JAV Atstovų rūmų narė Viktorija Spartz pareiškė, kad Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis „turi išspręsti“ Andrejaus Jermako problemą ir paragino Ukrainos Užsienio reikalų ministeriją rimtai atsižvelgti į jos pareiškimus.
„Aš žinau, kad prezidentas Zelenskis kariauja pavojingą karą su klastingu priešu. Jis skiria daug laiko tarptautinės paramos kūrimui, kad apsaugotų savo šalį, bet jis turi ir nuolatinę vidaus problemą, kurią turės išspręsti – Prezidento biuro vadovas Andrejus Jermakas“, – rašoma pareiškime.
Ji išvardino keletą rimtų kaltinimų, skirtų Jermakui:
-informacijos nutekėjimas į Baltarusiją ir galų gale į Rusiją apie Ukrainos operaciją, skirtą „Vagnerio grupės“ sulaikymui, kas ją sužlugdė;
-blogas vadovavimas taikioms deryboms su Rusija iki karo;
-Ukrainos vadovybės įtikinimas, kad vasarį Rusijos užpuolimas neįvyks, nežiūrint Vakarų žvalgybos duomenų, kad būtų sutrukdyta Ukrainai tinkamai pasiruošti karui.
-Chersono sabotažas ir jo pateikimas rusams, kad būtų suorganizuota „Azovo“ bataliono tragedija.
-Skubių karinės technikos pirkimų per Ukrainos Gynybos ministeriją vilkinimas ir nepagrįstų ar net neteisėtų sąlygų iškėlimas;
Spartz taip pat pareiškė, kad gavo amerikiečių ir ukrainiečių paramą bei supranta, kad jos pastabos sukrėtė Ukrainos Užsienio reikalų ministeriją.
„Aš kviečiu ministeriją išnagrinėti mano pareiškimą taip rimtai, kaip to reikalauja klausimai, susiję su ponu Jermaku, vietoj to, kad būtų imtasi puolimo ad hominem, kaip tai būdavo iki šiol. Ukrainiečiams ir amerikiečiams bus geriau, jei mūsų vyriausybės atsakinės su reikiamu apdairumu, o ne apsauginėmis banalybėmis,“ – sakoma pareiškime.
Kaip buvo pranešta, Viktorija Spartz penktadienį kreipėsi į JAV prezidentą Džo Baideną prašydama pateikti priežiūros procedūros išaiškinimą, susijusį su Ukrainos Prezidento biuro vadovu Andrejumi Jermaku.
Atsakydama į tai Ukrainos Užsienio reikalų ministerija sukritikavo Sparz kreipimąsi, pareikšdama, kad jos veiksmai yra „neslepiamas mėginimas grąžinti į Amerikos politiką klasikinius Rusijos propagandos naratyvus apie tariamus Ukrainos vadovybės ryšius su Rusija ir įtraukti mūsų valstybę į JAV vidaus politiką.“
2020-ųjų pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisija priėmė sprendimą dėl prestižinėje sostinės vietoje šešiasdešimt dvejus metus (nuo 1959 m.) stovėjusio sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklo iškėlimo, ir 2021 m. lapkričio 19 dieną jį išsivežė Vilniaus miesto tvarkymo įmonė „Grinda“, kol bus parinkta nuolatinė laikymo vieta.
Dabar laukia svarbesnis žingsnis – daugiasluoksne dėme paženklinto Antano Venclovos muziejaus, skirto Lietuvos pardavikui, juodžiausiam cenzoriui, ištrynusiam iš Lietuvos atminties šviesiausių, kilniausių, talentingiausių žmonių pavardes, veiklos pakeitimas. Jau anksčiau, bandant jį išgelbėti, buvo žengtas unikalus žingsnis, muziejus pervadintas Venclovų vardu ir įkeldintas gyvas eksponatas – Tomas Venclova, tačiau Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje Seimo nariai ir Vilniaus savivaldybės politikai ėmė rimčiau svarstyti, ar šiems asmenims skirtas muziejus tarnauja Lietuvai.
2022 m. gegužės 4 dieną įvyko Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriame neigiamai apie muziejaus veiklą pasisakė daug svarbias pareigas einančių asmenų.
TIKISI, KAD DISKUSIJA NEBUS VIEŠINAMA
Visuomenei keliant vis daugiau klausimų, ir įtampai augant, 2022 m. birželio 9 dieną Vilniaus savivaldybė surengė Vilniaus rotušės kamerinėje salėje viešųjų intelektualų pokalbį apie Venclovų namų-muziejaus likimą [1]. Jį moderavo kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas, pateikęs pasiūlymą dalyvauti ir T. Venclovai. Kadangi jis viešėjo Prahoje, A. Švedas perskaitė daugiau nei prieš mėnesį (gegužės 2 d.) parašytą jo laišką Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, išreiškiantį nepasitenkinimą viešu klausimo aptarinėjimu, apeinant jo asmenį ir sovietmečiu kvepiantį pageidavimą, kad diskusijos mintys nebūtų viešinamos :
„Susipažinęs su straipsniu „Delfi“ portale „Rusijos karo akivaizdoje – klausimai dėl muziejaus sostinėje: tikrasis rašytojo vaidmuo buvo nutylėtas“ [2] , sužinojau apie diskusiją Venclovų namų-muziejaus klausimu. Ligi šiol tikresnių žinių apie ją neturėjau. Manau, nėra korektiška mano atžvilgiu, kad šis jautrus klausimas viešai aptariamas be mano žinios. Tikiuosi, toliau diskusija nebus viešinama. Nors nebuvau pakviestas į diskusiją ir to, matyt, nenumatoma daryti, laikau reikalingu pasakyti keletą dalykų, paryškinančių mano poziciją.“
Kadangi muziejus ne privatus, o savivaldybės išlaikomas, T. Venclova pripažįsta:
„Pirma – ne aš Venclovų namus-muziejų steigiau ir atidarinėjau, ne man juos ir naikinti. Tai savivaldybės reikalas.“
Kiek anksčiau, išklausęs kraštutinai absurdišką istoriko Valdemaro Klumbio siūlymą: „Kadangi Tomas Venclova yra vienas žinomesnių poetų, muziejaus vadovybė galėtų žengti gudrų žingsnį – pavadinti T. Venclovos muziejumi, ir viskas tuo pasibaigtų“ [3] , taip pat Laimos Kreivytės „Homo cultus. Iš balkono“ (2022 05 12) laidoje [4] išsakytą buvusio kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko ryžtingą pageidavimą pervadinti muziejų Tomo Venclovos, žinomiausio lietuvio Europoje, vardu, kadangi Lietuva neturi jam prilygstančio tarptautiniu mastu atpažįstamo ženklo, neprarasdamas blaivaus proto likučių ir nepritardamas analogų demokratiniame pasaulyje neturinčiam reiškiniui, T. Venclova atsako:
„Pervadinti muziejų Tomo Venclovos muziejumi, kaip siūlo gerbiamas Valdemaras Klumbys, griežtai nesutinku. Gyviems asmenims muziejai nesteigiami. Net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama 10–15 metų. Galima būtų pavadinti muziejų, pavyzdžiui, literatūrinių ryšių muziejumi, kas esme atitinka jo specifiką.“
T. VENCLOVA NESITEIKĖ PERSKAITYTI NAMO PAMĖNKALNIO G. 34 VILNIUJE IR JO STATYTOJŲ ISTORIJOS
Toliau laiške prasideda netikslumai, peraugantys į netiesos sakymą. Griežtai protestuodamas prieš pono Stanciko demagogiškus tvirtinimus, kad A. Venclovos šeima užgrobusi butą Vilniuje, T. Venclova ima pasakoti, kad:
„Minėtosios vilos arba namo savininkas gydytojas Kiakszto, kaip tvirtinama lenkiškoje „Vikipedijoje“, nebuvo po Lietuvos sovietizacijos 1940 metais saugumo suimtas, kankintas ir ištremtas. O dar 1939-aisiais per sovietų–lenkų karą pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos grįžęs, kaip dauguma Vilniaus lenkų išvyko į Lenkiją ir 1960 metais ten, Mazovijos Ožaruve, mirė.“
Tai aiškiai rodo, kad T. Venclova niekada nesiteikė savo muziejaus internetinėje bendravimo svetainėje perskaityti NAMO PAMĖNKALNIO G. 34 VILNIUJE IR JO STATYTOJŲ ISTORIJOS [5] , kur pasakojama, kad „Antoni Izydor Kiakszto (1884–1960 kartu su žmona Stanislawa Kiaksztowa (1884?–1941) inicijavo namo Uosto (ul. Portowo) gatvėje statybas ir buvo pirmieji jo gyventojai bei savininkai. <…>1940 m. A. Kiakszto buvo areštuotas už antisovietinę veiklą. <…> Gydytojas buvo nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo ,,buržuazinė“ praeitis – daktaras gimė tarnautojo šeimoje, imperiniu laikotarpiu turėjo armijos kapitono ir dvaro patarėjo rangą, lenkmečiu tapo pulkininku, 1929 m. lankėsi Paryžiuje, 1931 m. Londone Gydytojų chirurgų suvažiavimuose, karo metais kurį laiką gyveno Jogailos g. 7 namo 5 bute – apsunkino bylos eigą. Šių įrodymų pakako, kad gydytojui būtų paskirta bausmės atlikimo vieta Sibire, tačiau ,,nusikaltėlis“ sugebėjo pabėgti iš traukinio vagono, judėjusio į Rytus, grįžo namo ir įsidarbino Vilniaus I – os poliklinikos vedėju. 1943 m. rugsėjį A. Kiakszto nacių valdžios paskirtas dirbti Alytaus sovietinių karo belaisvių stovykloje, vėliau tapo šios ligoninės vedėju. 1944 m. dirbo Raudonajame Kryžiuje, tačiau į miestą grįžus sovietams, A. Kiakszto vėl pateko į KGB tardymo suolą, kur sugebėjo įrodyti savo nekaltumą ir, atsižvelgus į jo amžių ir sveikatos būklę bei įrodymų nepakankamumą, 1945 gegužės 4 d. buvo paleistas.
A. Kiakszto pateko į gen. Anderso kariuomenę, kurioje iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno tik keturi, tarp jų ir A. Kiakszto. 1948 metų Lenkijos Respublikos gydytojų sąraše randamas chirurgas A. Kiakszto, gyvenantis Ožarowe prie Varšuvos, Mickevičiaus g. 14-9[60]. Lenkijos nekrologų duomenų bazėje pažymėta ir gydytojo mirties data –1960 05 19.“
2016 metais Lenkijoje išleistoje knygoje apie lenkų žurnalistą, kultūros veikėją Leopoldą Tyrmandą, (Woźniak Marcel. Biografia Leopolda Tyrmanda. Moja śmierć będzie taka, jak moje życie.) yra Leszeko Zawiszos prisiminimai apie gyvenimą Vilniuje 1940 metais Antoni Kiakszto priklausiusiame name. Joje minima, kad savininkas – Lukiškių kalėjime.
Daktaro nelaisvės kelią rodo Londono Lenkų instituto ir Sikorskio muziejaus skaitmeninis dokumentų rinkinys. Viename iš sąrašų, kurie Lenkijos visuomenės ir politikos veikėjai turėtų būti paleisti pirmiausia, 13 numeriu įrašytas Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas – plk. Kiakszto Antoni, apie 50 metų, pulkininkas, Lenkijos karo gydytojas, areštuotas Vilniuje 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą.
Medicinos daktaro Adamo Kielbinskio (1894–1975) prisiminimuose apie Anderso kariuomenę randame sakinį: „Iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno, tarnaudami Anderso kariuomenėje, tik keturi: Antoni Kiakszto, Czeslaw Ryll-Nardzewski, Ryszard Puszskewicz ir aš (t. y. Adam Kielbinski)“. O štai Vikipedijos straipsnis „1960 metai Lenkijos kariuomenėje“ skelbia, kad „tų metų gegužės 19 dieną Varšuvoje mirė pulkininkas gydytojas Antoni Kiakszto, buvęs Vilniaus Karo ligoninės komendantas, Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas, areštuotas 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą.“ Šią mirties datą patvirtina ir internete skelbiama Lenkijos nekrologų bazė.
1940 metais per pirmąją sovietų okupaciją, vilos savininkui Antoni Kiakszto patekus į NKVD kalėjimą, jo namas buvo nacionalizuotas. Jame neilgai gyveno režisierius R. Juknevičius, aktorius R. Siparis ir lenkų rašytojas L. Tyrmandas. Po karo prašmatni vila buvo padalyta į du butus. 1946 m. (o ne 1947 m. kaip rašo T. Venclova) šio namo pirmajame aukšte sovietų valdžia suteikė gyvenamąjį plotą nomenklatūrininkui A. Venclovai, kuris, kaip laiške tvirtina T. Venclova, „apie Kiakszto net nežinojo“. Taigi baisių sapnų nesapnavo, tik turėjo tam tikrų ginčų gyvenamojo ploto klausimu [6] su antrame aukšte įkurdintu kitu partiniu funkcionieriumi Feliksu Bieliausku [7] ir sunkiai dirbo, tempdamas Lietuvos kultūrą ir švietimą ant sovietinio kurpaliaus.
VASARODAVO VENCLOVOS BRANGIAUSIOJE PALANGOS VIETOJE, IŠSKIRTINĖS ISTORIJOS IR ARCHITEKTŪROS NAME
Vasarodavo Venclovos brangiausioje Palangos vietoje, išskirtinės istorijos ir architektūros name (J. Simpsono g. Nr. 19), atimtame iš Lietuvos patrioto, antinacinio ir antisovietinio rezistento Gabrieliaus Milašiaus. Knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ T. Venclova prisimena:
„Vasaras paprastai leisdavome Palangoje. Ten rinkdavosi prieškario, taip pat pokario elitas, lankosi ir dabartinis. Pradžioje mes ten nuomodavomės butą, bet vėliau tėvas nusipirko kuklų vasarnamį (šiek tiek privačios nuosavybės buvo leidžiama turėti, tik ją reikėjo vadinti ne „privačia“, o „asmenine“).“[8]
Vasarnamio įsigijimo 1957 metais T. Venclova nevadina išskirtine sovietinio nomenklatūrininko privilegija ir laiške merui, klaidingai pateikdamas savininko pavardę, Gabrielių Milašių pavadindamas Mačiuliu, pareiškia, kad jo tėvo iš Palangos valdžios pirkta vila prieš tai tikrai priklausė sovietmečiu kalintam asmeniui, bet jo tėvas apie tai nežinojęs:
„Kaip dėl namelio Palangoje, jis tikrai priklausė Mačiuliui. Šį įkalinus, jis buvo nacionalizuotas. Ir žymiai vėliau Venclova, niekaip nesusijęs su Mačiulio įkalinimu ir taip nieko apie jį nežinojęs, tą namelį įsigijo iš Palangos valdžios.“
Laimė, išklausę neretai apie savo tėvą kartojamų netiesų [9] , galime pasiskaityti puikų Algirdo Vaserio straipsnį „Dukart nuteistas sušaudyti“ [10] apie šio namo savininką, Lietuvos patriotą, antinacinį ir antisovietinį rezistentą Gabrielių Milašių, kuris 1943 metais buvo pogrindinės Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos ryšininkas Palangoje. Tame name yra slapstęsis garsus visuomenės veikėjas, pedagogas Algirdas Vokietaitis, 1943-44 metais slapta per jūrą vykdavęs į Švediją ir vežęs pasauliui žinias apie Lietuvą, nes lietuvių pogrindžiui rūpėjo ryšiai su laisvuoju pasauliu, galimybė perduoti Vakarams informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje ar netgi sulaukti iš ten kokios nors pagalbos.
Hitlerininkų žvalgyba Gabrielių Milašių areštavo, uždarė Dimitrave, bet jam pavyko pabėgti. Nors raudoniesiems nebuvo prasikaltęs, bet buvo suimtas, o 1945 metų vasario 17 dieną nuteistas sušaudyti. Vėliau bausmė pakeista dešimčia metų kalėjimo lageriuose. 1957 metais, grįžęs iš Kolymos, nei „pasakų namelio“ Simpsono g. Nr. 19, nei daugybės vertingų knygų neatgavo. Žmona buvo nušauta, todėl pats augino sūnus, kurių vienas A. Venclovai net yra pasakęs, jog tai jo tėvo namas, bet šis tik ėmęs rodyti vaikui užsienietiškų pieštukų ir parkerių nuogybes [11].
Nors T. Venclova mini, kad Palangos viloje tėvas vasarodavo 1957-1970 metais, tačiau niekada neužsimena, kaip ji buvo naudojama vėliau, iki 1990-ųjų. Nemini ir 1983 metais, daugiau kaip dešimčiai metų praslinkus po A.Venclovos mirties, kieme pastatyto paminklinio akmens. Apie tai pasakoja jo motina, Eliza Venclovienė:
„Prieš mūsų Palangos namelį augo dvi milžiniškos žemai paskleidusios šakas pušys. Antanas visada gėrėdavosi šiuo gamtos stebuklu. Nė nenujautė, kad kada nors tarp tų pušų jo mylima Palanga pastatys jam paminklinį akmenį su bareljefu.
Vieną saulėtą popietę (1983 m. liepos 5 dieną) buvo paminklinio akmens atidarymas. Viskas atrodė labai šventiškai. Per garsiakalbį skambėjo Dvariono muzika. Paskui pasigirdo Antano balsas. Jis skaitė „Tėviškę“.[12]
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę šis akmuo buvo išgabentas, bet sužinojęs, kad jis „saugomas“ po Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus laiptais, T. Venclova, pernai pareiškė norą, kad bareljefas su tėvo atvaizdu būtų išpjautas ir pergabentas į Vilniaus Venclovų muziejų. Kol kas šis asmeninis noras neįvykdytas.
SAVO NAMĄ TREMTINYS ATGAVO TIK 1990 M. RUGPJŪČIO PRADŽIOJE
Savo namą Gabrielius Milašius atgavo tik 1990 m. rugpjūčio pradžioje, ir, kaip teigia Algirdas Vaseris, tik tuomet, kai E. Venclovienė sutiko jį atiduoti, iš savivaldybės išlupdama tokią pinigų sumą, kad tektų patikėti, jei muziejus pateiktų saugomus pirkimo dokumentus, jog A. Venclova, kurio „šykštumas visuomenėje buvo tapęs folkloru“ [13] ir kuris iš valdžios beveik viską gaudavo veltui, už jį – prieš 1961 m. pinigų reformą – buvo sumokėjęs beveik du šimtus tūkstančių rublių. T. Venclovos laiške merui ši grubiai apiplėšto ir kita pavarde įvardijamo žmogaus istorija perteikiama šaltai ir ciniškai:
„Mačiulis, grįžęs iš tremties, vėl gyveno Palangoje, tik kitoje vietoje. Po atgimimo pareiškė į namelį pretenzijas, jį atgavo ir pardavė.“
Klystama ir įvardijant naują pirkėją: „Kiek žinau, dabar namelis priklauso žinomam politikui Karbauskiui. Taigi kalbos apie užgrobimus yra niekuo neparemtos.“
Iš tiesų, pirkėjas ne „valstiečių-žaliųjų“ pirmininkas, politikas Ramūnas Karbauskis, o jo brolis, režisierius Mindaugas Karbauskis, apie dvidešimt metų gyvenęs ir dirbęs Rusijos sostinėje Maskvoje ir 2017 m. įsigijęs šį itin retą, dar carinės Rusijos imperijos laikų didikų gyvenimą menantį namą prestižinėje ir brangiausioje Palangos vietoje. Tokių medinių namų su išskirtine istorija ir architektūra, įtrauktų į mūsų šalies Kultūros vertybių registrą ir saugomų valstybės, šiuo metu kurorte išlikę gal tik dešimt.
Visas šias klaidas ir abejingumą antrajam namo savininkui Gabrieliui Milašiui atperka didžiulis T. Venclovos domėjimasis pirmuoju namo savininku – Kruvinuoju Baronu Ungernu. 2011 metų vasarą, keliaudamas po Mongoliją, T. Venclova apsilankė barono Ungerno vadavietėje Ulan Batore ir aprašė tai savo dienoraštyje (2011-07-28) [14] :
„Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.”
Apie Kruvinąjį Baroną rašoma ir Venclovų muziejaus internetinėje bendravimo svetainėje (2020 m. balandžio 2 d.) :
„Baronas Romanas von Ungern-Sternberg (1886-1921), dar žinomas kaip Kruvinasis Baronas, kilęs iš garsios Pabaltijo vokiečių giminės, buvo baltagvardiečių generolas Rusijos pilietiniame kare. Vėliau, vedamas imperinių ambicijų, mėgino atkurti Mongolijos suverenitetą. Savo užmojais šiais laikais lyginamas net su Islamo valstybės ideologais, nors pats buvo priėmęs „taikiausia pasaulio religija“ vadinamą budizmą.
1921 m., vadovaudamas „Azijietiškajai raitajai divizijai” baronas Ungernas išstūmė Kinijos kariuomenės būrius iš Mongolijos ir atkūrė vyriausiojo lamos Bogdo Khano monarchinę valdžią. Bogdo Khanas (1869 –1924) buvo Mongolijos dvasinis lyderis, Tibeto budizmo hierarchijoje trečiasis svarbiausias asmuo po Dalai Lamos ir Pančen Lamos.
Penkis mėnesius trukusio Mongolijos valdymo metu, Ungernas sostinėje Urgoje (dabartiniame Ulan Batore) pagarsėjo žiauriu smurtu ir susidorojimais prieš savo oponentus, ypač bolševikų šalininkus. Tais pačiais metais Ungernas tęsė invaziją į rytų Sibirą, remdamas tariamus antibolševikinius sukilimus ir siekdamas užkirsti kelią Raudonosios armijos partizanų įtakai Mongolijoje. Tačiau po dviejų mėnesių pralaimėjo ir nepraėjus dar mėnesiui Novonikolajevske (dabartiniame Novosibirske) po šešių valandų teismo pripažintas kaltu, o 1921 m. rugsėjo 15 d. sušaudytas.
Pastatas barono Ungerno šeimai priklausė iki 1938 m., kol jį su sklypo dalimi nupirko Gabrielius Milašius. Naujasis savininkas namą rekonstravo – iki tol pastatas buvo be verandų, raudonų čerpių stogu. 1939 m. pastato šeimininkas su Palangoje esančios lentpjūvės (buvusios Vytauto ir Žvejų gatvių kampe) savininko A. Tamašausko pagalba įrengė verandas iš trijų pastato pusių ir papuošė jas medžio raižiniais. Manoma, kad tuomet ir pastato interjeras papuoštas medžiu. Projektui vadovavo tuo metu Palangos miesto vyr. architekto pareigas ėjęs Vadimas Lvovas.“
Laiške Vilniaus merui T. Venclova, tik sau pasilikdamas teisę žeminti iškiliausias Lietuvos asmenybes, išrėžia griežtą protestą Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei, išdrįsusiai pasakyti, kad, nepateikiant jokios alternatyvios informacijos, Venclovų namai-muziejus primena SSRS diktatoriaus Josifo Stalino muziejų Goryje, Sakartvele“[16] :
MUZIEJAI TURI PAGERBTI KOVOTOJUS UŽ LAISVĘ, O NE LAISVĖS NAIKINTOJUS
„Taip pat griežtai protestuoju prieš ponios Kuzminskienės tvirtinimą, kad Venclovų namai-muziejus lygintini su Stalino muziejumi Goryje. Kad ir kokios būtų A. Venclovos klaidos ir nuodėmės, gretinimo su Stalinu jis tikrai nenusipelnė, taigi toks tvirtinimas yra įžeidžiamas.“
T. Venclovai nepriimtina ir kelių žmonių pareikšta nuomonė, kad muziejų galėtų perimti, anot jo, istorinių klausimų nesugebantis spręsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC):
„Prieštarauju muziejaus perleidimui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, nes ši įstaiga, kaip matyti iš pono Stanciko ir panašių tvirtinimų, vargu ar būtų pajėgi objektyviai nušviesti su juo susijusius klausimus.“
Šiems T. Venclovos teiginiams, 2022 m birželio 9 dieną Vilniaus savivaldybės surengtame pokalbyje pritarė tik prie prezidiumo stalo įsitaisę kviestiniai intelektualai, o sėdėjusieji salėje išsakė priešingą nuomonę, kadangi muziejai turi pagerbti kovotojus už laisvę, o ne laisvės naikintojus ir paminklai turi būti statomi didvyriams, o ne garbės neužsitarnavusiems.
Taigi, svarstymai tebevyksta, kadangi keičiant Venclovų muziejaus pavadinimą, iškart turėtų būti numatoma tolesnė jo veiklos kryptis. Tai padaryti nelengva, nes nepelnytai užmirštų, pagarbos ir atminimo nusipelniusių asmenybių sąrašas išties ilgas.
[1] Tomo Venclovos laišką ir visų pasisakiusiųjų mintis galima pasiskaityti Jurgitos Jačėnaitės straipsnyje „Intelektualai apie Venclovų namų pertvarkas: urbicidas, sovietmečio baimė, nekilnojamasis turtas.“
[7] Feliksas Bieliauskas (1914 – 1985) 1940–1942 m. ir 1944 m. sovietams okupavus Lietuvą LLKJS CK pirmasis sekretorius. 1942–1943 m. Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos politinio skyriaus viršininkas. 1944–1945 m. 50-osios lietuviškosios atsargos šaulių divizijos vado pavaduotojas politiniams reikalams ir politinio skyriaus viršininkas; 1945 m. pulkininkas. 1946–1950 m. LKP(b) Vilniaus miesto komiteto antrasis sekretorius. 1941–1976 m. LKP CK narys, 1950–1954 m. ir 1958–1963 m. LKP CK biuro narys. 1941–1946 m. ir 1954–1958 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos, nuo 1947 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Buvo vienas pretendentų į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą, ir t. t.
[8] Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa. 2017, p. 139.
[9] Kaip vieną iš tėvo veiklos balinimų galima paminėti Tomo Venclovos tvirtinimą, kad mirštanti Salomėja Nėris visiškai nesielvartavo dėl cenzorių, kurių svarbiausias buvo A.Venclova, išdarkytos pakutinės jos knygos, nors visi aplankiusieji ligoninėje poetę, liudijo priešingai.
JAV žvalgyba praneša, kad Rusija susitarė su Iranu dėl „šimtų“ ginkluotę turinčių bepiločių įsigijimo ir naudojimo Ukrainos kare. Dronai gali būti pristatyti į frontą dar liepos mėnesį po rusų karių apmokymo. Tokiu būdu, Iranas būtų grėsmė ir Artimuosiuose Rytuose, ir įsitrauktų į jau iš esmės vykstantį daugelio NATO valstybių ir Rusijos konfliktą (ne karą).
JAV kartu su Izraeliu ir arabų valstybėmis siekia sudaryti aljansą, kuris atremtų Irano grėsmes. Manoma, kad 2019-aisiais būtent Irano dronai atakavo Saudo Arabijos naftos įrenginius, dėl ko naftos kainos šoktelėjo iki rekordinių aukštumų. Irano dronai gali gabenti iki 150 kg sveriančius krovinius (ginklus, šaudmenis) bei išbūti ore iki 20 valandų.
Šis Maskvos rėmėjų žingsnis, be abejo, įneša įtampos tiek į Artimųjų Rytų, tiek į Rusijos (ir Baltarusijos) – Ukrainos karo areną, ir tuo pačiu metu akivaizdžiai parodo silpnąsias Kremliaus puses: „antroji“ armija pasaulyje kare su Ukraina neturi akivaizdaus pranašumo ore ir yra technologiškai atsilikusi.
Šiandien Stambule įvyks susitikimas, kuriame dalyvaus Ukrainos, JT, Turkijos ir Rusijos atstovai. Bus aptariamas grūdų eksporto jūrų koridoriais klausimas. Tai būtina daryti nedelsiant tam, kad išvengtume pasaulinio bado katastrofos. Liepos 11 d. į Ukrainos uostus atplaukė aštuoni užsienio laivai, galintys gabenti žemės ūkio produktus. Teigiama, jog šiuo metu iš Ukrainos turi būti išgabenta 18 mln. tonų grūdų. Iš naujojo derliaus tikimasi gauti dar 60 mln. tonų, iš kurių galėtų būti eksportuota 58 mln. tonų.
Mes manome, kad Rusija derybose dalyvaus žvalgo – diversanto vaidmenyje ir stengsis daryti viską, kad grūdų tiekimas strigtų kuo ilgiau. Badas, masinė emigracija, ekonominė, energetinė suirutė yra ginklai, kuriais senųjų Maskvos KGB gvardija kovoja su Vakarais. Žiopliai, užauginti KGB (dabar FSB) tradicijų aplinkoje nesuvokia vieno paprasto dalyko – suirutė ir ekonominė recesija Vakaruose, badas Azijoje ir Afrikoje smogs taip pat ir Kinijos ekonomikai, kurios pagrindinis vartotojas ir variklis yra išsivysčiusios valstybės. Kinijos tikslas yra viešpatavimas pasaulyje per ekonominę galią, kurio siekimui Rusija tampa rimta kliūtimi, o tai reiškia tik vieną – galutinį, negrįžtamą Rusijos žlugimą, nuo jos nusisukus, o tiksliau tiesiogiai atsisukus Azijos monstrui.
JAV paskelbė apie papildomą 1,7 mlrd. dolerių pagalbą Ukrainai: pinigai skirti šalies ekonomikos atstatymui, finansuojant šalį po Rusijos invazijos. Šios lėšos yra dalis 7,5 mlrd. dolerių pagalbos paketo, kurį gegužės mėn. pasirašė JAV prezidentas Joe Bidenas.
Ukraina pristatė pasauliui savo viziją, kaip atkurti šalį po niokojančio karo su Rusija. Planas numatytas dešimčiai metų į priekį, jam įgyvendinti reikia 750 milijardų dolerių.
Praėjusią savaitę Lugano mieste, Šveicarijoje, įvyko tarptautinė konferencija, skirta būsimam Ukrainos atstatymui. 2500 skirtingų sričių ekspertų parengė 2000 puslapių dokumentą, kuriame 850 konkrečių projektų. Ukrainos atkūrimo planas suskirstytas į tris etapus: pirmasis – viskas, ko reikia žmonių gyvybėms užtikrinti, antrasis – infrastruktūra, trečiasis – pertvarka švietimo, sveikatos, karinės pramonės ir kitose srityse. Ukrainos atsigavimo plane numatyti ir lėšų šaltiniai, tarp kurių iš Rusijos oligarchų ir įmonių konfiskuotas turtas, integracija į ES logistinę, ekonominę erdvę ir daug kitų gražių dalykų.
Viena smulkmena – protingų ir gražių planų vystytojai kuria ateitį popieriuje, bet norint fantazijas paversti realybe rytoj, nudobti Kremliaus hidrą būtina šiandien.
Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas paskelbė, jog Varšuva rengiasi ekspansijai į Ukrainą ir ketina užgrobti Vakarų Ukrainos žemes. Neva tikimasi, kad nei Maskva, nei Kyjivas, nei Vašingtonas nepastebės šių Varšuvos kėslų.
Šie rimtu veidu padaryti pareiškimai, žinoma, yra skirti visų pirma vidaus rinkai, bet FSB pasakų kūrėjų skyrius, atrodo, nebesivargina pritempti melo prie realybės tuo laužydamas esminį propagandos principą. Šerdami tautiečius iš nosies iškrapštytu turiniu, kurio santykis su realybe lygus nuliui, dar papildomai galėtų pateikti patikimos žvalgybinės informacijos apie Lietuvos planus joti girdyti žirgų prie Juodosios jūros ir taip užgrobti pietų Ukrainą.
Maskvos karo nusikaltėliai suvokia, jog Lenkija – ne Ukraina, o ir siūlas, sulaikantis ją nuo tiesioginių veiksmų yra labai, hm, padilęs. Maskva Lenkijoje norėtų turėti Makroną Antrąjį, todėl Kremlius visais būdais mėgina sukiršinti Varšuvą su Vakarais.
A. Lukašenka pareiškė, kad Vakarų politika artina pasaulį prie didelio karo. Nukvakęs Kremliaus paruoštų karinių anekdotų pasakotojas teigia, jog “ką tik iškepti „kryžiuočiai” iš Šiaurės Atlanto aljanso staiga nusprendė, kad dabar tinkamas laikas dar vienam „puolimui į Rytus”, pamiršdami, kaip panašūs poelgiai baigėsi jų istoriniams pirmtakams”. Žodžiu, žinia tokia, kad Vakarai dabar puls Rusiją, o Baltarusija ją būtinai gelbės.
Vakar Bostone gyvenantis Rusijos istorikas ir rašytojas Jurijus Felštinskis pareiškė, jog Maskva neabejotinai ruošiasi karui su Vakarais ir net jį jau pradėjo. Tuo tarpu Vakarai karo su Rusija dar nekariauja. Kremlius, po Baltarusijos militarizavimo branduolinėmis galvutėmis, ketina smogti Ukrainai, Lenkijai, Lietuvai, ir neva neabejotinai tą darys.
Mes šį ir panašius pasvarstymus vertinam kaip Maskvai naudingą panikos sėjimą. Tačiau tokie gąsdinimai kaip šaltas dušas primena, kad būtina pasiruošti visoms grėsmėms ir smūgiuoti pirmiesiems.
Tarptautinės energetikos agentūra perspėja, kad gali prasidėti precedento neturinti pasaulinė energetikos krizė, kelianti grėsmę pasaulio ekonomikai. Dėl sutrikusio dujų ir naftos tiekimo, energetikos kainų, infliacijos, gali prasidėti gilios ir sudėtingos ekonominės turbulencijos. Tuo tarpu Rusija gauna didelį pelną iš naftos ir dujų pardavimo Azijoje, nes Indija ir Kinija dvigubai brangina pigią rusišką energiją. Spėjama, jog šiais metais Rusija iš naftos ir dujų pardavimo uždirbs 285 mlrd. dolerių. Ši žiema Europai gali būti labai sunki.
Mums dar didesnė krizė, kelianti grėsmę viso pasaulio saugumo architektūrai ir taikai, atrodo Vakaruose ryškėjantis suvokimas, kas yra jau esamų ir artėjančių nelaimių kaltininkas, lydimas bejėgiško trypčiojimo, nesiryžtant išoperuoti pūlingos voties. Ta diena ateis neišvengiamai arba votis trūks, aptėkšdama visus nuodingais syvais.
Ukrainos „Premier” lyga bus atnaujinta rugpjūčio 23 dieną., tačiau be sirgalių. Stadionuose bus įrengtos slėptuvės, oro pavojaus sirenos, rungtynėse saugumo sumetimais dalyvaus kariuomenė.
Be pakitimų.
Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas pareiškė, jog Zelenskis įsakė išvaduoti visą Ukrainą ir tai bus padaryta.
Iš Krymo į Chersono sritį permetami papildomi rusų kariniai daliniai, šarvuota ir kita technika. Tai rodo, jog orda neketina atiduoti nei vieno centimetro užgrobtos teritorijos ir iš visur turės būti išrūkyta jėga.
Vakarų žiniasklaidoje prasidėjo „ekspertų“ svarstymai, jog Putinas galbūt sustos, gal jam pakaks to, ką dabar užgrobė Ukrainoje.
Vaikiškos „analizės“. Putinui nepakaks nei, Ukrainos, nei Moldovos, nei Sakartvelo – jam reikia Europos iki Berlyno, ir kad JAV iš jos pasitrauktų, atiduotų Aliaską, atsiprašytų ir atsiklauptų. Štai su kuo mes turime reikalą. Ir jei jums tai atrodo kaip visiški kliedesiai, yra jūsų, o ne Kremliaus mesijo ir jo apaštalų bėda.
Baltarusijoje Gomelio srityje vyksta teritorinės gynybos pajėgų štabo patikrinimas. Tikėtina, kad iš Baltarusijos teritorijos toliau bus vykdomi raketų smūgiai.
Charkivo regione okupantai sutelkė grupuotę, kuri pagrindinį dėmesį skiria gynybai. Iš statinės ir reaktyvinės artilerijos vėl smarkiai apšaudytas Charkivo miestas ir aplinkinės gyvenvietės.
Slovjansko kryptimi tęsiasi apšaudymai, siekiama sukurti galimybę miesto šturmui.
Ryte sprogimai aidėjo Kramatorsko mieste. Nuostoliai kol kas nežinomi.
Kramatorsko, Avdijivkos, Zaporižės rajonų fronto linijose tęsėsi apšaudymas artilerijos ugnimi.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos likvidavo tris Rusijos ginkluotųjų pajėgų 20-osios gvardijos motorizuotosios šaulių divizijos vadus: pulkininką Aleksejų Gorobecą, divizijos vado pavaduotoją pulkininką Kanatą Kalimandenovičių Mukatovą ir pulkininką Avramčenko Aleksejų Jurjevičių.
Okupantų puolimas pristabdytas dėka sėkmingų ukrainiečių atakų į priešo gyvosios jėgos sankaupas ir amunicijos sandėlius.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas praneša, jog driskių gretose padaugėjo dezertyravimo atvejų, klesti alkoholizmas.
******
Locked N’ Loade
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv.
Be didelių pakitimų.
Izyum.
Agresorius pabandė pasigerinti savo taktinę situaciją. Jo problema, kad atakos vykdomos iš esmės iš tų pačių pozicijų, šiame etape nustebinti ukrainiečių nėra kaip ir kuo. Siekiant turėti daugiau variantų pulti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožo pietinį flangą, buvo atakuota Dovhenke ir Ivanivka. Taip pat bandyta apeiti Bohorodychne ir užeiti šiauriniam flangui iš užnugario. Nei vienas, nei kitas bandymas rezultatų neatnešė. Tokia desperacija ieškant variantų rodo, kad agresoriaus galimybės pasiekti sėkmę šiame sektoriuje mažėja.
Syversk.
Dirba artilerija, tęsiasi lokalūs susidūrimai. Abi pusės vykdo reorganizaciją. Šalia gerų žinių iš kitų sektorių apie sunaikintus šaudmenų sandėlius, tokių žinių labai reiktų ir šiame sektoriuje. Susidaro įspūdis, kad agresorius puolimui ruošiasi trikdomas mažiau nei kitur.
Bakhmut.
Toliau vyko lokalūs susidūrimai kontaktinėje linijoje (aktyviausiai į pietryčius ir rytus nuo Bakhmut miesto), itin intensyviai dirbo agresoriaus artilerija. Neatmestina, kad tai pasiruošimas prieš atnaujinant puolimą. Stebėsime situaciją.
Centras.
Be esminių pakitimų.
Zaporizhia.
Prasidėjo įdomus ukrainiečių pajėgų judėjimas ties Vasylivka – Orihiv – Huliajpole. Baimindamiesi, kad tai pirmi galimų ukrainiečių kontratakų ženklai, orkai šį ruožą intensyviai atakuoja su artilerija.
Pietų kryptis.
Panašiai kaip Zaporizhia, agresorius artilerijos smūgiais bando užkirsti kelią ukrainiečių judėjimui Cherson link. Intensyviausiai apšaudytas ruožas aplink Mykolaiv – Cherson ir Archanhelske apylinkės.
Reikia tikėtis, kad Ukrainos grūdų išvežimas pajudėjo iš mirties taško. Manytume, kad šalia diplomatinių pastangų ne mažesnį (o gal ir lemiamą) vaidmenį suvaidino didėjančios Ukrainos galimybės priešlaivinėmis raketomis (tame tarpe vakarietiškomis) bei kitomis ugnies priemonėmis (artilerija, aviacija) atakuoti agresoriaus taikinius jūroje. Gal Kremliui pagaliau „dashlo“, kad jo išsikalinėjimas neišleidžiant ukrainietiškų grūdų, tik didina Vakarų priešlaivinės ginkluotės tiekimą Ukrainai?
Nespekuliuosime, tiesiog viliamės, kad pasiektas susitarimas bus tvarus.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Rusija uždarė „Nord Stream 1” dujotiekį techninei priežiūrai. Ar ta priežiūra kabutėse, pamatysim. Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės baiminasi, kad po 10 dienų dujotiekio darbas gali nebūti atnaujintas. Paniką ir nerimą keičia racionalūs ir ryžtingi pasiūlymai ruoštis „visiškam rusiškų dujų tiekimo nutraukimui”. Prancūzija spartins gamtinių dujų terminalo statybą prie Atlanto vandenyno pakrantės ir ketina statyti daugiau naujų branduolinių reaktorių.
Vokietija tikisi, kad galbūt „dujos ir vėl tekės, kaip anksčiau“. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas įspėjo, kad ES šalys turi būti pasirengusios tam atvejui, jei dujų tiekimas iš viso nebūtų atnaujintas.
Habeckas apkaltino Kremlių, kad šis, reaguodamas į ES sankcijas dėl karo Ukrainoje, dujas naudoja „kaip ginklą“ ir pripažino, kad Vokietija pernelyg priklausoma nuo Rusijos dujų. Jei Rusijos dujų tiekimas būtų nutrauktas, Vokietiją ištiktų recesija, nes visos pagrindinės pramonės įmonės ir didžioji dalis namų ūkių naudoja dujas šildymui.
Vokietijos dujų saugyklos šiuo metu užpildytos maždaug 64 %, ir jei šaliai nepavyks sukaupti reikiamų dujų atsargų, dujų tiekimas ateinančią žiemą bus ribojamas. Ekspertai prognozuoja, jog dėl dujų trūkumo labiausiai nukentėtų chemijos sektorius, dėl ko gali pritrūkti trąšų, vaistų, ploviklių, kosmetikos ir kt. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą vasario mėnesį Vokietija sumažino savo priklausomybę nuo rusiškų dujų nuo 55 proc. iki 35 proc. Dabar Vokietija perka daugiau dujų iš Norvegijos ir Olandijos.
Geriau tos rusiškos dujos nebetekėtų niekada, ir naivūs politinio Vakarų turgaus prekeiviai nustotų tikėtis racionalių santykių su šalimi teroriste.
Turkijos diktatorius Recepas Tayyipas Erdoganas ir Rusijos diktatorfiureris bei valdovas Vladimiras Putinas telefonu aptarė padėtį Ukrainoje ir grūdų vežimą. Abu diktatoriai „ieškojo būdų“ užtikrinti grūdų eksportą į pasaulio rinkas. Tayypas vakar paskambino ir Zelenskiui, informuodamas, kad Turkija aktyviai dirba ties Jungtinių Tautų planu dėl Ukrainos grūdų eksporto.
Mhm. Dirba. Ar ieško būdų, kaip rusų pavogtus grūdus išparceliuot?
Ukrainos teigimu, dėl Rusijos vykdomos Juodosios jūros uostų blokados Ukrainoje tebėra įstrigę daugiau kaip 20 mln. tonų grūdų.
Energetinė ir maisto krizė, Rusijos invazijos fone yra labai svarbus veiksnys, ne mažiau, o gal ir daugiau svarbesnis, nei pats karas. Žala pasaulio ekonomikai, dirbtinai sukeltas badas, masinė migracija gali sukelti baisesnes pasekmes, nei ant miestų krintančios bombos. Natūralu, jog mes labiau šiurpstame ir nemiegame prisižiūrėję sugriautų miestų, namų ir Ukrainos žmonių kančių. Materialaus turto praradimas yra regimybė, su kuria mes susitapatiname. Tuo tarpu mums vis dar sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų milijonų Afrikos gyventojų plūdimas į Europą ir į ką tai išvirstų.
Mūsų įsitikinimu, politikai šiandien turi galvoti būtent apie tai, ne tik iš kur gauti pigių dujų, siekiant išvengti socialinio sprogimo. Šis karas – daugiavektorinis. Turime ruoštis kariauti keliais frontais.
Vakarų valstybių vadovai, norėdami išvengti gresiančios katastrofos, privalo nedelsiant stabdyti Rusiją, ir ne pareiškimais. Ordos turi būti sutriuškintos Ukrainoje, atstatyti visi maisto, energetikos bei kiti prekybos kanalai.
Apgailestaujame, jog sotaus ir ramaus gyvenimo užliūliuotas politinis „elitas“ neatliko namų darbų, kuriuos privalėjo atlikt vėliausiai po 2014-ųjų.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija pasmerkė prezidento Putino dekretą, kuriuo supaprastinama Rusijos pilietybės suteikimo procedūra visiems ukrainiečiams. Putleris tikisi, jog milijonai ukrainiečių strimgalviais puls išsiimti dokumentų su dvigalviu ereliu ir tapti begalvio vadovaujamos šalies piliečiais.
Euro kursas vakar sumažėjo 0,9 % – iki 1,009 JAV dolerio. Per pastaruosius 12 mėnesių euro kursas dolerio atžvilgiu sumažėjo 15 %. Euru pradėta prekiauti 1999 m., o 2002 m. jo kursas buvo žemesnis už dolerio kursą. Euras išaugo 2008-aisiais ir kovo mėn. pasiekė aukščiausią 1,58 JAV dolerio lygį. Rusijai nutraukus naftos tiekimą Europai, euro kursas gali nukristi iki 0,90 JAV dolerio.
Rusijos einamosios sąskaitos perteklius 2022 m. antrąjį ketvirtį pasiekė 70,1 mlrd. dolerių. Tai aukščiausias rodiklis nuo 1994 m.
Nepaisant to, jog Rusijos eksportas ir importas sumažėjo, Kremlius uždirbo, didindamas naftos kainas. Rusija per mėnesį iš naftos pardavimų uždirba apie 20 mlrd. dolerių, nes aukštos naftos kainos 50 proc. padidino eksporto pajamas.
Juokdamiesi iš Kremliaus, pamirštam, kad gebėjimas vertinti priešą ir numatyti jo ėjimus yra raktas į pergalę.
Vakarų tiekiami ginklai atsveria kiekybinį Rusijos kariuomenės pranašumą, o Ukrainos artilerijos smūgių tikslumas kelia ordos gretose lengvą trydą. Prieš HIMARS rusų raketos žemė – oras S-400 bejėgės. Rusų oro gynyba nieko negali padaryti ukrainiečių artilerijai. Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai naikina pagrindinius ginklų ir amunicijos sandėlius okupuotų teritorijų užnugaryje. „- Mes dar karo nepradėjome“, – gąsdina Ukraina.
Artimiausiu metu rusai tęs Slovjansko ir Kramatorsko miestų puolimą, stengiantis neprarasti užgrobtų teritorijų Chersono ir Charkivo regionuose.
Paskelbtas Ukrainos prezidento įsakymas išvaduoti šalies pietinę dalį sulaukė emocinės ir informacinės audros. Vieni laukia jog puolimas prasidės rytoj, o Chersonas bus išvaduotas poryt. Šis sprendimas ir pareiškimas – politinis. Ukraina kol kas neturi pajėgumų atkovoti prarastų teritorijų. Tai gali įvykti ir būtinai įvyks, tačiau ne rytoj, o, galbūt, šį rudenį arba prieš Naujuosius Metus. Ukrainiečių tauta turi žinoti, jog visa Ukraina bus išvaduota, o kolaborantai nubausti.
Okupuotame Chersone itin taikliai smogta Rusijos kariniam daliniui.
Ukrainos oro pajėgos įvykdė sėkmingą oro antskrydį Naujosios Kachovkos mieste. Kartu su taiklia HIMARS ugnimi, sunaikinta apie 50 benzovežių, o amunicja, tame tarpe ir toliašaudės artilerijos Smerč raketos, sproginėja iki šiol.
Ukrainos artilerija ir oro pajėgos sėkmingai atakuoja Rusijos tiekimo linijas ir amunicijos sandėlius toli už fronto linijos.
Sprogus Velikyi Burluk automobilyje padėtai bombai, lyg paukštis išlėkė į orą kolaborantas, kuris buvo paskirtas Charkivo okupuotų teritorijų administratoriumi.
Rusai artilerijos ir raketų salvinės ugnies sistemomis apšaudė Charkivo miesto rajonus ir gyvenvietes.
Slovjansko kryptimi rusai tęsė puolimo operacijas, tačiau gavo į dantis ir buvo nuspirti atgal į apkasus.
Avdijivkos ir Zaporižės rajonuose okupantai apšaudo gyvenvietes ir ukrainiečių pozicijas, siekdami sustabdyti puolimą.
Orda toliau tęsia Mykolajivo apšaudymą iš visko, ką turi. Sprogimai mieste beveik netyla, neabejotinai, sąmoningai taikoma į civilių gyvenamuosius rajonus.
******
Locked N’ Loaded
Charkiv.
Šiandien agresorius vėl atakavo šiauriniame ruože (Denemtiivka), tačiau kaip ir anksčiau jam pasistūmėti nepavyko. Ukrainiečiai aktyviau veikia šiaurės rytiniame ruože. Siekdamas tai užkardyti, agresorius sraigtasparniais Ka52 atakavo priešakines ukrainiečių pozicijas. Antskrydžio rezultatai nežinomi, tačiau vien tai, kad orkų propagandistai nežviegia apie „sunaikintas bent penkias neonacistų divizijas“ rodo, kad šis smūgis orkams didelės sėkmės neatnešė.
Izyum
Vis nesėkmingai bandydamas prasimušti pro Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne ruožą, agresorius tuo pačiu atnaujino puolimą Ivanivka link. Galima daryti prielaidą, kad orkai taip išnaudoja per porą-trejetą dienų sukauptą rezervą. Pagrindinės pajėgos toliau daužo galva į Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne, o rezervas metamas į šalutinį tašką (pvz, Mazanivka, Kurulka ar Ivanivka). Galimai tikimasi, kad ukrainiečiai bus įsitraukę į pagrindinio ruožo gynybą, ir tokiais mažesniais šalutiniais smūgiais bus galimybė pasiekti taktinių rezultatų. Jei agresorius ir taiko tokią taktiką, ji jam rezultatų neatneša.
Suaktyvėjo Rusijos karo propagandistų siekis atkreipti dėmesį į Lyman grupuotės aktyvumą. Demonstruojama kaip sėkmingai čia agresorius įsitvirtino, neva rengiasi keliose vietose forsuoti Severskyi Donec upę ir įsijungti į mūšį dėl Slaviansk. Tai labiau primena orkų INFO OPS, su tikslu pvz. paskatinti ukrainiečius stiprinti Severskyi Donec pakrantės gynybą Izyum grupuotės sąskaita. Be to, ir savos vatagalvių auditorijos po Lysychansk užėmimo nebuvo kuom pradžiuginti (HIMARS‘ų ir kitos ukrainiečių artilerijos efektas), tad tikėtina ieškoma būdų parodyti šiek tiek „denacifikuojančio pozityvo ir demilitarizuojančios perspektyvos“ Lyman ruože.
Syversk.
Šiandien intensyviausi mūšiai virė aplink Verkhnokamenske. Agresorius čia siekė pramušti ukrainiečių gynybą, bet ukrainiečiai apsigynė. Maža to, bandyta nuo Verkhokomyanka smūgiuoti Ivano – Dariivka, ir tokiu būdu iš šiaurės vakarų atkirsti Spirne. Ir šis orkų sumanymas baigėsi nesėkme. Panašu, kad agresorius vėl bando taikyti ukrainiečių prie Charkiv taikytą taktiką – lokaliomis atakomis ir smūgiais į flangus visame ruože atkirtinėti nedideles teritorijas ir taip stumtis priekin.
Bakhmut.
Taktinė pauzė toliau tęsiasi.
Ukrainiečiai toliau lepina karo dievą. Sunaikinti šaudmenų sandėliai Kadiivka (Bakhmut sektoriaus užnugaryje), Doneck (Centro sektoriaus užnugaryje), Melitopol (Zaporizhia užnugaryje), toliau sproginėja šaudmenų sandėliai Nova Kachovka (Pietų krypties užnugaryje). Be to, tikėtina, Shachtarsk (Centro užnugaryje) kaip dūmas neblaškomas vėjo išgaravo dalis 106 – osios oro desanto divizijos vadovaujančių ir štabo karininkų.
Kita vertus ši žinia verčia pastebėti, kad anksčiau Centre didelio desantininkų dalyvavimo nefiksuota. Tad visos divizijos valdymo punkto atsiradimas šiame sektoriuje verčia manyti, kad agresorius Avdiivka gynėjams ruošė siurprizų. Tačiau neberuoš, nes ruošėjai teleportuoti pas raguotąjį
*******
Pirmadienį pradėta kasmetinė Nord Stream 1 dujotiekio, kuriuo Rusijos dujos tiekiamos į Vokietiją, techninė priežiūra – Vakarai tikisi, kad dujų tiekimas bus sustabdytas tik 10-iai dienų, tačiau vyriausybės, rinkos ir bendrovės nerimauja, kad dėl karo Ukrainoje sustabdymas gali būti pratęstas. Dujotiekiu Baltijos jūros dugnu iš Rusijos į Vokietiją per metus transportuojama 55 mlrd. kubinių metrų dujų. Techninė priežiūra, formaliai numatyta nuo liepos 11 iki 21 d. Dujotiekio operatorė „Nord Stream AG” patvirtino, kad sustabdymas prasidėjo, kaip planuota, 6 val. 00 min. Vidurio Europos laiku ir kad po kelių valandų dujų srautas sumažės iki nulio.
Čia ir paaiškėjo, kodėl Kanada skubiai perdavė turbiną Vokietijai – patogaus gyvenimo mėgėjai nerimauja, kad rusai galėtų pailginti kasmetinės techninės priežiūros laikotarpį motyvuodami trūkstama įranga. Koks naivumas – rusai gali prailginti, sutrumpinti, tiekti, netiekti nieko neaiškindami ir nesiteisindami. Tokia jau ta rizika, kai varai biznelį su teroristais.
Rusijos parlamento organizacinė taryba turėjo susirinkti šiandien ryte ir nuspręsti, ar liepos 15 d. sušaukti neeilinį parlamento posėdį, tačiau iš karto nebuvo aišku, ką ketinama aptarti. Žemieji parlamento rūmai pranešė, kad taryba turėjo susirinkti dėl „klausimų, reikalaujančių skubių sprendimų”, ir būtinybės apsvarstyti „vyriausybės iniciatyvas”. Daugiau informacijos nepateikta.
Kai kurie vakarų ekspertai spėlioja, kad tai – požymis, kad Rusijos demokratiją galėjo ištikti krizė dėl pradėto karo Ukrainoje.
Rusijos demokratiją.
Krizė.
Būtų labai juokinga, bet mums, rašantiems šias apžvalgas, liūdesys ir neviltis spaudžia širdis – teks dirbti dar atkakliau aiškinant, rodant, primenant.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrė Liz Truss pareiškė, kad pretenduos į premjerės postą vietoj Boriso Johnsono. Šiuo metu ji yra 11 kandidatė užimti vienas svarbiausių karalystės pareigų. L. Truss, dirbusi ministre keliuose vyriausybės departamentuose, įskaitant prekybos, teisingumo ir iždo departamentus, teigė, kad mažins mokesčius ir laikysis griežtos pozicijos Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu. Ji siekia pakeisti B. Johnsoną, kuris ketvirtadienį buvo priverstas pasitraukti iš posto po to, kai jo vyriausybė subyrėjo dėl virtinės skandalų. ” – Man vadovaujant, nuo pirmos dienos pradėčiau mažinti mokesčius, kad nedelsiant imčiausi veiksmų padėti žmonėms susidoroti su pragyvenimo išlaidomis”, – dienraštyje „Daily Telegraph” rašė J. Truss. ” – Nėra teisinga dabar didinti mokesčius.”
Ėėė, kiek tai realu, ponia Liz?
Lietuva pirmadienį išplėtė prekybos apribojimus, taikomus per jos teritoriją vykstančiam tranzitui į Rusijos valdomą pusiau eksklavą – Kaliningrado sritį, nes įsigaliojo anksčiau paskelbtos Europos Sąjungos sankcijos Maskvai. Tarp papildomų prekių, kurias nuo pirmadienio ryto draudžiama įvežti yra betonas, mediena, alkoholis ir jo pagrindu pagaminti pramoniniai chemikalai. Rusija penktadienį įspėjo Lietuvą ir Europos Sąjungą, kad gali imtis „griežtų priemonių” prieš jas, jei kai kurių prekių tranzitas į Kaliningradą ir iš jo nebus atnaujintas „artimiausiomis dienomis”.
A tai ką darysit, driskiai? Blokuosit Klaipėdos uostą? Užsuksit suvisam dujas?
Okupantas sekmadienio vakarą pradėjo intensyvų antrojo pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo ir jo apylinkių apšaudymą iš artilerijos, kelių raketų paleidimo įrenginių ir tankų, derindamas aviacijos smūgius Luhansko srities vakarinėje dalyje.
Akivaizdu, kad rusai ruošiasi Kramatorsko ir Bachmuto šturmui, remianti ataka – Slovjansko kryptymi. Manytume, kad artimiausią savaitę agresorius kaups pajėgumus ir papildys gyvąją jėgą šviežutėle, bet jau supuvusia patrankų mėsa iš Rusijos gilumų.
Ukraina ruošiasi Chersono išvadavimui, bet mūsų vertinimu, kol kas, realių galimybių tam dar neturi.
Per parą rusai surengė 34 aviacijos antskrydžius, bombos mėtomos nesirenkant taikinių ir siekiant padaryti kuo daugiau žalos civiliams bei jų turtui.
Šiaurės rytuose nuo pat ankstyvo ryto sprogimai Charkive nežada jokio atokvėpio. Rusofašistai raketinės salvinės artilerijos ugnimi griauna daugiabučius ir kitą civilinę infrastruktūrą.
Rytuose okupantas aviacijos ir artilerijos ugnimi šlavė Uhlehorsko apylinkes, tame tarpe ir ten esančią šiluminę elektrinę maždaug pusiaukelėje tarp Debalcevės ir Bachmuto.
Ties Bilohorivka, maždaug 50 km į rytus nuo Slovjansko ir 20 km į vakarus nuo Lysičiansko, ukrainiečių pajėgos apsupo ordos taktinę grupę, kuri rengė reidus apylinkėse ir minosvaidžiais griovė apylinkės kaimus bei gyvenvietes.
Pietryčiuose rusofašistai reaktyvinės artilerijos ugnimi kirto per gyvenvietes Kryvyj Riho ir Dnipro apylinkėse.
Ukrainiečių pajėgos sustabdė, o vėliau sutriuškino rusų pajėgas, puolusias Marjinką, į vakarus nuo Donecko.
Pietuose vėl raketomis smogta Mykolajivo uostui ir apylinkėms. Šaltiniai praneša mažiausiai 6 raketas pasiekus tik kreivarankiams paaiškinamus taikinius, tame tarpe ir laukus su grūdinėmis kultūromis.
Chersone okupantas stiprina blokpostus, įrengia inžinerines užtvaras, padidino patrulių skaičių, greičiausiai rengdamasis galimam ukrainiečių jungtinių pajėgų puolimui ir bandymui išlaisvinti priemiesčius.
Ukrainos aviacija ir, greičiausiai, taikli HIMARS ugnis sunaikino rusų valdymo punktą Chersone ir didelį amunicijos sandėlį jo apylinkėse.
Ukrainos generalinis štabas prašo gyventojus pagal galimybę evakuotis iš Chersono tam, kad būtų išvengta draugiškos ugnies išlaisvinant miestą.
******
Locked N’ Loaded
Sveiki, prieš apžvalgą norėtume paraginti pažiūrėti naujausią “Patrulio bazės” laidą apie karo Ukrainoje eigą, kadangi tai padės geriau suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta tai, ką matome dabar: https://lrt.lt/…/patrulio-baze-rusijos-kariuomenes…
O dabar greitas žvilgsnis į šiaurinį Donbaso flangą
Charkiv. Nuo vakar didelių pasikeitimų nėra. Tiesa, okupantų pakalikui, Velykyi Burluk „administracijos direktoriui” nuo orkų plombyro stipriai vidurius susuko ar kažką kito, mašinoje kažkoks ten dujų nuotėkis ar rūkė kažkas… Taip netyčia jo mašina ėmė ir išlėkė į orą. Gero skrydžio!
Izyum. Agresorius nesustoja atakuoti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože. Šiandien ypatingai aktyviai puolamosios operacijos vykdytos Krasnopillya ir Dolyna, Bohorodychne daugiau atakuota iš artilerijos, vykdytos lokalios atakos. Panašu, Rusijos pajėgos bent kuriam laikui suprato, kad Kurulka – Ivanivka ruožas dar sunkiau įkandamas, tad vėl visas pastangas sukoncentravo į Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne. Rezultatas tas pats – gavo, atsitraukė.
Syversk. Šiandien atakuota Verkhnokamenske, ukrainiečiai apsigynė. Kaip ir buvo galima tikėtis, vakar orkai eilinį kartą apsimelavo – Hryhorivka ir toliau ukrainiečių rankose. Agresorius kaupia pajėgas, tikėtina netrukus prasidėsiančiam puolimui. Tiesa, dar sunku spręsti, ar a) vyksta „vietinė” reoganizacija, t.y. performuojami sektoriuje esantys manevriniai ir paramos netiesiogine ugnimi vienetai, ar b) į sektorių metami nauji vienetai. Stebėsime situaciją.
Bakhmut. Sektoriuje antra diena sąlyginė ramybė (ne tokia intensyvi artilerija, lokalios atakos). Ir toliau sunku suprasti ar čia esančios pajėgos: a) išseko ir pereina į gynybą, b) persigrupuoja, telkia pajėgas ir pavyzdžiui prie Soledar pradės didesnio masto puolimą, c) stos į gynybą, o dalį pajėgų permes Syversk link. Norėtusi, kad būtų variantas a), tačiau žvelgiant realistiškai, jis mažai tikėtinas. Agresorius turi pakankamai pajėgų ir gali jas rotuoti. Tad labiau tikėtini atrodo b) ir c) variantai.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atleido savo ambasadorių Vokietijoje, praėjus savaitei po to, kai diplomatas davė interviu, kuriame gynė Antrojo pasaulinio karo ukrainiečių lyderį Stepaną Banderą sakydamas, kad nėra jokių šio prieštaringai vertinamo politinio veikėjo bendradarbiavimo su naciais įrodymų.
Andrijus Melnikas, Ukrainos ambasadorius Berlyne nuo 2014 m., buvo vienas iš labiausiai atpažįstamų ukrainiečių veidų Vokietijoje, niekada nevengęs aštriai kritikuoti, daugelio nuomone, lėto Vokietijos atsako į Rusijos invaziją ir dažnai užsitraukdavęs šalies politinio elito rūstybę.
Ukrainiečiams suvienyti reikia ryškios asmenybės, lyderio, istorinio simbolio ir Stepanas Bandera neabejotinai galėtų būti vienas tokių istorinių veikėjų. Tačiau tiek rusų, tiek lenkų istorikų pastangomis, „įrodyta“, kad Bandera yra su naciais kolaboravęs fašistas.
Matyt, turint galvoje, sudėtingą istorinį ir geopolitinį Ukrainos ir Lenkijos kontekstą bei pagaliau atšilusius santykius tarp abiejų valstybių, faktines istorines Stepano Banderos veiklos aplinkybes derėtų aptarinėti istorikams, visuomenės veikėjams, bet ne diplomatams, juo labiau – ambasadoriams.
Ukrainos ir Kanados kongresas pasmerkė Kanados vyriausybės sprendimą grąžinti Vokietijai suremontuotą Rusijos turbiną „Nord Stream 1” dujotiekiui. Ukrainos Kanados kongreso nacionalinė prezidentė Aleksandra Čyčij pareiškime sakė: „- Mūsų bendruomenė yra labai nusivylusi Kanados vyriausybės sprendimu nusileisti Rusijos šantažui.” Pasak jos, Kanada kuria „pavojingą precedentą, dėl kurio susilpnės Rusijai įvestas sankcijų režimas”.
Kaip visada, Vakarai žaidžia dešine ranka prieš kairę, nes vis dar kažkodėl mano, kad Ukrainos kovoje prieš agresorių ir teroristą galimos išlygos ir nuolaidos. Klaida. Klaida, kaip koks grėblys ant kurio nuolat lipama ir už kurią reikės mokėti.
Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Antony Blinkenas sakė, kad su Kinijos užsienio reikalų ministru Wang Yi aptarė Rusijos invaziją į Ukrainą ir išreiškė susirūpinimą dėl Pekino suartėjimo su Maskva. Abu diplomatai šeštadienį vykusius asmeninius pokalbius, kurie truko penkias valandas, apibūdino kaip „nuoširdžius”, o jų susitikimas įvyko kitą dieną po to, kai jie dalyvavo Indonezijos saloje Balyje vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) užsienio reikalų ministrų susitikime.
Abu diplomatai įvardino, kad JAV ir Kinijos santykiai ir gebėjimas laikytis konstruktyvumo yra reikšmingi ne tik abiem šalims, bet ir viso pasaulio geopolitiniam tvarumui.
Jungtinių Tautų žmogaus teisių biuro (OHCHR) duomenimis iki birželio 26 d. Rusijos orda Ukrainoje nužudė mažiausiai 10 631 civilį, tačiau manoma, kad tikrasis žuvusiųjų kare skaičius yra gerokai didesnis. Daugiau nei ketvirtadalis ukrainiečių – 12 mln. gyventojų – buvo priversti palikti savo namus. Apie septynis milijonus iš jų yra šalies viduje perkeltieji asmenys, o penki milijonai paprašė prieglobsčio kaimyninėse Europos šalyse, teigia JTŽTB.
Vis skaičiuojame ir skaičiuojame. Jungtinės Tautos jau senai tapo susirūpinusių statistų susirinkimu, o gal, tiesą pasakius, niekuo kitu niekada ir nebuvo.
Maskva, esant įtemptiems santykiams su Vilniumi po to, kai buvo uždraustas kai kurių prekių tranzitas per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą, norėtų suduoti smūgį šiai Baltijos šaliai, bet negali to padaryti. Tokią nuomonę Ukrainos 24-ajam kanalui išsakė ekspertas Dmytro Sinčenko, nevyriausybinės politologų asociacijos vadovas.
Na taip. Tik santykiai su Maskolija mūsų įtempti dar nuo to laiko, kai Sofija Vytautaitė pasimirė ir Vytauto savo dukrai ruoštoje kunigaikštystėje reikalai pakrypo neplanuota linkme. Patys užauginom drakoną, patys turim ir persmeigti jo šėtono užvaldytą širdį.
Okupantas permeta pajėgas į Severodonecko rajoną ir siekia suspausti į kumštį ties Bilohorivka, maždaug pusiaukelėje tarp Lysičiansko ir Siverskio. Ruošiamasi kitam smūgiui, kuris, greičiausiai, kaip ir sakėme, bus nukreiptas į Siverskį tam, kad galėtų būti tęsiamas puolimas Slovjansko ir Kramatorsko kryptimi.
Rusija iš visų pakampių traukia rezervistus ir driskių šutvę, su praeito amžiaus 6 – ojo dešimtmečio technika, permeta link Ukrainos – Rusijos sienos į šiaurės rytus ir vakarus nuo Charkivo. Įvairių žvalgybų duomenimis, Kremlius nori per artimiausias savaites surinkti apie 20 000 trogloditų, pasirengusių mirti Ukrainos žemėje.
Ukrainos pagrindinis uždavinys – išlaikyti ordos spaudimą vakarų kryptimi ir neleisti judėti per sieną link Charkivo.
Šiaurės rytuose, iš Rusijos teritorijos, Kremliaus vadovaujami teroristai apšaudė Sumų ir Černihivo rajonus.
Okupantas Smerč raketinės artilerijos sistemomis apšaudė Radušnoje gyvenvietę Kryvyj Riho rajone. Nuo trijų iki septynių raketų pataikė į pramoninį kompleksą, mažiausiai du žmonės žuvo.
Charkivo gyvenamieji rajonai apšaudyti artilerija, sugriautas gyvenamasis namas ir mokymo įstaiga. Yra sužeistų.
Slovjansko rajone, okupantas naudodamas Antrojo pasaulinio karo taktiką vykdė žvalgybą mūšiu ties Dolina, bet buvo sustabdytas ir sunaikintas.
Pietuose, Olgino rajone, priešo diversinė grupė bandė prasiveržti į ukrainiečių jungtinių pajėgų užnugarį, bet buvo pastebėta ir sunaikinta.
Ukrainiečiai praeitą parą surengė virš 30 atakų HIMARS sistemomis, du kartus apšaudyta okupuota Čiornobajivka. Naikinti logistikos punktai, okupantų vadavietės, ant žemės stovintys orlaiviai.
Okupantas iš Mariupolio į Berdianską permeta driskių vienetus ir sunkiąją techniką. Matyt, bandys išlaikyti užimtas teritorijas ir stabdyti ukrainiečių puolimą Chersono apylinkėse.
Turime VBS patvirtintų duomenų, kad rytoj partizanai susprogdins Krymo tiltą. Tą patvirtino ir žymus astrologas Olehas Hrodnovas.
******
Tiltas į Krymą
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
G20 valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko, tačiau nepavyko. Žiniasklaida iki šiol aptarinėja, kas su kuo fotografavosi, kodėl nesifotografavo, kas ką sakė, ko nepasakė, nors tai – visiškos smulkmenos. Valstybėms nepavyko priimti jokio bendro komunikato dėl karo Ukrainoje.
Padėties pasaulyje sudėtingumą ir diplomatų tikrą ar apsimestinį naivumą tiksliausiai išreiškė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas, kuris tiesiogiai kreipėsi į Rusiją ir paragino Maskvą leisti ukrainietiškiems grūdams patekti į pasaulį: ” – Mūsų kolegoms rusams: Ukraina nėra jūsų šalis. Jos grūdai nėra jūsų grūdai. Kodėl jūs blokuojate uostus? Turėtumėte išleisti grūdus”.
Tuo tarpu Rusijos užsienio terorizmo reikalų ministras S. Lavrovas išėjo iš pirmo posėdžio ir neatvyko į antrąjį, demonstruodamas, kad „dėjo skersą“ ant pasauliui gresiančio bado ir viso pasaulio apskritai. Būtent dėl tokios parodijos Lavrovas ir atvyko į Indoneziją.
Ukraina kaltino Rusiją žaidžiant „bado žaidimus“ o Vokietija kreipėsi į Rusiją, ragindama baigti karą.
Nors daugeliui mūsų skaitytojų gali atrodyti, kad maisto problemos ne tokios svarbios, tačiau, mūsų įsitikinimu, tai – karo dalis, tik ne taip matoma, kaip karo veiksmai „ant žemės“ Ukrainoje. Maisto stygius ir augančios kainos kirs per visas maisto gamybos, tiekimo ir vartojimo grandines. Rusijos sukeltas badas gali išjudinti iki 250 milijonų badaujančių Afrikoje ir Azijoje, o Europą užplūsti iki šiol nematytos išbadėjusių pabėgėlių armijos.
Energetinės krizės purtomai Europai, kuriai iš Rytų gresia Rusijos ordų antplūdis, tai gali tapti santykinės tvarkos ir demokratijos tvarumo iššūkiu. Nenorime būti blogais pranašais, tačiau turime ruoštis visiems scenarijams. Turime suvokti ir tai, kad Maskva sąmoningai destabilizuoja padėtį pasaulyje, siekdama kraujo, baimės ir chaoso. Kremlius viską neblogai apskaičiavo, tačiau nenumatė vieno pagrindinio dalyko – sukeltas chaosas bumerangu smogs pačiai Rusijai, net tuo atveju, jei ją laikinai parems Kinija ir kitos BRICS šalys.
Tuo tarpu Putinas įspėjo, kad sankcijos prieš Rusiją gali sukelti „katastrofišką” energijos kainų kilimą, dėl kurio namų ūkiai visoje Europoje patirs daug didesnes energijos kainas.
„- Visa tai dar kartą parodo, kad sankcijų apribojimai Rusijai daug daugiau žalos padaro jas įvedusioms šalims. Tolesnis sankcijų taikymas gali sukelti dar sunkesnių, neperdedant, net katastrofiškų pasekmių pasaulinei energetikos rinkai”, – sakė Putleris. Jis paragino Rusijos energetikos įmones būti pasirengusias naftos embargui.
Gegužės mėnesį Europos Sąjunga susitarė dėl embargo 90 proc. iš Rusijos importuojamos naftos. Putinas teigia, kad „Rusijos rinka stabili, naftos gavybos lygis viršijo praėjusių metų lygį 3,5 proc., o dujų gavyba sausio-gegužės mėnesiais sumažėjo tik 2 %”.
JAV prezidento Džo Baideno administracija naujausiame saugumo pagalbos pakete Ukrainai suteiks dar keturias HIMARS sistemas, atsargines dalis, šaudmenis. Naujausio krovinio vertė – 400 mln. JAV dolerių. Teigiama, kad jame ir naujausio tipo ginkluotė, kurios iki šiol JAV Ukrainai netiekė. JAV iš viso yra suteikusios Ukrainai 12 HIMARS, įsipareigodamos pristatyti šias keturias papildomas sistemas. Teigiama, kad Kremliaus pranešimai apie dvi sunaikintas HIMARS artilerijos sistemas, yra melas. Ukrainos kariuomenė paskaičiavo, kad siekiant esminio lūžio fronto linijoje, reikia apie 100 HIMARS sistemų.
Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą prasidėjo ekonominė krizė Egipte, gresianti peraugti į masinius neramumus. Dėl infliacijos žmonės nebeišgali nusipirkti maisto produktų, buities prekių, ženkliai sumažėjo pajamos. Birželio mėnesį. oficialus Egipto infliacijos lygis siekė 14,7 %, palyginti su maždaug 5 % tuo pačiu metu pernai. Karas Ukrainoje įnešė sumaištį į pasaulines grūdų rinkas ir pakėlė kainas. Egiptas, kurio 80 % kviečių importo priklauso nuo Rusijos ir Ukrainos, dabar už toną moka 435 JAV dolerius, o ne 270 JAV dolerių, kaip pernai, teigia Egipto vyriausybė.
Severodonecko gubernatorius Serhijus Haidajus teigia, kad miestas ant humanitarinės katastrofos slenksčio. Okupantai sugriovė visą infrastruktūrą ir nieko neatkūrė. Mieste nėra nei vandens, nei elektros, nei veikiančios kanalizacijos sistemos, o mirusiųjų kūnai pūva įkaitusiuose daugiabučiuose.
Dvidešimt pirmo amžiaus dvikojų skėrių ordos pasižymi tuo, jog siaubia viską beatodairiškai, negalvodamos apie pasekmes.
Rusija pagrasino ES ir Lietuvai „griežtomis priemonėmis” dėl Kaliningrado tranzito. Marija Zacharova pareiškė, kad klausimo sprendimas užtruko „per ilgai“. Višta (teatleidžia kilnus naminis paukštis) nesuvokia demokratinių Vakarų veikimo principų.
Kanada paskelbė naujas sankcijas Rusijai, įtraukdama į paketą 29 asmenis, kaltinamus „valstybės remiamos dezinformacijos ir propagandos agentais”, ir 15 Rusijos vyriausybės kontroliuojamų subjektų, „dalyvaujančių dezinformacijos veikloje”.
Australija, kuri yra didžiausia ne NATO karinės pagalbos Ukrainai teikėja, paskelbė apie didesnę paramą Ukrainos kovai už laisvę: bus skiriama 99,5 mln. dolerių daugiau karinės pagalbos nei planuota anksčiau – iš viso 388 mln. dolerių.
Rusija jokios jokios „pauzės“ kare nepadarė, niekas niekur „nesiilsėjo“ – tai buvo eilinė ordos klasta. Naudojant išdegintos žemės taktiką ir toliau naikinami miestai ir kaimai. Rusai iki šiol neužėmė visos Luhansko srities, nepavyksta užimti Bilogorivkos.
Atsakydama Rusijai į ankstesnius grasinimus, Ukrainos pusė pareiškė, kad ir ji rimto karo taip pat dar nepradėjo. Ukrainos gynėjai savo dėmesį sutelkė trimis kryptimis – rengiamasi puolimo veiksmams pietuose ties Chersonu, stengiamasi išlaikyti atkovotas teritorijas šiaurės rytuose prie Charkivo bei stabdomas rusų skverbimasis gilyn į vakarus Ukrainos rytuose.
Šiauriniame fronto ruože vyksta rusų karių ir geležių naikinimas, panašus į vykusį pirmosiomis karo dienomis. Netoli Sviatohorsko ukrainiečių kariuomenė sunaikino 12 tankų ir kitų skardinių bei juos valdžiusių dalį karių.
Šįryt rusų okupantai apšaudė Kryvyj Riho Inhuleckio rajoną, nužudė 41 metų moterį dar du žmones sužeidė.
Kramatorsko kryptimi rusai apšaudė civilinę infrastruktūrą netoli miesto esančiose gyvenvietėse. Grigorivkos gyvenvietės rajone rusas bando kruvinu ir šūdinu batu žengti į priekį, mūšiai tęsiasi.
Bachmuto kryptimi tęsiasi artilerijos apšaudymas, rusai naudoja aviaciją nesirinkdami taikinių.
Pietų Buho kryptimi orda ruošiasi puolimui ir toliau sistemingai apšaudo civilinę ir karinę infrastruktūrą iš statinių ir reaktyvinės artilerijos sistemų išilgai fronto linijos.
Ukrainos aviacijos ir raketinės artilerijos daliniai toliau sėkmingai apšaudo okupantų gyvosios jėgos sankaupas, karinę techniką ir šaudmenų sandėlius. Priešas patiria neskelbiamus nuostolius.
Rusijos žiniasklaida praneša, kad du Bundesvero kariai (Vokietijos ginkluotosios pajėgos) ruošėsi susprogdinti Krymo tiltą. Ruošėsi jie tą daryti Vokietijoje, grobdami ginklus ir sprogmenis, dėl ko buvo sulaikyti. Neabejojame, kad daugybė karių visame pasaulyje ruošiasi susprogdinti tą nelemtą tiltą ir tikrai tą padarys rytoj arba poryt. Tikrai tikrai. Juolab, kad ir JAV atsargos generolas pakvietė kuo greičiau tą padaryti, panaudojant Harpoon raketas.
*****
Locked N’ Loaded
Donbaso flangas
Charkiv. Be esminių pakitimų – tęsiasi lokalios atakos, abi pusės apsikeičia netiesioginės ugnies smūgiais, agresorius pagrinde atakuoja su artilerija ir aviacija.
Izyum. Dėka sėkmingų ukrainiečių veiksmų (tvirta gynyba, lokalios kontratakos ir juvelyrinis artilerijos darbas) orkų manevrinių vienetų atakos nusilpo. Vakarykštis agresoriaus BTG sutriuškinimas prie Bohorodychne kuriam laikui nuramino jo bandymus pulti. Tačiau jie prikaupė naujos mėsos ir nusprendė “pavtarit”. Pavyko anoligiškai kaip vakar, visos atakos Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne ruože gynėjų pastangomis buvo atmuštos.
Syversk. Susidaro įspūdis, kad agresoriui nepakanka pajėgų pralaužti naujos ukrainiečių gynybos linijos, tad jie kasdien vis labiau koncentruoja tam pastangas. Prieš tris dienas aktyviausiai atakuotas Spirne, vakar – Verkhnokamenske.
Šiandien atakuota Hryhorivka, nors neliūdna ir kituose ruožo vietose. Neatmestina, kad taip agresorius trukdo ukrainiečiams įsitvirtinti kuo geresnėse gynybos pozicijose bei tuo pačiu vykdo žvalgybą mūšiu. Tai rodo, kad bandymas didesnėmis pajėgomis judėti Syversk link ne už kalnų. Taip, agresorius vykdo reorganizaciją, tačiau ji nebūtinai gali užtrukti. Argumentai: po Severodonetsk, Lysychansk puolimas prasidėjo beveik be pauzės;
Lyman grupuotė vis dar tyli, t.y. neaišku kiek ten pajėgų ir ar jos nebus mestos Syversk link, bandant forsuoti Severskyi Donec nuo Yampil (šiaurės vakarai) arba permetant šviežias pajėgas puolimui nuo Lysychansk (rytai).
Bakhmut. Ukrainiečiai toliau daro stebuklus ir atmušinėja orkų atakas Soledar – Spirne linijoje. Tokiu būdu neleidžia apeiti Bakhmut iš šiaurės. Toks agresoriaus pasiekimas ženkliai pablogintų Syversk gynybą, tad džiugu, jog ukrainiečiai laikosi.
Svitlodarsk ruože agresorius vėl pabandė išlyginti kontaktinę liniją ir savo kairįjį flangą pritraukti arčiau prie dešinio. Kaip ir anksčiau – nesėkmingai. Neatmestina, kad agresorius čia laikinai atsisakys šių, jiems nesėkmingų pastangų pulti palei kelią Svitlodarsk – Bakhmut. Galimai puolantieji pajėgas ims koncentruoti Soledar – Spirne ruože tam, kad: 1) apeiti priešakinę ukrainiečių gynybos liniją Hrihorivka – Verkhnokamenske – Spirne iš pietų ir 2) artėti prie Syversk iš pietų ir pietvakarių.
*****
Didelio mobilumo artilerijos raketų sistemos M142 (HIMARS) šaudo iš neskelbtos vietos Ukrainoje [Pavlo Narozhnyy per Reuters]
Švietimo srityje sulaukėme precedento neturinčių rezultatų. Daugiau nei trečdalis abiturientų neišlaikė matematikos abitūros egzaminų. Švietimo ministrė delsė skelbti rezultatus. Bet nekantriausiems pateikiu tikėtinas būsimas oficialias priežastis: beveik metus trukęs karantinas ir nuotolinis mokymas, be to, visoje Europoje susilpnėję mokinių gebėjimai ir pasiekimai. Kartoju, kas nesuprato: kaltas Covid ir bendri Europos mokinių gebėjimai. Tikrai ne švietimo politikos vadovai, kurie giriasi patys neišlaikę brandos egzaminų.
Gelbėdami Baltarusiją, ją atidavėme Rusijai
Užsienio reikalai neatsilieka nuo švietimo. Gelbėdami Baltarusiją, ją atidavėme Rusijai. Lietuvos ilgą laiką puoselėta užsienio politika neleisti Rusijai užvaldyti Baltarusijos – palaidota. Lyg maža karo įtampų rytuose, atidarėme antrą frontą: metėmės prieš Kiniją. Pirmieji iš vakarų valstybių garsiai atidarėme Taivano atstovybę. Paspringome milžiniškais nuostoliais – Kinijos atsakomosiomis sankcijomis. Puolėme įtikinėti, kad tai ne „Taivano“, o „Taivaniečių“ atstovybė, lyg tai ką nors iš esmės keistų.
Baltarusijoje – Rusijos kariuomenė, o Lukašenka ėmė tiesiogiai grasinti Europai karu. Lyg to nebūtų maža, uždarėme didelės dalies prekių tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą. Mušėmės į krūtinę, kad tai ne mes, o geležinkeliai. Tie patys, kurie Baltarusijos trąšas „savarankiškai“ vežė. Vėliau prisiekinėjome, kad tai ne mes ir net ne geležinkeliai, o Europa. Pasirodo, nei geležinkeliai, nei mes, nei Europa dorai nežino, kaip tą sankcijų reglamentą aiškinti.
Apsiskelbėme apie Europos sankcijas, neišsiaiškinę, kaip tas sankcijas supranta pati Europa. Užsienio reikaluose, kaip ir kitose jautriose srityse, ypač tinka posakis „devynis kart pamatuok, dešimtą – kirpk“. Mes atvirkščiai – pradžioje išoperavom, tada žiūrim, ar gyvens.
Užsienio politikai vadovauja Prezidentas. Šalia jo visa ministerija ir didelis būrys diplomatų. Saugumo klausimuose ar sprendimuose, kurie gali sukelti tarptautinę įtampą, derinamos pozicijos, ieškomi sąjungininkai. Gal girdėjome apie suderintą poziciją? Kur išankstinis sutarimas su įtakingais Europos sąjungininkais? Rusija gąsdina, kad atsakas Lietuvai bus griežtas ir labai galingas. Kartoja, kad atsakomosios sankcijos jau paruoštos. Viliuosi, nekarinės. Yra kaltų? Ne, baikit, nemanau. Pats klausimas – Rusijos naratyvas ir propaganda. Tuoj gausi iš „patriotų“ klavišais per kepurę. Be to, juk karas Lietuvoje nevyksta. O jei prasidės – tuomet ginklų ieškosime Tėvynei ginti, o ne kaltų tarp savų. Kaltas taps bendras priešas. Ir susivienys Lietuva.
Tebeskelbiame apie artėjantį Covid marą rudenį ir būtinumą visiems ketvirtą kartą (iš)įsidurti
Sveikatos apsaugoje judame stabiliai ta pačia trajektorija. Tebelyderiaujame Europoje ir pasaulyje gyventojų perteklinėse mirtyse. Tebeskelbiame apie artėjantį Covid marą rudenį ir būtinumą visiems ketvirtą kartą (iš)įsidurti. Statistikos departamento užprašėme nebeskelbti skiepytų/neskiepytų susirgimų ir mirčių nuo Covid. Mokame milijonus už vakcinas, kurių nebenori priimti kaip dovanų kitos valstybės. Nesusikalbame su medikais, kurie vis dar negauna žadėtų pinigų. Pinigų iš Europos kovai su pandemija gavome, į Lietuvą jie atkeliavo, bet medikų nepasiekė. Sudėtingas reikalas tie pinigų pervedimai: kaltų ieškoti beprasmiška.
Vidaus reikaluose – pasieniečių gynybos pajėgumai, civilinė sauga ir pabėgėliai. Jau kelinti metai sąjungininkai perspėja apie artėjantį karinį konfliktą mūsų regione. O mūsų pasieniečiai vis dar prašo ginklų. Ministerija žada pirkti ateityje. Gal skolinsis iš kariuomenės – įdomu, ką likę be ginklų darys kariškiai? Civilinės saugos gyventojams tiesiog nėra: 30 metų buvo kalbama apie Rusijos karinę grėsmę, kartu naikinant dar sovietmečiu įrengtas slėptuves gyventojams. Bet yra naujai sudarytos darbo grupės, kurios ištyrė situaciją ir nustatė, ką reikia daryti. Reikia parengti Planą. Ar nieko neprimena tokie darbo metodai ir jų atlikimo greitis?
Darbo grupės, pasitarimai, planai ir ataskaitos. Tiesa, su keliomis ataskaitomis nepavyko, pavyzdžiui, Seimo kontrolierių įstaigos dėl pabėgėlių. Nepavyko ir su ES Teisingumo teismo sprendimu. Visi vienu žodžiu pabrėžia, kad netinkamai tvarkomės su pabėgėliais. Žmogaus teisių gynėjai tą sakė dar prieš metus.
Neužtikrinami net formalūs reikalavimai: teisė į teisminę gynybą, teisė apskųsti. Vienas garsus ir įtakingas politikas dar pernai prisipažino: Lietuvos valdžia tyčia įsileido tuos 4000 migrantų tam, kad atkreiptų ES dėmesį ir gautų pagalbą. Įsileidome.
Pagalbą gavome. O ką per metus nuveikėme? Gal užtikrinome minimalias buities sąlygas, gal teisę į gynybą? O gal baigėme statyti „Didžiąją lietuvių vielos sieną“? Ieškote kaltų? Kalti patys pabėgėliai, hibridinė ataka ir visi politikai, kurie iki 2020-ųjų valdė Lietuvą. Tiesa, dar kalta ir Rusijos propaganda.
Krašto apsaugoje – vietoje to, kad karo grėsmėje konsoliduoti, skaidomės. Iš KAM pavaldumo siūloma šalinti Šaulių sąjungą: jos statutą tvirtintų, vadą skirtų ne krašto apsaugos ministras, o Vyriausybė.
Kokia čia veikia logika nepaaiškina niekas: kam Vyriausybei prireikė savos sukarintos organizacijos, kuri po paskutiniųjų pataisų įgijo itin plačias funkcijas: gali veikti ir kaip policija, ir kaip kariuomenė? Gal tokiu būdu, pilnai nepasitikint policija, ruošiamasi galimam gyventojų nepasitenkinimui rudenį ar žiemą?
Nepamirškime „šviežio“ papeikimo viešojo saugumo tarnybos vadovui R. Pociui, kuris, skelbiama, besąlygiškai nevykdė A. Bilotaitės nurodymų. Kai politikai ir kariškiai nepaaiškina, klausome istorikų išminties: jie primena 1926-ųjų valstybės perversmą Lietuvoje, po to, kai buvo išrinktas ne tas Prezidentas, ir ne tas Seimas.
Krašto apsaugos ministras nepaprastosios padėties metu ilsėsis net tris savaites iš eilės, vidaus reikalų – dvi su puse
Pratęsta nepaprastoji padėtis. Pozityvas – bent laikinai neskelbiame ekstremaliųjų situacijų. Tuo pat metu – atsisakyta dalies Vyriausybės ir Seimo vadovybės apsaugos: visuomenei nepaprastosios padėties ribojimai, o vadovybei – laisvė. Laisvė nepaprastosios padėties metu ir atostogauti: beveik visi ministrai – nepaprastosios padėties laikotarpiu, t.y. birželį, liepą ar rugpjūtį. Įdomiausiai atrodo krašto apsaugos, vidaus reikalų ir užsienio reikalų ministrų atostogos. Krašto apsaugos ministras nepaprastosios padėties metu ilsėsis net tris savaites iš eilės, vidaus reikalų – dvi su puse.
Argumentas tiems, kurie teisins Vyriausybės narių atostogas. Nepaprastoji padėtis yra ypatingas (ir išimtinis) teisinis režimas, įvedamas tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti neįvedus Konstitucijoje garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių ribojimų.
Tarp kitko, valstybės gynimo tarybą, kuri sprendžia svarbiausius krašto saugumo, suvereniteto ir gynybos klausimus, sudaro tik penki asmenys, tarp kurių – krašto apsaugos ministras, ir nė vienas valstybės gynimo tarybos narys neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui. Galbūt viskas dėsninga: kai padėtis tokia įtempta, rizikinga ir apsaugai dirbti, ir Lietuvoje likti.
Bet ką aš čia apie tą nepaprastąją padėtį: per dvejus metus ministrai jau priprato, dėl to ir atostogauja. Tik mes, eiliniai, likome „padėtyje“.
Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…
Finansų ministerija atrodo toliau žaidžia pokerį. Viena didžiausių infliacijų visoje Europos Sąjungoje. „Vatnikai“ ploja rankomis: pagal šį rodiklį mus lenkia Baltarusija ir Rusija, o mes kartu su Estija konkuruojame dėl trečiosios vietos. Finansų ministerijos „privalomi statymai“: išlaidos pandemijos „viešinimui“, vakcinoms, tvoroms ir nameliams hibridinei atakai atremti.
Ruošiame pokerio „karališką mokesčių kombinaciją“: nuo visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos pajamų fiziniams asmenims apmokestinimo didinimo iki naujo individualios veiklos apmokestinimo modelio. Flashback‘as – „jūs neturėsite nieko ir būsite laimingi“. Pagavus azartą – papildytas Labdaros ir paramos įstatymas, tariamai kovai su pandemija ir pagalbai Ukrainai. Kodėl „tariamai“? Todėl, kad tikra kova ir pagalba turi būti skaidri ir vieša, tinkamai deklaruojama, ji turi būti tikrinama VMI, o patikrinimų rezultatai – viešinami.
O pagal Labdaros ir paramos įstatymo „pandemines“ ir vėliau „pagalbos Ukrainai“ pataisas – viskas atvirkščiai. Pavyzdžiui, vienintelė informaciją, kurią galėtumėte gauti apie „pandemijos“ paramas – juridinių asmenų ataskaitos valstybinei mokesčių inspekcijai.
Atskleidžiu paslaptį – nei vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, šios pareigos laiku (iki gegužės 1 dienos) neatliko. Gal nebuvo jokios paramos? Tas pats ir su pagalba Ukrainai? Atviras ir viešas klausimas: ar VMI nubaudė kokią įstaigą ar įmonę, gal girdėjome apie patikrinimus? Ne, baikit, kam? Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…
Be lenkų atkūrėme Žečpospolitą
Žemės ūkio ministerija tiek nesutaria su ūkininkais ir jų bendruomene, kad šie sugebėjo įkalbinti visą opoziciją persikelti į kitą posėdžių salę. Iš vieno Seimo savaitę turėjome du seimelius. Be lenkų atkūrėme Žečpospolitą. Prasidėjo viskas klausimu dėl ministro atstatydinimo, baigėsi – dviem seimeliais. Sakote, kalta Seimo pirmininkė ir valdančiųjų negebėjimas išklausyti bei diskutuoti? Ne, baikit, nemanau. Vertybiniai politikai sako, kad kalta Rusijos propaganda. Nes paskutinę plenarinių posėdžių savaitę opozicija ir pozicija vėl dirbo vienoje salėje.
Priimti ypatingo dėmesio sulaukę projektai: valstybės vadovu pripažintas Vytautas Landsbergis, Seimas naujai sureguliavo rinkimus – patvirtino Rinkimų kodeksą. Kas, kad dėl valstybės vadovo statuso yra pasisakęs Konstitucinis teismas. Kas, kad jo ir Rinkimų kodekso Konstitucingumu suabejojo Seimo teisės departamentas.
O specialiosios tarnybos perspėjo, kad Rinkimų kodeksas ir jį lydintys teisės aktai sukuria prielaidas korupcijai ir abejotinam partijų finansavimui iš užsienio. Paklausti, ar galėtų sukontroliuoti tokį partijų finansavimą iš užsienio, mūsų specialiųjų institucijų vadovai atsakė, kad neturi nei resursų, nei galių tokio pobūdžio galimų korupcinių veikų kontroliuoti.
Panašu, kad dalis Seimo narių visas tas korupcijas ir Konstituciją kartu su rusišku laivu pasiuntė ten toli … prabalsavo. Prezidentas visus projektus pasirašė, tačiau vetavo Rinkimų kodeksą. Pamaniau, kad dėl korupcijos – juk korumpuotoje valstybėje gerovės visiems nesukursi.
Nebent – gerovę išrinktiesiems. Ir tikrai. Vetavo dėl taikymo datos.
Vokietija nesugeba kompensuoti Lenkijai už karo nusikaltimus, įvykdytus per Antrąjį pasaulinį karą, antradienį lankydamasis Sochačeve, centrinėje Lenkijoje per valdančiosios Teisės ir teisingumo (PiS) turą po šalį sakė Lenkijos ministro pirmininko pavaduotojas Jarosławas Kaczyńskis.
PIS lyderis padarė dar vieną griežtą pareiškimą prieš savo kaimynę, sakydamas, kad neaišku, ar vokiečių pažadai persiginkluoti yra nukreipti prieš Rusiją ar Lenkiją, kuri taip pat užsiima perginklavimu.
Tačiau Kaczyńskis sutelkė savo kritiką į Vokietiją, atsisakiusią kompensuoti Lenkijai už karo nusikaltimus, ir kartojo, kad laikas Lenkijai oficialiai reikalauti, kad Vokietija sumokėtų reparacijas.
„Jie mums neatlygino už Antrąjį pasaulinį karą ir nenubaudė daugelio kaltininkų. Jie netgi priėmė teisės aktus, kurie veiksmingai suteikė amnestiją už mums padarytas praeities skriaudas“, – sakė Kaczyńskis.
Ar žinote, kiek šalių gavo reparacijas iš Vokietijos? Tokių šalių yra yra septyniasdešimt, įskaitant tokias šalis kaip Meksika, kuri tiesiogiai net nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare
Lenkijos valdančiosios partijos lyderis priminė, kad lenkai Aušvice buvo nuteisiami mirties bausme be teismo, o juos nužudę asmenys niekada nebuvo teisiami. Jis pažymėjo, kad Vokietija sumokėjo reparacijas kitoms tautoms.
„Ar žinote, kiek šalių gavo reparacijas iš Vokietijos? Tokių šalių yra yra septyniasdešimt, įskaitant tokias šalis kaip Meksika, kuri tiesiogiai net nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Net italai, kurie buvo jų sąjungininkai, gavo tam tikrą kompensaciją, o mes, lenkai, nieko negavome“, – pareiškė jis.
„Kodėl jie mokėjo reparacijas Prancūzijai, kodėl jie mokėjo žydams?
Kalbant apie prancūzus, vokiečiai tik dabar nustojo mokėti jiems reparacijas už Pirmąjį pasaulinį karą. Ar mes lenkai mažiau verti?
Jaučiu, kad atėjo laikas, kai turime reikalauti šių kompensacijų ir trenkti kumščiu į stalą. Vokietija apsimeta esanti moralinė galia. Jei jie yra moralinė galia, tai aš esu jauna, aukšta blondinė“, – Sochačeve susirinkusiai miniai sakė Kaczynskis.
Išskirtiniame interviu portalui Remix News politikos filosofas, istorikas Briuselio laisvojo universiteto profesorius Davidas Engelsas kalba apie dabartinę Europos politinę padėtį, pateikdamas savo mintis apie ilgalaikį Rusijos įsiveržimo į Ukrainą poveikį, politines to pasekmes, ką tai reiškia Europai, bei besitęsiantį krikščionybės vaidmenį visame pasaulyje ir Europos žemyne.
– Kai kurie Europos konservatoriai ilgus metus puoselėjo santykius su Rusija, nebūtinai todėl, kad labai mėgo tą šalį, o todėl, kad matė ją kaip potencialią atsvarą liberaliam Briuseliui. Ar ši strategija buvo teisinga?
– Akivaizdu, kad nei kairiosios vyriausybės, nei konservatyvios opozicijos nesugeba viso nevakarietiško pasaulio paversti kažkuo, puikiai atitinkančiu jų idealus – užduotis tiesiog pernelyg gigantiška. Taigi įžvalga, kad kartais reikia daryti kompromisus ir dirbti su žmonėmis tose valstybėse, kuriose nebūtinai norėtume gyventi, yra natūrali. Be to, galiu suprasti, kad kai kurie konservatorių pusės žmonės tikėjosi iš Rusijos gauti paramos, kokios niekada nesulauks iš savo šalių savo politiniams tikslams, ir taip bandė derėtis. Strateginiu, makiavelišku požiūriu, negaliu nepasakyti: o kodėl gi ne?
Tačiau jie buvo labai naivūs, vertindami Putino Rusiją kaip teigiamą pavyzdį, nes dažnai manė, kad tai yra tam tikras saugus prieglobstis europietiško stiliaus konservatizmui, nors ir buvo apakinti temų, kurias propaguoja žiniasklaida, pvz. kaip „Russia Today“. Palanki šeimai politika, vakarietiškas patriotizmas, krikščionybės propagavimas ir kt. Tuo pat metu manau, kad daugelį Vakarų konservatorių apakino ne tik klaidingas Rusijos tikrovės vertinimas, bet ir neapykanta leftizmui. Jie manė, kad tas, kuris kovoja su leftizmu, privalo būti kažkaip geresnis už patį leftizmą.
– Vadinasi, Rusija jūsų akimis nėra konservatyvi valstybė?
– Aš labai abejoju, ar Rusija gali būti laikoma konservatyvia valstybe pagal vakarietiškus standartus. Kaip jau paaiškinau, chimerinį „krikščioniškosios Rusijos“ idealą vis labiau diskredituoja KGB struktūrų griaunamos Stačiatikių Bažnyčios realybė ir eksponentinė islamo plėtra Rusijoje; tikėjimą moraliniu Rusijos ir jų šeimų atgimimu atsveria tai, kad Rusijai būdingas didžiulis abortų skaičius; požiūrį, kad Rusija gina Vakarus nuo masinės migracijos ir nori kovoti už kultūriškai homogeniškas nacionalines valstybes, taip pat išsklaidė agresyvių musulmonų pabėgėlių, siunčiamų prie Lenkijos sienos, ginklavimas (arba dabar naudojant čečėnų samdinius prieš tariamus ukrainiečių „brolius“); ir galiausiai, kyla klausimas, kad asmens laisvei, kuri turėtų būti tokia svarbi visiems konservatoriams, Rusijoje kyla didelis pavojus, kur kas labiau nei Vakaruose (bent jau šiuo metu).
Apibendrinant galima pasakyti, kad tam tikrų Vakarų konservatorių ir Rusijos aljansas, pagrįstas įspūdžiu, kad Rusija buvo giliai „konservatyvi“ valstybė, yra ne kas kita, kaip klaidingas skaičiavimas, pagrįstas labai romantišku Rusijos įvaizdžiu, kurio tikrovė atrodo visai kitaip: valstybė yra tiesioginė KGB, sovietinio režimo, tik paviršutiniškai nudažyto rusišku patriotizmu, tąsa.
Kita sritis, kurioje konservatoriai taip pat klydo, buvo ta, kad jie manė, kad Rusijos interesas būti Europoje. Tačiau Ukrainos invazija parodė, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra ne būti Vakarų dalimi, o vėl tapti didele politine jėga, sukurti ir užsitikrinti savo imperinį „Großraum“. Rusija nėra klasikinė nacionalinė valstybė ir niekada nebus. Tai pasaulis pats savaime, „civilizacinė valstybė“, kuri, be to, nėra Vakarų pasaulio dalis – ir aš nesakau to kaip kritikos, o kaip objektyvų faktą, nes netikiu, kad Vakarų civilizacija, žvelgiant į jos visumą per pastaruosius 1000 metų, bet kokiu būdu yra „geresnė“ (arba „blogesnė“) nei kitos civilizacijos. Taigi, nepaisant kai kurių bendrumų, aš netikiu, kad Rusija kada nors gali būti integruota į Vakarus, kaip nemanau, kad Kinija, Indija ar musulmonų pasaulis gali būti integruoti.
Rusijos susidomėjimas Europos konservatoriais apsiriboja jos noru susilpninti Vakarus iš vidaus, stiprinant konservatyviąsias opozicines partijas. Ji nenori stiprių kaimynų, taigi ir potencialių varžovų savo flange. Taigi, darant prielaidą, kad konservatoriai laimėtų Europoje, Rusija tikriausiai imtųsi tokios pačios ardomosios politikos, kad susilpnintų tuos konservatorius iš vidaus. Tipiškas Rusijos propagandos nesąžiningumo pavyzdys: Prancūzijoje ir Vokietijoje „Russia Today“ masiškai pasisakė už stiprų skepticizmą vakcinų atžvilgiu, o pačioje Rusijoje – visiškai priešingą požiūrį…
– Į kokią kitą didelę galią iš išorės Europos konservatoriai gali kreiptis kaip į sąjungininką, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes? Ar jiems reikia tokių sąjungų?
– Aljansai visada svarbūs, o Europos konservatoriai, ypač Europos vakaruose, akivaizdžiai yra mažuma, todėl jie turi išsiugdyti tam tikrą sveiko makiavelizmo ir pragmatizmo formą, kad surastų sąjungininkų. Tačiau kartais mąstau, ar šis desperatiškas išorinės pagalbos ieškojimas tikrai yra būtinybė, ar tik daugelio Vakarų Europos konservatorių nesugebėjimo mąstyti ir veikti strategiškai patiems požymis. Jie išstumti iš valdžios tiek dešimtmečių, kad dažniausiai atrodo bedančiai ir visiškai nesusipažinę su galios naudojimu.
Užuot sukūrę įtikinamą planą, kaip įgyti žmonių pasitikėjimą, susigrąžinti valdžią ir sukurti pavyzdines politines partijas, institucijas, NVO, mokyklas ir žiniasklaidą, konservatoriai pasitraukia ir savo nesėkmę priskiria nesugebėjimui gauti išorės paramos. Manau, kad tai būdinga daugelio konservatorių negatyvumui, prislėgtam stebėjimo, kad Vakarai ir jų tradicijos visiškai nyksta. Nors tai neabejotinai tiesa, atrodo, kad konservatoriai buvo užkrėsti tam tikru pralaimėjimu ir nesugebėjimu iš tikrųjų atsispirti – net ir nepaisant visų šansų. Aš asmeniškai manau, kad yra tik viena tikra jėga, kuri gali mums padėti: tai mes patys. Europa turi pati išsigelbėti. Niekas už mus to nepadarys. Todėl esu tvirtas hesperializmo, bekompromisinio konservatyvaus vakarietiško patriotizmo šalininkas.
– Ar Europos konservatoriai prarado tikėjimą savimi?
– Manau, kad išorinių sąjungininkų paieška yra ne tik silpnumo, pralaimėjimo ir neapykantos leftizmui požymis, bet ir savo tikrojo tikslo atsisakymo forma. Mano požiūriu, Rusija yra svetima civilizacija, todėl žavėjimasis Rusija ir noras paaiškinti kiekvieną Putino sprendimą, kiekvieną klaidą, kiekvieną Putino nusikaltimą jau yra beveik patologinis.
Daugelis prancūzų ar vokiečių vadinamųjų konservatorių skambina nuo ryto iki vakaro, kad geriau suprastų Rusijos pozicijas. Tačiau tie patys konservatoriai dažnai visiškai nenori suteikti tokio pat draugiško supratimo savo pačių Europos partneriams. Taigi, pavyzdžiui, prancūzų konservatoriuose matau liūdną nesugebėjimą ar net atsisakymą suprasti vokiečių konservatorius, o vokiečių konservatoriuose matau atkaklų atsisakymą suprasti, pavyzdžiui, italų konservatorius ir pan.
Mano požiūriu, tai yra visiškai patologiška, ir vienintelis paaiškinimas, kuris man ateina į galvą, yra faktas, kad kai kuriems konservatoriams taip visiškai atsibodo savo civilizacijai, kad jie atsisakė bet kokios vilties atkurti padorią, konservatyvią. , suvienytą Europą ir norėtų būti geriau Rusijos hegemonijos valdžioje, nei iš tikrųjų dirbti savo tikslams.
– Kaip sakėte, daugelis šių konservatyvių judėjimų dešimtmečius buvo be valdžios. Kalbant apie pralaimėjimą, nėra didesnio politinio pralaimėjimo, nei dešimtmečius būti be valdžios. Todėl argi ši defetistinė nuostata nėra įsišaknijusi tikrovėje? Pavyzdžiui, Vokietijos konservatoriai turi dvi stovyklas – CDU ir AfD, tačiau AfD yra vienintelė tikra partija Vokietijoje, nusiteikusi prieš visą masinę imigraciją. Dabar jie yra beveik uždrausti šalyje ir susidurs su rimtomis grėsmėmis teismų sistemoje. Jiems neleidžiama kalbėti pokalbių laidose irjie nepublikuojami žiniasklaidoje. Ar tokioje situacijoje, jei išorinis sąjungininkas nepadeda Vokietijos konservatoriams, realu, kad jie turi galimybę?
– Kalbant apie AfD, aš nesu iš tų, kurie šią partiją apibūdintų kaip neofašistinę „grėsmę demokratijai“. Tačiau dalis kritikos, nukreiptos prieš AfD, buvo sukelta jos pačios, nes ji savo gretose toleravo nepriimtinus žmones, kurie per ilgai flirtavo su politiniu ir istoriniu žodynu, kuris buvo nepakenčiamas vokiškame (ar bet kokiame gerai išaugintame) kontekste. Kita AfD problema, be disciplinos stokos, yra tikros ideologijos trūkumas, nors tai yra daugelio konservatyvių partijų problema visoje Europoje. Kalbant apie AfD, lieka neaišku, ar jie yra liberalai, ar socialistai; ar jie pasisako už krikščionišką atsinaujinimą, ar veikiau už libertarišką pasaulietiškumą; ar Jie gina Europos patriotizmą ar tiesiog nacionalistinį suverenumą. AfD niekada iš tikrųjų neišsprendė šių klausimų ir taip pat kenčia nuo daugybės vidinių ginčų, todėl šią partiją lengva įstumti į kampą.
Nesvarbu, ar manote, kad ta partija yra nepriimtina, ar ne, problemos, su kuriomis jie susiduria Vokietijos demokratinėje sistemoje, yra aiškios ir yra grėsmė, kad jos gali būti visiškai uždraustos. Dabar jie egzistuoja labai siauroje erdvėje. Daugelis sako, kad Vokietijos CDU nebėra konservatorių partija. Situacija neatrodo iš lengvųjų, tiesa?
Žinoma, kitose Europos šalyse konservatizmo situacija yra šiek tiek geresnė, Vokietija yra didelė išimtis dėl totalitarizmo ir genocido traumos bei specifinės pokario ideologinės konstrukcijos. Jei pažvelgtume į Prancūziją, Ispaniją ar Italiją, konservatyvios pozicijos yra daug priimtinesnės viešose diskusijose, o Vokietijoje tikriausiai galima pasakyti tik dešimtadalį to, kas Prancūzijoje jau laikoma populiariąja nuomone. Tačiau, nors Vokietija tikrai yra išimtis, ji yra nepaprastai svarbi, nes Vokietija yra politinė ir ekonominė Europos ir Europos Sąjungos širdis: be pokyčių Vokietijoje, status quo negali pasikeisti niekur kitur Europoje.
– Apie neseniai įvykusius Višegrado ketverto skilimus dėl karo Ukrainoje. Kaip žinote, aljansas yra svarbus darinys konservatoriams Europoje. Ar manote, kad šie skilimai yra laikini, ar laikui bėgant jie tik didės?
– Sunku pasakyti. Višegrado ketverto aljansas neabejotinai buvo labai geras pavyzdys, kaip daugiausia kairiųjų ir liberalių Europos Sąjungoje buvo įmanoma sukurti tam tikrą konservatyvų bloką, kuris galėtų veiksmingai pasipriešinti Briuseliui – tai labai teigiamas signalas, kuriam dabar, atrodo, iškilusi grėsmė.
Jau gerokai prieš Ukrainos karą Čekija ir Slovakija dėl Briuselio ir Berlyno spaudimo pradėjo tolti link Lenkijos ir Vengrijos. Ironiška, kad toks skaldymas buvo įmanomas dėl to, kas buvo didžiausia keturių valstybių stiprybė, bet ir silpnybė: jų labai neformali organizacija, nes joms niekada nepavyko sukurti tvirtos konfederacinės organizacijos, kuri galėtų įtvirtinti jų stabilumą ir įgyvendinti kai kurias ideologines gaires. Taigi, Višegrado ketvertas visada išliko gana neformalus ir lankstus susitarimas, skirtas kovoti už Vidurio ir Rytų Europos šalių interesus – susitarimas, kuris dėl Berlyno ir Briuselio spaudimo atrodo lėtai byra.
Tuo pat metu susiskaldymas dėl Ukrainos karo tikriausiai yra kiek pervertintas. Vengrija jau prieš invaziją į Ukrainą visada stengėsi užmegzti privilegijuotus ar bent dvišalius santykius ne tik su Rusija, bet ir su Kinija bei daugeliu kitų ne Europos valstybių: Juk Vengrija yra labai maža, vos 10 mln., kas yra keturis kartus mažiau nei Lenkija, todėl Vengrijos kaimynų spaudimas yra didžiulis ir jai žūtbūt reikia ieškoti paramos kitur, o kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, galbūt yra labiau savarankiškos savo geografinėse ir politinėse srityse.
Todėl manęs nestebina Orbano žingsnis laikytis atokiau nuo karo ir atsargus situacijos tvarkymas. Bet taip pat esu įsitikinęs, kad jei paaiškėtų Rusijos pralaimėjimas ar bent konflikto aklavietė, Vengrija iškart prisijungs prie nugalėtojų stovyklos.
– Kuo Lenkija suinteresuota šiame konflikte su Rusija? Ką juo norima pasiekti?
– Situacija Lenkijoje labai skirtinga. Lenkija turi didžiulių politinių ir ekonominių interesų regione, nes Lenkija eina geriausiu keliu, kad taptų Rytų Europos ekonomine galia – statuso, kurio Vengrija niekada negalės pasiekti dėl savo dydžio. Galiausiai Lenkija tikisi Ukrainos, galbūt net Baltarusijos, išvadavimo iš Rusijos įtakos, galbūt net Rusijos Federacijos suirimo. Jei taip atsitiktų, Lenkija staiga galėtų atkurti geopolitinę erdvę, kuri atitiktų senosios Abiejų Tautų Respublikos sienas; maždaug tarp Baltijos ir Juodosios jūros esanti teritorija – garsusis Intermariumas, jau dabar įtrauktas į kiek didesnę Trijų jūrų iniciatyvą, siekiančią Adrijos jūrą. Tokioje geopolitinėje erdvėje Lenkija būtinai vaidintų vadovaujantį vaidmenį.
– Taigi, kalbėdamas Nacionalinio konservatizmo konferencijoje Briuselyje sakėte, kad Rytų Europa turi padidinti savo politinę, ekonominę ir žiniasklaidos įtaką Vakarams. Šios šalys labai ilgą laiką augo ekonomiškai ir tapo ekonomiškai vis svarbesnės Europoje. Ir, žinoma, jų konservatyvios politikos prekės ženklas yra gerai žinomas ir dažnai nekenčiamas Vakaruose, Briuselyje ir pan., tačiau jis nėra ignoruojamas. Kalbant apie žiniasklaidą, ar yra kokių nors lenkiškų iniciatyvų ar kokių nors žinomų dalykų Vakaruose?
– Aš jau seniai aktyviai bandžiau įtikinti Lenkijos visuomenę, kad labai svarbu pristatyti savo požiūrį Vakarų Europoje, o tai, deja, pastaraisiais metais Lenkijai nelabai sekasi. Šiuo požiūriu Vengrija iš tikrųjų atlieka didžiulę ir žymiai efektyvesnę užduotį, sėdama savo konservatizmo vizijas Vakaruose, įskaitant tokias iniciatyvas kaip Europos konservatorius, Dunojaus institutas, Visegrád Post ir Mandiner; visos žiniasklaidos ir elitą formuojančios iniciatyvos, kurios puikiai sugeba pritraukti konservatorius iš Vakarų ir spinduliuoti Vengrijos politines pozicijas Vakaruose.
Deja, Lenkija buvo kiek mažiau aktyvi, tikriausiai dėl to, kad Vengrija yra tokia maža šalis, kad negali leisti sau susitelkti tik į save, nes yra labai priklausoma nuo savo kaimynystės; kadangi Lenkija, turinti beveik 40 mln. gyventojų ir vis stiprėjančią ekonomiką, gali atlaidžiau žvelgti į priekį – tai taip pat paaiškina, kodėl Vakarų žiniasklaidai buvo taip lengva be didelio pasipriešinimo stigmatizuoti Lenkijos politiką.
Laimei, dabar yra keletas naujų lenkų iniciatyvų, tokių kaip Collegium Intermarium, TVP World anglų kalba arba Wszystko Co Najważniejsze prancūzų kalba, tačiau dar reikia daug nuveikti.
– Ką šios žiniasklaidos iniciatyvos gali pasiekti?
– Žvelgdami į Vakarų Europą Ukrainos karo kontekste, negalime nepastebėti daugelio metų didžiulių Rusijos investicijų į alternatyvią žiniasklaidą (pvz., „Russia Today“), nevyriausybines organizacijas ir politinę paramą, kurios buvo sutelktos siekiant sukurti paramą Rusijai, kurios liudininkai dabar esame. Lenkija turėjo pasimokyti iš šio pavyzdžio, kad galėtų parodyti savo tikslus ir interesus palankioje šviesoje ir plėtoti tam tikrą minkštosios galios formą.
Tuo pat metu Lenkijai reikia ne tik įvairinti savo politinę reprezentaciją žiniasklaidos kanalais, bet ir užsienio politiką. Lenkija yra tarp Vokietijos ir Rusijos ir dėl savo istorinės patirties, šią nestabilią situaciją ir mato JAV. Tai visiškai suprantama, bet aš pasisakyčiau už tai, kad Lenkija taip pat turi atkreipti dėmesį į kitus žaidėjus ir sąjungininkus, kurie, galbūt, nėra tokie svarbūs kariniu-ekonominiu požiūriu, bet kuriuos vis tiek galima laikyti antrojo lygio galiomis, turinčiomis dar gana didelę įtaką, pvz. Brazilija, Japonija, Pietų Korėja, Meksika ar Indija.
– Nacionalinės konservatizmo konferencijos metu kalbėjote apie Lenkijos tikslą perkelti Ukrainą į krikščionišką patriotinį konservatizmą, kuris sutampa su Vengrija ir Lenkija. Galbūt, Ukraina turi daug bendro su Lenkija, bet ji turi ir su Rusija. Ji nuolat vertinama kaip viena iš labiausiai korumpuotų šalių, o Zelenskis savo valdžioje įgyvendino daug liberalios politikos. Jis taip pat palaikė labai artimus santykius su oligarchais, kurie priklausomi nuo Rusijos. Kokia viltis, kad tai bus europietiška tauta, o ne tauta, artimesnė Rusijos visuomenei?
– Nesu Ukrainos kultūrinio mentaliteto ekspertas, lyginant su Rusija, bet sakyčiau, kad vienas didžiausių skirtumų yra tai, kad dauguma ukrainiečių nori būti Vakarų dalimi. Jau prieš karą 2 milijonai ukrainiečių emigravo į Lenkiją norėdami čia dirbti ir tapti Lenkijos visuomenės dalimi, kur jie puikiai integravosi ir taip pat atrado, kad buvusioms komunistinėms šalims visiškai įmanoma sukurti klestinčią demokratiją, laisvą visuomenę ir nekorumpuotą rinkos ekonomika – to Rusija niekada nepasiekė. Dabar dar 3 milijonai ukrainiečių mėgaujasi Lenkijos svetingumu ir atranda šią realybę.
Priešingai, nesu tikras, ar dauguma Rusijos gyventojų tikrai norėtų būti Vakarų dalimi, nes aš manau, kad jie savo tapatybę grindžia absoliučios autonomijos nuo svetimos įtakos troškimu ir klestėjimu kurti savo , imperatoriškoje erdvėje. Jie gali gyventi skurdžioje, stipriai militarizuotoje, autokratiškoje šalyje, tačiau nori egzistuoti pagal savo sąlygas, o ne būti pavaldūs daugeliui tarptautinių institucijų ir taip prarasti savo, kaip dominuojančio visos žemyno imperinės erdvės elemento, statusą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ukrainiečius Vakarų dalimi daro jų desperatiškas noras priklausyti Vakarams ir sekti Lenkijos ekonomikos transformacijos modeliu, nors, žinoma, dar reikia pamatyti, ar šis noras atsispirs laiko išbandymui. Ukrainos integracija į NATO ar Europos Sąjungą nėra dalykas, kuris įvyks kitą savaitę ar kitą mėnesį, net ir po sėkmingos kovos su Rusija, bet tai užtruks ne vienerius metus ir pasižymės daugybe nesėkmių.
Panaši, nors ir mažiau tragiška dinamika nutiko Graikijoje. Būdama Osmanų imperijos dalimi, šalis daugelį amžių buvo ne tik atskirta nuo Europos, bet ir kultūriniu požiūriu labai skiriasi nuo Vakarų dėl savo ortodoksijos, kalbos ir Osmanų ekonominių struktūrų įtakos. Todėl daugelis žmonių manė, kad tokios šalies nebus įmanoma integruoti į iš esmės Vakarų Europos institucinę sistemą, tačiau po daugelio dešimtmečių sunkaus darbo ir nepaisant sunkių Graikijos ekonominės krizės padarinių ši integracija buvo sėkminga; taigi, neturėtume atmesti panašaus rezultato Ukrainai.
Ir jei Ukrainai pasiseks, ilgalaikės pasekmės lemtų glaudžiai tarpusavyje susietos ekonominės erdvės, kurią sudaro Ukraina, Lenkija ir Višegrado valstybės, Baltijos šalys ir galiausiai Baltarusija, sukūrimas, kuris būtų naujas Europos centras, galintis konkuruoti su Vokietija ir Prancūzija, kalbant apie gyventojų skaičių ir ekonominę galią.
– Kokią galią galėtų turėti šis Vidurio ir Rytų Europos centras?
– Šiuo metu Lenkija ir Vengrija yra politinės „autsaiderės“, keliančios nemažai problemų Briuseliui, nors jos (kol kas) neturi reikšmės, palyginti su Berlyno ir Paryžiaus turima valdžia. Tačiau jei Trijų jūrų iniciatyva įsibėgėtų, o Ukraina būtų išlaisvinta iš Rusijos įtakos ir integruotųsi į Vakarus, galios pusiausvyra Europoje galėtų greitai pasikeisti ir grįžti į labai skirtingą padėtį, buvusią prieš Lenkijos padalijimą.
– Bidenas kartą pasakė, kad Lenkija ir Vengrija yra „totalitariniai režimai“. Ar tai gali turėti įtakos potencialiam aljansui su Ukraina?
– Manau, kad tokios tautos kaip Ukraina išlaikys savo konservatyvias šaknis. Tikrai nematau, kad Ukraina su entuziazmu priimtų Vakarų leftizmą po daugelio mėnesių kovos su Rusija ir tiek daug mirčių. Negalėčiau patikėti, kaip Ukrainos vyrai staiga priims mintį, kad patriotizmas tai yra toksiškas vyriškumas, ir nematau, kad Ukraina staiga priimtų, kad visi baltieji yra kalti dėl sisteminio rasizmo, kolonializmo ir imperializmo. Taigi nemanau, kad yra didelė rizika, kad tokia tauta kaip Ukraina lengvai kris į kairę. Žinoma, Ukraina turės bendradarbiauti su kairiaisiais Vakarais tol, kol bus reikalinga, kad išsivaduotų nuo Rusijos įtakos, bet su kitų Rytų Europos tautų pagalba tikiuosi, kad čia nugalės Ukrainos visuomenei būdingas konservatyvumas.
Panašu, kad ES ketina vis dažniau taikyti sankcijas Lenkijai ir Vengrijai, siekiančias milijardus eurų, tačiau ar šios sankcijos bus mirtinas smūgis šioms šalims, ar jos kažkaip įveiks šią problemą?
Žinoma, spaudimas tampa vis didesnis, o kova tarp Lenkijos ir Vengrijos, iš vienos pusės, ir Europos Sąjungos, iš kitos pusės, yra labai netolygi. Nors Lenkijos ekonomika yra viena iš Europos ekonomikų, kuriai geriausiai sekasi kilti po COVID, ji vis dar labai priklausoma nuo Europos subsidijų. Kodėl? Kai komunizmas žlugo ir Lenkija buvo integruota į Vakarų kapitalistinę sistemą, jos ekonomikoje iki šių dienų daugiausia vyravo Vakarų kapitalas. Subsidijos, kurias Lenkija dabar gauna iš Europos Sąjungos, buvo skirtos kaip atsvara šiam disbalansui.
Tačiau kaip tik šis aspektas mane šiek tiek nuteikia optimistiškai kalbant apie ES lėšų sulaikymo pasekmes, nes tai ne tik pakenks Lenkijai, bet ilgainiui pakenks ir Vakarų ekonomikai, nes tyrimai rodo, kad nemenka dalis visų ES lėšų pagaliau grįžta į Vakarus, ypač į Vokietiją. Taigi Vokietija puikiai žino, kad kuo labiau bus apkarpytos ES lėšos, tuo labiau nukentės jos pačios ekonomika, todėl ilgai negalės išlaikyti savo blefo.
Be to, norėdama apsaugoti savo ekonomiką, Lenkija galėtų atsakyti į Europos grėsmę apmokestindama tam tikrais mokesčiais Vakarų įmones. Žinoma, mūšis, vykstantis ant Lenkijos ir Vengrijos piliečių pečių, akivaizdžiai tebėra labai netolygus, tačiau gali praeiti ne vieneri metai, kol jis bus pralaimėtas. Taigi, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į Vengrijos rinkimus, pamatytume, kad nepaisant šio didžiulio spaudimo ir grasinimų, didžioji Vengrijos gyventojų dauguma vis dar palaiko Viktorą Orbaną, o ne pasiduoda Briuseliui. Esu įsitikinęs, kad kitais metais Lenkijoje rinkėjų sprendimas gali būti panašus.
– Ar manote, kad krikščionybė yra būtina konservatyviam judėjimui? Vakarų Europa kasmet akivaizdžiai vis labiau tolsta nuo krikščionybės. Net Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) svarstė galimybę panaikinti „krikščioniškąją“ savo pavadinimo dalį. Taigi, ar tikrai konservatoriai gali sau leisti sutelkti dėmesį į krikščionybę, nes Vakarai jos nuolat atsisako?
– Akivaizdu, kad Vakarai vis labiau nukrikščionėja, nors ir turi daug regioninių skirtumų, ir pačios Bažnyčios yra susiskaldžiusios. Viena vertus, randame kairiųjų-liberalių krikščionių, besivadovaujančių pagrindinėmis konfesijomis, kurios vis labiau transformuojasi į tam tikrą dvasinį leftizmo fasadą. Ši tendencija ypač pastebima protestantų bažnyčiose, tačiau ji pamažu paliečia ir katalikų bažnyčią: sudėtingas ir senas dogmatinis ir teologinis krikščionybės turinys pakeičiamas tik kažkokiu neaiškiu ir paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu, kuris labai dažnai yra sutelktas tokioms temoms, kaip pagalba pabėgėliams ir klimato išsaugojimas.
Ar krikščionybė prarasta? Nebūtinai. Žinoma, Vakarai ir krikščionybė – tiksliau, mūsų Vakarų civilizacija ir mūsų specifinė vakarietiška krikščionybės forma – yra giliai persipynę, tačiau jie nėra tapatūs, nes yra daug krikščionybės formų už Vakarų ribų, pvz., į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse. Afrika, Kinija ar Korėja. Bet, žinoma, bet kokia Vakarų atkūrimo forma turi būti derinama su krikščioniškos tapatybės atkūrimu, nes Vakarų civilizacijos idėja be krikščionybės būtų siaubinga ir ilgainiui negalėtų išlikti.
Bandymas atsisakyti krikščionybės, kaip to nori kai kurie libertarai „konservatoriai“, grįžtant į „senus gerus“ laikus, aštuntąjį dešimtmetį, kai visuomenėje vis dar daugiau ar mažiau dominavo konservatyvus požiūris, leidžiantis tam tikrą libertarinę laisvę, būtų nesąmonė, nes ši netvirta pusiausvyra priklausė būtent nuo paskutinių krikščioniškos moralės likučių egzistavimo. Be krikščionybės šiuolaikiniai Vakarai turi pakliūti į gryną reliatyvizmą ir nihilizmą, ir aš esu giliai įsitikinęs, kad vis daugiau europiečių suvoks šią paprastą tiesą, o krikščionybė taps vis konservatyvesnė.
Jau dabar, nors bendrai krikščionybė mažėja, tradicinė krikščionybė auga, ypač Prancūzijoje, o daugelyje tradicionalistų seminarijų naujų kunigų jau yra net per daug. Taigi ateinančios kartos metu tradicinių bažnyčių lankytojų skaičius neabejotinai ir toliau mažės, tačiau tie keli likę greičiausiai „radikalizuos“ ir taps vis konservatyvesni, o mes pamatysime tradicinės krikščionybės atgimimą, nors ji pirmiausia susijusi su tam tikra mažuma. Tačiau nors krikščionybė taps vis labiau tradicionalistinė, ji taip pat taps vis labiau politiškai konservatyvesnė, kaip matome jau Prancūzijoje, kur susilieja nacionalinis patriotizmas, tradicinė katalikybė ir vakarietiškas identitarizmas.
– Ar šis krikščionių judėjimas gali turėti įtakos politikai?
– Iš pradžių visa tai rūpės tik mažam elitui, bet kadangi didelės nukrikščionintų žmonių masės jau taip neišmano apie krikščionybę, yra galimybė ją vėl paversti pozityviu politiniu šūkiu Vakarų patriotams ir konservatoriams (žinoma , kalbu ne apie artimiausią ateitį, o apie artimiausius 10–20 metų). Ypač Vakarų Europoje ir šalyse, kuriose yra daug migrantų bendruomenių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Beniliukso šalyse, kuo labiau piliečiai jaučia grėsmę ir mato, kad jų pačių tapatybei iš tikrųjų gresia pavojus, tuo labiau jie norės dar kartą patvirtinti ir sustiprinti savo tapatybę. Tai reiškia, kad jie anksčiau ar vėliau sugrįš, bent jau kultūriniu požiūriu, prie tam tikros formos krikščioniškojo savęs identifikavimo, o tai taip pat turės politinių pasekmių. Jau dabar kitos kartos horizonte matau kažkokių krikščioniškų, patriotinių politinių judėjimų iškilimą. Tačiau, žinoma, turime pripažinti, kad ši nauja krikščionybė bus veikiau patriotizmo nei gilaus dvasingumo išraiška.
Jungtinės Karalystės leiboristų partija, šiuo metu esanti opozicijoje, neketina tenkintis planuojamu vyriausybės premjero Boriso Džonsono (Boris Johnson) atsistatydinimu. Šiandien planuojamas parlamentinis balsavimas dėl nepasitikėjimo visa vyriausybe. Nepasitikėjimo atveju tikėtini nauji rinkimai.
Borisas Johnsonas. EPA-Eltos nuotr.
Valdančiųjų konservatorių lyderis B. Džonsonas pasitraukė iš partijos lyderio pareigų ir laukia įpėdinio – jis turėtų paaiškėti rugsėjo 5 d. Įpėdinis turėtų automatiškai perimti vyriausybės vadovo pareigas, nes konservatoriai parlamente šiuo metu sudaro daugumą. Šiuo metu partijos lyderio pozicijų siekia 11 kandidatų.
B. Džonsonas pasižymėjo kaip vienas iš Breksito – Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos – ideologų, o vėliau – kaip vienas stipriausių Rusijos oponentų ir Ukrainos rėmėjų. Atsistatydinimas iš valdančiosios partijos lyderių įvyko po skandalo dėl to, kad valdančiųjų patvirtinto karantino dėl kovido infekcijos metu dalis jo aplinkos žmonių surengė vakarėlį, pažeidusį karantino taisykles.
Viena vertus galima tik pavydėti britams politinės kultūros. Net menkas šešėlis jų politikams reiškia pagrindą trauktis iš pareigų. Mūsuose net koalicijų lyderiai, kurių šeimų nariai praktiškai veltui įsigyja milijoninį turtą, patenka į interesų konfliktą dėl asmeninių seksualinių pomėgių ar dėl savo arogancijos piliečių atžvilgiu patenka į nemėgstamiausių politikų gretas, lieka savose vietose. Britų politinei kultūrai būdinga ir tai, kad pralaimėjusių rinkimus partijų lyderiai – net jei jų partijos sudaro parlamentinę opoziciją – traukiasi iš postų. Mūsų šalyje tie patys lyderiai vadovauja partijoms dešimtmečius, ar jos laimėtų, ar pralaimėtų.
B. Džonsono atsistatydinimas įdomiai koreliuoja su Japonijos premjero Šindzo Abės nužudymu. Abu politikai buvo vienodai antipatiški tiek Maskvai, tiek Briuseliui, o pastarasis – dar ir Pekinui. Nebūtų nuostabu, jei kažkas iš pastarųjų galios centrų būtų buvęs suinteresuotas šių laisvojo pasaulio lyderių pasitraukimu. Nestebina ir tai, kad B. Džonsono vyriausybės pasitraukimu rūpinasi leiboristai – britų kairieji. Įprasta, kad Vakaruose kairiųjų nuostatų politikai nuosaikesni Rusijos ir Kinijos atžvilgiu, nei dešinieji. Abi Rusijos invazijos į Ukrainą vyko JAV valdant kairiesiems prezidentams, o Donaldo Trampo (Donald Trump) užsienio politikos atstovas Maikas Pompeo (Mike Pompeo) buvo vienintelis, kurio bijojo Sergejus Lavrovas.
Tad ir B. Džonsono atveju, diskutuojant, kas sukėlė šį procesą, verta užduoti seną, gerą klausimą: kam tai naudinga?
Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė skirta Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-mečiui paminėti įvyks šių metų liepos 23 dieną (šeštadienį) mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės raj., Vidiškių sen., Kadrėnų km).
Programa
11:00 Partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse. Kalbės kun. Mindaugas Martinaitis.
12:00 Šv. Mišios Partizanų parke. Mišias už laisvės kovotojus aukos Apaštalinis nuncijus arkiv Petar Antun Rajič, kardinolai, vyskupai ir kunigai. Giedos solistas Mindaugas Zimkus.
13:00 Pranešimas, skirtas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos jubiliejui paminėti. Kalbės rajono meras Rolandas Janickas, kard. Sigitas Tamkevičius.
13:30 Vyskupo Jono Kaunecko prisiminimų knygos „Prieš visus vėjus“ pristatymas. Kalbės dr. Pranas Kiznis, dr. Lina Šulcienė, aktorius Albinas Keleris, kun. Nerijus Pipiras, VU dokt. Vytautas Sinica, vysk. J. Kauneckas.
14:30 Koncertuos Lietuvos kariuomenės Vilniaus Karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
Organizatoriai: Ukmergės krašto muziejus Ukmergės rajono savivaldybė Mons. A. Svarinsko atminimo draugija
Seimo priimtas Rinkimų kodeksas iš esmės beveik nieko nepakeitė. Sisteminės partijos kaip buvo taip ir lieka šeriamos valstybės, kaip buvo taip ir liks Lietuvos valdytojomis. Seimas kaip buvo taip ir lieka atstovaujantis partiniams interesams ir kruopelytei rinkėjų. Nė iš tolo neprisileista minties apie susikompromitavusių parlamentarų atšaukimo mechanizmą. Tad nenuostabu, kad jau šiandien, iki būsimų Seimo rinkimų likus dvejiems, o iki savivaldos – mažiau kaip vieniems metams, pasigirsta raginimų apskritai ignoruoti rinkimus. Teisininkas, Nacionalinio susivienijimo narys Ramūnas AUŠROTAS tai vadina nedovanotina klaida.
Ramūnas Aušrotas. Asmeninio albumo nuotr.
– Negaliu kaip teisininko nepaklausti apie paskutinius rinkimus, kai 71 Seimo narys atbuline data paskyrė valstybės vadovu Vytautą Landsbergį. Tai vadintina demokratijos pergale?
– Teisėje laikomasi principo, kad įstatymas atgal negalioja, – retrospektyviai sukurti fakto neįmanoma. Kitas momentas yra tas, kad hipotetiškai darant prielaidą, jog V. Landsbergis buvo vadovas, kyla klausimas, kodėl šitoje situacijoje pasirinktas įstatymo, o ne Seimo nutarimo formatas, kaip 2009 metais buvo pasielgta generolo Jono Žemaičio atžvilgiu, kai jis buvo simboliškai pripažintas valstybės vadovu, tokiu būdu pripažįstant jo indėlį į Lietuvos valstybingumo išsaugojimą. Paprastai teisėkūroje priimtas įstatymas turi sukelti tam tikras pasekmes, o šis Seimo priimtas įstatymas jokių teisinių pasekmių nesukuria. Galbūt teisi politikė Agnė Širinskienė, manydama, kad rudenį galima laukti papildomų pasiūlymų iš valdančiųjų, kurie nustatytų konkrečias priimto įstatymo pasekmes. Matyt, siekta ne tik simbolinio statuso, bet pagal pasirinktą strategiją nuspręsta per daug neerzinti visuomenės: iš pradžių statusas, privilegijos – jau po to. Aplinkybė, kad gerbiamas Vytautas Landsbergis valstybės vadovu niekada nebuvo išrinktas tiesioginiuose rinkimuose, verčia kelti klausimą, ar toks asmuo juridiškai gali būti laikomas valstybės vadovu. Mano nuomone, ne. Tiesiogiai jis buvo išrinktas AT nariu, paskui Seimo nariu, bet niekada nebuvo išrinktas valstybės vadovu.
– Kai prieš gerus metus konservatoriai inicijavo rinkimų sistemos pataisas, buvo kalbama, kad taip norima palengvinti Gabrieliaus Landsbergio kelią į prezidentūrą. Kam buvo naudingi Rinkimų kodekso pakeitimai, kurie įtvirtinti ir praėjusį mėnesį priimti Seime?
– Rinkimų kodekso darbo grupėje dalyvavo visos Seime veikiančios partijos. Nė viena jų šio proceso neboikotavo, pasinaudojusios galimybe įterpti savo trigrašį ten, kur galima. Iš tikrųjų šis procesas buvo Rinkimų įstatymo kodifikavimas: iki tol buvę atskiri Seimo rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimo, Europos Parlamento, Prezidento rinkimų ir taip pat VRK įstatymai sudėti į vieną teisės aktą; gal tik papildžius juos viena kita detale, viena kita norma. Galbūt viena ryškiausių: pakeitus Konstituciją, įtvirtinti tiesioginiai mero rinkimai; politinėms partijoms sutarus jis tapo vykdomąją valdžią savivaldybėje įgyvendinančia institucija.
– Vadinasi, pagal Rinkimų kodeksą esame pasmerkti rinkti vis tuos pačius ir tuos pačius, svyruodami tarp mažiau daugiau susikompromitavusių partijų?
– Kiekviena sistema turi savo trūkumų. Opozicinių partijų siūlymas sumažinti Seimo rinkimų kartelę nuo 5 iki 4 proc. buvo atmestas, nors, sakykime, Laisvės partijai, kurios reitingai dabar krenta, jis būtų gal net naudingas. Nuleidus kartelę, į Seimą patektų daugiau partijų, ir, viena vertus, būtų sunkiau joms susitarti, kita vertus, kai yra daugiau žmonių, mažesnė konjunktūrinių susitarimų bei vienos ar dviejų partijų dominavimo tikimybė; didesnė tikimybė, kad bus atstovaujamos visuomenės grupės, kurios iki tol nebuvo atstovaujamos. Iš tikrųjų į jūsų klausimą nėra vieningo atsakymo: Seimo sudėtis daugiau priklauso nuo visuomenės ir partijų bei politikų politinės brandos. Jeigu visuomenė politiškai nebrandi, jeigu jos renkami politikai ir partijos, kurias ji remia, yra politiškai nebrandūs, kad ir kokia būtų sistema, ryškės tik jos neigiamosios pusės. Proporcinės rinkimų sistemos bėda, kad dalis rinkėjų lieka neatstovaujami. Norint atkurti teisingumą, gal ir tikslinga būtų mažinti Seimo rinkimų kartelę, tačiau tam nėra politinės valios.
– Rinkimų tvarką nustato didžiosios partijos, jos nė už ką nenori atsisveikinti su privilegijuota valdžios padėtimi, užtat rinkimuose joms reikia kuo mažiau konkurentų. O pilietinėms iniciatyvoms apskritai užtrenktos durys – aktyvistai jau šiandien skundžiasi gremėzdiška ir sudėtinga piliečių rinkimų komitetų steigimo bei registravimo tvarka.
– Galima sakyti, dėl visuomeninių komitetų rinkimų kodekse esama neteisybės, jiems registruoti nustatomos griežtesnės sąlygos, negu buvo anksčiau, bet aš asmeniškai nesu piliečių komiteto šalininkas. Paaiškinsiu, kodėl. Pilietinis komitetas nėra saistomas griežtos ideologijos bei tam tikrų aiškiai apibrėžtų vertybių. Normali partija, turinti tam tikrus veikiančius vidaus mechanizmus, savaime disciplinuoja savo partijos narius, užtikrindama tam tikrą ideologinį stabilumą, o rinkimų komitetas gali sakyti viena ir daryti kita, ypač tai ryšku savivaldybės lygmeniu. Jie yra netvarūs, dažnai dėl siaurų interesų susibūrę junginiai. Tarkime, paskutiniuose savivaldybių rinkimuose Trakų rajone turėjome tris komitetus; iš dviejų, kurių atstovai pateko į savivaldybės tarybą, vienas, matau, tikrai iširs. Nežinau, ar visuomenei sveika, kai jai atstovauja netvarūs dariniai. Visuomenė į juos žiūrėjo pro mesianizmo prizmę, kaip į gelbėjimosi ratą nuo sisteminių politinių jėgų, tačiau jos viltys nepasiteisino. Su kuo tai sietina: ar su pačia forma, ar su lyderiu, kuris ateina su savo komanda? Aš manyčiau, jei nėra lyderio, nėra ir komandos. Tad „moderni” forma – visuomeninis komitetas, – mano galva, tikrai ne panacėja. Manau, būsimuose savivaldos rinkimuose pilietiniai komitetai nebevaidins apčiuopiamo vaidmens ir jie po truputėlį išmirs arba liks tiktai ten, kur jiems pavyko ateiti į valdžią ir sėkmingai tvarkytis.
– Tad ar galime smerkti tuos, kurie ragina boikotuoti rinkimus?
– Vadinamasis protestas kojomis yra naivus ir klaidingas požiūris, nes jis visiškai neefektyvus: tiek ankstesnis, tiek dabartinis Rinkimų įstatymas nenurodo, kiek rinkėjų turi dalyvauti rinkimuose, kad jie būtų laikomi įvykusiais. Tai reiškia, pakanka 1 proc. rinkėjų, kad jie įvyktų. Kadangi paprastai balsuoti dažniau ateina sisteminėms partijoms lojalūs rinkėjai, jų balsai ir nulemtų didesnį šių partijų mandatų skaičių Seime. Jeigu įstatyme būtų numatytas konkretus, tarkime, 25 proc. balsavusių rinkėjų skaičius, kad rinkimai būtų laikomi įvykusiais, tada „balsavimu kojomis” gal ir pavyktų juos boikotuoti. Kol to nėra, ši pozicija yra itin nenaudinga mažai politinei partijai, nes vienintelis būdas jai patekti į Seimą ir pradėti kaupti politinį kapitalą bei įtaką yra proporcinė rinkimų sistema.
– Pernai jūs dalyvavote Trakų rajono mero rinkimuose. Jūsų ir sisteminių partijų kandidatų startinės ir ne tik pozicijos buvo lygiavertės?
– Turbūt ne.
– Kodėl?
– Net ir šaukštas deguto gali sugadinti statinę medaus. Kitaip tariant, kai kurios detalės gana stipriai lemia rinkimų rezultatus; valdančiosios partijos polinkis į savivaldybės įstaigų, institucijų vadovų postus paskirti partiečius ar jiems artimus žmones užtikrina jiems atitinkamą paramą per rinkimus, nes administracinio aparato ir jo resursų panaudojimas nėra nei reglamentuojamas, nei kontroliuojamas. Pagal dabartinį Rinkimų kodeksą, draudžiama agitacija pasinaudojant tarnybine padėtimi, tačiau ji vyksta ir be tiesioginių nurodymų. Nepalanki politikos naujokams ir rinkiminių apylinkių veikla. Jos yra atsakingos už informacinio pranešimo apie rinkimus platinimą ir jokios tvarkos aprašo, kaip jos turi tai daryti, nėra. Ją nusistato pačios arba samdydamos tarpininką, tarkim, Lietuvos paštą, arba platina pačios, gundomos kartu su pranešimais ir paagituoti už joms priimtiną kandidatą. Kita neigiamybė, kad rinkimų apylinkių komisijos sudaro sąrašus balsuojančių namuose be jokios VRK patvirtintos tvarkos arba poįstatyminiu aktu patvirtinto aprašo ir šiuo atžvilgiu išvis nėra kontroliuojamos. Paprastai kartą įtraukti į sąrašus rinkėjai prieš kitus rinkimus neperžiūrimi, jie taip ir užsilieka juose. Iš savo praktikos esu gavęs pranešimų, kad važinėja tam tikri asmenys po apylinkę ir siūlo patikimiems asmenims balsuoti namuose. Kodėl? Todėl, kad balsuojant namuose yra didžiausia klastojimo galimybė.
– Lietuvoje baigiama susitaikyti su Pagrindinio valstybės įstatymo, t. y. Konstitucijos pažeidinėjimais. Ar tokią valstybę verčiasi liežuvis vadinti teisine? O jeigu ne, kyla klausimas, ar apskritai tokioje valstybėje galimi teisėti rinkimai?
– Manyčiau, kad teisės viršenybė yra valstybės idealas. Nežinau nė vienos valstybės, kuri tą idealą būtų pasiekusi. Galime tiktai kalbėti apie mastą: vienose valstybėse labiau prasilenkiama su teisės viršenybe, kitose valstybėse – mažiau. Iš esmės teisės viršenybės principas remiasi nuostata, kad valstybės pilietis, valstybės tarnautojas suvokia, kad negali siūlyti dalykų, kurie prieštarauja valstybės Konstitucijai arba priimtam ir galiojančiam įstatymui. Lietuvoje pastebiu sistemiškai ir vis dažniau prasilenkiant su teisės viršenybe priiminėjant įstatymus, kurie prieštarauja Konstitucijai. Įstatymų leidėjui net nekyla klausimų dėl prieštaravimo, jų nekyla ir valstybės institucijoms, kurios pateikia išvadas ir aiškiai mato, kad yra akivaizdus teisinis neatitikmuo. Pavyzdžiui, prieš 20 metų, kai buvo priimtas Civilinis kodeksas, teisininkai kalbėjo, kad jame įtvirtinta partnerystė prieštarauja Konstitucijai, nes ji nenumato tokios šeimos gyvenimo kūrimo formos. Tuomet buvo normalu apie tai svarstyti tiek teisininkų bendruomenėje, tiek moksliniuose straipsniuose. Tačiau šiandien, kai kalbame apie Civilinės sąjungos arba Partnerystės įstatymą, nei teisinė bendruomenė, nei teisės departamentas šito klausimo net nedrįsta kelti, o tie, kurie išdrįsta pasakyti, kad jis prieštarauja Konstitucijai, yra negirdimi. Prasilenkimas su teisinės valstybės principais, siekiant ideologinių tikslų, man asocijuojasi su noru važiuoti dyzeline mašina, jos kuro baką užpildžius benzinu. Kiekvienas vairuotojas žino, kas iš to išeis. Kiekvienas vairuotojas žino: kad mašina važiuotų, teks pakeisti kuro sistemą ir variklį, – šis principas galioja ir teisėkūros atžvilgiu. Pakeiskite visuomeninę sutartį – Konstituciją – ir važiuokite toliau. Bet neapgaudinėkite, kad dyzelinė mašina gali važiuoti su benzinu.
„The Walt Disney Company“ generalinis direktorius Bobas Chapekas / Soc. tinklų nuotr.
Atviri „Disney“ vadovų prisipažinimai žiniasklaidoje ir tos pačios lyties (moterų) veikėjų bučinys filme „Šviesmetis (angl. „Lightyear“) patvirtino tai, ką daugelis iš mūsų žinojo jau seniai: šiandien kompanija yra LGBTQ+ aktyvistų, siekiančių indoktrinuoti mūsų vaikus, įkaitė. Taip teigia „CitizenGO“, viena pagrindinių šeimų organizacijų, atstovaujančių nuo „Disney“ primetamos lyčių ideologijos ir radikalios LGBTQ aktyvistų politinės darbotvarkės pavargusius tėvus.
Organizacija kviečia pasirašyti peticiją, ir tokiu būdu pasakyti žymios kompanijos generaliniam direktoriui (bei darbuotojams, kurie taip pat trokšta LGBT veikėjų), kad nustotų indoktrinuoti vaikus. Beveik 169 tūkst. tėvų tai jau padarė. „CitizenGo“ ragina tėvus netylėti, kol kompanija galiausiai patirs didelius finansinius nuostolius dėl jų animacinių filmų bei produkcijos atsisakančių šeimų.
„,Disney’ nerūpi, kad išsipildytų mūsų vaikų svajonės, kol Bobas Chapekas (kompanijos generalinis direktorius, – red. past.) ir jo komanda uždirba pinigus. Tačiau mes galime tai pakeisti“, – įsitikinusi šeimas ginanti organizacija. Ji teigia, kad „Disney“ kompanijai rūpi tik pajamos, gaunamos iš jos animacinių filmų ir produktų, o ne vaikai.
Žymi kompanija, atrodo, jau patyrė nuostolių. Animacinis filmas „Šviesmetis“ per pirmąjį savaitgalį kino teatruose patyrė nesėkmę ir JAV uždirbo 51,7 mln. dolerių, t. y. daug mažiau, palyginus su 120 mln., kuriuos uždirbo „Žaislų istorija 4″ (angl. „Toy Story 4″) bei palyginus su 110 mln., kuriuos uždirbo trečioji animacinio filmo apie žaislus dalis. Be to, antrojo savaitgalio pajamos sumažėjo 65 proc., rašoma šeimas nuo LGBT+ ideologijos ginančios organizacijos pranešime.
„Mes, jūs ir tūkstančiai kitų tėvų visame pasaulyje laimime prieš trejus metus pradėtoje ,CitizenGO’ kovoje prieš ,Disney’: vos per metus kompanijos akcijos nukrito beveik 50 proc., nes jų politinio pobūdžio produkcija ir toliau atstumia žiūrovus, o kompanija sulaukia piktų gerbėjų reakcijų“, – džiaugiamasi jame.
„Disney“ vadovai šiuo metu jau panikuoja, sako „CitizenGo“, todėl reikalinga tėvų pagalba, jog toliau būtų galima tęsti kovą su šia bendrove. „Įsivaizduokite, kokią didelę galią turėsime, jei ,Disney’ generaliniam direktoriui nusiųsime tėvų pasižadėjimą, kuriuo įsipareigosime nežiūrėti jokių ,Disney’ filmų ar laidų ir nepirkti jokių produktų, propaguojančių lyčių ideologiją“, – tėvus ragina „CitizenGo“.
Prieš krentant premjerinio savaitgalio pelnui, „Disney“ korporacijos prezidentė Karey Burke (Keri Burk) pareiškė, kad norėtų, jog 50 proc. personažų būtų LGBTQ+. Turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad nors iš pradžių „Šviesmečio“ scena, kurioje matomas dviejų moteriškos lyties veikėjų bučinys, buvo iškirpta, vėliau ji buvo grąžinta, sulaukus „Disney“ priklausančios animacijos studijos „Pixar“ darbuotojų skundų. Darbuotojai jų trokšta, o šeimos – ne.
Reaguodama į tai, kad kelios šalys neseniai paskelbė uždrausiančios „Šviesmetį“ rodyti kino teatruose dėl „jų šalies žiniasklaidos turinio standartų pažeidimo“ (trumpai tariant, dėl LGBTQ+ ideologijos įtraukimo), filmo prodiuserė Galyn Susman (Galin Sjusman) pareiškė, kad moterų bučinys nebus iškirptas, ir pridūrė: „,Disney’ džiaugiasi, kad žengia žingsnius į priekį socialinės įtraukties srityje, tačiau liūdi, kad vis dar yra šalių, kurios ,to nedaro’“. Štai, pavyzdžiui, „Šviesmetį“ buvo uždrausta rodyti Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) kino teatruose dėl dviejų moteriškos lyties veikėjų bučinio.
Šeimas ginanti organizacija „Disney“ žodžius pavadino arogantiškais.
„Tiesa ta, kad ,Walt Disney Co.’, kurią mes pažinojome ir mylėjome, jau nebeegzituoja“, – teigia „CitizenGo“. Anot jos, „Disney“ tampa nauju politiniu kairiųjų judėjimo, propaguojančio LGBTQ+ darbotvarkę ir lyčių teoriją vaikams, padaliniu, kuris vis dar nori pinigų, tačiau nelabai nori klausyti tėvų. „Štai kodėl turime susivienyti boikotui“, – sako šeimų organizacija. – Tai daugiau, nei dar vienas boikotas – tai mūsų politinių veiksmų galia“.
Organizacijos manymu, „Disney“ imsis veiksmų tik tada, kai kils pavojus jos veiklos rezultatams. Anot jos, turime susivienyti ir parodyti kompanijai, kad „būti LGBTQ+ indoktrinacijos visame pasaulyje agentais, paverčiančiais savo filmus propaganda“, jiems nebus naudinga.
2020-ųjų pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisija priėmė sprendimą dėl prestižinėje sostinės vietoje šešiasdešimt dvejus metus (nuo 1959 m.) stovėjusio sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklo iškėlimo, ir 2021 m. lapkričio 19 dieną jį išsivežė Vilniaus miesto tvarkymo įmonė „Grinda“, kol bus parinkta nuolatinė laikymo vieta.
