2025-05-14, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 746

Ramūnas Karbauskis. Atsakymas visiems, žeminantiems Naisius

Atsakymas kultūros ministrui ir visiems kitiems veikėjams, kurie jaučiasi turintys teisę žeminti Naisius, nors niekada čia nebuvo.

Prieš savaitę kultūros ministras labai apsidžiaugė, kad festivalis Naisiuose bliūkšta. Tikriausiai reiktų gerai paieškoti pasaulyje kultūros ministro, kuris džiaugtųsi tokiais dalykais. Bet dabar bent jau aišku, kas šiam ministrui, kaip ir visai šiai valdžiai, jai pataikaujantiems veikėjams, yra kultūra.

Propagandinis įrankis? Juk būtent jie dabar tokiais pavertė atlikėjus, kuriuos mylėjo visi, nepriklausomai nuo pažiūrų, gyvenimo būdo ir pan. Mano akimis, žala POP kultūrai, kaip ir bendrai kultūrai, padaryta milžiniška, nubloškiant visus mažiausiai keturis dešimtmečius atgal… Ten, kur dar likusi ir taip gyvena okupantė ir agresorė Rusija.

Tik niekada Naisiuose ir festivalyje, kuris, beje, vyko jau 11-tą kartą, nebuvęs žmogus gali manyti, kad tai politinis renginys. Su ministru galiu sutikti tik su tuo, kad taip, Naisių vasaros festivaliui svarbios vertybės. Naisių vasaros festivalio organizatoriams vertybė yra laimingi, neskaldomi, neniekinami, nepravardžiuojami žmonės, jų šeimos ir vaikai, kurie yra mūsų Tautos ateitis.

Vertybė festivaliui yra istorija, mūsų Tautos tradicijos, kalba, taika, pagalba ir palaikymas tiems, kuriems jos reikia. Šiemet festivalis buvo skiriamas bendrystei su Ukraina. Buvo festivalis ir Sakartvelui, palaikant, kuomet Rusija okupavo jo dalį. Galų gale, mums vertybė yra žmogus, kuris yra laisvas dirbti, kurti, gyventi sveikiau.

Naisių festivalis buvo pirmasis Lietuvoje, kuris atsisakė prekiauti alkoholiu

Naisių festivalis buvo pirmasis Lietuvoje, kuris atsisakė prekiauti alkoholiu, žinant, kad jis tampa ne tik festivalių saugumo problema, bet ir sukelia daugybę sunkių susirgimų, tampa konfliktų šeimose priežastimi, jau net nekalbu apie tai, kaip dėl jo, kaip ir dėl kitų svaigalų, nukenčia vaikai, ir kokia padaroma žala jiems.

Naisių vasaros festivalio organizatoriams vertybė yra laimingi, neskaldomi, neniekinami, nepravardžiuojami žmonės, jų šeimos ir vaikai, kurie yra mūsų Tautos ateitis.

Daugiau kaip dešimtmetį vykęs festivalis visada tiko tiek atlikėjams, tiek ministerijų ar savivaldybių tarnautojams iki šių metų, kada visuomenės skaldymo lygis tapo beprecedenčiu, kada Lietuvoje norima palikti tik vieną tiesą, vieną partiją, vieną ideologiją. Staiga viskas, kas nešlovina šios valdžios ideologijos, neiškelia visokių vėliavų, netrypia tradicijų ir šeimos vertybių, net ir renginiai, tapo nepatogu ir naikintina.

Ministro ir kitų veikėjų nuostabai, festivalis ne tik kad nesubliūško, bet ir nepaisant nepalankaus oro, pritraukė per 45 tūkst. žiūrovų. Šis festivalis traukia ir ta trauka susijusi ne tik su vienas ar kitais atlikėjais. Kažkuris iš prodiuserių viešai nusistebėjo ir išvadino mane melagiu, sakydamas, kad nesąmonė, Naisiuose tiek žmonių negalėjo susirinkti. Jo nuostabą suprantu, bet jis neįvertino, kad žmones traukia ne tik atlikėjai.

Buvo gera matyti, kaip Naisių gatvelėmis, rinkosi šeimos su vaikais ir seneliais, jauni žmonės, kurie čia atvyko su draugais. Buvo gera matyti juos besišypsančius ir laimingus, kad jie turi kur pabūti visi drauge, rasti linksmų bei turiningų pramogų vaikams ir sau.
Naisių festivalis / Soc. tinklų nuotr.

Ką šiandien kultūros ministras gali pasiūlyti šeimoms kaip alternatyvą Naisių vasaros festivaliui, ypač toliau nuo Vilniaus ir Kauno? Į kokį dar festivalį šeimos gali atvykti, kur būtų ne tik saugu, bet ir gražu, kad būtų, ką veikti ir pamatyti, kad visa tai būtų nemokama? Ką daro jo vadovaujama ministerija, kad šeimoms daugėtų nemokamų erdvių, nemokamų edukacijų vaikams, kad renginiuose būtų nemokamai dalinamos lietuvių autorių knygos vaikams?

Jau net aš, kuris, anot ministro, šiandien esu niekas, girdžiu kultūros žmonių skundus, kad kultūros ministerija nusisuko nuo regionų kultūros politikos, kad stengiamasi sunaikinti viską, kas buvo sukurta jai finansuoti ir puoselėti, jau nekalbu apie tradicijų puoselėjimą.

O skaitant kultūros ministro įžeidinėjimus, tampa tik akivaizdu, kad šių politikų akyse regionai, kaip ir tradicijos, jų akyse yra kažkokia atgyvena, kuri turi būti eliminuota iš žmonių gyvenimo. O šios valdžios siūloma alternatyva žmonėms – surūdijusio vamzdžio, kamputyje padėto kakučio ar išniekintos Lietuvos vėliavos „menas“, už tai net nacionalinė kultūros ir meno premija įteikiama. Gal reikia ir to, turi būti įvairovė, bet tai neturi būti aukštinama, kaip didesnė vertybė. Jau ko verta istorija, kai žmonių suaukotomis lėšomis „nemoderni atgyvena“ Vyčio skulptūra ieškojo vietos…

Valdžios siūloma alternatyva žmonėms – surūdijusio vamzdžio, kamputyje padėto kakučio ar išniekintos Lietuvos vėliavos „menas“

Šios valdžios siūloma alternatyva žmonėms – surūdijusio vamzdžio, kamputyje padėto kakučio ar išniekintos Lietuvos vėliavos „menas“, už tai net nacionalinė kultūros ir meno premija įteikiama.

Ministro retorika aiškiai parodo, kad ši valdžia nesirenka žodžių stengdamasi išniekinti viską, kas jai nepatinka. Nei aš, nei mano kolegos, kalbėdami apie mums priimtinas vertybes, niekada nieko nežeminome. O kalbant apie kultūrą bendrai, daugybė žmonių ją suvokia kaip amžinai išliekančius dalykus, ir į ją, kaip ir į vertybių sistemą, žiūri būtent iš tokių pozicijų.

Tad nenuostabu, kad ministras gali linkėti blogo Naisių ir kitiems festivaliams šeimoms, puoselėjamai aplinkai, kuriamiems muziejams, puoselėjamoms tradicijoms. Toks ministras niekada nesistengs, kad kultūra Lietuvoje finansuojama ne iš „likučių“, t. y. iš to, kas lieka nuo kitų sričių, niekada nesieks, kad ši ministerija taptų svarbi, kad jos darbais didžiuotųsi iškilios kultūros asmenybės. Jis niekada nesistengs, kad kultūros ministru taptų ne bet kas, kaip kad vyksta dabar, kuomet juo tapti gali net ir neturintis menkiausio supratimo, kas yra kultūra.

Naisiai intensyviai ruošiasi antram festivaliui ir visų labai laukia rugpjūčio 15 d. Laukiamas ir kultūros ministras su savo šeima, kuris galės savo akimis pamatyti, kas yra Naisiai, ir kodėl čia žmonėms patinka lankytis.

Karas Ukrainoje. Šimtas keturiasdešimt antroji (liepos 15 diena)

0
Ugniagesiai gelbėtojai, kariškiai ir policija dirba Rusijos raketos smūgio vietoje Vinicos centre.

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook


Kol pasaulis baisisi teroristine ataka Vinicoje, kur žuvo mažiausiai 23 žmonės, karo nusikaltėliai iš Rusijos šįryt atakavo Mykolajivą ir paleido į miestą 10 raketų. Mieste buvo daug žmonių. Sugriauti du universitetai. Manoma, kad Rusija taikėsi būtent į juos.

Pasak Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojo Kyrylo Tymošenko, ataka Vinicos mieste buvo įvykdyta Rusijos sparnuotosiomis raketomis „Kalibr”. Visos jos buvo paleistos iš Juodojoje jūroje dislokuotų Rusijos povandeninių laivų.

Mariupolio meras Vadymas Boičenko pareiškė, kad per dvejus rusofašistų okupacijos mėnesius nužudyta dvigubai daugiau mariupoliečių nei per du metus prie vokiškųjų nacių. 1941-1943 m. buvo nužudyta daugiau nei 10 000 miestiečių, tuo tarpu iki šiandien aukų skaičius gali skeikti daugiau nei 20 000.

Rusai pavertė pelenais 1356 daugiaaukščius pastatus, kiekviename jų slepėsi po 50 žmonių, Nuo žemės paviršiaus nušluota 40% iš 50 000 privačių pastatų. Žuvusiųjų skaičius, tiesą pasakius, gali būti gerokai didesnis.

Baltieji rūmai paaiškino, kodėl “vėluoja lendlizas”. Šiuo metu Vašingtonas pirmenybę teikia karinei pagalbai, už kurią Ukrainai nereikės mokėti. Tuo tarpu pagal programą pinigai turės būti grąžinti. Šiuo metu Bideno administracija naudoja JAV Kongreso skirtas lėšas, kurios siekia 40 mlrd. dolerių. Šios lėšos turi būti išleistos iki rugsėjo pabaigos. Suma – milžiniška.

Rusija tęsia “ekspansiją” 25 Afrikos šalyse: CAR, Malyje ir Libijoje, taip pat Šiaurės ir Pietų Sudane, Madagaskare, Angoloje, Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Mozambike, Zimbabvėje ir Kongo Respublikoje. Ten plečiama ne tik Maskvai palankių politikų įtaka, bet daug kur šeimininkauja Kremliui pavaldžios “privačios” “Wagner” (dabar – „Liga”) karinės grupuotės. Be įtakos kontinente, Kremlių Afrikoje vilioja vietiniai ištekliai.

Į Kubą atplaukė tanklaivis, gabenantis 700 000 barelių rusiškos naftos. Rusija ieško alternatyvių rinkų ne tik Azijoje ir Afrikoje. Brazilija šią savaitę taip pat pareiškė, kad priims Rusijos naftos produktus. Rusija gali tapti viena pagrindinių naftos tiekėjų Lotynų Amerikai.

Teroristinei Rusijai pavaldžių užgrobtų teritorijų “vadovai” nori jungtis prie Rusijos. Pranešama, jog rudenį bus rengiamas referendumas dėl Zaporižės srities prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Nesvarbu, kad “išlaisvinta” tik apie 50 % Zaporižės regiono, jungimąsi planuojama spartinti, nes išvaduota liaudis to „labai prašo“.

Japonijos ir JAV naikintuvai praskrido virš Japonijos jūros, Ramiojo vandenyno ir Rytų Kinijos jūros, demonstruodami karinį solidarumą prieš Rusiją ir Kiniją. Praėjusio mėnesio pabaigoje netoli Japonijos maskatavosi aštuoni Kinijos ir Rusijos laivai. Penkių Rusijos laivų flotilė savaitę plaukiojo netoli Japonijos salų.

“Drąsūs” tie rusai. Spjauna į istorijos pamokas. 1905-aisiais kariaudama su Japonija dėl Mandžiūrijos, carinė Rusija karą gėdingai prapylė ir palaidojo beveik visą savo karinį laivyną.

Nors naftos kaina krenta, tačiau išeliminavus Rusiją iš naftos gavybos ir pardavimo schemų, žaliavos gali pratrūkti ir barelis metų gale gali šoktelti iki 150 JAV $. Mhm. Dar prieš savaitę ties patys ekspertai tvirtino, kad metų gale nafta kainuos ne daugiau 55-ių.


Be esminių pakitimų. Rusiškieji okupantai kol kas mėgina išnaudoti savo pranašumą turima artilerijos ugnimi prieš civilius taikinius.

Ukrainiečiai sėkmingai stumiasi Chersono srityje. Per pastarąjį mėnesį ten išvaduotos 44 gyvenvietės.

Ukrainos kariuomenė neatskleidžia daug konkrečių detalių, tačiau Vidaus reikalų ministerija informavo, kad per pastarąsias dvi savaites pavyko sunaikinti maždaug dvi dešimtis sandėlių su ginklais, amunicja ir degalų bei tepalų atsargomis.

Kremlius vėl pakartojo, kad kartas tęsis tol, kol Vakarai tieks ginkluotę Ukrainai.

Primename: Rusija Ukrainoje kariauja ne su Ukraina, o su Vakarais.


Siversko kryptimi okupantai toliau stiprina Ukrainos ir Rusijos sienos ruožo apsaugą. Periodiškai apšaudomos Ukrainos karių pozicijos Černihivo ir Sumų srities pasienio rajonuose.

Charkivo, Slovjansko kryptimi priešas pliekia iš tankų, minosvaidžių, statinės ir reaktyvinės artilerijos.

Kramatorsko kryptimi priešas persigrupuoja, Bachmuto kryptimi tęsiami apšaudymai.

Šiuo metu rusai mėgina stiprinti savo užnugario bazių ir dalinių priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Po naktį įvykusio sprogimo Kadijivkoje vis dar maloniai dega Rusijos šaudmenų sandėliai.

Prieš 612 metų, šiandien, gerokai atspardėm subines ir pakedenom kudlas neprašytiems svečiams iš vakarų, kurie atėjo grobti ir prievartauti prisidengę Jėzaus vardu. Istorinė Žalgirio mūšio pergalė yra karinio sumanumo pavyzdys visiems strategams.

Mykolajive gyvena apie 480 000 gyventojų, Vinicoje – 350 000. Taikydamasis į miestų centrus, vietas, kuriose būna itin daug žmonių, Kremlius siekia kuo daugiau civilių aukų. Tai – sąmoningas taikių žmonių žudymas.

Rusofašistai, siekdami pateisinti civilių objektų naikinimą ir žmonių žudynes Ukrainos miestuose atvirai meluoja, kad vaikų darželiuose, ligoninėse, bažnyčiose ir universitetuose buvo dislokuoti Ukrainos kariuomenės daliniai.

Ir kokia kalba šią ir kitą savaitę gali būti apie Juodosios jūros atblokavimą grūdų eksportui, kai pasaulio atmatos iš jūros švaistosi raketomis?

Kaip su karo nusikaltėliais iš Rusijos tarsis Jungtinės Tautos, Turkija, Kyjivas? Sveikinsis su žudiku, kurio rankos nuolat vilgomos vaikų krauju? Kiek dar gali tęstis ši dviveidystė? Kodėl mes ir toliau nuolaidžiaujame? Kodėl vėl net pati JAV ketina skubos tvarka panaikinti sankcijas Rusijos trašoms ir kai kurioms Kremliui pavaldžioms įmonėms? Ar tikrai tam, kad nemirtų žmonės iš bado?

Kremlius juk ir taip kasdien žudo žmones.

Tiek apgailėtina Europos Sąjungos, tiek ir atskirų jos daugumos valstybių retorika bei veiksmai aiškiai rodo, kad Putlerio sėbrai eilinį kartą laimi. Maskva bet kokias nuolaidas supranta kaip Vakarų atsitraukimą. Kremliuje vėl liejasi vodkė, o įsiklausius – girti pagiežos šūksniai “opiatj obosralisj” / „vėl apsišiko” – girdėti iki pat Briuselio.

Ir nerekia Kyjivui ir Vašingtonui girtis, kad sunaikino keletą ar kelioliką amunicijos sandėlių, ar tankų koloną, nes tai Maskvą siutina, o atsakas į HIMARS pasirodymą fronte – dar daugiau sugriautų miestų ir žmonių lavonų.

Nereikia girtis, priešą reikia naikinti.

Pamenate, neseniai buvo tokia pagrindinė Vakarų, o ypač JAV nuostata, kad “su teroristais nesiderama”? Tokiu pat principu šiandien privalu kalbėti su Maskva, net jei ji grasina branduolinėmis galvutėmis. Dabar Kremlius dar – beveik garantuotai – jų nepanaudos. Bet vėliau, apetitui augant ir apsvaigus nuo tikrų ar menamų pergalių, bus vėlu. Raketos kris gerokai toliau į vakarus už Vinicos, ir už Vilniaus.

„Toli” nuo košmaro rytuose, savo menamai saugiose sostinėse, jie mano, kad yra saugūs bei tyliai viliasi, kad jei ir užims Vilnių ar Varšuvą, orda sustos.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Žengtas „svarbus ir esminis žingsnis” siekiant atnaujinti Ukrainos grūdų eksportą, pareiškė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. Tikimasi, kad kitą savaitę bus pasiektas galutinis susitarimas dėl grūdų tiekimo maršrutų ir jų saugumo. Grūdų tiekimui užtikrinti kariaujančios šalys nutarė sukurti grūdų eksporto koordinavimo centrą.

Netikime. Genocidą ir tarptautinį terorą vykdantis Kremlius būtinai sugalvos kokią nors klastą, padarys ėjimą, kad iš „grūdų ginklo“ išpešti kuo daugiau naudos.

JAV valstybės sekretorius A. Blinkenas pakartojo raginimus Rusijai leisti išvežti iš Ukrainos 20 mln. tonų grūdų. Rusija ir Ukraina eksportuoja beveik trečdalį viso pasaulio kviečių. JT duomenimis, 2019 m. Ukrainai teko 16 proc. pasaulio kukurūzų ir 42 proc. saulėgrąžų aliejaus tiekimo.

Didžiausias bėda – Afrikos kyšulyje, kurį daugybę metų alina sausros, lietaus stygius, todėl Somalis ir kaimyninės šalys kenčia ir dėl bado. Ukraina – pagrindinis šių šalių grūdų šaltinis.

Europos Sąjunga nerimauja (labai teisingai daro), kad JT ir Turkijos derybos su Rusija pastangos neduos norimų rezultatų, todėl ieško alternatyvų. ES atsiuntė daugiau nei 100 pareigūnų, kad padėtų Rumunijoje, Lenkijoje, Moldovoje ir Lietuvoje įgyvendinti grūdų gabenimą geležinkeliu, sunkvežimiais ir upinėmis baržomis per Rumuniją, Lenkiją, taip pat Klaipėdos uostą. Pripažįstama, jog tokiu būdu per mėnesį galima išgabenti 5 mln. tonų grūdų, o reikia, kad būtų išvežamos mažiausiai 8 mln. tonų. Ukrainos ūkininkai jau dabar susiduria su problema, nes neturės kur pilti naujo derliaus, kol neišgabentas senasis.

Ukrainos vyriausybė saugiam grūdų gabenimui prašo NATO valstybių apsaugos, kad Rusija negalėtų apšaudyti krovinių.

Labai teisingas prašymas. NATO seniai turėjo įsikišti į šį Rusijos terorizmą „pasauliniu badu“, nes tai didžiulė grėsmė viso pasaulio stabilumui ir saugumui. Susirėmimas su Rusija kaip tik tai, kam NATO ir turi ruoštis artimiausiu metu.

ES parketiniai klerkai panašu tik dabar susigaudė, jog norint išauginti grūdą, jį reikia patręšti. O ką daryti su sankcijomis Rusijai?

Greičiausiai ES bus priversta panaikinti sankcijas rusiškoms trąšoms ir labai greitai.

Kremliaus ordų „strategai“ trina rankomis, matydami, kas šiuo metu vyksta Šri Lankoje. Maisto ir degalų trūkumas sukėlė didelius neramumus, dėl ko iš šalies išrūko prezidentas Gotabaja Radžapaksa. Šri Lankos užsienio valiutos atsargos praktiškai išseko, valstybė pirmą kartą savo istorijoje nesugebėjo sumokėti užsienio skolos. Rusijos įvykdyta Ukrainos grūdų eksporto blokada galėjo prisidėti prie neramumų Šri Lankoje, pareiškė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas, išreiškęs susirūpinimą, kad tai gali sukelti kitas krizes kitose pasaulio šalyse.

Mes gi esame įsitikinę, kad Kremliaus scenarijuose numatyti būtent tokie neramumai ne kažkur pasaulyje, o būtent vakarų Europos šalyse. Maskva neabejotinai labai pasistengs ir energetinės krizės metu Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse gatvėse prasidės riaušės, kurioms buvo treniruojamasi „geltonųju liemenių“ sukilimo metu, kai Paryžiaus gatvėse liepsnojo automobiliai, buvo niokojamas turtas, žuvo žmonės. Tam, beje, turi ruoštis ir Lietuva, nes tik žioplys ir naivuolis, nematantis toliau savo nosies galo gali manyti, kad mes esame toli nuo visko ir bėdos mūsų nepalies.

Vokietijos namų ūkiai šią žiemą raginami kaip alternatyvą namų šildymui rinktis malkas. „Deutsche Bank“ teigia, kad toks perėjimas dar labiau sumažintų dujų paklausą Vokietijoje ir priklausomybę nuo „Gazprom”. Tikimasi, kad dėl privačių namų ūkių taupymo, dujų suvartojimas bus 10 proc. mažesnis nei pernai, o akmens anglis ir rusvosios anglys laikinai ir dalinai pakeis gamtines dujas pramonės energetikos sektoriuje.

Vokietija jau dabar ruošia „roges žiemai“, aiškinant gyventojams, kad ji bus „galimai šaltesnė“ nei buvo. Mes, vienok, kol kas ramiai rakinėjame nosis, nes esam „nepriklausomi“. Maža ekonomika, tokia, kaip Lietuvos, labai priklausoma nuo situacijos didžiosiose šalyse, todėl tikrai verta nusileisti ant žemės, pasvarstyti, kaip energetinė krizė ES gali paveikti Lietuvą.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenimis, nuo vasario mėnesio, kai Rusija ir Baltarusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, jos sieną kirto daugiau kaip devyni milijonai žmonių.

Didelės dujų kainos ir didžiausia nuo 1981 m. infliacija privertė Joe Bideną vykti į Saudo Arabiją. Saudo Arabija pirmininkauja OPEC naftos karteliui ir yra didžiausia naftos eksportuotoja.

Persijos įlankos arabų šalių naftos gamintojai, vadovaujami Saudo Arabijos, tvirtina, kad pasaulinėje rinkoje naftos netrūksta ir laikosi OPEC aljanso su Rusija, kad kontroliuotų gavybą.

Tokia „draugystė su Rusija“ gali būti paaiškinama tuo, jog po išpuolio, kuomet buvo susprogdinti Saudo Arabijos naftos įrenginiai, JAV nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų pagrindinį naftos tiekėją. Todėl Saudo Arabija pradėjo stiprinti karinius ryšius su Vašingtono priešininke Kinija.

Taip jau yra šiame pasaulyje – kur tik nelieka amerikiečio, ten kaip mat įžirglioja ruso batas arba komunistai iš Kinijos. Todėl dabar Bidenas taisys pirmtako klaidas, atšaukdamas draudimą parduoti puolamąją ginkluotę bei kuriant naują strategiją, kaip apsaugoti Persijos įlankos valstybes nuo Irano. Kartu su Izraeliu numatomas JAV vadovaujamo Artimųjų Rytų oro gynybos aljansas.

Be pakitimų. Karo ekspertų teigimu abi kariaujančios pusės arti išsekimo, su kuo mes nesutinkame iš esmės.

Atvirkščiai, pranešama apie didelį Rusijos kariuomenės telkimą Bachmuto ir Siversko rajonuose bei aplink Slovjanską ir Kramatorską. Ruošiamasi dar vienam dideliam puolimui.

Kalbos apie Ukrainos kariuomenės ketinimus susprogdinti Krymo tiltą Kremliuje sukėlė paniką. Prie objekto įrengta daugybė priešlėktuvinės gynybos sistemų, kasdien vyksta pratybos. Rusija Ukrainos artilerijos ir aviacijos galimybes vertina labai rimtai.

Charkivo kryptimi okupantai toliau pila iš visų kalibrų artilerijos. Miestas ir toliau barbariškai griaunamas.
Mėginta veržtis Slovjansko kryptimi, tačiau nesėkmingai.

Panaši situacija ir kituose fronto ruožuose.

Dvidešimt pirmojo amžiaus barbarai, sugriovę miestus ir kaimus bei juose esančią infrastruktūrą, nebeturi ko ėsti. Dėl to kariniuose daliniuose jau kyla maištai, atsisakoma kariauti dar ir dėl itin didelio žūvančiųjų skaičiaus.

Salvinių raketų smūgių į Mykolajivą metu žuvo mažiausiai 5 žmonės.

Valstybinė nepaprastųjų situacijų tarnyba praneša, kad po raketos pataikymo į penkiaaukštį gyvenamąjį namą Časiv Jaro mieste, Donecko srityje aukų skaičius išaugo iki 46, tarp kurių ir vaikas.

Rusai bent trimis raketomis smogė Vinicos miesto infrastruktūrai, žuvo mažiausiai 20 žmonių, tarp jų – trys vaikai, apgriauta klinika.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

JAV žvalgyba praneša, kad Rusija susitarė su Iranu dėl „šimtų“ ginkluotę turinčių bepiločių įsigijimo ir naudojimo Ukrainos kare. Dronai gali būti pristatyti į frontą dar liepos mėnesį po rusų karių apmokymo. Tokiu būdu, Iranas būtų grėsmė ir Artimuosiuose Rytuose, ir įsitrauktų į jau iš esmės vykstantį daugelio NATO valstybių ir Rusijos konfliktą (ne karą).

JAV kartu su Izraeliu ir arabų valstybėmis siekia sudaryti aljansą, kuris atremtų Irano grėsmes. Manoma, kad 2019-aisiais būtent Irano dronai atakavo Saudo Arabijos naftos įrenginius, dėl ko naftos kainos šoktelėjo iki rekordinių aukštumų. Irano dronai gali gabenti iki 150 kg sveriančius krovinius (ginklus, šaudmenis) bei išbūti ore iki 20 valandų.

Šis Maskvos rėmėjų žingsnis, be abejo, įneša įtampos tiek į Artimųjų Rytų, tiek į Rusijos (ir Baltarusijos) – Ukrainos karo areną, ir tuo pačiu metu akivaizdžiai parodo silpnąsias Kremliaus puses: „antroji“ armija pasaulyje kare su Ukraina neturi akivaizdaus pranašumo ore ir yra technologiškai atsilikusi.

Šiandien Stambule įvyks susitikimas, kuriame dalyvaus Ukrainos, JT, Turkijos ir Rusijos atstovai. Bus aptariamas grūdų eksporto jūrų koridoriais klausimas. Tai būtina daryti nedelsiant tam, kad išvengtume pasaulinio bado katastrofos. Liepos 11 d. į Ukrainos uostus atplaukė aštuoni užsienio laivai, galintys gabenti žemės ūkio produktus. Teigiama, jog šiuo metu iš Ukrainos turi būti išgabenta 18 mln. tonų grūdų. Iš naujojo derliaus tikimasi gauti dar 60 mln. tonų, iš kurių galėtų būti eksportuota 58 mln. tonų.

Mes manome, kad Rusija derybose dalyvaus žvalgo – diversanto vaidmenyje ir stengsis daryti viską, kad grūdų tiekimas strigtų kuo ilgiau. Badas, masinė emigracija, ekonominė, energetinė suirutė yra ginklai, kuriais senųjų Maskvos KGB gvardija kovoja su Vakarais. Žiopliai, užauginti KGB (dabar FSB) tradicijų aplinkoje nesuvokia vieno paprasto dalyko – suirutė ir ekonominė recesija Vakaruose, badas Azijoje ir Afrikoje smogs taip pat ir Kinijos ekonomikai, kurios pagrindinis vartotojas ir variklis yra išsivysčiusios valstybės. Kinijos tikslas yra viešpatavimas pasaulyje per ekonominę galią, kurio siekimui Rusija tampa rimta kliūtimi, o tai reiškia tik vieną – galutinį, negrįžtamą Rusijos žlugimą, nuo jos nusisukus, o tiksliau tiesiogiai atsisukus Azijos monstrui.

JAV paskelbė apie papildomą 1,7 mlrd. dolerių pagalbą Ukrainai: pinigai skirti šalies ekonomikos atstatymui, finansuojant šalį po Rusijos invazijos. Šios lėšos yra dalis 7,5 mlrd. dolerių pagalbos paketo, kurį gegužės mėn. pasirašė JAV prezidentas Joe Bidenas.

Ukraina pristatė pasauliui savo viziją, kaip atkurti šalį po niokojančio karo su Rusija. Planas numatytas dešimčiai metų į priekį, jam įgyvendinti reikia 750 milijardų dolerių.

Praėjusią savaitę Lugano mieste, Šveicarijoje, įvyko tarptautinė konferencija, skirta būsimam Ukrainos atstatymui. 2500 skirtingų sričių ekspertų parengė 2000 puslapių dokumentą, kuriame 850 konkrečių projektų. Ukrainos atkūrimo planas suskirstytas į tris etapus: pirmasis – viskas, ko reikia žmonių gyvybėms užtikrinti, antrasis – infrastruktūra, trečiasis – pertvarka švietimo, sveikatos, karinės pramonės ir kitose srityse. Ukrainos atsigavimo plane numatyti ir lėšų šaltiniai, tarp kurių iš Rusijos oligarchų ir įmonių konfiskuotas turtas, integracija į ES logistinę, ekonominę erdvę ir daug kitų gražių dalykų.

Viena smulkmena – protingų ir gražių planų vystytojai kuria ateitį popieriuje, bet norint fantazijas paversti realybe rytoj, nudobti Kremliaus hidrą būtina šiandien.

Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas paskelbė, jog Varšuva rengiasi ekspansijai į Ukrainą ir ketina užgrobti Vakarų Ukrainos žemes. Neva tikimasi, kad nei Maskva, nei Kyjivas, nei Vašingtonas nepastebės šių Varšuvos kėslų.

Šie rimtu veidu padaryti pareiškimai, žinoma, yra skirti visų pirma vidaus rinkai, bet FSB pasakų kūrėjų skyrius, atrodo, nebesivargina pritempti melo prie realybės tuo laužydamas esminį propagandos principą. Šerdami tautiečius iš nosies iškrapštytu turiniu, kurio santykis su realybe lygus nuliui, dar papildomai galėtų pateikti patikimos žvalgybinės informacijos apie Lietuvos planus joti girdyti žirgų prie Juodosios jūros ir taip užgrobti pietų Ukrainą.

Maskvos karo nusikaltėliai suvokia, jog Lenkija – ne Ukraina, o ir siūlas, sulaikantis ją nuo tiesioginių veiksmų yra labai, hm, padilęs. Maskva Lenkijoje norėtų turėti Makroną Antrąjį, todėl Kremlius visais būdais mėgina sukiršinti Varšuvą su Vakarais.

A. Lukašenka pareiškė, kad Vakarų politika artina pasaulį prie didelio karo. Nukvakęs Kremliaus paruoštų karinių anekdotų pasakotojas teigia, jog “ką tik iškepti „kryžiuočiai” iš Šiaurės Atlanto aljanso staiga nusprendė, kad dabar tinkamas laikas dar vienam „puolimui į Rytus”, pamiršdami, kaip panašūs poelgiai baigėsi jų istoriniams pirmtakams”. Žodžiu, žinia tokia, kad Vakarai dabar puls Rusiją, o Baltarusija ją būtinai gelbės.

Vakar Bostone gyvenantis Rusijos istorikas ir rašytojas Jurijus Felštinskis pareiškė, jog Maskva neabejotinai ruošiasi karui su Vakarais ir net jį jau pradėjo. Tuo tarpu Vakarai karo su Rusija dar nekariauja. Kremlius, po Baltarusijos militarizavimo branduolinėmis galvutėmis, ketina smogti Ukrainai, Lenkijai, Lietuvai, ir neva neabejotinai tą darys.

Mes šį ir panašius pasvarstymus vertinam kaip Maskvai naudingą panikos sėjimą. Tačiau tokie gąsdinimai kaip šaltas dušas primena, kad būtina pasiruošti visoms grėsmėms ir smūgiuoti pirmiesiems.

Tarptautinės energetikos agentūra perspėja, kad gali prasidėti precedento neturinti pasaulinė energetikos krizė, kelianti grėsmę pasaulio ekonomikai. Dėl sutrikusio dujų ir naftos tiekimo, energetikos kainų, infliacijos, gali prasidėti gilios ir sudėtingos ekonominės turbulencijos. Tuo tarpu Rusija gauna didelį pelną iš naftos ir dujų pardavimo Azijoje, nes Indija ir Kinija dvigubai brangina pigią rusišką energiją. Spėjama, jog šiais metais Rusija iš naftos ir dujų pardavimo uždirbs 285 mlrd. dolerių. Ši žiema Europai gali būti labai sunki.

Mums dar didesnė krizė, kelianti grėsmę viso pasaulio saugumo architektūrai ir taikai, atrodo Vakaruose ryškėjantis suvokimas, kas yra jau esamų ir artėjančių nelaimių kaltininkas, lydimas bejėgiško trypčiojimo, nesiryžtant išoperuoti pūlingos voties. Ta diena ateis neišvengiamai arba votis trūks, aptėkšdama visus nuodingais syvais.

Ukrainos „Premier” lyga bus atnaujinta rugpjūčio 23 dieną., tačiau be sirgalių. Stadionuose bus įrengtos slėptuvės, oro pavojaus sirenos, rungtynėse saugumo sumetimais dalyvaus kariuomenė.

Be pakitimų.

Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas pareiškė, jog Zelenskis įsakė išvaduoti visą Ukrainą ir tai bus padaryta.

Iš Krymo į Chersono sritį permetami papildomi rusų kariniai daliniai, šarvuota ir kita technika. Tai rodo, jog orda neketina atiduoti nei vieno centimetro užgrobtos teritorijos ir iš visur turės būti išrūkyta jėga.

Vakarų žiniasklaidoje prasidėjo „ekspertų“ svarstymai, jog Putinas galbūt sustos, gal jam pakaks to, ką dabar užgrobė Ukrainoje.

Vaikiškos „analizės“. Putinui nepakaks nei, Ukrainos, nei Moldovos, nei Sakartvelo – jam reikia Europos iki Berlyno, ir kad JAV iš jos pasitrauktų, atiduotų Aliaską, atsiprašytų ir atsiklauptų. Štai su kuo mes turime reikalą. Ir jei jums tai atrodo kaip visiški kliedesiai, yra jūsų, o ne Kremliaus mesijo ir jo apaštalų bėda.

Baltarusijoje Gomelio srityje vyksta teritorinės gynybos pajėgų štabo patikrinimas. Tikėtina, kad iš Baltarusijos teritorijos toliau bus vykdomi raketų smūgiai.

Charkivo regione okupantai sutelkė grupuotę, kuri pagrindinį dėmesį skiria gynybai. Iš statinės ir reaktyvinės artilerijos vėl smarkiai apšaudytas Charkivo miestas ir aplinkinės gyvenvietės.

Slovjansko kryptimi tęsiasi apšaudymai, siekiama sukurti galimybę miesto šturmui.

Ryte sprogimai aidėjo Kramatorsko mieste. Nuostoliai kol kas nežinomi.

Kramatorsko, Avdijivkos, Zaporižės rajonų fronto linijose tęsėsi apšaudymas artilerijos ugnimi.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos likvidavo tris Rusijos ginkluotųjų pajėgų 20-osios gvardijos motorizuotosios šaulių divizijos vadus: pulkininką Aleksejų Gorobecą, divizijos vado pavaduotoją pulkininką Kanatą Kalimandenovičių Mukatovą ir pulkininką Avramčenko Aleksejų Jurjevičių.
Okupantų puolimas pristabdytas dėka sėkmingų ukrainiečių atakų į priešo gyvosios jėgos sankaupas ir amunicijos sandėlius.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas praneša, jog driskių gretose padaugėjo dezertyravimo atvejų, klesti alkoholizmas.

******

Locked N’ Loade

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas

Charkiv.

Be didelių pakitimų.

Izyum.

Agresorius pabandė pasigerinti savo taktinę situaciją. Jo problema, kad atakos vykdomos iš esmės iš tų pačių pozicijų, šiame etape nustebinti ukrainiečių nėra kaip ir kuo. Siekiant turėti daugiau variantų pulti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožo pietinį flangą, buvo atakuota Dovhenke ir Ivanivka. Taip pat bandyta apeiti Bohorodychne ir užeiti šiauriniam flangui iš užnugario. Nei vienas, nei kitas bandymas rezultatų neatnešė. Tokia desperacija ieškant variantų rodo, kad agresoriaus galimybės pasiekti sėkmę šiame sektoriuje mažėja.

Syversk.

Dirba artilerija, tęsiasi lokalūs susidūrimai. Abi pusės vykdo reorganizaciją. Šalia gerų žinių iš kitų sektorių apie sunaikintus šaudmenų sandėlius, tokių žinių labai reiktų ir šiame sektoriuje. Susidaro įspūdis, kad agresorius puolimui ruošiasi trikdomas mažiau nei kitur.

Bakhmut.

Toliau vyko lokalūs susidūrimai kontaktinėje linijoje (aktyviausiai į pietryčius ir rytus nuo Bakhmut miesto), itin intensyviai dirbo agresoriaus artilerija. Neatmestina, kad tai pasiruošimas prieš atnaujinant puolimą. Stebėsime situaciją.

Centras.

Be esminių pakitimų.

Zaporizhia.

Prasidėjo įdomus ukrainiečių pajėgų judėjimas ties Vasylivka – Orihiv – Huliajpole. Baimindamiesi, kad tai pirmi galimų ukrainiečių kontratakų ženklai, orkai šį ruožą intensyviai atakuoja su artilerija.

Pietų kryptis.

Panašiai kaip Zaporizhia, agresorius artilerijos smūgiais bando užkirsti kelią ukrainiečių judėjimui Cherson link. Intensyviausiai apšaudytas ruožas aplink Mykolaiv – Cherson ir Archanhelske apylinkės.

Reikia tikėtis, kad Ukrainos grūdų išvežimas pajudėjo iš mirties taško. Manytume, kad šalia diplomatinių pastangų ne mažesnį (o gal ir lemiamą) vaidmenį suvaidino didėjančios Ukrainos galimybės priešlaivinėmis raketomis (tame tarpe vakarietiškomis) bei kitomis ugnies priemonėmis (artilerija, aviacija) atakuoti agresoriaus taikinius jūroje. Gal Kremliui pagaliau „dashlo“, kad jo išsikalinėjimas neišleidžiant ukrainietiškų grūdų, tik didina Vakarų priešlaivinės ginkluotės tiekimą Ukrainai?

Nespekuliuosime, tiesiog viliamės, kad pasiektas susitarimas bus tvarus.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Rusija uždarė „Nord Stream 1” dujotiekį techninei priežiūrai. Ar ta priežiūra kabutėse, pamatysim. Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės baiminasi, kad po 10 dienų dujotiekio darbas gali nebūti atnaujintas. Paniką ir nerimą keičia racionalūs ir ryžtingi pasiūlymai ruoštis „visiškam rusiškų dujų tiekimo nutraukimui”. Prancūzija spartins gamtinių dujų terminalo statybą prie Atlanto vandenyno pakrantės ir ketina statyti daugiau naujų branduolinių reaktorių.

Vokietija tikisi, kad galbūt „dujos ir vėl tekės, kaip anksčiau“. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas įspėjo, kad ES šalys turi būti pasirengusios tam atvejui, jei dujų tiekimas iš viso nebūtų atnaujintas.

Habeckas apkaltino Kremlių, kad šis, reaguodamas į ES sankcijas dėl karo Ukrainoje, dujas naudoja „kaip ginklą“ ir pripažino, kad Vokietija pernelyg priklausoma nuo Rusijos dujų. Jei Rusijos dujų tiekimas būtų nutrauktas, Vokietiją ištiktų recesija, nes visos pagrindinės pramonės įmonės ir didžioji dalis namų ūkių naudoja dujas šildymui.

Vokietijos dujų saugyklos šiuo metu užpildytos maždaug 64 %, ir jei šaliai nepavyks sukaupti reikiamų dujų atsargų, dujų tiekimas ateinančią žiemą bus ribojamas. Ekspertai prognozuoja, jog dėl dujų trūkumo labiausiai nukentėtų chemijos sektorius, dėl ko gali pritrūkti trąšų, vaistų, ploviklių, kosmetikos ir kt. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą vasario mėnesį Vokietija sumažino savo priklausomybę nuo rusiškų dujų nuo 55 proc. iki 35 proc. Dabar Vokietija perka daugiau dujų iš Norvegijos ir Olandijos.

Geriau tos rusiškos dujos nebetekėtų niekada, ir naivūs politinio Vakarų turgaus prekeiviai nustotų tikėtis racionalių santykių su šalimi teroriste.

Turkijos diktatorius Recepas Tayyipas Erdoganas ir Rusijos diktatorfiureris bei valdovas Vladimiras Putinas telefonu aptarė padėtį Ukrainoje ir grūdų vežimą. Abu diktatoriai „ieškojo būdų“ užtikrinti grūdų eksportą į pasaulio rinkas. Tayypas vakar paskambino ir Zelenskiui, informuodamas, kad Turkija aktyviai dirba ties Jungtinių Tautų planu dėl Ukrainos grūdų eksporto.

Mhm. Dirba. Ar ieško būdų, kaip rusų pavogtus grūdus išparceliuot?

Ukrainos teigimu, dėl Rusijos vykdomos Juodosios jūros uostų blokados Ukrainoje tebėra įstrigę daugiau kaip 20 mln. tonų grūdų.

Energetinė ir maisto krizė, Rusijos invazijos fone yra labai svarbus veiksnys, ne mažiau, o gal ir daugiau svarbesnis, nei pats karas. Žala pasaulio ekonomikai, dirbtinai sukeltas badas, masinė migracija gali sukelti baisesnes pasekmes, nei ant miestų krintančios bombos. Natūralu, jog mes labiau šiurpstame ir nemiegame prisižiūrėję sugriautų miestų, namų ir Ukrainos žmonių kančių. Materialaus turto praradimas yra regimybė, su kuria mes susitapatiname. Tuo tarpu mums vis dar sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų milijonų Afrikos gyventojų plūdimas į Europą ir į ką tai išvirstų.

Mūsų įsitikinimu, politikai šiandien turi galvoti būtent apie tai, ne tik iš kur gauti pigių dujų, siekiant išvengti socialinio sprogimo. Šis karas – daugiavektorinis. Turime ruoštis kariauti keliais frontais.

Vakarų valstybių vadovai, norėdami išvengti gresiančios katastrofos, privalo nedelsiant stabdyti Rusiją, ir ne pareiškimais. Ordos turi būti sutriuškintos Ukrainoje, atstatyti visi maisto, energetikos bei kiti prekybos kanalai.

Apgailestaujame, jog sotaus ir ramaus gyvenimo užliūliuotas politinis „elitas“ neatliko namų darbų, kuriuos privalėjo atlikt vėliausiai po 2014-ųjų.

Ukrainos užsienio reikalų ministerija pasmerkė prezidento Putino dekretą, kuriuo supaprastinama Rusijos pilietybės suteikimo procedūra visiems ukrainiečiams. Putleris tikisi, jog milijonai ukrainiečių strimgalviais puls išsiimti dokumentų su dvigalviu ereliu ir tapti begalvio vadovaujamos šalies piliečiais.

Euro kursas vakar sumažėjo 0,9 % – iki 1,009 JAV dolerio. Per pastaruosius 12 mėnesių euro kursas dolerio atžvilgiu sumažėjo 15 %. Euru pradėta prekiauti 1999 m., o 2002 m. jo kursas buvo žemesnis už dolerio kursą. Euras išaugo 2008-aisiais ir kovo mėn. pasiekė aukščiausią 1,58 JAV dolerio lygį. Rusijai nutraukus naftos tiekimą Europai, euro kursas gali nukristi iki 0,90 JAV dolerio.

Rusijos einamosios sąskaitos perteklius 2022 m. antrąjį ketvirtį pasiekė 70,1 mlrd. dolerių. Tai aukščiausias rodiklis nuo 1994 m.

Nepaisant to, jog Rusijos eksportas ir importas sumažėjo, Kremlius uždirbo, didindamas naftos kainas. Rusija per mėnesį iš naftos pardavimų uždirba apie 20 mlrd. dolerių, nes aukštos naftos kainos 50 proc. padidino eksporto pajamas.

Juokdamiesi iš Kremliaus, pamirštam, kad gebėjimas vertinti priešą ir numatyti jo ėjimus yra raktas į pergalę.

Vakarų tiekiami ginklai atsveria kiekybinį Rusijos kariuomenės pranašumą, o Ukrainos artilerijos smūgių tikslumas kelia ordos gretose lengvą trydą. Prieš HIMARS rusų raketos žemė – oras S-400 bejėgės. Rusų oro gynyba nieko negali padaryti ukrainiečių artilerijai. Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai naikina pagrindinius ginklų ir amunicijos sandėlius okupuotų teritorijų užnugaryje. „- Mes dar karo nepradėjome“, – gąsdina Ukraina.

Artimiausiu metu rusai tęs Slovjansko ir Kramatorsko miestų puolimą, stengiantis neprarasti užgrobtų teritorijų Chersono ir Charkivo regionuose.

Paskelbtas Ukrainos prezidento įsakymas išvaduoti šalies pietinę dalį sulaukė emocinės ir informacinės audros. Vieni laukia jog puolimas prasidės rytoj, o Chersonas bus išvaduotas poryt. Šis sprendimas ir pareiškimas – politinis. Ukraina kol kas neturi pajėgumų atkovoti prarastų teritorijų. Tai gali įvykti ir būtinai įvyks, tačiau ne rytoj, o, galbūt, šį rudenį arba prieš Naujuosius Metus. Ukrainiečių tauta turi žinoti, jog visa Ukraina bus išvaduota, o kolaborantai nubausti.

Okupuotame Chersone itin taikliai smogta Rusijos kariniam daliniui.

Ukrainos oro pajėgos įvykdė sėkmingą oro antskrydį Naujosios Kachovkos mieste. Kartu su taiklia HIMARS ugnimi, sunaikinta apie 50 benzovežių, o amunicja, tame tarpe ir toliašaudės artilerijos Smerč raketos, sproginėja iki šiol.

Ukrainos artilerija ir oro pajėgos sėkmingai atakuoja Rusijos tiekimo linijas ir amunicijos sandėlius toli už fronto linijos.

Sprogus Velikyi Burluk automobilyje padėtai bombai, lyg paukštis išlėkė į orą kolaborantas, kuris buvo paskirtas Charkivo okupuotų teritorijų administratoriumi.

Rusai artilerijos ir raketų salvinės ugnies sistemomis apšaudė Charkivo miesto rajonus ir gyvenvietes.

Slovjansko kryptimi rusai tęsė puolimo operacijas, tačiau gavo į dantis ir buvo nuspirti atgal į apkasus.

Avdijivkos ir Zaporižės rajonuose okupantai apšaudo gyvenvietes ir ukrainiečių pozicijas, siekdami sustabdyti puolimą.

Orda toliau tęsia Mykolajivo apšaudymą iš visko, ką turi. Sprogimai mieste beveik netyla, neabejotinai, sąmoningai taikoma į civilių gyvenamuosius rajonus.

******

Locked N’ Loaded

Charkiv.

Šiandien agresorius vėl atakavo šiauriniame ruože (Denemtiivka), tačiau kaip ir anksčiau jam pasistūmėti nepavyko. Ukrainiečiai aktyviau veikia šiaurės rytiniame ruože. Siekdamas tai užkardyti, agresorius sraigtasparniais Ka52 atakavo priešakines ukrainiečių pozicijas. Antskrydžio rezultatai nežinomi, tačiau vien tai, kad orkų propagandistai nežviegia apie „sunaikintas bent penkias neonacistų divizijas“ rodo, kad šis smūgis orkams didelės sėkmės neatnešė.

Izyum
Vis nesėkmingai bandydamas prasimušti pro Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne ruožą, agresorius tuo pačiu atnaujino puolimą Ivanivka link. Galima daryti prielaidą, kad orkai taip išnaudoja per porą-trejetą dienų sukauptą rezervą. Pagrindinės pajėgos toliau daužo galva į Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne, o rezervas metamas į šalutinį tašką (pvz, Mazanivka, Kurulka ar Ivanivka). Galimai tikimasi, kad ukrainiečiai bus įsitraukę į pagrindinio ruožo gynybą, ir tokiais mažesniais šalutiniais smūgiais bus galimybė pasiekti taktinių rezultatų. Jei agresorius ir taiko tokią taktiką, ji jam rezultatų neatneša.

Suaktyvėjo Rusijos karo propagandistų siekis atkreipti dėmesį į Lyman grupuotės aktyvumą. Demonstruojama kaip sėkmingai čia agresorius įsitvirtino, neva rengiasi keliose vietose forsuoti Severskyi Donec upę ir įsijungti į mūšį dėl Slaviansk. Tai labiau primena orkų INFO OPS, su tikslu pvz. paskatinti ukrainiečius stiprinti Severskyi Donec pakrantės gynybą Izyum grupuotės sąskaita. Be to, ir savos vatagalvių auditorijos po Lysychansk užėmimo nebuvo kuom pradžiuginti (HIMARS‘ų ir kitos ukrainiečių artilerijos efektas), tad tikėtina ieškoma būdų parodyti šiek tiek „denacifikuojančio pozityvo ir demilitarizuojančios perspektyvos“ Lyman ruože.

Syversk.

Šiandien intensyviausi mūšiai virė aplink Verkhnokamenske. Agresorius čia siekė pramušti ukrainiečių gynybą, bet ukrainiečiai apsigynė. Maža to, bandyta nuo Verkhokomyanka smūgiuoti Ivano – Dariivka, ir tokiu būdu iš šiaurės vakarų atkirsti Spirne. Ir šis orkų sumanymas baigėsi nesėkme. Panašu, kad agresorius vėl bando taikyti ukrainiečių prie Charkiv taikytą taktiką – lokaliomis atakomis ir smūgiais į flangus visame ruože atkirtinėti nedideles teritorijas ir taip stumtis priekin.

Bakhmut.

Taktinė pauzė toliau tęsiasi.
Ukrainiečiai toliau lepina karo dievą. Sunaikinti šaudmenų sandėliai Kadiivka (Bakhmut sektoriaus užnugaryje), Doneck (Centro sektoriaus užnugaryje), Melitopol (Zaporizhia užnugaryje), toliau sproginėja šaudmenų sandėliai Nova Kachovka (Pietų krypties užnugaryje). Be to, tikėtina, Shachtarsk (Centro užnugaryje) kaip dūmas neblaškomas vėjo išgaravo dalis 106 – osios oro desanto divizijos vadovaujančių ir štabo karininkų.

Kita vertus ši žinia verčia pastebėti, kad anksčiau Centre didelio desantininkų dalyvavimo nefiksuota. Tad visos divizijos valdymo punkto atsiradimas šiame sektoriuje verčia manyti, kad agresorius Avdiivka gynėjams ruošė siurprizų. Tačiau neberuoš, nes ruošėjai teleportuoti pas raguotąjį

*******

Pirmadienį pradėta kasmetinė Nord Stream 1 dujotiekio, kuriuo Rusijos dujos tiekiamos į Vokietiją, techninė priežiūra – Vakarai tikisi, kad dujų tiekimas bus sustabdytas tik 10-iai dienų, tačiau vyriausybės, rinkos ir bendrovės nerimauja, kad dėl karo Ukrainoje sustabdymas gali būti pratęstas. Dujotiekiu Baltijos jūros dugnu iš Rusijos į Vokietiją per metus transportuojama 55 mlrd. kubinių metrų dujų. Techninė priežiūra, formaliai numatyta nuo liepos 11 iki 21 d. Dujotiekio operatorė „Nord Stream AG” patvirtino, kad sustabdymas prasidėjo, kaip planuota, 6 val. 00 min. Vidurio Europos laiku ir kad po kelių valandų dujų srautas sumažės iki nulio.

Čia ir paaiškėjo, kodėl Kanada skubiai perdavė turbiną Vokietijai – patogaus gyvenimo mėgėjai nerimauja, kad rusai galėtų pailginti kasmetinės techninės priežiūros laikotarpį motyvuodami trūkstama įranga. Koks naivumas – rusai gali prailginti, sutrumpinti, tiekti, netiekti nieko neaiškindami ir nesiteisindami. Tokia jau ta rizika, kai varai biznelį su teroristais.

Rusijos parlamento organizacinė taryba turėjo susirinkti šiandien ryte ir nuspręsti, ar liepos 15 d. sušaukti neeilinį parlamento posėdį, tačiau iš karto nebuvo aišku, ką ketinama aptarti. Žemieji parlamento rūmai pranešė, kad taryba turėjo susirinkti dėl „klausimų, reikalaujančių skubių sprendimų”, ir būtinybės apsvarstyti „vyriausybės iniciatyvas”. Daugiau informacijos nepateikta.

Kai kurie vakarų ekspertai spėlioja, kad tai – požymis, kad Rusijos demokratiją galėjo ištikti krizė dėl pradėto karo Ukrainoje.

Rusijos demokratiją.

Krizė.

Būtų labai juokinga, bet mums, rašantiems šias apžvalgas, liūdesys ir neviltis spaudžia širdis – teks dirbti dar atkakliau aiškinant, rodant, primenant.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrė Liz Truss pareiškė, kad pretenduos į premjerės postą vietoj Boriso Johnsono. Šiuo metu ji yra 11 kandidatė užimti vienas svarbiausių karalystės pareigų. L. Truss, dirbusi ministre keliuose vyriausybės departamentuose, įskaitant prekybos, teisingumo ir iždo departamentus, teigė, kad mažins mokesčius ir laikysis griežtos pozicijos Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu. Ji siekia pakeisti B. Johnsoną, kuris ketvirtadienį buvo priverstas pasitraukti iš posto po to, kai jo vyriausybė subyrėjo dėl virtinės skandalų. ” – Man vadovaujant, nuo pirmos dienos pradėčiau mažinti mokesčius, kad nedelsiant imčiausi veiksmų padėti žmonėms susidoroti su pragyvenimo išlaidomis”, – dienraštyje „Daily Telegraph” rašė J. Truss. ” – Nėra teisinga dabar didinti mokesčius.”

Ėėė, kiek tai realu, ponia Liz?

Lietuva pirmadienį išplėtė prekybos apribojimus, taikomus per jos teritoriją vykstančiam tranzitui į Rusijos valdomą pusiau eksklavą – Kaliningrado sritį, nes įsigaliojo anksčiau paskelbtos Europos Sąjungos sankcijos Maskvai. Tarp papildomų prekių, kurias nuo pirmadienio ryto draudžiama įvežti yra betonas, mediena, alkoholis ir jo pagrindu pagaminti pramoniniai chemikalai. Rusija penktadienį įspėjo Lietuvą ir Europos Sąjungą, kad gali imtis „griežtų priemonių” prieš jas, jei kai kurių prekių tranzitas į Kaliningradą ir iš jo nebus atnaujintas „artimiausiomis dienomis”.

A tai ką darysit, driskiai? Blokuosit Klaipėdos uostą? Užsuksit suvisam dujas?

Okupantas sekmadienio vakarą pradėjo intensyvų antrojo pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo ir jo apylinkių apšaudymą iš artilerijos, kelių raketų paleidimo įrenginių ir tankų, derindamas aviacijos smūgius Luhansko srities vakarinėje dalyje.

Akivaizdu, kad rusai ruošiasi Kramatorsko ir Bachmuto šturmui, remianti ataka – Slovjansko kryptymi. Manytume, kad artimiausią savaitę agresorius kaups pajėgumus ir papildys gyvąją jėgą šviežutėle, bet jau supuvusia patrankų mėsa iš Rusijos gilumų.

Ukraina ruošiasi Chersono išvadavimui, bet mūsų vertinimu, kol kas, realių galimybių tam dar neturi.

Per parą rusai surengė 34 aviacijos antskrydžius, bombos mėtomos nesirenkant taikinių ir siekiant padaryti kuo daugiau žalos civiliams bei jų turtui.

Šiaurės rytuose nuo pat ankstyvo ryto sprogimai Charkive nežada jokio atokvėpio. Rusofašistai raketinės salvinės artilerijos ugnimi griauna daugiabučius ir kitą civilinę infrastruktūrą.

Rytuose okupantas aviacijos ir artilerijos ugnimi šlavė Uhlehorsko apylinkes, tame tarpe ir ten esančią šiluminę elektrinę maždaug pusiaukelėje tarp Debalcevės ir Bachmuto.

Ties Bilohorivka, maždaug 50 km į rytus nuo Slovjansko ir 20 km į vakarus nuo Lysičiansko, ukrainiečių pajėgos apsupo ordos taktinę grupę, kuri rengė reidus apylinkėse ir minosvaidžiais griovė apylinkės kaimus bei gyvenvietes.

Pietryčiuose rusofašistai reaktyvinės artilerijos ugnimi kirto per gyvenvietes Kryvyj Riho ir Dnipro apylinkėse.

Ukrainiečių pajėgos sustabdė, o vėliau sutriuškino rusų pajėgas, puolusias Marjinką, į vakarus nuo Donecko.

Pietuose vėl raketomis smogta Mykolajivo uostui ir apylinkėms. Šaltiniai praneša mažiausiai 6 raketas pasiekus tik kreivarankiams paaiškinamus taikinius, tame tarpe ir laukus su grūdinėmis kultūromis.

Chersone okupantas stiprina blokpostus, įrengia inžinerines užtvaras, padidino patrulių skaičių, greičiausiai rengdamasis galimam ukrainiečių jungtinių pajėgų puolimui ir bandymui išlaisvinti priemiesčius.

Ukrainos aviacija ir, greičiausiai, taikli HIMARS ugnis sunaikino rusų valdymo punktą Chersone ir didelį amunicijos sandėlį jo apylinkėse.
Ukrainos generalinis štabas prašo gyventojus pagal galimybę evakuotis iš Chersono tam, kad būtų išvengta draugiškos ugnies išlaisvinant miestą.

******

Locked N’ Loaded

Sveiki, prieš apžvalgą norėtume paraginti pažiūrėti naujausią “Patrulio bazės” laidą apie karo Ukrainoje eigą, kadangi tai padės geriau suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta tai, ką matome dabar: https://lrt.lt/…/patrulio-baze-rusijos-kariuomenes…

O dabar greitas žvilgsnis į šiaurinį Donbaso flangą

Charkiv. Nuo vakar didelių pasikeitimų nėra. Tiesa, okupantų pakalikui, Velykyi Burluk „administracijos direktoriui” nuo orkų plombyro stipriai vidurius susuko ar kažką kito, mašinoje kažkoks ten dujų nuotėkis ar rūkė kažkas… Taip netyčia jo mašina ėmė ir išlėkė į orą. Gero skrydžio!

Izyum. Agresorius nesustoja atakuoti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože. Šiandien ypatingai aktyviai puolamosios operacijos vykdytos Krasnopillya ir Dolyna, Bohorodychne daugiau atakuota iš artilerijos, vykdytos lokalios atakos. Panašu, Rusijos pajėgos bent kuriam laikui suprato, kad Kurulka – Ivanivka ruožas dar sunkiau įkandamas, tad vėl visas pastangas sukoncentravo į Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne. Rezultatas tas pats – gavo, atsitraukė.

Syversk. Šiandien atakuota Verkhnokamenske, ukrainiečiai apsigynė. Kaip ir buvo galima tikėtis, vakar orkai eilinį kartą apsimelavo – Hryhorivka ir toliau ukrainiečių rankose. Agresorius kaupia pajėgas, tikėtina netrukus prasidėsiančiam puolimui. Tiesa, dar sunku spręsti, ar a) vyksta „vietinė” reoganizacija, t.y. performuojami sektoriuje esantys manevriniai ir paramos netiesiogine ugnimi vienetai, ar b) į sektorių metami nauji vienetai. Stebėsime situaciją.

Bakhmut. Sektoriuje antra diena sąlyginė ramybė (ne tokia intensyvi artilerija, lokalios atakos). Ir toliau sunku suprasti ar čia esančios pajėgos: a) išseko ir pereina į gynybą, b) persigrupuoja, telkia pajėgas ir pavyzdžiui prie Soledar pradės didesnio masto puolimą, c) stos į gynybą, o dalį pajėgų permes Syversk link. Norėtusi, kad būtų variantas a), tačiau žvelgiant realistiškai, jis mažai tikėtinas. Agresorius turi pakankamai pajėgų ir gali jas rotuoti. Tad labiau tikėtini atrodo b) ir c) variantai.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atleido savo ambasadorių Vokietijoje, praėjus savaitei po to, kai diplomatas davė interviu, kuriame gynė Antrojo pasaulinio karo ukrainiečių lyderį Stepaną Banderą sakydamas, kad nėra jokių šio prieštaringai vertinamo politinio veikėjo bendradarbiavimo su naciais įrodymų.

Andrijus Melnikas, Ukrainos ambasadorius Berlyne nuo 2014 m., buvo vienas iš labiausiai atpažįstamų ukrainiečių veidų Vokietijoje, niekada nevengęs aštriai kritikuoti, daugelio nuomone, lėto Vokietijos atsako į Rusijos invaziją ir dažnai užsitraukdavęs šalies politinio elito rūstybę.

Ukrainiečiams suvienyti reikia ryškios asmenybės, lyderio, istorinio simbolio ir Stepanas Bandera neabejotinai galėtų būti vienas tokių istorinių veikėjų. Tačiau tiek rusų, tiek lenkų istorikų pastangomis, „įrodyta“, kad Bandera yra su naciais kolaboravęs fašistas.

Matyt, turint galvoje, sudėtingą istorinį ir geopolitinį Ukrainos ir Lenkijos kontekstą bei pagaliau atšilusius santykius tarp abiejų valstybių, faktines istorines Stepano Banderos veiklos aplinkybes derėtų aptarinėti istorikams, visuomenės veikėjams, bet ne diplomatams, juo labiau – ambasadoriams.

Ukrainos ir Kanados kongresas pasmerkė Kanados vyriausybės sprendimą grąžinti Vokietijai suremontuotą Rusijos turbiną „Nord Stream 1” dujotiekiui. Ukrainos Kanados kongreso nacionalinė prezidentė Aleksandra Čyčij pareiškime sakė: „- Mūsų bendruomenė yra labai nusivylusi Kanados vyriausybės sprendimu nusileisti Rusijos šantažui.” Pasak jos, Kanada kuria „pavojingą precedentą, dėl kurio susilpnės Rusijai įvestas sankcijų režimas”.

Kaip visada, Vakarai žaidžia dešine ranka prieš kairę, nes vis dar kažkodėl mano, kad Ukrainos kovoje prieš agresorių ir teroristą galimos išlygos ir nuolaidos. Klaida. Klaida, kaip koks grėblys ant kurio nuolat lipama ir už kurią reikės mokėti.

Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Antony Blinkenas sakė, kad su Kinijos užsienio reikalų ministru Wang Yi aptarė Rusijos invaziją į Ukrainą ir išreiškė susirūpinimą dėl Pekino suartėjimo su Maskva. Abu diplomatai šeštadienį vykusius asmeninius pokalbius, kurie truko penkias valandas, apibūdino kaip „nuoširdžius”, o jų susitikimas įvyko kitą dieną po to, kai jie dalyvavo Indonezijos saloje Balyje vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) užsienio reikalų ministrų susitikime.

Abu diplomatai įvardino, kad JAV ir Kinijos santykiai ir gebėjimas laikytis konstruktyvumo yra reikšmingi ne tik abiem šalims, bet ir viso pasaulio geopolitiniam tvarumui.

Jungtinių Tautų žmogaus teisių biuro (OHCHR) duomenimis iki birželio 26 d. Rusijos orda Ukrainoje nužudė mažiausiai 10 631 civilį, tačiau manoma, kad tikrasis žuvusiųjų kare skaičius yra gerokai didesnis. Daugiau nei ketvirtadalis ukrainiečių – 12 mln. gyventojų – buvo priversti palikti savo namus. Apie septynis milijonus iš jų yra šalies viduje perkeltieji asmenys, o penki milijonai paprašė prieglobsčio kaimyninėse Europos šalyse, teigia JTŽTB.

Vis skaičiuojame ir skaičiuojame. Jungtinės Tautos jau senai tapo susirūpinusių statistų susirinkimu, o gal, tiesą pasakius, niekuo kitu niekada ir nebuvo.

Maskva, esant įtemptiems santykiams su Vilniumi po to, kai buvo uždraustas kai kurių prekių tranzitas per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą, norėtų suduoti smūgį šiai Baltijos šaliai, bet negali to padaryti. Tokią nuomonę Ukrainos 24-ajam kanalui išsakė ekspertas Dmytro Sinčenko, nevyriausybinės politologų asociacijos vadovas.

Na taip. Tik santykiai su Maskolija mūsų įtempti dar nuo to laiko, kai Sofija Vytautaitė pasimirė ir Vytauto savo dukrai ruoštoje kunigaikštystėje reikalai pakrypo neplanuota linkme. Patys užauginom drakoną, patys turim ir persmeigti jo šėtono užvaldytą širdį.

Okupantas permeta pajėgas į Severodonecko rajoną ir siekia suspausti į kumštį ties Bilohorivka, maždaug pusiaukelėje tarp Lysičiansko ir Siverskio. Ruošiamasi kitam smūgiui, kuris, greičiausiai, kaip ir sakėme, bus nukreiptas į Siverskį tam, kad galėtų būti tęsiamas puolimas Slovjansko ir Kramatorsko kryptimi.

Rusija iš visų pakampių traukia rezervistus ir driskių šutvę, su praeito amžiaus 6 – ojo dešimtmečio technika, permeta link Ukrainos – Rusijos sienos į šiaurės rytus ir vakarus nuo Charkivo. Įvairių žvalgybų duomenimis, Kremlius nori per artimiausias savaites surinkti apie 20 000 trogloditų, pasirengusių mirti Ukrainos žemėje.

Ukrainos pagrindinis uždavinys – išlaikyti ordos spaudimą vakarų kryptimi ir neleisti judėti per sieną link Charkivo.

Šiaurės rytuose, iš Rusijos teritorijos, Kremliaus vadovaujami teroristai apšaudė Sumų ir Černihivo rajonus.

Okupantas Smerč raketinės artilerijos sistemomis apšaudė Radušnoje gyvenvietę Kryvyj Riho rajone. Nuo trijų iki septynių raketų pataikė į pramoninį kompleksą, mažiausiai du žmonės žuvo.

Charkivo gyvenamieji rajonai apšaudyti artilerija, sugriautas gyvenamasis namas ir mokymo įstaiga. Yra sužeistų.

Slovjansko rajone, okupantas naudodamas Antrojo pasaulinio karo taktiką vykdė žvalgybą mūšiu ties Dolina, bet buvo sustabdytas ir sunaikintas.

Pietuose, Olgino rajone, priešo diversinė grupė bandė prasiveržti į ukrainiečių jungtinių pajėgų užnugarį, bet buvo pastebėta ir sunaikinta.
Ukrainiečiai praeitą parą surengė virš 30 atakų HIMARS sistemomis, du kartus apšaudyta okupuota Čiornobajivka. Naikinti logistikos punktai, okupantų vadavietės, ant žemės stovintys orlaiviai.

Okupantas iš Mariupolio į Berdianską permeta driskių vienetus ir sunkiąją techniką. Matyt, bandys išlaikyti užimtas teritorijas ir stabdyti ukrainiečių puolimą Chersono apylinkėse.

Turime VBS patvirtintų duomenų, kad rytoj partizanai susprogdins Krymo tiltą. Tą patvirtino ir žymus astrologas Olehas Hrodnovas.

Dovilas Petkus. B. Johnsono ir D. Trumpo faktorius arba kaip du žmonės keitė istoriją

0

2014 m. pristatydamas savo knygą „Čerčilio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“ Borisas Johnsonas teigė, kad būtent tokių politikų, kaip Vinstonas Čerčilis egzistavimas nulėmė, jog mes nebeturime tokių laikų, kuriuose reikėtų „naujų Čerčilių“.

Visgi, sveiko proto ribas pasiekusi ideologinė kova Vakaruose ir nuo Antro pasaulinio karo nematyta karinė agresija, kurią šiandien matome Ukrainoje, diktuoja, kad sunkūs laikai jau šalia vartų. Šis laikas sukūrė tokius politikus, kaip B. Johnsonas Britanijoje ar D. Trumpas kitapus Atlanto. Tai politiniai veikėjai, kurie jau pakeitė istorijos eigą, tik žvelgiant dabarties akimis mes dar negebame to įvertinti.

Abu politikai savo šalyse tapo labiausiai poliarizuojančiomis asmenybėmis. Po „Brexito“ referendumo už Britanijos pasitraukimą agitavęs Borisas Johnsonas, anot apklausų, tapo tuo pačiu metu mėgstamiausiu ir nekenčiamiausiu politiku šalyje. D. Trumpas 2016 m. rinkimuose sukėlė bent pusės JAV valstijų neapykantą, tačiau surinko daugiausiai respublikonų balsų per visą rinkimų istoriją.

Abu lyderiai buvo pabrėžtinai antipolitkorektiški, kaltinami dėl savo pasisakymų apie LGBT asmenis, musulmonus ar kitas etnines mažumas, gėdinami dėl savo chaotiško asmeninio gyvenimo ir, be abejo, savo šukuosenų.

Tačiau asmeninio gyvenimo peripetijų, aštrių pokštų ar išvaizdos aptarinėjimo kakofonijoje nutylėti lieka fundamentalūs šių politikų pasiekimai, lemiantys, ir dar nulemsiantys, milijonų žmonių ateitį bei įspūdingos pergalės, suteikusios Vakarų demokratijai naują impulsą.

Privertė kapituliuoti Europos Sąjungą

2016 m. Britanijai svarstant apie pasitraukimą iš ES niekas nemanė, kad tai realu. Euroskeptikų lyderis N. Faragas rinkimų naktį net pripažino pralaimėjęs. Tačiau būtent Boriso Johnsono vaidmuo ir konservatorių rinkėjų balsai lėmė tiek Britanijos, tiek visos ES tolesnę ateitį.

2019 m. nebesugebėdami rasti kompromiso dėl pasitraukimo iš ES, britų konservatoriai nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į „Brexito“ kampanijai atstovavusį B. Johnsoną, raginant jį užimti premjero postą. Borisas ne tik padėjo laimėti užtikrintą daugumą išankstiniuose rinkimuose 2019 m. pabaigoje, tačiau ir pasiekė istorinį susitarimą su ES, priversdamas kapituliuoti visus Briuselio derybininkus.
Jungtinės Karalystės premjeras Boris Johnsonas / EPA nuotr.

B. Johnsono dėka britai gavo sutartį, pagal kurią, nors ir traukdamiesi iš ES ir nebūdami pavaldūs Briuseliui, vis tiek turės galimybę naudotis Europos rinkų privalumais. Briuselio biurokratų grasinimai sunaikinti Britanijos ekonomiką ir atskirti ją nuo ES rinkų baigėsi precedentu, demonstruojančiu, kad galima ir kitokia, ne tik vokiškai – prancūziška, sąjunga. Pasirodo, kad yra įmanoma tarpvyriausybiškumu ir laisva prekyba, o ne tik eurofondais ir Briuselio direktyvomis sukonstruota Europa. Borisas išsprendė tai, kas kitiems jo kolegoms atrodė neišsprendžiama, ir įžiebė diskusiją visoje ES, kokiu keliu toliau turėtų žengti Sąjunga. Pokytis, kuris nulėmė Jungtinės Karalystės likimą, dar daugybę metų veiks visos ES politiką.

Pasirodo, kad yra įmanoma tarpvyriausybiškumu ir laisva prekyba, o ne tik eurofondais ir Briuselio direktyvomis sukonstruota Europa.

Dar daugiau, Rusijai patikėjus, kad niekas Vakaruose neišdrįs padėti Ukrainai, B. Johnsonas sulaužė šį stereotipą, ir nuo pirmųjų karo Ukrainoje momentų principingai stojo Kijevo pusėn. Kai Prancūzijos ar Vokietijos lyderiai iki šiol dvejoja, kokią pagalbą suteikti kariaujančiai Ukrainai, britai pirmieji siuntė karinę pagalbą, apmokė ukrainiečių karius ir privertė likusį Vakarų pasaulį taikyti sankcijas V. Putino režimui.

Rusijai nepavyko vienu ypu okupuoti Ukrainos, o kad ir stringanti, bet, visgi, keliaujanti, parama Ukrainai leidžia kalbėti ne tik apie Rusijos invazijos stabdymą, bet ir galimą ukrainiečių pergalę ateityje.

Staigi B. Johnsono reakcija sutelkė Vakarus, padarė milžinišką įtaką Ukrainos žmonių likimui, apnuogino kitų europiečių veidus ir metė iššūkį visai V. Putino imperijai. Tikėtina, kad šio karo rėmuose B. Johsnono iškelti pasiūlymai dėl glaudesnio britų, skandinavų ir Vidurio Europos šalių bendradarbiavimo gynybos srityse taip pat suras savo vietą istorijoje.

Tikrasis D. Trumpo kadencijos palikimas

Kitapus Atlanto laimėjęs D. Trumpas taip pat, rodos, atliko tai, kas buvo neįtikėtina. Negrįžtami politiniai procesai, besikeičianti demografija ir naujojo pasaulio statyba rodė, kad tokiems kaip D. Trumpas vietos politikoje neatsiras.

Ir visgi D. Trumpas triumfavo, įrodydamas, kad išankstinės prognozės ar įsitikinimas apie politinį determinizmą nėra visagaliai. Ir tai buvo ne tik pergalė prieš „meinstryminę“ žiniasklaidą ar demokratų politinį elitą, bet ir pergalė atvėrusi kelią žmogaus gyvybės apsaugai.

„Roe prieš Wade’ą“ sprendimo panaikinimas JAV Aukščiausiame Teisme, kuris išaiškino, kad nėra konstitucinės teisės į abortą, yra tikroji D. Trumpo pergalė, praėjus dvejiems metams po to, kai demokratų pastangomis klastojamuose rinkimuose jis buvo patrauktas iš prezidento posto.
Gyvybės šalininkų mitingas JAV / EPA nuotr.

D. Trumpo pastangos paskiriant net tris JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjus leido iš naujo pažvelgti į žmogaus gyvybės apsaugą JAV, o kartu – ir visame pasaulyje. Valstijoms vėl sugrąžinta teisė nuspręsti, kaip jos traktuos žmogaus gyvybės apsaugą, o visame pasaulyje prasidėjo nauji maršai už gyvybę.

Nuo 1973 m. trukusi kova už gyvybę savo atomazgą pasiekė tik dabar – po penkių dešimtmečių – ir lemtingą rolę čia suvaidino D. Trumpas. Jo politinis palikimas pakeitė istorijos vagą net ir tada, kai jo prezidento poste jau nebuvo. Politiniai pokyčiai, po to, kai tavęs nebėra politikoje, yra neabejotinai geriausias įvertinimas lyderiams.

B. Johsnonas ir D. Trumpas privertė vėl tikėti, kad Vakarų civilizacija dar gyva, ji kaunasi už savo išlikimą, gali duoti atkirtį agresoriams, o politikoje viskas kinta. Jeigu daugelyje kitų Vakarų pasaulio šalių esminiai pokyčiai atrodo nebeįsivaizduojami, anglosaksų pasaulis pastaraisiais metais įrodė, kad baltos vėliavos Vakaruose iškelti dar nereikia. Jeigu visa kontinentinė Europa yra tiesiog persismelkusi nuobodaus politinio konformizmo, į partines viršūnes deleguojančio beveidžius funkcionierius, britai ir amerikiečiai vis dar turi asmenybių, keičiančių istoriją.

Tiesa, poliarizuojantys lyderiai paprastai nebūna apdovanojami ilgais valdymo metais. Juodosios technologijos rinkimuose arba partinės sąmokslo teorijos neretai patraukia juos iš postų anksčiau laiko. Bet liūdėti dėl to neverta, reikia džiaugtis, kad šiais sunkiais laikais tokie žmonės atsirado, padarė mūsų politiką kur kas įdomesne ir pakeitė istorijos eigą. Yra istorijos stebėtojai ir yra istorijos iešmininkai, kuriais pastaraisiais metais tapo B. Johnsonas ir D. Trumpas.

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas / EPA nuotr.

Ir kas galėtų paneigti, kad tai – paskutinis šių politikų akordas. Stebint demokratų partijos politinį bankrotą ir jų prezidento J. Bideno protinę demenciją, vis daugiau kalbama apie D. Trumpo sugrįžimą 2024 m. Jungtinėse Valstijose. Klausimas kyla ir ar britų konservatoriai, dabar entuziastingai besimatuojantys išversto lyderio batus, ateityje vėl neatsigręš į Borisą darkart, kuomet politinės įtampos taps didesnės už juos pačius.

V. Čerčilis pralaimėjo rinkimus iškart po Antrojo pasaulinio karo, nors karą laimėjo. Ir į premjero postą 1940 m. Vinstonas atėjo praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai buvo politiškai palaidotas po nesėkmingos britų invazijos Dardanelų sąsiauryje Turkijoje. Atsitraukę nuo dabarties triukšmo ir pažvelgę iš toliau, galime konstatuoti, kad mūsų laikmetyje irgi netrūksta didžiūnų. Laikai išties sudėtingi, tad galime neabejoti, jie vėl pareikalaus Boriso, Trumpo arba tokių, kaip jie.

Kastytis Braziulis. Mirtis jiems nėra baisi. Pralaimėjimas yra baisus

0

 

Šiandien liepos 15 diena. Diena, kai baigiasi putino ultimatumas Ukrainai – jei nekapituliuosite, tai jums bus viskas. Visi, pritūpę, laukia kas gi įvyks Rusijoje? Kokius sprendimus priims putinas? Gal karą paskelbs pasauliui? Gal pagimdys naują sovietų sąjungą?

O gal įvyks tai, kas įvyksta visada – negarsus ir ištisinis perdėjimas ir tiek. Na, laukiam, skaitom, klausom, žiūrim. Bus ką analizuoti, net ir pirstelėjimo atveju.

Visi svarsto ką reiškia putino žodžiai – „mes dar nepradėjome“. Gal jis turi omeny branduolinį karą, o gal visuotinę mobilizaciją paskelbs?

Daug kyla versijų. Mano manymu vakarykščiai Rusijos veiksmai atskleidė šių žodžių prasmę – atakuoti, sprogdinti, žudyti Ukrainos miestus, kurie yra toli nuo fronto linijos. Saulėtą vidurdienį, kai miesto centras pilnas žmonių paleisti į juos raketas, kad žinotų ką reiškia – „mes jau pradėjome“.

Žinote ką pasakysiu, o gi tai, kad šie putino veiksmai – atakavimas taikaus miesto, vaikų žudymas yra daromas jo tiesioginiu nurodymu, dėl to man nekyla abejonių – rodo, kad jam skauda, jam labai skauda dėl to, kad jis pralaimi šį karą, kad jis susidūrė su rimtomis problemomis iš kurių išbristi negali. Jis jau mato savo „galą“.

Visi nori Ukrainos pergalės ir kuo greičiau. Kada? Kada Ukraina pradės išlaisvinti miestus, miestelius, kaimus, laukus ir miškus? Kada?

Daugelį apima neviltis, nes jie nesulaukia ir nesupranta ar nenori suprasti, kad nėra taip paprasta kovoti prieš šių parazitų armiją. Jų yra labai daug, jie turi labai daug bombų, nors ir senos, bet karinės technikos. Jie eina tūkstančiais viena linija ir jai paguldai kelis šimtus, tai to neužtenka. Jie nori plėšti, grobti, žudyti, naikinti. Tai yra jų gyvenimo esmė.

Daugelis rusų jaučiasi įžeisti Europos ir viso pasaulio. Draugų turi kelis: Šiaurės Korėją, Eritrėją, Luhanską, kitas pseudovalstybes bei panašaus plauko darinius. Jie nori keršto. Jie nori parodyti pasauliui, o ypač Europai „jų vietą“, anot rusų valdovo (tiesa jie ruošiasi keisti prezidento pavadinimą į kitą, nes prezidentas yra europietiškas), jų vieta yra „ v sortire“.

Deja, jiems nesiseka, neužtenka neapykantos ir parako užpakalyje, o kai neužtenka, tai pradeda žudyti vaikus, senelius, civilius ir griauti taikius miestus.

Visi mes privalome tikėti, kad Ukraina laimės. Šį kartą pergalė bus Ukrainos pusėje. Reikia palaukti. Juk ukrainiečiai nėra nemirtingi. Ukrainiečiai yra mirtingi kaip ir mes, bet jie kovoja už savo ir mūsų laisvę bei ateitį taip stipriai, būk tai būtų jau mirę.

Mirtis jiems nėra baisi. Pralaimėjimas yra baisus.

Jūratė Sofija Laučiūtė. Kaip sankcijomis Rusijai Lietuva „pažemino“ save ir ES

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė.

1) Ar Lietuvos vyriausybė, jos dvaro politologai, diplomatai iki pradėdami vykdyti sankcijas Rusijos tranzitui, žinojo, kad Kaliningradas yra Rusijos Federacijos dalis? Ar sužinojo tik tada, kai Rusija pakėlė triukšmą dėl to, kad Lietuva neva paskelbė blokadą daliai jos teritorijos?

2) Ar Lietuvos vyriausybė, jos dvaro politologai, diplomatai žinojo, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Rytų Prūsija su Kenigsbergu, vėliau pervadintu į Kaliningradą, buvo atiduota administruoti Sovietų Rusijai, per Lietuvos teritoriją dieną ir naktį riedėjo keleiviniai ir prekiniai traukiniai iš „didžiosios“ Rusijos į jos eksklavą – Kaliningrado sritį? Ar apie tai sužinojo tik tada, kai kaip dora ES narė, pradėjo vykdyti ES sankcijas Rusijos tranzitui, ir Rusija pakėlė triukšmą dėl to, kad Lietuva blokuoja jos „teritorijos dalį“?

3) Kas, ar Lietuvos valstybės įgalioti asmenys, ar kažkokios dvasios, nepasitarusios su Lietuva, Lietuvai stojant į ES, pasirašė susitarimą dėl garantijų Rusijai netrukdyti jos krovinių ir keleivių judėjimui iš Rusijos į Kaliningrado sritį ir iš Kaliningrado srities į Rusiją?

4) Ar privalu kiekvienai naujai vyriausybei, jos kabineto ministrams ir viceministrams susipažinti su visais sprendimais, nutarimais, kuriuos pasirašė jos/jų pirmtakė/pirmtakai?

5) Ar nors kartą, nors kartelį kuri nors Lietuvos Vyriausybė, kuris nors Prezidentas kėlė Briuselyje klausimą dėl Lietuvos orumą ir nepriklausomybę galimai žeminančios padėties, kai Lietuvos žemę ir nacionalines ambicijas drasko Rusijos traukinių sąstatai, rusiškas lengvasis ir krovininis autotransportas su rusiškais kroviniais, prekėmis, lietuviškai nekalbančiais žmonėmis?

Jei į 1,2, 4 klausimą atsakoma „taip, žinojo“, „taip, privalu“, į 5-tą klausimą atsakoma „ne“, o atsakant į 3 klausimą paaiškėja, kad visgi realūs Lietuvos įgalioti atstovai, o ne dvasios derėjosi su ES dėl Lietuvos įstojimo sąlygų ir dėl tarpusavio bei tarptautinių įsipareigojimų ir kad istorijai ir mums visiems žinomi vardai ir pavardės žmonių, pasirašiusių visus būtinuosius dokumentus, kyla dar vienas klausimas: kokia širšė įgėlė vyriausybei, dvaro politologams, liberalkonservatorių rėmėjams, kad jie šaukia ir skundžiasi, jog EK komisijos išaiškinimas dėl yra neteisingas, žeminantis Lietuvą?

Ir kodėl, anot premjerės I. Šimonytės, ieškoti kaltų yra „nekorektiška“? Ar ne ta pati premjerė su bendrapartiečiais, prezidentui G. Nausėdai pradėjus eiti savo pareigas, kiekvienu atveju, kai išsiskirdavo jų nuomonės, ieškojo Prezidento kaltės, o ne sieko bendro sutarimo? Ir pasiekė tiek, kad Prezidentas visą laiką taip stengiasi neiškrypti iš vyriausybės kurso, taip atsargiai, aptakiai, netgi slidžiai išsako savo nuomonę, kad dabar, net ir labai norint kaltę už UR ministro ir jo komandos negrabią, neprofesionalią politiką tranzito į Kaliningradą klausimu suversti Prezidentui, nebėra net už ko nusitverti.

Šiomis dienomis, norint pasijuokti, nebereikia nė Erlicko humoreskų. Pakanka skaityti ir klausytis, kaip valdantieji komentuoja EK komisijos išaiškinimą. Na, juk negalima rimtai priimti visų „mūsiškių“ klykavimų apie kažkokį „pažeminimą“, kai „niekas kitas čia nekalts, mergužėle, tu pati“?

Kiekvienas žmogus, su normaliu vidurinės mokyklos išsilavinimu ir žinantis, kur yra Rusija, o kur – Kaliningradas, negali nesistebėti, kodėl vos tik ėmus aptarinėtį šitą sankcijų paketą, iškart nebuvo prisimintas Kaliningrado eksklavas, nebuvo pateikti išaiškinimai Lietuvai, kaip jai teisingiausia būtų elgtis. Kodėl reikėjo susilaukti skandalo, kurį sukelti Rusijai galimybę suteikė Lietuvos valdžios iki bukumo klusnus pasiryžimas vykdyti kiekvieną ES sankcijų nutarimo raidę, net nepagalvojus apie savo pačios saugumą ir orumą.

O ką visą laiką, kol buvo laukiama išaiškinimų, rašė, kalbėjo vyriausybę aptarnaujanti žiniasklaida, visokių galų ekspertai? Ieškojo geriausio sprendimo, kad Lietuva, o per ją ir ES neprarastų „veido“ prieš Rusiją? O, ne! Lietuviškojo dvaro politologai ir „ekspertai“, pakurstomi pono A. Januškos su vienminčiais, tegalvojo apie tai, kaip pateisinti vienų neprofesionalumą, kitų žioplumą bei norą dar kartelį patampyti Rusijos mešką už visų jautrių vietų – visa tai vadindami Lietuvos orumo išsaugojimu.

„Landsbergis teisino savo veiksmus, teigdamas, kad jie „kyla iš lygiai ten pat – iš transatlantinio ir vertybinio akmens,“ – rašė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. – „Reikia nuoseklumo, jei kritikuojame Rusiją, reikia kritikuoti Kiniją dėl panašių veiksmų. Su tuo negalima ginčytis, bet Lietuva ne tik kritikavo Kiniją, bet, atidarydama taivaniečių atstovybę, Lietuva žengė toliau negu kitos valstybės dėl nepateisinamos tuštybės bei noro parodyti, kad mes drąsesni, doresni, nuosekliau įgyvendiname vertybių politiką, esame lyderiai šiuo klausimu. Šitokiais persistengimais, šia lyderystės siekimo aistra Lietuva siekia įtikinti save ir savo partnerius, kad ji turi reikšmingą geopolitinį vaidmenį, kad ji sėdi prie stalo, kur priimami svarbiausi sprendimai. Bet tikrovė kita, nes esame maža, eilinė ES šalis“.

„Akivaizdu, kad Rusijai pavyko įbauginti Komisiją“, – rašė politologė Dovilė Jakniūnaitė ir patikslino. – „Rusija sėkmingai metė iššūkį mūsų reputacijai“.

Politologė savotiškai teisi. Rusija sėkmingai išnaudojo mūsų diplomatų ir biurokratų žioplumą. Metė iššūkį? Gal būt. Bet – ne „mūsų“, o tik jūsų, tik valdančiųjų reputacijai! Nes Lietuvoje nestinga ir įžvalgių, ir politikos vingrybėse nusimanančių politologų, istorikų, net politikų. Tik „dvaras“ nenori jų nei girdėti, nei išgirsti, jei mato, kad jų nuomonė nesutampa su dvaro. Tada dvaras brėžia ryškią takoskyrą tarp savęs ir visų kitų, kuriuos vadina „fašistais“, „šunauja“ ar, pristigęs poetinės vaizduotės, aploja tiesiog „putinistais“. Ir tik kai prišąla uodegą, kaip vilkas, panorėjęs greit ir pigiai prisižvejoti žuvelių savo, ne mūsų, ne tautos puodams, dvaro ponai prisimena, jog be jų yra dar kažkas, gal tauta, gal rinkėjai, gal piliečiai, ir pradeda kaukti: „Oi, oi, „MŪSŲ“ uodega prišąlo. Gelbėkimės!“

Lakoniškai ir tiksliai situaciją apibendrino teisininkas Ignas Vėgėlė: „Apsiskelbėme apie Europos sankcijas, neišsiaiškinę, kaip tas sankcijas supranta pati Europa. Užsienio reikaluose, kaip ir kitose jautriose srityse, ypač tinka posakis „devynis kart pamatuok, dešimtą – kirpk“. Mes atvirkščiai – pradžioje išoperavom, tada žiūrim, ar gyvens“.

Jei kuris nors iš valdančiųjų dar turi sugebėjimų blaiviai vertinti situaciją, o ne žūt būt stengiasi pateisinti Lietuvos valdančiosios grupuotės neapgalvotus, bet didžiai ambicingus sprendimus, turėtų ne trypti tautinį įžeistų ambicijų klumpakojį aplink dabartinį EK išaiškinimą, o sugrįžti į pradžių pradžią, į tą dieną, kai ES paskelbė savo nutarimą apie sankcijas Rusijos tranzitui. Kai kurie apžvalgininkai ir komentatoriai (ir aš jų tarpe), iškart, jau antrą dieną po to, kai Lietuva sustabdė tranzitą į Kaliningradą, o Rusijos pusė sukėlė didžiausią triukšmą, atkreipėme dėmesį į tai, kad prekių vežimas iš Rusijos į Kaliningradą, patinka tai kam, ar ne, neatitinka tų sąlygų ir tų reikalavimų, kurie, pavyzdžiui, keliami Rusijos tranzitui į Londoną, Kopenhagą ar Keiptauną.

Juk visas tas dienas savaites, kai Lietuva pradėjo vykdyti sankcijas, ir tik kilus skandalui, pasigedo EK išaiškinimo, ginčo esmė ir buvo ta, kaip traktuoti prekių vežimo iš Rusijos į Kaliningradą specifiką: ar akcentuoti, kad pažeidžiama Lietuvos kaip ES šalies politinė nekaltybė, kad sankcionuotos Rusijos prekės žeidžia jos švelnų kūną ir europinę tapatybę, nesvarbu, kur jos vežamos, į užsienio šalį ar į teritoriją, kurią tarptautinė bendruomenė – ir Lietuva jų tarpe! – pripažino esant Rusijos administruojama dalimi, ar visgi atsižvelgti į tai, kad krovinių vežimas į Kaliningradą yra tik vežimas iš Rusijos į Rusiją.

Pats klausimas, reikalaujantis viso labo tik sankcijų patikslinimo, būtų buvęs visai natūralus, jokio pažeminimo nei Lietuvai, nei visai ES, o tiesiog kaip priminimas kai kurių geografinių-geopolitinių niuansų, kurios sankcijų skelbimo įkarštyje nebuvo pastebėtos.

Jei Lietuva būtų turėjusi protingų diplomatų ir biurokratų, jei iškart, kai tik ES paskelbė nutarimą apie sankcijas, tie protingieji (gaila, kad tarp jų neiškilo nė aukšta Prezidento figūra) privalėjo tyliai, EK kabinetuose, neviešinant žiniasklaidai, aptarti Kaliningrado specifiką su atitinkamais Briuselio pareigūnais ir gauti visus išaiškinimus – o jie, neabejoju, iškart, net nelaukiant dabartinės Rusijos isterijos, būtų buvę labai panašūs į tuos, kurie buvo paskelbti liepos 3d. Tokiu atveju iš anksto Lietuva būtų pasiruošusi ir tikrinti, ir sverti, ir kontroliuoti, kad būtų užtikrinta, jog cementas, degtinė ir kitos sankcionuotos prekės – tik Kaliningradui ir niekam daugiau.

Negaliu neprisiminti, kad iškart, pirmuosiuose komentaruose Kaliningrado skandalo tema, nurodžiau, jog Lietuvai klius pareiga užtikrinti, kad iš Rusijos vežamos sankcionuotosios prekės į Kaliningradą tikrai tėra tik Kaliningrado srities poreikiams. Ir jei visi tie pasitarimai, aptarimai, sprendimai būtų atlikti PRIEŠ Lietuvai pradėjus stabdyti sankcionuotas prekes, Rusijai būtų iš rankų išmušti teisiniai argumentai, kuriais ji šantažavo EK, o Europos Sąjunga dabar nebūtų žeminama, kad ji BIJO Putino, kad padarė nuolaidas Rusijai.

Nebrandūs liberalieji politikai, nevykusiai apsimetę „patriotais-valstybininkais“ kūdikiškai „apsidirbo“. Jų gerbėjai ir ginklanešiai trumparegiškai transliuoja jų klaidas į visas puses, laikydami jas kažkokiais ypatingais nuopelnais (vėl vertybinė politika?), o premjerė ir Prezidentas neranda savyje nei politinės valios, nei išminties pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie pražiopsojo galimybę bei būtinybę Lietuvai pademonstruoti, kad ji tikrai yra ne „trečia sesė – kvailutė“, o rimta ir brandi partnerė Europos šalių sąjungoje.

Kai kas šiandien labai piktinasi bet kokiomis užuominomis į bet ką, kas rusiška, bet, deja, mūsų politikos vairininkai pasielgė tiksliai pagal buvusio Rusijos premjero Černomyrdino suformuluotą auksinę taisyklę: „Norėjo, kaip geriau, gavosi, kaip visada“.

Marius Kundrotas. Zirzliai prieš derglius

1
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvelgiant į šiuolaikinį politinį, kultūrinį ir socialinį spektrą mūsų visuomenėje kyla įspūdis, jog tikrieji skirtumai glūdi ne tarp dešinės ir kairės, kaip įprasta manyti, o visai kituose pjūviuose. Vienas jų – pjūvis tarp zirzlių ir derglių, dviejų kol kas vyraujančių stovyklų mūsų krašte.

Zirzliai sudaro absoliučią didžiumą alternatyviosios politikos spektre ir turi svarią atramą parlamentinėje opozicijoje. Tai – žmonės, be perstojo kartojantys, kaip viskas blogai, ir kad rytoj viskas bus dar blogiau.

Nebent ateitų jų valdžia. Kaip matėme iš praėjusių kadencijų, toji valdžia mažai, ką išspręsdavo, nes trūko pozityvių idėjų. Kurti reikia daugiau fantazijos, nei verkšlenti.

Dergliai absoliučiai vyrauja dabartinės parlamentinės pozicijos viršūnėlėse ir jas aptarnaujančio personalo – žurnalistų, visuomenės veikėjų, pop kultūros atstovų – gretose.

Šie žmonės dedasi esą linksmi ir sąmojingi, bet jų sąmojis dažniausiai apsiriboja užuominomis apie antrąjį galą ir maskuoja dar didesnį vidinį pyktį, nei galima įžvelgti zirzlių pusėje. Ši stovykla patenkinta savo padėtimi ir saviškių valdymu, o kartu pasirengusi apdergti kiekvieną galvojantį kitaip.

Kalbant objektyviai tenka pripažinti, kad šiandien Lietuvoje tikrai yra, dėl ko murmėti. Lietuvių gimstamumo rodikliai – prasti, socialinė atskirtis – didžiulė, moralės vertybės smunka.

Valstybė susiduria su iššūkiais tiek iš Rytų imperialistų, tiek iš Vakarų globalistų. Ir tai – tik didžiausios, plika akimi regimos problemos. Daugelis zirzlių visiškai tiksliai įvardija esamybę.

Didysis jų trūkumas – tai, kad įvardijimu viskas ir apsiriboja. Nebent pridėtine verte laikytume gausybę jausmų, kuriais šie žmonės nuspalvina plikus faktus.

Šioje stovykloje garsus riksmas, rauda ar plūdimasis labiau vertinami, nei šalta, argumentuota kalba ir strateginiai siūlymai.

Jei antisistemininkų racionalusis grūdas glūdi esamybės įvardijime, tai sistemininkai pateikia teisingą santykį su esamybe. Jų santykis – optimistinis, savo oponentams jie kiekviena galima proga žeria: jūs jau pralaimėjote. Ir tai – tiesa. Verkšlentojai visada pralaimi.

Žinoma, esant valdžioje ar bent šalia jos optimistu būti lengva. Bet tai tik reiškia, kad esamos padėties oponentams reikia labiau stengtis, formuluojant ir pagal savas galimybes – įgyvendinant alternatyvią strategiją.

Žvelgiant į alternatyvininkų politinius siūlymus spręsti susiklosčiusią padėtį vaizdas – nykus. Daugumos jų moto – duosime visiems pinigų ir Lietuva suklestės.

Deja, šiuo metu sparčiausiai nyksta turtingiausios pasaulio tautos, o gyvybingiausios yra skurstančios ir net badaujančios Trečiojo pasaulio populiacijos.

Sisteminės partijos aplink save buria plačius visuomenininkų, žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės sluoksnius, o antisisteminių pozicijų visuomenininkus ir kultūrininkus galima suskaičiuoti pirštais.

Iš dalies tai irgi priklauso nuo pinigų. Vienai sisteminei partijai tenka dešimt atitinkamų NVO, antisisteminėje stovykloje – vos ne atvirkščiai. Vienos antisisteminės NVO atsiriboja nuo partijų, kitos – priešingai, su jomis tapatinasi tokiu lygiu, kad tampa jų priedais, abiem atvejais tokios NVO mažai naudingos politiniam alternatyviai mąstančių piliečių telkimui į vieną stiprų branduolį.

Tarptautinių fondų šeriami visuomenininkai – tvari parama sistemai. Bet, jei žvelgsime į antisistemą, ten šalia kiekybinių trūkumų itin ryškūs ir kokybiniai. Šiuo metu veikia bent keli antisistemai priskirtini žiniasklaidos kanalai. Ką juose regime?

Dažnu atveju – vis tą patį dejavimą, kaip viskas blogai. O ką daryti, kad būtų gerai, net svajonių dažnai tenka pasigesti, kur jau ten praktiniai veiksmai.

Kai sisteminė žiniasklaida reklamuoja lytinę egzotiką, antisistemininkai galėtų reklamuoti sveikas, stiprias ir gausias šeimas. O ką jie daro? Aprašinėja tą pačią egzotiką, tik su minuso ženklu.

Kai sisteminiai kuria fondus migrantams ir seksualiniams eksperimentuotojams remti, antisisteminiai galėtų kurti atitinkamas struktūras lietuvių socialinei atskirčiai mažinti ar bent jos sukurtoms problemoms spręsti.

Ką jie daro? Tiesiog keikia godžius verslininkus ir jiems atstovaujančią politinę oligarchiją.

Dergliams pavyko sukurti savo sėkmingo žmogaus istoriją. Zirzliai ką nors panašaus sukurti nėra įgalūs. Tam reikalinga esminė, kokybinė transformacija iš zirzlių į vizionierius. Antisistemininkai turėtų rodyti savus sėkmingų žmonių pavyzdžius – kaip žmogus, besivadovaujantis jų pasaulėžiūra, pasiekė sėkmę.

O kartu – savo pavyzdžiu spręsti tas problemas, apie kurias kalba. Savitarpio šalpos fondai kadaise subrandino didelę dalį inteligentijos sąjūdžio, prikėlusio tautą naujam gyvenimui ir savai valstybei.

O šiandien antisistemininkas, susidūręs su skurdu ar sistemos persekiojimais, dažniausiai lieka vienas.

Lietuva prisikels tik vienu atveju – jei tarp zirzlių ir derglių išaugs trečias visuomenės segmentas – dori, drąsūs, išmintingi, kūrybingi ir optimistiškai mąstantys žmonės, tikri vizionieriai, derinantys mintį ir veiksmą.

Vienam žmogui sunku suderinti mąstytojo ir veikėjo vaidmenis, tačiau tam yra komanda.

Vizionieriaus kelias nėra lengvas, tačiau jis – vienintelis perspektyvus kelias į permainas.

Tad belieka palinkėti visiems jų trokštantiems nusišluostyti ašaras ir pasveikinti tekančią Saulę.

Autorius yra politologas

Edvardas Čiuldė. R. Valatka skelbia, kad Lietuvos ateitis yra visuotinė šalies homoseksualizacija

1

Kažkada kažkoks Vladimiras Leninas rašė, kad komunizmas yra tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija, savo ruožtu mūsų laikų trubadūras, toks Rimvydas Valatka radijo laidoje atviru tekstu klausytojams leido suprasti, jog Lietuvos ateitis neatskiriamai yra susijusi su visuotine šalies homoseksualizacija.

Tačiau ir mes, šiandienos Lietuvos gyventojai, pernelyg nenutolome nuo elektrifikacijos kaip pažangos rodiklio supratimo, visuomeninio tiekėjo pakeitimą privačiu tiekėju ir prasidėjusį ta proga elektros kainų šuolį traktuodami kaip pažangesnę gyventojų aprūpinimo elektros energija formą. Sakoma, kad tokia elektrifikacijos forma yra pažangesnė už buvusiąją, tačiau, kaip drauge galima spręsti iš pranešimų radijuje, šalies homoseksualizacija yra dar pažangesnė žmonių bendrabūvio forma nei patobulintos modifikacijos elektrifikacija.

Žmonės, kurie nesupranta homoseksualizacijos kaip pagrindinės ateities gairės ir svarbiausios pažangos formos, R.Valatkos yra vadinami atsilikėliais, užstrigusiais praeityje žmonėmis, vingių jonais.

Stebina, kaip paprastai, daug nekvaršindami galvos, iš esmės pagal seniai žinomą proletkulto pavyzdį valatkos supranta pažangos sąvokos turinį ir prasmę, ar ne?

Pirmosios kartos pažangiečiai, Rusijos bolševikai su ne mažesniu užsidegimu siekė ištraukti žmones iš ausų iš praeities, žudydami ir tremdami juos kaip liaudies priešus arba geriausiu atveju kišdami tokius nesusipratėlius į psichiatrines ligonines, antrosios kartos pažangiečiai, a la Valatka bei gausus mūsų dienų homjaunuolių būrys dar kol kas to nedaro (tarsi) dėl įsivyravusių laiko madų, bet jau po truputį griežtina savo retoriką, didina pagiežos apsukas, pradėdami reikalauti prievartiniu būdu susidoroti su kitaminčiais, t. y. kenkėjais ateities reikalui, taip pat su visais vingių jonais, nesuprantančiais homoseksualizacijos progresyvumo potencialo ir kitokių tobulos pažangos, pagal naujos konfigūracijos pažangiečių įsivaizdavimą, gėrybių. Kaip atrodo, ne už kalnų tas metas, kai antrosios kartos pažangiečiai perims visą savo protagonistų veiklos, susidorojant su kitaminčiais, arsenalą, tačiau drauge nenoriu pernelyg nudžiuginti tų homjaunuolių, – taip atsitiktų, jeigu mes nepakrutintume nė piršto, ginant Vakarų civilizacijos pamatines vertybes.

Nieko nuostabaus, kad R.Valatka vingių jonų jonu vadina Gitaną Nausėdą. Vis dėl to, ar G. Nausėdai, ieškančiam trečio kelio, balansuojančiam ant keteros viršūnės, toks titulavimas nebus pernelyg didelės garbės suteikimas?

Čia nesiginčysiu dėl to – tobulas ar netobulas prezidentas yra G. Nausėda, tačiau net ir Landsbergio išjodinėtam arkliu nėra jokia paslaptis, kad vadinamųjų pažangiečių pagiežos pliūpsnį Lietuvos prezidentas užsitraukė ant savo galvos dėl to, jog nestoja pageidaujama homjaunimo legionui poza. Žinia, tokia poza jaunimo žargone yra vadinama rakam.

Sakykime tiesiai, apie pažangą mūsų dienų pažangiečiai kol kas supranta tik kaip kiaulės apie debesis. Todėl patarkime jiems pirmiausiai įsigilinti į senovės Graikijoje atsivėrusias diskusija tarp sofistų ir Sokrato, kas leistų įsitikintų, kad dabartinių pažangiečių keliami drastiški reikalavimai, o ypač bandomos įpiršti korekcijos bendrojo lavinimo mokyklos lytinio švietimo politikoje numato sugrįžimą į ikisokratinę antiką su čia toleruojama pasibaisėtina lytinių iškrypimų praktika, – Sokratas buvo pirmasis, kuris nedviprasmiškai pasisakė prieš tokią toleranciją, o jo mokinys Platonas tokią praktiką pavadino sugyvulėjimu.

Ta proga pastebėsiu, kas sofistai gali laimėti tik laikinai, o Vakarų kultūros prigimtinis kodas lemia, kad mes visados sugrįžtame prie Sokrato įkūnyto filosofinės refleksijos ir gyvenimo pavyzdžio kaip tikrosios pažangos rodiklio.

Ką tik sakiau, kad stebiuosi neatsistebėdamas dėl mūsų dienų pažangiečių retorikoje įsivyravusio pažangos sampratos vulgarizacijos lygio, – tai tikrai yra neįtikėtinas dalykas! Tačiau iš tiesų jokios sampratos čia nėra, – jeigu pirmosios kartos pažangiečiai disponavo šiokia tokia marksizmo-leninizmo teorija, tai antrosios kartos, t. y. mūsų dienų pažangiečiai jau nesivargina dėl jokio teorinio pasirinkimų įprasminimų, savo veiklos gaires apibrėždami pagal vulgariosios konjunktūros ir gyvuliško prisitaikymo principus.

Kad ir kaip žiūrėtum, R. Valatka yra vienas iš tokio tobulo prisitaikymo pavyzdžių, savo veikloje numatydamas dvi pažangos kryptis ar gaires.

Pirmoji valatkiškoji kryptis – tai bandymas suniekinti lietuvių tautą, pažangos švyturiu tituluojant Izraelį. Dievas mato, nesu prieš Izraelį, tačiau man gėda prieš Izraelį ir žydų tautą, kai stengiamasi įsiteikti taip tiesmukiškai, bandant sulįsti į užpakalį. Toks modelis, kai stengiamasi įsiteikti kitai tautai, niekinant savo tautą, niekados nesuveiks tautų bendradarbiavimo labui, nors galbūt leidžia užsitikrinti krūvą konjunktūros taškų nešvankiai gudraujančios sąmonė individui.

Kita kryptis yra ne mažiau drastiškas bandymas įlįsti į užpakalį homoseksualams, sulįsti ten be likučio, su visa savo siela, homoseksualizacijos įtvirtinimą išpažįstant kaip pažangios ateities, įveikusios tamsią praeitį, užduotį.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis užsiangažavimas aptariamu atveju įgyja tokią kraštutinę ribą, jog pernelyg nesutirštinsime spalvų mūsų dienų pažangizmą pavadindami naujos atmainos prostitucijos subkultūra.

Man iš tiesų labai gaila, nepaprastai gaila R. Valatkos, kažkada teisėtai vadinto legendiniu redaktoriumi ir žurnalistu, dabar – jau pasenėjusio ir pažangizmo vardan negrabiai išsidažiusio visomis prostitucijos spalvomis…

Audrius Bačiulis. Klaudijus Maniokas rašo: liūdna ir apgailėtina matyti didelę dalį taip apsikvailinusio Lietuvos elito

Klaudijus Maniokas rašo: „Europos Komisija išaiškino tranzito į Kaliningradą tvarką. Geras išaiškinimas, ir ne pirmas, ir nuosekliai apie tai, kad iš esmės tranzitas leidžiamas, ir kad Lietuvos vyriausybė neteisingai interpretavo reglamentą, ir pati sukūrė problemą bei sukėlė nereikalingą įtampą.

Tiesa, ne visos faktinės aplinkybės aiškios, kaip ir klausimas kas priėmė žinomai neteisingus sprendimus. Todėl interpeliacija Užsienio reikalų ministrui būtų naudinga. Pavyzdžiui, taip ir liko nepaviešintas vadinamasis neva pirminis Komisijos išaiškinimas, kuris po to neva tai pasikeitė. Paviešinkit tą pirminį išaiškinimą! Gal bus mažiau spekuliacijų apie Komisijos nenuoseklumą.

O šiaip tai liūdna ir apgailėtina matyti didelę dalį taip apsikvailinusio Lietuvos elito. Kaip sakė vienas bičiulis, kaip ir protingi žmonės, bet kai susirenka krūvoj pradeda šnekėti nesąmones.

Visa šita Kaliningrado tranzito istorija yra pačių pripūstas muilo burbulas, šūvis sau į koją.

Tos aimanos apie įteisintus koridorius ir grįžimus į Rusijos zoną (čia sako geopolitika – kas nežino, tai toks mokslas artimas astrologijai, tik viską lemia ne žvaigždės, o geografinė padėtis).

Lyg nebūtų anksčiau važiavę tranzito traukiniai. Lyg kas būtų pakeitę kokią nors tvarką. Ir čia ne vien savo isteriška politika pagarsėjęs užsienio reikalų ministras ar po ilgos tremties į politiką norintis grįžti signataras, čia daugybė rimtų žurnalistų, teisininkų, akademikų.

Tas desperatiškas noras eskaluoti situaciją manant kad taip padėsim Ukrainai.

Nors tuo tik tolstam nuo visų savo pagrindinių sąjungininkų. Ir bus sunku grąžinti džiną į butelį, jau pabudo visi signatarai ir kiti zombiai, tuoj apjuos Kaliningradą tautinėmis juostomis ir gulsis po traukiniais.”

Klaudijus Maniokas

Vidas Rachlevičius. Vėl pradedama eskaluoti Covido tema

1

Įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, vėl pradedama eskaluoti Covido tema, nes kai kas neteko darbo, išdžiūvo dosnaus finansavimo srautai, sumažėjo įvairaus plauko ekspertų žinomumas, reikia save vėl kažkaip pateikti.

Pavyzdžiui, italai vėl durniuoja su kaukėmis ir net respiratoriais. O tuo metu Britanijoje…

Aplink girdžiu, kad pastaruoju metu tai vienas, tai kitas pažįstamas persirgo. Normalus gripas, kai kas kelias dienas sirgo lengvesne, kai kas sunkesne forma.

Persirgo, pasveiko ir atgal į normalų gyvenimą. Tačiau yra gudrauodegių, kuriems visai patiko tinginystė ir galimybė čiulpti iš valstybės pinigus.

Vienam susirgus, dabar jau vėl visa šeima pageidauja izoliuotis ir, aišku, kad už tai būtų mokama.

Persirgus suaugusiems ar vaikams, jokie testai ar apribojimai netaikomi ir neprivalomi, tai traktuojamas kaip paprastas negalavimas – pasveikai ir kitą dieną grįžti į darbą.