2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 5

Italijos premjerė Meloni įspėja, kad ES žalioji politika kelia „pramonės dykumos“ pavojų

Redakcija
-
5
Italijos premjerė Meloni įspėja, kad ES žalioji politika kelia „pramonės dykumos“ pavojų

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Šeštadienį Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni perspėjo, kad griežta žalioji politika gali nuniokoti Europos pramonės bazę, ir paragino laikytis atsargesnio požiūrio į ekologinį perėjimą, kuris apsaugotų ekonominį ir socialinį stabilumą.

Kalbėdama po susitikimo su Vokietijos kancleriu Frydrichu Merzu, G. Meloni teigė, kad Europos Sąjungos siekis elektrifikuotis, ypač automobilių sektoriuje, gali pakenkti žemyno gamybos pajėgumui.

„Dažnai sakydavau, kad dykumoje nėra nieko žalio“, – Romoje žurnalistams sakė Meloni. „Pirmiausia turime kovoti su Europos pramonės dykumėjimu.“

Ji teigė, kad alternatyvūs degalai, tokie kaip biodegalai ir vandenilis, turi atlikti pagrindinį vaidmenį Europos žaliojoje strategijoje.

G. Meloni kritikavo ankstesnį ES požiūrį į reguliavimą kaip pernelyg nelankstų, sakydama, kad jis „sužlugdė“ tokius sektorius kaip automobilių pramonė. Ji taip pat išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Europa yra priklausoma nuo elektromobilių tiekimo grandinių, kuriose dominuoja ne Europos šalys, ir pavadino tai strateginiu pažeidžiamumu.

„Ir toliau manau, kad netikslinga sutelkti dėmesį tik į perėjimą prie elektros energijos, kai tiekimo grandines kontroliuoja ne Europa, o kiti subjektai“, – sakė ji.

G. Meloni paragino Europos Komisiją toliau persvarstyti pagrindinius vadinamojo žaliojo susitarimo aspektus, įskaitant naujus išmetamųjų teršalų kiekio skaičiavimus, kuriuose būtų atsižvelgiama į visą transporto priemonės gamybos ciklą, o ne tik į išmetamųjų dujų kiekį.

Anksčiau šį mėnesį Europos Parlamentas balsavo už tai, kad būtų sušvelnintos taisyklės Europos automobilių gamintojams, o tai reiškia, kad jiems nereikės laikytis ES nustatytų lengvųjų automobilių ir furgonų išmetamo CO2 kiekio tikslų, už kuriuos galėjo būti skirtos iki 15 mlrd. eurų (17 mlrd. JAV dolerių) baudos.

Po intensyvaus lobizmo Europos Komisija pasiūlė leisti automobilių gamintojams laikytis tikslų remiantis jų vidutiniu išmetamųjų teršalų kiekiu 2025–2027 m. laikotarpiu, o ne tik šiais metais.

Italija ir Vokietija – dvi didžiausios Europos gamybos ekonomikos šalys – turėtų vadovauti pastangoms atkurti konkurencingumą, sakė Meloni ir pridūrė, kad automobilių sektorius yra viena iš sričių, kurioje dvišalis bendradarbiavimas gali turėti lemiamą poveikį.

reuters.com

Jubiliejų švenčiantis žymus kriminologas Aleksandras Dobryninas – apie savo kelią: „Mėgau matematiką, bet susipažinau su Arvydu Šliogeriu…“

Redakcija
-
0
Jubiliejų švenčiantis žymus kriminologas Aleksandras Dobryninas – apie savo kelią: „Mėgau matematiką, bet susipažinau su Arvydu Šliogeriu…“

Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas

Žymus Lietuvos kriminologas, kurio darbai vertinami ir tarptautinėje erdvėje, profesorius Aleksandras Dobryninas gegužės 10 d. atšventė 70 metų jubiliejų. Simboliška, kad ši svarbi gyvenimo sukaktis sutapo su ne mažiau reikšmingu profesiniu jubiliejumi. Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete pradėtos vykdyti kriminologijos studijos, kurias inicijavo prof. A. Dobryninas. Ketvirčio amžiaus sukaktis žymi kriminologijos kaip mokslo, visapusiškai analizuojančio nusikaltimus ir jų priežasčių ieškančio visuomenės socialinėje struktūroje, pradžią Lietuvoje. Svarbių sukakčių proga – pokalbis su prof. A. Dobryninu apie kriminologiją ir gyvenimą.

Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo pradėta dėstyti kriminologija. Jūs laikomas šitų studijų pradininku. Kas paskatino tokiam žingsniui?

Viskas prasidėjo nuo to, kad vos atgavus Lietuvos nepriklausomybę Filosofijos fakultete lankėsi sociologė iš Kanados Maeve McMahon. Ji atvyko pagal vieną iš programų, inicijuotų Vakarų universitetų ir nevyriausybinių organizacijų, skirtų padėti mums dėstyti sociologiją ir kriminologiją. Reikėtų prisiminti, kad socialiniai mokslai Nepriklausomybės pradžioje buvo embrioninėje stadijoje, nes sovietiniais laikais jie tapo stipriai ideologizuoti.

Aš pats domėjausi kriminologija jau pakankamą laiko tarpą, buvau paskelbęs publikacijų, bet kai pradėjau dėstyti Vilniaus universitete, mano profilis buvo labiau filosofinis nei kriminologinis. Apskritai tuo metu kriminologija buvo dėstoma VU Teisės fakultete ir kitose teisės mokyklose.

Kai susipažinome su Maeve, ji kartą manęs paklausė, kodėl nedėstau kriminologijos. Atsakiau, kad kriminologija, mažų mažiausiai Europoje, laikoma labiau baudžiamosios teisės atšaka ir paprastai dėstoma teisės fakultetuose. Ji labai nustebo: „Aš esu sociologė, bet dėstau kriminologiją. Tavo požiūris yra šiek tiek senamadiškas – pernelyg europietiškas.“ Ji papasakojo, kad Toronto universitete veikia tarpdalykinis Kriminologijos studijų centras, kuriame dirba ne tik teisininkai, bet ir sociologai, psichologai, ekonomistai.

Tai mane paskatino susimąstyti. Be to, Filosofijos fakulteto vadovybė norėjo stiprinti socialinius mokslus. Su šiandien pripažintais mokslininkais Arūnu Poviliūnu, Zenonu Norkumi, Algimantu Valantiejumi, Laima Žilinskiene sudarėme branduolį, kuris pradėjo kurti Socialinės teorijos katedrą, o ją įkūrus galima buvo pradėti ir kriminologijos kursus, derinti kriminologinius tyrimus su Filosofijos fakulteto studijų programa. Kriminologija, besiremianti sociologiniu požiūriu, tapo patraukli studentams. Taip ir startavome.

Mūsų unikalumas buvo tas, kad pradėjome kriminologiją dėstyti Filosofijos fakultete. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje tai buvo nei girdėta, nei regėta.

Kita vertus, išorinė situacija taip pat skatino permąstyti, kas yra kriminologija. Priminsiu, kad tais laikais kriminogeninė situacija Lietuvoje buvo labai sudėtinga.

„Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Jūs kalbate apie 1990-uosius?

Taip, tai buvo pereinamasis laikotarpis iš senos politinės ir ekonominės sistemos prie naujos, demokratinės sistemos. Bene visose posovietinėse šalyse buvo labai išaugę nusikaltimai. O viešose diskusijose siūlomi sprendimai buvo ne patys geriausi. Pamenu, kai 1993 m. buvo nužudytas žinomas Lietuvos žurnalistas Vitas Lingys, kilo visuotinis sujudimas: buvo klausiama, kas pas mus darosi, kiek dar kriminalinis pasaulis diktuos savo sąlygas ir pan. Vienas politikas, beje, irgi atėjęs iš akademinio pasaulio, viešai kalbėjo, kad vardan demokratijos turime pažaboti demokratiją. Kitaip tariant, esame dar mažiukai, mums per anksti džiaugtis demokratijos vaisiais, reikia griežtos rankos.

Kriminalinius įvykius populiarino ir žiniasklaida – apie juos nuolat rašė laikraščiai, medijos transliavo, kas vyksta vadinamajame kriminaliniame fronte. Prisimenu net vienos radijo laidos anonsą: „Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Supratau, kad kažkas yra negerai, kad keisti visuomenės mąstymą yra ir kriminologų reikalas, kad mums trūksta kriminologinės kompetencijos suprasti socialinius procesus. Spręsti tik iš baudžiamosios teisės perspektyvos – yra veika, yra bausmė – nepakanka: vadinamieji kriminogeniniai procesai yra sudėtingi ir jų analizei reikia profesionalų. Su kolegomis pradėjome mąstyti, kad reikia pradėti kompleksines studijas ir plėtoti kriminologiją Lietuvoje ne kaip baudžiamosios teisės atšaką, bet kaip tarpdalykinį mokslą, kuriame analizuoti reiškinius kviečiami ekspertai ne tik iš teisės, bet ir psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų sričių. Taigi pokyčiai turėjo vykti ir moksle, kuris turėjo įvertinti visuomenės virsmus ir paaiškinti, kaip reaguoti, bei pagelbėti visuomenei pereiti pakankamai sudėtingą ir pavojingą laikotarpį.

Paminėjote, kad 1990-aisiais buvo sudėtinga kriminogeninė situacija. O kokia ji yra dabar, Jūsų akimis?

Palyginus su tuo, ką mes turėjome, tai yra žemė ir dangus. Jeigu pasakysiu, kad situacija yra normali, manęs nesupras nusikaltimų aukos. Tačiau jei mūsų šalies statistiką palyginsime su kitų šalių rodikliais, pamatysime, kad jie nelabai skiriasi. Išlieka tam tikros probleminės zonos – tai smurtiniai nusikaltimai, nužudymai: kaip bebūtų nemalonu šitaip teigti, šioje srityje viršijame europinį vidurkį, bet tendencijos vis dėlto mažėjančios. Turime suprasti, kad nusikaltimai – tai savotiškas ženklas arba žinutė visuomenei, kad kažkas yra negerai su socialine struktūra arba tam tikrais sociokultūriniais dalykais. Kriminogeninė informacija labai svarbi būtent šiuo požiūriu: ne todėl, kad turėtume, kaip buvo teigiama minėtoje radijo reklamoje, drebėti iš baimės ir džiaugtis, kad tai ne mūsų problema, bet tam, kad galėtume gerinti mūsų gyvenimą.

Į filosofiją – paskui Arvydą Šliogerį, į kriminologiją – paskui Jurijų Bluvšteiną

Papasakokite apie save. 1977 m. baigėte Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą, 1985 m. apgynėte humanitarinių mokslų daktaro disertaciją filosofijos srityje, o 2005 m. tapote socialinių mokslų daktaru sociologijos srityje (praėjote habilitacijos procedūrą). Kaip iš matematikos pasukote į filosofiją, o galiausiai – į kriminologiją?

Man labai patiko studijuoti matematiką, bet nutiko taip, kad susipažinau su vienu jaunu dėstytoju, kurio vardas ir pavardė – Arvydas Šliogeris. Ir jis suviliojo filosofija. Jis turėjo tokį talentą – suvilioti metafizikai. Pradėjome su juo bendrauti. Tais laikais universitetuose dėstoma filosofija buvo labai neįdomi, ir vieną kartą jis man nepedagogiškai pasakė: „Aš suprantu, kad visas tas istorinis materializmas tau visiškai neįdomus. Sudarykime sandėrį – tu man parašai studentišką mokslinį straipsnį apie tai, kas tau įdomu, perskaitai jį studentų konferencijoje, o aš tai užskaitau kaip egzaminą.“

Aš parašiau straipsnį, kuris, beje, buvo apie dirbtinį intelektą. Kaip matematikas domėjausi šia problematika, nes apie ją jau buvo kalbama pakankamai senai: kas yra dirbtinis intelektas, ar jis gali pakeisti žmogišką intelektą ir pan. Taip pradėjome bendrauti su Arvydu Šliogeriu.

O toliau prasidėjo tai, kas vadinama „multitaskingu“. Labai gerai baigęs matematikos studijas turėjau galimybę pasirinkti būsimą darbo vietų. Pasirinkau Teismo ekspertizės institutą, kur veikė Kibernetinių tyrimų laboratorija. Mano pirmosios publikacijos buvo susijusios su matematikos taikymu kriminalistikoje. Teismo ekspertizės institute susipažinau su kriminologais. Su Vidaus reikalų ministerijos ekspertais dalyvavau kuriant pirmą nepriklausomą nuo Maskvos teismų statistikos apdorojimo sistemą. Bet galiausiai vis tiek grįžau į filosofiją: baigiau filosofijos aspirantūrą Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, tapau mokslo daktaru filosofijos srityje.

Vilniaus universitete pradėjau dėstyti kaip filosofas. Bet 1990 m. su kitu mokslininku, kuris mane faktiškai atvedė į kriminologiją, profesoriumi Jurijumi Bluvšteinu išleidome knygą „Kriminologijos pagrindimas: loginiai ir filosofiniai aspektai“. Tai buvo visiškai naujas posūkis kriminologijoje, kuris nieko bendro neturėjo su tradicinės sovietinės kriminologijos nuostatomis. Pabandėme pažvelgti į kriminologiją iš šiuolaikinės sociologinės perspektyvos. Taigi buvau, kaip dabar mėgstama sakyti, tarpdalykiškas.

Kodėl apskritai susidomėjote kriminologija?

Žinote, pamenu studijuodamas matematiką knygyne pamačiau dvi knygas. Viena buvo Georgo Hegelio „Logikos mokslas“ – pavarčiau, pasakiau: „Niekada!“ Kita knyga buvo „Tarybinė kriminologija“ – pavarčiau, pasakiau: „Siaubas, kaip tai įmanoma?..“ Paskui sužinojau, kad Michelis Foucault irgi kadaise vartė senas kriminologijos knygas ir sakė: „Dieve, koks nuobodus mokslas!“ Man, kaip matematikui, ir filosofija, ir kriminologija buvo visiškai ne tie mokslai, dėl kurių dėčiau pastangas.

Bet lemiamą įtaką padarė žmonės, kuriuos pavadinčiau savo mokytojais. Nors jie nebuvo mokytojai ta prasme, kad disciplinuotų mąstyti taip, kaip jie. Tai buvo labiau draugai, padėję man kai ką suprasti, išmokę mąstyti, ypač tai pasakytina apie Arvydą Šliogerį, kuris iš tikrųjų mane išmokė matyti dalykus, kurių galbūt anksčiau nebūčiau pastebėjęs. Profesorius Bluvšteinas man parodė, kad kriminologija yra labai įdomus mokslas, kad jame yra problemų, kurias verta nagrinėti, ir kad buvo didžiulė klaida suvesti visą mokslą, visą kriminologiją tik iki baudžiamojo teisingumo.

Kiek kainuoja nusikaltimas

O iš tiesų – kas yra kriminologija?

Kriminologija pradėjo formuotis ne kaip teisinė disciplina. Vienas iš jos pradininkų, italų intelektualas Cesare Beccaria (1738–1794) buvo ekonomistas labiau nei teisininkas, be to, buvo filosofas ir matematikas. Ne taip seniai Nobelio premijos laureatas, JAV ekonomistas ir sociologas Gary Beckeris, suformavęs savitą Racionalaus pasirinkimo kriminologijos teoriją, atsiimdamas premiją ypatingai pabrėžė ekonominius nusikaltimų aspektus ir Cesare Beccaria reikšmę. Pasak Beckerio, verta paskaičiuoti, kiek visuomenei kainuoja nusikaltimai ir teisės pažeidėjų baudimas. Kadangi neturime neriboto kiekio lėšų, privalome surasti strategijas, kurios apsaugotų visuomenę ir tam tikra prasme kompensuotų nuostolius, bet ir nešvaistytų lešų.

Kitas mokslinės kriminologijos klasikas Cesare Lombroso (1835–1909) buvo medikas, jis nusikaltimus analizavo iš biologinės perspektyvos. Pačią sąvoką 19 a. pabaigoje įvedė į vartoseną italų teisininkas Raffaele Garofalo (1852–1934), bet jau tada buvo suvokiama, kad kriminologija – tai mokslas, greta teisinio pagrindo turintis remtis ir psichologijos bei sociologijos žiniomis, integruotomis į mūsų supratimą apie vadinamąjį kriminalinį pasaulį.

Tiesą sakant, gali būti labai įvairių samprotavimų apie tai, kas yra kriminologija. Antai, šiuolaikinės kritinės arba kultūrinės kriminologijos atstovas Jockas Youngas kriminologijoje taikomus matematinius modelius ironiškai vadina „vudu kriminologija“, kai pagal lėlę bandoma sužinoti, kaip atrodo realus gyvas žmogus. Pasak jo, verta tyrinėti gyvą žmogų, t. y., apie nusikaltimus kalbėti ne kaip apie duotybę, bet kaip konkretų kultūrinį konstruktą.

Baltųjų apykaklių nusikaltimai Amerikoje ir moralinė panika Lietuvoje

Kodėl kriminologija ir jos specialistai yra reikalingi visuomenei?

Iš Lietuvos aktualijų mes galime prisiminti neseną Kedžio istoriją – vadinamą pedofilijos bylą. Kiek buvo triukšmo ir kaltinimų: kriminologijoje tokie reiškiniai turi savo pavadinimą – moralinė panika, ją apibrėžė britų sociologas Stanley Cohenas (beje, jo tėvai buvo iš Lietuvos). Tai reiškinys, kai dėl medijų įtakos ir susidomėjimo tam tikrais įvykiais visuomenė pradeda labai jautriai ir perdėtai į juos reaguoti. Tuomet prasideda, kaip sako kitas kriminologas, Jockas Youngas, amplifikacija (eskalavimas). Iš pradžių skaitytojai arba žiūrovai pamato tai, ką rodo arba rašo žurnalistai. Tada jie pradeda spausti politikus: kas čia vyksta, kodėl nereaguojama, kokia neteisybė ir pan. Politikams rūpi išlaikyti savo poziciją, pavyzdžiui, parlamente ir jie pradeda spausti teisėsaugą. Nors reali situacija galbūt nėra tokia sudėtinga, kaip atrodo iš šono, teisėsauga supranta, kad, jeigu nereaguos, politikai neskirs finansavimo. Galiausiai amplifikacijos efektas lemia, kad problema pradedama spręsti vien persekiojimo ir baudžiamosiomis priemonėmis, kurios problemos neišsprendžia, o galbūt net dar labiau ją pagilina. Be to, iššvaistoma daug moralinių, politinių, ekonominių ir organizacinių išteklių, valstybės institucijos pradeda veikti ne pagal tai, ką privalo daryti, bet pagal tai, ko tuo metu reikalauja viena arba kita socialinė grupė. Valdymas išbalansuojamas ir galiausiai prieinama prie situacijos, kai neįmanoma priimti sprendimo.

„Reikia analitiškai mąstančių praktikų“

Kriminologijos studijos VU Filosofijos fakultete perėjo įvairius etapus, pradedant nuo magistro studijų steigimo 1999 m. Nuo 2017 m. vykdomos bakalauro studijos, o šiuo metu su trimis užsienio universitetais kuriama tarptautinė magistro programa, susijusi su transnacionaliniais nusikaltimais. Kodėl buvo nuspręsta ją kurti? Kuo ji bus ypatinga?

Jau prieš 10–15 metų Lietuvoje pradėjome susidurti su tam tikromis problemomis, susijusiomis su vadinamąja atvira erdve žmonių mobilumui. Turime suprasti, kad mobilumas gali pasitarnauti ne tik teigiamiems tikslams, bet ir – kartais žymiai efektyviau – kriminaliniam pasauliui.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Nyderlandų kriminologai paprašė pagalbos dėl kai kurių Lietuvos piliečių, mat nepaisant to, kad esame Europos Sąjunga, skirtingų valstybių jurisdikcijos nėra visiškai atviros kitoms jurisdikcijoms ir teisėsaugos veiksmams. Vėliau turėjome kelis bendrus projektus, o per COVID pandemiją dar didesne grupe tyrėme pandemijos poveikį kriminogeniniams procesams Europoje, išleidome knygą („COVID-19, Society and Crime in Europe“, red. D. Siegel, A. Dobryninas, S. Becucci, išleido „Springer“, 2022).

Visa tai leido suprasti, kad mums reikia ruošti ekspertus, kurie ne reaguotų iš paskos, kai jau kažkas nutiko, bet galėtų numatyti galimas grėsmes. Pavyzdžiui, apie imigraciją ir pasekmes mūsų saugumui kriminologai iš Amerikos kalbėjo dar prie 15 metų, kai mes apie tai net nebuvome susimąstę.

Numatėme keturis studijų blokus. Pirmasis yra korupcijos ir finansinių nusikaltimų blokas. Utrechto universitetas ruošia bloką, skirtą ekologiniams nusikaltimams arba nusikaltimams prieš gamtą. Varšuvos universitetas ruošia bloką, susijusį su migracija, o ketvirtas blokas bus skirtas tam, kas šiandien yra be galo populiaru ir tiek pat pavojinga, – tai vadinamieji elektroniniai nusikaltimai; jį rengs Porto universitetas.

Šiuo metu esame pradinėje programos kūrimo stadijoje, metams gavome „Erasmus Mundus“ finansavimą parengti programos struktūrą. Toliau laukia kiti etapai.

Stiprybė – įvairovėje

Kokių studentų laukiate kriminologijos studijose?

Kaip ir kiekvienas dėstytojas noriu, kad ateitų gabūs, darbštūs, atkaklūs, geranoriški studentai. Į kriminologiją ateina žmonės dar ir su padidintu teisingumo pojūčiu ir noru suprasti, ką mes galime padaryti, kaip prisidėti, kad mūsų gyvenimas būtų tas tikras žmogiškas gyvenimas ir kad mes netyčia nepajudėtume į kitą, tamsiąją gyvenimo pusę. Pas mus ateina studentai, kurie turi tokį pašaukimą. Tikiuosi, dauguma jų yra patenkinti studijomis. Bet kiekvienas iš mūsų dėstytojų, kiekvienas iš mano kolegų turi savo kriminologijos profilį ir supratimą: profilis, kuris yra artimas man, nebūtinai yra vienintelis įmanomas. Mūsų, kriminologų, bendruomenė tuo ir puiki, kad, viena vertus, esame kartu, bet, kita vertus, esame skirtingi. Tai mūsų privalumas ir mes stengiamės išlaikyti įvairovę ir geranoriškumą tiek tarp kolegų, tiek tarp dėstytojų ir studentų.

Tomo Tereko nuotraukos

Pokalbio vaizdo įrašas https://youtu.be/lpt5qHTHCAU

Svenas R. Larsonas. Respublikonai gali laimėti ir Kongresą, ir Baltuosius rūmus

Redakcija
-
0
Svenas R. Larsonas. Respublikonai gali laimėti ir Kongresą, ir Baltuosius rūmus

Kai Robertas F. Kenedis jaunesnysis sustabdė savo prezidentinę kampaniją ir pareiškė paramą Donaldui Trumpui, demokratai sukruto. Ankstesnės apklausos rodė, kad Kenedžio rinkėjai įvairiu mastu buvo linkę palaikyti Trumpą, o ne Kamalą Harris. Demokratai baiminosi, kad tokia parama gali pakreipti svarstykles Trumpo naudai.

Naujausi „RealClearPolling.com“ duomenys rodo, kad būtent tai ir vyksta. Rugpjūčio 27 d. „Yahoo News“ paskelbta apklausa rodo, jog Kamala Harris vos 1 proc. lenkia Trumpą. Anksčiau įvairios apklausos rodė jos 3–5 proc. persvarą.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad palankesnes Harris apklausas dažniausiai skelbia kairiųjų pažiūrų žiniasklaida. 2016 m. tos pačios apklausos prognozavo Hillary Clinton pergalę prieš Trumpą, tačiau rezultatą nulėmė kitaip. Tuo metu „Yahoo“ apklausos, kuriomis remiasi „RealClearPolling“, rodo, kad net ir politiškai šališka žiniasklaida nesugeba pagrįsti Harris aiškaus pranašumo.

Tuo tarpu „Rasmussen Reports“, viena iš nedaugelio apklausų agentūrų, turinčių gerų prognozavimo rezultatų, dar iki Kenedžio paramos paskelbimo prognozavo, kad Trumpas lenks Harris 2–3 proc.

Po Kenedžio pareiškimo Trumpą parėmė ir kita žinoma demokratė – buvusi kongresmenė Tulsi Gabbard. Tai rodo, kad demokratai už Vašingtono „politinės pelkės“ ribų jaučia, kur link krypsta visuomenės nuomonė. Net kai kurie Demokratų partijos viduje esantys veikėjai pradeda abejoti Kamalos Harris galimybėmis.

Vienas iš jų – Minesotos kongresmenas Deanas Phillipsas, kuris buvo vienintelis rimtas iššūkį dabartiniam prezidentui Joe Bidenui metęs kandidatas šių metų pirminiuose rinkimuose. Nepaisant partijos spaudimo atsisakyti kandidatūros, Phillipsas liko rinkimuose ir susilaukė daug kritikos. Tačiau per Demokratų nacionalinį suvažiavimą jis stengėsi parodyti atvirumą būsimos Harris administracijos atžvilgiu.

Akivaizdu, kad Phillipsas nujaučia politinius vėjus – jis pareiškė, jog norėtų tarnauti bet kuriam išrinktam prezidentui. Kaip rašo „Yahoo News“, Phillipsas teigė esąs pasirengęs dirbti tiek demokratų, tiek respublikonų administracijoje, o „Fox News Digital“ nurodė, kad siekia „vienokiu ar kitokiu būdu padėti šaliai“.

Kai Kongreso demokratas viešai pareiškia pasirengimą dirbti respublikonų prezidento administracijoje per rinkimų kampaniją – net jei formaliai jis ir neatsisako galimybės bendradarbiauti su demokratais – tai yra neįprasta. Toks atvirumas rodo, kaip keičiasi politinė nuotaika, ypač agresyviai poliarizuotoje aplinkoje, kurią stipriai paveikė buvusio prezidento Baracko Obamos palikimas.

Donaldui Trumpui sekasi geriau, nei rodo viešai skelbiamos apklausos

Tai yra signalas iš politinio elito, kad Donaldui Trumpui sekasi geriau, nei rodo viešai skelbiamos apklausos. Dauguma apklausų, naudojamų kampanijose, niekada neskelbiamos viešai – jos skirtos tam, kad padėtų kandidatams tobulinti žinutes, tiksliai nukreipti reklamą ir efektyviau paskirstyti lėšas.

Vienas iš pavyzdžių: 2016 m. Trumpo kampanija nustatė keletą svarbių valstijų, kuriose Clinton pirmavo, bet nesiekė 50 proc. paramos. Po kryptingos kampanijos Trumpas šiose valstijose netikėtai aplenkė savo varžovę.

Augant demokratų perbėgimui į Trumpo pusę, vis realesnė atrodo jo ir viceprezidento kandidato, J. D. Vance’o, pergalė prieš Kamalą Harris ir jos viceprezidento kandidatą – gubernatorių Timą Walzą. Tai būtų ilgai lauktas pokytis po ketverių Joe Bideno valdymo metų. Tačiau norėdamas įgyvendinti reikšmingus pokyčius, prezidentui Trumpui reikės respublikonų daugumos Kongrese.

Atstovų Rūmų baigtį prognozuoti sunku – kartais jų rezultatus labiau lemia asmenybės nei partijos politika. Tačiau, remiantis istoriniais duomenimis, šių metų rinkimuose tikėtina nedidelė respublikonų persvaros plėtra, o po dvejų metų – galimas demokratų sugrįžimas.

Senato perspektyvas prognozuoti lengviau. Šiuo metu Senato sudėtis: 49 respublikonai ir 51 demokratas (įskaitant su jais susijusius nepriklausomus). Tikėtina, kad po lapkričio rinkimų respublikonai turės 52–48 daugumą.

Respublikonų viltys Senate: pergalės galimos Montanoje, Merilande ir Vakarų Virdžinijoje

Montanoje dabartinis demokratas senatorius Jon Tester atsilieka nuo respublikono Timo Sheehy maždaug penkiais procentiniais punktais. T. Sheehy – vienas iš kelių į atsargą išėjusių JAV karinių jūrų pajėgų karininkų, neseniai įsitraukusių į politiką. Virdžinijoje dar vienas buvęs karinių jūrų pajėgų karys, Hung Cao, yra respublikonų kandidatas į Senatą. Šiuo metu jis atsilieka nuo dabartinio demokrato, senatoriaus Timo Kaine’o, 10–12 proc., tad tikimybė pakeisti jį atrodo menka. Vis dėlto iki lapkričio mėnesio situacija dar gali keistis.

Gerokai palankesnė padėtis respublikonams susiklostė Merilande, kur 80-metis demokratas Benas Cardinas pasitraukia iš Senato po 18 metų kadencijos. Iš pradžių atrodė, kad demokratų kandidatė Angela Alsobrooks, Princo Džordžo apygardos vykdomoji direktorė, užtikrintai laimės šias lenktynes. Tačiau, kaip praneša „Fox News“, tiek ji, tiek respublikonų kandidatas, buvęs dviejų kadencijų gubernatorius Larry Hoganas, dabar turi po 46 proc. rinkėjų palaikymą.

Tai reikšmingas poslinkis L. Hogano naudai, nes dar gegužę–birželį jis atsiliko 8–10 procentinių punktų. Jei ši tendencija išsilaikys iki rudens, demokratai gali prarasti vietą Senate vienoje iš demokratiškiausių valstijų. Kai kurių apklausų duomenimis, Kamala Harris šioje valstijoje pirmauja prieš Trumpą maždaug 30 proc., tad toks praradimas būtų rimtas signalas partijai.

Tačiau Merilandas gali būti ne vienintelė demokratų netektis. Tikėtina, kad jie praras vietą ir Vakarų Virdžinijoje, kur iš Senato pasitraukia ilgametis demokratas Joe Manchinas. Nors metų pradžioje jis oficialiai pasitraukė iš Demokratų partijos, dažnai balsuodavo drauge su ja. Dabar jo vieta liko laisva valstijoje, kur dominuoja respublikonai. Buvęs Vakarų Virdžinijos gubernatorius Manchinas turėjo unikalų ryšį su rinkėjais, tačiau dabartiniam demokratų kandidatui Glennui Elliottui, buvusiam Vilingo merui, teks itin sunkios lenktynės su populiariu respublikonu, buvusiu gubernatoriumi Jimu Justice’u.

Jei respublikonai laimės Merilande, Montanoje ir Vakarų Virdžinijoje, o kituose mūšiuose nepraras nė vienos vietos, jie gali tikėtis 52–48 daugumos Senate. Jei Donaldas Trumpas laimėtų prezidento rinkimus, jo viceprezidentas J. D. Vance’as kaip Senato pirmininkas galėtų padidinti respublikonų persvarą iki 53 balsų.

Respublikonai šiuo metu yra neįprastai palankioje padėtyje

Respublikonai šiuo metu yra neįprastai palankioje padėtyje – prognozuojama nedaug galimų pralaimėjimų. Vienintelė vieta, kurioje jų pozicijos atrodo silpnesnės, – Teksasas. Čia senatorius Tedas Cruzas siekia trečiosios kadencijos. Pavasario apklausos rodė, kad jis lenkia demokratų kandidatą Coliną Allredą 10–11 proc., tačiau naujausios apklausos rodo vos 2 proc. persvarą.

Nors būtų netikėta, jei T. Cruzas prarastų vietą, jo nesugebėjimas išlaikyti tvirtos persvaros signalizuoja, kad 2030 m. jis gali nesiryžti vėl kandidatuoti. Vis dėlto jo silpnesni rezultatai labiau atspindi jo asmenybės bruožus nei partinės nuotaikos pokytį Teksase. Dauguma politikų geba bent jau sukurti nuoširdumo įspūdį, tačiau T. Cruzas dažnai atrodo kaip nuoširdus žmogus, bandantis apsimesti tipišku politiku – ir tai veikia prieš jį.

Jeigu pagrįstai manytume, kad respublikonai laimės lenktynes Merilande, Montanoje ir Vakarų Virdžinijoje, o T. Cruzas išlaikys vietą Teksase, Senatas pereitų respublikonų kontrolei. Jei D. Trumpas grįžtų į Baltuosius rūmus, tokia pati dauguma Senate būtų kaip ir per jo pirmąją kadenciją.

Turėdamas savo pusėje tiek Baltuosius rūmus, tiek Kongresą, perrinktas D. Trumpas turėtų idealią galimybę pereiti nuo politinės retorikos prie realios politikos. Kuo sėkmingesnė būtų jo antroji kadencija, tuo geresnės būtų viceprezidento J. D. Vance’o galimybės 2028 m. siekti prezidento posto.

Daktaras Svenas R. Larsonas – ekonomikos analitikas ir nuolatinis Europos konservatorių žurnalo autorius, publikuojantis analizes apie Europos ir JAV ekonomiką. Jis yra dirbęs politikos analitiku įvairiuose centruose ir buvęs politinių kampanijų patarėju. 

europeanconservative.com

Adv. Povilas Žumbakis. Istorijos šešėliai: JAV institucijų bendradarbiavimas su KGB kenkia visiems – krikščionims, žydams, amerikiečiams ir kanadiečiams

Redakcija
-
2
Adv. Povilas Žumbakis. Istorijos šešėliai: JAV institucijų bendradarbiavimas su KGB kenkia visiems – krikščionims, žydams, amerikiečiams ir kanadiečiams
Adv. Povilas Žumbakis

Tęsiame žymaus JAV advokato POVILO ŽUMBAKIO  publikacijų ištraukas iš leidinio „Ukraina Antrojo pasaulinio karo metais. Istorija ir jos padariniai“, kurį 1986 m. išleido Albertos universiteto Kanados ukrainiečių studijų institutas. Leidinio turinys atskleidžia ištakas vykdomo nuolatinio puolimo prieš Lietuvos laisvės gynėjus ir jų atminimą. 

I dalis ČIA.

JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų tarnybos (OSI) ir KGB bendradarbiavimas

Kokie yra bendradarbiavimo su KGB pavojai?

Pirma, leidus KGB atvirai bendradarbiauti su Amerikos vyriausybe, KGB leidžiama lygintis su CŽV. Nors tarp jų yra didžiulis skirtumas. Viešai skelbdama, kad ji atlieka OSI darbą, KGB tampa teisėta Vakarų pasaulio akyse.

Antras didelis bendradarbiavimo su KGB pavojus yra tas, kad jis suteikia Sovietų Sąjungai galimybę perrašyti istoriją. Iš JAV teismuose nagrinėtų bylų matyti, kad KGB nustato, kurie kaltinamieji bus teisiami Jungtinėse Valstijose.

Atrodo, kad KGB siunčia OSI dokumentus iš Sovietų ambasados, o OSI, remdamasi šiais įrodymais, imasi tolesnių veiksmų. Kadangi dokumentų ir liudytojų atranka yra tik KGB rankose, istoriją galima pakoreguoti pagal Sovietų Sąjungos požiūrį.

ĮRODYMAI APIE ŽALĄ

Žala buvo padaryta keliose srityse. Pirma, Sovietų Sąjungos disidentai ir „refuzininkai“ (angl. refuseniks) yra demoralizuoti. Kai OSI siunčia žmones į SSRS, naudodamasi sovietų teismų sistema ir atvirai bendradarbiauja su KGB, disidentams siunčiama žinia, kad Jungtinės Valstijos gerbia juos nuteisusią sistemą. Tai KGB pergalė.

Be to, disidentai Gulage neskirstomi pagal religiją ar tautybę. Jie ne tik vieningi, bet ir sunerimę, kad Sovietų Sąjunga skaldo Šiaurės Amerikos bendruomenes, supriešindama žydus su ukrainiečiais ir krikščionis su žydais – tai tik silpnina susirūpinimą disidentų pasipriešinimu sovietinei sistemai.

Koncentracijos stovykla Sibire

Antra, kurstydama pasipiktinimą nacių žiaurumais ir pateikdama akivaizdžius įrodymus prieš kaltininkus, Sovietų Sąjunga gali nukreipti dėmesį nuo savo pačios apgailėtinų istorinių įvykių. Jai nebereikia atsakyti už teroro metus Stalino valdymo metais.

Panašiai, kai Vakaruose puolamos ukrainiečių, lietuvių ir estų bendruomenės, mažiau tikėtina, kad bus patikėta ar net išgirsta istorija apie tai, ką sovietai padarė šioms tautoms praeityje.

Tačiau ateitis nėra be vilties. Trys Jungtinių Valstijų teismai nustatė, kad KGB pateikti įrodymai nepriimtini JAV teismuose. Pavyzdžiui, neseniai priimtame apeliacinio teismo sprendime buvo pateikti tokie argumentai:

„Baudžiamasis persekiojimas šioje byloje vyko dėl neįprastų Specialiųjų tyrimų biuro ir sovietų valdžios institucijų bendradarbiavimo pastangų“.

Toliau teismas kalbėjo apie sovietų dalyvavimo sunkumus: „Sovietų valdžios institucijos nepriklauso Jungtinių Valstijų teismų sistemos jurisdikcijai. Todėl neįmanoma užtikrinti įprastų įrodymų, kurių šaltinis yra Sovietų Sąjungoje, patikimumo garantijų. Tai kelia susirūpinimą dėl dviejų priežasčių. Pirma, sovietų valdžios institucijos turi stiprų motyvą užtikrinti, kad vyriausybė šioje byloje pasiektų sėkmę. Antra, sovietinė baudžiamoji ir teisminė sistema yra sukonstruota taip, kad pritaikytų įrodymus ir duotų rezultatus, kurie padėtų siekti svarbių politinių sovietų valstybės tikslų, jei reikia, teisingumo konkrečioje byloje sąskaita“.

Motyvas, apie kurį teismas užsiminė minėtoje ištraukoje, yra dabartinės sovietų valdžios siekis diskredituoti emigrantus, kurie pabėgo iš Rytų Europos artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai gresiančiam sovietų antplūdžiui.⁵

Jei bendradarbiavimas su KGB yra amoralus, tai jis kenkia visiems – krikščionims, žydams, amerikiečiams ir kanadiečiams. Jis tampa teismų sistemos vėžiu. Mano kolegos Davido Mataso žodžiais tariant:

„Jei mes iškraipome įstatymą siekdami tam tikro tikslo, sukuriame pavojingą precedentą. Mes susilpniname savo moralinę poziciją ir susilpniname poveikį moralinio požiūrio, kurį norime išreikšti, kad tai, ką padarė nacių karo nusikaltėliai, buvo neteisinga.“⁶

Belieka laukti, ar Kanada bus atsargesnė nei Jungtinės Valstijos. Dabar mes turime vėžį – jūs turite tik peršalimą.

Pastabos
1 Victor Krasin, „How I Was Broken by the KGB“, New York Times Magazine, 1984 m. kovo 18 d.
2 U.S. v. Kungys, 571 F. Supp. 1104 (D.C. N.J., 1983 m.).
3 Žr., pavyzdžiui, Irwino Weilo parodymus, U.S. v. Kairys, No. 80 C 4302 (1981 m. birželio 4 d., N.D. Ill.).
4 Izvestija, 1983 m. vasario 25 d.
5 Laipenieks v. I.N.S., 750 F.2d 1427, 9th Cir. 1985.
6 David Matas, Bringing Nazi War Criminals in Canada to Justice (Torontas, 1985).

Skelbiama  dalis diskusijų  su žiniasklaida

Simpoziumo dieną buvo surengta spaudos konferencija, kad Toronto spauda galėtų užduoti klausimus pranešėjams.

Pažymėtina, kad P. Žumbakio kalba buvo pasakyta pirmojoje ukrainiečių organizuotoje konferencija Toronto universitete, kurioje dalyvavo daugiau nei 1000 žmonių. Tarp  pranešėjų buvo  ukrainiečių akademikai ir žydų mokslininkai (knyga buvo išleista praėjus kuriam laikui po konferencijos, į ją įtraukti visi kalbėtojai, skaitę pranešimus).
Vienas iš pagrindinių pranešėjų buvo David Matas – Kanados žydų teisininkas, kuris specializuojasi tarptautinėje teisėje ir yra vienas iš pagrindinių OSI  steigimo Kanadoje iniciatorių.
Po šios konferencijos ukrainiečių ir žydų studentai pakvietė JAV advokatą Povilą Žumbakį  ir Davidą Matą diskusijai. Debatai vyko Toronto universiteto teisės fakultete. Auditoriją sudarė vien tik kviestiniai svečiai apie 150 žmonių. Dauguma jų buvo universiteto, akademikai, kai kurie ukrainiečių ir  žydų lyderiai.
Debatuose dalyvavo penki atstovai komisijos, kuri įsteigta tyrimams atlikti ir rekomendacijoms pateikti, kaip Kanada turėtų elgtis šiose bylose. Konferencijos vadovas buvo paskelbęs, kad vyks į Maskvą ir su sovietais tartis dėl apsikeitimo įrodymais. Po debatų komisija atšaukė kelionę į Maskvą.

Diskusija

KLAUSIMAS (Globe and Mail): JAV Teisingumo departamentas sulaukė daug kritikos iš įvairių grupių dėl taikomų metodų ir kai kurių baudžiamojo persekiojimo detalių. Buvo pateikta daug kaltinimų dėl KGB ir sovietų dezinformacijos. Kur yra įrodymų, kad tai vyksta?

D. MATAS: Prieštaringus teiginius ir kaltinimus galima įvertinti per tinkamą teisminę procedūrą pagal Kanados teisingumo standartus. Viena iš apgailėtinų pasekmių to, kad žiniasklaida iki šiol nesusitelkė ką nors daryti dėl karo nusikaltėlių mūsų tarpe, yra ta, kad šie kaltinimai kabo ore be jokių tinkamų vertinimo priemonių. Nemanau, kad sovietinius kaltinimus ar informaciją turėtume vertinti nominaliai. Tačiau taip pat neturėtume jų atmesti iš karto. Jei liudytojus pateikia sovietai, turime juos apklausti ir vertinti. Visą jų informaciją turi įvertinti Kanados teismai pagal Kanados teisingumo standartus, ir tada padarysime išvadą, kuri bus visuotinai priimtina Kanadoje.

S. P. ZUMBAKIS: Tai rimtas ir esminis klausimas, kiek tai susiję su mumis Jungtinėse Valstijose. Teismų sistema nėra ta vieta, kur galime tinkamai ištirti šį klausimą. Mes parengėme knygelę, kurioje pateikiami JAV Specialiųjų tyrimų biuro (OSI) ir KGB sąsajų įrodymų pavyzdžiai. Manome, kad sąsajos yra labai aiškios, tačiau ne kiekvienu atveju galime tai įrodyti teisminiame procese. JAV Kongresui rekomendavome atlikti tyrimą ir surengti klausymus. Tačiau Kongresas kažkodėl labai nenoriai tiria kaltinimus dėl sąsajų. Manome, kad tinkamas būdas tai ištirti yra ne teismai, o klausymai.

Įrodymai, rodantys sąsajas, yra visiškai aiškūs. Dokumentacija yra aiški. Sovietų disidentai, nesvarbu, ar jie krikščionys, ar žydai, paliudys, kad KGB vadovauja šioms laidoms. KGB tai net yra sakiusi Izvestijose ir Pravdoje. Mano atsakymas yra toks: Parlamentas arba Kongresas turi tai ištirti.

KLAUSIMAS (Toronto Star): Ar kas nors norėtų pakomentuoti, ar Kanada kaip visuomenė pakankamai agresyviai bando surasti tikruosius nusikaltėlius – bando juos išbraukti iš imigracijos proceso, ieško metodų, kaip juos išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn?

D. MATAS: Atsakydamas į jūsų klausimą, ar buvome pakankamai agresyvūs, nemanau, kad buvome. Mes nieko nedeportavome ir nepradėjome deportacijos procedūrų. Mes niekam nedenatūralizavome ir nepradėjome denatūralizacijos procedūrų. Kanadoje niekas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nepradėjome jokių baudžiamojo persekiojimo procedūrų. Įvyko tik viena ekstradicija – Rauca, kuris buvo išduotas praėjus maždaug trisdešimčiai metų po to, kai atvyko čia. Jis buvo išduotas praėjus dvidešimčiai metų po to, kai to paprašė Vokietijos Federacinė Respublika. Mes tik pradėjome tam tikrą veiklą šioje srityje su Descheneso komisija, todėl tai, ką padarėme, yra labai mažai, labai vėlai ir labai nesistemingai.

R. SERBYN: Klausimas, kuris dar nebuvo iškeltas ir kurį, atrodo, ignoravo spauda, yra Descheneso tyrimo įgaliojimai. Nors preambulėje konkrečiai minimi nacių karo nusikaltėliai, įgaliojimai yra bendri. Tačiau spauda kažkodėl daugiausia dėmesio skyrė tik nacių karo nusikaltėliams. Per dvejus sovietų okupacijos metus Vakarų Ukrainoje iki 1941 m. birželio (kaip pabrėžė konferencijos pranešėjai), sovietų valdžia padarė daug nusikaltimų. Turėtume ištirti visus įtariamus karo nusikaltimus.

R. VASTOKAS: Prieš dvi savaites lietuvių bendruomenei sakiau kalbą, kurioje, pateikęs įrodymų, liudijančių sovietų karo nusikaltimus, pasiūliau pagalvoti apie antrojo Niurnbergo sušaukimą. Tai buvo daugiausia filosofinis užsiėmimas, tačiau manau, kad jis atkreipia dėmesį į seniai pribrendusią temą. Praėjus savaitei po kalbos, gavau Kanadoje gyvenančių sovietų karo nusikaltėlių sąrašą, kurį perduosiu RCMP.

Descheneso komisijos įgaliojimai turi būti išplėsti, kad apimtų ne tik sovietų karo nusikaltėlius, bet ir visus karo nusikaltėlius. Tai, kad komisija daugiausia dėmesio skyrė nacių karo nusikaltėliams, išgąsdino etnines bendruomenes, ypač tada, kai jos buvo apkaltintos karo nusikaltėlių priglaudimu. Dėl to labai gaila.

KLAUSIMAS (Toronto Star): Ar jūs įtrauktumėte, pavyzdžiui, Vietnamo karo nusikaltėlius?

R. VASTOKAS: Be abejo. Kalbėjausi su Allanu Lawrence’u, buvusiu Kanados generaliniu prokuroru, ir jis sutiko, kad įgaliojimai turėtų būti išplėsti ir apimti visus Kanadoje gyvenančius karo nusikaltėlius, nesvarbu, kokios jie rasės ar tikėjimo.

S. P. ZUMBAKIS: Viena iš ryškiausių problemų, su kuria susiduriame Jungtinėse Valstijose, yra ta, kad beveik visos šios bylos iškeltos buvusiems Rytų Europos gyventojams. Tačiau žinome, kad Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje buvo oficialios fašistinės partijos. Jungtinėse Valstijose gyvena milijonai vokiečių, tačiau vieninteliai žmonės, prieš kuriuos nukreiptos bylos, yra tie, kurie atvyko iš už Geležinės uždangos. Tai Rytų Europos etninių bendruomenių atžvilgiu yra nesąžininga. Kai kurios Amerikos bendruomenės yra persekiojamos, nors turėtume persekioti visus, kurie kartu su naciais oficialiai dalyvavo nusikaltimuose prieš žmoniją. Tikiuosi, kad Kanadoje nepadarysite tos pačios klaidos.

Bus tęsinys.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas septyniasdešimt devintoji (gegužės 17) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas septyniasdešimt devintoji (gegužės 17) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Apie rusijos reikalavimus Ukrainai rašėme čia https://www.facebook.com/share/p/1FgLP7b1VU/.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 62 dronais Shahed bei dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 36 dronus, 6 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Sąlyginai mažesnio Ukrainos oro gynybos rezultatyvumo priežastys kompleksinės:

  • rusų smūgiai menkiau oro ir elektroninės gynybos pridengtiems ruožams;
  • dronų artėjimas link taikinių didesniame nei 2 km aukštyje, dėl ko mažėja ukrainiečių mobilių grupių efektyvumas naikinti šiuos dronus pakeliui, o ne virš objekto;
  • didėjanti rusų naudojamų dronų nomenklatūra (Shahed, Gerbera, Chernika, Banderol ir kt.), kas plečia dažnių spektrą, kuriame turi dirbti ukrainiečių elektroninė gynyba.

Rusai tęsia teroristinius smūgius. Sumy srityje tikėtina dronu smūgiavo maršrutiniam autobusui, žuvo 9 civiliai.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi labai intensyvūs mūšiai Tiotkino ruože. Agresorius vis dažniau pripažįsta, kad ukrainiečiai dronais, artilerija ir aviacija kapoja kontaktinėje linijoje veikiančių rusų vienetų logistiką bei rotacijas, didėja grėsmė, kad šie rusų vienetai bus izoliuoti.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Kaip vakar prognozavome, rusai intensyvina spaudimą Yampolivka-Torske ruože. Rusai bando čia prasiveržti, tačiau Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas. Taip pat rusai atakuoja ir pietiniame flange.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius jau matuojasi nugalėtojų vainikus šiame sektoriuje. Jų karo propagandistų teigimu vakarinio Toretsko flango užėmimas – tik laiko klausimas. Švelniai tariant drąsus teiginys. O tuo tarpu ukrainiečiai atrėmė rusų atakas ir išlaikė pozicijas.

Pokrovsk-Konstyantinopil. Rytiniame flange rusai sugebėjo pasistūmėti prie Myroliubivka. Neatmestina, kad rusai čia tik intensyvins veiksmus, gal net trumpuoju laikotarpiu pietvakarinio flango sąskaita. Kartu su rusų sėkmingais veiksmais vakariniame Toretsko flange, agresorius gali tikėtis multiplikuoti savo veiksmų efektą Pokrovsko rytiniame flange.

Konstyantinopil. Situacija labai dinamiška. Vakar vakare ir rytą ukrainiečiai teigė išmušę rusus iš Bahatyro ir nustūmę juos už kelio į pietus. Šiandien vakare rusai skelbia, kad jie neva užėmė visą Bahatyro gyvenvietę ir čia įsitvirtina. Ukrainiečių kanalai publikuoja dviprasmišką informaciją, kad rusai virš Bahatyro griuvėsių iškelia savo skudurus, tačiau tai nebūtinai reiškia gyvenvietės praradimą. Agresorius jau ne kartą anksčiau dalinosi vaizdais su savo skudurais Bahatyre, tačiau ukrainiečiams pavykdavo rusus išmušti. Tikėtina Ukrainos pajėgos kontratakuoja, bando vėl atsiimti pozicijas.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Ignas Vėgėlė: Istorija linkusi kartotis

Redakcija
-
9
Ignas Vėgėlė: Istorija linkusi kartotis

Prieš kelis metus plokščiažemiais, antivakseriais ir bemoksliais buvome vadinami visi, kurie išdrįso suabejoti Kovido vakcinų žalos ir naudos santykiu, žmogaus teises pažeidžiančiu jų brukimu ar pačia viruso kilme.

Etiketės nepadėjo – atėmė pramogas ir barus: verslininke buvo skatinami neaptarnauti tų, kurie neturėjo skiepų kodo Nepaklusnūs tie lietuviai – tuomet uždraudė darbą, teisę apsipirkti, paslaugas.

Fanatikai vijo tikinčiuosius nei iš bažnyčių. Nestabdė: užsimojo priverstinai skiepyti medikus, vėliau – vaikus. Iki absoliučiai paklusnios visuomenės politikams buvo belikęs vos pusmetis…

įsivaizduokite valdžios svajonę: eilė prie išganingojo skysčio kurį du kart per metus kiekvienas (net ir nenorintis) savo noru susileidžia. To paties skysčio, kurio formulės iki šiol niekas neatskleidžia, nors finansinės vertės toje formulėje vargiai belikę. Dar kyla klausimų kodėl slepia? Jei vis dar rūpi atsakymas: jis ten, tuose per teismus vos išsireikalautuose iRNR skysčio tyrimų duomenyse, kuriuos gamintojas siekė užslaptinti 75 metams. (Nerandate panašumų su KGB bendradarbių įslaptinimu 75-iems? Tai vadinama „galai į vandenį“).

Dar pusmetis ir fiziškai paniekinta visuomenė apie demokratiją, žodžio laisvę ar pliuralizmą galėtų pasiskaityti tik istorijos vadovėliuose. Valdžia kaip „Didysis brolis“, padedama „Tiesos ministerijos“, nurodytų, kas yra dezinformacija, o kas – tiesa, kas yra visuomenės priešai, o kas – teisingieji. Nei Švabui reikėtų atsistatydinti – toliau mėgautųsi viešų finansų teikiamais masažų ir dėmesio malonumais.

Nei Von der Leyen reikėtų aiškintis spaudai dėl SMS žinučių su Pfizerlo Buria ar Audito rūmams dėl milijardinių pirkimų. Nei valstybių sveikatų sistemų politikams – dėl perteklinių mirčių. Bet viską sumaišė tos prakeiktos viruso atmainos, kitusios greičiau, nei gamyklos štampavo nekintantį iRNR skystį, 2020-aisiais „tikinčiųjų mokslu“ pavadintą vakcinomis.

Pamenate, vienu metu plačiai paskleista teorija, kad virusas išgelbėjo visus mus nuo trečiojo pasaulinio karo. O viskas iš tiesų atvirkščiai – karas išgelbėjo visuomenes nuo antihumaniškos fizinės prievartos, o skysčių gamintojus bei jų užsakovus ir prievartos vykdytojus valdžioje – nuo realios atsakomybės.

plokščiažemių ir antivakserių pravardės dingo

Ir lyg pamojus burtų lazdele, 2022-aisiais – dar nenuslūgus viruso galingoms bangoms – plokščiažemių ir antivakserių pravardės dingo. Dingo visi ribojimai ir prievarta. Dingo QR kodai, kaukės. Net ir policija, tarsi, pasitraukė į pogrindį. Nebepatogi Kovido tema kone per parą patraukta į pakraščius: per daug akivaizdūs buvo tapę faktai, rodantys tų skysčių itin menką veiksmingumą, šalutinį poveikį ir perteklinių mirčių skaičių. Skubiai reikėjo naujo „naratyvo“, leisiančio toliau valdyti ir kontroliuoti visuomenę. Visi Kovid veikėjai trina rankomis – karas Ukrainoje pačiu laiku. Juk baimės emocija – geriausias visuomenės valdymo įrankis.

„Plokščiažemiai“ ir „antivakseriai“ virto „vatnikais“ ir „prorusiškais“. Etiketės nebepadėjo – prie pravardžiavimo įpratusi visuomenė reagavo vangiai. Vėl įjungta žiniasklaida, kurioje įsivyravo viena tiesa – „karas yra taika“. Pasmerktas kiekvienas, kuris manė, kad „karas nėra taika“. Grubesnėms patyčioms surasti juokdariai, kurie mūsų 1991-aisiais apgintame Seimo pastate, vulgariausiais rusiškais keiksmais „puošė“ „įtikėjusių mokslu“ vėliau pamėgtą klausimą apie Krymą.

Kai 2024-aisiais politikai pakeitė vieni kitus, į Seimą papuolė keletas drąsesnių. Bet užteko pagąsdinti „penktąja kolona“ ar neišduoti slaptumo pažymos, ir šie virto „klusniaisiais“: „vertybiniai“ klausimai „paėjo kaip per sviestą“.

Žinoma, kiekvienam įstatymui būtina taikyti slaptažodį „gynyba“. Ir „stumia“ įstatymą vieną po kito. Pajamų mokesčiai, turto mokestis, pelno mokestis, cukraus mokestis, PVM lengvatų naikinimas. Mažai? Keičiame valstybės skolos skaičiavimo metodiką (negi rodysi tikrą valstybės skolą?), keičiame įstatymus dėl naujų skolinių įsipareigojimų. Dar mažai? Svarstomi projektai dėl baudimo už dezinformaciją. Kriminalinei žvalgybai krūva naujų teisių slapta sekti net ir neįtariamus tyčiniais nusikaltimais, dar nenusikaltusius – ant melo detektoriaus kėdės. O visus tebesipriešinančius – apšaukti „kolaborantais“.

Koks jasiukevičius išdės, kaip „apsivalyti“ nuo tų „degradų“ ir „degeneratų“: pradedant „išgamų“ turto naikinimu iki artimųjų persekiojimo ir fizinio susidorojimo. Keli ultrapatriotai ims įgyvendinti tai miestų gatvėse. Mūsų, grupės pareiškėjų, pranešimu policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kurstymo prieš žmonių grupę ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimo.

Eina jau antras mėnuo, manote bus rezultatas? Nuojauta sufleruoja, kad baigsis niekuo, kaip ir vieno „valstybės kūrėjo“ teismas.

Tuo tarpu valdžia „džiazuoja“ konservatorių ritmu toliau. Pasmerktas Sakartvelas ir Vengrija. Eilėje laukia Slovakija ir Serbija. Ėmėme smerkti Jungtines Amerikos valstijas bei jų vadovus. Kam ta Amerika, kai ministrai žino, kad galime apsiginti ir patys? Duomenimis įrodo, kad suduosime rimtą atkirtį: tam turime ir drakono dantų, ir priešpėstinių minų, boxerių, dar ir vielinę tvorą!

europarlamentarė Juknevičienė pakvies Amerikos liaudį sukilti prieš Amerikos valdžią…

Tik va teiginys, kad „karas yra taika“ nepaėjo… Nuraminsiu, laikinai. Kol Trampui neatsibos ginčytis su Europa. Tuomet dar kartą mūsų europarlamentarė Juknevičienė pakvies Amerikos liaudį sukilti prieš Amerikos valdžią.

Nekyla klausimas: kokios specialiosios tarnybos pavedimą turėtų vykdyti asmuo, tyčia kurdamas konfliktą tarp Lietuvos ir vienintelio karinę galią turinčio sąjungininko? Sakote, tarp Juknevičienės ir Vaitkaus nėra skirtumų?

Klystate. Vienas – viešai pasmerktas antivalstybininkas, įvykį ką tik pradėjo tirti policija. O kita – jau „nubausta“: ištremta menkai apmokamų darbų į Europos Parlamentą, kankinamai krūtinę slegia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, nepriklausomybės ir kiti medaliai.

Priešingai nei Andriukaitis, negerbiu nei Juknevičienės, nei Vaitkaus – kurdami savo įvaizdį, gali sukurti nemažai žalos Lietuvai. Tačiau ginsiu jų teisę turėti ir išsakyti savo nuomonę. Ar su dideliu pagreičiu judėsime link vis labiau kontroliuojamos, įbaugintos, vienos tiesos visuomenės priklausys nuo valdančiųjų politikų, tarp kurių premjeras Paluckas įgyja vis didesnę įtaką.

Dažnai klausiate, ką daryti? Pakartosiu kelių Popiežių išmintį –- NEBIJOTI. Vienas net ir Popiežius visų neapgins. Tą pačią mintį kartojo ir Džordžas Orwelas, taikliausiai numatęs ateitį. Jo romane „1984-ieji” totalitarinės valstybės „Tiesos ministerija“ skelbė: „Karas yra taika. Laisvė yra vergija. Nežinojimas yra jėga“.

respublika.lt

Raimundas Kaminskas. Krymo totorių genocido 81-osios metinės

Redakcija
-
0
Raimundas Kaminskas. Krymo totorių genocido 81-osios metinės

2025 m. gegužės 16 d. Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje buvo atidaryta paroda „Pasakojimas apie tremtį – refleksijos“ (autorė Elvira Drozdova).

Renginyje buvo pristatomi atsiminimai ir patirtys apie sovietų raudonąjį terorą bei Krymo totorių trėmimą. Renginį vedė Dalia Poškienė. Renginio organizatoriai – LPKTS, „Šviesi galva“ ir „Siuvinėjimo akademija“.

Renginys buvo skirtas Krymo totorių genocido 81-osioms metinėms paminėti.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1944 m. gegužės 18 d. Stalino įsakymu Krymo totoriai iš Krymo pusiasalio buvo ištremti į Vidurinę Aziją ir Sibirą.

Gyvuliniuose vagonuose deportuota virš 200 000 žmonių.

Pakeliui į tremties vietas ir tremties vietose žuvo 44,6 proc. Krymo totorių.

2019 m. Lietuvos Respublikos Seimas dėl Sovietų Sąjungos vykdyto Krymo totorių tautos naikinimo priėmė rezoliuciją, pripažindamas šiuos veiksmus genocidu.

2014 m. Rusijai okupavus Krymą, Krymo totorių teisės vėl varžomos, areštuojami ir teisiami nekalti žmonės, bauginimo keliu Krymo totoriai verčiami palikti palikti savo Tėvynę – Krymą.

Edvardas Čiuldė. Kai Dievas nedavė išminties…

Redakcija
-
4
Edvardas Čiuldė. Kai Dievas nedavė išminties…
Salomėjos Neries paminklas / Gretos Skaraitienės nuotr.

Tikriausiai Dievas man iš tiesų nedavė nė lašelio išminties, nes, kaip atrodo, ir vėl nesugebėsiu atsispirti pagundai įsitraukti į diskusiją, kuri prie gero nepriveda.

Juolab kad turiu pretekstą pykti ant savęs dar ir dėl to, kad dabar stoju į Salomėjos Nėries paminklo, kuriam oficialios struktūros pastarosiomis dienomis jau paskelbė galutinį mirties nuosprendį, sumenkusias galimai iki 1 žmogaus gynėjų gretas, nors toli gražu nesu net anosios poetinių ieškojimų ir estetinių vertybių gerbėjas, nekalbant apie „lakštingalos“ politinius pasirinkimus (kai Komisijos, pradėjusios karą prieš paminklus, pirmininkas sako, kad jį nepaprastai žavi S. Nėries poetinis talentas, bet pastatytus jai sovietmečiu paminklus reikia griauti, leiskite parodyt, kad gali būti ir diametraliai priešinga pozicija, kai, pernelyg nesižavėdamas poetiniu S. Nėries palikimu, žmogelis nepuola akis išdegęs palaikyti vandalo mentaliteto užsiangažavimų).

Bet ar reikia dar ir toliau draskyti šašus, šūkauti iš paskos nuvažiavusiam traukiniui?

Edvardas Čiuldė

Kaip jau sakiau, nesu, švelniai tariant, S. Nėries poezijos gerbėjas, bet pratęsti diskusiją nepalankiomis sąlygomis įpareigoja prieš akis iškylantis vaizdelis – kaip žmonės per šventes ar gražioje puotoje, tarkime, vestuvių metu užstalėse dainuoja dainas pagal šios poetės žodžius, pakilę į devintą euforijos dangų. Taigi, kai kitą kartą jie trauks tokias liaudies dainomis tapusias giesmes, drauge galimai turės progą pagalvoti, kad tauta ir šalies isteblišmentas didesniu ar mažesniu laipsniu yra susvetimėję vienas kitam. Ar reikalingi mums tokie pretekstai susipriešinimui didžiojo karo akivaizdoje?

Kas be ko, kažkas būtinai pastebės, kad išdavystei nėra senaties termino, tačiau kai pavyzdinį išdaviką nevykėliai ideologai bando nusilipdyti iš iliuzijos pinklėse pasiklydusios ir į meilės žabangas įsipainiojusios poetės, gali susidaryti įspūdis, kad išdavystė nėra tokia bjauri ir pūlinga žaizda, kaip ji iš tikrųjų yra pagal savo esmę ir apibrėžimą. Kaip atrodo bent man, tokiam higieniniam atgrasymo nuo išdavystės vaidmeniui atlikti reikėjo pasirinkti kitus, labiau tinkamus pavyzdžius.

Tačiau galiausiai net ne S. Nėries paminklo nukėlimo „byla“ savaime čia yra svarbiausias dalykas, kai visgi labiausiai neramina prasimušančios tendencijos, kurios paradoksaliu būdu tarsi paliudija genialųjį Stalino numatymą, kad, vystantis socializmui, klasių kova intensyvėja, o poetės Salomėjos vardo ideologinis sureikšminimas mūsų dienom yra tik viso to gera iliustracija.

Taigi ir čia apmąstykime laiko faktorių – kodėl paminklas S. Nėriai niekam tarsi ir nekliuvo ne tik pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, bet ir kelių džiaugsmingų dešimtmečių bėgyje, o dabar staiga prasidėjo sanitarinė apsivalymo revoliucija ir antipaminklinė isterija?

Koks yra viešojo diskurso tono tokio staigaus pašiurkštėjimo šaltinis?

Ar apskritai mums toks tonas yra reikalingas nuomonių apsikeitimo apyvartoje?

Neabejoju nė trupučio, kad štai Laurynas Kasčiūnas yra išmintingas politikas, dar daugiau, – nors politikas nėra merga, – man jisai patinka kaip žmogus, esu dėkingas ir savo vardu, jog anas prisidėjo savo titaniškomis pastangomis stiprindamas šalies gynybinius pajėgomis ir, kaip atrodo, nuveiks tautos labui dar daug neįtikėtinai svarbių darbų bei galimai pelnys taurų gelbėtojo vardą. Tačiau nesu toks tikras dėl to, ar reikėjo dabartiniam konservatorių lyderiui kreiptis į Generalinę prokuratūra su prašymu įvertinti Vaitkaus pasisakymo Minske, kad neva Lietuva neturi legitimaus prezidento, turinį baudžiamuoju požiūriu. Anas tikrai nebuvo vertas tokios garbės, ar ne? Prokuratūra gali ar net privalo, nekeldama didelių bangų, nustatyti faktą, kad Vaitkus pažeidė ar nepažeidė įstatymą, o viešieji ideokratiniai gestai tokiu atveju labiau trukdo nei padeda. Juolab kad aną kartą tas pats L. Kasčiūnas, galimai labai nenoromis, o verčiamas konjunktūrinių aplinkybių, dalyvavo prezidento Gitano Nausėdos legitimumo statuso naikinimo bjauriame ir mirtinai pavojingame sąmoksle, su kuriuo palyginti menko vyručio Vaitkaus palemenimai neverti net musės įkandimo vardo.

Apskritai nesuprantu, kaip toks išmintingas politikas kaip L. Kasčiūnas dažniausiai nepraleidžia progos paūtarioti, kad dėl šalies gyvastingumo ir saugumo reikėtų pradėti dar labiau riboti spaudos laisvę, pažaboti laisvą žodį ir mintį, tarsi ir nepasitikėdamas šalies piliečiais… Gal jam blogą įtaką daro užsisenėjęs buvimas konservatorių partijoje, kurios vadovu neseniai pats tapo?

O kaip atsakysime į klausimą – koks yra viešojo diskurso tono staigaus pašiurkštėjimo šaltinis?

Kol kas dar neturiu išsamesnio atsakymo, išskyrus tą, kad, vystantis socializmui, klasių kova stiprėja…

Audrius Valotka ir vėl tapo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovu

Redakcija
-
4
Audrius Valotka ir vėl tapo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovu

Kultūros ministerija naujai penkerių metų kadencijai Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininku patvirtino humanitarinių mokslų daktarą, Vilniaus universiteto dėstytoją dr. Audrių Valotką. Šis paskyrimas reiškia, kad A. Valotka į šias pareigas grįžta po jau įvykusios kadencijos 2020–2024 m., kurią lydėjo ir darbų tęstinumas, ir jo kontraversiškai vertinami pasisakymai.

Konkursas į VKI vadovo poziciją vyko Kultūros ministerijai bendradarbiaujant su Viešojo valdymo agentūra. Iš viso dalyvauti pretendavo 10 asmenų, tačiau tik keturi atitiko reikalavimus, o vienas jų vėliau pasitraukė. Galutiniame etape liko du kandidatai, iš kurių po vertinamojo pokalbio buvo pasirinktas A. Valotka.

Sprendimą lėmė ne tik kandidato ilgametė patirtis, bet ir išsamiai pristatyta strategija, kompetencijos viešojo administravimo srityje bei pažadėtas darbų tęstinumas. Pasak kultūros ministro Šarūno Biručio, pasirinkimas nebuvo lengvas, tačiau buvo grįstas argumentais, išdėstytais srityje dirbančių valstybės tarnautojų.

KONKURSO KRITIKA

Nepaisant formalių laimėjimo aplinkybių, paskyrimas sulaukė ypač buvusio kultūros ministro Simono Kairio kritikos. Pastarasis A. Valotkos sugrįžimą vadino politine klaida, galinčia turėti neigiamų pasekmių kalbos politikos įvaizdžiui. Jo kritika grindžiama ankstesniais A. Valotkos viešais pasisakymais, kurie, anot S. Kairio, buvo neetiški ar net žeidžiantys.

Ypač daug dėmesio jis skyrė atvejams, kai dalyvaudamas konferencijoje REDA pareiškė, jog pavežėjai Lietuvoje kalba „kažkokiomis čiurkų kalbomis“, vėliau aiškinęs, kad turėjo omenyje „tiurkų kalbas“.

Kitas – kai LRT radijo laidoje jis palygino lenkų tautinės mažumos siekį dėl viešųjų užrašų lenkų kalba Vilniaus rajone su situacija prorusiškame Donbase. Abu šie incidentai sulaukė oficialių pastabų.

INSPEKCIJA

Valstybinė kalbos inspekcija yra institucija, kuri turi ypatingą reikšmę kalbos politikos formavimui Lietuvoje. Ji prižiūri Valstybinės kalbos įstatymo laikymąsi, teikia konsultacijas, vykdo švietėjišką veiklą, rūpinasi lietuvių kalbos taisyklingumo ir viešojo vartojimo kultūra. Šios institucijos vadovas – ne tik administracinis, bet ir simbolinis figūra, kuri įkūnija valstybės požiūrį į kalbą, tautinę tapatybę ir pilietinę bendrystę.

A. Valotkos paskyrimas rodo dvilypę realybę: vieni mano, kad tai signalizuoja apie siekį tęsti pradėtus darbus, pasitikėti institucine patirtimi ir išlaikyti kryptingą kalbos politikos eigą. Kiti – jog tai rizikingas pasirinkimas reputaciniu požiūriu. Anot jų, valstybinės kalbos inspekcijos vadovas turi būti ne tik principingas, bet ir diplomatiškas – mokantis telkti, o ne skaldyti visuomenę kalbos klausimais.

A. Valotka neabejotinai yra savo srities profesionalas – akademikas, kalbos normų žinovas, bet, jo oponentų nuomone, A. Valotkos viešųjų pasisakymų stilius kelia įtampas. Jo griežtas tonas, kai kalbama apie tautines mažumas ar kalbos vartojimo problemas, gali pakenkti institucijos neutralumui ir visuomenės pasitikėjimui. Jų teigimu, kalbos politika Lietuvoje yra jautri tema, reikalaujanti subalansuoto požiūrio ir pagarbos skirtingoms visuomenės grupėms.

VALOTKA – PROFESIONALAS

Šiuo požiūriu A. Valotka yra išskirtinė figūra kalbos politikos lauke Lietuvoje – tiek dėl savo akademinės kompetencijos, tiek dėl ryškaus, kartais prieštaringai vertinamo stiliaus. Jis yra humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, prisidėjęs prie įvairių lietuvių kalbos norminimo projektų, tyrimų ir žodynų rengimo. Jo vykdyti mokslinių tyrimų projektai – „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir įdiegimas“, „IRT sprendimų bei turinio, padedančių išsaugoti lietuvių kalbą viešojoje erdvėje, kūrimas bei galimybių jais naudotis sudarymas“, „Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA)“, „Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtra LIEPA-2“. Toks akademinis profesionalumas  jam suteikia stiprią akademinę atramą kalbos politikos srityje. Jis dažnai akcentuoja kalbos taisyklingumą, normų laikymosi svarbą, yra tvirtas lietuvių kalbos suvalstybinimo šalininkas.

A. Valotka išsiskiria tuo, kad viešai ir aiškiai deklaruoja griežtas nuostatas dėl valstybinės kalbos vartojimo – jis nepritaria jokioms nuolaidoms, kurios, jo manymu, galėtų silpninti lietuvių kalbos statusą. Jis laikosi pozicijos, kad valstybinė kalba turi būti nediskutuotina viešajame gyvenime – nuo viešųjų užrašų iki aptarnavimo srities.

Būtent dėl savo principingumo A. Valotka sulaukia ir kritikos. Jis yra ne tik „griežtas kalbininkas“, bet ir žmogus, suformavęs gana aiškų inspekcijos veiklos modelį: aktyvi priežiūra, konsultacijos, kalbos klaidų identifikavimas ir sprendimų priėmimas. Jo vadovavimo metu inspekcija buvo matoma ir girdima – net jei ne visada vienareikšmiškai teigiamame kontekste.

A. Valotka yra tarsi simbolis tam požiūriui, kad valstybinė kalba turi būti ne tik saugoma, bet ir gynybiškai saugoma. Jis atstovauja visiems, kurie mano, kad bet koks kalbos normų minkštinimas yra pavojus tapatybei ir valstybei. Šis požiūris kai kuriems atrodo per griežtas, bet kiti jį vertina kaip būtinybę, siekiant išlaikyti lietuvių kalbos prestižą. A. Valotka dar ypatingas tuo, kad jis – mokslininkas su karingo inspektoriaus veidu. Jo veikla balansuoja tarp akademinės kompetencijos ir griežtos, kartais net aštrios kalbinės kontrolės retorikos. Jis nėra neutralus biurokratas – jis ideologiškai angažuotas, o tai daro jį vienu labiausiai matomų (ir aptariamų) kalbos sargų Lietuvoje.

A. VALOTKA VADOVAS, KURIS „TELKIA“

Kai sakoma, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas turėtų „telkti visuomenę“, kyla klausimas – ką konkrečiai šiandien reiškia „telkti“, kai pačios visuomenės kalbinė savimonė silpsta? Kai toleruojami tokie reiškiniai kaip atsisakymas kalbėti lietuviškai darbo vietoje ar sisteminis kalbos ignoravimas viešuose užrašuose?

Kalbėdami apie A. Valotkos griežtą toną ir galimą riziką visuomenės pasitikėjimui, dažnai praleidžiame esminį kontekstą – lietuvių kalbos viešoji būklė šiandien yra rimtai pažeista. Šnekamojoje kalboje dominuoja anglų kalbos įtaka, įmonių pavadinimuose dažnai ignoruojami lietuvių kalbos reikalavimai, o viešojoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, reklamoje, net viešųjų paslaugų srityje – kalbos taisyklingumo normos sistemingai pažeidžiamos arba tiesiog ignoruojamos.

Tokioje situacijoje, kai kalba marginalizuojama net valstybės institucijų lygmeniu, diplomatija be aiškios laikysenos tampa bejėgė. Reikia žmogaus, kuris nebijotų garsiai ir kartais nepatogiai pasakyti: „Šitaip elgtis su valstybine kalba – negalima.“ Ir šiuo požiūriu A. Valotka – vienas iš nedaugelio, kurie tai daro nuosekliai, be reveransų politiniam kontekstui ar baimės būti nepopuliariu.

A. Valotkos viešųjų pasisakymų stilius neabejotinai bent iki šiol buvo aštrus, kita vertus, tai dažnai išpūtė politiniai priešininkai ir žiniasklaida. Jo pasisakymai nebuvo be pagrindo – jie atskleidė gilų kultūrinį konfliktą, kurio ignoruoti nebegalima. Kalbos klausimai nėra neutralūs – jie liečia tapatybę, teritoriją, viešąją tvarką. Ir kartais juos spręsti reikia ne „subalansuotai“, o principingai, aiškiai nubrėžiant ribas. Jis savo stiliumi gal ir nėra „minkštas diplomatas“, bet jis atlieka kitą – ne mažiau svarbų – vaidmenį: kelia nepatogius klausimus, primena ribas, kurias jau peržengėme, ir kalbą traktuoja kaip pamatinę valstybės vertybę, ne šiaip funkciją. Telkimas šiandien ne visada reiškia taiką – kartais telkia būtent tie, kurie sugeba pažadinti visuomenės budrumą.

Tad A. Valotkos paskyrimas – ne tiek reputacinė rizika, kiek strateginis sprendimas situacijoje, kai lietuvių kalba realiai stumiama į paraštes. Esant tokiai padėčiai, diplomatiniai kompromisai yra ne sprendimas, o problemos dalis. Jei norime ne tik kalbos išlikimo, bet ir jos prestižo stiprinimo, galbūt kaip tik reikalingas ne dialogo vedlys, o principingas, net jei kontroversiškas, gynėjas. Ir A. Valotka, patinka tai ar ne, būtent toks yra.

Tad klausimas, ar A. Valotka antrąją savo kadenciją sugebės būti ne tik kontrolierius, bet ir dialogo vedlys, išliks aktualus. Tikėtina, kad būtent tai ir lems jo kaip vadovo įvaizdį artimiausiais metais.

„Pozicijos“ inf.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 16) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 16) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Apie derybas Stambule nėra ir ko kalbėti. Tuščia vieta. Galimybė apsikeisti belaisviais pagal formulę „1000 už 1000“ vienintelis pozityvas.

Į Tėvynę grįžo 909 Ukrainos gynėjų kūnai.

Ukrainos pajėgos surengė smūgius agresoriaus teritorijoje. Kaip įprasta paryčiais rusai teigė neva viską numušę, tačiau ryte turėjo pripažinti – ukrainiečiai sėkmingai atakavo rusų 126-os pakrantės gynybos brigados šaudmenų sandėlį Perevalne (Krymas). Čia be sandėlių dislokuotas ir 1-as šios brigados motošaulių batalionas. Ši brigada turi ne tik pėstininkų, bet ir artilerijos, MLRS, oro gynybos ir kitus batalionus. Tad todėl toks galingas kabūm. https://t.me/arrowsmap/8221?single

Naktį rusai Ukrainos teritoriją atakavo 112-ka dronų Shahed ir dronų-masalų. Agresorius atakavo Kyiv, Odesa, Mykolaiv ir kitas Ukrainos sritis. Ukrainiečiai teigia numušę 73 dronus, 36 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja, bet atmušant šią ataką ukrainiečiai neteko F16. Teigiama, kad vykdant kovinę užduotį sutriko orlaivio valdymas, pilotas nuvedė lėktuvą nuo gyvenvietės ir katapultavosi. Viena vertus atrodo keista, kad tokios reikšmės resursas kaip F16 naudojamas „mopedų“, t. y. dronų Shahed numušinėjimui. Kita vertus, tai indikuoja Ukrainos oro gynybos problemas.

Perklausius Ukrainos 3-iojo ir 2-ojo korpusų vadų interviu (apie tai rašėme čia https://www.facebook.com/share/p/1AVpGdH3BR/), galima lengviau atsikvėpti. Panašu, jie nebus tik pėstininkų brigadų rinkiniai, bet turės ir korpuso vado įrankius – dronų, logistikos, oro gynybos (nemaža dalimi apginkluotais dronais), mokymų ir tikėtina artilerijos vienetus. Kartu su vis labiau tvirtėjančia gynybos pramone bei personalo pritraukimo ir parengimo reforma („Kontrakt 18–24“), korpusų reforma atrodo labai pozityvus žingsnis. Jei viskas vyks kaip suplanuota ir nenutiks kažko drastiško geopolitinėje arenoje, Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi potencialo trumpoje perspektyvoje (1–3 metai), pakilti į naują kokybinį lygį.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Karšta Tiotkino ir Novyi Put ruože, rusams nepavyksta perimti iniciatyvos. Tuo tarpu Bilovody – Loknya ruože rusai toliau tęsia atakas. Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Rusų atakų skaičius per parą kiek nukrito, tačiau visgi padėtis išlieka įtempta. Ukrainiečiai visoje kontaktinėje linijoje atmušinėja rusų atakas. Neatmestina, kad artimiausiomis dienomis rusai sukoncentruos pastangas viename iš ruožų ir pabandys pasistūmėti. Tokią taktiką matėme ir anksčiau. Tikėtina, kad toks intensyvesnis puolimas galimas Torske ruože. Rusai jau oficialiai paskelbė, kad jie gyvenvietę užėmė, tačiau ukrainiečių pėstininkai, dronistai ir artileristai nelinkę su tuo sutikti Rusai visada kariauja pagal principą „Fake it untill You make it“, tad tikėtina prisikalbėję, dabar pabandys visgi užimti Yampolivka – Toreske ruožą.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Ir toliau labai karšta Toretsk vakariniame flange. Rusai bando išplėsti pozicijas Malynivka – Nova Poltavka ruože, tačiau ukrainiečiams šį kartą pavyko pasiginti.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk.

Agresorius prasiveržė iš Uspenivka ir įžengė į Novooleksandrivka. Viena vertus rusams teigiama dinamika yra, tačiau jei pažiūrėsime detaliau, tai kaštų ir rezultato santykis švelniai tariant ne koks. Uspenivka rusai pasiekė šių metų sausio 12 d. Per 4 mėnesius intensyvaus puolimo rusai čia sugebėjo pasistūmėti vos 2,5 km. Jei pažiūrėsime į pietinį ruožą, kur rusai koncentruoja savo puolimo veiksmus, tai per tuos pačius 4 mėn. agresorius sugebėjo pasistūmėti 8 km (vidutiniškai 66 m per dieną). Be to, pastarosiomis dienomis ukrainiečiai fiksuoja, kad Pokrovks sektoriuje rusai kasdien sužeistais ir žuvusiais netenka apie bataliono karių (apie 500 karių). Ir visa tai vyksta pagrindinėje agresoriaus pastangų kryptyje visame fronte. Čia daugiausia pajėgų, rezervų, resursų, aviacijos panaudojimo prioritetas. Vargu ar tokie rezultatai tenkina kremlių.

Rusai suintensyvino veiksmus rytiniame flange. Jie nustūmė ukrainiečių vienetus nuo Myroliubivka ir šiame ruože bando prasimušti link kelio Pokrovsk – Konstyantinivka. Tokiais veiksmais jie tikėtina bando paremti savo veiksmus šalia esančiame Malynivka – Nova Poltavka ir apeiti Pokrovks iš rytų-šiaurės rytų.

Konstyantinopil. Nors ukrainiečiai toliau neįleidžia rusų į Bahatyr, tačiau agresorius išplėtė pozicijas gyvenvietės pietinėse prieigose ir susikūrė patogesnį placdarmą tolimesnėms operacijoms. Tad ukrainiečiams lengviau nebus. 79-oji desanto šturmo brigada ir kiti vienetai mūšio lauke toliau daro stebuklus.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

1...456...1 717Nuo 1 717 5 puslapis