Kaliningrado tranzito istorijoje matau daug drumsto vandens.
Pabandysiu paaiškinti.
Praėjusį kartą klausiau, kas čia meluoja, Lietuvos užsienio reikalų ministras ar Europos Komisija. Atsakymas dabar aiškus.
Lietuvos užsienio reikalų ministro melas Nr. 1. Kiek laiko girdėjom, kad reglamentas nenumato jokių išimčių Kaliningrado tranzito, ir dėl jo mes jokių ir netaikėm. Melas.
Reglamentas labai aiškiai numato išimtį Kaliningrado tranzitui. Juodu ant balto. Toliau prasideda Lietuvos pusės intepretacijos, kad čia tas tranzitas tai ne apie krovinius, apie kažkokius kitus dalykus (lyg krovinių tranzitas būtų ne krovinių gabenimas), bet pasakyta aiškiai. Ir manau kad visi tai suprato. Ir todėl atsirado kitas melas.
Lietuvos užsienio reikalų ministro melas Nr. 2, kad Lietuva vadovavosi visais Europos Komisijos išaiškinimais.
Taip buvo anksčiau. Dabar pasirodo, kad niekas jokio paaiškinimo nei siekė, nei gavo.
Dėl tikslumo pasituosiu vakar dienos ministro interviu: „Galėčiau pasakyti dar daugiau, kad Lietuva nemanė, nesiekė kažkokio papildomo išaiškinimo, nes mes manėme, kad tas, kuris buvo pateiktas, yra pakankamas ir aiškus“.
Nesiekė ir negavo todėl, kad viskas ir taip buvo pakankami aišku – Kaliningrado tranzitui buvo numatyta išimtis.
Ir pagaliau paskutinis melas. Lietuvos užsienio reikalų ministro melas Nr. 3.
Čia kad viskas Komisijos rankose, tegu tik paaiškina, viską darysim taip kaip pasakys ir t.t.
Čia buvo anksčiau. Dabar, pasirodo, jau nelabai tinka tie Komisijos išaiškinimai, ir mes tai čia žinom geriau, ir nesutiksim, ir ginčysim.
Ir verdiktas.
Išaiškėjo, kad Lietuva, gerai tai žinodama, ruošėsi neteisingai taikyti ES teisę taip eskaluodama tarptautinę įtampą ir siekdama ES įtraukti į dar vieną konfliktą su Rusija.
Šlovė Europos Komisijai, kuri atrodo išaiškins reglamentą taip, kaip jis ir buvo sumanytas, ir šitą bandymą užkardys.
Atsiprašau, kad abejojau jos išaiškinimų vienareikšmiškumu. Nesitikėjau, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras gali taip įžūliai meluoti.
Linkėjimai visiems draugams ir buvusiems kolegoms kurie ten dirba. Apskritai, toks sąmoningai klaidingas ar tiesiog ES teisės neįgyvendinimas nėra retas reiškinys, čia neįprasta tai, kad į jį tiesiogiai įsipainioję pagrindiniai šalies politikai.
Karas gali baigtis per vieną dieną, pareiškė Putino melo fabriko vadovas Peskovas. „Ukrainos pusė gali viską užbaigti iki šios paros pabaigos, mums reikia įsakymo nacionalistiniams daliniams sudėti ginklus, įsakymo Ukrainos kariuomenei sudėti ginklus ir turi (Ukrainos pusė) įvykdyti Rusijos Federacijos sąlygas. Viskas gali baigtis iki dienos pabaigos. Visa kita – Ukrainos valstybės vadovo mintys”.
Kurgi ne. Putino gauja nori, kad Kyjivas kapituliuotų, o Ukrainą užplūstų kraugerių driskių legionai. Mūsų giliu įsitikinimu, net jei šiandien pasikeistų politinė valdžia Kyjive, šimtai tūkstančių ukrainiečių ir toliau priešintųsi iki mirties.
Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas vyks į Ukrainą spręsti saugumo garantijos klausimų. Tam tikslui prezidento V. Zelenskio nutarimu kuriama patariamoji grupė, kuri darbą pradės artimiausiu metu. Siekiant pagerinti Ukrainos kariuomenės aprūpinimo koordinavimą, bus sudaryta dar viena – strateginė grupė, kurią sudarys Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, Ukrainos gynybos ministerijos atstovai, JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių partnerių atstovai. Ukrainos pusė nori, kad Kinija ir Indija taip pat taptų šalies saugumo garantais.
„Kadangi Rusija vykdo nepagrįstą, neišprovokuotą ir neteisėtą karą prieš Ukrainą, raginame Kiniją spausti Rusiją nedelsiant įvykdyti teisiškai privalomą 2022 m. kovo 16 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo nutartį, laikytis atitinkamų JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų ir nutraukti karinę agresiją – nedelsiant ir besąlygiškai išvesti savo karius iš Ukrainos”, – pareiškė G7 vadovai.
Nereikia nieko nei spausti, nei pareikšti. Reikia spirti žudikui į snukį. Pareiškimus bus galima daryti vėliau, žudikui laukiant eilės prie ešafoto.
Niekines pareigas Rusijos saugumo taryboje užimantis, klouno – grasintojo pareigas iš Žirinovsko perėmęs Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad bandymai grąžinti okupuotą Krymo pusiasalį bus vertinami kaip karo Rusijai paskelbimas.
Taip, kaip ir kiti bandymai grąžinti kitas okupuotas teritorijas. Paprasta, iki kraujo žinoma ir labai gerai Kremliuje išmokta A. Selivanovo pamoka, dėstyta dar 2008-aisiais: ant mažytės ugnies lėtai verdama varlė, įdėta į šaltą vandenį, taip ir išvirs, nesupratusi, kas nutiko. Kitaip sakant, užgrobti po truputį, aneskuoti dalimis.
Ukrainos gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas jam atsakė, jog Krymas bus susigrąžintas „be jokių bandymų, akimirksniu“. Medvedevas yra grasinęs, jog bandymai atimti iš Rusijos Krymą virs Trečiuoju pasauliniu karu.
JAV prezidentas Joe Bidenas rengiasi liepos viduryje vykti į Saudo Arabiją, kur tarsis dėl papildomų naftos barelių gavybos. Tuo siekiama kontroliuoti infliaciją ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose. „- Pasaulis baigia išnaudoti visų lygių energijos pajėgumus”, – neseniai pareiškė Saudo Arabijos energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas. Tuo tarpu ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pranešė, kad jo komanda tarpininkaus galimose būsimose netiesioginėse JAV ir Irano derybose.
Ups… kas galėjo pagalvot apie JAV derybas su Iranu dėl naftos, einant, taip sakant, į svečius su įtupstu. Tačiau esant ekstremaliai situacijai iš kelių priešų renkiesi mažiausią.
Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas, kaip ir anksčiau nuspėjome, „leido“ Švedijai ir Suomijai stoti į NATO. Pasirašytas memorandumas, kuriame pabrėžiamas Suomijos, Švedijos ir Turkijos įsipareigojimas „visokeriopai remti kovą su grėsmėmis viena kitos saugumui”.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas perspėja, jog Baltarusija paskelbė apie karines mokymo stovyklas prie sienos, kurių metu galimos provokacijos. Birželio 28 – liepos 16 d. Gomelio srityje planuojamos karinės pratybos su šauktiniais, o Bresto srities pasienio rajonuose Voluinės ir Polesės kryptimis tęsiamas gynybinių pozicijų inžinerinės įrangos statymas.
Rusija grasina smūgiais Madridui, Vašingtonui, Londonui, Paryžiui, Berlynui ir Briuseliui. Prieš NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Madride „Roskosmos” paskelbė palydovines nuotraukas, kuriose užfiksuota susitikimo vieta ir Ukrainą remiantys „sprendimų priėmimo centrai”: Baltieji rūmai, Pentagonas, NATO vadavietė ir kt. Valstybinė driskių korporacija pareiškė, kad šiame aukščiausiojo lygio susitikime „Vakarų šalys paskelbs Rusiją savo didžiausiu priešu”, ir pasižymėjo tikslias šių objektų koordinates „jei kartais prireiktų”.
Sprendžiant iš Rusijos veiksmų ant žemės, galima sudėlioti tokius artimiausius operacinius okupanto tikslus: Slovjansko ir Kramatorsko užėmimas, leidžiantis galutinai užimti visą Donbasą (Luhansko ir Donecko administracines sritis), toliau persigrupavimas ir pajėgų sutelkimas ruošiantis pulti Mykolajivo/Zaporižės kryptimis, išlaikant gynybines pozicijas šiaurės rytuose. Mykolajivo, Zaporižės puolimas, neatsisakant plano užimti Kryvij Rihą, yra būtinas siekiant vėliau pulti Odesą ir užimti miestą, atkertant Ukrainą nuo jūros. Galiausiai, paskutinis etapas, matyt, jau rudenį – Kyjivo puolimas keliomis kryptimis.
Šiuos planus teks perdėlioti, nes ukrainiečiai nesiruošia pasiduoti. Nieko tokio, rusams tai – ne pirmas kartas.
Rašistai raketomis smogė techninio aptarnavimo stočiai Dniepropetrovsko mieste: darbuotojai po griuvėsiais, gelbėtojai gesina gaisrą. Tai buvo geriausias dyzelinių automobilių servisas visame mieste. Okupantai taip pat pataikė ir į miesto degalinę.
Šįryt 2 žmonės žuvo, 3 sužeisti po to, kai Rusijos raketa pataikė į gyvenamųjų namų kvartalą Mykolajive.
Rusija taip pat surengė atakas gradais ir sraigtasparniais Sumų regione. Yra žuvusių ir sužeistų civilių, aukų skaičius tikslinamas.
Slovjansko kryptimi rusai mėgina sudaryti sąlygas puolimui.
Pagrindinės ordos pajėgos sutelktos atakoms Lysičiansko ir Bachmuto kryptimis, siekiant apsupti Lysičiansko miestą. Iš Avdijivkos ir Bachmuto į Novopavlovsko kryptį okupantai perkėlė dvi taktines batalionų grupes.
Ukrainos lėktuvai ir sraigtasparniai toliau smogia priešo gyvosios jėgos ir karinės technikos telkiniams pietuose. Pranešama apie sprogimus karinės rusų amunicijos sandėliuose.
******
Locked N’ Loaded
Vietoj apžvalgos šiandien keletas minčių apie mus, t.y. NATO:
1. Žodžiais ir darbais turi būti aiškiai parodoma, jog agresorius, užpuolęs NATO narę neturės prabangos „vykdyti spec. operaciją“ kažkur ten toli. Karas ateis pas jį į namus ne tik mažėjančiomis santaupomis ar tuščiomis lentynomis, bet ir NATO raketomis, tankais ir pėstininkais. Tada jokių kalbų apie jokius „Suwalki gap“ nebus.
Sąjungininkų vienetai, bus pasiryžę smogti agresoriaus kariniams taikiniams ne tik užpultose šalyse narėse, bet ir priešo teritorijoje. Karo prieš NATO scenarijaus atveju, agresoriaus A2/AD sistemos, valdymo ir vadovavimo, logistinių punktų neutralizavimas yra kritiškai svarbus. Tačiau kalba turi būti ne tik apie oro antskrydžius ar raketas, bet ir manevrinius vienetus, kurie įžengtų į priešo teritoriją, vystytų sėkmę ir taip artintų pergalę. Kitais žodžiais tariant – agresijos aktas automatiškai reiškia operaciją Kaliningrade (kaip minimum).
Ar tie daugiau nei 300 000 greito reagavimo pajėgų apie kurių galimą įkūrimą kalba NATO generalinis sekretorius bent iš dalies yra apie tai?
Sunku spręsti, kadangi visiškai neaišku nei kas šias pajėgas sudarys, nei kur jos bus dislokuotos, nei koks jų reagavimo laikas. Šiai dienai yra 40 000 NRF (NATO Response Force) pajėgų, kurių dalis po 2014 m. tapo VJTF (Very High Joint Readiness Task Force), nuo sausio 1 d. Prancūzų vadovaujamos pajėgos yra sudarytos pagrinde iš Prancūzų – Vokiečių bendros brigados bei kitų NATO narių generuojamų vienetų.
Taigi naujosios NRF bus lygiai taip pat formuojamos iš įvairių, savo nuolatinėse išsidėstymo vietose esančių NATO valstybių vienetų. Jie nebus dislokuoti vienoje vietoje. Pagal eskalacijos etapus skirsis ir jų reakcijos laikas.
Neatmestina, kad prie jau esamos Prancūzų – Vokiečių NRF brigados prisijungs Lenkijoje prie Suwalki gap esanti JAV brigada ir taip pat taps dalimi šių priešakinių greito reagavimo pajėgų. Labai tikėtina, kad NRF išaugs, bet ar visos valstybės pritars 300 000? Pamatysim.
2. Daug iečių sulaužyta dėl eFP bataliono kovinės grupės virtimo brigada. Tai, kad eFP bataliono kovinės grupės bus didinamos iki brigados lygmens vieneto jau beveik nuspręstas faktas, tačiau esminis klausimas – kur ir kaip jie funkcionuos.
Tas „vokiškas“ variantas, kai eFP batalionas aplimpa brigados lygmens štabu, atskirais padaliniais, o didžioji dalis jų veikia „iš namų“ mūsų galva yra ne variantas. Karo atveju batalionas – brigada bus darbinis/taktinis lygmuo, kuris kariaus ant žemės, tad skaidyti jį per pusę kontinento nėra karinės logikos. Kaip tik atvirkščiai – Lietuvoje eFP brigados kovinė grupė (pilna) turėtų labai aiškią ir rutininę sąveiką su NATO oro gynybos misija Šiauliuose (viliamės, kad ji pakeis oro policijos misiją), ką jau kalbėti apie labai gilią integraciją su Lietuvos kariuomene.
Paklausite, kur apgyvendinti tą brigadą? Iškėlus tam tikrus vienetus iš Ruklos, Mokomojo pulko teritorija (su kareivinėmis, kurios kažkada talpino 3 mokomuosius batalionus) tam puikiai tiktu, tuo labiau, kad dalis šios brigados vienetu vienareikšmiškai pastoviai būtu Lietuvos poligonuose.
3. Lietuva jau seniai suprato, kad nebegali būti free rider‘e ir jau beveik dešimtmetį intensyviai investuoja į savo nacionalinį saugumą, taigi kartu ir į bendrą NATO gynybą. Padaryta labai daug, tačiau sąjungininkams žengiant žingsnį į priekį mes taip pat neturime teisės atsilikti. Galime tik pakartoti namų darbų sąrašą kurį mūsų galva reikėtų įgyvendinti:
• priimančios šalies parama (kad atvykstantys sąjungininkai turėtų kur įsikurti ir treniruotis);
• tankų vienetas „Geležinio Vilko“ brigadoje;
• „Žemaitijos“ brigados mechanizacija;
• antras pilnavertis artilerijos batalionas;
• antras oro gynybos batalionas;
• KASP mobilumo ir ugnies galios didinimas;
• elektroninė kovos galimybių augimas;
• antras inžinerijos batalionas.
Viskas iš karto nepasidarys, bet kad ir ką bedarytume svarbu neužsižaisti su „atgrasymu“ (taip kaip mes jį supratome iki 2014 m.). Jei į savo gynybą žiūrėsime rimtai, tai ir sąjungininkams bus gėda nesiginti petys petin.
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Agresorius daugiau dėmesio skyrė puolimo operacijoms šiauriniame ruože (Dementiyivka – Pytomnyk), tačiau ukrainiečiai apsigynė. Orkai intensyviai artilerija ir raketomis atakuoja ukrainiečių pozicijas, karinius ir civilinius objektus, turi persvarą ugnimi.
Izyum
atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ir Dovhenke – Mazanivka tęsiasi, šį kartą intensyviausiai pulta Dolyna. Agresorius pamatė, jog jo bandymai smogti į flangus šiaurės rytuose (Bohorodychne) ir šiaurės vakaruose (Mazanivka) rezultatų neduoda, tad daro kas lieka – nesėkmingai daužo galvą į sieną atakomis Dolyna link.
Ukrainiečių puolimas vakariame Izyum flange ir užnugaryje neprasidėjo. Ties Balakllya, Protopopivka, Zavody vyksta lokalūs susidūrimai, kurie nevirsta ukrainiečių taktine sėkme. Prie to prisideda ir tai, jog orkai čia pritraukė papildomų pajėgų (ne tik mūsų anksčiau minėtas 2 tankų kuopas) ir papildė ne tik puolimą Slaviansk link vykdančias pajėgas, bet ir užnugario saugumą užtikrinančius vienetus. To rezultatas – šiandieninis orkų bandymas pulti Dovhalivka – Zalyman, apie 15 km į rytus nuo Balakllya. Čia Severskyi Donets vingiu pridengtas ukrainiečių placdarmas, grasinantis Izyum grupuotės užnugariui. Orkų ataka atmušta, tačiau tendencija nėra gera. Neatmestina, kad ukrainiečiams galimybė smūgiu į orkų Izyum grupuotės vakarinį flangą ir užnugarį perimti iniciatyvą sektoriuje prarasta.
Lyman. Be pakitimų.
Lysychansk
Kaip ir buvo galima tikėtis agresorius siekia išvystyti esamą sėkmę ir atkirsti sektoriuje esančias ukrainiečių pajėgas nuo tiekimo, o Lysychansk puolimas iš pietų atidėtas į antrą planą. Šiandien itin intensyviai atakuotos jau mūsų ne kartą minėtas ypatingai svarbus Verkhnokamyanka – Vovchoyarivka ruožas. Ukrainiečiai čia turi gerai įrengtas pozicijas, orkams padarė didelių nuostolių, tačiau visgi agresorius šiek tiek sugebėjo pasistūmėti.
Pasirodė nepatvirtintų duomenų, kad ukrainiečiai atsiėmė Mykolaivka. Daug viena kitai prieštaraujančios informacijos, tad galima atsargiai konstatuoti, kad ukrainiečiai kontratakuoja Mykolaivka link siekdami 1) sumažinti grėsmę Verkhnokamyanka ir taip apsaugoti kelią Siversk-Lysychansk bei 2) atakuoti Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka vakarinį flangą, ir taip trikdyti orkų puolimą Vovchoyarivka ir Lysychansk link. Laikom kumščius.
Ši savaitė bus kritiškai svarbi ukrainiečiams priimti sprendimus likti ginti šį sektorių ar atsitraukinėti į Siversk
Bakhmut. Ukrainiečiai šiandien atmušė atakas kelyje Bakhmut – Lysychansk (karščiausias taškas – Berestove) ir Vershyna link (į pietus nuo Bakhmut). Tuo pačiu agresorius vėl čiupinėja Soledar apylinkes (žvalgybos grupės, manevrinių vienetų žvalgyba mūšiu). Panašu, kad orkai bandys blokuoti Bakhmut miestą, prie Soledar kirsti kelią Bakhmut – Lysychansk ir judėti šiaurėn Syversk link. Tikėtina, kad Berestove – Mykolaivka – Vrubivka esančios orkų pajėgos tikėtina nuo Syversk perorientuojamos Verkhnokamyanka – Vovchoyarivka link.
Centras. Orkai bando krutėti, vykdo lokalias atakas, tačiau jomis labiau siekiama užimti ukrainiečius, nei pasiekti kažkokių tikslų. Tai, kad ukrainiečiai čia ne kontratakuoja, kalba apie tai jog ne tik orkai į Bakhmut – Lysychansk sektorius nuo Centro permetė manevrinius vienetus, bet ir bent dalis ukrainiečių pajėgų iš čia atitraukta į pavojingiausius sektorius.
Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė orkų atakas prie Mariinka. Tikėtina, orkai tokiais veiksmais siekė atgrasyti ukrainiečius toliau plėsti placdarmą Pavlivka – Yehorivka. Neatgrasė, kadangi ukrainiečiai išplėtė placdarmą, išlaisvindami Novomaiorske ir Shevchenko.
Pietų kryptis
Ukrainiečiai toliau siekia apsaugoti pralaužą orkų pozicijose prie Kysylivka. Orkai kontratakuoja, galimai pavyko pasiekti taktinių sėkmių. Tuo pačiu ukrainiečiai ne tik ginasi, bet ir valosi savo flangus. Šį kartą išlaisvintos Zelenyi Hai ir Barvinok gyvenvietės. Manevriniams vienetams ir artileristams darbą palengvina vis drąsiau ir sėkmingiau veikiančios ukrainiečių oro pajėgos. „Pirmosiomis spec.operacijos dienomis sunaikintos fašistų oro pajėgos“ penktą eskalacijos mėnesį atakuoja orkų susitelkimo vietas ir logistiką.
Tuo pačiu tęsiasi operacija Zmeynyi saloje. Šį kartą smogta 10 smūgių, sunaikinta orkų infrastruktūra ir oro gynybos sistema „Pancyr“. Panašu, kad ukrainiečiai labai argumentuotai orkams demonstruoja, kad į šią salą daugiau niekada nebeverta grįžti.
Bendra tendencija – vėl ima stigti artilerijos šaudmenų. Jei Zaporizhia ir Pietų kryptyje tai ne taip aktualu, tačiau šiauriniame Donbaso flange problemų daugėja. Didelis mūšių intensyvumas greitai šluoja 152 mm šaudmenis, vakarietiškos 155 mm sistemos vamzdžių kiekiais ir šaudmenimis negali atstoti plačiausiai ukrainiečių naudojamo 152 mm kalibro.
Rezultatas toks, kad ukrainiečiai šaudo taikliau, bet rečiau, o orkai masiškiau. Kadangi kontaktinė linija karščiausiuose taškuose (Izyum, Lysychansk, Bakhmut) sąlyginai nėra ilga, agresorius koncentruoja ne tokią taiklią, bet gausesnę ugnį ir susikuria pranašumą. Problemą buvo sunku spręsti, kol ukrainiečiai neturėjo „ilgų rankų“, t.y. HIMARS. Taip, jų dar nedaug, bet efektą jau matome. Jau antra diena vis intensyviau į orą lekia orkų vadavietės ir šaudmenų sandėliai 30 – 50 km atstumu nuo kontaktinės linijos, tad gali būti, kad situacija ims keistis ukrainiečių naudai.
O dabar Rusijos „default”
„default”, arba nemokumas, valstybės mastu atsiranda tuomet, kada pastaroji negeba grąžinti anksčiau pasiskolintu (dalies) lėšų ar sumokėti priskaičiuotų palūkanų. Yra įprasta, kad tarptautinės finansų rinkos „duoda” 30 dienų „langą” vėlavimui. Rusija šiuo atveju išnaudojo abi datas – tiek sutartinį terminą įvykdyti įsipareigojimus, tiek rinkų suteiktą „malonę”.
Rusijos atvejis nėra tipinis „sovereign default”. Pati Rusija sakosi, kad turi lėšų grąžinti skolą (t.y. ji yra moki), tačiau dėl taikomų sankcijų šio įsipareigojimo negali įvykdyti, nes tarpininkai atsisako vykdyti jos pavedimus (t.y. ji yra nelikvidi). kalbant paprastai – Rusija turi pinigų (kad ir tos pačios išaldytos užsienio atsargos), tačiau dėl vieningų Vakarų sprendimų šie Rusijos pinigai yra „toksiški” ir niekas nenori jų priimti
Rusijai (carinei, sovietų, šių laikų) tai nėra pirmas skolos negrąžinimo atvejis: nuo 1800 m. iki 2008 m. Rusija negebėjo gražinti išorės valstybės skolos (kuomet išleistų skolos vertybinių popierių pirkėjai yra nerezidentai) 5 kartus (1839, 1885, 1918, 1991 ir 1998 m.). Per visą šį laikotarpį Rusija „defaulte” praleido 39% šio laikotarpio (tik Graikija, bankrutavusi tiek pat kartų, „defaulte” praleido ilgiau).
Kokias istorijos pamokas galime papasakoti Rusijai del jos valdžios skolos įsipareigojimu nevykdymo?
Rinkos turi atmintį – tinkamai neatsiskaičius su skolininkais tai visam laikui paliks antspaudą šalies kreditingumo vertinime ir rinkos to nepamiršta metų metus. Kada bolševikai atsisakė mokėti caro skolą 1918 m. ir bankrutavo, į valdžios skolinimo rinką jie grįžo po 69 m.
Šis default padidins ateities skolinimo kainą (jei apskritai kas nors skolins Rusijai), nes dabartinis „default” matematiškai didina tikimybę skolininkui susidurti su laiku negrąžintais paskolintais pinigais. Taigi palūkanų išorės skolos palūkanų normos bus nepalyginamai didesnės negu iki invazijos, ką iš esmės jau rodo anksčiau visų pasaulio kredito reitingų agentūrų suteikti „default” kredito reitingai. Pasekmė: grįžus į rinkas po daug metų pasiskolinti, palūkanos už skolą bus didelės su visa neigiama įtaka viešiesiems Rusijos finansams.
Normaliomis sąlygomis valstybei, susidūrusiai su nemokumo grėsme, į pagalba ateina tarptautinės instuticijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, iš dalies – Pasaulio bankas (nors jis sprendžia visai kitas problemas). Tačiau agresoriaus veiksmus labai greitai įvertino pasaulio organizacijos ir visapusiškai nuo jos atsiribojo.
Tarptautinė finansų rinka yra stipriai integruota ir šalys tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Tų šalių, kurių finansų sistemos buvo daug investavusios į Rusijos vyriausybės skolos vertybinius popierius laukia nemenki iššūkiai: jei jos yra gerai finansiškai pasiruošusios, viskas bus gerai, tačiau jei turi sunkumu ir prisidės Rusijos nemokumas, gali tekti skelbti ir savo bankrotą.
Ko laukti ateityje? Panašu, kad šis nemokumo atvejis gali būti ne paskutinis, tačiau rinkos gan gerai žino, kas tuos popierius turi, kada bus vykdomi mokėjimai (na, turėtų būti vykdomi), ir koks yra VEV, jei vėl nesumokės…
Maža paralelė (nors teisinės vingrybės čia labai praverstų) – užsisakius picą iš picerijos (RU), tu jos laukti atvykstant, ir jei joks pavežėjas nesiima jos tau (investuotojui) iki namų atvežti, kieno čia problema: gamintojo (Rusijos, kuri išleido popierių), ar pavežėjo (atsiskaitymų kompanijos)?
Jums, kaip užsakovui, iš esmės nelabai įdomu, kokios priežastys lėmė pinigų į sąskaitą neįkritimo – esmė, kad jie neįkrito sutartomis sąlygomis (valiuta, ne rubliais) ir terminais.
Tačiau kuo tai liečia karybą? Jei nebėra lėšų finansuoti karą (ar jos dalis) vidiniais resursais, finansų pasaulyje įprasta eiti į išorę. Kadangi rinka greičiausiai nebeskolins, tai ir nebus už ką nusipirkti, pavyzdžiui, „saliarkos” ar kitų dalykų. Ir ne tik karui, bet ir visoms kitoms reikmėms. Skola yra pajamų alternatyva, jos Rusija nebeturės ir gana ilgam.
Daugiau apie default’ą galite perskaityte „This Time Is Different: Eight Centuries of Financial Folly” knygoje.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Maskva teigia atmetanti teiginius, kad ji pirmą kartą nuo 1918 metų neįvykdė savo užsienio skolos įsipareigojimų. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, kalbėdamas su žurnalistais, sakė, kad Rusija gegužės mėnesį turėjo atlikti obligacijų mokėjimus, tačiau tai, kad „Euroclear” juos užblokavo dėl Vakarų sankcijų Rusijai, „nėra mūsų problema”.
Pirmosios sankcijų poveikio kregždės, nežiūrint Kremliaus nerišlių veblenimų.
Į G7 susitikimą susirinkę Vakarų šalių lyderiai tariasi dėl ekonominių karo Ukrainoje pasekmių sušvelninimo, rusiškos naftos kainų reguliavimo. Tikslas – atimti iš Maskvos pagrindinį pajamų šaltinį, „priversti Rusiją badauti“, amortizuojant Rusiškos naftos įtaką degalinėms.
Nepaisant ekonominių sankcijų, Rusijos pajamos iš naftos produktų šiemet padidėjo. Mūsų vertinimu, Maskoliją galima sustabdyti tik tada, jei vidutinės vieno piliečio pajamos per dieną neviršys 3 USD.
Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada ir Japonija sutarė, jog uždraus rusiško aukso importą, siekdamos „smogti į Putino karo mašinos širdį”. Aukso eksportas 2021 m. Rusijai atnešė 12,6 mlrd. svarų sterlingų (15,4 mlrd. JAV dolerių). JK teigimu, aukso svarba šiuo metu dar labiau išaugo, nes vengdami galimo turto nusavinimo, rusų oligarchai skuba įsigyti aukso luitų ir juos saugiai laikyti Šveicarijoje.
G7 užsibrėžti tikslai geri ir teisingi, klausimas tik vienas – kaip Rusijai už naftą mokėti mažiau, kai ji nori kuo daugiau. Galima iš stalčių ištraukti ir nupūtus dulkes bandyti vėl įgyvendinti seną Sovietų Sąjungos sugriovimo planą, kuomet iš anksto sutartas ir paruoštas naftos kainų dempingas milžinišką šalį pavertė ubage, o maskviečiai neturėjo ką valgyti.
Tačiau panašu, kad modernaus, veikiančio šiandien tokio plano Vakarai neturi ir kaip tik dabar mėgina jį kurti. Mus lengva besti pirštu į gerokai pavėluotus ėjimus ir priminti, ką sakėme apie tokius planus, turėjusius gulėti ant politikų stalų dar 2014-aisiais. Šiuo metu jau būtinos išvystytos strategijos kaip diversifikuoti pažangiausias pasaulio ekonomikas, stabdant Rusijos agresiją Europoje bei Vakarų plano Rusijai po Putino mažiausiai iki 2040-ųjų.
Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas teigia, kad leidžiant Putinui tęsti karą Ukrainoje kaina bus žymiai didesnė už tą, kurią mokame dabar.
Visiškai teisingai. Tik dabartinę vykstančio karo kainą sužinosime rudenį, kai atsiskleis visos maisto ir energetikos krizių pasekmės. Planuot ir skaičiuot reikia į ateitį, o veikti mūšio lauke – dabar.
Valstybės sekretorius Antony Blinkenas pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nepasiekė savo „strateginių tikslų”: Putino strateginis tikslas buvo panaikinti Ukrainos suverenitetą ir ištrinti šalį iš pasaulio žemėlapio.
Ukrainos pusė praneša, kad rusai planuoja didinti aviacijos padalinių skaičių Baltarusijos teritorijoje. Ketinama vykdyti bendrą oro erdvės kontrolę, bendrai mokyti aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos padalinius. Šiuo tikslu į Baranovičių aerodromą planuojama perkelti 10 orlaivių.
Antra HIMARS partiją Ukrainą pasieks liepos viduryje. Į mūšius įsijungs keturios raketų paleidimo sistemos. Ukrainiečių kariai sako, jog jiems reikia mažiausiai 500 sistemų. Taip, bet pradžioje reikia išmokti naudotis esamomis.
Aiškėja naujas Rusijos vykdomo karo modelis: artilerijos smūgiais sudaužoma ukrainiečių gynyba, įsiveržiama į teritoriją, vykdomas puolimas spinduliu į visas puses, tuomet įsitvirtinama. Po to prasideda tokių užgrobtų teritorijų sujungimas, spaudžiant Ukrainos pajėgas iš šonų.
Manome, kad taip artimiausiu metu ir bus stumiamasi į priekį. Pagrindinis rusų puolimas bus koncentruotas į Slovjanską ir Kramatorską.
Putinas seka Hitlerio datų pėdomis. Nacistinės Vokietijos operacija „Barbarosa“ prasidėjo birželio 22 dieną – Putinas lemiamo Severodonecko šturmo ėmėsi irgi birželio 22-ąją.
Bombardavimas naikinant civilinę ir karinę infrastruktūrą, siekiant palaužti priešininką – taip pat pasiskolintas iš Trečiojo reicho: nuo 1940 m. rugsėjo 7-sios „Luftwaffe” sistemingai bombardavo Jungtinę Karalystę ir Londoną 56-ias naktis. Bombardavimų metu buvo sugriauta 2 milijonai namų, žuvo 40 000 civilių gyventojų, buvo sugriauta apie 60 proc. pastatų Londone.
Rusiškieji fašistai, panaudodami strateginius bombonešius Tu-22M, raketomis smogė Odesos regionui. Sugriauti gyvenamieji pastatai, buitinės patalpos. Sužeisti 6 žmonės, tarp kurių – vienas vaikas. Dega dujuotiekis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose, Charkivo apylinkėse rusai pliekia iš tankų, minosvaidžių, statinės ir reaktyvinės artilerijos.
Rytuose vyksta kovos dėl Lysičiansko, kuris įtvirtintas ne taip gerai, kaip Severodoneckas. Šiandien ryte kariai ant žemės patvirtino, kad rusų pagyros apie apsuptą Lysičianską tėra propaganda, orda iš pietų bando jį blokuoti, bet kol kas nesėkmingai.
Slovjansko rajone okupantas kaupia gyvąją jėgą, sunkiąją bei šarvuotą techniką ir artileriją, ruošiamasi miesto šturmui.
Tarp Avdijivkos ir Zaporižės okupantai iš statinės ir reaktyvinės artilerijos apšaudė ukrainiečių pozicijas išilgai visos fronto linijos
Ukrainos karo aviacija sudavė kelis sėkmingus oro smūgius į priešo pozicijas. Puikiai dirba, šaunuoliai.
Juodojoje jūroje okupantai laiko paruoštus didelio tikslumo raketinę ginkluotę nešančius laivus.
Kremliaus agentūros praneša, kad anksčiau Ukrainos kariuomenei smogus į Juodojoje jūroje esančias „Černomorneftegaz” gręžimo platformas „niekas nenukentėjo”. Tai kas, kad septyni žmonės dingo. Argi tai nuostolis?
*******
Locked N’ Loaded
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Agresorius Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože pristabdė atakas, daugiau pastangų pulti rodo siekdamas apeiti šį ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazanivka), tačiau lygiai taip pat nesėkmingai. Visi turbūt girdėjome ir matėme Izyum sektoriuje sunaikintas bent dvi orkų vadavietes. Spėjama, kad taip šiame kare sveikinasi HIMARS‘ai. Ir tai tik pradžia – bus daugiau ir tiksliau.
Tiesa, buvo vertinimų, kad neva šis smūgis sustabdė orkų puolimą link Slaviansk, tačiau dėl to nebūtume tokie tikri. Orkų pastiprinimas jau atvykęs prieš kurį laiką, tačiau nepaisant to puolimas šiame sektoriuje stringa jau kelinta diena. Tad kol kas didelio agresoriaus puolimo nebuvimas gali būti ne tik sietinas su sėkmingu HIMARS‘ų prisirašymu, bet labiau su iki tol vykdytais nuosekliais ukrainiečių veiksmais šiame sektoriuje.
Lyman. Grupuotė toliau nejuda. Neatmestina, kad ir nejudės, o bus išnaudojama kaip sąlyginai saugus artilerijos vienetų pozicijų rajonas, iš kurio netiesiogine ugnimi galima remti manevrinių vienetų puolimą tiek Slaviansk, tiek Siversk. Grupuotėje esantys manevriniai vienetai, galimai kaip operacinis rezervas, papildys orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes.
Severodonetsk.
Ukrainiečių pajėgos (tikėtina – SOP vienetai) toliau sudėtingomis sąlygomis vykdo ribotas, vadinamąsias „stay-behind“ operacijas Severodonetsk mieste bei Borivske – Voronove – Syrotyne (pasalos, žvalgyba, taikinių aptikimas ir artilerijos iškvietimas), siekdamos trikdyti orkų įsitvirtinimą mieste ir taip laimėti laiko į Lysychansk atsitraukusiems ukrainiečių vienetams persigrupuoti bei užimti naujas gynybines pozicijas.
Svarbu pasakyti, kad mūšių išvargintoms pajėgoms po atsitraukimo užimti naują gynybos ruožą nėra lengva užduotis. Nors tikėtina, gynybai gilumoje buvo ruoštasi, vis vien daug atsitraukusių vienetų gavo naujus uždavinius, dėl to reikalinga jų bei naujos vietovės analizė, logistinis papildymas, padalinių pergrupavimas, reorganizacija, galiausiai poilsis. Tad tai, ką daro tie vyrai priešo okupuotoje teritorijoje ne tik didvyriška, bet ir kritiškai svarbu tolimesnei Lysychansk gynybai.
Mykolajivka – Myrna Dolyna ruože toliau tęsiasi mūšiai, orkų bandymai pasiekti Lysychansk pietinius pakraščius ir čia įsitvirtinti vėl baigėsi nesėkme. Ukrainiečiai ne tik ginasi. Sprendžiant iš to, kad mūšiai tęsiasi orkų naujai užimtose vietovėse, galimai gynėjai sugeba kontratakuoti.
Bakhmut. Mūšiai aplink kelią Bakhmut – Lysychansk bei Svitlodarsk ruože tęsiasi, tačiau susidaro įspūdis, kad dalis kovingiausių vienetų veikia labiau Mykolajivka – Myrna Dolyna link.
Pabaigai dar keli žodžiai apie Severodonetsk – Lysychansk sektorių. Ukrainiečiai įsitvirtina naujame gynybos ruože, panašu, kad trauktis niekur nesiruošia. Kelias Siversk – Lysychansk jau dabar pasiekiamas orkų artilerijai tiek iš pietų (nuo Mykolajivka), tiek nuo šiaurinio Severskyi Donec upės kranto.
Nuo Mykolajivka iki kritiškai svarbios Verkhnokamyanka yra apie 8 km, o iki kraštinio ukrainiečių taško šiaurėje, Bilohorivka – apie 20 km. Pritraukus rezervus tokie atstumai orkų manevriniams vienetams nėra neįveikiami. Orkai jau Bakhmut sektoriuje parodė gebėjimą gana plačiu frontu (28 km) sukaustyti ukrainiečių pajėgas, priversti gynėjus išskaidyti rezervus ir stumtis į priekį.
Kita vertus, ukrainiečiai taip pat parodė, kad ne tik moka gintis, bet ir geba sėkmingai atsitraukti. Tačiau yra keli niuansai: 1) sąlyginai nedidelis (apie 30 km) ir priešo apšaudomas atsitraukimo koridorius, 2) gerokai gausesnės, t.y. sudėtingiau valdomos nei Zolote ar Severodonetsk ukrainiečių pajėgos, 3) naujos gynybos linijos stiprinimas (uždarymai perėjų per minų laukus, nauji ugnies planai, fortifikacijos tobulinimas ir pan.), 4) ankstesnių ukrainiečių atsitraukimo operacijų pamokas išmokę orkai galimai elgtųsi kitaip, todėl jei vėl tektų trauktis, jau taip paprasta nebūtų.
Tai perskaitę paklausite – tai negi ukrainiečių generolai ir štabai akli?
Tikrai ne akli. Jie situaciją žino gerokai geriau nei bet kuris iš mūsų sėdintis ant sofos, analizuoja visas grėsmes ir ieško joms priešnuodžių. Vieno iš tokių priešnuodžių veikimą matėme Izyum sektoriuje. Į mūšio lauką atvykus HIMARS‘ams, sinchronizavus jų veikimą su jau naudojama artilerija ir sudarius vientisą ugnies sistemą, ukrainiečiai įgauna pajėgumą metodiškai riboti (mažinti) atskirų ruožų priešo puolimo potencialą bei po truputi periminėti iniciatyvą.
Tikėtina, kad būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl ukrainiečiai tiek ilgai nesitraukė iš beveik prarasto Severodonetsk.
Nesitraukia ir dabar, iš ne itin dėkingų gynybai pozicijų. Laimėti laiko, sulaukti mūšio lauke žaidimo taisykles keičiančių netiesioginės ugnies sistemų ir tada pradėti metodiškai lupti priešą, štai kokie gali būti gynėjų tikslai. Ar esame teisūs ir jei taip, ar tokia strategija pasiteisins – matysime. Kova tęsiasi.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Sulaukėme Kremliaus atsako. Putinas pažadėjo, jog artimiausiais mėnesiais Maskva Baltarusiją apginkluos raketų sistemomis „Iskander-M”. Tai Putinas pareiškė vakar susitikimo Piteryje su Lukašenka metu. Taktinės raketų sistemos „Iskander-M” gali naudoti tiek balistines, tiek sparnuotąsias raketas, užtaisytas įprastiniais arba branduoliniais sprogmenimis.
Putinas įsakė Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministrams ir štabų viršininkams suderinti visas su šiuo klausimu susijusias detales. „- Aš visiškai sutinku”, – sakė Lukašenka. „- Tai susitarimas”, – užbaigė Putinas.
Tai ir yra, kaip sakė Zacharova, „ne diplomatinis, o praktinis“ Rusijos atsakas į Kaliningrado tranzito ribojimo klausimą.
Šis Kremliaus ėjimas yra žinutė Vakarams, kad tiesioginės konfrontacijos su NATO narėmis misiją deleguoja „išprotėjusiam“ diktatoriui Minske. Lenkija, Baltijos šalys turi į šį žingsnį reaguoti labai rimtai, o Lietuva ir Aljansas suskaičiuoti į priekį visus įmanomus Kremliaus ėjimus. Turime numatyti visas grėsmes, kurios gali kilti iš Baltarusijos pusės. Karinį atgrasymą turime keisti į karinį pasirengimą sulaikyti ir gintis. Juk ne kartą sakėme, kad laikas galvoti apie „Patriot” oro gynybos / priešraketinę sistemą buvo vakar.
Privalome pasiruošti įvairiems galimiems variantams, suvokiant, jog žarijas ekonominio ir karinio pobūdžio eskalacijose baltarusių rankomis žarstys Putinas ir jo lėlininkai. Mūsų įsitikinimu, „migrantų krizė“ Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvo sukurta, be spaudimo ES tam, kad Kremlius pasitikrintų, kaip veikia Lietuvos ir Lenkijos jėgos struktūros, kaip sąveikauja su NATO ir ES, ieškota silpnųjų grandžių.
Ukrainos Prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas Ihoris Žovkva pareiškė, kad Ukraina laikinai atsisako narystės NATO. Ukrainos žiniasklaida praneša, jog NATO narės atmetė Ukrainos siekius ir šalis „daugiau nieko nedarys”.
Madride vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime NATO priims naują Strateginės koncepcijos versiją, kurioje greičiausiai bus patvirtinta Ukrainos partnerystė, išbraukiant nuorodą į strateginę partnerystę su Rusija.
„- Jei Ukraina būtų NATO, esu tikras, kad vis dar vyktų kova už Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau viskas būtų buvę kitaip. Manau, kad taip. Nebūtų buvę tiek daug aukų, galėjo kilti nedidelis karinis konfliktas arba provokacijos iš Rusijos, jų nesutarimai ir pan. Tačiau manau, kad būtume išgelbėję daugybę žmonių”, – sakė Zelenskis.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigia, kad Ukrainos perspektyva NATO turi būti aptarta pasibaigus Rusijos pradėtam karui. Apklausų duomenimis, ukrainiečių parama narystei NATO sumažėjo. Primename, jog viena iš Kremliaus keliamų sąlygų iki vasario 24-osios invazijos ir buvo Ukrainos atisakymas tapti visateise NATO nare.
Joe Bidenas vakar išvyko į savaitę truksiančius aukščiausiojo lygio susitikimus Europoje. Vizitų metu bus aptarti karinės paramos Ukrainai, maisto ir energetinės krizės klausimai. JAV neramina Ukrainos rytuose didėjantis ordos spaudimas ir taktiniai laimėjimai.
Kad ir kaip žiauriai tai skamba, mes siūlytume Ukrainai mažiau kliautis Vakarų parama, daugiau veikti patiems, pasinaudojant geriausia Čečėnijos karų patirtimi. Neturėdami jokios Vakarų paramos čečėnai laimėjo pirmąjį karą ir privertė Maskvą pasirašyti paliaubas.
Ukrainos gynybos ministerijos generolas majoras Kyrylo Budanovas pareiškė, jog „Ukraina grįš į 1991 m. sienas, <…>, o iki metų pabaigos aktyvių karo veiksmų beveik nebeliks“. Kovos pobūdis Ukrainos rytuose pasikeis, kai į mūšį bus mesta 10 tūkstančių Jungitnėje Karalystėje apmokytų Ukrainos karių.
Vaizdas iš Kyjivo po apšaudymo raketomis
Mes puikiai prisimename garbių Ukrainos politikų ir patarėjų pareiškimus, kad štai štai – ir lūžis kare įvyks, birželį Ukraina pereis į kontrpuolimą, o liepą okupantai bus išvyti iš visų okupuotų teritorijų. Tai, deja, neįvyko ir artimiausiu metu neįvyks. Kare labai svarbu operuoti realiais, o ne įsivaizduojamais skaičiais ir realia padėtimi. O ji rodo, kad Ukrainos rytuose vyksta sunkiųjų ginklų dvikova, kurioje rusai kol kas atrodo geriau.
Šįryt rusiškieji fašistai paleido į Kyjivą 14 raketų, kai kurias numušė oro gynybos sistemos, kitos pataikė į daugiaaukštį gyvenamąjį pastatą ir vaikų darželį. Yra aukų, vyksta gelbėjimo darbai.
SBU (Ukrainos saugumas) atskleidė Rusijos generalinio štabo žvalgybos (GRU) agentų tinklą, kuris turėjo padėti priešui užgrobti Ukrainą. Šio tinklo darbą dalinai koordinavo Ukrainos parlamentaras Andrijus Derkačas, kuris, kaip teigiama tyrime, prižiūrėjo kelių privačių saugos bendrovių kūrimą įvairiuose regionuose tam, kad pasinaudojant šiomis struktūromis galėtų kontroliuoti ir/ar užgrobti priskirtas Ukrainos teritorijas.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose okupantai toliau vykdo gynybines operacijas, tęsdami artilerijos apšaudymą. Pataikyta į gyvenamųjų namų kvartalą Charkive. Artilerijos ugnimi apšaudyti Sumų ir Černigovo sričių pasienio rajonai.
Šįryt visuose rytų fronto ruožuose vyksta itin intensyvus artilerijos apšaudymas.
Rytuose rusai sutelkė pastangas visiškai atkirsti Lysičianską, mėginama apsupti besiginančius ukrainiečių dalinius.
Ukrainos karo lėktuvai smogė į priešo junginius įvairiose vietovėse, okupantų nuostoliai tikslinami.
Rusijos gynybos ministras Šoigu galėjo atvykti į laikinai okupuotą Ukrainos teritoriją. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad jis „inspektavo Rusijos karių grupę, dalyvaujančią kare Ukrainoje”.
Sveikiname Rūtą Meilutytę su fantastišku pasirodymu ir antruoju aukso medaliu.
̨̌ ̇ ̄
******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Padėtis išlieka sudėtinga. Visame ruože nuo Kazacha Lopan iki Staryi Saltiv vyksta lokalios atakos, jų intensyvumas įvairus – jei šiaurėje atakuojama rimčiau, tuomet šiaurės rytuose puolimas kiek aprimsta. Susidaro įspūdis, kad orkai ima naudoti ukrainiečių taktiką lokaliomis atakomis kurti operacinį efektą. Be to, jau kurį laiką Kursk – Briansk apylinkėse telkiamos 3 BTG (1 tankų ir 2 motošaulių BTG). Viena vertus – taip bandoma palaikyti įtampą Sumy sektoriuje, kad ukrainiečiai iš čia nepermetinėtų pajėgų į Donbasą. Tačiau kita vertus, šią grupuotę galima vertinti ir kaip rezervą, kuris pasitaikius progai ar atsiradus poreikiui gali būti mestas pvz. link Charkiv. Tokiomis pajėgomis papildžius esamą orkų grupuotę prie Charkiv užimti miestą nerealu, tačiau pabandyti jį blokuoti iš kelių pusių butų galima.
Izyum. Panašu, orkams atvyko pastiprinimas (galbūt mūsų anksčiau minėti tankų vienetai?), nes jų puolimas suintensyvėjo. Agresorius ieško būdų apeiti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazinivka), tačiau ukrainiečiai atmušė atakas. Taip pat agresorius vykdė puolamuosius veiksmus Velyka Komyshuvakha – Virnopillia link, tačiau jie labiau priminė žvalgybą mūšiu. Ir čia atakos atmuštos.
Lyman. Be pakitimų – orkų manevriniai vienetai stovi vietoje, vyksta lokalūs susidūrimai Rayhorodok ir Yampil apylinkėse, dirba abiejų pusių artilerija. Geros naujienos – ukrainiečiai sunaikino šaudmenų sandėlį Svatove. Žvelgiant iš logistinės pusės, šis miestas labai svarbus vykdant tiekimą orkų Lyman grupuotei, tad ir ši ukrainiečių sėkmė prisideda, kad orkai nuo Lyman nevykdo aktyvių veiksmų. Tuo pačiu neatmestina, kad Lyman grupuotė naudojama kaip rezervas papildyti orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes, kadangi visi kiti agresoriaus variantai čia ir dabar papildyti karščiausius ruožus išsemti jau anksčiau. Tai paaiškintų tokį Lyman grupuotės pasyvumą.
Severodonetsk
Kaip jau žinoma, didžioji dalis ukrainiečių manevrinių vienetų paliko Severodonetsk miestą ir Borivske – Voronove -Syrotine ruožą. Toks sprendimas karine prasme logiškas ir subrendęs, kadangi ukrainiečiai lieka ištikimi savo karo strategijai – kautis prieš priešą, o ne už teritoriją.
Padarė didžiulių nuostolių priešui ir kai nebėra galimybės taip pat sėkmingai jo naikinti (dėl sugriovimų lengviau identifikuojamų ugnies taškų, stringančios logistikos), gynėjai atsitraukė.
Svarbu paminėti, kad atsitraukimo operacijos sąlytyje su priešu yra itin sudėtingos taktinės operacijos ir jos neturi nieko bendro su bėgimu. Blogas taktinio atsitraukimo pavyzdys – tai orkų bėgimas nuo Kyivo (atakuojamos atsitraukiančios kolonos, nepasiekiami numatyti nauji gynybos ruožai, metama technika, padaliniai patenka į apsupimus). Tai, kad ukrainiečiams pakankamai sklandžiai pavyko atsitraukti nepaisant priešo persvaros ugnimi ir komplikuotos vietovės (Severskyi Donec upė), rodo labai aukštą planavimo, manevrinių vienetų taktikos ir tarpusavio sąveikos lygį.
Neatmestina, kad Severodonetsk veikia ukrainiečių žvalgybos ir SOP grupės, kurios vykdo pasalas, renka informaciją apie priešą, kviečia artileriją į priešą (target of opportunity). Tačiau ir jų veikimo laikas tikėtina bus ribotas, tad jie arba atsitrauks už upės pas savus vienetus, arba judės dar labiau gilyn į užnugarį ir ten ieškos aukštos vertės taikinių artilerijai (tame tarpe vakarietiškai).
Ukrainiečiai atmušė orkų puolimą Lysychansk pietuose bei Vovchoyarivka link, tačiau padėtis darosi vis sudėtingesnė. Kaip rašėme ketvirtadienį, užėmęs Loskutivka – Ray-Oleksandrivka jis stipriai komplikavo Mykolaivka gynėjų padėtį (puola iš pietų nuo Nyrkove – Vrubivka, bei iš šiaurės rytų nuo Loskutivka – Ray-Oleksandrivka). To išdavoje vakar Mykolaivka krito. Agresorius Mykolaivka – Myrna Dolyna kaupia resursus, ir rengiasi pulti šiaurėn Vovchoyarivka – Verkhnokamyanka link su tikslu blokuoti Lysychansk iš vakarų.
Įdomu, kokius sprendimus priims ukrainiečiai:
a) ginsis esamose pozicijose,
b) paliks Severodonetsk ir Lysychansk ir taktiškai atsitraukinės į naują gynybos ruožą,
c) viename ruože sutelks ugnies priemones ir manevrinių vienetų kumštį ir pabandys kontratakuoti (greičiausią efektą duotų smūgis Berestove – Mykolaivka ruože, tačiau orkams po nosimi sukaupti tokią grupuotę bus labai sudėtinga.)
Bakhmut
Komplikuojantis padėčiai Mykolaivka – Myrna Dolyna ruože, ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai atitraukti pajėgas iš Zolote „kišenės“. Tai dar viena sėkminga atsitraukimo operacija. Neatmestina, kad kažkurie padaliniai, grupės ar atskiri kariai, dengę atsitraukimą, pateko į nelaisvę, tačiau situacija tikrai ne tokia, kokią pristato orkų propaganda.
Bakhmut – Lysychansk kelyje tęsiasi sunkūs mūšiai.
Svitlodarsk ruože agresorius vėl intensyvina puolimą, tačiau didelių rezultatų pasiekti nepavyko. Didžiausia sėkmė – dešiniajame flange prie Roty pavyko pasistūmėti apie kilometrą.
Centras. Agresorius pabandė apeiti Avdiivka įtvirtintą ruožą iš šiaurės, tačiau didelių rezultatų nėra.
Zaporizhia. Ukrainiečių puolimas Yehorivka link sustojo, jie persigrupuoja. Orkai vykdo kontratakas ir intensyvina aviacijos bei artilerijos ugnį, tačiau ukrainiečiai tvirtai laiko placdarmą.
Pietų kryptis. Sustiprinę savo flangus Kyselyvka ruože, ukrainiečiai įvairiuose ruožuose vėl tikrina orkų gynybą. Agresorius toliau raketomis ir artilerija atakuoja ukrainiečių užnugarį bei civilius objektus Mykolaive ir Odesoje. Ukrainiečių garso ir šviesų šou Zmeyinij saloje nesibaigia, ten jau kelias dienas tęsiasi ukrainiečių operacija.
******
Lietuvai paskelbus blokadą ES sankcionuotoms prekėms, Kaliningrado krovinių stotyje ant geležinkelio bėgių stovi krovininiai vagonai, kertantys Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos į Kaliningradą.
Birželio 29 d. 18 val. Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje (VRM), garsus lenkų istorikas, prof. Andžejus Novakas (Andrzej Nowak) skaitys paskaitą „Lenkija ir Rusija. Laisvės ir despotijos kaimynystė“. Tai šeštas VRM renginys iš ciklo „Vilniaus-Varšuvos kolokviumai“.
Paskaitos pavadinimas susietas su prof, A. Novako paskutiniosios knygos antrašte.
Ar Lenkijos Karalystė, o vėliau Abiejų Tautų Respublika turėjo galimybę sulaikyti Rusijos imperijos atsiradimą ir raidą?
Ar lenkų tauta laiku suprato rusiško imperializmo esmę?
Kodėl žlugo Lenkijos-Lietuvos valstybė ir kokios pamokos (ne)išmoktos XXI amžiuje?
Kodėl Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) sėkmingai atkūrė Lenkiją, bet jam nepavyko suburti Vidurio Rytų Europos valstybių sąjungos, kuri, žvelgiant į ateitį, efektyviai pasipriešintų agresoriams?
Ar Vladimiras Putinas įgyvendina senas imperialistines idėjas?
Į šiuos ir kitus klausimus atsakys žinomas lenkų istorikas ir sovietologas, trisdešimties šiuolaikinėje Lenkijoje labai populiarių knygų, kurių tiražai siekia kelis šimtus tūkstančių egzempliorių, autorius.
A. Novakas gyvena Krokuvoje, dėsto Jogailaičių universitete. Taip pat dirba Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute, kur vadovauja Rytų Europos istorijos ir XIX bei XX amžių imperijų studijų skyriui. Profesorius yra sukaupęs didelę dėstymo patirtį, skaitęs paskaitas Harvardo, Kolumbijos, Raiso, Kembridžo ir kt. universitetuose.
Paskaitos kalba – lenkų, su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą. Įėjimas į renginį yra laisvas.
prof. Andžejus Novakas | rengėjų nuotr.
Skelbiame Slavomiro Kirdziko (Sławomir Kirdzik) pokalbį su prof. A. Novaku.
– Profesoriau, šios paskaitos pavadinimas tiesiogiai susijęs su jūsų naujausia monografija. Trumpai papasakokite, apie ką ši knyga?
– Tai tam tikra prasme apibendrina mano ankstesnį domėjimąsi Lenkijos ir Rusijos santykių praeitimi. Tiesą sakant, šia tema domiuosi nuo studijų laikų.
Šioje knygoje bandau ne monografijos, o sintezės būdu aprašyti šią istoriją, kuri tam tikru požiūriu vystėsi daugiau nei tūkstantį metų, kiek tai susiję su kaimynyste tarp pirmųjų Piastų valstybės ir Rusios valstybės, kurios nereikėtų painioti su Rusija.
Tačiau būtent Kijevo Rusia davė pradžią trims šiuolaikinėms tautoms ir trims valstybėms. Todėl šiuo aspektu galime kalbėti ir apie Lenkijos ir Rusijos santykių priešistorę, siekiančią X amžių.
Į tai žvelgiama turint omenyje tam tikrą teritorinį ginčą, o tai nėra nieko išskirtinio, nes tokie buvo beveik visi kaimyniniai santykiai per visą istoriją.
Prie teritorinių ginčų prisideda ir civilizacinio bei kultūrinio pobūdžio klausimai, o labiausiai – tam tikras religinis susiskaldymas – krikščionybės skilimas į Rytų ir Vakarų krikščionybę.
Maskva, Trečioji Roma, suprantama kaip Bizantijos paveldėtoja, veikė prieš Vakarus, judėjo į Vakarus, siekė perkelti savo sienas į vakarus, likviduoti Vidurio Europą, kuri čia atsirado dėl to, kad egzistavo Lenkijos ir Lietuvos valstybė.
Kartu jie sukūrė šią naują kokybę, kurią Rusija bandė sunaikinti pastaruosius maždaug 500 metų. Laimei, tai dar nepavyko.
– Tačiau bendra lenkų ir rusų istorija rodo, kad tai labai sudėtinga istorija: nuolat vyksta konfliktai, o kiekviename šimtmetyje vyko karai. Be to, prieš kelis šimtus metų kilo Rusijos imperializmo klausimas, kuris XVIII a. galiausiai lėmė Lenkijos padalijimą.
Tačiau man susidaro įspūdis, kad stebėdami Rusijos politiką suprantame, jog turime reikalą arba su tam tikru imperializmu, arba greičiau su antriniu ar nuosekliu imperializmu. Ką apie tai manote?
– Bandydamas tyrinėti šią istoriją įvairiomis jos apraiškomis, atkreipiu dėmesį į tai, kad šis imperializmo įsišaknijimas nėra paviršutiniškas, jis nesusideda vien iš simpatijų ar antipatijų vienam ar kitam politikui.
prof. Andžejus Novakas | rengėjų nuotr.
Šiandien sprendžiame ne Vladimiro Putino ar šiuolaikinės Rusijos elito problemą. Turime reikalą su nepaprastai gilia, nuoseklia ir darnia tradicija, siekiančia daugelį šimtmečių ir užrašyta iškiliausiuose rusų kultūros kūriniuose.
Jei skaitysime Fiodoro Dostojevskio kūrinius ir Aleksandro Puškino tekstus, kuriais šiandien dažniausiai remiamasi Rusijos švietimo sistemoje, ir jei pažiūrėsime svarbiausius filmus, kuriais remiasi šiuolaikinė rusų masinė vaizduotė (Sergejaus Eizenšteino „Ivaną Rūstųjį“), pastebėsime, kad visa ši pasididžiavimo kariniais užkariavimais tradicija yra atkurta, atgaivinta ir naujai įskiepyta Rusijos piliečių sąmonėje.
Taigi būtent dėl to tarp Sovietų Sąjungos ir Rusijos egzistuoja tam tikras tęstinumas.
Nuo 1934 m. Stalinas į sovietinę sistemą įvedė imperijos pasididžiavimą. Ir tai jau yra epocha, kurioje susiformavo šiuolaikinių rusų tėvai ir seneliai.
Tai dengia vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo samprata, pagal kurią į Rusijos istoriją žvelgiama kaip į amžiną gėrio ir blogio kovą. Rusija, kuri kovoja su fašizmu visiškai ištrindama ir teisiškai uždrausdama bet kokį tikrosios Antrojo pasaulinio karo istorijos paminėjimą.
Manau, kiekvienam lietuviui akivaizdu, kad karas prasidėjo nuo Molotovo–Ribbentropo pakto. Rusijoje jis minimas tik tame kontekste, kad Sovietų Sąjunga, matyt, turėjo gerų ketinimų ir norėjo sustiprėti prieš būsimus mūšius.
Čia nėra vietos tikrajai istorijai, kuri apima šimtus tūkstančių Sovietų Sąjungos (Rusijos) užkariautų šalių aukų. Be to, jei minimos rusų imperializmo aukos, buvo specialiai manipuliuojama, nes nepamirškime, kad rusų imperializmas taip pat remiasi pačių rusų lavonų krūvomis, kurie aukojami ant šio milžino aukuro.
Vis dėlto propagandoje įsitvirtino nuostata, kad Rusija turi būti imperija, kad Rusija turi užkariauti ir kad užkariaudama ji išsilaisvina. Ši ideologija taip giliai įsišaknijusi ir tiek kartų kartojama iš kartos į kartą, kad nuo jos labai sunku atitrūkti.
Tai, žinoma, nereiškia, kad nėra pavienių rusų ar net rusų grupių, atmetančių tokią ideologiją. Čia neabejotinai reikėtų paminėti „Memorial“ bendruomenę.
Reikia paminėti ir egzistuojančią rusų tradiciją (Antono Čechovo, Levo Tolstojaus), tačiau ji yra mažumos tradicija, slopinama imperinio išdidumo, kurį geriausiai apibūdino tradicijai priešinęsis Michailas Lermontovas: „Leiskite man būti vergu, Visatos caro vergu.“
– Šios propagandos aspektas yra labai svarbus ir žvelgiant į Rusijos ir Ukrainos karą. Šiuo metu kalbama apie vadinamąją specialiąją operaciją.
Draudžiama minėti karą, pabrėžiamas išlaisvinimas, pagalba, denacionalizacija ir demilitarizacija. Šie žodžiai kartojami per visą istoriją, o šį kartą jie vartojami Ukrainos kontekste.
Gal galėtumėte pasakyti, ko svarbiausio mus moko Lenkijos ir Rusijos santykių istorija, būtent dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste?
– Manau, kad šios pamokos nėra labai sudėtingos, jos gana paprastos. Rusija sustoja tik prieš jėgą. Rusija laimi ir kuria savo imperinį projektą tada, kai susiduria su silpnumu, o svarbiausia – kai randa partnerių Vakaruose, kurie nebūtinai turi dalyvauti šioje agresijoje, bet „perka“ argumentą, kad Rusija išlaisvina, kad ji yra jėga, sauganti nuo fašizmo, kad Rusija yra tiesiog galinga, svarbi šalis, kuriai reikia natūralios saugumo zonos.
Šioje zonoje neabejotinai yra Ukraina, tikriausiai ir Lietuva, o gal ir Lenkija. Tiesą sakant, viskas į rytus nuo Vokietijos gali būti šioje zonoje daugeliui Vakarų politikų, kurie a priori pripažįsta: „Kadangi Rusija yra didžiulė valstybė, turime kalbėtis su ja, o lietuvių, ukrainiečių ar net lenkų nuomonės klausti nereikia, nes tai mažos šalys, kurių neverta klausyti. Taika pasaulyje priklauso nuo gerų santykių su Rusija.“
Rusija bando antrą kartą padalyti Ukrainą, t. y. „vardan taikos“ toliau mažinti Ukrainos teritoriją. Žinoma, visa tai yra žinoma nuo 1938 m. Miuncheno sutarties, kai nacistinė Vokietija susitarė su Vakarų Europos valstybėmis.
Ši Miuncheno pamoka galbūt yra menka viltis mums dabar, kai Vakarai nenori prisiminti Jaltos, nenori prisiminti Lenkijos padalijimų.
Be abejo, prisiminus Miuncheną, Vakarų Europos galioms būtų gėda. Turiu omenyje tą politiką, kuria buvo siekiama stabdyti imperializmą aukojant silpnesnių tautų, tokių kaip Čekoslovakija, teritorijas. Jei prisiminsime ir tinkamai paaiškinsime tą kvailumą, galėtume pristabdyti šį blogiausią mums scenarijų.
– Paskutinis klausimas tiesiogiai susijęs su Lietuva, nes jūsų vieša paskaita vyks birželio 29 d. Vilniuje. Birželio pirmoje pusėje Rusijos Federacijos parlamentui buvo pateiktas Rusijos Dūmos deputato, valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ atstovo Jevgenijaus Fiodorovo parengtas įstatymo projektas dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės panaikinimo arba atšaukimo. Kaip paaiškinti tokį Rusijos politikų elgesį?
– Na, manau, kad tai yra Rusijos politikos schema, kurioje Vladimiras Putinas gali atrodyti kaip nuosaikus politikas. Susidarys iliuzija, kad tokius pareiškimus daro ne jis, o vienas iš politikų, bet jau Valstybės Dūmos narių, sakantis, kad verta žengti du žingsnius toliau nei iki šiol, kai buvo kalbama apie Ukrainos likvidavimą.
Tuo pat metu Sovietų Sąjungos sienų schema yra įsirėžusi į daugelio milijonų rusų mentalitetą. Šią matricą prisimena ir savo vaikams perduoda net šiandieniniai 30–40 metų amžiaus žmonės. Tai, kad jie negali nuvykti, pavyzdžiui, į Lietuvos Baltijos jūros paplūdimius, jiems kelia nepatogumų.
Tas pats mechanizmas veikė ir Krymo atveju, jis jau buvo prijungtas prie Rusijos de facto, ne tik de jure. Šis sovietinės imperijos sienų ilgesys yra labai svarbus atskaitos taškas, keliantis realią grėsmę mums, lenkams, taip pat lietuviams, latviams ir ukrainiečiams.
Žinoma, iš karto eina kita, platesnė, imperijos valdymo sritis. Rusijos propaganda nuolat primena, kad Varšuva 100 metų buvo Rusijos imperijos dalis, o sovietmečiu ji buvo tik provincijos, sakyčiau, Rusijos imperijos Westmarch sostinė.
Norėčiau priminti, kad svarbaus, įtakingo, griežtosios linijos Rusijos politikų sambūrio – Izborsko klubo (buvo įkurtas Izborsko mieste, Pskovo srityje) – pirmininkas vasario 24 d. (t. y. būtent tada, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą) pareiškė, kad „galiausiai mūsų sienos turi būti perkeltos ten, kur guli rusų kareivių kaulai, ten, kur buvo mūsų kariuomenė“.
Be to, jis priminė, kad „Paryžius turi būti mūsų“. 1814 m. rusai „išlaisvino“ Paryžių, kaip jie tai įsivaizdavo, o 1815–1817 m. Rusija turėjo okupacinę zoną Normandijoje…
Tai, žinoma, labai pavojingas mąstymas, ypač jei jį lydi toks požiūris, apie kurį kalbėjau atsakydamas į jūsų ankstesnį klausimą. Kalbu apie Vakarų politikų nuostatą – „Tai mūsų neliečia… gal jie ir okupuos Lietuvą, bet ar tai pakenks mums Berlyne ar Paryžiuje?“
Toks mąstymas, žinoma, yra kraštutinis naivumas ir didžiulė kvailystė, nes tai susiję su visos Europos ateitimi ir pavojumi.
– Lotyniškas posakis sako, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Šiandien matome, kad tam tikri istorijos dėsningumai kartojasi. Dėkoju už mūsų pokalbį.
Rusija išliks ilgalaike karine grėsme NATO, todėl Aljansas privalo imtis būtinų priemonių ženkliai stiprinti savo saugumą, ypač Baltijos regione“, – šiandien Madride prasidėjusiame NATO viršūnių susitikime sakė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kreipdamasis į NATO valstybių vadovus, Lietuvos Prezidentas įvardijo 5 žingsnius, kurie būtini siekiant atremti ekspansinę Rusijos politiką.
„Pirmiausia mes turime aiškiai įvardyti problemą. Pažymėtina, kad naujoji Strateginė koncepcija apibrėžia Rusiją kaip tiesioginę karinę grėsmę Aljansui, reikalaujančią didesnio dėmesio mūsų kolektyvinei gynybai“, – sakė Lietuvos vadovas.
Antru privalomu žingsniu Prezidentas įvardijo perėjimą prie šiuolaikinės priešakinės gynybos.
„Mums reikia papildomų NATO pajėgų sausumoje, ore ir jūroje. Mums reikia, kad priešakinių pajėgų batalionas išaugtų iki brigados. Mums reikia oro policijos misiją pakeisti oro gynyba“, – pabrėžė Prezidentas.
Trečias svarbus sprendimas, kurį turėtų priimti NATO narės, yra gynybos biudžetų didinimas. „Lietuva šiuo metu gynybos finansavimui skiria 2,5 proc. BVP ir esame pasirengę investuoti dar daugiau, ypač į papildomoms Aljanso pajėgoms priimti reikalingą infrastruktūrą“, – NATO valstybių vadovams sakė Prezidentas.
Ketvirtas Aljanso sustiprinimo žingsnis yra Suomijos ir Švedijos narystė NATO, kuri reikšmingai sustiprintų saugumą Baltijos jūros regione.
„Penktasis ir šiuo metu svarbiausias žingsnis – visapusiškos pagalbos Ukrainai tęsimas ir stiprinimas“, – teigė Lietuvos valstybės vadovas.
„Ukraina kaunasi už kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną dieną ukrainiečių krauju ji patvirtina, kad yra atkakliausia Vakarų vertybių gynėja. Ukrainai turime padėti visomis priemonėmis, įskaitant karines. Ypač svarbu užtikrinti greitą ir ilgalaikį ginklų bei amunicijos tiekimą Ukrainai“, – sakė Prezidentas.
Lietuvos vadovas pakvietė NATO valstybių lyderius 2023 m. pratęsti strategines kolektyvinės gynybos diskusijas Vilniuje, kur vyks kitas Aljanso viršūnių susitikimas.
Hibridinio karo tarp Baltarusijos ir Lietuvos įkarštyje nekyla nė mažiausios pagundos liaudies deputato Bako pavardę susieti su linksmybių ir vyno dievo Bacho vardu, darant neteisėtą prielaidą, kad neva toks pavadinimų persimainymas galėjo įvykti dėl priebalsių k ir ch asimiliacijos.
Liaudies tarnas Bakas greičiausia turėtų būti vadinamas Aliaksandro siunčiamų nelegalių migrantų, neretai pavadinamų hibridinio karo kariais, globėju, užtarėju, gerąja fėja, be visa ko kito, stojančia į mirtiną dvikova su rūsčiąja Agne, kurią ta pati Aliaksandro fėja neseniai pavadino nužmogėjusia kale.
Tarp dievų pats Bakas yra vadinamas nusususia Kalija (lot. Callo lily), o liaudyje, prastuomenėje – chalijumi, cholopu.
Dėl nešvankios istorijos su Bako pavardės priebalsių asimiliacijos precedentu nekyla ranka didžiojo vertybių pervertintojo Friedricho Nietzsces studiją „ Filosofavimas su kūju rankose“ pervadinti „.. su chūju rankose“…
X
Dar iki karo Europoje buvo kilęs sodo nykštukų išlaisvinimo vajus, pokštininkams pavagiant dekoratyvines sodo skulptūras, vaizduojančias nykštukus, ir išvežant jas į tyrus, miškus, tolimas palaukes…
Šiandien Lietuvoje labai panašiai Čmilytė, Armonaitė ir ypač Juškaitė žmogaus teisėmis vadina pagarbų požiūrį į dirbtinį falą, atsakingą jo numeraciją ir orias to dirbtinio falo užlaikymo (deramo užmerkimo palankioje terpėje) sąlygas.
X
Naujai susikūrusios Skvernelio partijos reitingai staigiai šovė į viršų ir galėjo pramušti lubas. Dėl balanso palaikymo buvo išrastas stabilizacijos įrankis, pavadinimu Bako girnapusė.
X
Kaip žinoma, pasaulio folkloro aruoduose lietuvių liaudies pasakos išsiskiria savo žiaurumu. Gerai žinome, ko verta yra, pavyzdžiui, pasaka apie Sigutę, įkritusią į žarijų duobę ir ten sudegusią, arba pasaka apie brolių dalgiais užkapotą žaltį. Tačiau neįtikėtinai žiaurūs Lietuvoje taip pat būna ir įstaigų pavadinimai. Pavyzdžiui, ko vertas ir kieno sugalvotas yra įstaigos įvardijimas – Alytaus Putinų gimnazija? Ištarus šį pavadinimą, prieš akis iškyla daugiagalvė hidra su kruvinomis lūpomis.
X
Susiginčijo Vytautas Bakas ir Josefas Mengelė dėl to – kuris iš jų yra labiau empatiškas, linkęs užjausti brolį varguolį?
Mirties angelu vadinamas Mengelė konclagerio kaliniams darydavo nemokomas operacijas be narkozės, o štai, žengiant Bakui, Lietuvos laukai iškart tirštai pasidengdavo dirbtinėmis rožėmis.
X
užkopus laiptais simetriškai dvipusės durys atsidaro
sapnuojamos sistemos erdvinių struktūrų analogiškumas
tarp durų pasitinka mus kažkoks dviveidis padaras
arkliai staiga pabėga mūsų lieka neapsakomas blogumas
Tęsiame publikacijų ciklą apie kultūros paveldą, jo įtaką tautos savimonei mūsų tapatybei, žmonių pilietiškumui ir jo teisinį reglamentavimą.
Kultūros paveldo sistemą reguliuoja daugybė tarptautinių susitarimų. Pvz., Venecijos chartija (Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartiją), Florencijos chartiją (Istoriniai sodai ir parkai), Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartiją, Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo ir kt.
Architektūros paveldas yra sudėtinė kultūros paveldo dalis. Architektūros paveldo apsaugos pradmenys buvo aptikti jau antikoje. 1830 Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija, o 19 a. paminklų apsauga pradėta rūpintis visoje Europoje. 1931 Tarptautinėje muziejų konferencijoje (IMO) buvo priimtas pirmasis pasaulyje paminklosaugos dokumentas Atėnų chartija, kurioje buvo išdėstyti architektūros paveldo apsaugos ir restauravimo bei architektūros paminklo su jo aplinka saugojimo pagrindiniai principai.
Po II pasaulinio karo architektūros paveldo apsaugą ėmė koordinuoti UNESCO. 1954 buvo paskelbta Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju.
1964 m. buvo priimta Tarptautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija). Taigi trumpai apie šią chartiją.
Venecijos chartiją paskatino priimti modernizmo judėjimas. Buvo siekiama apibrėžti visiems atvejams tinkančius architektūros kokybės kriterijus. Pagal tarptautinius paveldosaugos principus, kurie įtvirtinti šioje chartijoje, turi būti saugomi ne tik kultūros paveldo objektai, bet ir jų aplinka (teritorija), o kultūros paveldo objekto ar jo dalies perkėlimas į kitą vietą yra neleistini (chartijos 6 ir 7 straipsniai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis įtvirtina valstybės prievolę rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Chartijoje apibrėžta istorijos paminklo sąvoka, nustatytas mokslo ir technikos pasiekimų naudojimas paminklų konservavime ir restauravime. Joje nurodoma, kad paminklo konservavimas naudojamas visuomenei naudingais tikslais. Kartu konservuojamas ne tik paminklas, bet ir jo aplinka, Neleistina jokia nauja statyba, nugriovimas ar perdirbimas, kurie pakeistų masės santykius ir spalvų derinius.
Paminklas negali būti atskiriamas nuo istorijos, kurios liudininkas jis yra, ir nuo aplinkos, kuri jį supa. Paminklo arba jo dalies perkėlimas neleistinas, išskyrus tokius atvejus, kai tai galima pateisinti paminklo išsaugojimo sumetimais arba nepaprastos svarbos nacionaliniais ar tarptautiniais interesais.
Chartijoje apibrėžta, kas yra restauravimas, kuriuo siekiama išsaugoti ir atskleisti paminklo estetinę bei istorinę vertę. Vertė turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais. Prieš ir po restauravimo turi būti atliekami archeologiniai ir istoriniai paminklo tyrimai.
Reikšmingas kiekvienos epochos palikimas pastate turi būti gerbiamas, nes stiliaus vienybė nėra restauravimo tikslas. Kai paminkle yra keletas vystymosi stadijų antsluoksniai, ankstesnės struktūros atidengimas pateisinamas tik susidarius ypatingoms aplinkybėms ir tada, kai pašalinamasis sluoksnis nevertingas, o atidengiamoji dalis yra didelės istorinės, archeologinės ar estetinės vertės ir jos būklė pakankamai gera tokiam atidengimui pateisinti. Atliekantis tyrimus asmuo negali pats vienas nustatyti rastų elementų vertės ir daryti išvadų apie tai, ką galima nugriauti.
Nauji elementai, kuriais pakeičiamos trūkstamos paminklų dalys, turi harmoningai įsilieti į visumą ir tuo pačiu metu skirtis nuo originalo, kad restauravimas neklastotų meninės ir istorinės tiesos.
Chartijoje nurodoma ir įtirtinama paminklų kompleksų globa, kurios tikslas – išsaugoti kompleksų visumą ir juos tinkamu būdu eksponuoti. Kasinėjimai turi būti atliekami pagal mokslinius standartus ir rekomendacijas, kuriomis remiantis nustatyti tarptautiniai archeologinių kasinėjimų principai, priimti UNESCO 1956 m.
Griuvėsiai turi būti prižiūrimi ir daromi žygiai architektūros detalėms, atkastiems objektams konservuoti ir apsaugoti. Be to, turi būti imamasi priemonių paminklui taip eksponuoti, kad jis būtų geriau suprantamas ir jokiu būdu nebūtų iškreipiama jo esmė.
Nustatyta, kad visi konservavimo, restauravimo ar kasinėjimų darbai turi būti užfiksuoti tikslioje dokumentacijoje – ataskaitose, iliustruotose brėžiniais ir nuotraukomis. Joje turi atsispindėti visos atidengimo stadijos, techninės bei organizacinės darbų ypatybės. Dokumentacija turi būti perduodama į viešus archyvus, kad būtų prieinama tyrimams. Rekomenduojama dokumentacija publikuoti (Tarptautinę paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartiją pasirašė 19 šalių).
Taigi Venecijos chartija, skirta Istorinių paminklų apsaugai, restauravimą apibrėžia kaip specifinę operaciją, kurios tikslas – išsaugoti ir atskleisti paminklo estetinę bei istorinę vertę; tai turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais.
Vis dėl to, kaip teigia Marius Vyšniauskas, realybėje paminklų restauravimo darbui kliudo daugybė problemų, pvz., korupcija, specializacijos stoka, absurdiškos interpretacijos. Jis pastebi, kad restauratorių atlaidumą Ispanijoje, kurie, siekdami pritraukti kuo daugiau turistų, nesibodi modernumu užgožti originalias paminklų detales. 2002 m. Madrido statybų vykdytojas sugriovė miesto globėjo Šv. Izidoriaus namą. Ir nors architektas Ramonas Andrada teigė, jog pastatas buvęs avarinis, miesto valdžia teisinosi nedavusi leidimo jo griauti.
1993 m. Valencijos regiono vyriausybė išleido 6 mln. dolerių Sagunto miesto amfiteatro pritaikymui šiuolaikinėms reikmėms, bet pasipiktinus gyventojams, po ilgų Aukščiausiojo teismo debatų 2008 m. buvo priversta grąžinti statiniui senąjį veidą. Naujausias istorinio paminklo „iškraipymas“ įvyko 2016 m. Kadiso priemestyje Viljamartine.
Čia esanti maurų laikotarpio IX a. Matreros pilis (Castillo de Matrera) pelnė blogiausios pasaulyje restauracijos titulą. 2 m storio pilies bokšto siena, kurią stengtasi apsaugoti nuo tolimesnio irimo, po restauracijos primena keistos formos dėžę. Ispanijos paveldo ir konservavimo grupė Hispania Nostra neslėpė pasipiktinimo. Sutvirtinimas ir restauracija, kaip tai vadina architektai, iš tiesų apverktini ir šokiruoja gyventojus bei turistus. <…> Užseniečiai rašo mums nesuprantantys, kodėl šios paveldo „skerdynės“ vyksta toliau.
Autorius pastebi, kad architektūrinio paveldo būklei itin mažai dėmesio skiriama Azijai, kurioje pastaruoju metu vyksta grandioziniai projektai; ypač tai juntama Indijoje, Kinijoje ir Vietname. Kolonijinės Indijos tyrinėtojas, britų rašytojas Viljamas Dalrimplas (William Dalrymple) knygoje „Paskutinis mogolas“ (The Last Mughal, 2006) aprašo Raudonojo forto (Delyje) griūtį: Kai britai 1857 m. užėmė rūmus, sugriovė nuostabius haremo apartamentus ir vietoje jų įrengė kareivines, primenančias tas, kurios stovi Wormwood Scrubs (atvira aikštė Londone). Netgi tuomet šis niokojimas laikytas beprasmišku filistinišku aktu.
Kinijoje kultūrinės revoliucijos laikotarpiu (1966–1976) sunaikinta begalė istorinių reliktų; taip elgtis skatino naujoji ideologija, teigusi, kad viskas, kas atsirado anksčiau, simbolizuoja senąjį, feodalinį mąstymą. Tad visuomenė ne tik niokojo artefaktus, bet nevengė plėšti muziejų, privačių kolekcijų. Iki šiol nėra aišku, kiek kultūros vertybių žuvo arba buvo parduota juodojoje rinkoje Kultūrinės revoliucijos metu. Kinų istorikai lygina šį brutalumą su pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huangdi (260–210 m. pr. Kr.) vykdytu konfucinės kultūros naikinimu. Mao Dzedongas Čin Ši Huangdi laikė pavyzdžiu, nes kaip ir anas, pasižymėjo „demiurgine“ valia, troškimu pakeisti pasaulį.
Nepaisant to, 1967 m. gegužės 4 d. Kinijos komunistų partijos centrinis komitetas išleido įsaką „Keletas siūlymų dėl kultūrinių reliktų ir knygų apsaugos Kultūrinės revoliucijos metu“, tačiau paveldo tai vis vien neišsaugojo. 1972 m. Pekine nukentėjo 18 kultūros vietų, įskaitant Dangaus šventyklą ir Mingų dinastijos kapus. Be to, iš 80 valstybės saugomų kultūrinių vietų sostinėje buvo sunaikinta 30, o 1958 m. iš 6 843 vietų 4 922 buvo sugriautos ar pažeistos.
Vandalizmo audra neaplenkė ir didžiausių pasaulyje Uždraustojo miesto rūmų. Kai 1949 m. Kinija buvo paskelbta Liaudies Respublika, imta galvoti, ką daryti su imperatoriaus rūmais; vieni norėjo kompleksą nugriauti ar rekonstruoti, t. y. paversti viešuoju parku, transporto persėdimo mazgu ar tiesiog „pasilinksminimų vieta“[15]. Laimei, taip nepasielgta, tačiau „Raudonieji sargai“ išmontavo imperatoriaus sostą Vidurinės Harmonijos salėje, nuplėšė pavadinimų lenteles nuo keleto pastatų ir sugriovė kai kuriuos mažesnius vartus. Neapykanta praeičiai kulminaciją pasiekė Kultūrinės revoliucijos metais. 1966 m. Protėvių garbinimo salė paversta į revoliucijos skulptūrų ekspoziciją, kur nemažai senųjų artefaktų tiesiog dingo. Šį nežmonišką kultūros ardymą sustabdė pirmasis Kinijos premjeras Zhou Enlai (1898–1976), kurio atsiųstas armijos batalionas ėmėsi saugoti miestą.
Autorius pastebi, kad netinkamas požiūris į kultūrą yra Lietuvoje. Jį iliustruoja Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios XVIII a. sieninės tapybos žala. Freska, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Zigmantą Vazą (1566–1632), 2005 m. buvo pažeista, savavališkai įrengus priešgaisrinę signalizaciją ir nutiesus per ją laidus[6]. Be to, toji pati įmonė sudarkė ir į Aušros Vartų koplyčią vedančius laiptus. Tyrimo metu nustatyta, kad buvo sužaloti interjero autentiški elementai, t. y. grindų dangos keraminės plytelės, laiptų pakopų dangos, grindjuostės, demontuoti senoviniai mediniai porankiai ir kt.
Mūsų valstybėje daugėja neprižiūrimų ir apgriuvusių dvarų, bažnyčių, kurių atstatymo planai išnyksta biurokratijos labirintuose. Be to, dar dažniau paveldo atstatymas patikimas diletantų fantazijai. Apskritai, bet kurioje Vakarų valstybėje istorinės architektūros klausimai būtų prioritetas, tačiau Lietuvoje tam dėmesio beveik neskiriama. Anot autoriaus, pastarąjį teiginį įrodo Lentvario dvaras, už kurio atstatymą Kultūros ministerija nenori prisiimti atsakomybės ir skatina ją perleisti privačiam sektoriui.
Kita vertus, Lietuvoje taip pat esama puikių senosios architektūros atstatymo pavyzdžių, pvz., Trakų salos pilis. Nors šiandien daugelis jaunimo bei atvykstančių turistų naiviai įsivaizduoja, kad pilis yra originali, tačiau ankstesnę jos būklę išduoda XIX–XX a. fotografijos. XVII a. viduryje 1655 m. kovų metu Trakų pilis buvo sugriauta ir jos vardas beveik išnyko istoriniuose šaltiniuose. Jos atgimimas išaušo romantizmo laikotarpiu, kai senovinės pilys ėmė žadinti menininkų fantaziją.
Atidžiau pilis pradėta tyrinėti 1822 m. Nykstančiais mūrais ir netinkamu jų panaudojimu ypač piktinosi E. Tiškevičius, T. Kurcas, Vladislovas Zahorskis (1858–1927), Eduardas Volteris (1856–1941). Būtent jie iškėlė kultūros paminklų svarbą krašto gyvenime ir aiškino, kad juos reikia ne tik saugoti, bet ir propaguoti.
Nepaisnt to, visuomenėje vis labiau pradedama suvokti ir vertinti kultūros paveldo ekonominį ir strateginį potencialą. Suvokiama, kad kultūros paveldas prisideda prie inovatyvių darbo vietų, produktų, paslaugų ir procesų kūrimo ir gali būti kūrybiškų idėjų šaltinis, skatina naują ekonomiką. Kultūros paveldo sritis pajėgi kurti aukštos kvalifikacijos darbo vietas, turi didelę svarbą Europos turizmui – kultūrinis turizmas sudaro 40 proc. Europos turizmo, todėl augimo ir užimtumo potencialo požiūriu tai yra pagrindinis ekonomikos sektorius. Kultūros paveldas labai svarbus europinei tapatybe.
Bus tęsinys
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Pirmas ateina Puškinas, įkandin rusų patrankos, – sako Vachtangas Kebuladzė.
Mūsų svečias – filosofas, fenomenologijos specialistas, profesorius, publicistas, vertėjas, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto profesorius Vachtangas Kebuladzė.
„Rusų kultūra yra baisi pavergimo priemonė”.
Vachtangas Kebuladzė: Pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės, kurie nemoka jokios kitos kalbos, išskyrus rusų, ir negali studijuoti jokios kitos kultūros iš vidaus, nes neturi pakankamai talento, entuziazmo ir įgūdžių, kažkodėl galvoja, kad rusų kultūra yra kažkoks didelis dalykas, be kurio mes negalime išgyventi šiame pasaulyje…
Žmonės, kalbantys kitomis kalbomis, turintys gyvenimo patirties, tyrinėjantys civilizuotose pasaulio šalyse, į rusų kultūrą žiūri taip: „Na, yra tokia kultūra”. Bet kurioje šalyje yra tam tikra literatūra, muzika, be kita ko, ir rusų kalba, kodėl gi ne. Turėtume tai priimti ramiai, bet suprasti, kad šiandien tai yra baisi pavergimo priemonė.
Puškinas yra imperialistas. Kiek jis svarbus ir įtakingas kaip poetas – kitas klausimas. Man galbūt svarbesni yra Byronas ir Ševčenka. Kai kuriems galbūt Puškinas. Tačiau tai, kad jis naudojamas kaip ginklas, rodo, jog jis buvo imperinis poetas, ksenofobas, todėl logiška, kad jo poezija naudojama kitoms tautoms pavergti.
„Priešas turi būti žinomas.”
Galiausiai mes nekariaujame su Putinu. Putinas yra organiška Rusijos istorijos, rusiškojo imperializmo, ypač literatūros tradicijos, kuri siekia Puškino laikus ir tebesitęsia iki šiol, atžala. Štai kodėl mes kariaujame su Rusija. Blogis yra ne atskiras Putinas ar kolektyvinis Putinas, o visa Rusija. Visa Rusijos kultūra šiandien yra nuodinga. Todėl labai svarbu dekolonizuoti mūsų gatves.
Be to, kai sakome, kad mūsų gatvės neturėtų būti pavadintos imperinių rašytojų vardais (jau nekalbant apie tokius politinius nusikaltėlius kaip Leninas, Petras Didysis ar Jekaterina Didžioji – tai mūsų priešai, jie mus žudė), kitaip yra, kai kalbame apie rusų literatūros tyrimus. Manau, kad tai turi būti padaryta, priešas turi būti žinomas.
Aš, pavyzdžiui, stebiuosi, kad vis dar neturime tikro Rusijos instituto, kuris tyrinėtų ne tik Rusijos politiką ar propagandą, bet ir rusų literatūrą, meną, vadinamąją rusų filosofiją su visais jos ksenofobiniais, antihumaniškais raginimais.
Specialistai, rizikuodami savo psichine sveikata, turėtų ten eiti: filosofai, istorikai ir tirti šią patologiją, kuri šiandien kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai civilizuotai žmonijai.
Visa Rusija yra patologija. Ir ne šiandien, ne valdant Putinui, o nuo pat pradžių. Netgi turėjau aforizmą, kad Rusija yra žmonijos ligos simptomas. Taip jau atsitiko, kad šioje teritorijoje susiformavo iškreipta kultūra, iškreiptas žmogaus egzistavimo būdas. Ją reikėtų tirti taip, kaip tiriame šizofreniją ir sifilį.
Rusija kaip politinė tauta niekada neegzistavo.
Kai kalbame apie Rusiją, turime suprasti, kad iš tikrųjų Rusija kaip moderni politinė tauta neegzistuoja. Ji niekada neegzistavo.
Galiausiai, kas šioje realybėje yra „sėkmingas gyvenimas”? Tai gebėjimas įsilieti į šią hierarchiją ir būti nusikaltėliu arba nusikaltėlių tarnu.
Taigi tie žmonės, kurie buvo auklėjami tik rusų kultūroje, kurie skaito literatūrą, kurie pro šias duris patenka į pasaulį, neturi supratimo apie teisingumą, žmogaus orumą, pamatines vertybes, kurios svarbios visiems civilizuotiems žmonėms.
Nes ši kultūra perteikia kitokią žmogaus sampratą. Mums tai tiesiog radikaliai svetima. Ir ne tik svetimas, bet ir priešiškas. Ji bando mus nužudyti ir fiziškai sunaikinti.
Neatsitiktinai 2013-2014 m. Maidaną pavadinome Orumo Revoliucija. Nes mums orumas nėra tuščias žodis. Rusų vergams nesuprantama, kaip galima rizikuoti savo gyvybe ir sveikata dėl tokių nematerialių dalykų kaip jų pačių orumas. Kaip jie gali dėl to mirti?
Jie miršta dėl maisto, dėl šaldytuvų, dėl prievartavimo be apribojimų. Nes jie yra vergai.
Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Vašingtono mokyklos apygarda neteisingai nubaudė vidurinės mokyklos amerikietiško futbolo trenerį už tai, kad šis po rungtynių meldėsi aikštėje.
Birželio 27 d. rytą paskelbtame sprendime Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Bremertono mokyklos apygarda diskriminavo trenerį Joe Kennedy (Džojų Kenedį).
„J. Kennedy meldėsi tuo metu, kai mokyklos darbuotojai galėjo laisvai pasikalbėti su draugu, paskambinti dėl rezervacijos restorane, pasitikrinti el. paštą ar užsiimti kitais asmeniniais reikalais. Jis meldėsi tyliai, kol mokiniai buvo užsiėmę kitais reikalais. Nepaisant to, Bremertono mokyklos apygarda vis tiek skyrė jam drausminę nuobaudą“, – rašė vienas iš teisėjų.
„Tiek Pirmosios pataisos nuostatos dėl laisvo religijos praktikavimo, tiek dėl žodžio laisvės, saugo asmens saviraišką Konstitucija ir geriausios mūsų tradicijos remia abipusę pagarbą ir toleranciją, o ne cenzūrą ir slopinimą tiek religinėms, tiek nereliginėms pažiūroms“, – tęsė jis.
Treneris tuo tarpu kalbėjo: „Tiesiog nuostabu. Viskas, ko aš kada nors troškau, tai grįžti į aikštę su savo komanda. Esu nepaprastai dėkingas Aukščiausiajam Teismui, savo fantastiškai teisininkų komandai ir visiems, kurie mus palaikė. Dėkoju Dievui už tai, kad išklausė mūsų maldas ir palaikė mano šeimą šioje ilgoje kovoje“.
JAV religinės laisvės advokatų kontoros „First Liberty“ atstovas pasveikino tokį teismo sprendimą, kaip „didžiulę trenerio ir visų amerikiečių religinės laisvės pergalę“.
„Mūsų Konstitucija saugo kiekvieno amerikiečio teisę privačiai kalbėti apie savo religiją, įskaitant viešą maldą, ir nebijoti už tai būti atleistam iš darbo, – pridūrė ji. – Esame dėkingi, kad Aukščiausiasis Teismas pripažino tai, kas visada buvo teigiama Konstitucijoje ir įstatymuose – amerikiečiai gali laisvai viešai išpažinti savo tikėjimą.“
Trenerio advokatas sakė: „Po septynerių ilgų metų treneris pagaliau gali grįžti ten, kur jam vieta – t. y. mokyti žaisti futbolą, o po rungtynių tyliai melstis vienumoje“. Tai didelė trenerio pergalė, pabrėžė jis.
2015 m. mokyklos rajonas nušalino trenerį nuo pareigų už tai, kad jis po rungtynių meldėsi aikštėje. Vėliau mokykla nusprendė nepratęsti jo sutarties, nes jis nesutiko nustoti melstis futbolo aikštėje.
2016 m. treneris padavė mokyklos apygardą į teismą, pažeidus jo religijos laisvę.
Nė vienas mokytojas ar treneris neturėtų prarasti darbo už tai, kad viešai išpažino savo tikėjimą, vėliau teigė jo gynėjai
2017 m. apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija priėmė treneriui nepalankų sprendimą, o 2019 m. Aukščiausiasis Teismas iš pradžių atsisakė nagrinėti jo bylą. Praėjusiais metais kolegija vėl priėmė treneriui nepalankų sprendimą.
Tačiau šių metų sausio mėnesį Aukščiausiasis Teismas sutiko nagrinėti apeliacinį skundą trenerio byloje ir balandžio pabaigoje išklausė argumentus, o teisėjai diskutavo, ar trenerio maldos praktika nebuvo primesta kitiems.
Nebepirmąsyk žmonijos istorijoje kyla klausimas, kaip geri žmonės tampa žvėrimis.
Reiklesnis skaitytojas patikslins: žvėrys savo elgesiu dažnai būna tauresni už niekingus žmones, retas žvėris žudo ar kankina kitą gyvą būtybę kitu motyvu, nei gyvybinė būtinybė.
Žmonės, o ne žvėrys išrado „ispaniškus batus“, „katę devynuodegę“, koncentracijos stovyklas, dujų kameras ir atominę bombą.
Visgi stebint, kaip katė „žaidžia“ su gyva pele, kaip šuo pjauna katę, kuri jam net nėra maisto šaltinis, romantizuotas kilnaus gyvūno mitas irgi atrodo abejotinas.
Žmogus, atitrūkęs nuo dieviško idealo – tai tas pats plėšrus žvėris, tik intelektualiai ir technologiškai toliau pažengęs, nei kiti plėšrūs gyvūnai.
Tad ir žudymo bei kankinimo metodai jo atveju – rafinuotesni. Gyvūną galima pateisinti: jis gyvena instinktais. Žmogų pateisinti – sunkiau: būtent dėl savo proto jis turėtų būti aukščiau, bet ar yra?
Šiandien stebime, kaip Rusijos kareiviai žudo ir prievartauja Ukrainos žmones. Sunku patikėti, kad šį elgesį palaiko absoliuti dauguma rusų tautos – tos pačios tautos, kurios literatūros, filosofijos, kinematografijos klasika ugdė pačias humaniškiausias vertybes.
Paprasčiausia būtų tarti, kad šią klasiką kūrė vieni žmonės, o žudo ir prievartauja kiti. Bet ir žymūs Rusijos kultūros veikėjai, su keliomis gerbtinomis išimtimis, remia agresyvią, imperinę Rusijos politiką.
Tokia slinktis nuo humanizmo prie demonizmo jau vyko praėjusio amžiaus Vokietijoje. Daugybė žmonių, augusių humanistinėje kultūroje, palaipsniui paversti plėšrių žvėrių gauja.
Sovietų Sąjunga – kiek kitas atvejis: demoniškiausias jos istorijos etapas atėjo po ligtolinės inteligentijos išnaikinimo. Bet tiek nacistinėje Vokietijoje, tiek putinistinėje Rusijoje nužmogėta be tokių drastiškų sukrėtimų.
Mylintys šeimų nariai, geri draugai, tvarkingi darbuotojai ir apskritai – padorūs žmonės virto žvėrimis.
Raktas į sužvėrėjimą – įsitikinimas, kad Kitas, tas agresijos objektas, pats yra žvėris, o gal ir kas blogesnio – demoniška būtybė.
Pasak žymaus antropologo Klodo Levio-Stroso (Claude Lévi-Strauss) barbaras yra tas, kuris tiki Kito barbariškumu.
Statistiniam vokiečiui įteigta, kad žydas – tai prigimtinis parazitas, siurbiantis europiečių ir pirmiausiai – vokiečių tautos kraują.
Statistiniam rusui įteigta, kad ukrainietis – tai istorinio priešo – nacisto – inkarnacija, Rusų pasaulio atskala ir išdavikas, grobikiškos NATO parankinis, kurio tikslas – sunaikinti rusišką padermę.
Ar belieka stebėtis neapykanta parazitams ir išdavikams?
Tai, kaip toli gali nuvesti ideologinis fanatizmas, rodo ir atvejis, kai Antifa grupuotės smogikas Jungtinėje Karalystėje sužalojo katiną už tai, kad jo ūsai priminė Adolfo Hitlerio panosės puošmeną. Gyvulėlis tapo liguistų įsitikinimų auka.
Panašiai Lietuvoje sunkiai sumuštas jaunas mokslininkas, tyrinėjęs skinhedų subkultūrą. Tyrinėji, vadinasi – simpatizuoji, o skinhedai juk – naciai, žmonijos ir žmogiškumo priešai.
Taip sadistai, smurtaujantys prieš žmones ir net gyvūnus, pasijunta didvyriais.
Betgi stop. Demonizuodami vokiečius ar rusus, fašistus ar antifašistus in corpore patys žengiame slidžiu keliu. Patys tampame tuo, su kuo norėtume kovoti.
Bet kokie apibendrinimai tautos, rasės, religijos ar ideologijos pagrindu, nuasmeninant žmogų, tai tiesus kelias į sužvėrėjimą. Tiktai konkretus asmuo gali būti geras ar blogas ir tai – su daugybe išlygų.
Net jei konkrečioje žmonių grupėje dauguma yra blogi, vienas vienintelis geras žmogus panaikina apibendrinimo teisingumą.
Ne tauta, rasė, religija, dažnu atveju net ne ideologija daro žmogų geru ar blogu. Nebent tai – ideologija, kurios viduje glūdi Kito demonizavimas. Bet pirmiausiai gėris ir blogis gyvena paties žmogaus asmens viduje.
Tereikia puoselėti vieną arba kitą pusę. Vargas, jei blogio puoselėjimas tampa masine politika. Tada užtenka vienos kartos, kad humaniški žmonės taptų žvėrimis ar netgi demonais.
Išeitis – žmoguje, pirmiausiai, ieškoti žmogaus. Dievo kūrinio ir atvaizdo.
Jei kiekvienas žmogus vadovautųsi tokia nuostata, baigtųsi visi karai, genocidai ir teroras.
Akivaizdu, kad iki to dauguma dar nėra pribrendusi. Gal kada ir pribręs?
Charkiv. Agresorius daugiau dėmesio skyrė puolimo operacijoms šiauriniame ruože (Dementiyivka – Pytomnyk), tačiau ukrainiečiai apsigynė. Orkai intensyviai artilerija ir raketomis atakuoja ukrainiečių pozicijas, karinius ir civilinius objektus, turi persvarą ugnimi.
Izyum
atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ir Dovhenke – Mazanivka tęsiasi, šį kartą intensyviausiai pulta Dolyna. Agresorius pamatė, jog jo bandymai smogti į flangus šiaurės rytuose (Bohorodychne) ir šiaurės vakaruose (Mazanivka) rezultatų neduoda, tad daro kas lieka – nesėkmingai daužo galvą į sieną atakomis Dolyna link.
Ukrainiečių puolimas vakariame Izyum flange ir užnugaryje neprasidėjo. Ties Balakllya, Protopopivka, Zavody vyksta lokalūs susidūrimai, kurie nevirsta ukrainiečių taktine sėkme. Prie to prisideda ir tai, jog orkai čia pritraukė papildomų pajėgų (ne tik mūsų anksčiau minėtas 2 tankų kuopas) ir papildė ne tik puolimą Slaviansk link vykdančias pajėgas, bet ir užnugario saugumą užtikrinančius vienetus. To rezultatas – šiandieninis orkų bandymas pulti Dovhalivka – Zalyman, apie 15 km į rytus nuo Balakllya. Čia Severskyi Donets vingiu pridengtas ukrainiečių placdarmas, grasinantis Izyum grupuotės užnugariui. Orkų ataka atmušta, tačiau tendencija nėra gera. Neatmestina, kad ukrainiečiams galimybė smūgiu į orkų Izyum grupuotės vakarinį flangą ir užnugarį perimti iniciatyvą sektoriuje prarasta.
Lyman. Be pakitimų.
Lysychansk
Kaip ir buvo galima tikėtis agresorius siekia išvystyti esamą sėkmę ir atkirsti sektoriuje esančias ukrainiečių pajėgas nuo tiekimo, o Lysychansk puolimas iš pietų atidėtas į antrą planą. Šiandien itin intensyviai atakuotos jau mūsų ne kartą minėtas ypatingai svarbus Verkhnokamyanka – Vovchoyarivka ruožas. Ukrainiečiai čia turi gerai įrengtas pozicijas, orkams padarė didelių nuostolių, tačiau visgi agresorius šiek tiek sugebėjo pasistūmėti.
Pasirodė nepatvirtintų duomenų, kad ukrainiečiai atsiėmė Mykolaivka. Daug viena kitai prieštaraujančios informacijos, tad galima atsargiai konstatuoti, kad ukrainiečiai kontratakuoja Mykolaivka link siekdami 1) sumažinti grėsmę Verkhnokamyanka ir taip apsaugoti kelią Siversk-Lysychansk bei 2) atakuoti Loskutivka ir Rai-Oleksandrivka vakarinį flangą, ir taip trikdyti orkų puolimą Vovchoyarivka ir Lysychansk link. Laikom kumščius.
Ši savaitė bus kritiškai svarbi ukrainiečiams priimti sprendimus likti ginti šį sektorių ar atsitraukinėti į Siversk
Bakhmut. Ukrainiečiai šiandien atmušė atakas kelyje Bakhmut – Lysychansk (karščiausias taškas – Berestove) ir Vershyna link (į pietus nuo Bakhmut). Tuo pačiu agresorius vėl čiupinėja Soledar apylinkes (žvalgybos grupės, manevrinių vienetų žvalgyba mūšiu). Panašu, kad orkai bandys blokuoti Bakhmut miestą, prie Soledar kirsti kelią Bakhmut – Lysychansk ir judėti šiaurėn Syversk link. Tikėtina, kad Berestove – Mykolaivka – Vrubivka esančios orkų pajėgos tikėtina nuo Syversk perorientuojamos Verkhnokamyanka – Vovchoyarivka link.
Centras. Orkai bando krutėti, vykdo lokalias atakas, tačiau jomis labiau siekiama užimti ukrainiečius, nei pasiekti kažkokių tikslų. Tai, kad ukrainiečiai čia ne kontratakuoja, kalba apie tai jog ne tik orkai į Bakhmut – Lysychansk sektorius nuo Centro permetė manevrinius vienetus, bet ir bent dalis ukrainiečių pajėgų iš čia atitraukta į pavojingiausius sektorius.
Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė orkų atakas prie Mariinka. Tikėtina, orkai tokiais veiksmais siekė atgrasyti ukrainiečius toliau plėsti placdarmą Pavlivka – Yehorivka. Neatgrasė, kadangi ukrainiečiai išplėtė placdarmą, išlaisvindami Novomaiorske ir Shevchenko.
Pietų kryptis
Ukrainiečiai toliau siekia apsaugoti pralaužą orkų pozicijose prie Kysylivka. Orkai kontratakuoja, galimai pavyko pasiekti taktinių sėkmių. Tuo pačiu ukrainiečiai ne tik ginasi, bet ir valosi savo flangus. Šį kartą išlaisvintos Zelenyi Hai ir Barvinok gyvenvietės. Manevriniams vienetams ir artileristams darbą palengvina vis drąsiau ir sėkmingiau veikiančios ukrainiečių oro pajėgos. „Pirmosiomis spec.operacijos dienomis sunaikintos fašistų oro pajėgos“ penktą eskalacijos mėnesį atakuoja orkų susitelkimo vietas ir logistiką.
Tuo pačiu tęsiasi operacija Zmeynyi saloje. Šį kartą smogta 10 smūgių, sunaikinta orkų infrastruktūra ir oro gynybos sistema „Pancyr“. Panašu, kad ukrainiečiai labai argumentuotai orkams demonstruoja, kad į šią salą daugiau niekada nebeverta grįžti.
Bendra tendencija – vėl ima stigti artilerijos šaudmenų. Jei Zaporizhia ir Pietų kryptyje tai ne taip aktualu, tačiau šiauriniame Donbaso flange problemų daugėja. Didelis mūšių intensyvumas greitai šluoja 152 mm šaudmenis, vakarietiškos 155 mm sistemos vamzdžių kiekiais ir šaudmenimis negali atstoti plačiausiai ukrainiečių naudojamo 152 mm kalibro.
Rezultatas toks, kad ukrainiečiai šaudo taikliau, bet rečiau, o orkai masiškiau. Kadangi kontaktinė linija karščiausiuose taškuose (Izyum, Lysychansk, Bakhmut) sąlyginai nėra ilga, agresorius koncentruoja ne tokią taiklią, bet gausesnę ugnį ir susikuria pranašumą. Problemą buvo sunku spręsti, kol ukrainiečiai neturėjo „ilgų rankų“, t.y. HIMARS. Taip, jų dar nedaug, bet efektą jau matome. Jau antra diena vis intensyviau į orą lekia orkų vadavietės ir šaudmenų sandėliai 30 – 50 km atstumu nuo kontaktinės linijos, tad gali būti, kad situacija ims keistis ukrainiečių naudai.
O dabar Rusijos „default”
„default”, arba nemokumas, valstybės mastu atsiranda tuomet, kada pastaroji negeba grąžinti anksčiau pasiskolintu (dalies) lėšų ar sumokėti priskaičiuotų palūkanų. Yra įprasta, kad tarptautinės finansų rinkos „duoda” 30 dienų „langą” vėlavimui. Rusija šiuo atveju išnaudojo abi datas – tiek sutartinį terminą įvykdyti įsipareigojimus, tiek rinkų suteiktą „malonę”.
Rusijos atvejis nėra tipinis „sovereign default”. Pati Rusija sakosi, kad turi lėšų grąžinti skolą (t.y. ji yra moki), tačiau dėl taikomų sankcijų šio įsipareigojimo negali įvykdyti, nes tarpininkai atsisako vykdyti jos pavedimus (t.y. ji yra nelikvidi). kalbant paprastai – Rusija turi pinigų (kad ir tos pačios išaldytos užsienio atsargos), tačiau dėl vieningų Vakarų sprendimų šie Rusijos pinigai yra „toksiški” ir niekas nenori jų priimti
Rusijai (carinei, sovietų, šių laikų) tai nėra pirmas skolos negrąžinimo atvejis: nuo 1800 m. iki 2008 m. Rusija negebėjo gražinti išorės valstybės skolos (kuomet išleistų skolos vertybinių popierių pirkėjai yra nerezidentai) 5 kartus (1839, 1885, 1918, 1991 ir 1998 m.). Per visą šį laikotarpį Rusija „defaulte” praleido 39% šio laikotarpio (tik Graikija, bankrutavusi tiek pat kartų, „defaulte” praleido ilgiau).
Kokias istorijos pamokas galime papasakoti Rusijai del jos valdžios skolos įsipareigojimu nevykdymo?
Rinkos turi atmintį – tinkamai neatsiskaičius su skolininkais tai visam laikui paliks antspaudą šalies kreditingumo vertinime ir rinkos to nepamiršta metų metus. Kada bolševikai atsisakė mokėti caro skolą 1918 m. ir bankrutavo, į valdžios skolinimo rinką jie grįžo po 69 m.
Šis default padidins ateities skolinimo kainą (jei apskritai kas nors skolins Rusijai), nes dabartinis „default” matematiškai didina tikimybę skolininkui susidurti su laiku negrąžintais paskolintais pinigais. Taigi palūkanų išorės skolos palūkanų normos bus nepalyginamai didesnės negu iki invazijos, ką iš esmės jau rodo anksčiau visų pasaulio kredito reitingų agentūrų suteikti „default” kredito reitingai. Pasekmė: grįžus į rinkas po daug metų pasiskolinti, palūkanos už skolą bus didelės su visa neigiama įtaka viešiesiems Rusijos finansams.
Normaliomis sąlygomis valstybei, susidūrusiai su nemokumo grėsme, į pagalba ateina tarptautinės instuticijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, iš dalies – Pasaulio bankas (nors jis sprendžia visai kitas problemas). Tačiau agresoriaus veiksmus labai greitai įvertino pasaulio organizacijos ir visapusiškai nuo jos atsiribojo.
Tarptautinė finansų rinka yra stipriai integruota ir šalys tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Tų šalių, kurių finansų sistemos buvo daug investavusios į Rusijos vyriausybės skolos vertybinius popierius laukia nemenki iššūkiai: jei jos yra gerai finansiškai pasiruošusios, viskas bus gerai, tačiau jei turi sunkumu ir prisidės Rusijos nemokumas, gali tekti skelbti ir savo bankrotą.
Ko laukti ateityje? Panašu, kad šis nemokumo atvejis gali būti ne paskutinis, tačiau rinkos gan gerai žino, kas tuos popierius turi, kada bus vykdomi mokėjimai (na, turėtų būti vykdomi), ir koks yra VEV, jei vėl nesumokės…
Maža paralelė (nors teisinės vingrybės čia labai praverstų) – užsisakius picą iš picerijos (RU), tu jos laukti atvykstant, ir jei joks pavežėjas nesiima jos tau (investuotojui) iki namų atvežti, kieno čia problema: gamintojo (Rusijos, kuri išleido popierių), ar pavežėjo (atsiskaitymų kompanijos)?
Jums, kaip užsakovui, iš esmės nelabai įdomu, kokios priežastys lėmė pinigų į sąskaitą neįkritimo – esmė, kad jie neįkrito sutartomis sąlygomis (valiuta, ne rubliais) ir terminais.
Tačiau kuo tai liečia karybą? Jei nebėra lėšų finansuoti karą (ar jos dalis) vidiniais resursais, finansų pasaulyje įprasta eiti į išorę. Kadangi rinka greičiausiai nebeskolins, tai ir nebus už ką nusipirkti, pavyzdžiui, „saliarkos” ar kitų dalykų. Ir ne tik karui, bet ir visoms kitoms reikmėms. Skola yra pajamų alternatyva, jos Rusija nebeturės ir gana ilgam.
Daugiau apie default’ą galite perskaityte „This Time Is Different: Eight Centuries of Financial Folly” knygoje.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Maskva teigia atmetanti teiginius, kad ji pirmą kartą nuo 1918 metų neįvykdė savo užsienio skolos įsipareigojimų. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, kalbėdamas su žurnalistais, sakė, kad Rusija gegužės mėnesį turėjo atlikti obligacijų mokėjimus, tačiau tai, kad „Euroclear” juos užblokavo dėl Vakarų sankcijų Rusijai, „nėra mūsų problema”.
Pirmosios sankcijų poveikio kregždės, nežiūrint Kremliaus nerišlių veblenimų.
Į G7 susitikimą susirinkę Vakarų šalių lyderiai tariasi dėl ekonominių karo Ukrainoje pasekmių sušvelninimo, rusiškos naftos kainų reguliavimo. Tikslas – atimti iš Maskvos pagrindinį pajamų šaltinį, „priversti Rusiją badauti“, amortizuojant Rusiškos naftos įtaką degalinėms.
Nepaisant ekonominių sankcijų, Rusijos pajamos iš naftos produktų šiemet padidėjo. Mūsų vertinimu, Maskoliją galima sustabdyti tik tada, jei vidutinės vieno piliečio pajamos per dieną neviršys 3 USD.
Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada ir Japonija sutarė, jog uždraus rusiško aukso importą, siekdamos „smogti į Putino karo mašinos širdį”. Aukso eksportas 2021 m. Rusijai atnešė 12,6 mlrd. svarų sterlingų (15,4 mlrd. JAV dolerių). JK teigimu, aukso svarba šiuo metu dar labiau išaugo, nes vengdami galimo turto nusavinimo, rusų oligarchai skuba įsigyti aukso luitų ir juos saugiai laikyti Šveicarijoje.
G7 užsibrėžti tikslai geri ir teisingi, klausimas tik vienas – kaip Rusijai už naftą mokėti mažiau, kai ji nori kuo daugiau. Galima iš stalčių ištraukti ir nupūtus dulkes bandyti vėl įgyvendinti seną Sovietų Sąjungos sugriovimo planą, kuomet iš anksto sutartas ir paruoštas naftos kainų dempingas milžinišką šalį pavertė ubage, o maskviečiai neturėjo ką valgyti.
Tačiau panašu, kad modernaus, veikiančio šiandien tokio plano Vakarai neturi ir kaip tik dabar mėgina jį kurti. Mus lengva besti pirštu į gerokai pavėluotus ėjimus ir priminti, ką sakėme apie tokius planus, turėjusius gulėti ant politikų stalų dar 2014-aisiais. Šiuo metu jau būtinos išvystytos strategijos kaip diversifikuoti pažangiausias pasaulio ekonomikas, stabdant Rusijos agresiją Europoje bei Vakarų plano Rusijai po Putino mažiausiai iki 2040-ųjų.
Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas teigia, kad leidžiant Putinui tęsti karą Ukrainoje kaina bus žymiai didesnė už tą, kurią mokame dabar.
Visiškai teisingai. Tik dabartinę vykstančio karo kainą sužinosime rudenį, kai atsiskleis visos maisto ir energetikos krizių pasekmės. Planuot ir skaičiuot reikia į ateitį, o veikti mūšio lauke – dabar.
Valstybės sekretorius Antony Blinkenas pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nepasiekė savo „strateginių tikslų”: Putino strateginis tikslas buvo panaikinti Ukrainos suverenitetą ir ištrinti šalį iš pasaulio žemėlapio.
Ukrainos pusė praneša, kad rusai planuoja didinti aviacijos padalinių skaičių Baltarusijos teritorijoje. Ketinama vykdyti bendrą oro erdvės kontrolę, bendrai mokyti aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos padalinius. Šiuo tikslu į Baranovičių aerodromą planuojama perkelti 10 orlaivių.
Antra HIMARS partiją Ukrainą pasieks liepos viduryje. Į mūšius įsijungs keturios raketų paleidimo sistemos. Ukrainiečių kariai sako, jog jiems reikia mažiausiai 500 sistemų. Taip, bet pradžioje reikia išmokti naudotis esamomis.
Aiškėja naujas Rusijos vykdomo karo modelis: artilerijos smūgiais sudaužoma ukrainiečių gynyba, įsiveržiama į teritoriją, vykdomas puolimas spinduliu į visas puses, tuomet įsitvirtinama. Po to prasideda tokių užgrobtų teritorijų sujungimas, spaudžiant Ukrainos pajėgas iš šonų.
Manome, kad taip artimiausiu metu ir bus stumiamasi į priekį. Pagrindinis rusų puolimas bus koncentruotas į Slovjanską ir Kramatorską.
Putinas seka Hitlerio datų pėdomis. Nacistinės Vokietijos operacija „Barbarosa“ prasidėjo birželio 22 dieną – Putinas lemiamo Severodonecko šturmo ėmėsi irgi birželio 22-ąją.
Bombardavimas naikinant civilinę ir karinę infrastruktūrą, siekiant palaužti priešininką – taip pat pasiskolintas iš Trečiojo reicho: nuo 1940 m. rugsėjo 7-sios „Luftwaffe” sistemingai bombardavo Jungtinę Karalystę ir Londoną 56-ias naktis. Bombardavimų metu buvo sugriauta 2 milijonai namų, žuvo 40 000 civilių gyventojų, buvo sugriauta apie 60 proc. pastatų Londone.
Rusiškieji fašistai, panaudodami strateginius bombonešius Tu-22M, raketomis smogė Odesos regionui. Sugriauti gyvenamieji pastatai, buitinės patalpos. Sužeisti 6 žmonės, tarp kurių – vienas vaikas. Dega dujuotiekis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose, Charkivo apylinkėse rusai pliekia iš tankų, minosvaidžių, statinės ir reaktyvinės artilerijos.
Rytuose vyksta kovos dėl Lysičiansko, kuris įtvirtintas ne taip gerai, kaip Severodoneckas. Šiandien ryte kariai ant žemės patvirtino, kad rusų pagyros apie apsuptą Lysičianską tėra propaganda, orda iš pietų bando jį blokuoti, bet kol kas nesėkmingai.
Slovjansko rajone okupantas kaupia gyvąją jėgą, sunkiąją bei šarvuotą techniką ir artileriją, ruošiamasi miesto šturmui.
Tarp Avdijivkos ir Zaporižės okupantai iš statinės ir reaktyvinės artilerijos apšaudė ukrainiečių pozicijas išilgai visos fronto linijos
Ukrainos karo aviacija sudavė kelis sėkmingus oro smūgius į priešo pozicijas. Puikiai dirba, šaunuoliai.
Juodojoje jūroje okupantai laiko paruoštus didelio tikslumo raketinę ginkluotę nešančius laivus.
Kremliaus agentūros praneša, kad anksčiau Ukrainos kariuomenei smogus į Juodojoje jūroje esančias „Černomorneftegaz” gręžimo platformas „niekas nenukentėjo”. Tai kas, kad septyni žmonės dingo. Argi tai nuostolis?
*******
Locked N’ Loaded
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Agresorius Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože pristabdė atakas, daugiau pastangų pulti rodo siekdamas apeiti šį ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazanivka), tačiau lygiai taip pat nesėkmingai. Visi turbūt girdėjome ir matėme Izyum sektoriuje sunaikintas bent dvi orkų vadavietes. Spėjama, kad taip šiame kare sveikinasi HIMARS‘ai. Ir tai tik pradžia – bus daugiau ir tiksliau.
Tiesa, buvo vertinimų, kad neva šis smūgis sustabdė orkų puolimą link Slaviansk, tačiau dėl to nebūtume tokie tikri. Orkų pastiprinimas jau atvykęs prieš kurį laiką, tačiau nepaisant to puolimas šiame sektoriuje stringa jau kelinta diena. Tad kol kas didelio agresoriaus puolimo nebuvimas gali būti ne tik sietinas su sėkmingu HIMARS‘ų prisirašymu, bet labiau su iki tol vykdytais nuosekliais ukrainiečių veiksmais šiame sektoriuje.
Lyman. Grupuotė toliau nejuda. Neatmestina, kad ir nejudės, o bus išnaudojama kaip sąlyginai saugus artilerijos vienetų pozicijų rajonas, iš kurio netiesiogine ugnimi galima remti manevrinių vienetų puolimą tiek Slaviansk, tiek Siversk. Grupuotėje esantys manevriniai vienetai, galimai kaip operacinis rezervas, papildys orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes.
Severodonetsk.
Ukrainiečių pajėgos (tikėtina – SOP vienetai) toliau sudėtingomis sąlygomis vykdo ribotas, vadinamąsias „stay-behind“ operacijas Severodonetsk mieste bei Borivske – Voronove – Syrotyne (pasalos, žvalgyba, taikinių aptikimas ir artilerijos iškvietimas), siekdamos trikdyti orkų įsitvirtinimą mieste ir taip laimėti laiko į Lysychansk atsitraukusiems ukrainiečių vienetams persigrupuoti bei užimti naujas gynybines pozicijas.
Svarbu pasakyti, kad mūšių išvargintoms pajėgoms po atsitraukimo užimti naują gynybos ruožą nėra lengva užduotis. Nors tikėtina, gynybai gilumoje buvo ruoštasi, vis vien daug atsitraukusių vienetų gavo naujus uždavinius, dėl to reikalinga jų bei naujos vietovės analizė, logistinis papildymas, padalinių pergrupavimas, reorganizacija, galiausiai poilsis. Tad tai, ką daro tie vyrai priešo okupuotoje teritorijoje ne tik didvyriška, bet ir kritiškai svarbu tolimesnei Lysychansk gynybai.
Mykolajivka – Myrna Dolyna ruože toliau tęsiasi mūšiai, orkų bandymai pasiekti Lysychansk pietinius pakraščius ir čia įsitvirtinti vėl baigėsi nesėkme. Ukrainiečiai ne tik ginasi. Sprendžiant iš to, kad mūšiai tęsiasi orkų naujai užimtose vietovėse, galimai gynėjai sugeba kontratakuoti.
Bakhmut. Mūšiai aplink kelią Bakhmut – Lysychansk bei Svitlodarsk ruože tęsiasi, tačiau susidaro įspūdis, kad dalis kovingiausių vienetų veikia labiau Mykolajivka – Myrna Dolyna link.
Pabaigai dar keli žodžiai apie Severodonetsk – Lysychansk sektorių. Ukrainiečiai įsitvirtina naujame gynybos ruože, panašu, kad trauktis niekur nesiruošia. Kelias Siversk – Lysychansk jau dabar pasiekiamas orkų artilerijai tiek iš pietų (nuo Mykolajivka), tiek nuo šiaurinio Severskyi Donec upės kranto.
Nuo Mykolajivka iki kritiškai svarbios Verkhnokamyanka yra apie 8 km, o iki kraštinio ukrainiečių taško šiaurėje, Bilohorivka – apie 20 km. Pritraukus rezervus tokie atstumai orkų manevriniams vienetams nėra neįveikiami. Orkai jau Bakhmut sektoriuje parodė gebėjimą gana plačiu frontu (28 km) sukaustyti ukrainiečių pajėgas, priversti gynėjus išskaidyti rezervus ir stumtis į priekį.
Kita vertus, ukrainiečiai taip pat parodė, kad ne tik moka gintis, bet ir geba sėkmingai atsitraukti. Tačiau yra keli niuansai: 1) sąlyginai nedidelis (apie 30 km) ir priešo apšaudomas atsitraukimo koridorius, 2) gerokai gausesnės, t.y. sudėtingiau valdomos nei Zolote ar Severodonetsk ukrainiečių pajėgos, 3) naujos gynybos linijos stiprinimas (uždarymai perėjų per minų laukus, nauji ugnies planai, fortifikacijos tobulinimas ir pan.), 4) ankstesnių ukrainiečių atsitraukimo operacijų pamokas išmokę orkai galimai elgtųsi kitaip, todėl jei vėl tektų trauktis, jau taip paprasta nebūtų.
Tai perskaitę paklausite – tai negi ukrainiečių generolai ir štabai akli?
Tikrai ne akli. Jie situaciją žino gerokai geriau nei bet kuris iš mūsų sėdintis ant sofos, analizuoja visas grėsmes ir ieško joms priešnuodžių. Vieno iš tokių priešnuodžių veikimą matėme Izyum sektoriuje. Į mūšio lauką atvykus HIMARS‘ams, sinchronizavus jų veikimą su jau naudojama artilerija ir sudarius vientisą ugnies sistemą, ukrainiečiai įgauna pajėgumą metodiškai riboti (mažinti) atskirų ruožų priešo puolimo potencialą bei po truputi periminėti iniciatyvą.
Tikėtina, kad būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl ukrainiečiai tiek ilgai nesitraukė iš beveik prarasto Severodonetsk.
Nesitraukia ir dabar, iš ne itin dėkingų gynybai pozicijų. Laimėti laiko, sulaukti mūšio lauke žaidimo taisykles keičiančių netiesioginės ugnies sistemų ir tada pradėti metodiškai lupti priešą, štai kokie gali būti gynėjų tikslai. Ar esame teisūs ir jei taip, ar tokia strategija pasiteisins – matysime. Kova tęsiasi.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Sulaukėme Kremliaus atsako. Putinas pažadėjo, jog artimiausiais mėnesiais Maskva Baltarusiją apginkluos raketų sistemomis „Iskander-M”. Tai Putinas pareiškė vakar susitikimo Piteryje su Lukašenka metu. Taktinės raketų sistemos „Iskander-M” gali naudoti tiek balistines, tiek sparnuotąsias raketas, užtaisytas įprastiniais arba branduoliniais sprogmenimis.
Putinas įsakė Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministrams ir štabų viršininkams suderinti visas su šiuo klausimu susijusias detales. „- Aš visiškai sutinku”, – sakė Lukašenka. „- Tai susitarimas”, – užbaigė Putinas.
Tai ir yra, kaip sakė Zacharova, „ne diplomatinis, o praktinis“ Rusijos atsakas į Kaliningrado tranzito ribojimo klausimą.
Šis Kremliaus ėjimas yra žinutė Vakarams, kad tiesioginės konfrontacijos su NATO narėmis misiją deleguoja „išprotėjusiam“ diktatoriui Minske. Lenkija, Baltijos šalys turi į šį žingsnį reaguoti labai rimtai, o Lietuva ir Aljansas suskaičiuoti į priekį visus įmanomus Kremliaus ėjimus. Turime numatyti visas grėsmes, kurios gali kilti iš Baltarusijos pusės. Karinį atgrasymą turime keisti į karinį pasirengimą sulaikyti ir gintis. Juk ne kartą sakėme, kad laikas galvoti apie „Patriot” oro gynybos / priešraketinę sistemą buvo vakar.
Privalome pasiruošti įvairiems galimiems variantams, suvokiant, jog žarijas ekonominio ir karinio pobūdžio eskalacijose baltarusių rankomis žarstys Putinas ir jo lėlininkai. Mūsų įsitikinimu, „migrantų krizė“ Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvo sukurta, be spaudimo ES tam, kad Kremlius pasitikrintų, kaip veikia Lietuvos ir Lenkijos jėgos struktūros, kaip sąveikauja su NATO ir ES, ieškota silpnųjų grandžių.
Ukrainos Prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas Ihoris Žovkva pareiškė, kad Ukraina laikinai atsisako narystės NATO. Ukrainos žiniasklaida praneša, jog NATO narės atmetė Ukrainos siekius ir šalis „daugiau nieko nedarys”.
Madride vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime NATO priims naują Strateginės koncepcijos versiją, kurioje greičiausiai bus patvirtinta Ukrainos partnerystė, išbraukiant nuorodą į strateginę partnerystę su Rusija.
„- Jei Ukraina būtų NATO, esu tikras, kad vis dar vyktų kova už Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau viskas būtų buvę kitaip. Manau, kad taip. Nebūtų buvę tiek daug aukų, galėjo kilti nedidelis karinis konfliktas arba provokacijos iš Rusijos, jų nesutarimai ir pan. Tačiau manau, kad būtume išgelbėję daugybę žmonių”, – sakė Zelenskis.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigia, kad Ukrainos perspektyva NATO turi būti aptarta pasibaigus Rusijos pradėtam karui. Apklausų duomenimis, ukrainiečių parama narystei NATO sumažėjo. Primename, jog viena iš Kremliaus keliamų sąlygų iki vasario 24-osios invazijos ir buvo Ukrainos atisakymas tapti visateise NATO nare.
Joe Bidenas vakar išvyko į savaitę truksiančius aukščiausiojo lygio susitikimus Europoje. Vizitų metu bus aptarti karinės paramos Ukrainai, maisto ir energetinės krizės klausimai. JAV neramina Ukrainos rytuose didėjantis ordos spaudimas ir taktiniai laimėjimai.
Kad ir kaip žiauriai tai skamba, mes siūlytume Ukrainai mažiau kliautis Vakarų parama, daugiau veikti patiems, pasinaudojant geriausia Čečėnijos karų patirtimi. Neturėdami jokios Vakarų paramos čečėnai laimėjo pirmąjį karą ir privertė Maskvą pasirašyti paliaubas.
Ukrainos gynybos ministerijos generolas majoras Kyrylo Budanovas pareiškė, jog „Ukraina grįš į 1991 m. sienas, <…>, o iki metų pabaigos aktyvių karo veiksmų beveik nebeliks“. Kovos pobūdis Ukrainos rytuose pasikeis, kai į mūšį bus mesta 10 tūkstančių Jungitnėje Karalystėje apmokytų Ukrainos karių.
Vaizdas iš Kyjivo po apšaudymo raketomis
Mes puikiai prisimename garbių Ukrainos politikų ir patarėjų pareiškimus, kad štai štai – ir lūžis kare įvyks, birželį Ukraina pereis į kontrpuolimą, o liepą okupantai bus išvyti iš visų okupuotų teritorijų. Tai, deja, neįvyko ir artimiausiu metu neįvyks. Kare labai svarbu operuoti realiais, o ne įsivaizduojamais skaičiais ir realia padėtimi. O ji rodo, kad Ukrainos rytuose vyksta sunkiųjų ginklų dvikova, kurioje rusai kol kas atrodo geriau.
Šįryt rusiškieji fašistai paleido į Kyjivą 14 raketų, kai kurias numušė oro gynybos sistemos, kitos pataikė į daugiaaukštį gyvenamąjį pastatą ir vaikų darželį. Yra aukų, vyksta gelbėjimo darbai.
SBU (Ukrainos saugumas) atskleidė Rusijos generalinio štabo žvalgybos (GRU) agentų tinklą, kuris turėjo padėti priešui užgrobti Ukrainą. Šio tinklo darbą dalinai koordinavo Ukrainos parlamentaras Andrijus Derkačas, kuris, kaip teigiama tyrime, prižiūrėjo kelių privačių saugos bendrovių kūrimą įvairiuose regionuose tam, kad pasinaudojant šiomis struktūromis galėtų kontroliuoti ir/ar užgrobti priskirtas Ukrainos teritorijas.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose okupantai toliau vykdo gynybines operacijas, tęsdami artilerijos apšaudymą. Pataikyta į gyvenamųjų namų kvartalą Charkive. Artilerijos ugnimi apšaudyti Sumų ir Černigovo sričių pasienio rajonai.
Šįryt visuose rytų fronto ruožuose vyksta itin intensyvus artilerijos apšaudymas.
Rytuose rusai sutelkė pastangas visiškai atkirsti Lysičianską, mėginama apsupti besiginančius ukrainiečių dalinius.
Ukrainos karo lėktuvai smogė į priešo junginius įvairiose vietovėse, okupantų nuostoliai tikslinami.
Rusijos gynybos ministras Šoigu galėjo atvykti į laikinai okupuotą Ukrainos teritoriją. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad jis „inspektavo Rusijos karių grupę, dalyvaujančią kare Ukrainoje”.
Sveikiname Rūtą Meilutytę su fantastišku pasirodymu ir antruoju aukso medaliu.
̨̌ ̇ ̄
******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Padėtis išlieka sudėtinga. Visame ruože nuo Kazacha Lopan iki Staryi Saltiv vyksta lokalios atakos, jų intensyvumas įvairus – jei šiaurėje atakuojama rimčiau, tuomet šiaurės rytuose puolimas kiek aprimsta. Susidaro įspūdis, kad orkai ima naudoti ukrainiečių taktiką lokaliomis atakomis kurti operacinį efektą. Be to, jau kurį laiką Kursk – Briansk apylinkėse telkiamos 3 BTG (1 tankų ir 2 motošaulių BTG). Viena vertus – taip bandoma palaikyti įtampą Sumy sektoriuje, kad ukrainiečiai iš čia nepermetinėtų pajėgų į Donbasą. Tačiau kita vertus, šią grupuotę galima vertinti ir kaip rezervą, kuris pasitaikius progai ar atsiradus poreikiui gali būti mestas pvz. link Charkiv. Tokiomis pajėgomis papildžius esamą orkų grupuotę prie Charkiv užimti miestą nerealu, tačiau pabandyti jį blokuoti iš kelių pusių butų galima.
Izyum. Panašu, orkams atvyko pastiprinimas (galbūt mūsų anksčiau minėti tankų vienetai?), nes jų puolimas suintensyvėjo. Agresorius ieško būdų apeiti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazinivka), tačiau ukrainiečiai atmušė atakas. Taip pat agresorius vykdė puolamuosius veiksmus Velyka Komyshuvakha – Virnopillia link, tačiau jie labiau priminė žvalgybą mūšiu. Ir čia atakos atmuštos.
Lyman. Be pakitimų – orkų manevriniai vienetai stovi vietoje, vyksta lokalūs susidūrimai Rayhorodok ir Yampil apylinkėse, dirba abiejų pusių artilerija. Geros naujienos – ukrainiečiai sunaikino šaudmenų sandėlį Svatove. Žvelgiant iš logistinės pusės, šis miestas labai svarbus vykdant tiekimą orkų Lyman grupuotei, tad ir ši ukrainiečių sėkmė prisideda, kad orkai nuo Lyman nevykdo aktyvių veiksmų. Tuo pačiu neatmestina, kad Lyman grupuotė naudojama kaip rezervas papildyti orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes, kadangi visi kiti agresoriaus variantai čia ir dabar papildyti karščiausius ruožus išsemti jau anksčiau. Tai paaiškintų tokį Lyman grupuotės pasyvumą.
Severodonetsk
Kaip jau žinoma, didžioji dalis ukrainiečių manevrinių vienetų paliko Severodonetsk miestą ir Borivske – Voronove -Syrotine ruožą. Toks sprendimas karine prasme logiškas ir subrendęs, kadangi ukrainiečiai lieka ištikimi savo karo strategijai – kautis prieš priešą, o ne už teritoriją.
Padarė didžiulių nuostolių priešui ir kai nebėra galimybės taip pat sėkmingai jo naikinti (dėl sugriovimų lengviau identifikuojamų ugnies taškų, stringančios logistikos), gynėjai atsitraukė.
Svarbu paminėti, kad atsitraukimo operacijos sąlytyje su priešu yra itin sudėtingos taktinės operacijos ir jos neturi nieko bendro su bėgimu. Blogas taktinio atsitraukimo pavyzdys – tai orkų bėgimas nuo Kyivo (atakuojamos atsitraukiančios kolonos, nepasiekiami numatyti nauji gynybos ruožai, metama technika, padaliniai patenka į apsupimus). Tai, kad ukrainiečiams pakankamai sklandžiai pavyko atsitraukti nepaisant priešo persvaros ugnimi ir komplikuotos vietovės (Severskyi Donec upė), rodo labai aukštą planavimo, manevrinių vienetų taktikos ir tarpusavio sąveikos lygį.
Neatmestina, kad Severodonetsk veikia ukrainiečių žvalgybos ir SOP grupės, kurios vykdo pasalas, renka informaciją apie priešą, kviečia artileriją į priešą (target of opportunity). Tačiau ir jų veikimo laikas tikėtina bus ribotas, tad jie arba atsitrauks už upės pas savus vienetus, arba judės dar labiau gilyn į užnugarį ir ten ieškos aukštos vertės taikinių artilerijai (tame tarpe vakarietiškai).
Ukrainiečiai atmušė orkų puolimą Lysychansk pietuose bei Vovchoyarivka link, tačiau padėtis darosi vis sudėtingesnė. Kaip rašėme ketvirtadienį, užėmęs Loskutivka – Ray-Oleksandrivka jis stipriai komplikavo Mykolaivka gynėjų padėtį (puola iš pietų nuo Nyrkove – Vrubivka, bei iš šiaurės rytų nuo Loskutivka – Ray-Oleksandrivka). To išdavoje vakar Mykolaivka krito. Agresorius Mykolaivka – Myrna Dolyna kaupia resursus, ir rengiasi pulti šiaurėn Vovchoyarivka – Verkhnokamyanka link su tikslu blokuoti Lysychansk iš vakarų.
Įdomu, kokius sprendimus priims ukrainiečiai:
a) ginsis esamose pozicijose,
b) paliks Severodonetsk ir Lysychansk ir taktiškai atsitraukinės į naują gynybos ruožą,
c) viename ruože sutelks ugnies priemones ir manevrinių vienetų kumštį ir pabandys kontratakuoti (greičiausią efektą duotų smūgis Berestove – Mykolaivka ruože, tačiau orkams po nosimi sukaupti tokią grupuotę bus labai sudėtinga.)
Bakhmut
Komplikuojantis padėčiai Mykolaivka – Myrna Dolyna ruože, ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai atitraukti pajėgas iš Zolote „kišenės“. Tai dar viena sėkminga atsitraukimo operacija. Neatmestina, kad kažkurie padaliniai, grupės ar atskiri kariai, dengę atsitraukimą, pateko į nelaisvę, tačiau situacija tikrai ne tokia, kokią pristato orkų propaganda.
Bakhmut – Lysychansk kelyje tęsiasi sunkūs mūšiai.
Svitlodarsk ruože agresorius vėl intensyvina puolimą, tačiau didelių rezultatų pasiekti nepavyko. Didžiausia sėkmė – dešiniajame flange prie Roty pavyko pasistūmėti apie kilometrą.
Centras. Agresorius pabandė apeiti Avdiivka įtvirtintą ruožą iš šiaurės, tačiau didelių rezultatų nėra.
Zaporizhia. Ukrainiečių puolimas Yehorivka link sustojo, jie persigrupuoja. Orkai vykdo kontratakas ir intensyvina aviacijos bei artilerijos ugnį, tačiau ukrainiečiai tvirtai laiko placdarmą.
Pietų kryptis. Sustiprinę savo flangus Kyselyvka ruože, ukrainiečiai įvairiuose ruožuose vėl tikrina orkų gynybą. Agresorius toliau raketomis ir artilerija atakuoja ukrainiečių užnugarį bei civilius objektus Mykolaive ir Odesoje. Ukrainiečių garso ir šviesų šou Zmeyinij saloje nesibaigia, ten jau kelias dienas tęsiasi ukrainiečių operacija.
******
Lietuvai paskelbus blokadą ES sankcionuotoms prekėms, Kaliningrado krovinių stotyje ant geležinkelio bėgių stovi krovininiai vagonai, kertantys Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos į Kaliningradą.
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Rytoj Vokietijoje, Bavarijoje prasidės G7 lyderių susitikimas, ko gero pats svarbiausias per pastaruosius dešimtmečius. Prieš metus galingiausių pasaulio valstybių vadovai kūrė planus, kaip atgaivinti „popandemines“ ekonomikas, tačiau dabar jų laukia kur kas daugiau iššūkių: tai klimato kaita, maisto krizė, ekonomikos lėtėjimas, agresyvėjanti Kinija ir, žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą.
Ukraina tiekia 40 % pasaulio kviečių; 40 % pasaulio saulėgrąžų aliejaus ir daugiau nei 15 % kukurūzų. 98 % produktų, kurie eksportuojami į skurdžiausias Azijos ir Afrikos šalis, šiuo metu blokuojami Rusijos. Dėl to jau šiais metais iki pusės skurdžiausiai gyvenančių pasaulio gyventojų gali ištikti badas.
Vakarų partneres purto energetikos, ypač degalų kainos. G7 laukia uždavinys įtikinti Norvegiją, Saudo Arabiją ir kitus partnerius padidinti naftos gavybą, atsiribojant nuo Rusijos.
Joe Bidenas, reaguodamas į naftos krizę, siūlo įšaldyti mokesčius degalams. Borisas Johnsonas, šaltinių teigimu, jau mąsto apie iškastinio kuro gavybą JK.
Tai rodo, jog Vakarų valstybių vadovai peržengia per pagrindinius principus, kurių buvo laikomasi, siekiant stabdyti klimato atšilimą.
Gal EK teismas atšauks siūlymą, pagal kurį nuo pernai metų rugsėjo Lenkija turėjo kasdien mokėti pusės milijono eurų baudą dėl Turow anglies kasyklos eksploatavimo?
Tačiau dar vienas, labai svarbus dalykas, kuris gali paskutinį ketvirtį purtyti visą Europą – masinė nepasitenkinimo banga, kuri nuvilnys per dauguma Europos valstybių. Braškančias ekonomikas purtys infliacija, didėjantis migrantų skaičius sunkins ekonomikos naštą ir kels gyventojų pasipiktinimą. Augančios kainos, įsuktos energetinės krizės palies visus sektorius, ir mes galime išvysti riaušes ir neramumus, panašius ar didesnius nei buvo „geltonųjų liemenių“ sukilimų metu.
Tad visiškai logiškas G7 lyderių tikslas pristabdyti arba sušvelninti geopolitines ir ekonomines turbulencijas, panaudojant valdžios svertus, stabdant beįsisukančią mokesčių ir kainų karuselę.
JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas pareiškė, kad karą „Rusija jau pralaimėjo“, nes rusų karių moralė žema, amunicija sena, labai daug aukų. Vakar J. Blinkenas paskelbė, kad G7 šalys susitikime aptars Rusijos karą prieš Ukrainą ir karinės agresijos padarinius.
Taip, Rusija vargsta, tačiau šios šalies ištekliai milžiniški. Neoficialiais duomenimis Rusijoje iš viso yra apie 5 mln. uniformuotų pareigūnų, įskaitant nacionalinę gvardiją ir policiją, kurioje tarnauja apie 800 000 asmenų. Nuolatinis kartojimas apie Rusijos pralaimėjimą jos pralaimėjimo nepriartins. Tą gali padaryti tik sunkus, kaustytas kario batas.
Europos Sąjungos šalys nusprendė Ukrainai skirti 9 mlrd. eurų paramą.
Ukrainos Generalinis štabas informuoja, jog Baltarusija ties siena su Ukraina ir ES kuria gynybos pozicijas, inžinerines ir kitas įtvirtinimo sistemas. Lietuvos atstovams gal derėtų sureaguoti į tokius kaimyninės šalies militaristinius žingsnius.
Pranešama, jog amerikietiškieji HIMARS jau „dirba“ fronto linijoje.
Ukrainiečiams atsitraukus, Rusija pagaliau užėmė Severodonecko miestą. Tai ne tik svarbus momentas propagandine prasme, bet ir dalies „specialiosios karinės operacijos” įgyvendinimas. Luhanskas ir Doneckas Kremliaus ordoms svarbūs ir dėl išteklių – tai dideli pramoniniai centrai, su čia esančiomis (kiek nesubombardavo) gamyklomis ir anglių kasyklomis.
Ukrainos karo žvalgyba praneša, kad Rusijos diversantų grupės planuoja susprogdinti gyvenamuosius pastatus Baltarusijos Mozyriaus mieste ir tokiu būdu įtraukti Baltarusiją į karą.
Vyriausiasis Ukrainos kariuomenės vadas generolas Valerii Zaluzhnyj telefonu informavo JAV generolą Mark Milley, kad norint stabilizuoti sudėtingą padėtį Luhansko regione, Kyjivui reikia ginklų, kurie išlygintų jėgų pusiausvyrą fronte.
Šiaurės vakaruose, Voluinės ir Polesės srityse kyla grėsmė, kad Baltarusija gali panaudoti raketas iš savo šalies teritorijos.
Šiaurėje okupantai ir toliau taškosi artilerijos sviediniais, griaudami Charkivo civilinę infrastruktūrą.
Ukrainiečių sraigtasparniai smogė rusams, lendantiems į Javirske kaimą netoli Charkivo ir privertė juos trauktis.
Rytuose, Slovjansko kryptimi rusai telkiasi ir ruošiasi puolimui Dovhenke ir Dolyna gyvenviečių kryptimi.
Okupantų aviacija bombarduoja ir griauna tiltus, vedančius į Lysičianską.
Ukrainos kariai sustabdė priešo pėstininkų puolimą Bachmuto kryptimi.
Rytuose ir pietuose okupantai tvirtina pozicijas, siekdami išsilaikyti esamuose ruožuose. Rusų atakos Chersono ir Krivyj Rih srityse – nesėkmingos.
Ukrainiečių kariai jau vykdo kovinę žvalgybą Chersono priemiesčiuose.
Laikinai okupuotose teritorijose stiprėja partizaninis judėjimas. Chersone susprogdintas miesto Jaunimo politikos valdybos direktorius, kolaborantas Dmitry Savluchenko.
̨̌ ̇ ̄
*****
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Europos Sąjunga patvirtino Ukrainą šalimi kandidate, kuri papildys 27-ių Europos valstybių bloką. Tai pirmas kartas Europos istorijoje, kai nuožmų karą kariaujančiai šaliai suteikiamas toks statusas. Į tai (o gal dėl alkoholio sukelto delyro) reaguodamas Rusijos užsienio reikalų ir melagienų ministras Lavrovas pranešė, kad ES ir NATO buria koaliciją karui su Rusija.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas teigia, jog nuo vasario 24-osios Rusija kare prarado daugiau nei 34 000 karių. Net jei šie skaičiai mažesni, tai yra dvigubai daugiau nei 10 metų trukęs ir Sovietams, tame tarpe – okupuotai Lietuvai, kainavęs apie 15 000 gyvybių Afganistano karas.
Kremlius pareiškė esąs pasirengęs deryboms ir karo nutraukimui. Tačiau yra viena sąlyga, kurią esą Ukrainos pusė gerai žino. Anksčiau Peskovas yra informavęs, kad Kremlius tikisi, jog Ukraina sutiks su Rusijos reikalavimais ir „de facto“ priims esamą padėtį, tai yra sutiks su esamų teritorijų okupacija.
Kadangi „Rusijos sienos nesibaigia niekur“, Putinas, matyt, nori, kad kapituliuotų visa Europa ir tūkstančiai driskių užplūstų Vieną, Berlyną, Paryžių, Briuselį, Romą ir kitas Vakarų sostines. Pasvajok driskių mesijau! – nors antra vertus, Europai būtų sveika iš arti pamatyti tikrąjį dvidešimt pirmojo amžiaus barbarų veidą. Žinoma, surakintą ir laukiantį nuosprendžio Hagoje.
JAV žvalgyba praneša apie planuotus ir surengtus Rusijos išpuolius prieš Ukrainos grūdų terminalus, įskaitant Nikka-Terra grūdų terminalą Mykolajive birželio pradžioje. Reikalaujama, jog Rusija atsakytų už savo veiksmus.
Nieko iš Rusijos reikalauti nereikia, reikia suvokti, jog Kremlius tai daro sąmoningai: 250 mln. badaujančių Azijoje ir Afrikoje, šimtai tūkstančių mirčių, milijonai pabėgėlių, plūstantys į Europą – yra būtent tai, ko Kremlius ir siekia šiame, pabrėžiame, kare su Vakarų civilizacija.
Į Ukrainą iš JAV atgabentos (pagaliau) salvinės raketų paleidimo sistemos HIMARS. Primename, kad JAV sukurta HIMARS – itin mobili ir tiksli toliašaudė raketinės artilerijos sistema, sukurta dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Ką gi, laukime geresnių naujienų Rytų fronte.
Rusija tęsia energetinį karą prieš Vakarus. Dar nespėjus ES pritaikyti sankcijų Maskvai, Rusija 75 % sumažino dujų srautus į Europą. Manoma, jog Rusija gali visiškai sustabdyti dujų tiekimą.
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas pareiškė, kad šalis turi ruoštis „avariniam“ planui, o įmonės ir namų ūkiai turi sumažinti vartojimą. Vokietijos vyriausybė numato ilgalaikę tiekimo trūkumo riziką. Nurodoma, jog reikia ruoštis šaltuoju metų laiku gresiančiai krizei. ES stengiasi maksimaliai išnaudoti gamtinių dujų saugyklas, kurios vis dar užpildytos tik maždaug iki pusės.
Norvegija ir Europos Komisija „stiprina bendradarbiavimą, kad užtikrintų papildomą dujų tiekimą iš Norvegijos”. ES iš Norvegijos importuoja maždaug penktadalį savo dujų, palyginti su 40 proc. dujų, kurias ji gaudavo iš Rusijos iki Maskvos bei Minsko invazijos į Ukrainą.
JAV analitikai teigia, kad Rusijos pajėgos mokosi iš klaidų, padarytų pirmosios karo fazės metu. Pagerėjo logistika, atakų koordinavimas, tiekimo linijos. JAV nesitiki, kad Ukrainos pajėgoms perduotos ginklų sistemos, įskaitant salvinę raketų paleidimo sistemą HIMARS, iš karto pakeis padėtį mūšio lauke, nes tai ginkluotė, veikianti ribotu nuotoliu, su ribotu raketų skaičiumi. Be to, Rusijos pajėgoms pavyko sunaikinti kai kuriuos naujus Vakarų tiekiamus ginklus, įskaitant haubicas M777, tikslinių atakų metu.
JAV vertinimu, karo veiksmai Donbase pasiekė lūžio tašką: abi pusės patiria didžiulius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius, tačiau Rusija planuoja tęsti intensyvius puolimus, kuriems būdingi artilerijos ir raketų smūgiai. Tuo siekiama pakirsti Ukrainos ryžtą priešintis ir Vakarų planus remti Ukrainą.
Ukrainos kariai traukiasi iš Severodonecko. Teigiama, jog Ukrainos kariuomenei leista atsitraukti ir iš Lysičiansko, kad būtų išvengta rusų apsupties.
Prieš maždaug savaitę sakėme, kad tai – tik laiko klausimas. Mūsų manymu, tai logiškas ėjimas, taupantis žmogiškuosius ir kitus ukrainiečių resursus, kurie būtini norint artimoje ateityje stabdyti ordos puolimą vakarų ir pietvakarių kryptimis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose rusofašistai tęsia puolimą siekdami visiškos Donecko ir Luhansko sričių kontrolės, taip pat norėdami išlaikyti sausumos koridorių tarp minėtų teritorijų ir laikinai okupuoto Krymo.
Rusų artilerija apšaudo gyvenvietes Charkivo srityje, per parą du žmonės žuvo, dešimt sužeista. Ukrainos specialiosios tarnybos likvidavo kelias šiame regione veikusias diversines grupes.
Slovjansko ir Bachmuto apylinkėse priešas iš artilerijos apšaudė civilinę infrastruktūrą.
Rytuose, Luhansko srityje, okupantai užėmė Hirske ir Mykolajivką. Ukrainos kariuomenė, patyrusi nuostolių, pristabdė Rusijos okupantų puolimą pietiniame Lysičiansko pakraštyje ir privertė okupantą persigrupuoti.
Nesuveikė rusų oro gynybos sistema Luhansko srityje, Alchevske – vos pakilusi raketa tėškėsi į žemę ir sprogo.
Šiuo metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos Donbase vykdo manevrinę taktiką, dėl ženklaus priešo ugnies pranašumo. Daroma viskas, kad Rusijos pajėgos neapsuptų Ukrainos karių.
Pietuose rusai siekia visais būdais blokuoti Ukrainos laivybą Juodosios jūros šiaurės vakarinėje dalyje, taip pat deda maksimalias pastangas išlaikyti užimtas Chersono ir dalies Zaporižės sričių teritorijas. Manome, kad dabar situacija kiek pasikeitė ir okupantas, sulaikęs ukrainiečių jungtinių pajėgų po truputį išsikvėpiantį kontr-puolimą, bandys sudaryti palankias sąlygas iš naujo perimti ukrainiečių atsikovotas teritorijas Mykolajivo srityje.
Mes suprantame, kad jūs norite gerų naujienų, o mes labai norėtume jums pranešti, kad karas baigėsi. Bet mes su jumis susitarėme – sakome tiesą ir tai, kas yra, ne tai, ką jūs arba mes norėtume girdėti.
Kaliningrado tranzito istorijoje matau daug drumsto vandens.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Pirmas ateina Puškinas, įkandin rusų patrankos, – sako Vachtangas Kebuladzė.
