2025-05-16, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 740

Karas Ukrainoje. Šimtas penkiasdešimt ketvirtoji (liepos 27 diena)

0

defenc-blog.com

Ukrainos kariai numušė naujausią Rusijos naikintuvą
Pranešama, kad Ukrainos oro pajėgos virš okupuoto Nova Kachovkos miesto Chersono srityje numušė Rusijos naikintuvą Su-35 Flanker-S.

„Apie 20.00 val. liepos 19 d., Ukrainos ginkluotųjų pajėgų priešlėktuvinių raketų kariuomenės dalinys Nova Kachovkos srityje numušė Rusijos naikintuvą“, – antradienį socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė Ukrainos oro pajėgos.

Kaip rašoma tviteryje, naikintuvas bandė atakuoti Ukrainos artimos oro paramos lėktuvus.
Su-35 yra naujausios kartos sovietinių laikų naikintuvas Su-27. Tai dviejų variklių, daugiafunkcis naikintuvas, varomas dviem AL-117S turboventiliatoriais ir su traukos vektoriaus purkštukais, leidžiančiais orlaiviui pasiekti „super manevringumą“.

Reaktyvinis lėktuvas turi 30 mm patranką, turi 12 kietųjų taškų ir gali aptikti taikinius daugiau nei 400 kilometrų atstumu, o jo radaras vienu metu gali sekti iki 30 taikinių. Naikintuvo nuotolis viršija 3500 kilometrų be degalų papildymo.
Daugiau apie šį šaltinio tekstą
Šaltinio tekstas, reikalingas norint gauti papildomos vertimo informacijos
Siųsti atsiliepimą
Šoniniai skydeliai

******

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas

Charkiv. Sektoriuje prasidėjo įdomus judesys. Ukrainos duomenimis, siekdamas pagerinti savo logistiką, agresorius pradėjo įrenginėti pontonines perkėlas per vandens kliūtis kontaktinės linijos užnugaryje. Neaišku nei kokiomis pajėgomis, nei kokiose vietovėse ši veikla vykdoma, bet momentas labai įdomus. Neatmestina, kad orkus taip paveikė HIMARS ir kitų ukrainiečių artilerijos sistemų smūgiai rusų komunikacijoms Pietų kryptyje, tad jie nusprendė pasiruošti jei netyčia koks HIMARS‘as į svečius atvažiuotų. Tiesa, labiau realistiška, kad šiame sektoriuje galime pamatyti nebent išmanios amunicijos vakarietiškoms 155 mm artilerijos sistemoms, HIMARS‘ams darbo užtenka prioritetiniuose sektoriuose. Charkiv svarbesnis šūvio tikslumas, o ne didesnis ugnies nuotolis. Ukrainiečių artilerija ir dabar pajėgi pasiekti taikinius visame orkų užnugario gylyje iki sienos, tačiau naikinti tiltus tikslumo su sovietine artilerija neužtenka. Ko agresorius baiminasi?

  • tiekimo į ruožą Rubyzhne – Starytsa –Ternove sutrikdymas (per Sverskyi Donec iš Vovchiansk į vakarinį krantą, tiltai prie Buhruvakta, Ohriceve). Sunaikinus tiltus, agresorius atsidurtų labai sudėtingoje situacijoje, kadangi iš šiaurės, per RF teritoriją, kelių arba nėra arba jie labai prasti.
  • tiekimo iš RF teritorijos per Murom – Sereda į okupuotą Ternove – Zelene – Lukyantsy ruožą sutrikdymas. Šį ruožą per pusę dalija upė Murom, susisiekimą užtikrina du tiltai (Neskuchne ir Zelene).
  • tiekimo Lukyantsy – Lyptsi – Strilechna ruože sutrikdymas (iš RF teritorijos Zhuravlivka, galimai Lozovoe, Vergilivka). Ruožas yra apribotas Lypec, Charkiv upių ir Travyanske tvenkinio, „nukirtus“ tiltus ruožas būtų izoliuotas.

Velyki/Maly Prochody – Alisivka – Kazacha Lopan ruožas šia prasme bene mažiausiai pažeidžiamas, turi tiekimo kelius iš RF teritorijos Krasnyi Chutor, Nechoteevka, Zhuravliovka. Tačiau sutrikdžius tiekimą aukščiau minėtuose ruožuose, logistinę sąveiką tarp visų ruožų ir perorientavus tiekimą per šį ruožą, čia susidarytų bottle neck, kas taptų labai geru taikiniu ukrainiečių pajėgoms.

Izyum. Be pakitimų.

Syversk. Dėl masinės agresoriaus utilizacijos, sektoriuje darosi kiek ramiau. Daug darbo abiejų pusių artilerijai, agresorius lieko ištikimas savo taktikai – Verkhnokamenske atakavo iš rytų (Verkhnokamenka) ir šiaurės rytų (Bilohorivka). Tradiciškai nesėkmingai.

Bakhmut:

  • Soledar ruože toliau nelengvos kautynės prie Pokrovske, tačiau agresoriui ir toliau nesiseka pasiekti operacinių tikslų, t.y. išmušti ukrainiečius iš čia esančių aukštumų, pasinaudojant jomis iš pietų įžengti į Soledar, blokuoti Bakhmut iš rytų, persigrupuoti ir pradėti puolimą Syversk link iš pietų (apeinant kol kas neįveikimą jiems rytinį miesto gynybinį ruožą).

 

  • tęsiasi sunkūs mūšiais Svitlodarsk. Panašu, agresorius po truputį perima šiaurės ir šiaurės vakarinio Vuhlihirsko tvenkinio kranto kontrolę. Tačiau čia placdarmas vystyti puolimą per siauras dėl už nugaros esančio tvenkinio, ukrainiečių artilerija čia gali lengviau į faršą taškyti pulti besirengiančius orkų vienetus. Tačiau agresoriaus atakos ruože Kodema – Semihiria – Travneve nesėkmingos ne tik dėl to. Labiausiai prie to prisideda ir tai, kad šis sektorius išvagotas vandens telkinių, tad ukrainiečiams lengviau organizuoti gynybą, priešas neturi daug puolimo kelių, tad nuspėjamose atakų vietose sėkmingai yra utilizuojamas. Neatmestina, kad dar padaužęs galvą į sieną, agresorius bandys kiek šiauriau pasiekti Bakhmutka upę ir atkirsti upių apsuptą ukrainiečių ginamą ruožą, t.y. gynėjų privalumą paversti jų trūkumu. Turbūt todėl vis pabando laimę puldami šiauriau esančią Vershyna. Tai puikiai supranta ir ukrainiečiai. Stebėsime situaciją.

Centre ir Zaporizhia be pakitimų.

Pietų kryptis:
Šiandien rytą geros valios žmones apskriejo puiki žinia, kad po ukrainiečių artileristų naktinio darbo bet koks judėjimas Antonovo tiltu sustabdytas, ši transporto arterija (bent kuriam laikui) nebus naudojama. Ir kas toliau? Prisimenate vakar rašėme apie visai netoli esantį geležinkelio tiltą? Neaišku, ar orkai jau pradėjo ten įrenginėti pontonus, ar ne, bet čia dar vienas kabūūm. Agresoriui padėtis čia sparčiai komplikuojasi.

Tarsi paskaitę mūsų ankstesnius postus, ukrainiečiai neapsiriboja vien tik artilerijos smūgiais, tačiau vykdo ir lokalias atakas, t.y. ne stumia kontaktinę liniją, bet ir mūšiuose sekina agresoriaus resursus. Išvaduoti Lozove ir Andriivka kaimeliai, t.y. dar labiau išplėstas Davidiv Brid placdarmas. Nereikia būti karo genijumi, kad suprastum kur jis nutaikytas – perskelti visą rusų grupuotę dešiniajame Dniepro krante į dvi dalis, pasiekiant Nova Kachovka jas izoliuoti ir naikinti dalimis.

Netikime greitu rezultatu, laukia ilgas, sunkus ir kruvinas mūšis.

******

Vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, JAV tankai „Abrams“ atvyksta į Europą

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

JAV Ukrainai tieks dar daugiau modernių ginklų. Pagal naują 175 mln. JAV dolerių vertės saugumo pagalbos paketą, Ukraina gaus dar daugiau daugkartinio paleidimo raketų sistemų HIMARS, keturis valdymo ir kontrolės automobilius, prieštankinius ginklus, 36 000 105 mm užtaisų kitos įrangos. Taip pat bus tiekiama karinė įranga, kuri prezidento Joe Bideno įsakymu išimta iš JAV atsargų.

JAV įsipareigojo nusiųsti Ukrainai ir iki 580 papildomų taktinių bepiločių orlaivių „Phoenix Ghost”.

Ukrainos gynybos ministerija užsimena apie JAV naikintuvus F-16. Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas leido suprasti, kad reikia „kažką daryti“ su Ukrainos aerodromais, kad tokie lėktuvai juose galėtų leistis. Apie tai prabilo ir JAV karinių oro pajėgų štabo viršininkas generolas Charlesas Brownas, paskelbdamas, jog svarstoma galimybė apmokyti Ukrainos pilotus valdyti F-16.

Pamenat, kaip politikai ir ekspertai klykė, kad Vakarai privalo nedelsiant Ukrainai duoti naikintuvų pirmosiomis karo dienomis? Tai buvo emocija. Mes visi norėjome pačius geriausius ginklus Ukrainai atiduoti ryt, o pergalę švęsti poryt. Trūko tik dviejų smulkmenų – lėktuvams tinkamų oro uostų ir valdyti juos gebančių pilotų.

Reziumuojant šią ginklų paramos temą, mums peršasi mintis, kad Vakarai iki šiol neturi aiškaus plano, kaip sudoroti Putino chuntą. Šįkart nepavyks sužaisti „nafta“, kaip atsitiko griaunant Sovietų Sąjungą. Gal mes klystame, tačiau susidaro toks įspūdis, kad kol kas norima laimėti laiko tokiam planui sukurti, o tuo tarpu nutarta Rusiją alinti beprasmiame, kruviname kare, kuriame, deja, daugiausia kentės Ukraina.

„Smūgis Odesos uostui neturėtų pakenkti grūdų eksportui“ – pareiškė Putino liežuvis Peskovas. Kokia gėda patikėjusiems Rusija! Kaip gi nepakenks, jeigu jau pakenkė. Kviečių ateities sandoriai Čikagos biržoje pirmadienį pabrango beveik 4 proc. Grūdų transportavimas laivais praktiškai sustojo. Laivų savininkai bijo plaukti į užminuotus Ukrainos uostus, kuriuose krinta raketos. Augančios maisto produktų kainos JT manymu gali sukelti precedento neturintį badą ir masinę migraciją.

O Peskovas šaiposi, kad pavojaus nėra. Putinas ir jo sėbrai, iš vienos pusės, patys ir sukūrė grūdų stygių, o iš kitos – sukaupė pakankamas grūdų atsargas. Kol jie ruošėsi karui, mes žiūrėjome ir plojome „Gulbių ežerui“ Trakų pilyje. Baletas ant tankų.

Vakar Vokietija perdavė Ukrainai tris savaeiges oro gynybos sistemas „Gepard”. Iš žadėtų 15. Jei Vokietijos parama ir toliau vyks tokiais tempais, tai paskutiniai Sholzo „globojami“ „Gepardai“ Ukrainą pasieks 2047-ųjų liepą.

Vakarų žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kad vos paleidusi „Nord Stream 1“, Rusija vėl jį užsuka, tiksliau prisuka. Kankins dabar maskoliai rusiškų dujų mėgėjus taip, kaip KGB tardytojai kalinius, atsukdami ir užsukdami deguonį dujokaukėje. „Vot poprygajiet geiropa!“

Tuo tarpu Europos Komisija paragino šalis per ateinančius septynis mėnesius sumažinti dujų vartojimą 15 proc. Europos lyderius šokas ištiko, matyt, dėl to, kad per vasarą tikėtasi pripildyti dujų saugyklas žiemai. Labiausiai sunerimo vokiečiai, kuriems šią žiemą gali tekti gyventi gerokai šalčiau, o Vokietijos ekonomikos ministerija informuoja, jog „remiantis turima informacija, nėra jokių techninių priežasčių, dėl kurių („Gazprom“) reikėtų mažinti tiekimą”.

Kremlius gi kuo ramiausiai praneša, kad „Gazprom” turi sustabdyti dar vieno dujų turbinos variklio darbą dujotiekio „Portovaja“ kompresorinėje stotyje, nes baigėsi eksploatacijos laikas iki kapitalinio remonto. Nuo liepos 27 d. 07.00 val. ryto Maskvos laiku „Portovaja“ kompresorinės stoties paros pajėgumas sumažės iki 33 mln. kubinių metrų per parą nuo dabartinių 67 mln. „Tikėtina, kad dėl to Europos šalims bus sunkiau papildyti dujų atsargas prieš žiemą“, – tyčiojasi maskoliai.

Gazprom” visiškai nutraukė dujų tiekimą Bulgarijai, Danijai, Suomijai, Nyderlandams ir Lenkijai, nes šios šalys atsisakė vykdyti Kremliaus nurodymą sąskaitas apmokėti rubliais, o ne eurais arba doleriais. „Mūsų produktas, mūsų taisyklės. Mes nežaidžiame pagal taisykles, kurių nesukūrėme”, – pragydo karo priešininką vaidinęs „Gazprom” vadovas Aleksejus Mileris.

Taip jau nutinka, kai laiku neatliekami namų darbai – nepasirūpinama maisto, dujų, naftos atsargomis, kitais resursais ir nepasiruošiama juodai dienai. Štai jums ir „Rusija nepuls“. Puls, nes vieni mėgsta gerti raudoną vyną, o kiti – raudoną kraują.

Rusija padės ukrainiečiams „atsikratyti režimo”, sako Lavrovas. Teroristų atstovas melui užsienyje skleisti teigia, kad prezidento Zelenskio vyriausybė yra „priešinga žmonėms ir istorijai”.

Lavrovas, kalbėdamas Arabų Lygos renginyje Kaire teigė, kad Maskvos tikslas Ukrainoje yra nuversti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę ir padėti ukrainiečiams „atsikratyti režimo“.

Informacinių operacijų prasme tokias kalbas reiktų vertinti labai rimtai. Mes matome, kaip Kremliaus propaganda paveikia Čekijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų ES šalių politikus, žurnalistus, visuomenę, kaip jie, lyg papūgos, kartoja Kremliaus skleidžiamus melus. Maskva gerai supranta, kad pergalė pasiekiama iki mūšio, žmonių galvose, todėl tam skiria tiek daug dėmesio ir pastangų atakuodami informacinę erdvę lavrovais.

Didžiausia Azijos naftos perdirbimo įmonė sumažino rusiškos naftos pirkimą, nes kiti pardavėjai pasiūlė pirkti naftą pigiau. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Kinija ir Indija padidino rusiškos energijos pirkimą. Rusija iš savo pardavimų vos per tris mėnesius iki gegužės pabaigos iš energijos pardavimo Indijai ir Kinijai uždirbo 24 mlrd. dolerių. Tačiau Kinijos naftos pirkimai iš Rusijos sumažėjo 14 %, nes COVID blokavimai vėl smogė šalies ekonomikai. Ne viskas vystosi taip, kaip planuoja Maskva, rodydama Vakarams vidurinį energetinį pirštą. Nepasiruošta variantui „nenumatytos aplinkybės“.

Stringa rusų puolimai beveik visuose fronto ruožuose. Panašu, jog užimti Bachmuto artimiausiu metu nepavyks. Apdaužyti HIMARS ir kitos salvinės artilerijos, rusų generolai supranta, kad šiame kare ir dabartinėje situacijoje viską lemia technologijos ir žvalgyba. Būtent todėl daug dėmesio skiriama kovinių ir nekovinių bepiločių orlaivių įsigijimui ir jų naudojimui.

Atrodo, rusai rengiasi ne tik atremti ukrainiečių puolimą Chersono srityje, bet ir pereiti į kontr-puolimą Mykolajivo kryptimi. Driskiai apylinkėse sutelkė iki 100 šarvuotos technikos vienetų ruošdamiesi vykdyti gautus nurodymus iš Maskvos.

Ukrainos kariškiai pietuose nukovė 48 rusų okupantus. Jungtinės ukrainiečių pajėgos pietuose aviacijos pagalba sudavė septynis smūgius į priešo dalinių dislokacijos vietas, sunaikino šešis įtvirtinimus, ginklų ir karinės technikos sandėlį, vadavietę ir valdymo punktą Beryslavo ir Chersono rajonuose.

Kai kurie okupantų daliniai vykdo dalinai sėkmingą puolimą Vuhlehirsko šiluminės elektrinės rajone.

Charkivo srityje orkams, matyt, duotas įsakymas laikytis įsikibus į apkasus dantimis. Čia okupantas tęsė ugnies atakas, apšaudydamas mažiausiai 15 gyvenviečių.

Slovjansko kryptimi priešas apšaudė netoliese esančius rajonus.

Ukrainos kariai atrėmė rusų okupantų puolimą netoli Spornyj ir „Šventosios girios nacionalinio gamtos parko“ ir nubloškė driskius atgal.

Donecko kryptimi okupantai pagrindines pastangas deda bandydami pagerinti taktines pozicijas ir sudaryti sąlygas puolimui į Siversko ir Soledaro miestus. Pildomos šaudmenų bei degalų atsargos kaip taikiniai ukrainiečių HIMARS.

Bachmuto kryptimi apšaudyta keliolika gyvenviečių.

Ukrainos karinių oro pajėgų lėktuvai ir sraigtasparniai tęsia oro smūgius į rusų gyvosios jėgos ir karinės technikos koncentracijos vietas.
Viename iš Turkijos kurortų lenkų turistai sumušė rusų turistus.

******

defence-blog.com

Ukraina gavo pirmąją vokiškų oro gynybos sistemų „Gepard“ partiją

Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas patvirtino, kad šalis perėmė tris Vokietijos trumpojo nuotolio oro gynybos sistemas.

„Šiandien oficialiai atvyko pirmieji trys gepardai. Tai priešlėktuvinės sistemos, su kuriomis mums buvo perduota dešimtys tūkstančių šovinių. Laukiame pirmųjų 15 gepardų. Šiandien į Ukrainą atvyko trys. Jie jau yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žinioje“, – pirmadienį sakė Oleksijus Reznikovas.

Liepos viduryje Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad ketina atsiųsti mažiausiai 30 oro gynybos „tankų“ „Gepard“, kurie padėtų šiai šaliai atremti Rusijos atakas.

Vokietijos gynybos konglomerato „Krauss-Maffei Wegmann“ pagamintų „Gepard“ automobilių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų inventoriuje nebėra, tačiau gamintojas turi nemažai jų savo atsargose.

KMW teigimu, šarvuotas, bet kokiomis oro sąlygomis savaeigis priešlėktuvinis pabūklas Gepard nuo pat pristatymo nustatė standartus ir buvo nuolat modernizuojamas kovinio nuotolio, pataikymo tikimybės, reakcijos laiko, apsaugos, patikimumo ir ergonomikos srityse.

Gepard skirtas apsiginti nuo šiuolaikinių kovinių lėktuvų, atakos sraigtasparnių, nuotoliniu būdu valdomų raketų ir raketų. Jis taip pat gali patikimai kovoti su dronais. Balistiniai sviedinių negalima  sunaikinti elektroninėmis gynybos priemonėmis, bet jų generuojami skeveldrų debesys patikimai sunaikins taikinį.

KMW kaip generalinis rangovas masiškai pagamino 570 tokio tipo sistemų. Gepardai buvo tiekiami Vokietijai, Nyderlandams, Belgijai ir Rumunijai.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas

Charkiv. Agresorius vykdė lokalias atakas prie Udy. Tai labiausiai į vakarus nutolęs sektoriaus kontaktinės linijos pakraštys. Agresoriaus tikslas galėtų būti artėti prie Zolochiv:

a) per jį eina kelias iš Graivoron (RF) į Charkiv šiaurės rytinius priemiesčius ir

b) išvysčius sėkmę galima užimti patogias gynybai pozicijas palei Merla upę ir taip blokuoti ukrainiečių logistiką nuo Ochtyrka. Tiesa, nepanašu, kad sektoriuje agresorius tokiai operacijai turi pakankamai pajėgų. Tad labiau tikėtina, kad taip, grasindami aukščiau minėtomis negandomis, orkai siekia plėsti kontaktinę liniją, t.y. į jos gynybą priversti įsitraukti didesnį skaičių ukrainiečių pajėgų, taip ištampyti gynėjų manevrinius vienetus bei išsklaidyti netiesioginę ugnį.

Izyum. Sektoriuje agresoriaus aktyvumas apsiriboja tik artilerijos ir aviacijos smūgiais. Bandymų atakuoti manevriniais vienetais nefiksuota, tai pripažįsta ir patys orkai.

Syversk. Panašu, vakar neklydome kalbėdami apie naują agresoriaus taktiką. Vakar iš rytų ir šiaurės rytų atakuota Verkhnokamenske, šiandien panašų triuką (reikia pripažinti ne itin gudrų) agresorius bando atlikti Ivano – Darivka. Ši gyvenvietė atakuota nuo Berestove pusės (pietryčiai) ir Verkhnokamyanka (šiaurės rytai). Tuo pačiu bandyta trikdyti ukrainiečių sąveiką atakuojant Spirne (aukščiau įvardintų puolimo krypčių tarpe). Ukrainiečiai privertė agresorių atsitraukti, bet šie vis grįžta. Sunkūs mūšiai tęsiasi.

Bakhmut. Atrodo, kad agresorius meta visas pastangas išlyginti kontaktinę liniją kairiajame Svitlodarsk ruožo flange, kuris vis labiau primena „kišenę“ (agresoriaus pajėgos iš šiaurės, rytų ir pietų). Čia atkirsti gynėjų pajėgų nesiseka – prieš penketą dienų intensyvūs Kodema, Semihiria, Travneve puolimai agresoriui nesėkmingi, tad jie grįžta prie bandymų ukrainiečių gynybą pjaustyti mažesniais kąsneliais. Jau kelinta diena tęsiasi mūšiai dėl Vuhlihirsko jėgainės. Šeštą mėnesį besitęsiančių mūšių fone energetinės reikšmės ji beveik nebeturi, tačiau kaip įtvirtintas objektas su kapitaliniais pastatais yra svarbus atramos taškas ukrainiečių gynyboje. Kartu su Novoluhanske, jie neleidžia agresoriui įsitvirtinti šiaurės ir šiaurės vakariniame Vuhlihirsk tvenkinio krante. Tiesa, viešoje erdvėje pasirodė vaizdai, kaip agresoriaus kariai labai nedrąsiai pozuoja prie Novoluhanske gyvenvietės ženklo. Iš mūšių prie Kyiv prisimename, kad tai dar nieko nereiškia. Gera žinia, kad orkų kontroliuojamos teritorijos gilumoje prie Krasnyi Luch sunaikinta rusų pajėgų bazė, tad mėsos pristatymas į frontą gali sulėtėti.

Centro ir Zaporizhia toliau be didesnių pakitimų.

Pietų kryptis. Agresorius ir toliau bando atakuoti Davidiv Brid ruože su tikslu priversti gynėjus keisti savo planus, permetinėti rezervus. Šios atakos sėkmės orkams neatnešė, ukrainiečiai toliau tvirtai stovi Davidiv Brid placdarme. Situacija prie Vysokopyllia ir toliau lieka neaiški, gal vakare Arestovičius ką naujesnio papasakos. O ukrainiečiai ir toliau daužo agresoriaus šaudmenų ir degalų sandėlius, štabus (pvz. Rosgvardijos 785-to spec.paskirties dalinio priešakinis valdymo punktas) ir komunikacijas. Agresoriaus grupuotės tiekimas per Antonovo, Nova Kachovka ir Darivka tiltus ir toliau sutrikdytas.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.
1. Šiaurinis Donbaso flangas:

• Charkiv. Be pakitimų.

• Izyum. Agresorius priminė apie save atakuodamas Bohorodychne. Tradiciškai puolimas baigėsi nesėkme. Susidaro įspūdis, kad agresoriui prireikė keleto dienų suformuoti bent kažką panašaus į puolimo veiksmams tinkančią grupę (tikėtina veikė ne daugiau nei KTG). Ją gynėjams utilizavus, pagal tendencijas, tikėtina orkams vėl gali prireikti porą dienų kovingumo atstatymui ir puolimo veiksmus galinčio vykdyti vieneto lipdymu.

• Syversk. Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai gina ruožą Hryhorivka – Verkhnokamyanske – Ivano-Darivka – Spirne – Berestove. Rusijos pajėgų sumanymas sukaustyti gynėjų vienetus prie Verkhnokamyanske ir bandyti pralaužti gynybą prie Ivano-Darivka – Spirne ruožo, su tikslu išeiti į ukrainiečių gynybos užnugarį, kol kas nesiseka. Pasirodė pirmi puolimo sumanymo keitimo ženklai: šiandien toliau atakuota Verkhnokamyanske iš rytų, bet tuo pačiu smogiant šiai gyvenvietei nuo Bilohorivka (Luhansko sritis), t.y. iš šiaurės rytų. Tokiu būdu siekiama bandyti dalinai izoliuoti (blokuoti) arba apsupti ukrainiečių pajėgas esančias Verkhnokamyanske bei šioje vietoje galimai vystyti sėkmę link Syversk. Kitaip sakant, veiksmai paprastėja, bandoma bukai pralaužti gynybą viename taške. Ar tai tik puolimo variantų ieškojimas, ar jau arčiau tendencijos? Stebėsime situaciją.

• Bakhmut.

a) Svitlodarsk ruože agresorius toliau turi ambicijų sukurti „katilą“ – atakuota Semyhirya (šiaurinis kontaktinės linijos kraštas) ir Novoluhanske (pietvakarinis kraštas). Sunkūs mūšiai tęsiasi.
b) Soledar ruože vyksta intensyvesni mūšiai prie Stryapivka (4 km į rytus nuo Soledar), ukrainiečiai sėkmingai ginasi.

2. Centro ir Zaporizhia sektoriuose toliau be didelių pakitimų. Tik vertėtu paminėti, kad artilerijos pagalba sėkmingai atakuoti RF ginkluotųjų pajėgų kariniai taikiniai Horlivka apylinkėse. Čia esančios tiekimo linijos (aprūpinimo keliai) svarbios ne tik rusų pajėgoms Centro sektoriuje, bet ir puolimui Svitlodarsk ruože.

II. Pietų kryptis. Ukrainiečių smauglys toliau lėtai, bet užtikrintai smaugia orkų paršelį. Agresorius jau nebežino kurias savo tiekimo linijas atstatinėti, nes kasdien gauna vis naujus smūgius. Maža to, kad nefunkcionuojant Antonovo tiltui agresoriaus aprūpinimo grandinės ilgėja beveik dvigubai (nuo 60 km iki 120 km). Tai dar ir šio, ilgesnio, tiekimo kelio pagrindinės dvi arterijos (bottleneck‘ai) – Darivka tiltas per Inhulec upę ir Nova Kachovka tiltas per Dniepr upę jau antra diena talžomi ukrainiečių artilerijos ugnies. Jei taip ir toliau – agresorius bus priverstas savo aprūpinimą užtikrinti laviruojant tarp bandymų vandens kliūtis kirsti pontoninių perkėlų pagalba ir logistikos užtikrinimo oru.

Su pastarąja opcija taip pat ne kažką. Aplink Chersoną ne tik gana drąsiai veikia ukrainiečių aviacija, bet ir kaip saulėgrąžos gliaudomos orkų oro gynybos sistemos. Pavyzdžiui, šiandien prie Zelenotropynske sunaikinta Rusijos pajėgų S-300 baterija. Kontaktinėje linijoje agresorius įvairiose vietose bandė atakuoti, siekdamas neleisti ukrainiečiams gerinti savo pozicijų, tačiau buvo utilizuotas. Rusai toliau apšaudo civilinius ir karinius taikinius Mykolaiv ir Odesa.

******

Egidijus Repečkys

Karas tebevyksta, kaip ir anksčiau, abi pusės pliekia viena kitą artilerija, tačiau tikriausiai galima sakyti, kad diena kiek ramesnė.

Visų dėmesys sutelktas į Chersono sritį, kur prie Vysokopoljės ukrainiečiai sudarė nemažų taktinių nemalonumų trims rusų bataliono taktinėms grupėms. Tikimasi šios grupės sutriuškinimo, nors jau kai kas jau antra diena tvirtina, kad rusai čia pilnai apsupti.

Prie Chersono Ukrainos pajėgų aktyvumas vis didėja, jau kelios dienos kalbama apie čia prasidėjusį jų puolimą, bet kol kas drįsčiau kalbėti tik apie pasiruošimą jam.

Rusai čia taiso ukrainiečių ugnimi apgadintus tiltus, tačiau ukrainiečiai juos ir toliau neskubėdami ir taikliai apšaudys, neleisdami jiems veikti pilnu pajėgumu. Kol galų gale padarys tokius pažeidimus, kad kurį laiką negalės veikti iš viso. Arba, tikėkimės, netikėtai juos užims.

Pagaliau pasirodė žinia apie panaudojimą kare biologinio ginklo, sukurto amerikiečių biolaboratorijose Ukrainoje. Tikriausiai suprantate, kad tai ironija.

Pasak rusų propagandos, viena kaimo moteris prie Sumų upėje rado trijų kiaulių lavonus, užkrėstus afrikiniu kiaulių maru. Aišku, kad tai biologinis ginklas, panaudotas ukrainiečių, ir dabar maras išplis po visą Ukrainą, bei dalį Rusijos. Spėju, kad budri bobutė ten pat vietoje patikrino kiaules dėl užkrato, nes kišenėje visada nešiojasi visus reikalingus reagentus – maža ką tie klastingi banderovcai sugalvos.

Teoriškai galėtų išplisti ir Baltarusijoje, bet propaganda rusų, tai baltarusių nemini. Nors rūpintis dėl Baltarusijos nereikėtų. Išmintingasis Lukašenka priims kokį nors paprastą, bet genialų sprendimą, ir ukrainiečių-amerikiečių biologinė ataka prieš baltarusiškas kiaules baigsis vos prasidėjusi. Tuo labiau, kad neišrinktasis prezidentas nelabai ką šiomis dienomis turi veikti – tai telefonu su Putinu pakalba, tai kokiam supermarkete apsilanko (neaišku į ką labiau, į prekes, ar į padavėjas pažiūrėti).

Kurį laiką neigę, kad Odesą raketomis apšaudė jie, rusai pagaliau ėmė ir prisipažino. Bet sako, kad šaudė į karinį objektą, į sandėlį su amerikietiškomis priešlaivinėmis „Harpoon“ raketomis. Tarsi ukrainiečiai nežinotų, ką su jomis daryti, ir laikytų užrakinę sandėliuke uosto rajone. Šiaip gerai, kad prisipažino, o tai jau visi ėmė įtarinėti tai vietnamiečius, tai šiaurės korėjiečius.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Ukraina, Turkija, Rusija ir Jungtinės Tautos pasirašė Stambulo susitarimą dėl grūdų išvežimo iš Ukrainos uostų. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas suskubo šią informaciją paskelbti „Twitter”. Plodamas katučių Turkijos prezidentas, diktatorius ir Putlerio draugas iš reikalo Erdoganas pareiškė, kad pasirašytas susitarimas dėl grūdų „sumažins bado pavojų” milijardams žmonių. Ir dar pažadėjo, jog Turkija, jei reikės, išminuos visą Juodąją jūrą.

Pasaulio žiniasklaidoje sumirgo foto, kuriose greta minėtų valstybių ir organizacijų vadovų staiposi teroristas Nr.2, Sergėjus Šoigu, dėl kurio kaltės nužudyta šimtai vaikų ir tūkstančiai taikių civilių. Džiugus susitarimas su banditais paskelbtas kaip didžiulė civilizacijos pergalė, nes grūdai dabar neva pažirs į badaujančių milijonų saujas, o laivus su maistu lydės JT palyda. Visi šypsosis ir dėkos Putinui už šimtų milijonų išgelbėjimą nuo bado ir mirties.

Karo nusikaltėlio vadovaujama valstybė iki birželio 7 d. jau buvo pavogusi 500 000 tonų ukrainietiškų kviečių. Dauguma šio krovinio buvo atgabenta sunkvežimiais į okupuoto Krymo uostus, o vėliau gabenama laivais, įskaitant tuos, kuriems taikomos Vakarų sankcijos.

Rusija, nežiūrint to, kad pati sukėlė pasaulinę maisto krizę, kartu su JT ir NATO valstybe Turkija „sprendžia problemą.“ Argi ne graudu? Ne JT sprendžia galimo bado klausimą ir kaip bausti Rusiją, o pati Rusija sprendžia, ar jai sutikti su JT pasiūlymais, ar pasiųsti visus velniop. Šioje kruvinoje šachmatų partijoje Kremlius gudriai spendžia spąstus ir kerta figūras vieną po kitos.

Lenkija kaltina Vokietiją melu ir apgavystėmis. „Vokietijos pažadai dėl tankų mainų pasirodė esą apgaulingi manevrai”, – teigia Lenkijos užsienio reikalų viceministras Szymon Szinkowski. Po to, kai Varšuva perdavė Kyjivui 200 tankų T-72, Vokietija pažadėjo kompensuoti šarvuotos technikos stygių, tačiau siūlomi vokiški tankai pasirodė senesni ir prastesni, nei tie, kurie iškeliavo iš Lenkijos į Ukrainą. Ačiū dėdei Semui, Lenkija jau gauna tankų iš JAV ir Jungtinės Karalystės, tačiau nepasitikėjimas NATO nare, Vokietija, auga.

Mūsų giliu įsitikinimu, Vokietija ir yra viena priežasčių, dėl kurios karą prieš Ukrainą (Vakarus), pradėjo Rusija. Kremlius, be jokios abejonės, Berlyną priskiria prie tyliųjų sąjungininkų, kurių dėka stringa viskas, kas gali kenkti Kremliui, kas kare traktuojama, kaip tiesioginė ir reikšminga parama. Jei tokių sąjungininkių Maskva Europoje turėtų daugiau, driskių gelžgaliai jau dardėtų mūsų miestų gatvėmis.

Daugiau nei 1000 driskių apsupti Chersono srityje prašo „žaliojo koridoriaus”. Teigiama, jog trys Rusijos bataliono taktinės grupės pateko į ukrainiečių apsuptį ir negali iš jos ištrūkti.

Bideno administracijai liko 6 milijardai dolerių, skirtų karinei Ukrainos paramai. Pinigai turi būti panaudoti iki JAV fiskalinių metų pabaigos rugsėjo mėnesį. JAV nesuteiks Ukrainai ATACMS raketų, kurių nuotolis yra 300 km. Baltieji rūmai baiminasi, kad tai gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, nors jis, mūsų galva, jau vyksta.

JAV paskelbė naują, 270 mln. dolerių vertės, saugumo priemonių paketą Ukrainai, į kurį įeina dar 4 HIMARS, 36 tūkst. artilerijos užtaisų, kai kurios priešlėktuvinės sistemos ir 580 dronų „PhoenixGhost”.

JAV gynybos pareigūnų teigimu, Rusija karui Ukrainoje panaudojo beveik 85 proc. savo kariuomenės. Mes tai priskiriame žurnalistų fantazijoms, nes tokios naujienos – „perkamos“.

Ukrainos karo analitikai prašo (tame tarpe ir mūsų) nustoti raginti pulti okupantą ir suprasti, jog artimiausiu metu, grandiozinio ukrainiečių kontrpuolimo nebus. Nebus staigaus išvadavimo, kurio metu priešas visu frontu atakuojamas lėktuvų, artilerijos ir tankų ugnimi, traukiasi nuo „ura!“ bėgančių į priekį su atkištais durtuvais pėstininkų.

Ukraina kariaudama mokosi ir mokosi vakarietiškų, NATO karybos standartų, kurie kaip diena ir naktis skiriasi nuo rusiškųjų. Rusiškieji standartai yra Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo palikimas, „sovietinės karo mokyklos” pamatas. Tuo tarpu Ukraina pereina į pažangaus kariavimo modelį, paremtą aktyvia gynyba, mobilių taktinių grupių koncepcija ir dominuojančių pajėgų sutelkimu pagrindinio smūgio kryptimis.

Tai kariavimas, paremtas galva ir technologijomis, o ne būdu “užimti bet kokia kaina”. Bet kokia kaina – tai tūkstančiai gyvybių, šimtai ir tūkstančiai vaikų, netekusių savo tėčių ir mamų. Būtent dėl to ukrainiečiai nevykdys masinio kontrpuolimo, siekiant išvaduoti užgrobtas teritorijas “liuboj cienoj”. Matysime pozicinį, “protingą” karą (iš vienos pusės, žinoma).

Ukrainos jungtinės pajėgos pietuose puola iš karto dvejomis kryptimis: Olhyno-Kostyrka ir Potiomkino-Novoznesenskoje. Šiuo metu aktyvūs karo veiksmai vyksta Chersono srities šiaurinėje dalyje.

Okupantai ir toliau vykdo raketų atakas prieš karinius ir civilinius objektus visoje Ukrainos teritorijoje.

Rusijos pajėgos apšaudė Slovjanską kasetiniais šaudmenimis. Sužeisti 3 žmonės.

Ukraina smogė driskių stovyklai ir joje buvusiai karinei įrangai prie Zaporižės AE.

Rusijos kariuomenė raketomis ir artilerija apšaudė 3 Dnipro srities rajonus – Krivij Rihą, Sinelnikovską ir Nikopolį. Į Nikopolį paleista apie 100 sviedinių. Apgadinta 11 privačių namų, užsidegė 2 transporto priemonės ir 3 ūkiniai pastatai, sugadintas geležinkelis, dujų vamzdynai. Sinelnikovskio rajone driskiai apšaudė ir padegė sandėlius, kuriuose buvo laikoma 30 tonų grūdų. Štai jums ir Rusijos pastangos tiekti grūdus pasauliui.

Orda toliau mėgina veržtis Bachmuto kryptimi, tačiau gauna į dantis ir reikšmingesnių postūmių nepasiekia.

Rusai šaudo iš statinių ir raketinės artilerijos sistemų bei tankų palei visą fronto liniją.

Ukrainiečių kariai nusitaikė į Krymo tiltą. Kaip teigia saugumo tyarnybų atstovai, laukiama, kuomet tiltu važiuos sprogstamas krovinys, kurį pakėlus į orą, tiltui būtų padaryta kuo didesnė žala.

Rusijos barbarai sunaikino arba sugadino namus beveik keturiems milijonams ukrainiečių, ir šis skaičius kasdien auga. Šimtai tūkstančių Ukrainos piliečių lieka be pastogės, milijonai gyvena sugadintuose būstuose.

Ekspertų skaičiavimais, Ukrainos būsto fondas patyrė 40 mlrd. nuostolių. Bendras sunaikinimo plotas yra beveik 45 milijonai kvadratinių metrų, sugriauta arba apgadinta 121 tūkst. namų

******

Locked N’ Loaded

Šį kartą dėmesio centre – Pietų kryptis ir „katilas“ prie Vysokopillya. Toliau verda diskusijos ar yra „katilas“ (apsupimas), ar tik orkai turi taktinių problemų, o gal ten išvis nieko neįvyko. Atsakymo neturime, galime tik atsisėdę ant sofos žiūrėti į viešus šaltinius bei daryti prielaidas.

Prieš kurį laiką atsikovoję Potomkyne ukrainiečiai ėmė grasinti nukirsti visą orkų Arkhanhelske placdarmą. Atvykus HIMARS ir suaktyvėjus ukrainiečių artilerijai, orkai pagalvojo, kad ta diena netrukus išauš ir nusprendė kontratakos pagalba perimti iniciatyvą.

Viešai prieinamų žemėlapių duomenys prieštaringi, tačiau tikėtinus variantus galima būtų išskirstyti taip: 1) Vysokopillya kontroliuoja ukrainiečiai arba 2) ten yra „no mans land“, arba 3) orkai kontroliuoja tik pačią gyvenvietę ir siaurą koridorių iki Arkhanhelske. Taigi arba agresorius įsiveržė į Vysokopillya apylinkes (1-2 variantai), o čia ukrainiečių artilerija ir kontrataką juos „užfiksavo“. Kitas variantas (3), orkai „užfiksuoti“ mūšio rikiuotės formavimo vietoje prie Vysokopillya.

Visgi labiau tikėtini 1 arba 2 variantai, kadangi jei Vysokopillya būtų orkų kontroliuojama, flangų apsauga ir aprūpinimas būtų organizuoti geriau. Bet svarbiausias dalykas, labai tikėtina, kaip minėjome visuose variantuose, kad agresorius čia yra „užfiksuotas“.

Reikia suprasti, kad „katilo“ taip kaip jį supranta Antro pasaulinio karo entuziastai nėra. Agresoriaus manevrinių vienetų fiksavimas pirmiausia užtikrinamas toli gražu ne keliais apsupties žiedais ir operaciniais rezervais, galinčiais reaguoti į bandymus išsiveržti iš taip vadinamo „katilo“.

Tam ukrainiečiams reikėtų bent poros pilnaverčių mechanizuotų brigadų, o tokių laisvų pajėgų jie neturi. Agresoriaus fiksavimas yra pirmiausia užtikrinamas artilerijos, gynybinių pozicijų ir lokalių kontratakų pagalba, kur didžiausias krūvis tenka artileristams. T.y. agresoriaus susisiekimas su pagrindinėmis pajėgomis fiziškai ant žemės neperkirstas, gauti tiekimą, rotuoti pajėgas ir atsitraukti orkai dar gali. Rusų placdarmas prie Vysokopillya kryžmine netiesiogine ir toliašaude tiesiogine (pvz.: tankų) ugnimi apšaudomas iš trijų pusių. Tad labiau tinkamas terminas, kuris paplitęs į rytus nuo Lietuvos, būtu „ugnies maišas“ (ru. Огневой мешок).

Kalbama apie 1000 į apsuptį papuolusių rusų karių. Tai sudaro apie 1,5 BTG arba kitaip vieną sustiprintą (+) BTG. Kai kurie analitikai (pvz.: CIT), kritiškai vertindami tokio apsupimo galimybę, kaip argumentą pateikia jog apie 1000 karių Vysokopillya gyvenvietėje nesutalpinsi. Tačiau ne visi jie turi būti gyvenvietėje. Pagal vadovėlį BTG gynyboje gali išsiskleisti iki 5 km frontu ir 2 km į gilį. O miestas, kaip aplinka, gali vienetus dar labiau sutankinti. Šiuo atveju Pietų kryptyje tiek ukrainiečių, tiek agresoriaus vienetų atsakomybės rajonai yra didesni dėl manevrinių vienetų trūkumo. Tuo labiau, čia esantis karių skaičius yra didesnis nei viena BTG, tad atsakomybės rajonas turėtų didėti.

Viešų šaltinių duomenimis Arkhanhelske – Vysokopillya ruože veikia Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų 11-osios gvardijos oro desanto šturmo brigados BTG. The Insider straipsnyje minima, kad apsupime yra 3 BTG likučiai, tarp kurių yra specnaziorų ir tankų kuopos (KTG), vėlgi tikėtina ne pilnos sudėties. Iš viso to kyla keli elementarūs klausimai:

Iš kur pas desantininkus tankų vienetai, mūsų skaitytojams klausimų kilti neturėtų, kadangi jie žino, kad jau „Zapad“ pratybose VDV vienetai veikė kartu su tankai, o kai kurie desantininkų daliniai savo struktūrose turi tankų batalionus. Ar ši konkreti BTG turėjo tankų kuopą ir koks jos kovinis pajėgumas (sudeginta, sulūžusi) klausimas kitas?

Iš kur 3 BTG likučiai, jei ruože veikė tik 1 BTG? Čia klausimas įdomesnis. Viešų šaltinių duomenimis, gynyboje esančios 11-osios oro desanto šturmo brigados BTG kaimyninis vienetas iš dešinės (rytų) yra 205-osios atskirosios motošaulių brigados BTG, o dar ryčiau gynyboje stovi rusų 10-osios GU (anksčiau – GRU) spec. paskirties brigados BTG.

Ar galima įsivaizduoti, kad orkai nuėmę visas tris BTG, metė jas į siaurą ruoželį prie Vysokopillya (net nukraujavusias 3 BTG čia tikrai nesutalpinsi niekaip), tokiais veiksmais apnuogindami visą ruožą nuo Arkhanhelske iki Dniepro upės?

Vargu. Labiau tikėtina, kad prie desantininkų BTG buvo priskirta tankų kuopa iš 205-osios brigados ir specnaziorų kuopa iš 10-osios brigados.

Kaip visa desantininkų BTG su priskirtomis kuopomis galėjo atsidurti priešakinėse pozicijose? Jei ši, 11-osios desanto brigados BTG skirta tam, kad atakuodama suardytu ukrainiečių planus pulti, tada kas gina jos atsakomybės rajoną?

Gal Vysokopillya veikė tik dalis minimos BTG su tam tikrais priskirtais vienetais ir būtent jie pateko į apsupimą? O galbūt iš 11-osios desanto brigados BTG gynybos ruožą perėmė gylyje esanti 34-osios atskirosios motošaulių brigados BTG? Abu variantai galimi.

Taigi kol kas šį fronto vieta yra neaiškiausia, bet tuo pačiu ir pati įdomiausia. Toliau stebėsime ir analizuosime šią ir kitas situacijas. Vizualizacijai viršuje pridedams žemėlapį iš Twitter paskyros „Def Mon“.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Vokietijos vicekancleris, ekonomikos ir klimato apsaugos ministras Robertas Habekas pareiškė, kad pradėti naudoti Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2” yra „kategoriškai neįmanoma”, nes tai reikštų didėjančią priklausomybę nuo Rusijos dujų, o Europa negali sau to leisti. ” – Tai būtų baltos vėliavos iškėlimas”, – sakė Habekas. Kalbėdamas apie dujų krizės sprendimą, vicekancleris ir ministras Habekas pažymėjo, kad Vokietija kol kas gana gerai išgyvena (energetinę) krizę.

Baltos vėliavos iškėlimas, tai jau tikrai taip. Bet mus domina kitas šio pasisakymo kampas – o tai kaip čia, škia, gaunas? Kažkas Vokietijos politiniuose sluoksniuose jau brandina šią idėją, kad ponas Habekas mato reikalą apie tai pareikšti?

Vadinamoji Padniestrės Moldovos respublika ketina siekti nepriklausomybės ir prisijungimo prie Rusijos. Tai pareiškė Padniestrės „užsienio reikalų ministras” Vitalijus Ignatjevas. ” – Padniestrės vektorius per visus jos gyvavimo metus nesikeičia, ir tai atspindi 2006 m. rugsėjo 17 d. referendumo rezultatai, kuriuose aiškiai teigiama: nepriklausomybė ir laisvas prisijungimas prie Rusijos Federacijos. Šalies nepriklausomybė yra besąlygiškas prioritetas”, – sakė jis.

Referendumus jau matėm, čia nieko nauja. Tik kaip tą nepriklausomybę ir prisijungimą prie teroristų valstybės vienu metu suderint?

Oro gynybos sistema IRIS-T vis dar gaminama Vokietijoje ir vasaros pabaigoje bus paruošta išsiuntimui į Ukrainą, pažadėjo Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock. „ – Mūsų, kaip ir daugelio Europos valstybių, problema yra ta, kad neturime visko, ko reikia Ukrainai. Todėl Ukrainai siųsime, pavyzdžiui, IRIS-T, vieną moderniausių oro gynybos sistemų, kuri šiuo metu dar tik gaminama ir, tikimės, bus parengta vasaros pabaigoje. Todėl visada tikriname, ką dar galime padaryti, kad dar labiau paremtume Ukrainą”, – sakė ji.

Nu. Metų gale. Tai nieko tokio, mes bokserių – pėstininkų kovos mašinų – jau kokie septinti metai laukiam. Skirtumas tik tas, kad Lietuvos atveju, mokesčių mokėtojai moka šimtus milijonų eurų, jei ne virš milijardo.

Vengrijos užsienio reikalų ministras P. Szijjarto Maskvoje dalyvauja derybose dėl dujų tiekimo. ” – Atvykome į Maskvą. Mūsų laukia dvi užduotys: užtikrinti, kad Vengrijos žmonėms būtų tiekiamos gamtinės dujos, ir pabrėžti, kad norime kuo greičiau pasiekti taiką”, – ketvirtadienį savo „Facebook” puslapyje paskelbė P. Szijjarto. Pagal praėjusiais metais pasirašytą 15 metų trukmės sutartį su Rusijos energetikos milžine „Gazprom” Vengrija per metus gauna 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų per Bulgariją ir Serbiją, o dar 1 mlrd. kubinių metrų – vamzdynu iš Austrijos.

Kaip suprantam, „Globus“ žirnelių ir vengriškų semkių Rusijos parduotuvėse tikrai netrūks. Tokia va štai NATO ir ES valstybė, siekianti, suprantate, taikos. Bet dujų – visų pirma.

Turkija paskelbė, kad šiandien Ukraina, Rusija, Turkija ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pasirašys susitarimą dėl Ukrainos grūdų eksporto per Juodąją jūrą atnaujinimo.

Nerealiai daug haipo, bet mes stebime šį dylą su vis didėjančiu nerimu. Kiek susitarimų, paliaubų, taikos sutarčių, savitarpio pagalbos memorandumų jau buvo pasiekta ir pasirašyta? Ar Rusija bent vieno iš jų iki galo ir taip, kaip sutarta, laikėsi? Kremlius turi paruošęs ne vieną šlykštų siurprizą ir mes greit pamatysim, koks iš jų numatytas šiam atvejui.

Baltarusijos „prezidentas“ Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad Rusija, Ukraina ir Vakarai turi susitarti sustabdyti konfliktą Ukrainoje, kad išvengtų „branduolinio karo bedugnės”, ir primygtinai reikalavo, kad Kyjivas priimtų Maskvos reikalavimus. ” – Turime sustoti, susitarti, užbaigti šią netvarką, operaciją ir karą Ukrainoje”, – amsėjo Putlerio rankinis šunelis.

O kodėl tik Kyjivas turi priimti reikalavimus? O tai kaip dėl sojūzo atstatymo, NATO sienų grąžinimo į 1997-uosius ir JAV nešdinimosi iš Europos? Atmintis nuo bulvių spirito šlubuoja, ar čia toks labai gudrus strateginis ėjimas? Labai gudrus, labai labai.

Driskių orda rytuose suintensyvino puolimą Bachmuto, Siversko, Soledaro ir Vuhlehirsko kryptimi tam, kad vėliau judėtų link Slovjansko ir Kramatorsko.

Tuo tarpu pietuose dėl aktyvių ukrainiečių partizanų veiksmų, rusai verčiasi per galvą Chersone ir apylinkėse darydami kratas ir ieškodami ginklų, sprogmenų, informacinių atsišaukimų ir lapelių, taip bandydami suardyti vis didėjantį rezistencijos tinklą.

Susprogdintas Antonovskio tiltas per Dniprą okupantams kelia didžiulį galvos skausmą. Norint atstatyti logistikos grandinę, reikia veikti skubiai, ko ukrainiečių jungtinės pajėgos tik ir laukia. Ką jau ką, o pontonines perkėlas ukrainiečiai skandinti moka. Kartu su maskoliais ir visa jų technika.

Juodojoje jūroje trys orkų koviniai laivai, saugiu atstumu nuo pakrantės priešlaivinių sistemų Harpoon, ginkluoti sparnuotomis raketomis „Kalibr“, dreifuoja laukdami įsakymo smogti.

Rytuose tęsiasi mūšiai aplink Pokrovske ir Vuhlehirską, o šiaurės rytuose naktį ir paryčiais driskiai pliekė Černihivo, Sumų ir Charkivo rajonuose iš visko, kas papuola po ranka.

Neturėdami pakankamai šaudmenų ir technikos, rusai naudoja priešlėktuvinių sistemų žemė – oras raketas taikiniams ant žemės pasiekti. Tai reikškia, kad tikslumas yra niekinis, o šalutinė žąla nenuspėjama, bet rusams tai niekada ir nekėlė jokių problemų.

Pietryčiuose rusai visą naktį artilerijos ir aviacijos smūgiais griovė infrastrukūrą Dnipro rajone bei netoli Zaporižės. Apgadintos trys mokyklos.
Chersono apylinkėse ukrainiečiai sunaikino du rusų amunicijos sandėlius ir penkis atraminius punktus.

G. Kasparovas sako, kad Putleris pergalę Ukrainoje paskelbs per savo 70 metų jubiliejų spalio 7 d.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.
1) Šiaurinis flangas.
• Charkiv. Agresorius vis bando pralaužti ukrainiečių gynybą prie Pytomnik, tačiau nesėkmingai. Kontaktinė linija nusistovėjusi, ukrainiečiai įsirengė geras gynybines pozicijas. Ant žemės – kovinės lygiosios, tačiau agresorius vis dar turi ženklų netiesioginės ugnies, raketų ir aviacijos pranašumą. Kadangi ukrainiečiams šiame sektoriuje negręsia problemomis (kaip prie Syversk ar Bakhmut), o sėkmę pasiekti taip pat būtų labai sunku (kaip prie Cherson), todėl čia pokytį mūšio lauke darančių ginklų sistemų (HIMARS, Pzh2000, Caesar) bei išmaniosios amunicijos panaudojimo nematome. Ši ginkluotė tiekiama į prioritetinius sektorius. Dėl šios priežasties tikėtina orkų ugnies priemonių viršenybė dar kurį laiką šioje vietoje bus.

• Izyum. Sektoriuje štilis. Savo laiku trečia pagal dydį (po Severodonetsk ir Bakhmut) orkų grupuotė įklimpo ir dūsta ukrainiečių gynyboje. Prie Izyum rotacija vyksta sektoriaus viduje, apsikeitimas manevriniais vienetais organizuojamas su Charkiv sektoriumi. Neatmestina, kad kažkas atjuda iš Lyman, tačiau tokia rotacija ir papildymas šiuo metu neturi perspektyvos atkurti pilnaverčio puolamojo potencialo Izyum sektoriuje.

• Syversk. Ukrainiečiai toliau gina kontaktinę liniją. Agresorius ryte skelbėsi užėmęs Berestove, tačiau jau po pietų gyvenvietę atakavo su artilerija, aviacija ir manevriniais vienetais. Kitaip sakant, vėl apsimelavo, na nebent „savi šaudė į savus“. Bendrai susidaro įspūdis, kad puolimas čia kiek prislopo. Arestovičiaus teigimu, tai sietina su 3 kartus sumažėjusiu agresoriaus artilerijos intensyvumu. Manytume, kad priežastis ne tik tame. Ta tariama „operacinė pauzė“ taip ir neįvyko, Syversk link puola iš esmės tos pačios pajėgos, kurios puolė Severodonetsk ir Lysychansk miestus.

Taip, kai kurie manevriniai vienetai gavo progą pailsėti, buvo papildyti, tačiau operacinio lygmens ešelonų keitimo (rotacijos) nematyti – kai vienoje operacijoje išsekusias pajėgas X naujoje operacijoje arba kitoje operacijos fazėje pakeičia šviežios pajėgos Y).

• Bakhmut. Ukrainiečiai toliau neprileidžia orkų prie Bakhmut, tad agresorius bando susirinkti trupinius. Siekia išlyginti frontą ir atakuoja kairiajame, atsiliekančiame, flange (Novoluhanske, Semyhirja). Sekasi ne kaip, tačiau panašu orkai ir toliau bandys išlikti ištikimi sau, taigi tikėtina, sieks uždaryti šiame ruože esančias gynėjų pajėgas į „katilą“, su tikslu sujungti savo puolimo ašis linijoje Vershyna – Dolomitne arba bandys čia surengti mini apsupimus, kadangi kontaktinė linija yra itin vingiuota.

2) Centras. Agresorius toliau atakuoja Kamyanka, tačiau nesėkmingai. Didelių pakitimų nėra.

3) Zaporizhia. Be pakitimų.

II. Pietų kryptis.

Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai atakuoja rusų svarbius taikinius (HVT): sandėlius, vadavietes, ryšio priemones ir pan. Vis daugiau liudijimų, kad ukrainiečiai naudoja išmanią artilerijos amuniciją, ženkliai padidinančią šūvio nuotolį ir tikslumą (pvz.: standartinė M777 amunicija veikia iki 24 km., Excalibur iki 40 km.). Pasirodė pranešimų, kad po smūgių Antonovo tiltas uždarytas kariniam transportui, tačiau kad tuo įsitikinti reikia dar keleto dienų.

Džiugu, kad ukrainiečiai vakar atakavo orkų svarbius taikinius Skadovsk. Ši gyvenvietė yra agresoriaus logistinis centras, kuriame perskirstomi kroviniai ir vienetai atvykstantys iš Krymo. Ji giliame rusų užnugaryje (beje ant HIMARS efektyvaus šūvio nuotolio ribos), tad dabar tai kas išlėkė į orą net nepateko į frontą. Tokiu būdu agresoriui ne tik gręsia užsilenkti kontaktinėje linijoje, bet ir išlėkti į orą savo pajėgų operaciniame užnugaryje.

Dabar jau trikdoma visa agresoriaus tiekimo sistema, kuriamas atgrasymo efektas. Orkų propagandistams žiedinis raumuo virpa rimtai. Jie jau kalba, kad ukrainiečių kontrpuolimas prasidės netrukus. Tikėdamiesi sujaukti ukrainiečių planus skelbia, kad jis prasidės Arkhanhelske. Kažkaip nuojauta kužda, kad ukrainiečiai dėl to nelabai pergyvena.

*****

Tankas Twardy, šaltinis unian.net

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Putleris Maskvoje vykusiame forume „Stiprios idėjos naujiems laikams” tvirtino, kad Vakarų sankcijos turėtų padėti Rusijai įveikti „technologinę priklausomybę”, o raginimus taupyti vandenį ir elektrą Vakaruose jis pavadino „beprotybe”.

Karo nusikaltėlis teigė, kad neseniai jam buvo parodyta nuotrauka, platinama Europoje, kurioje žmonėms patariama praustis tik keturiose kūno vietose, kad „supykdytų Putiną”. Baigdamas savo pezalus, kaip jau įprasta, „didingos valstybės vladyka“ apkaltino Vakarų šalis „neokolonializmu ir rasizmu” bei užsiminė, kad „artėja naujas pasaulio istorijos etapas”.

Dėl naujo pasaulio etapo neabejojame ir mes – jame rusofašistų valdomai Rusijai vietos nebus. Arba ji pasikeis, pripažins nusikaltimus ir per atgailą taps bent jau pusiau demokratine, tačiau nekeliančia grėsmės kaimynams, arba dar kurį laiką kartu su Šėkorėja bus nenaudojama pasaulio išviete.

JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovo vertinimais, nuo tada, kai Maskva vasario mėnesį kartu su Baltarusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, Rusijos pusėje jau žuvo apie 15 000 karių, o sužeista maždaug tris kartus daugiau, per saugumo konferenciją JAV Aspeno mieste sakė CŽV direktorius Williamas Burnsas. Kremlius oficialiai neatskleidė jokių skaičių apie ordos nuostolius, tuo tarpu Ukrainos generalinis štabas teigia, kad žuvusių rusų karių skaičius artėja prie 40 tūkstančių.

Vokietijos nacionaliniai geležinkeliai „Deutsche Bahn” (DB) planuoja pradėti teikti krovininių traukinių paslaugas, kad galėtų vežti Ukrainos eksportuojamus grūdus į Vokietijos uostus ir pakrauti į laivus, pranešė DB. Grūdai geležinkeliu bus gabenami į Vokietijos uostus, įskaitant Rostoko, Hamburgo ir Brako uostus, teigė DB.

Išsamesnės informacijos apie pajėgumus nepateikta, tačiau planuojama, kad keli traukiniai per savaitę Ukrainos grūdus veš iš Rumunijos. Ukrainos žemės ūkio produktų eksportas birželio mėnesį sudarė apie 2,5 mln. tonų palyginus su 6 mln. tonų grūdų per mėnesį iki Rusijos invazijos vasario 24 d.

Operatorius pranešė, kad po 10 dienų trukusio techninio aptarnavimo sustabdymo pagrindiniu dujotiekiu iš Rusijos į Europą „Nord Stream 1“ pradėjo tekėti gamtinės dujos, jų srautas yra gerokai mažesnis nei turimas pajėgumas. Dujotiekis į Vokietiją buvo uždarytas nuo liepos 11 d. dėl kasmetinių techninės priežiūros darbų. Operatorius „Nord Stream AG” pranešė, kad ketvirtadienio rytą dujos vėl pradėjo tekėti, tačiau prireiks šiek tiek laiko srautui padidinti, tikimasi panašaus dujų kiekio, koks buvo iki techninės priežiūros. Tačiau Rusijos „Gazprom” pranešė, kad ketvirtadienį bus tiekiama tik apie 30 proc. dujotiekio pajėgumų – 10 proc. mažiau nei iki techninio aptarnavimo pradžios.

Atrodo, varlę puode Kremlius nusprendė virti ant mažos ugnies ir labai lėtai. Sakoma, kad tokiu būdu į šaltą vandenį panardinus šaltakraujį gyvūną jis taip ir išverda, nesupratęs, kad jau senai laikas buvo iš puodo iššokti. Suprantama, kad tai mitas, ir varlė realybėje iš tokio puodo iššoka nelaukdama savo paties galo. Apie kai kurias Vakarų valstybes, deja, mes negalime to pasakyti – jų savivokos lygmuo, deja, bet atrodo, žemesnis nei žaliaskūrės kvaksės.

Rusijos terorizmo ir melo reikalų ministras Sergejus Lavrovas paskelbė, kad keičiasi „geografiniai tikslai”, kurių siekiama vykdant plataus masto invaziją į Ukrainą. Dabar, pasak Putlerio šuns, Rusija ketina „išvaduoti” Chersoną, Zaporižę ir kelis kitus regionus. ” – Kai vyko derybininkų susitikimas Stambule, buvo viena geografinė padėtis, ir mūsų noras priimti Ukrainos pasiūlymą buvo pagrįstas šia geografine padėtimi, 2022 m. kovo pabaigos geografine padėtimi. Dabar geografija yra kitokia. Tai ne tik DLR ir LLR, bet ir Chersono sritis, Zaporižės sritis ir daug kitų teritorijų”, – sakė S. Lavrovas. Įžūlus melagis pagrasino, kad jei Vakarai aprūpins Kyjivą tolimojo nuotolio ginklais, „specialiosios operacijos” Ukrainoje geografinės užduotys bus dar labiau nutolintos.

Niekas nepasikeitė – Rusijos ir Putlerio tikslas yra ant kelių parklupdyti, apsiašaroję ir apsiseilėję, su ištiesta ranka, nusižeminę jarlyko maldaujantys Vakarai. Ukraina yra tik pirmas žingsnis siekiant Kremliaus didybės. Blogiausia, kad bunkeriniams nusikaltėliams atrodo, kad Vakarai jau pradeda šniurkščioti ir tuoj paleis dūdas. Atrodo, ar taip yra iš tiesų? Štai kur klausimas.

Be pakitimų. Okupantai daugiausia pastangų deda bandydami žengti Siversko ir Bachmuto kryptimis, taip pat vėl suintensyvėjo puolimas Vuhlehirsko kryptimi. Norima užimti šiluminę elektrinę ir per elektros energijos gamybą kontroliuoti regioną, be to, per šį miestą eina logistine prasme svarbus greitkelis Kyjivas – Luhanskas.

Šįryt masiškai ašaudžius Charkivą, 2 žmonės žuvo ir mažiausiai 19-a buvo sužeista.

Enerhodare rusų okupacinės pajėgos gyventojams dalina Rusijos Federacijos pasus. Melitopolyje rusiškų pasų dalyboms talkina ir Maskvos patriarchato šventikai.

Naktį raketomis ir vėl smogta Mykolajivui. Sunaikinti humanitarinės pagalbos sandėliai.

Rytuose ties Ivano Darjivka vyksta žiaurūs mūšiai, rusai veržiasi į gyvenvietę su tolimesniu tikslu judėti link Siversko iš pietryčių pusės, taip apglėbiant pastarąjį miestuką iš dviejų pusių.

Išilgai fronto linijos pastarąją parą netilo artilerijos apšaudymai.

Ukrainiečių jungtinės pajėgos pietuose, nežiūrint visos orkų propagandos, kuri bando paneigti sėkmingai naudojamų HIMARS sistemų pranašumą prieš sovietinius Smerč, ruošiasi užbaigti sėkmingai pradėtą tilto per Dniprą griovimą ir sudaryti sąlygas galimam kontrpuolimui Chersono link artimiausių savaičių bėgyje.

Lenkija pažadėjo Ukrainai netrukus perduoti tankus PT-91 Twardy, vietoje kurių iš JAV gaus tankus Abrams. Lenkų tankai iš esmės yra niekas kitas kaip gerokai modernizuoti sovietų T-72.

*****

 

O kas šiandien išdrįs sistemai pasakyti „Ne“?

2

Danutė ŠEPETYTĖ

Žiūrėk, jei kas ne taip, tik ir girdi: „sovietmetis!!!”. Jis niekinamas, jo kratomasi, juo bodimasi, tyčiojamasi, žeminama, kaltinama, prakeikiama, nuteisiama, marginalizuojama ir t.t. ir panašiai. Juo šventinami visi šių dienų „modernybės” rėmuose neišsitenkantys piliečiai. Tik neretai nutylima, kad anuomet dalis kultūrininkų, tarp jų ir meno žmonių, rizikuodami savo gyvenimais, drįso pasipriešinti sistemai. Rašytojas, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, išleidęs knygą „Tarybmečio dailininkų „laisvos kūrybos zona”, tarp kitko klausia, kas šiandien bando susigrumti su sistema rizikuodami gyvenimu?

Rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius.

– Susidaro įspūdis, kad šia knyga pažvelgiate į ryškių dailininkų kūrybą kaip į tarybmečio gyvenimo liudijimą ir dokumentą. Ar joje nėra atsakymo, kodėl tuo metu nebuvo kuriama „į stalčius”?

– Buvo kuriama kai kas ir „į stalčius”, nes cenzūros sistema buvo labai išmoninga ir bausmės būdavo labai nemalonios. Pasižiūrėkime, kas vyksta dabartinėje Rusijoje, kur žmonės tiesiog gatvėse suimami, jei eina nešini kokiu nors krepšeliu su užrašu „Nežudyk!” arba „Karui – ne!”, – jie teisiami ir sodinami į kalėjimus. Tokią priežiūros sistemą mes taip pat patyrėme. Tik buvo žmonių, kurie sugebėjo vienaip ar kitaip toje sistemoje surasti būdų gana laisvai išreikšti savo pažiūras ir, svarbiausia, supratimą, jog esame okupuoti, esame pavergti. Jie puoselėjo lietuvybę okupacijos sąlygomis.

Man buvo įdomu ir pačiam rimčiau pasiaiškinti, kaip veikė tam tikras santykių tinklas dailės srityje – juk tuos darbus, kurie akivaizdžiai antitarybiniai, vienaip ar kitaip pavykdavo parodyti, pridengus samprotavimais apie eksperimentus arba nekaltais pavadinimais; kritikai rasdavo būdų, kaip juos nuglaistyti arba akcentuoti visai kitokius dalykus, nei tuos, apie kuriuos tie kūriniai byloja. Norėjau parodyti, kad gyvenimas tarybmečiu buvo daug sudėtingesnis, negu linkstama jį įsivaizduoti ir vaizduoti, todėl sąmoningai vartoju sąvoką tarybmetis. Pats augau kaip tarybinis žmogus, mano karta ir jaunesni bei vyresni žmonės gyveno tarybiniame pasaulyje, kurį, išsivadavę iš okupacijos, įvardijome kaip sovietmetį. Bet okupacijos metas buvo ir kelių kartų natūralaus gyvenimo metas, nes kito gyvenimo tiesiog nebuvo, kad ir kaip dabar tą gyvenimą vaizduotume.

– Kad jūsų aptariamų dailininkų laikysena ir, tarkim, Vinco Kisarausko „Pokaris” ar Jono Švažo „Pietos” paveiktų žiūrovą visa jėga, jis neabejotinai turėtų žinoti tragišką mūsų tautos istoriją. Ar tai nėra kliūtis pajusti išgyvenimą, kuriuo alsuoja meno kūrinys?

– Plačiau žvelgiant, visi menai išgyvena nesupratimo lemtį. Mes nesuprantame, pavyzdžiui, gotikos ar renesanso pradžios meno, nes nemokame skaityti Šventraščio ir nepastebime jo simbolikos paveiksluose, nemokame žvelgti į paveikslus ar dirbinius anų laikų žmonių akimis, nesuvokiame jų gyvenimo nerašytų taisyklių. Ką jau kalbėti apie kitų civilizacijų kūrinius. Suvokiame nebent bendrais bruožais, pasiremdami savo kultūros žinija ir jos įtvirtintomis regėjimo „linzėmis”.

O ar suprantame senųjų civilizacijų radinius, kuriais yra fiksuojami religiniai tikėjimo, pasaulio santvarkos ženklai? Pasižiūrime ir prabėgame akimis, – mūsų giliųjų sielos versmių jie nepaliečia. Akivaizdu, problema egzistuoja, nes trūkinėja kartų ryšiai, keičiasi pasaulis ir ta atmintis, kurią yra sukaupę vieni, arba persiduoda iš dalies, arba persiduoda iškreiptu pavidalu.

Daugelis vaizdinių, kad ir apie tarybmečio gyvenimą, kuriuos aš aptinku įvairiose monografijose, tiesiog yra klaidingi arba net piktavališkai primetami žmonių, kurie anuo metu arba išties sėdėjo po krūmais ir nieko neveikė. Arba tiesiog nesupranta ano gyvenimo įvairovės, įvairialypio kūrybingumo apraiškų, įsipareigojimo lietuvių kalbai ir lietuvių kultūrai, lietuvybės tvirtinimui įvairiose srityse, taip pat tų neišsakomų, bet nujaučiamų nuostatų, kurias būtų galima įvardinti kaip vienokio ar kitokio lygmens antitarybines ar švelnesnes antisistemines.

Reikėtų mūsų mokyklose labiau lavinti jaunąją kartą, kad ji suvoktų tragišką mūsų okupacijų, tremčių ir pasipriešinimo istoriją, kurioje esama daug kasdienio didvyriškumo ir laisvės apraiškų, – jų taip pat nesame mokomi matyti. Lengviau jas apeiti ar nutrinti, kad netrikdytų ramybės ir gerovės savo aukštesniais moraliniais principais. Kaip ir paminklus, kuriuos nuvertus tarsi nebelieka ir ano pasaulio, o vien „išlaisvinta” nuo praeities dykra, kurioje jau galima tvirtinti naujus projektinius vertybinius balvonus. Ir nebereikia varginti smegenų dėl „praeities atgyvenų”, nes tada lengviau galima atsiduoti naujiems vadinamosios laisvosios rinkos teikiamiems malonumams.

Tačiau drįsčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: tarybmečiu kūrybos kryptingumas buvo lietuvybės tvirtinimas, nes okupacijos sąlygomis norėjome ir stengėmės išlikti kaip lietuvių tauta, kaip lietuviai. Okupuoti lietuviai, bet lietuviai. Tų dailininkų, apie kuriuos rašau knygoje, kūryba buvo lietuvybės apraiška, lietuvybės stiprinimo veiksnys.

Kadangi šiandien lietuvybės stiprinimo tarsi ir nebereikia, o mokykla net nuteikta prieš lietuvybę kaip nacionalizmo apraišką, dar ir dėl to nusisukama nuo praeities ir politiniu, ir kultūriniu lygmenimis. Praeitis pasitelkiama ideologiškai tinkamiems projektams ar naujoms ideologinėms keistenybėms „papuošti”. Galime tik pasvajoti, kad į ugdymo programas būtų įtraukta daugiau mūsų dailės žmonių, ir mano paminėtų, ir kitų, kurie daug nusipelnė tiek savo gyvenimais, tiek kūryba lietuvybės stiprinimui bei prarasto valstybingumo jausenos ugdymui. Jie ir padėjo atgauti valstybę…

– Ką pasakytumėt apie „laisvos kūrybos zoną” šiandien. Ar ji egzistuoja?

– Dabar tarsi nėra oficialios cenzūros, bet yra labai stiprus socialinės cenzūros tinklas. Matome, kad menininkai greitai gali būti apkaltinti pykčio kalbos propagavimu, o tie, kurie tvirtins lietuvybę, kurie aiškins, kad valstybė yra svarbi, gali būti vienaip ar kitaip marginalizuojami tiek politikų, tiek ir socialinių tinklų.

Grynos „laisvosios kūrybos zonos” niekada nėra buvę ir nebus. Tačiau tokios iliuzijos labai reikia menininkui, kad jis galėtų save gerbdamas laisvai kurti. Menininkas visuomet kuria priešindamasis kažkam arba kažką norėdamas įveikti. Tarybmečio meno stiprybė ir buvo ta, kad jis priešinosi galingai sistemai, stengdamasis ją vienaip ar kitaip apgauti ir išsakyti savo laisvą supratimą apie dabartį ir apie būseną, kurioje gyvenama ir kuriama.

Kai susiimi su visa sistema, tavo pastangos yra išties didelės, tu pats jas suvoki, kaip reikšmingas, nes supranti, kas gresia ir kaip sistema gali tave imti laužyti. Rizikuoji savo gyvenimu. Ar dabar matome panašių pastangų susigrumti su sistema rizikuojant gyvenimu? Na, tarkime, ar kas imasi rodyti laisvosios rinkos ideologinių apynasrių įvairovę? Tokių menininkų juk nėra.

Aišku, su sistema lengviau susiimti, kai atpažįsti jos nežmonišką represinį pobūdį. Dabar sistemos yra lankstesnės, bet prievarta, o ir skurdas yra prievarta, egzistuoja, tik pasireiškia ne lageriniu pavidalu. Ir ačiū Dievui. Menui ir šiuo metu, manau, iškyla užduočių narplioti naujuosius pavergimo, cenzūros bei savicenzūros pančius, juos atpažinti ir stengtis įveikti.

– Šiuolaikinis menas, galima sakyti, jau susitaikęs su cenzūros ir savicenzūros pančiais…

– Šiuolaikinis menas vis labiau konceptualėja, išeidamas iš mums įprastų meno apibrėžčių. Menininkas dirbiniu ar performansu perteikia tam tikrą idėją, tačiau daugelis tokių darbų yra nieko verti, nes tiražuoja plačiai pasklidusius banalius konceptualiniais vadinamus dalykus. Bet yra ir rimtų kūrinių, ypač toje srityje, kuri dabar siejama su mokslu ir ekologija, kur imamasi labai reikšmingų klimato kaitos, aplinkos degradavimo, tos pačios laisvosios rinkos nežmoniško veikimo temų. Čia yra ir rimtų kūrinių, ir rimtų gyvenimų, nes tie gyvenimai dažniausiai susiję su ilgalaikiais meniniais-ekologiniais projektais.

Dabartiniame pasaulyje yra labai daug grėsmių, jų vis gausėja; karai ir marai aplinkos iššūkius tik sustiprina, ir menas vienaip ar kitaip į tuos iššūkius atsako. Yra menui ką veikti, tik nereikia pamiršti, kad šitas menas veikia prekinių santykių tinkle, kad projektinis mąstymas, kuris yra įsismelkęs į menininkų sąmonę, faktiškai yra finansinis mąstymas, – čia svarbu ne kūrinys, bet dokumentacija ir finansinio srauto apykaita. Menininkui taip pat kyla egzistencinė užduotis – ne tik pačiam laisvintis, be ir savo kūriniais laisvinti ir įspėti.

– Kas valdžiai šiandien pakeitė menininkus, sovietmečiu buvusius įrankiu jos ideologijai skleisti? Kodėl staiga menininkas šia prasme tapo nereikšminga figūra?

– Priespaudos sistemoje labai aiškiai suvokiama politinė ideologinė meno reikšmė, tad stengiamasi menininkus pasitelkti kaip tos priespaudos gražintojus, kaip „žmonių sielų inžinierius”. Jie buvo svarbūs sovietinės ideologijos ir priespaudos sistemos palaikymo instrumentai.

Daugeliui menininkų iš tiesų imponavo sovietinės sistemos tikslas, nukreiptas į pasaulio išlaisvinimą nuo įvairių grandinių; jie juo žavėjosi, stengdamiesi nematyti, kad tai tėra vien ideologinis, prievartos sistemą lageriais tvirtinantis, miražas.

Kada akivaizdžios priespaudos sistema išnyksta, menininkų reikšmė sumažėja. Nors suvokiama, kad jų kūryba būtina tautos nacionaliniam tapatumui tvirtinti bei valstybingumo jausenai ugdyti, bet tai paliekama savieigai, o tam tikros socialinės grupės tuo kaipmat pasinaudoja, sumetusios, kaip meną pajungti saviems ideologiniams tikslams.

Pasižiūrėkime: anksčiau menas buvo tarsi vienos socialistinės ar komunistinės krypties (turiu galvoje meinstryminį meną, kuriame vienaip ar kitaip turėjo šios idėjos atsispindėti), dabar matome kur kas daugiau ideologinių atšakų. Labai išplito meniniai „ieškojimai”, skatinami genderizmo ideologijos, – nepaliaujamos savojo tapatumo ar įvairialytiškumo paieškos.

Menininkai, net pagyvenę ir turintys banke sąskaitas, tiesiog apsimeta nebesuvokiantys, kas jie esą, nors patys puikiai žino, kad iš to „nesuvokimo” galima labai gerai uždirbti. Tad galima puikiai gyventi, savo kūryba skatinant lytinio tapatumo paieškas, dekonstruojant lietuvybę bei valstybingumą, O jei dar ta kūryba paskaninama žymiąja vaivorykšte, tai jau pretenduoja ir į mokyklines programas bei apdovanojimus.

Kitas nepaprastai pelningas ir paklausus meno baras yra susiimti su krikščionybe: nepaliaujamai rodyti jos niekingumą, galų gale, nevengiant net atvirų išpuolių prieš sakralinius simbolius ar Bažnyčią.

Yra daug „laisvių rinktis”- daug apglušintos publikos, kuri tam ploja, yra daug niekam nematomos publikos, kuri už tai moka.

Vytautas Sinica.Vilniaus valdžia neslepia tikslo pakenkti vairuotojams

Laukia nauja žiedinė sankryža Naujamiestyje, šįkart Ševčenkos ir Vytenio gatvių sankryžoje.

Gatvės pakankamai siauros ir neintensyvaus eismo, bet eismas dėl žiedo ir čia taps nepatogesnis. Kad toks ir tikslas – pakenkti vairuotojams – valdžia ir neslepia, tik kaip dabar įprasta kalba burtažodžiais: gatvės „humanizuojamos“ ir vykdomos „ramaus eismo priemonės“.

Humanizuotoje Naugarduko gatvėje „ramaus eismo priemonės“ jau atnešė keletą tragiškai pasibaigusių avarijų. Kadangi Ševčenkos gatve nevažiuoja viešasis transportas, čia gal bent nebus per siaurame žiede užstrigusių autobusų. Bet gyventojai ir toliau vis labiau verčiami iki kur jiems reikia vienpusiu eismu ir mini žiedeliais važinėti ratais-kvadratais.

Grinda širdingai informuoja, kad projektas bus tęsiamas ir kitose Naujamiesčio branduolio gatvėse. Gyvenu netoliese, galėsiu toliau grožėtis.

Kas iš tiesų pikta: pasitraukus Šimašiui bus galima taisyti šių jo eksperimentų žalą gyventojų patogumui. Bet pasirinkimai bus du: milžiniškos išlaidos arba susitaikymas su tuo, kas padaryta. Iš tiesų abu blogi. Laisvės partijos vertas laimėjimas.

Plačiau apie „humanizuojamas“ gatves ir kitas savivaldybės nesąmones rašiau ir su ekspertų vertinimais argumentavau pernai. Paskaitykite prieš gindami „humanizaciją“, jei kiltų toks noras.

Vytautas Radžvilas. „Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas“ (I dalis)

Nepriklausomybės Sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

Vytautas Radžvilas

– Edvinas Jusys. Profesoriau, Kremlius vykdo denacifikaciją Ukrainoje, ir visi suprantame, ką tai reiškia. Kaip teoriškai paaiškinti šį reiškinį, kokie Rusijos tikslai?

– Vytautas Radžvilas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas šiandien svarbiausia: vyksta dvejopa sumaištis – ne tik geopolitinė, bet ir intelektualinė. Šita sumaištis yra nepaprastai pavojinga, nes kai kalbame apie labai rimtus politinius dalykus, didžiausia nuolatos tykanti grėsmė yra nesugebėti atpažinti ir tiksliai įvardyti, kas vyksta.

Savo prigimtimi ideologija yra tam tikros visuomenės vizijos projektas, primenantis architektūrinį, nes juo mėginama parodyti, ant kokių pamatų turi būti statoma visuomenė, kaip ji turi būti sutvarkyta, kokie tos visuomenės tikslai. Tokių projektų tykantis pavojus yra tas, kad nepaprastai sunku atpažinti, kada projektas yra realistiškas, o kada atitrūkęs nuo tikrovės. Ideologiniai projektai savo esme yra hipotetinės proto konstrukcijos, kitaip tariant, jiems galioja tas pats principas kaip ir gamtos moksluose, kur neatsitiktinai sakoma, jog „teorija yra teisinga, nes galioja.“ Ką tai reiškia?

Kadaise turėjome Niutono fiziką, bet paaiškėjo, kad esama dalykų, kurių ši fizika nebepaaiškina. Atsirado naujos teorijos. Kaip gamtos, taip ir socialinio žinojimo srityje veikia labai griežti principai, bet kai iškeliami fundamentalūs politiniai ideologiniai projektai, jų veiksmingumo ir tikrumo negalima patvirtinti gamtos mokslų metodais, eksperimentais. Socialinių mokslų srityje padariniai iš tikrųjų patikrinami praktiškai, bet išryškėja tik po daugybės metų ar net po dešimtmečių. Dažnai būna per vėlu, klasikinis pavyzdys yra komunistinis eksperimentas, kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir Kinija XX amžiuje. Kai buvo atsitokėta, buvo per vėlu, nes praradus sąlytį su tikrove ir per toli nuo jos atitrūkus jį atkurti tampa per sunku.

Istorinių pavyzdžių apstu: kad ir Sovietų Sąjunga, kai pradėjo jai lemtingą karą Afganistane. Be abejo, jos vadovybė puikiai žinojo, kas tai per šalis, kad tai iš esmės dar feodalinio tipo visuomenė. Ji buvo užtvindyta sovietų agentais, kurie įspėjo, kad ši avantiūra yra labai pavojinga. Tačiau kas laimėjo?

Be abejo, ideologinis angažavimasis, nes užsiimantis ideologine propaganda nejučia peržengia ribą, kai pradeda ja tikėti pats ir nugrimzta į beviltiškas iliuzijas. Sovietai nuoširdžiai patikėjo, kad Afganistane esąs kažkoks proletariatas, kuris nori atsikratyti išnaudotojų valdžios ir tik laukia išlaisvintojų. Kaip tas proletariatas pasitiko išlaisvintojus, žinome.

Lygiai tas pats atsitiko ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Žinome, kaip jos baigė savąjį karą Afganistane. Dabar jau visi pripažįsta, kad jie taip ir nesugebėjo apsispręsti, ko siekia toje šalyje.

Galiausiai turime pavyzdį, kuris yra visiškai naujas. Tai, be abejo, Vladimiras Putinas. Visiškai akivaizdu, kad net jeigu jo žvalgyba buvo absoliučiai beviltiška, kad buvo iššvaistytos milžiniškos lėšos, skirtos rengti vidaus sukilimą Ukrainoje žengiant rusų armijai, ir daugybė šitų dalykų buvo paprasčiausias melas ir egzistavo tik popieriuose, o pinigėliai tekėjo į kažkieno kišenes, vis dėlto iškyla klausimas, kaip žmogus, tarnavęs sovietų užsienio žvalgyboje, galėjo būti toks aklas.

Principinis atsakymas yra aiškus – ideologinė autohipnozė. Šia prasme galima teigti, kad Putiną paradoksaliai pražudė tai, kad jis buvo superidėjiškas. Superidėjiškais – vyresnioji karta turbūt atsimena – ir sovietmečiu vadindavome tuos komjaunuolius ir komunistus propagandininkus, kurių sakomi dalykai kiekvienam sveiko proto žmogui keldavo šypseną.

Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas.

– Bet kokios tos iliuzijos? Žinome, ko norėjo sovietai. Ar Putino noras buvo panašus, ar kitoks?

– Putino vaizdinys buvo iš esmės sovietiškas, tik kitaip įpakuotas. Mat jeigu kalbame apie denacifikacijos programą, ta programa iš tikrųjų yra nuožmi, nes kaip tik šiomis dienomis vienas Rusijos Dūmos deputatas labai aiškiai pasakė, kad ukrainiečius reikia denacifikuoti. Iš esmės Ukrainos laukė siaubingi dalykai.

– Ypač tų, kuriuos paėmė į savo teritoriją.

– Taip, bet jeigu jie būtų užgrobę visą Ukrainą, visur būtų vykdomas totalinis valymas, kitaip tariant – denacifikavimas, kuris realiai būtų reiškęs, kad visi bent kokią tautinę valstybinę sąmonę turintys ukrainiečiai būtų buvę represuojami, o patys sąmoningiausi ir atkakliausi – tiesiog fiziškai naikinami. Tad natūraliai kyla klausimas, kokia yra sumaištis galvose?

Tai štai – Putinas skelbia denacifikacijos programą, o tuo pat metu mūsų žiniasklaida, politologai aiškina, kad Putinas elgiasi kaip nacistas, kad jo režimas yra fašistinis arba nacistinis. Įsigilinkime, ką tai reiškia. Nacistas Putinas denacifikuoja ukrainiečių nacistus.

Vadinasi, jeigu to prieštaravimo nepastebime, tai rodo, kad gyvename ideologinių vaizdinių pasaulyje. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad pastebėję tokį prieštaravimą, galėtume suprasti, koks iš tiesų yra priešininkas. Patetiškai teigti, kad tai yra naujas Hitleris, nieko neduoda. Šitas karas objektyviai lems, kad turės būti pertvarkoma tarptautinė geopolitinė ir saugumo architektūra, kad iš esmės turės įvykti – ir jau vyksta – milžiniški pokyčiai didžiulėje erdvėje, kurią vadiname eurazine.

Šiuo atveju kalbėdamas apie Euraziją turiu omenyje ne tik putinišką euraziją, kaip jis ją supranta, nes įvardijant tiksliai Eurazija iš esmės yra žemės nuo Vladivostoko, kaip jie sako, iki Lisabonos. Taigi vyks grandioziniai pokyčiai ir tokiomis aplinkybėmis mes praktiškai neturime vieno svarbiausių įrankių – pertvarkymo idėjų.

Jei nori sukurti naują pasaulio tvarką, toji konfigūracija turi būti tavo galvoje. Vadinasi, kad kas nors įvyktų, turi aiškiai suprasti, kokiomis idėjomis vadovaujiesi, ką jos iš tiesų reiškia ir kur tai gali nuvesti. Todėl ką reiškia, kad Putinas vadinamas nacistu? Kaip tai vyksta?

Tariamas Putino nacizmas yra kildinamas iš tariamos sąsajos su Putino nacionalizmu. Na, Putinas nacionalistas gali kelti tik šypseną. Tie, kurie lengvai vartoja tokius apibūdinimus, pamiršta, kad politinei valdysenai negalima taikyti bet kokių idėjų ir bet kokių politinių programų. Kodėl Putinas iš principo negali būti nacionalistas?

Todėl, kad imperinėje valstybėje nacionalistinė ideologija yra tiesiausias kelias į pilietinį karą ir valstybės sugriovimą. Natūraliai kyla klausimas, o kaip dėl nacionalizmo ir nacionalsocializmo sąsajos? Juk tereikia paskaityti garsiosios Hanos Arendt veikalą „Totalitarizmo ištakos“ ir tampa aišku, kad nacionalsocializmas nėra joks nacionalizmo tęsinys. Priešingai, savo giliausia esme nacionalsocializmas buvo internacionalinis reiškinys, nes nacionalsocializmo tikslas buvo peržengti tai, kas buvo vadinama tautiniu ribotumu.

Pats Hitleris labai skeptiškai vertino vokiečius kaip tautą. Šnekos apie jo nacionalizmą yra nuolatos kartojama banalybė. Tačiau ne tik H. Arendt, bet ir kiti autoriai labai aiškiai yra atskleidę, kad XIX a. antrojoje pusėje vadinamąjį nacionalinį mąstymą keičia rasinis mąstymas. Ir jeigu tautas keičia rasės, tai reiškia, kad nacionalsocialistai kalba apie naują arijų rasę.

Kokia yra pagrindinė Hitlerio mintis? Kad šiai rasei gali priklausyti įvairių tautų žmonės, ne tik vokiečiai, nes priklausomybė arijų rasei yra sąlygota ne tavo tautinio tapatumo, o tam tikrų antropologinių kriterijų, kurie nustatomi moksliškai ar veikiau – pseudomoksliškai.

– Na, į slavus jis turėjo tokį, sakykime, rezervuotą požiūrį.

– Taip, bet viskas yra gerokai sudėtingiau. Esminis dalykas yra toks – kas įkūnijo tą naująjį arijų rasės atstovą praktiškai?

Akivaizdu – esesininkas. Visiškai užmirštama, kad Vermachtas buvo vokiečių armija, o SS buvo internacionalinė kariuomenė. SS divizijas turėjo daugybė tautų – ir valonai, Belgijos prancūzakalbiai, ir ukrainiečiai, ir latviai, net totoriai. Ką tai reiškia?

Hitleris iš tikrųjų daug kalbėjo apie vokiečių tautą, bet tikrasis projektas buvo visai kitas – suvienyti Europą. Šio projekto ašis buvo vadinamoji grosswirtschaftsraum koncepcija – didžioji ekonominė Europos erdvė iki Uralo, tai šiandien vadintume kelių lygių Europa. Todėl Hitleris naikino valstybes – Lenkiją, Čekoslovakiją ir kitas, tačiau tuo pat metu radosi ir kitos valstybės – Moravija, Kroatija ir t. t. Taigi jis įsivaizdavo, kad turi būti tos Europos branduolys, labiausiai įkūnijantis arijų rasės principą.

Šioje valstybėje galėjo ir turėjo dominuoti tai, ką galėtume vadinti buvusia Karolio Didžiojo imperija. Privilegijuota teritorija, be abejo, būtų buvusi Vokietija, Skandinavijos šalys, dabartinis Beniliuksas. Tų, kurie yra prastesni, padėtis, žinoma, būtų kitokia.

Labai svarbu suprasti tai, kad kalbos apie Vokietiją buvo iš esmės mobilizacinė priemonė. Įgyvendinant šį projektą reikėjo nuo ko nors pradėti, reikėjo branduolio. Todėl tie, kurie įžvalgiai tyrinėja ideologinius ir politinius Reicho ir jo avantiūrų pagrindus, labai aiškiai išskyrė, kas buvo tikroji projekto esmė. Ją iš tikrųjų suvokė ir realizavo Reicho elitas, kuris glaudžiai bendradarbiavo su jiems ideologiškai artimais žmonėmis kitose Europos šalyse. Ir visai kas kita buvo paprasti vokiečiai, kuriuos kitaip mobilizuoti ir nebuvo įmanoma, kaip tik kalbėti apie didžiąją Vokietiją.

Ši analogija yra labai svarbi ir norint suprasti Putiną. Visi, kurie tvirtina, kad tai esąs vos ne nacionalsocialistinis režimas, kažkodėl nemato, kaip atrodė gegužės 9-osios paradas, kuriame Putinas pasakė praktiškai desperatišką kalbą. Kokia vėliava buvo nešama? Sovietų Sąjungos vėliava.

– Jis galėtų būti vadinamas kokiu naujuoju Stalinu.

Kieno iniciatyva ir kodėl atsirado pavadinimas nacis? Jis nėra atsitiktinis. Tai buvo Stalino iniciatyva. Priežastis buvo labai paprasta. Tikrasis Hitlerio partijos pavadinimas buvo Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija. Kokia prasmė trumpinti pavadinimą?

Todėl, kad jeigu būtų plačiai vartojamas žodis socialistinė, automatiškai kiltų asociacijų ir klausimų, kokios vis dėlto tos politinės jėgos sąsajos su komunistiniu judėjimu? Ar nesama jų bendrų ištakų? Kai pradedi gilintis, daug kas ima aiškėti.

Kaip savo veiklą pradėjo Musolinis? Jis buvo socialistas. Ir labai radikalus. Vadinasi, virsmas iš komunisto į fašistą ir nacionalsocialistą yra daug lengvesnis, nei atrodo. Jau kas kas, bet Ribentropas buvo labai svarbus žmogus Vokietijoje ir tikrai neturėjo pagrindo veidmainiauti prieš save, kai grįžęs iš Maskvos po mums lemtingo pakto sudarymo savo dienoraštyje parašė: „Kokia buvo nuostabi atmosfera Kremliuje! Jaučiausi kaip tarp senų partijos draugų.“

Iš kur Sovietų Rusijoje gali būti idėjinė dirva fašizmui arba nacionalsocializmui, jei 30 metų po imperijos žlugimo paprastų Rusijos piliečių sąmonė iš esmės yra visiškai nepasikeitusi? Tą galų gale įkūnija ir Lenino mauzoliejus.

Tai, be abejo, nėra atsitiktinumas. Kodėl? Todėl, kad Putinas puikiai suprato, jog Lenino nėra kuo pakeisti. Ta istorinė sąmonė arba istorinis pasakojimas, kuris buvo formuojamas 70 sovietmečio metų, negalėjo išnykti, nes nebuvo lygiaverčio pakaitalo. Tačiau įvyko kitas dalykas. Tą istorinį pasakojimą reikėjo adaptuoti prie naujų realijų. Kitaip tariant, kai buvo pralaimėtas Šaltasis karas, tiesmukiškai kartoti Lenino teiginius buvo nebeįmanoma.

Šį kelią Rusija buvo nuėjusi jau anksčiau – prisiminkime, kaip vyko šalies evoliucija. Leninas pradėjo nuo vizijos, kad bolševikų perversmas, kurį iškilmingai pavadino revoliucija, netrukus baigsis pasauliniu revoliuciniu gaisru. Tuchačevskis puolė Lenkiją siekdamas vienintelio tikslo – įžiebti pasaulinę revoliuciją visur.

Rusijos bolševikai iš pradžių manė esą tik savotiškas detonatorius ir kurį laiką net būta tam tikrų iliuzijų, kad šis pasaulinės revoliucijos projektas gali pavykti, nes komunistinis projektas yra globalus. Komunistai trumpam užgrobė valdžią Vengrijoje, Bavarijoje, galų gale Vokietijoje taip pat mėginta įgyvendinti revoliuciją. Galiausiai visa tai žlugo. Ir ką reikėjo daryti?

Prisitaikyti prie naujų realijų. Jeigu negalima toliau vykdyti permanentinės revoliucijos, kurios tikslas eksportuoti šitą naują santvarką į kitas pasaulio šalis, iškilo klausimas, kaip gyventi kapitalistinių šalių apsuptyje? Leninas šito klausimo iš esmės jau nebesprendė – per anksti mirė.

Tačiau jį ėmėsi spręsti Stalinas. Kokie esminiai vidaus politikos pokyčiai įvyko jam valdant?

Būtent pokyčiai, dėl kurių, beje, Rusijos dabartiniai putinistai iš esmės šlovina Staliną ir koneveikia Leniną? Kada dar buvo iliuzijų dėl pasaulinės proletariato respublikos, Leninas tą modelį taikė ir Sovietų Sąjungai. Vyko ginčas, kokia turi būti Sovietų Sąjungos sandara.

Stalinas siūlė vadinamąjį autonomizacijos projektą. Jo esmė: Rusija turi būti būsimosios imperijos – Sovietų Sąjungos – branduolys, o pakraščiai turi gauti autonomiją. Stalinas suprato, kad vis dėlto nacionalinį klausimą spręsti reikia, nes tai buvo vienas veiksnių, kuris sugriovė Rusijos imperiją.

Leninas vadovavosi radikaliai internacionalistine nuostata. Jis sukūrė nominaliai suverenių valstybių sąjungą. Šiandien jo kritikai ir Stalino gerbėjai tvirtina, kad tai buvo didžiausia bomba, kokią buvo galima padėti po Rusijos pamatais, o Leninas esąs išdavikas.

Sąjungos kūrimosi istorija yra daug įdomesnė, nei dažnai manoma. Pavyzdžiui, būsimųjų respublikų vadovai komunistai, nacionalinis, sakykim, revoliucinis avangardas, veržėsi į Sąjungą. Lietuvoje turėjome Vinco Mickevičiaus-Kapsuko pavyzdį. Šis komunistas buvo labai keista figūra. Viena vertus, jis tiesiog garbino Vincą Kudirką, bet tuo pat metu galvotrūkčiais skubėjo kurti Litbelą. Ir jei Lietuvos istorija nebūtų susiklosčiusi palankiai, Kapsukas būtų net nemirktelėjęs įstojęs į Sovietų Sąjungą.

Tai štai tokie „internacionalistai“ taip veržėsi į Sovietų Sąjungą, kad Maskva kurį laiką netgi stabdė jų entuziazmą. Vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, daugelį tų entuziastų Stalinas paprasčiausiai sušaudė.

Sovietų Sąjungoje buvo forsuotai kuriamos vadinamosios socialistinės nacijos. Daugeliui tų tautų – mums tai nebuvo aktualu – buvo sukurtos net abėcėlės, beje, lotynišku pagrindu. Buvo pradėti leisti laikraščiai tautinėmis kalbomis. Tai buvo vadinama nacionalinės inteligentijos kūrimu.

Galiausiai vadinamosioms respublikoms atsirado ir tam tikras kultūrinis pagrindas – kažkuo tapti. Mat konsolidavus kultūrinę tapatybę, tam tikru mastu įtvirtinus vietos kalbas pradėjo busti tai, ką vadintume jau ir tautinės politinės savimonės pradais.

– Apie kurias valstybes Jūs kalbate?

– Tas procesas – tautų kūrimosi programa – vyko visoje Sovietų Sąjungoje – Rusijos tautos, totoriai, dideliu mastu Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, pavyzdžiui, Kazachstane.

Stalinas suprato iš to kylančią grėsmę. Buvo žaibiškai panaikintos lotyniškos abėcėlės ir pereita prie kirilicos, nes buvo suprasta, ką reiškia lotyniška abėcėlė. Baltarusių ir ukrainiečių likimas šiuo požiūriu yra tipiškas. Sovietų išugdyta nacionalinė inteligentija buvo likviduota, kad nebūtų jokių valstybinių aspiracijų. Ir, aišku, vieno imperijos skaudulio jau nebebuvo galima kitaip pašalinti – tai Ukraina. Nes Holodomoras, be abejo, buvo drastiška, neapsakomai žiauri, barbariška priemonė iš esmės numalšinti arba tiksliau – užkardyti tai, kas neišvengiamai būtų virtę dar vienu Ukrainos nacionalinio išsivadavimo karu.

– Kai kurie sako, kad Holodomoras vyko didesnėje teritorijoje negu Ukraina. Ką jie bandė pasiekti savo stepėse?

Holodomoras iš tiesų apėmė didesnę teritoriją negu Ukraina, jis palietė ir Kubanę, dabar priklausančią Rusijai. Kubanė tada buvo ukrainietiška, nes jos kazokai daugiausia buvo ukrainiečiai. Todėl kai mėginama teisinti Holodomorą, atseit tai buvo ne genocidas, nes badu mirė taip pat rusų ir kitų tautų žmonių, iš tikrųjų slepiamas faktas, kad politiškai Holodomoras buvo nutaikytas tik į ukrainiečius.

Tiesa, toje teritorijoje gyveno kitų tautybių, niekas nesismulkino ir į mirtį siuntė visus. Stalino laikais prasidėjo didžiulis Sovietų Sąjungos denacionalizavimas, kaip sakytume šiandien – kova su visokiais nacionalistiniais, tautiniais prietarais ir panašiai. Bet užklupo Antrasis pasaulinis karas. Prasidėjo kampanija: išlaikant internacionalistinę retoriką, imta skleisti mintis: broliškos tautos lygios, tačiau vis dėlto yra viena ypatinga tauta – jas suvienijusi rusų tauta.

Šiandien Rusijos politiniuose sluoksniuose ji vadinama valstybę steigianti tauta. Šitas motyvas buvo stiprinamas pamažu, pirmiausia griaunant tautinės savimonės apraiškas kitur – likviduojant arba labai apribojant mokyklas tautinėmis kalbomis ir panašiai. Galiausiai tai pratrūko per Antrąjį pasaulinį karą. Štai tada išryškėjo, kad vis dėlto net labiausiai internacionalinė imperija negali išsilaikyti be to, kas vadinama etniniu pagrindu. To, kas pagarsėjusio Timofejaus Sergeicevo straipsnyje vadinama etniniu tapatybės komponentu, kurį ukrainiečių atveju siūloma „nunulinti“, išvalyti.

Stalinas buvo priverstas įvertinti, kad už internacionalinę sovietinę tėvynę niekas neketina mirti ir tada staiga prisiminė, kad reikia ginti šventąją Rusiją. Staiga buvo prisiminta viskas – netgi žiauriai persekiota stačiatikių bažnyčia. Griebtasi visko, kas įmanoma. Galiausiai tokios grėsmės akivaizdoje atsirado Šešioliktoji lietuviškoji divizija. Ir ne tik ji, bet ir kitų tautų vadinamosios nacionalinės divizijos.

Taigi galima kiek nori kalbėti apie arijų rasę, galima kiek nori kalbėti apie internacionalinį sovietinį žmogų ir kokias nors jų vertybes ar tikslus, bet praktikoje šie vaizdiniai neveikia. Neveikia todėl, kad giliausia priežastis, kuri verčia žmones aukotis ir net mirti, yra labai paprasta. Jie turi savo žemę, gyvena joje, kaip supranta ir išmano, ir pageidauja, kad niekas jų žemės neatimtų, jų nepaverstų vergais ir nenurodinėtų, kaip gyventi.

– Prigimtiniai dalykai.

– Taip, prigimtiniai dalykai, kuriuos kaip tik ir buvo mėginama eliminuoti.

Ką daro Putinas? Putinas, išlaikydamas sovietinės imperijos atkūrimo projektą, puikiai supranta, kad įprastinio rusiško nacionalizmo neįmanoma įdiegti. Lygiai taip pat supranta, kad ir kiek pasitelktų patriarchą Kirilą šventinti šitą karą, po 70 sovietų valdžios metų valstybės neįmanoma statyti ant ortodoksijos pamatų. Stačiatikybė nebėra pakankamai mobilizuojantis veiksnys, todėl ir atsiranda rusų pasaulio koncepcija. Tačiau ši koncepcija nenumato kokio nors rusiškumo atkūrimo įprastine prasme. Rusų pasaulio koncepcija vieną kartą jau buvo diegiama. Ką reiškia vadinamoji rusifikacijos politika Sovietų Sąjungoje?

– Tai reiškia denacifikaciją.

– Taip. Faktiškai rusifikacijos politika reiškia denacifikaciją ta prasme, kad ji kovojo, kaip rusai dabar kovoja, su gelminiu tautiškumu. Siekta paversti visus SSRS gyventojus ištautintais rusakalbiais.

Tačiau, antra vertus, net ir patys rusai negalėjo laisvai plėtoti savo autentiškos istorinės atminties, nes buvo įsipareigoję daug platesniam projektui. Stengtasi ištrinti tokią istorinę atmintį, o kalbant apie atskiras tautas – faktiškai eliminuoti kalbas ir visa kita, sukurti tai, kas sovietmečiu tilpo į formulę: „Koks skirtumas – rusas, gruzinas, ukrainietis ar kazachas? Mes visi – tarybiniai žmonės“.

Negelminis tautiškumas reiškia, kad visi tie žmonės idealiu atveju turėjo kalbėti rusiškai. Todėl nuo mokyklos pamažu visur buvo vykdoma rusifikavimo programa. Buvo galima pasilikti tam tikrus nepavojingus etninius komponentus, savo kalba dainuoti dainas. Vieni galėjo mėgti cepelinus, kiti – šašlykus. Būtent toks turėjo būti politiškai neutralizuotas tautiškumas.

Politinis tautiškumas reiškia tokį savimonės lygmenį, kai tautinė savivoka tampa pagrindu ir paskata organizuotis politiškai į nepriklausomą valstybę arba kokį nors politinį darinį. Šią koncepciją Putino Rusijoje atitinka eurazizmas, kurį skleidžia Aleksandras Duginas.

Įdomus dalykas: Lietuvos akademiniuose sluoksniuose jis faktiškai nėra tyrinėtas. Eurazizmo koncepcija iš esmės yra tam tikra intelektualinė schema, kuri pakeičia primityvią sovietinę internacionalinę schemą. Galima teigti, kad savo esme internacionalinio eurazizmo naujas rūbas reiškia tai, kad pagal šią koncepciją Eurazija turi būti milžiniškas regionas, kuriame etninės grupės išsaugo teisę į tam tikrą kultūrinę saviraišką. Tačiau šito regiono centras turi būti rusų pasaulis. Tai reiškia, kad iš principo būtų atkurta sovietinė imperija. Pati rusų pasaulio sąvoka yra dviprasmiška. Viena vertus, ji tarsi suponuoja, kad tai bus rusų dominuojama, absoliučiai valdoma imperija.

– O iš tikrųjų tai tik futliaras.

– Taip, milžiniško masto futliaras. Bet šita sąvoka atlieka būtent tą pačią mobilizacinę funkciją, kokią nacionalsocializmo doktrinoje ir politikoje atliko pataikavimas vokiečių nacionaliniams sentimentams.

Laukite tęsinio.

Politikos nepraustaburniai pradeda ir… laimi?

0

Gediminas Jakavonis

Visi, kas liepos 6-ąją, Valstybės dieną, per televiziją klausėsi iš S.Daukanto aikštės transliuojamos Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo kalbos, negalėjo nepastebėti už šalies vadovo nugaros be perstojo plepančių buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjerės Ingridos Šimonytės. Jų, regis, nedomino nei mūsų valstybės vadovo kalba, nei tai, ką sakė mūsų tautą šventės proga sveikinusi Moldovos prezidentė. Jeigu net aukščiausi politikai, nejaučiantys simpatijų vieni kitiems, nesistengia to nuslėpti, ar verta stebėtis, kad ir Seimo salėje oponentai svaidosi nesirinkdami žodžių?

Profesorius Vytautas Landsbergis išgarsėjo kūrybingumu savo oponentus pakrikštydamas „kagėbynu“, „šunauja“, „kirmėlynu“, o prezidentė Dalia Grybauskaitė pagyromis, kaip prieš ją drebėdavo aukšti pareigūnai. Stasio Žumbio nuotr.

Apie žemos politinės kultūros priežastis prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, psichologas, buvęs LR Seimo narys Gediminas NAVAITIS, politologas Algis KRUPAVIČIUS ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovas Vytautas BUDNIKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pacituosiu tik kelis tautos išrinktųjų Seimo narių epitetus, kuriais jie išvadino vieni kitus: „šūdo gabalas”, „asilas”, „nužmogėjusi kalė”. Išgirdus tai, vienos euraparlamentarės epitetai, skirti jai neįtinkantiems tautiečiams – „dvejetukininkai”, „užaugę tarp alkoholikų, primityvūs gašlūnai, jaučiantys aistrą vogimui, melui, korupcijai”, – skamba, regis, visai nekaltai. Štai tokiame fone mokyklose rengiamos akcijos prieš patyčias. Tačiau gal vertėtų pradėti kovoti su patyčiomis ne nuo mokyklos, o nuo Seimo? Kas gi vyksta, kad mūsų išrinktieji rodo pavyzdį, kurio Lietuvos vaikai verčiau nežinotų?

G.Navaitis

G.NAVAITIS: Atsakymas į šį klausimą paprastas, visiems žinomas ir nieko gero mums nežadantis: menkėja profesionalumas – didėja emocionalumas. Kai žmogus negeba pasakyti, o šnekėti reikia, jis pradeda skėryčiotis rankomis, papildo savo kalbą itin vaizdingais posakiais, kuriuos mielai cituoja žiniasklaida. Taip ir dėmesio sulaukia, ir susireikšmina, ir oponentą suniekina, tačiau tai „bomžams” patinka. O pastarieji vis labiau lemia rinkimų rezultatus, nes inteligentiška, išsilavinusi visuomenės dalis, pagrįstai tapatindama politiką su apsižodžiavimu, nuo jos tolsta ir Seimo rinkimuose bedalyvauja gal pusė piliečių. Tad ir kandidatuojančių intelektinė kokybė metai iš metų vis prastesnė.

V.BUDNIKAS: Kai kalbame apie bendrą politikų elgesio etikos lygį, turime nepamiršti, kad Lietuva daugelį okupacijos dešimtmečių neturėjo jokios politikų kalvės. Prieškariu ministrais dirbo apie 100 politikų – išsilavinusių teisininkų, pedagogų, gydytojų, karininkų, dvasininkų, kurie mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje, patys buvo redaktoriais, mokslinių straipsnių, vadovėlių autoriais ar vertėjais. Beveik pusė jų sovietai sušaudė (Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Kazimieras Skučas, Vytautas Petrulis ir kt.) arba nukankino kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje (Jonas Pranas Aleksa, Antanas Merkys, Vladas Mironas, Mečislovas Reinys, Augustinas Voldemaras ir kt.). Tik nedidelė dalis jų sugrįžo iš lagerių ar tremties palaužti (Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingas, Juozas Urbšys ir kt.). Vienaip ar kitaip per sovietų okupaciją Lietuva prarado iškiliausią savo politinį elitą.

Okupuotam kraštui valdyti kadrus rengė aukštoji komunistų partijos mokykla, kurioje dėstė ir G.Nausėdai pagarbos nerodanti buvusi prezidentė D.Grybauskaitė. Čia erudicija buvo mažiausiai vertinama. Joje svarbiausia – asmens lojalumas valdžiai ir besąlygiškas partinis paklusnumas.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, būsimuosius politikos kadrus ėmė ruošti dabartinis TSPMI. Bet ir šis ne ką tenutolo nuo savo pirmtakės. Vien faktas, kad už „neteisingas” euroskeptiškas pažiūras iš šio instituto buvo pašalintas profesorius Vytautas Radžvilas, rodo, jog obuolys netoli nusirito nuo obels. Galima sakyti, Lietuvoje nėra vietos, kurioje būtų ugdomi aukštos erudicijos, profesionalūs diplomatai ir politikai.

Kita vertus, ir visuomenė tebėra įsitikinusi, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Neatsitiktinai Seime darbuojasi įvairūs sportininkai, aktoriai, muzikantai ir kiti asmenys be jokių valstybės valdymo įgūdžių. Beje, nemaža dalis Seimo narių netgi neturi aukštojo išsilavinimo. Tad ar verta stebėtis, kad iš ten girdime įvairių kalbos „perliukų”.

A.Krupavičius

A.KRUPAVIČIUS: Patyčios yra mūsų laikų politikos norma. Jos liejasi nepaliaujamu srautu ir ta srovė veikiausiai tik stiprėja. Tiesiog tyčiotis ar kitaip grubiai ar erzinančiai elgtis su politiniais oponentais yra tapę nerašyta norma. Nors net nauju „normalumu” patyčias sudėtinga vadinti dėl kelių priežasčių. Pirma, jos nėra normalus viešųjų reikalų tvarkymo būdas, kitaip tariant, veikimas politikoje. Priešingai – jos yra įprastas nenormalumas.

Antra, patyčios nėra joks naujas reiškinys. Viešojoje Lietuvos erdvėje ir politikos arenoje jos radosi tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Ir jų svarbiausiais platintojais, deja, nebuvo kokie nors „blogiečiai populistai” ar kažkokie „politiniai marginalai”, o kaip tik naujieji lyderiai.

Vytautas Landsbergis su pašaipia ironija, sarkazmu ir jau politiniu folkloru (deja, neigiama prasme) virtusiomis frazėmis, tokiomis kaip „šunauja”, „kas galėtų paneigti” ar „karstelio mokestis”, yra nepralenkiamas šioje srityje. Sensacijų ir/ar skambių frazių besivaikanti žiniasklaida, taip pat socialiniai tinklai, politinių patyčių sklaidoje atliko Augėjo arklidžių vaidmenį, iš kur patyčių mėšlą būtų galima svaidyti į visas puses ir be jokios atsakomybės. Tad tos „savaitės be patyčių” mokyklose yra tik dvejopų standartų visuomenėje ir valstybėje pavyzdys, nes, jei leistina pajuoka ir panieka politikoje, tai kodėl to negalėtų naudoti paprasti žmonės. Tad ir naudoja, ir seka jomis…

K.Stoškus

K.STOŠKUS: Seniai stebiu etiketo normų būklę mūsų šalyje. Totalitarinei valstybei etiketas mažiausiai tebuvo reikalingas, todėl pradėjome beveik nuo laukinės būklės. Blaivesni protai matė šią problemą ir ėmėsi šviečiamojo darbo. Tada išleista daug literatūros, pedagogai ir užsienio ekspertai organizavo įvairius kursus naujos valstybės kūrėjams.

Bet mažai kas tesuprato, kam to reikia. Jiems pakako rūpesčių, kas ką įveiks. Nors politinės įtampos buvo didžiulės, bet jos buvo tramdomos sukandus dantis. Pirmųjų politikų sąrašuose dominavo inteligentai. Jie buvo jautresni tarpusavio santykiams, kadangi turėjo civilizuoto bendravimo įgūdžius, atsineštus iš tradicinės šeimos, senosios mokyklos ir iš disciplinuotos profesinės veiklos. Jiems net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad čia reikia ko nors mokytis.

Iš dalies tą galima suprasti. Etiketas yra pagrįstas savikontrole, todėl daugeliui žmonių atrodė, kad jis tik kliudo išsilaisvinusiųjų laisvei. Bet keitėsi partijos ir valdžios. Vieni apsiprato su nesibaigiančiu buvimu valdžioje, kiti greitai prisitaikė prie rutinos. Ilgainiui išgaravo politikų rūpinimasis savo orumu, atsakingumu ir disciplinuotumu. Jų mąstymas pasidarė labai verslininkiškas, o santykiai – natūralizavosi, t.y. suprimityvėjo ir suvulgarėjo. Net lyderiai Seime ėmė derėtis dėl balsų visai taip, kaip rinkoje deramasi dėl prekių.

Iš inteligencijos išliko tik išskirtinių žmonių ambicijos ir kostiumai. Net tada, kai prasidėjo etiketo atgimimas versle, kai kuriuose žiniasklaidos tinkluose, bankuose, politikoje permainų neįvyko. Net priešingai: patyčios įsitvirtino kaip pagrindinis partinės kovos įrankis. Jis ne tik nedaro garbės valstybės parlamentinei sistemai, bet ir atvirai demonstruoja politinę dviveidystę visose tose „kovose”, kurios vadinamos patyčiomis mokykloje, neapykantos kurstymo bei lyčiai jautriomis kalbomis. Ką reiškia šios „kovos”?

Jeigu tai reiškia pačios valdžios negebėjimą susitvardyti, būtų protingiau, kad jos kitų neauklėtų. Jeigu čia tik apsimetinėjama, kad valdžia rūpinasi mokinių gerove ir lyčių lygybe, tai gali sukelti tik homerišką juoką.

G.JAKAVONIS: Bandau prisiminti, kada tokie epitetai, skirti politiniams oponentams, mūsų gyvenime prasidėjo ir kodėl Lietuvoje tokie dalykai vyksta, vis labiau įgaudami pagreitį ir įsitvirtindami viešojoje erdvėje. Norom nenorom, iš atminties išnyra „faktinio šalies vadovo” paleisti ir jam neįtikusiems ar nepritariantiems kolegoms priskirti įvardijimai: „kagėbynas”, „šunauja”, „kirmėlynas” ir t.t. Daugelis politologų pastebi, kad paskutinių Seimų darbo kokybė vis prastėja, Vyriausybėje mažėja specialistų, kuriuos keičia „feisbukiniai” politikai. Atrodo, kai nesi savo srities profesionalas ir dalykiniame ginče trūksta argumentų, belieka savo reitingus kelti kuo riebesniais keiksmažodžiais ir nekultūringumu?

A.KRUPAVIČIUS: Šis klausimas yra apie patyčių ir paniekos priežastis politikoje. Jų tikrai yra ne viena ar dvi. Kelias iš galimų priežasčių įvardinsiu. Pirmiausia, mūsų politinis elitas yra be šaknų, tradicijų ir, sakyčiau, neretai ir be pakankamo pasirengimo, o kartu – ir be tinkamo išsilavinimo politinei veiklai. Toks yra „iš skurdžių į turčius…” modelio pakartojimas politikos lauke. Tuomet „jūra iki kelių” ir savikontrolės mechanizmai mažai galioja.

Dar XX amžiuje atliktos politikų asmenybių psichologijos studijos atskleidė, kad tarp politikų yra nemažai narciziško tipo asmenybių, kurios jaučia perdėtą savo svarbą, didelį dėmesio ir susižavėjimo poreikį, taip pat jiems yra būdingas atjautos kitiems trūkumas. Tokių politinių narcizų elgesį kitų atžvilgiu ženklina grubumas, pajuoka ar panieka. Štai britų premjeras Borisas Džonsonas yra vienas ryškiausių tokios asmenybės pavyzdžių. Lietuvoje tokių politinių narcizų tikrai nesunkiai rastume.

Svarbi dar viena aplinkybė – politikos turinio kaita, kai viešieji ryšiai su visuomene ir nuolatinės rinkiminės kampanijos yra svarbiau, nei atstovavimas visuomenės grupėms ar atsakingas valstybės valdymas. Tuomet retorinė „politika” su atviromis ir parengtomis iš anksto pajuokos ir patyčių salvėmis tampa įprastais reiškiniais. Ypač tam tinkama platforma yra vadinamoji socialinė žiniasklaida ir jos sukuriami „burbulai”. Lengvai prieinamos ir pigios komunikacijos priemonės šių dienų politikos virsmą viešaisiais ryšiais ir politikų narciziškumą paverčia sunkiai suvaldomais. Bet rezultatas yra demokratinės politikos, kaip kolektyvinio veiksmo, pasitikėjimo jos institucijomis degradacija.

Kaltas ir partinės sistemos fragmentiškumas bei politinis visuomenės pasyvumas. Seimo rinkimuose dalyvauja vos apie pusę rinkėjų, o nuo tos dalyvaujančių dalies tereikia surinkti vos 5 proc. balsų, kad atsirastų frakcija parlamente. Tad daug politikų ir partijų šalininkus telkia išimtinai pabrėždamos savo nesutarimus su oponentais, o ne siekdamos rasti kompromisus ir sutarimus. Čia yra ir itin išplitusios skaldytojiškos politikos taktikos atskaitos taškas, nes kaip tik tokia naudinga ne vienam politiniam sambūriui. Apjungti bendriems tikslams didesnę visuomenės dalį šių dienų politikai neturi nei interesų, nei gebėjimų.

Patyčios oponentų atžvilgiu yra naudojamos ir kaip politinių skandalų amortizavimo priemonė. Užuot vieną ar kitą prieštaringą situaciją sprendę per kompromisų ir susitarimų paieškas, politikos varžovai kaip atsako instrumentą naudoja oponentų puldinėjimus.

K.STOŠKUS: Be abejo, korektiškumo „faktiniam šalies vadovui” pristigo. Tuo labiau kad jo autoritetas paliko kai kuriuos nepageidautinus pėdsakus konservatorių partijoje. Bet demonizuoti politiko nereikėtų. O man dar sunkiau būtų sutikti, kad vieno žmogaus netaktas galėjo nulemti 30-ies metų parlamentinio darbo kokybę. Man atrodo, kad čia yra platesnio masto problema. Mes turime reikalą su gana visuomenėje įsisenėjusia bendravimo kultūros krize, kurią ėmiau pastebėti tik tada, kai apie septintojo dešimtmečio vidurį teko nuvykti į Lenkiją. Jų mandagumas man padarė didžiulį įspūdį.

Supratau, kad jie taip gerai buvo perėmę bajoriškos kultūros tradiciją, kad net totalitarinė sistema jos neįstengė ištrinti. Mūsų bajorai buvo tik tų tradicijų imitatoriai, o valstietiškas etiketas jau tarpukaryje buvo ištrintas vergiškai visas madas mėgdžiojančios jaunos miestiečių kultūros. Dabar vėl viską pradėjome iš pradžių. Lyg būtume darželinukai, kuriems buvo įdiegta visai vaikiška laisvės samprata, kad „galiu daryti, ką tik noriu”. Ją dabar kartoja nuo mokinukų iki 40-mečių. Žingsnis po žingsnio ir mūsų Seimas prarado inteligentišką atramą.

Šiuo atžvilgiu gana simboliškas buvo Irenos Degutienės pasitraukimas. Dabar jau viešajame gyvenime neliko į ką pasižiūrėti, nes „iki dugno” susimaišė visi socialiniai sluoksniai. Bet svarbiausia – Seime visi jo nariai susiskirstė į tarpusavyje gana priešiškai nusistačiusias stovyklas. Mūsų parlamentas pasidarė grynai partokratinis. Kai partijos pritvinksta neapykantos, jos ima nepastebėti, kad išnyksta taktas, žmogiškasis orumas ir elementari pagarba. Tuo būdu konkurentai paverčiami priešais, su kuriais nėra prasmės diskutuoti; jie turi būti sunaikinti. O pilietinei visuomenei pasidaro aišku, kad partijos čia nejaučia gėdos, rūpindamosi daugiau savo įsitvirtinimu ir išlikimu, negu valstybės stiprinimu.

G.NAVAITIS: Kadangi šių dienų politika vis labiau panašėja į piktžodžiavimą, manyčiau, kad politikams būtų pravartu žinoti keiksmų esmę ir prasmę. Gal tai kilstelėtų jų politinę kultūrą.

Pasak etnografo Roberto Brascho, susižeidęs, išsigandęs mūsų protėvis kažką išrėkdavęs. Taigi, kalba prasidėjo nuo šūksnių, panašių į keiksmažodžius. Mažiau originalus požiūris – keiksmažodžiai atsirado vėliau, kai besipešantys pirmykščiai žmonės suvokė, kad neverta skaldyti priešininkui galvos, nes saugiau išlieti pyktį žodžiais. Taip keikimasis – kova be fizinių nuostolių – tapo svarbiu genčiai. Grupė, savo narius išmokiusi keiktis, turėjo geresnes perspektyvas, nei ta, kurioje ginčai vis dar buvo sprendžiami kuokomis.

Šiandieninė keiksmų prasmė visiems aiški. Jie skirti neigiamam požiūriui išreikšti. Jeigu ką nors pavadinsime žemo intelekto, menkų gebėjimų žmogumi, ar tiesiog – durniumi, – toks vertinimas bus lengvai suvokiamas.

Daugelyje kalbų – rusų, vengrų, rumunų, kinų ir kt. – besikeikiantis praneša, kad turėjo lytinių santykių su iškeiktojo motina. Pažodinis kiniško šio tipo keiksmažodžio vertimas: „Tu – mano sūnus.” Regis, nieko nemalonaus tokiam tvirtinime neįžvelgsime. Tačiau gentyje, kurią valdė vyresnio amžiaus vyrai, vieno iš jų priskyrimas tiems, kurie dar nesubrendo, be abejo, buvo rimtas įžeidimas.

Lygiai taip pat įžeidžiai skamba pareiškimas, kad iškeiktasis yra „kalės sūnus” (lenkiškas keiksmažodžio variantas – „kalės kraujo”). Žečpospolitos bajorų laikais vertingos veislės medžioklinį šuniuką dvarininkas kartais paliepdavo krūtimi išmaitinti baudžiauninkei. Todėl apšaukiantis ką nors „kalės vaiku” iš tikro pareiškia, kad pats yra kilmingas šlėkta, o iškeiktasis – žemiausio sluoksnio baudžiauninkas. Suprantama, po tokio įžeidimo belieka griebtis kardų.

Įvairių tautų nenormatyvinė leksika skiriasi. Jos jėga priklauso ne nuo pažodinio turinio, o nuo numanomos emocinės prasmės, sąsajų su draudžiamais, nepriimtinais poelgiais. Visuomenėje, gerbiančioje tikėjimą (Italijoje, Ispanijoje), įspūdingiausi keiksmai siejami su dieviškumu, šventaisiais. Jei aukštai vertinama švara ir higiena (Vokietija, Japonija), įžeisti galima paminėjus, kad iškeiktajam trūksta šių savybių.

Protingiausiai keikiasi eskimai. Gal ir Lietuvoje gyvenimas pasikeistų, jeigu keiksmuose politikai rečiau minėtų kales ar lyties organus, o pradėtų vartoti baisiausią eskimų įžeidimą „Tu nemoki dirbti”?

G.JAKAVONIS: Kai, žvelgdamas mirčiai į akis, ginantis savo Tėvynę Ukrainos karys „pasiunčia” rusų karo laivą, tai prilygsta žygdarbiui. Tik kaip reikėtų vertinti sočius ir laimingus, ramiai sėdinčius namie mūsų politikus bei juos aptarnaujančią žiniasklaidą, kartojančius tokius žodžius? O kaip reikėtų vadinti buvusių šalies vadovų, Seimo pirmininkų ir premjerų įteisintą praktiką skirstyti į lygius ir lygesnius? Kalbu apie kviestinių svečių dalyvavimą valstybinėse šventėse Seime, prezidentūroje ar kalbas, sakomas Vasario 16-osios proga iš Signatarų namų balkono. Ar toks protokolo nepaisymas neasocijuojasi su politiniu chamizmu, skaldančiu tautą ir dalinančių ją į savus ir svetimus?

A.KRUPAVIČIUS: Šie pavyzdžiai yra prasčiokiškumo politikoje iliustracijos. Bet kas leidžiama Jupiteriui, nėra leidžiama jaučiui. Tad jei taip elgtųsi paprastas pilietis, sankcijų veikiausiai sulauktų. Ir atitinkamai žiniasklaida savaip jį pamokytų. Protokolo (ne)paisymas, skirstymas į lygius ir lygesnius yra kasdieninio Lietuvos viešojo gyvenimo faktai. Vietoj to reikėtų sugrąžinti dialogą, mandagumą ir pagarbą į kasdieninę politiką ir bendrai į visuomenės bei valstybės gyvenimą. Bet šių dienų tikrovėje tokie norai yra veikiau utopija, o ne kas nors, kas galėtų tapti realios politikos kūnu bent jau apibrėžiamoje perspektyvoje. Toks pesimistinis realizmas. O norint, kad kas nors imtų keistis, pirmiausia reikėtų, kad rinkti ir skirti politikai sau ir visiems bent formaliai paskelbtų kelias savaites, jei ne mėnesius, o geriau, kad bent po vieną LR Seimo sesiją kasmet, be patyčių.

K.STOŠKUS: Nesvarbu, kas ėmėsi naivaus rusiškų keiksmažodžių politizavimo – politikai, kalbos komisija ar LRT. Bet tai vulgaru, primityvu ir viešai žeidžia visos tautos orumą. Taip ne tik pažeidžiamas jos šimtmečiais formuotas etiketas ir oficialiai patvirtinama Lietuvoje visų socialinių sluoksnių kultūros priklausomybė nuo asocialių visuomenės grupių chamizmo, bet ir įteisinama priklausomybė nuo senosios Rusijos „burliokų” kultūros, nuo putiniškos militarinės kultūros ir nuo masinės kontrkultūros, kurios viešai gėdijasi net ir patys rusai.

Man gėda už tokius politikus ir tariamus kultūrininkus. O koks pavyzdys viską mėgdžioti linkusiems mokiniams? Kitas klausimas – kviestiniai svečiai. Luominėje ir autoritarinėje valstybėje tai – normalus dalykas. Demokratinėje šalyje jie irgi praktikuojami. Nėra pagrindo piktintis artimų žmonių kvietimais už savo lėšas. Bet pasidaro prastai, kai po tų artimų žmonių kvietimo priedanga švaistomos valstybės lėšos, telkiami rinkimų rėmėjai, organizuojami partiniai judėjimai ir slepiami kiti politiniai tikslai. Žinoma, organizuojant tokius renginius, visada įsigyjama ir priešų. Bet tada daugiau rizikuoja patys politikai. Kviesti į vaišes visus miestiečius galėjo tik Romos imperatoriai.

V.BUDNIKAS: Politikai, eskaluojantys patyčias, jaučiasi gana saugiai, nes jie dažniausiai priklauso valdančiajai daugumai. Priežastis labai paprasta. Valdžia dosniai finansuoja sisteminę žiniasklaidą, o ši nuolankiai atsilygina lojalumu valdantiesiems, neskelbdama jai bet kokios bent kiek aštresnės kritikos. LRT taip pat senokai nebeatlieka nacionalinio transliuotojo funkcijos. Joje niekas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės. Dar daugiau, TV laidose neretai puolama mūsų prigimtinė šeima, valstybinė lietuvių kalba, tyčiojamasi iš valstybės istorinės atminties, žuvusių pokario partizanų, kurie, EŽTT vertinimu, gali būti laikomi genocido aukomis.

Tokiomis aplinkybėms ne kažin ką padarysi. Visuomenei beveik jėga primetamos kitokios vertybinės nuostatos ir chamizmas. Matome, kaip sisteminėje žiniasklaidoje ir LRT laidose skurdžiai yra nušviečiama dabartinio prezidento veikla, nes jis nėra valdančiųjų lizdo „paukštis”.

Viešai išreikšti savo nuomonę nei prezidentas, nei reali Seimo opozicija galimybių neturi. Taigi turime gerokai iškreiptą žodžio laisvę, kurią įvairiais būdais mėginama dar labiau suvaržyti ar net ją visiškai likviduoti.

Edvardas Čiuldė. Tas pats marksas, tik kitoje saujoje

7

Proletariatas neturi tėvynės, – kažkada skelbė Karlas Marksas, tokiais savo žodžiais, kaip atrodo, pirmiausiai išsakydamas savo paties vidinę negalią ir sopulius.

Ši ištarmė marksizme tapo atskaitos tašku, įrodinėjant, kad tautos yra laikini istoriniai dariniai, kurie išnyks istorinės pažangos verpetuose kaip ištiškęs vandens lašas ant įkaitintos keptuves, visuotinės proletariato revoliucijos dėka susiformavus homogeniškai betautei žmonijai, kalbančiai viena kalba. Tokią idėją Lietuvoje pirmieji tautiečiams pabandė įpiršti pikčiausi nepriklausomybės priešai, kūnu ir siela komunistinei Rusijai parsidavę. V.Kapsukas ir Z.Angarietis.

Tačiau štai prieš keletą dienų lygiai tą patį Valstybės pažangos forume įžanginiame pranešime pareiškė Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, pranešdamas, kad artimiausių dešimtmečių bėgyje tauta turėtų nunykti, užleisdama vietą bendrijai. Kai atrodo, R. Petrausko vis dėlto pritrūko fantazijos ir ištvermės, taip ir nesugebėjus paaiškinti – kokio tipo bendrija čia turima galvoje?

Štai komunistinės sovietijos ideologai skelbė, kad tautų suartėjimo ir susiliejimo procesuose atsiranda naujo tipo bendrija, vadinama tarybine liaudimi, kuri neva jau yra vientisa pagal savo socialistinį turinį, tačiau drauge pasižymi ir nacionalinės kultūros formų ypatumų įvairove.

R.PETRAUSKAS ŽENGIA DAR TOLIAU KOMUNISTINIO RADIKALUMO LINKME, PRANEŠDAMAS, KAD TAUTINIS TAPATUMAS YRA ISTORINĖ ATLIEKA

Kaip užsiminiau jau praeitą kartą, R.Petrauskas žengia dar toliau komunistinio radikalumo linkme, pranešdamas, kad tautinis tapatumas yra istorinė atlieka, trukdanti pažangai, o kultūra, ugdanti tautinį identitetą, yra bjaurus nesusipratimas, įrašomas į didžiausių nuodėmių sąrašą. Tokiu atveju belieka pridurti, kad mūsų dienų pažangiečiai (taip jie prisistato visuomenei) yra chunveibinai tiek pagal turinį, tiek pagal formą.

Kaip atrodo bent man, Lietuvoje tėvams derėtų pagalvoti, ar nepakenks savo atžaloms, siųsdami dukras iš sūnus studijuoti į universitetą, kuriame pradeda vyrauti neįtikėtinai nešvankus ideologinis užkratas, ar jaunas žmogus apskritai gali atlaikyti tokį išbadymą forsuojamos smarvės slėgiu, nepakenkdamas savo sielai?

Tas pats R.Petrauskas savo fantasmagoriniame pranešime bando primesti dar ir tokią mintį, kad didžiausių laimėjimų Lietuva pasiekė unijų su kitomis tautomis laikais, neva todėl, be visa ko kito, mums derėtų ir Europos sąjungą pradėti įsivaizduoti pagal išplėstinės unijos pavyzdį, su dar didesniu įkvėpimu spartinant integracijos procesus.

Stebina žodžio „unija“ daugiskaitinis vartojimas, gal čia be Abiejų tautų respublikos pavyzdžio turima galvoje dar ir 1917m. gruodžio 11d. Lietuvos tarybos neilgai gyvavęs nutarimas sudaryti uniją su Vokietija, darant prielaidą, kad net R.Petrauskas Lietuvos sovietinės okupacijos vis dėlto nelaiko laisvanoriškos unijos sudarymu?

Tačiau sukrečia ir pribloškia tai, kitaip nepasakysi, kad istorikui R.Petrauskui iš akių pasimeta Vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos istorija kaip nereikšmingas epizodas, palyginus su unijiniais laikais. Atleiskite, bet jau vien dėl to man pseudopažangietis istorikas R. Petrauskas primena istoriką, atklydusį iš Orwello 1984-ųjų.

Kaip dabar nepriminsi, – net jeigu tai būtų veržimasis pro atviras duris, – kad dabartinė Lietuva atsirado iš Vasario 16 d. Lietuvos palikimo, kuri savo ruožtu užgimė iš aušrininkų ir varpininkų veiklos, atstačius lietuvių kalbos viešąją vertę, jai tapus politologinės refleksijos, meno, mokslo, filosofijos kalba.

Neneigiant mūsų didžiųjų kunigaikščių šlovės, negalime neįvertinti fakto, kad dabartinė Lietuva toli gražu atsirado ne iš kunigaikščių unijinės Lietuvos, be iškilo, supumpuravo iš lietuviško rašto, kalbos, knygos, atsiskleidė ir paržydo, atsiradus palankiai politinei terpei tautinio sąmoningumo puoselėjimui, savosios kultūros plėtotei.

Bandau įsivaizduoti, kad R.Petrausko piešiamos bendrijos piliečiu Nr. 1 turėtų tapti toks Arkadijus Vinokūras, sakantis, kad jam Lietuva be ES teisyno būtų tik žemės gabalas, mums lengvai nuspėjant, kad tokiu būdu čia yra įžaidinėjamas niekinamą vertę turintis lietuviškas frazeologizmas apie šūdo gabalą.

Ta proga pastebėkime, kad tame pačiame universitete, kurį dabar okupavo apgailėtini kuproti nykštukai, kažkokie petrauskai, subačiai and Co, dar ne tai seniai darbavosi iškilusis gimtosios žemės šventumo metafizikas Romualdas Ozolas, giliausią filotopijos (meilės gintajai vietai) vagą varė filosofas Arvydas Šliogeris.

Tikriausiai pernelyg nesuklysiu pasakydamas, kad žemininko jausena apskritai yra dominuojantis lietuviškos dvasios sandas. Kaip atrodo bent man, ryškiausias Lietuvos indėlis į pasaulio kultūros lobyną yra būtent giesmė apie gimtosios žemės šventumą.

ŠIANDIENINIU PAŽANGIZMU BESIVADINANTI DOKTRINA PAGAL SAVO ESMĘ YRA LIBERALKOMUNIZMAS.

Kartais sakoma, kad šiandieniniu pažangizmu besivadinanti doktrina pagal savo esmę yra liberalkomunizmas. Tai tikriausiai yra teisingas įvardijimas, tačiau aš pats dėl priešdėlio „liberal“ didelių vilčių nepuoselėčiau. Jeigu norite, tai yra tas pats daiktas, tik kitoje rankoje. Š. esmė nepakinta, pasikeistus š. atspalviams, ar ne?

Galiausiai skirtumą įžiūrėčiau tik tokiu rakursu, jog pastarieji yra dar labiau demoralizuoti padarai nei jų protagonistai. Tramdydamas save, kad nesutirštinčiau spalvų, atsakingai sakau, kad vadinamieji pažangiečiai šiandien Lietuvoje užveisia ne mažiau pavojingą politinės valios erozijos užkratą nei užsilikusių putinistų kohorta, įvertinus dar ir tą aplinkybę, kad Putinas mums yra grėsmė iš išorės, o jie naikina tautos ir valstybės gyvybingumo pagrindus iš vidaus, galiausiai yra dykumos užkratas su šakalų staugimo akomponavimu. Tačiau liūdniausia yra tai, kad vis dažniau atsiranda pretekstas pagalvoti, kad dabartinė valdžia palaiko ar net skatiną tokią kovą prieš Lietuvos valstybę, stoja šiandieninių stribų pusėje.

Kiekvienas turi teisę į savo nuomone, taigi nebūtina sutikti ir su čia išsakytomis pastabomis, tačiau labai prašau – tik nepasakokite man niekų apie tai, kad tokie ar panašūs kaip čia aptartas keblumas yra visame pasaulyje išplitę laiko vėjai, turėkite gėdos nekartodami pirmosios kartos pažangiečių, t. y. bolševikų užkeikimo, jog toks yra istorijos dėsnis, neatšaukiama pažangos kryptis, patinka tai kažkam ar nepatinka. Tai, kas tokiu atveju yra pavadinama istorijos dėsniu, galiausiai yra tik apgailėtinas zigzagas, pavojingai tolstant nuo Europos civilizacinių pagrindų.

Pažanga nėra linijinis procesas, neretai pasitaiko ir taip, kad žengiant žingsnį į priekį, du padaromi atgalios, tačiau europiečiai drauge pasižymi ir sugebėjimu anksčiau ar vėliau pakilti iš bedugnės, atsitokėti, išsikapstyti iš kelią užstojusio akligatvio. Galiausiai didžiosios tautos, kaip atrodo, bet kokiu atveju sugebės susiurbti į save laikmečio marazmus savo esme nepakisdamos net per zigzagų išbandymus, panašiai kaip purvina srovė ištirpsta vandenyne jo pernelyg neužteršusi, savo ruožtu Lietuvai įsijautimas į tokius eksperimentus galėtų lemti tik tai, kad jos gintarinė pakrantė galutinai uždumblėtų, tapdama mėšlinu užutekiu be jokių gyvybė ženklų.

Jeigu taip paprastai imtume ir paskandintume lietuvišką dvasią srutų duobėje…

Beždžionių raupai jungiasi prie Covid-19 kaip visuotinės nepaprastosios sveikatos padėties priežastis, tvirtina PSO

0

Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) dėl beždžionių raupų paskelbė visuotinę nepaprastąją sveikatos padėtį, prijungdama juos prie Covid-19, kurį tarptautinė agentūra taip tebevadina jau beveik du su puse metų nuo to laiko, kai ji buvo pirmą kartą paskelbta.

„Aš nusprendžiau, kad pasaulinis beždžionių raupų protrūkis reiškia tarptautinės svarbos visuomenės sveikatos nepaprastąją padėtį,“ – pranešė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus liepos 23 dienos pranešime.

Ghebreyesus sakė, kad šis sprendimas buvo paskatintas beždžionių raupų atvejų, apie kuriuos jau pranešė 75 šalys ir teritorijos, augimo visame pasaulyje, kai nustatyta virš 16 000 užsikrėtimų ir penki mirties atvejai.

Nėra sutarimo

PSO kritinių situacijų komitetas, sudarytas iš nepriklausomų ekspertų, Ghebreyesus‘o buvo sukviestas prieš mėnesį tam, kad ištirtų protrūkį ir nustatytų, ar jis atitinka „tarptautinės reikšmės visuomenės sveikatos nepaprastosios padėties“ sąlygas.

Tuo metu, kai apie 3040 beždžionių raupų atvejus buvo pranešusios 47 šalys, komitetas nusprendė, kad tai nėra visuotinė sveikatos nepaprastoji padėtis.

Bet besitęsiantis protrūkio plitimas paskatino PSO vadovą liepos 21 dieną vėl sukviesti komitetą.

„Aš dėkoju komitetui už jo rūpestingą įrodymų svarstymą ir ginčus,“- sakė Ghebreyesus, pridurdamas, kad „komitetas negalėjo pasiekti susitarimo, ar šis protrūkis reiškia tarptautinės reikšmės visuomenės sveikatos nepaprastąją padėtį.“

Priežastys, kurias komiteto nariai pateikė už ir prieš beždžionių raupų paskelbimą visuotine sveikatos nepaprastąja padėtimi, išdėstyti pranešime.

Už ir prieš

Šalininkai teigė, kad protrūkis keliose šalyse atitinka visus tris kriterijus, kurie apibrėžia visuomenės sveikatos nepaprastąją situaciją: kad tai yra neįprastas įvykis, dėl savo plitimo jis kelia riziką visuomenės sveikatai kitose šalyse ir jis gali pareikalauti „koordinuoto tarptautinio atsako.“

Kiti argumentai, palaikantys neatidėliotinos padėties paskelbimą, rėmėsi susirūpinimu, kad protrūkio apimtis gali būti registruojama nepilnai, kad jo perdavimo būdai vis dar nėra visiškai suprantami ir kad sergamumas beždžionių raupais yra ženklus.
PSO vertinimu mirtingumas nuo beždžionių raupų sudaro 3-6 procentus.

Nepaprastosios padėties paskelbimo oponentai teigė, kad visuotinės rizikos vertinimas dėl beždžionių raupų nesikeičia nuo ankstesnio komiteto posėdžio, ligos sunkumas „laikomas nedideliu“, o didžioji dauguma pranešamų atvejų stebimi vyrams, turintiems lytinius santykius su daug vyrų, kas leidžia lengviau vykdyti planuojamas intervencijas.

„Atvejų, stebimi už šios gyventojų grupės ribų, įskaitant tarp medicinos darbuotojų, skaičius iki šiol yra ribotas“, – rašoma pranešime.

Tarp kitų komiteto narių išsakytų argumentai prieš buvo ir ribota protrūkio apimtis. Šiuo metu apie protrūkius pranešama dvylikoje Europos ir Amerikos šalių ir „remiantis šiuo metu turimais duomenimis, nėra jokių ženklų apie eksponentinį atvejų skaičiaus didėjimą bet kurioje iš šių šalių, o kai kuriose iš jų stebimi ankstyvieji stabilizavimo ar mažėjimo tendencijų požymiai.“

„Tikimasi naujų bangų“

Atrodė, kad komiteto nariai, prieštaraujantys nepaprastosios padėties paskelbimui, norėjo sulaukti daugiau duomenų, susijusių su protrūkiu, kad būtų galima kalibruoti optimalų atsaką.

„Ši epidemija įgauna brandumo požymių, kai tikimasi naujų bangų ir sukuriamos aiškesni nurodymai dėl politikos efektyvumo ir intervencijų,“ – rašoma PSO pranešime.

Oponentai taip pat tvirtino, kad tarptautinės reikšmės nepaprastosios padėties paskelbimas dėl beždžionių raupų kelia trukdžius atsakui į ją, įskaitant „nebūtiną ir dirbtinai“ didinamą ligos rizikos suvokimą gyventojų tarpe ir keliamą bereikalingą vakcinų, kurios tiekiamos ribotai, poreikį.

Pagrįsdamas savo sprendimą, Ghebreyesus savo pranešime sakė: „trumpai tariant, turime protrūkį, kuris greitai plinta po pasaulį naujais perdavimo keliais, apie kuriuos mes per mažai suprantame ir kuris atitinka tarptautinio sveikatos reguliavimo kriterijus.“

Buvęs JAV Maisto ir vaistų tarnybos (FDA) direktorius ir dabartinis Pfizer valdybos narys dr. Scott‘as Gottlieb‘as po PSO deklaracijos paskelbimo Tviteryje rašė, kad ankstesnės agentūros „abejonės“ dėl nepaprastosios padėties paskelbimo, kai „krizės apimtis jau buvo akivaizdi, buvo atvirai politinis gestas.“

„Realybė tokia, kad praktinė deklaracijos įtaka sumenko, nes pati PSO ją marginalizavo. Nepaisant to, veikti pagal savo įsitikinimus buvo geras Tedros žingsnis, “ – teigė Gottlieb‘as.

Kai kurie į nepaprastosios situacijos dėl beždžionių raupų paskelbimą reagavo kritiškai.

„Penkios mirtys visame pasaulyje per tris mėnesius. Jie nesukuria visuotinės sveikatos nepaprastosios padėties, kaip tai būdavo anksčiau,‘ – teigė Alex‘as Berenson‘as, knygos „Papasakok savo vaikams ir pandemijai“(Tell your Children and Pandemia), kritiškai vertinančios atsaką į Covid-19, autorius savo pasisakyme Tviteryje.

„Beždžionių raupai vargiai tėra net VSV problema,“ – tęsė jis, užsimindamas apie PSO naudojamą akronimą, skirtą „vyrams, užsiimantiems seksu su vyrais (angliškai MSM – „men having sex with other men“), ir pridurdamas, kad liga daugiausiai apsiriboja labai doroviškai pakrikusia gėjų bendruomenės dalimi.

Anksčiau liepos mėnesį PSO tvirtino, kad Covid-19 išlieka visuotine nepaprastąją sveikatos padėtimi, pratęsdama tokį ligos statusą, iš pradžių paskelbtą 2020 metų sausio 30 dieną.

Protrūkio paskelbimas visuotine sveikatos nepaprastąja padėtimi gali pagreitinti tyrimus, finansavimą ir tarptautines atsako priemones, skirtas ligai sulaikyti.

Šaltinis: theepochtimes.com

Karas Ukrainoje. Šimtas penkiasdešimt trečioji (liepos 26 diena)

0
Vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, JAV tankai „Abrams“ atvyksta į Europą

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook


JAV Ukrainai tieks dar daugiau modernių ginklų. Pagal naują 175 mln. JAV dolerių vertės saugumo pagalbos paketą, Ukraina gaus dar daugiau daugkartinio paleidimo raketų sistemų HIMARS, keturis valdymo ir kontrolės automobilius, prieštankinius ginklus, 36 000 105 mm užtaisų kitos įrangos. Taip pat bus tiekiama karinė įranga, kuri prezidento Joe Bideno įsakymu išimta iš JAV atsargų.

JAV įsipareigojo nusiųsti Ukrainai ir iki 580 papildomų taktinių bepiločių orlaivių „Phoenix Ghost”.

Ukrainos gynybos ministerija užsimena apie JAV naikintuvus F-16. Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas leido suprasti, kad reikia „kažką daryti“ su Ukrainos aerodromais, kad tokie lėktuvai juose galėtų leistis. Apie tai prabilo ir JAV karinių oro pajėgų štabo viršininkas generolas Charlesas Brownas, paskelbdamas, jog svarstoma galimybė apmokyti Ukrainos pilotus valdyti F-16.

Pamenat, kaip politikai ir ekspertai klykė, kad Vakarai privalo nedelsiant Ukrainai duoti naikintuvų pirmosiomis karo dienomis? Tai buvo emocija. Mes visi norėjome pačius geriausius ginklus Ukrainai atiduoti ryt, o pergalę švęsti poryt. Trūko tik dviejų smulkmenų – lėktuvams tinkamų oro uostų ir valdyti juos gebančių pilotų.

Reziumuojant šią ginklų paramos temą, mums peršasi mintis, kad Vakarai iki šiol neturi aiškaus plano, kaip sudoroti Putino chuntą. Šįkart nepavyks sužaisti „nafta“, kaip atsitiko griaunant Sovietų Sąjungą. Gal mes klystame, tačiau susidaro toks įspūdis, kad kol kas norima laimėti laiko tokiam planui sukurti, o tuo tarpu nutarta Rusiją alinti beprasmiame, kruviname kare, kuriame, deja, daugiausia kentės Ukraina.

„Smūgis Odesos uostui neturėtų pakenkti grūdų eksportui“ – pareiškė Putino liežuvis Peskovas. Kokia gėda patikėjusiems Rusija! Kaip gi nepakenks, jeigu jau pakenkė. Kviečių ateities sandoriai Čikagos biržoje pirmadienį pabrango beveik 4 proc. Grūdų transportavimas laivais praktiškai sustojo. Laivų savininkai bijo plaukti į užminuotus Ukrainos uostus, kuriuose krinta raketos. Augančios maisto produktų kainos JT manymu gali sukelti precedento neturintį badą ir masinę migraciją.

O Peskovas šaiposi, kad pavojaus nėra. Putinas ir jo sėbrai, iš vienos pusės, patys ir sukūrė grūdų stygių, o iš kitos – sukaupė pakankamas grūdų atsargas. Kol jie ruošėsi karui, mes žiūrėjome ir plojome „Gulbių ežerui“ Trakų pilyje. Baletas ant tankų.

Vakar Vokietija perdavė Ukrainai tris savaeiges oro gynybos sistemas „Gepard”. Iš žadėtų 15. Jei Vokietijos parama ir toliau vyks tokiais tempais, tai paskutiniai Sholzo „globojami“ „Gepardai“ Ukrainą pasieks 2047-ųjų liepą.

Vakarų žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kad vos paleidusi „Nord Stream 1“, Rusija vėl jį užsuka, tiksliau prisuka. Kankins dabar maskoliai rusiškų dujų mėgėjus taip, kaip KGB tardytojai kalinius, atsukdami ir užsukdami deguonį dujokaukėje. „Vot poprygajiet geiropa!“

Tuo tarpu Europos Komisija paragino šalis per ateinančius septynis mėnesius sumažinti dujų vartojimą 15 proc. Europos lyderius šokas ištiko, matyt, dėl to, kad per vasarą tikėtasi pripildyti dujų saugyklas žiemai. Labiausiai sunerimo vokiečiai, kuriems šią žiemą gali tekti gyventi gerokai šalčiau, o Vokietijos ekonomikos ministerija informuoja, jog „remiantis turima informacija, nėra jokių techninių priežasčių, dėl kurių („Gazprom“) reikėtų mažinti tiekimą”.

Kremlius gi kuo ramiausiai praneša, kad „Gazprom” turi sustabdyti dar vieno dujų turbinos variklio darbą dujotiekio „Portovaja“ kompresorinėje stotyje, nes baigėsi eksploatacijos laikas iki kapitalinio remonto. Nuo liepos 27 d. 07.00 val. ryto Maskvos laiku „Portovaja“ kompresorinės stoties paros pajėgumas sumažės iki 33 mln. kubinių metrų per parą nuo dabartinių 67 mln. „Tikėtina, kad dėl to Europos šalims bus sunkiau papildyti dujų atsargas prieš žiemą“, – tyčiojasi maskoliai.

Gazprom” visiškai nutraukė dujų tiekimą Bulgarijai, Danijai, Suomijai, Nyderlandams ir Lenkijai, nes šios šalys atsisakė vykdyti Kremliaus nurodymą sąskaitas apmokėti rubliais, o ne eurais arba doleriais. „Mūsų produktas, mūsų taisyklės. Mes nežaidžiame pagal taisykles, kurių nesukūrėme”, – pragydo karo priešininką vaidinęs „Gazprom” vadovas Aleksejus Mileris.

Taip jau nutinka, kai laiku neatliekami namų darbai – nepasirūpinama maisto, dujų, naftos atsargomis, kitais resursais ir nepasiruošiama juodai dienai. Štai jums ir „Rusija nepuls“. Puls, nes vieni mėgsta gerti raudoną vyną, o kiti – raudoną kraują.

Rusija padės ukrainiečiams „atsikratyti režimo”, sako Lavrovas. Teroristų atstovas melui užsienyje skleisti teigia, kad prezidento Zelenskio vyriausybė yra „priešinga žmonėms ir istorijai”.

Lavrovas, kalbėdamas Arabų Lygos renginyje Kaire teigė, kad Maskvos tikslas Ukrainoje yra nuversti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę ir padėti ukrainiečiams „atsikratyti režimo“.

Informacinių operacijų prasme tokias kalbas reiktų vertinti labai rimtai. Mes matome, kaip Kremliaus propaganda paveikia Čekijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų ES šalių politikus, žurnalistus, visuomenę, kaip jie, lyg papūgos, kartoja Kremliaus skleidžiamus melus. Maskva gerai supranta, kad pergalė pasiekiama iki mūšio, žmonių galvose, todėl tam skiria tiek daug dėmesio ir pastangų atakuodami informacinę erdvę lavrovais.

Didžiausia Azijos naftos perdirbimo įmonė sumažino rusiškos naftos pirkimą, nes kiti pardavėjai pasiūlė pirkti naftą pigiau. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Kinija ir Indija padidino rusiškos energijos pirkimą. Rusija iš savo pardavimų vos per tris mėnesius iki gegužės pabaigos iš energijos pardavimo Indijai ir Kinijai uždirbo 24 mlrd. dolerių. Tačiau Kinijos naftos pirkimai iš Rusijos sumažėjo 14 %, nes COVID blokavimai vėl smogė šalies ekonomikai. Ne viskas vystosi taip, kaip planuoja Maskva, rodydama Vakarams vidurinį energetinį pirštą. Nepasiruošta variantui „nenumatytos aplinkybės“.


Stringa rusų puolimai beveik visuose fronto ruožuose. Panašu, jog užimti Bachmuto artimiausiu metu nepavyks. Apdaužyti HIMARS ir kitos salvinės artilerijos, rusų generolai supranta, kad šiame kare ir dabartinėje situacijoje viską lemia technologijos ir žvalgyba. Būtent todėl daug dėmesio skiriama kovinių ir nekovinių bepiločių orlaivių įsigijimui ir jų naudojimui.

Atrodo, rusai rengiasi ne tik atremti ukrainiečių puolimą Chersono srityje, bet ir pereiti į kontr-puolimą Mykolajivo kryptimi. Driskiai apylinkėse sutelkė iki 100 šarvuotos technikos vienetų ruošdamiesi vykdyti gautus nurodymus iš Maskvos.


Ukrainos kariškiai pietuose nukovė 48 rusų okupantus. Jungtinės ukrainiečių pajėgos pietuose aviacijos pagalba sudavė septynis smūgius į priešo dalinių dislokacijos vietas, sunaikino šešis įtvirtinimus, ginklų ir karinės technikos sandėlį, vadavietę ir valdymo punktą Beryslavo ir Chersono rajonuose.

Kai kurie okupantų daliniai vykdo dalinai sėkmingą puolimą Vuhlehirsko šiluminės elektrinės rajone.

Charkivo srityje orkams, matyt, duotas įsakymas laikytis įsikibus į apkasus dantimis. Čia okupantas tęsė ugnies atakas, apšaudydamas mažiausiai 15 gyvenviečių.

Slovjansko kryptimi priešas apšaudė netoliese esančius rajonus.

Ukrainos kariai atrėmė rusų okupantų puolimą netoli Spornyj ir „Šventosios girios nacionalinio gamtos parko“ ir nubloškė driskius atgal.

Donecko kryptimi okupantai pagrindines pastangas deda bandydami pagerinti taktines pozicijas ir sudaryti sąlygas puolimui į Siversko ir Soledaro miestus. Pildomos šaudmenų bei degalų atsargos kaip taikiniai ukrainiečių HIMARS.

Bachmuto kryptimi apšaudyta keliolika gyvenviečių.

Ukrainos karinių oro pajėgų lėktuvai ir sraigtasparniai tęsia oro smūgius į rusų gyvosios jėgos ir karinės technikos koncentracijos vietas.
Viename iš Turkijos kurortų lenkų turistai sumušė rusų turistus.

******

defence-blog.com

Ukraina gavo pirmąją vokiškų oro gynybos sistemų „Gepard“ partiją

Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas patvirtino, kad šalis perėmė tris Vokietijos trumpojo nuotolio oro gynybos sistemas.

„Šiandien oficialiai atvyko pirmieji trys gepardai. Tai priešlėktuvinės sistemos, su kuriomis mums buvo perduota dešimtys tūkstančių šovinių. Laukiame pirmųjų 15 gepardų. Šiandien į Ukrainą atvyko trys. Jie jau yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žinioje“, – pirmadienį sakė Oleksijus Reznikovas.

Liepos viduryje Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad ketina atsiųsti mažiausiai 30 oro gynybos „tankų“ „Gepard“, kurie padėtų šiai šaliai atremti Rusijos atakas.

Vokietijos gynybos konglomerato „Krauss-Maffei Wegmann“ pagamintų „Gepard“ automobilių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų inventoriuje nebėra, tačiau gamintojas turi nemažai jų savo atsargose.

KMW teigimu, šarvuotas, bet kokiomis oro sąlygomis savaeigis priešlėktuvinis pabūklas Gepard nuo pat pristatymo nustatė standartus ir buvo nuolat modernizuojamas kovinio nuotolio, pataikymo tikimybės, reakcijos laiko, apsaugos, patikimumo ir ergonomikos srityse.

Gepard skirtas apsiginti nuo šiuolaikinių kovinių lėktuvų, atakos sraigtasparnių, nuotoliniu būdu valdomų raketų ir raketų. Jis taip pat gali patikimai kovoti su dronais. Balistiniai sviedinių negalima  sunaikinti elektroninėmis gynybos priemonėmis, bet jų generuojami skeveldrų debesys patikimai sunaikins taikinį.

KMW kaip generalinis rangovas masiškai pagamino 570 tokio tipo sistemų. Gepardai buvo tiekiami Vokietijai, Nyderlandams, Belgijai ir Rumunijai.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas

Charkiv. Agresorius vykdė lokalias atakas prie Udy. Tai labiausiai į vakarus nutolęs sektoriaus kontaktinės linijos pakraštys. Agresoriaus tikslas galėtų būti artėti prie Zolochiv:

a) per jį eina kelias iš Graivoron (RF) į Charkiv šiaurės rytinius priemiesčius ir

b) išvysčius sėkmę galima užimti patogias gynybai pozicijas palei Merla upę ir taip blokuoti ukrainiečių logistiką nuo Ochtyrka. Tiesa, nepanašu, kad sektoriuje agresorius tokiai operacijai turi pakankamai pajėgų. Tad labiau tikėtina, kad taip, grasindami aukščiau minėtomis negandomis, orkai siekia plėsti kontaktinę liniją, t.y. į jos gynybą priversti įsitraukti didesnį skaičių ukrainiečių pajėgų, taip ištampyti gynėjų manevrinius vienetus bei išsklaidyti netiesioginę ugnį.

Izyum. Sektoriuje agresoriaus aktyvumas apsiriboja tik artilerijos ir aviacijos smūgiais. Bandymų atakuoti manevriniais vienetais nefiksuota, tai pripažįsta ir patys orkai.

Syversk. Panašu, vakar neklydome kalbėdami apie naują agresoriaus taktiką. Vakar iš rytų ir šiaurės rytų atakuota Verkhnokamenske, šiandien panašų triuką (reikia pripažinti ne itin gudrų) agresorius bando atlikti Ivano – Darivka. Ši gyvenvietė atakuota nuo Berestove pusės (pietryčiai) ir Verkhnokamyanka (šiaurės rytai). Tuo pačiu bandyta trikdyti ukrainiečių sąveiką atakuojant Spirne (aukščiau įvardintų puolimo krypčių tarpe). Ukrainiečiai privertė agresorių atsitraukti, bet šie vis grįžta. Sunkūs mūšiai tęsiasi.

Bakhmut. Atrodo, kad agresorius meta visas pastangas išlyginti kontaktinę liniją kairiajame Svitlodarsk ruožo flange, kuris vis labiau primena „kišenę“ (agresoriaus pajėgos iš šiaurės, rytų ir pietų). Čia atkirsti gynėjų pajėgų nesiseka – prieš penketą dienų intensyvūs Kodema, Semihiria, Travneve puolimai agresoriui nesėkmingi, tad jie grįžta prie bandymų ukrainiečių gynybą pjaustyti mažesniais kąsneliais. Jau kelinta diena tęsiasi mūšiai dėl Vuhlihirsko jėgainės. Šeštą mėnesį besitęsiančių mūšių fone energetinės reikšmės ji beveik nebeturi, tačiau kaip įtvirtintas objektas su kapitaliniais pastatais yra svarbus atramos taškas ukrainiečių gynyboje. Kartu su Novoluhanske, jie neleidžia agresoriui įsitvirtinti šiaurės ir šiaurės vakariniame Vuhlihirsk tvenkinio krante. Tiesa, viešoje erdvėje pasirodė vaizdai, kaip agresoriaus kariai labai nedrąsiai pozuoja prie Novoluhanske gyvenvietės ženklo. Iš mūšių prie Kyiv prisimename, kad tai dar nieko nereiškia. Gera žinia, kad orkų kontroliuojamos teritorijos gilumoje prie Krasnyi Luch sunaikinta rusų pajėgų bazė, tad mėsos pristatymas į frontą gali sulėtėti.

Centro ir Zaporizhia toliau be didesnių pakitimų.

Pietų kryptis. Agresorius ir toliau bando atakuoti Davidiv Brid ruože su tikslu priversti gynėjus keisti savo planus, permetinėti rezervus. Šios atakos sėkmės orkams neatnešė, ukrainiečiai toliau tvirtai stovi Davidiv Brid placdarme. Situacija prie Vysokopyllia ir toliau lieka neaiški, gal vakare Arestovičius ką naujesnio papasakos. O ukrainiečiai ir toliau daužo agresoriaus šaudmenų ir degalų sandėlius, štabus (pvz. Rosgvardijos 785-to spec.paskirties dalinio priešakinis valdymo punktas) ir komunikacijas. Agresoriaus grupuotės tiekimas per Antonovo, Nova Kachovka ir Darivka tiltus ir toliau sutrikdytas.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.
1. Šiaurinis Donbaso flangas:

• Charkiv. Be pakitimų.

• Izyum. Agresorius priminė apie save atakuodamas Bohorodychne. Tradiciškai puolimas baigėsi nesėkme. Susidaro įspūdis, kad agresoriui prireikė keleto dienų suformuoti bent kažką panašaus į puolimo veiksmams tinkančią grupę (tikėtina veikė ne daugiau nei KTG). Ją gynėjams utilizavus, pagal tendencijas, tikėtina orkams vėl gali prireikti porą dienų kovingumo atstatymui ir puolimo veiksmus galinčio vykdyti vieneto lipdymu.

• Syversk. Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai gina ruožą Hryhorivka – Verkhnokamyanske – Ivano-Darivka – Spirne – Berestove. Rusijos pajėgų sumanymas sukaustyti gynėjų vienetus prie Verkhnokamyanske ir bandyti pralaužti gynybą prie Ivano-Darivka – Spirne ruožo, su tikslu išeiti į ukrainiečių gynybos užnugarį, kol kas nesiseka. Pasirodė pirmi puolimo sumanymo keitimo ženklai: šiandien toliau atakuota Verkhnokamyanske iš rytų, bet tuo pačiu smogiant šiai gyvenvietei nuo Bilohorivka (Luhansko sritis), t.y. iš šiaurės rytų. Tokiu būdu siekiama bandyti dalinai izoliuoti (blokuoti) arba apsupti ukrainiečių pajėgas esančias Verkhnokamyanske bei šioje vietoje galimai vystyti sėkmę link Syversk. Kitaip sakant, veiksmai paprastėja, bandoma bukai pralaužti gynybą viename taške. Ar tai tik puolimo variantų ieškojimas, ar jau arčiau tendencijos? Stebėsime situaciją.

• Bakhmut.

a) Svitlodarsk ruože agresorius toliau turi ambicijų sukurti „katilą“ – atakuota Semyhirya (šiaurinis kontaktinės linijos kraštas) ir Novoluhanske (pietvakarinis kraštas). Sunkūs mūšiai tęsiasi.
b) Soledar ruože vyksta intensyvesni mūšiai prie Stryapivka (4 km į rytus nuo Soledar), ukrainiečiai sėkmingai ginasi.

2. Centro ir Zaporizhia sektoriuose toliau be didelių pakitimų. Tik vertėtu paminėti, kad artilerijos pagalba sėkmingai atakuoti RF ginkluotųjų pajėgų kariniai taikiniai Horlivka apylinkėse. Čia esančios tiekimo linijos (aprūpinimo keliai) svarbios ne tik rusų pajėgoms Centro sektoriuje, bet ir puolimui Svitlodarsk ruože.

II. Pietų kryptis. Ukrainiečių smauglys toliau lėtai, bet užtikrintai smaugia orkų paršelį. Agresorius jau nebežino kurias savo tiekimo linijas atstatinėti, nes kasdien gauna vis naujus smūgius. Maža to, kad nefunkcionuojant Antonovo tiltui agresoriaus aprūpinimo grandinės ilgėja beveik dvigubai (nuo 60 km iki 120 km). Tai dar ir šio, ilgesnio, tiekimo kelio pagrindinės dvi arterijos (bottleneck‘ai) – Darivka tiltas per Inhulec upę ir Nova Kachovka tiltas per Dniepr upę jau antra diena talžomi ukrainiečių artilerijos ugnies. Jei taip ir toliau – agresorius bus priverstas savo aprūpinimą užtikrinti laviruojant tarp bandymų vandens kliūtis kirsti pontoninių perkėlų pagalba ir logistikos užtikrinimo oru.

Su pastarąja opcija taip pat ne kažką. Aplink Chersoną ne tik gana drąsiai veikia ukrainiečių aviacija, bet ir kaip saulėgrąžos gliaudomos orkų oro gynybos sistemos. Pavyzdžiui, šiandien prie Zelenotropynske sunaikinta Rusijos pajėgų S-300 baterija. Kontaktinėje linijoje agresorius įvairiose vietose bandė atakuoti, siekdamas neleisti ukrainiečiams gerinti savo pozicijų, tačiau buvo utilizuotas. Rusai toliau apšaudo civilinius ir karinius taikinius Mykolaiv ir Odesa.

******

Egidijus Repečkys

Karas tebevyksta, kaip ir anksčiau, abi pusės pliekia viena kitą artilerija, tačiau tikriausiai galima sakyti, kad diena kiek ramesnė.

Visų dėmesys sutelktas į Chersono sritį, kur prie Vysokopoljės ukrainiečiai sudarė nemažų taktinių nemalonumų trims rusų bataliono taktinėms grupėms. Tikimasi šios grupės sutriuškinimo, nors jau kai kas jau antra diena tvirtina, kad rusai čia pilnai apsupti.

Prie Chersono Ukrainos pajėgų aktyvumas vis didėja, jau kelios dienos kalbama apie čia prasidėjusį jų puolimą, bet kol kas drįsčiau kalbėti tik apie pasiruošimą jam.

Rusai čia taiso ukrainiečių ugnimi apgadintus tiltus, tačiau ukrainiečiai juos ir toliau neskubėdami ir taikliai apšaudys, neleisdami jiems veikti pilnu pajėgumu. Kol galų gale padarys tokius pažeidimus, kad kurį laiką negalės veikti iš viso. Arba, tikėkimės, netikėtai juos užims.

Pagaliau pasirodė žinia apie panaudojimą kare biologinio ginklo, sukurto amerikiečių biolaboratorijose Ukrainoje. Tikriausiai suprantate, kad tai ironija.

Pasak rusų propagandos, viena kaimo moteris prie Sumų upėje rado trijų kiaulių lavonus, užkrėstus afrikiniu kiaulių maru. Aišku, kad tai biologinis ginklas, panaudotas ukrainiečių, ir dabar maras išplis po visą Ukrainą, bei dalį Rusijos. Spėju, kad budri bobutė ten pat vietoje patikrino kiaules dėl užkrato, nes kišenėje visada nešiojasi visus reikalingus reagentus – maža ką tie klastingi banderovcai sugalvos.

Teoriškai galėtų išplisti ir Baltarusijoje, bet propaganda rusų, tai baltarusių nemini. Nors rūpintis dėl Baltarusijos nereikėtų. Išmintingasis Lukašenka priims kokį nors paprastą, bet genialų sprendimą, ir ukrainiečių-amerikiečių biologinė ataka prieš baltarusiškas kiaules baigsis vos prasidėjusi. Tuo labiau, kad neišrinktasis prezidentas nelabai ką šiomis dienomis turi veikti – tai telefonu su Putinu pakalba, tai kokiam supermarkete apsilanko (neaišku į ką labiau, į prekes, ar į padavėjas pažiūrėti).

Kurį laiką neigę, kad Odesą raketomis apšaudė jie, rusai pagaliau ėmė ir prisipažino. Bet sako, kad šaudė į karinį objektą, į sandėlį su amerikietiškomis priešlaivinėmis „Harpoon“ raketomis. Tarsi ukrainiečiai nežinotų, ką su jomis daryti, ir laikytų užrakinę sandėliuke uosto rajone. Šiaip gerai, kad prisipažino, o tai jau visi ėmė įtarinėti tai vietnamiečius, tai šiaurės korėjiečius.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Ukraina, Turkija, Rusija ir Jungtinės Tautos pasirašė Stambulo susitarimą dėl grūdų išvežimo iš Ukrainos uostų. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas suskubo šią informaciją paskelbti „Twitter”. Plodamas katučių Turkijos prezidentas, diktatorius ir Putlerio draugas iš reikalo Erdoganas pareiškė, kad pasirašytas susitarimas dėl grūdų „sumažins bado pavojų” milijardams žmonių. Ir dar pažadėjo, jog Turkija, jei reikės, išminuos visą Juodąją jūrą.

Pasaulio žiniasklaidoje sumirgo foto, kuriose greta minėtų valstybių ir organizacijų vadovų staiposi teroristas Nr.2, Sergėjus Šoigu, dėl kurio kaltės nužudyta šimtai vaikų ir tūkstančiai taikių civilių. Džiugus susitarimas su banditais paskelbtas kaip didžiulė civilizacijos pergalė, nes grūdai dabar neva pažirs į badaujančių milijonų saujas, o laivus su maistu lydės JT palyda. Visi šypsosis ir dėkos Putinui už šimtų milijonų išgelbėjimą nuo bado ir mirties.

Karo nusikaltėlio vadovaujama valstybė iki birželio 7 d. jau buvo pavogusi 500 000 tonų ukrainietiškų kviečių. Dauguma šio krovinio buvo atgabenta sunkvežimiais į okupuoto Krymo uostus, o vėliau gabenama laivais, įskaitant tuos, kuriems taikomos Vakarų sankcijos.

Rusija, nežiūrint to, kad pati sukėlė pasaulinę maisto krizę, kartu su JT ir NATO valstybe Turkija „sprendžia problemą.“ Argi ne graudu? Ne JT sprendžia galimo bado klausimą ir kaip bausti Rusiją, o pati Rusija sprendžia, ar jai sutikti su JT pasiūlymais, ar pasiųsti visus velniop. Šioje kruvinoje šachmatų partijoje Kremlius gudriai spendžia spąstus ir kerta figūras vieną po kitos.

Lenkija kaltina Vokietiją melu ir apgavystėmis. „Vokietijos pažadai dėl tankų mainų pasirodė esą apgaulingi manevrai”, – teigia Lenkijos užsienio reikalų viceministras Szymon Szinkowski. Po to, kai Varšuva perdavė Kyjivui 200 tankų T-72, Vokietija pažadėjo kompensuoti šarvuotos technikos stygių, tačiau siūlomi vokiški tankai pasirodė senesni ir prastesni, nei tie, kurie iškeliavo iš Lenkijos į Ukrainą. Ačiū dėdei Semui, Lenkija jau gauna tankų iš JAV ir Jungtinės Karalystės, tačiau nepasitikėjimas NATO nare, Vokietija, auga.

Mūsų giliu įsitikinimu, Vokietija ir yra viena priežasčių, dėl kurios karą prieš Ukrainą (Vakarus), pradėjo Rusija. Kremlius, be jokios abejonės, Berlyną priskiria prie tyliųjų sąjungininkų, kurių dėka stringa viskas, kas gali kenkti Kremliui, kas kare traktuojama, kaip tiesioginė ir reikšminga parama. Jei tokių sąjungininkių Maskva Europoje turėtų daugiau, driskių gelžgaliai jau dardėtų mūsų miestų gatvėmis.

Daugiau nei 1000 driskių apsupti Chersono srityje prašo „žaliojo koridoriaus”. Teigiama, jog trys Rusijos bataliono taktinės grupės pateko į ukrainiečių apsuptį ir negali iš jos ištrūkti.

Bideno administracijai liko 6 milijardai dolerių, skirtų karinei Ukrainos paramai. Pinigai turi būti panaudoti iki JAV fiskalinių metų pabaigos rugsėjo mėnesį. JAV nesuteiks Ukrainai ATACMS raketų, kurių nuotolis yra 300 km. Baltieji rūmai baiminasi, kad tai gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, nors jis, mūsų galva, jau vyksta.

JAV paskelbė naują, 270 mln. dolerių vertės, saugumo priemonių paketą Ukrainai, į kurį įeina dar 4 HIMARS, 36 tūkst. artilerijos užtaisų, kai kurios priešlėktuvinės sistemos ir 580 dronų „PhoenixGhost”.

JAV gynybos pareigūnų teigimu, Rusija karui Ukrainoje panaudojo beveik 85 proc. savo kariuomenės. Mes tai priskiriame žurnalistų fantazijoms, nes tokios naujienos – „perkamos“.

Ukrainos karo analitikai prašo (tame tarpe ir mūsų) nustoti raginti pulti okupantą ir suprasti, jog artimiausiu metu, grandiozinio ukrainiečių kontrpuolimo nebus. Nebus staigaus išvadavimo, kurio metu priešas visu frontu atakuojamas lėktuvų, artilerijos ir tankų ugnimi, traukiasi nuo „ura!“ bėgančių į priekį su atkištais durtuvais pėstininkų.

Ukraina kariaudama mokosi ir mokosi vakarietiškų, NATO karybos standartų, kurie kaip diena ir naktis skiriasi nuo rusiškųjų. Rusiškieji standartai yra Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo palikimas, „sovietinės karo mokyklos” pamatas. Tuo tarpu Ukraina pereina į pažangaus kariavimo modelį, paremtą aktyvia gynyba, mobilių taktinių grupių koncepcija ir dominuojančių pajėgų sutelkimu pagrindinio smūgio kryptimis.

Tai kariavimas, paremtas galva ir technologijomis, o ne būdu “užimti bet kokia kaina”. Bet kokia kaina – tai tūkstančiai gyvybių, šimtai ir tūkstančiai vaikų, netekusių savo tėčių ir mamų. Būtent dėl to ukrainiečiai nevykdys masinio kontrpuolimo, siekiant išvaduoti užgrobtas teritorijas “liuboj cienoj”. Matysime pozicinį, “protingą” karą (iš vienos pusės, žinoma).

Ukrainos jungtinės pajėgos pietuose puola iš karto dvejomis kryptimis: Olhyno-Kostyrka ir Potiomkino-Novoznesenskoje. Šiuo metu aktyvūs karo veiksmai vyksta Chersono srities šiaurinėje dalyje.

Okupantai ir toliau vykdo raketų atakas prieš karinius ir civilinius objektus visoje Ukrainos teritorijoje.

Rusijos pajėgos apšaudė Slovjanską kasetiniais šaudmenimis. Sužeisti 3 žmonės.

Ukraina smogė driskių stovyklai ir joje buvusiai karinei įrangai prie Zaporižės AE.

Rusijos kariuomenė raketomis ir artilerija apšaudė 3 Dnipro srities rajonus – Krivij Rihą, Sinelnikovską ir Nikopolį. Į Nikopolį paleista apie 100 sviedinių. Apgadinta 11 privačių namų, užsidegė 2 transporto priemonės ir 3 ūkiniai pastatai, sugadintas geležinkelis, dujų vamzdynai. Sinelnikovskio rajone driskiai apšaudė ir padegė sandėlius, kuriuose buvo laikoma 30 tonų grūdų. Štai jums ir Rusijos pastangos tiekti grūdus pasauliui.

Orda toliau mėgina veržtis Bachmuto kryptimi, tačiau gauna į dantis ir reikšmingesnių postūmių nepasiekia.

Rusai šaudo iš statinių ir raketinės artilerijos sistemų bei tankų palei visą fronto liniją.

Ukrainiečių kariai nusitaikė į Krymo tiltą. Kaip teigia saugumo tyarnybų atstovai, laukiama, kuomet tiltu važiuos sprogstamas krovinys, kurį pakėlus į orą, tiltui būtų padaryta kuo didesnė žala.

Rusijos barbarai sunaikino arba sugadino namus beveik keturiems milijonams ukrainiečių, ir šis skaičius kasdien auga. Šimtai tūkstančių Ukrainos piliečių lieka be pastogės, milijonai gyvena sugadintuose būstuose.

Ekspertų skaičiavimais, Ukrainos būsto fondas patyrė 40 mlrd. nuostolių. Bendras sunaikinimo plotas yra beveik 45 milijonai kvadratinių metrų, sugriauta arba apgadinta 121 tūkst. namų

******

Locked N’ Loaded

Šį kartą dėmesio centre – Pietų kryptis ir „katilas“ prie Vysokopillya. Toliau verda diskusijos ar yra „katilas“ (apsupimas), ar tik orkai turi taktinių problemų, o gal ten išvis nieko neįvyko. Atsakymo neturime, galime tik atsisėdę ant sofos žiūrėti į viešus šaltinius bei daryti prielaidas.

Prieš kurį laiką atsikovoję Potomkyne ukrainiečiai ėmė grasinti nukirsti visą orkų Arkhanhelske placdarmą. Atvykus HIMARS ir suaktyvėjus ukrainiečių artilerijai, orkai pagalvojo, kad ta diena netrukus išauš ir nusprendė kontratakos pagalba perimti iniciatyvą.

Viešai prieinamų žemėlapių duomenys prieštaringi, tačiau tikėtinus variantus galima būtų išskirstyti taip: 1) Vysokopillya kontroliuoja ukrainiečiai arba 2) ten yra „no mans land“, arba 3) orkai kontroliuoja tik pačią gyvenvietę ir siaurą koridorių iki Arkhanhelske. Taigi arba agresorius įsiveržė į Vysokopillya apylinkes (1-2 variantai), o čia ukrainiečių artilerija ir kontrataką juos „užfiksavo“. Kitas variantas (3), orkai „užfiksuoti“ mūšio rikiuotės formavimo vietoje prie Vysokopillya.

Visgi labiau tikėtini 1 arba 2 variantai, kadangi jei Vysokopillya būtų orkų kontroliuojama, flangų apsauga ir aprūpinimas būtų organizuoti geriau. Bet svarbiausias dalykas, labai tikėtina, kaip minėjome visuose variantuose, kad agresorius čia yra „užfiksuotas“.

Reikia suprasti, kad „katilo“ taip kaip jį supranta Antro pasaulinio karo entuziastai nėra. Agresoriaus manevrinių vienetų fiksavimas pirmiausia užtikrinamas toli gražu ne keliais apsupties žiedais ir operaciniais rezervais, galinčiais reaguoti į bandymus išsiveržti iš taip vadinamo „katilo“.

Tam ukrainiečiams reikėtų bent poros pilnaverčių mechanizuotų brigadų, o tokių laisvų pajėgų jie neturi. Agresoriaus fiksavimas yra pirmiausia užtikrinamas artilerijos, gynybinių pozicijų ir lokalių kontratakų pagalba, kur didžiausias krūvis tenka artileristams. T.y. agresoriaus susisiekimas su pagrindinėmis pajėgomis fiziškai ant žemės neperkirstas, gauti tiekimą, rotuoti pajėgas ir atsitraukti orkai dar gali. Rusų placdarmas prie Vysokopillya kryžmine netiesiogine ir toliašaude tiesiogine (pvz.: tankų) ugnimi apšaudomas iš trijų pusių. Tad labiau tinkamas terminas, kuris paplitęs į rytus nuo Lietuvos, būtu „ugnies maišas“ (ru. Огневой мешок).

Kalbama apie 1000 į apsuptį papuolusių rusų karių. Tai sudaro apie 1,5 BTG arba kitaip vieną sustiprintą (+) BTG. Kai kurie analitikai (pvz.: CIT), kritiškai vertindami tokio apsupimo galimybę, kaip argumentą pateikia jog apie 1000 karių Vysokopillya gyvenvietėje nesutalpinsi. Tačiau ne visi jie turi būti gyvenvietėje. Pagal vadovėlį BTG gynyboje gali išsiskleisti iki 5 km frontu ir 2 km į gilį. O miestas, kaip aplinka, gali vienetus dar labiau sutankinti. Šiuo atveju Pietų kryptyje tiek ukrainiečių, tiek agresoriaus vienetų atsakomybės rajonai yra didesni dėl manevrinių vienetų trūkumo. Tuo labiau, čia esantis karių skaičius yra didesnis nei viena BTG, tad atsakomybės rajonas turėtų didėti.

Viešų šaltinių duomenimis Arkhanhelske – Vysokopillya ruože veikia Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų 11-osios gvardijos oro desanto šturmo brigados BTG. The Insider straipsnyje minima, kad apsupime yra 3 BTG likučiai, tarp kurių yra specnaziorų ir tankų kuopos (KTG), vėlgi tikėtina ne pilnos sudėties. Iš viso to kyla keli elementarūs klausimai:

Iš kur pas desantininkus tankų vienetai, mūsų skaitytojams klausimų kilti neturėtų, kadangi jie žino, kad jau „Zapad“ pratybose VDV vienetai veikė kartu su tankai, o kai kurie desantininkų daliniai savo struktūrose turi tankų batalionus. Ar ši konkreti BTG turėjo tankų kuopą ir koks jos kovinis pajėgumas (sudeginta, sulūžusi) klausimas kitas?

Iš kur 3 BTG likučiai, jei ruože veikė tik 1 BTG? Čia klausimas įdomesnis. Viešų šaltinių duomenimis, gynyboje esančios 11-osios oro desanto šturmo brigados BTG kaimyninis vienetas iš dešinės (rytų) yra 205-osios atskirosios motošaulių brigados BTG, o dar ryčiau gynyboje stovi rusų 10-osios GU (anksčiau – GRU) spec. paskirties brigados BTG.

Ar galima įsivaizduoti, kad orkai nuėmę visas tris BTG, metė jas į siaurą ruoželį prie Vysokopillya (net nukraujavusias 3 BTG čia tikrai nesutalpinsi niekaip), tokiais veiksmais apnuogindami visą ruožą nuo Arkhanhelske iki Dniepro upės?

Vargu. Labiau tikėtina, kad prie desantininkų BTG buvo priskirta tankų kuopa iš 205-osios brigados ir specnaziorų kuopa iš 10-osios brigados.

Kaip visa desantininkų BTG su priskirtomis kuopomis galėjo atsidurti priešakinėse pozicijose? Jei ši, 11-osios desanto brigados BTG skirta tam, kad atakuodama suardytu ukrainiečių planus pulti, tada kas gina jos atsakomybės rajoną?

Gal Vysokopillya veikė tik dalis minimos BTG su tam tikrais priskirtais vienetais ir būtent jie pateko į apsupimą? O galbūt iš 11-osios desanto brigados BTG gynybos ruožą perėmė gylyje esanti 34-osios atskirosios motošaulių brigados BTG? Abu variantai galimi.

Taigi kol kas šį fronto vieta yra neaiškiausia, bet tuo pačiu ir pati įdomiausia. Toliau stebėsime ir analizuosime šią ir kitas situacijas. Vizualizacijai viršuje pridedams žemėlapį iš Twitter paskyros „Def Mon“.

******

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Vokietijos vicekancleris, ekonomikos ir klimato apsaugos ministras Robertas Habekas pareiškė, kad pradėti naudoti Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2” yra „kategoriškai neįmanoma”, nes tai reikštų didėjančią priklausomybę nuo Rusijos dujų, o Europa negali sau to leisti. ” – Tai būtų baltos vėliavos iškėlimas”, – sakė Habekas. Kalbėdamas apie dujų krizės sprendimą, vicekancleris ir ministras Habekas pažymėjo, kad Vokietija kol kas gana gerai išgyvena (energetinę) krizę.

Baltos vėliavos iškėlimas, tai jau tikrai taip. Bet mus domina kitas šio pasisakymo kampas – o tai kaip čia, škia, gaunas? Kažkas Vokietijos politiniuose sluoksniuose jau brandina šią idėją, kad ponas Habekas mato reikalą apie tai pareikšti?

Vadinamoji Padniestrės Moldovos respublika ketina siekti nepriklausomybės ir prisijungimo prie Rusijos. Tai pareiškė Padniestrės „užsienio reikalų ministras” Vitalijus Ignatjevas. ” – Padniestrės vektorius per visus jos gyvavimo metus nesikeičia, ir tai atspindi 2006 m. rugsėjo 17 d. referendumo rezultatai, kuriuose aiškiai teigiama: nepriklausomybė ir laisvas prisijungimas prie Rusijos Federacijos. Šalies nepriklausomybė yra besąlygiškas prioritetas”, – sakė jis.

Referendumus jau matėm, čia nieko nauja. Tik kaip tą nepriklausomybę ir prisijungimą prie teroristų valstybės vienu metu suderint?

Oro gynybos sistema IRIS-T vis dar gaminama Vokietijoje ir vasaros pabaigoje bus paruošta išsiuntimui į Ukrainą, pažadėjo Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock. „ – Mūsų, kaip ir daugelio Europos valstybių, problema yra ta, kad neturime visko, ko reikia Ukrainai. Todėl Ukrainai siųsime, pavyzdžiui, IRIS-T, vieną moderniausių oro gynybos sistemų, kuri šiuo metu dar tik gaminama ir, tikimės, bus parengta vasaros pabaigoje. Todėl visada tikriname, ką dar galime padaryti, kad dar labiau paremtume Ukrainą”, – sakė ji.

Nu. Metų gale. Tai nieko tokio, mes bokserių – pėstininkų kovos mašinų – jau kokie septinti metai laukiam. Skirtumas tik tas, kad Lietuvos atveju, mokesčių mokėtojai moka šimtus milijonų eurų, jei ne virš milijardo.

Vengrijos užsienio reikalų ministras P. Szijjarto Maskvoje dalyvauja derybose dėl dujų tiekimo. ” – Atvykome į Maskvą. Mūsų laukia dvi užduotys: užtikrinti, kad Vengrijos žmonėms būtų tiekiamos gamtinės dujos, ir pabrėžti, kad norime kuo greičiau pasiekti taiką”, – ketvirtadienį savo „Facebook” puslapyje paskelbė P. Szijjarto. Pagal praėjusiais metais pasirašytą 15 metų trukmės sutartį su Rusijos energetikos milžine „Gazprom” Vengrija per metus gauna 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų per Bulgariją ir Serbiją, o dar 1 mlrd. kubinių metrų – vamzdynu iš Austrijos.

Kaip suprantam, „Globus“ žirnelių ir vengriškų semkių Rusijos parduotuvėse tikrai netrūks. Tokia va štai NATO ir ES valstybė, siekianti, suprantate, taikos. Bet dujų – visų pirma.

Turkija paskelbė, kad šiandien Ukraina, Rusija, Turkija ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pasirašys susitarimą dėl Ukrainos grūdų eksporto per Juodąją jūrą atnaujinimo.

Nerealiai daug haipo, bet mes stebime šį dylą su vis didėjančiu nerimu. Kiek susitarimų, paliaubų, taikos sutarčių, savitarpio pagalbos memorandumų jau buvo pasiekta ir pasirašyta? Ar Rusija bent vieno iš jų iki galo ir taip, kaip sutarta, laikėsi? Kremlius turi paruošęs ne vieną šlykštų siurprizą ir mes greit pamatysim, koks iš jų numatytas šiam atvejui.

Baltarusijos „prezidentas“ Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad Rusija, Ukraina ir Vakarai turi susitarti sustabdyti konfliktą Ukrainoje, kad išvengtų „branduolinio karo bedugnės”, ir primygtinai reikalavo, kad Kyjivas priimtų Maskvos reikalavimus. ” – Turime sustoti, susitarti, užbaigti šią netvarką, operaciją ir karą Ukrainoje”, – amsėjo Putlerio rankinis šunelis.

O kodėl tik Kyjivas turi priimti reikalavimus? O tai kaip dėl sojūzo atstatymo, NATO sienų grąžinimo į 1997-uosius ir JAV nešdinimosi iš Europos? Atmintis nuo bulvių spirito šlubuoja, ar čia toks labai gudrus strateginis ėjimas? Labai gudrus, labai labai.

Driskių orda rytuose suintensyvino puolimą Bachmuto, Siversko, Soledaro ir Vuhlehirsko kryptimi tam, kad vėliau judėtų link Slovjansko ir Kramatorsko.

Tuo tarpu pietuose dėl aktyvių ukrainiečių partizanų veiksmų, rusai verčiasi per galvą Chersone ir apylinkėse darydami kratas ir ieškodami ginklų, sprogmenų, informacinių atsišaukimų ir lapelių, taip bandydami suardyti vis didėjantį rezistencijos tinklą.

Susprogdintas Antonovskio tiltas per Dniprą okupantams kelia didžiulį galvos skausmą. Norint atstatyti logistikos grandinę, reikia veikti skubiai, ko ukrainiečių jungtinės pajėgos tik ir laukia. Ką jau ką, o pontonines perkėlas ukrainiečiai skandinti moka. Kartu su maskoliais ir visa jų technika.

Juodojoje jūroje trys orkų koviniai laivai, saugiu atstumu nuo pakrantės priešlaivinių sistemų Harpoon, ginkluoti sparnuotomis raketomis „Kalibr“, dreifuoja laukdami įsakymo smogti.

Rytuose tęsiasi mūšiai aplink Pokrovske ir Vuhlehirską, o šiaurės rytuose naktį ir paryčiais driskiai pliekė Černihivo, Sumų ir Charkivo rajonuose iš visko, kas papuola po ranka.

Neturėdami pakankamai šaudmenų ir technikos, rusai naudoja priešlėktuvinių sistemų žemė – oras raketas taikiniams ant žemės pasiekti. Tai reikškia, kad tikslumas yra niekinis, o šalutinė žąla nenuspėjama, bet rusams tai niekada ir nekėlė jokių problemų.

Pietryčiuose rusai visą naktį artilerijos ir aviacijos smūgiais griovė infrastrukūrą Dnipro rajone bei netoli Zaporižės. Apgadintos trys mokyklos.
Chersono apylinkėse ukrainiečiai sunaikino du rusų amunicijos sandėlius ir penkis atraminius punktus.

G. Kasparovas sako, kad Putleris pergalę Ukrainoje paskelbs per savo 70 metų jubiliejų spalio 7 d.

*****

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis.
1) Šiaurinis flangas.
• Charkiv. Agresorius vis bando pralaužti ukrainiečių gynybą prie Pytomnik, tačiau nesėkmingai. Kontaktinė linija nusistovėjusi, ukrainiečiai įsirengė geras gynybines pozicijas. Ant žemės – kovinės lygiosios, tačiau agresorius vis dar turi ženklų netiesioginės ugnies, raketų ir aviacijos pranašumą. Kadangi ukrainiečiams šiame sektoriuje negręsia problemomis (kaip prie Syversk ar Bakhmut), o sėkmę pasiekti taip pat būtų labai sunku (kaip prie Cherson), todėl čia pokytį mūšio lauke darančių ginklų sistemų (HIMARS, Pzh2000, Caesar) bei išmaniosios amunicijos panaudojimo nematome. Ši ginkluotė tiekiama į prioritetinius sektorius. Dėl šios priežasties tikėtina orkų ugnies priemonių viršenybė dar kurį laiką šioje vietoje bus.

• Izyum. Sektoriuje štilis. Savo laiku trečia pagal dydį (po Severodonetsk ir Bakhmut) orkų grupuotė įklimpo ir dūsta ukrainiečių gynyboje. Prie Izyum rotacija vyksta sektoriaus viduje, apsikeitimas manevriniais vienetais organizuojamas su Charkiv sektoriumi. Neatmestina, kad kažkas atjuda iš Lyman, tačiau tokia rotacija ir papildymas šiuo metu neturi perspektyvos atkurti pilnaverčio puolamojo potencialo Izyum sektoriuje.

• Syversk. Ukrainiečiai toliau gina kontaktinę liniją. Agresorius ryte skelbėsi užėmęs Berestove, tačiau jau po pietų gyvenvietę atakavo su artilerija, aviacija ir manevriniais vienetais. Kitaip sakant, vėl apsimelavo, na nebent „savi šaudė į savus“. Bendrai susidaro įspūdis, kad puolimas čia kiek prislopo. Arestovičiaus teigimu, tai sietina su 3 kartus sumažėjusiu agresoriaus artilerijos intensyvumu. Manytume, kad priežastis ne tik tame. Ta tariama „operacinė pauzė“ taip ir neįvyko, Syversk link puola iš esmės tos pačios pajėgos, kurios puolė Severodonetsk ir Lysychansk miestus.

Taip, kai kurie manevriniai vienetai gavo progą pailsėti, buvo papildyti, tačiau operacinio lygmens ešelonų keitimo (rotacijos) nematyti – kai vienoje operacijoje išsekusias pajėgas X naujoje operacijoje arba kitoje operacijos fazėje pakeičia šviežios pajėgos Y).

• Bakhmut. Ukrainiečiai toliau neprileidžia orkų prie Bakhmut, tad agresorius bando susirinkti trupinius. Siekia išlyginti frontą ir atakuoja kairiajame, atsiliekančiame, flange (Novoluhanske, Semyhirja). Sekasi ne kaip, tačiau panašu orkai ir toliau bandys išlikti ištikimi sau, taigi tikėtina, sieks uždaryti šiame ruože esančias gynėjų pajėgas į „katilą“, su tikslu sujungti savo puolimo ašis linijoje Vershyna – Dolomitne arba bandys čia surengti mini apsupimus, kadangi kontaktinė linija yra itin vingiuota.

2) Centras. Agresorius toliau atakuoja Kamyanka, tačiau nesėkmingai. Didelių pakitimų nėra.

3) Zaporizhia. Be pakitimų.

II. Pietų kryptis.

Ukrainiečiai ir toliau sėkmingai atakuoja rusų svarbius taikinius (HVT): sandėlius, vadavietes, ryšio priemones ir pan. Vis daugiau liudijimų, kad ukrainiečiai naudoja išmanią artilerijos amuniciją, ženkliai padidinančią šūvio nuotolį ir tikslumą (pvz.: standartinė M777 amunicija veikia iki 24 km., Excalibur iki 40 km.). Pasirodė pranešimų, kad po smūgių Antonovo tiltas uždarytas kariniam transportui, tačiau kad tuo įsitikinti reikia dar keleto dienų.

Džiugu, kad ukrainiečiai vakar atakavo orkų svarbius taikinius Skadovsk. Ši gyvenvietė yra agresoriaus logistinis centras, kuriame perskirstomi kroviniai ir vienetai atvykstantys iš Krymo. Ji giliame rusų užnugaryje (beje ant HIMARS efektyvaus šūvio nuotolio ribos), tad dabar tai kas išlėkė į orą net nepateko į frontą. Tokiu būdu agresoriui ne tik gręsia užsilenkti kontaktinėje linijoje, bet ir išlėkti į orą savo pajėgų operaciniame užnugaryje.

Dabar jau trikdoma visa agresoriaus tiekimo sistema, kuriamas atgrasymo efektas. Orkų propagandistams žiedinis raumuo virpa rimtai. Jie jau kalba, kad ukrainiečių kontrpuolimas prasidės netrukus. Tikėdamiesi sujaukti ukrainiečių planus skelbia, kad jis prasidės Arkhanhelske. Kažkaip nuojauta kužda, kad ukrainiečiai dėl to nelabai pergyvena.

*****

Tankas Twardy, šaltinis unian.net

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook

Putleris Maskvoje vykusiame forume „Stiprios idėjos naujiems laikams” tvirtino, kad Vakarų sankcijos turėtų padėti Rusijai įveikti „technologinę priklausomybę”, o raginimus taupyti vandenį ir elektrą Vakaruose jis pavadino „beprotybe”.

Karo nusikaltėlis teigė, kad neseniai jam buvo parodyta nuotrauka, platinama Europoje, kurioje žmonėms patariama praustis tik keturiose kūno vietose, kad „supykdytų Putiną”. Baigdamas savo pezalus, kaip jau įprasta, „didingos valstybės vladyka“ apkaltino Vakarų šalis „neokolonializmu ir rasizmu” bei užsiminė, kad „artėja naujas pasaulio istorijos etapas”.

Dėl naujo pasaulio etapo neabejojame ir mes – jame rusofašistų valdomai Rusijai vietos nebus. Arba ji pasikeis, pripažins nusikaltimus ir per atgailą taps bent jau pusiau demokratine, tačiau nekeliančia grėsmės kaimynams, arba dar kurį laiką kartu su Šėkorėja bus nenaudojama pasaulio išviete.

JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovo vertinimais, nuo tada, kai Maskva vasario mėnesį kartu su Baltarusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, Rusijos pusėje jau žuvo apie 15 000 karių, o sužeista maždaug tris kartus daugiau, per saugumo konferenciją JAV Aspeno mieste sakė CŽV direktorius Williamas Burnsas. Kremlius oficialiai neatskleidė jokių skaičių apie ordos nuostolius, tuo tarpu Ukrainos generalinis štabas teigia, kad žuvusių rusų karių skaičius artėja prie 40 tūkstančių.

Vokietijos nacionaliniai geležinkeliai „Deutsche Bahn” (DB) planuoja pradėti teikti krovininių traukinių paslaugas, kad galėtų vežti Ukrainos eksportuojamus grūdus į Vokietijos uostus ir pakrauti į laivus, pranešė DB. Grūdai geležinkeliu bus gabenami į Vokietijos uostus, įskaitant Rostoko, Hamburgo ir Brako uostus, teigė DB.

Išsamesnės informacijos apie pajėgumus nepateikta, tačiau planuojama, kad keli traukiniai per savaitę Ukrainos grūdus veš iš Rumunijos. Ukrainos žemės ūkio produktų eksportas birželio mėnesį sudarė apie 2,5 mln. tonų palyginus su 6 mln. tonų grūdų per mėnesį iki Rusijos invazijos vasario 24 d.

Operatorius pranešė, kad po 10 dienų trukusio techninio aptarnavimo sustabdymo pagrindiniu dujotiekiu iš Rusijos į Europą „Nord Stream 1“ pradėjo tekėti gamtinės dujos, jų srautas yra gerokai mažesnis nei turimas pajėgumas. Dujotiekis į Vokietiją buvo uždarytas nuo liepos 11 d. dėl kasmetinių techninės priežiūros darbų. Operatorius „Nord Stream AG” pranešė, kad ketvirtadienio rytą dujos vėl pradėjo tekėti, tačiau prireiks šiek tiek laiko srautui padidinti, tikimasi panašaus dujų kiekio, koks buvo iki techninės priežiūros. Tačiau Rusijos „Gazprom” pranešė, kad ketvirtadienį bus tiekiama tik apie 30 proc. dujotiekio pajėgumų – 10 proc. mažiau nei iki techninio aptarnavimo pradžios.

Atrodo, varlę puode Kremlius nusprendė virti ant mažos ugnies ir labai lėtai. Sakoma, kad tokiu būdu į šaltą vandenį panardinus šaltakraujį gyvūną jis taip ir išverda, nesupratęs, kad jau senai laikas buvo iš puodo iššokti. Suprantama, kad tai mitas, ir varlė realybėje iš tokio puodo iššoka nelaukdama savo paties galo. Apie kai kurias Vakarų valstybes, deja, mes negalime to pasakyti – jų savivokos lygmuo, deja, bet atrodo, žemesnis nei žaliaskūrės kvaksės.

Rusijos terorizmo ir melo reikalų ministras Sergejus Lavrovas paskelbė, kad keičiasi „geografiniai tikslai”, kurių siekiama vykdant plataus masto invaziją į Ukrainą. Dabar, pasak Putlerio šuns, Rusija ketina „išvaduoti” Chersoną, Zaporižę ir kelis kitus regionus. ” – Kai vyko derybininkų susitikimas Stambule, buvo viena geografinė padėtis, ir mūsų noras priimti Ukrainos pasiūlymą buvo pagrįstas šia geografine padėtimi, 2022 m. kovo pabaigos geografine padėtimi. Dabar geografija yra kitokia. Tai ne tik DLR ir LLR, bet ir Chersono sritis, Zaporižės sritis ir daug kitų teritorijų”, – sakė S. Lavrovas. Įžūlus melagis pagrasino, kad jei Vakarai aprūpins Kyjivą tolimojo nuotolio ginklais, „specialiosios operacijos” Ukrainoje geografinės užduotys bus dar labiau nutolintos.

Niekas nepasikeitė – Rusijos ir Putlerio tikslas yra ant kelių parklupdyti, apsiašaroję ir apsiseilėję, su ištiesta ranka, nusižeminę jarlyko maldaujantys Vakarai. Ukraina yra tik pirmas žingsnis siekiant Kremliaus didybės. Blogiausia, kad bunkeriniams nusikaltėliams atrodo, kad Vakarai jau pradeda šniurkščioti ir tuoj paleis dūdas. Atrodo, ar taip yra iš tiesų? Štai kur klausimas.

Be pakitimų. Okupantai daugiausia pastangų deda bandydami žengti Siversko ir Bachmuto kryptimis, taip pat vėl suintensyvėjo puolimas Vuhlehirsko kryptimi. Norima užimti šiluminę elektrinę ir per elektros energijos gamybą kontroliuoti regioną, be to, per šį miestą eina logistine prasme svarbus greitkelis Kyjivas – Luhanskas.

Šįryt masiškai ašaudžius Charkivą, 2 žmonės žuvo ir mažiausiai 19-a buvo sužeista.

Enerhodare rusų okupacinės pajėgos gyventojams dalina Rusijos Federacijos pasus. Melitopolyje rusiškų pasų dalyboms talkina ir Maskvos patriarchato šventikai.

Naktį raketomis ir vėl smogta Mykolajivui. Sunaikinti humanitarinės pagalbos sandėliai.

Rytuose ties Ivano Darjivka vyksta žiaurūs mūšiai, rusai veržiasi į gyvenvietę su tolimesniu tikslu judėti link Siversko iš pietryčių pusės, taip apglėbiant pastarąjį miestuką iš dviejų pusių.

Išilgai fronto linijos pastarąją parą netilo artilerijos apšaudymai.

Ukrainiečių jungtinės pajėgos pietuose, nežiūrint visos orkų propagandos, kuri bando paneigti sėkmingai naudojamų HIMARS sistemų pranašumą prieš sovietinius Smerč, ruošiasi užbaigti sėkmingai pradėtą tilto per Dniprą griovimą ir sudaryti sąlygas galimam kontrpuolimui Chersono link artimiausių savaičių bėgyje.

Lenkija pažadėjo Ukrainai netrukus perduoti tankus PT-91 Twardy, vietoje kurių iš JAV gaus tankus Abrams. Lenkų tankai iš esmės yra niekas kitas kaip gerokai modernizuoti sovietų T-72.

*****

 

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Cancel kultūra kaip Pavliko Morozovo dvasios reinkarnacija

„Vienintelis dalykas, kurio pasimokome iš istorijos, yra tai, kad nieko iš jos nepasimokome“. G. Hėgelis.

Laisvas žodis visada buvo didžiausias tironijų ir dogmatinių ideologijų priešas, o cenzūra – ginklas prieš neparankius kalbėtojus. Skaudžios XX amžiaus pamokos privertė suprasti žodžio laisvės svarbą demokratijoje ir įtvirtinti ją žmogaus tiesių dokumentuose. Vakarietiškos valstybės tik išimtinais atvejais gali riboti kalbą.

Tačiau žmogaus prigimtis keičiasi sunkiai. Žmogus buvo ir yra linkęs tildyti tuos, kurių žodžiai jam nepatinka. Pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravo neformalios cenzūros formos, kurias įgalino technologijos ir ypatingai socialiniai tinklai. Jau ir Lietuvoje pagreitį įgauna taip vadinama cancel (atšaukimo) kultūra.

Kaip veikia cancel kultūra?

Cancel kultūroje asmuo, išsakęs vienai ar kitai grupei nepatikusius teiginius, baudžiamas viešu gėdinimu, žeminimu, siekiant sugriauti reputaciją, pašalinti iš darbo, aukštų pareigų, užkirsti kelią tolimesnei karjerai. Reputacija trypiama už pasakytus žodžius, ignoruojant visą iki tol nugyventą gyvenimą, pasiekimus ir padarytus gerus darbus.

Atvejis po atvejo cancelinimas (atšaukimas) tampa įprasta praktika, geru tonu ir pilietine už ekrano besislepiančio aktyvisto pareiga. Šis akimirksniu virtualiai mases suburiantis reiškinys naudojamas kaip galingas ginklas vykstančiose politinėse ir ideologinėse kovose.

Cancel kultūroje ypatingai klesti narcisistinio tipo asmenybės. Narcizai svaigsta nuo savo žavesio, trokšta dėmesio ir geba apsvaiginti aplinkinius. Talentingesni tampa socialinių medijų liūtais – galingais influenceriais, kurie savo sekėjams nurodo, kaip reikia mąstyti, kuo žavėtis, ką niekinti ir ką užsipulti. Narcizams trūksta empatijos, jie jaučiasi reikšmingesni už kitus, todėl, Dieve, padėk tam, kuris išdrįsta paklausti: „O gal karalius vis dėlto nuogas?“.

Socialiniai tinklai yra puiki terpė narcizams ne tik reklamuoti savo geradarystes, sumanymus, politinius favoritus, ideologines dogmas, bet ir inicijuoti linčo teismus jų nepripažįstantiems. Įprastai mėgavimasis savo šaunumu ir kito asmens žeminimu, traukiant iš paskos kraujo trokštančius sekėjus, visuomenėje yra laikomas socialiai destruktyviu elgesiu, tačiau socialinės medijos už tokį elgesį nebaudžia, bet netgi pritaria ir skatina.

Taigi cancel kultūros problema ne tik ta, kad dorojami savo nuomonę išsakę asmenys, kad įsigali neformali cenzūra, bet ir ta, kad viešai klesti ir plinta iš esmės asocialus elgesys.

A. Tapinas vs. I. Vėgėlė

Vienas iš ryškių cancelinimo pavyzdžių – Igno Vėgėlės ir Andriaus Tapino susidūrimas viešojoje erdvėje. Esmė ta, kad I. Vėgėlė Delfi publikuotame tekste šalia daugybės kitų mūsų šalies valdymo problemų iškėlė abejonę dėl skubių Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimų bei netiesiogiai dėl ekstremalios ir nepaprastosios padėties metu vykdomų paramos akcijų skaidrumo. A. Tapinas į tai reagavo itin jautriai ir agresyviai. Lyg bulius į raudoną skudurą.

Audringa A. Tapino reakcija pirmiausia pasireiškė atakomis prieš I. Vėgėlę facebook‘e, kurios nuaidėjo mažesnio kalibro influencerių (kaip visada, tų pačių) įrašais. Po jais vyko mažvaikiškų komentarų lenktynės – kas sumaniau pažemins „nusikaltėlį“. Apsidairius neapykanta kunkuliuojančiame socialiniame burbule, kur sumanumo viršūnė – žuvies nuotrauka, susidaro įspūdis, kad burbule jau susiformavęs bandos imunitetas, saugantis nuo elementarios moralės ir intelekto.

Pamatėme ir iki šiol Lietuvoje neregėtą reiškinį – A. Tapinas paskelbė paramos akciją bylinėjimuisi su tais, kurie kelia klausimus dėl Laivės.tv renkamos paramos skaidrumo. Oho. Pandemijos, karo ir prasidedančios ekonominės krizės metu influenceris grasina masiniais ieškiniais, bet ne iš savo, o rėmėjų lėšų.

Nuo kada tapo draudžiama kelti klausimus apie labdaros tikslais surinktų lėšų naudojimo skaidrumą? Kodėl jie nepatogūs? Keliantys tiek emocijų?

Iki šiol nekilo minčių abejoti paramos skaidrumu, bet tokia neadekvati paramos rinkėjo reakcija sukėlė įtarimų. Geradarys, kuris pasiryžęs į gabalus sudraskyti abejojančius jo gerumu, nebepanašus į geradarį.

Koks viso šio spektaklio tikslas? Jei ne baimė dėl galimų finansinių pažeidimų atskleidimo, tai proga prieš rinkimus nucancelinti ryškiausią iš naujų politinių veidų? Sugriauti reputaciją ir pakirsti pasitikėjimą? Atbaidyti sekėjus ir galimus rinkėjus? Išgąsdinti? Pademonstruoti pavyzdį, kas laukia keliančių nepatogius klausimus? Nutildyti?

Vargu, ar ši cancelinimo akcija pavyks. I. Vėgėlė matęs ir šilto, ir šalto, virtualaus puolimo neišsigąs. A. Tapinas veikia savo socialiniame burbule, kuris nepersidengia su I. Vėgėlės sekėjais. Veikiau profesorius gaus papildomų žinomumo ir populiarumo taškų – lietuviai linkę užjausti puolamus.

Bėda, kad tai ne išimtis – politiškai ar ideologiškai neparankių asmenų cancelinimas jau ne pirmus metus yra nuolatinė A. Tapino ir kitų influencerių bei žurnalistų veikla. Visuomenė prie tokio elgesio jau priprato, toleruoja ir dalis aktyviai įsitraukia. Dalis su pasimėgavimu stebi lyg kruvinas gladiatorių kovas Koliziejuje. Tai kuria nesveiką susipriešinimo ir pykčio atmosferą viešojoje erdvėje, o ši veda į aklavietę – į vis augantį socialinį chaosą.

Kaip nucancelinti cancel kultūrą?

Sakoma, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai nepasimoko nė iš savų.

Pažvelkime į istoriją. Nors moderniai cancel kultūrai, neapykantos kalbai, etikečių klijavimui ir tiesiog elementarioms paskaloms bei chamizmui patogią platformą sukūrė socialiniai tinklai, tačiau istorijoje pavyzdžių, kai laisvas žodis buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo, apstu.

Prisiminkime senovės Graikijoje klestėjusį ostrakizmą, kai daugumą galėjo tiesiog išbalsuoti nepatogų asmenį anonimiškai surašydami vardus. Daugiausia kartų paminėtas buvo išvaromas ribotam ar visam laikui iš bendruomenės.

Mes patys gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kai cancel kultūra pasireiškė okupacinės valdžios ir jos represinio aparato institucijų sudarytais sąrašais: knygų, kurias buvo draudžiama turėti ir skaityti; žmonių, kurių pavardės turėjo būti ištrintos iš istorijos vadovėlių ir tautos atminties… Ir žinoma, sistemos efektyvumą palaikė anų laikų influenceriai ir laikintojai – KGB informatoriai ir skundikai, uoliai raportuodavę apie netinkamą kalbėjimą tam tikromis temomis.

Drįsę nepaklusti anų laikų „vierchams“ taip pat buvo cancelinami anų laikų metodais – išmetami iš darbų, nespausdinami jų kūriniai ir t. t.

Ironiška, kad šiemet minime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-ąsias metines ir prisimename dėl laisvo žodžio tremtus, kalintus ir nužudytus. Ir čia pat naujomis formomis cancelinami nepatogūs asmenys.

Ar socialiniuose tinkluose įsitvirtinę naujieji Pavlikai Morozovai turės įgaliojimus reguliuoti, ką galima ir ko negalima sakyti, kokius klausimus draudžiama kelti? Tai priklauso nuo mūsų.

Žodžio laisvė gali būti atimta, bet gali būti ir atiduota. Mes ją atiduodame, nutardami, kad „geriau patylėti“. Mes ją atiduodame, kai iš už kampo bailiai žiūrime, kaip doroja mūsų bendramintį. Cancel kultūra yra paremta baime ir susitaikymu, kai formaliai žodžio laisvę turintys žmonės ja tiesiog nebesinaudoja. Nuo to galų gale nukenčia visi, net ir patys cancelintojai.

Kodėl? Nes tai pakerta laisvos visuomenės pagrindus.

Nes neįmanoma spręsti realių problemų, jei negalime susikalbėti, bet tik vaidiname politinius spektaklius prieš savo auditorijas. Nes siaubingas pasaulis, kuriame neišlipę iš lovos galime griauti vieni kitų gyvenimus dėl neįtikusios nuomonės ar nepatogios kritikos.

Neverta prieš cancel kultūrą kovoti jos metodais – tuo pačiu destruktyviu elgesiu. Vienintelis būdas ją įveikti – tai jos nepaisyti. Tiesiog kalbėkime, kad ir toliau galėtume kalbėti. Šiandien turime pareigą puoselėti žodžio laisvės kultūrą. Pareigą netylėti, kai yra, ką pasakyti. Pareigą užstoti, kai kažkas linčiuojamas už pasakytus žodžius, nesvarbu, bendramintis ar kitamintis.

Nebėra kitos išeities, turime ištiesti ranką vieni kitiems, net jeigu žinome, kad ją nudegsime.

Lenkijos europarlamentaras: Europos Sąjunga smogė Lenkijai į nugarą

0

laikmetis.lt

Europos Komisijos narių Didier Reynderso ir Veros Jourovos pareiškimai, prieštaraujantys ES lėšų išmokėjimui Lenkijai, buvo „gero ir blogo policininko“ rutinos dalis, sakė buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, europarlamentaras Witoldas Waszczykowskis.

Jis paragino Lenkiją būti atkakliai vetuojant arba blokuojant ES sprendimus, kai tik įmanoma, siekiant įgyti svertų, kaip anksčiau darė kitos ES narės.

Waszczykowskis atvirai kritikavo savo partietį Lenkijos ministrą pirmininką Mateuszą Morawieckį, kad šis leido Europos Komisijai tyčiotis iš Lenkijos, jog būtų pasiektas kompromisas.

Europarlamentaro manymu, ES netinkamai elgėsi su Lenkija dėl teismų reformų, o Varšuva niekada neturėjo sutikti su ES lėšų paskirstymo sąlygų mechanizmu.

Buvęs užsienio reikalų ministras taip pat paragino Lenkiją laikytis griežtos pozicijos dėl dujų dalijimosi su Vokietija ir kitomis ES valstybėmis artėjančią žiemą, teigdamas, kad Lenkija ilgus metus apeliavo į Europos solidarumą saugumo, sankcijų Rusijai, energetikos ir migracijos klausimus ir šie prašymai buvo vis negirdimi.

BUVĘS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAS TAIP PAT PARAGINO LENKIJĄ LAIKYTIS GRIEŽTOS POZICIJOS DĖL DUJŲ DALIJIMOSI SU VOKIETIJA IR KITOMIS ES VALSTYBĖMIS ARTĖJANČIĄ ŽIEMĄ

Tačiau dabar, kai Vokietija išgyvena energetikos krizę, atrodo, kad Europos Komisija yra pasirengusi atsisakyti ES konkurencijos teisės aktų, ragindama valstybes nares mažinti savo pramonės gamybą. Lenkija turėtų būti pasirengusi dalytis bet kokiomis perteklinėmis atsargomis, bet ne mažinti savo pramonės produkcijos dėl atskirų valstybių narių galių, pabrėžė Waszczykowskis.

Jis smerkė Komisijos pasiūlymus dėl kovos su dujų krize ir pavadino juos „ne tik absurdais ekonominiu požiūriu, bet ir matomo politinio kišimosi pavyzdžiu“. Jis taip pat priminė Europos Komisijai ir Vokietijai apie tai, kas Europos Komisijos buvo pasakyta apie „Nord Stream“ projektą, esą kad tai turi būti „verslas, į kurį Europos Komisija negali kištis“. Lenkija prieš daug metų įspėjo, kad „Nord Stream“ taps Rusijos šantažo įrankiu Vakarams.

Baigdamas Waszczykowskis pavadino Komisijos pasiūlymus „dar vienu dūriu į nugarą“ Lenkijos ekonomikai, sunkiai atlaikant karą Ukrainoje, ir svarstė, ar platesnis kontekstas negali būti bandymas sumažinti ES paramą Ukrainai silpninant Lenkijos galias.

Šaltinis: Remix News