Shahedų smūgių „tyla“ truko lygiai vieną dieną. Šiąnakt rusai Ukrainos teritoriją atakavo su 74 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 41 droną, o 20 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Sprogimai fiksuoti Odesos, Kharkivo ir kituose regionuose. Tikėtina, padaręs vienos dienos pertrauką kremlius parodė, jog panorėjęs gali nutraukti smūgius, tai yra derybinis signalas JAV administracijai. Dieną rusai tęsė smūgius dronais, KAB’ais ir raketomis. Po pietų buvo su balistine raketa smūgiuota Kryvyi Rih. Pranešama apie tris žuvusius civilius, tačiau aukų skaičius gali būti ne galutinis.
Ukrainiečiai taip pat atakuoja rusų užnugarį, tačiau veiksmus koncentruoja pafrontėje. Tai pripažįsta ir rusai, teigdami, kad per naktį numušė 93 ukrainiečių dronus, iš jų net 87 Kursko srityje. Tuo pačiu, Ukrainos GUR pasidalino vaizdais, kaip Krymo pakrantėje dronais atakuojami transporto kateriai BK16, patruliniai kateriai Raptor bei oro gynybos sistema Tor M2: https://t.me/DIUkraine/5627.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Tęsiasi mūšiai Popovka – Demidovka ruože (Belgorod sritis), agresorius bando trikdyti Ukrainos vienetų logistiką ir rotacijas atakuodamas KAB‘ais. Smūgiuota itin galinga bomba KAB 3000 (priklausomai nuo modelio 1,2 arba 1,4 t. sprogstamosios medžiagos). Tai indikuoja, kad rusai desperatiškai bando spręsti problemas šiame ruože.
Oleshna – Guyevo ruože (Kursk sritis) tęsiasi mūšiai. Taip pat, rusai toliau bando pulti ukrainiečių pozicijas kairiajame flange prie Basivka.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius praneša apie Ukrainos gynėjų kontratakas Stepova Novoselivka (centrinis ruožas). Šiame ruože okupantai kelis kartus bandė priartėti prie kelio Svatove – Kupjansk, jiems buvo pavykę pasigerinti situaciją. Dėl to tikėtina, kad ukrainiečiams atsirado poreikis stabdyti tokią dinamiką. Galimai todėl rengiamos šios ukrainiečių kontratakos.
Lyman. Situacija Nove – Katerynivka ruože nesitaiso, okupantai pleište kaupia pajėgas ir rengiasi tolimesniam prasiveržimui. Negana to ir toliau su aviacija, dronais bei MLRS yra intensyviai atakuojamas Lymano miestas.
Syversk. Rusai suaktyvino puolimą, bandydami prasimušti palei upę Syverskyi Donets link Hryhorivka. Kaip esame minėję, didėjant ukrainiečių problemoms Lyman sektoriuje, agresorius suaktyvina veiksmus ir Syversko sektoriuje. Mūšių eiga šiuose sektoriuose labai tampriai susiję, kadangi vienas iš rusų tikslų yra eliminuoti ukrainiečių pleištą Syverske ir susikurti sąlygas judėti link Slovyansko. Tam reikalinga užimti teritoriją šiauriniame (Lymano sektorius) ir pietiniame (Syversko sektorius) Severskyi Donets upės krantuose.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Padėtis vakariniame Toretsko flange išlieka sudėtinga. Rusai įsitvirtina Pantelimonivka – Oleksandropil ruože bei toliau bando atakuoti į šiaurės vakarus, siekdami perimti svarbias aukštumas.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Rusai ir toliau po truputį kuriasi geresnes sąlygas pietvakarinio flango pietiniame ruože savo ateities operacijoms. Jie išplėtė pozicijas į Sribne pietuose. Vasario 27 d. prognozavome, kad būtent šiame ruože okupantai gali pabandyti perlaužti įvykius savo naudai, nes tai jiems sukurtų galimybes turėti geresnius aprūpinimo bei rotacijos kelius: https://www.facebook.com/share/1DCCPdAZjV/.
Konstyantinopil. Nepaisant intensyvaus ukrainiečių artilerijos ir dronų darbo, rusai išlaiko pozicijas Rozlyv apylinkėse. Agresorius turi pajėgų aprūpinimo iššūkių, nes Ukrainos gynėjai ugnimi neleidžia jam susikurti tvarių aprūpinimo ir rotacijos maršrutų. Kita vertus, tokią situaciją esame matę ir prieš tai – jei rusai neišmušami kontratakomis, jie anksčiau ar vėliau įsitvirtina.
Sakoma, kad sudužęs veidrodis – tai nelaimės pranašas. Tačiau šįkart tikrai ne apie tai.
Ogi, jeigu kilusio iš Kauno, žydų tautybės pasaulinio garso filosofo Emmanuelio Levino fundamentaliosios etikos atskaitos tašku yra veido sąvoka-idėja, savo ruožtu veidrodžio prasmėvaizdis mūsų tarpusavio pasiaiškinimuose turėtų įgyti ne mažiau fundamentalią reikšmę. Žinoma, čia kalbama apie lietuviško žodžio „veidrodis“ semantinį krūvį ir to žodžio etimologiją, kuri yra ne mažiau, bet tikriausiai net labiau intriguojantis dalykas nei veidrodžio kaip daikto sugebėjimo atspindėti su inversija paradoksai.
Žmogus su polinkiu vardan didesnio reikalų aiškumo viską vulgarizuoti pasakytų, kad E. Levino teorijos esmė yra ta, jog būtybėms su veidais, t. y žmonėms pagal prigimtį turėtų būti nebūdinga kibti viena kitai į gerkles, priešingai nei žvėrims, kurie turi tiktai snukius.
Edvardas Čiuldė
Veidas yra agresijos tramdymo strategija, ar ne?
E. Levinas kalba apie esminį etiniam vyksmui susitikimo „veidas į veidą“ įvykį, tačiau lietuvių kalba, kaip atrodo, kreipia į supratimą, kad ir žmogaus susitikimas su veidrodžiu yra įvykis, turint galvoje tai, kad lietuvių kalboje pati esmės išryškinimo strategija įpareigoja įsižiūrėti ne tik į atskirų žmonių, bet ir į daiktų veidus, galop – į viso pasaulio veidą (su snukiarodžiais mums – ne pakeliui), tą strategiją pagal Platono filosofijos įvardijimus pavadinant eidos (liet. esmė, rūšinis tapatumas, idėja) teorija: lietuvių kalboje gr. žodžio eidos atatranka yra žodis „veidas“, toliau seka prasminė nuoroda – „veidrodis“ ir, be jokios abejonės, prisideda nuoroda į labiausiai prasmingą veizėjimo užsiėmimą.
Dėl ne iki galo suprantamų priežasčių lietuvių kalbos žodyną ištiko baisi tragedija, stojo didelė nelaimė, kažkas panašaus į katastrofą, nes iš žodyno išsitrynė, tapo beveik nebevartojamu žodis „veizėti“.
To karališko žodžio prarastis žodyne styro kaip kraupi kiaurymė, kurios niekaip nepavyksta pridengti, nes žodį „veizėti“ toli gražu neišgali pavaduoti tokie iš pirmo žvilgsnio tarsi ir giminiški žodžiai kaip „žiūrėti“ „stebėti“, „spoksoti“ ir pan.
„Žiūrėti“, juo labiau „stebėti“ suponuoja aktyvių veiksmų seką, kai leidžiamės į kelionę kažką pamatyti, neretai desperatiškų pastangų dėka, tarkime, priglaudę akį prie rakto skylutės, bandome apžvalgyti svetimo miegamojo reljefą, ta proga dar ir žvairuojame, taip siekdami praplėsti regėjimo kampą ir plotą, puoselėdami užmačias įsibrauti į paslapties vidų, – taigi šie žodelyčiai nelabai tinka aptarti situacijai, kai pasaulio prasmė pateka savaime, pati bado akis, nereikalaudama mūsų specialaus pasirengimo ir užsiangažavimo. Savo ruožtu „spoksoti“ neduoda garantijos, kad įsistebeilijęs į kažką žmogus realiai ten mato kažkokį dalyką, spoksoti, kaip žinoma, galima ir tuščiai į nieką, nieko nematant.
Praradę žodį „veizėti“ netenkame galimybės nusakyti dalykų padėčiai, kai pasaulis matosi savaime, todėl nerasdami atitinkamo žodžio lietuvių kalboje, pasaulio pasirodymui nusakyti griebiamės lotyniškųjų „medituoti“, „kontempliuoti“. Tačiau iš tiesų posakis „veizėti pasaulio veidą“ meditacinę žmogaus būsena nusako daug kartų tiksliau nei posakis „medituoti pasaulio veidą“, „veizėti“ yra giminiškas žodis žodžiams „medituoti“, „kontempliuoti“, tačiau drauge šio lietuviško žodžio, orientuojančio į pasaulio veido išryškinimo užduotį, intencionalumas yra nepalyginti intensyvesnis nei giminiškųjų žodžių iš lotynų kalbos kryptingumas.
Štai pyplys per kelis sprindžius nuo žemės, Žemaitijos infantas, rodydamas pusiau nulenktu rodomuoju pirštu (rodomojo pirštu užlenkimas kažką rodant drauge parodo ir rodančiojo nepaprastą išdidumą, jo didikišką atsainumą) sako: „Veizėk veizėk, katins bėg“. Žinoma, tai nuostabos šūksnis iš karališkos parodijos! Čia nekeliamas kraštutinės nuostabos klausimas, vedantis į radikalumą – „Kodėl kažkas yra, o ne greičiau niekas?“, tačiau nesunku pastebėti, kad mūsų stebimam vaikiui nuostabą kelia ne tik tai, kad iš kažkokios nežinomybės į pasaulio tirštumą atbėga katinas, bet ne mažiau dar ir tai, kad katinas atbėga, o ne atplaukia, ne atropoja, ne atskrenda. Be kuriuo atveju pasaulis tampa labiau prijaukintu, apčiuopiamu, tinkamu gyventi, kai jo kaleidoskopiškoje įvairovėje pasimato bėgančio katino veidas.
(Jaunimo žodyno frazeologizmas apie šikantį katiną ir jo veidą – tai jau kita istorija.)
Sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis, kaip atrodo, labiausiai tinka nusakyti tai kebliai filosofijos padėčiai, kai atsiradus specialiajam teoriniam mokslui, t. y. mokslui dabartine to žodžio reikšme moderniaisiais laikais nepaprastai dramatiškai iškyla tolesnio filosofijos reikalingumo klausimas – kokia prasminga veiklos užduotis, pateisinanti senosios ponios buvimą, dar lieka filosofijai, kai dabar tikrovės pažinimo reikalą perima daug tikslesnės nei filosofija specialiosios teorijos?
Mokslas dabartine to žodžio reikšme, pasiekęs pilnametystės ribą, pats nusipjauna bambagyslę, siejančią jį su filosofija, tačiau drauge nesunku pastebėti, kad toks specialusis mokslas suskaido tikrovės pažinimą į atskiras ir menkai tarpusavyje susijusias sferas, tokiu būdu prarasdamas visuminį pasaulio vaizdą.
Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad labiausiai logiškas šioje situacijoje yra štai toks atsakymas, jog esą atsidūrusi suskaidytame į mokslinio tyrimo profilius pasaulyje filosofija kaip pagal tradiciją universalus mokslas pačios savo prigimties yra įpareigota atstatyti visuminį tikrovės vaizdą mokslo rezultatų apibendrinimo keliu, jai moderniaisiais laikais iš tiesų su dideliu entuziazmu yra primetama užduotis mokslinių tyrimų rezultatų sumavimo pagrindu sukurti sisteminį tikrovės paaiškinimą.
Kas be ko, toks filosofijos nukreipimas į sisteminio tikrovės paaiškinimo užduotį specialaus mokslinio pažinimo atsiradimo situacijoje gali užburti savo logine elegancija, nors iš tiesų šitaip suprantant klausimo esmę, filosofija yra pastūmėjama į parazitavimo (t. y maitinimosi svetimos sistemos syvais) kelią, kai drauge čia yra forsuojami pompastiški ir neįgyvendinami reikalavimai.
Mokslinis pažinimas nėra pasyvus veidrodinis tikrovės atspindėjimas, tačiau filosofijos kaip sudužusio veidrodžio vaizdinys didesniu ar mažesniu laipsniu įgalina kvestionuoti logine elegancija mus užburiančią filosofijos kaip visuminės sistemos sampratą, nes, kad ir kaip žiūrėsime, privalome pripažinti bent tai, kad suklijuotas iš dalių, sulipdytas iš šukių veidrodis yra sugedęs, jau nebeatspindintis pasaulio veido, dar kitaip tariant, nerodantis tikrosios dalykų padėties veidrodis.
Kol kas mums sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis tiko savo netinkamumu pavaizduoti filosofijos užduotį specialaus mokslo atsiradimo situacijoje, tapo savotišku atsparos tašku bandant užginčyti vieną iš dar pasitaikančių filosofijos versijų, tačiau atskirai privalome aptarti dar ir tą atvejį, kaip toks veidrodžio prasmėvaizdis netinka net savo tinkamumu pavaizduoti netinkamumą. Tas išskirtinis atvejis yra būties apmąstymo, jeigu norite, įsimąstymo į būtį atvejis su įsakmiomis Parmenido nuorodomis, jog būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, taigi – neturi dalių, yra absoliučiai nedalus vienis. Pasaulis gali būti dalijamas iki begalybės, neretai yra susmulkinamas iki mažiausių dalelyčių, savo ruožtu būtis reiškiasi per visą pasaulio įvairovę nepadalijamu būdu kaip visados ta pati būtis, kuri negali būti padalijama net į pirmavaizdį ir atvaizdą.
(Kaip veidrodis gali padėti susižinoti su kitu pasauliu, esu rašęs čia).
O ką būtų galima pasakyti apie tą atvejį, kai veidrodis tampa svarbiausiu kosmetikos kaip slapstymosi meno pasaulio akivaizdybėje įrankiu, ką atspindi mūsų laikmečio žymė, kad žmogus dabar dažniausiai spokso į veidrodį užsidėjęs kaukę?
Kai kalbame ne tiek apie veidrodžio kaip daikto magiją, kiek apie žodžio „veidrodis“ magiškąsias implikacijas, ta proga išties verta prisiminti ir žodžio „kosmos“ (verčiant iš senosios gr. kalbos – tvarka) etimologinę kilmę.
Klasikinės filologijos specialistai jau atkapstė, jog pirmiausiai žodis „kosmos“ senovės graikų visuomenėje buvo vartojamas turtingos ponios, turėjusios nupoliruotų iki blizgesio bronzos, sidabro ar vario veidrodį, kvėpinimosi reikmenų ir veido ryškalų indų indelių, sudėtų ant staliuko prie veidrodžio, tvarkingumui pažymėti (ir šiandien vis dar sakoma, kad veidrodis nemėgsta netvarkos), vėliau šis žodis buvo pritaikytas nusakyti tvarkingai armijos rikiuotei, o filosofai, stebėdamiesi gamtos procesų tikslingumu, darna ir tvarka bei pritrenkiančiu grožiu, užkabino žodį „kosmos“ ant visos gamtos kaip didžiosios tvarkos pavyzdžio įkūnijimo.
Taigi, kaip matome, nėra neperžengiamos prarajos tarp kosmoso ir kosmetikos.
Kad ir kaip ten būtų, mano namuose prieš naktį, nusivaliusi kosmetikos likučius, varlė kaskart atvirsta į gražuolę moterį, o rytais, užsibuvusi prie veidrodžio, ji vėl tampa pilka pelyte, nuobodžios įstaigos nuobodžia tarnautoja, paknopstomis išbėganti į savo darbus.
Vyriausybei parengta krūva įstatymų projektų, kuriais užmaišoma mišrainė logiškai neišnarpliojama. Ir todėl užmojis pakeisti daugelio gyventojų nemėgstamos bei koalicijos partnerių rinkimų metu drąsiai kritikuotos II pensijų pakopos nepavyks. Kad ir kuo rinkėjai laikytų Seimą, vargu, ar pro jį tos reformos projektas praslys dėl priemonių tarpusavio prieštaravimų. Kas gi joje nelogiška?
Romas Lazutka
Pirma, atsisakyta pažado panaikinti valstybės biudžeto subsidiją išlaikant privalomą dalyvavimą, išskyrus laikiną langą išeiti. Ta subsidija yra didžiausia II pakopos yda. Ji buvo įvesta argumentuojant, kad paskatinus gyventojus kaupti II pakopoj ilgainiui sumažės „Sodros“ finansinė našta.
O tai, neva, svarbu dėl ateityje mažėsiančio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Deja, „Sodros“ finansinės naštos sumažinti dėl kaupimo II pakopoje niekaip nepavyks, nes kaupiantiesiems „Sodros“ pensijos nebus mažinamos, palyginti su nekaupiančiaisiais.
Antra, ši valstybės skatinamoji įmoka lieka kartu su privalomu dalyvavimu. Pasitraukimui bus atvertas laikinas langas, bet su tam tikrais apribojimais pasiimti lėšas (apie juos vėliau). Po to vėl liks ir skatinamoji įmoka, ir privalomas dalyvavimas kažkada pradėjus kaupti.
Mūsų skaitytojas šį laikraštį į rankas paims ar internete perskaitys Juokų dieną, tad užduosiu keistą klausimą: ar Lietuva turi kokių nors pretenzijų į Arktį? Neskubėkite paneigti. Klausimas ne toks jau juokingas.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pasirodė politologo Mindaugo Jurkyno straipsnis apie Lietuvos interesus Arktyje. Politikas Emanuelis Zingeris kadaise siūlė Arkties problematiką įtraukti į Lietuvos pirmininkavimo ES Taryboje prioritetus. „Nesame Arkties valstybė, mūsų resursai riboti, o interesai daugiausia nukreipti saugumo didinimo kryptimi, bet ES kontekste mūsų šalis siekia tapti stebėtoja Arkties Taryboje“, – rašė M. Jurkynas. Vilnių ypač domina Arkties iškastinio kuro alternatyvos Rusijos energetiniams šaltiniams. „Vilnius yra suinteresuotas Vakarų partnerių sutarimu „Arkties penketuke“ ir didesniu NATO ir ES vaidmeniu Arktyje“, – 2014 m. darė išvadą politologas.
Česlovas Iškauskas
Štai čia ir sustokime. Arkties turtai ir geopolitinė padėtis tampa didžiųjų valstybių susidūrimo vieta. Kilus karui Ukrainoje atviru poligonu tampa ir planetos Šiaurė. Naujos jos „įsisavinimo“ natos nuskambėjo prieš keletą dienų Murmanske vykusiame VI tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Pavadinimas gražus, bet renginyje, kuriame, rusų žiniasklaidos teigimu, dalyvavo 110 kompanijų iš 21 šalies atstovai (apie Lietuvos pasiuntinius žinių nėra), Putinas išsijuosęs kalbėjo laisvu kalėjimo žargonu ir siūlė fantastines iniciatyvas. „Mes darysime viską, kad sustiprintume globalią Rusijos lyderystę Arktyje“, – N. Chruščiovo stiliumi delnu į stalą tarsi tribūną daužė Kremliaus vadovas.
Paskui – dar gražiau. Nors karas Ukrainoje vyksta jau treji metai, o Putinui nepavyksta net penktadaliu pasiekti savo strateginių tikslų, nors prasidėjusios nedrąsios derybos tarp Rusijos, JAV ir Ukrainos, agresorius rėžia: „Aš dar neseniai sakiau, kad mes juos galutinai prispausime, tai dabar yra pagrindo sakyti, kad – mes juos galutinai sudorosime“ (rusiški „дожмём“ ir „добьём“ turi savotišką kalėjimo leksikos atspalvį). Vašingtonas į šį įžūlų Putino pareiškimą atsakė tyla…
Kita vertus, jis pasiūlė apsvarstyti galimybę Ukrainoje įsteigti laikinąją administraciją remiant Jungtinių Tautų Organizacijai ir keletui Europos valstybių, kad būtų galima „surengti rinkimus“ ir tik tada pradėti taikos derybas. Čia jau Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovas atkirto, kad valdžią Ukrainoje nustato jos konstitucija ir tauta, o ne kažkas iš šalies. Taiklus pasiūlymas atėjo ir iš Kyjivo: Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas komunikacijos klausimais Dmytro Lytvynas pasiūlė Kremliaus šeimininkui išgerti tablečių smegenų veiklai aktyvinti…
Belieka pridurti, kad Murmanske Putinas tai drįso pasakyti naujajame pastatytame atominiame povandeniniame laive „Archangelsk“, ir apžvalgininkai šį faktą įvertino kaip grasinimą Vakarams ir dar vieną spaudimo Jungtinėms Valstijoms faktą.
Bet grįžkime prie Arkties. Jos turtai yra didžiuliai. JAV geologų apskaičiavimais, Arktis slepia apie 90 mlrd. barelių naftos ir beveik 1,55 trilijono kubinių metrų dujų – trečdalį pasaulinių atsargų. Į jas anksčiau pretendavo penkios, o dabar gal aštuonios šalys, įeinančios į Arkties tarybą (Arctic council), kurių teritorija liečiasi su regionu ir kurios 1996 m. pasirašė Otavos deklaraciją. Pagal tarptautinę teisę kiekviena iš šalių pretendenčių į Arkties gamtos turtus turi teisę į 200 mylių (320 km) ekonominę zoną, kai ji nutįsta nuo kranto linijos. Kitos valstybės taip pat turi teisę reikšti pretenzijas, jeigu įrodo, kad jų kontinentinis šelfas yra už šių ribų. Tačiau Maskva mano, kad reikia skaičiuoti pagal visą valstybės kranto linijos ilgį iki pat Šiaurės ašigalio, todėl, pavyzdžiui, ji reiškia pretenzijas į povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, nusitęsusi iki žemyno. Maskva tvirtina, kad jis yra Rusijos teritorijos tąsa. Jo plotas siekia apie 1,2 mln. kv. km ir prilygsta dešimtadaliui Europos žemyno. Iš viso Maskva pretenduoja į trečdalį iš viso 27 mln. kv. km Arkties ploto.
Dabar ir Amerika suskato ginti savo teises į Arktį. Bet tas D. Trumpo užsidegimas ribojasi su konfliktais su kaimynais – Kanada ir Danijos Karalyste. Kanadai tapus 51-ąja JAV valstija ir jos susijungtų su kadaise iš Rusijos nupirkta Aliaska, paskui užgrobtų Grenlandiją, Vašingtonas kontroliuotų visą Šiaurės Ameriką, o kartu ir Arktį. Neabejotina, kad jis susitartų su Maskva dėl Šiaurės turtų pasidalijimo…
Iš pirmo žvilgsnio, tikrai juokinga, kad Lietuva galėtų kaip nors įtakoti šiuos globalius procesus. Tačiau ES struktūrose galime bent perspėti pasaulį, kad žaidžiamas toks pavojingas didžiųjų valstybių žaidimas, o visas senasis žemynas ir kitos tautos paliekamos už borto… Ypač kai šias varžybas lydi barbarų agresija.
Kviečiu žiūrėti pokalbių laidą „Svarbiausias klausimas“, kurioje Ukrainoje kariavęs savanoris iš Lietuvos Arūnas Kumpis pasakoja apie NATO ir Rusiją: geresnio laiko pulti Lietuvą Putinas neturės.
Su juo kalbame svarbiausiais Lietuvai šiuo metu klausimais – ar Lietuva tinkamai rengiasi galimam Rusijos puolimui, ar mes tinkamai panaudojame pinigus skirtus krašto gynybai, ar Lietuvai kyla vis didesnė karo grėsmė ir ar pavyks mūsų šaliai išvengti karo.
Savo gyvybės nepagailėjęs ir verslą metęs Arūnas Kumpis realybės nesaldina ir didelių vilčių nesuteikia. Jo manymu, Rusija atsisuks į Baltijos šalis, kai tik užbaigs karą su Ukraina.
„Daugiausiai dividendų gautų Rusija atkirtusi mus Suvalkų koridoriuje ir sujungusi Baltarusiją su Karaliaučiumi. Jie tada pasidaro sausumos kelią, kur gali visą amuniciją, kariuomenę, raketos laisvai kursuoti į Karaliaučių ir ten turėti nepaskandinamą lėktuvnešį, kur iš ten kontroliuotų absoliučiai viską aplinkui“, – sakė Arūnas Kumpis.
Ukrainoje dronų specialistu tapęs savanoris tikina, kad Lietuva turi paskubėti greitai pasirengti Rusijos puolimui, mat kai Europa ir mes nesame tam tinkamai pasirengę, tai geriausias laikas smogti NATO šalims. „Manau, kad dabar pats tinkamiausias laikas ir vienintelis dalykas, kuris stabdo tai intensyvūs karo veiksmai Ukrainoje, kai tik tie karo veiksmai sulėtės, mes iš karto turėsime pabandymą. Aš nematau nė menkiausios priežasties, kodėl tai neturėtų daryti, nes absoliučiai niekuo nerizikuoja rusai. NATO niekada nepuls Rusijos, tai kuo jie rizikuoja pabandę?“, – retoriškai klausė Arūnas Kumpis.
Jis negailėjo kritikos ir mūsų kariuomenei bei gynybos politiką formuojantiems politikams. Arūnas Kumpis įsitikinęs, kad mes neturėtume leisti pinigų vokiečių brigados kariniam miesteliui, bet tuos pinigus skirti savo rezervo apginklavimui ir apmokymui, kad vietoje 5 tūkst. vokiečių, turėtume 100 tūkst. Lietuvos karių.
Sulaukusi 98 metų vakar mirė sesuo Monika Gavėnaitė.
Pažinojusiems – Monikutė. Nepažinojusiems? Sesuo Monika buvo antisovietinio pogrindžio dalyvė, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ir kitos antisovietinės spaudos rengėja ir platintoja, ištikima monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygė. 1983 metais siūlėsi sovietams, kad vietoje monsinjoro suimtų ir tremtyje kalintų ją.
Kaip A. Svarinskas rašė atsiminimuose, dėl amžino rūpesčio kalinamais Sibiro lageriuose meiliai vadinta „Kalinių Motina“. Pacituosiu iš monsinjoro atsiminimų:
„Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.“
Šventa moteris, Lietuvos valstybės už savo kovą apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Esu beveik tikras, kad daugelis jos nežino, nors dabar istorikų gretose ieškant ir stengiantis akcentuoti būtent nusipelniusių moterų vaidmenį Lietuvos istorijoje, tikrai būtų galima atkreipti dėmesį. Sužinokite bent atsisveikindami.
Monikutė pašarvota Šiluvos Bazilikoje šiandien (balandžio 2 dieną) 14-tą valandą. Šv. Mišios už Ses. Monikutę balandžio trečią (ketvirtadienį) 12 valandą Šiluvos Bazilikoje. Po Mišių Sesuo bus išlydėta į Kauno Petrašiūnų kapines.
Marine Le Pen nuteista ketverius metus kalėti (dvejus metus lygtinai) ir jai uždrausta penkerius metus kandidatuoti užimti prezidento postą, o tai reiškia, kad ji negalės dalyvauti kituose prezidento rinkimuose, todėl Prancūzijoje įvyko politinis žemės drebėjimas.
Nacionalinio susivienijimo (Rassemblement National) parlamentinės frakcijos lyderė vakar vakare per Prancūzijos nacionalinę televiziją reagavo į apkaltinamąjį nuosprendį. Ji nevyniojo žodžių į vatą smerkdama teisėjų sprendimą, kurį pavadino „teisinės valstybės principo pažeidimu“ ir „demokratijos paneigimu“.
„Aš esu kovotoja. Neleisiu, kad mane šitaip eliminuotų, ir pasinaudosiu visomis galimomis apeliacijos galimybėmis“, – sakė ji, išdėstydama savo veiksmų planą artimiausioms savaitėms. Interviu metu ji taip pat priminė itin svarbų faktą: „Koks būtų išrinktosios prezidentės teisėtumas, jei apeliacine tvarka būčiau išteisinta, nors tuo tarpu negalėčiau dalyvauti prezidento rinkimuose?“
Ši situacija primena tą, kurią 2017 m. patyrė dešiniųjų kandidatas Francois Fillonas, diskredituotas dėl teisinės bylos, kuri buvo išnagrinėta rekordiškai greitai, o tai leido Emmanueliui Macronui užsitikrinti pergalę, kuri toli gražu nebuvo užtikrinta.
Tai, kad pirmadienio, kovo 31 d., rytą ji buvo pripažinta kalta, iš tiesų nebuvo staigmena: mažai tikėtina, kad teisėjai būtų parodę kokį nors atlaidumą byloje, kuri buvo daug labiau politinė nei teisinė. Tai atsispindėjo ir nuosprendžio griežtume: jei neįvyks stebuklas, ji negalės kandidatuoti 2027 m. prezidento rinkimuose, kaip buvo numačiusi.
Teisinė kova dar tik prasideda ir žada būti labai įtempta. Tiesą sakant, yra teisinės gynybos priemonių, nors sėkmės tikimybė menka. Marine Le Pen ketina nedelsiant pradėti apeliacinę procedūrą. Tačiau teisinių terminų sunku laikytis, ir net jei ji galiausiai laimėtų, jai liktų labai mažai laiko rinkimų kampanijai.
Kita galimybė, kuri bus išnagrinėta, yra kreiptis į Konstitucinę tarybą dėl vadinamojo prioritetinio konstitucingumo klausimo. Panašią bylą, susijusią su vietos išrinktam atstovui paskelbto nuosprendžio laikinu vykdymu, Konstitucinė taryba išnagrinėjo kovo 28 d., likus trims dienoms iki Le Pen bylos nuosprendžio paskelbimo. Laikinas vykdymas gali būti kvestionuojamas, jei manoma, kad akivaizdžiai pažeidžiama rinkėjo laisvė, nes iš jo atimamas kandidatas, kurio jis turi teisę tikėtis rinkimuose.
Tokia situacija akivaizdžiai taikytina Marine Le Pen atveju. Tačiau dar neaišku, ar Konstitucinė taryba bus linkusi jai pritarti, atsižvelgiant į tai, kad per daugelį metų ji tapo politiniu instrumentu, tarnaujančiu lyderiams, o ne neutraliu arbitru, užtikrinančiu tinkamą institucijų veikimą.
Dešiniųjų pusėje teisininkai palaiko Marine Le Pen argumentą dėl „teisinės valstybės principo pažeidimo“. Jų nuomone, teisėjų sprendimas užkerta kelią veiksmingam apeliaciniam skundui ir neproporcingai pateisina laikiną vykdymą. Be to, nutartyje taikoma įstatymo, priimto po įvykių, kuriais kaltinama RN, dvasia, nesilaikant Prancūzijoje galiojančio įstatymų negaliojimo atgaline tvarka principo.
Tačiau ne tik tie, kurie simpatizuoja M. Le Pen, nėra sužavėti teismo proceso rezultatais: šalyje vyrauja akivaizdus nerimas. Net ministras pirmininkas François Bayrou antradienį, balandžio 1 d., per pusryčius su savo komandomis išreiškė abejonių dėl laikino vykdymo bylose, susijusiose su netinkamumu. „Prancūzija yra vienintelė šalis, kuri tai leidžia“, – apgailestavo jis. Kairiųjų partijoje Jeanas-Lucas Mélenchonas taip pat užginčijo nuosprendį, manydamas, kad sprendimą turi priimti rinkėjai, o ne teismai – ir ne be pagrindo: jo partija artimiausiais mėnesiais taip pat gali būti įtraukta į panašią bylą.
Le Pen antrasis numeris ir RN prezidentas Jordanas Bardella nuo pat nuosprendžio paskelbimo atsidūrė dėmesio centre. Jei viskas pasitvirtintų, 29 metų amžiaus jis būtų itin jaunas kandidatas siekti aukščiausio posto. Tačiau jis turi ne vieną gudrybę rankovėje. Kai kurių apklausų institutų duomenimis, tarp didelės dalies rinkėjų jis jau dabar yra populiaresnis už Marine Le Pen. O jei kandidatuotų šiandien, jis jau dabar daugiau nei dešimčia punktų lenkia savo konkurentus iš kitų partijų. Faktas lieka faktu, kad lenktynės dėl prezidento posto dar toli – dveji metai pilni spąstų. Tai ilgos distancijos lenktynės, kurioms neaišku, ar jis yra pakankamai politiškai subrendęs.
Jungtinės Karalystės saugumo ministras Denas Džarvisas / gov.uk/government nuotr.
Naujoji FIRS tvarka Didžiojoje Britanijoje
Didžioji Britanija imasi griežtesnių priemonių prieš užsienio valstybių, ypač Rusijos, poveikį. Balandžio 1 d., antradienį, Jungtinės Karalystės saugumo ministras Denas Džarvisas (Den Jarvis) parlamentui pranešė, kad Rusija bus įtraukta į antrąją priešiškų valstybių grupę, kurios užsienio agentai privalės deklaruoti savo ryšius su Maskva.
Ši iniciatyva yra dalis naujojo Užsienio poveikio registracijos mechanizmo (FIRS – Foreign Influence Registration Scheme), kuris turėtų pradėti veikti nuo šių metų liepos 1 dienos.
Pagal naująją tvarką, žmonės, vykdantys Rusijos valstybės ar jos įstaigų pavedimus Didžiojoje Britanijoje, turės oficialiai registruoti savo darbus. FIRS numato, kad užsienio šalys, galinčios kelti grėsmę saugumui, bus skirstomos į dvi grupes arba „pakopas“.
Pirmajai grupei priklausančių šalių užsienio agentai turės deklaruoti tik tiesioginius bandymus paveikti britų politiką. Tuo tarpu antroji grupė, į kurią šiuo metu įtrauktos tik Rusija ir Iranas, bus pavaldi griežtesniems reikalavimams – registruoti teks ne tik sąlyčius su politikais, bet ir kitus darbus, kuriuos nustatys Didžiosios Britanijos vyriausybė.
Pavyzdžiui, jei britų įmonė, vykdydama Rusijos ministerijos pavedimą, dalyvaus susirinkime ir teiks ataskaitas, ji taip pat turės registruotis. Tyčinis vengimas registruotis pagal FIRS gali užtraukti griežtą bausmę – iki penkerių metų laisvės atėmimą.
Rusijos keliama grėsmė: kodėl tai svarbu?
„Rusija kelia didžiulę grėsmę Jungtinės Karalystės valstybiniam saugumui“, – parlamento posėdyje pabrėžė D. Džarvisas. Jis priminė pastarųjų metų Rusijos priešiškus veiksmus, tarp jų – nervus paralyžiuojančiomis dujomis įvykdytą apnuodijimą Solsberyje, žvalgybą, padegimus, kibernetinius išpuolius, įskaitant sukčiavimo (phishing) kampanijas prieš parlamentarus, bei neteisėtą įsiveržimą į Ukrainą, kuris, anot viceministro, patvirtino Rusijos ketinimus ardyti Europos ir pasaulio saugumą.
X platformoje rasta informacija rodo, kad FIRS taikymas Rusijai sulaukė dėmesio kaip atsakas į šias grėsmes, o kai kurie žinovai pabrėžia, kad Kinija kol kas neįtraukta į antrąją grupę, kas gali atspindėti Didžiosios Britanijos strateginius pasirinkimus.
Nesilaikantiems registracijos reikalavimų gresia griežtos bausmės – iki penkerių metų laisvės atėmimo. Ši priemonė, anot britų valdžios, padės veiksmingiau stebėti ir riboti priešiškų šalių poveikį šalies viduje.
Be to, FIRS apims ir gynybos sritį: tyrėjai ar įmonės, bendradarbiaujančios su Rusija ar Iranu, turės deklaruoti savo darbus, jei jie susiję su šių šalių pavedimais, siekiant užtikrinti aiškumą valstybiniam saugumui svarbioje srityje.
Skirtumai nuo Rusijos sistemos
Naujoji tvarka atspindi Didžiosios Britanijos siekį stiprinti valstybinį saugumą ir apsisaugoti nuo mišrių grėsmių, kurios pastaraisiais metais tapo vis svarbesnės. Nors Didžioji Britanija nėra pirmoji šalis, ėmusi tokios tvarkos – JAV turi seniai veikiantį Užsienio agentų registracijos įstatymą (FARA), o Australija 2018 m. pristatė Užsienio poveikio skaidrumo schemą (FITS) – FIRS išsiskiria dviejų pakopų sandara ir aiškiu priešiškų šalių išskyrimu.
Panašiai Rusija taiko savo „užsienio agentų“ įstatymą, tačiau kai kurie galėtų teigti, kad abiejų šalių tvarkos iš esmės yra tos pačios valdymo priemonės, pridengtos skirtingais ideologiniais pasakojimais – Didžioji Britanija pabrėžia demokratijos gynimą, o Rusija – apsaugą nuo Vakarų poveikio.
Vis dėlto FIRS taikomas tik užsienio agentams, o ne vidaus piliečiams, skirtingai nei Rusijoje, kur tai varžo visuomenės laisves.
Iš visko sprendžiant FIRS yra dalis platesnės strategijos, kuria siekiama parodyti Rusijai, kad jos slapti veiksmai bus atskleisti ir sustabdyti, ypač po įsiveržimo į Ukrainą. Kol kas į antrąją grupę, be Rusijos, įtrauktas tik Iranas, tačiau ateityje sąrašas gali būti plečiamas, atsižvelgiant į geopolitinę padėtį.
Ar Lietuvai reikia panašios tvarkos?
Šis Didžiosios Britanijos žingsnis kelia klausimą: ar nevertėtų ir Lietuvai svarstyti panašios tvarkos įvedimo? Lietuva, esanti šalia Rusijos ir Baltarusijos – šalių, kurios laikomos priešiškomis ar bent jau galinčiomis kelti grėsmę – susiduria su savitais saugumo iššūkiais.
Pastaraisiais metais šalyje padaugėjo atvykėlių iš Baltarusijos, ypač po 2021 m. migracijos krizės, kai Minsko valdžia, remiama Rusijos, organizavo nelegalią migraciją per Lietuvos sieną. Nors dauguma šių atvykėlių nėra tiesioginiai užsienio agentai, žinovai atkreipia dėmesį į galimą pavojų, kad tarp jų gali būti pasiųstų asmenų, vykdančių Maskvos ar Minsko pavedimus.
Be to, Rusijos karas Ukrainoje ir Baltarusijos vaidmuo jame dar labiau išryškino mišrių grėsmių – dezinformacijos, žvalgybos, kibernetinių išpuolių – svarbą Lietuvai.
Panaši tvarka galėtų padėti atpažinti ir valdyti užsienio šalių poveikį, ypač per juridinius ar fizinius asmenis, veikiančius politikos, gynybos ar energetikos srityse. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiantys verslai ar sambūriai, gaunantys lėšų iš Rusijos ar Baltarusijos, galėtų būti įpareigoti registruotis, taip užtikrinant didesnį aiškumą.
Lietuvoje kol kas nėra viešai užfiksuotų konkrečių teisinių sumanymų, tiesiogiai siūlančių tokią užsienio poveikio registracijos tvarką, panašią į FIRS. Vis dėlto valstybiniam saugumui skirtose gairėse ir viešose diskusijose nuolat pabrėžiama būtinybė stiprinti atsparumą mišrioms grėsmėms.
Pavyzdžiui, 2021 m. Seimas priėmė įstatymų pataisas, ribojančias investicijas iš trečiųjų šalių į strategiškai svarbius objektus, o Valstybės saugumo departamentas (VSD) nuolat įspėja apie Rusijos ir Baltarusijos bandymus daryti poveikį per informacinius veiksmus ar neteisėtus darbus.
Tai rodo, kad pagrindas tokiai tvarkai jau yra, tačiau jis labiau nukreiptas į investicijų valdymą, o ne į platesnį užsienio agentų registravimą. Panašios tvarkos įvedimas galėtų būti logiškas kitas žingsnis, ypač turint omenyje, kad Lietuva, kaip NATO ir ES narė, yra Rusijos taikinys.
Kita vertus, prieštaraujantieji galėtų teigti, kad tai sukeltų papildomą administracinę naštą ir galimai paveiktų atvykėlių įsiliejimą ar pilietines laisves, jei tvarka būtų taikoma pernelyg plačiai, kaip tai nutiko Rusijoje.
Važiuodama autobusu apsidairau aplink ir pastebiu tik keletą senyvo amžiaus žmonių, kurie nežiūri į telefonų ekranus. Labiausiai mano žvilgsnį patraukia pradinės mokyklos amžiaus vaikų grupelė. Jie sėdi susikūprinę, tiesiog įsispitriję į telefonų ekranus, kuriuose visu garsu plyšauja trumpi reelsai ir kiti trumpi vaizdeliai. Net išlipdami iš autobuso vaikai neatitraukia žvilgsnio nuo telefono. Manau, kiekvienam šis vaizdas puikiai pažįstamas, nes tai jau seniai yra tapę mūsų kasdienybės dalimi. Mane tai verčia susimąstyti apie mūsų, kaip žmonijos ateitį.
Socialiniai tinklai veikia įvairaus amžiaus žmones, tačiau didžiausią neigiamą įtaką jie daro būtent vaikams. Pavyzdžiui, 2019 m. žurnale „JAMA Pediatrics“ paskelbtame tyrime kalbama apie technologijų pavojus vaikams. Pirmaisiais penkiais gyvenimo metais vystosi vaikų nervų sistemos, tad mokslininkai jau kuris laikas stebi elektroninių prietaisų poveikį vaikų smegenims. Pavyzdžiui, kūdikiams ir vaikams iki 2 metų amžiaus rekomenduojama visai neleisti laiko prie ekranų, išskyrus vaizdo pokalbius, 2–5 metų amžiaus vaikai ekranus turėtų naudoti ne daugiau nei vieną valandą per dieną, priešmokyklinio amžiaus vaikai – ne daugiau kaip 2 valandas per dieną. Tuo tarpu, vaikai, kurie viršija rekomenduojamas normas, pasižymi prastesniu gebėjimu koncentruoti dėmesį, aiškiai mąstyti, taip pat ir prastesniais valgymo įpročiais bei elgesio problemomis.
Žinoma, kalbu taip, lyg pati neturėčiau problemų dėl socialinių medijų. Prieš apsidairydama autobuse taip pat buvau nuklydusi į interneto gilumas. Man 16, esu labai užsiėmęs žmogus, nes daug mokausi ir kiekvieną dieną einu į plaukimo treniruotes bei stengiuosi palikti laiko socialiniam gyvenimui. Deja, nors mano dienotvarkė labai užimta ir atrodo, kad neturiu nė minutės laisvo laiko, prie telefono praleidžiu apie dvi valandas per dieną. Aš net nepastebiu, kaip greitai man atsidarius socialines platformas prabėga laikas. Nepajaučiu, kai įsijungus telefoną, vietoj to, kad paskambinčiau mamai, nukrypstu į kitas programėles. Telefonui suvibravus neatsispiriu pagundai nepatikrinti įrenginio, o jei kažką įkeliu, tai negaliu nestebėti, kas uždėjo patiktuką. Socialiniai tinklai ryja mano laiką, nors pati to nepastebiu ir nenoriu. Tas dvi valandas per dieną aš galėčiau išnaudoti žymiai reikšmingesniems dalykams. Esu tikra, kad šioje situacijoje aš ne viena. Turiu draugų, kurie prie telefono kiekvieną dieną praleidžia apie dešimt valandų, o šitaip gyvenant gyvenimas prabėgs akimirksniu. Taigi dauguma šalių imasi priemonių, kad stabdytų šią priklausomybę, kurią sukelia socialinės medijos.
Viena iš iniciatyvų – išmaniųjų telefonų draudimas mokyklose. Lietuvoje ši naujovė taip pat vis labiau populiarėja. Pavyzdžiui, Širvintų rajono savivaldybė išmaniųjų telefonų naudojimą uždraudė dar 2023 m., o Akmenės rajono mokyklos taip pat neseniai įgyvendino šį draudimą. Visa tai įgyvendina ir kuruoja Skaitmeninės etikos centras, o prie iniciatyvos jungiasi vis daugiau mokyklų. Ši metodika taip pat jau taikoma ir kitose Europos šalių mokyklose. Vienas iš pavyzdžių – privati Briuselio mokykla. Šioje mokykloje vaikai kiekvieną rytą telefonus padeda į saugyklas ir negali jais naudotis. Nors šią naujovę ne visi vaikai ir tėvai priėmė pozityviai, tačiau jau matomi teigiami pokyčiai: padidėjęs vaikų dėmesingumas ir susikaupimas pamokų metu, taip pat išvengiama patyčių, su kuriomis vaikai susiduria socialiniuose tinkluose. Vengrijoje nuo 2024 mokslo metų taip pat jau įvestas įstatymas, draudžiantis naudotis išmaniaisiais įrenginiais pamokų metu, o Nyderlanduose pradinukams nebegalima neštis telefonų į klasę.
Taigi manau, kad turėtume skatinti išmaniųjų įrenginių draudimą ir Lietuvos mokyklose. Tai tikrai padėtų vaikams ir paaugliams atsipalaiduoti, lengviau užmegzti ryšius su bendraklasiais, mažinti patyčias bei geriau susikaupti pamokų metu. Ieškodami būdų, kaip sumažinti priklausomybę, tikrai galime sukurti visiškai kitokį įprastą vaizdą autobusuose, mokyklose ir kitose mus supančiose aplinkose.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo dviem raketomis Kh59, ukrainiečiai abi jas numušė. Tuo tarpu, smūgių dronais Shahed per šią naktį nefiksuota. Tačiau tai nereiškia, kad rusai nusprendė nustoti ir nebežudyti – visą dieną Ukrainos miestai buvo atakuojami su KAB’ais.
Rusų karo propagandistai teigia, jog Ukrainos pajėgų dronai, retransliatorių pagalba, pasiekia taikinius už 50 km nuo paleidimo vietos. Tai tik padidina ukrainiečių dronų galimybes ieškoti taikinių ir juos naikinti, pvz. tiek atakuojant logistinius maršrutus ar mazgus, tiek aukštos vertės taikinius (V2 infrastruktūra, oro gynybos sistemas, artilerijos sistemas).
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Be esminių pakitimų, tęsiasi mūšiai Oleshna – Guyevo (Kursk sritis) ir Popovka – Demidovka (Belgorod sritis) ruožuose.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresoriui pavyko pasistūmėti šiaurinio flango Dvorichna ruože link Kindrashivka, taip priartėjant prie kelio Dvorichna – Kupjansk bei šio kelio sankirtos su keliu Kindrashivka – Shypuvate. Jei rusams čia pavyktų įsitvirtinti, tai komplikuotų Kupjansk gynybą ir aprūpinimą iš šiaurės.
Lyman. Okupantai išlaiko pleištą, nukreiptą į Nove – Katerynivka ruožą, toliau tęsiasi sunkūs mūšiai.
Syversk. Be esminių pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Agresorius išplėtė savo pozicijas Panteliminovka (vakarinis Toretsko flangas). Taip pat, fiksuojami intensyvūs mūšiai pačiame Toretsko mieste. Ukrainiečių teigimu, savų ir priešo pozicijų pasiskirstymas primena sluoksniuotą pyragą, stabilios ir aiškios kontaktinės linijos nėra, pozicijos eina iš rankų į rankas.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Nors Ukrainos gynėjai vakar atmušė okupantų ataką Preobrazhenka (pietvakarinio flango pietinis ruožas), tačiau DeepState žemėlapyje no mans land išsiplėtė. Neatmestina, kad ukrainiečiai atsitraukė iš keleto pozicijų, kurių dėl rusų artilerijos, aviacijos arba dronų darbo nebeįmanoma ginti.
Konstyantinopil. Rusai įsitvirtina Rozlyv. Neatmestina, kad agresorius savo pastangas sukoncentruos ne Konstyantinopilio puolimui, o atakuodamas kažkiek toliau esantį Bahatyrą. Įsitvirtinę Rozlyv rusai jau dabar iš esmės išėjo į Konstyantinopilio užnugarį, tad tikėtina atakuodami link Bahatyr jie gali bandyti vienu šūviu nušauti du zuikius, t. y. perimti Bahatyr ir Konstyantinopilio kontrolę.
