Anais laikais kažkokiame žurnale, pasirodančiame kas mėnesį, beveik metus tęsėsi pagyvinusi to meto nuobodų peizažą diskusija tokiu kebliu klausimu: kada reikėtų pradėti lytinius santykius – dar iki vestuvių ar tik po santuokos įteisinimo tarybiniame metrikacijos skyriuje?
Tikriausiai tai buvo žurnalas „Tarybinė moteris“, kurį prenumeravo, bet neskaitydavo dėl neturėjimo laiko per darbų krūvą mama, o pavartydavo jos sūnus, kuris savo ruožtu skaitydavo viską, kas tik papuola po ranka – knygas, žurnalus, visus laikraščius, įrengimų vartojimo instrukcijas, vaistų receptus, įvardijimus prekių etiketėse, tarpuvartėse iškabintus sovietinius šūkius ir lozungus, užrašus viešuosiuose tualetuose, net svetimus laiškus.
Edvardas Čiuldė
Buvau 8 metų, dar nevedęs, todėl diskusijos faktą prisimenu, bet negaliu tvirtinti, dabar daug ką matydamas jau tarsi pro rūką, kad pats būčiau dalyvavęs pasisakymuose, pareikšdamas savo atskirąją nuomone. Tačiau nuo to laiko jaučiu ypatingą potraukį, peraugantį į virpulį, diskusijoms, ypač kai savo nuomonę išsako dailioji lytis, buvę policininkai ar socialdemokratai.
Todėl nesunku būtų nuspėti net prašaliečiui, kad niekaip negalėjau nuleisti negirdomis, neatkreipdamas dėmesio į užvirusias diskusijas, mūsų dienų klausimų klausimo – kas tai yra kaip tokia (taip skamba vadinamojo esmė klausimo formuluotė, gr. to ti estin) penktoji kolona Lietuvoje ir kaip ji veikia? Dar praeitą kartą bandžiau šį klausimą apeiti juokais, tačiau, ilgiau negalėdamas kentėti, taip baisiai užspaudęs savo nuomonę, toliau atkreipsiu dėmesį į kelias neabejotinai rimtas šios temos prielaidas ir pasekmes.
Jeigu šiandien tikriausiai kol kas dar nepavyks pateikti aptariamo reiškinio esmės galutinio apibrėžimo, vis dėlto reikėtų pradėti nuo tokio paradigminio pavyzdžio, kuris leistų pasistūmėti temos aptarime esmės požiūriu.
Ogi, iš tiesų, jeigu esame nusiteikę diskutuoti šia tema realistiškai, pirmiausiai reikėtų pirštu parodyti į penktosios kolonos nuveiktus arba nenuveiktus, bet, tarkime, suplanuotus darbus, neapsiribojant tik amorfišku kalbėjimu, nutaikytu į oponento pažeminimą, ar ne?
Kaip atrodo bent man, penktosios kolonos veikimo nepriklausomoje Kovo 11-osios Lietuvoje reljefiškiausias pavyzdys yra tai, kad mums nebuvo leista arba, dar tiksliau tariant, mes patys sau neleidome pasistatyti AE nepriklausomybę iškovojusioje ir tarsi turinčioje teisę laisvai pasirinkti, veikti pagal savo interesus šalyje.
Dabar nesiruošiu dar kartą kalbėti apie tai, kodėl mums tokia AE buvo reikalinga kaip aukštikalnių oras džiovininkui ir kas galiausiai pastojo kelią į sėkmę – šiuo klausimu esu parašęs krūvą straipsnių, jeigu neklystu, jau paskutinio iš jų antraštė „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine?“, kaip matome, yra užrašyta su apibendrinančią intonacija.
Šis AE nepastatymo pavyzdys temos plėtotėje yra vertas išskirtinio dėmesio kaip primygtinai parodantis, kad penktosios kolonos veikimu turėtume vadinti ne kokias nors smulkias intrigėles ar menko poveikio atskirų politikų išdavystes, o greičiau tą atvejį, kai neteisingai nurodyta kryptimi pajuda didelės žmonių masės arba, dar aiškiau tariant, kai sugundytos vaizduotės tauta didele dalimi pradeda veikti prieš save pačią.
AE nepastatymo istorijoje mūsų didžiausiems priešams sėkmę lėmė nebūtinai jų smulkmeniškai surašytos instrukcijos, kurių kažkas, tarkime, tautos išdavikai laikėsi paraidžiui, o tokių lobistų Lietuvoje kaip Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkų ar atsinaujinančios energetikos vystytojų, kurie nebūtinai netilpo savo kailyje, norėdami kuo greičiau parduoti Tėvynę, interesai, didele dalimi sutapę su priešiškos pusės interesais ir prasilenkę su tautos interesais.
Tačiau aptariamu atveju būtent jie ir tapo penktosios kolonos varomąja jėga, nes bandė mums įpiršti klaidinantį tautos interesų įsivaizdavimą, taigi, pasitarnavo priešui, nacionalinio saugumo reikalų suprastėjimui, toli gražu ne tautos gerovei. Pastebėjau dar ir tokią aplinkybę (apie kurią kitą karą dar tikriausia turėsime progą pakalbėti plačiau), kad taip, kaip čia dabar buvo pažymėta keliais punktyrais, suprantama penktoji kolona, siekdama masyvumo, – dėl kurio ji ir yra vadinama kolona, nepavadinus kol kas tokio darinio kolosu, – yra linkusi rekrūtizuoti pilietinės vaizduotės išteklius, melagingiems tikslams pasinaudodama pilietinės sąmonės jautrumu ir lakią vaizduote. Jeigu norite, pasakysiu kažką panašaus į apibrėžimą, kad be pilietinės visuomenės polinkio analizės rūpesčius perleisti kažkam kitam, sau pasiliekant įsiaudrinusios vaizduotės siautulingumą, penktoji kolona nepajudėtų iš vietos.
Kaip atrodo bent man, šiandien būtent penktosios kolonos pastangomis politinė darbotvarkė yra lenkiama prie to, kad, trumpai drūtai tariant, būtų išviešinti prisipažinusiųjų KGB bendradarbių sąrašai, nors galima pasakyti dar ir taip, kad mus vėl bando sugundyti penktosios kolonos gašlieji…
Visgi, kodėl šių eilučių autorius taip rūpinasi neteisiųjų likimais, ar tai nėra, švelniai tariant, įtartina?
Greitai atsakysiu ir į šį klausimą, o kol leiskite pakaitinti jums vaizduotę, mieli bičiuliai!
Nežinau, kas ir kaip pateko į laidą, bet mano žinia buvo tokia:
Motinystė – tai aukščiausio lygmens gyvenimo nuotykis, kuris brangiai kainuoja, bet atsiperka su kaupu. Dideli dalykai nebūna pigūs. Meilė yra brangi.
Motinystė – tai išėjimas iš savęs, išaugimas į kažką žymiai didesnio:
– tiek fizine prasme, kai iš tavo kūno gimsta kito žmogaus kūnas,
– tiek laiko prasme, kai tavo gyvybę pratęsia tavo palikuonių gyvybės,
– tiek dvasine prasme, kad egoistinį rūpestį savo interesais pakeičia rūpestis kitu žmogumi, atsakomybė už jį, atsidavimas, aukojimasis. Kai kitas žmogus natūraliai ir labai realiai tampa svarbesnis nei aš pati.
Mamai nereikia ieškoti gyvenimo prasmės – ji jos glėbyje. Tai yra totaliai asmenybę transformuojanti patirtis… Ji išplečia gyvenimo horizontą, sustiprina, brandina, suteikia išminties ir šalia neišvengiamų sunkumų – labai daug laimės. Žmogaus laimė priklauso ne nuo materialinių gėrybių, ne nuo prestižo ar mados atributų, bet nuo gebėjimo aukotis kitiems.
Moterims būtų lengviau ir mamų bei vaikų būtų daugiau, jei visuomenė vertintų ir gerbtų motinystę kaip prasmingiausią gyvenimo pasirinkimą.
Vaikų nenorinčiųjų pusei atstovavo trys moterys, kurios galėtų būti chrestomatiniais pavyzdžiais, kodėl nykstame neregėtu greičiu:
Mergina, kuri nuo pilnametystės nebendrauja su savo tėvais. Ji pasakoja apie patirtą fizinį ir psichinį smurtą, socialinę izoliaciją ir meilės trūkumą vaikystėje.
Nedarau diagnozių konkrečiu atveju, bet knygoje „Being There: Why Prioritizing Motherhood in the First Three Years Matters“ psichoanalitikė Erica Comisar teigia, kad šaltų mamų vaikai, augantys be saugaus prieraišumo, tampa individualistais, kuriems kaip savisaugos mechanizmas būdingas „narcizo sindromas“ – negebėjimas megzti artimus ryšius, įsipareigoti ir aukoti savo laisvę, patogumus dėl kitų.
Vakarų visuomenėse stebime kultūrinį, socialinį, politinį poslinkį nuo šeimos link individualizmo. Jauni suaugusieji, tiek vyrai, tiek moterys, nebemato prasmės ilgalaikiuose santuokiniuose įsipareigojimuose ir vaikų auginime.
Maždaug 40 metų grožio industrijos atstovė, kuri neranda vaikų auginimui pakankamai patikimo ir atsakingo vyro.
Paaiškinimą knygoje „Cheap Sex“ pateikia sociologas M. Regnerusas: vyrai vengia įsipareigojimo, atsakomybės ir santuokos, kadangi tai, ko nori, gauna pigiai. Tai ne apie konkrečią moterį. Tiesiog atsiradus kontracepcijai ir įvykus „seksualiniam išsilaisvinimui“, lytiniai santykiai „nuvertėjo“, tapo įprasti pirmame, antrame, ar trečiame pasimatyme, o kelių mygtukų paspaudimais alternatyvas galima susiorganizuoti neišsemiamuose online dating ar pornografijos vandenynuose. Industrializuoto seksualumo rinka žymiai labiau tenkina vyrų, nei moterų interesus.
Mama, kuri vaiką augina viena, nes ją paliko vaiko tėvas. Ji sako, kad jeigu būtų žinojusi, kas jos laukia, galbūt būtų pasirinkusi abortą…
Nežinia, kaip būtų šiuo konkrečiu atveju, bet visuomenės mastu reikalai klostytųsi kitaip, jei kultūroje nebūtų sunaikintos seniai pamirštos „tradicinės vertybės“: lytiniai santykiai tik po santuokos ir santuokos neišardomumas. Knygoje „Feminism Against Progress“ Mary Harrington detaliai aprašo, kaip šią moralinę sistemą, kuri tarnavo būtent moterų ir vaikų interesų apsaugai, atkakliai griovė feministės, įkvėptos Markso ir Engelso idėjų bei siekdamos išvaduoti moteris iš vyrų priespaudos. Šioje sferoje feminizmo pasiekimas toks, kad daugybė moterų vargsta ir skursta vienos augindamos tėvų paliktus vaikus. Kaip rodo tyrimai, labiausiai nuo to nukenčia vaikai.
Nuotraukoje aš, 6 vaikų mama, ir mama, turinti 3 savo bei 17 globojamų vaikų.
Žvalgybos institucijos siūlo be teismo leidimo sekti žmones, kurie, jų manymu kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Slapta brautis į jų namus, klausytis telefoninių pokalbių, įrengti pasiklausymo „blakes“ jų namuose, transporte, darbo vietoje, susipažinti su jų dokumentais ir finansinėmis operacijomis.
Žvalgybininkai nori be teismo leidimo paimti asmens daiktus ir juos tikrinti. Jie taip pat nori turėti teisę daryti nusikaltimus.
Ir viskas dėl magiško žodžių derinio – grėsmė nacionaliniam saugumui, kuris niekur nėra aiškiai apibrėžtas įstatymuose. Niekas negali pasakyti kokie asmens veiksmai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šią privilegiją suteiksime valdžiai. Būtent tai ir kelia grėsmę tautos laisvei.
Pokalbis su Laisvos visuomenės instituto valdybos nariu, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos nariu dr. Vygantu Malinausku. Kalbina žurnalistas Rokas Simonavičius.
Pokalbyje aptartas krikščioniškas politinis veikimas Lietuvoje, krikščionybės paieškos JAV prezidento Donaldo Trumpo politikoje ir ką jungia bendrasis gėris.
Konferencija ir krikščioniško veikimo būdai politikoje
V. Malinauskas pristatė rengiamą konferenciją „Krikščioniškas politinis veikimas“, skirtą padėti susiorientuoti, suprasti pamatiniams principiniams dalykams, nuo kurių priklauso mūsų visuomenėje vykstantys procesai.
Atsakydamas apie krikščioniško politinio veikimo apraiškas Lietuvoje, pašnekovas išskyrė tris būdus: politinę partiją su krikščioniškomis vertybėmis, skirtingų partijų atstovų veikimą vadovaujantis tomis vertybėmis ir tradicinį politinį veikimą laikantis krikščionybės suformuotų kultūros vertybių.
„Vis dėlto matome dar didelę krikščionybės įtaką tiek žmonių mąstysenai, tiek etinėms nuostatoms, tai taip pat parodo politikos prioritetai arba politikų veikimas“, – pabrėžė V. Malinauskas.
Bendrasis gėris ir politinis veikimas
Kalbėdamas apie partijas su krikščioniška potekste, V. Malinauskas teigė, kad rinkėjai turėtų vertinti veikimą dėl bendrojo gėrio, kuris paremtas prigimtiniu įstatymu.
„Rinkdamiesi, už ką balsuoti, rinkėjai instinktyviai balsuoja už tuos, kurie iš tiesų gali pasirūpinti bendruoju gėriu“, – sakė jis.
V. Malinauskas atkreipė dėmesį į koalicinį Lietuvos politikos pobūdį ir mažų partijų vaidmenį: „Visa visuomenė laimi iš to, kad į Seimą per tas partijas patenka politikų, kurie atstovauja tam tikroms vertybinėms nuostatoms, yra tų nuostatų balsas Seime.“
Krikščioniškas veikimas ir visuomenė
„Krikščioniškas politinis veikimas pirmiausia prasideda nuo vizijos iškėlimo – ne krikščioniškos valstybės ir visuomenės, bet valstybės ir visuomenės, kuri sutvarkyta pagal principus, krikščionybės laikomus teisingais ir prasmingais“, – aiškino pašnekovas.
Aptardamas bendrojo gėrio sąvoką, jis pažymėjo, kad tai yra gairė suprantant tvarkos būtinybę, ir filosofiškai pridūrė, kad „bendrasis gėris apskritai egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja Dievas“.
Laisvos visuomenės institutas ir profesinė sąjunga
V. Malinauskas supažindino su Laisvos visuomenės instituto misija: tai yra informavimas, atstovavimas ir visuomenės sąmoningumo skatinimas.
Pristatydamas Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą, jis atkreipė dėmesį į šiandieninę problemą: „Mūsų laikais pagrindinė problema yra ne ta, kad žmogus diskriminuojamas ar viešai persekiojamas, nes yra tikintis. Problema ta, kad sukuriama, ką Europos Žmogaus Teisių Teismas vadina tokia stingdančia atmosfera“.
Kokią žinią siunčia visuomenei Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentos atlupimas Šiauliuose nuo apskrities administracijos pastato, kuriame jis dirbo?
Žinia paprasta: norint ginti Tėvynę – reikia būti „teisingų” pažiūrų. Kitu atveju, net jeigu pasiaukosi dėl jos ir žūsi, būsi niekinamas bei žeminamas praėjus net ir dešimtmečiams po mirties.
Klaipėdoje diskutavome apie Kazį Škirpą. Savo pasisakymo pradžioje pabrėžiau, kad šita diskusija ne apie istorinius argumentus. Jei lemtų istoriniai argumentai, Vilniuje būtų ne tik K. Škirpos gatvė, bet ir paminklas.
Bet kadangi lemiamas veiksnys čia yra ne istorinė tiesa, bet labiausiai iš svetur ateinančios politinės nuostatos, tai mūsų diskusija nieko nepakeis, kokius istorinius argumentus mes bepateiktume: kiekvienai tezei bus ištraukiama antitezė, tegu ir absurdiška, jokia istorine logika nepagrindžiama, bet vertinama kaip „nekvestionuotina“.
Kodėl? Todėl, kad „yra tokia nuomonė“. Kur ji „yra“, kieno ji „yra“, kodėl ja paknopstomis puolama „vadovautis“ – niekas nepasako. Bet „tokia nuomonė yra“.
Dar prisimenu sovietinius laikus. Buvo kažkas panašaus. Būdavo pranešama, kad „yra tokia nuomonė“. Ir visiems viskas buvo aišku: imperatyvas nekvestionuojamas ir niekas klausimų nekeldavo. Kadangi prisiminė laikus, kai po neatsargių klausimų, kai kas vėliau teiraudavosi: o kur dingo tas „draugas“, kuris vakar klausė?..
Taip sutapo, kad tą pačią dieną, kai Klaipėdoje diskutavom apie K. Škirpą, Šiauliuose buvo prisėlinta prie lentos J. Noreikai ir ji nulupta taip pat, kaip tai padaryta jau anksčiau Vilniuje.
Nekartosiu argumentų, kodėl tai neteisinga ir kelia didelės Lietuvos visuomenės dalies pasipiktinimą. Juos ne kartą esu dėstęs savo straipsniuose apie J. Noreiką.
Čia tik priminsiu istoriko Arvydo Anušausko pastabą: „Jei sakote, kad Noreika sukūrė getą, aš sakau, kad Noreika atkartojo generalinio komisaro ir jo atstovų tose apskrityse išleidžiamus nurodymus, perrašydamas lietuvių kalba.“
Nuo savęs pridursiu: tą „generalinį komisarą“, tiksliau, Šiaulių „gebietskomisarą“ Hansą Gevekę (Hans Gewecke), kuris buvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos „generalinės srities“ komisarui Adrianui Rentelnui, o šis – Ostlando reichskomisarui Hinrichui Lošei (Hinrich Lohse), teisė Vokietijos teismas ir tiesioginės kaltės nerado.
Užtat mūsų publicistai ir savo reputacijos nevertinantys istorikai visą kaltę verčia bejėgiam H. Gevekės pavaldiniui J. Noreikai. Ir tai nepaisant to, kad pats H. Gevekė apie J. Noreiką teisme kalbėjo: „[Noreika] buvo eksponentas tų, kurie oponavo prieš vokiečių vadovavimą. Jis buvo, regis, 1943 m. suimtas, kadangi jis daugeliu atvejų sabotavo nurodymus, kurių jis kaip lietuvis nacionalistas ir šovinistas nenorėjo vykdyti. Visai įmanoma, kad gestapas todėl jį suėmė, kad jis priklausė pogrindžio judėjimui“.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 39 dronais Shahed bei dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 28 dronus, o 7 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Dieną rusai tęsė smūgius dronais bei KAB’ais, o popietę Kyive ir aplinkinėse srityse paskelbta smūgio balistine raketa grėsmė. Savo ruožtu, Ukrainos pajėgos taip pat atakavo agresoriaus užnugarį. Rusai teigia numušę 23 ukrainiečių dronus.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Popovka – Demidovka ruože (Belgorodo sritis) be esminių pakitimų.
Oleshna – Guyevo ruože (Kursko sritis) taip pat pakitimų nefiksuota. Tęsiasi permainingos kautynės ukrainiečių kairiajame flange prie Basivka (Sumy sritis), radusios galimybę atakuoja abi pusės.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantai tęsia bandymus plėsti savo placdarmą šiaurinio flango Dvorichna ruože. Toliau vyksta kautynės prie Kindrashyvka, taip pat agresorius bando pasigerinti padėtį prie Krasne Pershe. Tokiu būdu, rusai siekia susikurti sąlygas plataus masto puolimo operacijai link Kupjansko (į pietus) arba link Kharkivo (į vakarus). Klausimas, ar taip besistengiant čia veikiantys rusų 6-osios armijos vienetai nepatrūks, t. y. net sėkmės atveju ar bus kas vystys jų sėkmę? Kol kas naujų okupantų vienetų sektoriuje nėra fiksuojama.
Lyman. Antra diena rusams nepavyksta pasistūmėti Nove – Katerynivka ruože. Nors mūšiai tęsiasi, belieka viltis, kad situaciją čia Ukrainos gynėjams pavyko stabilizuoti. Tačiau jei ir taip, kritiškai svarbu yra nupjauti rusų pleištą ir nustumti agresorių atgal prie Zherebeco upės. Priešingu atveju, okupantai prikaups pajėgų ir atnaujins puolimo operaciją Nove – Katerynivka ruože.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Sunkūs mūšiai vyksta Toretsko vakariniame flange, kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Be pakitimų.
Konstyantinopil. Agresorius toliau rengia atakas šiauriniame (Andriivka) ir pietiniame (Rozlyv) flanguose. Žvelgiant į Deep state žemėlapio dinamiką atrodo, kad rusams per pastarasias dvi dienas pavyko užimti keltą pozicijų Andriivka. Jei taip, tai paaiškintų šiandien rytą rusams kilusį nenumaldomą norą patręšti Ukrainos žemę. Ryte okupantai surengė 3 atakas, kuriose bendrai dalyvavo 17 šarvuotos ir nešarvuotos technikos vienetų bei apie 40 pėstininkų. Ukrainiečiai atmušė rusų atakas ir sunaikino 13 technikos vienetų, nukovė bei sužeidė ne mažiau nei 25 rusų karius (nuostoliai tikslinami). Reaguodami į nesėkmę rusai apylinkes intensyviai ėmė daužyti su KAB’ais, tikėtina bando sunaikinti ukrainiečių dronų komandas. Čia vaizdai iš pirmosios rusų rytinės atakos: https://www.facebook.com/share/v/1Bt46BNCCF/.
Zaporizhia kryptis.
Tęsiasi mūšiai Orihiv – Kamianske sektoriuje. Fiksuojami mūšiai Lobkove kaime, rusai skelbia jį užėmę. Tai indikuotų, kad bent šiame etape agresorius labiau linkęs savo sėkmę Stepove – Shcherbaky ruože vystyti į vakarus link Kamianske. Tiksliau, jiems šia kryptimi tai sekasi geriau daryti, nei atakuoti į rytus link Orihiv.
„Prezidentas turi pareigą ginti savo šalį. O kai primetamos žalingos taisyklės – turi teisę pasakyti: gana.“ Štai pagrindinė žinia, kurią siunčia JAV prezidentas Donaldas Trampas, paskelbdamas apie naujus muitus didžiausioms šalies prekybos partnerėms. Ir šį kartą – tai ne tik žodžiai, o konkretūs veiksmai.
Nuo balandžio 5 dienos visam importui į JAV taikomas 10 proc. bazinis muitas. Netrukus po to, nuo balandžio 9 dienos, įsigalios papildomi 20–54 proc. tarifai toms šalims, kurios, pasak Trumpo, ilgus metus naudojosi Amerikos atvirumu ir silpnumu.
Ką tai reiškia praktiškai? Kinijai bus taikomas 54 proc. tarifas. Europos Sąjungai – o kartu ir Lietuvai – 20 proc. Japonijai, Pietų Korėjai, Indijai, Vietnamui bei Taivanui – nuo 24 iki 46 proc. Visiems importuojamiems automobiliams bus pritaikytas papildomas 25 proc. muito tarifas.
Ar tai kerštas? Ne. Tai atsakymas. Kiekviena šalis gina savo interesus. Europos Sąjunga taiko griežtas subsidijas savo žemės ūkiui ir transporto sektoriui. Kinija riboja prieigą prie savo rinkos. Japonija remia strategines pramonės šakas. Visa tai traktuojama kaip valstybės pareiga rūpintis savo interesais. Tad kodėl, kai Trampas imasi tokių pačių veiksmų JAV vardu, jis staiga tampa „pavojumi pasaulio tvarkai“?
Prekybos balansas kalba garsiau nei bet kokie komentarai – JAV prekybos deficitas su pagrindinėmis partnerėmis jau viršija 1 trilijoną dolerių. Tai ne statistikos detalė, o rimtas signalas apie ilgalaikę struktūrinę nelygybę pasaulinėje prekyboje, kurią JAV pagaliau nusprendė pradėti taisyti.
Kas iš tiesų čia gina nacionalinius interesus? Europos Komisija skelbia, kad JAV elgiasi „agresyviai“. Kinija grasina „rimtomis pasekmėmis“. Tačiau ar kada nors šios institucijos paaiškino, kodėl JAV turi nuolat atsidurti nuostolingų prekybos sutarčių gale? Jei nacionalinių interesų gynimas ES institucijoms ar Kinijai yra savaime suprantama teisė, kodėl JAV prezidentui ši teisė staiga tampa grėsme?
Prekyba – tai galios išraiška. Muitai, žinoma, nėra stebuklinga lazdelė. Jie brangina importą, gali iššaukti atsakomuosius veiksmus. Tačiau tai – aiškus signalas: JAV gina savo interesus. Ir būtent tai labiausiai nepatinka senajai globalistinei tvarkai.
Reakcijos į Trampo politiką atskleidžia, kiek stipriai sujudėjo nusistovėję pamatiniai susitarimai. Europos Komisija paskelbė: „JAV vienašališki sprendimai kelia pavojų pasaulinei prekybai ir transatlantiniams santykiams. ES pasilieka teisę atsakyti proporcingai.“ Kinijos užsienio reikalų ministerija reagavo: „Šie tarifai yra aiškus protekcionizmo aktas, pažeidžiantis PPO principus. Kinija imsis visų būtinų atsakomųjų priemonių.“ Vokietijos ekonomikos ministras įspėjo, kad „Vokietijos pramonė bus tiesiogiai paveikta. Tai signalas, kad pasaulinė prekyba vis labiau tampa galios žaidimų aikštele.“
Tarptautinis valiutos fondas savo ruožtu pažymėjo: „Pasaulinis tarifas gali sustabdyti tiekimo grandines ir sukelti infliacinį spaudimą, tačiau valstybės turi teisę koreguoti savo pozicijas dėl strateginio saugumo.“ Lietuvos ūkio viceministras, komentuodamas „Verslo žinioms“, sakė: „Lietuvos eksportuotojai – ypač chemijos, baldų ir plastiko sektoriai – bus paveikti. Tačiau turime suprasti, kad tai – didžiųjų valstybių žaidimas, kur Lietuva turi rasti vietą derybų stalo pusėje.“ Lenkijos užsienio reikalų ministerija pateikė diplomatiškai subalansuotą poziciją: „Lenkija palaiko laisvos prekybos principus, bet taip pat pripažįsta JAV teisę apsaugoti savo strateginius interesus. Sieksime dialogo ES viduje ir su Vašingtonu.“
Donaldo Trampo žodžiai: „Jie dešimtmečius grobstė mūsų ekonomiką, o kai galiausiai pradedame ginti save – jie skundžiasi. Amerika atsibudo.“
Tikėtinas Traumpo tarifų poveikis Lietuvos ekonomikai
Dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo įvestų tarifų Lietuvos BVP per artimiausius 3–4 metus gali sumažėti iki 0,65 proc. Tiesioginį poveikį patirs eksportuojančios įmonės, ypač veikiančios automobilių, chemijos ir pramonės sektoriuose, kurie įtraukti į ES tiekimo grandines.
Šiandien – dvidešimt metų nuo šv. Jono Pauliaus II mirties. Žmogaus, kuris liudijo Kūrėją juodžiausią istorijos ir sielų naktį. Žmogaus, patyrusio dviejų totalitarinių režimų siaubą, todėl didžiausiame „laisvių“ ir pergalių siautulyje, po lygybės ir brolybės kaukėmis įžvelgusio to paties, didžiojo kūrinijos priešo, raguotą snukį. Šv. Jonas Paulius II – mylėtas ir negailestingai kritikuotas. Atvėręs Bažnyčios duris į trečiąjį tūkstantmetį. Geriau nei bet kuris kitas supratęs, kad Bažnyčia privalo girdėti žmogų. Tačiau ne jam pataikauti. Šv. Jonas Paulius II nebijojo, kad į trečiąjį tūkstantmetį jo vedama Bažnyčia bus nemoderni, nepatogi. Ir nesuklydo. Nes jis buvo uola, ant kurios Kūrėjas pastatė savo Bažnyčią. Uola, kurios pragaro vartai neįveikė.
Dažnai šėtonas vaizduojamas su ragais, kanopomis ir uodega. Bėda tame, kad šėtonas toks nėra. Pragaro valdovas veikia prisidengęs daugybe kaukių. Kai kurios jų – senos kaip pasaulis. Gašlumas, godumas, lengvo ir paprasto, betikslio gyvenimo troškimas. Kai kurios – naujesnės: laisvės, lygybės, brolybės lozungais pridengtas protu nesuvokiamas žiaurumas. Nevaldomos gyvuliškos prigimties žiaurumas, kuris XX a. skleidėsi pramoninėmis formomis: nuo GULAG‘o lagerių, mirties stovyklų iki raudonųjų khmerų žudynių ar Ruandos genocido. XX a. turėjo būti mokslo ir jo apšviesto proto triumfo amžius. Žmonijos rojus žemėje. Kuris virto kruvinomis revoliucijomis, dviem pasauliniais karais ir jau išvardintais žiaurumais. Paskandinęs pasaulį kraujyje, o žmogaus protą – nacizmo ir komunizmo iliuzijose. Kurios tarpo ten, kur nebeliko vietos Dievui.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
XX a. buvo Dievo išsižadėjimo amžius. Išsilaisvinti iš religijos tuomet (kaip ir dabar) atrodė žmogaus proto ir galios triumfas. Tikėjimas buvo ir tebėra laikomas pančiais. Tamsiųjų laikų sutemomis, kurias turėjo išsklaidyti mokslo šviesa. Vietoj žmogaus triumfo praktikoje išėjo žvėries triumfas. Nebuvo tokio amžiaus, kuriame tokią galią ir siautulį būtų įgavęs pragaro valdovas. Ne tas paveikslėlis su ragais ir nagais, o žmogaus proto ir sielos gaivalas. Apie tai jau būta užuominų jakobinų diktatūros laikais. Tačiau visu baisumu žmonijos priešo ideologija išsiskleidė Pirmojo pasaulinio karo, Rusijos revoliucijos, Stalino represijų, Antrojo pasaulinio karo, nacių koncentracijos stovyklų ir Holokausto, Geležinės uždangos ir komunizmo kelionės po Europą bei Aziją pavidalu.
Karolis Voityla pasaulį išvydo tais metais, kai įvyko Stebuklas prie Vyslos: jo tautiečiai lenkai sustabdė raudonąjį marą, užkirsdami jam kelią į Europą. Ir lenkams nebuvo už tai atleista. Jaunasis Karolis matė, kaip iš pelenų kyla jo šalis. Kaip ji vėl draskoma ir virsta pelenais. Kaip atsiranda Katynė ir Aušvicas. Kaip pasaulį apima beprotiška, neperžvelgiama proto ir sielos naktis. Kurioje jis augina Viltį, Tikėjimą ir Meilę. Aukodamas savajai šaliai ir savajam tikėjimui asmeninę laimę ir talentus. Juodžiausią nevilties naktį liudydamas Dievo didybę ir gailestingumą. Suteikiančius kiekvienam praradimui, kiekvienai aukai – prasmę. Nes jei nėra Amžinojo gyvenimo, tai kokia tada visų šių aukų prasmė? Kokia tada žmogaus gyvybės vertė? Kuo ji matuojama? Vienos kulkos svoriu, viena nuodingų dujų doze? Kur buvo Dievas, kuris leido nutikti šioms baisybėms? Ar Jis apskritai egzistuoja? Ar verta vardan Jo aukoti savo gyvenimą, talentus, rinktis erškėčiuotą kelią, kuriame laukia ne šlovė, o persekiojimai ir mirtis? Ir jaunasis Karolis pasirinko atsakymą į šį klausimą. Stodamas į kardinolo Sapiegos vadovaujamą slaptą kunigų seminariją.
XX a. Dievo egzistencijos klausimas užduodamas nuolat. Ir mokslinių atradimų, ir naujų filosofijos krypčių, ir nusikaltimų žmogiškumui kontekste. Dievo Jurijus Gagarinas ieškojo kosmoso platybėse. Dievo vaidmenį prisiėmė žmogus, pirma sukurdamas gyvybę mėgintuvėlyje, paskui išradęs klonavimą. Žmogiškumo-dieviškumo klausimą gvildeno sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto kūrėjai.
Pasaulis kito akyse. Laiškus pakeitė elektroninis paštas, gyvą bendravimą – socialiniai tinklai. Seksualinė revoliucija, plintantis narkotinių medžiagų vartojimas, AIDS epidemija ir prieštaringi būdai kovoti su šia liga. Vartotojiškumo, kaip planetos ir kitų žmonių eksploatacijos savo poreikiams, klausimas. Ir, atrodytų beviltiškai pasenusi, tačiau laikmečio išbandymą atlaikiusi senojo popiežiaus pozicija: liudyti kiekvienos gyvybės šventumą bei žmogiškąjį orumą nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Jokia nūdienos mada, revoliucinga filosofija nesugebėjo išlaikyti laikmečio išbandymų. O prie senutėlio popiežiaus kojų rikiavosi minios. Jaunimo minios. Kuriems reikėjo ne trumpalaikių, sielą griaunančių linksmybių, o tvirtos vertybių ir tikėjimo uolos. Ant kurios jie ruošėsi statyti savo gyvenimus.
Šv. Jonas Paulius II buvo nepatogus. Jis nežadėjo to, ko prašė tų laikų įtakotukai. Nebuvo įteisintos skyrybos, nesantuokiniai santykiai, o nėštumo nutraukimas iki šiol Katalikų bažnyčioje tebelaikomas žmogžudyste. Šv. Jonas Paulius II liko ištikimas tikėjimui ir sau. Jis nekūrė nuolaidžios Bažnyčios, tikinčios proginį ir patogų Dievą. Jis kalbėjo apie žmogaus prigimtinį orumą ir vertę, žmogiškųjų santykių prasmę, apie gyvybės šventumą pasauliui, kuriam vaikas tapo našta ir trukdžiu. To požiūrio skaudžias pasekmes šiandien matome.
Popiežius neturėjo iliuzijų. Tai, ką Vakarų visuomenės priėmė kaip gėlių ir žolės revoliucijas, jis matė iš vidaus. Kaip griaunant šeimą, žmogus skęsta vienatvėje bei prasmės neteikiančių trumpalaikių užsimiršimų svaigalais ir per lengvais santykiais liūne. Kad laisvė be atsakomybės ir įsipareigojimų tampa kito žmogaus vartojimu. Ir niekada neketino to pateisinti. Ypač vartotojiškumo ir dirbk-pirk-mirk kultūros amžiuje.
Šv. Jonas Paulius II ne iš pasakojimų žinojo, kas yra eugenika ir eutanazija. Todėl net būdamas fiziškai silpnas, jis neapleido savųjų pareigų. Liudydamas ir nepagydomai sergančio, ir kenčiančio žmogaus vertę. Tai, kas mums tada atrodė žmogiškojo silpnumo demonstravimas, tūkstančiams žmonių teigė: savo senatvėje, kančioje, negalioje, vienatvėje jūs ne vieni, jūs vertingi ir svarbūs Viešpačiui, kaip ir savo jaunystės bei žydėjimo laikais. Jūs neužimate kažkieno vietos, neeikvojate kažkieno resursų ar laiko. Jūs esate vertybė iki pat tos akimirkos, kai Viešpats pakvies pas save. Vertybė yra kiekvienas pradėtas kūdikis, vertybė yra kiekvienas senelis, neįgalusis. Kiekvienas yra sutvertas pagal Dievo paveikslą ir jo norus, kiekvienas yra reikalingas. Kad į trečiąjį tūkstantmetį žengiančioje visuomenėje negali būti jokių gyvybės nutraukimo programų. Ir žmonijos pareiga ne pasilengvinti sau gyvenimą žudant nepatogius, o padėti jiems nugyventi Viešpaties skirtą gyvenimą. Kad visuomenės pareiga yra ne žmogaus gyvybės kaina šalinti malonumų pasekmes, o proto ir valios dėka ištesėti Krikštu duotą pažadą išnešioti sielos rūbą baltą ir nesuteptą.
Ir pasaulis išgirdo jį. Nuo galingųjų iki vargingiausiųjų. Nuo senų iki jaunimo. Šv. Jono Pauliaus II vedama Bažnyčia kito. Atsigręžė į pasaulietį. Šv. Mišias būsimasis popiežius aukojo ir plyname lauke, ir baidarių žygyje. Po jo mirties 2005-ųjų balandžio 2-ąją, Čempionų lygos komandų futbolininkai išėjo žaisti rungtynių su juodais raiščiais ir tūkstantinės minios stadionuose nutilo minutei, pagerbdamos neblogą vartininką Karolį Voitylą. Visą savo žemiškąjį ir dabartinį dangiškąjį gyvenimą šv. Jonas Paulius II tarnauja žmonėms. Būdamas su jais.
Vargu ar rasime kitą tokį modernybės laikų šventąjį, kurio veikla būtų tokia visaapimanti. Politinėje plotmėje – komunizmo nesutaikomas priešas ir griovėjas. Nepailstantis taikdarys. Laisvės ir drąsos simbolis. Tikėjimo plotmėje – tvirta uola realiatyvizmo vandenyne, atvedusi tvirtą ir augančią Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Moralinis autoritetas. Tarpreliginio dialogo skatintojas. Pontifex – tiltų tiesėjas. Po savęs palikęs vertą įpėdinį – Benediktą XVI.
Nebijojęs. Nei pasaulio galingųjų. Nei jų siųstų žmogžudžių. Skausmo, netekčių ir praradimų užgrūdinta, tačiau nesurambėjusia širdimi. Kuriai atleidimas buvo ne simbolinis, demonstratyvus aktas, o dvasinio gyvenimo imperatyvas. Atidavęs save tarnystei Dievui ir žmonėms. Nepalaužtas ligos ir negalios, kritikos ir nusivylimo. Melski už mus, šventasis Jonai Pauliau II. Už savo Bažnyčią, klaidų ir klystkelių vėjuose. Už tikėjimą. Už žmogaus drąsos, vilties ir meilės triumfą nuodėmės naktį.
Seime vyko konferencija apie 1000 pirmų vaiko dienų – kritinį laikotarpį, nuo kurio priklausys viso gyvenimo psichinė ir fizinė sveikata bei visokiausia sėkmė ir laimė.
Ar kažką stebina, kad iš 40 dalyvių buvo tik 2 vyrai?
Anot prof. Ilona Tamutienė, žalojančios vaiko patirtys sukelia įvairių organizmo sistemų stresą, o jis nualina imuninę, neuroendokrininę, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemas, paveikia smegenų architektūrą, autonominę nervų sistemą ir genų ekspresiją.
Kuo ankstesnės investicijos į vaikų paramą ir paslaugas, tuo geriau atsiperka. Konferencijoje buvo matyti, kiek žmonių nuoširdžiai dirba, kad padėtų vaikams augti sunkumus patiriančiose šeimose. Didžiulis ačiū jiems!
Tačiau geriausia būtų, kad išorinės pagalbos reikėtų kuo mažiau. Mano nuomone, žiniomis apie žmogaus gyvenimo pradžią, kurias iš tyrimų generuoja specialistai, ypatingai svarbu plačiai dalintis su visuomene. Svarbu, kad jos pasiektų ne tik vaikus auginančius tėvus, bet ir tuos, kurie dar tik kurs šeimas.
Mokinių „lytiškumo ugdyme” neužtenka informacijos apie kontracepciją ir higieną, bet būtinas ir rengimas šeimai, motinystei ir tėvystei. Jaunuoliai turi suvokti, ką reiškia būti vyru ir žmona, mama ir tėčiu, kad patys būtų laimingi ir augintų laimingus vaikus.
Stebime kultūrinį, socialinį, politinį poslinkį nuo šeimos link individualizmo. Aukščiausias prioritetas – aš, mano ambicijos, mano troškimai, mano teisės, mano pasirinkimai… Artimųjų tarpusavio atsakomybę, rūpestį vieni kitais keičia savicentriškumas. Jauni suaugusieji, tiek vyrai, tiek moterys, nebemato prasmės ilgalaikiuose santuokiniuose įsipareigojimuose ir vaikų auginime. O auginantys vaikus savo dėmesį nukreipia kitur – karjera, savirealizacija, TELEFONAS… Vaikai vis rečiau mato savo tėvų akis… Individualistų karta augina nelaimingą kartą.
Neseniai klausiau žinomos JAV psichoanalitikės Erikos Comisar pranešimą, kuriame ji kalbėjo, kad vaikai gimsta nesuvokdami savęs kaip atskiro asmens, neturėdami savo vertės ir orumo pajautimo. Sveika savimonė formuojasi anksti, santykyje su tėvais, kai vaikas jaučia, kad yra brangus ir mylimas kaip unikalus žmogus. Nuo ankstyvos kūdikystės vaikui reikalingą saugumą teikia emocinis ir fizinis jo vertės pripažinimas, dėmesys jam: kai pamačius savo vaiką tėvų akys užsidega džiaugsmu; kai jie domisi smulkiais dienos įvykiais ir didelėmis svajonėmis; kai neskuba paleisti iš glėbio; kai kartu žaidžia, skaito, dirba…
Svarbu, kad tėvų lūkesčiai būtų suderinti su vaiko galimybėmis, kad jo stiprybės ir silpnybės būtų suvoktos bei pripažintos. Kai tėvai savo vaikus mato realistiškai, bet su meile, ir vaikas išmoksta save taip matyti. Tai augina savigarbą, pasitikėjimą savimi, padeda nesugniužti dėl nesėkmių ir realizuoti talentus.
Jei vaiko emociniai poreikiai patenkinami, jis auga tikėdamas, kad artimi ryšiai tarp žmonių yra saugūs, kad abipusė priklausomybė, įsipareigojimas vieno kitam yra natūralūs ir teikiantys džiaugsmą. Tai formuoja vaiko ateities psichinę sveikatą ir galimybę megzti santykius su kitais žmonėmis, kurti šeimą ir gyventi atsakomybe, rūpesčiu ir aukojimusi grįstą šeimos, o ne narcizo, gyvenimą.
Pas Viešaptį balandžio 1-ąją dieną iškeliavo Sesuo Monika Gavėnaitė – Laisvės kovų dalyvė, LKB Kronikos bendradarbė. Velionė pašarvota Šiluvos Bazilikoje šiandien (balandžio 2 dieną) 14-tą valandą. Šv. Mišios už Ses. Monikutę balandžio trečią (ketvirtadienį) 12 valandą Šiluvos Bazilikoje. Po Mišių Sesuo bus išlydėta į Kauno Petrašiūnų kapines.
Sesuo Monika Gavėnaitė SJE
„Tas Alfonsas – tai duoda toną visai Lietuvai“
(užrašytas pasakojimas)
Pačios pradžios kaip susipažinau su monsinjoru lyg neprisimenu. Bet tiktai žinau, 1956 metais. Ukmergėje iš darbo buvau atleista 1951 metais už tai, kad turiu ryšį su „banditais“ (su partizanais – sovietų terminu su „banditais“). Mano sesuo gyveno Kaune, tai aš išvažiavau į Kauną. Iš pradžių niekur nedirbau. Buvau už tarnaitę – eidavau kur kam ką nors padėti. Paskui dirbau Turmante pas tokią gerą gydytoją.
Po to įsidarbinau Kaune knygyne. Knygyno vedėjas buvo žydelis, kuris ten išeikvojo pinigus. Tai mums tada jis liepė mokėti nemažą sumą. O mūsų direktorius man pasakė – nemokėk.
Iš kažkur monsinjoras sužinojo, kad man tokia bėda. Mane jis jau pažinojo. Tada per žmones man atsiuntė pinigų. Tai buvo labai nuostabu. Kunigas Svarinskas tada dirbo Kulautuvoje – buvo grįžęs po pirmojo įkalino. Iš kulautuviečių sužinojau, kad jis labai užjaučia patekusius į visokias bėdas žmones. Sako – iš vienų pasiskolina ir atiduoda kitiems.
Ačiū Dievui, kad tas direktorius nurodė man nemokėti. Tada aš jam pinigus grąžinau. Kunigas Svarinskas man labai patiko, nes jis buvo toks teisingas ir užjaučiantis žmones.
Dirbant knygyne, vieno kunigo sesuo, sutikusi mane Prisikėlimo bažnyčioje, kurią lankydavau – netoli ten gyvenau, sako: „Visus knygynus apėjau, ieškojau kur tu dirbi. Mano
brolis nori, kad eitum šeimininkauti pas jį.“ O aš jai sakau: „Ne. Aš labai nekenčiu kunigų.“
Ji, matyt, galvojo – kaip čia yra – vienuolė, o nekenčia kunigų (juokiasi). Man atrodė jie tokie poniški, nedvasingi, vienu žodžiu, turėjau tokią nuomonę.
Gyvenau Kaune Kapsų gatvėje. Ten vyko pogrindžio leidinių tvarkymas. Tada dar dirbau leidykloje. Petras Plumpa, studentai Algis Paliokas ir Jonas Gudelis sako:
– Tu neik dirbt. Tu mums čia padėk. Patalkausi.
Bet aš negaliu nedirbti – reikia dirbti. Prie sovietų bedarbis buvo baudžiamas. Tada paprašiau, kad mane užrašytų dirbti pusei etato. Tai aš į darbą trumpam nueidavau.
Kunigas Juozas Zdebskis visur ieškodavo patriotinės, religinės literatūros, kurią galėtų padauginti. Petras eidavo į valdišką darbą, ir ten kopijuodavo. Man pasakydavo, kad jis per naktį dirbs, o aš iš ryto ateičiau ir paimčiau ryšulius. Juos atsinešdavau į Kapsų gatvę ir paskui tas kopijas turėdavome suskirstyti. Po to visa nešdavau ar veždavau pas žmogų, kuris mums nuolat įrišdavo dideliais kiekiais, į Vilijampolę. To žmogaus pavardės neatsimenu, nes tais laikais stengdavomės pavardžių nežinoti. Vieną kartą pas jį buvo krata.
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai. Iš kairės: 1. kunigas Vincentas Vėlavičius, 2. kunigas Alfonsas Svarinskas, 3. kunigas Sigitas Tamkevičius, 4. kunigas Juozas Zdebskis, 5. kunigas Jonas Kauneckas. 1979 m. liepos mėn. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47753/3, t. 9, l. 336-1
Mano visos atneštos knygos buvo saugumiečių paimtos. Bet tada man pasisekė – ir aš neįkliuvau į tą bylą.
Kunigas Zdebskis ateidavo iš manęs tų knygų paimti į Kapsų gatvę. Būdavo, atsineša bulvinį maišą ir sako: „Nu, sesela, krauk čianai man.“
Kai kunigas A. Svarinskas dirbo Igliaukoje, man perdavė, kad buvo atėjęs ir prašė, kad eičiau pas jį šeimininkauti. Iš pradžių man nelabai norėjosi tokio darbo. Kai sužinojo kunigas Petras Našlėnas, tai sako:
– Monikutė? Šeimininkauti? Ji moka išvirti tik arbatą, t. y. „bielaja noč“ – užvirinti vandenį tik moka…
Pradžioje, kaip sakiau, viduje, niekur nenorėjau eiti. Bet vėliau, tikrai stebuklingas noras – eiti šeimininkauti. Prieš tai dar buvau rekolekcijose, o po jų nuvažiavau. Igliaukoje nebūdavau ištisai, bet dažnai nuvažiuodavau ir pabūdavau savaitę-kitą, o nuo 1976 metų jau ištisai buvau. Tada Igliaukoje vargonininke dirbo Miliutė (ses. Emilija Rimšelytė), o aš šeimininkavau. Šeimininke ištisai buvau Viduklėje ir Kavarske.
Vieną sykį buvo tokia įdomi kelionė su tomis kopijuotomis knygomis. Važiavome į Igliauką, ir labai jautėme, kad esame sekami. Bet taip Dievas išvedė, kad laimingai pasiekėm Igliauką. Nuvažiavę neradome monsinjoro namie. Namai buvo užrakinti. Tada Svarinskas turėjo viliuką. Viliukas stovėjo kieme. Mes sulindom vidun. Sėdim ir laukiam kada pasirodys
monsinjoras. Ilgai nesulaukėm. Zdebskis nerimauja. Išėjęs iš mašinos sugalvojo išimti langą.
Tada sulindom į jo butą. Užsidegėm šviesas. Grįžta monsinjoras su vargoninke. Jie buvo išvykę į laidotuves ir gedulingus pietus. Grįždami jie mato visuose languose šviesas ir sako – „Va, jau saugumiečiai suėję į namus“. Mes su Zdebskiu karaliaujam tame bute. Buvo juoko. Žodžiu, jie abu tikrai buvo labai labai drąsus. Ir išminties turėjo visose situacijose.
Igliauka – tai buvo pirmutinė kun. Svarinsko parapija kai jis buvo klebonu. Pradėjo remontuoti bažnyčią. Remontas buvo kapitalinis. Jis labai rūpinosi bažnyčios remontu, iš pagrindų remontavo. Pats dirbo. Visur prieidavo, kažką gaudavo. Naktimis atveždavo kokią
medžiagą, – toks rūpestingumas, priėjimas, ir tų žmonių gerumas, talkavimas. Buvo labai uolus. Darbininkų daug dirba. Jis mokėjo su jais susikalbėti. Bažnyčias iš pagrindų remontavo Igliaukoje ir Viduklėje.
Kai monsinjoras dirbo Viduklėje, tai saugumiečių buvo taip persekiojamas, kad atrodė visaip taikė, kad jį suimtų. Vieną sykį ketvirtą valandą nakties skambutis. Balsas nepažįstamas. Tai buvo po avarijos, kai briedis kelyje užšoko ant monsinjoro automobilio.
Vos atpažinau, kad balsas jo ir kunigą įleidau. Parvažiavo visas kruvinas. Kruvinas buvo megztukas. Iš pradžių jis ar kažkas paskambino pranešti, kad įvykusi tokia avarija.
Po kurio laiko vėl skambutis naktį. Už durų sako – „Mes atvažiavome kunigą kviesti pas mirštantį ligonį“. Nueinu, pasakau monsinjorui. Jis jau gulėjo. Pasakiau, kad klebono nėra namie. Jie ilgai beldė. Galvojau ar prieiti prie durų, tokia baimė, bet priėjau. Po to dieną ir kitas dienas – nieko. Nei kas mirė, nei kas ką laidojo. Turbūt buvo paruoštas sąmokslas – va, išvešim naktį, gal ką padarysim.
Kai monsinjorą 1983 metų sausio mėnesį areštavo – buvo staigmena. Tą dieną jis atlaikė laidotuvių Mišias Viduklės bažnyčioje. Palydėjo į kapus mirusįjį. Po to jis išvažiavo į Raseinius paaiškinti dėl avarijos, per kurią jis susidūrė su briedžiu. Dėl to įvykio buvo užvesta kažkokia byla, tai išvažiavo pagal kvietimą.
Tą dieną laukėm sugrįžtant pietų, o jis negrįžta ir negrįžta. Kažkas pranešė, kad klebonas suimtas. Jį areštavus, vasario mėnesio pirmom dienom kvietė mane tardymams.
Tardymas buvo tiesiog juokingas. Tokie klausimai, kaltinimai, kad nėra kaip apsakyti. Jo blogus darbus tik kelia kelia. O aš jų net neklausau ką jie ten šneka. Sėdžiu, megztuko kišenėje laikau ranką. Kalbu rožinį ir visai neklausau tų šnekų. Paskui po jų visų šnekų pradedu jį apginti. Pradedu sakyti tiesą, visus jo darbus – ką Dievą mylintis žmogus gali daryti. Tik gerus darbus! Tai jiems labai nepatiko, o ką aš galiu daugiau – nieko. Jie apie tą patį žmogų vienaip kalba, o aš pakalbėjau kitaip. Tuo ir baigėsi tardymas.
Tada buvo krata Viduklėje monsinjoro bute, mano brolio, gyvenančio Kaune, bute ir mano tėviškėje – tėvų namuose Jakutiškėse. Visur tuo pačiu laiku. Kratos pažymoj buvo užrašyta, kad ieško pavogtų žvėrelių kailių. Ieško knygose… Tai aš sakau – ar knygose, knygutėse, užrašuose tie kailiai sudėti?
Verčia lentynas, ieško spaudos, o pas juos užrašyta, kad ieško žvėrelių kailių. Tada man Dievas duodavo tiek drąsos, kad aš jų visas blogybes tik susakau. Sakau – kokie jūs nelaimingi. Jūs dirbate tokį darbą, iš kurio jūs negalite išeiti. Jūs neteisingai kalbate. Ką galima apie bedievį pasakyti?
Bet man buvo įdomu, kad jie nesileido į ginčus, visą laiką tylėjo. Nežinau, gal tie saugumiečiai buvo dar nepilnai dūšią pardavę.
Sakiau – jūs šėtonui dūšią parduodate, kad taip su lietuviais elgiatės. Ir dar su kunigais. Ir tie suėmimai. Žodžiu, viską viską sakiau tiesiai.
Paskui vėl kvietė tardymui į Vilnių. Vasario septintą tardė Egidijus Bičkauskas. Jis kalbėjo kalbėjo apie monsinjorą, apie visus jo nusižengimus. Aš jų visai neklausiau – tai nebuvo man ką atsakinėti. Aš tiesiog visai negirdėjau ką jis ten mane klausė. Tada jau temo.
Bičkauskas skambina, turbūt, į viešbutį, ir sako:
– Va, čia pas mus yra tokia mergšė. Reikalinga vieta jai nakvynei.
Na, tada mane į ten nuvedė. Pernakvojau. Iš Vilniaus po tardymo mane vežė į Viduklę.
Mašinoj važiavo gal trys saugumiečiai: Pilelis, dar pora saugumiečių. Važiuojant jie kalbėjo:
– Va, žiūrėk kaip Lietuva gražėja. Pažiūrėk kiek čia daug naujų pastatų. Tik viską giria ir giria (juokiasi). Daugiau apie gamtą, pastatus, kelius…
Na ką kagiebistas gali kalbėti – tik meluoti gali. Vienu žodžiu buvo tokia komunistiška bedieviška kalba ir daugiau nieko.
Ką jiems galėjau pasakyti – tik patvirtinti: jūs labai neteisingu keliu einate. Nežinau, – gal kuris jų buvo geresnis, gal susimąstė, gal ne toks žiaurus buvo kitiems. Sunku pasakyti, bet tokių moralų prikalbėdavau daug (garsiai juokiasi). Sakiau, o parduotuvėse gi paprasčiausio maisto nėra – tik kanopos. Silkių prieš Kalėdas parodo, bet neužtenka visiems.
Gi žinom koks ten gyvenimas buvo. O ta propaganda – jos per akis – tik melas ir melas.
Viduklėje vėl ieškojo, ieškojo kažkokių knygų. Nieko ypatingo nebuvo.
Priprato per sovietmetį meluoti – tai ir dabar valdžia tik meluoja. Ir premjeras A. Butkevičius pas Svarinską sakė, kad „niekad net nepagalvojau, kad valdžios žmonės gali taip meluoti“. Ir niekada negali žinoti kurio čia teisybė. Ir tai jau nepriklausomybės laiku – kada atrodė mes taip laukėm tos nepriklausomybės. Įsivaizdavom tokią, kokia buvo pirmoji
nepriklausomybė. Buvo tiek sąžiningumo, tiek doroviniu atžvilgiu – visai kas kita.
Po trečio įkalinimo važiavau aplankyti monsinjorą kalėjime. Važiavau kartu su jo seserim. Dar važiavo mūsiškė vienuolė Onutė Šarakauskaitė iš Kybartų. Mane ir seserį leido susitikti su kunigu, o Onutė buvo kaip palydovė. Jos neleido į susitikimą. Jį pamatėme labai liūdnai. Visas sukūdęs, be dantų. Įleido į susitikimų kambarį – jis viename krašte, mes – kitame. Pokalbis buvo prie sargybinių.
Kunigas Svarinskas parašydavo laiškų iš kalėjimo. Jis turėjo rašyti rusiškai, o aš rusiškai nemoku. Rašydavau labai trumpai. Parašydavau ką gavau, duodavome suprasti, kad gautame laiške įvardinti perkeltiniais vardais asmenys mums aiškūs ir mes pagal tuos vardus ir atsakydavome. Taip susikalbėdavome. Sakyčiau, kad laiškai buvo neįdomūs. Tik kas svarbiausia – apgraibom žinutes parašydavom. Daugiau aprašė, kai jau buvo ruošiamas
išvykimui tremčiai į užsienį.
***
Būnant Igliaukoje pastebėjau jo neturtą. Turėjo tik vieną kostiumą. Tas kostiumas sutrintas. Jį kviečia kažkur į rimtą suvažiavimą. Tada buvo vasara. Tai mes tą kostiumą išmaudėme, kad nebūtų toks nešvarus.
Patikdavo jo pamaldumas. Labai melsdavosi. Labai drausmingas, punktualus. Kovojantis prieš alkoholį. Visą tą laikotarpį stebėjau jo darbus – sakyčiau idealus kunigas.
Tai tikrai. Tokį labai teigiamą įspūdį darė. Visur – už teisingumą, tiesiog už gerumą žmogui. Jei kokia bėda – visur suspės. Pamatys – kur kam reikalinga kokia pagalba.
Igliaukoje jis darė sugrįžusiųjų iš kalėjimų sutiktuves. Monsinjoras važiuodavo jų parsivešti iš kalėjimo. Prisimenu kun. Šeškevičiaus, kun. Zdebskio ir kun. Bubnio sutiktuves.
Kai monsinjoras dirbo Kavarske, tai Bubnys labai talkaudavo. Svarinskui reikėdavo išvažiuoti visokiais reikalais, tai kun. Bubnys jį visada pavaduodavo.
Kunigas Svarinskas išeina iš kalėjimo – po tiek visokių kankinimų. Ir vėl – gyvena pagal sąžinę, nepaklusdamas tiems bedieviškiems įstatymams. Žinodamas, kad įklius ir antrą kartą, kad ir trečią kartą. Tikėjimo išpažinėjas – kančios tikrai daug turėjo. Visur mačiau – jo nuoširdumą, teisingą, užsispyrusį jo veikimą. Bet kančios buvo daug. Kalėjime vienokios
kančios, o išėjus į laisvę – kitokios. Grįžta, kad ir po pirmo įkalinimo, nueina pas aukščiausius Bažnyčios vadovus – ir jo klausia – „gal jau proto įsigavai?“ Jis man pasakojo,
kad tada taip norėjosi kažką pasakyti, bet sako – „susivaldžiau.“ Iškankintas kalinys grįžta iš kalėjimo. Ir tau ne kokį užuojautos ar paguodos žodis, bet toks klausimas – „Gal tu proto jau įgavai“.
Dar daugiau, tokių moralinių skausmų iš saviškių: tai neleidžia prie kapo duobės pakalbėti – laidojant kažkokį žymų žmogų arba dar geriau – tai iš bažnyčios išvaro. Nežinau, ar čia galima tai kaip nors pateisinti?
Mačiau kiek pas jį susivaldymo, kiek tvirtos valios ir kiek gerumo žmogui, artimui. Jo šūkis buvo – „Melskis ir dirbk!“. Jis labai tuo šūkiu vadovavosi.
Kunigas Vincentas Vėlavičius vėliau apie jį man kartą sakė: „Tas Alfonsas – tai duoda toną visai Lietuvai“.
Pasakojimas užrašytas 2019 metų liepos mėnesį
Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų apie Seselę vienuolę Moniką Gavėnaitę
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei. Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Kun. Alfonsas Svarinskas
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone.
Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo. Monikutei buvo pranešta, kas nutiko.
Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:
– Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską – jis pasakys, ką daryti.
Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti. Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos – kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado.
Monikutė klausė:
– Ko ieškote?
– Vogtų žvėrelių kailių.
Po to ją tardė. Tardė daug kartų – pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai.
KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį – „Hidra“.
Monikutė labai drąsi. Sakydavo:
– Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.
Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.
Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.
Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“.
Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.
Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.
Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.
Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:
„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą.
Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską.
Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“
Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą…“
Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė.
Mintyse vis sakydavau: – Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti – pirma tegul mirtis aplanko mane. <…>
2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.
