Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau nagrinėja dėl neapykantos kurstymo teisiamos Nacionalinio susivienijimo narės, anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės bylą.
Pastarosios advokatas Tomas Januškevičius neabejoja, kad jo ginamoji laimės, tačiau sako, kad byla yra ypatinga, nes daug kas net jam, 20 metų dirbančiam su baudžiamosiomis bylomis, yra keista, nes daug kas pasitaikė pirmą kartą.
72 metų anglų kalbos mokytoja A. Laučienė kaltinimų sulaukė dėl savo 2023 metais parašyto straipsnio, kuriame kritikavo šalyje gyvenančius kitataučius, specialiai nenorinčius išmokti lietuvių kalbos, apie kitataučių nepagarbą lietuvių kalbai ir kultūrai. Ir už tai jai pateikti kaltinimai dėl neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę.
Trečiadienį teisme liudijo kaltinamosios tekstą vertinęs kalbos ekspertas Laimutis Laužikas. Jis nurodė, kad tekste įžvelgė kritiką kitataučiams dėl jų nenoro pritapti Lietuvoje.
Ekspertas teigė, kad, visų pirma, jam susidarė įspūdis, jog kaltinamosios veiksmai vertinami per politinę prizmę, mat prie A. Laučienės pavardės nurodoma tai, kad ji yra Nacionalinio susivienijimo narė, nors įprastai politinė priklausomybė nėra nurodoma.
Taigi, pasak L. Laužiko, kaltinamosios tekstą galima vertinti ir kaip politinės partijos, šiuo atveju – Nacionalinio susivienijimo – nuostatų išdėstymą.
„Kritikuojami nenoras mokytis, nenoras pritapti Lietuvoje, nenoras perimti tapatybės“, – pažymėjo L. Laužikas, akcentuodamas, kad čia nėra jokio paniekinimo, tyčiojimosi iš grupės asmenų ar kitos tautos.
Dar liudijo ir vienas iš straipsnį teisėsaugai apskundęs privatus detektyvas Olegas Rimanas.
Jis teisme tvirtino įsižeidęs, kad autorė užsipuolė kitataučius, nes pats yra iš mišrios šeimos.
Tačiau jo rimtai nevertino nei kaltinamosios advokatas, neuždavęs jam nė vieno klausimo, nei, atrodo, teisėja, nes ši pastebėjo, kad straipsnis buvo nukreiptas prieš kitataučius, specialiai nesimokančius lietuvių kalbos, o O. Rimanas puikiai, nors ir su akcentu, kalbėjo lietuviškai.
Ši byla – pirmoji mano karjeroje (o su baudžiamosiomis bylomis 15 metų dirbu kaip advokatas, prieš tai 5 metus – kaip prokuroras), kai kiekviename posėdyje keičiasi prokuroras. Neatmetu, kad šiandien bus ir dar vienas naujas prokuroras. Staigmena, kad iš viso buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir t. t.“, – prieš teismo posėdį „Vakaro žinioms“ sakė advokatas T. Januškevičius.
Perklaustas, kodėl neturėjo nė vieno klausimo O. Rimanui, kuris buvo vienas iš A. Laučienės skundėjų, teisininkas sakė, kad pastarojo liudijimui nesuteikė jokios reikšmės: „Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę apie kiekvieną parašytą straipsnį. Vadovaujantis tokia logika mes teisme turėtume apklausti visus beveik 3 mln. Lietuvos gyventojų ir išklausyti jų nuomonės.“
Advokatas neabejoja, kad teisingumas laimės – kitaip tariant, kad nebus nuteista jo ginamoji.
Pasak jo, priešingu atveju jis su A. Laučiene nebūtų kreipęsi į Vilniaus apygardos teismą, kad būtų pareikalauta, jog byla, kurią prokuratūra buvo atsiėmusi, būtų grąžinta į apylinkės teismą.
T. Januškevičiaus teigimu, jei būtų nors mažiausių abejonių dėl teisingumo įvykdymo, būtų pasitenkinta tuo, kad prokurorai bylą atsiėmė, tačiau tada jo ginamoji moraliai nebūtų išteisinta.
Kaip žinoma, 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog tai, kad Seimas iki šiol nėra priėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reguliuojančio įstatymo, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Taip pat Teismas čia konstatavo, jog neįsigaliojusi Civilinio kodekso nuostata tiek, kiek, pagal ją, partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas visuomenėje ir teisininkų bendruomenėje sukėlė daug diskusijų. Vieni paskubėjo jį ginti, o kiti kritikuoti. Šis nutarimas iš tiesų labai kontraversiškas, jam galima būtų padėkoti nebent už tai, kad dar geriau parodė, kokioje konstitucinėje krizėje mes esame. Todėl norint pateikti šio nutarimo komentarą, net neaišku, nuo ko čia reiktų pradėti. Pradžioje norėjosi rašyti šio nutarimo „recenzijos“ formatą, nes šis nutarimas labiau panašus į mokslinį straipsnį ar kursinį darbą.
Vis dėlto, net rašto darbas turi nenukrypti nuo jo pavadinime suformuluoto turinio, o čia – pusė viso teksto sudaro informacija, nesusijusi su teksto pavadinime įvardytų Civilinio kodekso nuostatų konstitucingumo vertinimu. Vis tik pasirinkau tradicinio komentaro formatą, nes šis nutarimas turi ne tik esminių turinio ir formos trūkumų, bet kelia ir Konstitucinio Teismo konstitucinių įgaliojimų ir jo nešališkumo, o taip pat – Konstitucijos aiškinimo ir kitų platesnių, su visa mūsų konstitucine santvarka susijusių, klausimų.
Taigi, šio komentaro turinį galima suskirstyti į trumpus atsakymus į dešimt santykinių klausimų. Pirmi penki klausimai bus susiję su Konstitucijos aiškinimu:
1) Ar Konstitucijos aiškinimą gali lemti užsienio šalių teismų sprendimų „tendencijos“?
2) Ar Konstitucijos aiškinime galima „apeiti“ nepatogias Konstitucijos nuostatas?
3) Ar konstitucinė šeimos samprata apima teisę į partnerystę?
4) Ar Konstitucija gali būti „stereotipas“?
5) Ar būtina „seksualizuoti“ Konstituciją?
Kiti trys klausimai bus apie Konstitucinio Teismo įgaliojimus:
6) Ar Konstitucinis Teismas gali tirti negaliojančių nuostatų konstitucingumą?
7) Kas yra legislatyvinė omisija: ar Konstitucinis Teismas gali spręsti, kokius įstatymus turi priimti Seimas?
8) Ar Konstitucinis Teismas turi laikytis Konstitucijos?
O užbaigsiu šį komentarą šiais dviem klausimais:
9) Ar ši konstitucinės justicijos byla gali būti laikoma priimta bešališko teismo?
10) Ar šis Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigoja?
Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas.
Naktį agresorius atnaujino intensyvius smūgius dronais Shahed. Šią naktį smūgiuota 145 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 80 dronų, o 42 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Taip pat, rusai smūgiavo balistine raketa Iskander M (arba š. korėjietišku analogu Kn23).
Fiksuoti sprogimai Odesos jūrų uosto teritorijoje. Taip pat, smūgiuota Dnipre ir Pavlohrade. Šie miestai yra sujungti geležinkeliu ir automobilių keliu, tad yra logistinės grandinės per Dniepro upę dalis. Be to, smūgiuota ir Kropivnytsky, kur yra įrengtas vienas iš Ukrainos aviacijos oro uostų. Juose Ukrainos oro pajėgų orlaiviai nebūna nuolat vienoje vietoje, o yra rotuojasi. Beje, rusai bando atakuoti ne tik pačius orlaivius. Pagauti nutūpusius Ukrainos Mig’us ar F16 sudėtinga ne tik dėl ukrainiečių taikomų OPSEC bei maskuotės priemonių, bet ir dėl neblogai veikiančios išankstinio perspėjimo apie raketų grėsmę sistemos (ką jau kalbėti apie perspėjimą apie lėtai skrendančius dronus Shahed). Dėl to rusai taip pat stengiasi atakuoti ir oro uostų infrastruktūrą.
Dieną rusai dronais ir KAB‘ais tęsė smūgius. Nemaža dalis smūgių buvo sutelkta Sumy srityje. Tikėtina, taip rusai bando paveikti Ukrainos vienetų operacijas Kursk kryptyje. Taip pat, dieną Ukrainoje paskelbtas balistinių raketų grėsmės pavojus.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Agresoriui pavyko pasigerinti padėtį kelio Sumy – Sudzha vakariniame flange. Jis ne tik įsitvirtina Loknya prieigose, bet ir priartėjo prie Bilovody. Tiotkino ir Popovka ruožuose mūšiai tęsiasi, esminių pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Be pakitimų, kontaktinėje linijoje sąlyginis štilis.
Lyman. Okupantai rengia atakas visoje kontaktinėje linijoje, Ukrainos gynėjams pavyko išlaikyti pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donetsko kryptis.
Konstyantynivka. Ukrainiečiams nepavyksta stabilizuoti padėties Toretsko vakariniame flange.
Labai įtempta padėtis Romanivka pietinėse prieigose. Ši gyvenvietė yra savotiški vartai į aukštumų liniją einančią šalia kelio Donetsk – Konstyantynivka. Esame minėję, kad užėmus šias aukštumas, ukrainiečių padėtis Toretsko šiauriniame krašte ir šiaurės vakariniame pakraštyje stipriai komplikuotųsi.
Deja, bet agresoriui pavyko kirsti kelią Pokrovsk – Konstyantynivka ties kelių sankirta esančią šiauriau nuo Vozdvyzhenka. Negana to, okupantai įsiveržė į Malynivka rytines prieigas. Taigi, rusams pavyko nustumti Ukrainos gynėjus palei kelią Vozdvyzhenka – Popiv Yar į šiaurę. Tokiu būdu, agresorius vysto prognozuotą VEV, kurio tikslas – prasibrauti tarp aukštumų, judėti keliu link Popiv Yar, užeiti ukrainiečių pozicijoms aukštumose iš flango bei užnugario (Malynivka ir Nova Poltavka ruože). Jei šie rusų tikslai būtų pasiekti, tai komplikuotų tiek Konstyantynivka, tiek Pokrovsk gynybą bei aprūpinimą.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Rusai toliau lenda kaip tarakonai. Agresoriui kažkiek pavyko išplėsti no mans land Novooleksandrivka – Nadezhdynka ruože, tačiau iš esmės situacijos tai nekeičia.
Konstyantinopil. Okupantai stiprina spaudimą Bahatyr, ukrainiečiams sunkiai sekasi sulaikyti jų atakas. Tęsiasi permainingi mūšiai. Pagal žanro klasiką turėtų sustiprėti rusų spaudimas kiek šiauriau, siekiant perimti virš Bahatyr – Odradne dominuojančias aukštumas (Zelenyi Kut – Oleksiivka).
Brolis pranciškonas ir kunigas Paulius Vaineikis OFM / BNS nuotr.
Žmonių grupės antradienį meldėsi prie Konstitucinio Teismo (KT) dėl jo priimamų sprendimų.
„Susirinkome vienuolio kunigo Pauliaus Vaineikio kvietimu (…) melstis, kad antikonstitucinis teismas taptų Konstituciniu Teismu, (…) kad Dievas jiems apšviestų protą, nes jie priima sprendimus spiritizmo seanso metu pasikvietę piktąsias dvasias, išeina kreivi sprendimai“, – „Youtube“ kanalui „OpTV“ sakė europarlamentaras Petras Gražulis.
Prie KT buvo ir P. Gražulio bendražygis, buvęs parlamentaras Naglis Puteikis, kitas buvęs Seimo narys Rimantas Jonas Dagys, buvęs kariuomenės vadas, neseniai įkurtos asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ vadovas Valdas Tutkus.
„2017 metais gegužės 13 dieną Mergelė Marija apsireiškė Portugalijoje trims piemenėliams. (…) Taip pat perspėjo, kad ateis tokie laikai, kada blogis per valstybines institucijas įstatymiškai bandys sugriauti Bažnyčią, tautas, visuomenes, griaudami šeimą, iškreipdami šeimos sampratą. Mes esame tos pranašystės išsipildymo apogėjuje“, – sakė P. Vaineikis.
Jis sakė, kad KT teisėjai pažeidė Konstituciją ją interpretuodami ir bandydami iškreipti šeimos sampratą.
„Mes esame čia tam, kad Dievas palaimintų mūsų KT teisėjus“, – kalbėjo vienuolis.
Po KT, ta pačia intencija maldos-laiminimo akcijos dalyviai apėjo ir aplink Seimą.
Akcijos dalyviai prie Seimo
KT uždegė žalią šviesą registruoti lyčiai neutralią partnerystę, kai paskelbė, jog Seimas pažeidė Konstituciją, 24 metus neįvykdęs Civiliniame kodekse įrašyto įsipareigojimo patvirtinti atskirą įstatymą su detalesniu partnerystės reguliavimu, kad įsigaliotų kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos.
Nors Civiliniame kodekse buvo numatyta tik vyro ir moters partnerystė, KT konstatavo, jog tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai, nes diskriminuoja poras dėl seksualinės orientacijos.
Įpareigojęs Seimą teisiškai sureguliuoti partnerystės klausimą, KT nurodė, kad kol jis nėra priimtas, nesusituokusios poros turi teisę registruoti bendrą gyvenimą kreipiantis į teismą.
Praėjusią kadenciją Seime pradėti svarstyti du įstatymų projektai, susiję su skirtingų ir vienos lyties porų santykių reguliavimu – Civilinės sąjungos įstatymas ir Civilinio kodekso pataisos, įvedančios „artimojo ryšio“ sąvoką.
Pagal pirmąjį projektą civilinę sąjungą sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.
Šiame projekte numatyta, kad „partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendro jų gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo“.
Tuo metu praėjusios Seimo kadencijos konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas numato įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šis projektas laikomas konservatyvesniu, nes jame artimą ryšį turintys žmonės nėra susiejami su santykiais poroje.
Vilniaus miesto apylinkės teisme trečiadienį toliau nagrinėjant dėl neapykantos kurstymo teisiamos Nacionalinio susivienijimo narės Alinos Laučienėsbylą, joje liudijo kaltinamosios tekstą vertinęs kalbos ekspertas Laimutis Laužikas. Jis nurodė, kad tekste įžvelgęs kritiką kitataučiams dėl esą jų nenoro pritapti Lietuvoje.
Teisme apklaustas L. Laužikas teigė, kad, visų pirma, jam susidarė įspūdis, jog kaltinamosios veiksmai vertinami per politinę prizmę, prie A. Laučienės pavardės nurodoma tai, kad ji yra Nacionalinio susivienijimo narė.
Taigi, pasak L. Laužiko, kaltinamosios tekstą galima vertinti ir kaip politinės partijos, šiuo atveju – Nacionalinio susivienijimo nuostatų išdėstymą. Teksto analizę atlikęs kalbos ekspertas tvirtino, kad A. Laučienės teiginiuose jis įžvelgė kritiką kitataučiams dėl jų esą nenoro pritapti Lietuvoje.
„Kritikuojami nenoras mokytis, nenoras pritapti Lietuvoje, nenoras perimti tapatybės nė kiek. (…) Čia integraciją norima skatinti“, – pažymėjo L. Laužikas.
Dėl neapykantos kurstymo teisiama Alina Laučienė
Kitas teismo posėdis byloje numatytas rugpjūčio 11 d. 72 metų A. Laučienė kaltinimų sulaukė dėl savo 2023 metais parašyto straipsnio „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk“. Šiame tekste ji rašė apie lietuvių kalbą, šalyje gyvenančius kitataučius, minėjo galimą jų nenorą išmokti lietuvių kalbos, tekste minimas „nelietuviškas kraujas“.
A. Laučienei pateikti kaltinimai dėl neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę. Ši baudžiamoji byla buvo grąžinta prokuratūrai, atsižvelgiant į generalinės prokurorės Nidos Grunskienės vasario 10 dienos pavedimu atlikto minėtos bylos ikiteisminio tyrimo medžiagos patikrinimo išvadas bei kilus pagrįstoms abejonėms, ar A. Laučienei surašytas kaltinamasis aktas atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.
Prokuratūra skelbė, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamente atlikto patikrinimo išvadose konstatuojama, kad atliekant kontroliuotą ikiteisminį tyrimą dėl A. Laučienės teiginių, buvo padaryta procesinių pažeidimų ir galimai netinkamai įvertintos jo metu nustatytos faktinės aplinkybės, dėl ko kyla nusikalstamos veikos atitikimo baudžiamajai atsakomybei pavojingumo klausimas.
Šiandien Europos Bendrasis Teismas, kuris yra ES Teisingumo Teismo, aukščiausiojo ES teismo, dalis, panaikino Europos Komisijos sprendimą neleisti laikraščiui „New York Times“ (NYT) susipažinti su von der Leyen ir „Pfizer“ generalinio direktoriaus Alberto Bourlos SMS žinutėmis. Šiuose susirašinėjimuose Komisijos pirmininkė viena pati derėjosi dėl iki 1,8 mlrd. vakcinos „Pfizer-BioNTech“ dozių pirkimo už protu nesuvokiamą 35 mlrd. eurų kainą – tai didžiausia kada nors Briuselio pasirašyta sutartis dėl vakcinos. Vienos analizės duomenimis, kaina už vieną dozę, dėl kurios ji susitarė, 15 kartų viršijo gamybos sąnaudas, o tai reiškia, kad ES už vakcinas permokėjo dešimtis milijardų eurų.
Kai Niujorko laikraštis NYT, kuris pirmasis šią istoriją paviešino 2021 m., paprašė pateikti pranešimus pagal ES skaidrumo taisykles, Komisija atsisakė tai padaryti, teigdama, kad neturi „trumpalaikių, efemeriškų“ dokumentų, tokių kaip SMS. Komisija taip pat atmetė panašius ES ombudsmeno ir Europos Audito Rūmų prašymus. 2023 m. sausio mėn. amerikiečių laikraštis padavė Komisiją į teismą, teigdamas, kad atsisakymas pažeidė ES teisę dėl galimybės visuomenei susipažinti su oficialiais dokumentais, neatsižvelgiant į jų formatą.
Šį rytą Teisingumo Teismas priėmė NYT palankų sprendimą ir nusprendė, kad Komisija „nepateikė įtikinamo paaiškinimo, pateisinančio prašomų dokumentų nepateikimą“. Teismas pabrėžė, kad Komisija negali tiesiog teigti, jog neturi pranešimų, nepateikdama patikimų įrodymų, paaiškinančių, kodėl jų negalima gauti.
Ji taip pat nusprendė, kad Komisijos argumentas, jog tekstinės žinutės, kuriomis buvo keičiamasi sudarant daugiamilijardinį sandorį, laikomos „neturinčiomis svarbios informacijos“, yra akivaizdžiai absurdiškas. Teismas taip pat pažymėjo, kad „New York Times“ pateikė „svarbių ir nuoseklių įrodymų“, patvirtinančių tekstinių žinučių egzistavimą, įskaitant paties Bourla pareiškimus apie jų vaidmenį derybose dėl vakcinos. Iš tiesų Komisija taip pat buvo kritikuojama dėl to, kad jai trūko aiškumo dėl to, ar žinutės buvo ištrintos. Pažymėtina, kad po kelerius metus trukusių dviprasmybių net dėl žinučių egzistavimo fakto Komisijos teisininkai jas pripažino tik praėjusį lapkritį.
Teismas nurodė Komisijai apmokėti NYT teisines išlaidas, taip pabrėždamas, kad vykdomosios valdžios institucijos nesugebėjo laikytis skaidrumo įsipareigojimų. Dabar Komisija turi nuspręsti, ar apskųsti sprendimą, ar jį įvykdyti ir pateikti žinutes, ar susidurti su tolesniais klausimais dėl tariamo jų „ištrynimo“.
Nepriklausomai nuo to, kokių veiksmų Komisija imsis ir kaip byla bus išnagrinėta teisme, šis sprendimas neabejotinai smogs von der Leyen pozicijai viešosios nuomonės teisme, kur „Pfizergate“ tapo akivaizdžios ES atskaitomybės ir skaidrumo stokos simboliu. Šis sprendimas yra ypač ryškus, nes jį priėmė Europos Teisingumo Teismas – institucija, kuri tradiciškai laikoma tvirtai palaikanti ES ir paprastai nenoriai priimanti sprendimus, galinčius pakenkti bloko viršvalstybinių institucijų autoritetui. Tačiau šiuo atveju Komisijos pažeidimai buvo pernelyg akivaizdūs, kad į juos būtų galima nekreipti dėmesio.
Be to, sprendimas priimtas didėjant net ES vadovų ir pareigūnų kritikai dėl von der Leyen valdžios centralizavimo ir autoritarinio elgesio. Pastaraisiais metais Komisija išplėtė savo vykdomosios veiklos sritį beveik visose srityse, įskaitant daugelį sričių, kurios anksčiau priklausė tik ES valstybėms narėms ir kuriose Komisija neturi oficialios kompetencijos – nuo fiskalinės politikos iki visuomenės sveikatos ir saugumo klausimų. Vadovaujant von der Leyen, šie įgaliojimai išsiplėtė precedento neturinčiu mastu, todėl vykdomoji valdžia tapo beveik „JAV prezidento stiliumi“, kaip 2022 m. rašė „Politico“. Dėl to Briuselyje ji pelnė „karalienės Uršulės“ pravardę.
Spaudimas von der Leyen didėja ne tik dėl šio sprendimo. Europos prokuratūra, kuriai pavesta tirti sunkius finansinius nusikaltimus, pažeidžiančius ES finansinius interesus, patvirtino, kad atlieka tyrimą dėl Komisijos veiksmų, susijusių su Kovid vakcinos pirkimu. Galbūt karalienės valdymui tiesioginė grėsmė ir nekyla, tačiau horizonte telkiasi kariuomenė.
Algimanto Žižiūno nuotr. / Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Gegužės 14-oji Lietuvoje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta nusižudė protestuodamas prieš tarybinę-socialistinę santvarką. Kauno muzikinio teatro sodelyje jis apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino. Okupacinė valdžia slapta palaidojo R. Kalantą, tuo metu vyko masinės eitynės. Neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Daugiau kaip 400 žmonių buvo suimta, o R. Kalanta išliko pilietinio pasipriešinimo simboliu.
Atsigręžti į pusšimčio metų senumo, tačiau tebeaktualius įvykius kviečia Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas Leonardas Augustis.
Didesnė laiko distancija neretai leidžia pažvelgti į įvykius giliau ir įvairiapusiškiau nei vakarykštėmis iš arti įvykius stebėjusiomis akimis, daugiausiai vertinančiomis emociniu pagrindu. Juolab, kai tų įvykių atgarsiai du dešimtmečius buvo bandomi slopinti ir transformuoti į sovietinei ideologijai bei šio režimo struktūroms reikalingą pasakojimą, o vėliau šią užslopintą atmintį reikėjo tarsi vėl iš naujo atgaivinti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Tam, kad geriau suprastume tai, kas įvyko 1972-ųjų gegužės mėnesį Kaune, būtina pažvelgti į platesnį kontekstą – kas tuo metu vyko pasaulyje, Europoje, socialistiniame bloke, galiausiai siekiant atsakyti į klausimą – kokios buvo šių įvykių ištakos sovietų okupuotoje Lietuvoje?
XX a. septintas dešimtmetis brėžė tam tikrą mentalinę, vertybinę, kultūrinę takoskyrą tarp senosios, Antrąjį pasaulinį karą patyrusios, išgyvenusios kartos ir naujosios, atnešusios naujas madas, idėjas, kitokį, laisvesnį gyvenimo stilių. To kulminacija galima laikyti įvairius jaunimo judėjimus Europoje ir pasaulyje, kurie iš pirmapradžio išorinio protesto galiausiai transformavosi ir įgavo pakankamai radikalų politinį atspalvį. Kaip pastebėjo istorikas Kastytis Antanaitis, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Turkijoje studentams netgi pavyko nuversti valdžią. JAV vyko įvairūs antimilitaristiniai protestai Vietnamo karo kontekste.
Tuo tarpu Prancūzijoje studentų protestai ryškiausiai atsispindėjo 1968-aisiais, vėliau šie įvykiai žemyninėje La Manšo sąsiaurio dalyje padarė įtaką ir studentams Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje (tiesa, šiose šalyse judėjimai buvo aktyvūs dar 1965–1967 m.). Ne be reikalo ir šiandien viešojoje erdvėje galime išgirsti terminą „1968-ųjų karta“ – paraleliai būtų galima užduoti klausimą: ar bent lokaliniu mastu galime kalbėti apie 1972-ųjų Lietuvos (ar Kauno) kartą? Žinoma, negalime eliminuoti ir tų beveik dvidešimties metų (1953–1972 m.), žymėjusių laikotarpį nuo aktyvaus partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Kalantinių įvykių – juk būtent šiuo laikotarpiu brendo nauja, sovietiniam režimui besipriešinanti karta ir pagrindinės disidentinio judėjimo formos bei kryptys. Bet kokiu atveju, šis klausimas taip pat vertas būti apsvarstytas laisvės kovų tęstinumo kontekste.
Minėti vykę neramumai Vakarų Europoje buvo daugiau socioekonominio ar sociokultūrinio pobūdžio – reikalauta garantuoti geresnes gyvenimo ir mokymosi sąlygas, pavyzdžiui, Prancūzijoje 1967 m. Nantero studentai reikalavo panaikinti apribojimus lankytis vaikinų ir merginų bendrabučiuose, o vėliau prie studentų prisidėjo ir darbininkai. 1969 m. per Italiją nusidriekė didelė streikų banga, protestuojanti prieš prastas Pietų Italijos darbininkų sąlygas.
Tuo tarpu SSRS ir socialistinio bloko satelitinėse šalyse pagrindiniai reikalavimai buvo politinio pobūdžio: asmens teisės ir laisvės, religijos ir sąžinės laisvės, platesnės politinės savivaldos siekiai. Bet kokiu atveju, 1968-ieji buvo neramūs abiejose Geležinės uždangos pusėse – ne tik Paryžiuje, bet ir Prahoje. Vėliau tuometinės Čekoslovakijos sostinėje vykę neramumai įgaus „Prahos pavasario“ pavadinimą. Simboliška, kad laisvės pavasario dvelksmas tarsi pasklido ir plačiau po SSRS okupuotas valstybes. Čia jungiančiąja asmenybe galime laikyti Jano Palacho asmenybę ir jo įgyvendintą akciją protestuojant prieš esamą santvarką – filosofijos studentas susidegino Prahos centre.
Vėliau panašią akciją Kijevo centre 1969 m. įgyvendino ir Nikolajus Bereslavskis, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją (simboliška – po 45 metų Maidane ir vėl nušvis laisvės laužai), tais pačiais metais Rygoje bandė susideginti Ilja Ripsas, reikalaudamas Čekoslovakijos nepriklausomybės ir platesnių teisių žydams (turint omenyje ir Sovietų Sąjungos nepalankią politiką Izraelio atžvilgiu, ypač XX a. 7-ojo ir 8-ojo deš. sandūroje suaktyvėjusiuose Izraelio ir Palestinos konfliktuose). Galiausiai tokio pobūdžio politinės akcijos pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, pirmasis lietuvis tai padarė ne Lietuvoje, o Maskvoje – plačiajai visuomenei mažiau žinomas faktas apie 1972 metais Lenino mauzoliejaus papėdėje įvykusį susisprogdinimą.
Tačiau prieš nusikeliant į 1972-ųjų metų sovietų okupuotą Kauną, reikėtų bent trumpai atsigręžti į dar ankstyvesnius šeštąjį bei septintąjį dešimtmečius ir apžvelgti, kokie įvairūs persidengiantys pasipriešinimo okupaciniam režimui sluoksniai, formos bei vykę procesai, pokyčiai visuomenėje atvedė iki vadinamojo „Kauno pavasario“. Kas gi buvo tie daigai, atvedę iki 1972 metų vėlyvą pavasarį sužydėjusių įvykių?
Nuslopinus kone dešimtmetį trūkusį partizaninį pasipriešinimą, antisovietinės veiklos estafetę perėmė jaunoji karta. Dar 1955–1958 metais KGB Lietuvoje išsiaiškino 303 žmones, kurie priklausė 61 demokratiško, patriotinio sąjūdžio jaunimo organizacijai, kurios būdavo greitai išsiaiškinamos ir neretai pasivadindavo idealistiniais ar net kartais kiek paaugliškai naiviai, romantizuotai skambančiais pavadinimais, kaip „partizanai“ ar „tamplierių riteriai“.
Pirmosios viešos protesto demonstracijos sietinos su neramumais per Vėlines: 1955 m. Kaune, 1956 m. Kaune ir Vilniuje ir 1957 m. Kaune. Viešų neramumų būta ir septintojo dešimtmečio pradžioje – pavyzdžiui, 1961 m. Kauno stadione, kuriame tuo metu buvo apie 10 tūkst. žmonių, kilo neramumai tarp žiūrovų ir milicininkų, buvo skanduojami antisovietiniai ir antirusiški šūkiai, apverstas ir sudegintas milicijos automobilis, buvo sužeisti 4 žiūrovai ir 3 milicininkai, 1 žmogus nušautas milicijos.
Buvo atrandama ir kitokių pasipriešinimo formų bei platformų. Viena iš jų – žygeiviai. 1969–1971 m. prie Vilniaus turistų klubo veikė įkurta žygeivių sekcija, o 7 dešimtmečio pabaigoje – 8-o pradžioje aktyviai veikė Kauno politechnikos instituto žygeivių klubas „Ąžuolas“, beje, kurios vienas vadovų Šarūnas Boruta (jo vardu vadinosi ir žygeivių grupė) buvo kilęs iš nepriklausomos Lietuvos inteligentų šeimos, jo tėvai buvo aktyvūs ateitininkai, o tėvas ištremtas į Sibirą, sovietinės okupacijos metais priklausė Eucharistijos bičiulių draugijai, kartu su savo mama nuo sovietinio saugumo struktūrų slėpdavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ brolio mažosios dukrytės lopšyje arba netgi bičių avilyje. Šie žygeivių sambūriai neretai išnaudodavo šią organizacinę platformą skleisdami ir primindami, ypač jaunajai kartai, apie Lietuvos istorinę praeitį, tradicijas, neakivaizdžiai įterpdami net ir antisovietinį, antirusišką dėmenį, pvz., žygiuose kovų su Rusija atminties vietų keliais.
Kita labai svarbi pasipriešinimo forma, kuri turėjo akivaizdžiai stiprų tęstinumą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo siejama su katalikų Bažnyčia ir įvairiais religiniais judėjimais kaip apie 1970 įkurti Eucharistijos bičiulių slapta katalikiško lietuvių jaunimo organizacija. Pastaroji iš dalies davė pagrindus Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikai ir 1978 m. įsikūrusiam Tikinčiųjų Teisėms ginti komitetui. Nepaisant Bažnyčios intensyvaus persekiojimo ir vykdytos ateizacijos politikos, sovietmečiu tai išliko mažiausiai nuo totalitarinės valstybės priklausoma institucija. 1964–1968 metais pradėta aktyviai priešintis Bažnyčios persekiojimui, išnaudojant teisinius būdus ir metodus, rašant masines peticijas, apeliuojant ir į Lietuvos, tarptautinę visuomenes.
Pastaruoju atveju labai svarbų, jungiantį netiesioginio bendravimo tarp disidentinio sąjūdžio lyderių ir paprastų gyventojų vaidmenį atliko „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“, „Vatikano radijo“ laidos bei kiti informacijos šaltiniai. Taip 1968–1972 metais šalyje formavosi religinė ir pilietinė opozicija sovietiniam režimui.
Taigi, žvelgiant į šias dvi skirtingas pasipriešinimo sovietiniam režimui formas kaip į tam tikras laisvės siekių užuomazgas, galime suvokti, kad svarbi buvo etnokultūrinių ir religinių judėjimų simbiozė. Ji tarsi Nemunas ir Neris susiliejo į upių Santaką – upės netrukus stichiškai užtvindė Kauno gatves ir išsiveržė laisvės šūksniais būtent Laisvės vardu pavadintoje alėjoje, taip netgi savotiškai „aplenkdamos laiką“ ir ištardamos žodžius „Laisvė Lietuvai“ anksčiau nei pogrindyje veikę disidentai – 1978 m. pirmoji nepriklausomos Lietuvos tikslą išdrįs iškelti Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga.
Galime kelti klausimus: o kas buvo tie žmonės, skandavę „Laisvę Lietuvai“? Kokia aplinka juos formavo? Ir kokia gi žodžių „Laisvė“ ir „Lietuva“ viename sakinyje kaina gūdžiame Leonido Brežnevo laikų sovietmetyje? Remiantis oficialiais šaltiniais, per R. Kalantos laidotuvių demonstracijas buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų – 47,7 proc. – jauni darbininkai, 29,6 proc. – besimokantis jaunimas, 9,2 proc. – tarnautojai, 4,9 proc. – niekur nedirbantis, nesimokantis jaunimas.
Šie skaičiai kardinaliai prieštaravo sovietų formuotam veltėdžių ir chuliganų rengtų neramumų vaizdiniui. Šiandien labai sunku išsiaiškinti daugelio tuose laisvės pavasario pojūčio neramumuose dalyvavusių žmonių tapatybes ir išgirsti jų asmenines istorijas, prisiminimus iš 1972 metų gegužės Laisvės alėjoje bei ant gretimų gatvių kiemų stogų vykusių kautynių su milicija ir jų talkininkais (juk reikia suprasti ir okupacinio režimo aparato turimus bei pasitelktus plačius resursus – viso su milicininkais, draugovininkais, saugumiečiais ir kitais režimui ištikimais asmenimis, kurie dalyvavo represiniuose veiksmuose ir ideologinio spaudimo kompanijose tomis dienomis suskaičiuojama apie 7 tūkstančiai slopintojų).
Kiek buvo nutylėta, užslopinta sovietinės dezinformacijos, represinių, saugumo struktūrų pastangomis, bet visgi net ir tokie nedideli momentai, kaip Vytauto Kaladės paskutinis žodis teisme 1972 m. spalio 2 d. leidžia bent nujausti nuotaikas, kuriomis tuomet gyveno nemaža dalis su represiniu režimu nesusitaikiusiųjų – daugelis šį laisvės siekį širdies gilumoje laikiusiųjų vėliau stovės Sąjūdžio mitinguose.
Bent dalį šių žmonių neabejotinai formavo ir įvairios per Geležinę uždangą prasiveržiančios žinios apie Vakarų kultūrą, madas, gyvenimo būdo ypatumus. Remiantis įvairiais atsiminimais, Lietuvoje intelektualaus jaunimo neformalaus judėjimo pradžia laikytini 1967–1968 m. Tuomet išpopuliarėjo roko muzika ir atsirado pirmosios jaunimo roko grupės.
Egidijos Ramanauskaitės straipsnis „Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“ mus dar labiau priartina prie įvykių atomazgos 1972 m. gegužę. Jame glaustai aprašoma tai, kokia muzika, gaunama informacija iš Vakarų, mados formavo neformalųjį to meto jaunimą Lietuvoje – džinsai, ilgos šukuosenos, bandymai į kalbą įterpti angliškus žodžius, Big byto, Beatles, Rolling Stones ar Animals grupių įtaka ir gaunamos informacijos iš lenkiškos televizijos bei žurnalų iš Lenkijos, Čekoslovakijos trupiniai – tam tikra informacijos, idėjų cirkuliacija iš kitų socialistinio bloko valstybių.
Paraleliai atskleidžiamos aktyvaus jaunimo, tame tarpe hipių gyvenimo, susitikimo vietos, savotiški tinklai, visų pirma, Kaune – Senamiestis, Rotušė, Nemuno prieplauka, Vytauto bažnyčia, dabartinė Jėzuitų gimnazija, Juozo Gruodžio gatvė, Vilniaus gatvė, Miesto siena ir galiausiai – Laisvės alėja su fontanu, Miesto sodu priešakyje, greta kurio, Muzikinio teatro sodelyje savo protesto akciją vėliau ir įgyvendino Romas Kalanta. Miesto sode kūrėsi tam tikros „suoliukų frakcijos“, pvz., viena jaunuolių grupių pasivadino „Company“ pavadinimu, propagavo hipių gyvenseną. Kauno hipiai netgi vykdavo į susitikimus su kitų sovietų okupuotų tautų hipiais į Latviją ar Estiją. Vis dėlto, nėra taip paprasta rasti tiesiogines sąsajas tarp Kalantinių ir hipių bei kitų subkultūrų judėjimų. Akivaizdu, kad R. Kalantos ilgi plaukai, tarp jo daiktų rasta gitara leidžia jį laikyti bent jau artimu hipių judėjimui ir mąstysenai, o juk ir sovietinei santvarkai bei saugumo struktūroms bet koks neformalus subkultūros judėjimas atrodė įtariai ir kėlė papildomą galvos skausmą.
Būta ir kitų kultūrinio gyvenimo įtakos formų. Pavyzdžiui – žurnalas „Nemunas“. žurnalui buvo būdingi fotografijos su aktais, gana moderni poezija ir net tam tikri socrealizmo kritikos požymiai (V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“). Alternatyvios estetinės normos kūrė tam tikrą simbolinę bendruomenę, kurioje jaunimas įgijo žodyną kalbėti apie konformizmą ir laisvę.
Viena iš pasipriešinimo formų taip pat buvo ir teatras. Pavyzdžiui, Edgaras Klivis straipsnyje „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“ aptarė, kaip Rygoje gimusio M. Tenisono trupės spektakliai performansus kėlė į Kauno pilį, senamiesčio gatves ir Ąžuolyną, taip paversdama miestą gyvu teatrinių aktų žemėlapiu, publika buvo mokoma „perskaityti“ nebylias socialinės kritikos metaforas, kurios vėliau taip pat stichiškai įsiveržė laisvės šūkiais.
Minėti hipiai, roko grupės, išnaudodami tam tikrus tinklaveikos privalumus, skaitė tuos pačius „Nemuno“ žurnalus, dalijosi plokštelėmis, vakarėliuose aptardavo represijas, klausėsi „Amerikos balso“, „Liuksemburgo radijo“ ar „Laisvės radijo“ laidų. Remiantis Vašingtono universiteto istorijos daktarės Amandos Jeanne Swain disertacija, XX a. 7 dešimtmetyje veikę keli neformalūs jaunimo rateliai mobilizavosi ir 1972-ųjų metų laidotuvių procesijoje. Tuo tarpu po Kalantinių iš pareigų atleisti „Nemuno“ redaktoriai ir uždaryta Tenisono trupė patvirtina, kad režimas kultūrinę erdvę laikė protesto katalizatoriumi.
Svarbus aspektas Kalantinių įvykių kontekste – laisvės žodžio kaina: kuo rizikavo šie drąsūs, savo pozicijos išreikšti nepabijoję žmonės? Kokių represijų prieš juos ėmėsi sovietinis režimas? Remiantis oficialiais duomenimis, iš sulaikytųjų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, aštuoni – baudžiamojon. Po beveik pusmečio nuo gegužės įvykių buvo paskelbti teismo nuosprendžiai: V. Kaladė, A. Kačinskas, J. Prapuolenaitis ir J. Macijauskas buvo nuteisti trejiems metams laisvės atėmimo, K. Grinkevičius ir V. Žmuida – dvejiems, R. Baužys – pusantrų, V. Urbonavičiūtė vieneriems metams pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio 20 proc. valstybės naudai. Tiesa, siekiant užglaistyti didesnius įvykių atgarsius, kaltinamieji toli gražu nebuvo baudžiami už antivalstybinę agitaciją ar kitus panašaus, politinio atspalvio sovietinėje teisėje numatytus pažeidimus, o už tokius nusikaltimus kaip chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidimai, valstybinio turto gadinimas.
Vis dėlto tam, kad tiksliau atsakyti į iškeltus klausimus, neužtektų vien apžvelgti parodomąjį aštuonių išrinktų „didžiausių kaltininkų“ teismo procesą – būtina matyti platesnį kontekstą. Šio paveikslo sudėtinės dalys buvo nuolatinė baimė būti išstumtam iš viešojo gyvenimo, aukštojo išsilavinimo, karjeros perspektyvų negavimas ar praradimas, o šiais faktoriais bandė manipuliuoti ir savo ideologijai, asmeninių privilegijų, statuso išlaikymui tinkamą pasakojimą siekianti konstruoti sovietinė valdžia (visų pirma, vietinė partinė nomenklatūra, nes šiai buvo itin svarbu Maskvai perteikti kiek įmanoma mažiau politinį įvykių pobūdį, taip sumenkinant ir diskredituojant juos kaip tiesiog chuliganišką, veltėdišką jaunimo elgesį, o platesnėje, geopolitinėje plotmėje įvykių neeskalavimas buvo svarbus R. Niksono vizito ir siekio „atšildyti“ JAV-SSRS santykius kontekste). Be to, visa tai toli gražu veikė ne vien pačius aktyviausius demonstracijų dalyvius, bet ir jų aplinkas, netgi ir esančius kituose miestuose. Pora iliustratyvių pavyzdžių – R. Kalantos mokyklos auklėtojas buvo priverstas parašyti „reikalingą“ savo mokinio charakteristiką, nes bijojo netekti darbo ir dėl savo mažų vaikų ateities, o po kelių dienų nuo neramumų, 1972 m. gegužės 21 d. ant Virbalio vidurinės mokyklos stogo pritvirtinę plakatą „Laisvę Lietuvai“ jaunuoliai buvo nuteisti trejiems metams.
Nepaisant šios okupacinio režimo sukurtos baimės atmosferos, „Kauno pavasario“ įvykių atgarsiai netruko pasklisti. Kaip sklido žinia apie Kalantines į kitus Lietuvos miestus ir, galiausiai – į kitą Geležinės uždangos pusę griežtame sovietinio režimo informacijos kontrolės fone?
Anot Nerijaus Gudaičio 1972 m. gegužės 20 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kybartuose, Virbalyje, tuometiniame Kapsuke (dab. Marijampolė), Kėdainiuose, Ukmergėje buvo išplatinti antisovietinio, neva nacionalistinio pobūdžio atsišaukimai: „Šalin sovietus – laisvę Lietuvai!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva“ ir kiti. Atsišaukimuose buvo kviečiama kovoti prieš lietuvių tautos rusifikaciją, asimiliaciją, raginama pasekti Kauno jaunimo pavyzdžiu ir išeiti į gatves, solidarizuotis su protestuojančiais. Vėliau pati KGB pripažins, kad akcesai Laikinojoje sostinėje tapo savotišku katalizatoriumi, paskatinusiu išreikšti savo politines nuostatas daugelį žmonių visoje Lietuvoje. Kita vertus, režimas pasitelkė ir platų propagandinės mašinos ginklų arsenalą – per „politinį auklėjimą“ darbo kolektyvuose, gamyklose, taip pat formuojant sovietiniam režimui palankius naratyvus per spaudą, televiziją ir kitas informacines priemones, buvo netgi atkreipiamas dėmesys ir į tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales, kaip Lietuvos trispalvės spalvomis apsirengusios į mokyklą atėjusios mokinės.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.3. Fotogr. P. Maletos
Kalantinių atgarsių Lietuvoje skambesį gana iliustratyviai atspindi skaičiai – 1972 metais atsišaukimų skaičius buvo 3 kartus didesnis nei iki tol (KGB surado apie 600 antisovietinių atsišaukimų). Simboliška ir tai, kad remiantis kai kuriais KGB išsiaiškintais vieno eilėraščio nuorašais birželio pabaigoje – liepos pradžioje, laisvės žodis šiuo pavidalu sklido dar nuo pat gegužės 19-tosios dienos, kai pirmą kartą pasklido lūpomis Kaune vykusiose demonstracijose, o vėliau buvo platinamas Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Rokiškyje, Pasvalyje ir kituose miestuose. Šių eilėraščių, atsišaukimų nuorašų buvo randama įvairiuose Lietuvos kampeliuose dar ne vienerius metus – 1973 m. Molėtų rajone, 1974 m. gegužės 14 d. susideginimui pažymėti Vilniuje ant telefonų būdelių, sienų buvo išklijuoti atsišaukimai „Lietuvos jaunime“, skelbiantys apie Lietuvos rusifikacijos pavojų bei būtinybę išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, panašaus pobūdžio atsišaukimų buvo galima rasti ir Panevėžyje 1975 m. Taigi, visa tai atspindėjo tam tikrą Kalantinių poveikio inerciją, besitęsusią dar ne vienerius metus.
Ši stichiškai Kauno centrines gatves užtvindžiusi laisvės siekio upė buvo tokia stipri, kad, nepaisant represinių gniaužtų ir siekio kontroliuoti informacinę erdvę, žinia apie tūkstantines demonstracijas, nors ir neretai ribota bei deformuota, neužilgo pasiekė ir Vakarus. Anot Ramojaus Kraujelio, pirmoji informacija apie įvykius Kaune Vakarus pasiekė maždaug gegužės 20 d. Vienas iš pagrindinių informacinių kanalų Vakaruose buvo Maskvos disidentai. Daugiausiai straipsnių buvo išspausdinta gegužės 22 d. – „The Washington Post“ šią dieną skelbė apie „sovietų malšinamas rimtas riaušes Lietuvoje“, o „Los Angeles Times“ publikavo straipsnį didžiule antrašte: „Rusai malšina riaušes, šimtai suimtųjų Lietuvoje“. Panašios skambios antraštės atsirado ir Kanados (Toronto dienraštyje „Globe and Mail“), Jungtinės Karalystės (Londono dienraštyje „The Times“), Italijos (Romos dienraštyje „Il Messapero“), Meksikos (dienraštyje „El Universal“) spaudos puslapiuose. Pirmosiomis savaitėmis po demonstracijų žinios apie įvykius Kaune buvo labai kuklios – pvz., Vakarų Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ su klaidomis užrašyti netgi Romo Kalantos vardas ir pavardė – „Roman Talanta“.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.1.
Apibendrinant, informacija apie Kalantines buvo publikuota įvairiuose didesniuose ar mažesniuose Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Švedijos spaudos leidiniuose, o taip pat pasiekė ir kitus kontinentus – be jau minėtų Šiaurės Amerikos valstybių žinia iš Laisvės alėjos atskriejo iki Pietų Amerikos bei Australijos pakrančių. Vien Italijoje Elta-Press 1972 m. liepos mėnesio pradžioje surinko apie 250 laikraščių iškarpų iš įvykių Lietuvoje 1972-aisiais. Simboliška, kad 2002 m., minint Kalantinių trisdešimtmetį, Italijos Parlamentinės ryšių su Baltijos šalimis grupės delegacijos vadovas Riccardo Migliori perdavė italų surinktos spaudos apie 1972-ųjų įvykius spaudos rinkinį Kauno apskrities archyvui.
Aptarus sklaidos anapus Geležinės uždangos formas, verta bent trumpai apžvelgti ir turinį. Pagrindinės žinutės ir vaizdiniai, kurie atsispindėjo įvairių pasaulio kampelių spaudoje buvo šie: aktyvus įvairių socialinių grupių (ne vien inteligentiškas, studijuojantis, bet ir darbininkų) jaunimo įsitraukimas į demonstracijas, Lietuvos religingumo akcentai ir stipri religinė motyvacija (tai ypač pabrėžta italų spaudoje), tautinio konteksto ir antirusiškos, antikomunistinės retorikos pabrėžimas. Rašant apie įvykius Lietuvoje buvo taip pat matomos tam tikros nacionalinės problemos SSRS, užsimenama apie nacionalistinių tendencijų atgimimo užuomazgas Sovietų Sąjungoje – pvz., „New York Times Magazine“ rugsėjo 9 d. straipsnyje samprotavo, kad „kas vyksta Lietuvoje […] labai atidžiai seka Ukrainos ir Centrinės Azijos respublikos, turinčios žymiai daugiau gyventojų“. Kita vertus, ypač amerikiečių spaudoje būdavo neretai pabrėžiamas ir minėtas geopolitinių pokyčių XX a. 8 deš. pradžioje faktorius – įtampos mažinimo (detente) politikos JAV ir SSRS siekis, R. Niksono vizitas į Maskvą 1972 m. gegužės 22 d.
Kalantinių atgarsiai pasiekė ir lietuvių išeiviją. Išeivių gautos informacijos vertinimas yra pakankamai problemiškas. Viena vertus, išeivijos atstovams, esant kitoje Geležinės uždangos pusėje, demokratinio pasaulio sąlygomis, atsivėrė kitos, gerokai laisvesnės galimybės rašyti, diskutuoti apie įvykius nei represinėje SSRS, tad nenuostabu, kad vos gavus pirmąsias žinias apie gegužės įvykius, pradėta entuziastingai reikšti palaikymą demonstracijų dalyviams.
Kita vertus, vėlgi buvo susidurta su informacijos trūkumo, sklaidos, ryšio su sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenančiaisiais problema (tai iliustravo tarp išeivių iš pradžių naudota iškraipytai išgirsta Talanto pavardė). Juolab nereikėtų pamiršti ir nacionalistinei, antisovietinei ir antikomunistinei lietuvių išeivijos pozicijai oponuojančios retorikos sovietams palankios vadinamosios “progresyviosios” žiniasklaidos, kaip “Laisvė”, “Vilnis” ar “Liaudies balsas” – jos leidžiamu turiniu Kalantinių tematika buvo patenkintas netgi pats Antanas Sniečkus, kuris džiaugėsi, kad “propagandinis burbulas sprogo”, padėkojo “pažangiai” JAV ir Kanados spaudai, “pažangiems” užsienio lietuviams. Nepaisant šių problemų, Kalantinių atgarsiai padėjo bent iš dalies dėl bendro, kilnesnio laisvės tikslo suvienyti ne vieną dešimtmetį išeivijoje gana susiskaldžiusias skirtingas judėjimų grupes – į gatves išėjo Čikagos, Niujorko, Klivlendo, Los Andželo lietuviai, panašios demonstracijos buvo rengiamos Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje.
Kalantinės mums primena žodžio „Laisvė“ galią. Šio žodžio atmintį sovietų represinės struktūros siekė įvairiausiomis priemonėmis ištrinti, užslopinti, formuoti ideologijai palankius naratyvus, deformuojant realią situaciją, visuomenės nuotaikas, propagandinėmis žinutėmis uzurpuojant viešąją informacinę erdvę. Toji okupacinė patirtis primena Hannah‘os Arendt aprašytą totalitarizmo „tikrovės perdirbimo“ praktiką, kai valstybinė propaganda perrašo praeitį tam, kad kontroliuotų dabartį, kas itin aktualu ir šiandien, kai informaciniai karai persikėlė ir į virtualią, skaitmeninę erdvę.
Šiemet, minėdami 35-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metines, galime kiek primiršti būseną, ką reiškia daugiau nei 30 metų būti okupuotam ir supančiotam nelaisvės, represijų, visų pirma, mentalinėmis grandinėmis. Būtent tokioje padėtyje Lietuva buvo tą 1972-ųjų gegužę ir Laisvės alėjoje skambėję šūkiai „Laisvę Lietuvai“ išliko atmintyje, nepaisant okupacinio režimo struktūrų bandymų ją užgniaužti.
Bendrai XX a. Lietuva įvairiomis sąlygomis turėjo ne vieną „laisvės kartą“ – įtvirtinusią valstybę Nepriklausomybės kovose ginklu ir diplomatiniuose kabinetuose 1917–1923 metais, kūrusią ir ženkliai pakeitusią šalį per Vasario 16-osios Lietuvos dvidešimtmetį, už laisvės idėją beveik dešimtmetį organizuotai kovojusius Lietuvos miškuose, prigesus partizanų laužams stichiškai iškilusius Kalantinių laisvės liepsnose, disidentinę kovos formą pasirinkusius Katalikų bažnyčios ar Lietuvos laisvės lygos frontuose, galiausiai – tuos, kurie uždainavo jau gerokai masiškesniuose Sąjūdžio mitinguose bei stojo prieš tankus kruvinąjį 1991-ųjų sausį. Ši nenutrūkstama žmonių grandinė simbolizavo laisvės kovų tęstinumo idėją. Galime teigti, kad XX a. paskutinis ir XXI a. pirmieji du dešimtmečiai Lietuvai suteikė brangų laiko atokvėpį susivokti ir iš naujo įvertinti laisvės ir kovų už šią vertybę svarbą.
Seime vyko antras balsavimas gražiai skambančia tema – dėl reprodukcinės sveikatos. Socialdemokratų gerovės valstybėje taip įvardintas nemokamas abortas visoms moterims. Tiek kartų, kiek reikės. Pinigų tam bus.
Asta Katutė
Mano žiniomis, valstybė finansuoja tik 2 dirbtinio apvaisinimo ciklus, nes dideli kaštai. Nevyriausybinės organizacijos padedančios moterims krizinio nėštumo metu išsaugoti kūdikį – sunkiai sulaukia finansavimo. O štai nemokamiems abortams valstybė pinigų turės, tam leisdama visų mokesčių mokėtojų pinigus, net ir tų, kurie nepalaiko šio moralinio veiksmo. Neblogi klausimai sprendžiami demografinės žiemos akivaizdoje Seime.
Socdemų projektas dėl reprodukcinės sveikatos siūlo, kad kontraceptinės priemonės ir abortai būtų nemokami ir lengviau prieinami bei numato ir atitinkamas seksualinio švietimo temas ugdymo įstaigose. Taip pat projekto rengėjai siekia panaikinti aborto „stigmą“. O gal priešingai, tokios ir dar platesnės apimties „stigmos“, apimančios dorovinius, susilaikymo, susivaldymo (ypač pernelyg jauname amžiuje) klausimus, veikia kaip tam tikri visuomeniniai saugikliai, padedantys visuomenei išlikti moralia.
Mano nuomone dabartinis abortų reglamentavimas yra pakankamas, nėra poreikio jo plėsti. Ką būtina plėsti, tai pagalbos besilaukiančioms moterims apimtis. Kol kas tai pagrinde NVO sritis, tačiau valstybė taip pat privalo pasijungti.
Todėl toks ir šio įrašo vizualas – nori aborto – bus, reikia pagalbos per krizinį nėštumą? Pagalba gali ir nepasiekti, nes Seimo nariai lėšas verčiau nukreips abortams. Kadangi „vejamės“ Vakarų šalis, kuriose vyrauja medikamentinis abortas, reprodukcinės sveikatos įstatymas neabejotinai susijęs su tam tikrų medikamentinių preparatų, kurie taptų nemokami, lobizmu. Apie tai plačiau čia.
LR Seime vyko Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto pateikimas, už kurį 56 Seimo nariai balsavo už, 44 – prieš, 10 – susilaikė, o 29 – nedalyvavo. Pritrūko vos 2 balsų mirties kultūrą nešančiam įstatymui atmesti.
Ar tikrai visuomenė sutinka, kad visų mokesčių mokėtojų lėšomis būtų atliekami visi abortai, nepriklausomai nuo to, ar abortas atliekamas dėl objektyvių medicininių indikacijų (kai būtina apsaugoti moters sveikatą, gyvybę), ar kai abortą nusprendžiama atlikti tik „šeimos planavimo“ tikslais, nesusijusiais su sveikatos apsauga?
Ar tikrai visuomenė sutinka, kad būtų kompensuojamos t. y. nemokamai prieinamos kontracepcijos priemonės (už jas sumokėta būtų iš mokesčių mokėtojų lėšų)? Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies formuluotė rodo, jog kontracepcija „vartotojui“ turi būti nemokama visais atvejais: „Valstybė užtikrina, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai.
Būtina atkreipti dėmesį į keletą labai svarbių dalykų
Projektas aiškiai nėra skirtas pagerinti nei moters sveikatai, nei teisėms. Tai lobistinis reprodukcinės industrijos plėtros projektas. Šiuo metu Lietuvoje visą ką apima projektas jau įteisinta, tiek abortai, tiek privalomas lytinis švietimas, kuris yra integruotas į Gyvenimo įgūdžių programą. Siekis kompensuoti kontracepciją ir abortus iš PSDF lėšų akivaizdžiai patvirtina, jog tai komercinės naudos siekiantis projektas.
Kaip atsilieptų moterų sveikatai ir Lietuvos sveikatos sistemai, jei medikamentinis abortas būtų kompensuojamas?
Europos šalių abortų analizė patvirtino, jog nuo 2007 m. iki 2017 m. medikamentinių abortų skaičius visose šalyse nuolat didėjo. 2015, 2016 ir 2017 m. medikamentinis abortas buvo dažniausiai taikomas metodas daugumoje šalių, vidutiniškai sudaręs 63 proc. visų abortų (šaltinis: Christian Fiala, Aubert Agostini, Teresa Bombas, Roberto Lertxundi, Marek Lubusky, Mirella Parachini & Kristina Gemzell-Danielsson (2022) Abortion: legislation and statistics in Europe, The European Journal of Contraception & Reproductive Health Care, 27:4, 345-352). Lietuvoje kol kas medikamentinis abortas sudaro apie 13 proc. (2024 m. parduota tik 681 vnt. mifepristono pakuočių, remiantis VVKT duomenimis). Taigi, lyginant su Europos vidurkiu, yra labai mažas procentas, todėl siekiant padidinti pardavimus, projekto autoriai siūlo kompensuoti medikamentinį abortą sukeliančius preparatus iš PSDF lėšų.
Naujausio tyrimo duomenimis, abortą sukeliančio preparato mifepristono vartojimo atveju sunkių ar gyvybei pavojingų komplikacijų dažnis yra 22 kartus didesnis nei teigia JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) ir vaisto gamintojas „Danco Laboratories“. Tyrimo autoriai išanalizavo iš viso 865 727 mifepristonu sukeltų abortų atvejus nuo 2017 iki 2023 m. (palyginimui: FDA remiasi 10 klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo iš viso 30 966 dalyviai, ir nustatė jog nepageidaujamų reiškinių dažnis – mažiau nei 0,5 proc.). Remdamiesi gautais rezultatais, tyrėjai teigia, jog 10,93 proc. moterų patiria sepsį, infekciją, kraujavimą ar kitą rimtą nepageidaujamą reiškinį per 45 dienas po abortuojančių preparatų vartojimo. Realus sunkus nepageidaujamų reiškinių dažnis po mifepristonu sukeltų abortų yra mažiausiai 22 kartus didesnis nei yra pateiktas („mažiau nei 0,5 proc.“) preparato charakteristikų santraukoje ar preparato anotacijoje (šaltinis: Jamie Bryan Hall, Ryan T. Anderson.The Abortion Pill Harms Women: Insurance Data Reveals One in Ten Patients Experiences a Serious Adverse Event. Ethics and public policy center, 2025, April 28. Prieiga internete).
Taigi, padidėjus medikamentinių abortų procentui Lietuvoje iki Europos vidurkio, t. y. 63 proc., kartu didės ir pašalinį poveikį patiriančių moterų skaičius, kurių gydymo kaštai skaudžiai guls ant sveikatos apsaugos ir mokesčių mokėtojų pečių.
Kalbant apie moterų teisę į mokslu grįstą informaciją, nustatėme, jog informacija, susijusi su moters sveikata, ypač vaisingumo pažinimu ir gyvybės pradžia, yra ribojama. Kaip rodo mūsų atlikti tyrimai (apklausėme abiturientes iš 5 Kauno bendrojo ugdymo mokyklų (viso 180 respondenčių). Rezultatai stulbinantys – iš apklaustų merginų tik 8-nių merginų vaisingumo pažinimo žinios buvo įvertintos gerai, visų kitų patenkinamai ir blogai. Kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo žinojo tik 48 proc. tyrime dalyvavusių merginų. (B. Obelenienė, V. Čekanauskienė. Vaisingumo pažinimo svarba moters sveikatai: bendrojo ugdymo mokyklų abiturienčių žinių vertinimas. Soter, 2024, 92, 61-77).
Reprodukcinės industrijos lobistai Lietuvoje – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija yra Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (IPPF, kuriai JAV prezidentas nutraukė valstybės dotacijas) šaka Lietuvoje. Ponia B. Vėsaitė buvo Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos pirmininkė, ir dabar glaudžiai bendradarbiaujanti su šia organizacija (šiuo metu E. Kuliešytė, ŠPSSA direktorė yra B. Vėsaitės patarėja).
2016 m. žurnale „JAMA Psychiatry“ buvo paskelbtas vieno milijono Danijos moterų tyrimo rezultatai. Jie parodė, kad šešis mėnesius vartojusioms hormoninius kontraceptikus moterims depresija buvo nustatyta 50 proc. dažniau nei jų nevartojusioms.
Taip pat pirmajai moterų grupei 40 proc. dažniau buvo skiriami antidepresantai. Toks šalutinis kontraceptikų poveikis ypač paliečia 15–19 metų merginas.
(…)
Vis dėlto paminėti depresijos skaičiai, neigiamas poveikis kūno sveikatai, nuolat padidėjęs streso lygis, sumažėjęs aistringumas, nublankęs proto aštrumas ir prigesusios emocijos yra rimti dalykai. Žmogaus kūne yra 30 trilijonų ląstelių, ir kiekvienos iš jų veiklai daro įtaką organizmo hormonų aplinka. Beje, liberalių pažiūrų neuromokslininkė S. E. Hill hormoninę kontracepciją lygina su branduoline bomba, numesta siekiant užgesinti vieną žvakę – tai yra vaisingumą. Jis bus užgesintas (nors ne visu 100 procentų), tačiau ar racionali tokia šio sustabdymo kaina?
Tad jei mergaitėms ruošiamasi nemokamai dalyti kontraceptines piliules, tada į vieną dėžutę reikia įdėti ir antidepresantų pakelį. Jie bent šiek tiek išlygins emocijas, o gal jas darys net patrauklesnes. O gal būtų galima įsivaizduoti tokį fantastišką pasaulį, kuriame vyrai moters vaisingomis dienomis gali įrodyti savo vyriškumą?
