JAV valdžios institucijų reido Kolorado Springso naktiniame klube metu buvo suimta daugiau nei 100 žmonių, dauguma jų – nelegalūs imigrantai. Operaciją nufilmavo Kovos su narkotikais administracija (DEA), kuri dramatišką vaizdo įrašą paskelbė socialiniuose tinkluose.
Teigiama, kad naktinis klubas, įsikūręs po žeme, buvo susibūrimo vieta tiek gaujų nariams, tiek nelegaliems imigrantams.
Pasak DEA, 114 žmonių buvo suimti ir išvežti tolesniam tyrimui ir tikėtinai deportacijai. Iš viso klube buvo daugiau nei 200 žmonių, iš kurių 114 neturėjo galiojančių leidimų gyventi JAV.
Reido metu taip pat buvo konfiskuoti dideli kiekiai narkotikų, įskaitant kokainą ir metamfetaminą, praneša Reuters.
Čia šturmuojamas naktinis klubas ir suimama 100 nelegalių imigrantų
#DEA Rocky Mountain led a multi-agency enforcement operation along with our local and federal partners early this morning.@DHSgov has taken more than 100 illegal aliens into custody. Drugs and weapons have also been seized at this underground nightclub in Colorado Springs. pic.twitter.com/R4Smb3voAg
Teisingumo ministrė Pam Bondi, komentuodama suėmimus, teigė, kad naktinis klubas buvo nusikalstamų gaujų, įskaitant Venesuelos grupuotę Tren de Aragua ir Salvadoro MS-13, susibūrimo vieta.
Šis reidas yra platesnio masto prezidento Donaldo Trumpo inicijuotos operacijos prieš nelegalius imigrantus Jungtinėse Valstijose dalis. Neseniai Floridoje valdžios institucijos surengė didelę operaciją, kurios metu per keturias dienas buvo sulaikyta beveik 800 nelegalių imigrantų.
Nepaisant didžiulio žiniasklaidos dėmesio ir stiprios aukščiausių politikų reakcijos, Vokietijos Sylto salos prokuroras nusprendė nutraukti tris preliminarius tyrimus dėl dainos „Ausländer raus“ (vok. – „užsieniečiai, lauk“). Tik vienam asmeniui už ironišką nacistinį gestą buvo skirta bauda.
Incidentas įvyko 2024 m. Sylto saloje vykusio vakarėlio metu, kai grupė jaunų suaugusiųjų uždainavo „Ausländer raus“ pagal „L’amour toujours“ melodiją.
Vaizdo įrašas iš vakarėlio sulaukė labai stiprios reakcijos ir plojimų tarp dalyvavusiųjų.
Visa tai lėmė, kad daina ir koncepcija „Ausländer raus“ išpopuliarėjo tarp dešiniųjų pažiūrų žmonių.
Švedijoje parlamento narys Davidas Longas (David Lång) iš Švedijos demokratų (SD) partijos sudainavo tą pačią eilutę ES rinkimų kampanijos vaizdo įraše, ir dėl to buvo priverstas palikti parlamentą.
„Mano prašymu Davidas Longas nusprendė atsisakyti parlamentaro mandato. Jis buvo parlamento narys nuo pat mūsų patekimo į jį 2010 m. ir padarė daug gero partijai. Tai nesumenkina jo vakarykščio neapgalvoto elgesio, kurį jis pats suvokia“, – pranešime spaudai sakė SD frakcijos vadovė Linda Lindberg.
Nors daina nebuvo įvertinta kaip neapykantos nusikaltimas prieš gyventojų grupę, vieno iš vakarėlio dalyvių ironiškas nacistinis gestas palaikytas nusikaltimu dėl pažiūrų. Už tai buvo skirta 2500 eurų bauda, praneša Junge Freiheit.
Švedijos demokratų (SD) palaikymas akivaizdžiai mažėja, o konkuruojančios partijos „Alternatyva Švedijai“ (AfS) populiarumas auga nuo 0 iki 0,8 proc. Tai rodo nauja Sentio apklausa, kurią užsakė pačios SD kanalas Riks.
„Vis daugiau žmonių mato, kad po trejų metų dabartinės (Tidö) vyriausybės susitarimas nereiškia jokio paradigmos pokyčio“, – Riks kanalui sakė partijos lyderis Gustavas Kaselstrandas (Gustav Kasselstrand).
Naujausioje Sentio apklausoje nurodoma, kad tiek Socialdemokratų (S), tiek Nuosaikiųjų (M) palaikymas išaugo: S – iki 35,7 proc., o M – iki 17,1 proc.
Tuo pačiu metu Švedijos demokratų (SD) palaikymas smuktelėjo iki 21,4 proc., t. y. sumažėjo 1,8 procentinio punkto.
Tačiau labiausiai apklausoje pastebimas staigus partijos „Alternatyva Švedijai“ (AfS) palaikymo padidėjimas. Partijos populiarumas nuo 0 proc. ankstesnėje apklausoje išaugo iki 0,8 proc.
Apklausa, atlikta balandžio 17–23 d., taip pat rodo staigų palaikymo Krikščionims demokratams sumažėjimą – jie prarado 1,7 procentinio punkto ir dabar teturi 3,2 proc. palaikymą. Liberalų ir Centro partijos palaikymas taip pat krito, ir abi šios partijos dabar yra žemiau parlamentinio slenksčio, o Žaliųjų partijos ir kitų partijų palaikymas nežymiai padidėjo.
Praėjo jau dešimt metų nuo tada, kai Gustavas Kaselstrandas buvo pašalintas iš SD kartu su visa jaunimo sąjunga SDU po to, kai sąjunga metė iššūkį partijos vadovybei ir išreiškė alternatyvią poziciją Izraelio klausimu.
Kremlius paskelbė, kad per „den pabedy“ tris dienas (nuo gegužės 7 iki 10) laikysis paliaubų. Jau matėm ne vieną tokį triuką. Galima neabejoti, kad ir šį kartą viskas bus sudėliota tik tam, kad sukti kremliaus propagandos malūną.
Ukrainos pajėgos surengė smūgius agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Rusai teigia viso numušę 115 ukrainiečių dronų, tačiau toli gražu ne visus. Intensyviausiai smūgiuota Bryanske veikiančiai mikroelektronikos gamyklai Kremnyi El. Objekte fiksuota bent 10 sprogimų. Reikia prisiminti, kad šis objektas atakuojamas reguliariai kas keletą mėnesių. Gamykla gamina mikroschemas branduolinėms tarpkontinentinėms raketoms Topol M (šūvio nuotolis 11000 km), ilgo nuotolio (apie 9000 km) iš povandeninių laivų paleidžiamoms balistinėms raketoms Bulava (ne iki galo sėkmingas rusų projektas), Iskander raketoms, S400/300, Panzyr. Taip pat, ukrainiečiai atakavo taikinius ir Kryme.
Agresorius tiek naktį, tiek dieną Ukrainos teritoriją atakavo dronais Shahed bei KAB’ais. Buvo paskelbta balistinių raketų smūgio grėsmė. Per naktį rusai Ukrainą atakavo 166 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 40, 74 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja, vykdant kovinę užduotį ukrainiečiai neteko Su27 orlaivio. Priežastys tiriamos.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Agresorius patvirtina, kad po ukrainiečių smūgio rusų vadovavimo valdymo punktui buvo sunaikintas vienas iš „Akhmat tik tok specnaz asiol liubit davai“ batalionų vadų, romantišku šaukiniu „Tarzanas“.
Ukrainiečiai išlaiko pozicijas Popovka – Demidovka ruože, rengia lokalias atakas. Tokiu būdu, Ukrainos pajėgos atitraukia rusų vienetus, kurie galėtų būti mesti į Kursk – Sumy sričių pasienį.
Nepaisant rusijos politinės ir karinės vadovybės pareiškimų, mūšiai ukrainiečių placdarme Kursk srityje tęsiasi. Rusų kariai bei karo propagandistai pripažįsta, kad ukrainiečiai toliau kontroliuoja dalį Gornalo, be to, tęsiasi mūšiai ir Oleshna.
Sumy srityje rusai toliau bando nuo Basivka prasiveržti į Loknya. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Kontaktinėje linijoje sąlyginis štilis tęsiasi. Abi pusės smūgiuoja su artilerija bei dronais, rusai atakuoja dar ir su aviacija.
Lyman. Tęsiasi sunkūs mūšiai, tačiau su atakomis „visur ir visada“ stiliumi okupantams nepavyksta ištampyti ukrainiečių gynybos. Laikom kumščius, kad taip tęstųsi ir toliau.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Panašu, rusai prikaupė mėsos Chasiv Yar ruože, nes pradėjo intensyvesnes atakas. Jų prioritetas – Stupochki, taip apeinant Ukrainos gynėjų pozicijas Chasiv Yar iš pietų. Okupantai teigia sugebėję čia pasistūmėti, ukrainiečiai to nepatvirtina. Taip pat, tęsiasi kautynės Toretsko ruože (ypač vakariniame jo flange).
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Agresoriaus atakos gerokai suintensyvėjo. Didelių nuostolių sąskaita, bet rusams pavyko kažkiek pasigerinti savo pozicijas pietvakarinio flango Nadiivka ruože. Tuo tarpu, flango smaigalyje padėtis ir toliau išlieka dinamiška. Permainingi mūšiai vyksta prie Uspenivka.
Pasak užsienio politikos eksperto Gordono Čango (Gordon Chang), Pekine šiuo metu vyksta kažkas „labai, labai negero“ – Xi Jinpingo valdoma Kinija vis dažniau imasi „režimo pabaigos veiksmų“.
„Tuo metu, kai Kinijai reikia draugų, nes ji nebeparduoda prekių JAV, Pekinas deda visas pastangas, kad supriešintų ne tik Filipinus ir Taivaną, bet ir Pietų Korėją bei Australiją“, – pirmadienį laidoje „Rytas su Marija“ sakė G. Čangas, Gatestone instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
„Tai rodo režimo pabaigos elgesį, nes Xi Jinpingas negali atrodyti taip, lyg nusileistų JAV“, – pridūrė jis.
Penktadienį prezidentas Donaldas Trumpas, kalbėdamas su žurnalistais Baltųjų rūmų pievelėje, sakė, kad su Xi Jinpingu bendravo „daugybę kartų“, tačiau į klausimą apie pokalbių turinį atsakė: „Aš jums pranešiu tinkamu metu. Pažiūrėsime, ar mums pavyks susitarti.“
Kinija „nusileidžia“ Trumpo prekybos karo strategijai, sako ekspertas
Penktadienį Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi pareiškė, kad Pekinas laikosi tarptautinių taisyklių dėl D. Trumpo įvestų muitų ir pavadino JAV taikomus mokesčius „kraštutiniu egoizmu“. Jis pabrėžė, kad Kinija sieks solidarumo su kitomis šalimis, gindama daugiašališkumą ir stengdamasi „įnešti stabilumo į pasaulį“.
Pekinas viešai neigia, kad vyksta derybos su D. Trumpo administracija dėl JAV nustatyto 145 proc. tarifo ir Kinijos 125 proc. tarifo sumažinimo.
„[Jinpingas] suformavo Kinijos politinę sistemą taip, kad ji būtų priešiška. Be to, kadangi jis tvirtina, jog Kinija pranoko JAV, jis negali atrodyti priklausomas nuo prekybos su JAV“, – aiškino Čangas. „Ir jis tikrai negali sudaryti įspūdžio, kad bendrauja su JAV spaudžiamas.“
Ekonomistas: Kinija neturi būdų atsakomosioms priemonėms
Buvęs D. Trumpo patarėjas ekonomikos klausimais Stephenas Moore’as laidoje „Varney & Co.“ aptarė Kinijos muitų strategiją JAV ir Europos atžvilgiu. Jis teigė, kad D. Trumpas laimės prekybos karą, nes „Kinija neturi būdų imtis veiksmingų atsakomųjų priemonių“.
„Tai tikrai labai gluminantis elgesys, kuris rodo, kad Pekine vyksta kažkas labai, labai blogo“, – apibendrino Čangas.
Naujausiame „Reuters“ pranešime skelbiama, kad Kinijos prekybos ministerijos darbo grupė sudarinėja prekių, kurioms būtų netaikomi muitai, sąrašus – nuo elektronikos iki būtiniausių produktų – ir prašo įmonių pateikti siūlymus.
Čangas pabrėžė, kad Xi Jinpingo režimas nesugeba atvirai pripažinti, jog nepajėgia pasipriešinti Vašingtonui.
Kinija slapta daro nuolaidas
Gatestone instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Gordonas Čangas, reaguodamas į prezidento Donaldo Trumpo teiginius apie pokalbius su Kinijos vadovu, analizuoja abiejų šalių eksporto ir importo strategijas.
„Kinija tyliai atleidžia muitus svarbioms prekėms, pavyzdžiui, kai kuriems puslaidininkiams, aviacijos produktams, pramoniniams chemikalams, medicinos prietaisams ir tam tikriems vaistams“, – vardijo Čangas.
„Ir šis procesas plėsis“, – prognozavo jis. „Tai rodo, kad Kinija daro svarbią nuolaidą, tačiau to viešai nepripažįsta. Tai atskleidžia dabartinės Kinijos politinės sistemos pobūdį – ji tapo nesutaikoma ir nelanksti.“
Kol įspūdžiai iš Vengrijos neužsimiršo, norisi jais pasidalinti, juolab kad geriau kartą pamatyti pačiam nei dešimt kartų išgirsti per lėrėtė.
Vos išlipus iš lėktuvo, Budapešto oro uostas pasitiko spalvotais ekranais, kur užrašai įvairiomis kalbomis skelbia, kad „Vengrija palaiko šeimas“. Tas pats ir išvykstant – už skrydžių registracijos punktų matyti didelės nuotraukos su laimingomis šeimomis, nėščiosiomis ir vaikais.
Labai patiko Pešto, kur gyvenome pačiame centre, atmosfera – jis gyvas, judrus, pilnas lankytojų, bet tuo pačiu ramus ir atsipalaidavęs. Didinga miesto imperinė architektūra pasirodė ne itin prižiūrima, apdulkusi, bet, skirtingai nuo Romos, visur buvo švaru ir gana tvarkinga, nemačiau apleistų namų ar šiukšlių. Apskritai nebuvo justi noro priblokšti naująja statyba ar pasirodyti super moderniems, kaip kad pas mus – jokios pompastikos. Reklamos taip pat buvo negausu ir ta pati neįkyri.
Krito į akis tai, kad mieste labai daug klasikinio stiliaus paminklų ir statulų – pažaliavusių nuo laiko ir nebūtinai, – visokių, matyt, jų ten nieks nevarto ir nebado pirštais, net jei įamžinamieji ir nebūtų šiuolaikinių cenzorių reikalaujamo krištolinio tyrumo. Taip pat daug viešųjų erdvių, išpuoselėtų gėlynų, fontanų ir skverų, miestiečių mielai išnaudojamų poilsiui. Užrašai, net ant produktų pakuočių, visur vengriški, tik labai retai kur dubliuoti anglų kalba, tad užsieniečiams tai nėra patogu, bet akivaizdu, kad tautinė savimonė ten stipri ir palaikoma be kompromisų. Vietiniai mums sakė, kad čia beveik nėra imigrantų, dominuoja tik turistai, nors mūsų viešbutyje kambarinės buvo iš Tailando, o pusryčių stalus, greta malonaus ir paslaugaus vengrų jaunimo, aptarnavo ir vienas juodaodis.
Kalbėjome su vengrais ir apie V. Orbano valdymą. Bent jau mūsų pašnekovai juo buvo labai patenkinti, sakė, kad prioritetas šeimoms nėra vien deklaracija, o realiai vykdoma valstybės politika. Pavyzdžiui, jau nuo antro vaiko ir daugiau motinos atleidžiamos nuo mokesčių, šeimoms teikiamos įvairios soc. paslaugos, vaikams yra daugybė nemokamų būrelių. Žodžiu, žmonės ten jaučiasi saugūs ir gerbiami. Viena mūsų pašnekovė – paprasta, bet labai nuoširdi ir šilta pardavėja, kilusi iš Transilvanijos vengrų – minėjo ir tai, kad Orbanas labai palaiko vengrus ir vengriškumą užsienyje. Pasirodo, aplinkinėse šalyse jų gyvena apie kelis milijonus.
Konferencijos metu kaip tik žiūrėjome dokumentinį filmą apie vengrų bendruomenės, gyvenančios Rumunijoje, surengtą kasmetinį festivalį, kuriame, greta politinių bei visuomeninių reikalų aptarimo (o debatuota buvo, jei gerai supratau, daugiausia apie nacionalinės savimonės išsaugojimą ir kovą su globalizmu bei genderizmu), vyko ir daug kultūrinių renginių – koncertų, diskotekų, liaudies šokių ir t. t. Apsilankė ir pats Orbanas, minios sutiktas ovacijomis. Filmo pabaigoje festivalio dalyviai – daugiausia jaunimas – į kamerą išdidžiai sako: aš – vengras (-ė). Tai, po tam tikros pauzės, pasako ir pati filmo autorė, jam pasibaigus pakomentavusi, kad važiavo į šį renginį tikėdamasi pamatyti „monstrus“ ir „fašistus“, bet tokių ten nesutikusi. Ji jau daug metų gyvena užsienyje, berods Anglijoje, ir nesiruošia grįžti, tačiau net ir tokią liberalią leftistę renginio dalyvių nuoširdumas, pasirodo, pramušė ant nacionalizmo .
Nors tarptautinė nacionalizmo tyrimų konferencija, kurioje dalyvavau, vyko Centrinės Europos universitete, įkurtame G. Šorošo, paaiškėjo, kad šiame pastate po to, kai Orbanas juos išvijo iš šalies, belikusi tik administracinė ir mokslinių centrų dalis, o studijos ir biblioteka, kartu su CEU leidykla, yra perkeltos į Vieną ir Prahą. Tačiau nei britų organizuotos konferencijos, kuri vienais metais vyksta JK, o kitais – kur nors užsienyje, pranešimuose, nei plenarinėse ar sekcijinėse diskusijose leftizmas nedominavo, – priešingai, buvau sužavėta teorinio-metodologinio kolegų iš viso pasaulio pristatytų tyrimų lygmens bei organizatorių šilto betarpiškumo.
Nusipirkau knygą apie Orbano ir Šorošo priešpriešą – įdomu, kad abi viena kitą eliminuojančios dabarties ideologinės tendencijos gimė toje pat vietoje, o abu antagonistai buvo asmeniškai gerai pažįstami…
Paprastai turiu įprotį kur nors lankydamasi viduje „pasimatuoti“, ar man toje šalyje jauku, ar galėčiau čia gyventi (nors emigruoti niekur neketinu). Tai, paviršiniu turisto žvilgsniu žiūrint, kol kas Vengrija pasirodė esanti arčiausiai to, kur būtų maloniausia ir geriausia būti. Ir kaip tai kontrastuoja su mylima Tėvyne, valdoma įsislaptinusių tautos ir tautiškumo nekentėjų, persisunkusia nuodinga visų kovos su visais, nuolatinės įtampos, įtarinėjimų ir pykčio aura. Tai, grįžus iš svetur, ypač rėžia akį ir širdį. Pasirodo, šiame vis labiau beprotiškėjančiame pasaulyje kažkur vis dar įmanoma gyventi oriai, ramiai ir tiesiog NORMALIAI…
Partija Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą, kad būtų papildyta Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis aiškia nuostata „dėl vyro ar moters lyties“, taip įtvirtinant konstitucinę binarinės – vyro ir moters – lyčių sampratą.
Pažymime, kad Konstitucinis Teismas (KT), interpretuodamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą dėl nediskriminavimo, išplėtė „lyties“ sąvoką, į ją įtraukdamas „lytinę tapatybę“ ir „socialinę lytį“. Savo interpretacijų pagrindu 2025 m. balandžio 17 d. KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Civilinio kodekso normą, leidžiančią partnerystę tik tarp vyro ir moters. KT išaiškino, kad teismai nuo šiol galės ad hoc spręsti dėl tokių esminių klausimų kaip santuokos ar įvaikinimo teisės, nepaisydami Seimo valios.
Tai pavojingas precedentas. Toks sprendimas, be Tautos pasirinkimo referendume ar Seimo patvirtinto teisės akto, kelia susirūpinimą ne tik dėl demokratijos pažeidimų, bet ir dėl Lietuvos teisinės sistemos stabilumo.
Tokia KT praktika pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės valstybės principą ir konstitucinį valdžių padalijimą. Didžiausia grėsmė yra ta, kad Konstitucinis Teismas ne tik nustojo vykdyti savo pagrindinę pareigą – spręsti ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (LR Konstitucijos 102 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas faktiškai perėmė įstatymų leidėjo funkciją – ėmėsi teisėkūros iniciatyvų, primesdamas visuomenei naujas „teises“ ir „vertybes“, kurių Tauta nepageidavo. Toks veikimas ne tik iškreipia valdžių padalijimo principą, bet ir sukuria teisinį chaosą.
Todėl Nacionalinis susivienijimas siūlo konkretų Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymą: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų vyro ar moters lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Ši formuluotė nepažeidžia nediskriminavimo principo, bet aiškiai apibrėžia lytį kaip biologinį faktą – vyrą arba moterį – ir užkerta kelią teisiniam dviprasmiškumui bei ideologinėms interpretacijoms.
Vakarų šalys, jau atsigręžė prie biologinės lyties teisinio apibrėžimo. Slovakija, Vengrija, kelios JAV valstijos, Jungtinės Karalystės teismai aiškiai įtvirtina binarinę lyčių sistemą kaip žmogaus teisių apsaugos pagrindą.
Nacionalinis susivienijimas kviečia Seimo narius inicijuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisą, o Respublikos Prezidentą – palaikyti šią iniciatyvą, Tautos valios viršenybę ir saugoti demokratinės valstybės pamatus.
Tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai apibrėžtos sąvokos gali užtikrinti teisinį stabilumą, šeimos instituto apsaugą bei visuomenės vertybinį nuoseklumą.
Išgirdus, kad Vilniaus valdovų rūmuose atsidaro paroda, pasakojanti apie Ukrainos Pidhircių rūmus ir juose sukauptas meno kolekcijas, atmintyje iškilo 2019 metų ekspedicija „Vienybės keliu“, kurią surengėme mes, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubo nariai. Šalia kitų ekspedicijos uždavinių, turėjome galimybę susipažinti ir su turtingu istoriniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Kiek iškilių LDK asmenybių čia gyventa, kokių pilių ir rūmų būta, kokį istorinį pėdsaką paliko prabėgę amžiai!
O tąsyk aplankyti Pidhircių rūmai savo didybe tikrai išsiskyrė iš kitų regėtų objektų – jie tiesiog žavėjo savo didybe. Nepaisant to, kad turistai į šiuos rūmus jau kuris laikas nebuvo įleidžiami, nes jie buvo uždaryti planuojamai restauracijai, čia praleidome nemažai laiko. Vien apžiūrinėdami rezidenciją iš išorės ir grožėdamiesi jos architektūrinėmis detalėmis, nemenkai sugaišome, o kur dar laikas, skirtas visoms šioms įdomybėms įamžinti kino ir foto juostose! Bandėm įsivaizduoti tuos, kurie čia leido dienas, tą prabangą, kuri juos supo ir mintyse jau žadėjome čionai sugrįžti, kai tik restauracija bus baigta. Deja, net nenujautėme, kad praeis viso labo keletas metų, ir su planais sugrąžinti rezidencijai ankstesnį puošnumą ukrainiečiams teks atsisveikinti. Viską sugriovė karas su Rusija…
Turbūt nereikia sakyti, kaip apsidžiaugėme, turėdami galimybę vėl pratęsti pažintį su Pidhirciais, jų rūmų istorija ir joje per šimtmečius kauptomis meno kolekcijomis. Rezidencijoje buvę įstabūs meno lobiai, žinoma, jau seniai palikę jos sienas ir pasklidę po įvairiausius muziejus – tiek Ukrainoje, tiek Lenkijoje. Labai didelė kūrinių dalis dabar saugoma Lvivo nacionalinėje Boriso Voznickio dailės galerijoje bei Lvivo istorijos muziejuje, taip pat Tarnuve, Krokuvoje, Varšuvoje. Į Lietuvą, kur dabar atidaryta tarptautinė paroda „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“, eksponatai atkeliavo iš minėtų dviejų Lvivo kultūros įstaigų, mat tiek Dailės galerija, tiek Istorijos muziejus jau seniai palaiko glaudžius ryšius su mūsų Valdovų rūmais.
Paroda susideda iš keturių teminių dalių. Pirmoji dalis atskleidžia Pidhircių rūmų istoriją, pasakoja apie šių rūmų gyventojus – garsius visuomenės veikėjus ir jų nuveiktus darbus, kolekcijų kaupimą. Antroji dalis pasakoja apie rezidencijos interjerus ir jų išskirtinumus. Trečiojoje dalyje duoklė atiduodama įžymių užsienio menininkų darbams, na, o ketvirtojoje pristatomi įžymių Abiejų Tautų Respublikos menininkų darbai. Tarp jų – ypač glaudžiai su Vilniumi susijusio tapytojo Simono Čechavičiaus, Pranciškaus Smuglevičiaus senelio Hiacinto Olesinskio ir kt. kūriniai.
Parodoje eksponuojama apie šimtas įvairiausių dirbinių, pradedant garsiausių Europos dailininkų nutapytais portretais, natiurmortais, sakralinėmis ir kovų tematikos drobėmis, baigiant rezidencijoje naudotais buities daiktais (veidrodžiais, baldais, žvakidėmis) bei kariniais eksponatais (šarvais, alebardomis). Eksponatai akivaizdžiai byloja, kokių turtingų būta Pidhircių rūmų – architektūros šedevro, tarpusavy derinančio vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo Baroko bruožus. Ši rezidencija, juosiama puikaus parko ir sodo, XVII–XVIII amžiuje buvo laikoma bene gražiausia visoje šalyje. Manoma, jog prie rūmų puošybos galėjo prisidėti garsusis architektas Kostantė Tenkala, XVII šimtmetyje Vilniuje rekonstravęs Valdovų rūmus ir statęs šv. Kazimiero koplyčią.
Rezidencija skirtingu laiku priklausė skirtingiems aristokratams: ją valdė Konecpolskių, Sobieskių, Ževuskių, Sanguškų giminių didikai. Kiekvienas savininkas paliko savo valdymo žymę; rezidencija buvo patyrusi ir klestėjimo, ir praradimo laikotarpių. Istorijos eigoje išsaugotos meno vertybės rodo, koks turtingas ir gausus buvo kultūrinis paveldas Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos regionuose. Taigi simboliškai praverkime buvusios rezidencijos duris…
Vilniaus savivaldybės vadovų nurodymu laužoma K. Škirpos atminimo lenta, guldomi ant grindinio lentos gynėjai
Skubiai traukdamasis iš Nacionalinio susivienijimo gretų Š. Jasiukevičius pasistengė padaryti partijai paskutinę meškos paslaugą. Bendražygio Almanto Stankūno straipsnyje išsamiai ir tiksliai aprašytos visos šio negarbingo poelgio priežastys ir aplinkybės.
Pridurti nėra ko. Tačiau verta ir net būtina parašyti kelis žodžius apie gelmines išsiskyrimo su Š. Jasiukevičiumi priežastis. Jos anaiptol nėra tik šio asmens moralinės nuostatos ir charakterio savybės, skatinusios jį šiurkščiai pažeidinėti Nacionalinio susivienijimo Įstatus ir dažnai nesilaikyti elementariausių etikos ir etiketo normų bendraujant su buvusiais bendražygiais.
Tikrosios priežastys yra ideologinės ir politinės. Š. Jasiukevičius neabejotinai yra Ukrainos rėmėjas. Tačiau šito nepakanka ir negalėjo pakakti norint ilgai plaukti vienoje valtyje su NS, kuris taip pat tvirtai ir nuosekliai remia Putino ordų užplūstą ir barbariškai niokojamą šalį. Partijoje niekas neabejoja, kad pagalba Ukrainai ne tik yra mūsų moralinė pareiga, bet ir šioks toks indėlis į pačios Lietuvos saugumą. Rašau „šioks toks“, nes tarptautiniame pasitarimų dėl šios šalies fronte susitelkė juodžiausi debesys. Bet vis vien darykime, ką galime Ukrainai ir Lietuvai išsaugoti – dėl šito sutariame visi, išskyrus aršiausius agresorės Rusijos garbintojus ir Putino palaižūnus. Bet kas yra toji mėginama apsaugoti Lietuva?
Šis klausimas ir atveria esminių nesutarimų skrynią. Reikalas tas, kad I. Šimonytė, M. Maldeikis, G. Landsbergis, D. Žalimas, V. Čmil, T. Raskevičius, O. Šurajevas, A. Ramanauskas, L. Kasčiūnas, G. Mažeikis ir begalė panašių į juos taip pat yra uoliausi Ukrainos rėmėjai ir Lietuvos sergėtojai. Pažvelgus į tokį sąrašą savaime turėtų kilti klausimas: kas yra teikiant pagalbą Ukrainai ginama ir su Ukrainos pagalba mėginama išsaugoti Lietuva?
Šitaip paklausus ir šiek tiek pamąsčius, giliausių takoskyrų pagrindas iškyla kaip ant delno: Ukrainos rėmėjai vadovaujasi visiškai skirtingais pačios Lietuvos vaizdiniais. Tik ką išvardintiems Ukrainos rėmėjams Lietuva pirmiausia yra Vakarų pasaulio pasienio teritorija ir ES administracinis vienetas, kurį būtina apsaugoti nuo Putino kariaunos įsiveržimo. Tikrai būtina. Dėl to su jais galima lengvai sutarti.
Tačiau bėda ta, kad jiems iš esmės nerūpi, kokia turi būti ir taps toji apsaugota nuo rusiškos okupacijos ir aneksijos teritorija: kas joje turėtų gyventi, kokia kalba joje turėtų būti šnekama, kokia turėtų būti lietuvių padėtis ir ateitis jų pačių žemėje.
Tai štai: dėl šito nekvaršina sau galvos ne tik vadinamieji leftistai, bet ir „dešinieji“, kuriuos galima pavadinti etnokonservatoriais. Jie nešykšti teisingų žodžių apie lietuvišką Lietuvą, bet nedaro nieko ir juo labiau nekovoja, kad toji Lietuva būti šis tas daugiau, negu tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviška Lietuva.
Tačiau jų akiratyje nėra lietuvių kaip politinės tautos ir suverenios Lietuvos valstybės. Mat dėl tokios politiškai suverenios lietuviškos Lietuvos vizijos įgyvendinimo tektų sunkiai ir šiuo tuo rizikuojant susigrumti su galingomis užsienio jėgomis. Susiduria noras padėti Lietuvai ir baimė nukentėti dėl protautinio veikimo. Todėl atsikartoja mąstymo ir elgesio dvilypumas bei moralinis konfliktas, kurį išgyveno vadinamieji patriotiški ir prolietuviški sovietinių-rusiškųjų okupantų kolaborantai: jeigu galime slapčia ir saugiai padaryti kokį nors naudingą darbelį, kad Lietuva būtų nors kiek lėčiau kolonizuojama ir rusifikuojama, mielai pamėginsime jį „prasukti“ arba tyliai pasabotuoti žalingą Kremliaus direktyvą, bet atvirai pasipriešinti Maskvai, rizikuoti asmenine gerove, prarasti patogų ir sotų gyvenimą – šiukštu.
Šis prisitaikėliškas mentalitetas ne tik kad neišnyko, bet veikiau sustiprėjo ir tapo tiek daugumos „leftistų“, tiek „dešiniųjų“ moralinės ir psichologinės savasties branduoliu.
Konformistinis „dešinumas“ šių dienų Lietuvoje veši ir, kaip ir „kairumas“, yra tapęs politinio elgesio norma. Jis puikiai sugyvena su ES paribio provincijos gyventojo savimone ir net yra tobulas jos įsikūnijimas.
Tuo tarpu politinis nacionalizmas yra tautinę ir valstybinę sąmonę grindžianti ideologija. Ja remiasi Nacionalinis susivienijimas. Todėl kol esame, kokie esame, negalime būti ar tapti išsitautinusiais „dešiniaisiais“, arba A. Ažubalio, L. Kasčiūno, V. Rakučio tipo ir stiliaus etnokonservatoriais. Mat jų skelbiamas tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviškos Lietuvos pažadas yra ideologinė fikcija ir savęs bei kitų apgaudinėjimas. Lietuviška Lietuva paprasčiausiai yra neišsaugoma be principinės ir sunkios politinės kovos už nacionalinį suverenitetą ir tautos teisę pačiai spręsti svarbiausius savo gyvenimo ir likimo klausimus.
Š. Jasiukevičiui buvo sunku ir galiausiai nepavyko pritapti NS todėl, kad savo pažiūromis jis visada buvo artimesnis būtent į dešinįjį etnokosmopolitizmą palinkusiems „krikdemiškojo sparno“ konservatoriams. Šią trauką atspindėjo tiek jo parama A. Ramanauskui, tiek L. Kasčiūnui TS-LKD pirmininko rinkimuose.
Be abejo, šie ir kiti veiksmai visuomenės akyse jaukė NS ideologinį tapatumą ir įvaizdį, trynė esmines takoskyras tarp mūsų ir konservatorių, galiausiai smarkiai prisidėjo prie to, kad tenka vilkti skleidžiamo ir visais atžvilgiais partijai brangiai kainuojančio mito apie NS kaip „konservatorių projektą“ šleifą.
Bet nepritapdamas ideologiškai ir politiškai Š. Jasiukevičius galėjo ir turėjo atsisveikinti garbingai ir gražiai. Tiesiog neišpilti didžiulio puodo melo apie NS kaip neva prorusiškų vatnikų partiją. Jo paties neteko regėti stovint mitinge ar pikete, net aiškiai ir tvirtai pasisakant dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso, klastojamos laisvės kovų istorijos, šalies kolonizacijos ir kitų lietuviškos Lietuvos politinės savasties atraminių stulpų.
Todėl juo apmaudžiau ir apgailėtina, kad pagrindiniu Š. Jasiukevičiaus melo taikiniu tapo A. Stankūnas – Lietuvos patriotas ir bendražygis, stovėjęs pirmoje K. Škirpos lentos gynėjų gretoje. A. Stankūnas rašo tiesą ir apie Nacionalinio susivienijimo partijos prieitą kryžkelę. Norinčių eiti kitokiu – etnokonservatizmo – keliu joje iš tiesų esama.
Š. Jasiukevičiaus rėmėjams labai nepatiko ir tai, kad portalui Delfi duotame interviu A. Stankūnas sugriovė išstojusio partiečio paskleistą melą, neva pasitraukė dėl partijos vadovybės vengimo remti Ukrainą ir jos „vatnikiškų“ pažiūrų. Sulaukta ir grupės įtakingų partijos narių raginimo atleisti A. Stankūną iš Atsakingojo sekretoriaus pareigų.
Gaila, kad šitokį raginimą parėmė ir NS vicepirmininkas V. Sinica, kurio pastangas besąlygiškai remti Š. Jasiukevičių net tais atvejais, kai šis akivaizdžiai neteisus, vis labiau pastebi plačioji visuomenė.
Apibendrinant, Š. Jasiukevičiaus pasitraukimas iš NS ir skirtingi jo poelgio vertinimai yra tik gelminių Lietuvos politikos takoskyrų ir NS viduje vykstančių diskusijų bei ginčų dėl partijos ideologinės tapatybės bei politinio veikimo krypties atspindys.
Penktadienį prieš operos „Hofmano istorijos“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengta Metų solistų apdovanojimų ceremonija. Kartu įteikta Padėkos premija ilgametei baleto direktorei Rūtai Railaitei-Butvilienei, baigiančiai savo profesinę karjerą teatre. Ji apdovanota ir kultūros ministro Šarūno Biručio padėkos raštu.
R. Railaitė-Butvilienė į LNOBT kaip baleto šokėja atėjo 1976 m., gavusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus diplomą. Baleto spektakliuose sukūrė nemažai reikšmingų vaidmenų – tokių, kaip Jurga („Baltaragio malūnas“, 1979), Alyvų fėja ir Princesė Florina („Miegančioji gražuolė“, 1981), Mergaitė („Mergaitė ir mirtis“, 1982), Moteris („Amžinai gyvi“, 1982), Pelenė („Pelenė“, 1984), Mirta („Žizel“, 1985), Ana („Žydrasis Dunojus“, 1988) ir kt. Buvo viena iš pirmųjų choreografo Jurijaus Smorigino kūrybos atlikėjų, šokusi jo spektakliuose „Kelias“ (1981), „Albos namai“ (1988), „Serenada“ (1988).
1993 m. R. Butvilienė su šeima išvyko gyventi ir dirbti į Venesuelos sostinę Karakasą. Ten dirbo pedagoge Ninos Novak baleto akademijoje, Karakaso šiuolaikinio baleto trupėje ir Teresos Carreño teatre. 2011 m. sugrįžo į Vilnių ir perėmė LNOBT baleto direktorės pareigas, kurias kruopščiai ir atsakingai ėjo 14 metų.
„Mano padėkos žodis turėtų būti begalinis! Visi jūs esate mano mokytojai, kolegos, draugai. Mokiausi iš jūsų profesionalumo, kantrybės ir tikėjimo savo darbu bei idėjomis. Mus visus riša vienas žodis – Meilė, meilė menui ir teatrui. Tegyvuoja Operos ir baleto teatras!“ – tokiais žodžiais su kolegomis atsisveikino R. Butvilienė.
Metų solistės – G. Bukinė ir J. Stankevičūtė
Ceremonijoje buvo pagerbti LNOBT Metų solistai – operos ir baleto artistai, kurių 2024 m. parengti vaidmenys teatro spektakliuose įvertinti geriausiai.
„Šį vakarą turime ypatingą progą pagerbti talentą, pasiaukojimą ir meno šviesą, kurią mums dovanojo Metų solistai. Operos ir baleto teatras – tai ne tik muzika, šokis, scena, tai – gyvas organizmas, kuriame kiekvienas balsas, kiekvienas judesys, kiekviena sceninės išraiškos priemonė kuria stebuklą. Ir kai šis stebuklas tampa neatsiejamas nuo vieno žmogaus – tai tikras talentas, tikras pašaukimas“, – sveikindama Metų solistus kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Nijolė Galinienė-Dielesen ir Gabrielė Bukinė
Metų operos soliste už Antonijos vaidmenį Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“ ir Sesers Andželikos vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ tapo Gabrielė Bukinė.
Julija Stankevičiūtė
Metų baleto soliste už Gulnaros vaidmenį choreografo Manuelio Legris balete „Korsaras“, Solistės – Angelino Preljocajo balete „Parkas“ ir Dželsominos – Marco Goecke’s balete „La strada“ pripažinta Julija Stankevičiūtė.
Abi artistės už sėkmingus 2024 m. sceninius pasirodymus prieš mėnesį pagerbtos ir „Auksiniais scenos kryžiais“.
Metų viltys – E. Volodkovič ir J. Kertenis
Nerija Kasparienė ir Evelina Volodkovič
Buvo apdovanoti ir jaunieji operos ir baleto solistai, kurių pernai scenoje parengti vaidmenys teikia daugiausiai vilčių ateičiai. Metų operos viltimi pripažinta Evelina Volodkovič už Rozetės vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“ ir visose Giacomo Puccini „Triptiko“ dalyse parengtus vaidmenis – Abatę operoje „Sesuo Andželika“, Žebenkštį operoje „Skraistė“ ir Čieską operoje „Džanis Skikis“.
Jonas Kertenis ir Laima Vilimienė
Metų baleto viltimi tapo Jonas Kertenis už Cirko vadovo ir Bepročio vaidmenis choreografo Marco Goecke’s balete „La strada“, Žmogaus vaidmenį Živilės Baikštytės balete „Pradžioje nebuvo nieko“, Leandrą Alexei Ratmansky balete „Arlekino milijonai“ ir Rūmų juokdarį Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“.
Visi laureatai apdovanoti atminimo statulėlėmis ir teatro rėmėjų įsteigtomis premijomis.
Kalbėjome su vengrais ir apie V. Orbano valdymą. Bent jau mūsų pašnekovai juo buvo labai patenkinti, sakė, kad prioritetas šeimoms nėra vien deklaracija, o realiai vykdoma valstybės politika. Pavyzdžiui, jau nuo antro vaiko ir daugiau motinos atleidžiamos nuo mokesčių, šeimoms teikiamos įvairios soc. paslaugos, vaikams yra daugybė nemokamų būrelių. Žodžiu, žmonės ten jaučiasi saugūs ir gerbiami. Viena mūsų pašnekovė – paprasta, bet labai nuoširdi ir šilta pardavėja, kilusi iš Transilvanijos vengrų – minėjo ir tai, kad Orbanas labai palaiko vengrus ir vengriškumą užsienyje. Pasirodo, aplinkinėse šalyse jų gyvena apie kelis milijonus.
Nors tarptautinė nacionalizmo tyrimų konferencija, kurioje dalyvavau, vyko Centrinės Europos universitete, įkurtame G. Šorošo, paaiškėjo, kad šiame pastate po to, kai Orbanas juos išvijo iš šalies, belikusi tik administracinė ir mokslinių centrų dalis, o studijos ir biblioteka, kartu su CEU leidykla, yra perkeltos į Vieną ir Prahą. Tačiau nei britų organizuotos konferencijos, kuri vienais metais vyksta JK, o kitais – kur nors užsienyje, pranešimuose, nei plenarinėse ar sekcijinėse diskusijose leftizmas nedominavo, – priešingai, buvau sužavėta teorinio-metodologinio kolegų iš viso pasaulio pristatytų tyrimų lygmens bei organizatorių šilto betarpiškumo.
