„Kultūros barai” paskutiniame numeryje rubrikoje „Praeities dabartis” paskelbė mano ilgą straipsnį „Politinės lyderystės drama. Lietuvos nepriklausomybės žlugimas ir kova už laisvę”. Straipsnis per didelis skelbti FB – ištisi 20 KB puslapių. Čia įkeliu tik paskutines kelias straipsnio pastraipas, bet iš jų bus aišku kokia problematika čia nagrinėjama.
Rubrika „Praeities dabartis” – ne atsitiktinė. Istorija iš tiesų daug ko moko, bet aksioma, kad „iš istorijos nesimokoma” – irgi galioja. Lietuvių politinį veikimą lyg koks prakeiksmas amžinai lydi nepajėgumas rasti konsensusą ne tik su oponentais, bet dažnai ir su partneriais ar net bendraminčiais. Pirštais nebadysiu, į pavyzdžius nerodysiu. Jų gana pažvelgus vien į pastarųjų trijų dešimtmečių patirtį.
Šiame straipsnyje kalbama apie ankstesnius laikus, tačiau tos pačios mūsų stiprybės ir silpnybės, smelkiančios dažnai neskaidrią konkurenciją dėl politinės lyderystės, nelyginant Lozorius iš kapo, kaskart prisikelia…
* * * POLITINĖS LYDERYSTĖS DRAMA Lietuvos nepriklausomybės žlugimas ir kova už laisvę
<…>
J. Lukšai sugrįžus Lietuvon 1950 m. spalį, ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis dėl masinių trėmimų, kolektyvizacijos, išdavysčių ir nuožmaus MGB persekiojimu jau buvo gerokai susilpnintas, susižinojimas tarp partizanų apygardų smarkiai apsunkintas. Tad ir susipažinimas su Baden Badeno dokumentais bei susitarimų ratifikavimas užtruko. Jonas Žemaitis-Vytautas laiške Adolfui Ramanauskui-Vanagui nurodo, kad LLKS Tarybos nutarimo, kuriuo buvo patvirtinti Baden Badeno susitarimai, data „tenka laikyti [19]51.06.03, kada pasisakė paskutinieji trys Tarybos nariai“. Vadinasi, tai atsitiko praėjus net trejiems metams po įvykio, kai sąlygos tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose buvo jau kitos.
Kitos jos buvo ir jau VLIK’e. Politinės intrigos nesiliovė pašalinus BDPS U[žsienio] D[elegatūrą] ir nužeminus Diplomatinę tarnybą, tačiau VLIK’ui taip ir netapus „seimu tremtyje“, o jo Vykdomajai tarybai – „egziline vyriausybe“. Dėl politinės makiavelikos, į kurią buvo įsivėlę net ir krikščionys demokratai, 1952 m. vasarą iš Vykdomosios tarybos buvo pašalintas ir Lietuvių fronto atstovas J. Brazaitis, kuris asmeniškai J. Lukšos buvo įgaliotas atstovauti Vakaruose Lietuvos partizanų sąjūdį.
„Mūsų pareiškimas konstatuoja keturias žymes, kurios būdingos dabartiniam VLIK’ui, – spaudai sakė iš VLIK’o pasitraukusių dviejų organizacijų – Lietuvių fronto ir Vienybės sąjūdžio – atstovai Zenonas Ivinskis ir Leonas Prapuolenis: „(a) netekimas ryšio su Laikinąja Lietuvos vyriausybe; (b) netekimas ryšio su krašto rezistencijos įgaliotiniais užsienyje; (c) išvirtimas į grynai politinę instituciją, netenkant rezistencinio charakterio; (d) nusilenkimas nemoraliems politinės kovos metodams.“
Praėjus dešimtmečiui po pašalinimo iš VLIK’o, J. Brazaitis prisiminė Lietuvių fronto koalicijos partnerių VLIK’e – krikščionių demokratų ir M. Krupavičiaus – politinės raiškos pobūdį: „Nekeliu klausimo dėl prelato patriotizmo. Bet manau, kad kiekvienas amžius turi savas patriotizmui reikšti formas. Prelato formos, mano įsitikinimu, nėra šio amžiaus formos. <…> Prelato patriotizmas yra deklaracinis, negatyvinis ir anoniminis. Deklaracija apie tėvynės meilę yra tiek pat efektinga kaip senas jo skelbimas per Voicą, kad mūsų pulkai su pakeltom vėliavom eis vaduoti ten esančių… Tai frazeologija, poza. <…> Prieš tokį perkūnijų laidymą aš statyčiau aukščiau tylų mokytojo darbelį šeštadieninėje mokykloje. <…> Ir jeigu bičiuliai turėtų dar tiek energijos, tai aš jau siūlyčiau jiems bazuotis ne praeities mohikanais, bet dabarties jaunaisiais žmonėm.
O prelatas vis tiek liks apsuptas tų, kurie moka jam pataikauti, bet kurie yra bezdarnosti – iš tos rutinos jis neišsilaisvins. <…> Pastabos skirtos ne „spaudai“. Savo išvadom „įrodomosios medžiagos“ neskelbiu. Tai būtų ir nenaudinga, ir tam nėra laiko. Vieną vakarą, kai peržiūrėjau iš VLIKʼo laikų visokius raštpalaikius, norėjau visą archyvą sudeginti, nes tai dokumentai, kurie rodo, koki buvom naivūs, įsivaizdavę, kad „Lietuvą vaduojam“. O tai buvo žaidimas. Žaidžia vaikai, žaidžia seniai…“
Neproporcingai didelį lietuvių tarpusavio susipriešinimą ir ideologinį antagonizmą pastebėjo ir Vakarų žvalgybos, prisidėjusios prie J. Lukšos, J. Būtėno ir kitų laisvės kovotų parengimo bei permetimo į Lietuvą. Reikšmingos yra amerikiečių ir britų žvalgybų jungtinio tyrimo dėl operacijų Lietuvoje saugumo padarytos įžvalgos.
Britų atstovas manė, jog „tereikia labai nedidelio išorės poveikio sukelti vaidų liepsnas tarp lietuvių emigrantų organizacijų“, tuo metu pareigūnas, išvadai iš esmės pritardamas, darė išlygą, pridurdamas: „rusai yra ypač suinteresuoti perimti pogrindžio tinklo kontrolę ne tik dėl to, kad pagilintų nesutarimus tarp konkuruojančių lietuvių grupių, bet ir tam, kad išsiaiškintų operatyvinius Vakarų planus bei išprovokuotų informacijos atskleidimą apie galbūt egzistuojančius lygiagrečius [operacijų] tinklus vietoje.“
Toliau britai pastebi, kad „nauda, kurią MGB galėjo gauti perėmusi savo kontrolėn Deksnį ir jo grupę, buvo apgaulės politikos vykdymas, siekiant toliau skaldyti lietuvių pasipriešinimo pajėgas ir skatinti vidinę priešpriešą tarp įvairių šio sąjūdžio dalių.“ Amerikiečiai priduria: „Gudri sovietų propaganda, kaip žinoma, vienija [žodžiais] ir skaldo [veiksmais]; bet ji niekada nedaro to atvirai. <…> Tenka labai apgailestauti, kad į šias vietos operacijas įsiterpė emigracijos grupių politiniai nesutarimai, nes būtent tai turėjo tendenciją užtamsinti problemą, bendromis [CIA ir SIS] pajėgomis tiriant [operacijų] saugumo padėtį.“
Ir abi žvalgybos daro bendrą išvadą: „Tiek CIA, tiek SIS atstovai stengėsi išlikti visiškai objektyvūs atžvilgiu nuopelnų įvairių grupių ir asmenų, įsitraukusių į šiuos nesutarimus, tačiau abiem tarnyboms rekomenduojama ateityje suvienyti pastangas, kad operatyvinės veiklos detalės emigrantinėms organizacijoms būtų visiška paslaptis.“
Menotyrininkas ir literatūros kritikas Jonas Grinius (1902–1980), J. Brazaičio artimas draugas, trumpą laiką – ir bendradarbis VLIK’e, jau amžiaus saulėlydyje paragino jį užrašyti gyvenimo patyrimus. Pastarasis į tai atsakė: „Tavo sugestijos, ir norėdamas, negalėčiau įvykdyti – rašyti atsiminimus. Jau per vėlai. O svarbiausia – ir nenoriu. Kai anksčiau mane ragino rašyti, peržiūrėjau visokios vlikinės ir nevlikinės veiklos pas mane likusią dokumentaciją, ir ji galutinai apsprendė nė eilutės nerašyti. Kam palikti dokumentus, kad buvom suaugę žmonės, o neparodėm valstybinio subrendimo. Juk visa ta veikla nuo pat Kauno ir Viurzburgo laikų ėjo ne už Lietuvos laisvę (nors tuo buvo dengiama), bet už valdžią, kurią turėsim Lietuvoje. Kiek nenusimanymo, kiek nereikalingos kovos, įtarinėjimo, vienas kito juodinimo. Tikrai per trumpai gyvenom nepriklausomą gyvenimą ir neišmokom valstybinės išminties.“
„Kultūros barai”, 2022 Nr. 6/7, p. 71-90.
P. S. Nuoroda į visą tekstą žurnale – pirmame komentare.
Kadaise kūrėm su kolegom vieną laidą. Tai buvo bulvarinė laida iš serijos „Kas kur kada su kuo ką veikė?“ ir vadinosi „Ką žmonės pasakys“. Tas „Ką žmonės pasakys“ reiškė, kad lietuvių nacionalinė ypatybė ir gyvenimo prasmė neretai yra noras būti, gyventi, mąstyti, atostogauti, leisti pinigus ir politikuoti kaip visi bei persekioti tuos, kurie drįsta elgtis laisvai ir mąstyti savo galva.
Mano bičiulė Nijolė Degutienė, tikra vibracijų specialistė ir net matuotoja, atskleidė man paslaptį, kurią sužinojo iš amerikiečių psichiatro, žmogaus sąmonės tyrinėtojo dr. Davido R. Hawkinso, tiriančio žmonių vibracijas. Apie 80 procentų Lietuvos žmonių, kaip ji nustatė, vibracijos siekia vos 200, kai, sakykim, etalonas ir matas, pagal kurį matuojamas laisvo ir net nušvitusio žmogaus vibracijos, tokių kaip Kristus, Krišna ar Buda, siekia net 1000.
Taigi, anot šio psichiatro, žemų vibracijų žmonės yra pirmiausia kamuojami nuodėmių, nelaisvi, nori viską gauti už dyką, labai nori būti kaip visi ir ypač stengiasi kitiems pareguliuoti gyvenimą, net kai neturi tam nei teisės, nei kompetencijos, nei leidimo.
Galite tomis teorijomis netikėti, bet stebėdama savo aplinką ir viešąją erdvę matau, kad ši teorija nėra tušti žodžiai. Ar pastebėjote, kiek daug aplink mus tokių, kurie žino, kaip gyventi kitiems, kaip žaisti krepšinį, kaip elgtis pandemijos metu ir net su kuo kam draugauti ar gyventi? Žinodami šias masių valdymo ypatybes, prekybininkai mums kiša gyvenimo madingus būdo modelius, prekes, net šuniukų mados užeina, nes dauguma nori būti kaip visi ar bent neišsiskirti.
Garsenybės ypač kenčia nuo tų žemų vibracijų žmonių atakų, nes šie jaučia pareigą po kiekvienu sekamos žvaigždės postu parašyti savo nuomonę, patarti ar pareguliuoti gyvenimą, išsakyti kritiką. Tai vyksta su politikais, sportininkais ir kitomis įžymybėmis.
Tas pats ir tarp artimų žmonėmis, kurie žino, kada kam tuoktis, gimdyti vaikus ar skirtis. Juk Petras iš Kelmės geriau žino, kaip reikia rengtis Ingai Stumbrienei, o Marytė iš Londono neprašoma patars, kaip auklėti vaiką Agnei Jagelavičiūtei ir primins tas dešimt dienų Nidoje, nors pati gal skęsta svaigaluose iki kaklo.
Taip žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose; pradėjome net persekioti vieni kitus, ar tinkamai laikomės karantino nurodymų, nes juk turim visi būti vienodi. Tada sekė skiepų eilė, vėl reikėjo būti kaip visi, nes tik taip galim įveikti pandemiją, sakė tie manipuliatoriai, o didžioji dalis žmonių tikėjo tomis teorijomis ir klusniai skiepijosi, nes kaipgi netikėsi, jeigu jomis tiki ir kaimynas, ir per televiziją taip sako.
žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose.
Dabar atėjo dar baisesnis etapas – visi turi vienodai mąstyti ir elgtis karo Ukrainoje metu. Priimti į namus ukrainiečius, nors gal nėra tam nei noro, nei sąlygų, ir šiaip vyras, pavyzdžiui, mergišius ir panašu, kad gali nubėgti paskui tą gražuolę ukrainietę į kitą kambarį pavartyti „Kamasutros“.
Visi privalo vienodai nekęsti Rusijos ar Putino su visais puškinais ir gagarinais priešaky, aukoti pinigus ir paskutinius marškinius, dėtis vienodas feisbuko vėliavėles; visi turi pasmerkti kitokius, drįstančius to nedaryti ar turėti savo nuomonę, nebeiti į mėgstamų atlikėjų koncertus, gal net sudeginti kompaktinius diskus, nes „nu taip liepė Valinskas“, o juk jis „negali būti neteisus“ – visgi „Auksinį protą” su Tapinu veda, turbūt labai protingi ir vertybiškai teisingi abu, jeigu juos televizorius, ir dar nacionalinis, rodo, ane?
Ir taip toliau, ir panašiai.
Ir aš pabėgau iš tokios Lietuvos, pasakysiu jums atvirai. Antras mėnuo sėdžiu Graikijoje, dirbu čia, skalauju jūroje protą, dvasią ir kūną, džiaugiuosi gyvenimu, draugiškais žmonėmis ir laisve bei planuoju likti čia ilgam. Kiek įmanoma ilgiau, jeigu tik Dievulis leis.
Jaučiu, kaip Lietuvoje tapo nuodinga ir net baisu gyventi, kaip nukvako žmonės ir kokie jie tapo ne tik buki, bet ir pikti. Mane išmetė iš feisbuko draugų pavasarį netgi tie, su kuriais jaunystėje gerdavome pigų vyną ant Vilnelės kranto ir dalinomės paskutiniu grikių šaukštu bendrabutyje.
Nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą. Išmetė iš draugų, užblokavo, nes buvo tokia komanda iš valdžios – persekioti ir blokuoti tuos, kas ėjo į šeimų maršus ar rašė tekstus „Respublikai“. Nes nu mes kaip ir vatnikai, išdavikai ir šiaip kaka lialia, ridiskos ir neteisingi liaudies priešai. Nemylim Lietuvos ir Landsbergio, o po lova slepiam žurnalą „Tarybinė moteris“ su melžėja ant viršelio bei rinkinį Lenino raštų.
Tiesa, gal tie mano draugai nežinojo, kad sisteminiai ir vertybiškai teisingi leidiniai mano paslaugų tiesiog nebeėmė – juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų, todėl raganų medžioklė pasiekė tokį lygį, kai priešai jau atvirai juokauja, na, sakykim, juokauja, apie nukapotas galvas.
juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų.
Taigi, dabar aš klausiu. Kiek dar žmonės tikės, kad reikia gyventi ir mąstyti kaip visi? Elgtis pagal komandą? Juk nei pandemiją įveikė karantinai ir skiepai, nei dar vienas paaukotas euras ar bairaktaras nepribaigė Putino režimo. Net sankcijos neveikia taip, kaip buvo tikėtasi – tai pripažįsta ir politiniai apžvalgininkai.
Kokios sankcijos gali veikti sovietmetį ir karą mačiusius žmones, jūs man pasakykit? Kas gali pagąsdinti rusus ar netgi mus? Ar jus labai išgąsdintų šiandien, jei nebeliktų makdonaldo ar kokakolos? Manęs tai ne – sumuštinių su batonu visada buvo net Tarybų Lietuvoj, o limonadas „Buratinas” yra ne tik skanus, bet ir sveikesnis buvo, įtariu.
Taigi, ar vis dar kvailinami žmonės atsipeikės, kaip manote? Ar supras, kad vienintelis matas, apsprendžiantis žmogaus vertę, yra jo sąžinė ir atsakomybė prieš Dievą? Ne kaimyną, ne bendradarbį ir ne Valinską?
Labai tikiuosi ir smalsiai stebiu, kur nuplauks šitas laivas kiaurais šonais, pilnas įtūžusių keleivių, mėtančių vienas kitą per bortą, nors skylės laive jau didesnės už Titaniką pražudžiusio ledkalnio. Ir kur tas laivas plaukia, gal žinote?
Vokietijos vidaus reikalų ministrės buvo pareikalauta reaguoti į augantį smurtą tarp užsienio tautybių gaujų atviruose plaukimo kompleksuose visoje Vokietijoje.
Viešieji baseinai Vokietijoje gali ateityje tikėtis, kad juose bus daugiau policininkų, galimai įskaitant ir policininkus, apsirengusius maudymosi kostiumais, kad šie padėtų įveikti rūpestį keliantį augantį migrantų smurtą.
Interviu Vokiečių laikraščiui Bild šalies Federalinė Vidaus reikalų ministrė Nancy Faesar pažadėjo išspręsti augančią problemą po to, kai vaizdo įrašuose buvo užfiksuotos, o vėliau greitai pasklido socialinėje žiniasklaidoje daugelio žmonių dėmesio sulaukusios masinės gaujų muštynės, kuriose vyravo užsienio tautybių asmenys.
Vieno iš tokių incidentų atvirame baseine Berlyne metu matome apsaugos personalą, besistengiantį atstatyti tvarką prasidėjus susidūrimu tarp maždaug 100 užsienio tautybės smenų, kurio metu keturi žmonės buvo sužeisti, o apsaugos darbuotojas – paguldytas į ligoninę.
Smurtas atviruose baseinų kompleksuose paplito taip plačiai, kad Vokietijos plaukimo čempionų federalinės asociacijos prezidentas Peter Harzheim praėjusį mėnesį pasakė laikraščiui Bild, kad jis daugiau neskatins šeimų lankytis šiose vietose. Jis pasakė naujienų tarnyboms, kad „elgtųsi neatsakingai“, jei ateitų į atvirą baseiną su savo trimis anūkais.
Kai kurios socialinės žiniasklaidos priemonės klausė, kodėl Vokietijai reikia vis daugiau policininkų baseinuose, kurie tradiciškai būdavo ramios vietos.
„Kodėl jums nereikėjo policijos baseinuose prieš 15-25 metus? Gal mums derėtų pripažinti praeities klaidas? Tam turėtų būti priežastis! Kažkas yra negerai, jei negalite išleisti žmonos ir vaikų vienų į baseiną“, – rašė Tviteryje Stephan Brock.
Kaip anksčiau pranešė Remix News, smurtas, kurio priežastis yra migrantai, plačiai išplitęs Vokietijos baseinuose, pastebimai apima ir daugelį seksualinių užpuolimų.
Tačiau, nežiūrint jau buvusio didelio policininkų skaičiaus Vokietijos baseinuose, šiuo metu šalies Vidaus reikalų ministrė siūlo policininkus, apsirengusius maudymosi kostiumais, sustatytus aplink baseinus.
„Man svarbu, kad būtų įgyvendinta įstatymuose numatyta tvarka, kad vietoje būtų pakankamai personalo ir panašūs dalykai neįvyktų,“ – Faeser tvirtino laikraščiui Bild, siūlydama, jog dabarties galimybė yra policijos pareigūnai su maudymosi kelnaitėmis, stovintys sargyboje ant baseino krašto.
„Šeimos ir jaunimas turi galėti eiti į baseinus visai nesijaudindami,“ – pridūrė Faeser.
Fasaer buvo kritikuojama už jos neslepiamą dėmesio sutelkimąį dešinojo sparno ekstremizmą, ignoruojant migrantų nusikaltimus ir kairiojo ekstremizmo atvejus, nežiūrint didesnės smurto grėsmės iš kairiojo sparno ekstremistų pusės.
Kaip tik šiandien Remix News pranešė, kad užsieniečiai atsakingi už pusę netyčinių nužudymų ir 39 % kaltinimų tyčinėmis žmogžudystėmis, nors jie tesudaro tik nedidelę Vokietijos gyventojų dalį.
Lietuva yra unikalus kraštas, nes vienu metu jame vyksta įvairūs tarpusavyje visiškai nesuderinami ir sveiku bei racionaliu protu nepaaiškinami dalykai. Būdamas visiškai nepriklausomas stebėtojas, sudėliosiu bent fragmentišką dėlionę ir parodysiu, kaip Lietuva atrodo iš šalies, kokie yra žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumai.
Dauguma žmonių man labai primena prieškario ar karo metų emigracijos bangos Amerikos lietuvius. Kai buvau jaunas žurnalistas, 1986-ais ar 1987-ais metais vykau į Palangą kartu su pirmąja Amerikos lietuvių grupe, kuriai buvo leista išvažiuoti už Vilniaus ribų. Tai buvo romantiškuose jausmuose paskendę žmonės, kurie dėl objektyvių priežasčių mylėjo Lietuvą nuotoliniu būdu.
Iki šiol primenu, kokį įspūdį jiems darė kiekvienas atsiveriantis peizažas, kai autobusas važiavo iš Vilniaus į Palangą, kai kažkas sušuko „Dubysa!” Vienų akyse pasirodė ašaros, kiti uždainavo. Gintarinė Baltija, Birutės kalnas ir daug kitų jausmų protrūkių. Po to jie sugrįžo į namus ir užsiėmė savais reikalais, liko tik prisiminimai, lininės staltiesės ir gintaro gabalai. Po 1990-ųjų sugrįžimo į Lietuvą bangos nebuvo, kita vertus, niekas jų čia labai ir nelaukė.
Lygiai taip pat dabar elgiasi ir didžioji dauguma Lietuvos žmonių. Vežasi Trispalvę į atokiausius kraštus tam, kad nusifotografuotų, įdėtų nuotrauką į socialinį tinklą ir visiems pademonstruotų savo patriotizmą. Prieš ir per Mindaugines FB dūsta nuo meilės Lietuvai protrūkių, minios gieda himną, o po to išaušta kita diena, baigiasi ilgasis savaitgalis ir viskas vėl stoja į senas vėžes.
Be to, valdžia save vis dažniau sutapatina su valstybe. Taip valstybę suvokia ir daug Lietuvos žmonių, kurie yra visiški politiniai beraščiai, o tuo pačiu ir beteisiai. Daugumai lietuvių valstybė yra LDK istorija ir mitai, spalvotų simbolių rinkinys bei keli besikartojantys ritualai, tuo tarpu valstybės esmė yra tam tikroje teritorijoje politiškai organizuota žmonių bendruomenė. Jos nebuvo, nėra ir jokių prošvaisčių, kad bus. Tai lemia patį blogiausią dalyką – žmonės nekontroliuoja savo išrinktos valdžios, o tai reiškia, kad jie nenori, bijo arba nemoka pareikalauti atsakomybės nei už dabartį, nei už ateitį.
Lietuviško mąstymo ir elgsenos ypatumas tas, kad meilė savo valstybei yra tik proginė deklaracija, savotiška visuomeninio elgesio privalomosios programos dalis, kuri dažniausiai neturi nieko bendro su kasdiene sąžininga pilietine pozicija, tikru rūpesčiu savo valstybe, kuris pasireiškia realiais darbais jos labui.
Valstybės suvokimas tapo ir beprecedenčio visuomenės susipriešinimo priežastimi. Valdžia, aiškindama savo nevykusius sprendimus arba teisindama juos, manipuliuoja „valstybės interesais“, nes jai valstybė taip pat tik miražas patalpintas į ekselinę lentelę, o ne realūs joje gyvenantys žmonės.
Be to, valdžia save vis dažniau sutapatina su valstybe. Taip valstybę suvokia ir daug Lietuvos žmonių, kurie yra visiški politiniai beraščiai, o tuo pačiu ir beteisiai. Daugumai lietuvių valstybė yra LDK istorija ir mitai, spalvotų simbolių rinkinys bei keli besikartojantys ritualai, tuo tarpu valstybės esmė yra tam tikroje teritorijoje politiškai organizuota žmonių bendruomenė. Jos nebuvo, nėra ir jokių prošvaisčių, kad bus.
Tai lemia patį blogiausią dalyką – žmonės nekontroliuoja savo išrinktos valdžios, o tai reiškia, kad jie nenori, bijo arba nemoka pareikalauti atsakomybės nei už dabartį, nei už ateitį. Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių Lietuva tapo garsiai svaičiojančia, tik iš inercijos važiuojančia ir sparčiai degraduojančia šalimi, gūdžiu Europos užkampiu, kuriame niekas nevyksta. Pasauliui jis įdomus tik vienu aspektu – kaip galimas Rusijos agresijos taikinys.
O dabar glaustai sugrupuosiu kai kuriuos „pasiekimus“, kurie formuoja bendrą šalies paveikslą. Pradėkime nuo paprastesnių dalykų. Politinių nebrendylų partijai, kuri yra valdančiosios koalicijos dalis, atstovaujantis meras visų akyse prievartauja ir taip jau apleistą sostinę. Visiškas neįgalumas ir nesugebėjimas tvarkytis mieste dangstomas „tvaraus šienavimo strategija“. Net miesto centras tapo šabakštynu, erkės dėkoja merui. O juk net kelių šimtų žmonių akcija su užvestomis žoliapjovėmis po merijos langais būtų gera pradžia, bet miestiečiai yra tik pasyvūs stebėtojai, o paburbėjimai FB nesiskaito.
Išdaužyti, aptrupėję šaligatviai, purvinos, duobėtos gatvės, o tuo metu meras lyg vaikas smėlio dėžėje žaidžia gatvių siaurinimo ir medelių sodinimo žaidimą. Miestas dūsta transporto spūstyse, visuomeninis transportas apgailėtinos būklės, gatvės išdrožiamos, apstatomos stulpeliais ir paliekamos ištisoms savaitėms, po stipresnio lietaus telkšo neišvažiuojamos balos. Tuo pat metu FB nuolat aikčiojama apie meilę Vilniui. Tai daro tie miesto patriotai, kuriems Vilnius yra penkios Senamiesčio gatvės. Maža to, „žaliojo kurso“ brošiūrėlių pasiskaitę naujos kartos „ekspertai“ rimtais veidais aiškina, kad norėdami valgyti mėsą, lietuviai turės išlipti iš automobilių. O į ką įlips?
Pagal visos transporto sistemos būklę, Lietuva yra viena iš labiausiai atsilikusių Europos šalių. Prisimenate prieš tris dešimtmečius tvyrojusias pasipūtėliškas kalbas apie puikius Lietuvos kelius ir kokie apgailėtini Lenkijos keliai? O kaip dabar? Europos bamba save laikanti šalis net normalaus greitkelio iki Lenkijos nesugebėjo nutiesti, o kaip kelias iš sostinės į Molėtus?
Vienas iš išsivysčiusios Europos šalies bruožų yra geležinkelio transportas. Nuolat tauzijami tie patys niekai apie regionų plėtrą, o viskas geriausiu atveju baigiasi trinkelizacija arba balandomis apaugusiomis LEZ. Tuo tarpu normalus europinis traukinys iš Alytaus bei Utenos į Vilnių ar atgal atvažiuotų per 20 minučių, iš Vilniaus į Klaipėdą – maždaug per valandą – tiek ir daugiau laiko nemažai vilniečių kasdien parleidžia transporto spūstyse. Užuot grūdęsi prie Trakų ežerų, žmonės per valandą nuvažiuotų iki puikiųjų Zarasų. Štai kas realiai išjudintų regionus, nekilnojamojo turto rinką provincijoje, gamybos ir paslaugų sektorius, prasidėtų realus ir lankstus darbo jėgos judėjimas, provincialaus mąstymo nykimas.
Gal ne viskas taip blogai, pasirodo, kad „Rail Baltica“ gyva! Atnaujintas traukinių maršrutas Kaunas – Baltstogė, dabar kelionė trunka 4,5 valandos! Ar jums neatrodo, kad tai pasityčiojimas? Tuo tarpu kelionė traukiniu iš Londono Viktorijos stoties į Paryžių trunka 3 val. ir 6 min. Ir dar apie esminį veiksnį – infrastruktūrą.
Kažkada puikavomės ir labai greitu internetu. Pasižiūrėkite į šalių, turinčių greičiausią internetą sąrašą ir pabandykite ten dabar surasti Lietuvą. O štai valstybinė „Ignitis“ tikina esanti inovatyvi kompanija, regiono lyderė, bet staiga stipriau pasninga ir net Vilniaus centre tris dienas neatstatomas elektros tiekimas. Nesiplėsiu apie lietaus užlietus Registrų centro serverius, sužlugdytą Lietuvos paštą ir kita. Todėl, kai kitą kartą kas nors vėl nuspręs svaičioti apie 4-ąją pramonės revoliuciją, „lietuvišką svajonę“ – E. Musko „Gigafactory“ arba dideles Taivano investicijas Lietuvoje, prieš kalbant siūlau bent pagalvoti.
Nustekenta net šventoji karvė – krepšinis, o futbolas yra nacionalinės gėdos olimpas. Dar pridėkime Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, kuriuos netrukus bus galima bus rodyti kaip Romos Koliziejaus griuvėsius, o Lietuvos dabarties esmė ir simbolis yra nacionalinis stadionas. Kur pirštu dursi – ten visiška bejėgystė. Atkreiptinas dėmesys į akivaizdų faktą: visa tai buvo sukurta gerokai anksčiau, bet yra nugyventa, o nieko naujo nesukurta.
Aš pritariu Lietuvos politinei laikysenai karo Ukrainoje ar sankcijų kontekste, bet norėdamas pasistumdyti bent nuotoliniu būdu, privalai būti tinkamai pasirengęs. Ir štai įvairios institucijos patyrė vadinamąsias paskirstytas paslaugos trikdymo (DDoS) atakas. Vienas bičiulis, administruojantis svarbų Lietuvai tinklą, pasakojo, kad su atlaidžia šypsena stebėjo, kaip rusai keliskart bandė „jį nulaužti“. Pabandė, nepavyko ir pasuko kitur, o štai kelių strateginių ir dar grupės viešai neskelbiamų įmonių svetainių veikla buvo sutrikusi. O juk tai – net ne karinio lygio atakos, tik mėgėjų darbas. Ką tokiu atveju turėtų daryti protingas premjeras? Skubiai sukviečia geriausius ekspertus, grupelę „skaitmeninių“ hipsterių su -5 akiniais, kelis geriausius Lietuvos hakerius – juk visi visus pažįsta, nusivelka švarkus, nusiriša kaklaraiščius, užsidaro kabinete, kalbasi atvirai ir iš esmės – kokia reali padėtis, ką reikia skubiai daryti, kol „nenulaužta“ visa šalis.
Kitą rytą biurokratai pradėtų kraupti ir mykti apie darbo grupes, konkursus, viešuosius pirkimus. Velniop visa tai, nes neparastoji padėtis reikalauja nepaprastų priemonių. Darbas prasideda jau kitą rytą. Premjeras prisiima politinę atsakomybę ir visa tai viešai paaiškina. Neabejoju, kad žmonės palaikytų jį ar ją. Kiek man žinoma, žmonės, suprantantys reikalą, ėjo į Seimą, bet komentarai tokie, kokių ir buvo galima tikėtis – ten nėra su kuo kalbėtis. Taigi, visi keikia rusus, bet elgiasi kaip rusiškoje patarlėje – kol perkūnas nenugriaudės, mužikas nepersižegnos.
Kuo lietuviai skiriasi nuo europiečių? Ten žmonės gyvena savo gyvenimą, o tie, kam įdomu, politines kovas ar procesus stebi žiniasklaidoje. Tuo tarpu daug lietuvių patys kasdien kariauja visus įmanomus karus, todėl turime nacionalines rietynes, kurios jau primena beprotnamį. Tačiau daugumai besiriejančių nerūpi milžiniška infliacija, nuolat ir be jokios logikos didinami mokesčiai, totalus valdžios neįgalumas.
Visų šių „pasiekimų“ kontekste dar reikia paminėti metinę infliaciją, kuri perkopė net 20 proc. ir yra keliskart didesnė nei eurozonoje. Karo baubų akivaizdoje išaiškėjo, kad civilinės saugos sistema apskritai neveikia, pasieniečiai iš pradžių neturėjo automatų, dabar, regis, neturi šovinių, tris dešimtmečius voliojama sveikatos reforma, kuri kaip ir daugelis kitų reformų – pinigai įsisavinami, o rezultatų nėra. O kur garsusis lietuviškas teatras?
Nustekenta net šventoji karvė – krepšinis, o futbolas yra nacionalinės gėdos olimpas. Dar pridėkime Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, kuriuos netrukus bus galima bus rodyti kaip Romos Koliziejaus griuvėsius, o Lietuvos dabarties esmė ir simbolis yra nacionalinis stadionas. Kur pirštu dursi – ten visiška bejėgystė. Atkreiptinas dėmesys į akivaizdų faktą: visa tai buvo sukurta gerokai anksčiau, bet yra nugyventa, o nieko naujo nesukurta.
Tačiau keliose srityse Lietuva stipriai lenkia visą civilizuotą Europa – titulų suteikimo atbuline data, ir ypač – vidaus priešų paieškose. Tai neturėtų stebinti, nes istorijos traktavimas ir perrašymas žvelgiant iš šių dienų ideologinių pozicijų ir interesų, yra įsivyravusios neomarksistinės ideologijos svarbi dalis.
Kuo lietuviai skiriasi nuo europiečių? Ten žmonės gyvena savo gyvenimą, o tie, kam įdomu, politines kovas ar procesus stebi žiniasklaidoje. Tuo tarpu daug lietuvių patys kasdien kariauja visus įmanomus karus, todėl turime nacionalines rietynes, kurios jau primena beprotnamį. Tačiau daugumai besiriejančių nerūpi milžiniška infliacija, nuolat ir be jokios logikos didinami mokesčiai, totalus valdžios neįgalumas. Įsivarę save į savotiško transo būseną jie nuolat ieško ir „aptinka“ penktąją koloną, „demaskuoja“ eilinį Kremliaus politinį projektą. Išdavikų nuolat daugėja.
Tai logiška, nes jų skaičiaus augimas yra tiesiogiai proporcingas valdžios bejėgystei ir nesėkmėmis. Vidaus priešų paieška ir triuškinimas vyksta chunveibinų stiliumi – įrodymų nereikia, pakanka garsiai rėkti. Nieko naujo, tai darė dar kinai ir sovietai. Mūsų propagandistai seka Stalino pėdomis, kuris aiškino, kad vystantis socializmui, klasių kova tik stiprėja. Taip ir šių dienų Lietuvoje: kuo toliau, tuo neapykantos kitaminčiams vis daugiau.
Atkreipkite dėmesį: už visa tai, ką išvardijau ir dar už daugybę kitų dalykų yra atsakingi labai konkretūs asmenys, kurie visiškai nesusitvarko su darbu. Tačiau iškėlus vieną ar kitą epizodą, nereikalaujama atsakomybės, neieškoma problemos sprendimų būdų, o pačiu šiurkščiausiu būdu užsipuolami tie, kurie tai įvardijo.
Dabar pagaliau išaiškėjo, kas kelia didžiausią pavojų Lietuvai – Naisių festivalis. Nematomam dirigentui pamojus, grupelė mūsų solovjovų ir simonjan su nematytu įniršiu puolė tą renginį. Nieko nežinau apie tą festivalį, bet matant tokius paniekos ir agresijos proveržius, darosi nejauku. Maža to, šiuo atveju į darbą buvo paleistas ir stalinizmo epochos šūkis „Su kuo jūs, kultūros meistrai?“ Pastarieji nuolankiai nuleido galvas. Stebėjome visišką sveiko proto užtemimą ir elementarios inteligencijos užribį.
Turbūt kai kas dabar niršta, kad aš neva menkinu savo valstybę. Tuomet – dar vienas epizodas, kuris iš esmės supurtė valstybės pamatus, bet visi labai lietuviškai apsimetė, kad nieko neįvyko ir bijodami prasižioti, labai greitai viską pamiršo. Tai didžioji politinės korupcijos byla, kurioje figūravo buvęs Liberalų sąjūdžio lyderiui E. Masiulis, koncernas „MG Baltic“, jo buvęs viceprezidentas R. Kurlianskis ir kiti. Visi buvo išteisinti.
Europoje vienas po kito atsistatydina premjerai, o pas mus nėra atsakomybės bei kaltų net ministro lygmeniu, nors tokie katastrofiški rezultatai rodo sisteminę švietimo sistemos krizę ir tai – nacionalinio saugumo klausimas. Lietuvos universitetai, vaikydamiesi pinigų krepšelių, priima praktiškai bet ką ir studentus su prastomis įvairių disciplinų žiniomis moko bazinio, t.y. mokyklinio kurso. Po to turime minią diplomuotų bakalaurų. Bet ir čia gudrauodegiai argumentų nepritrūksta: pasirodo, universitetinis išsilavinimas ne toks ir svarbus, nes esą kaip rodo tyrimai, dauguma visko išmoksta darbo vietose.
Po tokios bombos civilizuotojoje valstybėje, kurioje teisingumas nėra vien fikcija, būtų atlikti išsamūs žiniasklaidos ir parlamentiniai tyrimai, išsiaiškinti atsakingi bei kaltieji, ir priklausomai nuo atsakomybės, nulėkusios aukščiausių teismo, prokuratūros, specialiųjų tarnybų vadovų galvos, nes buvo iš esmės pakirstas piliečių pasitikėjimas valstybe. Tai aiškiausias įrodymas, kad politinė ir teisinė sistema yra glaudžiai susijusios, kiaurai korumpuotos ir valstybei reikia iš esmės apsivalyti. Nieko panašaus neįvyko. Beje, tiems, kurie dabar atostogauja Palangoje, smagiai moja pušys prie garsiųjų dušinių.
O dabar sudėliokime vieną loginę grandinę. 2018-ieji: didžioji idėjų ir pokyčių iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Viena iš trijų išrinktų: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. Kiek buvo pompastikos! Prožektorių apšviesta scena, televizija, prezidentė, Trispalvės, meilė Lietuvai liejosi upėmis, bet šventė pasibaigė ir visi išsiskirstė. 2022-ieji, brandos egzaminų rezultatai: matematikos neįveikė 35 proc. laikiusiųjų, du penktadaliai nelaikė.
Ir šioje vietoje prieiname prie esmės: Lietuvos intelektinis potencialas tiesiog nyksta visų akyse ir tai rūpi tik būreliui šviesuolių. Be intelekto ir elementarios inteligencijos negali būti normalios politikos, tikros lyderystės ir ambicingų planų, lieka tik rutina ir plika buhalterija – atimsim, pridėsim, uždrausim, apmokestinsim. Buhalteriniame optimizavime nėra vietos žmonėms, todėl ant efektyvumo laužo deginama viskas – nuo sveikatos apsaugos, kultūros iki švietimo, pašto ir transporto.
Europoje vienas po kito atsistatydina premjerai, o pas mus nėra atsakomybės bei kaltų net ministro lygmeniu, nors tokie katastrofiški rezultatai rodo sisteminę švietimo sistemos krizę ir tai – nacionalinio saugumo klausimas. Lietuvos universitetai, vaikydamiesi pinigų krepšelių, priima praktiškai bet ką ir studentus su prastomis įvairių disciplinų žiniomis moko bazinio, t.y. mokyklinio kurso. Po to turime minią diplomuotų bakalaurų. Bet ir čia gudrauodegiai argumentų nepritrūksta: pasirodo, universitetinis išsilavinimas ne toks ir svarbus, nes esą kaip rodo tyrimai, dauguma visko išmoksta darbo vietose.
Tačiau tie žmonės ateina tarnauti visuomenei. Rezultatas – turime vadinamąją bakalaurų Vyriausybę. Menkas Seimo narių ir ministrų, žmonių, atsakingų už šią valstybę išsilavinimas bei intelektas – aš jau nekalbu apie elementarią inteligenciją – jau bado akis, vis dažniau ministrai ir Seimo nariai viešai kalba visiškas nesąmones, tačiau daugelis to jau net nebesupranta. Ir štai tik viena smulkmena: kerštaudami rusai Tilžėje nukabino Vydūnui skirtą lentą, o Lietuvos kultūros taryba, pasitelkusi būrį ekspertų, vėl neskyrė finansavimo Liudviko Rėzos poezijos tomui. Pasirodo, paveikslėlių knyga vaikams „Miego avinėliai“ arba „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ labiau vertos valstybės paramos. Yra žinoma aksioma: jei šalyje nėra vietos poetui ar filosofui, ji yra pasmerkta.
Neseniai įvyko eilinis „Santaros – Šviesos“ suvažiavimas. Jau daug dešimtmečių aktyvus jos narys yra prezidentas V. Adamkus, dalyvavęs jame iš šiemet. O jūs nesimąstėte, kodėl iki šiol jis yra labiausiai gerbiamas politikas? Kiek Seimo narių, ministrų, premjerų ar kitų prezidentų esate matę tokiuose renginiuose? Kiek to renginio dalyvių jūs matote viešojoje erdvėje, ar kam nors įdomi jų patirtis ar ekspertinė nuomonė? O štai A. Valinsko ir Selo konfliktas – žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio centre, bachūrai aiškinasi santykius. Šis epizodas apnuogina graudžią tiesą apie tautos mentalitetą: kai dėl Selo, tai tuščia jo, o juk kitas – buvęs Seimo pirmininkas!
Ir šioje vietoje prieiname prie esmės: Lietuvos intelektinis potencialas tiesiog nyksta visų akyse ir tai rūpi tik būreliui šviesuolių. Be intelekto ir elementarios inteligencijos negali būti normalios politikos, tikros lyderystės ir ambicingų planų, lieka tik rutina ir plika buhalterija – atimsim, pridėsim, uždrausim, apmokestinsim. Buhalteriniame optimizavime nėra vietos žmonėms, todėl ant efektyvumo laužo deginama viskas – nuo sveikatos apsaugos, kultūros iki švietimo, pašto ir transporto.
Buhalteris, ekonomistas, policininkas. Tai yra geros ir reikalingos profesijos, bet jie niekada nebus lyderiais. Patikėti valstybės vairą tokiems žmonėms yra kelias į niekur. Jie visą savo karjerą tarnavo kitiems, buvo įvairių sistemų sraigteliai, todėl yra prisitaikėliai, nemoka diskutuoti, prieštarauti ir rizikuoti, jie nepasirengę drąsiam poelgiui, nes viduje nėra laisvi žmonės, o tokie niekada nepakeis pasaulio. Kita vertus, kolektyvinė išmintis taip pat nėra pagrindas, kuriuo remiantis Lietuvoje priimami sprendimai. O blogiausia, kad ateinantys rinkimai nieko nepakeis – trumparegystė ir neįgalumas būdingas visoms partijoms. Lietuva plaukia upe pasroviui, o kaip žinia, nei viena upė neteka aukštyn, visos – tik žemyn.
„Visuomenei būdingas visiškas abejingumas“, – taip Rusijos atstovai minėtame „Santaros – Šviesos“ suvažiavime kalbėjo apie savo šalį. Gal užuot nuolat mokius kitus, pats laikas įdėmiai pažvelgti į veidrodį?
1. Beslano tragedija. Teroristinių aktų šiandien pasaulyje vyksta be galo daug. Beveik kasdien. Daugumai žmonių atrodo, kad pats didžiausias ir baisiausias iš jų buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolis Niujorke prieš Pasaulio prekybos centro 7 pastatų kompleksą. Šia juk pasikėsinta į pačią šiuolaikinio vartotojų pasaulio širdį.
Bet Gliuksmaną ne jis labiausiai sukrėtė, o Beslano įvykių grandinė: „Nuo šiol aš žinau, kaip gali pasibaigti mūsų pasaulis. 2004-ji metai rugsėjo 3-ji, visose pasaulio televizijose prasiveržia nusivylimas, iškyla pragaro vaizdas Jeronimo Boscho dvasia. Mokykla – paimta įkaitais, atsiimta, paimta iš naujo. Koks žvėriškumas! Kiek jų, belaisvių, mokyklos darbuotojų, tėvų, mokinių? Koks procentas aukų?
Išmetami skaičiai. Visi melagingi. Išprotėjusi minia blaškosi po ekraną, nieko nesuprasdama; sutrikę tėvai nežino, ar gyvi jų vaikai, vaikai nieko nežino apie tėvus, oficialūs asmenys įžūliai meluoja, kareiviai šaudo iš liepsnosvaidžių, iš rankinių kulkosvaidžių… į sausakimšai prisikimšusią gimnaziją.
Čia gi ir reporteriai, nespėjantys ką nors suprasti ir ką nors pranešti. <…>Visi šie pragarmės liudijimai persekios mane iki kapo. Jau prieš dešimt metų aš numačiau blogiausias nelaimes, jeigu nešvarus karas Čečėnijoje tęsis, aš pergąsdintas, beginklis, kaip visi, kas įkaito išplėstomis akimis pamatė, kad negalimybė yra galima.“ (1 sk.).
Akivaizdu, Stalino laikų trėmimai ir penktadalis kare išnaikintos tautos pagimdė čečėnų neapykantą ir kerštingą teroristinį išpuolį prieš Putino valdomą valstybę. O šis Basajevo išpuolis sukėlė dar beprotiškesnę valdžios neapykantą, kuri privertė kariuomenę aklai atakuoti Beslano miesto mokyklą.
Nors ši neapykanta nukreipta prieš teroristus, bet ji, užuot sutelkusi pastangas, kaip išgelbėti įkaitus, pati ima naikinti visus iš eilės mokykloje esančius žmones. Žodžiu, ji elgiasi taip pat, kaip ir kare su čečėnais, afganistaniečiais, sirais…
Jai ne tiek svarbu išgelbėti, kiek pademonstruoti valdžios galią ir kartu išlieti jos barbarišką įniršį. Kitaip sakant, čia buvo ne tik čečėnų neapykanta, o ištisa kerštavimų grandinė. Jų tarpe ir bejėgių įkaitų nuoskauda, nukreipta prieš visus prievartautojus ir kankintojus. Pirmiausia prieš „čečėnus“, kurie 3 dienas juos laikė įkalinę mokyklos sporto salėje. O po to buvo patirtas pragariškas siaubas, kai prasidėjo vadinamasis „karinis išvadavimas“, kainavęs 350 žmonių gyvybių, kurių pusę sudarė vaikai.
Pagaliau visi šie susipynę agresijos aktai sukėlė neapykantą (nuoskaudą) ne tik išpuolių aukų artimiesiems, bet ir visiems padoriems šių įvykių stebėtojams, kurių tarpe tikriausiai buvo ir pats Andre Gliuksmanas.
2. Neapykantos stadijos. Vos tik pradėjęs nagrinėti mitologinius ir literatūrinius neapykantos pavyzdžius, Gliuksmanas išskiria tris jos veikimo etapus: pirmasis dolor (nuoskauda), antras furor (įniršis, šėlsmas) ir trečias nefas (nusikaltimas).
Pirmajame etape Medėja susitelkianti į savo skausmą, paskęstanti savo kentėjime, antrajame – skausmas išliejamas į išorę, prieš aplinkinius, o trečiajame – įvykstąs nusikaltimas, kuris nepalieka akmens ant akmens. Žodžiu, tarp šių neapykantos etapų jis mato tam tikrą priklausomybę (sąryšį): „<…>Sąmoningai nuo dolor – iki kraštutinumo išpūstos neapykantos sau, prie furor – sisteminio aplinkinių naikinimo, ir triumfuojančio nefas – baigiamosios griovimo aistros stadijos.“
Pagal tuos pačius individualios neapykantos etapus jis skirsto ir į šių dienų terorizmą linkusių žmonių grupes. Pasiremdamas paties ryškiausio pasaulio atstumtojo, prancūzų rašytojo, „šventojo Žene (J. Genet), komedianto ir kankinio“ (Ž.-P. Sartras) samprotavimais apie palestiniečių būklę, dolor grupei priskiria visus bedalius, atsidūrusius už pasaulio tvarkos ribų: praradusius savo tapatybę arabų fedajus, apiplėštuosius, išvarytuosius iš namų ir savo krašto, žmones be žemės, karius be uniformų, „basakojus chuliganus“, kekšes, vagis, hipius, paauglius be priežiūros ir pan.
Tokie esą šių dienų proletarai, tik be Markso grandinių, o svarbiausia, jie jau pritvinkę neapykantos, kuri skatina juos bet kokiems naikinimo veiksmams.
Žymiai anksčiau naujasis kairysis H. Markūzė su šių marginalų neapykanta buvo susiejęs pasaulio revoliucinių permainų viltis. Gliuksmanui jie visi jie potencialūs teroristai, net tada, kai jie jungiasi su revoliucionieriais.
Furoro grupei priskirtos bene visos už įstatymų ribų gimstančios deklasuotų elementų grupės, kurių nuoskauda jau yra pavirtusi sprogdinančios mirties troškimu. Tai mirtininkų (herojų, kamikadzių) džiugesys, svajonės apie laisvą Palestinos valstybę, šūkiai „Palestinos pergalė!“
Vokietijos teroristinių grupių („R.A.F.“, A. Badero) šlovinimas neapykanta Vakarams. Nefas prasidedąs ten, kur baigiasi „kova už pavogtą žemę“ ir mobilizuojamas „teologinis fanatizmas“ mirtinai kovai prieš Vakarų civilizaciją ir jos fizinį bei moralinį sugedimą.
3. Naujienos apie pasaulio pabaigą. Iki šios vietos Gliuksmanas žengia kartu su Žene ir net jį paskelbia pranašu, numačiusiu pradžią tokių įvykių, kaip palestiniečių grupės „Juodasis rugsėjis“ teroristinė akcija prieš Izraelio atletus Miuncheno olimpinėse žaidynėse: „Žene ima džiūgauti, šlovina žudynes, paskelbia jas istoriniu posūkio momentu. Pasaulis susvyravo. Žmonija sukrėsta savo pamatais. Nuojauta?
Miunchene terorizmo armija paženklino išėjimą į pasaulinius mastelius.“ Toliau filosofuojantis rašytojas prabyla apie Al-Kaidos teroristinės organizacijos vadovo bin Ladeno, garsiausio pasaulyje teroristo, pasirodymą. Bet jis jį mažiausiai domina. Negąsdina nei jo organizacijos sužvėrėjimas, nei aukų skaičiai.
Su tuo jis susitaikęs. Labiausiai jį jaudina medijų spektakliai, kurie po visą pasaulį platina maištingą palestiniečių „poeziją“: „Dešimtmečius pasaulio žiūrovą užliūliuoja grauduliu ir skausmu, nenumaldomu šėlsmu, kadre staugiančiu neišmatuojamu nusivylimu.<…>Moterys, seserys, sutuoktiniai nusiplėšia savo apdangalus ir tiesia rankas į dangų, šaukdami Dievo keršto, minios trapių paauglių su pritrenkiančiu įžūlumu mėto grindinio akmenis ir šturmuoja šarvuotus monstrus.
Ištuštinti namai, sirenos, kaukimas, riksmas, naktį mirgančios šviesos… bombardavimai ir elektros pertrūkiai, viskas be nutylėjimų, detalus mirčių skaičius suvedamas kiekvieną vakarą.
Palestina televizijoje siūloma kaip šeimos [poilsiui skirtas] visuotinės prievartos serialas<…>.Vietoje daugybė reporterių traukia paskui save daugybę reportažų, ir įvykis pavirsta komfortabiliu įpročiu. <…> Ir kiekvieną vakarą nustatytu laiku telenaujienos perduoda paskutines pasaulio pabaigos naujienas.“
Karas prieš Ukrainą baigsis po keturių – šešių mėnesių ir virs „įšaldytu konfliktu”, mano buvęs NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiasis vadas James Stavridis. Admirolas įžvelgia abiejų pusių išsikvėpimą ir okupanto nusilpimą.
Kitas JAV atsargos generolas Ben Hodges teigia, kad Ukraina gali nustumti Rusijos karius iki prieškarinių sienų. Hodges, panašiai kaip Stavridis mano, kad Rusijos pajėgos yra „išsekusios”. Viskas, esą, dabar priklauso nuo Vakarų sankcijų ir tiekiamų ginklų. Generolas pastebi, kad po 20 savaičių trukusio karo Rusija pasiekė mažai teritorinių laimėjimų. Ukrainos pergalės raktas – rusų artilerijos pranašumo panaikinimas.
Rusija šiuo metu yra okupavusi daugiau nei 126 610 kv. km. Tie “maži Rusijos teritoriniai laimėjimai“ yra penktadalis Ukrainos, prilygstantis daugiau nei pusei Didžiosios Britanijos, 42 proc. Italijos, trečdaliui Vokietijos arba beveik dvejoms Lietuvoms.
Mes labai gerai suprantame, kad tiek jūs, tiek milijonai europiečių labai nori sužinoti, kada ir kaip baigsis karas. Tikriausiai, dėl laimingos ir greitos karo pabaigos daug kas paklotų nemenkas sumas. Tačiau tokias ir panašias prognozes vertiname kaip pozityvų šališkumą, paremtą kitomis „autoritetingomis“ subjektyviomis įžvalgomis.
Komercinė žiniasklaida yra visų pirma verslas, ji skelbia tai, ką žmonės nori girdėti, kitaip tariant, parduodama ta informacinė prekė, kuri geriau perkama (skaitoma, žiūrima). Informacija yra parenkama ir pateikiama dažniausiai pagal vyriausiojo redaktoriaus nuomonę, kuri labai glaudžiai susijusi su jam mokama alga, kintančia priklausomai nuo reklamos pardavimų. Vangos pranašystės kare yra puiki psichologinių operacijų medžiaga, tačiau su skaičiais, faktais, kurie yra „ant žemės“, jos turi mažai ką bendro.
Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad Ukrainai užpuolus Krymą, ateis „paskutinė diena”. Buvęs Rusijos prezidentas įsijautė į mesijo Putlerio vyriausiojo apaštalo bei ginklanešio vaidmenį, ir tuoj tuoj paskelbs paskutiniojo teismo dieną. Pasaulio pabaiga, verčiame meškiuko kalbą mes, yra tariamo ligonio rankose.
Pasaulio teroristas Nr. 1 Putinas pareiškė, kad Rusija dėl sankcijų neatsisakys mokslo proveržio ir toliau kurs pažangias technologijas. „Daroma labai daug kliūčių”, todėl Rusija „ieškos naujų sprendimų, kartu veiksmingai naudodamasi savo technologiniais pajėgumais, esančiais šalyje, ir inovatyvių Rusijos įmonių atliekamais moksliniais tyrimais”, postringauja Putinas.
Opapa… na, kad Rusija yra viena didžiausių naftos, dujų, metalo ir kitų žaliavų tiekėjų žinome gerai. Tačiau net ir apie ganėtinai paprastas rusiškas technologijas, tas, kurių nepavogė iš kitų, girdėti neteko. Gal greitu metu pasirodys nuotolinė balalaika, SS (Sovietų sąjungos) himną grojantis kalašas ir iš gazirovkės aparatų pilstoma vodkė? Ai, vodkės pilstymo aparatas jau buvo išrastas draugo Nikitos laikais.
Socialiniuose tinkluose žinomi Lietuvos žmonės platina translyčio JAV admirolo Rachel Levin ir valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotojo branduolinės energetikos reikalams Sam Brinton nuotrauką. Informuojame, jog pirminis šios informacijos šaltinis – Kremliaus melo ir terorizmo ministerijos atstovės Zacharovos pranešimas, kuriame ji ragina „kovoti už savuosius“.
ES Taryba, kurioje dirba 27 šalių užsienio reikalų ministrai sutarė dėl naujo sankcijų Rusijai paketo. Į ES sankcijų sąrašą bus įtraukti dar keturiasdešimt aštuoni asmenys ir devynios organizacijos, įskaitant Rusijos ministro pirmininko pavaduotoją, keletą politikų ir banką „Sberbank”. Nuspręsta iš Europos taikos programos lėšų skirti papildomus 500 mln. eurų ginklų tiekimui Ukrainai finansuoti. Europos Sąjungos parama ginklams Ukrainai sieks 2,5 mlrd. eurų.
” – Rusija bando sunaikinti Ukrainą ir ukrainiečių tautą, o kartu sukelia pasaulinę maisto ir energijos krizę. Ministrai vienbalsiai sutarė, kad reikia ir toliau tvirtai stovėti Ukrainos pusėje ir visokeriopai remti Ukrainą jos kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Ukrainai reikia daugiau ginklų. Mes juos suteiksime. Karas tęsis. Mes ir toliau teiksime paramą”, – pareiškė Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio ir saugumo politikai Joseph Borrelli.
JAV politinio pasitikėjimo pareigūnai platina informaciją apie siurprizą rusams mūšio lauke – 300 km atstumu galinčius pasiekti reaktyvinius toliašaudės HIMARS artilerijos užtaisus (raketas). Ukrainiečių gynėjams, operacine prasme, tai būtų itin rimtas pastiprinimas.
Rusų pajėgos nemažina ugnies išilgai fronto linijos, pagrindine puolimo kryptimi išlieka Slovjanskas ir Kramatorskas, neatsisakoma planų ir dėl Zaporižės. Nors Ukrainos gynėjai numuša vis daugiau rusų paleistų raketų, tačiau sėkmingos priešraketinės gynybos tikimybė mažėja, jei jų paleidžiamos kelios dešimtys vienu metu.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad juda Rusijos karinės technikos srautas iš Mariupolio į vakarus. Tuo būdu siekiama atremti ukrainiečių vykdomą puolimą Chersono kryptimi. Ukrainos gynybos štabo atstovai tvirtina, kad ilgesnio nuotolio artilerijos sistemos, tokios, kaip JAV HIMARS, po truputį padeda keisti padėtį kare.
Zelenskio teigimu, „Rusijos kariuomenei vis sunkiau išlaikyti pozicijas užimtose teritorijose”. Visgi, kol kas tokie pareiškimai, mums regisi, yra skirti daugiau psichologiniam karių ir visuomenės palaikymui nei faktinių aplinkybių konstatavimui.
Rusijos teroristų raketoms pataikius į Odesą sužeisti mažiausiai šeši žmonės, įskaitant vaiką. Iš Juodosios jūros paleistos sparnuotosios raketos „Kalibr”, deja, pavyko numušti tik vieną. Sugriauti penki pastatai.
Voluinės rajone tęsiasi Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, dalyvaujančių Baltarusijos ir Ukrainos sienos ruožo apsaugoje, rotacija. Pasienio ruožuose vykdoma oro žvalgyba.
Charkivo, Slovjansko, Kramatorsko apylinkėse padėtis nepakitusi – pliekiama iš įvairaus kalibro ir paskirties ugnies sistemų, Siversko link iššauta virš 150 minų.
Ukrainiečiams pavyko atremti dar vieną Uhlehorsko puolimą bei pristatybdyti orkus ties Avdijivka.
Donecko vakarinės sritys apšaudytos gradais ir uraganais, rusai kaip visada taikosi į civilius objektus.
Nikopoliui, apie 50 km pietvakarius nuo Zaporižės, smogta įvairiais reaktyviniais užtaisais, apšaudytos Kryvyj Riho apylinkės, sugriauti pramoninės paskirties pastatai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė įspėja dėl aukštos raketinių smūgių grėsmės visoje Ukrainos teritorijoje ir kviečia žmones neignoruoti oro pavojaus signalų.
Okupuotose Donecko ir Luhansko sričių teritorijose tęsiama priverstinė mobilizacija. Rusijos armijos gretose pastebima vis daugiau ne slavų tautybės karių, kurie metami į pavojingiausias mūšių vietas.
******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Be pakitimų.
Izyum. Kova parteryje Krasnopyllia – Dolyna – Bohorodychne ruože tęsiasi. Orkai pagalvojo, kad jei jie valosi kruvinus snarglius ir intensyviai nepuola, tai ir ukrainiečiai atleis raumenį. Ta proga remiant aviacijai sumanė atakuoti Husarivka (tikėtina nuo Balaklya). Ši gyvenvietė – Izyum grupuotės užnugaryje (apie 40 km į šiaurės vakarus nuo Izyum, netoli Balaklya), ji kritiškai svarbi ukrainiečiams kontroliuojant Sverskyi Donec upės vingį, iš šios teritorijos gynėjai grasina orkų tiekimo keliui Kupiansk – Izyum (turi galimybę atakuoti minosvaidžiais, artilerija, PKM ir tankų ugnimi). Praradus Husarivka, ukrainiečių pajėgos upės vingyje būtų atkirstos, tad toks netikėtas agresoriaus manevras yra logiškas. Tiesa, kaip visada su išpildymu problemytės – ukrainiečiai buvo budrūs ir atmušė tokią ataką.
Syversk. Tęsiasi trečia diena intensyvaus rusų puolimo miesto link, tačiau jokios sėkmės jie nepasiekė. Visame ruože Hrihorivka – Verkhnokamenske – Ivano-Darivka – Spirne – Berestove ukrainiečiai sėkmingai ginasi. Tiesa, panašu, kad iš Bilohorivka ukrainiečiai pasitraukė. Kai intensyviai puolama Hrihorivka, laikyti pozicijas Bilohorivka nebuvo taktinės prasmės, ten buvusios pajėgos galėjo būti atkirstos, tad tikėtina ukrainiečiai atsitraukė į Hrihorivka.
Bakhmut. Padėtis be pakitimų. Agresoriaus puolimas Soledar link galutinai išsikvėpė. Tiesa, kiek piečiau prie Pakrovske jiems pavyko šiek tiek pasistūmėti į priekį, tačiau gyvenvietę juosia dengia nedidelės aukštumos ir vandens kliūtys, tad ukrainiečių gynybinės pozicijos neblogos. Svitlodarsk ruože kairiajame flange tęsiasi lokalūs susidūrimai.
Centras. Agresorius toliau nesėkmingai bando atakuoti Kamyanka ir apeiti Avdiivka įtvirtintą rajoną iš šiaurės. Panašu, kad puolimas vykdomas nepaisant gyvosios jėgos trūkumo ir silpnos motyvacijos. Karo nusikaltėlis I.Girkinas skelbia turintis inside informacijos, jog puolime dalyvaujantys kariai iš anksto įsitikinę, kad patirs nesėkmę.
Zaporizhia. Be pakitimų.
Pietų kryptis. Smauglys toliau smaugia paršelį. Ukrainiečiai laiko iniciatyvą savo rankose, atsargiai renkasi atakų vietą ir laiką. Ir toliau ukrainiečių artilerija ir aviacija daužo rusų karinę infrastruktūrą.
Šiandien pirmą kartą atakuotas Antonovo tiltas, didelių pažeidimų nėra, tačiau tai dar vienas pavojaus skambutis orkams. Prieš tai daužyta Nova Kachovka, kurioje ne tik vienas iš agresoriaus logistinių centrų, bet ir vienas iš trijų tiltų per Dnieprą Cherson link. Ši tiekimo šaka sutrikdyta, dabar pradedama dirbti ties antra tiekimo šaka – Antonovo tiltu. Jei tai bus daroma sistemingai ir priedo nesustos aktyvumas kontaktinėje linijoje (t.y. bus eikvojami šaudmenys ir degalai), po savaitės orkai gali pradėti jausti resursų trūkumą. Agresorius taip pat atsako artilerijos, aviacijos ir raketų ugnimi. Atakuojama kontaktinė linija, Mykolaiv ir Odesa miestų karinė ir civilinė infrastruktūra.
****
19-metis Ukrainos nacionalinės gvardijos karys numušė šešis Rusijos bombonešius, naudodamas nešiojamąjį raketų paleidimo įrenginį
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) darbuotojai sulaikė buvusį Ukrainos saugumo tarnybos vyriausiosios valdybos vadovą Oleh Kulinič, įtariamą kolaboravimu su okupantais Rusijos okupuotame Kryme. Žiniasklaida skelbia, kad vakar Zelenskis išleido įsakus, kuriais atleido Ukrainos generalinę prokurorę Iriną Venediktovą ir dabartinį įtakingos SBU vadovą Ivaną Bakanovą dėl to, kad jų pavaldiniai bendradarbiavo su Rusija. Žinoma mažiausiai 60 atvejų, kuomet Ukrainos pareigūnai sutiko bendradarbiauti su rusų okupantais.
Fašistinės Rusijos kolaborantai – viena pagrindinių Kremliaus atramų. Jie turėjo ir turi užtikrinti sėkmingą ir sklandžią karinę invaziją. Maskvos agentų dėka, kaip spėjama, įvyko sėkminga pietų Ukrainos okupacija, kai Rusijos driskių kolonos be trukdžių įvažiavo į Chersono sritį.
JAV prezidento Džo Bideno vizitas Saudo Arabijoje baigėsi konfliktu su šalies vadovu, princu Mohammedu bin Salmanu. Princas pareiškė, kad JAV skleidė melą, esą 2018-aisiais, JAV gyvenusio žurnalisto ir disidento Jamalo Khashoggi nužudymas įvyko su Mohammedo žinia.
Pagrindiniai žinių kanalai šiuo metu aptarinėja, ką Biden‘as pasakė princui, ko nepasakė, kodėl Mohammedas įsižeidė, tačiau mums rūpi visai kitas dalykas – nafta. Juk būtent dėl naftos gavybos ir saugumo Artimuosiuose Rytuose Mieguistas Džo ir vyko į Izraelį bei Saudo Arabiją.
Gerai, kad visgi pasiektas susitarimas ir karalystė pažadėjo didinti naftos gavybą nuo 11 mln. iki 13 mln. barelių per dieną. Vašingtonas teigia, kad svarbiausias vizito tikslas buvo patikinti sąjungininkus, kad dėdė Semas nenusigręžė nuo regiono ir nepaliks galios vakuumo Rusijai, Kinijai ar Iranui.
Nuo 2022 m. pradžios euro kursas JAV dolerio atžvilgiu sumažėjo beveik 12 % ir pasiekė paritetą, o analitikai didžiąją dalį šio sumažėjimo sieja su Rusijos (ir Baltarusijos) invazija Ukrainoje bei vėlesniais Kremliaus veiksmais energetikos rinkoje. Be abejo, įtakos turėjo ir turi „sutrikęs“ rusiškų dujų tiekimas į Europą.
Šiandien Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen vyksta į Baku, kur sieks gauti daugiau gamtinių dujų iš Azerbaidžano, siekiant sumažinti priklausomybę nuo Rusijos angliavandenilių.
Putinas pagrasino „katastrofiškomis” pasekmėmis, jei Vakarų sankcijos Rusijai bus ir toliau taikomos. Energetikos pramonės atstovai įspėja, jog Rusija atkeršys už Europos sankcijas.
Maskva jau keršija – nutraukė dujų tiekimą į Vokietiją neva dėl kasmetinės dujotiekio „Nord Stream 1” techninės priežiūros, prieš tai sumažinusi tiekimą 60 proc.
Australija įsipareigojo siekti teisingumo dėl Malaizijos avialinijų lėktuvo MH17 katastrofos. Šalies užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Kanbera tebėra pasiryžusi reikalauti atsakomybės dėl numušto oro bendrovės „Malaysia Airlines” reiso MH17 lėktuvo aukų, tarp kurių – 38 australai.
Nuo 2018 m. Australija tvirtina, kad pagal tarptautinę teisę už MH17 reiso lėktuvo numušimą atsakinga Rusijos Federacija.
Gražu ir teisinga yra “pareikšti”, “pasmerkti”, “sunerimti” ir “pasipiktinti”. Tačiau šiuo atveju su rusiškuoju teroristu turėjo būti elgiamasi visiškai kitaip. Iškart po katastrofos, užpultųjų šalių vyriausybės, galbūt, kartu su NATO, privalėjo išsilaipinti Ukrainos teritorijoje, sunaikinti teroristus, jei jie būtų kėlę grėsmę, garbingai pargabenti namo žuvusiųjų kūnus ir atlikti objektyvų tyrimą. Dabar gi, sudužęs lėktuvas ir aukos buvo paliktos plėšti ir niekinti marodieriams. Tik jėga ir niekas kitas galėjo Kremlių sustabdyti anuomet, tik jėga ir niekas kitas gali sustabdyti Kremlių dabar.
Jungtinės Karalystės Gynybos štabo ir karinių jūrų pajėgų vadas admirolas Tony Radakin mano, kad Rusijai nepavyksta įvykdyti užsibrėžtų tikslų Ukrainoje, tačiau Maskva Vakarams bus grėsme dar ilgą laiką. Admirolas Rusijos kariuomenės veiksmus pavadino teroristiniais, nes pagrindiniai jos taikiniai – ne kariniai. Pasak Radakin, Rusijos primestas karas nėra įprastinis, o teroro aktai skirti žmones bauginti ir veikti psichologiškai. Admirolo teigimu, Rusiją valdo stabilus režimas, kuris sugebėjo užgniaužti opoziciją. Putino režimo pabaigos ar jo pašalinimo bei nužudymo ženklų nematyti.
Ai ai, sere admirole. Nusikalstamas Kremliaus veikimas – tai ne vieno „išprotėjusio“ diktatoriaus šokis su branduolinėmis galvutėmis. Rusijoje ir už jos ribų labai gerai, sistemingai ir organizuotai veikia dešimčių tūkstančių žmonių palaikomas ir sukamas karo ir specialiųjų tarnybų mechanizmas. Šio režimo nusikaltimus suversti vienam Putinui yra mažų mažiausiai nedovanotina klaida, o šiaip tai, pasakysim tiesiai, aklumas ir bukumas.
Be esminių pakitimų. Rusijos taktika artimiausiems mėnesiams iki šių metų pabaigos beveik visiškai aiški.
Rusija griaus Ukrainos miestus, alins šios šalies žmones, naikins infrastruktūrą be jokių „taktinių ar operacinių pauzių“. Kiek mes besidžiaugsime atremtomis atakomis, jų kaina bus ir toliau žūvantys ukrainiečiai, su žeme lyginami jų miestai, namai, gamyklos, ūkiai, mokyklos, universitetai ir vaikų darželiai.
Vakarai su visomis aksomu tviskančiomis institucijomis, įskaitant neįgalią Jungtinių Tautų Saugumo tarybą, privalančią stabdyti šiuos nusikaltimus, demonstruoja visišką bejėgystę.
Charkivo kryptimi įsitvirtinusi orda stengiasi sutrukdyti ukrainiečių kariuomenei judėti link valstybės sienos. Po Charkivo srities apšaudymo Pečionių kaime vienas žuvo, keletas sužeista.
Slovjansko kryptimi priešas iš artilerijos apšaudė aplinkinių gyvenviečių rajonus.
Orda apšaudė Kramatorską, mažiausiai 4 smūgiai suduoti miesto pramoninei zonai.
Donecko, Bachmuto kryptimi okupantas apšaudė civilinę ir karinę infrastruktūrą.
Avdijivkos ir Zaporižės kryptimis okupantai pliekė į ukrainiečių karių pozicijas iš minosvaidžių, pabūklų ir raketinės artilerijos.
Po Rusijos apšaudymo Toretske žuvo 6 žmonės.
Naktį, netoli Alčevsko, sudužo Rusijos naikintuvas, kurį, kaip spėjama, per klaidą numušė pačių rusų priešlėktuvinė gynyba. Tak deržat / Taip ir toliau.
Pranešama apie 10 sprogimų Mykolajive.
Luhansko gubernatorius Serhijus Haidajus ginčija Mordoro teiginius, kad regionas užimtas ir teigia, kad Ukraina tebekontroliuoja du kaimus.
Ukrainiečiai ir toliau naikina rusų amunicijos sandėlius, raketų smūgiais sunaikinti du objektai Chersono srityje.
Barbarų karinio jūrų laivyno grupė toliau blokuoja civilinę laivybą Juodosios jūros šiaurės vakarinėje dalyje.
Orda giriasi sunaikinusi kelias HIMARS ir šiai toliašaudei artilerijai skirtą amuniciją.
Mhm. O kur gi Teroristų valstybės Rusijos – Ukrainos – JT – Turkijos derybos dėl grūdų išgabenimo? Eteryje – kapų tyla. Ir auganti bado grėsmė.
Per parą į Lietuvą neįleistas 81 migrantas. Tokių skaičių nematėm seniai. Turime duomenų, kad visi ar beveik visi jie į Baltarusiją pateko per Rusiją.
Video: dar vienas fejerverkas Nova Kachovka. Rusų šaudmenų sandėlys ore.
Locked N’ Loaded
I. Donbaso kryptis. 1) Šiaurinis flangas.
• Charkiv. Operacine prasme be pakitimų, tačiau yra džiugių žinių. Dementiivka, netoli kontaktinės linijos, ukrainiečių kontroliuojamoje pusėje, agresorius buvo įrengęs savo sustiprinto būrio dydžio žvalgybinės (diversinės) grupės susitelkimo rajoną. Grupės tikslas – ieškoti taikinių artilerijai, aviacijai, raketoms, vykdyti pasalas ir pan. Ukrainos SOP kartu su teritorinės gynybos vienetais įvykdė specialiąją operaciją, kurios metu ši diversantų grupė buvo sunaikinta. 36 orkai KIA (sunaikinti) arba WIA (sužeisti) arba kaip dar šiame kare sakoma: 200-iniai ir 300-iniai. Vieneto vadas sužeistas ir paimtas į nelaisvę.
• Izyum. Vangūs mūšiai Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože tęsiasi, daugiausia darbo artilerijai. Kol kas nefiksuojamas didelis orkų šviežių pajėgų judėjimas į šį sektorių, tad tikėtina, bent kurį laiką čia prasidėjusi operacinė pauzė tęsis. Tiesa, agresorius suaktyvėjo pietvakariniame flange – atakuota Brazhkivka ir Dmytrivka, tačiau jo puolimas atmuštas.
• Syversk. Ukrainiečiai toliau gina priešakinį Syversk ruožą. Intensyviai pultas pietinis flangas (Spirne – Ivano-Darivka). Kadangi Berestove šiandien pagrinde daužoma su artilerija ir raketomis, tad ginti Spirne – Ivano-Darivka sąlyginai lengviau. Taip pat pulta Verkhnokamyanske ir Hryhorivka. Tuo pačiu pasirodė informacija, kad atakuota Serebrianka. Tai yra gyvenvietė prie Severskyi Donec upės, Bilohorivka – Hryhorivka – Serebrianka ruože, esanti arčiausiai prie Syversk. Panašu, kad agresorius atakavo šią gyvenvietę nuo Zolotarivka, t.y. neužėmęs Hryhorivka ir pilnai neperėmęs Bolihorivka kontrolės, jis neužsitikrino savo užnugario saugumo, tačiau veržėsi dar toliau į šiaurės vakarus ir puolė Serebrianka iš pietryčių. Čia kaip trimis pirštais į snukį duoti – logikos nedaug, nebent esi koks Kung Fu Panda. Tokias rizikingas atakas orkai vykdė prie Izyum (pamenate legendinį „pirštą“?) ir už tai galiausiai brangiai sumokėjo. Stebėsime, kaip seksis dabar. Be to, neatmestina, kad netrukus turėtų suaktyvėti ir rusų Lyman grupuotė.
• Bakhmut.
a) Svitlodarsk ruože agresorius ir toliau bando gerinti savo taktinę situaciją kairiajame atsiliekančiame flange (Novoluhanske, Semyhirja). Ukrainiečiai sėkmingai apsigynė.
b) Panašu, kad Soledar ruože ukrainiečiams pavyko sustabdyti orkų puolimą, tačiau padėtis išlieka rimta.
2) Centras. Agresorius desperatiškai ir kaip visada nesėkmingai bando apeiti Avdiivka įtvirtintą gynybos rajoną iš šiaurės, atakuota Kamyanka. Toliau sėkmingai dirba ukrainiečių HIMARS. Orkams tiek iš baimės šlapimas į galvą davė, kad kovodami su HIMARS giliame užnugaryje (Alchevsk) patys numušė savo SU34. Priešo „blue on blue“ arba tiksliau, „red on red“ visada sukelia papildomo džiaugsmo.
3) Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė agresoriaus bandymus atsikovoti prarastas pozicijas prie Vuhledar (atakuota iš pietų ir pietryčių). Rusai taip pat atakavo prie Novomykhailivka, turbūt tikėdamiesi sėkmės atveju vystyti puolimą Vuhledar link iš šiaurės rytų. Ukrainiečiai apsigynė.
II. Pietų kryptis. Ką galima būtų naujo pasakyti apie smauglį, kuris smaugia didelį ir riebų paršą? Ogi nieko – po truputį smaugia ir tiek. Tas pats galioja ir padėčiai šioje kryptyje. Ukrainiečiai ir toliau neskubėdami, po žingsnelį gerina savo taktinę situaciją, užima patogesnes pozicijas ateities operacijoms bei nesivaržydami, su pasimėgavimu talžo agresoriaus vadavietes, šaudmenų ir degalų sandėlius (tikrai taip, orkai toliau demonstruoja išminties perlus – šaudmenis ir degalus neretai laiko vienoje vietoje).
Tik akcentuosime, kad šiems savanoriams nebūtinas karinis parengimas (skirtingai nei samdiniams). Pasiruošimą mūšiams šaunieji caro kareivėliai įgis per 30 dienų bazinį kursą ir marš į frontą.
Karinė logika diktuotų, kad šie kariai tiek fronte, tiek užnugaryje turėtų nuimti krūvį nuo labiau patyrusių vienetų bei vykdyti pavyzdžiui tokias užduotis kaip okupuotų teritorijų kontrolė, objektų apsauga, logistikos užtikrinimas ir pan.
O bet tačiau, jei iš tiesų, eilinio alga prasidės nuo 3000 dolerių kaip yra sakoma, tai pagalvokite kaip į tokias užnugario žiurkes žiūrės fronte besikaunantieji?
Be to, Kremlius padarys viską, kad tokie savanoriai, pilna apimtimi atidirbtų visus pinigėlius (pvz.: mobilizuotųjų vienetus integruos į Ordlo), o tada žiū, gal padvės „banderovco“ kulkos pakirstas ir mokėti niekam nieko nereikės.
*****
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Indonezijoje vykusiose ministrų derybose daugelis 20 didžiausios ekonomikos šalių pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą ir paragino ją nutraukti karą, sakoma priimančiosios šalies baigiamajame pareiškime. „Daugelis narių sutiko, kad pasaulio ekonomikos atsigavimas sulėtėjo ir susiduria su didelėmis kliūtimis dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, kuris buvo griežtai pasmerktas, ir paragino nutraukti karą”, – sakoma Indonezijos pareiškime ankstyvą sekmadienio rytą.
Ekonomikos atsigavimas, matote, sulėtėjo. Žinoma, tai svarbiausia – ką ten apie tuos skerdžiamus vaikus ir prievartaujamas jų mamas ar 10 mln. ukrainiečių, priverstų palikti savo namus.
Europa stengiasi atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos energijos ir ieško kitų šaltinių. JAV į Europą jau atsiuntė trigubai daugiau suskystintų gamtinių dujų nei 2021 metais, o šiemet Europa taip pat aplenkė Aziją kaip pagrindinė šių dujų iš JAV importuotoja.
JAV ir Izraelis pasirašė bendrą prieš Iraną nukreiptą branduolinę deklaraciją, o Iranas įtraukė Jungtinių Valstijų pareigūnus į juodąjį sąrašą dėl jų paramos „Mojahedin-e Khalq” (MEK) grupuotei, kuri atvirai ragina nuversti dabartinę Irano valdžią.
Rusija iš Sevastopolio perkėlė daug laivų į Novorosijską ir toliau kontroliuoja jūrų susisiekimą Azovo jūroje tam, kad galėtų neteisėtai eksportuoti Donecko ir Zaporižės regionuose užgrobtus produktus, tame tarpe ir grūdus. Per dieną Kerčės-Jenikalskio sąsiauriu praplaukė 24 laivai į Azovo jūrą, iš kurių 7 plaukė iš Bosforo sąsiaurio; 33 laivai į Juodąją jūrą, iš kurių 6 toliau plaukė Bosforo sąsiaurio kryptimi. Visi jie priklauso Rusijai. Pažymima, kad Rusija ir toliau pažeidinėja 1974 m. Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS), išjungdama Azovo jūroje esančių civilinių laivų automatines identifikavimo sistemas.
Per pastarąją parą iš Ukrainos į Rusiją buvo „evakuota” beveik 30 000 žmonių, įskaitant daugiau kaip 5000 vaikų, nedalyvaujant Ukrainos valdžios institucijoms, pranešė Rusijos nacionalinio gynybos kontrolės centro vadovas.
Ką gi. Teroristai giriasi apie paimtus tūkstančius civilių, tame tarpe ir vaikų, įkaitais, o Vakarai kruopščiai pasižymi šiuos faktus savo užrašų knygutėse. Ryt – darbo diena, pirmadienis, bus galima išreikšti gilų susirūpinimą.
Be esminių pakitimų.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu įsakė Rusijos kariniams daliniams sustiprinti puolamąsias operacijas tam, kad būtų užkirstas kelias ukrainiečių smūgiams Rusijos kontroliuojamose teritorijose.
Vieni “ekspertai” neva “sužinojo”, kad Putinas įsakė užimti Charkivą ir okupuoti visą sritį ir apie tai praneša kai kurie rimti žiniasklaidos kanalai.
Na tai taip, tas įsakymas buvo duotas dar prieš pusmetį. Ir ne tik Charkivą – visą Ukrainą.
Kiti „ekspertai”, atvirkščiai, teigia, jog Rusijos puolamosios operacijos yra mažesnės apimties ir mažesnio masto.
Galbūt taip ir atrodo permetus akimis kai kuriuos vedančiuosius portalus, kuriuose žinių apie karą Ukrainoje beveik neliko, tačiau ukrainiečių kovotojai tikrai taip nemano.
Šiaurėje Rusijos raketos krito į gyvenvietes netoli Charkivo.
Rusijos raketų atakos prieš Dnipro miestą metu žuvo trys žmonės, 15 sužeista. Tolimojo nuotolio sparnuotosios raketos pataikė į kosminių raketų gamyklą ir netoliese esančią gatvę.
Dnipro „Južmaš” gamykloje gaminami ir palydovai, Ukrainos teigimu, vieną jų į kosmosą paleido Elono Musko bendrovė „SpaceX”.
Du žmonės žuvo, kai į Nikopolį, esantį į pietus nuo Dnipro, buvo paleista dešimtys rusiškų raketų.
Vakar rusiškieji okupantai iš Kaspijos jūros teritorijos į Ukrainą paleido šešias raketas. Zaporižėje, Dnipro srityje, keturias raketas sunaikino oro gynybos sistemos „Vostok”.
Tęsiamas sistemingas Ukrainos karių pozicijų apšaudymas išilgai fronto linijos ties Avdijivka, Novopavlovsku, Zaporiže. Vėl apšaudytas Mykolajivo miestas.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas praneša, kad dėl didelių nuostolių daugumos okupacinių pajėgų padalinių karių moralė ir psichologinė būklė yra labai žema, jie ieško galimybių išvengti tolesnio dalyvavimo kare.
Alčevske, Ukrainos ginkluotosios pajėgos smogė Rusijos kariuomenės bazei, įsikūrusiai šalia troleibusų depo. Ugnimi pavaišinta ryte, kai girti okupantai suvirto miegoti.
Savo ruožtu, rusų aviacija surengė antskrydį ir bombardavo Gyvačių salą.
Dėl techninei priežiūrai sustabdyto „Nord Stream 1” jau sumažėjo dujų tiekimo apimtys Europai. Remontuojama turbina „Siemens” išgabenta į Kanadą per Vokietiją.
O kaipgi sankcijos? Ogi sankcijos išimties tvarka turbinai laikinai atšauktos. Su tuo, žinoma, nesutinka Ukraina, bet jos niekas neklausia.
Kitą savaitę, liepos 21 dieną, baigiasi turbinos taisymo terminas, tačiau Maskva aiškina, kad dar nematė dokumentų, leidžiančių agregatą pargabenti atgal. Tą išgirdusi, ES skystai pavarė į kelnaites – Vokietija, o taip pat Austrija, Italija, Olandija ir kitos šalys yra labai priklausomos nuo Rusijos dujų. Būtent todėl jos, priešingai nei anglis ir nafta, nėra įtrauktos nė į vieną iš šešių ES sankcijų paketų.
Europa dreba, nes bijo žiemą sušalti. Gražu ar ne? Maža to, vokiečiai įspėjami, kad dėl dujų stygiaus namų ūkių išlaidos gali patrigubėti ir siekti apie 4500 eurų metams. Tas pats gresia ir pramonės įmonėms, naudojančioms dujas. Jos galvoja apie darbuotojų atleidimus ir grįžimą prie iškastinio kuro, branduolinės energetikos draudimų panaikinimo bei šalto dušo naudojimo gyventojams tiesiogine šio žodžio prasme. Europoje prasideda taupymas.
O kas nutiks Rusijai? Yra manančių, kad užsukę kranelius, rusai patys save nusibaus, ims graužti vamzdį bei galiausiai mirs iš bado arba iškels aukštyn rankas.
Nieko panašaus nebus. Rusija viską skaičiuoja į priekį. Kremliaus ekspertai teigia, jog Rusija turi sukaupusi finansų tiek, kad metus gali gyventi atsipūtusi. Antra vertus, atsisakymas tiekti dujas „Nord Stream 1” atrodo ekonomiškai nelogiškas: pajamos iš naftos ir dujų sudaro maždaug pusę biudžeto pajamų. Užsukusi kranelius Europai, Rusija prarastų apie trečdalį visų įplaukų už dujas.
Tačiau Rusija tam ruošėsi, eksporto srautus perskirstydama kitiems pirkėjams. Dujotiekiu „Power of Siberia” dujos pumpuojamos Kinijai, nors, ne tokiais pajėgumais ir ne už europinę kainą. Be to, „Gazprom” dujų užsukimo pasekmes jau išbandė, sumažindamas eksportą Europai trečdaliu. Nieko neatsitiko, nes keletą kartų šoktelėjusios dujų kainos kompensavo skirtumą.
Manipuliuodamas dujų kainomis, žinodamas, kad Europa neturi, bent jau kol kas, pasirinkimo, Kremlius tokiu būdu šokdina 500 milijonų Europos gyventojų! Būtent dėl to visos vakarų ekonomistų prognozės apie energetikos kainas prilygsta Vangos spėlionėms ir eina šuniui ant uodegos. Pamėgink atrasti sotaus biurgerio logiką Putino, Milerio, Peskovo, Patruševo ir kitų terorostų galvose!
Vienu žodžiu, Rusijai rublių tikrai nepritrūks, greičiau atvirkščiai – biudžeto pajamos gali net didėti, sąmoningai diktuojant dujų ir naftos kainas. Tačiau Kremlius susiduria su kita opia problema – kas gi iš tų rublių, jei jie tampa popiergaliais pasivalyti antram galui. Rusijai reikia prekių ne tik vidaus vartojimui, bet ir pramonės bei žemės ūkio veiklai užtikrinti.
Mus pasiekia informacija, kad Rusijos miestuose baigėsi importiniai maisto produktai, o vietiniai brangūs ir klaikiai nekokybiški. Beveik sustojo automobilių ir kitos technikos gamyba. Sankcijos kreivai, girgždėdamos, bet veikia ir rusai – beveik – būtinų dalių pramonės gamybai iš Vakarų nebegali įsivežti.
Tad ko tokiais žaidimais siekia Kremlius?
Kremlius eina va bank. Maskva siekia ant kelių parklupdyti Vakarus, kad jie panaikintų sankcijas ir padovanotų Ukrainą. O pati Rusija metus dar laikysis. O gal du arba devynis. Rusai prie vargų pripratę. Svarbu, kad būtų bulvių ir degtinės.
Todėl akivaizdu, kad abu dujų “strymai” ir toliau bus naudojami ekonominiam spaudimui ir šantažui. 10 mldr. eurų kainavęs „Nord Stream 2″ tik ir laukia paleidimo. Galbūt Maskva tikisi, kad sušalusi Europa atsuks ne tik „Nord Stream 1”, bet paleis ir „Nord Stream 2″?
Kremlius, žinoma, taip pat aiškiai girdi ir OPEC nuogąstavimus, kad išjungus Rusiją iš naftos tiekėjų rato, drąstiškai šokteltų žaliavos kaina. Rusai Kremliuje greičiausiai galvoja taip: jei vakariečiai atsisakys mūsų žaliavų, žiemą šals, dėl kosminių kuro kainų nebevažinės, o dėl maisto kainų šuolio išeis daužyt langų vyriausybėms. Beliks pasiųsti į Europos sostines kelis šimtus “vasių” ir chaosas garantuotas.
Ar atlaikys šį spaudimą Europa?
Viskas priklauso nuo mūsų. Svarbiausia viskam pasirengti psichologiškai. Jei mes sąmoningai taupysime, vartosime mažiau dujų, naftos, galvosime apie alernatyvius šildymo būdus, nekaltinsime dėl visko valdžios – žinoma, kad atlaikysime. Europos ir jos partnerių ekonomika yra galingiausia pasaulyje, ir suradus naujus energijos tiekimo šaltinius, viskas stos į savo vietas. Tačiau, kad tai įvyktų, mes turime suvokti, jog karo Ukrainoje ir energetinio karo Europoje nelaimėsime nei ryt, nei poryt. Turime ruoštis metams į priekį. Mažiausiai.
******
Locked N’ Loaded
Donbaso krypties šaurinis flangas. • Charkiv. Be pakitimų.
Izyum.
Mūšiai kontaktinėje linijoje aprimo. Panašu, kad daužymas galva į Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne gynybos ruožą ir desperatiški bandymai sukurti netikėtumo efektą atakuojant Kurulka – Ivanivka ruožą paliko „denacifikuotojus“ be idėjų ir jėgų. Bandymai tęsiasi ir neatmestina, kad vėl suintensyvės, tačiau didelių perspektyvų pasiekti operacinę sėkmę (pralaužti gynybą ir išeiti prie Slaviansk iš šiaurės vakarų ir vakarų) kol kas nesišviečia. Žinoma, kitas klausimas, kiek resursų ir jėgų liko čia besiginantiems ukrainiečiams.
Syversk.
a) Orkai toliau atakuoja Spirne – Ivano-Darivka ruože, mūšiai intensyvėja. Panašu, agresoriaus atakos kryptis pasikeitė. Ilgą laiką atakuota nuo Mykolajivka link Spirne, t.y. iš pietryčių, siekiant apeiti Hryhorivka – Verkhnokamyanske – Spirne ruožą iš pietų, su tikslu judėti link Syversk iš pietryčių – pietų. Dabar jau kelintą kartą matome bandymą atakuoti iš šiaurės rytų nuo Verkhnokamyanka link Spirne ir Ivano-Darivka, su tikslu atkirsti Spirne ir išeiti ukrainiečių įtvirtintam gynybos rajonui Berestove į užnugarį. Jei yra taip, tuomet tai rodo, kad orkai ne tik nesugebėjo pralaužti ukrainiečių gynybos bei judėti toliau link Syversk, bet pačiupinėję naująjį gynybos ruožą nusprendė geriau bandyti po truputį atsikąsti teritorijos ir taip bandyti judėti į priekį. Viena vertus tai rodo tvirtą ir lanksčią ukrainiečių gynybą, kurio laikosi. Tačiau, kita vertus, tai demonstruoja agresoriaus atsargumą ir taktinį tobulėjimą. Taip pat Spirne tampa raktinę vietove, kurią pralaužus gali būti intensyviai puolama tiek Syversk kryptimi, tiek į ukrainiečių gynybos gylį prie Berestove.
b) Prieštaringi duomenys dėl Bilohorivka, tačiau aišku viena – ukrainiečiai ne tik tvirtai stovi gynyboje bei kontratakuoja, bet taip pat sėkmingai vykdo ir sudėtingesnes operacijas. Antai, Ukrainos SOP vienetas „Kraken“, remiamas artilerijos prieš keletą dienų įvykdė sėkmingą reidą priešo užnugaryje prieš 24-osios GRU spec. paskirties brigados, vienos iš kuopų susitelkimo rajoną. Operacija buvo sėkminga – apie 60 priešo specnaziorų ir 5 jų kovinės technikos vienetai minus, ukrainiečiai parsivedė 2 belaisvius. Kitaip sakant, visa orkų specnaziorų kuopa neteko pajėgumo ir negalės vykdyti jokios užduoties. Rusų žvalgybos ir spec. paskirties padaliniai šiame kare veikia ne didesniais kaip kuopos dydžio vienetais, sektoriuje jų gali būti nedaug ir dėl savo pasirengimo jie dažnai būna puolimo operacijų pagrindiniame veiksnyje. Pamenate, esame rašę, kad šie orkų kovotojai ne visada naudojami kaip žvalgai, bet dažnai kaip gerai perengti pėstininkai. Taigi, agresoriui ruošiantis puolimui šį netektis – skausmingas praradimas.
•Bakhmut.
Agresorius intensyviausiai atakavo Svitlodarsk ruože, taip pat vykdė atakas prie Berestove. Ir vėl nesėkmingai.
Intensyvėja Rusijos vykdomos psichologinės operacijos, kuriomis siekiama pakirsti pasitikėjimą politine ir karine vadovybe, taip darant įtaką ukrainiečių valiai priešintis. Vienas iš pavyzdžių, orkų karo propagandistai aktyviai skalambija, neva ukrainiečiai jau palieka Syversk ir netrukus paliks Soledar. Kitaip tariant, neva užima naują gynybos liniją vakariniame Bakhmutovka upės krante. Tai bandoma pateikti kaip karine prasme logišką žingsnį, taip siekiant padidinti žinutės kredibilumo (patikimumo) įspūdį. Tad būkite budrūs.
*****
Ukrainiečių GUR specialiojo padalinio snaiperis miške
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Kremlius pareiškė esąs pasirengęs deryboms su Ukraina. Užsienio terorizmo ministerijos pareiškime yra sąlyga, kad taikos susitarime turi būti įtvirtintas neutralumas ir „susiklosčiusios teritorinės realijos”. Be to, Maskva reikalauja Ukrainos neutralumo, neprisijungimo prie Vakarų aljansų ir nebranduolinės šalies statuso.
Mirė britų savanoris Paulas Urey, kurį Šėkorėjos pripažintos kažkokios Donecko liaudies respublikos teroristai laikė pagrobę nelaisvėje. Rusai pranešė, kad Paulas mirė „dėl ligos ir streso”. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija iškvietė Rusijos ambasadorių ir paragino prisiimti už tai atsakomybę.
Gaila, kad teroristų pagrobtų įkaitų vadavimo operacijos gyvenime nebevyksta ir liko tik kovinių filmų laimingose pabaigose. Kam tada tiek į mus buvo investuota?
Į Ukrainą atvyko pirmosios salvinės raketų paleidimo sistemos MLRS M270. Jos bus geros talkininkės artilerijos sistemoms HIMARS.
Joe Bidenas Artimuosiuose Rytuose. Čia, kaip visada, konfliktų ir problemų raizgalynė, ir svarbiausias ekonominis svertas – nafta. JAV mėgina sudaryti „Artimųjų Rytų” aljansą, kuris siektų regiono saugumo, ginantis nuo galimos Irano agresijos. Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai ne visais atvejais sutaria su Izraeliu ir su JAV. Baiminamasi, kad koalicija prieš Iraną sukels regione dar didesnę įtampą. Girdisi raginimai problemas su Iranu spręsti diplomatiniu būdu. Kiek anksčiau, Mieguistas Džo buvo pasišovęs pradėti derybas su Iranu dėl naftos tarpininkaujant Katarui. Dabar, matyt, mano, kad apsieis ir be Irano, pakaks susitart su Saudo Arabija.
Nesigauna. Per ilgai, matyt, dėdė Semas čia nesilankė ir vietiniai „reikalai“ apdulkėjo už spintos.
Kinijos ekonomika pasiekė blogiausius rodiklius antrame ketvirtyje. Pasaulio gamyklos, antrosios pagal dydį ekonomikos, bendrasis vidaus produktas per tris mėnesius iki birželio 30 dienos, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo tik 0,4 %,. Birželio mėnesį jaunimo nedarbas pasiekė naują rekordinį lygį – 19,3 %.
Teigiama, kad ekonominio „stabdžio“ priežastys – Covid‘as bei infliacija, prie kurios prisidėjo didesnės pasaulinės žaliavų, maisto ir energijos kainos.
Tai pirmininke (ar drauge?) Xi, jau laikas dėkoti Putleriui už energetinį, maisto ir žaliavų chaosą pasaulyje. Mes pakartosime, kad pasaulinė maisto ir energetikos krizė smogs bumerangu ir pačiai Rusijai.
Europos Sąjunga priėmė naują standartų rinkinį ruošdamasi „precedento neturinčiam” šeštajam sankcijų Rusijai paketui.
Putinas „pasidžiaugė“, kad „beprecedentis politinis ir sankcijų spaudimas iš vadinamųjų „kolektyvinių Vakarų verčia mus spartinti susijungimo procesus” ir įgyvendinti svajonę sujungti Rusiją su Baltarusija. Vaikų žaidimai dėl akių. O kada Rusija ir Baltarusija buvo atsijungusios?
„Gazprom” užsiminė, kad dėl kažkokių pavojų ir techninių problemų vėluojama atnaujinti dujų tiekimą Vokietijai. Neatnaujins. Jei prižadėta ginkluotė pajudės į Ukrainą – užrauks suvisam.
JAV už 500 mln $ parduos Estijai artilerijos raketų sistemų M142 (HIMARS).
Gyventojai ir poilsiautojai bėga iš Prancūzijos miestų ir kaimų dėl čia siaučiančių gaisrų. Per kelias pastarąsias dienas daugiau kaip 10 000 žmonių buvo pabėgo pietvakarinį Žirondos regioną. Dešimtys gaisrų siaučia Portugalijoje ir Ispanijoje, kur temperatūra viršijo 40 °C. Dėl karščio bangos šiose dvejose šalyse žuvo 281 žmogus. Keli vakarų Ispanijos miestai buvo evakuoti.
Siaučia stichinė nelaimė, kuri – kaip ir rusų karo mašina – buvo sukurta paties išsivysčiusio pasaulio. Išsivysčiusio pasaulio, kuris, pasirodo, prieš šiuos „gamtos reiškinius“ bejėgis.
Be pakitimų. Rusijos artilerija ir toliau šaudo į civilius taikinius, siekdama kuo daugiau aukų.
Kai kurie Vakarų ekspertai teigia, jog Rusijos armija po „operatyvinės pauzės“ vėl pradės puolimą.
Tauzalai. Jokios pauzės nebuvo.
Rusijos raketa pataikė į civilinį objektą Odesoje – gamybos ir prekybos bendrovės sandėlį. 1000 kvadratinių metrų ploto teritorijoje gesinamas gaisras.
Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė 4-rias Kh-101 raketas, kurias Rusijos bombonešiai Tu-95TS paleido iš Kaspijos jūros į Dnipro miestą. Kitos pataikė į miestą.
Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė Rusijos raketą virš Bila Cerkvės rajono.
Šiandien Avdijivkoje smarkiai apšaudyti civiliai pastatai.
Apšaudymo Sumų srities pasienio rajonuose metu žuvo 1 žmogus, 4 sužeisti.
Charkivo kryptimi priešas sutelkė pastangas tam, kad užkirstų kelią Ukrainos karių judėjimui.
Bachmuto kryptimi priešas surengė antskrydžius prie Berestovės ir Niujorko.
Avdijivkos, Zaporižės, Pietų Buho kryptimis okupantas vykdė oro atakas ir oro žvalgybą.
Siekdami išgabenti užgrobtą turtą, rusų okupantai bando atkurti Azovo jūros pakrantėje esančių jūrų uostų veiklą.
Ukrainos Gynybos ministras Oleksejus Reznikovas pareiškė, kad iki šių metų pabaigos įvyks didelių pokyčių fronte. Reznikovo teigimu bus išlaisvintos visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą. „ – Krymas yra strateginis Ukrainos taikinys, nes tai yra Ukrainos teritorija. Tačiau mes judėsime žingsnis po žingsnio”, – sakė Reznikovas.
Na, tai jau kaip ir galima uždaryti karo failą, pakelti taurę pergalės linksmybių ir atsipalaiduoti. Visi pavargo, ir tas prakeiktas karas siaubingai atsibodo.
Mums taip pat. Tačiau privalom suvokti vieną svarbų, o gal ir patį svarbiausią dalyką – Rusija to ir siekia. Kad priprastumėm, atbuktumėm. Kad būtume užhipnotizuoti kobros prieš mirtiną įkandimą.
Taip, ir mes, ir jūs visi norime išsidrėbti kas paplūdimy ant gulto, kas prie ežero su knyga, kas kalnuose, kas skrieti ant bangų.. Užmerktos akys, saviapgaulė, haipas. Rusai traukiasi, ukrainiečiai laimi. Ginklai juda, Kremliuje „operatyvinė pauzė”.
Tik pavojus nuolat auga. Grėsmė nesumažės net jei staiga Maskva ir Kyjivas susitars dėl paliaubų ir sustabdys karo veiksmus.
Pavojus nesumažės, net jei bus pašalintas ar nugalabytas Putinas. Grėsmė mūsų visų saugumui išliks tol, kol sukasi Rusijos specialiųjų tarnybų ir karinis pramoninis – diversinis – teroristinis mechanizmas, kol laisvėje vaikšto tūkstančiai žudynes organizuojančių ir vykdančių karo nusikaltėlių. Nusispjaut ant Putino. Panašių putinų Rusijoje – kaip pomidorų šiltnamyje.
Todėl turime sau nuolat priminti neprarasti budrumo, atidžiai sekti įvykius, toliau sakyti jums nepagražintą tiesą. Turime būti bjauriais žadintuvo skambučiais šeštą ryte, turime nutraukti tą mielą sapną, privalom atgręžti jus į realybę. Tokią, kokia ji yra, nes pernelyg ilgai, patogiai ir saugiai miegojome.
Dabar už tai turime susimokėti.
*****
Ugniagesiai gelbėtojai, kariškiai ir policija dirba Rusijos raketos smūgio vietoje Vinicos centre.
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Kol pasaulis baisisi teroristine ataka Vinicoje, kur žuvo mažiausiai 23 žmonės, karo nusikaltėliai iš Rusijos šįryt atakavo Mykolajivą ir paleido į miestą 10 raketų. Mieste buvo daug žmonių. Sugriauti du universitetai. Manoma, kad Rusija taikėsi būtent į juos.
Pasak Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojo Kyrylo Tymošenko, ataka Vinicos mieste buvo įvykdyta Rusijos sparnuotosiomis raketomis „Kalibr”. Visos jos buvo paleistos iš Juodojoje jūroje dislokuotų Rusijos povandeninių laivų.
Mariupolio meras Vadymas Boičenko pareiškė, kad per dvejus rusofašistų okupacijos mėnesius nužudyta dvigubai daugiau mariupoliečių nei per du metus prie vokiškųjų nacių. 1941-1943 m. buvo nužudyta daugiau nei 10 000 miestiečių, tuo tarpu iki šiandien aukų skaičius gali skeikti daugiau nei 20 000.
Rusai pavertė pelenais 1356 daugiaaukščius pastatus, kiekviename jų slepėsi po 50 žmonių, Nuo žemės paviršiaus nušluota 40% iš 50 000 privačių pastatų. Žuvusiųjų skaičius, tiesą pasakius, gali būti gerokai didesnis.
Baltieji rūmai paaiškino, kodėl “vėluoja lendlizas”. Šiuo metu Vašingtonas pirmenybę teikia karinei pagalbai, už kurią Ukrainai nereikės mokėti. Tuo tarpu pagal programą pinigai turės būti grąžinti. Šiuo metu Bideno administracija naudoja JAV Kongreso skirtas lėšas, kurios siekia 40 mlrd. dolerių. Šios lėšos turi būti išleistos iki rugsėjo pabaigos. Suma – milžiniška.
Rusija tęsia “ekspansiją” 25 Afrikos šalyse: CAR, Malyje ir Libijoje, taip pat Šiaurės ir Pietų Sudane, Madagaskare, Angoloje, Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Mozambike, Zimbabvėje ir Kongo Respublikoje. Ten plečiama ne tik Maskvai palankių politikų įtaka, bet daug kur šeimininkauja Kremliui pavaldžios “privačios” “Wagner” (dabar – „Liga”) karinės grupuotės. Be įtakos kontinente, Kremlių Afrikoje vilioja vietiniai ištekliai.
Į Kubą atplaukė tanklaivis, gabenantis 700 000 barelių rusiškos naftos. Rusija ieško alternatyvių rinkų ne tik Azijoje ir Afrikoje. Brazilija šią savaitę taip pat pareiškė, kad priims Rusijos naftos produktus. Rusija gali tapti viena pagrindinių naftos tiekėjų Lotynų Amerikai.
Teroristinei Rusijai pavaldžių užgrobtų teritorijų “vadovai” nori jungtis prie Rusijos. Pranešama, jog rudenį bus rengiamas referendumas dėl Zaporižės srities prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Nesvarbu, kad “išlaisvinta” tik apie 50 % Zaporižės regiono, jungimąsi planuojama spartinti, nes išvaduota liaudis to „labai prašo“.
Japonijos ir JAV naikintuvai praskrido virš Japonijos jūros, Ramiojo vandenyno ir Rytų Kinijos jūros, demonstruodami karinį solidarumą prieš Rusiją ir Kiniją. Praėjusio mėnesio pabaigoje netoli Japonijos maskatavosi aštuoni Kinijos ir Rusijos laivai. Penkių Rusijos laivų flotilė savaitę plaukiojo netoli Japonijos salų.
“Drąsūs” tie rusai. Spjauna į istorijos pamokas. 1905-aisiais kariaudama su Japonija dėl Mandžiūrijos, carinė Rusija karą gėdingai prapylė ir palaidojo beveik visą savo karinį laivyną.
Nors naftos kaina krenta, tačiau išeliminavus Rusiją iš naftos gavybos ir pardavimo schemų, žaliavos gali pratrūkti ir barelis metų gale gali šoktelti iki 150 JAV $. Mhm. Dar prieš savaitę ties patys ekspertai tvirtino, kad metų gale nafta kainuos ne daugiau 55-ių.
Be esminių pakitimų. Rusiškieji okupantai kol kas mėgina išnaudoti savo pranašumą turima artilerijos ugnimi prieš civilius taikinius.
Ukrainiečiai sėkmingai stumiasi Chersono srityje. Per pastarąjį mėnesį ten išvaduotos 44 gyvenvietės.
Ukrainos kariuomenė neatskleidžia daug konkrečių detalių, tačiau Vidaus reikalų ministerija informavo, kad per pastarąsias dvi savaites pavyko sunaikinti maždaug dvi dešimtis sandėlių su ginklais, amunicja ir degalų bei tepalų atsargomis.
Kremlius vėl pakartojo, kad kartas tęsis tol, kol Vakarai tieks ginkluotę Ukrainai.
Primename: Rusija Ukrainoje kariauja ne su Ukraina, o su Vakarais.
Siversko kryptimi okupantai toliau stiprina Ukrainos ir Rusijos sienos ruožo apsaugą. Periodiškai apšaudomos Ukrainos karių pozicijos Černihivo ir Sumų srities pasienio rajonuose.
Charkivo, Slovjansko kryptimi priešas pliekia iš tankų, minosvaidžių, statinės ir reaktyvinės artilerijos.
Kramatorsko kryptimi priešas persigrupuoja, Bachmuto kryptimi tęsiami apšaudymai.
Šiuo metu rusai mėgina stiprinti savo užnugario bazių ir dalinių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Po naktį įvykusio sprogimo Kadijivkoje vis dar maloniai dega Rusijos šaudmenų sandėliai.
Prieš 612 metų, šiandien, gerokai atspardėm subines ir pakedenom kudlas neprašytiems svečiams iš vakarų, kurie atėjo grobti ir prievartauti prisidengę Jėzaus vardu. Istorinė Žalgirio mūšio pergalė yra karinio sumanumo pavyzdys visiems strategams.
Mykolajive gyvena apie 480 000 gyventojų, Vinicoje – 350 000. Taikydamasis į miestų centrus, vietas, kuriose būna itin daug žmonių, Kremlius siekia kuo daugiau civilių aukų. Tai – sąmoningas taikių žmonių žudymas.
Rusofašistai, siekdami pateisinti civilių objektų naikinimą ir žmonių žudynes Ukrainos miestuose atvirai meluoja, kad vaikų darželiuose, ligoninėse, bažnyčiose ir universitetuose buvo dislokuoti Ukrainos kariuomenės daliniai.
Ir kokia kalba šią ir kitą savaitę gali būti apie Juodosios jūros atblokavimą grūdų eksportui, kai pasaulio atmatos iš jūros švaistosi raketomis?
Kaip su karo nusikaltėliais iš Rusijos tarsis Jungtinės Tautos, Turkija, Kyjivas? Sveikinsis su žudiku, kurio rankos nuolat vilgomos vaikų krauju? Kiek dar gali tęstis ši dviveidystė? Kodėl mes ir toliau nuolaidžiaujame? Kodėl vėl net pati JAV ketina skubos tvarka panaikinti sankcijas Rusijos trašoms ir kai kurioms Kremliui pavaldžioms įmonėms? Ar tikrai tam, kad nemirtų žmonės iš bado?
Kremlius juk ir taip kasdien žudo žmones.
Tiek apgailėtina Europos Sąjungos, tiek ir atskirų jos daugumos valstybių retorika bei veiksmai aiškiai rodo, kad Putlerio sėbrai eilinį kartą laimi. Maskva bet kokias nuolaidas supranta kaip Vakarų atsitraukimą. Kremliuje vėl liejasi vodkė, o įsiklausius – girti pagiežos šūksniai “opiatj obosralisj” / „vėl apsišiko” – girdėti iki pat Briuselio.
Ir nerekia Kyjivui ir Vašingtonui girtis, kad sunaikino keletą ar kelioliką amunicijos sandėlių, ar tankų koloną, nes tai Maskvą siutina, o atsakas į HIMARS pasirodymą fronte – dar daugiau sugriautų miestų ir žmonių lavonų.
Nereikia girtis, priešą reikia naikinti.
Pamenate, neseniai buvo tokia pagrindinė Vakarų, o ypač JAV nuostata, kad “su teroristais nesiderama”? Tokiu pat principu šiandien privalu kalbėti su Maskva, net jei ji grasina branduolinėmis galvutėmis. Dabar Kremlius dar – beveik garantuotai – jų nepanaudos. Bet vėliau, apetitui augant ir apsvaigus nuo tikrų ar menamų pergalių, bus vėlu. Raketos kris gerokai toliau į vakarus už Vinicos, ir už Vilniaus.
„Toli” nuo košmaro rytuose, savo menamai saugiose sostinėse, jie mano, kad yra saugūs bei tyliai viliasi, kad jei ir užims Vilnių ar Varšuvą, orda sustos.
Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 m. jėzuitų, o galutinai žlugo ir morališkai bankrutavo 2022m. liepos 14 d., vadovaujant išrinktajam rektorius Rimvydui Petrauskui.
Tai supratau labai aiškiai ir staigiai, perskaitęs dabartinio VU rektoriaus su gražia lietuviška pavarde (kokia kartais kraupi būna likimo ironija) tekstą delfi.lt portale, pavadinimu „Negalime gyventi nuolatinės krizės diskurse“.
Tiesą sakant, ne vieną kartą esu bandęs atkreipti dėmesį į dirginančias visuomenę keistenybes VU gyvenime pastaraisiais metais, drauge baimindamas – ar nesutirštinu kritinio nusiteikimo spalvų, tačiau dabar jau turiu teisę drąsiai pasakyti, kad mano perspėjimai ir nuogąstavimai buvo tik katino ašaros, palyginus su ta velniava, kuri atsidengia, prisivertus perskaityti minėtą publikaciją iki galo.
Publikuojamo teksto pabaigoje pažymima, kad tai yra: Įžanginis pranešimas Valstybės pažangos tarybos posėdyje, nurodant pranešimo datą – 2022 07 14. Kitaip tariant, ne šuns papas. Kaip supratau, pranešimas buvo padarytas pradedant svarstymus dėl šalies raidos „Lietuva – 2050“ strateginių gairių numatymo.
Vienintelis vertingas šios publikacijos dalykas yra žadinantis neaiškius lūkesčius publikacijos pavadinimas „Negalime gyventi nuolatinės krizės sąlygomis“.
Kitas dalykas, kad pavadinimas neturi nė mažiausio ryšio su publikuojamu tekstu, nė vienas išspausdinto pranešimo žodis nė iš tolo nekoreliuoja su temos pavadinimu. Taigi, kaip atrodo, temos įvardijimui rektorius išnaudojo visus savo kūrybinius pajėgumus, nes toliau tekste išsakomo tezės, nurodant 10 punktų, yra tobulas banalybių rinkinys, tikrai nieko daugiau. Taip surašyti į vieną krūvą visas didžiausias tuščio tauškimo banalybes ir minčių nuodėvas Lietuvoje niekas iki R.Petrausko dar nebuvo išdrįsęs.
Žinia, strateginių pažangos gairių surašymo žanras Lietuvoje jau anksčiau buvo įgijęs nekokią šlovę, tačiau R. Petrauskas užkariauja naujas, seniau dar nematytas tuščiakalbystės aukštumas, tapdamas plastmasės barškinimo čempionu, kitaip nepasakysi. O jeigu sakote, kad tai yra juodasis humoras, tada, žinoma, kitas reikalas.
Tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad šis pranešimas turi vieną labai aiškiai išsakomą mintį, tokią aiškią, kad nėra kur dėtis. Leiskite šįkart pacituoti pažodžiui: „Vietoj savo tapatybės sauga liguistai susirūpinusios tautos turime tapti savimi pasitikinčia bendrija, kuri siekia duoti pasauliui, nes tik taip galime tikėtis, kad būsime įdomūs ir reikalingi, neeikvodami energijos ir resursų neišvengiamos kaitos sulaikymui, identiteto konservavimui ir panašiems į tuščią nostalgiją orientuotiems procesams“.
Kaip jūs suprantate tą užmanymą, kad vietoj tautos turime tapti bendrija? Tai didis užmanymas, ar kitaip?
Kaip skelbia R.Petrauskas tautinė tapatybė yra praeities reliktas, stagnacijos veiksnys, todėl privalome įgyti europinė tapatybę.
R.Petrauskas
Tarp didžiausių Lietuvos gyvenimo piktžaizdžių Petrauskas įvardija ir tai, kad dar kažkur, užsilikusiuose pakraščiuose „kultūra matoma kaip priemonė išsaugoti etninę tapatybę“. Kaip jums atrodo, ar toks pareiškimas neišduoda VU pasirengimo tapti kultūrinės revoliucijos flagmanu, a?
O ką reiškia paistalai apie tai, kad mes privalome forsuoti ES integracijos procesus, siekdami dar tampresnės nei paprastoji federacija sąjungos, ogi – kažkokios monolitinė sąjungos Europos unijos pavidale? Paprastai sakant, tokie pavarymai yra intelekto pažeminimas.
Kaip atrodo bent man, tokie R.Petrausko užlenkimai per posūkius yra ne tik žmogaus intelekto pažeminimas, bet ir svarbiausio LR Konstitucijos punkto, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, piktybiškas pažeidimas, yra nešvankus išsityčiojimas iš Konstitucijos.
Kita vertus, pasakykite man, kuri iš ES valstybių – Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija – atsisako puoselėti savo tautinę tapatybę tariamos pažangos vardan, kur dar kitur būtų galima rasti tokį mulkį kaip VU rektorius, kuris tautinę tapatybė traktuoja kaip užklimpimą praeityje?
Kam išvis mums buvo reikalinga ta nepriklausomybė, jeigu manote, kad 2050 metų Lietuvoje nebeliks nė užuominos apie Lietuvą?
Kam mums buvo ar yra reikalinga laisvė, jeigu valstybę dabar laisvoje Lietuvoje vaizduoja lietuvybės priešai ir intelekto nususėliai onanistai?
Liepos 18-ąją užgeso Kovo 11-osios Akto signataro, Socialdemokratų partijos garbės pirmininko, fizikos ir matematikos profesoriaus Aloyzo Sakalo (91 m.) gyvybė.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas. Dainiaus Labučio nuotr.
Kaip informuoja LSDP komunikacijos skyrius, signataras į amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse bus lydimas ketvirtadienį.
Nuėjęs ilgą kelią nuo smetoninės iki šiandienos Lietuvos, išgyvenęs Gulago sunkumus ir sovietų okupaciją, patyręs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo džiaugsmą, matęs besikeičiančią ir augančią Lietuvą ir aktyviai dalyvavęs jos kūrime, A. Sakalas yra sakęs, kad „tiesos paieška ir jos vertinimas yra bendra gija, siejanti skirtingų istorinių tarpsnių Lietuvą“.
„Linkiu, kad kiekvieno Lietuvos žmogaus sąmonėje nuolat skambėtų paskutinė Himno eilutė: vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Kad mes nevadintume patriotais tik tų, kurie pritaria mūsų pozicijai ir nelaikytume priešais tų, kurių nuomonė yra kita. Mes turime išmokti vertinti ir, jeigu reikia, kritikuoti oponentų idėjas ir siūlymus, bet ne jų asmenines savybes. Reikšdami savo nuomonę mes neturime rodyti savo bailumo, likdami anonimais“, – 2018 m. paklaustas, ko palinkėtų Lietuvai ir jos žmonėms ateinančiu šimtmečiu, interviu laikraščiui „Socialdemokratas“ yra kalbėjęs A. Sakalas.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė reiškia gilią užuojautą mirus iškiliam Lietuvos politikui.
„Tiesos paieškos ir tarnystė žmonėms. Nepalaužiamas stiprumas ir atkaklumas. Nejudinami principai – visada padėti ir ginti silpnesnį. Toks mūsų visų atminty yra profesorius Aloyzas Sakalas. Be jokios abejonės, vienas iškiliausių Lietuvos politikų.
Netekome reto ir nepalaužiamo charakterio žmogaus, gimusio Smetonos Lietuvoje, išgyvenusio Gulago košmarus, galiausiai labai reikšmingai prisidėjusio Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę ir atkuriant Socialdemokratų partiją. Aloyzo Sakalo pagarbus tonas, tvirti principai ir stipri valia ilgam išliks mūsų atmintyje“, – sako LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė.
Daiva Sakalė: atleisk, jei buvau per silpna
Atleisk, jei buvau per silpna. Kad nesugebėjau išsaugoti. Išplėšti iš negailestingos mirties nagų. Galbūt per daug sau kroviau atsakomybės, lyg būčiau dievas, per daug susireikšminau, manydama, jog galiu padaryti viską, kad Tu gyventum. Kad gyventum mažiausiai tiek, kiek žadėjai, kai mes tuokėmės. Pamenu, sakei: „Nebijok, aš esu iš ilgaamžių giminės, gyvensiu bent 95-erius metus”… Ir aš buvau įsitikinusi: tikrai ne mažiau! Mudu tarėmės vasaros gale sutikti devintąsias vedybinio gyvenimo metines. Ir tuo tikėjau, nes neįsivaizdavau tobulesnio Žmogaus ir Vyro. Neįsivaizdavau tvirtesnės Asmenybės. Atrodė, jei pažadėjai – būtinai gyvensi ir 95-erius, ir visą šimtą… Tik turiu Tau padėti. Šiek tiek padėti. O visa kita – Tu pats gali. Deja, liga buvo stipresnė.
Aloyzai, Tu atėjai į mano gyvenimą ir užauginai mano širdyje gėles. Aš jas kasdien laistysiu ir puoselėsiu, nes esi, buvai ir liksi greta. Tu užauginai man sparnus ir išmokei skristi. Tu toks stiprus, kad greta Tavęs aš neturėdavau jokių „vilčių” ištižti. O Tavo gerumo vandenyne buvo galima nuskęsti… Visada sakei: padėkim, kam galime. Ir kiek galime. Ir pats padėdavai…
… O dabar Tu išėjai. Ir Žemę man apgaubė gili tamsa… Ir vargu, ar be Tavęs dar kada nors mano pasaulyje prašvis… Atleisk, kad nesugebėjau… padėti… Atleisk… (D.Sakalės „Facebook“ paskyros įrašas)
A. Sakalas bus palaidotas liepos 21 d. Antakalnio kapinėse
Kovo 11-osios Akto signataras, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, fizikos ir matematikos profesorius Aloyzas Sakalas liepos 20 d. bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), praneša Valstybinė laidojimo komisija.
Atsisveikinimas nuo 15 iki 20 val., liepos 21 d. – nuo 9 val. Urna išnešama 11.15 val., Šv. Mišios 12 val. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Velionis bus palaidotas Antakalnio kapinėse Signatarų kalnelyje.
***
A. Sakalas gimė 1931 m. liepos 6 d. Anykščių rajono Jusiškio kaime, darbininkų šeimoje. 1949-1954 metais kalintas už antisovietinę veiklą. 1955 m. baigė vidurinę mokyklą. 1955-1960 m. studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas).
A. Sakalas – fizikas, fizikos ir matematikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius. 16-kos išradimų ir daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių autorius. 1960-1963 m. dirbo inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi Elektrografijos mokslinio tyrimo institute.
Nuo 1963 metų – Vilniaus universiteto vyresnysis inžinierius, vyresnysis dėstytojas, docentas, profesorius. 1990-1992 metais – Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Prezidiumo narys. 1992–2004 m. – Seimo narys, 1992–1996 m. – Seimo pirmininko pavaduotojas, 2001 m. – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. 2004–2009 m. Europos parlamento narys.
Disidentė, vienuolė, Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė dar yra vadinama Lietuvos sąžine. Nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” dauginimą ir platinimą, ji iškentė KGB tardymus, kankinimus, tremtį ir niekuomet nenustojo kovoti už tiesą bei Dievo žodį. N.Sadūnaitė, pati išleidusi knygą apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje, matydama, kas šiandien vyksta nepriklausomoje mūsų šalyje, baisisi, kad KGB metodai atgyja.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė sako, kad tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, rodo, kad grįžtame ne į pačius geriausius laikus. Stasio žumbio nuotr.
Kaip skelbiama kronikai skirtoje interneto svetainėje, 1972 metų kovo 19 dieną pogrindyje pradėtas leisti leidinys šiais metais mini 50 metų jubiliejų. Sulaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjusia prie Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, kvietė ištvermei Bažnyčios vadovybę. Šimtai kronikos bendradarbių bei platintojų patyrė KGB persekiojimus, represijas, šantažą. Nepaisant griežtos cenzūros, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” buvo reguliariai leidžiama ir platinama net 17 metų iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
– Ar pastaraisiais metais Bažnyčiai vėl tenka atremti tam tikrą puolimą? Dvasininkai, kalbantys, kas parašyta Katekizme, užpuolami kaip LGBT kritikai, kai kuriems iš jų jau draudžiama bendrauti su žiniasklaida…”, – „Vakaro žinios” paklausė sesers Nijolės Sadūnaitės.
– Taip, negirdėta ir neregėta. Grįžtame į Kremliaus režimą. Tie, kas nemėgsta tiesos, jiems tiesa yra kaip rakštis akyje. Taip buvo visais laikais. Bet negyvenkime mele. Evangelijoje Jėzus taip pat sakė, kad tiesa padarys mus laisvus. Čia kalbama apie aukščiausią, gerąją, moralinę laisvę. Tai ne ta laisvė, kurią dabar propaguoja Laisvės partija – amoralumas, narkotikai, alkoholis, paleistuvavimas. Tai yra šėtono vergystė, o ne laisvė. Ir kanapės paveikia smegenis ne tik jaunam žmogui. Tuomet leisti jas naudoti yra tautos žudymas, veikimas prieš savo žmones. Tai yra ne tautos gelbėtojai, o jos naikintojai.
Bet aš tikiu, kad gyvenimas – kaip jūra, jis banguoja. Ir ši banga, manau, praeis. Kai šiandien manęs paklausia, už ką meldžiuosi, atsakau, kad už Putiną, ir tada daug kas labai nustemba. Tai, ką jis daro, yra baisūs dalykai, bet Dievui yra brangus kiekvienas žmogus. Man kiekvieno gaila, nes mele gyvenantys žmonės yra patys nelaimingiausi. Dievas žmogui davė daug dovanų: gebėjimą matyti, jausti, kalbėti, sąmoningai mąstyti. Bet šiandien mes nusigręžiame nuo jo ir norime diktuoti savo įsakymus. Dievas sakė nepaleistuvauti, nežudyti, o mes kaip tik sakome, kad reikia tą daryti. Visa tai kyla ne iš Dievo.
– Kalbantys apie taiką šiandien apšaukiami vatnikais…
– Ne, karo neįveiksime karu. Blogio blogiu neįmanoma nugalėti. Taip, galima gintis, tai leistina. Niekas negali atimti žmogaus laisvės per prievartą. Žmogus gina savo namus ir vaikus, bet puolamasis ir grobiamasis karas yra blogis. Ne veltui sakoma, kad velnias yra žmogžudys ir melagis.
Putinas ir tie, kurie yra už karą, gyvena iškreiptame pasaulyje. Nes tai pirmiausia yra kova ne už Rusijos imperijos atkūrimą, tai yra kova, kad šie žmonės kuo ilgiau išliktų valdžioje. Tai – puikybės sprendimai. Bet gėris ir meilė yra daug stipresni už blogį ir neapykantą. Gėris galiausiai vis tiek laimės.
– 2022 m. Seimas yra paskelbęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” metais. Už kronikos platinimą ir dauginimą buvo persekiojama ir kankinama daug žmonių, kai kurie, kaip ir jūs, už tai buvo nuteisti. Šiandien, kai Lietuva skaičiuoja daugiau kaip trisdešimt metų nepriklausomybės, ar gyvename kitokiomis sąlygomis?
– Dažnai sakau, kad prie kronikos darbo prisidėjo visi, kas myli tiesą. Gal šiandien ne visi jie yra „patogūs”, nes ne visi nori girdėti tiesos žodį. Ypač, jei tas žodis truputį „prieš plauką”. Nors už sąžinės įsitikinimus bausti negalima.
– Atrodo, Lietuvoje už tai galima bausti. Mitinguose cenzūruojami žmonių plakatai, o Seime valdžią kritikuojančią kalbą pasakiusiai Zitai Šličytei pradėtas ikiteisminis tyrimas...
– O, pasaulio pabaiga! Ji yra tiesos žmogus. Visuomet tiesą, net ir karčią, reikia pasakyti į akis, bet tai turi būti daroma iš meilės, o ne iš neapykantos. Juk ji sakė tiesą, už ką ją dabar taip…
Aš su ja kalbėjau po jos kalbos. Tai – nuostabus žmogus, lenkiuosi prieš ją, bučiuodama jai rankas ir kojas. Baisu, kaip politikai Seime ant jos rusiškai keikėsi ir šlykščiausiais žodžiais apipylė. Koks puolimas su juoda, KGB-istine neapykanta. Taip siekti žmogų paniekinti, sutrypti yra nusikaltimas.
O nukentėti už tiesą, tai – didžiausia garbė žmogui ir paaukštinimas. Aš iki šiol meldžiuosi už visus savo tardytojus ir teisėjus, kad juos Danguje sutikčiau, nes jie buvo labai nelaimingi.
– Per tardymus KGB buvo jums pagrasinę, kad uždarys į psichiatrijos ligoninę. Neseniai valdžią kritikuojančius mitingus rengianti mokytoja Astra Astrauskaitė teismo sprendimu buvo priverstinai pristatyta į psichiatrijos įstaigą. Taip ir nenutolome nuo tų laikų metodų?
– Girdėjau apie tai. Absoliutus sovietmetis. Taikomi tie patys metodai, nes nebuvo liustracijos, ir tie patys dar liko… Net Putinas iki šiol sako, kad buvusių KGB-istų nėra. Jie arba dirba, arba mirę.
Man atrodo, kad ir mūsų teismai per daug nusiritę… Kažkodėl iki šiol teismai laikosi pozicijos, kad mes, kronikininkai, esame melagiai, ir vadovaujasi KGB tardymų informacija, tarsi jie būtų tiesos nešėjai. O tai, ką kalbame, grasinimai apie psichiatrinę, yra netiesa. Nes tai nebuvo registruota. Žinoma, jie tokių dalykų neregistravo, kaip ir to, kai kankindami žmones laužydavo pirštus, lupdavo nagus ir kitaip kankindavo. Matau, grįžtame vėl į tą moralinę balą…
– Argi karo akivaizdoje neturėtume ieškoti bendrystės, o ne priešų tarpusavyje?
– Ir man taip atrodo. Iš didelio rašto išeiname iš krašto. Visi gąsdinimai ir yra tik gąsdinimai. Negali būti tokių dalykų, kaip elgiamasi prieš Z.Šličytę ir kitus. Žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Kitaip iki ko mes nusirisime. Iki tokių atvejų, kai kitose šalyse, kur ratifikuota Stambulo konvencija, kunigui Bažnyčioje paminėjus Sodomą ir Gomorą, keliama byla, ir jis nuteisiamas. Pasaulio pabaiga. Tai baisiau nei komunizmas. Tikiu, kad ukrainiečių kraujas mus išgelbės.
– Jūs taip pat sulaukėte puolimo ir kritikos, kai 2017 m., kaip ir Z.Šličytė, Seimo tribūnoje, atsiimdama Laisvės premiją, palietėte Garliavos temą ir klausėte, ar dar gyva Deimantė.
– Iki šiol prisimenu, kai prieš kalbą mane drausmino, kad tik nekalbėčiau apie Garliavą. Aš atsakiau, kad tik apie tai ir kalbėsiu. Sukilimas buvo lyg kokioje mafijoje. O po mano kalbos tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė. Iš paskos einantis Saulius Skvernelis su panieka pasakė, kad ir nepriklauso žinoti.
Bet iki šiol liko neatsakyta į daug klausimų. Tokių dalykų Lietuvoje yra daug. Ypač našlaičių prieglaudos namuose, bent anksčiau, vykdavo baisūs dalykai. Tai yra šėtoniški nusikaltimai.
Jeigu darai gerą darbą, kam reikėtų tą mergaitę nešti, skausmingai kryžiuojant jai kojas? Arba atsiminkime, kaip buvo atliekamas pats perdavimas. Kambaryje buvo vaizdo kameros ir matyti, kad pirmiausia, įėjus į kambarį, vykdyti perdavimo atėję žmonės nukreipė kameras į lubas ir užtraukė užuolaidas. Jeigu vykdai teisingumą, ko bijai? Rodyk visam pasauliui, kaip teisingai darai, vaduodamas mergaitę iš grobikų. Taip slapčia elgiasi tik plėšikai ir banditai, bijantys liudininkų.
– Visa tai rodo, kad už tiesą turime kovoti visada?
– Žinoma, ypač šiandien, kai aplink tiek melo ir netiesos. Kovokime kas žodžiu, kas, kaip jūs, raštu, kas, kaip aš, malda.
1. Beslano tragedija. Teroristinių aktų šiandien pasaulyje vyksta be galo daug. Beveik kasdien. Daugumai žmonių atrodo, kad pats didžiausias ir baisiausias iš jų buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolis Niujorke prieš Pasaulio prekybos centro 7 pastatų kompleksą. Šia juk pasikėsinta į pačią šiuolaikinio vartotojų pasaulio širdį.
