Kaliningradas, Špicbergenas, Kazachstanas – probleminiai ES ir Rusijos taškai.
Be karo Ukrainoje, ES turi ir kitų konfliktų su Rusija. Kai kuriose vietose emocijos verda taip smarkiai, kad gali kilti eskalacija. Rusijos ekspertas mano, kad tai, jog prezidentas V. Putinas taip pat nori ginti rusus kitose šalyse, gali būti jam vartai į agresiją.
Ginčas dėl Kaliningrado eksklavo
ES ir Lietuva nori pasiekti kompromisą iki liepos 10 d., ir visi, įskaitant Vokietijos vyriausybę, užtikrina visišką solidarumą savo partnerei. Tačiau tuo pat metu ES diplomatai teigia, kad klausimas be reikalo paaštrėjo. „Nes niekas neprašė Lietuvos vyriausybės taip nuosekliai įgyvendinti ES sankcijų režimą”, – aiškina vienas iš jų.
SPD frakcijos užsienio politikos atstovas Nilsas Šmidas (Nils Schmid) diplomatiškai sako: „Lietuva turi teisę įgyvendinti sankcijas. Tačiau, pavyzdžiui, Europos Parlamento raginimas elgtis santūriai taip pat yra teisingas.”
ES diplomatai priekaištauja, kad prieš žengdama šį žingsnį vyriausybė Vilniuje nesikreipė dėl konsultacijų – tikriausiai ir dėl to, kad aiškiai nematė reikalo aiškintis: „Sankcijos turi būti vykdomos, o priimti sprendimai neturi pakenkti ES sankcijų politikos patikimumui ir veiksmingumui”, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai.
„Visi žino, koks jautrus Rusijos požiūris į Kaliningradą”, – sakė Meisteris. „Rusai susilpnėjo, bet jie su viskuo nesusitaikys.” Pasak ES diplomato, dabar reikia rasti visoms pusėms palankų sprendimą.
Tuo pat metu JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija šiuo klausimu yra vieningos: karas su Ukraina jau ir taip yra pakankamai dramatiškas – dar vieno konflikto nereikia. Po NATO aukščiausiojo lygio susitikimo kancleris F. Scholz pabrėžė, kad kalbama apie aiškią sąsają tarp dviejų Rusijos dalių. Tikėtina, kad ES Komisija dabar nuspręs, kad sankcijų sąlygos tranzitui netaikomos.
Rusai Špicbergene
Norvegijos Špicbergeno salyne gyvenančių kelių šimtų rusų atvejis yra visai kitoks. Pagal dar 1920 m. pasirašytą sutartį jie turi teisę ten vykdyti kasybą, be to, žaliava jiems tiekiama iš Rusijos.
NATO šalis Norvegija nėra ES narė, tačiau ji įgyvendina ES sankcijas Rusijai ir dabar nusprendė jas iš dalies sustabdyti. Norvegijos duomenimis, iš tikrųjų prekių gabenimui laivais į Špicbergeną tai neturėtų turėti įtakos.
Tačiau didžioji dalis rusiškų krovinių, gabenamų į archipelago gyvenvietes, pirmiausia turi vykti per kontrolės punktą Norvegijos žemyninėje dalyje, o šis savo ruožtu yra uždarytas prekėms, kurioms taikomos sankcijos.
„Šis atvejis anaiptol nėra toks rimtas kaip Kaliningrado sritis, kuri taip pat yra svarbi Rusijai kariniu požiūriu”, – sako ekspertas Meisteris. Tačiau tai prisideda prie blogėjančios nuotaikos visais lygmenimis.
Į Europos Teisingumo teismo sprendimą dėl Lietuvos sienų apsaugos sureagavo politologas Vytautas Sinica.
Pastaruoju metu teko girdėti klausiant, na kaip gi ta ES skatina multikultūralizmą ir tautų maišymąsi. Europos Teisingumo Teismas – pagrindinė nuolat ES sutartimis nubrėžtas kompetencijų ribas peržengianti institucija – ką tik pateikė tiesiog tobulą pavyzdį, kaip tai vyksta.
Pareiškė, kad Lietuvos vykdomas migrantų sulaikymas ir juo labiau apgręžimas pažeidžia žmogaus teises. Galima daug išvedžioti, bet žiūrint iš esmės nevykdant apgręžimo prieš nelegalius migrantus iš esmės lieka vienintelis veikimo būdas – juos priimti kaip legalius. Žmonės ateina į norimą šalį, konstatuoja, kad įeis ir turi juos priimti, nors akivaizdu (ir įleistų 4000 nelegalų patikra tai absoliučiai patvirtino), kad beveik visais atvejais tai nėra jokie karo pabėgėliai, o tiesiog nelegalūs migrantai.
Tiesa, kad tarptautinė teisė numato pareigą priimti prieglobsčio prašančius žmones, pirma juos priglausti, o tada jau svarstyti. Tačiau tiesa ir tai, kad tokia tvarka visiškai nebeatitinka XXI amžiaus realijų. Tiesa ta, kad XXI amžiuje masiškai (milijonai) tuo piktnaudžiauja, žinodami, kad šalys negalės įsileisti.
Tiesa dar ir tai, kad Europos žmogaus teisių teismas praėjusį dešimtmetį byloje prieš Ispaniją leido nelegalų atstūmimus, suvokiant kitokios tvarkos absurdiškumą. Tiesa pagaliau tai, kad esamą migrantų ir pabėgėlių reglamentavimą būtina keisti tarptautiniu lygiu, nes jis pasenęs ir visiškai nebeadekvatus, ypač galimos migracijos bangos dėl klimato kaitos kontekste.
Europos Teisingumo teismas (ES institucija, kitaip nei EŽTT) tuo tarpu visoms toms realijoms sako NE. Sako, kad kiek nelegalių migrantų ateis į Lietuvą, tiek ir reikės priimti. Tai beprotybė ir su tuo negalima sutikti. Gerai pamename, kad praėjusią vasarą Lietuvos vyriausybė atviromis sienomis bent tris mėnesius kantriai laukė faktinio Europos Komisijos leidimo pradėti taikyti atstūmimus. Savo stuburo nelabai rasta, nors iki tol visa eilė ES šalių jau taikė šią praktiką per savo migrantų krizes.
Dabar vyriausybės laukia išbandymas, ar vėl susilenks ir pataikaus ETT vykdydama šį beprotišką sprendimą, ar toliau vykdys stipriai pavėluotą, bet teisingą ir būtiną apgręžimo politiką.
Tai gali būti paskutinė galimybė sustabdyti „radikalią Europos Sąjungos rekonstrukciją“ – supervalstybės statybą ant mūsų tėvynių griuvėsių.
Gerbiamieji draugai!
Prieš metus perspėjome, kad tuo metu prasidėjusioje „Konferencijoje dėl Europos ateities“ („CoFoE“) tik imituojamas atvirumas. Šiandien mūsų nuomonė pasitvirtino. Visapusiška Europos Sąjungos reforma, kurios tariamai trokšta patys europiečiai, pasirodo yra senos idėjos apie centralizuotai valdomą federaciją įgyvendinimas. Grėsmė mūsų nacionalinių valstybių suverenitetui ES dar niekada nebuvo tokia didelė.
Atrodo, kad šis informacinis biuletenis šiuo metu yra vienas iš nedaugelio balsų Europoje, diskutuojančių apie grėsmę ir perspėjančių apie Europos Sąjungoje įgyvendinamus pokyčius.
ES „Konferencija dėl Europos ateities“ prasidėjo 2021 m. gegužės 9 d., minint Roberto Šumano deklaracijos, kuria grindžiama Europos, kaip suverenių tautų sąjungos, integracija, metines. Paradoksalu, kad jau atskleistas „konferencijos“ tikslas buvo palaidoti puikią Roberto Šumano idėją ir įgyvendinti marksistinio ideologo Altiero Spineli, kuris tiesiogiai rašė apie tautinių valstybių likvidavimą, viziją – net jei tai būtų įgyvendinta prieš pačių europiečių valią.
„Konferencija dėl Europos ateities“ turėjo būti renginių ciklas, kuriame „piliečiai, atstovaujantys visoms socialinėms grupėms ir Europos Sąjungos kampeliams,“ per specialią interneto platformą patys išreikštų savo mintis apie bendruomenės funkcionavimą ir galimas reformos kryptis. Deja, ES ideologai visiškai kontroliavo galutinių „CoFoE“ dokumentų parengimą.
Konferencijos metu išreikštas ES piliečių nuomones ir idėjas rinko ir plėtojo 9 darbo grupės, kurioms vadovavo… ES pareigūnai. Jie nusprendė, kurie pasisakymai bus įtraukti į galutines ataskaitas.
Praeitą savaitę „Konferencijos dėl Europos ateities„ viceprezidentas Guy“us Verhofstadtas paskelbė, kad konferencijoje „patvirtinta radikali Europos Sąjungos pertvarka: vienbalsiškumo pabaiga, veto teisių panaikinimas, ES kariuomenė, viršnacionaliniai rinkimų sąrašai ir daug kitų dalykų“. Nors Guy‘us Verhofstadtas, priklausantis Europos Parlamento „Spineli grupei“, atvirai sako, kad yra „Jungtinių Europos Valstijų“ įkūrimo šalininkas, „CoFoE“ priimta bendruomenės vizija primena Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, kurioje į federaciją įeinančios šalys yra bejėgės prieš žalingus ES centrinės valdžios sprendimus.
Štai kodėl mūsų ekspertai kalba apie šį procesą ir protestuoja prieš Europos sutarčių, parašytų suverenių tautinių valstybių sąjungai, pažeidimus. Jei šiuo metu kuriamas opozicinis judėjimas nesustabdys tokių ideologų kaip Guy’us Verhofstadtas, susidursime su ES centrinės valdžios diktatu, kuris atneš katastrofiškas pasekmes ne tik ekonominiais ir geopolitiniais klausimais, bet ir kels pavojų gyvybės ir sveikatos apsaugai, santuokoms, šeimoms ir mūsų vaikų nekaltumui.
Lieka vis mažiau laiko. Briuselio pareigūnai ir politikai nedelsdami ėmėsi įgyvendinti Konferencijoje priimtas prielaidas. Jau gegužės 3 d. Europos Parlamentas priėmė projektą, kuriame numatyta sukurti visos Europos rinkimų apygardą, kuri veiktų kartu su nacionalinėmis apygardomis. Atitrūkę nuo tautinės tapatybės ir ištikimi Sąjungos plėtrai, biurokratai nori sukurti natūralią politinę bazę tolesnei federalizacijai.
Taip pat buvo pasiūlyta įvesti visos Europos referendumo instituciją, pagal kurią Vakarų Europos „progresyvios“ visuomenės galėtų Vidurio Europos gyventojams primesti, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santykių įforminimą ar abortus „pageidavus“.
Naujosios ES kariuomenės kariai, skirtingai nei nacionalinių armijų kariai, turėtų paklusti ne piliečių išrinkto ginkluotųjų pajėgų vado, o ES pareigūnų, kuriems tokia demokratinė kontrolė netaikoma, įsakymams.
Šiuo lemiamu nacionalinio suvereniteto gynimo momentu „Ordo Iuris“ institutas yra vienintelė nevyriausybinė organizacija Lenkijoje, prieštaraujanti reikalavimų, keliančių grėsmę ES valstybių narių suverenitetui, įgyvendinimui. Mūsų ekspertai jau rengia išsamią „CoFoE“ rekomendacijų, turinčių įtakos ES šalių konstitucinei tapatybei, ekspertizę. Tiksliai paaiškinsime, kodėl federalistų reikalavimai turėtų būti atmesti. Analizę perduosime visiems europarlamentarams ir ES valstybių narių vyriausybėms, taip darydami spaudimą valdantiesiems ir reikalaudami, kad jie veiksmingai gintų nacionalinių valstybių suverenitetą.
Dar prieš paskelbiant „CoFoE“ rekomendacijas, Briuselyje surengėme tarptautinę konferenciją teisės viršenybės klausimais, sukurdami galimybė diskutuoti apie teisės, kurią eurokratai nuolat naudoja drausmindami konservatyvesnes tautas, viršenybę.
Prieš kelias dienas Europos Parlamento tapatybės ir demokratijos frakcijos kvietimu taip pat pasisakėme Europos Parlamente Strasbūre surengtoje diskusijoje, skirtoje siūlomiems Europos sutarčių pakeitimams, kur pateikėme kritišką „Konferencijos dėl Europos ateities“ rekomendacijų analizę. Taip pat ir toliau stebime ES institucijų darbą ir imamės atitinkamų teisinių veiksmų, kai radikalai bando į Europos teisę įtraukti „gender“ reikalavimus.
Imamės visų įmanomų veiksmų, siekdami veiksmingai ginti mūsų tėvynių suverenitetą nuo eurokratų, norinčių ant Europos šalių griuvėsių sukurti marksistinėmis prielaidomis paremtą supervalstybę, užmačių. Esu tvirtai įsitikinęs, kad kartu galime daryti veiksmingą spaudimą kai kurių ES valstybių narių vyriausybėms, kad jos laiku sustabdytų ES federalizacijos procesą.
Kol dar ne vėlu! Štai kodėl tokie svarbūs tampa mūsų teisininkų, nuosekliai siekiančių sukurti stiprią opozicijos ES federalizacijai koaliciją, veiksmai.
„Nord stream-2 buvo klaida“: reikia nepriklausomybės nuo Rusijos Federacijos,- paskelbė W.Steinmejeris
uninan.net
Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad jo šalies tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių.
Steinmejeris pripažino, kad „Nord Stream 2“ buvo klaida \ nuotrauka REUTERS
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmejeris pripažino, kad jo lobizmas dėl Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos buvo akivaizdi klaida. Apie tai rašo „Deutsche Welle“.
Steinmejeris pažymėjo, kad dėl karo Ukrainoje pasauliui reikia ekonominės, karinės ir politinės perorientacijos. Pasak Vokietijos prezidento, karas prieš Ukrainą sukėlė „stipriausią geopolitinių ir geoekonominių pokyčių dinamiką“, kurios pasekmės yra nenuspėjamos ir niekam nepavyks to išvengti.
Jis pridūrė, kad Vokietijos tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių. Taip pat reikia ieškoti naujų partnerių pasaulyje. Jo nuomone, tokiais gali tapti Afrikos šalys, Singapūras, Indonezija.
„Turime savo demokratijas, savo ekonomiką padaryti tvarią, turėdami omenyje savo tikslus: taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką ir liberalią, sąžiningą ir klimatui palankią pasaulinę ekonomiką“, – sakė prezidentas.
Primename, kad pats Steinmejeris ne kartą buvo kritikuojamas dėl glaudžių ryšių su Rusijos Federacija. Pats politikas po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasmerkė V.Putino veiksmus ir netgi ragino perduoti tribunolui Rusijos Federacijos politinę vadovybę.
Kaip UNIAN pranešė anksčiau, birželio 18 d., buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė nemananti, kad sprendimas statyti „Nord Stream 2“ buvo klaidingas. Ji pažymėjo, kad iki Rusijos invazijos į Ukrainą „Nord Stream 2“ neveikė, todėl sakyti, kad dujos buvo Rusijos ginklas, nedera.
*******
Rusijos pasienio su Ukraina miestas Belgorodas, kuriame gyvena 400 000 žmonių, po ukrainiečių atakos
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Šiaurės Atlanto aljanso valstybių vadovai pareiškė, jog yra „vieningi, solidarūs ir patvirtina tvirtą transatlantinį ryšį tarp mūsų tautų. NATO yra gynybinis aljansas ir nekelia grėsmės jokiai šaliai. NATO tebėra mūsų kolektyvinės gynybos kertinis akmuo ir svarbus Aljanso narių konsultacijų saugumo klausimais ir sprendimų priėmimo forumas. Mūsų įsipareigojimas Vašingtono sutarčiai, įskaitant 5 straipsnį, yra geležinis“.
Mes tikime NATO, tikime įsipareigojimais dėl 5 straipsnio, tačiau taip pat manome, jog Kremlius mėgins pačiupinėti, kaip tas 5 straipsnis suveiks ne popieriuje, o „ant žemės“.
Baltarusija, tiksliau Lukašenka, tėškė kaltinimus, esą Baltarusija buvo atakuota (nežinia nei kur, nei kada) ukrainiečių raketomis, tačiau Baltarusijos priešlėktuvinė gynyba visas jas esą numušė. „- Jie mus provokuoja… Prieš tris dienas, gal kiek daugiau, iš Ukrainos teritorijos buvo bandyta smogti kariniams objektams Baltarusijos teritorijoje. <…> Bet, ačiū Dievui, priešlėktuvinės sistemos „Panzir” sugebėjo perimti visas raketas”, – džiaugėsi Maskvos bulvinė lėlė, netikėtai įtikėjusi Dievu.
Po „atakų“, baltarusiškos raketos buvo neva nukreiptos į „sprendimų prieš Baltarusiją priėmimo centrus”, kas reikštų, jog Batka pasirengęs smogti Ukrainos vadovybės pastatams, esantiems Kyjive.
Baltarusijos/Rusijos marionetė atviravo, jog Baltarusijai „nereikia šito karo“. Tyčia-netyčia „ukrainietiškų raketų įvykio metu” Minske kaip tik lankėsi Putino užsienio reikalų ir melo ministras Sergėjus Lavrovas. „Didysis geopolitikas” pareiškė, jog „Vakarų planai rodo, kad jie puikiai supranta esą daugiau nei 500 metų trukusi jų dominavimo era ne tik baigėsi, bet ir ritasi į užmarštį, o pasaulis tampa daugiapolis”.
Šie kvaili Maskvos diriguojamo kaimynų diktatoriaus pareiškimai iš tiesų nėra juokingi ir kvaili. Jie rodo, kad Maskva ir Minskas jau nebesirengia ruošti specialių provokacijų ar teroro aktų, kad parodytų pasauliui, jog buvo „užpulti“. Pakanka tuos kliedesius išsakyti viešai ir imtis atsakomųjų veiksmų. Mes neatmetame, kad viena iš tokių ar panašių spaudimo priemonių gali būti ruošiama ir prieš Lietuvą bei mūsų šalies „sprendimų priėmimo centrus“.
Lavrovo teiginys apie daugiau nei 500 metų trukusį Vakarų dominavimą atskleidžia visus didžiuosius Rusijos kompleksus ir silpnybes. Prieš 500 metų nebuvo JAV, o Europoje dominavo LDK. Beveik keturiasdešimt metų vyko Lietuvos ir Maskvos kunigaikštystės karai, kurie baigėsi paliaubomis. 1610-taisiais Maskva buvo okupuota ATR kariuomenės, kuri ten buvo įsitvirtinusi beveik du metus. Maskvos kunigaikštystė buvo valdoma (nevykusiai) karaliaus Zigmanto Vazos. Ir tik po Minino ir Požarskio sukilimo lenkų ir lietuvių įgula kapituliavo.
Štai tokiuose istoriniuose labirintuose užstrigusios Maskvos strategų smegenys, mėginant atkeršyti, ištaisyti istorines klaidas ir pasiekti revanšo.
Kremliaus žiniasklaida pranešė, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos apšaudė Slovjansko miesto gyvenamuosius rajonus, kad dėl civilių gyventojų žudymo apkaltintų Rusijos kariuomenę. Driskiai drįsta teigti, jog ukrainiečių kariai žudo savo tautą, savo piliečius, savus (o, kiek sykių mums girdėta!), kad dėl to galėtų apkaltinti maskolius.
Rusija, Kinija ir kitos BRICS šalys nutarė smogti dolerio dominavimui tarptautinėje prekyboje. Azijos gudragalviai sumanė sukurti naują, rezervinę valiutą. Vienas iš šio sumanymo iniciatorių – Putleris. Kol kas neaišku, ar tai bus Kinijos juanis, ar kita valiuta; apie Rusijos rublį kol kas nekalbama.
Tačiau tokiu atveju kyla konversijos klausimas, t. y. apribojimai, kaip ir ar valiuta bus prekiaujama užsienio valiutų rinkoje. Norintieji prekiauti didelėmis sumomis, pavyzdžiui, Indijos rupija, pirmiausia turėtų gauti leidimą. Panašu, jog tai tik mėginimas sukelti sumaištį finansų rinkose, nes artimiausiu metu doleriui lyderio pozicijos praradimas negresia.
Didžiulis ir svarbus įvykis energetikos istorijoje: praėjusį mėnesį JAV suskystintų gamtinių dujų eksportas į Europą pirmą kartą aplenkė Rusijos eksportą. Praėjusiais metais Rusijos tiekimas sudarė trečdalį Europos dujų poreikio, o po Maskvos invazijos į Ukrainą Europa atsigręžė į JAV kaip į alternatyvą rusiškoms dujoms.
„Azovstalyje” į nelaisvę paimtas Ukrainos pasienietis Pavelas Pikovecas papasakojo, jog su Mariupolio gynėjais okupantai elgėsi kitaip, nei su kitais kaliniais. Kovotojas esą nebuvo kankinamas, su juo elgiamasi pagarbiai, sutvarstytos žaizdos.
Mes į tokius liudijimus žiūrime labai įtariai, kaip į specialiai klastingų maskolių surengtą psyops‘ą.
Rusija praneša, jog užėmė Lysičianską, apsupo ir sutriuškino Ukrainos kariuomenę.
Ukraina informuoja, jog miesto centre šeimininkauja rusai ir „žurnalistai“, tačiau kariuomenė priešinasi, atsitraukimo koridorius iš miesto išlaikomas.
Pasiekus operacinį tikslą rytuose, rusai, greičausiai, mėgins pasirengti Odesos šturmui tam, kad grįžtų į XX a. pradžią, kai Sovietų Sąjunga patruliavo didžiojoje Juodosios jūros dalyje ir buvo dominuojanti jėga šiame regione.
Tačiau Kremliui šiame etape vargu ar pavyks užtūpti dvi lokacijas viena šikna, mat pietuose sėkmingai stumiasi į priekį Ukrainos kariuomenė, o šiaurės rytuose būtina išlaikyti užimtas teritorijas ir galvoti apie logistinį Kramatorsko-Slovjansko centrą.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad jos oro pajėgos sunaikino penkias Ukrainos vadavietes ir kelis amunicijos sandėlius, tačiau šis teiginys nebuvo patvirtintas.
Tuo tarpu nepriklausomos žiniasklaidos (?) patvirtintais duomenimis, mažiausiai trys rusai žuvo po smūgių į RF Belgorodo miesto oro uosto infrastruktūrą. Ar tai buvo, kaip teigia rusai, 25 ukrainiečių raketos, kurios pasiekė taikinius Rusijos teritorijoje, ar patys kreivarankiai kažką suprogdino, pamatysime.
Siverskio kryptimi rusai ir toliau stiprina Ukrainos ir Rusijos sienos ruožo apsaugą.
Slovjansko kryptimi okupantai kol kas ginasi. Pagrindinės pajėgos šturmuoja Lysičianską.
Ukrainos pajėgos sunaikino penkis tankus ir keletą šarvuočių šalia Lysičiansko.
Ukrainos kariai Chersono srityje pamažu juda į priekį, atlaisvina gyvenvietes ir užima naujas pozicijas. Sėkmingo kontrpuolimo metu išvaduotas Potiomkino kaimas (pavadinimą galima būtų ir pakeist). Karinės operacijos metu sunaikinta daug rusų transporto priemonių.
Rusijos okupantai vykdo sistemingas raketų atakas Mykolajivo kryptimi, kas rodo, jog čia ruošiama dirva galimam būsimam puolimui, jei bus galvojama apie Odesos užėmimą ateityje.
Ukrainos karinė oro pajėgų aviacija atakavo priešą Mykolajivo, Zaporižės, Charkivo, Donecko ir Luhansko srityse. Atlikta apie penkiolika grupinių skrydžių. Sunaikinta apie dvidešimt priešo technikos vienetų ir du lauko amunicijos sandėliai.
Ukrainiečių jungtinės pajėgos smogė okupantų susitelkimo vietoms okupuotame Melitopolyje. Ugnis, greičiausiai, koreguota partizanų dėka, padarė nuostolių driskiams, tačiau civilių neužkabino.
23 kartą ukrainiečių pajėgos apšaudė Čiornobajivką ir sunaikino ten buvusį rusų amunicijos sandėlį.
Fronte ukrainiečių kariai pradėjo sėkmingai naudoti vokiečių pagamintus išmanius artilerijos užtaisus SMArt 155, skirtus naikinti šarvuotą techniką. Taikinį aptinkantys raketėlėmis pasikoreguojantys sviediniai sprogsta virš taikinio ir jį sunaikina.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Liepos mėnesį Rusija gali nutraukti dujų tiekimą „Nord Stream-1” dujotiekiu. Dujotiekis uždaromas remontui. Neva. Kaip kadaise naftotiekis “Družba” į Lietuvą. Beje, „taisymo” darbai vyksta iki šiol. Vokietijos vicekancleris Robertas Habeckas pareiškė, kad Rusija gali iš viso neatnaujinti gamtinių dujų tiekimo į Europą po liepos 11 – osios. Tuo tarpu ES rengia nepaprastosios padėties planą, kaip apsieiti be Rusijos energijos. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad šiais veiksmais siekiama atsisakyti rusiškos anglies, naftos ir gamtinių dujų bei spartinti atsinaujinančiosios energijos, pavyzdžiui, vėjo ir saulės, plėtrą.
Viskas labai gerai. Europa ketina atsisakyti rusiškų dujų importo palaipsniui iki ateinančių metų pabaigos. Mes planuojam planuojam, o Rusija tik pyst – ir dujų nebetiekia. Roges reikia ruošt vasarą.
Automobilių gamintojai, įskaitant „Ford” ir „Volvo”, viešai pritarė ES planui iki 2035 m. nutraukti automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimą.
Putinas pareiškė, kad „precedento neturintis politinis ir socialinis spaudimas” iš Vakarų ir daugybė sankcijų verčia Baltarusiją greičiau integruotis į Rusiją. „<…> – Verčia mus paspartinti vienijimosi procesą”, – sakė Putinas.
Na tai ar vis dar Lietuvoje yra norinčių kaip papūgoms kartoti Putino žodžius, kad būtent Lietuva pastūmėjo Baltarusiją link Rusijos? Visada buvo akivaizdu, kad Lukašenkos režimas – Kremliaus produktas. Niekur jų nepastumdysi ir nepatraukiosi, tiedu vyrai nuo seno susirakinę, kaip kokie seni… oi, atsiprašom. Ne, ne jų.
JAV žvalgyba praneša, jog dėl partizaninės veiklos Kremliui vis sunkiau tvarkytis okupuotose teritorijose. Per tris savaites įvykdyti trys pasikėsinimai į prorusiškus pareigūnus ir kolaborantus. Didėjantis Ukrainos partizanų aktyvumas yra labai rimtas iššūkis rusams. JAV mano, kad Kremlius neturi tiek pajėgų, kad pajėgtų pilnai kontroliuoti Chersono apskritį ir galiausiai susidurs tiek su partizanų, tiek su vietos gyventojų kontrpuolimu.
Kiek pataisome JAV „žvalgybą”: partizanai yra vietiniai gyventojai.
Ukraina paragino areštuoti Rusijos laivą, gabenantį vogtus grūdus iš Ukrainos ir konfiskuoti krovinį. Šiuo metu laivas stovi prie Turkijos krantų. Kol kas neaišku, kas krovinio pirkėjas, nes Rusija kaltinimus neigia. Turkijos diktatorius Erdoganas garsėja “pragmatiška” politika, draugaujant ir su Kremliumi, ir su Kyjivu. Ar tai bendras planas pasidalinti pelną už pavogtus grūdus – paaiškės netrukus.
Vokietija pasmerkė įtariamas (?!) Rusijos raketų atakas Ukrainos Odesos regione.
Mums tai visai nekeista. Na, kad “įtariamas“. Įrodymų gi, kad jas paleido Rusija, „nėra”. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą, Rusijos dėl karo iš viso negalima kaltinti. Tik įtarti. Ir pareikšti susirūpinimą. Rusija „galbūt” svaidosi raketomis. Vokietija – tikrai – pasmerkimais dėl „galbūt”.
Gražu. Tokios nūnai karo tarp rytų ir vakarų subtilybės.
Norvegija paskelbė per dvejus metus Ukrainai skirsianti 1 mlrd. dolerių paramą, o JK – 1 mlrd. svarų strelingų dar šiais metais.
Po apsikeitimo karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, įskaitant 95 „Azovstal” gynėjus. Šių kariškių būklė itin sunki: dauguma sunkiai sužeisti, amputuotos rankos, kojos, šautinės žaizdos, sunkūs nudegimai. Neaišku, ar tai „Azovo” kariai, ar kiti Mariupolio gynėjai. Mažytis žingsnelis, tik nežinome, kokia to kaina.
Buvęs JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas sukritikavo Rusijos karą Ukrainoje ir pareiškė, jog pasaulis „dabar stebi, kaip Rusija nyksta mūsų akyse”, o jos generolus išvadino „nekompetentingais”.
Och, pareiškimai. Bet JAV tikrai be jų dar ir labai, labai daug daro keisdamos situaciją mūšio lauke.
Rusai vykdo „raketinio teroro” taktiką miestuose, siekiant įbauginti žmones ir priversti juos spausti Ukrainos valdžią daryti nuolaidas Kremliui. Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, iš viso Rusija į Ukrainą nuo vasario 24 dienos paleido apie 3 000 raketų.
Kadangi bukagalviai driskiai siekia išgąsdinti ne tik Ukrainą, bet ir kinkas drebinančius Vakarų valstybių varškėčius, tokių atakų, žinoma, tik daugės.
Baltarusija pratęsė ginkluotosiose pajėgose vykdomus mokymus iki liepos 9 d. Šaukimai gyventojams įteikiami per Gomelio srities karinius komisariatus. Ukraina teigia, jog gudų gydytojams pranešta apie draudimą išvykti už šalies ribų.
Charkivo kryptimi okupantų daliniai stengiasi sulaikyti ukrainiečių kontrpuolimą.
Okupantams pavyko forsuoti Severskio Donecą ir pasistūmėti iki pat Šypilovkos-Novodružesko linijos. Tai dar labiau apsunkino Lysičiansko gynimą. Smarkūs mūšiai vyksta netoli Verchnekamenkos ir Maloriazancevo. Driskiai siekia prasiveržti Zolotariovkos ir Belogorovkos kryptimi, kad galutinai užblokuotų Lysičianską.
Slovjanskas apšaudytas kasetiniais sprogmenimis, keturi žmonės žuvo.
Rusijos okupantai suintensyvino kovinius veiksmus Kramatorsko kryptimi.
Pranešama, kad Ukrainos haubicos M777 sunaikino Rusijos amunicijos sandėlį Zaporižės srityje.
Nepatvirtintais duomenimis Ukrainos artilerija sunaikino didžiulį ginklų arsenalą rusų okupuotame Popasnos mieste.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad štabo viršininkas Gerasimovas aplankė karius, dalyvaujančius karinėje operacijoje prieš Ukrainą. Mhm. Gyvas, gyvatė. O gal ir ne. Bent jau dvasine prasme – supuvęs.
Rusų okupantai ir kolaborantai labai bijo vietinių gyventojų. Chersono srityje visi vadovai važinėja tik su apsauga, šarvuotais automobiliais ir neperšaunamomis liemenėmis. Šioje srityje Rusijos pajėgos įvedė rublį ir dalina rusiškus pasus.
Mariupolyje, po miesto „išlaisvinimo” nuo žemės paviršiaus, visi miesto simboliai perdažyti Rusijos spalvomis. Kažkokios Donecko liaudies respublika pakeitė kelio ženklus iš ukrainietiškų į rusiškus.
Ženklus ir blėkeles galima pakeist bei perdažyt per penkias minutes. Tačiau žmonių širdžių ir protų – taip lengvai nepakeisi.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas.
Charkiv. Ukrainiečiams pavyko stabilizuoti padėtį, dažnėja atvejų kai jie inicijuoja lokalias kontratakas. Tačiau toliau iniciatyvą, persvarą ugnimi ir manevriniais vienetais turi priešas. Susidaro įspūdis, kad jis ima koncentruoti pajėgas šiauriniame sektoriaus ruože. Tad nedrąsiai galima daryti prielaidą, kad atsisakė planų judėti Chuhuiv link (pietrytinis ruožas) ir pabandys maksimaliai įsitvirtinti šiauriniame ruože.
Izyum. Agresorius lokaliomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms užimti patogesnes pozicijas gynybai. Ukrainiečiai ginasi, pereidinėja į kontratakas. Neaiškus puolimo Slaviansk link likimas. Pirma „mirė“ orkų Lyman sektorius, dabar „merdėja“ Izyum grupuotė. Ar tai tik laikina ir orkai į Izyum permes naujas pajėgas ir atnaujins puolimą? Ar visgi Izyum – Lyman grupuotės stos į gynybą ir bandys laikyti prikausčiusios dalį ukrainiečių pajėgų, kol orkai sieks sėkmę vystyti nuo Lysychansk ir Bakhmut? Stebėsime situaciją.
Lysychansk. Situacija toliau išlieka bloga. Tiesa, ukrainiečiai neleidžia agresoriui pasiekti vakarinių miesto prieigų (mūšiai vyksta pietiniuose ir pietvkariniuose miesto pakraščiuose), stabdo orkų puolimą ašyje Verkhnokamyanka – Bilohorivka, artilerija naikina agresoriaus šaudmenų sandėlius. Tačiau iniciatyvą savo rankose visiškai turi agresorius, jis diktuoja mūšio tempą. Ukrainiečių grupuotės blokavimas ar apsupimas realus, o atsitraukimas komplikuotas (kelias link Syversk apšaudomas kryžmine artilerijos ugnim iš pietų ir šiaurės). Neatmestina, kad orkai netrukus suaktyvins pastangas pulti Lysychansk iš šiaurės (Pryvillia). Tuo pačiu galima laukti orkų bandymų vėl persikelti per Severskyi Donec upę Bilohorivka apylinkėse ir iš šiaurės užblokuoti ukrainiečių atsitraukimo kelius į Syversk.
Bakhmut. Ukrainiečių artileristai keičia mūsų vakarykštes prognozes. Taip, agresoriaus grupuotė sektoriuje tikrai galinga (gal galingiausia fronte) ir turi potencialo be didelių puolimo pauzių rotuoti pajėgas. Tačiau ukrainiečiams sunaikinus didelį šaudmenų sandėlį prie Popasna, ši agresoriaus grupuotė nebegali išlaikyti tos persvaros ugnimi, kurią turėjo dar vakar. Tai nereiškia, kad orkai nebeturi kuom šaudyti. Jie vis dar turi persvarą ugnimi, tačiau jos negalės ilgai išlaikyti, jei tektų remti puolančius manevrinius vienetus. Todėl aktyvūs puolamieji orkų veiksmai aprimo, vyksta lokalūs susidūrimai.
Centras ir Zaporizhia: be didelių pakitimų, daug darbo abiejų pusių artilerijai.
Pietų kryptis.
Ukrainiečiai ir toliau nežymiai, bet stumia agresorių nuo Kryvyi Rih. Atakos nedidelės, laimėjimai – po kelis kilometrus per dieną. Bet visgi tokia tendencija yra maloni, kadangi orkai priversti permetinėti į šį ruožą rezervus. Tai leidžia atsikvėpti ir persigrupuoti Mykolaiv – Cherson puolimo ašyje į gynybą stojusioms ukrainiečių pajėgoms. Ir čia karo dievas ukrainiečių pusėje – sunaikintas šaudmenų sandėlis prie Chornobaivka. Again.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Vis daugiau duomenų, kad agresorius pereina į gynybą. Atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože nors ir atkaklios, tačiau lokalios. Orkai bando pasigerinti savo taktinę situaciją.
Lyman. Be pakitimų.
Lysychansk. Padėtis toliau nuosekliai blogėja. Neaiški padėtis Verkhnokamyanka, tačiau Lysychansk naftos perdirbimo gamykloje orkai stumiasi į priekį, turi iniciatyvą Vovchoyarivka, mūšiai vyksta pietinėse ir pietvakarinėse miesto prieigose. Informacijos daugėja, kad ukrainiečiai su mūšiais traukiasi į naujas gynybines pozicijas, tačiau oficialūs Ukrainos šaltiniai to nepatvirtina. Tai suprantama – siekdami užtikrinti operacinį saugumą net ir akivaizdžius dalykus patvirtins tada, kai operacija (jei ji vyksta) bus baigta. Nors ukrainiečiai buvo išėję ir iš sudėtingesnės situacijos (pvz. Zolote), tačiau šį kartą mūšių dinamika (gynyba pralaužta greitai) indikuoja, jog galimai agresorius išmoko Zolote ir Severodonetsk pamokas. Gali būti problemų. Labai norėtume klysti.
Bakhmut.
Kelyje Bakhmut – Lysychiansk agresorius turi inciatyvą ties Lysychansk naftos perdirbimo gamykla ir Spirne, o atšaką Topolivka – Lysychansk yra perkirtęs ir kontroliuoja. Tokiu būdu agresorius ne tik grąsina atkirsti Lysychansk, bet ir judėti Siversk link. Šiame etape kritiškai svarbu išlaikyti status quo likusioje kelio iki Bakhmut dalyje ir neleisti agresoriui įsitvirtinti vakarinėje kelio dalyje. Priešingu atveju prisiveržęs priešas žygiuos ne tik link Syversk iš pietų, bet ir turės galimybę atakuoti Slaviansk iš rytų, t.y. iš užnugario. Ukrainiečiai pajėgūs išlaikyti esamą sitJuaciją kontaktinėje linijoje, o atsitraukimas iš Lysychiansk palengvintų šią užduotį.
Aplink Bakhmut agresoriaus puolimo tempas nukritęs. Mažai tikėtina, kad orkai atsisakys atsiveriančios galimybės apeiti miestą (pvz. prie Soledar) ir judėti Siversk/ Slaviansk/Kramatorsk link, tad galimai puolimas nesustos, pajėgų rotacija vyks eigoje, be didelių pauzių. Jei orkams nepavyks apeiti Bakhmut kituose taškuose (pvz. Berestove), mažai tikėtina, kad agresoriui pavyks pralaužti ukrainiečių gynybą Soledar – Bakhmut ruože.
Centras. Daugėja didelių ir gražių bum orkų pozicijų gilumoje. Į orą lekia šaudmenų , degalų sandėliai, smogta geležinkelių tinklo mazgui prie Yasinuvata. Žinant, kad orkų puolimo numušinėti čia nereikia, kadangi agresorius čia vykdo tik lokalias atakas, mintys ima kilti įvairios. Ar tik į priekį nepajudės ukrainiečiai? Stebėsime situaciją.
Zaporizhia. Ukrainiečiai toliau laiko išsikovotą placdarmą į pietus nuo Vuhledar. Tuo tarpu agresorius bando reaguoti – prie Melitopol pastebėta orkų kolona. Kur jos pajudės – link stabilizuoti padėties Vuhledar, ar į kitą ruožą sukurti problemų ukrainiečiams? Seksime situaciją.
Pietūs. Nepaisant permestų papildomų orkų oro gynybos pajėgumų, ukrainiečių aviacija toliau siaučia aplink Cherson ir Kryvi Rih. Tai leidžia lokaliomis atakomis išlaikyti iniciatyvą puolimo ašyje Mykolaiv – Cherson, bei nedideliais žingsneliais vystyti puolimą prie Potomkyne vysto.
Pabaigai šiek tiek apie Baltarusiją. Vis daugėja kalbų, kad putka baigia prispausti bulbafiurerį dalyvauti kare prieš Ukrainą ir atnaujinti Kyivo puolimą.
Viešoje erdvėje plaukioja prieštaringa informacija neva baltarusių rezervistai gauna šaukimus prisistatyti į pratybas, prie sienos su Ukraina toliau laikomi 6 baltarusių batalionai, o tuo pat metu šaudmenys iš Baltarusijos kariuomenės sandėlių vežami į Rusija ir perduodami agresoriui.
Taip pat teko girdėti apie kalbas, kad neva 1-osios gvardijos tankų armijos pagrindu formuojamas „tankų korpusas“ iš 15 000 karių, 200 tankų, 400 PKM ir BTR (tai geriausiu atveju divizija, na bet tiek to) ir neva jis bus mestas per Baltarusiją į Ukrainos šiaurę.
Negalime nuvažiuoti ir patikrinti, bet viskas skamba labai keistai. Kaip ten bebūtų, jei ir taip – Kyivo puolimas šiame etape būtų idiotiškiausias sprendimas, kokį tik agresorius galėtų priimti. Toliau tęsiantis mūšiams Donbase esamos Rusijos ir Baltarusijos pajėgos neturi jokių galimybių išspręsti taktinių, operacinių ir strateginių užduočių aplink Kyivą. Aną kartą puolė gerokai gausesnės pajėgos ir nepešė nieko. Kokie veiksmų eigos variantai:
Kol vyksta mūšis Donbase, agresorius gali bandyti ugnies priemonėmis ir manevriniais vienetais atakuoti Vakarų Ukrainą, ir taip įtakoti ukrainiečių galimybes kautis Donbase. Tai būtų mirtininkų operacija, balansuojanti ant karo su NATO ribos, bet turėtų bent šiokią tokią karinę logiką, nei antrą kartą mažomis pajėgomis pulti milijoninį Kyivą.
Užbaigti mūšį dėl Donbaso sau naudingomis sąlygomis, ir tada perorientuoti pajėgas Kyivo puolimui, o Donbase pereitį į gynybą užimtose teritorijose. Nepaisant ukrainiečių problemų prie Lysychansk, orkai neturi potencialo greitu metu pasiekti tokią pergalę, kad viso Donbaso gynyba subyrėtų, ir jie turėtų prabangą perorientuoti pajėgas link Kyiv.
Visi karine prasme nelogiški, propagandiškai kreivi variantai, kurie sveiko proto žmogui į galva neateina. Kad orkai tam gabūs parodė „kilniaširdiški atsitraukimai“ nuo Kyiv, Chernihiv, Sumy ir Zmeyinyi.
******
Ukrainos kovotojams išlaisvinus Gyvatės salą, Rusija prarado kontrolę šioje Juodosios jūros dalyje.
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Volodymyras Zelenskis, susirinkusių į NATO aukščiausio lygio vadovų susitikimą tiesmukai klausė, ką Ukraina turi padaryti, kad įstotų į NATO: „- Ar Ukraina nepakankamai sumokėjo? <…> Ar mūsų indėlis į Europos ir visos civilizacijos gynybą vis dar nepakankamas?” – klausė jis, išreikšdamas nusivylimą. „- Tai ko dar reikia?”
Karą su Rusija Ukrainos prezidentas apibūdino kaip kovą dėl teisės diktuoti sąlygas Europoje ir dėl to, kokia bus ateities pasaulio tvarka. „- Kyla klausimas – kas toliau laukia Rusijos? Moldova? Baltijos šalys? Lenkija?
Atsakymas – jos visos”, – 30-čiai NATO lyderių kalbėjo Zelenskis. „- Turime sugriauti Rusijos artilerijos pranašumą… Mums reikia daug daugiau modernių sistemų, modernios artilerijos.”
Gal kai kam per drąsūs ar įžūlūs atrodo tokie klausimai ir teiginiai, tačiau būtent taip reikia kalbėti šalies, kuriai gresia sunaikinimas, lyderiui. Tiesiai, aiškiai, be „įpakavimų“ į europinį diplomatinių vingrybių popierėlį.
J. Stoltenbergas patikino, jog Ukraina gali pasikliauti NATO, kurios parama bus iki galo, o Ukrainos vadovo lyderystę pavadino „įkvėpimu mums visiems”.
J. Bidenas pakartojo Aljanso įsipareigojimą ginti „kiekvieną centimetrą” savos teritorijos.
Tačiau Baltijos šalis neramina, kokiu būdu būtų ginamas tas centimetras? Atkovojant? Kada? Po kelių mėnesių? Kuomet, kaip teigė Estijos premjerė Kaja Kallas, miestai bus nušluoti nuo paviršiaus?
Mums atrodo, jog metas keisti retoriką, atsisakant „atgrasymo ir centimetrų gynybos“, o atvirai pareiškiant, jog jei bus užpulta kuri nors NATO narė, Maskva bus nušluota nuo žemės paviršiaus per tris valandas.
NATO paskelbs dokumentą, kuriame, kaip tvirtinama, Rusija įvardijama „didžiausia ir tiesioginė grėsme sąjungininkų saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje“.
J. Bidenas ir kiti NATO vadovai nutarė reikšmingai stiprinti pajėgas rytiniame Aljanso flange, nes Rusijos karas Ukrainoje nerodo jokių lėtėjimo ženklų. JAV numato Lenkijoje įkurti nuolatinę Penktojo armijos korpuso vadavietę, Rumunijoje išlaikyti papildomą 3 000 karių rotacinę brigadą, sustiprinti rotacinį dislokavimą Baltijos šalyse, į Jungtinę Karalystę nusiųsti dar dvi F-35 naikintuvų eskadriles, o Vokietijoje ir Italijoje dislokuoti papildomus oro gynybos ir kitus pajėgumus.
Plodami katučių dėl NATO pajėgų stiprinimo, turime suvokti, jog tokie ir kiti svarbūs bei rimti strateginiai sprendimai, kaip greitojo reagavimo pajėgų didinimas nuo 40 iki 300 tūkstančių bus įgyvendinti – geriausiu atveju – tik iki kitų metų galo. Putino ordos gali pradėti atgalinį skaičiavimą – tai riboženklis, laiko matas, per kurį Rusijai suteiktas šansas imtis veiksmų.
Jau paskelbtos naujos sankcijos Maskvai, draudžiant importuoti auksą ir apribojant naftos kainą. Ukrainai toliau tiekiama artilerija, į eilę įtrauktos JAV turimos priešraketinės gynybos sistemos NASAMS. Ar to pakaks, kad iš esmės pasikeistų karo eiga? Mes manome, kad ne.
Kai kurie NATO valstybių atstovai nerimauja, kad dėl didėjančių karo išlaidų, augančių dujų, naftos ir maisto kainų, parama Ukrainai gali sumažėti. Keletas jų įspėjo, kad jaučiamas nuovargis, išreikštas susirūpinimas, kad Aljansas gali subyrėti.
Tokie pamąstymai, mūsų galva, rodo geroką Vakarų ištižimą. Jei Vakarų valstybių piliečius ir lyderius vargina augančios kainos, dėl ko iš esmės apribojamos pramogos ir kita tuštybė, tai kokia būtų reakcija į ant namų krintančias bombas?
Gal visgi reikia tuos laikinus nepatogumus iškentėti tam, kad to neatsitiktų? Toks ištęžimas dvasioje yra didžioji Vakarų vertybinė katastrofa, kai ramus, sotus gyvenimas tampa brangesnis už gyvybę. Argi nepasakyta, kad kas „stengsis išsaugoti savo gyvybę – tas ją pražudys“?
JAV sprendimą nuolat dislokuoti dalį savo karių Lenkijoje prezidentas Andrzejus Duda sutiko labai palankiai. Daugiau nei pusė iš šiuo metu Lenkijoje esančių 12 000 JAV karių, dislokuota Rusijai įsiveržus į Ukrainą, ir liks čia visam laikui. O tai yra labai svarbu ir Lietuvai. 2018 m. Varšuva pasiūlė sumokėti iki 2 mlrd. dolerių, kad padėtų finansuoti nuolatinę JAV bazę Lenkijoje, ir net pasiūlė ją pavadinti „Trumpo fortu“.
Gal reiktų pakeisti pavadinimą „Bideno fortas“?
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas Madride patvirtino, kad Jungtinė Karalystė Rytų Europai, ypač Estijos gynybai, skirs 1 000 papildomų karių. B. Johnsono teigimu, JK siūlo Baltijos šalims „ilgalaikę paramą; partnerystę, kuri padėtų joms sustiprinti savo pajėgas ir užtikrinti, kad jos galėtų nedelsiant atremti bet kokį puolimą”.
Bravo, Borisai. Tai labai svarbu, matant virpančias kai kurių „lyderių“ kinkas. Tik būtų gerai tuos karius atsiųsti jau ryt. Šiandien.
Putinas Ašchabade pareiškė, jog darbas (karas) vyksta ramiai ir ritmingai. Viskas vyksta pagal planą. Jokių karo baigimo terminų Putinas nenurodė, kas reiškia, jog ordos judės į priekį tol, kol Vakarai kapituliuos. Arba jas sustabdys, tik klausimas – kur: Ukrainoje ar Lietuvoje.
Maskva, kurdama atsvarą G7 ir NATO susitikimams, surinko potencialių rėmėjų kompaniją, vadinamąjį Kaspijos jūros penketuką, kurį sudaro Rusija, Azerbaidžanas, Iranas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas.
Valstybių vadovai svarsto partnerystės, ekonominio bendradarbiavimo, saugumo ir kitus blabla klausimus.
Ale pamiršo gi garbės narėmis įtraukti Venesuelą, ŠK ir Braziliją. Galėtų dar kokią specialią poziciją sugalvot Talibanui, gal koks atsakingasis už pasaulio saugumą sekretorius galėtų būt?
Be esminių pakitimų. „Analitikai“ paskelbė, jog Rusija gali nepasitenkinti Luhansko ir Donecko regionais ir veržtis į Charkivą.
Jau daug kartų sakėme, kad Maskva nepasitenkins nei šiuo, nei dar kitu regionu. Kremliaus tikslas iki metų pabaigos yra Kyjivas ir visa Ukraina. Galutinis Kremliaus tikslas – JAV pajėgų išvedimas iš Europos bei grįžimas į 1997-ųjų geopolitinę situaciją iki NATO plėtros į rytus.
Šiuos tikslus, kaip ultimatumą Vakarams, Kremlius ne sykį viešai skelbė grasindamas karu prieš Ukrainą. Vakarai, manydami, kad tai kliedesiai – nereagavo. Tačiau ir šiandien būtina suvokti, jog Rusijos karas vyksta ne su Ukraina, o su Vakarais, ir Rusijos tikslai yra nepakitę.
Remiantis Ukrainos informacija, Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai Bresto ir Gomelio sričių pasienio rajonuose nagrinėja slaptos gyventojų mobilizacijos galimybes.
Lietuvai į tai verta žiūrėti pro didinamąjį stiklą.
Charkivo apylinkėse rusai toliau gina anksčiau užimtas pozicijas. Vykdo apšaudymus iš tankų, minosvaidžių, patrankų ir reaktyvinės artilerijos.
Donecko rajone, remiami artilerijos, okupantai bando blokuoti Lysičiansko miestą ir perimti greitkelio Lysičianskas – Bachmutas ruožo kontrolę. Apšaudoma civilinė infrastruktūra Lysičiansko, Verkhnijekamjankos ir Siversko gyvenviečių teritorijose.
Šiuo metu vyksta mūšiai Lysičiansko naftos perdirbimo gamykloje.
Mūsų manymu, ukrainiečiams teks pasitraukti ir iš Lysičiansko, o kol kas Ukrainos generalinis štabas siekia nualinti priešą, padarant jam kuo daugiau nuostolių.
Mielieji, mes suprantame, kad ne visuomet džiugina informacija, kurią pranešame. Tačiau tik realybės matymas, tokios, kokia ji yra bei blaivus jos vertinimas leidžia suvokti esamą padėtį. Ukraina ginasi, sėkmingai ginasi ir tai jau savaime yra labai gera žinia. O tai, jog okupantų raketos krinta ant miestų ir padaro daug žalos, sukelia neviltį ir paniką – natūralu. Maskva to ir siekia. Nepalūžkime. Išmokime kovoti esamomis sąlygomis.
******
Locked N’ Loaded
Pradėsime nuo gerų naujienų – įvyko apsikeitimas karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, 95 iš jų – Azovstal gynėjai. Šlovė didvyriams!
O dabar greitas žvilgsnis į frontą. I. Donbaso kryptis Šiaurinis Donbaso flangas.
•Charkiv. Kontaktinė linija nebejuda, vyksta lokalūs susidūrimai. Neatmestina, kad orkai kaups pajėgas dar vienai operacijai link Chuhuiv su tikslu blokuoti miestą iš rytų ir pietryčių. Agresorius toliau artilerijos ir raketų smūgiais terorizuoja miesto ir jo apylinkių civilius gyventojus.
Izyum. Orkai toliau nesėkmingai daužo galva į sieną – nepaisant atvykusių pastiprinimų Krasnopillya–Dolyna-Bohorodychne ruožas jiems neįveikiamas.
Lyman. Ukrainiečiai atrėmė orkų bandymą atakuoti Rayhorodok link. Panašu, kad agresoriaus kontroliuojamoje Severskyi Donets upės pusėje orkai pabandė pagerinti savo taktinę situaciją ir susidūrė su kitame upės krante veikiančias ukrainiečiais. Agresorius grįžo iš kur atėjęs.
Lysychansk. Pasirodė pranešimai (daugiausia iš orkų pusės), kad ukrainiečiai pradėjo atsitraukimą iš Lysychansk į naują gynybos ruožą. Šios informacijos negalime patvirtinti.
A) Išnaudodami dėkingą vietovę bei sumaniai įrengtą gynybą, ukrainiečiai neleidžia orkams priartėti prie pietinių Lysychansk pakraščių. Tuo pačiu tęsiasi sunkūs mūšiai Vovchoyarivka – Verkhnokamyanka ruože. Ukrainiečiai toliau laikosi, tačiau nublokšti agresoriaus atgal į pradines pozicijas nepavyksta. Iš dalies tai sąlygoja, kad Mykolaivka ir toliau lieka agresoriaus rankose, ukrainiečių kontratakos nedavė norimo rezultato.
B) Orkų propagandistai skelbia, kad mūšiai jau vyksta prie Maloryazantseve. Tai į vakarus nuo Lysychansk esantis priemiestis, kurio kontrolė leistų orkams blokuoti miestą iš vakarų. Tačiau tai mažai tikėtina, kadangi norėdami pasiekti Maloryazantseve, orkai turėtų kirsti kelią Verkhnokamyanka – Lysychansk, kuris yra ant aukštumos, ten labai patogios pozicijos gynybai. Galimai nedidelės žvalgybinės agresoriaus grupės ir prasiveržė, apšaudė Maloryazantseve ir tepė slides atgal (tikėkimės – nespėjo). Tai tradicinis orkų triukas viso karo metu, ypač mėgstamas Kadyrovo super Tik Tok specnazo kovotojų.
Bakhmut.
a) Kelias Bakhmut – Lysychansk ir toliau lieka no-mans-land, situacija suprastėjo. Ukrainiečiams nesugebėjus atsiimti Mykolaivka, iš šios vietovės agresorius ne tik puola į šiaurę Verkhnokamyanka link, bet ir į vakarus, Spirne link. Tokiu būdu orkų manevriniai vienetai kerta kelią Bakhmut – Lysychansk ir atakuoja Spirne gyvenvietę. Gauna į kaulus ir grįžta atgal į rytinę kelio pusę. Kitais žodžiais tariant šiame ruože no-mans-land plečiasi.
b) Svitlodarsk ruože agresorius toliau siekia išnaudoti taktinę sėkmę dešiniajame flange. Orkai pasistūmėjo keletą kilometrų Bakhmut link, ukrainiečiai juos sustabdė Klynove prieigose. Grėsmė Bakhmut iš pietų didėja, agresorius nesustodamas apšaudo miestą ir jo prieigas artilerija.
Centras. Ukrainiečiai toliau tvirtai laiko pozicijas, abi pusės aktyviai naudoja artileriją. Fiksuotas dar vienos orkų BTG išvykimas iš sektoriaus, tad čia agresoriaus pajėgos dar labiau susilpnėjo.
Zaporizhia. Vyksta mūšiai prie Yahorivka, kur agresorius bando kontratakuoti. Mūšio rezultatai šiuo metu dar neaiškūs.
Pietų kryptis.
• Kontaktinė linija nebejuda, ukrainiečiai sustabdė savo kontratakas ir persigrupuoja. Sąlyginai laisvai jaučiasi Ukrainos aviacija, todėl orkai į Cherson apylinkes permetė papildomas oro gynybos priemones (S300). Iniciatyvą savo rankose ukrainiečiai laiko tvirtai.
• Orkai skundžiasi, kad Berdiansko jūros uoste sprogimai. Kažin kas ten nutiko?
Pradėjome nuo gerų naujienų, tokiomis pat ir pabaigsime. Su kiekviena diena daugėja ukrainiečių sėkmingai atakuotų orkų šaudmenų sandėlių ir vadaviečių. Jei prieš kelias dienas sėkmingi veiksmai apsiribojo Izyum ir Lyman sektoriumi, tai dabar fejerverkai orkų pozicijų gilumoje matomi nuo Charkivo iki Chersono. Tikėtina, dirba ne tik vakarietiška ginkluotė, bet ir Tochka U raketos. Tai dar nėra tokie smūgiai, kurie visiškai sustabdytų orkų operacijas, tačiau jei pavyks išlaikyti tokį smūgių tempą ir tikslumą, jie lėtins agresoriaus galimybes palaikyti puolimo tempą, ten kur orkai puola arba galimybes apsiginti nuo ukrainiečių kontratakų, ten kur agresorius ginasi.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Karas gali baigtis per vieną dieną, pareiškė Putino melo fabriko vadovas Peskovas. „Ukrainos pusė gali viską užbaigti iki šios paros pabaigos, mums reikia įsakymo nacionalistiniams daliniams sudėti ginklus, įsakymo Ukrainos kariuomenei sudėti ginklus ir turi (Ukrainos pusė) įvykdyti Rusijos Federacijos sąlygas. Viskas gali baigtis iki dienos pabaigos. Visa kita – Ukrainos valstybės vadovo mintys”.
Kurgi ne. Putino gauja nori, kad Kyjivas kapituliuotų, o Ukrainą užplūstų kraugerių driskių legionai. Mūsų giliu įsitikinimu, net jei šiandien pasikeistų politinė valdžia Kyjive, šimtai tūkstančių ukrainiečių ir toliau priešintųsi iki mirties.
Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas vyks į Ukrainą spręsti saugumo garantijos klausimų. Tam tikslui prezidento V. Zelenskio nutarimu kuriama patariamoji grupė, kuri darbą pradės artimiausiu metu. Siekiant pagerinti Ukrainos kariuomenės aprūpinimo koordinavimą, bus sudaryta dar viena – strateginė grupė, kurią sudarys Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, Ukrainos gynybos ministerijos atstovai, JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių partnerių atstovai. Ukrainos pusė nori, kad Kinija ir Indija taip pat taptų šalies saugumo garantais.
„Kadangi Rusija vykdo nepagrįstą, neišprovokuotą ir neteisėtą karą prieš Ukrainą, raginame Kiniją spausti Rusiją nedelsiant įvykdyti teisiškai privalomą 2022 m. kovo 16 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo nutartį, laikytis atitinkamų JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų ir nutraukti karinę agresiją – nedelsiant ir besąlygiškai išvesti savo karius iš Ukrainos”, – pareiškė G7 vadovai.
Nereikia nieko nei spausti, nei pareikšti. Reikia spirti žudikui į snukį. Pareiškimus bus galima daryti vėliau, žudikui laukiant eilės prie ešafoto.
Niekines pareigas Rusijos saugumo taryboje užimantis, klouno – grasintojo pareigas iš Žirinovsko perėmęs Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad bandymai grąžinti okupuotą Krymo pusiasalį bus vertinami kaip karo Rusijai paskelbimas.
Taip, kaip ir kiti bandymai grąžinti kitas okupuotas teritorijas. Paprasta, iki kraujo žinoma ir labai gerai Kremliuje išmokta A. Selivanovo pamoka, dėstyta dar 2008-aisiais: ant mažytės ugnies lėtai verdama varlė, įdėta į šaltą vandenį, taip ir išvirs, nesupratusi, kas nutiko. Kitaip sakant, užgrobti po truputį, aneskuoti dalimis.
Ukrainos gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas jam atsakė, jog Krymas bus susigrąžintas „be jokių bandymų, akimirksniu“. Medvedevas yra grasinęs, jog bandymai atimti iš Rusijos Krymą virs Trečiuoju pasauliniu karu.
JAV prezidentas Joe Bidenas rengiasi liepos viduryje vykti į Saudo Arabiją, kur tarsis dėl papildomų naftos barelių gavybos. Tuo siekiama kontroliuoti infliaciją ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose. „- Pasaulis baigia išnaudoti visų lygių energijos pajėgumus”, – neseniai pareiškė Saudo Arabijos energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas. Tuo tarpu ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pranešė, kad jo komanda tarpininkaus galimose būsimose netiesioginėse JAV ir Irano derybose.
Ups… kas galėjo pagalvot apie JAV derybas su Iranu dėl naftos, einant, taip sakant, į svečius su įtupstu. Tačiau esant ekstremaliai situacijai iš kelių priešų renkiesi mažiausią.
Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas, kaip ir anksčiau nuspėjome, „leido“ Švedijai ir Suomijai stoti į NATO. Pasirašytas memorandumas, kuriame pabrėžiamas Suomijos, Švedijos ir Turkijos įsipareigojimas „visokeriopai remti kovą su grėsmėmis viena kitos saugumui”.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas perspėja, jog Baltarusija paskelbė apie karines mokymo stovyklas prie sienos, kurių metu galimos provokacijos. Birželio 28 – liepos 16 d. Gomelio srityje planuojamos karinės pratybos su šauktiniais, o Bresto srities pasienio rajonuose Voluinės ir Polesės kryptimis tęsiamas gynybinių pozicijų inžinerinės įrangos statymas.
Rusija grasina smūgiais Madridui, Vašingtonui, Londonui, Paryžiui, Berlynui ir Briuseliui. Prieš NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Madride „Roskosmos” paskelbė palydovines nuotraukas, kuriose užfiksuota susitikimo vieta ir Ukrainą remiantys „sprendimų priėmimo centrai”: Baltieji rūmai, Pentagonas, NATO vadavietė ir kt. Valstybinė driskių korporacija pareiškė, kad šiame aukščiausiojo lygio susitikime „Vakarų šalys paskelbs Rusiją savo didžiausiu priešu”, ir pasižymėjo tikslias šių objektų koordinates „jei kartais prireiktų”.
Sprendžiant iš Rusijos veiksmų ant žemės, galima sudėlioti tokius artimiausius operacinius okupanto tikslus: Slovjansko ir Kramatorsko užėmimas, leidžiantis galutinai užimti visą Donbasą (Luhansko ir Donecko administracines sritis), toliau persigrupavimas ir pajėgų sutelkimas ruošiantis pulti Mykolajivo/Zaporižės kryptimis, išlaikant gynybines pozicijas šiaurės rytuose. Mykolajivo, Zaporižės puolimas, neatsisakant plano užimti Kryvij Rihą, yra būtinas siekiant vėliau pulti Odesą ir užimti miestą, atkertant Ukrainą nuo jūros. Galiausiai, paskutinis etapas, matyt, jau rudenį – Kyjivo puolimas keliomis kryptimis.
Šiuos planus teks perdėlioti, nes ukrainiečiai nesiruošia pasiduoti. Nieko tokio, rusams tai – ne pirmas kartas.
Rašistai raketomis smogė techninio aptarnavimo stočiai Dniepropetrovsko mieste: darbuotojai po griuvėsiais, gelbėtojai gesina gaisrą. Tai buvo geriausias dyzelinių automobilių servisas visame mieste. Okupantai taip pat pataikė ir į miesto degalinę.
Šįryt 2 žmonės žuvo, 3 sužeisti po to, kai Rusijos raketa pataikė į gyvenamųjų namų kvartalą Mykolajive.
Rusija taip pat surengė atakas gradais ir sraigtasparniais Sumų regione. Yra žuvusių ir sužeistų civilių, aukų skaičius tikslinamas.
Slovjansko kryptimi rusai mėgina sudaryti sąlygas puolimui.
Pagrindinės ordos pajėgos sutelktos atakoms Lysičiansko ir Bachmuto kryptimis, siekiant apsupti Lysičiansko miestą. Iš Avdijivkos ir Bachmuto į Novopavlovsko kryptį okupantai perkėlė dvi taktines batalionų grupes.
Ukrainos lėktuvai ir sraigtasparniai toliau smogia priešo gyvosios jėgos ir karinės technikos telkiniams pietuose. Pranešama apie sprogimus karinės rusų amunicijos sandėliuose.
Negali sakyti, kad didžiausio šių dienų lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio vardas po jo mirties (1944-2019) buvo ištiktas visuotinės tylos, – net nesuinteresuotas pilietis interneto platybėse tyčia ar netyčia užeidavo ir jo esė, citatų ar komentarų, tačiau profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: mano elementorius buvo Homeras” yra pirmasis leidinys, pasirodęs laiko ratui sukantis be šios iškilios asmenybės. Vienur kitur jau sutikta ir apkalbėta knyga praėjusią savaitę buvo pristatyta ir filosofo gimtajame Panevėžio mieste, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris ir Viktorijos Daujotytės knyga apie jį. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Vietos meilė
Čia, Šermukšnių gatvėje, kurioje tebestovi A.Šliogerio tėvų namas, kur jis gimė (1944), augo ir gyveno iki studijų Vilniaus universitete, jau vyksta parengiamieji A.Šliogerio vardo skvero darbai. G.Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai filosofo žmona Zita Šliogerienė patikėjo ne tik rankraščių, bet ir asmeninę jo biblioteką. Ne veltui renginio metu nuaidėjo mintis būtent Panevėžyje steigti ir A.Šliogerio studijų centrą.
„Gal ateis laikas, kai jis bus svarbus pasauliui, – kalbėjo A.Šliogerio mokinys, VU filosofijos doktorantas Justas Kučinskas, – ir kils klausimas, kur viskas prasidėjo, kur yra ta vieta.
Mes žinome, kad šiandien tyrinėtojai važiuoja į tas vietas, kur mąstė Nyčė, Heidegeris, Sartras, nes vis aiškiau, kad vieta, kurioje mąstoma ir žmonės, su kuriais mąstoma, yra ta aura, neatsiejama nuo to, kas sumąstoma.”
Apie ypatingą vietos reikšmę žmogaus gyvenime kalbėjo ir pats filosofas, sugalvojęs ir atitinkamą terminą filotopija, reiškiantį vietos meilę arba meilę vietai. Jo manymu, užmiršdamas tėvynę žmogus sugyvulėja.
Knygos autorė V.Daujotytė, priminusi filosofo veikalą, „Būtis ir pasaulis”, kuriame ir įtvirtintas vietos meilės terminas, sakė: „1977 m. Šliogeris ima ant pečių tą kryžių išvesti savo tautą iš pačių tamsiausių brežnevizmo laikų.
Ar tauta suvokia, kad A.Šliogeris yra paskutinis didis mūsų rašytojas, kalbos rašytojas, rankos rašto kūrėjas?
Todėl jo rankraštynas turi tiek daug reikšmių ir prasmių, apie kurias dera galvoti… Kol mes turėsime mylimą lauką, žemę, kol mes jausime buvimą savo vietoje, kol suvoksime, kad tas buvimas iš tiesų ir yra vienintelis galimas atvirumas būčiai, vienintelis žmogaus įsišaknijimo būdas. Jam atrodė, kad filotopija yra bent jau vienas išėjimo iš tamsiųjų amžių būdas.”
Knygos viltis
Literatūros tyrinėtoja V.Daujotytė kalbėjo, savo knyga vykdžiusi užduotį: pamatyti, suvokti, suprasti ir pabandyti kiek įmanoma paprasčiau pasakyti, ką matė ir suprato A.Šliogeris. „Nesu turėjusi jokių didelių tikslų, jokių didelių iliuzijų, kad pasakysiu apie Arvydą kažką, kas nebūtų žinoma, bet vis nedidelė mane paguodžianti viltis: o gal?..
O gal iš tiesų nebūtų niekam atėjusi į galvą mintis apie iškelti į centrą lyg nereikšmingą epizodą, lyg fragmentą apie Čiurlionį ir pasakyti, patvirtinti, kad tai likimo, arba vienos sielos istorija. Atskira mintelė apie sielą: sielos problemos, sielos minties atnaujinimas arba sugrįžimas prie sielos buvo gal ir paskutinioji vėlyvoji Arvydo pasija…”
Filosofas J.Kučinskas naują knygą pavadino gaivaus oro gurkšniu iš tuštėjančio ir beprasmėjančio pasaulio; anot jo, atsiranda knyga, kuria vėl keliamas tikslas mąstyti kartu su A.Šliogeriu, autorei „saikingai švelniai įterpiant, paliekant vietos ir trečiajam (skaitytojui) pamąstyti kartu”. Tai ypač aktualu mūsų dienomis, kai žmonių pasirenkama pozicija dažniausiai nėra savarankiško mąstymo išdava. „Mūsų karta šį gebėjimą baigia prarasti”, – sakė J.Kučinskas.
Knygos sutiktuvėms dirigavęs kultūros istorikas Darius Kuolys sakė, jog knyga „Arvydas Šliogeris: mano elementorius buvo Homeras” esanti profesorės pokalbis su bičiuliu filosofu, į kurį bandoma įtraukti ir skaitytoją, ir ne tik jį, bet ir Homerą, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą, Alberą Kamiu (Albert Camus), Francą Kafką (Franz Kafka)…”
Dėl autorės pasirinktos autentiškos ir itin originalios prieigos, anot filosofo Naglio Kardelio, ši knyga gali patarnauti kaip nestandartinis įvadas ne tik į paties A.Šliogerio filosofiją, bet ir į filosofiją apskritai.
Filosofo įžvalgos
D.Kuolys minėjo ir garsųjį A.Šliogerio esė „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai”, kur filosofas kalbėjo rūsčiai, net šokiruodamas publiką. Prof. V.Daujotytė paliudijo, kad prieš dešimtmetį šis filosofo esė buvo sukėlęs tikrą šaršalą, buvo žmonių, manančių, kad ši publikacija pakenks Mokslų akademijos įvaizdžiui, tačiau vis dėlto jis buvo išspausdintas 2012 metų straipsnių rinkinyje „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos” („Tyto alba”). Siūlome skaitytojui keletą šio A.Šliogerio esė fragmentų.
„Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė.
Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).
Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais.
Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą. (…) kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai- Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą.”
„Jokia bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir tikėtis išlikti, jeigu ji neturi dviejų pamatinių dalykų: nerašyto garbės kodekso (ne vadinamųjų įstatymų ir teisės kodeksų) ir kritinės masės žmonių, šį garbės kodeksą įkūnijančių, saugančių ir ginančių savo laikysena, elgesiu ir kalbėsena.
Graikai tokius žmones vadina aristos, romėnai nobiliais, patricijais, kitos tautos kitaip, bet be išimties galioja tokia taisyklė: jeigu sunaikinama savaime nunyksta arba išsigimsta tokių pavyzdinių žmonių kritinė masė, bendruomenė pasmerkta žlugti, ji lėtai supūva arba išnyksta dėl kokio nors katastrofiško įvykio ar tokių įvykių grandinės. Be aristos, bendruomenė suserga imunodeficito sindromu ar tiesiog praranda paprasčiausią savisaugos instinktą; godžiai gerdama nuodus, ji naiviai mano, kad geria kilnų vyną.
Aristos, pavyzdinio žmogaus, portretą nutapyti nesunku: tai drąsus, taurus, kilniaširdis, laisvas, išdidus, autonomiškas, galingo intelekto, išsilavinęs žmogus, sąmoningai egoistinio intereso sritį atskiriantis nuo bendruomenės arba bendrojo intereso srities, bet aiškiai žinantis, jog negalima bendrojo intereso be saiko aukoti, kad patenkintum egoistinius savo poreikius, t. y. jį traktuoti tik instrumentiškai, nes, griaudamas bendruomenę, jis griauna ir savo paties galimybės išlikti sąlygas, vadinasi, kenkia sau pačiam ir savo palikuonims.”
„Antras lietuvio sielą naikinantis ir Lietuvą griaunantis veiksnys, taigi ir grėsmė Lietuvos išlikimui, irgi susijęs su Ekranu, tačiau šiuo atveju ne su formaliąja Ekrano informacinės ideologijos struktūra, o su ideologinės informacijos turiniu, rymančiu ant trijų banginių: prabangos ir parazito apoteozės, pornografijos ir smurto propagandos ir vadinamųjų lygių galimybių fantomo.
Jeigu Ekrano stabmeldystė turėtų savo dekalogą, jo pirmasis įsakymas skambėtų maždaug taip: „Tu privalai (ir gali) gyventi prabangiai!” Pagrindinė lietuviškojo Ekrano tema – „linksmybės visą parą!”, kaip teigia kažkoks olia-lia zvonkinės-valinskinės gaujos personažas.
Šių linksmybių ašis – atvirai, ciniškai, naiviai, netgi, sakyčiau, mužikiškai propaguojama vulgarybė pačiais šlykščiausiais jos pavidalais – atvirai propaguojama arba dažniau figos lapeliais pridengiama pornografija, kurios centrinis stabas yra vadinamasis seksualumas, tapęs tikrų tikriausiu globaliniu gobtuvu, maukšlinamu ne tik ant hominido, bet ir ant niekuo dėtų nežmogiškųjų daiktų ar įvykių: viskas tapo seksualu, pradedant Ekrano kekšės pasturgaliu, baigiant karve ir buldozeriu”.
„Kadaise elitu buvo vadinama, kaip sako graikai ir romėnai, geriausių – gabiausių, tauriausių, drąsiausių, garbingiausių, atsakingiausių, aukščiausio išsilavinimo, kilniakalbių kilniaveiksmių tauraus elgesio ir kilnios laikysenos – visuomenės narių kritinė masė, be kurios neįmanomas joks normalus visuomenės egzistavimas.
Beje, jei pasakysiu labai tiksliai, pagrindinė elito žmogaus teisė, pavyzdžiui, Graikijos poliuose, Romos respublikoje ar net Vakarų monarchijose buvo teisė mirti, nes tik kilmingasis turėjo teisę nešioti ginklą ir juo naudotis, pirmiausia kaip karys, gindavęs savo tėvynę pačiuose žiauriausiuose mūšiuose ir galiausiai žūdavęs.
Patricijai, eupatridai, kraujo ir kalbos aristokratija – štai kas sudarydavo tikrąjį elitą. Dabartinio elito, ir ne tik Lietuvoje, populiaciją sudaro visiška klasikinio elito priešingybė, „žemasis” hominidas, savo egzistenciją ir mąstyseną nukreipęs į mano jau minėtus vulgariausius žmogaus ir bendruomenės gyvenimo pavidalus – seksą, lėbavimą, skudurų, brangių žaisliukų, mados, pornografijos – galų gale į vulgariausiu pavidalu demonstruojamo turto apoteozę, podiumo sindromą („žvaigždė”, „įžymybė”, „garsenybė”), banditiškai suprantamą galią ir jos demonstravimą ciniškai išlaidaujant, užsiimant korupcija ir grūmojant kumščiu.
Mūsiškio elito provaizdis, deja, ir vėl yra holivudiškojo stiliaus Ekrano žvaigždė, stropiai mėgdžiojanti prostitutės ar bandito gyvenimo stilių, gestus, elgseną ir net kalbėseną”.
„…po penkiasdešimties metų Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos, bus likę nebent Amerikos indėnų stiliaus rezervatų, kuriuose tautiškai aprengtos, bet lietuvių kalbos nebemokančios lietuvaitės gryname ore šoks tautinius šokius žiopliams turistams, o specialiai įrengtose kaimo stiliaus gryčiose teiks kitokio pobūdžio paslaugas pinigingiems globaliniams kuiliams”.
Liepos mėnesį Rusija gali nutraukti dujų tiekimą „Nord Stream-1” dujotiekiu. Dujotiekis uždaromas remontui. Neva. Kaip kadaise naftotiekis “Družba” į Lietuvą. Beje, „taisymo” darbai vyksta iki šiol. Vokietijos vicekancleris Robertas Habeckas pareiškė, kad Rusija gali iš viso neatnaujinti gamtinių dujų tiekimo į Europą po liepos 11 – osios. Tuo tarpu ES rengia nepaprastosios padėties planą, kaip apsieiti be Rusijos energijos. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad šiais veiksmais siekiama atsisakyti rusiškos anglies, naftos ir gamtinių dujų bei spartinti atsinaujinančiosios energijos, pavyzdžiui, vėjo ir saulės, plėtrą.
Viskas labai gerai. Europa ketina atsisakyti rusiškų dujų importo palaipsniui iki ateinančių metų pabaigos. Mes planuojam planuojam, o Rusija tik pyst – ir dujų nebetiekia. Roges reikia ruošt vasarą.
Automobilių gamintojai, įskaitant „Ford” ir „Volvo”, viešai pritarė ES planui iki 2035 m. nutraukti automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimą.
Putinas pareiškė, kad „precedento neturintis politinis ir socialinis spaudimas” iš Vakarų ir daugybė sankcijų verčia Baltarusiją greičiau integruotis į Rusiją. „<…> – Verčia mus paspartinti vienijimosi procesą”, – sakė Putinas.
Na tai ar vis dar Lietuvoje yra norinčių kaip papūgoms kartoti Putino žodžius, kad būtent Lietuva pastūmėjo Baltarusiją link Rusijos? Visada buvo akivaizdu, kad Lukašenkos režimas – Kremliaus produktas. Niekur jų nepastumdysi ir nepatraukiosi, tiedu vyrai nuo seno susirakinę, kaip kokie seni… oi, atsiprašom. Ne, ne jų.
JAV žvalgyba praneša, jog dėl partizaninės veiklos Kremliui vis sunkiau tvarkytis okupuotose teritorijose. Per tris savaites įvykdyti trys pasikėsinimai į prorusiškus pareigūnus ir kolaborantus. Didėjantis Ukrainos partizanų aktyvumas yra labai rimtas iššūkis rusams. JAV mano, kad Kremlius neturi tiek pajėgų, kad pajėgtų pilnai kontroliuoti Chersono apskritį ir galiausiai susidurs tiek su partizanų, tiek su vietos gyventojų kontrpuolimu.
Kiek pataisome JAV „žvalgybą”: partizanai yra vietiniai gyventojai.
Ukraina paragino areštuoti Rusijos laivą, gabenantį vogtus grūdus iš Ukrainos ir konfiskuoti krovinį. Šiuo metu laivas stovi prie Turkijos krantų. Kol kas neaišku, kas krovinio pirkėjas, nes Rusija kaltinimus neigia. Turkijos diktatorius Erdoganas garsėja “pragmatiška” politika, draugaujant ir su Kremliumi, ir su Kyjivu. Ar tai bendras planas pasidalinti pelną už pavogtus grūdus – paaiškės netrukus.
Vokietija pasmerkė įtariamas (?!) Rusijos raketų atakas Ukrainos Odesos regione.
Mums tai visai nekeista. Na, kad “įtariamas“. Įrodymų gi, kad jas paleido Rusija, „nėra”. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą, Rusijos dėl karo iš viso negalima kaltinti. Tik įtarti. Ir pareikšti susirūpinimą. Rusija „galbūt” svaidosi raketomis. Vokietija – tikrai – pasmerkimais dėl „galbūt”.
Gražu. Tokios nūnai karo tarp rytų ir vakarų subtilybės.
Norvegija paskelbė per dvejus metus Ukrainai skirsianti 1 mlrd. dolerių paramą, o JK – 1 mlrd. svarų strelingų dar šiais metais.
Po apsikeitimo karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, įskaitant 95 „Azovstal” gynėjus. Šių kariškių būklė itin sunki: dauguma sunkiai sužeisti, amputuotos rankos, kojos, šautinės žaizdos, sunkūs nudegimai. Neaišku, ar tai „Azovo” kariai, ar kiti Mariupolio gynėjai. Mažytis žingsnelis, tik nežinome, kokia to kaina.
Buvęs JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas sukritikavo Rusijos karą Ukrainoje ir pareiškė, jog pasaulis „dabar stebi, kaip Rusija nyksta mūsų akyse”, o jos generolus išvadino „nekompetentingais”.
Och, pareiškimai. Bet JAV tikrai be jų dar ir labai, labai daug daro keisdamos situaciją mūšio lauke.
Rusai vykdo „raketinio teroro” taktiką miestuose, siekiant įbauginti žmones ir priversti juos spausti Ukrainos valdžią daryti nuolaidas Kremliui. Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, iš viso Rusija į Ukrainą nuo vasario 24 dienos paleido apie 3 000 raketų.
Kadangi bukagalviai driskiai siekia išgąsdinti ne tik Ukrainą, bet ir kinkas drebinančius Vakarų valstybių varškėčius, tokių atakų, žinoma, tik daugės.
Baltarusija pratęsė ginkluotosiose pajėgose vykdomus mokymus iki liepos 9 d. Šaukimai gyventojams įteikiami per Gomelio srities karinius komisariatus. Ukraina teigia, jog gudų gydytojams pranešta apie draudimą išvykti už šalies ribų.
Charkivo kryptimi okupantų daliniai stengiasi sulaikyti ukrainiečių kontrpuolimą.
Okupantams pavyko forsuoti Severskio Donecą ir pasistūmėti iki pat Šypilovkos-Novodružesko linijos. Tai dar labiau apsunkino Lysičiansko gynimą. Smarkūs mūšiai vyksta netoli Verchnekamenkos ir Maloriazancevo. Driskiai siekia prasiveržti Zolotariovkos ir Belogorovkos kryptimi, kad galutinai užblokuotų Lysičianską.
Slovjanskas apšaudytas kasetiniais sprogmenimis, keturi žmonės žuvo.
Rusijos okupantai suintensyvino kovinius veiksmus Kramatorsko kryptimi.
Pranešama, kad Ukrainos haubicos M777 sunaikino Rusijos amunicijos sandėlį Zaporižės srityje.
Nepatvirtintais duomenimis Ukrainos artilerija sunaikino didžiulį ginklų arsenalą rusų okupuotame Popasnos mieste.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad štabo viršininkas Gerasimovas aplankė karius, dalyvaujančius karinėje operacijoje prieš Ukrainą. Mhm. Gyvas, gyvatė. O gal ir ne. Bent jau dvasine prasme – supuvęs.
Rusų okupantai ir kolaborantai labai bijo vietinių gyventojų. Chersono srityje visi vadovai važinėja tik su apsauga, šarvuotais automobiliais ir neperšaunamomis liemenėmis. Šioje srityje Rusijos pajėgos įvedė rublį ir dalina rusiškus pasus.
Mariupolyje, po miesto „išlaisvinimo” nuo žemės paviršiaus, visi miesto simboliai perdažyti Rusijos spalvomis. Kažkokios Donecko liaudies respublika pakeitė kelio ženklus iš ukrainietiškų į rusiškus.
Ženklus ir blėkeles galima pakeist bei perdažyt per penkias minutes. Tačiau žmonių širdžių ir protų – taip lengvai nepakeisi.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas.
Charkiv. Ukrainiečiams pavyko stabilizuoti padėtį, dažnėja atvejų kai jie inicijuoja lokalias kontratakas. Tačiau toliau iniciatyvą, persvarą ugnimi ir manevriniais vienetais turi priešas. Susidaro įspūdis, kad jis ima koncentruoti pajėgas šiauriniame sektoriaus ruože. Tad nedrąsiai galima daryti prielaidą, kad atsisakė planų judėti Chuhuiv link (pietrytinis ruožas) ir pabandys maksimaliai įsitvirtinti šiauriniame ruože.
Izyum. Agresorius lokaliomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms užimti patogesnes pozicijas gynybai. Ukrainiečiai ginasi, pereidinėja į kontratakas. Neaiškus puolimo Slaviansk link likimas. Pirma „mirė“ orkų Lyman sektorius, dabar „merdėja“ Izyum grupuotė. Ar tai tik laikina ir orkai į Izyum permes naujas pajėgas ir atnaujins puolimą? Ar visgi Izyum – Lyman grupuotės stos į gynybą ir bandys laikyti prikausčiusios dalį ukrainiečių pajėgų, kol orkai sieks sėkmę vystyti nuo Lysychansk ir Bakhmut? Stebėsime situaciją.
Lysychansk. Situacija toliau išlieka bloga. Tiesa, ukrainiečiai neleidžia agresoriui pasiekti vakarinių miesto prieigų (mūšiai vyksta pietiniuose ir pietvkariniuose miesto pakraščiuose), stabdo orkų puolimą ašyje Verkhnokamyanka – Bilohorivka, artilerija naikina agresoriaus šaudmenų sandėlius. Tačiau iniciatyvą savo rankose visiškai turi agresorius, jis diktuoja mūšio tempą. Ukrainiečių grupuotės blokavimas ar apsupimas realus, o atsitraukimas komplikuotas (kelias link Syversk apšaudomas kryžmine artilerijos ugnim iš pietų ir šiaurės). Neatmestina, kad orkai netrukus suaktyvins pastangas pulti Lysychansk iš šiaurės (Pryvillia). Tuo pačiu galima laukti orkų bandymų vėl persikelti per Severskyi Donec upę Bilohorivka apylinkėse ir iš šiaurės užblokuoti ukrainiečių atsitraukimo kelius į Syversk.
Bakhmut. Ukrainiečių artileristai keičia mūsų vakarykštes prognozes. Taip, agresoriaus grupuotė sektoriuje tikrai galinga (gal galingiausia fronte) ir turi potencialo be didelių puolimo pauzių rotuoti pajėgas. Tačiau ukrainiečiams sunaikinus didelį šaudmenų sandėlį prie Popasna, ši agresoriaus grupuotė nebegali išlaikyti tos persvaros ugnimi, kurią turėjo dar vakar. Tai nereiškia, kad orkai nebeturi kuom šaudyti. Jie vis dar turi persvarą ugnimi, tačiau jos negalės ilgai išlaikyti, jei tektų remti puolančius manevrinius vienetus. Todėl aktyvūs puolamieji orkų veiksmai aprimo, vyksta lokalūs susidūrimai.
Centras ir Zaporizhia: be didelių pakitimų, daug darbo abiejų pusių artilerijai.
Pietų kryptis.
Ukrainiečiai ir toliau nežymiai, bet stumia agresorių nuo Kryvyi Rih. Atakos nedidelės, laimėjimai – po kelis kilometrus per dieną. Bet visgi tokia tendencija yra maloni, kadangi orkai priversti permetinėti į šį ruožą rezervus. Tai leidžia atsikvėpti ir persigrupuoti Mykolaiv – Cherson puolimo ašyje į gynybą stojusioms ukrainiečių pajėgoms. Ir čia karo dievas ukrainiečių pusėje – sunaikintas šaudmenų sandėlis prie Chornobaivka. Again.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Vis daugiau duomenų, kad agresorius pereina į gynybą. Atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože nors ir atkaklios, tačiau lokalios. Orkai bando pasigerinti savo taktinę situaciją.
Lyman. Be pakitimų.
Lysychansk. Padėtis toliau nuosekliai blogėja. Neaiški padėtis Verkhnokamyanka, tačiau Lysychansk naftos perdirbimo gamykloje orkai stumiasi į priekį, turi iniciatyvą Vovchoyarivka, mūšiai vyksta pietinėse ir pietvakarinėse miesto prieigose. Informacijos daugėja, kad ukrainiečiai su mūšiais traukiasi į naujas gynybines pozicijas, tačiau oficialūs Ukrainos šaltiniai to nepatvirtina. Tai suprantama – siekdami užtikrinti operacinį saugumą net ir akivaizdžius dalykus patvirtins tada, kai operacija (jei ji vyksta) bus baigta. Nors ukrainiečiai buvo išėję ir iš sudėtingesnės situacijos (pvz. Zolote), tačiau šį kartą mūšių dinamika (gynyba pralaužta greitai) indikuoja, jog galimai agresorius išmoko Zolote ir Severodonetsk pamokas. Gali būti problemų. Labai norėtume klysti.
Bakhmut.
Kelyje Bakhmut – Lysychiansk agresorius turi inciatyvą ties Lysychansk naftos perdirbimo gamykla ir Spirne, o atšaką Topolivka – Lysychansk yra perkirtęs ir kontroliuoja. Tokiu būdu agresorius ne tik grąsina atkirsti Lysychansk, bet ir judėti Siversk link. Šiame etape kritiškai svarbu išlaikyti status quo likusioje kelio iki Bakhmut dalyje ir neleisti agresoriui įsitvirtinti vakarinėje kelio dalyje. Priešingu atveju prisiveržęs priešas žygiuos ne tik link Syversk iš pietų, bet ir turės galimybę atakuoti Slaviansk iš rytų, t.y. iš užnugario. Ukrainiečiai pajėgūs išlaikyti esamą sitJuaciją kontaktinėje linijoje, o atsitraukimas iš Lysychiansk palengvintų šią užduotį.
Aplink Bakhmut agresoriaus puolimo tempas nukritęs. Mažai tikėtina, kad orkai atsisakys atsiveriančios galimybės apeiti miestą (pvz. prie Soledar) ir judėti Siversk/ Slaviansk/Kramatorsk link, tad galimai puolimas nesustos, pajėgų rotacija vyks eigoje, be didelių pauzių. Jei orkams nepavyks apeiti Bakhmut kituose taškuose (pvz. Berestove), mažai tikėtina, kad agresoriui pavyks pralaužti ukrainiečių gynybą Soledar – Bakhmut ruože.
Centras. Daugėja didelių ir gražių bum orkų pozicijų gilumoje. Į orą lekia šaudmenų , degalų sandėliai, smogta geležinkelių tinklo mazgui prie Yasinuvata. Žinant, kad orkų puolimo numušinėti čia nereikia, kadangi agresorius čia vykdo tik lokalias atakas, mintys ima kilti įvairios. Ar tik į priekį nepajudės ukrainiečiai? Stebėsime situaciją.
Zaporizhia. Ukrainiečiai toliau laiko išsikovotą placdarmą į pietus nuo Vuhledar. Tuo tarpu agresorius bando reaguoti – prie Melitopol pastebėta orkų kolona. Kur jos pajudės – link stabilizuoti padėties Vuhledar, ar į kitą ruožą sukurti problemų ukrainiečiams? Seksime situaciją.
Pietūs. Nepaisant permestų papildomų orkų oro gynybos pajėgumų, ukrainiečių aviacija toliau siaučia aplink Cherson ir Kryvi Rih. Tai leidžia lokaliomis atakomis išlaikyti iniciatyvą puolimo ašyje Mykolaiv – Cherson, bei nedideliais žingsneliais vystyti puolimą prie Potomkyne vysto.
Pabaigai šiek tiek apie Baltarusiją. Vis daugėja kalbų, kad putka baigia prispausti bulbafiurerį dalyvauti kare prieš Ukrainą ir atnaujinti Kyivo puolimą.
Viešoje erdvėje plaukioja prieštaringa informacija neva baltarusių rezervistai gauna šaukimus prisistatyti į pratybas, prie sienos su Ukraina toliau laikomi 6 baltarusių batalionai, o tuo pat metu šaudmenys iš Baltarusijos kariuomenės sandėlių vežami į Rusija ir perduodami agresoriui.
Taip pat teko girdėti apie kalbas, kad neva 1-osios gvardijos tankų armijos pagrindu formuojamas „tankų korpusas“ iš 15 000 karių, 200 tankų, 400 PKM ir BTR (tai geriausiu atveju divizija, na bet tiek to) ir neva jis bus mestas per Baltarusiją į Ukrainos šiaurę.
Negalime nuvažiuoti ir patikrinti, bet viskas skamba labai keistai. Kaip ten bebūtų, jei ir taip – Kyivo puolimas šiame etape būtų idiotiškiausias sprendimas, kokį tik agresorius galėtų priimti. Toliau tęsiantis mūšiams Donbase esamos Rusijos ir Baltarusijos pajėgos neturi jokių galimybių išspręsti taktinių, operacinių ir strateginių užduočių aplink Kyivą. Aną kartą puolė gerokai gausesnės pajėgos ir nepešė nieko. Kokie veiksmų eigos variantai:
Kol vyksta mūšis Donbase, agresorius gali bandyti ugnies priemonėmis ir manevriniais vienetais atakuoti Vakarų Ukrainą, ir taip įtakoti ukrainiečių galimybes kautis Donbase. Tai būtų mirtininkų operacija, balansuojanti ant karo su NATO ribos, bet turėtų bent šiokią tokią karinę logiką, nei antrą kartą mažomis pajėgomis pulti milijoninį Kyivą.
Užbaigti mūšį dėl Donbaso sau naudingomis sąlygomis, ir tada perorientuoti pajėgas Kyivo puolimui, o Donbase pereitį į gynybą užimtose teritorijose. Nepaisant ukrainiečių problemų prie Lysychansk, orkai neturi potencialo greitu metu pasiekti tokią pergalę, kad viso Donbaso gynyba subyrėtų, ir jie turėtų prabangą perorientuoti pajėgas link Kyiv.
Visi karine prasme nelogiški, propagandiškai kreivi variantai, kurie sveiko proto žmogui į galva neateina. Kad orkai tam gabūs parodė „kilniaširdiški atsitraukimai“ nuo Kyiv, Chernihiv, Sumy ir Zmeyinyi.
******
Ukrainos kovotojams išlaisvinus Gyvatės salą, Rusija prarado kontrolę šioje Juodosios jūros dalyje.
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Volodymyras Zelenskis, susirinkusių į NATO aukščiausio lygio vadovų susitikimą tiesmukai klausė, ką Ukraina turi padaryti, kad įstotų į NATO: „- Ar Ukraina nepakankamai sumokėjo? <…> Ar mūsų indėlis į Europos ir visos civilizacijos gynybą vis dar nepakankamas?” – klausė jis, išreikšdamas nusivylimą. „- Tai ko dar reikia?”
Karą su Rusija Ukrainos prezidentas apibūdino kaip kovą dėl teisės diktuoti sąlygas Europoje ir dėl to, kokia bus ateities pasaulio tvarka. „- Kyla klausimas – kas toliau laukia Rusijos? Moldova? Baltijos šalys? Lenkija?
Atsakymas – jos visos”, – 30-čiai NATO lyderių kalbėjo Zelenskis. „- Turime sugriauti Rusijos artilerijos pranašumą… Mums reikia daug daugiau modernių sistemų, modernios artilerijos.”
Gal kai kam per drąsūs ar įžūlūs atrodo tokie klausimai ir teiginiai, tačiau būtent taip reikia kalbėti šalies, kuriai gresia sunaikinimas, lyderiui. Tiesiai, aiškiai, be „įpakavimų“ į europinį diplomatinių vingrybių popierėlį.
J. Stoltenbergas patikino, jog Ukraina gali pasikliauti NATO, kurios parama bus iki galo, o Ukrainos vadovo lyderystę pavadino „įkvėpimu mums visiems”.
J. Bidenas pakartojo Aljanso įsipareigojimą ginti „kiekvieną centimetrą” savos teritorijos.
Tačiau Baltijos šalis neramina, kokiu būdu būtų ginamas tas centimetras? Atkovojant? Kada? Po kelių mėnesių? Kuomet, kaip teigė Estijos premjerė Kaja Kallas, miestai bus nušluoti nuo paviršiaus?
Mums atrodo, jog metas keisti retoriką, atsisakant „atgrasymo ir centimetrų gynybos“, o atvirai pareiškiant, jog jei bus užpulta kuri nors NATO narė, Maskva bus nušluota nuo žemės paviršiaus per tris valandas.
NATO paskelbs dokumentą, kuriame, kaip tvirtinama, Rusija įvardijama „didžiausia ir tiesioginė grėsme sąjungininkų saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje“.
J. Bidenas ir kiti NATO vadovai nutarė reikšmingai stiprinti pajėgas rytiniame Aljanso flange, nes Rusijos karas Ukrainoje nerodo jokių lėtėjimo ženklų. JAV numato Lenkijoje įkurti nuolatinę Penktojo armijos korpuso vadavietę, Rumunijoje išlaikyti papildomą 3 000 karių rotacinę brigadą, sustiprinti rotacinį dislokavimą Baltijos šalyse, į Jungtinę Karalystę nusiųsti dar dvi F-35 naikintuvų eskadriles, o Vokietijoje ir Italijoje dislokuoti papildomus oro gynybos ir kitus pajėgumus.
Plodami katučių dėl NATO pajėgų stiprinimo, turime suvokti, jog tokie ir kiti svarbūs bei rimti strateginiai sprendimai, kaip greitojo reagavimo pajėgų didinimas nuo 40 iki 300 tūkstančių bus įgyvendinti – geriausiu atveju – tik iki kitų metų galo. Putino ordos gali pradėti atgalinį skaičiavimą – tai riboženklis, laiko matas, per kurį Rusijai suteiktas šansas imtis veiksmų.
Jau paskelbtos naujos sankcijos Maskvai, draudžiant importuoti auksą ir apribojant naftos kainą. Ukrainai toliau tiekiama artilerija, į eilę įtrauktos JAV turimos priešraketinės gynybos sistemos NASAMS. Ar to pakaks, kad iš esmės pasikeistų karo eiga? Mes manome, kad ne.
Kai kurie NATO valstybių atstovai nerimauja, kad dėl didėjančių karo išlaidų, augančių dujų, naftos ir maisto kainų, parama Ukrainai gali sumažėti. Keletas jų įspėjo, kad jaučiamas nuovargis, išreikštas susirūpinimas, kad Aljansas gali subyrėti.
Tokie pamąstymai, mūsų galva, rodo geroką Vakarų ištižimą. Jei Vakarų valstybių piliečius ir lyderius vargina augančios kainos, dėl ko iš esmės apribojamos pramogos ir kita tuštybė, tai kokia būtų reakcija į ant namų krintančias bombas?
Gal visgi reikia tuos laikinus nepatogumus iškentėti tam, kad to neatsitiktų? Toks ištęžimas dvasioje yra didžioji Vakarų vertybinė katastrofa, kai ramus, sotus gyvenimas tampa brangesnis už gyvybę. Argi nepasakyta, kad kas „stengsis išsaugoti savo gyvybę – tas ją pražudys“?
JAV sprendimą nuolat dislokuoti dalį savo karių Lenkijoje prezidentas Andrzejus Duda sutiko labai palankiai. Daugiau nei pusė iš šiuo metu Lenkijoje esančių 12 000 JAV karių, dislokuota Rusijai įsiveržus į Ukrainą, ir liks čia visam laikui. O tai yra labai svarbu ir Lietuvai. 2018 m. Varšuva pasiūlė sumokėti iki 2 mlrd. dolerių, kad padėtų finansuoti nuolatinę JAV bazę Lenkijoje, ir net pasiūlė ją pavadinti „Trumpo fortu“.
Gal reiktų pakeisti pavadinimą „Bideno fortas“?
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas Madride patvirtino, kad Jungtinė Karalystė Rytų Europai, ypač Estijos gynybai, skirs 1 000 papildomų karių. B. Johnsono teigimu, JK siūlo Baltijos šalims „ilgalaikę paramą; partnerystę, kuri padėtų joms sustiprinti savo pajėgas ir užtikrinti, kad jos galėtų nedelsiant atremti bet kokį puolimą”.
Bravo, Borisai. Tai labai svarbu, matant virpančias kai kurių „lyderių“ kinkas. Tik būtų gerai tuos karius atsiųsti jau ryt. Šiandien.
Putinas Ašchabade pareiškė, jog darbas (karas) vyksta ramiai ir ritmingai. Viskas vyksta pagal planą. Jokių karo baigimo terminų Putinas nenurodė, kas reiškia, jog ordos judės į priekį tol, kol Vakarai kapituliuos. Arba jas sustabdys, tik klausimas – kur: Ukrainoje ar Lietuvoje.
Maskva, kurdama atsvarą G7 ir NATO susitikimams, surinko potencialių rėmėjų kompaniją, vadinamąjį Kaspijos jūros penketuką, kurį sudaro Rusija, Azerbaidžanas, Iranas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas.
Valstybių vadovai svarsto partnerystės, ekonominio bendradarbiavimo, saugumo ir kitus blabla klausimus.
Ale pamiršo gi garbės narėmis įtraukti Venesuelą, ŠK ir Braziliją. Galėtų dar kokią specialią poziciją sugalvot Talibanui, gal koks atsakingasis už pasaulio saugumą sekretorius galėtų būt?
Be esminių pakitimų. „Analitikai“ paskelbė, jog Rusija gali nepasitenkinti Luhansko ir Donecko regionais ir veržtis į Charkivą.
Jau daug kartų sakėme, kad Maskva nepasitenkins nei šiuo, nei dar kitu regionu. Kremliaus tikslas iki metų pabaigos yra Kyjivas ir visa Ukraina. Galutinis Kremliaus tikslas – JAV pajėgų išvedimas iš Europos bei grįžimas į 1997-ųjų geopolitinę situaciją iki NATO plėtros į rytus.
Šiuos tikslus, kaip ultimatumą Vakarams, Kremlius ne sykį viešai skelbė grasindamas karu prieš Ukrainą. Vakarai, manydami, kad tai kliedesiai – nereagavo. Tačiau ir šiandien būtina suvokti, jog Rusijos karas vyksta ne su Ukraina, o su Vakarais, ir Rusijos tikslai yra nepakitę.
Remiantis Ukrainos informacija, Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai Bresto ir Gomelio sričių pasienio rajonuose nagrinėja slaptos gyventojų mobilizacijos galimybes.
Lietuvai į tai verta žiūrėti pro didinamąjį stiklą.
Charkivo apylinkėse rusai toliau gina anksčiau užimtas pozicijas. Vykdo apšaudymus iš tankų, minosvaidžių, patrankų ir reaktyvinės artilerijos.
Donecko rajone, remiami artilerijos, okupantai bando blokuoti Lysičiansko miestą ir perimti greitkelio Lysičianskas – Bachmutas ruožo kontrolę. Apšaudoma civilinė infrastruktūra Lysičiansko, Verkhnijekamjankos ir Siversko gyvenviečių teritorijose.
Šiuo metu vyksta mūšiai Lysičiansko naftos perdirbimo gamykloje.
Mūsų manymu, ukrainiečiams teks pasitraukti ir iš Lysičiansko, o kol kas Ukrainos generalinis štabas siekia nualinti priešą, padarant jam kuo daugiau nuostolių.
Mielieji, mes suprantame, kad ne visuomet džiugina informacija, kurią pranešame. Tačiau tik realybės matymas, tokios, kokia ji yra bei blaivus jos vertinimas leidžia suvokti esamą padėtį. Ukraina ginasi, sėkmingai ginasi ir tai jau savaime yra labai gera žinia. O tai, jog okupantų raketos krinta ant miestų ir padaro daug žalos, sukelia neviltį ir paniką – natūralu. Maskva to ir siekia. Nepalūžkime. Išmokime kovoti esamomis sąlygomis.
******
Locked N’ Loaded
Pradėsime nuo gerų naujienų – įvyko apsikeitimas karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, 95 iš jų – Azovstal gynėjai. Šlovė didvyriams!
O dabar greitas žvilgsnis į frontą. I. Donbaso kryptis Šiaurinis Donbaso flangas.
•Charkiv. Kontaktinė linija nebejuda, vyksta lokalūs susidūrimai. Neatmestina, kad orkai kaups pajėgas dar vienai operacijai link Chuhuiv su tikslu blokuoti miestą iš rytų ir pietryčių. Agresorius toliau artilerijos ir raketų smūgiais terorizuoja miesto ir jo apylinkių civilius gyventojus.
Izyum. Orkai toliau nesėkmingai daužo galva į sieną – nepaisant atvykusių pastiprinimų Krasnopillya–Dolyna-Bohorodychne ruožas jiems neįveikiamas.
Lyman. Ukrainiečiai atrėmė orkų bandymą atakuoti Rayhorodok link. Panašu, kad agresoriaus kontroliuojamoje Severskyi Donets upės pusėje orkai pabandė pagerinti savo taktinę situaciją ir susidūrė su kitame upės krante veikiančias ukrainiečiais. Agresorius grįžo iš kur atėjęs.
Lysychansk. Pasirodė pranešimai (daugiausia iš orkų pusės), kad ukrainiečiai pradėjo atsitraukimą iš Lysychansk į naują gynybos ruožą. Šios informacijos negalime patvirtinti.
A) Išnaudodami dėkingą vietovę bei sumaniai įrengtą gynybą, ukrainiečiai neleidžia orkams priartėti prie pietinių Lysychansk pakraščių. Tuo pačiu tęsiasi sunkūs mūšiai Vovchoyarivka – Verkhnokamyanka ruože. Ukrainiečiai toliau laikosi, tačiau nublokšti agresoriaus atgal į pradines pozicijas nepavyksta. Iš dalies tai sąlygoja, kad Mykolaivka ir toliau lieka agresoriaus rankose, ukrainiečių kontratakos nedavė norimo rezultato.
B) Orkų propagandistai skelbia, kad mūšiai jau vyksta prie Maloryazantseve. Tai į vakarus nuo Lysychansk esantis priemiestis, kurio kontrolė leistų orkams blokuoti miestą iš vakarų. Tačiau tai mažai tikėtina, kadangi norėdami pasiekti Maloryazantseve, orkai turėtų kirsti kelią Verkhnokamyanka – Lysychansk, kuris yra ant aukštumos, ten labai patogios pozicijos gynybai. Galimai nedidelės žvalgybinės agresoriaus grupės ir prasiveržė, apšaudė Maloryazantseve ir tepė slides atgal (tikėkimės – nespėjo). Tai tradicinis orkų triukas viso karo metu, ypač mėgstamas Kadyrovo super Tik Tok specnazo kovotojų.
Bakhmut.
a) Kelias Bakhmut – Lysychansk ir toliau lieka no-mans-land, situacija suprastėjo. Ukrainiečiams nesugebėjus atsiimti Mykolaivka, iš šios vietovės agresorius ne tik puola į šiaurę Verkhnokamyanka link, bet ir į vakarus, Spirne link. Tokiu būdu orkų manevriniai vienetai kerta kelią Bakhmut – Lysychansk ir atakuoja Spirne gyvenvietę. Gauna į kaulus ir grįžta atgal į rytinę kelio pusę. Kitais žodžiais tariant šiame ruože no-mans-land plečiasi.
b) Svitlodarsk ruože agresorius toliau siekia išnaudoti taktinę sėkmę dešiniajame flange. Orkai pasistūmėjo keletą kilometrų Bakhmut link, ukrainiečiai juos sustabdė Klynove prieigose. Grėsmė Bakhmut iš pietų didėja, agresorius nesustodamas apšaudo miestą ir jo prieigas artilerija.
Centras. Ukrainiečiai toliau tvirtai laiko pozicijas, abi pusės aktyviai naudoja artileriją. Fiksuotas dar vienos orkų BTG išvykimas iš sektoriaus, tad čia agresoriaus pajėgos dar labiau susilpnėjo.
Zaporizhia. Vyksta mūšiai prie Yahorivka, kur agresorius bando kontratakuoti. Mūšio rezultatai šiuo metu dar neaiškūs.
Pietų kryptis.
• Kontaktinė linija nebejuda, ukrainiečiai sustabdė savo kontratakas ir persigrupuoja. Sąlyginai laisvai jaučiasi Ukrainos aviacija, todėl orkai į Cherson apylinkes permetė papildomas oro gynybos priemones (S300). Iniciatyvą savo rankose ukrainiečiai laiko tvirtai.
• Orkai skundžiasi, kad Berdiansko jūros uoste sprogimai. Kažin kas ten nutiko?
Pradėjome nuo gerų naujienų, tokiomis pat ir pabaigsime. Su kiekviena diena daugėja ukrainiečių sėkmingai atakuotų orkų šaudmenų sandėlių ir vadaviečių. Jei prieš kelias dienas sėkmingi veiksmai apsiribojo Izyum ir Lyman sektoriumi, tai dabar fejerverkai orkų pozicijų gilumoje matomi nuo Charkivo iki Chersono. Tikėtina, dirba ne tik vakarietiška ginkluotė, bet ir Tochka U raketos. Tai dar nėra tokie smūgiai, kurie visiškai sustabdytų orkų operacijas, tačiau jei pavyks išlaikyti tokį smūgių tempą ir tikslumą, jie lėtins agresoriaus galimybes palaikyti puolimo tempą, ten kur orkai puola arba galimybes apsiginti nuo ukrainiečių kontratakų, ten kur agresorius ginasi.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Karas gali baigtis per vieną dieną, pareiškė Putino melo fabriko vadovas Peskovas. „Ukrainos pusė gali viską užbaigti iki šios paros pabaigos, mums reikia įsakymo nacionalistiniams daliniams sudėti ginklus, įsakymo Ukrainos kariuomenei sudėti ginklus ir turi (Ukrainos pusė) įvykdyti Rusijos Federacijos sąlygas. Viskas gali baigtis iki dienos pabaigos. Visa kita – Ukrainos valstybės vadovo mintys”.
Kurgi ne. Putino gauja nori, kad Kyjivas kapituliuotų, o Ukrainą užplūstų kraugerių driskių legionai. Mūsų giliu įsitikinimu, net jei šiandien pasikeistų politinė valdžia Kyjive, šimtai tūkstančių ukrainiečių ir toliau priešintųsi iki mirties.
Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas vyks į Ukrainą spręsti saugumo garantijos klausimų. Tam tikslui prezidento V. Zelenskio nutarimu kuriama patariamoji grupė, kuri darbą pradės artimiausiu metu. Siekiant pagerinti Ukrainos kariuomenės aprūpinimo koordinavimą, bus sudaryta dar viena – strateginė grupė, kurią sudarys Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, Ukrainos gynybos ministerijos atstovai, JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių partnerių atstovai. Ukrainos pusė nori, kad Kinija ir Indija taip pat taptų šalies saugumo garantais.
„Kadangi Rusija vykdo nepagrįstą, neišprovokuotą ir neteisėtą karą prieš Ukrainą, raginame Kiniją spausti Rusiją nedelsiant įvykdyti teisiškai privalomą 2022 m. kovo 16 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo nutartį, laikytis atitinkamų JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų ir nutraukti karinę agresiją – nedelsiant ir besąlygiškai išvesti savo karius iš Ukrainos”, – pareiškė G7 vadovai.
Nereikia nieko nei spausti, nei pareikšti. Reikia spirti žudikui į snukį. Pareiškimus bus galima daryti vėliau, žudikui laukiant eilės prie ešafoto.
Niekines pareigas Rusijos saugumo taryboje užimantis, klouno – grasintojo pareigas iš Žirinovsko perėmęs Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad bandymai grąžinti okupuotą Krymo pusiasalį bus vertinami kaip karo Rusijai paskelbimas.
Taip, kaip ir kiti bandymai grąžinti kitas okupuotas teritorijas. Paprasta, iki kraujo žinoma ir labai gerai Kremliuje išmokta A. Selivanovo pamoka, dėstyta dar 2008-aisiais: ant mažytės ugnies lėtai verdama varlė, įdėta į šaltą vandenį, taip ir išvirs, nesupratusi, kas nutiko. Kitaip sakant, užgrobti po truputį, aneskuoti dalimis.
Ukrainos gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas jam atsakė, jog Krymas bus susigrąžintas „be jokių bandymų, akimirksniu“. Medvedevas yra grasinęs, jog bandymai atimti iš Rusijos Krymą virs Trečiuoju pasauliniu karu.
JAV prezidentas Joe Bidenas rengiasi liepos viduryje vykti į Saudo Arabiją, kur tarsis dėl papildomų naftos barelių gavybos. Tuo siekiama kontroliuoti infliaciją ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose. „- Pasaulis baigia išnaudoti visų lygių energijos pajėgumus”, – neseniai pareiškė Saudo Arabijos energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas. Tuo tarpu ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pranešė, kad jo komanda tarpininkaus galimose būsimose netiesioginėse JAV ir Irano derybose.
Ups… kas galėjo pagalvot apie JAV derybas su Iranu dėl naftos, einant, taip sakant, į svečius su įtupstu. Tačiau esant ekstremaliai situacijai iš kelių priešų renkiesi mažiausią.
Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas, kaip ir anksčiau nuspėjome, „leido“ Švedijai ir Suomijai stoti į NATO. Pasirašytas memorandumas, kuriame pabrėžiamas Suomijos, Švedijos ir Turkijos įsipareigojimas „visokeriopai remti kovą su grėsmėmis viena kitos saugumui”.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas perspėja, jog Baltarusija paskelbė apie karines mokymo stovyklas prie sienos, kurių metu galimos provokacijos. Birželio 28 – liepos 16 d. Gomelio srityje planuojamos karinės pratybos su šauktiniais, o Bresto srities pasienio rajonuose Voluinės ir Polesės kryptimis tęsiamas gynybinių pozicijų inžinerinės įrangos statymas.
Rusija grasina smūgiais Madridui, Vašingtonui, Londonui, Paryžiui, Berlynui ir Briuseliui. Prieš NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Madride „Roskosmos” paskelbė palydovines nuotraukas, kuriose užfiksuota susitikimo vieta ir Ukrainą remiantys „sprendimų priėmimo centrai”: Baltieji rūmai, Pentagonas, NATO vadavietė ir kt. Valstybinė driskių korporacija pareiškė, kad šiame aukščiausiojo lygio susitikime „Vakarų šalys paskelbs Rusiją savo didžiausiu priešu”, ir pasižymėjo tikslias šių objektų koordinates „jei kartais prireiktų”.
Sprendžiant iš Rusijos veiksmų ant žemės, galima sudėlioti tokius artimiausius operacinius okupanto tikslus: Slovjansko ir Kramatorsko užėmimas, leidžiantis galutinai užimti visą Donbasą (Luhansko ir Donecko administracines sritis), toliau persigrupavimas ir pajėgų sutelkimas ruošiantis pulti Mykolajivo/Zaporižės kryptimis, išlaikant gynybines pozicijas šiaurės rytuose. Mykolajivo, Zaporižės puolimas, neatsisakant plano užimti Kryvij Rihą, yra būtinas siekiant vėliau pulti Odesą ir užimti miestą, atkertant Ukrainą nuo jūros. Galiausiai, paskutinis etapas, matyt, jau rudenį – Kyjivo puolimas keliomis kryptimis.
Šiuos planus teks perdėlioti, nes ukrainiečiai nesiruošia pasiduoti. Nieko tokio, rusams tai – ne pirmas kartas.
Rašistai raketomis smogė techninio aptarnavimo stočiai Dniepropetrovsko mieste: darbuotojai po griuvėsiais, gelbėtojai gesina gaisrą. Tai buvo geriausias dyzelinių automobilių servisas visame mieste. Okupantai taip pat pataikė ir į miesto degalinę.
Šįryt 2 žmonės žuvo, 3 sužeisti po to, kai Rusijos raketa pataikė į gyvenamųjų namų kvartalą Mykolajive.
Rusija taip pat surengė atakas gradais ir sraigtasparniais Sumų regione. Yra žuvusių ir sužeistų civilių, aukų skaičius tikslinamas.
Slovjansko kryptimi rusai mėgina sudaryti sąlygas puolimui.
Pagrindinės ordos pajėgos sutelktos atakoms Lysičiansko ir Bachmuto kryptimis, siekiant apsupti Lysičiansko miestą. Iš Avdijivkos ir Bachmuto į Novopavlovsko kryptį okupantai perkėlė dvi taktines batalionų grupes.
Ukrainos lėktuvai ir sraigtasparniai toliau smogia priešo gyvosios jėgos ir karinės technikos telkiniams pietuose. Pranešama apie sprogimus karinės rusų amunicijos sandėliuose.
******
Locked N’ Loaded
Vietoj apžvalgos šiandien keletas minčių apie mus, t.y. NATO:
1. Žodžiais ir darbais turi būti aiškiai parodoma, jog agresorius, užpuolęs NATO narę neturės prabangos „vykdyti spec. operaciją“ kažkur ten toli. Karas ateis pas jį į namus ne tik mažėjančiomis santaupomis ar tuščiomis lentynomis, bet ir NATO raketomis, tankais ir pėstininkais. Tada jokių kalbų apie jokius „Suwalki gap“ nebus.
Sąjungininkų vienetai, bus pasiryžę smogti agresoriaus kariniams taikiniams ne tik užpultose šalyse narėse, bet ir priešo teritorijoje. Karo prieš NATO scenarijaus atveju, agresoriaus A2/AD sistemos, valdymo ir vadovavimo, logistinių punktų neutralizavimas yra kritiškai svarbus. Tačiau kalba turi būti ne tik apie oro antskrydžius ar raketas, bet ir manevrinius vienetus, kurie įžengtų į priešo teritoriją, vystytų sėkmę ir taip artintų pergalę. Kitais žodžiais tariant – agresijos aktas automatiškai reiškia operaciją Kaliningrade (kaip minimum).
Ar tie daugiau nei 300 000 greito reagavimo pajėgų apie kurių galimą įkūrimą kalba NATO generalinis sekretorius bent iš dalies yra apie tai?
Sunku spręsti, kadangi visiškai neaišku nei kas šias pajėgas sudarys, nei kur jos bus dislokuotos, nei koks jų reagavimo laikas. Šiai dienai yra 40 000 NRF (NATO Response Force) pajėgų, kurių dalis po 2014 m. tapo VJTF (Very High Joint Readiness Task Force), nuo sausio 1 d. Prancūzų vadovaujamos pajėgos yra sudarytos pagrinde iš Prancūzų – Vokiečių bendros brigados bei kitų NATO narių generuojamų vienetų.
Taigi naujosios NRF bus lygiai taip pat formuojamos iš įvairių, savo nuolatinėse išsidėstymo vietose esančių NATO valstybių vienetų. Jie nebus dislokuoti vienoje vietoje. Pagal eskalacijos etapus skirsis ir jų reakcijos laikas.
Neatmestina, kad prie jau esamos Prancūzų – Vokiečių NRF brigados prisijungs Lenkijoje prie Suwalki gap esanti JAV brigada ir taip pat taps dalimi šių priešakinių greito reagavimo pajėgų. Labai tikėtina, kad NRF išaugs, bet ar visos valstybės pritars 300 000? Pamatysim.
2. Daug iečių sulaužyta dėl eFP bataliono kovinės grupės virtimo brigada. Tai, kad eFP bataliono kovinės grupės bus didinamos iki brigados lygmens vieneto jau beveik nuspręstas faktas, tačiau esminis klausimas – kur ir kaip jie funkcionuos.
Tas „vokiškas“ variantas, kai eFP batalionas aplimpa brigados lygmens štabu, atskirais padaliniais, o didžioji dalis jų veikia „iš namų“ mūsų galva yra ne variantas. Karo atveju batalionas – brigada bus darbinis/taktinis lygmuo, kuris kariaus ant žemės, tad skaidyti jį per pusę kontinento nėra karinės logikos. Kaip tik atvirkščiai – Lietuvoje eFP brigados kovinė grupė (pilna) turėtų labai aiškią ir rutininę sąveiką su NATO oro gynybos misija Šiauliuose (viliamės, kad ji pakeis oro policijos misiją), ką jau kalbėti apie labai gilią integraciją su Lietuvos kariuomene.
Paklausite, kur apgyvendinti tą brigadą? Iškėlus tam tikrus vienetus iš Ruklos, Mokomojo pulko teritorija (su kareivinėmis, kurios kažkada talpino 3 mokomuosius batalionus) tam puikiai tiktu, tuo labiau, kad dalis šios brigados vienetu vienareikšmiškai pastoviai būtu Lietuvos poligonuose.
3. Lietuva jau seniai suprato, kad nebegali būti free rider‘e ir jau beveik dešimtmetį intensyviai investuoja į savo nacionalinį saugumą, taigi kartu ir į bendrą NATO gynybą. Padaryta labai daug, tačiau sąjungininkams žengiant žingsnį į priekį mes taip pat neturime teisės atsilikti. Galime tik pakartoti namų darbų sąrašą kurį mūsų galva reikėtų įgyvendinti:
• priimančios šalies parama (kad atvykstantys sąjungininkai turėtų kur įsikurti ir treniruotis);
• tankų vienetas „Geležinio Vilko“ brigadoje;
• „Žemaitijos“ brigados mechanizacija;
• antras pilnavertis artilerijos batalionas;
• antras oro gynybos batalionas;
• KASP mobilumo ir ugnies galios didinimas;
• elektroninė kovos galimybių augimas;
• antras inžinerijos batalionas.
Viskas iš karto nepasidarys, bet kad ir ką bedarytume svarbu neužsižaisti su „atgrasymu“ (taip kaip mes jį supratome iki 2014 m.). Jei į savo gynybą žiūrėsime rimtai, tai ir sąjungininkams bus gėda nesiginti petys petin.
Mūsų valdantiesiems pradėjus riboti dalį Rusijos tranzito į Karaliaučiaus sritį, Maskva paskelbė tai pakankama karo prieš Lietuvą priežastimi. „Casus belli” lotyniškai.
Gal tik grasina, gąsdina. Bet, žinant šimtametę Rytų kaimyno elgsenos patirtį – ir naujausią Ukrainos užpuolimo košmarą – garantijų jokių nėra.
Tarptautinių blokų įtampos irgi raudonai įkaitę. Kaip buvo visų pasaulinių konfliktų išvakarėse.
Panašu, kad tereikia atsitiktinės kibirkšties, ir vėl plykstelės visuotinis nebevaldomas gaisras.
Didžioji dalis savarankiškai (ne svetimos ar savos propagandos klišėmis) mąstančios Lietuvos visuomenės tą grėsmę, per 30 metų turbūt pirmąsyk tokią realią, jaučia. Ir nerimo bei klausimų bangos, matyt, pasiekia valdžios ešelonus, kad ir kaip jie būtų pastaraisiais metais atitolę nuo tikrųjų savo tautos rūpesčių.
Kam prireikė ir koks situacijos suvokimo lygis leido dabarties pasaulio atmosferoje, pritvinkusioje benzino garų, skelti papildomas kibirkštis? Geopolitiškai itin nesaugioje Lietuvos aplinkoje?
Valdantieji bando atsikirtinėti į tuos ore tvyrančius, į nesaugumo stresą nardinamos visuomenės keliamus klausimus. Pagrindiniai atsikirtinėjimai / pasiteisinimai yra šie. Pamėginsiu juos eilės tvarka sudėlioti ir taip pat paeiliui atskleisti jų nepagrįstumą.
1. „Čia ne mes, čia Europos Sąjunga!” Tiesiog vykdome sankcijų Rusijai kažkurio ten paketo reikalavimus ir nepraleisime į Karaliaučiaus sritį tam tikrų prekių.
2. Čia mūsų solidarumo su grobikišką Rusijos pradėtą karą kenčiančia Ukraina reikalas. Turime, kur tik galime, apsunkinti agresoriui gyvenimą.
3. Čia Lietuvos orumo ir suverenumo gynimas. Turime elgtis ryžtingai, nepaisyti jokių spaudimų, grasinimų, kaip verždamiesi į Nepriklausomybę 1990 – 1991 m. Tai mūsų patriotinė ir savigarbos pareiga.
4. Rusijai nereikia pretekstų pradėti karą. Jei tulžis trenks į galvą, susikurs užpuolimo priežastį ir be tranzito – kaip SSSR 1939 m. užpuolė Suomiją ir Lenkiją.
Visi tie pasiaiškinimai neatlaiko netgi paviršutiniškos kritikos (kurios didžiojoje žiniasklaidoje, vieningai pučiančioje valdžios dūdą, neberasime).
Taigi, 1) Europos Sąjunga, ir joje vis labiau monopolinį vaidmenį įgyjanti Vokietija, pakvipus paraku dar viename ES rytų pasienyje, gana artikuliuotai pasakė mūsų valdžioms „stabdyti arklius”. Visai logiškai nurodė, kad sankcijos draudžia Rusijai eksportuoti savo prekes į užsienio šalis. Bet ne iš Rusijos į jos valdomą Karaliaučiaus sritį. O tranzito sąlygos esančios įtvirtintos LR – RF sienų sutartyje. Ir LR stojimo į ES sutartyse.
Kad ir banditiška toji RF, bet, kol sutartys nėra denonsuotos, jos įpareigoja. Į šį ES sveiko proto balsą šiaip jau uoliai Briuselio signalams paklūstantys mūsų valdininkai ėmė murmėti, kadgi čia Lietuvai „išsukinėjamos rankos”. Retas atvejis, kai EK ir kokiai Vokietijai, atrodo, labiau rūpi Lietuvos likimas, negu paauglišku „heroizmu” trykštantiems mūsų pačių politikams.
2) Į mūsų istorinį ir žmogišką jautrumą ukrainiečių tautos kančioms nuolat apeliuojama, teisinant dažnusyk nelogiškus, neadekvačius ir isteriškus LR valdančiųjų sprendimus (kaip su tais rusų kriminalinio žargono keiksmažodžiais, solidžių (?) veikėjų platinamais Lietuvos viešosiose erdvėse ir kažkodėl manant, kad taip gelbstima Ukraina ir ribojama rusų įtaka.
Lietuva drauge su Lenkija yra tos šalys, kurios teikia daugiausia humanitarinės ir visokios kitokios pagalbos kovojančiai už savo išlikimą Ukrainai. Tai ne tiktai valdžių nuopelnas, bet ir mūsų tautų, visuomenių nuoširdaus palaikymo išraiška.
Sakykite, kuo pagelbės Ukrainai banalaus buitinio tranzito į Karaliaučių varžymai? Ir kuo pasitarnautų ukrainiečių laisvei scenarijus, jei Lietuva, suteikusi ramų prieglobstį dešimtims tūkstančių Ukrainos karo pabėgėlių, taip pat būtų nusiaubta Rusijos išplėsto konflikto?
Agresorė, banditiškas režimas, teroristinė valstybė – visa tai yra teisingi, tačiau labiau į emocijas kreipiami apibūdinimai. Reali politinė pagalba reikalautų šaltu protu dėliojamų šito lauko šachmatų figūrų. Kokio aiškiai pristigo Baltarusijos, Taivanio, dabar Karaliaučiaus krizių sprendimų priėmėjams LR valdžioje.
3) Bet, sako man, čia mūsų patriotizmo, orumo ir valstybinio suverenumo reikalas! Jei būtume taip nuolaidžiai, atsargiai veikę, gal nei Kovo 11-ąją nebūtume drįsę atkurti Valstybės, nei Sausio 13-ąją nebūtume gynęsi! Esame narsi tauta, Ivanas su lapine „ušanka” mums nenurodinės. Tranzitas – tai juk per mūsų, LR, ir ES, teritoriją!
Atsakau. Atgimimo metais kovojome už savo, kaip tautos, išlikimą. Kurio sąlyga buvo atkurti savąją, nacionalinę, valstybę. Todėl tuomet buvo pateisinama ir net būtina dėl šio bendro tikslo prisiimti dideles rizikas. Daužyti galva SSSR kalėjimo sieną, tada jau gerokai įpuvusią, stoti prieš okupantų tankus.
Tuo metu sveikas avantiūrizmas buvo priespaudą laužanti ir gyvenimą išlaisvinanti jėga. Dabar, kai turime savo valstybę, kad ir sergančią korupcijos bei demokratijos imitavimo ligomis – atsakingų politikų svarbiausia pareiga yra padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad neprarastume savo valstybės. Neprarastume netgi toms 180 dienų, apie kurias nerimastingai kalbėjo Estijos premjerė Kaja Kallas (esą, Rusijai okupavus Baltijos šalis, NATO pajėgos pagal numatytus planus per tiek dienų jas atsiimtų; tik nežinia, kas iš tų šalių ir jų gyventojų dar būtų likę).
Vaizdžiai ir taipgi emocionaliai tariant, savąją tautą mylinčių valstybės vyrų ir moterų užduotis – maksimaliai užtikrinti, kad nekiltų kibirkščių, galinčių paversti Vilniaus ar Kauno senamiesčius Mariupoliu numeris 2.
Įdėti visas įmanomas pastangas, kad Lietuvos vaikų, vyrų ir moterų lavonai nesimėtytų gatvėse. Tikras patriotizmas – tai esamomis nepalankiomis sąlygomis kiek įmanoma garantuoti valstybės ir jos piliečių saugumą. Parama vaikus gimdančioms ir auginančioms šeimoms. Orų pragyvenimą leidžianti kainų ir atlyginimų politika. Tautinės tapatybės, dvasinės kultūros, prieinamos sveikatos apsaugos puoselėjimas.
Tai būtų nesumeluota Tėvynės meilė iš politinės klasės pusės, – nūnai, atsisakant net minties apie tokias veikimo kryptis, patogiai pravardžiuojama „populizmu”. Patriotizmas reiškiasi būtent tokių sąlygų savajai šaliai kūrimu – o ne sektantiška terminologija persunktais pašnekėjimais apie „europines”, „tvariąsias”, „įtraukiąsias” vertybes.
4) Be abejo, Rusijos užpuolimui nereikia tikrai esamos priežasties. Labai panorėjusi, susikurs kokią Mainilą (kaimas Karelijos sąsmaukoje, kurį, esą,”apšaudė” suomiai 1939 metais; SSSR taip pagrindė agresiją prieš šiaurės kaimynus).
Tačiau ar tai reiškia, kad mūsų valdžia turėtų pakišinėti Maskvos despotijai tokį patogų pretekstą – „Žiūrėk, pasauli, neprognozuojami lietuviai badu marina mūsų „Kaliningradą”!
Nesvarbu, kad tai netiesa. Propagandos kare dažnai labiau paveikia (deja) ne tiktai kuo tikslesnis įvykių atspindėjimas, o tai, kiek nežinančių, nesigilinančių ir abejojančių pavyksta įtikinti vienam ar kitam galios centrui naudinga fikcija. Visiškai išgalvotos priekabės prie Lietuvos visą pasaulinę opiniją sutelktų mūsų valstybės palaikymui. Nevykęs bandymas padaužyti Sibiro meškai per nosį tuo Karaliaučiaus tranzitu – kažin, ar bus visuotinai išsiaiškinta Lietuvos naudai.
Tai siūlote, pasakys man valdančiųjų sprendimų advokatai, bučiuoti Maskvos teroristų, Bučos žudikų padus, nusileisti grasinimams?!
O, ne, susimilkite! Nereikia nei piktadarių bučiuoti, nei jų melų kartoti. Tačiau, rods, nei Latvija, nei Estija, nei Vidurio Europos šalys nekaltinamos padlaižiavimu rusams? Ir kažkaip išsilaiko jos principingai, oriai, ir sankcijas Rusijai taiko – bet į tokias sprogimui artimas būsenas kaip mūsiškiai su Taivaniu ar dabar su tranzitu į Karaliaučių – savęs neįsivaro. Kur čia paslaptis?
Ar anie visi kvaili ir konformistai? Ar mūsų politinė klasė dar ne itin subrendusi? Labiau paisanti savo modernios dogmatikos „vertybių”, o ne gyvybinių Lietuvos valstybės interesų?
Sprendimas riboti tranzitą iš Rusijos į Karaliaučių, taigi, besti špygą rusų meškai panosėn, galbūt dar būtų suprantamas, jei Lietuvoje stovėtų trys NATO brigados, o mūsų didžiuosius miestus ir strateginius objektus nuo atakų dengtų JAV priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot”. Kol mūsų sienų ir oro erdvės apsauga simbolinė, o Suvalkų koridorius labai pažeidžiamas, tokie veiksmai dvelkia itin neatsakingu prieš savo valstybės žmones avantiūrizmu .
Užbaigsiu susijusiu pamąstymu apie Pilėnus.
Profesorius Vytautas Landsbergis valstybinės šventės proga kreipėsi į susirinkusiuosius:
” – Pilėnai!” Kontekstas, jei gerai supratau, buvo toks – geriau sudegti, žūti, kaip Margirio pilies įgula, bet neprarasti savasties, nenusilenkti priešams.
Pakili toji mūsų istorinės romantikos poezija. Savo laiku, savo vietoje ji gali įkvėpti teisėtam pasipriešinimui. Pažadinti tautos savigarbą.
Tačiau susideginti ar/ir sudeginti savo tautą, valstybę neapgalvotais sprendimais turbūt didelio proto nereikia. Didesnių pastangų iš veikiančiųjų politikų pareikalautų nuoširdus kasdienis darbas, kaip politinėse ir karinėse krizėse išsaugoti savo valstybę bei jos žmones nuo potencialių grėsmių. Kaip apginti Lietuvos gyvybę.
Pergyvenate, kad už elektrą mokėsite 24 cnt/kWh? Atsipalaiduokite, nes greitai gali tekti mokėti 40 cnt/kWh?!
Norite to?
Ne, tai kodėl balsuojate už pamišusio neoliberalizmo apologetus ir nuolankiai Briuselio klaidas įgyvendinančius iš TS-LKD, LS, LP ir panašius?
Paveikslėlyje šios dienos kainos taip vadinamose ES prekybos elektra biržose.
Pridedame prie tų kainų elektros persiuntimo ir balansavimo įkainius ir gauname Lietuvai virš 40 cnt/kWh!
Išvada akivaizdi – kuo labiau sistema sujungta su pagrindine ES elektros rinka Vokietijoje ir Prancūzijoje, tuo kaina aukštesnė. Lietuva su ja sujungta per pietinę Švediją ir Lenkiją.
Laimingiausios, jeigu taip galima išsireikšti, yra tos teritorijos, kurių jungtys su pagrindine ES dalimi silpniausios – šiaurės Švedija ir vidurio bei šiaurės Norvegija.
Ir visa tai, nepaisant dabar jau pigios elektros gamybos iš vėjo ir saulės, kuri Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse tenkina labai žymią poreikių dalį.
Kodėl?
Todėl, kad biržose kaina yra nustatoma pagal brangiausią pikinius poreikius tenkinantį šaltinį – gamtines dujas naudojančia jėgaines.
Birža veikia pačiu nenaudingiausiu būdu vartotojams. Ir tai yra pagrindinė problema.
Žemėlapyje nesimato kainų Ispanijoje ir Portugalijoje. Jos yra šiek tiek virš 10 cnt/kWh. O anksčiau buvo panašios į kainas Prancūzijoje. Kas ten atsitiko? Ogi EK leido toms šalims išimtį – apriboti elektros kainas iš vėjo ir saulės. Tik tiek. Labai paprastai, be jokių investicijų situacija buvo normalizuota.
Esu daug rašęs apie tai. Rašė apie tai ir Nacionalinis susivienijimas.
Tačiau mūsų valdantiesiems atrodo nė motais – nors kuolą jiems ant galvos tašyk. Net diskusijų šiuo klausimu niekas nepradeda.
Na ką gi, kaip sakoma – jie taip kraunasi žarijas ant galvos, kurios vieną dieną suliepsnos skaisčia ir gėdinga liepsna. Problemos ignoravimas tik didina problemą, o tuos kurie ją ignoruoja, kuo ilgiau tai vyksta, tuo labiau daro neadekvačiais.
Didžiulio pavojaus nėra, bet yra padidinta rizika…
