Tinklalaidėje „NeRedaguota“ – kariavęs Ukrainoje karo instruktorius Andrej Šildiajev:
Važiuodamas į karą buvau įsitikinęs, kad važiuoju padėti ukrainiečiams. Net dar 2022-aisiais, jau fronte, buvo vidinis įsitikinimas, kad aš jiems padedu. 2023-ais metais netoli Bachmuto su kitais darbuotojais iš Lietuvos mokydamas 46-osis brigados naujokus supratau, kad ne aš jiems padedu, ne mano vyrai jiems padeda, kad šitie ukrainiečiai padeda mums išgyventi, padeda mums laimėti laiko.
Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės
Verta prisiminti, siekiant suprasti, su kokiomis apraiškomis JAV universitetuose kovoja Donaldo Trumpo administracija:
„Dažniausiai JAV pasidalijimas į stovyklas pasireiškia politikoje ir kultūroje. Gyvenimą vertiname kaip kairę ir dešinę, gėrį ir blogį, mus ir juos. Dėl tokio mąstymo žmonės atriboja savo šeimos narius už tai, kad jie balsuoja už netinkamą politinį kandidatą, ir sukuria aido kambarius, kurie yra tokie gilūs ir nepralaidūs, kad net neįsivaizduojame, kas vyksta už mūsų pačių burbulų ribų. Įtariu, kad būtent dėl to tiek daug liberalių amerikiečių buvo visiškai šokiruoti 2016 m. rinkimų rezultatais: Jei niekas iš jūsų pažįstamų nebalsavo už Trumpą, natūralu manyti, kad jis niekaip negalėjo laimėti rinkimų.
Kartu su keliais savo kolegomis Haidtas bando kažką daryti, kad kovotų su tribalizmu koledžų miesteliuose, kurių daugelis kenčia nuo ideologinio vienalytiškumo. Tai palyginti naujas reiškinys: Haidtas ir Lukianoffas savo knygoje rašo, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje universitetuose kairiųjų ir dešiniųjų dėstytojų santykis buvo maždaug du prie vieno. Šis santykis buvo tvarus, tačiau jau 2011 m. liberalių profesorių buvo penkis kartus daugiau nei konservatorių. Šiandien šis santykis gali būti dar didesnis, ir net jei niekinate konservatorius, tai yra didelė problema, nes kai institucijose trūksta nuomonių įvairovės – kai jos samdo tik žmones, atitinkančius vieną politinį įsitikinimą, nutildo kitokias nuomones arba izoliuoja save nuo kitų nuomonių – jos tampa pažeidžiamos dėl šališko patvirtinimo ir grupinio mąstymo. Tai kenkia ne tik institucijoms, bet ir studentams.
„Jei esate universitete, kuriame susiduriate su įvairiomis idėjomis, tampate protingesni“, – sako Haidtas. „Jūs galite išspręsti daugiau problemų. Jūs tampate kritiškiau mąstantys. Kuo daugiau bendraujate su žmonėmis, kurie galvoja taip pat kaip jūs, ypač jei jie diegia „teisingą tikėjimą“, tuo mažesnis tampa jūsų intelekto koeficientas.“
Kitaip tariant, bendravimas tik su idėjomis, kurioms jau pritariate, iš tikrųjų gali padaryti jus kvailesnius. Tai taip pat gali pakenkti jūsų tikslui. Kaip pavyzdį Haidtas pateikia studentų bandymus pašalinti jiems neįtinkančius kalbėtojus ir dėstytojus iš universitetų miestelių per pastaruosius kelerius metus. Tokių mokyklų kaip Evergreen State protestų vaizdo įrašais buvo plačiai dalijamasi konservatorių tinkluose, ir nors studentai galėjo laikyti save kovotojais už socialinį teisingumą, tie, kurie dar nepalaikė jų idealų, dažniau matė isteriškus studentus, kurie rėkė ant apstulbusių suaugusiųjų. Atsakomoji reakcija buvo neišvengiama. „Studentų miestelio išsišokimai, manau, daug prisidėjo prie Donaldo Trumpo išrinkimo“, – sako Haidtas. „Dauguma kairiųjų tų vaizdo įrašų nematė, bet dauguma dešiniųjų juos matė. Taigi, net jei manote, kad nuolat kovoti yra dorybinga, ilgainiui kenkiate savo pusei.“
Vilnius 2025 m. gegužės 15 d.
Jaučiamės esą priversti kreiptis į gerbiamąjį Premjerą dėl susidariusios keistos ir visiškai nepriimtinos padėties, į kurią yra patekęs vienas svarbiausiųjų sostinės objektų ir tuo pačiu statinių – Vilniaus Koncertų ir sporto rūmų pastatas.
Kaip žinia, dešiniajame Neries krante, priešais Gedimino pilį ir kalną esantys Rūmai jau apie 20 metų stovi nenaudojami, yrantys, nusikalstamai apleisti. 1971 m. pastatyti, būdingos tam metui brutalistinės architektūros, su unikalia ant lynų kabančia stogo konstrukcija, iki penkių tūkstančių žiūrovų talpinančia arena, įspūdingomis į Pilį ir Senamiestį atgręžtomis įstiklintomis vestibiulių erdvėmis ir talpiomis kavinėmis-barais, Rūmai per tris dešimtmečius intensyviai tarnavo ne vien tik vilniečiams.
Juose vyko daug įvairių, įskaitant tarptautines, sporto varžybų, koncertų, spektaklių su žymiausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais, stambių visuomeninių renginių: konferencijų, suvažiavimų, ritualinių apeigų. Juk čia vyko Lietuvos valstybingumui svarbus Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas ir atsisveikinimas su Sausio 13-osios nakties aukomis.
Atsižvelgus į tai, 2006 m. liepą Rūmai buvo įtraukti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą kaip lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei išskirtinę istorinę reikšmę turintis objektas. Jie pripažinti ir kaip unikalūs architektūros bei inžinerijos požiūriu. Vienu metu, pradedant 2008 m., buvo projektuojama Rūmus pritaikyti kongresų centrui, bet šie darbai užgeso.
Pagrindine priežastimi tapo XVI–XVIII amžiais šioje vietovėje veikusių Vilniaus žydų kapinių vieta. Nors XIX a. pradžioje kapinių žemė rusų caro valdžios iš bendruomenės buvo išpirkta, o žymi dalis palaikų perkelti į naujas, o čia įrengta karinė tvirtovė, buvusių kapinių faktas tapo mirtinu stabdžiu bet kokiems Rūmų ir aplinkos tvarkymo darbams, nors pradžioje, projektuojant buvo sulaukta ir tarptautinio lygmens žydų atstovų pritarimo.
Rūmai – šalia žymiausių pasaulio XX a. architektų pavardžių bei jų kūrinių.
Pastaruoju metu, 2023 m. Londone ir Niujorke veikianti Phaidon leidykla savam leidinyje apie pasaulio architektus–brutalistus įtraukė ir lietuvius bei jų suprojektuotus Rūmus, nurodydami ir Rūmų sporto bei kultūros paskirtį – šalia žymiausių pasaulio XX a. architektų pavardžių bei jų kūrinių. Dėl susidariusios nepriimtinos padėties ir atsižvelgdami į naujas minėtąsias aplinkybes, į Vilniaus miesto merą kreipėsi grupė Lietuvos architektų Nacionalinės premijos laureatų, ragindami Rūmus iš Turto banko atsiimti, suremontuoti ir vėl juos pritaikyti panašiai autentiškai veiklai.
2024 m. gegužį panašiu raštu, tačiau jau į Respublikos prezidentą, Seimo pirmininkę bei Premjerę, kreipėsi ir Lietuvos architektų sąjunga, siūlydama, beje, Rūmų I aukšto vestibiuliuose meno kūriniais pagerbti senosios Vilniaus žydų bendruomenės atminimą. Nei viena iš institucijų architektams bei Sąjungai nieko neatsakė, tačiau Premjerė potvarkiu buvo sudariusi savą Darbo grupę „senųjų žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti“.
Skaitlinga internacionalinė darbo grupė, kurios vos pusė buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, po metų pateikė savą sampratą, ir 2024 m. liepą Vyriausybė pasitarime pritarė jos siūlymui „Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir jų teritorijoje įkurti memorialą žydams“ – buvusioms kapinėms, jose palaidotų, žmonių istorijai, žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu. Šiek tiek dėmesio pasiūlyta skirti ir Rūmų pastato istorijai, Sąjūdžiui ir jo steigiamajam suvažiavimui, „1991-jų Sausio 13 įvykiams“. Pastatas ir kapinės tvarkytini „atgaivinant ir plėtojant senųjų kapinių ir žydų bendruomenės atmintį“.
Tokiu būdu vyriausybė, užuot reikalą sprendusi iš esmės, atsisakė suverenių valstybės teisų į savojo visuomeninio turto likimą, tuo pačiu ir naujausios Lietuvos istorijos, atsikovojant valstybės Nepriklausomybę, vieną svarbiausiųjų paminklų bei simbolių. Nesusimąstyta, kokiais sprendiniais ir lėšomis milžiniškame žiūroviniame architektūros paminkle galėtų būti įrengtas nebesančių kapinių memorialas, kas tokiame galėtų vykti ir kaip tai pasiteisintų.
Todėl prašome premjerą nedelsiant nutraukti ydingos 2024-07-17 Vyriausybės priimto nutarimo galiojimą, kuriuo siūloma Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įkurti memorialą skirtą Šnipiškių žydų kapinėms ir imtis tikro ir galutinio Rūmų atgaivinimo, tvarkybos ir įveiklinimo klausimo sprendimo, pasitelkus kompetentingus kultūros paveldo ir architektūros, o taip pat kultūros, visuomeninių bei sporto renginių specialistus. Kaip buvo pažymėta Lietuvos architektų sąjungos rašte – tai mūsų sostinės ir tautos, visų piliečių inventorius ir turtas – materialus bei kultūrinis.
Esame pasirengę susitikti ir pasikalbėti šiuo mums ir jums svarbiu klausimu bet kuriuo laiku.
Pagarbiai
Augis Gučas, architektas, urbanistikos ekspertas, paminklotvarkininkas, muzikologas.
Audrius Ambrasas, architektas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Gintaras Čaikauskas, architektas, profesorius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, Kęstutis Pempė, architektas, docentas, Vyriausybės ir Nacionalinės premijų laureatas, Henrikas Žukauskas, architektas, docentas, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas, Antanas Buračas, VU TVM profesorius. Sąjūdžio steigėjas, LEU senato narys, Algimantas Kasparavičius, istorikas, rašytojas, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilius Kavaliauskas, žurnalistas, Istorikas, publicistas, Vyčio paramos fondo iniciatorius, Juozas Imbrasas, buvęs Vilniaus miesto meras, buvęs Seimo narys, buvęs Europarlamentaras, Donatas Katkus, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas, Sandra Straukaitė, kostiumų dizainerė Vincas Brezgys, architektas, urbanistas
Juozas Domarkas, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Glemža, profesorius, paminklotvarkininkas, architektas, humanitarinių mokslų daktaras Irena Kliobavičiūtė, architektė, AR valdybos narė, urbanistė Giedrė Kaukaitė, profesorė, operos dainininkė, pedagogė Vytautas Kvieska, dėstytojas, ekonomistas Teisutis Makačinas, profesorius, kompozitorius Narimantas Samalavičius, profesorius, chirurgas Petras Repšys, profesorius, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Rubavičius, filosofas, kultūrologas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Gintas Tiškus, architektas, menotyros daktaras Vytautas Vaitiekūnas, visuomenininkas, inžinierius Jonas Anuškevičius, profesorius, architektas Danutė Kalinauskaitė, rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė
Gražina Drėmaitė, restauratorė, paminklosaugininkė Jūratė Markevičienė, architektūrologė, ICOMOS narė, tarptautinės kultūros paveldo ekspertė Albertas Sinevičius, pirmosios LR Vyriausybės ministras, ekonomistas, politikas Vytautas Kvietkauskas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, žurnalistas Danutė Jokubėnienė, žurnalistė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Algis Dobravolskas, pirmosios LR Vyriausybės ministras, ekonomistas Darius Kuolys, pirmosios LR Vyriausybės ministras, politikas, kultūrologas Liutauras Stoškus, visuomenininkas, aplinkosaugininkas Saulius Lapienis, visuomenininkas, pirmosios Vilniaus miesto tarybos deputatas Saulius Pilinkus, menotyrininkas, TV laidų vedėjas Arvydas Juozaitis, filosofas, Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Audronė Kosciuškienė, žurnalistė, V.Kudirkos ir V. Gedgaudo premijų laureatė Gintaras Rinkevičius, profesorius, LVSO įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Rūta Prusevičienė, muzikologė, vadybininkė Juozas Statkevičius, rūbų dizaineris, teatro rūmų dailininkas
Pasirašiusių grupės vardu:
Augis Gučas, tel. +37061540036, augis.guc@gmail.com
Henrikas Žukauskas, tel. +37065057057, henzuk@gmail.com
Naujojo popiežiaus išrinkimas visuomet yra ne tik religinis įvykis, bet ir gilus kultūrinis signalas – katalikų pasaulio termometras. Jis atskleidžia, kas Bažnyčiai iš tiesų rūpi, ko ji bijo, ko viliasi.
Toks yra ir Leono XIV pontifikatas, prasidedantis šiame permainingame, fragmentuotame, algoritmų ir dirbtinio intelekto valdomame pasaulyje. Jo asmuo, pasirinktas vardas ir pirmieji gestai byloja apie norą sujungti praeities atmintį su ateities jautrumu, o tikėjimo integralumą – su pastoraciniu lankstumu.
Pirmasis impulsas, lydėjęs popiežiaus išrinkimą, buvo aiškus: „Nebijokite“. Tai šv. Jono Pauliaus II žodžių aidas, kuris vėl grįžo per Leono XIV lūpas. Nebijokite pasaulio, nebijokite tiesos, nebijokite kitoniškumo.
„Padėkime vieni kitiems statyti tiltus, dialogo, susitikimo, vienijančio mus visus, kad būtume viena visada taikiai gyvenanti tauta“, – sakė jis iš Palaiminimų lodžijos.
Tokio raginimo mums labai reikia, ypač kai Vakarų pasaulyje stiprėja ideologinė poliarizacija, o net ir tikintieji dažnai pasiskirsto pagal sekuliarizuotą „liberalų“ ir „konservatorių“ logiką.
Tačiau Bažnyčia nėra nei politinė partija, nei ideologinė stovykla. Ji yra slėpinys, sakramentas, gyvas Kristaus kūnas, kuriame svarbu ne kairė ar dešinė, o tai, ar esame Kristuje. Todėl neatsitiktinai naujasis popiežius pasirinko šūkį: In illo uno unum – Viename Kristuje esame viena.
Šis šūkis – ne poetinis lozungas, o gilus teologinis pareiškimas. Jis siekia šv. Pauliaus mintį apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus kūną, kuriame skirtingi nariai sudaro vieną gyvą visumą (1 Kor 12). Jis taip pat atspindi paties Leono XIV šaknis – kaip buvusio augustinų ordino vadovo, jis gerai pažįsta šv. Augustino teologinį paveldą, kuriame vienybė kyla iš meilės, o ne iš suvienodinimo.
Vis dėlto vienybė – ne pigus kompromisas. Ji reikalauja ir tvirtumo, ir drąsos. Leonas XIV jau pirmaisiais gestais parodė, kad jis – tradicijos ir kontempliacijos popiežius, kuris nebijo liturginės formos, istorinio simbolizmo, intelektinio nuoseklumo. Ant jo pečių vėl atsiradusi raudonoji mozzetta, apgalvotas „Urbi et Orbi“ kreipimasis, sugrįžimas į popiežiškuosius apartamentus – visa tai rodo, kad šis pontifikatas nesiruošia plaukti sekliu šiuolaikinių tendencijų paviršiumi.
Vis dėlto vienybė – ne pigus kompromisas. Ji reikalauja ir tvirtumo, ir drąsos.
Tačiau kartu jis yra ir šiuolaikinio jautrumo žmogus. Jis kalba ne tik apie tradiciją, bet ir apie pasaulio žaizdas. Apie darbą, orumą, teisingumą. Nenuostabu, kad pirmose savo kalbose jis priminė Leoną XIII ir jo encikliką Rerum novarum – dokumentą, pradėjusį katalikišką socialinę doktriną. Popiežiaus pareiškimas, kad Bažnyčia jaučia pareigą šiandienos technologiniame pasaulyje ginti žmogų, neleidžia manyti, kad šis pontifikatas užsisklęs vien liturginiuose drabužiuose.
Ketvirtoji pramonės revoliucija – tai ne mokslo fantastika, o tikrovė, kurioje gyvename: dirbtinis intelektas, algoritmai, automatizacija ir nuolatinis asmens duomenų srautas kelia klausimą, ar žmogus dar tebėra šios sistemos centras. Bažnyčia, kaip ir XIX amžiuje, turi iš naujo kalbėti žmogui apie jo orumą. Ir tam reikia ne tik teologinės gelmės, bet ir vadybinio profesionalumo.
Todėl reikšmingas atrodo ir pats Leono XIV asmuo: kanonų teisės daktaras, vienuolijos vadovas, žmogus, įpratęs derinti dvasinį matymą su instituciniu efektyvumu. Tai ne tik biografinės detalės, bet ir atsakymas į klausimą, kaip Bažnyčia veiks pasaulyje, kuriame idėjos be struktūros tampa triukšmu, o struktūros be dvasios – priespauda.
Taip pat verta sustoti prie visuomenėje nuolat kartojamo klausimo: ar šis popiežius bus konservatorių, ar liberalų mylėtojas? Taip formuluojant klausimą, užmirštama, kad Bažnyčia yra dieviškos ir žmogiškos prigimties organizmas, kuriame yra vietos tiek naujai kalbai, tiek amžinai tiesai.
Tad kur kas tiksliau kalbėti apie dviejų tendencijų – novatorių ir tradicionalistų – sugyvenimą. Vieni siekia naujų formų, kalbos, metodų, kurie padėtų Evangeliją perduoti šiandienos žmogui. Kiti saugo doktrinos vientisumą, liturgijos integralumą, moralinio mokymo aiškumą.
Popiežiaus pareiga – ne pasirinkti vieną iš šių stovyklų, bet išlaikyti vienybę Kristuje. Jis turi būti tiltas tarp novus ir traditio, kad Bažnyčia išliktų gyvybinga, o ne susiskaldžiusi. Ir šiame kontekste Leono XIV šūkis tampa ne tik gražia fraze, bet ir pontifikato misija: In illo uno unum.
Naujasis pontifikas turi visas prielaidas tapti vienybės popiežiumi. Jo santūrumas, pastoracinis jautrumas, teologinis įžvalgumas ir vienuolinė išmintis leidžia tikėtis ne sprogstančių reformų, bet gilaus atnaujinimo iš vidaus. Tokio, kuris prasideda ne nuo struktūrų keitimo, bet nuo žmogiškojo santykio. Nuo žmogaus, kuris klausosi, priima, meldžiasi ir žengia pirmyn.
Šiandien, kai technologijos keičia ne tik darbą, bet ir žmogaus savivoką, kai pasaulis grimzta į karų ir dvasinio nuovargio tamsą, Bažnyčia vėl kviečiama tapti žmogaus balsu. Ne politiniu ar ideologiniu, bet egzistenciniu.
Ir būtent tokia, rodos, yra Leono XIV intencija: grąžinti Bažnyčiai jos misiją – būti žmogiška ir dieviška tuo pačiu metu. Būti balsu tų, kurių niekas nebeklauso. Būti šviesa ten, kur viskas tampa algoritmu. Būti Kristaus kūnu – gyvu, jautriu, vieningu.
Jonas Vaiškūnas / alkas.lt
Gegužės 15-osios Rusijos ir Ukrainos derybos Turkijoje galėjo tapti svarbiu geopolitiniu įvykiu, galėjusiu net lemti tolimesnę karo eigą. Bet ar taps? Kuo toliau tuo sunkiau darosi to tikėtis
Naktį prieš derybas, gegužės 15-ąją, Rusija surengė didelio masto dronų ataką prieš Ukrainą. Kaip pranešė Ukrainos oro pajėgų atstovai, buvo paleista 110 smogiamųjų dronų „Shahed“, iš kurių 62 buvo numušti, tačiau kiti padarė reikšmingos žalos Sumsko, Dnepropetrovsko, Poltavos, Kijevo ir Ivano-Frankivsko regionuose. Ši ataka įvyko likus vos kelioms valandoms iki planuojamų derybų pradžios, kas, pasak analitikų, gali būti laikoma spaudimo priemone derybų eigai.
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, diplomatinės pastangos siekti taikos buvo nuolat lydimos karinių veiksmų eskalacijos. 2025 m. gegužės 15 d. numatytos derybos Turkijoje yra naujas bandymas atnaujinti taikos procesą, tačiau dalyvių sąrašas ir jų ketinimai kelia daug klausimų. Tikėtasi, kad į derybas atvyks Rusijos ir Ukrainos vadovai – Vladimiras Putinas ir Volodymyras Zelenskis, tačiau paskutinėmis dienomis paaiškėjo, kad ne visi planuoti dalyviai atvyks. Tai kelia abejonių dėl derybų sėkmės ir tikėtino progreso.
Oficialiai patvirtinta, kad JAV prezidentas Donaldas Trampas nedalyvaus Turkijoje vykstančiose derybose. Kaip pranešė „Reuters“, Trampas, kuris šiuo metu lankosi Artimųjų Rytų šalyse, buvo išreiškęs ketinimą atvykti į derybas, jei jose dalyvautų Vladimiras Putinas. Tačiau po to, kai Kremlius patvirtino, kad Rusijos delegacijai vadovaus Vladimiras Medinskis, Trampas atsisakė planų atvykti į Turkiją, tačiau naujausia informacija iš AFP skelbia, kad jis vis dar palieka galimybę atvykti į Turkiją penktadienį, jeigu pirmieji tiesioginiai derybų etapai duotų apčiuopiamų rezultatų. Komentuodamas situaciją Katare, Trampas teigė: „Žinote, jei kas nors įvyktų, aš atvykčiau penktadienį.“ Jis taip pat pabrėžė, kad nesitikėjo, jog Putinas atvyks, jei jis pats neplanuoja dalyvauti.
Oficiali Rusijos delegacija jau atvyko į Stambulą. Tai patvirtino Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, pabrėždama, kad delegacija „yra pasirengusi rimtam darbui“.
Rusijos delegacijai vadovauja prezidento patarėjas Vladimiras Medinskis, kartu atvyko: Gynybos viceministras Aleksandras Fominas, gerai žinomas kaip vienas iš 2021 m. derybų su JAV atstovų; Užsienio reikalų viceministras Michailas Galuzinas, atsakingas už santykius su NVS šalimis; Rusijos karinės žvalgybos (GRU) vadovas, admirolas Igoris Kostjukovas.
Ukrainos delegacijos sudėtis kol kas oficialiai neatskleista, tačiau, kaip praneša „Suspilne“, kartu su Volodymyru Zelenskiu į Turkiją atvyko: Prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas, du jo pavaduotojai – Ihoris Žovkva ir Ihoris Brusilo, taip pat gynybos ir užsienio reikalų ministrai – Rustemas Umerovas ir Andrijus Sibiha.
Rusija nusprendė grįžti prie vadinamojo „Stambulo formato“, kuris buvo aptartas dar 2022 m. pradžioje. Šis formatas numatė galimą derybų tęstinumą dėl Kijevo neutralumo ir nebranduolinio statuso, taip pat Kipro pavyzdžiu siūlyta atidėti Krymo statuso klausimą 15 metų.
Dar tada buvo siūlyta, kad Donbaso teritorijos būtų sprendžiamos prezidentų lygmenyje. Visgi, šis susitarimas nepasistūmėjo į priekį, o dabar Maskva vėl kelia šią idėją, siekdama sustiprinti savo pozicijas.
Putino nedalyvavimas – Rusijos prezidento nedalyvavimas mažina derybų svarbą ir tikimybę pasiekti konkrečių susitarimų.
Visapusiškas ugnies nutraukimas – nors Turkija ir Vakarų šalys ragino derybų metu paskelbti paliaubas, kol kas jokių konkrečių susitarimų šiuo klausimu nėra.
Tarptautinių stebėtojų dalyvavimas – buvo tikimasi, kad derybas stebės tarptautinės organizacijos, tačiau kol kas apie tai nepranešama.
Nepaisant iššūkių, diplomatinės viltys nėra visiškai prarastos. Turkija, siekdama įtvirtinti savo kaip taikdario vaidmenį regione, gali bandyti užtikrinti bent minimalius susitarimus dėl humanitarinių koridorių ar pabėgėlių apsaugos.
Tačiau kol nėra abiejų šalių lyderių tiesioginio įsitraukimo, šansai pasiekti ilgalaikius sprendimus išlieka menki.
Pasaulis ir jo galingieji, kaip užhipnotizuoti, stebi ir aptarinėja artėjančių derybų tarp Rusijos ir Ukrainos Turkijoje viltis ir galimybes. Deja, pažvelgus iš šalies į tai, kas vyksta, akivaizdu, kad žaidžiama pagal Putino režisūrą: JAV ir Vakarai užkibo ant raudonojo diktatoriaus kabliuko ir bėga ten, kur jis ranka moja ar pirštu krusteli. Juk visai neseniai buvo akivaizdu, ir turėtų būti akivaizdu dabar, kad jei atmetamas pasiūlymas prieš derybas paskelbti ilgalaikes paliaubas (siūlytos 30-ties dienų paliaubos), tai derybos – tik priedanga, tik bandymas dumti akis.
Tikslai lieka tie patys, kuriuos Rusija kėlė pradėdama šį karą. Tai, kad Putinas nevyks į Turkiją, tik dar labiau sustiprina įtarimus, jog derybos yra tik maskuotė tikriesiems Kremliaus planams.
Tiesioginė transliacija iš derybų Stambule:
12:45 val. Volodymyras Zelenskis atvyko į Ankarą. Kaip pranešė „Reuters“, jo lėktuvas nusileido Ankaroje. Zelenskis pareiškė, kad „rusų delegacija atrodo butaforinė“, o tolesni žingsniai bus sprendžiami po susitikimo su Turkijos prezidentu Erdoganu.
V. Putino atstovė spaudai Marija Zacharova pranešė, kad Turkijos iniciatyva derybos buvo perkeltos į antrą dienos pusę. Kremlius taip pat patvirtino, kad Vladimiras Putinas derybose nedalyvaus. Tai patvirtino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas.
13:20 val. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano ofisas paskelbė, kad jis per derybas su Volodymyru Zelenskiu pabrėš būtinybę skubiai nutraukti ugnį ir pradėti taikos derybas su Rusija. Pranešime paminėta, kad Turkija remia nedelsiamą paliaubų įvedimą ir taikos proceso inicijavimą.
Kijevas iš pradžių siūlė 30 dienų paliaubas nuo gegužės 12 d. ir iškart po jų – tiesiogines taikos derybas. Tačiau Rusija šį pasiūlymą atmetė, teigdama, kad nori derybų Stambule gegužės 15 d. „be išankstinių sąlygų“.
AFP pranešė, kad Zelenskis sprendimą dėl tolesnių žingsnių taikos derybose priims tik po susitikimo su Erdoganu.
20:30 val. Rusijos ir Ukrainos derybos Stambule prasidės gegužės 16 d., praneša TASS, remdamasi šaltiniu.
Rusijos delegacija, atvykusi į Stambulą deryboms su Ukrainos atstovais, šiuo metu yra viešbutyje, kur laukia situacijos vystymosi derybų procese, pranešė „Interfaksui“ informuotas šaltinis.
„Delegacija yra viešbutyje ir laukia situacijos vystymosi“, – sakė agentūros pašnekovas.
21:15 val. Rusijos delegacija ketvirtadienį susitiks Dolmabachčės rūmuose su Turkijos užsienio reikalų ministru — „Interfaks“.
Rusijos delegacija, esanti Stambule deryboms dėl Ukrainos, ketvirtadienio vakarą susitiks su Turkijos užsienio reikalų ministru Hakanu Fidanu Dolmabachčės komplekse, pranešė „Interfaksui“ informuotas šaltinis.
Agentūros teigimu, susitikimo metu bus aptariamos Rusijos ir Ukrainos derybos. Anksčiau „Interfakso“ šaltinis pranešė, kad derybos greičiausiai įvyks penktadienį, o ne ketvirtadienį.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), ruošdamasis gegužės 23 d. sezono pabaigos koncertui LVSO koncertų salėje ir kasmetiniam gegužės 31 d. – birželio 19 d. vyksiančiam LVSO vasaros festivaliui, paskelbė naujojo 37-ojo koncertų sezono koncertus. Meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas kolektyvas šį rudenį klausytojus pakvies į 15 skirtingo žanro koncertų ir išskirtinių programų su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis.
Rugsėjo 19 d. klausytojų laukia dviguba šventė: naująjį Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezoną pradės iškilmingas vieno garsiausių Lietuvos tenorų Edgaro Montvido jubiliejus. Šia ypatinga proga pasirinktas neeilinis kūrinys – italų operos meistro Giacomo Puccini opera „Toska“, kurioje pagrindinius vaidmenis atliks garsiausios Lietuvos operos žvaigždės Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, solistai Joris Rubinovas, Eugenijus Chrebtovas, Mindaugas Jankauskas, Aleksandras Kunskis, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis) bei maestro G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
Rugsėjo 26 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pakvies į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui skirtą koncertą, kuriame kartu su choru „Jauna muzika“ (vad. Vaclovas Augustinas) išskirtiniu žvilgsniu pažvelgs į M. K. Čiurlionio kūrybą. Pirmosios koncerto dalies ašis – retai atliekama M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų kūryba, organiškai susipynusi su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniais. Antrojoje koncerto dalyje skambės vienas žymiausių M. K. Čiurlionio muzikinių darbų – simfoninė poema „Jūra“. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos maestro G. Rinkevičius.
Spalio 4 d. mažųjų klausytojų laukia premjera – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerio „Da Vinči kodas“ autoriaus Dano Browno kūrinys vaikams „Laukinė simfonija“. D. Browno muzikinis nuotykis LVSO koncertų salėje atgis kartu su nuotaikingomis vaizdo projekcijomis, aktorės Gintarės Latvėnaitės skaitomomis eilėmis iš vaikų pamėgtos knygos, kuri 2020 m. buvo išleista ir lietuvių kalba, ir, žinoma, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekama muzika. Koncertui diriguos Egidijus Kaveckas.
Spalio 10 d. LVSO koncertų salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo klausytojus pakvies išgirsti jauną ir talentingą vokiečių smuikininkę Anne Luisa Kramb kartu su išskirtinio grožio romantizmo muzikos genijų Johanneso Brahmso, Felixo Mendelssohno ir Antoníno Dvořáko kūrinių programa. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos maestro iš Slovakijos Peteris Feranecas.
Spalio 17 d. verta pasižymėti fortepijono meno mylėtojams – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su fortepijono virtuozu Alexanderiu Paley pradeda naują koncertų ciklą, kuriame skambės visi vieno žymiausių XIX a. fortepijono virtuozo, kompozitoriaus ir pedagogo Antono Rubinsteino koncertai fortepijonui ir orkestrui. Spalio 17 d. LVSO koncertų salėje A. Paley kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks Pirmąjį A. Rubinsteino koncertą fortepijonui. Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras grieš Ludwigo van Beethoveno Septintąją simfoniją. Lapkričio 14 d. klausytojai galės išgirsti Antrąjį A. Rubinsteino koncertą fortepijonui ir Gustavo Mahlerio simfoniją Nr. 1 („Titanas“). Koncertams diriguos maestro G. Rinkevičius.
Lapkričio 28 d. LVSO koncertų salėje klausytojų lauks itin talentingas jaunosios kartos vokiečių-uzbekų pianistas Nuron Mukumi, kuris kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru aliks J. Brahmso Pirmąjį koncertą fortepijonui. Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras grieš vieną žymiausių didžiojo prancūzų romantiko Hectoro Berliozo kūrinių – „Fantastinę simfoniją“. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos maestro iš Prancūzijos Sébastienas Roulandas.
Lapkričio 30 d. LVSO koncertų salėje koncertą visai šeimai „Rudens vitražai“ surengs Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos kolektyvai.
Gruodžio 12 d. LVSO koncertų salėje koncertuos vienas žymiausių šiandienos klasikos pasaulio atlikėjų smuikininkas Vadimas Gluzmanas. Platus smuiko virtuozo repertuaras skamba kartu su Berlyno filharmonijos, Bostono, Paryžiaus, Čikagos, Amsterdamo karališkuoju „Concertgebouw“, Leipcigo „Gewandhaus“ ir kitais žymiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais. Vilniuje V. Gluzmanas grieš L. van Beethoveno Koncertą smuikui D-dur. Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su Kauno valstybiniu choru (vad. Robertas Šervenikas) klausytojus pakvies išgirsti žymiausius kūrinius iš italų operos genijaus Giuseppe’s Verdi chorinių kūrinių lobyno. Koncertui diriguos maestro G. Rinkevičius.
Gruodžio 18 d. LVSO koncertų salėje gražiausių kalėdinių giesmių klausytis pakvies Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorai.
Gruodžio 27–31 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pakvies į tradicinę šventinių koncertų savaitę. Gruodžio 27 d. Povilas Meškėla, Česlovas Gabalis ir Jeronimas Milius atliks geriausius visų laikų roko klasikos hitus klausytojų pamėgtose „Roko baladėse“. Gruodžio 28 d. koncerte „Šventiniai chorai“ skambės Leonardo Coheno, Michaelo Jacksono, Prince, „Queen“, U2 ir kitų atlikėjų kūriniai, atliekami gospel chorų „Vilnius Voices“ ir „GospelJonai“ (vad. Kristina Žaldokaitė). Gruodžio 29 d. Ieva Prudnikovaitė, Ona Kolobovaitė, Jeronimas Milius ir Česlovas Gabalis pakvies į lietuviškų miuziklų ir filmų programą. Gruodžio 30 d. skambės amžina klasika – kompozitoriaus Tolga Kashifo „The Queen Symphony“ su solistais smuikininke Saule Rinkevičiūte, pianiste Rūta Rinkevičiūte-Buškevics, violončelininku Povilu Jacunsku, Kauno valstybiniu choru (vad. R. Šervenikas) ir maestro G. Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Naujuosius metus gruodžio 31 d. LVSO koncertų salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pakvies sutikti kartu su Ievos Prudnikovaitės, Onos Kolobovaitės ir Evelinos Sašenko koncertu „Viva la Diva“, kuriame solistės atliks garsiausius Tinos Turner, Whitney Houston, Celine Dion, Madonnos, Adele, Lady Gaga ir kitų atlikėjų hitus. Šventiniams koncertams diriguos maestro G. Rinkevičius.
Daugiau informacijos apie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertus www.lvso.lt. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
Ieva Bačiulytė
Gegužės 20 d. 18.30 val. koncerte „Scenos pažadas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre publikai pasirodys keturi jauni ir žavūs operos solistai – sopranas Ugnė Matukaitytė, mecosopranas Skirmantė Vaičiūtė ir du skambūs baritonai – Regimantas Gabšys ir Mindaugas Tomas Miškinis.
„Scenos pažadas“ – baigiamasis šio sezono Operos stažuotojų kurso koncertas. Dar 2013 m. LNOBT įsteigė Operos stažuotojų programą, kurios dėka jauni operos solistai gauna galimybę dirbti su garsiais dainavimo pedagogais, režisieriais, dirigentais ir kaupti sceninę patirtį dalyvaudami teatro spektakliuose. Operos stažuotojų vokalo pedagogai, jaunuosius solistus ištikimai lydintys kelionėje į didžiąją sceną – daugelį savo gyvenimo metų tai pačiai scenai atidavę profesoriai Sigutė Stonytė ir Vladimiras Prudnikovas.
Koncerto „Scenos pažadas“ programoje skambės gražiausios operų arijos ir duetai, kiti vokaliniai kūriniai. Ištraukas iš LNOBT repertuare rodomų operų „Don Karlas“, „Manon“ ar „Rožės kavalierius“ teatro žiūrovai lengvai atpažins, o štai arijos iš Ambroise‘o Thomaso „Hamleto“ arba Gioacchino Rossini operų „Pelenė“ ir „Šarka vagilė“ publikai gali tapti maloniu atradimu.
Du sezonus iš eilės Operos stažuotojų programoje tobulėjusi solistė Ugnė Matukaitytė į ją pateko baigusi studijas VDU Muzikos akademijoje, profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės klasėje.
„Pirmiausiai vaidinau Serpiną Keliaujančios operos spektaklyje „Tarnaitė ponia“, vėliau – Aniną „Traviatoje“, Fraskitą „Karmen“, Įsimylėjėlę „Skraistėje“ ir Seserį Osminą operoje „Sesuo Andželika“. Labiausiai įsiminė Pusetės vaidmuo operoje „Manon“, nes jis leido man dalyvauti ir LNOBT gastrolėse Bydgoščiuje. Pusetė – absoliučiai priešingas mano būdui personažas: tai lengvabūdė koketė, itin pasitikinti savimi. Bet gražiausia suknelė, kurią teko vilkėti dainuojant teatro spektakliuose, visgi buvo ne Pusetės, o Stelos iš operos „Hofmano istorijos“. Tokios suknelės ir pati visai norėčiau savo koncertiniams pasirodymams“, – neslepia U. Matukaitytė.
Baritonas Regimantas Gabšys magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje užbaigė pernai. Jo pedagogas buvo prof. V. Prudnikovas, su kuriuo pratęsė darbą ir kaip teatro stažuotojas.
„Kadangi LNOBT šį sezoną ruošėsi „Don Žuano“ premjerai, tai stažuotės metu parengėme Don Žuano partiją: kas žino, gal turėti ją savo „kišenėje“ kada nors pravers. O kol kas džiaugiuosi gavęs galimybę atlikti Šonaro partiją „Bohemoje“ – tai didžiausias iki šiol mano atliktas vaidmuo. Dar buvo Markas ir Daktaras Spineločis „Džanio Skikio“ premjeroje, Marulas „Rigolete“, Markizas „Traviatoje“. Netrukus su keliais vaidmenimis debiutuosiu ir operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Tikrai nemažai patirties per metus pavyko įgyti. Ateityje irgi bandysiu savo jėgas LNOBT rengiamose solistų perklausose“, – žada R. Gabšys.
Šįmet magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Irenos Milkevičiūtės klasėje, baigiantys solistai Skirmantė Vaičiūtė ir Mindaugas Tomas Miškinis operos stažuotę LNOBT pratęs ir ateinantį sezoną.
„Didžiausią įspūdį kol kas paliko atlikta Moterėlės partija Felikso Bajoro operoje-balete „Dievo avinėlis“. Ir dėl to, kad tai buvo pats pirmasis mano pasirodymas LNOBT spektaklyje, įvykęs dar sezono pradžioje, kai viskas teatre atrodė nauja ir nepažįstama, ir dėl to, kad manajam personažui kompozitoriaus priskirta itin reikšminga bei prasminga baigiamoji kūrinio scena. Vėliau teko rengti vaidmenis dviejose G. Puccini Triptiko dalyse: dainavau Abatę operoje „Sesuo Andželika“ ir Čieską operoje „Džanis Skikis“. Dar buvo Flora Bervua „Traviatoje“ ir Džiovana „Rigolete“, – visi šie vaidmenys be galo skirtingi, jie atnešė įvairiapusės patirties. Po kiekvieno pasirodymo kartu su stažuotės vokalo pedagoge prof. S. Stonyte analizuodavome, kas man scenoje pavyko, o kas galėjo būti ir geriau. Apskritai pirmųjų stažuotės metų rezultatai suteikė nemažai vilčių ateičiai“, – vertina Skirmantė Vaičiūtė.
Baritonui Mindaugui Tomui Miškiniui debiutuoti LNOBT scenoje pavyko stažuotei nė neprasidėjus: „Tiesiog sėkmingai įveikiau solistų perklausą ir gavau du vaidmenukus „Hofmano istorijose“. Iškart po to sulaukiau kvietimo pasirodyti operose „Karmen“ bei „Madam Baterflai“. Šiame sezone dalyvavau G. Puccini Triptiko premjeroje, parengęs Kurmio partiją „Skraistėje“ ir Marko – operoje „Džanis Skikis“. O didžiausias kol kas teatro man patikėtas vaidmuo – tai Marčelo partija „Bohemoje“. Ją pristačiau ne tik LNOBT, bet ir Burgaso mieste Bulgarijoje, kur 2023 m. buvo pavykę laimėti antrąją vietą tarptautiniame Stoyano Popovo dainininkų konkurse. Marčelo vaidmenyje aš tiesiog „maudžiausi“, nes mano balsui labai tinka G. Puccini operų muzika. Esu dėkingas teatrui už tai, kad pasitikėjo manimi ir suteikė galimybę „pilna koja“ įšokti į sceną“, – akcentuoja M. T. Miškinis.
Kartu su šio sezono LNOBT stažuotojais-diplomantais koncerte „Scenos pažadas“ dalyvaus ir du buvę teatro stažuotojai, šiandien sukaupę jau nemažą vaidmenų kraitį LNOBT repertuaro spektakliuose: tai mecosopranas Evelina Volodkovič ir tenoras Karolis Kašiuba.
Fortepijonu koncerto solistams akompanuos LNOBT koncertmeisterė Lina Giedraitytė. Koncertas „Scenos pažadas“ gegužės 20 d. 18.30 val. žiūrovų lauks LNOBT Raudonojoje fojė.
Martyno Aleksos nuotraukos
Locked N’ Loaded | Veidaknygė
Prasidėjo diplomatinis cirkas Turkijoje.
Kremliaus botoksinis pats atvykti neišdrįso, o delegacijos vadovu paskyrė propagandistą, buvusį kultūros ministrą ir v. putino patarėją v. medinskyi. 2022 m. pavasarį jis buvo pirmosios rusų derybų su Ukraina delegacijos vadovas. Tuomet šios derybos neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Šiandien jis teigia tikįs pratęsti 2022 m. derybas.
Akivaizdu, kad Ukrainos prezidentas V. Zelenskyi negali su šituo klounu susitikti ir kalbėtis apie nieką, tad tikėtina derybų su konkrečiais sprendimais nebus. Panašu, kad Ukrainos pusę atstovaus gynybos ministras R. Umerovas, tačiau akivaizdu – šios „derybos“ tėra rusų cirkas, imitacija ir siekis išprovokuoti ukrainiečius pasielgti taip, kad jų „neadekvatumą“ būtų galima „parduoti“ D. Trumpui.
Rusų URM bando šaipytis iš V. Zelenskyi neva kas jis toks, kad su juo susitiktų didžiausias planetos Žemė putka. Tikėtina, tai jų reakcija į Ukrainos prezidento ankstesnius pareiškimus, kad putinas į Stambulą atvykti neišdrįs.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo su 110 dronų Shahed ir dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 62 dronus, o 29 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Ukrainos pajėgos dronais atakavo Rostov prie Dono sritį.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai įprastiniuose ruožuose tęsiasi. Rusai toliau puola Sumy srities pasienyje, o ukrainiečiai tęsia operacijas Tiotkino, Novyi Put ir Popovka – Demidovka ruožuose.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Sektoriuje tęsiasi štilis. Esminių pakitimų nefiksuota.
Lyman. Agresorius pasigerino savo pozicijas Nove (vakarinis Zherebeco upės krantas). Tuo pačiu, okupantai skelbia užėmę Torske (rytinis Zherebeco krantas, apie 4 km į pietus nuo Yampolivka). Ukrainos pusė paneigė šią informaciją – rusai buvo prasiveržę į gyvenvietę gegužės 9 d., iškėlė savo skudurą ir tai nufilmavo. Po to juos visus Ukrainos gynėjai pavertė saulėgrąžų trąšomis. Gyvenvietę ir toliau kontroliuoja Ukrainos vienetai. Tačiau aišku, kad agresorius intensyvina veiksmus palei upę Zherebec. Vis daugiau yra duomenų, kad rusai iš čia judės link Lymano (į pietus), o ne link Borova (į vakarus).
Syversk. Be pakitimų.
Donetsko kryptis.
Konstyantynivka. Okupantai dar šiek tiek pasistūmėjo ruože Malynivka – Nova Poltavka – Novoolenivka (vakarinis Toretsko flangas). Kritiškai svarbu šioje vietoje stabilizuoti padėtį. Priešingu atveju gali komplikuotis ukrainiečių padėtis Pokrovsko ir Konstyantynivka sektoriuose.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Snukiadaužis tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Konstyantinopil. Padėtis Bahatyre išlieka sudėtinga. Rusai sugeba įsiveržti į gyvenvietę, tačiau bent kol kas Ukrainos gynėjai sugeba juos išlukštenti. Kaip ir kitur, okupantai užsiima „vėliavnešyste“. Įsiveržia į kokius griuvėsius, pamojuoja savo trijų spalvų skuduru ir paskelbia – „Bahatyr naš“. Tačiau po to tokie „vėliavnešiai“ būna utilizuojami. Vieną iš pavyzdžių galite matyti pridedamoje nuotraukoje.
Zaporizhia kryptis.
Be pakitimų.
Pietų kryptis.
Be pakitimų.
Aukšto rango Briuselio valdininkas, į Lietuvą parskrendantis verslo klase tik tam, kad pakliūtų į TV ekranus, reiškiantis „ypatingą asmeninę“ nuomonę laiškais iš Briuselio.
Žmogus – politinė šmėkla, vaiduoklis, neturintis jokios įtakos politiniams procesams Lietuvoje jau senai, kaip senai praradęs ryšį su lietuviškąja realybe.
Iš asmeninės patirties – ėjau profsąjungos protesto kolonos priekyje eisenoje Gedimino prospektu link vyriausybės, kai Kudirkos aikštės prieigose pradėjo gretintis su lapės šypsenėle veide ir spraustis tarp pirmų einančių. Piktai riktelėjau, kad pasitrauktų. Dingo…
Partija apie jį galėtų knygą parašyti. Apie nuotykius Rubicon juodosios buhalterijos byloj, už ką politikai iškomandiravo tiesiai iš sveikatos apsaugos ministrų kuo toliau nuo savęs – į Briuselį.
Andriukaičio žinia, skirta Vaitkaus 10 proc. rinkėjų – aš jums ne priešas. Draugas. Gaunantis apie 26 tūkst. per mėnesį ten. Ne Lietuvoj.
Priprantant prie tokio atlyginimo ir žinant – tokį postą jam sugeneravo lietuviai žiopliai, dar ne tą gali įsiteikdamas pasakyt. Nenustebčiau šio žmogaus pareiškimais apie Hitlerio nuomonę ar Pol Poto. Arba Putino nuomonę. Juk tai demokratijos pagrindinė vertybė.
Vaitkaus pareiškime Baltarusijoje, jog Lietuvoje nėra teisėto prezidento, eurobiurokratas nieko blogo nemato. Tai ne veiksmas. Tai nuomonė.
Apsimeta nesuprantantis – Vaitkaus pareiškimas Rusijai – galimybė pradėti kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Pretekstas. Dingstis, kurią teikia išdavikas.
Manau, sąmoningai aptartas su Rusijos slaptomis tarnybomis, garantavusiomis jam saugumą ir matyt pasilikimą Baltarusijoje, Vaitkaus gerai apgalvotas veiksmas prieš mūsų valstybę.
Nusikirtusiam ryšį su realiu lietuvių gyvenimu eurobiurokratui viso labo tik Vaitkaus nuomonė, kurią gerbiąs.
Delfi.lt paskelbto straipsnio nuoroda ČIA.
Kaip žinoma, 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog tai, kad Seimas iki šiol nėra priėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reguliuojančio įstatymo, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.
Taip pat Teismas čia konstatavo, jog neįsigaliojusi Civilinio kodekso nuostata tiek, kiek, pagal ją, partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas visuomenėje ir teisininkų bendruomenėje sukėlė daug diskusijų. Vieni paskubėjo jį ginti, o kiti kritikuoti. Šis nutarimas iš tiesų labai kontroversiškas, jam galima būtų padėkoti nebent už tai, kad dar geriau parodė, kokioje konstitucinėje krizėje mes esame. Todėl norint pateikti šio nutarimo komentarą, net neaišku, nuo ko čia reiktų pradėti.
Pradžioje norėjosi rašyti šio nutarimo „recenzijos“ formatą, nes šis nutarimas labiau panašus į mokslinį straipsnį ar kursinį darbą. Vis dėlto, net rašto darbas turi nenukrypti nuo jo pavadinime suformuluoto turinio, o čia – pusė viso teksto sudaro informacija, nesusijusi su teksto pavadinime įvardytų Civilinio kodekso nuostatų konstitucingumo vertinimu.
Vis tik pasirinkau tradicinio komentaro formatą, nes šis nutarimas turi ne tik esminių turinio ir formos trūkumų, bet kelia ir Konstitucinio Teismo konstitucinių įgaliojimų ir jo nešališkumo, o taip pat – Konstitucijos aiškinimo ir kitų platesnių, su visa mūsų konstitucine santvarka susijusių, klausimų.
Taigi, šio komentaro turinį galima suskirstyti į trumpus atsakymus į dešimt santykinių klausimų.
Pirmi penki klausimai bus susiję su Konstitucijos aiškinimu:
1) Ar Konstitucijos aiškinimą gali lemti užsienio šalių teismų sprendimų „tendencijos“?
2) Ar Konstitucijos aiškinime galima „apeiti“ nepatogias Konstitucijos nuostatas?
3) Ar konstitucinė šeimos samprata apima teisę į partnerystę?
4) Ar Konstitucija gali būti „stereotipas“?
5) Ar būtina „seksualizuoti“ Konstituciją? Kiti trys klausimai bus apie Konstitucinio Teismo įgaliojimus:
6) Ar Konstitucinis Teismas gali tirti negaliojančių nuostatų konstitucingumą?
7) Kas yra legislatyvinė omisija: ar Konstitucinis Teismas gali spręsti, kokius įstatymus turi priimti Seimas?
8) Ar Konstitucinis Teismas turi laikytis Konstitucijos? O užbaigsiu šį komentarą šiais dviem klausimais:
9) Ar ši konstitucinės justicijos byla gali būti laikoma priimta bešališko teismo?
10) Ar šis Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigoja?
Jau buvo minėta, kad vienas iš pagrindinių šio nutarimo trūkumų yra tas, kad pusė jo turinio yra skirta Europos Tarybos teisės aktų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijos, Europos Sąjungos teisės aktų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencijos ir net keturių užsienio šalių (Austrijos, Latvijos, Vengrijos ir Vokietijos) Konstitucinių Teismų sprendimų apžvalgai partnerystės klausimu, kurios pabaigoje pateiktas toks apibendrinimas: „apibendrinant pažymėtina, kad minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija rodo bendrą tendenciją, kad tos pačios lyties poroms turi būti suteikiamas teisinis pripažinimas ir apsauga“.
Taigi, galima priminti, jog kursinių ar kitų rašto darbų metodiniuose nurodymuose paprastai būna rekomendacija į nacionalinę analizę įtraukti ir lyginamąjį tyrimą, tačiau tokio lyginamojo tyrimo turinys turi būti ne šiaip jo aprašymas, o koreliuoti su nacionalinio tyrimo turiniu ir neviršyti pastarojo apimties. Kitaip tariant, net ir mokslinei publikacijai galioja taisyklė, jog lyginamasis tyrimo metodas negali sudaryti pusės rašto darbo turinio, nebent lyginamoji perspektyva būtų paminėta pačiame darbo pavadinime. Taigi, Lietuvos konstitucinės teisės rašto darbe ar moksliniame straipsnyje lyginamąjį metodą galima naudoti tik tokiu atveju, jei tyrėjas atskleistų aiškinamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų ir užsienio šalių Konstitucijų lyginamų nuostatų panašumus ir skirtumus.
Beje, įdomumo dėlei pasakytina, jog šiame nutarime Konstitucinis Teismas pateikė ne tik kai kurių užsienio ir Europos teismų sprendimų santrauką, tačiau paminėjo ir kai kurias Europos Tarybos institucijų rezoliucijas bei rekomendacijas, kurios kaip soft law šaltinis būtų reikšmingos nebent politologiniam rašto darbui ir tyrimui.
Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas nėra rašto darbas, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti užsienio šalių ar Europos teismų sprendimų (ar juo labiau Europos Tarybos rekomendacijų) pagrindu, šių šaltinių pateikimo nutarime tikslas taip ir lieka neaiškus.
Vis dėlto, pastarasis „neaiškumas“ kažkiek išaiškėja šio nutarimo lyginamojo tyrimo „apibendrinimuose“, kuriuose Konstitucinis Teismas formuluoja užsienio Konstitucinių Teismų (kaip ir Europos teismų) jurisprudencijos „tendencijas“ dėl partnerytės instituto įteisinimo. Kitaip tariant, „lyginamosios dalies“ apibendrinimas visgi leidžia suprasti, jog Konstitucinis Teismas norėtų, kad Lietuvos teisinė sistema taip pat sektų šiomis „tendencijomis“.
Tačiau panašių „tendencijų“ formulavimas yra ne teisės, o kitų socialinių mokslų dalykas, o noras sekti „tendencijomis“ išeina iš teismų (o ypač – iš Konstitucinio Teismo) kompetencijos ribų ir priskirtinas politikos sričiai. Juolab, kad užsienio Konstitucinių Teismų jurisprudencijoje pastaruoju metu galima būtų rasti ir visiškai priešingų sprendimų partnerystės klausimais (nei pateikti „apibendrinimuose“), kurie galbūt artimiausiu metu irgi gali tapti „tendencijomis“. Todėl ateityje Konstitucinis Teismas turėtų atsisakyti pateikinėti savo nutarimuose tiek „lyginamąjį tyrimą“, tiek ir vyraujančių jurisprudencinių „tendencijų“, įskaitant tendencingų bei selektyvių užsienio teismų sprendimų atrinkinėjimo, praktikos.
Kaip žinoma, tendencijos (kaip ir vėjas) dažnai keičiasi, tačiau taip greitai nesikeičia Konstitucinio Teismo konstituciniai įgaliojimai, numatyti pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kitaip sakant, būtent Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai leidžia teisėjams nepasimesti „tendencijų“ ieškojimuose ir suvaldyti savo politines ar kitas preferencijas.
Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavo, jog jis „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai“, numatančiai, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.
Vis dėlto, tik moksliniame tyrime autorius gali pats apsibrėžti tyrimo apimtį, tačiau Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, to daryti negali. Šiuo atveju, Konstitucinio Teismo konstitucingumo kontrolės apimtį nurodo pati Konstitucija, pagal kurią, ši apimtis yra ne kokios nors kelios selektyviai pasirinktos Konstitucijos nuostatos, o visa Konstitucija. Kitaip tariant, Konstitucija reikalauja, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl įstatymo nuostatos konstitucingumo, vertintų ją visos, o ne dalies Konstitucijos atžvilgiu. Toks Konstitucijos reikalavimas sudaro sąlygas Konstituciniam Teismui priimti konstituciškai pagrįstą sprendimą, t. y. tokį, kuris eliminuotų galimybę visuomenei primesti Konstitucinio Teismo teisėjų politines preferencijas ir pasaulėžiūrinius įsitikinimus.
Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, siekdamas į konstitucinę šeimos sampratą įtraukti tos pačios lyties porų partnerystės galimybę, tokios savo pozicijos nevertino tiek Konstitucijos 135 bei 138 straipsnių, tiek ir viso 38 straipsnio atžvilgiu, t. y. neatskleidė, ką reiškia jo 2 dalies nuostata, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ ir kaip ji koreliuoja su 3 dalies nuostata, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ bei su 6 ir 7 dalyse numatyta „tėvų“ samprata.
Pagaliau, Konstitucinis Teismas čia netyrė, kaip konstitucinė šeimos samprata koreliuoja su Konstitucijos 26 straipsnio 6 dalimi, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Aišku, šiuo aspektu yra ir daugiau svarbių Konstitucijos nuostatų, kurių Teismas paprasčiausiai neįtraukė į savo konstitucinės priežiūros tyrimo laiką. Taigi, šiame nutarime Konstitucinio Teismo pateiktas argumentavimas yra ne tik metodologinis trūkumas, tačiau – ir esminė klaida, kuri neleido Konstituciniam Teismui prieiti prie objektyviai pagrįsto sprendimo.
Dabar galima kiek plačiau pasisakyti apie konstitucinės šeimos sampratos santykį su partnerystės institutu. Įdomu yra tai, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime kažkur tarp Konstitucijos 38 straipsnio pirmųjų dviejų dalių eilučių („(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ bei „(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“) „atrado“ registruotos partnerystės institutą, kuris, neva pagal 29 straipsnį, turėtų apimti ir teisę į „tos pačios lyties porų“ partnerystės registravimą.
Vis dėlto, skirtingai nei teigia Konstitucinis Teismas, nei minėtose Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 dalyse, nei kitose Konstitucijos, su šeimos samprata susijusiose, nuostatose negalėtume rasti partnerystės instituto. Todėl Civilinio Kodekso 3.229 straipsnyje numatyto registruotos partnerystės instituto sukūrimas yra Seimo teisė ir diskrecija, o ne pareiga.
Dar daugiau, šis institutas (ypač – tos pačios lyties) negali būti siejamas su konstitucine šeimos samprata. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, visi asmenys Lietuvoje gali pasirinkti bet kokią tarpusavio faktinio sugyvenimo formą, tačiau Konstitucijoje numatyta tik viena privaloma registruota „partnerystė“ – tai vyro ir moters santuoka, kurios sudarymas, beje, visiems abiejų lyčių asmenims Lietuvoje, pagal Konstituciją, nėra nei privalomas, nei ribojamas.
Kaip ne kartą jau buvo minėta, Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtintos dvi šeimos atsiradimo formos:
i) vyro ir moters santuoka (38 str. 3 d.) bei
ii) tokia, kuri kyla iš tėvų santykių su savo vaikais, t. y. iš „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ instituto (38 str. 2 d.).
Konstitucinę šeimos sampratą kaip santykius tarp vaikų (iš vienos pusės) ir abiejų lyčių tėvų (iš kitos pusės) patvirtina ne tik Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių prigimtinis pobūdis (nes žmogaus prigimtinės teisės ir kyla iš žmogaus prigimties), bet ir jau minėtos Konstitucijos 38 str. 6 ir 7 dalies nuostatos, mininčios tėvų pareigas vaikams ir vaikų pareigas tėvams. Kitaip tariant, dviejų moterų pora negali būti vadinama vaiko „tėvais“ Konstitucijos 38 straipsnio prasme. Kadangi, kaip minėta, nei Konstitucijos 38 straipsnyje, nei kitose Konstitucijos nuostatose nėra numatytas partnerystės institutas, šiame Konstitucinio Teismo nutarime vartojamas „santuokos nesudariusių asmenų porų“ terminas gali būti priskirtas konstitucinei šeimos sampratai tik Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatytos „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ kontekste, t. y., kai nesudarę santuokos tėvas ir motina augina savo vaikus.
Jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent tokia šeimos samprata yra pateikta Konstitucijos 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose, kuriais Konstitucinis Teismas remiasi ir šioje byloje.
Aišku, Konstitucinis Teismas gali keisti savo precedentus, tačiau tokį savo žingsnį jis turi pagrįsti (ko jis čia nepadarė), be to, Konstitucinio Teismo precedentų reinterpretavimas negali keisti pačios Konstitucijos, įskaitant ir jos 38 straipsnio nuostatas. Konstitucijos keitimas numatytas jos XIV skirsnyje. Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo minėta ankstesniame skyrelyje, Konstitucija negali būti aiškinama kaip privilegijuojanti kurią nors asmenų grupę jų socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų atžvilgiu, nes tai draudžia ne tik Konstitucijos 29 straipsnis, bet ir pati Konstitucijos kaip bendrojo gėrio, t. y. įvairių konstitucinių vertybių ir skirtingų konstitucinių gėrių balanso, samprata.
Čia įdomu yra tai, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimą į konstitucinę šeimos sampratą įtraukti tos pačios lyties porų apsaugą grindė ir tam tikrais sociologiniais argumentais, be kita ko, pasiskolintais ir iš EŽTT jurisprudencijos. Šiame nutarime jis pakartojo savo ankstesnius teiginius, jog „tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas […] diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos.“
Vis dėlto, čia neaišku, ką Konstitucinis Teismas laiko „stereotipais“. Jei „stereotipu“ yra laikomas Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių prigimtinis pobūdis ir Konstitucijos 38 straipsnyje įvardyta vyro ir moters santuoka bei „motinystė, tėvystė ir vaikystė“, tuomet ir pati Konstitucija turėtų būti laikoma „stereotipu“.
Beje, tai, kas vienam asmeniui yra „stereotipas“, kitam gali būti kažkas visai kita. Ne Konstitucinis Teismas, o būtent parlamentas, kurio sudėtyje galime rasti įvairių visuomenės socialinių grupių atstovų, yra institucija, kompetentinga vertinti valstybės „socialinę tikrovę“ ir ją atspindėti įstatymų leidyboje.
Bet kuriuo atveju, Konstitucinio Teismo teiginiai apie „vyraujančios daugumos visuomenės narių stereotipus“ yra ne teisiniai, o sociologinio pobūdžio postulatai, apie kuriuos spręsti ir kuriuos vertinti Konstitucinis Teismas neturi jokios kompetencijos.
Be to, sociologinį Konstitucinio Teismo nutarimo turinį sustiprina ir kitas jo teiginys, kad „reguliuodamas šiuos [šeimos] santykius, įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės“.
Tačiau ne Konstitucinis Teismas, o būtent parlamentas, kurio sudėtyje galime rasti įvairių visuomenės socialinių grupių atstovų, yra institucija, kompetentinga vertinti valstybės „socialinę tikrovę“ ir ją atspindėti įstatymų leidyboje.
Kitas „sociologinis“ šio nutarimo teiginys yra apie tai, kad ginčijamas (beje, negaliojantis) Civilinio kodekso 3.229 straipsnis „diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis“.
Tačiau Konstitucinis Teismas yra teisės aktų teisėtumo ir konstitucingumo teismas ir negali spręsti dėl hipotetinių asmenų, „faktiškai sukūrusių šeimos santykius“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją (102 ir 105 straipsnius) sprendžia, ar įstatymui neprieštarauja Prezidento dekretai ir Vyriausybės nutarimai, o asmenų „faktinių santykių“ problemų sprendimas yra bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimų dalis.
Viena iš šio nutarimo problemų yra Konstitucinio Teismo bandymas Konstitucijos aiškinimo procese politizuoti ir net „seksualizuoti“ Konstituciją.
Šiame nutarime vartojami „seksualinės orientacijos“ ir „lytinės tapatybės“ (angl. gender identity) terminai nėra minimi Konstitucijoje ir iš jos nekyla. Jau ne kartą buvo pastebėta, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, neturėtų primesti tokio įsitikinimo, pagal kurį asmens „lytinė tapatybė“ gali nesutapti su jo biologine lytimi, nes tiek pastarasis, tiek ir „seksualinės orientacijos“ terminas pagrindžia tam tikrą politinę ideologiją, paskutiniais keliais dešimtmečiais pradėtą vartoti politiniame diskurse.
Kaip žinoma, teismai nėra politinės pasaulėžiūros pagrindu formuojamos institucijos, todėl jie turėtų vengti savo spendimuose perimti politinio diskurso terminiją ir juo labiau – pasisakyti kurios nors vienos politinės stovyklos labui, nes taip pažeistų esminius teismų kaip nepriklausomų arbitrų principus.
Beje, keista, kad Konstitucinis Teismas „seksualinės orientacijos“ sąvoką, niekaip nepagrindęs, susiejo su Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta „šeimos gyvenimo“ apsauga.
Dar daugiau, Teismas seksualinę orientaciją „atrado“ ir Konstitucijos 29 str. 2 dalyje, išvardijančioje devynis diskriminavimo (tiksliau – draudimo teikti privilegijas) kriterijus. Teismas čia pakartojo savo ankstesnę poziciją, jog šis draudimo teikti privilegijas sąrašas nėra baigtinis ir todėl „viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos“.
Jau ankstesniame savo komentare atkreipiau dėmesį, jog 29 str. 2 dalyje išvardytų kriterijų sąrašas yra baigtinis, be to, kaip minėta, „lytinės tapatybės“ ir „seksualinės orientacijos“ sąvokų turinys kyla iš politinio, o ne teisinio diskurso, todėl be atitinkamo Konstitucijos pakeitimo jų niekaip negalima primesti Konstitucijos 29 straipsnio ar kitų Konstitucijos nuostatų turiniui.
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime nagrinėjo neįsigaliojusio Civilinio Kodekso XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ 3.229 straipsnio konstitucingumą, kuriame pateikta nuoroda į partnerystės institutą tik tarp vyro ir moters.
Be to, Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje teigiama, jog minėtos Civilinio kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.
Tačiau, kaip buvo minėta, toks įstatymas nėra priimtas. Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje net nekėlė klausimo, ar jis gali spręsti dėl negaliojančios nuostatos konstitucingumo, tačiau, vis dėlto, nusprendė, kad minėtas (neįsigaliojęs) Civilinio kodekso 3.229 straipsnis prieštarauja konstituciniam lygiateisiškumo principui ir kai kurioms kitoms Konstitucijos nuostatoms. O spręsdamas dėl minėto įstatymo 28 straipsnio konstitucingumo, Teismas nusprendė vertinti ne jo nuostatas, o faktą, kad Seimas daugiau kaip dvidešimt metų nepriima partnerystės įstatymo.
Taigi, čia kyla du klausimai: pirmas, ar Konstitucinis Teismas turi teisę vykdyti konstitucingumo priežiūrą negaliojančių įstatymo nuostatų atžvilgiu, ir antras, ar jis turi įgaliojimus konstitucinės priežiūros ribose vertinti tai, kad Seimas priima vienus įstatymus, o nepriima kitų?
Šiame skyrelyje pamėginsiu atsakyti į pirmą klausimą, o paskesniame – į antrą.
Taigi, atsakant į pirmą klausimą, reikia pasakyti, jog iš vienos pusės, Konstitucijos 102 straipsnis nustato, kad „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai“, nedetalizuodamas, ar čia minimų „įstatymų“ (kaip konstitucinės priežiūros objekto) samprata apima ir įstatyme minimas, bet neįsigaliojusias nuostatas. Tačiau iš kitos pusės, Konstitucijos 107 str. 1 dalyje numatyta, kad įstatymai „negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, jog „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“, o „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą“.
Iš pastarųjų nuostatų matome, jog Konstitucija konstitucinę priežiūrą sieja su tais teisės aktais, kuriuos galima taikyti (visų pirma, teisme). Taigi, darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos vykdyti konstitucinės priežiūros neįsigaliojusių įstatymo nuostatų atžvilgiu, nes jos negalėjo būti taikomos Konstitucijos 107 ir 110 straipsnio prasme.
Beje, neįsigaliojusių įstatymo nuostatų konstitucinė kontrolė būtų panaši į vadinamą išankstinės konstitucingumo kontrolės kompetenciją, kurią turi Prancūzijos Konstitucinė Taryba, bet kurios neturi Lietuvos Konstitucinis Teismas.
Atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje teigiama, jog „Civilinio kodekso Trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.“
Kaip žinoma, toks įstatymas nebuvo priimtas jau dvidešimt penkerius metus, t. y. nuo Civilinio kodekso priėmimo 2000 metais. Nežiūrint to, Konstitucinis Teismas ne tik nusprendė tirti neįsigaliojusios įstatymo nuostatos konstitucingumą, bet ir konstatavo, jog minėtas įstatymo leidėjo „neveikimas“ yra „teisės spraga“ ir net „legislatyvinė omisija“, todėl šis neveikimas neva prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.
Vis dėlto, negalima sutikti su Teismo pozicija dėl keleto priežasčių. Visų pirma, „teisės spraga“ yra teisės teorijos ar sociologijos sąvoka, todėl spręsti apie tai, kokios teisinio reguliavimo spragos egzistuoja visuomenės gyvenime (ir tokias spragas naikinti), yra ne teismo, o įstatymų leidėjo kompetencija.
Taip yra todėl, kad vienoms visuomenės grupėms kokio nors klausimo nesureguliavimas gali atrodyti kaip teisės spraga, o kitoms – visai ne. Taigi, Konstitucinis Teismas gali nurodyti, kokius įstatymus reikia priimti tik netiesiogiai, t. y. savo kompetencijos ribose vykdydamas konstitucinę kontrolę.
Tiesa, Konstitucinis Teismas gali konstatuoti teisės spragos egzistavimą tik vienu atveju, t. y. tuomet, kai konkretus įstatymas yra numatytas Konstitucijoje, tačiau Seimas jo nepriima. Pavyzdžiui, Konstitucijos 55 straipsnyje numatyta, kad „Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“, tačiau Seimas vengtų priimti tokį įstatymą. Arba dar geresnis legislatyvinės omisijos pavyzdys Lietuvos teisinėje sistemoje buvo, pavyzdžiui, dėl Konstitucinių įstatymų sąrašo įstatymo, kurio priėmimas numatytas Konstitucijos 69 str. 3 dalyje, tačiau kurį Seimas priėmė tik praėjus dvidešimčiai metų po Konstitucijos priėmimo. Taigi, tik tokia situacija leidžia kalbėti apie teisės spragą ir ją vadinti „legislatyvine omisija“.
Partnerystės įstatymas ar kitas su partnerystės institutu susijęs įstatymas, kaip jau buvo minėta, nebuvo priimtas, nėra minimas Konstitucijoje bei niekaip negali būti iš jos išvestas. Todėl Seimo sprendimas jo nepriimti negali būti traktuojamas kaip teisės spraga ar legislatyvinė omisija. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo sprendimas priimti ar nepriimti Partnerystės įstatymą (ar kitą su partnerystės institutu susijusį įstatymą) yra išimtinai Seimo teisė ir diskrecija.
Tačiau net ir legislatyvinės omisijos konstatavimo atveju, Konstitucinis Teismas negali jos pripažinti „prieštaraujančia Konstitucijai“, nes, kaip minėta, konstitucinė priežiūra vykdoma galiojančių teisės aktų atžvilgiu, kurie gali būti taikomi. Tuo tarpu Partnerystės įstatymas ar kitas su partnerystės institutu susijęs įstatymas, kaip jau buvo minėta, nebuvo priimtas, nėra minimas Konstitucijoje bei niekaip negali būti iš jos išvestas. Todėl Seimo sprendimas jo nepriimti negali būti traktuojamas kaip teisės spraga ar legislatyvinė omisija. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo sprendimas priimti ar nepriimti Partnerystės įstatymą (ar kitą su partnerystės institutu susijusį įstatymą) yra išimtinai Seimo teisė ir diskrecija.
Aišku, tai, kad Civiliniame Kodekse daugiau kaip dvidešimt metų yra nuoroda į neegzistuojančio įstatymo priėmimą, nėra kokybiškos įstatymų leidybos pavyzdys, todėl, jei Seimas ir toliau manytų, kad tokio įstatymo nereikia, jis turėtų panaikinti minėtas Civilinio Kodekso blanketines nuorodas.
Kaip žinoma, šiame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė ne tik negaliojančių įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimu, tačiau pateikė ir tam tikrų pasiūlymų Seimui bei rekomendacijų teismams. Taigi, Konstitucinis Teismas čia konstatavo, jog pagal Konstituciją, „įstatymų leidėjas turi pareigą [per protingą laiką] užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą“.
Be to, pasak Teismo, reguliuodamas šiuos santykius, Seimas negalėtų numatyti tik galimybę sudaryti „tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos)“, nes tokie susitarimai, pasak Teismo, „nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt.“
Taip pat čia Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas negalėtų „įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“.
Kaip galima būtų vertinti tokius Teismo bandymus įpareigoti įstatymų leidėją ir teikti pasiūlymus teismams?
Visų pirma, tai gali būti vadinama teisminiu aktyvizmu, nes, kaip minėta, Konstitucinis Teismas konstitucinės kontrolės metu sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, bet neturi įgaliojimų duoti Seimui nurodymų, kokius įstatymus reikia priimti, nebent tai būtų numatyta Konstitucijoje. Be to, nutarime nėra paaiškinta, apie kokius „bendro gyvenimo susitarimus“ čia kalba Teismas ir kodėl, pagal Konstituciją, partnerystės institutas turėtų apimti tokius dalykus, kaip „mokesčiai, migracija ar socialinė apsauga“?
Bet kuriuo atveju, Konstitucinis Teismas neturi nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nei įgaliojimų kaip nors „aktyvuoti“ nepriimtą Partnerystės (ar kitą) įstatymo projektą.
Dar daugiau, Konstitucinis Teismas šiame nutarime teismus informavo, jog „teisės spragas galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją“.
Taigi, pasak Konstitucinio Teismo, „tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos […], asmenų teisė į partnerystę gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“.
Šis Teismo bandymas „pakonsultuoti“ suinteresuotus asmenis kreiptis į teismą, suponuojant, kad pastarieji gali (nors neprivalo) „užpildyti teisės spragas“, tiesiogiai taikydami „teisės analogiją, bendruosius teisės principus ir Konstituciją“, atrodo ne tik, kaip pirmiau minėtas teisminis aktyvizmas ir savo konstitucinių įgaliojimų viršijimas, bet ir kaip Teismo politinio suinteresuotumo parodymas, nes Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymo kontrolė nėra Konstitucinio Teismo reikalas.Tačiau tam tikros grupės asmenų „konsultavimas“ ir teismų „instruktavimas“ čia skamba dar keisčiau.
Tiesiogiai taikydami Konstituciją, teismai niekaip negalės registruoti partnerystės, nes tokio instituto Konstitucijoje paprasčiausiai nėra, o Civilinio kodekso nuostatos apie partnerystės institutą negalioja. Be to, teismai, norėdami taikyti nutarime paminėtus ir Civiliniame kodekse įtvirtintus „bendruosius teisės principus“ (įskaitant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus), negalėtų pagal „teisės analogiją“ nei sukurti naujų normų, nei prieštarauti Konstitucijai.
Bet kuriuo atveju, tiesiogiai taikydami Konstituciją, teismai niekaip negalės registruoti partnerystės, nes tokio instituto Konstitucijoje paprasčiausiai nėra, o Civilinio kodekso nuostatos apie partnerystės institutą negalioja.
Be to, teismai, norėdami taikyti nutarime paminėtus ir Civiliniame kodekse įtvirtintus „bendruosius teisės principus“ (įskaitant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus), negalėtų pagal „teisės analogiją“ nei sukurti naujų normų, nei prieštarauti Konstitucijai.
Teisėjams paprastai taikomi aukšti profesionalumo reikalavimai, kurie kartu suponuoja ir teisėjų nešališkumą bei tinkamą interesų derinimą, nagrinėjant bylas.
Be abejo, nagrinėjant bylas, teisėjai kartais atsiduria tokioje situacijoje, kuri reiškia interesų konfliktą. Būtent dėl to teismuose yra taikomas nusišalinimo institutas, kuris leidžia teisėjui nusišalinti nuo konkrečios bylos nagrinėjimo, jeigu jis mano, kad jis negalėtų būti nešališkas byloje arba toks įspūdis galėtų kilti bylos šalims bei visuomenei.
Kitaip tariant, Konstitucijos 104 straipsnyje garantuotas Konstitucinio Teismo teisėjų nepriklausomumas apima ir jų pareigą nusišalinti, siekiant išvengti interesų konflikto bei neobjektyvaus ir šališko sprendimo priėmimo. Beje, nusišalinimo institutas numatytas ir Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnyje, kuriame teigiama, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu: […] jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla; […] yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“
Kadangi šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjime ir balsavime dalyvavo teisėjas, kuris kaip advokatas yra atstovavęs tos pačios lyties asmenų porų interesams bei ne kartą viešai apie tai išsakęs savo poziciją, beje, nevengdamas viešai „konsultuoti“ tokias poras socialiniuose tinkluose jau po šio nutarimo priėmimo, šiuo metu visuomenę būtų sunku įtikinti, kad šis nutarimas buvo priimtas nepriklausomo, nešališko ir objektyvaus teismo Konstitucijos 104 straipsnio prasme.
Beje, apie tai, ar šią konstitucinės justicijos bylą nagrinėjo nepriklausomas ir bešališkas teismas (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio prasme), galėtų ateity pasisakyti ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Jau buvo parodyta, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neturėjo kompetencijos vertinti negaliojančios įstatymo nuostatos ir juo labiau – Seimo atsisakymo priimti Partnerystės įstatymą. Tačiau, netgi jei šiuo atveju Konstitucinis Teismas ir būtų turėjęs kompetenciją šią bylą nagrinėti, jo priimtas nutarimas taip pat negalėtų būti vertinamas, kaip turintis res iudicata galią.
Kaip buvo minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas nekonstatavo „prieštaravimo Konstitucijai“ nei dėl ginčijamo Įstatymo 28 straipsnio, nei dėl Civilinio Kodekso 3.229 straipsnio minėtų nuostatų.Kaip buvo minėta, šio nutarimo rezoliucinėje dalyje abi ginčytos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis tik kai kuriems, selektyviai pasirinktiems Konstitucijos straipsniams ir principams.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad tai, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimo rezoliucinėje dalyje konstatuoja prieštaravimą ne Konstitucijai, o tik kai kurioms jos nuostatoms, yra Lietuvos Konstitucinio Teismo nusistovėjusi praktika nuo pat šio Teismo įsteigimo pradžios. Todėl tokiai praktikai tam tikrais atvejais galima būtų „užmerkti akis“, jei Konstitucinis Teismas de facto atliktų sisteminę konstitucinę priežiūrą (dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo) visos Konstitucijos atžvilgiu, nors rezoliucinėje dalyje ir būtų paminėjęs tik keletą jos nuostatų.
Tuo tarpu vertinant būtent šį nutarimą, reikia pasakyti, jog jo rezoliucinės dalies netinkama formuluotė, t. y. tai, kad joje nėra konstatuota ginčytinų nuostatų „prieštaravimo Konstitucijai“, kaip reikalauja Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai, nėra tiesiog klaida (dėl nusistovėjusios praktikos ar dėl nesusipratimo), nes Teismas, kaip buvo parodyta, tinkamai nevertino konstitucinės šeimos sampratos, be to, apie selektyvų Konstitucijos aiškinimą jis pats prisipažino šiame nutarime. Bet kuriuo atveju, ateityje reikia atsisakyti šios netinkamos praktikos.
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad Konstitucinis Teismas netinkamai aiškino Konstituciją ir joje įtvirtintą konstitucinę šeimos sampratą, nes nei santuoka, nei tėvystė ir motinystė nėra ir negali būti laikoma „stereotipu“ tiek teisiniu, tiek ir visuomeniniu požiūriu.
Konstitucinio Teismo nutarime gausu sociologinio ir politinio pobūdžio teiginių, kurie netinkami teismo sprendime. Teismo parodytas teisminis aktyvizmas ir neprofesionalumas šiame nutarime kelia šios institucijos kompetencijos ir įgaliojimų viršijimo bei piktnaudžiavimo valdžia klausimus, o taip pat – ir valdžios padalijimo principo pažeidimo problemą.
Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vykdyti konstitucinės priežiūros negaliojančių įstatymo nuostatų atžvilgiu ir juo labiau – duoti įpareigojimus Seimui bei pasiūlymus teismams, kaip reikėtų spręsti partnerystės klausimus.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinę priežiūrą, turi ir pats laikytis Konstitucijos, įskaitant draudimą piktnaudžiauti valdžia ir teismo bešališkumo bei interesų konflikto vengimo užtikrinimą.
Sudėtinga įsivaizduoti, kaip Seimas ir teismai galėtų „įgyvendinti“ šį nutarimą. Be to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nėra įpareigotas inicijuoti šio nutarimo įgyvendinimo, nes, pagal Seimo Statutą, šis komitetas turi parengti ir pateikti Seimui svarstyti „Konstitucijai prieštaraujančio“ įstatymo (ar jo dalies) pakeitimo projektą. Tačiau, kaip buvo parodyta, šiame nutarime įstatymo nuostatos nebuvo ir negalėjo būti pripažintos „prieštaraujančiomis Konstitucijai“.
Teismai negali pradėti registruoti partnerysčių, nes tokio registro paprasčiausiai nėra, o šio registro ir registravimo tvarkos „sukūrimas“ teismų sprendimais nėra numatytas Konstitucijoje ar Teismų įstatyme, todėl jie to negalėtų padaryti nei remiantis teisės principais, nei juo labiau – teisės analogijos pagrindu, nes tai jau būtų teisėkūra.
Tuo tarpu teismai negali pradėti registruoti partnerysčių, nes tokio registro paprasčiausiai nėra, o šio registro ir registravimo tvarkos „sukūrimas“ teismų sprendimais nėra numatytas Konstitucijoje ar Teismų įstatyme, todėl jie to negalėtų padaryti nei remiantis teisės principais, nei juo labiau – teisės analogijos pagrindu, nes tai jau būtų teisėkūra.
Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo pasigirdo kai kurių nuomonių, kad mes kaip pilietinė tauta esame ne tik konstitucinėje krizėje, bet ir politinėje aklavietėje, iš kurios nežinia, kaip išeiti.
Vis dėlto, nesinorėtų pasinerti į pesimizmą, o vienas iš išėjimo iš šios krizės būdų būtų Konstitucinio Teismo reforma. Manyčiau, kad šiuo metu dėl to nebūtina keisti Konstitucijos. Galima pradėti nuo keleto Konstitucinio Teismo įstatymo pataisų.
Visų pirma, galima būtų demokratizuoti Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarką, įpareigojant Konstitucijos 103 str. 1 dalyje nurodytus subjektus Seimui pateikti ne po vieną, o, pavyzdžiui, po tris kandidatus, iš kurių Seimas išsirinktų po vieną.
Antra, reikėtų skaidrinti teisėjų balsavimą tam, kad (Strasbūro teismo pavyzdžiu) visuomenė žinotų, kaip nutarime balsavo kiekvienas teisėjas.
Ir trečia, Konstitucinio Teismo įstatyme reiktų aiškiau detalizuoti šio teismo teisėjų nešališkumo, politinio neutralumo ir objektyvumo reikalavimus. Bet kuriuo atveju, Konstituciniam Teismui ir visai mūsų konstitucinei sistemai reikia grįžti prie sampratos tokios Konstitucijos, kuri yra visuomenės sutartis, garantuojanti bendrąjį gėrį ir visuomenės santarvę.
Vaidotas Vaičaitis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, teisės mokslų daktaras, specializuojantis konstitucinėje teisėje, teisės filosofijoje ir konstitucionalizmo istorijoje. Jis aktyviai dalyvauja akademinėje ir viešojoje erdvėje, yra buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos narys ir vizituojantis docentas Jeilio universitete.
Skaitykite daugiau delfi.lt
