Vakar buvo sušauktas skubus Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro posėdis. Jo metu nuspręsta Širvintų rajone skelbti ekstremalią situaciją.
Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad Širvintų rajono savivaldybė gavo Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) raštą, kad po įvykusio gaisro nenurodytam terminui stabdomas mišrių komunalinių atliekų priėmimas į UAB „Energesman“ valdomą atliekų surinkimo ir rūšiavimo centrą.
Balandžio 26 d. Vilniuje, Jačionių gatvėje esančioje UAB „Energesman“ valdomoje komunalinių atliekų rūšiavimo gamykloje kilo milžiniškas gaisras. Degė patalpos, įrenginiai, sukauptos atliekos, į aplinką pasklido pavojingi teršalai.
Vakar įvyko skubus VAATC ir Vilniaus apskrities savivaldybių atstovų pasitarimas, kurio metu buvo aptariamos gaisro pasekmės ir paaiškėjo, kad situacija yra ekstremali ir ypatingai pavojinga, nes gaisras sunaikino atliekų rūšiavimo įrenginius, todėl nuo šiol neribotą laiką visos Vilniaus apskrities savivaldybės, tame tarpe ir Širvintų r. savivaldybė, negalės ten vežti gyventojų mišrių komunalinių atliekų.
„Tapo akivaizdu, kad dėl Vilniuje, UAB „Energesman“ atliekų perdirbimo gamykloje, kilusio gaisro mūsų rajonas patirs tiesioginę žalą. Todėl esame priversti rajone skelbti ekstremalią situaciją. Vakar gavome oficialų VAATC raštą, kuriame aiškiai nurodoma, kad stabdomas mūsų rajono gyventojų mišrių komunalinių atliekų priėmimas.
Tai reiškia, kad visos Širvintų rajono gyventojų mišrios komunalinės atliekos turės būti vežamos ne į arčiausiai buvusią Vilniaus atliekų perdirbimo gamyklą, o į Kauno ar Panevėžio, ar dar kažin kur. Kiekvienas šiukšliavežės nuvažiuotas kilometras yra apmokamas iš savivaldybės biudžeto.
Jei atliekas teks gabenti toliau, vadinasi, ir mokėti mums teks daugiau. Tokiu atveju, šio gaisro pasekmės nepelnytai kris ant mūsų rajono gyventojų pečių. Tai nėra sąžininga širvintiškių atžvilgiu. Esant reikalui kreipsimės į Vyriausybę prašydami, kad visos dėl šios situacijos kilusios papildomos išlaidos būtų kompensuotos“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė.
Širvintų rajono savivaldybės merė Ž.Pinskuvienė savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadove paskyrė administracijos direktorę Ingridą Baltušytę.
„Gyventojų labai prašome supratingumo. Prašome kuo atsakingiau ir kruopščiau rūšiuoti, kad mišrių atliekų susidarytų kuo mažiau ir papildoma našta rajono biudžetui būtų kuo mažesnė. Tuo pačiu norime nuraminti gyventojus – visos komunalinės atliekos bus išvežamos įprastai, pagal grafiką.
Nuolat informuosime gyventojus apie šią, rajone susidariusią, ekstremalią situaciją“, – į gyventojus kreipėsi Širvintų rajone paskelbtos ekstremaliosios situacijos operacijų vadovė, savivaldybės administracijos direktorė I. Baltušytė.
Politikoje galima sukurti situaciją, kai net didžiausias oponentas privalo priimti pasiūlymą, nes kitaip patirs didelius politinius nuostolius.
Tokia situacija Seimo nariams yra sukurta po Nacionalinio susivienijimo kreipimosi dėl Konstitucijos papildymo, kuris aiškiai apribotų lyčių skaičių dviem – vyro ir moters.
Tik taip galima būtų nutraukti Konstitucinio Teismo siautėjimą perrašinėjant Konstituciją.
NS atstovaujantis Seimo narys Vytautas Sinica yra įgaliotas NS valdybos inicijuoti Seimo narių parašų rinkimą dėl minėto Konstitucijos papildymo.
Štai dabar ir pasirodys ką iš tiesų reiškia politikų pasipiktinimai dėl pastarųjų Konstitucinio teismo sprendimų.
KT ir Co jau nė motais visi pasipiktinimai. Visas neomarksistinis monolitas gali krūptelėti tik po valingo politinio veiksmo.
Kad šis NS pareiškimas yra labai neparankus, pademonstravo ir didžioji žiniasklaida ignoravusi NS pranešimą spaudai.
Po neįsivaizduojamo masto energetinės sistemos sutrikimo prasidėjo aiškinimai, kad kaltas kažkoks labai retas atmosferos reiškinys.
Jeigu tai būtų tiesa, tai panašių atvejų turėtume ne vieną visame Pasaulyje.
Gali būti, kad tam tikri atmosferos parametrai mažina elektros tinklų darbo stabilumą. Tačiau mažai įtikėtina, kad to pakaktų sistemos sugriovimui.
Panašu, kad pagrindine priežastimi buvo dideli elektros generavimo svyravimai kartu su žymiais elektros poreikių svyravimais. Kai didžiąją elektros dalį generuoja nestabilią gamybą turintys vėjo ir saulės parkai, galios reguliavimui būtini didžiuliai patikimi galingumai. Tokių galingumų elektros baterijoms neįmanoma užtikrinti. Padeda hidroenergetika, bet ir jos galimybės ribotos.
Primenu, kad elektros tiekimo sistema yra labai jautri. Santykinai nedideli generuojamos galios ir poreikių neatitikimai keičia tinkle esantį nominalų 50 Hz elektros dažnį. Jam pakitus labai nežymiai, elektrinių generatoriai pradeda automatiškai atsijunginėti, nes kitaip būtų sugadinti. Po pirmų atsijungimų atsijungia kiti generatoriai ir sistema subyra – visi generatoriai atsijungia nuo tinklo.
Apie tikrąsias avarijos priežastis neskubama sakyti. Juk būtų labai nepolitkorektiška pripažinti, kad kaltas žaliasis kursas.
Nežinau kada atsipeikės ir sustabdys žaliojo kurso diktatą Vakarų Europa, tačiau Lietuvai, kol dar ne vėlu reikia tai padaryti jau dabar – pvz. atšaukti II jūrinio vėjo parko vystymą, nes jeigu bus paleistas I parkas, tai po II parko paleidimo atsidursime labai panašioje situacijoje kokioje dabar yra Pirėnų pusiasalis.
Tai gal nustokite p. politikai melstis žaliojo kurso stabui?
Dabar turiu gerą progą įrodyti, kad esu atviras diskusijai net su didžiausiais savo oponentais, kai mano pažiūroms radikaliai priešiški, politiškai ar ideologiškai kitaip užsiangažavę veikėjai prabyla argumentų kalba, siekia racionalizuoti savo išvadas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, kiekvienam skaitytojui bus naudinga susipažinti su Dainiaus Žalimo nauja publikacija lrt.lt interneto portale, leidžiančia ne tik geriau atskleisti Konstitucinio Teismo ekspirmininko, dabartinio ES parlamentaro, iš esmės kraštutinai odiozinio veikėjo samprotavimų vidinę logiką, bet ir įsigilinti į laikmečio prieštarų panoramą.
Kas be ko, dauguma iš mūsų gerai supranta, kad demokratinė visuomenės tvarka įpareigoja derinti daugumos ir mažumų interesus. Pradedant iš toliau, nesunku bus įsivaizduoti, kad mikrorajono ar kaimiškos vietovės bendruomenė turi teisę ginti savo interesus, kai, tarkime, gyvenamojoje teritorijoje tikrai ar tariamai šalies populiacijos daugumai atstovaujantys lobistai bando čia įkurdinti aplinką apnuodijančias gamyklas ar kitaip pabloginti žmonių gyvenimo sąlygas.
Edvardas Čiuldė
Tokių pavyzdžių galima nurodyti tikrai ne vieną, o galiausiai galima pasakyti net taip, kad bet kuri dauguma susideda iš mažumų, ar ne? Taigi problema yra ne tai, kad visuomenėje egzistuoja skirtingo profilio mažumos, o tai, kad vienai tokiai homoseksualų mažumai suteikiama privilegijuota padėtis, ji yra iškeliama virš kitų mažumų, taigi ir virš daugumos, jos interesai yra įtvirtinami kaip ypatingosios zonos tvarka ar kastos privilegijos. Kaip jau buvo sakyta, dauguma susideda iš mažumų, tačiau tikriausiai tiesa yra ir tai, kad privilegijuota mažuma nėra įpareigojama įsilieti į daugumą, taigi, neprivalo derinti savo įsivaizdavimus su daugumos refleksais, todėl ji pradeda gyventi pagal dykumos taisykles, kai savo ruožtu tokiai artefakto dykumai besiplečiant, didesniu ar mažesniu laipsniu dykumėja ir visa visuomenė.
Palikime nuošalyje Žalimo straipsnyje minimas technines smulkmenas ir perteklinę teisinę kazuistiką, neretai nuvedančią į akligatvį, ogi – pakalbėkime apie principus.
Tas pats Žalimas čia jau ne pirmą kartą tvirtina, kad vakarų civilizacijos pamatu yra teisės viršenybės principas, demokratija ir žmogaus teisės. Tačiau pravartu būtų neužmiršti, kad tokie pamatiniai vakarietiškos visuomenės tvarkos organizavimo principai atsirado formuojantis nacionalinei valstybei, o Europos sąjungos institucinės sąrangos erdvėje minėti demokratinės tvarkos ir teisinės visuomenės principai yra kraupiai iškreivinami (bloga yra ne pati ES idėja, o pradedančios čia įsivyrauti tendencijos), taigi kyla klausimas – ar gali laikrodis rodyti teisingą laiką, kai laikrodžio mechanizmas nebeveikia, yra sugedęs ar pašalintas, nors laikrodžio rodyklės iš pažiūros kybo sveikos (tokios rodyklės rodo muliažo laiką, kitaip nepasakysi).
Visados įtariai suklūstu, kai kažkas bando pervadinti demokratijos pavadinimą. Kaip prisimename, ne taip seniai Putinas naująją Rusijos tvarką yra bandęs pavadinti suverenia demokratija, todėl negaliu atsikratyti blogų asociacijų, kai savo ruožtu Žalimas, jo požiūriu, naujo tipo Briuselio demokratiją pavadina veikiančiąją demokratija, tarsi veikimas savaime, net neturint tikrų, laiko patikrintų orientyrų, kurtų prasmės pritekėjimą.
Jau praeitą kartą turėjau progą užsiminti apie tai, kad jūs galite sakyti, ką norite, o štai aš netikiu, kad pats Žalimas tiki savo užkeikimu apie teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises, nuskambančiu Europos sąjungoje naujai įsiteisinančioje tikrovėje tuo momentu, kai teismai vis dažniau tampa politinio susidorojimo priemone, institucinė ES sąranga vis labiau prasikiša savo antidemokratiniu pobūdžiu, o žmogaus teisės suvedamos į perversijos apsaugą ir pašlovinimą, tokiu kraštutinio sukarikatūrinimo būdu iš esmės užginčijant vakarietišką žmogaus teisių doktriną.
Kaip atrodo bent man, nacionalinės valstybės atsiradimo aušroje užgimusių demokratinio visuomenės organizavimo principų iškreivinimas ir demokratinės tvarkos griovimas leftistinės imperijos erdvėje yra maskuojamas teismokratinės tvarkos įtvirtinimu, kai ideologinės doktrinos principų įgyvendinimo lokomotyvu pasirenkamas teisėtas, bet mažiausiai atsparus tarp valdžios atšakų manipuliacijos užmačioms ir lengviausiai ideokratiškai apvaisinamas teisinės valdžios institutas, jau bandantis perimti suvereno teises ir tokiu būdu tampantis politinę bei teisinę demokratijos tvarką klastojančiu pseudodemokratiniu kvazisuverenu. Taigi europinių teismų diktatūra ar pusiau diktatūra atsiranda ne tuščioje vietoje, o iškyla kaip klasikinės demokratijos principų erozijos pasekmė. Įdomu, kad Žalimas LR Konstituciniam teismui bando primesti kitų Europos šalių labiausiai nevykusius, lenininio-maoistinio pobūdžio konstitucinių teismų sprendimų pavyzdžius. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje taip ir nesusiformavo savita konstitucinės teisės mokykla, vedama į priekį kompetentingų ir kūrybingai mąstančių žmonių, – žinia, nei Kūrio, nei Žalimo, garsiausiai konstitucinės teisės sferoje kudakuojančių papūgų, tokios lietuviškos mokyklos kūrėjais pavadinti neturime nė menkiausio preteksto.
Tačiau įdomiausiai vis tik yra tai, kad iš teisininkų diskursų akimoju pradingo tautos kaip suvereno, t. y. aukščiausiosios valdžios samprata, kuri yra, jeigu leisite taip pasakyti, visų pasvarstymų apie konstitucingumo raišką pakaba, teisininkai ir teisės filosofai, kaip atrodo, vis dar yra nepajėgūs paaiškinti – kaip dera ar nedera tautos kaip suvereno samprata su valdžių padalijamumo principu, nekalbant apie tą visiems žinomą dalyką, kad suvereniteto nedalumo principas iš esmės prasilenkia su įsiteisėjusia ES institucijų veiklos tvarka. Kaip užglaistyti šias kolizijas, kai europinių teismų sprendimai neretai tik dar labiau išdidina prieštaras. Kažkada F. Nietzsche paskelbė, kad „Dievas mirė“. Ar Žalimas ir panašūs į jį bando pranešti žinią, kad mirė tauta ir galutinai sunyko tautos kaip suvereno samprata, a?
Lengva pastebėti, kad Žalimas, kaip ir buvo galima tikėtis, hiperbolizuoja teisminės valdžios reikšmę kitų valdžios atšakų sąskaita, ypač sumenkindamas žmonių politinio atstovavimo, t. y. parlamentinę Seimo valdžią. Tačiau čia nenoromis prisimažinsiu, kad ir aš pats kartais jau nebetikiu, kad mūsų padangėje susiformavusios politinės kultūros sąlygomis Seimas adekvačiai atstovauja tautos kaip suvereno valdžią. Todėl, baisiai išdrąsėjęs, toliau keliu dar ir tokį erezijos kupiną klausimą – kas yra tautos valios visuminis reprezentantas, jeigu kyla nors mažiausios abejonės dėl Seimo pajėgumo šiandien atlikti tokią funkciją?
Į šį klausimą atsakysiu labai trumpai: tai bent šiuo momentu yra sveikas protas (lot. sensus communis, ang. common sense, t. y. bendrasis protas).
Tokio bendrojo proto puoselėjimo svarbiausias imperatyvas šiandien, sumaišties laikais, yra nacionalinės valstybės gyvastingumo palaikymas ir kova prieš kraupius kriminalinius nusikaltimus, daromus „pažangos“ vardu.
Visos šios kalbos apie pajėgų kovingumą. Visos šios kalbos apie drausmę, vadovavimą, karių sudrausminimą ir standartų laikymąsi. Ir staiga mane pribloškė: mes chemiškai naikiname patį gebėjimą kovoti.
Apsidairykite aplinkui. Testosterono, tiesiogine prasme hormono, skatinančio drąsą, kovingumą, rizikavimą, lyderystę, lygis visoje šalyje ir taip, visose pajėgose yra rekordiškai žemas. Nuo 1990-ųjų vidutinis vyrų testosterono lygis sumažėjo 20–30 proc.
Šiandien jaunų vyrų testosterono lygis yra 150–200 punktų mažesnis nei jų tėvų ir senelių. (Šaltinis: Journal of Clinical Endocrinology and Metabolism, Travison et al.) Nutukimas, endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos, lėtinis stresas, miego trūkumas, nesveikas maistas ir sėslus gyvenimo būdas griauna biologinius drąsos ir kovingumo pagrindus.
O ką per tą patį laikotarpį nuveikėme kariuomenėje? Sustabdėme intensyvų fizinį krūvį per COVID. Susilpninome fizinio pasirengimo standartus ir vis dar stengiamės juos suvaldyti.
Valgyklas užtvindėme nesveiku maistu. Žiūrėjome pro pirštus, kai nutukimo rodikliai kilo į viršų. Kovingumą pakeitėme popierizmu. Skatinome laikytis reikalavimų, o ne taisytis. Kario dvasią palaidojome po administraciniais procesais.
Ir dabar stebimės? Mes stebimės, kad kariai nepataiso vieni kitų? Mes stebimės, kad vadovai bijo konfrontacijos? Mes stebimės, kad standartai žlugo?
Tai ne tik baimė. Tai ne tik DEI. Tai biologija. Negalite sukurti liūtų, jei juos maitinsite kaip ėriukus.
Testosteronas svarbus, nes jis skatina drąsą. Testosteronas maitina norą rizikuoti savo padėtimi, kad pataisytum žmogų, kuris klysta. Būtent testosteronas skatina kovingumą, kuris sutelkia dalinius. Testosteronas suteikia jums energijos mesti sau iššūkį, priešintis silpnumui ir kovoti su nuosmukiu. Kai testosteroną sugniuždote chemiškai, gaunate ne tik minkštesnius kūnus. Jūs gaunate minkštesnę dvasią.
Štai kodėl kultūrinis karas pajėgų viduje negali būti atskirtas nuo pajėgų sveikatos. Jei norite vėl turėti karių, turite juos iš naujo sukurti. Maitinkite juos tikru maistu. Brutaliai juos treniruokite. Priverskite juos miegoti. Anksti ir dažnai su jais konfrontuokite. Nustatykite tokius aukštus standartus, kad jų laikymasis taptų ne tik pasirinkimu, bet ir chemine neišvengiamybe.
Nes kario siela nėra tik idėja. Tai kūnas, kraujas ir ugnis. O dabar mes ją beveik uždusinome. Negalima reikalauti kovingumo iš mirusios dvasios. Ją reikia prikelti. Sutvarkyti kūną. Sutvarkyti protą. Ir dvasia prisikels.
Mitingas prieš nekilnojamojo turto mokestį | V. Kavaliausko nuotr.
Jonas Vaiškūnas
2025 m. balandžio 27 d. Vilniaus Katedros aikštėje įvyko gausus mitingas prieš Lietuvos valdžios ketinimus įvesti visuotinį nekilnojamojo turto (būsto) mokestį. Renginys, pavadintas „NE gyvenamojo būsto mokesčiui!“, sutraukė tūkstančius žmonių. Tvarką prižiūrėjo apie 150 pareigūnų.
Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą renginiui, kuriame galėjo dalyvauti iki 30 tūkst. dalyvių, o policija numatė apie 5 tūkst. dalyvių. Visuomeniniuose interneto tinkluose, kai kurie mitingo dalyviai ir stebėtojai teigė, kad susirinko iki 20 tūkst. ar net 30 tūkst. žmonių, tačiau šie vertinimai greičiausiai perdėti. Alkas.lt apytikriais vertinimais, mitinge galėjo būti apie 10 tūkst. žmonių (šis skaičius apskaičiuotas remiantis Katedros aikštės plotu (apie 8 000 kv. m) ir vidutiniu minios tankiu (1–1,5 žmogaus kv. m), atsižvelgus ir dalinį minios išsisklaidymą į aplinkines gatves).
Mitingą surengė asociacija „Atoveiksmis“ ir visuomenininkas Raimondas Šimaitis, teigę, kad mokestis kelia grėsmę gyventojų finansiniam saugumui ir yra neteisingas, ypač turint omenyje jau esamus mokesčius.
Visuotinis būsto mokestis Lietuvoje buvo svarstomas jau ne vienus metus. Finansų ministerija siūlo išplėsti mokesčio taikymo ribas, neapmokestinant būsto, kurio vertė neviršija 40 tūkst. eurų asmeniui arba 80 tūkst. eurų dviem bendrasavininkiams.
Šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, mokestis būtų taikomas nuo 100 tūkst. eurų būsto vertės. Siūlomas mokesčio dydis – 0,1 proc. gyvenamojo, poilsio, sodų, garažų ir kito nekomercinio turto vertei nuo 40 tūkst. iki 200 tūkst. eurų, su lengvatomis pirmajam būstui iki 450 tūkst. eurų vertės (50 proc. sumažinimas, o šeimoms su trimis vaikais – 75 proc.). Pusė surinktų lėšų būtų skiriama Gynybos fondui, o kita pusė – savivaldybėms.
Tačiau šie ketinimai sukėlė gyventojų pasipiktinimą. Daugelis mitingo dalyvių teigė, kad mokestis, nors iš pradžių ir nedidelis, gali tapti našta dėl reguliarių turto vertės perskaičiavimų, kaip tai nutiko su žemės mokesčiu. 49-erių vilnietė Asta Šalvaitienė BNS sakė: „Kas keli metai bus turto vertės perskaičiavimas, ir tos sumos augs.“ Kiti piktinosi, kad valdžia „puola“ piliečius, užuot rūpinusis jų gerove.
Mitingo organizatorius Raimondas Šimaitis, jau 2023 m. rudenį rengęs panašų mitingą, kai buvo svarstomas būsto mokestis, teigė, kad valdžia „negerbia rinkėjų“ ir bando apmokestinti „mūsų namus“. Jis taip pat kritikavo valdžios atstovų, tokių kaip ministras pirmininkas Gintautas Paluckas, Seimo finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas ar Vilniaus meras Valdas Benkunskas, neatvykimą į mitingą, nors jie buvo kviesti.
Mitingas prasidėjo 15 val. Vilniaus Katedros aikštėje, kuri jau likus keliolikai minučių iki renginio buvo pilna žmonių, nešinų Lietuvos trispalvėmis, Vyčio vėliavomis ir plakatais su užrašais, tokiais kaip „Kas toliau – oro mokestis?“ ar „Mano namai – mano tvirtovė“.
R. Šimaitis nuo pakylos ragino minią skanduoti šūkius „Būsto mokesčiui – ne“ ir „Gėda“ valdžiai. Mitinge dalyvavo žmonės iš įvairių Lietuvos regionų, atvykę organizuotais autobusais, kurių stovėjimo ir eismo tvarka buvo iš anksto paskelbta visuomeniniuose interneto tinkluose.
Visuomeniniuose tinkluose, ypač „Facebook“, buvo dažnai dalijamasi renginio smulkmenomis, o kai kurie naudotojai, kaip Rasa Čepaitienė, peikė platinamą nuomonę, kad mitingai yra tik „triukšmadarių“ darbas, ir ragino piliečius drąsiau išsakyti savo nuomonę.
Nors dauguma dalyvių buvo nusiteikę prieš mokestį, kai kurie išsakė nuosaikesnes nuomones. Pavyzdžiui, 67-erių vilnietis Vidas BNS teigė pritariantis mokesčiui, jei lėšos būtų skaidriai skiriamos tik krašto apsaugai.
Tačiau tokios nuomonės buvo retos, o bendra mitingo nuotaika atspindėjo tvirtą pasipriešinimą valdžios ketinimams.
Socialinių tinklų diskusijose atsispindėjo tiek mitinguotojų ryžtas, tiek skirtingos nuomonės apie mokesčio būtinybę. Vieni teigė, kad mokestis reikalingas krašto apsaugai, kiti – kad jis dar labiau apsunkins vidurinės klasės ir pensininkų gyvenimą.
Valdžios atstovų atsakas į mitingą buvo santūrus. Seimo finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas, anot Šimaičio, teigė, kad tokie klausimai sprendžiami ne mitinguose, o pokalbiuose. Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas ir kiti kviesti politikai mitinge nedalyvavo, kas dar labiau kurstė dalyvių nepasitenkinimą.
Tuo tarpu Finansų ministerija ir toliau gina mokesčio idėją, teigdama, kad jis būtų „nedidelis“ ir skirtas viešosioms reikmėms, įskaitant gynybą ir savivaldybių finansavimą.
Mitingas priminė ankstesnius gyventojų pasipriešinimo atvejus, pavyzdžiui, 2023 m. mitingą prie Seimo, kai apie 3,5 tūkst. žmonių taip pat protestavo prieš būsto mokestį. Rengėjai, tokie kaip V. Ąžuolas, vylėsi, kad šis mitingas, kaip ir anksčiau vykę žemdirbių mitingai, privers valdžią atsisakyti plano. Vis dėlto, ar mitingas turės tikros įtakos politikai, lieka neaišku, nes mokesčio svarstymas Seime planuojamas artimiausioje sesijoje.
2025 m. balandžio 27 d. mitingas Vilniuje tapo vienu didžiausių pilietinių sambūrių pastaraisiais metais, atspindinčių gyventojų nerimą dėl siūlomo būsto mokesčio. Apie 8–12 tūkst. žmonių, susirinkusių Katedros aikštėje, aiškiai išsakė savo poziciją, kad jų namai neturėtų tapti papildomos mokesčių naštos objektu. Socialiniai tinklai sustiprino mitingo matomumą, tačiau taip pat atskleidė nuomonių įvairovę – nuo visiško pasipriešinimo iki sąlyginio pritarimo mokesčiui su griežtomis sąlygomis.
Mitingas išryškino gilias visuomenės ir valdžios bendravimo spragas. Nors valdžia teigia, kad mokestis būtinas valstybės reikmėms, gyventojai jaučiasi neišklausyti ir bijo finansinės naštos didėjimo.
Ar šis mitingas pakeis valdžios ketinimus, parodys artimiausi mėnesiai, tačiau jis neabejotinai tapo svarbiu pilietinio aktyvumo pavyzdžiu, rodančiu, kad Lietuvos gyventojai yra pasirengę ginti savo interesus.
Neseniai Lietuvoje viešėjo argentiniečių režisierius Hugo De Ana, gegužę pradėsiantis intensyvias Amilcare‘s Ponchielli operos „Lietuviai“ repeticijas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gerai Lietuvoje žinomos operos premjera rugsėjo 5-ąją atidarys naująjį LNOBT sezoną.
Hugo De Ana bus ne tik „Lietuvių“ pastatymo režisierius, bet ir jo scenografijos bei kostiumų dailininkas, taigi – kone vienvaldis būsimos premjeros vizualiojo plano autorius. Ir tai nestebina, nes šis kūrėjas savo karjerą pradėjo būtent kaip teatro dailininkas. Gimęs Buenos Airėse 1949 m., gimtajame mieste baigė vizualiųjų menų studijas ir kurį laiką pats dėstė tame pačiame universitete. Vėliau įsidarbino garsiajame Teatro Colón, kuriame tapo scenografijos vadovu.
Netrukus pradėjo bendradarbiauti su Madrido Teatro de la Zarzuela, Barselonos Gran Teatre del Liceu ir kitais Europos operos teatrais. Kaip režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas sukūrė daugiau kaip 60 pastatymų.
Hugo De Ana gavo daugybę apdovanojimų už savo meninius pasiekimus. Tarp jų – du Franco Abbiati muzikos kritikų apdovanojimai ir du Geriausio režisieriaus prizai, pelnyti pasauliniuose Operos apdovanojimuose.
„Lietuvių“ pastatymui idėjas brandinote jau seniai, ateina jų įgyvendinimo laikas. Ką įdomaus atradote, gilindamasis į šios operos istoriją?
Opera „Lietuviai“ gimė 1874 m. – tuo laikotarpiu, kai Amilcare‘s Ponchielli vardas muzikos pasaulyje tebebuvo naujas atradimas. Kompozitorius, vėliau tapęs Pietro Mascagni ir Giacomo Puccini dėstytoju Milano konservatorijoje, savo ruožtu yra priskiriamas Giuseppe‘s Verdi operos mokyklai. Tačiau jo kūryboje esama ir įdomių, naujumo įnešančių muzikinių detalių. Galima teigti, kad A. Ponchielli savo kūrybos stiliumi priartėja prie prancūziškojo grand opéra (didžiosios operos) žanro.
„Lietuvių“ libreto autorius Antonio Ghislanzoni yra ir G. Verdi operos „Aida” libreto autorius. Kompozitoriui A. Ponchielli jis sukūrė siužeto struktūrą, itin primenančią „Aidą” ar netgi „Don Karlą”. Tačiau turėkime omenyje, kad „Lietuvių“ libretas atsirado iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas”. Šios poemos herojus yra dvigubas išdavikas: jis išduoda savąją lietuvių tautą, kad įsilietų į Vokiečių ordiną, o tada taptų Lietuvos išlaisvintoju. Šitaip jis išduoda du kartus.
Įdomu tyrinėti Konradą Valenrodą, kuris visko atsisako apsėstas minties apie laisvę. Tačiau atsisakydamas visko, kartu atsisako ir savęs, o galop nusižudo. Galima sakyti, tai postromantizmo herojus, tik labiau neigiamas.
Kaip galėtumėte apibūdinti operos personažus?
Turime suprasti, kad operos personažai nėra realių istorinių asmenybių įkūnijimai. Tai nėra drama tiesiogine prasme. Taip, čia yra ir duetų, ir arijų, kaip visose didžiosiose operose. Bet svarbiausia tai, kad personažai čia veikia labiau kaip simboliai, archetipai: ir Vitoldas – lietuvių išdavikas, ir stiprusis Albanis, ir kovotojas Arnoldas, ir Aldona – santuokinės meilės bei pareigos savo vyrui ir tėvynei simbolis. Aldona iš tiesų ir yra pagrindinis operos personažas: nepamirškime, kad vienu metu norėta pavadinti šią operą „Aldona”.
Operoje „Lietuviai“ yra dar vienas esminis personažas – tai tauta. Tautą vaizduoja choras. Šiame kūrinyje religijos ir valdžios priešprieša nėra taip akivaizdžiai išryškinta, kaip G. Verdi operose „Aida” ar „Don Karlas”, bet vis dėlto ji yra. Religija čia juntama kaip kažkas iš aukščiau, kas viską valdo. Operos finale įvyksta labai įdomus dalykas: pasigirsta vilisių balsai. Galima klausti, kuo čia dėtos vilisės, juk tai nėra fantastinė istorija. Bet jos simbolizuoja sielą tautos, kuriai reikia jaustis mylimai ir laisvai. Tuo šios operos finalas ir gražus.
LNOBT kuriamas pastatymas savo vizualiais sprendimais bus labiau tradicinis ar modernus?
Mūsų kuriamo spektaklio neįmanoma priskirti klasikinei arba moderniai versijai – man tokios sąvokos neegzistuoja. Pastatymas turi tiesiog tarnauti muzikai. Scenografija bus labai paprasta: erdvėje žaidžiama su veidrodžiais, su vaizdo projekcijomis. Pastarosios atsiranda tik tam tikru momentu, kai veiksmas pakyla iki dramatiškos kulminacijos.
Bet iš esmės erdvė bus abstrakti, nes tik tokioje publika gali geriausiai atpažinti simbolius, kuriuos mums svarbu atskleisti. Žiūrovams nebūtina rodyti atpažįstamų vietų, kad jie suprastų kančios ir karo reikšmę. Nebūtina pernelyg realistiškai vaizduoti to, ką kasdien gali matyti monitoriuose ar televizoriuose.
Labai įdomu dirbti prie šios operos, kuri ir man pačiam buvo visiškai nauja. Juk A. Ponchielli pažįstame visų pirma kaip „Džokondos” kompozitorių – tai vienintelė jo opera, išlikusi pasaulio operos repertuaruose. Jūsų šalyje „Lietuviai“ jau yra tapę tautiniu simboliu. Bet manau, kad ir kitiems derėtų šią A. Ponchielli operą atrasti, nes tai be galo įdomus devyniolikto amžiaus kūrinys.
Šeimos gydytojas Lietuvoje yra vienas patikimiausių sveikatos priežiūros specialistų – net 78 proc. gyventojų pasitiki šeimos medicina. Tai nenuostabu, nes per praėjusius metus lietuviai apsilankė pas šeimos gydytojus daugiau nei 12 milijonų kartų.
Mūsų šalyje dirba daugiau nei 2000 šeimos gydytojų, aptarnaujančių per 2,5 milijono gyventojų. Visų pirma, svarbu žinoti, kad kiekvienas pacientas turi teisę pasirinkti savo šeimos gydytoją arba jį pakeisti, jei nėra patenkintas teikiamomis paslaugomis. Šiame straipsnyje mes išsamiai aptarsime, kaip išsirinkti tinkamiausią šeimos gydytoją ir kokių paslaugų galite tikėtis.
Šeimos gydytojo vaidmuo šiuolaikinėje sveikatos sistemoje
Pirminė sveikatos priežiūra sudaro mūsų sveikatos sistemos pagrindą. Remiantis teisės aktais, ji apibrėžiama kaip nespecializuotų kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompleksas, teikiamas pagal šeimos gydytojo ir jo komandos narių medicinos normas. Mano šeimos gydytojas atlieka ne tik gydytojo, bet ir kelis kitus svarbius vaidmenis šiuolaikinėje sveikatos sistemoje.
Pirminės sveikatos priežiūros koordinatorius
Visų pirma, šeimos gydytojas veikia kaip pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų koordinatorius. Jis valdo paciento sveikatos priežiūros kelią ir užtikrina, kad būtų tinkamai naudojamasi sveikatos priežiūros tarnybomis. Tyrimai rodo, kad tinkamai išplėtota pirminės sveikatos priežiūros grandis gali išspręsti 80–90 proc. visų sveikatos srities problemų.
Šeimos gydytojas stebi visų amžiaus grupių gyventojų sveikatą, konsultuoja visais sveikatos klausimais. Jam pagal kompetenciją talkina ir komandoje dirbantys specialistai – bendruomenės slaugytojai, išplėstinės praktikos slaugytojai, akušeriai ir kiti sveikatos priežiūros profesionalai. Kasdien susiduriu su tuo, kad koordinavimo vaidmuo pasireiškia ne tik organizuojant darbą su kitais specialistais, bet ir padedant pacientams orientuotis sudėtingoje sveikatos priežiūros sistemoje.
Profilaktinių patikrinimų organizatorius
Šeimos gydytojas ne tik tiria, gydo, bet ir pataria, kaip sveikai maitintis, sportuoti, primena, kada reikia pasitikrinti pagal ligų prevencijos programas. Lietuvoje vykdomos penkios ligų prevencijos programos, kurių išlaidas ligonių kasos kompensuoja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tarp jų – gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžio prevencinės programos bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa.
Šeimos gydytojai atsakingi už:
Pacientų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose
Profilaktinių patikrinimų organizavimą
Savalaikį siuntimą atlikti reikiamus tyrimus
Tolesnį stebėjimą po tyrimų
Be to, šeimos gydytojas turi vertinti pacientą holistiškai, atkreipdamas dėmesį ne tik į fizinius, bet ir į psichologinius, socialinius bei dvasinius aspektus.
Ryšys tarp paciento ir specializuotos medicinos
Šeimos gydytojas tarnauja kaip vartai į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Neaiškiais atvejais jis siunčia pacientus pas gydytoją specialistą dėl konsultacijos arba į ligoninę. Tyrimai rodo, kad efektyvus bendrosios praktikos gydytojo darbas gali žymiai sumažinti antrinio ir tretinio lygio paslaugų poreikį.
Kartais pats šeimos gydytojas konsultuojasi su specialistais paciento sveikatos klausimais. Toks bendradarbiavimas užtikrina geresnę pacientų priežiūrą ir gydymo tęstinumą. Kaip rodo praktika, tik bendradarbiaudami šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai gali pasiekti geriausių rezultatų sveikatos priežiūroje.
Dėl šios priežasties, besikeičiant sveikatos apsaugos sistemai, šeimos gydytojo vaidmuo kaip ryšio tarp paciento ir specializuotos medicinos išlieka nepaprastai svarbus. Tęstinė ir plati šeimos medicinos veikla bei jos į bendruomenę orientuotas požiūris yra pagrindiniai veiksniai, leidžiantys atskirti šeimos gydytojų darbą nuo kitų sveikatos priežiūros specialistų veiklos.
Mano šeimos gydytojas skirtingais gyvenimo etapais
Žmogaus gyvenimo kelyje šeimos gydytojo vaidmuo keičiasi kartu su paciento amžiumi ir sveikatos poreikiais. Nuo pirmųjų kūdikystės dienų iki senatvės, šeimos medicinos specialistas lieka patikimu sveikatos patarėju ir prižiūrėtoju.
Vaikystė ir paauglystė: augimo stebėjimas
Vaikystėje šeimos gydytojas atlieka itin svarbų vaidmenį stebėdamas vaiko augimą ir vystymąsi. Kasmet visi vaikai iki 18 metų privalo profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, o šeimos gydytojas įvertina vaiko psichomotorinę raidą (iki 4 metų), regėjimą, klausą, atramos judamąjį aparatą, psichikos sveikatą.
Mažiems vaikams iki 7 metų amžiaus šeimos gydytojas yra ypač svarbus, nes atlieka kompleksinį sveikatos būklės vertinimą, skiria reikiamus tyrimus ir, jei reikia, nukreipia kitų specialistų konsultacijoms. Prieš pradedant lankyti mokyklą (6–7 m.), vaikui atliekami papildomi tyrimai, įskaitant tyrimus dėl helmintozių ir tuberkulino mėginį.
Paauglystėje šeimos gydytojas gali tapti patikimu pagalbininku sprendžiant šiam amžiaus tarpsniui būdingas problemas. Statistika rodo, kad būtent šeimos gydytojui tenka svarbus vaidmuo atpažįstant psichologines problemas ir brendimo ypatumus.
Suaugusiųjų sveikatos priežiūros ypatumai
Suaugusiųjų sveikatos priežiūroje šeimos gydytojas ne tik sprendžia kasdienes sveikatos problemas, bet ir koordinuoja prevencines programas. Vienas svarbiausių uždavinių – lėtinių ligų prevencija ir kontrolė.
Šeimos gydytojas gali skirti įvairius tyrimus, kurie priklauso jo kompetencijai. Kiekvienam atvejui vertinama individuali paciento sveikatos būklė. Tarp šių tyrimų – bendras kraujo tyrimas, biocheminiai kraujo tyrimai, šlapimo tyrimai, uždegimo rodiklių tyrimai bei skydliaukės funkcijos tyrimai.
Suaugusiesiems šeimos gydytojas taip pat siūlo prevencines programas, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinę programą, skirtą 40–60 metų žmonėms. Šeimos gydytojas informuoja apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose ir reguliariai primena apie patikrinimų svarbą.
Vyresnio amžiaus pacientų poreikiai
Vyresnio amžiaus pacientams šeimos gydytojo vaidmuo tampa dar svarbesnis. Tyrimų duomenimis, 55,3 proc. vyresnio amžiaus žmonių reikalingos slaugos paslaugos, o 60,2 proc. – socialinės paslaugos.
Vyresnio amžiaus žmonės dažniau susiduria su lėtinėmis ligomis. Lietuvoje net 87,2 proc. vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų yra nustatytos įvairios ligos, tarp kurių vyrauja kraujotakos sistemos (655,3/1000), akių (240,8/1000) bei jungiamojo audinio ir raumenų skeleto ligos (238,8/1000).
Šeimos gydytojas padeda vyresnio amžiaus pacientams valdyti lėtines ligas, koordinuoja gydymą tarp įvairių specialistų ir užtikrina tinkamą vaistų vartojimą. Todėl efektyvus bendradarbiavimas tarp įvairių grandžių specialistų yra būtinas siekiant užtikrinti kokybišką vyresnio amžiaus pacientų priežiūrą.
Nesvarbu, kokiame gyvenimo etape esate – šeimos gydytojas visada lieka pagrindiniu sveikatos priežiūros koordinatoriumi, gebančiu prisitaikyti prie besikeičiančių paciento poreikių ir užtikrinti reikalingą priežiūrą.
Technologijų įtaka šeimos gydytojo praktikai
Šiuolaikinės technologijos sparčiai keičia šeimos gydytojo darbo principus. Nauji skaitmeniniai sprendimai ne tik palengvina kasdienę praktiką, bet ir padidina sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą pacientams.
Nuotolinės konsultacijos: galimybės ir apribojimai
Nuotolinė šeimos gydytojo konsultacija – tai ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos teikimo būdas, kai per nuotolinio ryšio priemones pacientui teikiama paslauga, gydytojui ir pacientui esant skirtingose vietose tuo pačiu laiku. COVID-19 pandemijos metu telefoninės konsultacijos tapo pagrindiniu konsultavimo būdu, o šeimos gydytojai pripažino jų naudą dirbant su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais.
Vis dėlto nuotolinės konsultacijos turi tam tikrų apribojimų. Paslauga gali būti neteikiama, jei kyla abejonių dėl paciento tapatybės, negalima įsitikinti pateikiamų duomenų tikrumu arba gydytojas negali įvertinti sveikatos būklės be apžiūros. Tyrimai rodo, kad šeimos gydytojai nuotolinio darbo su pacientais bei telemedicinos atsiradimą vertina teigiamai, nors ir pripažįsta technologinių aspektų tobulinimo poreikį.
Elektroninė sveikatos istorija
Nuo 2018 m. visos sveikatos priežiūros įstaigos privalo naudotis Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacine sistema (ESPBI IS). Šioje sistemoje kaupiama visa informacija apie paciento sveikatos istoriją – tyrimų duomenys, medicininiai vaizdai, diagnozės, išrašyti receptai, siuntimai ir kita svarbi informacija.
Elektroninės sveikatos sistema leidžia pacientams peržiūrėti savo sveikatos duomenis, o gydytojams – greitai pasiekti išsamią informaciją apie paciento sveikatą. Tai ypač svarbu plėtojant telemedicinos paslaugas ir užtikrinant sveikatos priežiūros tęstinumą.
Išmaniųjų įrenginių panaudojimas sveikatos stebėsenai
Išmanieji įrenginiai – laikrodžiai, apyrankės, žiedai – tampa svarbiais įrankiais stebint pacientų sveikatos būklę. Šie prietaisai gali fiksuoti širdies ritmą, arterinį kraujo spaudimą, fizinį aktyvumą ir miego kokybę. Nuotolinio stebėjimo technologijos ypač naudingos lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad išmaniosios technologijos padeda pacientui nuotoliniu būdu pateikti savo sveikatos rodiklius, o šeimos gydytojams – sekti šių rodiklių pokyčius ir laiku koreguoti gydymą. Pavyzdžiui, naudojant išmaniuosius įrenginius su „Bluetooth” funkcija, galima stebėti cukrinio diabeto, hipertenzijos ar širdies ligų eigą.
Taigi, technologijos ne tik palengvina šeimos gydytojų darbą, bet ir skatina pacientus aktyviau įsitraukti į savo sveikatos priežiūros procesą.
Išvada
Šeimos gydytojas yra svarbiausias sveikatos priežiūros sistemos narys, atliekantis daugybę funkcijų – nuo prevencinių programų organizavimo iki pacientų konsultavimo visais gyvenimo etapais. Jo vaidmuo neapsiriboja tik gydymu – jis koordinuoja sveikatos priežiūrą, užtikrina nuoseklų gydymą, bendradarbiauja su kitais specialistais ir padeda pacientams orientuotis sudėtingoje sveikatos sistemoje. Technologijų pažanga, nuotolinės konsultacijos bei išmanieji įrenginiai dar labiau išplečia šeimos gydytojo galimybes, gerindami paslaugų prieinamumą ir kokybę. Todėl renkantis patikimą ir šiuolaikišką sveikatos priežiūros partnerį verta atkreipti dėmesį į DropsClinic šeimos kliniką, kurioje dėmesys pacientui derinamas su moderniais sprendimais. Tai tik dar kartą patvirtina, kad šeimos gydytojas išlieka nepakeičiamas sveikatos priežiūros grandyje.
„Pamilau šį pastatą“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas apie Vilniaus senąjį teatrą, kuriame sukūrė savo naujausią spektaklį „Toli toli“. Gegužės 7 ir 8 d. įvyksiančioje premjeroje žiūrovo laukia individuali, pojūčiais grįsta kelionė po Vilniaus senojo teatro erdves, dabartį, atmintį: vienas žiūrovas, unikalus maršrutas, o vedliais taps balsai, šviesos, muzika ir šiuolaikinės technologijos.
Mantas Jančiauskas – jaunosios kartos režisierius, 2018 m. baigęs teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas). Jo kūrybą žymi jautrus socialinių temų tyrimas, dokumentikos, įvietinto (site-specific) teatro ir technologijų sintezė. Spektakliai „Dreamland“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“, „Ekskursija“, „Drebėjimai“, „Vedami“ – teatro kritikų ir žiūrovų vertinami kaip svarbūs šiuolaikinio Lietuvos teatro reiškiniai.
Apie tai, kodėl imersinė forma gali būti gilesnė už tradicinį teatrą, kaip ausinėse skambančios istorijos ir „vaiduokliška šviesa“ tampa pagrindiniais dramaturgijos elementais, bei kodėl teatro atmintis – visų pirma yra kova dėl dabarties – šiame pokalbyje su „Toli toli“ kūrėju M. Jančiausku.
Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.
„Tol toli“ – imersinis spektaklis vienam žiūrovui lietuvių ir rusų kalba. Tradiciškai imersiniame teatre tikimės įsitraukimo efekto, savotiškos patyriminės kelionės, bet visada esama ir skeptikų. Kiek „Toli toli“ yra teatrinė patirtis, o kiek meninis pasivaikščiojimas su ausinėmis?
Sunku atsakyti, kas išties yra teatrinė patirtis, o kas – meninis pasivaikščiojimas. Mes žiūrime į tai, kaip į patirtį, kurią išgyvena vienas žmogus. Tos ausinės ir telefonas – tai tik priemonės, padedančios išgirsti balsus. Man atrodo, kad teatrinė patirtis yra visų pirma fenomenologinė patirtis. Svarbu, ką ir kaip žiūrovas išgyvena savo viduje. Gal šiek tiek šoku į kitą kontekstą, bet viso proceso metu, kuris truko apie devynis mėnesius, mes ėmėme apie 30 interviu. Nuolat svarstėme, kokia forma labiausiai atitiktų turinį, kurį norime perteikti. Norėjosi nepamiršti pastato, kuris pats savaime yra labai paveikus – todėl ir forma atsirado iš poreikio šį pastatą parodyti per patirtį. Ausinės ne tik skleidžia garsą – jos leidžia sukurti kokybišką garso pasaulį, kažkuria prasme suteikiant sąmonės srauto patirtį. O muzika čia labai svarbi. Ji susilieja su balsais, tampa neatskiriama. Ta patirtis – tai ne kažkokia išgryninta „teatrinė“ ar „ne teatrinė“ forma, tai daugiasluoksnis potyris.
Įsivaizduok, yra ištikimas šio teatro žiūrovas, kuris pažįsta aktorius, lanko premjeras. Kaip tu mane pakviestum į premjerą?
Tam žmogui, kuris įpratęs ateiti, atsisėsti salėje ir stebėti spektaklį, pasiūlyčiau pamatyti teatrą iš kitų perspektyvų. Šįkart nėra tradicinio scenos veiksmo – žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po teatrą ir išgirsti jo balsus. Galbūt net nueiti į patalpas, kurių niekada nematė – pavyzdžiui, kostiuminę. Ir išgirsti žmonių, kurie dažniausiai lieka užkulisiuose, pasakojimus. Tai – šio teatro, šios Vilniaus vietos patirtis iš vidaus.
Minėjai, kad teko padaryti apie 30 interviu. Koks kalbintų žmonių spektras? Kokiu principu juos rinkote?
Iš pradžių pradėjome žiūrėti, kas šiame teatre dirba ilgiausiai. Buvo neįtikėtina – kai kurie žmonės čia dirba 40, net 50 metų. Ir ne tik Senajame teatre – žmonės dirbo dar tada, kai Rusų dramos teatras veikė Jogailos gatvėje. Mums tai buvo labai įdomu. Vėliau pajutom, kad to nepakanka – kad reikia ir kitų balsų. Pradėjome kalbinti ir žmones, kurie šiame teatre nebedirba, ir tuos, kurie jį stebi iš šalies – pavyzdžiui, teatro kritikus Audronę Girdzijauskaitę, Helmutą Šabasevičių. Visų jų balsai padėjo suprasti, kokie požiūriai į šį pastatą dar egzistuoja.
Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.
Kas labiausiai nustebino susidūrus su kalbintais žmonėmis?
Viena moteris, kurios balsas į galutinį variantą galiausiai nepateko, paliko labai jautrų įspūdį. Ji dalinosi labai asmeniškais dalykais. Mes į šį procesą ėjome kaip svetimi, bet mus priėmė. Buvo jaučiama nostalgija – ne tik praeičiai, bet ir buvusiai meninei kokybei, buvusiam teatro autoritetui. Daugelis kalbėjo apie lyderystės stoką. Visa tai atsidūrė spektaklio dramaturgijos fokuse – santykis su bendruomene ir su praeitimi, kuri gyvena dabartyje.
Žiūrovas keliaus vienas. Kodėl buvo svarbi individuali patirtis?
Kai spektaklį testavome, kartais eidavome po vieną, kartais grupėmis. Ir skirtumas – milžiniškas. Kai eini vienas, suaktyvėja visi pojūčiai. Tavo kūnas, rega, klausa, net uoslė reaguoja kitaip. Kai teatre toks autentiškas erdvių pojūtis, tai ypač svarbu. Būnant vienam, patirtis tampa daug stipresnė, intymesnė. Tai leidžia kūriniui paveikti giliau.
Ar teko būti imersiniame spektaklyje, skirtame vienam žiūrovui?
Kažkada labai norėjau sukurti darbą, kuriame vienas žiūrovas galėtų pasivaikščioti po Lukiškių kalėjimą. Vėliau ši idėja išsivystė į kūrinį „Vedami“. Žinau, kad panašių darbų yra buvę. Kiek pamenu, pasivaikščiojimus, skirtus vienam žmogui, yra dariusi vokiečių teatro grupė „Rimini Protokoll“. Lietuvoje kažką panašaus darė aktorius ir režisierius Paulius Markevičius. Bet mes šios formos priėjome diskutuodami su kūrybine komanda – ieškojome, kaip geriausiai perteikti patirtį. Ir vieno žmogaus kelionė mums pasirodė tinkamiausia.
Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.
Spektaklyje svarbią vietą užima šviesos. Kaip veikia jūsų vadinamieji „ghost lightai“?
Šviesa čia tampa vedliu. Žiūrovas gauna įrangą – ausines, telefoną, ir eina per teatrą, o tam tikrose vietose įsijungia švieselės – ghost lightʼai. Tai aliuzija į teatro tradiciją, kai scenoje paliekama viena lemputė – kad aktorius matytų kelią. Pas mus šios lemputės virsta maršruto taškais – jos rodo, kur eiti.
Kiek trunka kelionė?
Apie valandą. Sąmoningai nusprendėm jos neilginti. Norėjosi, kad per valandą žiūrovas išgyventų pilnavertę patirtį. Tai tikslingas pasirinkimas.
Spektaklyje tiriate teatro pastato atmintį. Kodėl tai svarbu?
Atmintis, istorija čia tiesiog juntama – vaikštai po erdves ir matai, kaip jose tvyro skirtingi laikai. Iš pradžių bandėme eiti į istoriją – kalbinti istorikus, ieškoti archyvuose. Bet teorinė atmintis netiko. Pavyzdžiui, sutikome moterį, kuri po karo gyveno teatre, kai čia veikė opera – jos šeima buvo šviesų dailininkai. Tokios istorijos suteikė spektakliui gyvybės. Tačiau pamatėme, kad svarbiausia tai, ką jaučia žmonės šiandien. Atmintis čia nėra susijusi su praeitimi. Ji kalba apie dabartį, apie tai, kieno balsas girdimas šiandien.
Muziką spektakliui kūrė Mantvydas Pranulis. Kokia jos funkcija?
Sunku racionaliai nusakyti, bet jei reikėtų metaforos – muzika čia tarsi pelkė. Įeini į ją ir įklimpsti. Ji nėra tik emocinis fonas – ji veikia kaip atminties terpės, kur susipina garsai, archyvų, operos laikų nuotrupos. Garsas čia – kaip kvėpuojantis organizmas.
Kaip vyko darbas su dramaturge Lina Laura Švedaite?
Interviu ėmėme kartu, priklausant nuo kalbos. Aš – rusakalbių, Laura – kalbančių lietuviškai. Tada transkribavome, diskutavome, Laura dėliojo struktūrą, aš dirbau su montažu. Ypač atidaus darbo reikalavo rusų kalbos partijos. Kartais tekstas skamba vienaip, o balsas – visai kitaip. Vertimas irgi buvo iššūkis – kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma perteikti tiksliai.
Spektaklyje bus ir videoinstaliacija?
Tai finalas – apie 8 minutes trunkanti scena. Videomenininkas Kristijonas Dirsė laisvai interpretavo archyvinę medžiagą, tiek iš operos laikų, tiek šiuolaikinę. Tai tarsi epilogas, apžvelgiantis visą mūsų pasakojimą.
Rusų kalbos naudojimas spektaklyje neabejotinai iššauks reakcijų. Kaip jūs pats į tai žiūrite?
Tai iš tiesų jautrus klausimas. Kalba šiame kūrinyje – vienas esminių jo sluoksnių. Iki šiol teatre yra dalis darbuotojų, kurie nekalba lietuviškai, todėl sprendimas dėl kalbos pasirinkimo tapo ne tik kūrybiniu, bet ir etiniu klausimu. Svarstėme, ar palikti šią kalbą (rusų), ar visgi ją išimti. Vis dėlto, šis pastatas, kaip ir jo bendruomenės atmintis, yra stipriai susijusi su Rusų dramos teatro tradicija. Tokį istorinį ir emocinį turinį gavome daugiausia ir iš pačių teatro žmonių.
Mūsų tikslas buvo ne vertinti ar kurti naują naratyvą, o pabandyti užfiksuoti laiko momentą – tą pereinamąją būseną, kurioje teatras atsidūręs šiandien. Kur jis yra dabar? Kur link juda? Ilgą laiką dalis bendruomenės šį teatrą laikė savotiška sala – vieta, kurioje vyravo viena kalbinė ir kultūrinė kryptis. Šiandien teatras pamažu atsiveria dabarties daugialypiškumui, tai bando daryti galbūt net sąmoningai. Tačiau kyla klausimas – kokia šio virsmo kaina? Ir ar toks perėjimas apskritai gali vykti sklandžiai, be įtampos? Kodėl tam tikros vietos yra tarsi laiko kapsulės?
Panašu, kad teatro pastatas sunkiai įsileidžia naujas technologijas. Su kokiomis problemomis susidūrėte?
Didžiulė problema buvo organizacinė. Mes naudojome technologijas, kurios reikalauja tikslumo – autonominę navigaciją, šviesas, garso sinchronizaciją. Kai kur trūko komunikacijos, procesas lengvas nebuvo. Bet vis dėlto – tikiu, kad pavyks.
JAV valdžios institucijų reido Kolorado Springso naktiniame klube metu buvo suimta daugiau nei 100 žmonių, dauguma jų – nelegalūs imigrantai. Operaciją nufilmavo Kovos su narkotikais administracija (DEA), kuri dramatišką vaizdo įrašą paskelbė socialiniuose tinkluose.
Teigiama, kad naktinis klubas, įsikūręs po žeme, buvo susibūrimo vieta tiek gaujų nariams, tiek nelegaliems imigrantams.
Pasak DEA, 114 žmonių buvo suimti ir išvežti tolesniam tyrimui ir tikėtinai deportacijai. Iš viso klube buvo daugiau nei 200 žmonių, iš kurių 114 neturėjo galiojančių leidimų gyventi JAV.
Reido metu taip pat buvo konfiskuoti dideli kiekiai narkotikų, įskaitant kokainą ir metamfetaminą, praneša Reuters.
Čia šturmuojamas naktinis klubas ir suimama 100 nelegalių imigrantų
#DEA Rocky Mountain led a multi-agency enforcement operation along with our local and federal partners early this morning.@DHSgov has taken more than 100 illegal aliens into custody. Drugs and weapons have also been seized at this underground nightclub in Colorado Springs. pic.twitter.com/R4Smb3voAg
Teisingumo ministrė Pam Bondi, komentuodama suėmimus, teigė, kad naktinis klubas buvo nusikalstamų gaujų, įskaitant Venesuelos grupuotę Tren de Aragua ir Salvadoro MS-13, susibūrimo vieta.
Šis reidas yra platesnio masto prezidento Donaldo Trumpo inicijuotos operacijos prieš nelegalius imigrantus Jungtinėse Valstijose dalis. Neseniai Floridoje valdžios institucijos surengė didelę operaciją, kurios metu per keturias dienas buvo sulaikyta beveik 800 nelegalių imigrantų.
Almantas Stankūnas
