Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Liepos 6 dieną, veždamas dukrą į darbą, prisiminiau Gediminą ir jo laiškus, o ypatingai 1323 m. sausio 25 d. Laišką visiems krikščionims, kuriuo jis, siekdamas atsiverti krikščioniškai kultūrai ir tuo pačiu perimti vakarų krikščioniškos civilizacijos technologinį know how, į Lietuvą kviečia atvykti vienuolius, amatininkus, žemdirbius, pirklius. Tai, ką šių laikų modernia kalba vadintume aukštą pridėtinę vertę kuriančias specialistais. Skaitome:
Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise, jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės. Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
R.Aušrotas
Lietuvai tu metu trūko ne žmonių, bet žinojimo.
Įdomu tai, kad Gediminas kviečia ne bet ką ir ne iš bet kur. Laiško adresatas – konkreti erdvė – Vakarų kriščioniška Europa: „Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos”).
Gedimino migracijos politika aiški – ji turi atitikti šalies geopolitinę orientaciją. Kultūra iš vakarų, specialistai – taip pat. Nes su žmogumi ateina ir kultūra.
Kaip ši Gedimino „atvirų durų” politika įtakojo LDK demografinę situaciją ir etninę struktūrą?
Iš Vokiečių ordino karo žygių prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) aprašymų (Lithauische Wegeberichte) žinoma, kad 14 a. pabaigoje – 15 a. pradžioje Lietuva jau buvo tankiai gyvenamas kraštas, nors miškai užėmė didžiąją dalį teritorijos.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, jog LDK gyventojų etininėse lietuvių žemėse daugėjo dėl natūralaus jų prieaugio ir teritorijos plėtotės.
1260 m. lietuvių etninėse žemėse (105 kv. km.) gyveno apie 300 tūkstančių žmonių, t.y. 2,8 žm kvadratiniam kilometrui. Iš jų 270 tūkstančių (t.y. 90 proc.) buvo lietuviai.
1430 m. Vytauto Didžiojo valdymo pabaigoje lietuvių etninėse žemėse (114 kv. km.) gyveno jau 690 tūkstančių gyventojų, gyventojų tankis – 6,0 žm. kvadratiniam kilometrui. Iš jų 590 tūkstančių (85 proc.) buvo lietuviai.
1572 m. kai mirė paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas, lietuvių etninėse žemėse (114 kv. km) gyveno 1 milijonas 40 tūkstančių žmonių, t.y. 9,0 kv. km. Iš jų 850 tūkstančių (82 proc.) buvo lietuviai.
Lietuvių gyventojų proporcija LDK mažėjo prie LDK prisijungiant slavų žemes. Valdant Gediminui LDK teritorija išsiplėtė iki 350 tūkstančių kv. km, žmonių padaugėjo iki 700 000. Apie 53 % buvo lietuviai, apie 47 % – slavai.
Tačiau etninėse lietuvių žemėse dominuojanti tauta buvo lietuviai. Šis vaizdas, nepaisant karų, marų ir badų, iš esmės nepakito iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.
Jei pagal tautinę sudėtį lyginsime etnines lietuvių žemes LDK laikais su dabartine Lietuva iš esmės turime tą patį vaizdą. Tai buvo homogeninė visuomenė.
Dabartinei Lietuvai trūksta žmonių, o ne žinojimo.
Tai puikiai žino dabartinė Vyriausybė, savo programoje kaip vieną iš tikslų įsirašiusi darbuotojų pritraukimą iš trečiųjų šalių. Darbuotojų stygiui spręsti tarnauja ir Užimtumo tarnybos reforma, kuria siekiama išpjauti ilgalaikių bedarbių opą, Vaiko išmokų sistemos perkūrimas, kurio vienas iš esminių, nors ir nedeklaruotų tikslų yra ankstesnis moterų sugrąžinimas į darbo rinką, nusimato ir profesinio švietimo reforma, sprendžiant perkvalifikavimo klausimus, o taip pat pensijinio amžiaus ilginimas, siekiant darbo rinkoje išlaikyti dar galinčius dirbti specialistus.
Istorija nepateikia skaičių, kiek žemdirbių ir miestelėnų atvyko į LDK. Tačiau lietuvių etninėse žemėse gyvenančių gyventojų kaitos sudėtis rodo, kad jų atvykimas reikšmingai nepakeitė krašto etninės sudėties. Žmonės gyveno sėsliai, todėl vidinė migracija tarp lietuvių ir slavų žemių buvo minimali.
LDK buvo daugiatautė dėl ekspancionistinės kunigaikščių politikos. Ji netapo daugiataute dėl didžiųjų kunigaikščių vykdomos migracijos politikos. Atvykusius kolonistus etinė Lietuva sugebėjo sugerti, ir visų pirma dėl savo tautos reprodukcinio potencialo.
Didieji kunigaikščiai buvo nei kosmopolitai, nei globalistai.
2021 m. surašymo duomenimis, pagal gyventojų etnokultūrines charakteristikas, Lietuva savo tautine sudėtimi tebėra homogeniška valstybė. Nepriklausomybės pradžioje lietuviai sudarė daugiau nei 80 proc. visų šalies gyventojų.
Ši etniniu požiūriu homogeniška, išsilavinusi, miestuose ar rajono centruose gyvenanti visuomenė, yra senstanti ir negyvybinga. Gimstamumo lygis Lietuvoje yra žemas ir gerokai atsilieka nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą.
Demografiniu požiūriu Lietuva panaši į seną ąžuolą su plačia, bet gilių nebemezgančia laja ir plonu kamienu, kuris bet kada gali lūžti. Jei tendencijos nesikeis, pagal JT paskaičiavimus, šio amžiaus pabaigoje Marijono Mikutavičiaus įpėdiniui teks dainuoti tik apie pusantro milijono lietuvių.
Šiuo metu daromi sprendimai rodo, jog valdžia netiki, jog lietuvių tauta gali atgimti.
Atsisakydama investuoti į savo tautos gyvybinį potencialą, plačiai atidarydama duris neribotai darbo jėgos migracijai, etniniu požiūriu homogeniška, bet nykstanti lietuvių tauta nepajėgs absorbuoti trečiųjų šalių kultūrinio poveikio.
Klausimas, ar tikrai to norime? Aar tikrai norime išnykti kaip tauta?
Šią lietingą, bet gražią dieną, noriu tikėti, kad Lietuvos žmonės, skirtingai negu realpolitik vykdantys jų atstovai, mano ir mąsto kitaip.
Kad jie tiki, jog lietuvių tauta gali išlikti.
Nepaisant valdžios vyrų ir moterų netikėjimo tuo.
Asmeniškai aš tikiu, kad Lietuvių tauta gali atgimti.
Ir jei Dievas leis, padarysiu viską, kad tai taptų realybe.
Ne tam mes tapome politine tauta, ne tam sukūrėme valstybę, ir ne tam gavome karūną iš popiežiaus rankų.
Landsbergis pagaliau paskelbtas valstybės vadovu. Neigti jo vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę būtų nesąžininga ir tiesiog nepadoru.
Tačiau stebina, kad diskutuojant dėl šio vaidmens reikšmės ir V. Landsbergiui objektyviai ir pelnytai priderančio politinio bei teisinio statuso pamirštamos kai kurios svarbios aplinkybės. Jos turėjo būti svariu ir net lemiamai svarbiu argumentu sprendžiant, kas vis dėlto iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos AT prezidiumo pirmininkas.
Toks ginčas nekyla Latvijoje ir Estijoje, kurių valstybingumą atkūrusių Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkams A. Gorbunovui ir A. Riuiteliui net nešauna į galvą mintis post factum pretenduoti į valstybės vadovų statusą. Unifikuotoje SSRS imperijoje ,,suvereniomis respublikomis“ tituluotų provincijų administracinių struktūrų ir jų vadovų įgaliojimai buvo standartizuoti.
Pagal SSRS įstatymus vykusiuose rinkimuose į ,,socialistinių respublikų“ aukščiausiąsias tarybas laimėjus nepriklausomybės siekusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui buvo pakeisti respublikų pavadinimai pašalinant nuorodas į ,,sovietinį socializmą“, tačiau visa kita, taip pat administracinių struktūrų įgaliojimai ir net pavadinimai, iš esmės nepasikeitė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą dėl suprantamų priežasčių turėjo būti įvardytas pareigūnas, įgaliotas atstovauti naujajai valstybei santykiuose su užsienio šalimis. Faktiškai tai buvo vienintelė funkcija, kurios nevykdė V. Astrauskas – paskutinis sovietinės Lietuvos AT pirmininkas. Latvijoje ir Estijoje buvo taip pat. Tik jie puikiai tai supranta ir nepuola atgaline data perrašinėti ir klastoti savo istorijos.
TAI NE TIK ISTORIJOS IŠKRAIPYMAS IR KLASTOJIMAS, BET DAR VIENAS VALSTYBĖS PAŽEMINIMO AKTAS
Kaimynų fone darosi akivaizdu kaip ant delno, kuo turi būti laikomas LR Seimo sprendimas suteikti V. Landsbergiui, kuris iš tiesų buvo tik tuometinės AT įgaliotas pareigūnas, valstybės vadovo statusą. Tai ne tik istorijos iškraipymas ir klastojimas, bet dar vienas valstybės pažeminimo aktas.
Palyginti su kaimynėmis, Lietuva tebėra šalis, iš kurios taip ir neišėjo sovietinis įšalas. Latvija ir Estija išsivadavo iš jo kur kas ryžtingiau ir smarkiau. Kitaip negu Lietuvoje, ten patys pasileido savo misijas atlikę Liaudies frontai ir nepalaikoma jokia jų veiklos tęstinumo iliuzija, kompartijos buvo paleistos, o ne persivadino socialdemokratinėmis darbo partijomis, nepriklausomybes atstačiusios Aukščiausiosios Tarybos nei iš šio, nei to staiga nepatapo niekada neegzistavusiais ,,atkuriamaisiais seimais“, (nebūto ,,Atkuriamojo Seimo“ išradimas tik Lietuvoje buvo labai svarbus parengiamasis žingsnis tiesiant V. Landsbergiui kelią trokštamo valstybės vadovo statuso link), kone šimtmečiui nebuvo įslaptintos ir svetimos valstybės ir šiandien pavojingų agentų pavardės.
Iš esmės yra aiškūs ir du pagrindiniai motyvai, skatinę valdančiuosius atkakliai stumti Lietuvą atgal į sovietmetį klastojant naujausią šalies istoriją. Suteiktas statusas pirmiausia yra dovana ir padėkos duoklė už milžinišką indėlį sužlugdant tikrą ir gelminį Lietuvos desovietizavimą.
Ko gero, šį indėlį atbaigiančiu ir simboliškai įprasminančiu paskutiniu darbu laikytina iškalbinga V. Landsbergio tyla kai buvo faktiškai amžiams, tai yra iki to laiko, kai tai nebeturės jokios praktinės reikšmės, įslaptinamas sovietinio KGB agentų sąrašas.
Antroji paskata yra valdančiųjų, tarp kurių netrūksta Lietuvos nepriklausomybės reikalui buvusių abejingų ir net aršiai kovojusių prieš patį siekį atkurti valstybingumą, veikėjų troškimas išbalinti savo praeitį ir susikurti respektabilią politinę genealogiją. Šito siekiama ,,įsirašant“ į tam reikalui konstruojamą Sąjūdžio istoriją, kurios klastojimo vienas iš elementų yra būtent šios grupuotės interesams atstovaujančio V. Landsbergio paskelbimas tariamuoju atkurtosios valstybės vadovu. Šitaip iškreipta Sąjūdžio istorijos versija verčiama oficialiu ir ,,vieninteliu teisingu“, kaip buvo įprasta sovietmečiu, pasakojimu apie prieš tris dešimtmečius vykusią laisvės kovą.
Apskritai šis klausimas visiškai aiškus. Tačiau jam skirti NS pareiškimą ir specialiai įvertinti LR Seimo priimtą įstatymą nėra galimybės. Kaip ir buvo galima laukti, it iš gausybės rago pasipylė ,,opozicinių“ politinių jėgų įstatymą smerkiantys pasisakymai. Paskelbtas ir Šeimų sąjūdžio griežtas pareiškimas.
Visą šių pasipiktinusių balsų chorą siejantis motyvas – pažadas po kitų rinkimų atšaukti V. Landsbergiui suteiktą valstybės vadovo statusą. Tampa akivaizdu, kad prasidėjusios grumtynės už ,,istorinę tiesą“ yra dar vienas rinkiminis spektaklis ar net cirkas, kurio tikroji paskirtis – populistiškai žvejoti pasipiktinusių dėl priimto iš tiesų neteisingo sprendimo piliečių balsus.
DALYVAUTI ŠIAME CIRKE NĖRA PRASMĖS
Dalyvauti šiame cirke nėra prasmės ir yra nejauku suprantant, kad minėtos grumtynės skirtos tik nukreipti dėmesį nuo labai rimto klausimo. Tas klausimas – kokia turi būti valstybės istorinė politika?
S.Skvernelis
Bėda ta, kad nei vienam opoziciniam dariniui šis klausimas nei kiek nerūpi. Valdančioji koalicija tiesioginę šio žodžio prasmę nusipirko jai reikalingą V. Landsbergio statusą užmokėdama už jį valstybės dotacija S. Skvernelio ,,demokratų“ partijai.
Šie mainai partijos vadovui neturėjo kelti kokių nors moralinių dvejonių ir turėjo būto itin lengvi. Juk šis asmuo ne tik suvaidino tam tikrą vaidmenį plačiai nuskambėjusioje sąjūdininkams B. Genzeliui, A. Medalinskui ir R. Ozolui iškeltoje byloje, bet jam užteko įžūlumo pareikšti, kad tuos sąjūdininkus laikas pastatyti į vietą.
R. Karbauskis tokius mainus pagrįstai pavadino išdavyste. Tačiau nebūtų pakenkę prisiminti, kad jai dirvą paruošė būtent pragmatiška, o tiksliau ciniška ,,sąjunga iš išskaičiavimo“ su S. Skverneliu, kurio antitautinės pažiūros ir ypatingas ,,lankstumas“ keičiant politines iškabas buvo seniausiai žinomi iki sukuriant pergalingą, bet dvilypį ir todėl iš anksto pasmerktą subyrėti rinkiminį sambūrį.
O žvelgiant plačiau, savaime kyla klausimas: kodėl tapo įmanomas ir šitaip suvešėjo atviras ir neįtikėtinai įžūlus Sąjūdžio istorijos klastojimas?
Atsakymas toks akivaizdus, kad net nereikia pasukti galvos: šito priežastis yra beveik visuotinis ir principinis abejingumas Lietuvos ir jos Laisvės kovų istorijai. Jis yra tiek vadinamąją poziciją, tiek tariamą yra visą opoziciją siejantis bruožas.
Nei vienai iš ,,opozicinių“ politinių jėgų, kaip ir valdantiesiems, visiškai nereikia reprezentacinės Valstybės aikštės. Opozicija nemurmėdama dalyvauja kasmet vykstančiose patyčiose iš Sausio 13-osios didvyrių atminimo, kurio išniekinimo ir negailestingo trynimo iš tautos atminties simboliu tapo valstybės simbolių pakeitimas tuščia ir bereikšme neužmirštuole.
JOKIO TIKRO POZICIJOS IR OPOZICIJOS GINČO AR JUO LABIAU KOVOS UŽ SĄŽININGĄ SĄJŪDŽIO ISTORIJĄ NĖRA IR APSKRITAI NEGALI BŪTI
Ta pati opozicija lygiai taip pat bijo Birželio sukilimo kaip velnias kryžiaus ir paniškai vengia dalyvauti jo paminėjimuose, o pati mintis surengti jam skirtą minėjimą Seime jai kelia tik nervingą virpulį. Tai reiškia viena: jokio tikro pozicijos ir opozicijos ginčo ar juo labiau kovos už sąžiningą Sąjūdžio istoriją nėra ir apskritai negali būti.
Grumtynės dėl V. Landsbergio statuso yra tik parodomasis spektaklis ir cirkas. Jį stebint darosi akivaizdu: Lietuvoje niekas nesikeičia. Juk šios grumtynės tėra senojo ,,brazauskininkų“ ir ,,landsbergininkų“ stumdymosi dėl galios ir įtakos tęsinys bei aidas Sąjūdžio istorijos plotmėje. Tikroji ir vis dar neparašyta Sąjūdžio istorija pranyko tarp dviejų vienodai melagingų ir atgrasių jos versijų.
Pirmasis pasakojimas skelbia, kad 1990 m. kovo 11-oji yra uoliai ,,dirbusio Lietuvai“ ir tiesusių kelią į Nepriklausomybę LKP CK pirmojo sekretoriaus ir jam talkinusios SSRS kolaborantų kohortos pasiaukojamo triūso ir tikro žygdarbio rezultatas. Sąjūdis buvo tik šių kovotojų pakeleiviai ir retkarčiais šiokie tokie pagalbininkai, geriausiu atveju atlikę graikų tragedijos choro vaidmenį.
Pasak antrojo pasakojimo, vartus į laisvę atvėrė Lietuvos žmonių sąjūdis. Tai jau būtų arčiau tiesos. Bet bėda ta, kad juo toliau, juo mažiau tikėtina, jog toje Sąjūdžio istorijos versijoje atsiras vietos pirmtakų ir pirmaeivių Kronikos leidėjų ir disidentų, sąjūdininkų J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, M. Martinaičio, B. Genzelio, R. Ozolo, J. Bulavo, Č. Kudabos, R. Rajecko, R. Adomaičio, B. Leonavičiaus, R. Pakalnio, R.Gudaičio ir kitų menkų žmonelių vardams.
LR Seimui išradus neegzistavusį valstybės vadovą žingsnis po žingsnio buvo beveik baigtas formuoti visai kitoks Sąjūdžio istorijos pasakojimas ir paties judėjimo vaizdinys. Šioje istorijoje Sąjūdis virsta beveidžiu fonu – pilkų žmogelių mase, kuriai vadovavo ir teisingu keliu į tikslą vedė pranašišku toliaregiškumu ir genialiu strateginiu įžvalgumu apdovanoto vedlio antžmogiška išmintis.
Tiesa, jokia istorija neišsiverčia be žemesnio rango herojų arba vadinamųjų ištikimų bendražygių. Baigiamoje konstruoti Sąjūdžio istorijos versijoje iškilusio naujojo valstybės vadovai bendražygiai tikrai nebus tik ką minėti ir kiti sąjūdininkai. Kas jie bus – galima tik spėlioti. Tačiau nereikėtų pernelyg nustebti kada nors sužinojus, kad Laisvės aušros pirmieji spinduliai patekėjo virš Lietuvos pakilę iš sovietinio išvaduotojo tanko vamzdžio, o pati pergalė yra ne tiek Sausio 13-osios didvyrių gyvybės aukos, bet pirmiausia tuo metu tikruoju Sąjūdžio štabu buvusioje aukštojoje partinėje mokykloje vykusių ,,slaptųjų privačių karų“ vaisius.
Stebint tokias kovas savaime atmintyje iškyla vienas šimtmečių ar net tūkstantmečių tradicijas turintis žaidimas. Jį visais laikais mėgo žaisti kišenvagių gaujos. Vykstant kokiam nors masiniam renginiui du gaujos nariai surengia inscenizuotas muštynes. Į inscenizuotų muštynių reginį godžiai žiopso viską pasaulyje dėl jo užmiršę žiopliai, nematantys ir nejaučiantys, kaip tuo metu peštukų bendrai tuština jų kišenes. Pozicijos ir opozicijos peštynės dėl V. Landsbergio nuostabiai primena šį senovinį cirką.
JEI BUS LEMTA TURĖTI BALSĄ FORMUOJANT LIETUVOS VALSTYBINĘ ISTORIJOS IR ATMINTIES POLITIKĄ, JI BUS VISAI KITOKIA
Būtent todėl tai nelaikytina itin svarbiu klausimu. Jeigu Nacionaliniam susivienijimui bus lemta turėti balsą formuojant Lietuvos valstybinę istorijos ir atminties politiką, ji bus visai kitokia.
Ta politika įgalins sutvarkyti Valstybės aikštę ir surasti vietos Vyčiui. Laisvės kovoms ir Birželio sukilimui bus taip surasta derama ir garbinga vieta Lietuvos istorijoje.
Kartu šioje istorijoje negalės likti vietos klastotėms ir melui. Šalies mokyklose ir įstaigose išnyks savanoriškai privaloma pareiga Sausio 13-ąją dieną segtis Neužmirštuolę.
Neliks niekada nebuvusio ,,Atkuriamojo Seimo“. V. Landsbergis taip pat užims deramą ir teisėtą vietą Sąjūdžio istorijoje. Kaip vienas iškiliusių Sąjūdžio vadovų ir jo pirmininkas. Taip pat – kaip atkurtosios Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas. Bet ne kaip valstybės vadovas, kuriuo tapti jam nebuvo lemta.
Tai bus padaryta vardan istorinės tiesos. Ją būtina atkurti taip pat tam, kad toliau nebūtų žeminamas nei pats V. Landsbergis, nei Lietuvos valstybė.
Tyrimas atskleidė vokiečių turistų nuostatas apie Lietuvą: absoliuti dauguma viešėjusiųjų sugrįžtų čia dar kartą, apsilankyti kitiems rekomenduotų kas antras.
Vokietijos gyventojai – vieni laukiamiausių turistų Lietuvoje: pastarieji ne tik linkę aktyviai keliauti, bet ir yra gana išlaidūs lankydamiesi svečioje šalyje. Lietuvoje vokiečius labiausiai žavi sostinė ir pajūris, išskirtinė krašto gamta, tradicinis maistas bei draugiški vietos gyventojai. Būtent tokias Vokietijos keliautojų nuostatas atskleidė Lietuvos turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ užsakymu įgyvendintas tyrimas, padėsiantis turizmo ekspertams pritaikyti strateginius veiksmus, kad Lietuva atsidurtų vokiečių lankytinų šalių prioritetų gretose.
Globalūs iššūkiai koreguoja strategijas
Kaip teigia „Keliauk Lietuvoje“ tikslinių rinkų projektų vadovė Dovilė Venckutė, Vokietijos turistų rinka mūsų šalyje prioritetine laikoma jau ne vienerius metus. Nuosekliai vykdytos rinkodaros kampanijos ir kitos kompleksinės turistų pritraukimo priemonės kasmet leido sulaukti vis daugiau šios šalies turistų.
„Ištisus metus Vokietijos turizmo profesionalams pristatome Lietuvą, dalyvaujame parodose, vykdome kelionių organizatorių ir agentų mokymus, kurių metu apžvelgiame skrydžių į mūsų šalį galimybes bei naujus produktus, tokius kaip aktyvios kelionės, miestų, gastronominis turizmas ir poilsis kurortuose. Vis tik dvejus metus trukusi pasaulinė pandemija ir įsivyravę geopolitiniai neramumai gerokai sumaišė kortas. Esame priversti ieškoti papildomų sprendimų, kaip užsienio šalims, įskaitant ir vokiečius, ne tik apie save priminti, bet ir parodyti, jog Lietuvoje situacija stabili – čia galima keliauti saugiai ir labai turiningai bei įdomiai praleisti laisvalaikį“, – pasakoja D. Venckutė.
Vienas iš tokių artimiausių turistų skatinimo pavyzdžių – šią vasarą ir rudenį Lietuvoje vyksiantys Vokietijos turizmo atstovų pažintiniai vizitai. Jų metu dėmesys bus skiriamas sveikatinimo produktui, keliaujant po Lietuvos kurortus, pristatyti, taip pat išsamiau susipažinti su Lietuvos gamta ir dviračių turizmu. Spalio–lapkričio mėnesiais numatytos ir mūsų šalies atstovų verslo misijos Vokietijos didžiuosiuose miestuose – Berlyne, Hamburge ir Miunchene, iš kurių vykdomi tiesioginiai skrydžiai į Lietuvą. Taip pat nuolat vykdomi ir rinkodaros veiksmai. Vienas jų – birželį startavusi skaitmeninė rinkodaros kampanija, kurioje akcentuojamas keliavimo Lietuvoje įprastumas, saugumas.
Apsilankę patys skatina ir kitus
Remiantis „Keliauk Lietuvoje“ užsakymu „KOG instituto“ šįmet, gegužę, atlikto tyrimo duomenimis, 3 proc. keliautojų iš Vokietijos teigia per pastaruosius penkerius metus bent kartą lankęsi Lietuvoje, o 6 proc. – kada nors. 75 proc. tyrimo dalyvių, kurie jau keliavo po mūsų šalį, tvirtino mielai sugrįžtų čia dar kartą, o 55 proc. – rekomenduotų Lietuvą aplankyti kitiems.
Tyrimo metu paklausti apie Lietuvą, vokiečiai, nesilankę mūsų šalyje, kone sutartinai minėjo Baltijos jūrą ir šalies kraštovaizdį. Bent kartą viešėjusieji Lietuvoje savo patirtį čia įvertino puikiai, o asociacijų su šalimi turėjo ir daugiau: jiems įsiminė Vilnius, gamta, draugiški ir svetingi vietiniai, tradicinis maistas ir gėrimai.
Skaičiuojama, jog jei visi svarstantieji atvykti į Lietuvą, tą padarytų, mūsų šalis sulauktų kone 792 tūkst. turistų iš Vokietijos.
Paprašyti balais įvertinti Lietuvos, kaip turizmo krypties privalumus, respondentai dosniausiai balus skyrė Vilniui, Lietuvos gamtai, vietinių draugiškumui ir svetingumui, saugumui bei vietos kultūrai ir tradicijoms, prasčiausio vertinimo susilaukė kempingai, susikalbėjimas su vietiniais, dviračių ir automobilių kelių infrastruktūra.
Stabdo žinių trūkumas
Paklausti, kodėl savo atostogoms renkasi Lietuvą, tyrimo dalyviai minėjo norą pažinti mūsų šalies kultūrą, tradicijas, žmones (45 proc.). 34 proc. Vokietijos turistų vertina Lietuvos gamtą ir atvyko čia sužavėti jos grožio, jūros, upių, ežerų. Dalį sudomino ir galimybė kelionės metu aplankyti kitas Baltijos šalis.
Dar tik svarstantieji atvykti į Lietuvą, susidėliojo kelis mūsų šalies privalumus: patrauklias kainas (45 proc.), gamtą (38 proc.), trečdalis taip pat norėtų pasinaudoti galimybe kelionės metu aplankyti artimiausias Lietuvos kaimynes.
Vokietijos gyventojai vis dar turi baimių ir stereotipų, kuriuos stengiamasi išsklaidyti: n
epalankios oro sąlygos, nerimą kelianti COVID-19 situacija, galimos vagystės, geopolitinė situacija. Dalis tyrime dalyvavusių Vokietijos gyventojų, nors ir pripažįsta besijaučiantys saugiai keliaudami į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, visgi dar papildomai pasidomi saugumo situacija.
Kai kurie apklausoje dalyvavę vokiečiai nuogąstavo, jog atvykę į šalį, dėl kalbos barjero ar galimų kultūrinių skirtumų, gali neturėti galimybės pažinti tikrosios vietos kultūros ir tradicijų.
Atvyktų trumpam, nors planų daug
Kaip rodo tyrimas, Vokietijos gyventojai Lietuvą pirmiausia mato kaip kelių dienų kelionei tinkamą kryptį (53 proc.), kas penktas ją rinktųsi trumpai, 2–3 dienų, kelionei. Per kelias dienas jie aplankytų Palangą ir pajūrį (43 proc.), Kuršių neriją (38 proc.), Trakus (31 proc.), Vilnių ir Kauną. Vokietijos turistus sunkiau būtų sudominti Kernavės piliakalniais, Kryžių kalnu.
Keliautojai pirmenybę teikia būtent poilsinėms kelionėms (39 proc.), tik pažintines keliones rinktųsi du kartus mažesnė dalis, arba 18 proc., o abu kelionės tipai domina 44 proc. Vokietijos turistų.
Lietuvą dažniau renkasi vyresni (50 ir daugiau metų) žmonės, paprastai keliaujantys su partneriu, draugais ar vieni. Su vaikais keliauja kas ketvirtas, 6 proc. keliauja tik su vaikais. Palyginti dažnas turistas iš Vokietijos į užsienio šalis keliauja su draugais (28 proc.), o pavienių keliautojų yra beveik penktadalis.
Informacijos apie šalį Vokietijos gyventojai ieško tradiciškai: paieškų sistemose, klausinėja draugų ir artimųjų, patikrina nakvynės rezervacijų platformas. Į kelionių organizatorių puslapius užsuka kas ketvirtas, o kas penktas ieško informacijos nacionalinėse turizmo svetainėse.
Kadangi vokiečiai neabejingi poilsinėms kelionėms, kurios trunka savaitę ar porą, atvykę į Lietuvą mielai apsistoja vietiniuose, tinklams nepriklausančiuose, viešbučiuose, renkasi butus trumpalaikei nuomai, kai kurie nakvoja kempinguose ir kaimo turizmo sodybose. Viskas dėl pagrindinio atostogų tikslo – galimybės atsipalaiduoti, pasimėgauti tyla ir ramybe.
Racionalieji vokiečiai, prieš išsiruošdami į kelionę, vertina jos kainą, kas antram apklaustajam itin svarbus saugumas, naujų, nelankytų vietų pažinimas, nakvynės kaina ir komfortas kelionės metu.
Dar nebuvę, bet planuojantys aplankyti Lietuvą, įvardijo ir sąrašą veiklų, kurias išbandytų: lankytų istorines vietas, Vilnių, pajūrį, ragautų vietos patiekalų. Tie, kurie jau yra buvę mūsų šalyje, tą dažniausiai ir darė: aplankė Vilnių (70 proc.), pajūrį, ragavo vietos virtuvės patiekalų (60 proc.) bei lankėsi kituose didmiesčiuose (55 proc.).
Monika Mazaliauskaitė, „Keliauk Lietuvoje“ komunikacijos projektų vadovė El. p. monika@lithuania.travel
Rusijos Valstybės Dūmos žemutiniuose parlamento rūmuose svarstomas teisės aktas dėl ekonominių priemonių Rusijos kariuomenės paramai. Kai jis bus priimtas, juridiniai asmenys Rusijoje privalės vykdyti sutartis su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis.
Visa tai reiškia, kad Rusija de jure ims veikti karo ekonomikos pagrindu, kas iš esmės prilygsta karo padėties paskelbimui, kai pagrindiniai šalies resursai skiriami karui. Šie Kremliaus veiksmai signalizuoja, kad Rusiją intensyvus karas išsekino ir mulkinti šalies visuomenę apie kažkokią “specialiąją operaciją” režimui sekasi vis sunkiau. Tikriausiai greitai bus skelbiama ir visuotinė mobilizacija, “įpakuota” į kokį nors tėvynės gynimo įstatymo paketą.
Ukraina teigia, kad Rusija metė visas pajėgas mūšiams Rytų Ukrainoje. Patiriami didžiuliai nuostoliai, ligoninės perpildytos. Lysičianske liko apie 15 000 gyventojų. Okupantai ieško kolaborantų, derasi su jais kad parodytų proukrainietiškai nusiteikusių gyventojų namus ir butus. Kariškių namai plėšiami, tempiami daiktai ir drabužiai.
Donecko gubernatorius ragina evakuoti 350 000 gyventojų, kad būtų išsaugotos gyvybės, o Ukrainos kariuomenė galėtų geriau ginti miestus. Donecko srityje taikos metu gyveno 1,6 mln. gyventojų
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Džonsonas antradienį kalbėdamas su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu pasakė, kad tiki, jog Ukraina susigrąžins teritorijas, kurias neseniai užgrobė Rusija. JK premjeras informavo apie naujausią “siuntinį” – karinę įrangą, „įskaitant 10 savaeigių artilerijos sistemų”, kuri bus atgabenta artimiausiomis dienomis.
Bendrame pareiškime 35 Vakarų valstybės bei Japonija ir Pietų Korėja ragina nerengti jokių tarptautinių sporto renginių Rusijoje ir Baltarusijoje, o jų piliečiams uždrausti dalyvauti tarptautinėse varžybose. Naujose rekomendacijose šios valstybės paragino sustabdyti Rusijos ir Baltarusijos valdymo organų narystę tarptautinėse sporto federacijose.
Vakar stipriai atpigo nafta. Teigiama, kad tai įvyko dėl recesijos baimės ir stiprėjančio JAV dolerio. Vakarų Teksaso naftos žaliava atpigo 8,6 % – iki 99,12 JAV dolerio už barelį, pirmą kartą nuo balandžio mėnesio žemiau 100. Sumažėjus pasaulinei naftos paklausai, kainos gali dar labiau nukristi – iki 65 JAV dolerių už barelį.
Rusijos naftos gavybos bendrovė „Vostok Oil”, vystanti naftos gavybą Arktyje, pasišovė “palengvinti pasaulinę energetikos krizę” ir mesti iššūkį JAV naftos gavybai. Praėjusį mėnesį bendrovė „Rosneft Oil” šį projektą palygino su Nojaus arka, kuri gali išgelbėti pasaulį.
Panašu, jog rusams “pasaulio išgelbėti” nepavyks, mat investuotojai užsuko pinigų kranelius. Du rėmėjai nutraukia 180 mlrd. dolerių vertės projekto finansavimą, o dėl sankcijų į šį regioną negali atvykti tanklaiviai, gręžimo ir kita įranga. Taip kad „Vostok Oil” telkinius pradės eksploatuoti 2029-aisiais, o ne 2024-aisiais, kaip buvo planuota. Jei iš viso pradės.
Šią savaitę JAV valstybės sekretorius Antony Blinken’as Balyje vyksiančioje G20 ministrų konferencijoje susitiks su Kinijos užsienio reikalų ministru Wang Yi ir nesusitiks su Rusijos užsienio teroro ministerijos vadovu Sergėjum Lavrovu.
Blinkenas ragins Kiniją neremti Rusijos invazijos į Ukrainą ir spausti Maskvą gražinti maistą ir trąšas į pasaulio rinkas. Spėjama, kad JAV pasiūlys Kinijai panaikinti kai kuriuos muitus.
Khm…. Kovoje prieš vieną drakoną, maitinamas kitas. Vakarai ir niekas kitas išaugino abu juos.
Kaip ir prognozavome, rusai, deja, ruošiasi Slovjansko puolimui ir priešingai, nei „karo ekspertai“ numatė, po Lysičiansko užėmimo sustoti neketina.
Artimiausiu metu (ne rytoj ir poryt, o artimiausiais mėnesiais) galime sulaukti tam tikrų pokyčių kare. Ukraina gali tapti pajėgi efektyviai stabdyti okupantą ir galvoti apie puolamąsias operacijas.
Būsima sėkmė fronte priklauso nuo logistikos, ginklų efektyvumo, pajėgų sąveikos, karių ir jų vadų profesionalumo bei sumanumo. Rusija resursų ordos aprūpinimui amunicija, kuru, degtine ir ėdalu turės dar ilgam, tačiau jau dabar susiduria su neefektyvios, pasenusios ginkluotės problemomis. Kariuomenė išsekinta, išretinta, o praradimams kompensuoti reikia šimtų tūkstančių žalių šauktinių – patrankų mėsos.
Tuo tarpu Ukraina jau dabar sugeba numušti daugumą į jos objektus skriejančių raketų ir efektyviai daužyti rusų pozicijas HIMARSais. JK ir kitose NATO valstybėse ruošiami ukrainiečių kariai naujos, modernios ginkluotės valdymui, kurie netrukus stos į mūšį.
Suprasdami kai kurių jūsų susirūpinimą ir komentarus, piktinantis, kad Vakarai duoda per mažai ginklų, norime darsyk pabrėžti, kad ukrainiečiai neturėtų ką veikti su naujausia NATO ginkluote, kad ir kiek jos būtų privežta į Ukrainą. Ginklu reikia išmokti naudotis. Tai užima daug laiko. Taigi, kantrybės. Karas – ne krepšinio varžybos ir ne kinas.
Okupantai Charkivo rajone tęsia apšaudymą iš sraigtasparnių, tankų, minosvaidžių, pabūklų ir raketinės artilerijos.
Du žmonės žuvo ir septyni buvo sužeisti, kai Rusijos pajėgos apšaudė Slovjanską. Užsidegė centrinis miesto turgus, taip pat nukentėjo pats centras bei kiti rajonai.
Skėriai mėgina brautis link Bachmuto dvejomis kryptimis, tačiau nesėkmingai.
Avdijivkos – Zaporižės kryptimis tęsiasi apšaudymas palei visą fronto liniją.
Šaltiniai teigia, jog Ukrainos pajėgos po truputį stumiasi Chersono link.
Šiandien 3 val. 50 min. Rusijos laivai paleido 6 sparnuotąsias raketas. Taikytasi į Dnipro. Visos raketos numuštos.
Odesos rajone numuštos 3 rusų raketos.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro pajėgų bombonešiai ir atakos lėktuvai sunaikino du lauko šaudmenų sandėlius, du okupantų įtvirtinimus ir daugiau kaip 10 vienetų priešo technikos.
Anksčiau skelbta apie sunaikintą okupantų karinę bazę Melitopolyje – patikslintais duomenimis žuvo apie 200 rusų karių, daugiau kaip 300 sužeista.
*******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis
Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Toliau vyksta kautynės šiauriniame ruože, ukrainiečiai atmušė orkų ataką prie Prudyanka. Daugėja ženklų, kad patys ukrainiečiai ima rengti kontratakas. Siekdamas išlaikyti iniciatyvą, agresorius ne tik į kairę ir į dešinę daužo su artilerija, raketomis ir aviacija, bet ir aktyviai (kas ankščiau rečiau pasitaikydavo) naudoja elektroninės kovos priemones.
Izyum. Nors agresoriaus pajėgos išsekusios (tai rodo kelias dienas buvusi puolamųjų operacijų intensyvumo pauzė bei gynybinių pozicijų stiprinimas), visgi priešas nusprendė išlikti ištikimi sau ir nepaisant visko atnaujino puolimą Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože. Galimai tai susiję su agresoriaus siekiu neleisti ukrainiečiams nuimti rezervų ir permesti juos Syversk link, siekiant palengvinti iš Lysychansk pasitraukusių pajėgų persigrupavimą, reorganizaciją.
Syversk
Agresorius pasiekė ruožą Bilohorivka – Zolotarivka – Verkhnokamyanka ir toliau vysto puolimą Syversk link, tačiau ukrainiečių manevriniai vienetai ginasi. Tuo pačiu nesustoja orkų atakos link Spirne, tačiau čia agresorius sėkmės kol kas nepasiekė. Tai leidžia tikėtis, kad ukrainiečiai sugebės stabilizuoti kontaktinę liniją ruože Hryhorivka – Verkhnokamyanske (vakariau nuo Verkhnokamyanka). Reikia viltis, kad „neatsibus“ Lyman grupuotė ir nesmogs Syversk iš šiaurės vakarų (užnugario).
Pasirodė pranešimų, kad po atsitraukimo nuo Lysychansk ukrainiečiai gali užimti gynybą ruože Syversk – Fedorivka – Bakhmut. Tuo tarpu Ukrainos GŠ skelbia, kad į šias pozicijas juos siekia nustumti orkai. Kaip matome, pranešimai prieštaringi. Nesinori tikėti, kad ukrainiečiai nepabandys prieš tai minėtą ruožą ginti iš priešakinių pozicijų, išnaudodami į rytus esančias gyvenvietes (pvz.: Hryhorivka – Verkhnokamyanske – Vyimka). Priešingu atveju iš Lysychansk pasitraukusios pajėgos be atokvėpio vėl dalyvaus mūšiuose (gali būti, kad niekas pilnavertiškai nepridengs jų persigrupavimo ir neleis pailsėti) ir tada rezultatas gali būti ne koks. Tuo pačiu, jei bus atsitraukta į Syversk – Fedorivka – Bakhmut ruožą, ukrainiečiai turės palikti sėkmingai ginamas pozicijas Bakhmut – Berestove – Spirne, t.y. palei kelią Bakhmut – Lysychansk. Tai neatrodo itin logiška, jei paliks šias pozicijas, tikėtina paliks ir Soledar, o tai gali leisti priešui blokuoti Bakhmut iš šiaurės. Tad visgi manytume, kad ukrainiečiai bandys ginti Syversk – Fedorivka – Bakhmut ruožą priekyje esančioje gynybos linijoje: Hryhorivka – Verkhnokamyanske – Spirne – Berestove – Soledar – Bakhmut. Kaip bus, matysime.
Bakhmut
Ruože Bakhmut – Spirne ukrainiečiai atmušė agresoriaus atakas, taip palengvindami iš Lysychansk besitraukiančių savų pajėgų padėtį.
Svitlodarsk ruože ir vėl suaktyvėjo dešinysis agresoriaus flangas (atakuota Klynove link), bet ir čia atakos atmuštos.
Centras.
Agresorius suaktyvėjo, toliau siekia iš pietų apeiti Avdiivka įtvirtintą rajoną, bet eilinį kartą bandymas teigiamų rezultatų nedavė. Susidaro įspūdis, kad panašiai kaip prie Izyum, šis suaktyvėjimas tik tam, kad ukrainiečiai negalėtų permesti potencialių rezervų į Syversk ir Bakhmut sektorius.
Zaporizhia.
Analogiška situacija ir čia, daug lokalių atakų ir didelis orkų artilerijos aktyvumas, siekiant sektoriuje prikaustyti gynėjų vienetus.
Pietų kryptis. Pasirodė pranešimai, kad ukrainiečiai jau keli kilometrai nuo Cherson priemiesčių. Iki Cherson miesto dar gabalas, kol kas tik prie priemiesčių, tad nesusikelkime per daug lūkesčių. Taip, judėjimas yra, nors ir nedidelis. Orkai bando lokaliomis atakomis kituose ruožuose (ypač Kryvyi Rih) nukreipti ukrainiečių dėmesį, tačiau bent kol kas jiems tai nesiseka padaryti. Atakos atmuštos, o ukrainiečiai toliau po truputį artėja link Cherson.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Maskva skelbia, jog užėmus Severodonecką ir Lysičianską kontroliuojama visą Luhansko apskritis Tai ir buvo vienas iš operatyvinių einamųjų Kremliaus tikslų. Pasaulio žiniasklaida ir „ekspertai“ analizuoja padėtį ir svarsto, kas bus toliau. O gal Putinas apsiramins? Gal pasitenkins tuo, ką užgrobė?
Tuo tarpu Putinas nurodė savo karo nusikaltimų ministrui tęsti puolimą Ukrainoje ir paragino Rusijos ginkluotąsias pajėgas kituose frontuose siekti savo tikslų pagal „iš anksto patvirtintus planus”. O kad nepritrūktų motyvacijos, fronto dalyvius apdovanojo „Rusijos didvyrio ordinu” – aukščiausiu galimu apdovanojimu ordoje.
Europos Sąjunga įsteigs atstatymo platformą, kuri koordinuos Ukrainos atstatymą, pareiškė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Ši platforma bus naudojama investicijų poreikiams nustatyti, veiksmams koordinuoti ir ištekliams paskirstyti. Skaičiuojama, kad Ukrainos atstatymas kainuos 750 mlrd. dolerių. Ukraina reikalauja, jog pinigų atgavimo šaltinis būtų „Rusijos ir Rusijos oligarchų turtas”.
Labai gražūs ir kilnūs šie ir kiti panašūs tikslai, tačiau dabar visą energiją reikėtų skirti ne skambiems pareiškimams, selfiams ir fotografijoms, o priešo snukio daužymui fronto linijoje. Gražios besišypsančių, baltais marškinėliais pasipuošusių G7 ir ES vadovų fotografijos nieko nepakeis. Tai kas, kad visi šaiposi iš Putino BRICSo ir Kaspijos viršūnių susitikimo, kurio lyderiai it mietą prariję balvonai – orda juda toliau.
Ukraina dar sykį pakvietė Romos popiežių Pranciškų apsilankyti Ukrainoje, ragindama pontifiką toliau melstis už jos žmones. Popiežius sakė, kad tikisi, jog po kelionės į Kanadą galės nuvykti į Maskvą ir Kijevą, dėdamas pastangas užbaigti karą Ukrainoje.
Tai, žinoma, nieko nepakeis, tačiau gal popiežius Pranciškus pats pasikeis, iš arti pamatęs šėtono veidą.
Didžioji Britanija įšaldė dar šešių asmenų ir vienos įmonės turtą, taip pat paskelbė apie ketinimą įvesti naujas ekonomines, prekybos ir transporto sankcijas Baltarusijai dėl šalies paramos Rusijos invazijai į Ukrainą. Naujasis paketas apims importo ir eksporto draudimus prekėms už maždaug 60 mln. svarų sterlingų, įskaitant naftos perdirbimo prekių, pažangiųjų technologijų komponentų ir prabangos prekių eksportą bei baltarusiškos geležies ir plieno importą. Planuojama kai kurioms Baltarusijos bendrovėms uždrausti leisti skolos vertybinius popierius ir prekiauti vertybiniais popieriais Londone.
Kremlius stebi Lietuvą pro didinamąjį stiklą ir tikisi, kad situacija dėl krovinių tranzito į Kaliningradą bus išspręsta. Atvirai grasinama, jog svarstomi „įvairūs scenarijai, jei blokada tęstųsi“.
Balandžio pradžioje Europos investicijų bankas Ukrainai pervedė 668 mln. eurų skubios pagalbos. Bankas papildomai Ukrainai skirs 700 mln. dolerių.
Tiek iš Severodonecko, tiek iš Lysičiansko ukrainiečiai pasitraukė dar prieš dvi dienas iki rusiškų batų pasirodymo miestuose. Tai buvo daroma sąmoningai, siekiant saugiai išvesti karinius dalinius, neprarandant nei vieno kario gyvybės. Tuo tarpu rusai dvi paras kariavo tuščiuose miestuose. Tokia taktika naudojama tam, kad rusus kuo ilgiau klampinti ilguose ir varginančiuose mūšiuose, laukiant sunkiųjų ginklų iš Vakarų.
Prezidentas V. Zelenskis savo naktiniame kreipimesi labai aiškiai įvardino einamuosius Ukrainos tikslus: „Mes atstatysime sienas, atgausime žemę, bet visų pirma reikia išgelbėti žmones”.
Teigiama, kad JAV suteiktos HIMARS, kurios jau veikia, gali iš esmės pakeisti konflikto pusiausvyrą. Laimėti daugiau laiko – reiškia gauti daugiau atsargų, o tai savo ruožtu nusveria svarstykles Ukrainos naudai, žinant, kad Rusijai šiuo metu sudėtinga atnaujinti sugadintą ir sunaikintą amuniciją. Nepaisant to, ordos nesustoja ir tęsia intensyvų puolimą visose fronto linijose.
Šįryt driskiai į Dnipro sritį paleido septynias raketas. Šešios numuštos. Puikiai dirba oro gynybos sistemos ir jas valdantys žmonės. Tai džiugina.
Išlieka grėsmė, kad driskiai gali atakuoti raketomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos ir oro erdvės.
Rusai surengė antskrydį į Charkivo miestą.
Driskiai mėgino brautis link Slovjansko, tačiau buvo sustabdyti, tačiau pietvakarių kryptimi rusai pasistūmėjo ir užgrobė Klynove, 8 km iki Bachmuto.
Buvo skelbiama apie Potiomkino, Ivanivka ir kitų gyvenviečių praradimą, tačiau panašu, jog driskiai iš ten vėl išrūkyti.
Avdijivkos ir Zaporižės kryptimis rusai pliekia iš visų įmanomo kalibro ginklų palei visą fronto liniją. Avdijivkos gyvenvietė atakuota ir iš oro.
Rusija raketomis vėl smogė Mykolajivo uostamiesčiui.
Ukrainos aviacija ir raketų bei artilerijos daliniai toliau smogė priešo sandėliams ir užpuolikų susitelkimo vietoms, ypač Chersono srityje.
Gyvačių saloje plazda Ukrainos vėliava. Tai ne tik simbolinė, bet ir taktinė pergalė. Svarbiausia tai, jog driskiai su savo geldomis nedrįsta artintis link mažos lemtingos salos. Gyvačių.
Ukraina paprašė Turkijos sulaikyti su Rusijos vėliava plaukiojantį krovininį laivą „Žibek Žoly“, gabenusį grūdus iš Rusijos okupuoto Berdjansko uosto. Šiame laive pakrautas pirmasis maždaug 4500 tonų grūdų krovinys, kuris priklauso Ukrainai.
Euras nukrito į rekordines 19 metų žemumas ir šiuo metu keičiamas FX rinkose į 1.03 JAV dolerio.
Šiuo metu visas pasaulis nori įlįsti į Putino galvą ir sužinoti, kokie gi tie Rusijos tikslai „pagal iš anksto patvirtintus planus“. Mums neatsibosta kartoti, tad pakartosime dar sykį: artimiausias Kremliaus tikslas – visos Ukrainos okupacija; galutinis tikslas – NATO demontavimas, sugrįžimas į 1997-ųjų geopolitinę sanklodą ir JAV kariuomenės su branduoliniais ginklais patraukimas iš Europos. Šių tikslų driskiai siekia ir sieks visomis sau įmanomomis priemonėmis.
Vakarų lyderiai laukia, kada Putino ordos sustos, skaičiuoja karo kainą, tačiau bėda ta, kad ordos niekada nesustos. Vakarai anksčiau ar vėliau jas bus priversti stabdyti jėga. Kuo anksčiau pasaulio „lyderiai“ nustos krauti į kelnes ir supras, kad Rusiją ne tik galima, bet ir reikia kuo skubiau stabdyti jėga – tuo karas greičiau baigsis.
******
Lysičianskas dabar (šaltinis reuters.com)
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Rusija apkaltino Kyjivą paleidus tris raketas į Belgorodo miestą netoli Ukrainos sienos. Smūgių metu žuvo mažiausiai trys žmonės, apgadinta 11 daugiabučių namų ir 39 privatūs namai, iš jų penki, kaip teigia rusai, visiškai sugriauti.
„- Pabrėžiu, kad ši raketų ataka buvo sąmoningai suplanuota ir nukreipta į Rusijos miestų civilius gyventojus”, – sakė Rusijos agresijos ministerijos pajacas Igoris Konašenkovas. Ir pridūrė, kad Rusijos priešlėktuvinė gynyba numušė „tris Ukrainos nacionalistų paleistas kasetines raketas Točka-U”.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos gegutė M. Zacharova pareiškė, jog rengti nevaldomus smūgius į Rusijos gyvenamuosius miestų rajonus ir yra Ukrainos tikslas. „- Tai jau ne pirmas toks atvejis“, – skiedžia melo ministerijos atstovė. Zacharovos teigimu, Kyjivo režimo veiksmai koordinuojami iš Vakarų ir dar netgi skatinami. Tai esą daroma specialiai tam, kad paskatintų Kremlių pradėti atsakomuosius smūgius ir dar labiau pakurstytų antirusišką isteriją.
Mums ši „raketų ataka“ primena sprogdinimus Rusijos miestuose: Bujnakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999 m. rugsėjo 4-16 d., kuomet žuvo 307 žmonės, o daugiau kaip 1 700 buvo sužeista. Maskva teroro aktais apkaltino čečėnus ir rugsėjo 21-ąją Kremlius balistinėmis raketomis smogė Grozno miestui bei netrukus pradėjo antrąjį Čečėnijos karą. Ir Čečėnijos, ir Ukrainos karų iniciatoriai bei scenarijaus autoriai tie patys – Putinas ir Patruševas.
Šia provokacija siekiama dar didesnės karo eskalacijos. Kramatorsko geležinkelio stoties, Kremenčuko prekybos centro, Odesos poilsio bazės ir kitos barbariškos civilių objektų atakos, kaip ir Belgorodo apšaudymas, greičiausiai yra nuoseklūs vieno ir to paties scenarijaus veiksmai. Norima parodyti, kad Ukrainos kerštas Rusijai logiškas, o toliau – dalinė ar visuotinė Rusijos mobilizacija ir galimas taktinis branduolinis smūgis. Kitų ėjimų, norint baigti karą, Putinui – jo supratimu – nelieka.
Diktatorius ir artistas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad jis „seniai rado” Baltarusijos vaidmenį Ukrainos – Rusijos kare. Batka pabrėžė, kad Rusija ir Baltarusija jau seniai sukūrė „vieningą ginkluotųjų pajėgų grupę“. ” – Esame vienintelė šalis, kuri remia rusus šioje kovoje. Tie, kurie mums priekaištauja, argi nežinojote, kad mes turime glaudžiausią sąjungą su Rusijos Federacija? Su valstybe, su kuria kuriame vieną, galingą, nepriklausomą valstybę – sąjunginę valstybę. Kai Sąjungoje yra dvi nepriklausomos tautos“.
Štai viską Maskvos arlekinas ir išdavė: vyksta susijungimas su Rusija, kare su Ukraina Baltarusija dalyvauja visateise nare.
„ – Baltarusijos ir Rusijos sąjungoje jau seniai buvo sukurta viena ginkluotųjų pajėgų grupė. Iš tikrųjų – viena armija. Jūs visi tai žinojote, tad kodėl šiandien mums priekaištaujate? Mes buvome ir būsime kartu su broliška Rusija. Dėl mūsų dalyvavimo „specialiojoje operacijoje” aš nusprendžiau jau seniai”, – postringavo Lukašenka. Bulvinis diktatorius pridūrė, kad „baltarusiai niekam neleis šauti rusui į nugarą”. NATO esą stiprina rytinį flangą tam, kad pasikėsintų į Baltarusijos (=Rusijos) nepriklausomybę ir „įtrauktų šalį į karą“, todėl Baltarusija „turi atsilaikyti ir laimėti”.
Kvailio lūpomis kalba tiesa. Baltarusiai palei Lietuvos ir Lenkijos sieną rausia rimtus įtvirtinimus, praneša mūsų šaltiniai pasienyje.
Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris pripažino, kad jo lobizmas už Rusijos dujotiekio „Nord Stream-2” statybą buvo akivaizdi klaida. Steinmeieris pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje pasaulis turi persiorientuoti ekonominiu, kariniu ir politiniu požiūriu.
Rodos, tokie didingi žmonės, o elgiasi kaip pardavimų vadybininkai, siekiantys įtikti masėms. Kai Lietuva badė pirštu į Maskvos karą Donbase, aiškindama, kad negalima prekiauti su nusikaltėliu, vokiečių politikai mojo ranka ir toliau varė biznioką su Rusija, įvardindami savo veiksmus kaip realpolitic. Dabar Steinmeieris elgiasi lyg mažas vaikas, nusvilęs pirštuką ant gimtadienio žvakutės ar nusibraukęs sėdynę dilgynėms.
Nors pavėluotai, bet ir Vokietijos prezidentas suprato, kad karas prieš Ukrainą sukėlė „stipriausius geopolitinius ir geoekonominius pokyčius”, o jo pasekmės yra nenuspėjamos ir niekas negalės jų išvengti.
Būtent. Niekas. Visiškai priešingai suokia buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri pareiškė nemananti, kad sprendimas statyti „Nord Stream-2” buvo neteisingas. Esą „Nord Stream-2” nebuvo paleistas iki Rusijos invazijos į Ukrainą, todėl teigti, kad dujos yra Rusijos ginklas, nederėtų.
Vaje, kokia kliurka, frau Merkel. Jūsų žodžiai tėra kremliniu dvoku persunktas putiniškas melas. Jūsų pirmasis Nord Stream‘as daugybę metų maitino fašistinės Rusijos karo mašiną, kuri karą pradėjo ne šiemet, o 2014-aisiais. Ir jūs taip pat netiesiogiai atsakote už iki dabar liejamą ukrainiečių kraują.
Rusija perėmė Lysičiansko – paskutinio didesnio miesto Luhansko regione, kurį atkakliai gynė Ukraina – kontrolę. Ukrainos kariuomenė iš miesto pasitraukė organizuotai ir sklandžiai.
Kiti du miestai, kuriems artimiausiu metu, kaip kokiais gūdžiais viduramžiais, teks gintis nuo barbarų ordų – Slovjanskas ir Kramatorskas. Skirtingai nuo Severodonecko ir Lysičiansko, šie du miestai turi didelę operacinę reikšmę ir ties jais turėtų virti tokie nuožmūs mūšiai, kokių dar šiame naikinančiame kare dar nematėme. Tačiau iki to – dar du taktiškai svarbūs – Siverskio ir Soledaro miestukai – gali tapti rusams nesuskaičiuojamų „gruz 200“ priežastimis.
Vakarų Ukraina ruošiasi galimai invazijos iš Baltarusijos dienai. Atnaujinami Lvivo miesto gynybos planai. Mokymuose, kartu su kariškiais, dalyvauja ir civilinės institucijos. Jau dabar ruošiamasi sąlygoms, kuomet gali būti atjungtas šildymas, kaupiamos maisto atsargos žiemai.
Labai teisingas požiūris. Tikime, jog Lietuvos valdžia taip pat pasiruošusi visoms galimoms rudens – žiemos laikotarpio turbulencijoms.
Charkivo rajone driskiai, remiami aviacijos, stengiasi neleisti ukrainiečiams pereiti į kontrpuolimą.
Slovjansko apylinkėse rusų daliniai bando užimti netoli miesto esančias gyvenvietes ir jose įsitvirtinti. Tuo tikslu iš Iziumo miesto perkelta bataliono taktinė grupė ir dislokuoti papildomi artilerijos daliniai.
Bachmuto rajone priešas suintensyvino ukrainiečių pozicijų apšaudymą iš statinės ir raketinės artilerijos palei visą fronto liniją.
Novopavlivkos, Zaporižės ir Chersono rajonuose okupantas vykdo žvalgybinius – diversinius veiksmus ir artilerijos pagalba trukdo Ukrainos kariams tęsti puolimą
Iš laikinai okupuoto Krymo į Chersono sritį atvyko 17 vagonų su karine amunicija.
Ukrainos aviacijos ir raketinės artilerijos daliniai toliau sėkmingai naikina rusų amunicijos sandėlius ir gyvosios jėgos bei karinės technikos sankaupas.
Ukrainiečių karo aviacija ir oro gynyba dirba puikiai, neleisdama ore karaliauti rusų lakūnams. Pastarieji nebeskrenda daugiau kaip 20 kilometrų už fronto linijos.
Skelbiama, kad Romos popiežius norėtų aplankyti Maskvą ir Kyjivą. Bet Maskvą – pirmiau.
Rusų kosmonautai TKS švenčia pergalę ir kelia tostus už Rosieją.
Sveikiname amerikiečius ir JAV su Nepriklausomybės diena.
*******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Agresorius atnaujino atakas šiauriniame ruože (Prudyanka), tačiau ukrainiečiai atmušė agresoriaus puolimą. Neatmestina, kad orkai siekia priartėti kuo arčiau miesto prieigų ir visu netiesioginės ugnies spektru dengti miestą ir kelius į jį ir iš jo, t.y. naikinti į Charkiv atvykstantį pastiprinimą ir/ar iš jo išvykstančius vienetus, kuriais ukrainiečiai galėtų pastiprinti kitus sektorius.
Izyum. Agresorius toliau užiminėja gynybines pozicijas. Tiesa, šiandien atakavo Mazanivka, Dolyna, bet tai labiau trikdomojo pobūdžio ataka, kurią ukrainiečiai atmušė. Klausimas, ar ukrainiečiai turi galimybių pereiti į kontratakas šiame sektoriuje, ar taip pat stovės gynyboje, o rezervas judės į rytus spręsti problemų Lysychansk.
Lysychansk. Oficialu – gynėjai pasitraukė iš Lysychansk. Sprendimas brendo jau senokai, tad gerai, kad ukrainiečiai tam ryžosi. Dar neaiškios atsitraukimo opracijos detalės, tačiau aišku viena – situacija toliau išlieka sudėtinga. Gali būti, kad jau vėlu užiminėti anksčiau mūsų minėtą ruožą Bilohorivka – Verkhnokamyanka, nes:
agresorius jau vykdo puolimo operacijas Verkhnokamyanka ir turi taktinę sėkmę;
orkai įnirtingai atakuoja Spirne, kaip ir spėjom forsavo Sverskyi Donec upę ties Bilohorivka ir bando ten įsitvirtinti. T.y. atakuoja Bilohorivka – Verkhnokamyanka ruožo flangus, tad atsitraukimo ir manevro ruožas ukrainiečiams tampa dar siauresnis. Tad čia formuoti gynybos liniją gali būti sudėtinga. Todėl neatmestina, kad ukrainiečiai gali trauktis link Syversk.
Panašu, kad gynėjai neteisingai įvertino savo teigiamą patirtį sėkmingai atsitraukiant iš Zolote ir Severodonetsk ir pamanė, kada galės taip atsitraukti kada panorėję. Agresorius išmoko pamokas ir šį kartą veikia kur kas profesionaliau. Tikėtina, kad to kaina:
reikės atiduoti daugiau teritorijos nei tuomet, jei laiku būtų priimtas sprendimas palikti Lysychansk (pvz. kai orkai užėmė Rai – Oliksandrivka – Myrna Dolyna ruožą);
galimai siekiant apsaugoti Bakhmut grupuotės šiaurinį flangą, ukrainiečiams teks lyginti gynybos liniją ties Spirne – Berestove (t.y. atsitraukti į gynybai palankesnes pozicijas saugantis priešo atakuotų iš šiaurės).
Labai apsidžiaugsime, jei mūsų pasvarstymai nuo sofos nepasitvirtins ir ukrainiečiams pavyks užimti gynybą neatiduodant orkams daugiau nei verta.
Bakhmut. Miesto link agresoriaus puolimas ir toliau sustojęs, tačiau puolimas kelyje Bakhmut – Lysychansk atsinaujino. Tiesa, ukrainiečiai atmušė atakas, patys vykdo lokalias kontratakas.
Centras. Situacija nesikeičia. Tiesa, agresorius pabandė priminti apie save ir surengė ataką pietiniame Avdiivka įtvirtinto rajono ruože (Spartak). Derlinga Ukrainos žemė dar labiau patręšta, ukrainiečiai prasimankštino – vieni pliusai.
Zaporizhia. Be pakitimų, intensyviausios kovos vyksta į pietus nuo Vuhledar. Agresorius bando išmušti ukrainiečius iš atsikovotų teritorijų, tačiau be didelių rezultatų. Be to, fejerverkai Melitopolyje – ukrainiečiai sunaikino orkų karinę bazę, apgadintas geležinkeliu einsntis tiekimo kelias.
Pietus. Be pakitimų.
Ir pabaigai šiek tiek geresnių naujienų. Ukrainiečių aviacija aktyviai ėmė veikti ne tik aplink Cherson, bet ir kituose sektoriuose. Tai ženkliai palengvina manevrinių vienetų operacijas, nuima dalį krūvio nuo artileristų. Tiesa, operacijų tankis skirtingas – didžioji dalis skrydžių tenka Pietų krypčiai ir Zaporizhia. Tačiau smagu, kad oro operacijų geografija plečiasi ir į sunkiausius ukrainiečiams ruožus, t.y. šiaurinį Donbaso flangą.
**********
„Nord stream-2 buvo klaida“: reikia nepriklausomybės nuo Rusijos Federacijos,- paskelbė W.Steinmejeris
uninan.net
Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad jo šalies tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių.
Steinmejeris pripažino, kad „Nord Stream 2“ buvo klaida nuotrauka REUTERS
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmejeris pripažino, kad jo lobizmas dėl Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos buvo akivaizdi klaida. Apie tai rašo „Deutsche Welle“.
Steinmejeris pažymėjo, kad dėl karo Ukrainoje pasauliui reikia ekonominės, karinės ir politinės perorientacijos. Pasak Vokietijos prezidento, karas prieš Ukrainą sukėlė „stipriausią geopolitinių ir geoekonominių pokyčių dinamiką“, kurios pasekmės yra nenuspėjamos ir niekam nepavyks to išvengti.
Jis pridūrė, kad Vokietijos tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių. Taip pat reikia ieškoti naujų partnerių pasaulyje. Jo nuomone, tokiais gali tapti Afrikos šalys, Singapūras, Indonezija.
„Turime savo demokratijas, savo ekonomiką padaryti tvarią, turėdami omenyje savo tikslus: taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką ir liberalią, sąžiningą ir klimatui palankią pasaulinę ekonomiką“, – sakė prezidentas.
Primename, kad pats Steinmejeris ne kartą buvo kritikuojamas dėl glaudžių ryšių su Rusijos Federacija. Pats politikas po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasmerkė V.Putino veiksmus ir netgi ragino perduoti tribunolui Rusijos Federacijos politinę vadovybę.
Kaip UNIAN pranešė anksčiau, birželio 18 d., buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė nemananti, kad sprendimas statyti „Nord Stream 2“ buvo klaidingas. Ji pažymėjo, kad iki Rusijos invazijos į Ukrainą „Nord Stream 2“ neveikė, todėl sakyti, kad dujos buvo Rusijos ginklas, nedera.
*******
Rusijos pasienio su Ukraina miestas Belgorodas, kuriame gyvena 400 000 žmonių, po ukrainiečių atakos
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Šiaurės Atlanto aljanso valstybių vadovai pareiškė, jog yra „vieningi, solidarūs ir patvirtina tvirtą transatlantinį ryšį tarp mūsų tautų. NATO yra gynybinis aljansas ir nekelia grėsmės jokiai šaliai. NATO tebėra mūsų kolektyvinės gynybos kertinis akmuo ir svarbus Aljanso narių konsultacijų saugumo klausimais ir sprendimų priėmimo forumas. Mūsų įsipareigojimas Vašingtono sutarčiai, įskaitant 5 straipsnį, yra geležinis“.
Mes tikime NATO, tikime įsipareigojimais dėl 5 straipsnio, tačiau taip pat manome, jog Kremlius mėgins pačiupinėti, kaip tas 5 straipsnis suveiks ne popieriuje, o „ant žemės“.
Baltarusija, tiksliau Lukašenka, tėškė kaltinimus, esą Baltarusija buvo atakuota (nežinia nei kur, nei kada) ukrainiečių raketomis, tačiau Baltarusijos priešlėktuvinė gynyba visas jas esą numušė. „- Jie mus provokuoja… Prieš tris dienas, gal kiek daugiau, iš Ukrainos teritorijos buvo bandyta smogti kariniams objektams Baltarusijos teritorijoje. <…> Bet, ačiū Dievui, priešlėktuvinės sistemos „Panzir” sugebėjo perimti visas raketas”, – džiaugėsi Maskvos bulvinė lėlė, netikėtai įtikėjusi Dievu.
Po „atakų“, baltarusiškos raketos buvo neva nukreiptos į „sprendimų prieš Baltarusiją priėmimo centrus”, kas reikštų, jog Batka pasirengęs smogti Ukrainos vadovybės pastatams, esantiems Kyjive.
Baltarusijos/Rusijos marionetė atviravo, jog Baltarusijai „nereikia šito karo“. Tyčia-netyčia „ukrainietiškų raketų įvykio metu” Minske kaip tik lankėsi Putino užsienio reikalų ir melo ministras Sergėjus Lavrovas. „Didysis geopolitikas” pareiškė, jog „Vakarų planai rodo, kad jie puikiai supranta esą daugiau nei 500 metų trukusi jų dominavimo era ne tik baigėsi, bet ir ritasi į užmarštį, o pasaulis tampa daugiapolis”.
Šie kvaili Maskvos diriguojamo kaimynų diktatoriaus pareiškimai iš tiesų nėra juokingi ir kvaili. Jie rodo, kad Maskva ir Minskas jau nebesirengia ruošti specialių provokacijų ar teroro aktų, kad parodytų pasauliui, jog buvo „užpulti“. Pakanka tuos kliedesius išsakyti viešai ir imtis atsakomųjų veiksmų. Mes neatmetame, kad viena iš tokių ar panašių spaudimo priemonių gali būti ruošiama ir prieš Lietuvą bei mūsų šalies „sprendimų priėmimo centrus“.
Lavrovo teiginys apie daugiau nei 500 metų trukusį Vakarų dominavimą atskleidžia visus didžiuosius Rusijos kompleksus ir silpnybes. Prieš 500 metų nebuvo JAV, o Europoje dominavo LDK. Beveik keturiasdešimt metų vyko Lietuvos ir Maskvos kunigaikštystės karai, kurie baigėsi paliaubomis. 1610-taisiais Maskva buvo okupuota ATR kariuomenės, kuri ten buvo įsitvirtinusi beveik du metus. Maskvos kunigaikštystė buvo valdoma (nevykusiai) karaliaus Zigmanto Vazos. Ir tik po Minino ir Požarskio sukilimo lenkų ir lietuvių įgula kapituliavo.
Štai tokiuose istoriniuose labirintuose užstrigusios Maskvos strategų smegenys, mėginant atkeršyti, ištaisyti istorines klaidas ir pasiekti revanšo.
Kremliaus žiniasklaida pranešė, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos apšaudė Slovjansko miesto gyvenamuosius rajonus, kad dėl civilių gyventojų žudymo apkaltintų Rusijos kariuomenę. Driskiai drįsta teigti, jog ukrainiečių kariai žudo savo tautą, savo piliečius, savus (o, kiek sykių mums girdėta!), kad dėl to galėtų apkaltinti maskolius.
Rusija, Kinija ir kitos BRICS šalys nutarė smogti dolerio dominavimui tarptautinėje prekyboje. Azijos gudragalviai sumanė sukurti naują, rezervinę valiutą. Vienas iš šio sumanymo iniciatorių – Putleris. Kol kas neaišku, ar tai bus Kinijos juanis, ar kita valiuta; apie Rusijos rublį kol kas nekalbama.
Tačiau tokiu atveju kyla konversijos klausimas, t. y. apribojimai, kaip ir ar valiuta bus prekiaujama užsienio valiutų rinkoje. Norintieji prekiauti didelėmis sumomis, pavyzdžiui, Indijos rupija, pirmiausia turėtų gauti leidimą. Panašu, jog tai tik mėginimas sukelti sumaištį finansų rinkose, nes artimiausiu metu doleriui lyderio pozicijos praradimas negresia.
Didžiulis ir svarbus įvykis energetikos istorijoje: praėjusį mėnesį JAV suskystintų gamtinių dujų eksportas į Europą pirmą kartą aplenkė Rusijos eksportą. Praėjusiais metais Rusijos tiekimas sudarė trečdalį Europos dujų poreikio, o po Maskvos invazijos į Ukrainą Europa atsigręžė į JAV kaip į alternatyvą rusiškoms dujoms.
„Azovstalyje” į nelaisvę paimtas Ukrainos pasienietis Pavelas Pikovecas papasakojo, jog su Mariupolio gynėjais okupantai elgėsi kitaip, nei su kitais kaliniais. Kovotojas esą nebuvo kankinamas, su juo elgiamasi pagarbiai, sutvarstytos žaizdos.
Mes į tokius liudijimus žiūrime labai įtariai, kaip į specialiai klastingų maskolių surengtą psyops‘ą.
Rusija praneša, jog užėmė Lysičianską, apsupo ir sutriuškino Ukrainos kariuomenę.
Ukraina informuoja, jog miesto centre šeimininkauja rusai ir „žurnalistai“, tačiau kariuomenė priešinasi, atsitraukimo koridorius iš miesto išlaikomas.
Pasiekus operacinį tikslą rytuose, rusai, greičausiai, mėgins pasirengti Odesos šturmui tam, kad grįžtų į XX a. pradžią, kai Sovietų Sąjunga patruliavo didžiojoje Juodosios jūros dalyje ir buvo dominuojanti jėga šiame regione.
Tačiau Kremliui šiame etape vargu ar pavyks užtūpti dvi lokacijas viena šikna, mat pietuose sėkmingai stumiasi į priekį Ukrainos kariuomenė, o šiaurės rytuose būtina išlaikyti užimtas teritorijas ir galvoti apie logistinį Kramatorsko-Slovjansko centrą.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad jos oro pajėgos sunaikino penkias Ukrainos vadavietes ir kelis amunicijos sandėlius, tačiau šis teiginys nebuvo patvirtintas.
Tuo tarpu nepriklausomos žiniasklaidos (?) patvirtintais duomenimis, mažiausiai trys rusai žuvo po smūgių į RF Belgorodo miesto oro uosto infrastruktūrą. Ar tai buvo, kaip teigia rusai, 25 ukrainiečių raketos, kurios pasiekė taikinius Rusijos teritorijoje, ar patys kreivarankiai kažką suprogdino, pamatysime.
Siverskio kryptimi rusai ir toliau stiprina Ukrainos ir Rusijos sienos ruožo apsaugą.
Slovjansko kryptimi okupantai kol kas ginasi. Pagrindinės pajėgos šturmuoja Lysičianską.
Ukrainos pajėgos sunaikino penkis tankus ir keletą šarvuočių šalia Lysičiansko.
Ukrainos kariai Chersono srityje pamažu juda į priekį, atlaisvina gyvenvietes ir užima naujas pozicijas. Sėkmingo kontrpuolimo metu išvaduotas Potiomkino kaimas (pavadinimą galima būtų ir pakeist). Karinės operacijos metu sunaikinta daug rusų transporto priemonių.
Rusijos okupantai vykdo sistemingas raketų atakas Mykolajivo kryptimi, kas rodo, jog čia ruošiama dirva galimam būsimam puolimui, jei bus galvojama apie Odesos užėmimą ateityje.
Ukrainos karinė oro pajėgų aviacija atakavo priešą Mykolajivo, Zaporižės, Charkivo, Donecko ir Luhansko srityse. Atlikta apie penkiolika grupinių skrydžių. Sunaikinta apie dvidešimt priešo technikos vienetų ir du lauko amunicijos sandėliai.
Ukrainiečių jungtinės pajėgos smogė okupantų susitelkimo vietoms okupuotame Melitopolyje. Ugnis, greičiausiai, koreguota partizanų dėka, padarė nuostolių driskiams, tačiau civilių neužkabino.
23 kartą ukrainiečių pajėgos apšaudė Čiornobajivką ir sunaikino ten buvusį rusų amunicijos sandėlį.
Fronte ukrainiečių kariai pradėjo sėkmingai naudoti vokiečių pagamintus išmanius artilerijos užtaisus SMArt 155, skirtus naikinti šarvuotą techniką. Taikinį aptinkantys raketėlėmis pasikoreguojantys sviediniai sprogsta virš taikinio ir jį sunaikina.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Liepos mėnesį Rusija gali nutraukti dujų tiekimą „Nord Stream-1” dujotiekiu. Dujotiekis uždaromas remontui. Neva. Kaip kadaise naftotiekis “Družba” į Lietuvą. Beje, „taisymo” darbai vyksta iki šiol. Vokietijos vicekancleris Robertas Habeckas pareiškė, kad Rusija gali iš viso neatnaujinti gamtinių dujų tiekimo į Europą po liepos 11 – osios. Tuo tarpu ES rengia nepaprastosios padėties planą, kaip apsieiti be Rusijos energijos. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad šiais veiksmais siekiama atsisakyti rusiškos anglies, naftos ir gamtinių dujų bei spartinti atsinaujinančiosios energijos, pavyzdžiui, vėjo ir saulės, plėtrą.
Viskas labai gerai. Europa ketina atsisakyti rusiškų dujų importo palaipsniui iki ateinančių metų pabaigos. Mes planuojam planuojam, o Rusija tik pyst – ir dujų nebetiekia. Roges reikia ruošt vasarą.
Automobilių gamintojai, įskaitant „Ford” ir „Volvo”, viešai pritarė ES planui iki 2035 m. nutraukti automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimą.
Putinas pareiškė, kad „precedento neturintis politinis ir socialinis spaudimas” iš Vakarų ir daugybė sankcijų verčia Baltarusiją greičiau integruotis į Rusiją. „<…> – Verčia mus paspartinti vienijimosi procesą”, – sakė Putinas.
Na tai ar vis dar Lietuvoje yra norinčių kaip papūgoms kartoti Putino žodžius, kad būtent Lietuva pastūmėjo Baltarusiją link Rusijos? Visada buvo akivaizdu, kad Lukašenkos režimas – Kremliaus produktas. Niekur jų nepastumdysi ir nepatraukiosi, tiedu vyrai nuo seno susirakinę, kaip kokie seni… oi, atsiprašom. Ne, ne jų.
JAV žvalgyba praneša, jog dėl partizaninės veiklos Kremliui vis sunkiau tvarkytis okupuotose teritorijose. Per tris savaites įvykdyti trys pasikėsinimai į prorusiškus pareigūnus ir kolaborantus. Didėjantis Ukrainos partizanų aktyvumas yra labai rimtas iššūkis rusams. JAV mano, kad Kremlius neturi tiek pajėgų, kad pajėgtų pilnai kontroliuoti Chersono apskritį ir galiausiai susidurs tiek su partizanų, tiek su vietos gyventojų kontrpuolimu.
Kiek pataisome JAV „žvalgybą”: partizanai yra vietiniai gyventojai.
Ukraina paragino areštuoti Rusijos laivą, gabenantį vogtus grūdus iš Ukrainos ir konfiskuoti krovinį. Šiuo metu laivas stovi prie Turkijos krantų. Kol kas neaišku, kas krovinio pirkėjas, nes Rusija kaltinimus neigia. Turkijos diktatorius Erdoganas garsėja “pragmatiška” politika, draugaujant ir su Kremliumi, ir su Kyjivu. Ar tai bendras planas pasidalinti pelną už pavogtus grūdus – paaiškės netrukus.
Vokietija pasmerkė įtariamas (?!) Rusijos raketų atakas Ukrainos Odesos regione.
Mums tai visai nekeista. Na, kad “įtariamas“. Įrodymų gi, kad jas paleido Rusija, „nėra”. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą, Rusijos dėl karo iš viso negalima kaltinti. Tik įtarti. Ir pareikšti susirūpinimą. Rusija „galbūt” svaidosi raketomis. Vokietija – tikrai – pasmerkimais dėl „galbūt”.
Gražu. Tokios nūnai karo tarp rytų ir vakarų subtilybės.
Norvegija paskelbė per dvejus metus Ukrainai skirsianti 1 mlrd. dolerių paramą, o JK – 1 mlrd. svarų strelingų dar šiais metais.
Po apsikeitimo karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, įskaitant 95 „Azovstal” gynėjus. Šių kariškių būklė itin sunki: dauguma sunkiai sužeisti, amputuotos rankos, kojos, šautinės žaizdos, sunkūs nudegimai. Neaišku, ar tai „Azovo” kariai, ar kiti Mariupolio gynėjai. Mažytis žingsnelis, tik nežinome, kokia to kaina.
Buvęs JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas sukritikavo Rusijos karą Ukrainoje ir pareiškė, jog pasaulis „dabar stebi, kaip Rusija nyksta mūsų akyse”, o jos generolus išvadino „nekompetentingais”.
Och, pareiškimai. Bet JAV tikrai be jų dar ir labai, labai daug daro keisdamos situaciją mūšio lauke.
Rusai vykdo „raketinio teroro” taktiką miestuose, siekiant įbauginti žmones ir priversti juos spausti Ukrainos valdžią daryti nuolaidas Kremliui. Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, iš viso Rusija į Ukrainą nuo vasario 24 dienos paleido apie 3 000 raketų.
Kadangi bukagalviai driskiai siekia išgąsdinti ne tik Ukrainą, bet ir kinkas drebinančius Vakarų valstybių varškėčius, tokių atakų, žinoma, tik daugės.
Baltarusija pratęsė ginkluotosiose pajėgose vykdomus mokymus iki liepos 9 d. Šaukimai gyventojams įteikiami per Gomelio srities karinius komisariatus. Ukraina teigia, jog gudų gydytojams pranešta apie draudimą išvykti už šalies ribų.
Charkivo kryptimi okupantų daliniai stengiasi sulaikyti ukrainiečių kontrpuolimą.
Okupantams pavyko forsuoti Severskio Donecą ir pasistūmėti iki pat Šypilovkos-Novodružesko linijos. Tai dar labiau apsunkino Lysičiansko gynimą. Smarkūs mūšiai vyksta netoli Verchnekamenkos ir Maloriazancevo. Driskiai siekia prasiveržti Zolotariovkos ir Belogorovkos kryptimi, kad galutinai užblokuotų Lysičianską.
Slovjanskas apšaudytas kasetiniais sprogmenimis, keturi žmonės žuvo.
Rusijos okupantai suintensyvino kovinius veiksmus Kramatorsko kryptimi.
Pranešama, kad Ukrainos haubicos M777 sunaikino Rusijos amunicijos sandėlį Zaporižės srityje.
Nepatvirtintais duomenimis Ukrainos artilerija sunaikino didžiulį ginklų arsenalą rusų okupuotame Popasnos mieste.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad štabo viršininkas Gerasimovas aplankė karius, dalyvaujančius karinėje operacijoje prieš Ukrainą. Mhm. Gyvas, gyvatė. O gal ir ne. Bent jau dvasine prasme – supuvęs.
Rusų okupantai ir kolaborantai labai bijo vietinių gyventojų. Chersono srityje visi vadovai važinėja tik su apsauga, šarvuotais automobiliais ir neperšaunamomis liemenėmis. Šioje srityje Rusijos pajėgos įvedė rublį ir dalina rusiškus pasus.
Mariupolyje, po miesto „išlaisvinimo” nuo žemės paviršiaus, visi miesto simboliai perdažyti Rusijos spalvomis. Kažkokios Donecko liaudies respublika pakeitė kelio ženklus iš ukrainietiškų į rusiškus.
Ženklus ir blėkeles galima pakeist bei perdažyt per penkias minutes. Tačiau žmonių širdžių ir protų – taip lengvai nepakeisi.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas.
Charkiv. Ukrainiečiams pavyko stabilizuoti padėtį, dažnėja atvejų kai jie inicijuoja lokalias kontratakas. Tačiau toliau iniciatyvą, persvarą ugnimi ir manevriniais vienetais turi priešas. Susidaro įspūdis, kad jis ima koncentruoti pajėgas šiauriniame sektoriaus ruože. Tad nedrąsiai galima daryti prielaidą, kad atsisakė planų judėti Chuhuiv link (pietrytinis ruožas) ir pabandys maksimaliai įsitvirtinti šiauriniame ruože.
Izyum. Agresorius lokaliomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms užimti patogesnes pozicijas gynybai. Ukrainiečiai ginasi, pereidinėja į kontratakas. Neaiškus puolimo Slaviansk link likimas. Pirma „mirė“ orkų Lyman sektorius, dabar „merdėja“ Izyum grupuotė. Ar tai tik laikina ir orkai į Izyum permes naujas pajėgas ir atnaujins puolimą? Ar visgi Izyum – Lyman grupuotės stos į gynybą ir bandys laikyti prikausčiusios dalį ukrainiečių pajėgų, kol orkai sieks sėkmę vystyti nuo Lysychansk ir Bakhmut? Stebėsime situaciją.
Lysychansk. Situacija toliau išlieka bloga. Tiesa, ukrainiečiai neleidžia agresoriui pasiekti vakarinių miesto prieigų (mūšiai vyksta pietiniuose ir pietvkariniuose miesto pakraščiuose), stabdo orkų puolimą ašyje Verkhnokamyanka – Bilohorivka, artilerija naikina agresoriaus šaudmenų sandėlius. Tačiau iniciatyvą savo rankose visiškai turi agresorius, jis diktuoja mūšio tempą. Ukrainiečių grupuotės blokavimas ar apsupimas realus, o atsitraukimas komplikuotas (kelias link Syversk apšaudomas kryžmine artilerijos ugnim iš pietų ir šiaurės). Neatmestina, kad orkai netrukus suaktyvins pastangas pulti Lysychansk iš šiaurės (Pryvillia). Tuo pačiu galima laukti orkų bandymų vėl persikelti per Severskyi Donec upę Bilohorivka apylinkėse ir iš šiaurės užblokuoti ukrainiečių atsitraukimo kelius į Syversk.
Bakhmut. Ukrainiečių artileristai keičia mūsų vakarykštes prognozes. Taip, agresoriaus grupuotė sektoriuje tikrai galinga (gal galingiausia fronte) ir turi potencialo be didelių puolimo pauzių rotuoti pajėgas. Tačiau ukrainiečiams sunaikinus didelį šaudmenų sandėlį prie Popasna, ši agresoriaus grupuotė nebegali išlaikyti tos persvaros ugnimi, kurią turėjo dar vakar. Tai nereiškia, kad orkai nebeturi kuom šaudyti. Jie vis dar turi persvarą ugnimi, tačiau jos negalės ilgai išlaikyti, jei tektų remti puolančius manevrinius vienetus. Todėl aktyvūs puolamieji orkų veiksmai aprimo, vyksta lokalūs susidūrimai.
Centras ir Zaporizhia: be didelių pakitimų, daug darbo abiejų pusių artilerijai.
Pietų kryptis.
Ukrainiečiai ir toliau nežymiai, bet stumia agresorių nuo Kryvyi Rih. Atakos nedidelės, laimėjimai – po kelis kilometrus per dieną. Bet visgi tokia tendencija yra maloni, kadangi orkai priversti permetinėti į šį ruožą rezervus. Tai leidžia atsikvėpti ir persigrupuoti Mykolaiv – Cherson puolimo ašyje į gynybą stojusioms ukrainiečių pajėgoms. Ir čia karo dievas ukrainiečių pusėje – sunaikintas šaudmenų sandėlis prie Chornobaivka. Again.
Tikriausiai nedaug yra pasaulyje senas tradicijas turinčių valstybių, kurios, kaip Lietuva, minėtų net tris valstybinės šventes – valstybės susikūrimo, nepriklausomybės paskelbimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Tokia švenčių gausa geriausiai liudija ne tik ilgą, bet ir sudėtingą bei prieštaringą Lietuvos valstybės istoriją.
Veikiausiai net mes patys nesugebėtume pasakyti, kuri iš šių švenčių – vasario 16-oji, Kovo 11-oji ar Liepos 6-oji yra svarbiausia. Vasario 16-oji turi pačią ilgiausią minėjimo tradiciją, ji jungia dabartinę Lietuvos Respubliką su prieškarine Lietuva, pokario partizanų kovomis, sovietmečio rezistencija. Kovo 11-oji žymi tautos Atgimimą, Sąjūdį, išsilaisvinimą nuo sovietinės okupacijos.
Galiausiai, tai diena, kurią dauguma mūsų patys gerai atmename, esame asmeniškai išgyvenę bei artinę.
Mindaugo karūnavimo diena, kaip šventė būdama pati jauniausia, atrasta jau po nepriklausomybės atkūrimo, kartu ženklina ir pačią seniausią Lietuvos valstybės datą – jos susikūrimą ir įsiliejimą į to meto civilizuotų Europos tautų šeimą. Ji tarsi permeta tiltą tarp šiuolaikinės ir viduramžių Lietuvos, geriausiai atspindi dabartinės mūsų valstybės siekius pakartoti tai, ką kadaise pavyko padaryti karaliui Mindaugui. Tikrai neatsitiktinai Liepos 6-oji buvo pradėta švęsti tuomet, kai Lietuva aiškiai apsisprendė stodama į NATO ir Europos Sąjungą atkurti savo kadaise turėtą vietą Europos politiniame žemėlapyje.
Galime džiaugtis, kad mums, šiandieną gyvenantiems, pavyko pasiekti netgi daugiau, nei kadaise pavyko Mindaugui. Minėdami jo karūnavimo dieną kartu neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtimi. Žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą.
Žinoma, galime ir privalome didžiuotis, kad po Mindaugo valdę Lietuvos kunigaikščiai, nors ir išlikdami pagonimis, sugebėjo plėsti ir tvirtinti savo valstybę, kad savo valdose garantavo lygias teises ir pagarbą įvairių tikėjimų žmonėms. Tačiau jie nebuvo karaliais, o Lietuva – nebuvo karalyste.
netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos
Mes dar menkai suvokiame, kad netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos. Jeigu kuri Europos dalis kadaise buvo tapusi karalyste, tokia ji lieka visiems laikams. Netgi karalystei kuriam laikui dingus iš politinio žemėlapio, karūna neprapuola ir išsaugo valstybės teises atsikurti ar būti atkurtai. Kaip, pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų imperijai, Čekija atsikūrė tegu kaip respublika, bet Šv. Vaclavo karūnos žemėse. Ir visi tai pripažino, nes karalystė lieka karalyste visiems laikams.
Tą, beje, neblogai suprato Lietuvos valstybės atkūrėjai, 1918-siais pirmiausia bandę atkurti Lietuvą, kaip „Mindaugo karūnos žemę“. Tik tuometės tegu žlungančios, bet dar galingos, Vokietijos imperijos įsikišimas į Lietuvos Tarybos bandymą vainikuoti Vilhelmą Urachą Mindaugu II sužlugdė šį tegu pavėluotą, bet visgi bandymą po septynių šimtų metų ištaisyti protėvių padarytą klaidą ir atkurti Lietuvą visaverte valstybe. Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?
Užtai mes gerai žinome, kaip klostėsi Lietuvos likimas XIII – XIX amžiais, po to, kai Mindaugo laikų lietuviai kunigaikščiai dėl savo provincialaus bukumo, europinių dalykų neišmanymo, krikščionybės ir jos nešamos civilizacijos reikšmės nesuvokimo, pirma privertė savo valdovą atsimesti nuo krikšto ir karūnos, o vėliau pavydo vedami jį ir nužudė. Praradusi karūną Lietuva amžiams tapo antrarūše valstybe, atėjusi į Europą ne savarankiškai, o tik kaip Lenkijos karūnos vasalė.
Netgi Vytautas Didysis, tegu sugebėjęs trumpam paversti Didžiąją kunigaikštystę savarankiška ir įtakinga politine jėga, to meto Europos kontekste buvo suvokiamas tik kaip vienas iš daugelio didžiųjų kunigaikščių, reiškusių pretenzijas į nepriklausomybę nuo savo siuzereno, bet taip ir nesugebėjusių jos pasiekti. Kas šiandien, be istorikų, mena Burgundijos hercogystę, ne kelis dešimtmečius, bet ilgus amžius buvusią ir turtingesne, ir galingesne už savo siuzerenę – Prancūzijos karalystę?
Negalima pamiršti, kiek daug Lietuvos valstybei kainavo pusantro šimtmečio nuolatinių kovų su kryžiuočių Ordinu, kuris savo skverbimąsi į mūsų žemes grindė krikščionybės sklaida. Negalima pamiršti, kad atsimetimas nuo krikšto lėmė, jog Lietuvos valstybė taip ir liko be savojo rašto, tad pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta praėjus beveik trims šimtams metų po Mindaugo karūnavimo.
Kad, praradusi karalius karūną, Lietuva su Lenkija jungėsi ne lygiomis teisėmis, o kaip jaunesnioji sesuo su vyresniąja, nes Lenkija buvo karalyste, o Lietuva -tik didžiąja kunigaikštyste. Kad įtakingiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis, visą savo gyvenimą nuolat turėjo kovoti ne tik dėl asmeninės valdžios, bet ir dėl Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, pripažinimo, kurį jam būtų suteikusi krikščioniškojo karaliaus karūna. Deja, Vytautas taip ir nespėjo to padaryti, nors pats lėmė kitų Europos karalių likimus.
Istorija nemėgsta tariamosios nuosakos – kas būtų, jeigu būtų? Bet gal todėl nuolat kirba pabandyti paspėlioti – o kas būtų, jeigu Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas, jeigu jam būtų pavykę sukurti karališkąją dinastiją?
Gali būti, kad istorijos rato nebūtų pavykę pasukti kitokia linkme. Bet taip pat gali būti, kad būtent to pusantro šimtmečio, praėjusio nuo Mindaugo mirties iki Jogailos ir Vytauto krikšto ir pritrūko, kad Lietuva šiandieną būtų visai kitokia, didesne, labiau išsivysčiusia valstybe, nei esame šiandien.
Tokių lemtingų, neišnaudotų posūkio taškų Lietuvos istorijoje būta ir daugiau. Žvelgiant arčiau šių dienų į galvą pirmiausia ateina Sovietų Rusijos įtakotas ir finansuotas Antano Smetonos perversmas 1926-siais.
Lietuvos atitekimas į bukai antilenkiškų tautininkų rankas ne tik panaikino parlamentinę demokratiją, bet ir atėmė galimybę sukurti regioninę karinę – politinę sąjungą tiek prieš Sovietų Rusiją, tiek prieš Vokietiją. Lietuva, tapusi sovietų ir vokiečių įtakojamu pleištu tarp Lenkijos ir Baltijos šalių, nulėmė Baltijos Antantės planų žlugimą, taip pat skandinavų nenorą veltis į gynybines ar kitokias sąjungas su Baltijos šalimis.
Tuo metu galingiausia Europos valstybė – Britanija, matydama Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir nematydama galimybės suburti Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinį aljansą, nusiplovė rankas ir 1935-siais pasirašė su Vokietija sutartį dėl karo laivynų. Britanijai pasitraukus iš Baltijos jūros, buvo atvertas kelias Stalino – Hitlerio suokalbiui ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybių išnykimui iš Europos žemėlapio.
Atminkime tai, švęsdami valstybės dieną ir pasistenkime daugiau nebedaryti klaidų, kurias vėliau tenka vadinti istorinėmis.
1. Nors Mindaugas laikomas Lietuvos valstybės įkūrėju, eiliuotoji Livonijos kronika rašo, kad jo tėvas jau buvęs „tiek galingas, kad neturėjęs sau lygaus”. Vėlesni Lietuvos metraščiai vadina jį Rimgaudu (Ringolt, Ringaud). Strijkovskio kronikoje jis tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Pagal XIII a. šaltinius, gali būti daroma išvada, kad Lietuvos valstybei užuomazgą davė dar XII a. pabaigoje Mindaugo tėvas.
2. Rusų metraščiai apie XIII a. Lietuvą (vadina ją Litva) rašo kaip apie šalį, garsėjančią tolimais karo žygiais. Anot Henriko Latvio, „rusai bėgdavę ir nuo mažo lietuvių skaičiaus, kaip sprunka kiškiai, pamatę medžiotoją”.
Iš kronikose sužymėtų 42 žygių 1200-1236 m. laikotarpiu, 23 buvo į Livoniją, 15 – į rusų žemes ir 4 į Lenkiją. Tie puolimai, kurių metu lietuviai įgydavo daug vertingo grobio ir belaisvių, liudijo apie aukštą lietuvių karinį ir organizacinį potencialą, kariuomenei vadovaujančių kunigaikščių ir karių darnų susiklausymą, nepaprastai aukšto lygio tiems laikams logistiką. Prisiminkime, kad ir šiais laikais, tolimesnės nei 500 km kariuomenės tiekimo ir aprūpinimo linijos jau yra problemiškos. O prieš 800 metų!?..
3. Mindaugo vainikavimas karaliumi galėjo turėti politinę reikšmę, konsoliduojant sąjungininkų gretas ir skaldant priešininkus. Man apie tai labai įdomiai kovo mėn Niujorke pasakojo istorikas Valdas Buožys, gerai įsigilinęs į tą laikotarpį. Politinė to meto konjunktūra Lietuvos istoriografijoje nėra tinkamai išnagrinėta, likę daugybė neatsakytų klausimų. Ypač susijusių su karalienės Mortos vaidmeniu, valdant valstybę.
Valdas kėlė įdomiausias versijas, istoriografijoje neminimas, bet jų nedrįstu čia kartoti, nes šio laikotarpio detalių ir daugelio niuansų nežinau.
4. Po krikšto, užsitikrinęs saugumą iš Ordino pusės, Mindaugas antnaujino žygius į rusų žemes. Jo kariuomenės puldinėjo ir Lenkiją. Po Saulės mūšio iki Mindaugo mirties (1237-1263) iš 33 žinomų lietuvių karo žygių 20 buvo įvykdyta į rusų žemes, 8 – į Lenkiją, 5 – į Ordino valdas. Apie 1255 m. Mindaugas atgavo valdžią Polocke, užėmė naujų žemių Diepro-Černigovo ir Briansko kunigaikštystėse.
5. Mindaugas 1261 m. nutraukė sąjungą su Livonijos ordinu, bet ar tuo pačiu jis atkrito ir nuo krikščionybės iki galo išaiškinta nėra. Lietuviams nepalankus Ipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugo „krikštas buvo apgaulingas. Jis slapta aukodavo savo dievams… degino mirusiųjų kūnus ir viešai išpažino pagonybę.” Tuo metu popiežius Klemensas IV Čekijos karaliui Otokarui II rašė apie Mindaugą, kaip apie „šviesaus arminimo vyrą, kuris, gavęs krikštą, buvo Apaštalų Sosto vardu vainikuotas karaliumi, tačiau nuožmiai nužudytas piktos valios sūnų.”
6. Pasak Zenono Ivinskio, Lietuvos istorija būtų pasisukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų buvęs nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališką karūną.
Pasibaigus kryžiaus karams prieš lietuvius, kitaip būtų susiklostę santykiai su Ordinu, o vėliau – ir su Lenkija. Greta jos Lietuva būtų stovėjusi kaip lygus karūnuotas partneris, nes „karūna karūnon neįjungiama”. Krikščioniškosios Vakarų Europos civilizacija Lietuvą būtų pasiekusi žymiai anksčiau.
Nuotraukoje – skulptoriaus Valdo Bubelevičiaus „Mindaugas, Lietuvos karalius”.
O tuo metu Amerikoje įmonių vadovai liepia darbuotojams užsiimti darbu, o kultūrinius karus palikti namie.
Panašu, kad JAV įmonių „progresyvizmas” gali būti pasiekęs aukščiausią ribą, todėl vadovai jau pradeda priešintis aktyvistiškai nusiteikusiems darbuotojams, kai kuriais atvejais net ir atleidžia juos iš darbo, užuot stūmę įmones į „pabudusių” ( woke ) politikų liūną. Jau darosi akivaizdu, jog kultūriniai karai tarp darbuotojų įmonių viduje lemia blogus ekonominius įmonių rezultatus.
Pasak JAV Nacionalinio viešosios politikos tyrimų centro direktoriaus S.Shepard, „staiga tuo nustojama domėtis, o įmonės atitinkamai reaguoja ir pradeda atsisakyti „woke” kultūros.
Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį kriptovaliutų technologijų bendrovės „Kraken” generalinis direktorius J.Powellas tapo vienu iš vadovu, pareiškusių, kad jam jau gana. Jis pakvietė darbuotojus, kurie jautėsi „išprovokuoti” prieštaringų idėjų, pasiimti išeitinę išmoką ir palikti įmonę. Naujoje šios bendrovės misijos versijoje teigiama, jog ji „niekada nereikalaus, kad darbuotojai priimtų kokią nors konkrečią politinę ideologiją kaip reikalavimą darbo vietoje.
Pripažįstame, kad įžeisti jausmai yra neišvengiamas dalykas globalioje organizacijoje, kuri optimizuoja komandos rezultatus, o ne taikosi prie individualių nuotaikų. Idealus „krakenietis” yra gerų ketinimų storaodis”. J.Powellas žinių laidai „Fox & Friends” sakė, kad iš 3 000 bendrovės darbuotojų apie 30 nusprendė sutikti su išeitine kompensacija ir išeiti, nenorėdami atsisakyti savo poreikio reikšti politinius ar socialinius įsitikinimus darbo vietoje. Likusių 99 proc. bendrovės „Kraken” darbuotojų nuostatos dėl to, kad politiniai dalykai nebūtų įtraukiami į darbo aplinką, buvo labai teigiamos: visi yra pasirengę dirbti ir nustoti blaškytis.
Birželio viduryje prie šio, prieš „woke“ nukreipto, judėjimo prisijungė ir E.Musko kosmoso tyrimų bendrovė „SpaceX”. Po to, kai keli darbuotojai išplatino laišką, kuriame pasmerkė E.Musko ketinimą įsigyti „Twitter” ir panaikinti ten cenzūrą, „SpaceX” atleido juos iš darbo. Šie darbuotojai viešai kritikavo E.Musko planus, kaip „gėdos šaltinį”.
Atleidus šiuos aktyvistus, „SpaceX” vadovybė elektroniniu paštu darbuotojams parašė, kad dėl aktyvistų veiklos, nukreiptos prieš E.Musko „Twitter” įsigijimą, kiti darbuotojai jautėsi nepatogiai, buvo bauginami ir spaudžiami pasirašyti po šiuo laišku, kuris neatitiko jų pažiūrų, o atsisakiusieji – užgauliojami. Pasak „SpaceX“ vadovybės, bendrovė „turi per daug svarbių darbų, kuriuos reikia atlikti, ir tokio perdėto aktyvizmo įmonei nereikia „.
jei bendrovės pardavimas įvyks, bus atleista daugelis progresyviųjų cenzūrą palaikančių vadovų.
Be to, kad „SpaceX” stengiasi nukreipti darbuotojus į įmonės veiklą, E. Muskas taip pat nusiteikęs pertvarkyti savo pirkinį „Twitter” į labiau visus įtraukiančią platformą, kuri turi būti atvira visiems politiniams požiūriams. „Twitter” turėtų būti teisėta žodžio laisvė, kad ir kaip ji kam nors nepatiktų. Manoma, kad, jei bendrovės pardavimas įvyks, bus atleista daugelis progresyviųjų cenzūrą palaikančių vadovų.
Savo ruožtu „The New York Times” laikraščiui priklausanti sporto naujienų svetainė „The Athletic” savo darbuotojams liepė užsiimti sportu ir atsisakyti politinio aktyvizmo. Pasak leidinio turinio vadovo P.Fichtenbaumo „nesiekiama trukdyti žmonėms turėti balsą ir išreikšti savo nuomonę, tačiau reikia, kad tai neperaugtų į politinę erdvę.” Kai kurie darbuotojai su tuo nesutiko: „O kaip dėl „Black Lives Matter”? Kas rašys apie sportininkų socialinius protestus? Kas – apie translyčius sportininkus?”
Politinis aktyvizmas gali turėti neigiamų padarinių bendrovėms tiek viduje, tiek išorėje. Walt Disney Co. istorija gali būti pamokanti įmonių vadovams. Kovo mėnesį generalinis direktorius B.Chapekas nusileido aktyvistams darbuotojams ir paskelbė, kad šeimos pramogų bendrovė kovos už tai, kad būtų be apribojimų vykdomas vaikų lytinis švietimas pradinėse klasėse, o bendrovės vadovai atskleidė ketinimus į vaikams skirtus filmus ir laidas privalomai įtraukti LGBT turinį.
Šie veiksmai sukėlė konservatyvių darbuotojų pasipriešinimą ir paskatino tėvus nutraukti turimus Disney pramogų parko abonementus bei apsilankymus pramogų parkuose. Floridos gubernatorius respublikonas R.DeSantis, atsakydamas į aštrią „Disney” kritiką dėl valstijos įstatymo, draudžiančio lytinį ugdymą vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose iki trečios klasės, atšaukė bendrovės pramogų parko Orlande mokesčių lengvatų statusą. Tuo tarpu akcininkai su nerimu stebėjo, kaip „Disney” akcijų vertė sumažėjo 28 proc.
Už ginklų draudimus pasisakantis „Citibank” taip pat atkreipė valstijų įstatymų leidėjų dėmesį. Teksasas 2021 m. birželį priėmė teisės aktą, draudžiantį bankams, diskriminuojantiems iškastinio kuro bendroves ar ginklų gamintojus ( ribojantiems paskolų išdavimą šioms įmonėms ), įsigyti valstijos obligacijas. Teksasas yra antras pagal dydį valstijų obligacijų emitentas Jungtinėse Valstijose. Kitos valstijos, pavyzdžiui, Vakarų Virdžinija, yra priėmusios panašius įstatymus.
darbuotojams pranešė, kad daugiau nebetoleruos aktyvistų pastangų cenzūruoti darbuotojams nepriimtiną turinį.
Reaguodama į darbuotojų protestus dėl prieštaringai vertinamų programų, pavyzdžiui, komiko Dave’o Chappelle’io komedijos šou „The Closer”, „Netflix” gegužės mėn. darbuotojams pranešė, kad daugiau nebetoleruos aktyvistų pastangų cenzūruoti darbuotojams nepriimtiną turinį. „Palaikome kūrėjų, su kuriais nusprendžiame dirbti, meninę raišką, dirbame įvairioms auditorijoms ir skoniams, leidžiame žiūrovams nuspręsti, kas jiems tinka, o ne „Netflix” cenzūruoja tam tikrus atlikėjus”, – pareiškė bendrovė. „Jei jums sunku toleruoti mūsų turinio visumą`, „Netflix” gali būti ne pati geriausia vieta jums dirbti.” Tokių veiksmų „Netflix” ėmėsi po to, kai pirmąjį šių metų ketvirtį neteko 200 000 abonentų ir prognozavo, kad vėliau gali netekti dar 2 mln.
Birželio pradžioje net demokratų partijos ruporu vadinamas kairysis laikraštis „The Washington Post” atleido reporterę F.Sonmez už seriją viešų išpuolių prieš kolegą žurnalistą ir net visą laikraščio redakciją, kaltinant rasizmu ir seksizmu. Reaguodama į F. Sonmez tviterio įrašus, laikraščio vykdomoji redaktorė S.Buzbee iš pradžių paskelbė visiems darbuotojams, kad „mes netoleruojame kolegų puolimo prieš kolegas nei akis į akį, nei internete”.
Kai tai nepadėjo sutramdyti Sonmez, laikraštis atleido ją už „nepaklusnumą, kolegų juodinimą internete ir kolegialumo darbo vietoje standartų pažeidimą”. Minėtos reporterės įtūžį ir virtinę užsipuolimų socialiniuose tinkluose sukėlė jos redakcijos kolegos įrašas „Twitter‘, kuriame buvo pajuokauta, jog bet kurią moterį galima laikyti biseksualia, priklausomai nuo jos socialinio elgesio. Įrašas greitai buvo ištrintas, tačiau tai nesustabdė įsiskaudinusios ir pasipiktinusios reporterės atakų socialiniuose tinkluose.
Įmonės pamato, kad užimdamos labai prieštaringas politines pozicijas, dažnai kenkia savo prekės ženklams ir praranda klientus. „Pasirodo, kad atstumti didžiąją dalį savo klientų yra baisu verslui”, – sako Nacionalinio viešosios politikos tyrimų centro direktorius S.Shepardas – „Kai rinka kyla į vis naujas aukštumas, o palūkanų normos yra nulinės, galima išlaviruoti, galima skolintis ir kompensuoti pelno trūkumą.” Tačiau šiandien, kai rinkos krenta, palūkanų normos didėja ir gresia galimas nuosmukis, „prabanga atstumti savo klientų bazę staiga nustoja egzistuoti”.
Valstybės dieną žmones apima dvejopi jausmai. Vieni, nusivylę valdžia, nemato jokios priežasties, kodėl turėtų labai džiaugtis, jog kadaise, 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas Mindaugas. Kiti džiaugiasi ne valstybe, bet papildoma nedarbo diena. Bet ar teisinga mintyse suplakti savo valstybę ir jos valdžią į bendrą kokteilį?
Valstybės dieną, liepos 6-ąją, 21 val., žmonės visoje Lietuvoje gieda himną. Eltos nuotr.
Filosofas, publicistas Vytautas RUBAVIČIUS irgi pastebi šį valstybės ir jos valdžios sutapatinimo fenomeną:
„Valstybė žmonių akyse vienaip ar kitaip tapatinama su valdžia. Čia viena pagrindinių aplinkybių, ko gero, yra ta, kaip žmonės žiūri į valdžios veikimą. Ar valdžios veikimas stiprina valstybę ir kaip politikai šį stiprinimo vaidmenį atlieka.
Žmonės mato ne vienerius metus, kad valdžia valstybę silpnina. Aišku, ne taip jau tiesiogiai, bet vyrauja tokia ideologija, kad valstybės kada nors nunyks, apmirs. Iš pradžių ekonomistai, visokie laisvų ekonominių rinkų specialistai, diegimo, pinigų plovimo ideologai įrodinėjo, kad valstybės kliudo laisvai rinkai, todėl kuo mažiau yra valstybės, tuo daugiau yra rinkos laisvės. Jau išgyvenome tą metą, bet ir kiti politikai, tie, kurie ES ideologiją įgyvendina, genderizmą – jie taip pat mano, kad valstybės ES neturi ateities Kuriamas viršvalstybinis darinys, o valstybė esą yra atgyvena, valstybės nunyks. Mes klausomės ir matome, kad mūsų valdžia iš esmės tos politikos laikosi. Tik anksčiau valstybė trukdė laisvai rinkai, o dabar teigiama, kad ES raidoje valstybė yra atgyvena ir jinai nereikalinga.
Bet tuomet Ukrainoje karas prasidėjo ir visi pamatė, kad valstybė yra svarbi, reikalinga. Nes jei valstybė nesvarbi, ką čia žmonės turi ginti? Teritoriją? Nebus tos, bus kita, galima išvažiuoti į kitą teritoriją. Kovoti, mirti dėl teritorijos? Dėl kažkieno privačių teritorijų? Dėl privatizuotų miškų, atiduotų įvairioms užsienio korporacijoms iškirsti? Dėl ko mirti? Dėl to? Nesąmonė! Žmonės žūsta, aukojasi dėl Tėvynės, dėl Gimtinės, nes tai sieja su savo šeima, su savo Tauta.
Bet žmonės mato, kad dabar ir tautos nereikalingos valdžiai. Tautiškumas vadinamas XIX a. atgyvena, romantizmu, atsilikėlių mentalitetu. Jau kuo tik politikai neišvadino tų žmonių. Bet Ukraina parodė, kad krizinių iššūkių sąlygomis valstybė yra pagrindinė veikėja, pagrindinis ideologinis veiksnys. Būtent valstybė sutelkia žmones bendriems siekiams.
Bet ką dabar daryti ES? Ukrainai padeda valstybės. Pasipriešinimas Rusijai, Ukrainos apginklavimas irgi vyksta valstybių lygmeniu. Visos valstybės dėl Ukrainos turi savo atskirus scenarijus, o jie kuriami atsižvelgus į savo valstybės žmones. Tad ES vėlgi reikia praregėti ir daug ką permąstyti. Pavyzdžiui, valstybių saviniekos ideologiją. Ją reikia išmesti į ideologijų šiukšlyną.
Daugeliui kyla valdžios tapatinimo su valstybe problema. Ne visi turi laiko gilintis, ką reiškia valstybė, bet žmonės mato realius rezultatus. Švietimo sistemos byrėjimą, sveikatos apsaugos byrėjimą. Kaip galima galvoti apie valstybę, jei švietimo sistemoje nėra valstybingumo supratimo? Žmonės iš mokyklos išeina neturėdami supratimo apie valstybę ir Tautą.
Dabar kalbama apie „pilietinę visuomenę”, tačiau ne piliečiai steigia valstybes, bet tautos. Būtent tautos. Tas supratimas turi būti plėtojamas, įtvirtinamas kaip ir valstybingumo nuovoka, jausena, o kartu su šia jausena bus ugdomas ir patriotiškumas.”
Etnologė Gražina KADŽYTĖ, paklausta, ar išmintinga tapatinti valstybe su valdžia, atsakė:
„Pirmiausia reikia sakyti, kad mes švenčiame Lietuvą nuo karalystės laikų iki dabartinės respublikos. Tai svarbiausia. Tai gražūs dalykai. Visi turėtume įsisąmoninti, kad mes ateiname iš labai toli.
Aš visada savo studentams, o ir mokinukams sakydavau: ispanai savo karalyste giriasi, anglai giriasi, ir mes skaitome publikacijas, ką veikia jų karalienė. Bet mes irgi turėjome karalystę.
Kai tai užsieniečiams pasakome, tai jau tampame įdomesni – o, ir jie karalystę turėjo! Taip, mes turėjome ir karalystę, ir Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, Lietuvos pirmąją respubliką, dabar turime Lietuvos antrąją respubliką. Tai yra mūsų. Tai yra gražu. Ir šito neįmanoma supainioti su valdžiomis ar valdžiukėmis, kaip dabar kartais pasakoma.
Žinote, aš jau esu iš tos kartos, kuri matė, kaip gimsta švenčių tradicijos, kaip istorikai rado tą Mindaugo karūnavimo datą. Sumanymas buvo, kad Valstybės dieną visi miestai ir miesteliai, kurie turi herbus, su savo vėliavomis susirinktų, suplauktų į sostinę ir čia sveikintų vieni kitus. Bet staiga jauni, šaunūs vyrai pasiūlė puikų dalyką. Kad lietuviai, nesvarbu, kur yra pasaulyje, devintą valandą vakaro sustoja lauke, nesvarbu, du ar trys, ar dvidešimt trys, ar visas šimtinis pulkas – ir sugieda Lietuvos valstybės himną. Ir tai yra gražu.
Gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvo eilinis Baltijos šalių folkloro festivalis „Baltica”, buvau Rygoje. Vakare reikėjo žygiuoti į kitą Dauguvos upės krantą, kur vyko koncertas. Visi sustojo, jau reikia duoti ženklą žygiuoti, o lietuviai šaukia:„dar ne! Palaukite dvi minutes! Dar mums reikia sugiedoti savo himną!”. Sustojome, sugiedojome. Visi žiūri – oho!
O apie amžinai niurzgiančius, nepatenkintus taip pasakysiu. Žinote, jei kuris snukeliu susuktu nuo gimimo, tai tik plastinė operacija gali ištaisyti”.
Jei nebus tiesioginio oro pavojaus, Ukrainos lietuviai kartu giedos „Tautišką giesmę”
Daugiau kaip 40 metų Kijeve gyvenanti Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova pabrėžia, kad lietuvių solidarumas tapo stipriu pavyzdžiu, kaip svarbiu metu galima greitai susitelkti ir konkrečiais darbais prisidėti prie bendro tikslo siekimo.
„Nors esame nedidelė tauta, jau daug kartų įrodėme, kad sugebame imtis lyderystės ir įgyvendinti drąsiausias iniciatyvas – tai suteikia palaikymą ukrainiečiams ir padeda jiems išlaikyti aukštą kovinę dvasią, – pasakoja D.Makarova. – Lietuvių gebėjimas susitelkti jau daugelį metų ukrainiečiams yra solidarumo pavyzdys. Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje lietuvių finansinė parama, prieglobstis pabėgėliams, lėšų rinkimas ginkluotei, kreipimasis į didžiųjų pasaulio valstybių vadovybes ir piliečius mobilizuoja daugelį pasaulio šalių įsitraukti į pagalbą.”
Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, jei nekils tiesioginio oro pavojaus, „Tautiškai giesmei aplink pasaulį” Valstybės dieną Ukrainos lietuviai tradiciškai susirinks „Ukrainos ir Lietuvos draugystės skvere” prie Sofijos Soboro.
Būna maistas kūnui, būna ir sielai, o labai prastas ir nešvarus maistas arba ėdalas gyvūnams yra vadinamas mitalu.
Kaip tai galėtų paaiškinti Laisvės partijos didysis minedas Vytautas Mitalas, ar išties Laisvės partijos ideologija yra tik ekvivalentiškas opiumui mitalas liaudžiai?
Karo metais nederėtų puoselėti jokių paslapčių, ar ne?
Štai Lietuvių kalbos žodynas (www.lkz.lt) be jokio diskretiškumo atidengia visas žodžio „čiuldė“ reikšmes: čiul̃dė scom. (2) kas čiulda, neaiškiai kalba: Eik, čiul̃de, aš tavo žodžių nesuprantu Grg. Čiuldẽlė, tokia ana ir tebuvo Brs. Arielkelė čiuldė vedė mane gulti, bevesdama į svirnelį, į purvus paguldė Kos85, o žodis „čiuldėti“ aiškinamas taip – čiuldė́ti, čiùlda, –ė́jo žr. čiulbėti:
1. Blezdinga čiùlda, t. y. giesta J. Paukšteliai linksmai visur čiuldė́jo Slnt.
2. Mergos susiėjusios čiùlda kaip žvirbliai, t. y. kalba J. Plienai̇̃ gelžys (neperskiriami draugai), ką čia judu bečiuldatav? Plt. Čiùlda kaip paukštelis Kl. Čiùlda kaip žvirblis, negali nė suprasti Grg. Čiùldi kaip blezdinga, o meluoji kaip kalė VP10.
nučiuldė́ti intr.
1. čiuldant, kalbant nueiti: Pranis su Jonuku nučiuldė́jo į laukus Kal.
2. nustoti čiulbėti, kalbėti: Mažuoju jau nučiuldė́jo (sumigo) Kal.
prisičiuldė́ti 1. iki soties čiuldėti, kalbėti: Ir tu prisičiuldė́jai su ana Kal.
2. tr. prisikalbinti: Bene ans Marijoną prisičiuldės Kal.
***
Ne koks nors gėjus ar gojus, o pats Vytautas Bruveris bandė mums įpiršti neįtikėtiną idėją, kad karo metais tinkamiausia Lietuvai prezidentė būtų tokia Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gal ji yra jo pusseserė, a? Tiesą sakant, visi mes esame broliai ir seserys tiesoje, kitaip nepasakysi!
***
Mitalų ir bruverių pavyzdys rodo, kad Vytauto vardas žmogui gali būti suteiktas tik po mirties, įvertinus visus jo užgyventus nuopelnus, tiksliai žinant, kad toks vardas nebuvo suterštas (blogiausiu atveju turėtų būti suspenduojamas bent karo metais, įvedus nepaprastąją padėtį). Tačiau Vytautui Landsbergiui ir Vytautus Radžvilui Seimo sprendimu Vytauto vardas gali būti priskiriamas dar jiems gyviems esant, nežiūrint – karas ar taika tvyro už lango.
***
Susiginčijo Vytautas Didysis ir Mindaugas – kuris iš jų yra tikrasis karalius? Išsiuntė žygeivius į istoriją sužinoti – kam daugiau paminklų buvo pastatyta per amžius?
Žinia, Min-daugas buvo kilęs nuo Daugų, Vy-tautas tiesiogiai iš tautos kamieno.
***
iš vienišos ramybės valandos
išbyra daug talpių sekundžių
suspės pražysti sausas medis vos
į sostą žengs vėl litas kunigaikštis
keliaus pavargęs į tuščius namus
karys su kruvinais trofėjais
ir medžių lapai krentantys pro mus
pasklis po žemę išbarstyti vėjo
Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Pagal SSRS įstatymus vykusiuose rinkimuose į ,,socialistinių respublikų“ aukščiausiąsias tarybas laimėjus nepriklausomybės siekusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui buvo pakeisti respublikų pavadinimai pašalinant nuorodas į ,,sovietinį socializmą“, tačiau visa kita, taip pat administracinių struktūrų įgaliojimai ir net pavadinimai, iš esmės nepasikeitė.
