuviai, net ir po trijų nepriklausomybės dešimtmečių, krūpčioja išgirdę jo vardą ir naikina jo atminimo ženklus. Ne veltui J. Basanavičius „Aušroje” rašė: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai.”
Stasys Lozoraitis jau mano minėtame straipsnyje tęsė: „Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją? Kuriame Europos rezistencijos puslapyje paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonerius metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? Atrodo, lyg lietuvių tauta gyventų užuovėjoje nuo didžiųjų įvykių ir jos žemėje istorija būtų jau nuo senų laikų sustojusi. Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būti laisva ir nepriklausoma.“
Pabaigai dar kartą pacituosiu Augustiną Idzelį. Jis buvo ne tik istorikas, bet ir teisininkas: „Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais.
Kai reaguojama į bereikšmius dalykus, į kiekvieną nesąmonę, tik sudaroma tam tikro „autentiškumo“, „reikšmingumo“, įspūdžio tam, kas buvo pasakyta. Kam to reikia? Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis.”
Lietuvos istorijoje yra daug prieštaringai vertinimų datų ar įvykių. Tik jeigu dėl vienų svarbos šalies istorijai, daugiau mažiau, sutariama tai dėl kitų vyksta nuolatiniai ginčai ir „laužomos ietys”. Vienas tokių – 1941-ųjų birželio sukilimas, į kurio paminėjimą trečiadienio popietę sostinėje kvietė „Nacionalinis susivienijimas” ir organizacija „Pro Patria”.
1941-ųjų birželio 22-osios sukilimas savo svarba nenusileidžia 1918-ųjų vasario 16-ajai ar 1991-ųjų kovo 11-ajai, tačiau neaišku kam tarnaujanti dabartinė Lietuvos valdžia šią datą iš šalies istorijos siekia ištrinti. Stasio Žumbio nuotr.
Keista valdžios pozicija
Prieš renginį organizatoriai išplatino kvietimą, kuriame buvo rašoma:
„Po gėdingos kapituliacijos 1940 metais, tik Sukilimas nuplovė neryžtingos valdžios užtrauktą Lietuvai gėdą ir parodė tautos valią sau ir pasauliui priešintis ir turėti savo valstybę. Į Sukilimą įsitraukė dešimtys tūkstančių patriotų.Tūkstančiai iš jų per šešias kovos dienas padėjo galvas už Lietuvos laisvę.
Šiandien Lietuvoje šios aukos baidomasi, vengiama ją prisiminti ir gėdijamasi atiduoti jai deramą pagarbą valstybės lygiu. Jau mažiausiai dešimtmetį Sukilimas valstybei priešiškos propagandos mėginamas susieti su Holokausto tragedija Lietuvoje, kuriamos nebūtos sąsajos, Sukilimo dalyviai vadinami nacių kolaborantais. Šis niekingas melas dominuoja valdžios koridoriuose ir sisteminės žiniasklaidos kanaluose. Nė viena valdžios institucija nerengia oficialių Birželio sukilimo minėjimų, Seimas atsisako bent deklaracijų forma išreikšti Birželio sukilimui tą pačią pagarbą, kurią valstybė rodo pokario partizaninei rezistencijai.
Birželio sukilimas siekė Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo prieš Sovietų Sąjungą, o ne už Trečiąjį Reichą. Berlynas nepalaikė sukilimo ir pats išdavė Maskvai Vilniaus sukilimo štabą, o Kazį Škirpą įkalino. Sukilimui pavykus ir įsteigus Laikinąją vyriausybę, Lietuvą okupavusi Vokietija visaip varžė jos veiklą, kol galiausiai visai panaikino. Sakyti, kad Sukilimas ar Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, yra atviras melas. Melas, kurį atvirai kartoja įtakingiausi Lietuvoje vykdomos „minkštosios denacifikacijos” šaukliai”.
Gėda gėdintis savos istorijos
Analogiškas mintis minėjimo, vykusio sostinėje, šalia KGB rūmų, metu išsakė ir politologas Vytautas Sinica. Padėkojęs nepabūgusiems ir susirinkusiems,jis dar kartą priminė, kad yra datos ar šventės, kurias valdantieji skuba pažymėti ir yra tos, kurias, kaip kad Birželio sukilimą, stengiamasi ištrinti. Politologas neslėpė, jog bijant ar net gėdijantis tokių datų keičiami gatvių pavadinimai, nukabinamos atminimų lentos ir daroma viskas, kad už Lietuvos laisvę kovoję asmenys atsidurtų istorijos užribyje.
V.Sinica išvedė įdomią paralelę tarp sovietinio ir pastarojo laikotarpio, kadangi tiek tuomet, tiek dabar, iškraipant faktus, didžiąją dalį tų, kurie kovoja prieš Maskvos režimą, bandoma pateikti kaip nacių kolaborantus. Tai nėra teisinga, nes jie kovojo ne kažkieno, o savo krašto ir savo žmonių pusėje. Ypatingai šiame kontekste nepasisekė Kaziui Škirpai, kuris, sukilimo metu net nebūdamas Lietuvoje, vėliau susilaukė įvairių kaltinimų ir susilaukia jų mūsų dienomis.
Vytautas Sinica
Politologo teigimu, dabar Lietuvoje, dangstantis gražiomis kalbomis, toliau diegiamas Rusijos naratyvas, kuriam būtina priešintis, o pagrindiniu kovotojų uždaviniu tampa lietuviškos istorinės atminties išsaugojimas.
Istorikė Aušra Jurevičiūtė akcentavo, kad Birželio sukilimas nepatiko nei Lietuvoje kaip namuose pasijautusiai Maskvai, nei savų planų Rytuose turinčiam Berlynui. Būtent todėl vokiečiai sovietams išdavė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus skyrių ir sukilimo prieš okupantus organizavimas persikėlė į Kauną.
Pasak istorikės, nors LAF‘o nariams teko skubiai persigrupuoti, tai jiems nesutrukdė efektyviai kovoti su sovietų okupantais, dalis kurių iš Kauno pasitraukė dar net nepriartėjus vokiečių kariuomenei. Kaune birželio 22-ą prasidėjęs sukilimas tapo ženklu sukilti ir kitiems Lietuvos regionams. Per mūšius su sovietais Kaune žuvo apie 200 kovotojų, dar apie 150-imt buvo sužeisti, tačiau pagrindinis tikslas buvo pasiektas. Po gėdingos 1940-ųjų kapituliacijos Lietuvos žmonės susivienijo ir visam pasauliui dar kartą įrodė, kad gali pastovėti už savo kraštą ir jo laisvę. To, A.Jurevičiūtės teigimu, labai reikia ir dabar, nes tampa vis akivaizdžiau, jog nieko nedarant, o tik abejingai stebint, netrukus Lietuvos gyventojai vėl taps kokio nors naujo -izmo vergais.
Trečiadienio minėjimo esmę puikiai apibūdino scenoje ne kartą pasirodęs aktorius ir atlikėjas Gediminas Storpirštis. Jis priminė „Bažnyčios kroniką” (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989 m.), kurios kiekviename numeryje buvo rašoma „Perskaitei – pasidalink su kitu”. Taip pat, pasak G.Storpirščio, reikėtų elgtis ir kalbant apie Birželio sukilimą, nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokią Lietuvos istoriją išsaugosime ateities kartoms.
Locked N’ Loaded
Dar prieš Rusijos įsiveržimą į Ukrainą knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ rašiau, kad reali tapo egzistencinė atominio karo grėsmė. Bet dauguma žmonių įprato prie gero sotaus gyvenimo, kelionių po pasaulį ir, kol negauna į nosį, toliau jos nemato.
