Po vakarykščio išsigimėlių smūgio balistine raketa Kryvyi Rih, aukų skaičius pasiekė 19 žmonių, iš jų 9 vaikai, o 68 civiliai buvo sužeisti. Tarsi to būtų maža, teroristai Ukrainos teritoriją atakavo 98 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai numušė 51 droną, o 31 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Ir vėl be kitų taikinių, antrą kartą buvo atakuotas Kryvyi Rih – žuvo dar vienas žmogus, yra sužeistų.
Ukrainos pajėgos surengė sėkmingą smūgį dronais prieš vienintelę šviesolaidžio gamyklą teroristane Saransk (680 km nuo kontaktinės linijos). Apie tai jau rašėme: https://www.facebook.com/share/v/1H7R8iheNg/. Vėliau pasirodė informacija, kad ryte ukrainiečiai pakartojo smūgį, dronas praėjo nekliudomas, tačiau nesprogo. Taip pat, ukrainiečiai sėkmingai atakavo parako gamyklą netoli Samara.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Popovka – Demidovka ruože (Belgorodo sritis) be esminių pakitimų.
Oleshna – Guyevo ruože (Kursk sritis) tęsiasi mūšiai. Rusai skelbia užėmę Guyevo, tačiau ukrainietiški šaltiniai to nepatvirtina.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Tęsiasi mūšiai šiaurinio flango Dvorichna ruože. Agresorius bando pasigerinti savo padėtį ir perimti kelio Dvorichna – Kupjansk kontrolę. Situacija dinamiška.
Lyman. Padėtis Nove – Katerynivka ruože nesitaiso, o rusai intensyviai puola Yampolivka ruože.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Pranešama, kad Toretsko šiauriniame pakraštyje okupantai kažkiek pasigerino padėtį, tačiau ši sėkmė sąlyginė. Mieste ir toliau yra rusų ir ukrainiečių pozicijų mišrainė, padėtis vienoje ar kitoje pozicijoje keičiasi gana sparčiai.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Jau kelinta diena rusų puolimas pietvakarinio flango pietiniame ruože yra įstrigęs. Todėl rusai suaktyvino veiksmus pietvakarinio flango smaigalyje. Uspenivka – Kotlyne jie lenda kaip tarakonai, prie Lysivka rusams pavyko pastumti Ukrainos gynėjus. Mūšiai tęsiasi.
Konstyantinopil. Po balandžio 3 d. subaladojimo, rusai antra diena sąlyginai ramūs. Rengia lokalias atakas, tačiau staigesnių judesių vengia. Tikėtina, kaupia pajėgas ir pabandys atakuoti nuo Andriivka ir/ar nuo Rozlyv link Bahatyr.
Zaporizhia kryptis.
Orihiv – Kamianske sektorius. Rusai užėmė no mans land prie Mali Shcherbaky, kautynės tęsiasi.
Velyka Novosylka sektorius. Okupantų atakos į šiaurę link kelio Kurahove – Zaporizhia baigėsi nesėkme.
Šiemet ilgamečiai Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriai smuikininkas Zbignievas Levickis ir fagotininkas Andrius Puplauskis švenčia savo jubiliejus. Balandžio 4 d. žymūs muzikai dvigubą šventę surengs LVSO koncertų salėje. Čia kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus, Lietuvoje pirmą kartą skambės Johno Williamso Koncertas fagotui „Penki šventi medžiai“ ir itin retai atliekamas Wolfgango Amadeuso Mozarto Concertone dviem smuikams. Apie išskirtinę progą, su metais įgytą patirtį ir artėjantį koncertą kalbamės su muzikantais.
Šiemet abu švenčiate savo jubiliejines sukaktis. Ką Jums reiškia jubiliejus, kokių minčių ši data sukelia?
Zbignievas: Jubiliejus nėra kažkoks meninis pasiekimas. Galvoju, kad jei bus kitas mano jubiliejus, tai prašysiu, kad mano kolegos koncertuotų, o aš sėdėsiu tokioje gražioje kėdėje salėje ar ant scenos ir džiaugsiuosi. Bet gyvenimas parodo, kad dar galiu groti. Man 60-mečio jubiliejus yra tarsi visos mano kūrybinės veiklos vainikavimas. Savo, kaip solisto, karjerą pradėjau su W. A. Mozarto Adagio. Todėl labai džiaugiuosi, kai maestro Gintaras Rinkevičius palaikė mano idėją jubiliejiniame koncerte taip pat atlikti W. A. Mozartą – tiesa, šį kartą man talkininkaus mano sūnus Konradas. Kiek klausinėjau muzikantų, niekas neatsimename, kad kas nors Lietuvoje būtų grojęs W. A. Mozarto Concertone. Groti šį koncertą yra garbė ir tam tikra prasme pripažinimas – juk ne kiekvienam leidžia per savo gimtadienį koncertuoti su simfoniniu orkestru.
Ar po tiek metų vis dar jaučiate džiaugsmą būti scenoje?
Zbignievas: Taip, jaučiu džiaugsmą, kai galiu sėkmingai pagroti ir gaunu publikos palaikymą – tai gal ir yra rodiklis, kad muzikantas yra savo vietoje.
Andriau, šiemet švęsite savo 50-metį. Kuo Jums svarbi ši data?
Andrius: Man šis jubiliejus svarbus visų pirma dėl to, kad bus labai gražus ir lauktas koncertas. Dėl to ir pajuokauti galima: gaila, kad tų jubiliejų ne taip dažnai būna, nes per juos dažnai grojami labai reikšmingi koncertai. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad man suteikta proga pagroti tokį įspūdingą kūrinį. Tikrai labai įdomu ir labai norisi būti scenoje su tokiu gražiu, genialiu kūriniu, muzikuoti kartu su dideliu simfoniniu orkestru. Tai man iš tikrųjų yra didelė laimė ir prasmė.
Simono Lukoševičiaus nuotr.
O kaip kilo mintis surengti bendrą koncertą?
Andrius: Maestro G. Rinkevičiui pasiūlėme savo kūrinius, ir jam kilo mintis, kad tai – puiki ir dviguba proga surengti gražų koncertą.
Zbignievas: Be to, taip jau sutampa, kad ir prieš dešimtmetį švęsdami savo jubiliejus koncertavome kartu su Andriumi, tik tuomet kamerinėje sudėtyje. Tai nebuvo vienintelis atvejis – ne vieną kamerinį koncertą esame groję kartu.
Pakalbėkime plačiau apie koncerto programą, kuri išties labai įdomi. Zbignievai, paminėjote, kad jubiliejui pasirinktas W. A. Mozarto Concertone labai gražiai susišaukia su Jūsų kaip solisto karjeros pradžia. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie tai?
Zbignievas: Savo pirmąjį solinį koncertą grojau vos tapęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu, būdamas 28-erių. Maestro G. Rinkevičius mane pagerbė, kad skyrė man tokią galimybę, ir pirmasis mano kūrinys, kurį atlikau su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, buvo W. A. Mozarto Adagio. Labai džiaugiuosi, kad po tiek metų vėl turiu galimybę pagroti W. A. Mozartą. Mano kūrinys labai senas, bet Lietuvoje jo niekas negrojo. Ir atrasti jį nebuvo sunku, nes idėja buvo labai kilni – man taip gyvenime išėjo, kad jaunesnysis mano sūnus tapo smuikininku. Vis jį atkalbinėdavau, bet jis taip norėjo. Konradas jau penkerius metus dirba Klaipėdos simfoninio orkestro koncertmeisteriu, ir mes labai retai galime kartu pagroti, nes kiekvienas turime savo grafikus. Todėl maestro pasiūlymas pagroti kartu su sūnumi man yra labai simboliškas, nes taip tarsi perduodu jam estafetę. Beje, Konradas šiemet taip pat švenčia jubiliejų – jam sueina 30 metų. Dviem smuikams nėra parašyta daug koncertų, tad išsirinkti kūrinį nebuvo sunku. Labai džiaugiuosi, kad mums su sūnumi šis koncertas buvo naujas, ir besimokydami atradome, kad jis mums labai patinka. Tikimės, kad ir publikai šis koncertas suteiks džiaugsmo, nes jis yra sukurtas pačiame W. A. Mozarto jaunystės žydėjime. Pabaigus studijas Italijoje, šis Koncertas tapo W. A. Mozarto diplominiu darbu, vainikuojančiu visus mokslus.
Smuikininkas Konradas Levickis
Kaip sekasi muzikuoti kartu su sūnumi? Ar sutampa Jūsų požiūris į muziką?
Zbignievas: Muzikantas paprastai visada stengiasi nuoširdžiai groti. Tad daugiau gal ne požiūriai, o charakteriai kitą kartą skiriasi: vienas muzikantas ryškus, kitas – melancholiškas, trečias – ugningas – kiekvienas turi savo priėjimą prie muzikos. Galvoju, kad turiu muzikinį supratimą, skonį ir stengiuosi jo laikytis – tai kaip mano esmė, esybė, muzikinis charakteris. Matau, kad sūnus irgi turi skonį – tokį truputį kitokį, bet jie nesipjauna, kažkaip gražiai sueina duete, ir grodamas su Konradu jaučiu palaikymą. Jis jau yra lygiavertis partneris ir juo galima pasikliauti. Mes diskutuojame, priimu jo idėjas, pasiūlymus, kaip vieną ar kitą vietą atlikti, dėl to man labai smagu. Džiaugiuosi, kad turiu sūnų muzikantą, su kuriuo galiu bendrauti scenoje. Tai – įdomus džiaugsmas: iš dalies – tėviškas, iš dalies – muzikantiškas. Nuostabu – tai ne kiekvienam atsitinka.
Koncerte taip pat skambės J. Williamso „Penki šventi medžiai“ fagotui su simfoniniu orkestru. Andriau, papasakokite, kaip atradote šį kūrinį?
Andrius: Fagotui iš tiesų nėra parašyta labai daug koncertų, todėl jį atrasti nebuvo sunku. Be to, kompozitorius J. Williamsas šiuo metu yra daugiausiai atliekamas gyvas kompozitorius pasaulyje, dėl to ir pasislėpti jam nelabai išeina (šypsosi). Iš tikrųjų tai labai graži muzika, mane sužavėjo kūrinio tematika. Kompozitorius rašo muziką penkiems skirtingiems medžiams. Senovėje žmonės į juos supančią gamtą žiūrėjo su didžiule pagarba. Negalėdavo kirsti medžių jų neatsiklausę, nepasimeldę už juos – jie būdavo neatsiejama gamtos ir mūsų dalis. Medžiai turėjo savo gyvenimą, savo charakterį – dėl to jie tokie skirtingi, kaip ir visos kūrinio dalys. Visas kūrinys – tarsi bendravimas su skirtingais medžiais. Įdomu ir tai, kad pats fagotas padarytas iš medžio. Dėl to jis kaip dar vienas medis pasakoja apie kitus medžius. Iš tikrųjų jautrios sielos žmogus sugeba įsiklausyti ir išgirsti, ką tas medis gali papasakoti. Man labai įdomi ši tema ir labai noriu atlikti šį kūrinį su dideliu, spalvingu simfoniniu orkestru. Kūrinyje yra labai daug spalvų, begalės įvairiausių tembrų, kiekvienas iš jų gali reikšti spyglį, lapelį, šaknis arba dar kažką. Todėl labai džiaugiuosi ir esu dėkingas maestro G. Rinkevičiui, kad pamatė prasmę man pagroti šį kūrinį jubiliejiniame koncerte.
O iš kokio medžio gaminamas fagotas?
Andrius: Dažniausiai iš klevo, bet klevo rūšių yra labai daug ir įvairių. Šiais laikais, aišku, kyla kokybiškos medienos problema, nes oras labai užterštas, ir dėl to medis sunkiai kokybiškai susiformuoja. Tai, be abejo, atsispindi instrumento kokybėje. Pačios geriausios firmos, gaminančios fagotus, medieną ruošdavo penkiasdešimt metų – tiek reikėdavo išlaikyti medį. Išeidavo taip, kad senelis paruošdavo instrumentą anūkui, kuris gamindavo toliau – taip šis amatas būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Dabar, aišku, procesai vyksta greičiau, bet dėl to skiriasi instrumento kokybė ir garsas.
Zbignievas: Čia yra panašumų su smuiku: smuiko apatinė dėka ir šonai yra taip pat gaminami iš klevo, o viršus – iš eglės. Nes viršus turi būti minkštesnis, kad vibruotų nuo stygų, o apačia – kietesnė.
Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre Zbignievas groja nuo pat jo įkūrimo 1989-aisiais, Andrius – nuo 1993-ųjų, taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius. Kaip keitėsi orkestras per tuos metus?
Andrius: Nuo orkestro įkūrimo yra pasikeitę daugybė muzikantų. Mano manymu, tų, kurie čia dirba nuo pirmųjų dienų, yra likę apie 25 procentus. Keičiasi asmenybės, keičiasi ir pats orkestras. Kai orkestras susikūrė, buvo ir kita politinė situacija – pavyzdžiui, dabar orkestre groja nemažai muzikantų iš kitų šalių. Problema kompleksinė – viena iš jos sudedamųjų dalių yra tai, kad mūsų aukštosios muzikos mokyklos kokybiškai nebeparuošia muzikantų.
Zbignievas: Žmonės yra įvairūs – tokie, kurie eina per gyvenimą ieškodami, ir pastovesni, kaip, pavyzdžiui, aš. Iš kitos pusės, labai primityvu visą gyvenimą dirbti viename darbe. Bet man jis labai patinka – kolektyvas draugiškas, vadovas energingas, tai nenuobodu. Andrius teisingai pastebėjo, kad kai susikūrėme, buvo kiti laikai: Lietuvos atgimimas, didelis romantizmas: visi turbūt žino istoriją, kai žmonės, verždamiesi į pirmąjį mūsų orkestro koncertą, išlaužė Operos teatro duris. Po to prasidėjo spalvingas orkestro gastrolių laikotarpis – po keturis-penkis mėnesius per metus praleisdavome koncertuodami užsienyje. Po tiek metų matau, kad turime stabilesnį jaunimą, ir tos kūrinių vietos, kurios anksčiau nesigaudavo, dabar einasi žymiai lengviau. Mano galva, orkestras yra vientisas organizmas, todėl jame svarbu ne tik būti asmenybe, bet ir sugebėti prisitaikyti prie kitų. Man atrodo, dabar sugebėjimas groti kartu su visais yra didesnis, ir orkestras yra pasiekęs aukštesnį lygį.
O kaip su patirtimi keitėsi Jūsų asmeninis požiūris į muziką, atlikimo meną?
Zbignievas: Per gyvenimą žmogaus charakteris keičiasi, bet bent jau mano muzikinis požiūris liko toksai pats, kaip ir jaunystėje – jis tolygiai lydi mane per gyvenimą.
Andrius: Jeigu paimtume kokį nors konkretų kūrinį, kaip jį atlikdavau prieš trisdešimt metų ir dabar, tai pokyčius tikrai pamatytume – gyvenimo patirtis persiduoda atliekamai muzikai. Labai įdomu pastebėti, netgi kaip skirtingai dirigentas dirba prie to paties kūrinio ir jį interpretuoja prieš trisdešimtį metų ir dabar. Manau, visi kažkur judame – nebūna viskas vienodai.
Dabar, atrodo, atlikdami klasikinę muziką solistai naudoja vis daugiau vizualinių priemonių, pabrėžtinos ekspresijos. Kaip manote, tai klausytojui labiau padeda ar trukdo?
Andrius: Nemažai tokių atvejų, kai muzikantas ant scenos atlieka daug nereikalingų judesių, kad atkreiptų į save dėmesį, ir tai blaško klausytoją. Aišku, visada galima klausytis užsimerkus, bet išorinė pompastika ne visada būna nuoširdu ir tikra. Pasaulyje yra genialių muzikantų, kurie groja nesimaivydami, ir tai daro iš širdies gelmių. Kas tai supranta, labai džiaugiasi ir vertina, kad dar yra tokių muzikų. Žinoma, to negalima pritaikyti visiems: yra visokiausių žanrų – daug priklauso ir nuo to, ką tu groji.
Zbignievas: Kai buvau mažas, dar būdamas mokykloje eidavau į koncertus. Man simfoninio orkestro klausymasis būdavo didelė pramoga. Dažniausiai orkestre negroja visi muzikantai iš karto, tad tu gali apžiūrinėti instrumentus, atlikėjus, stebėti, kas ir kada įstoja. Tai yra savotiškas dalyvavimas muzikoje ne tik klausant, bet ir žiūrint.
Kas Jums svarbiausia, atliekant muziką?
Zbignievas: Man svarbiausia dalintis muzika su klausytojais, nes visas kitas grojimas yra treniravimasis. Kai groji vienas, tai tiesiog giliniesi į muziką, o kai jau gali koncertuoti, tai yra galimybė ją skleisti kitiems. Man muzikavimas yra pagrindinis dalinimasis su kitais.
Andrius: Man svarbiausia įsigyventi į atliekamą muziką, kaip aktorius įsigyvena į rolę – tai turi būti tikra, ne dirbtina. Kai yra tikra, klausytojai iškart pajunta. Man yra didelė laimė, kai klausytojai supranta, ką savo atliekama muzika noriu pasakyti.
Jubiliejinis Zbignievo Levickio ir Andriaus Puplauskio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyko balandžio 4 d. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Martynas Staškus. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
Pasaulinę autizmo supratimo dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras padovanojo ekskursiją autistiškiems vaikams išdienos centro „Vilniaus lietaus vaikai“.Teatro darbuotojai klausėsi Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės Kristinos Košel-Patil paskaitos apie nematomą negalią.
Skaičiuojama, kad apie 80 proc. negalią turinčių žmonių gyvena būtent su nematoma negalia. Pasaulyje tokių žmonių – daugiau nei 1 milijardas. Autizmas yra viena iš nematomų negalių. Autistiški asmenys neišsiskiria savo išvaizda, tačiau gali pasižymėti neįprastu elgesiu, gestikuliavimu, sunkumais užmegzti ir palaikyti kontaktą.
Žingsnis, atveriantis daugiau galimybių šeimoms
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ yra oficialus tarptautinio tinklo „Hidden Disabilities Sunflower Network“ (Nematomos negalios Saulėgrąžos tinklas) nuo 2023 m. ir siekia, kad kuo daugiau įstaigų ir organizacijų Lietuvoje padėtų skleisti žinutę apie „Nematomos negalios saulėgrąžos“ juostelę, siunčiančią žinutę, kad ją nešiojančiam žmogui gali prireikti aplinkinių pagalbos.
„Vertiname, kad Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui rūpi nematomą negalią turintys asmenys. Jis siekia, kad tokių žmonių patirtys teatre būtų kuo geresnės. Tai pirmas mūsų bendradarbiavimas su tokio pobūdžio kultūros įstaiga ir kartu – labai svarbus žingsnis, atveriantis daugiau galimybių šeimoms, auginančioms vaikus su sensoriniais iššūkiais.
Dažnai šios šeimos vengia lankytis didžiuosiuose teatruose, nes bijo nesupratimo ar nepatogumų, jei vaikui bus sunku išsėdėti spektaklio metu ar išlaukti eilėje atsiimant drabužius. Tačiau žinojimas, kad čia jos bus suprastos ir palaikomos, keičia labai daug ir suteikia užtikrintumo lankantis viešose vietose“, – pažymi Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil.
Teatre laukiami visi
„Džiaugiuosi, kad minėdami Pasaulinę autizmo supratimo dieną susitinkame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Teatro darbuotojams tai puiki proga išgirsti daugiau apie autizmo spektro sutrikimą, geriau suprasti su juo susijusius iššūkius bei atrasti būdus, kaip galime būti palaikantys ir supratingi.
Kristina Košel-Patil ir Audrius Kundrotas
LNOBT – socialiai atsakinga institucija, todėl nuoširdžiai prisijungiame prie „Nematomos negalios saulėgrąžos“ iniciatyvos. Teatras yra vieta, kurioje laukiami visi, ir mūsų siekis – kurti atvirą, draugišką erdvę kiekvienam. Norime bendradarbiauti, gilinti žinias ir būti pasiruošę padėti visoms socialinėms grupėms“, – teigia LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas menui ir rinkodarai Audrius Kundrotas.
Prezidentui prabilus apie kovą su penktąja kolona – priešo agentūra – valstybėje, pilte pasipylė interpretacijos, kas gi tą koloną sudaro.
Įvairios politinės srovės puolė ieškoti priešo agentų vienos pas kitas, išnaudodamos priešo paieškas savo auditorijai telkti. O kai kas abejoja, ar tokia kolona išvis yra.
Jei kalbėsime apie Rusiją, nors tai nėra vienintelė grėsmė, tai jos penktoji kolona išties egzistuoja. Tik sunku patikėti, kad Maskva, sėkmingai išnaudojanti galingas partijas Prancūzijoje ir Vokietijoje, o Vengriją ir Slovakiją išvis pasikišusi po sparneliu, pas mus tesugeba išstenėti ragelskius ir švenčionienes.
Remigijus Žemaitaitis – jau daug rimtesnė figūra. Bet kol kas nėra tekę iš jo girdėti, kad Krymas ir Donbasas priklauso Rusijai, o Lietuvai reikia išstoti iš NATO.
Šis asmuo panašesnis į paprasčiausią plepį, iš kurio – susiklosčius palankioms aplinkybėms – gali rastis penktoji kolona.
Vis dėlto, jei Kremliaus strategai turi bent šiek tiek proto, Lietuvoje tikėtina kitokia strategija nei instinktyviai Rusiją mylinčioje Prancūzijoje, pažodžiui ir perkeltine prasme išprievartautoje ir Stokholmo sindromu sergančioje Vokietijoje ar euraziniais turanizmais sergančioje Vengrijoje.
Piktosios smegenys Lietuvoje skatintų požiūrį, jog visiems, kas palaiko prigimtinę šeimą, krikščionišką doros sampratą ir tautinę valstybę, tai yra – tyliajai, bet absoliučiai daugumai, pakeliui su Vladimiru Putinu.
Nežiūrint liberalaus Kremliaus fiurerio lytinio gyvenimo, Rusijos pirmavimo abortų ir skyrybų reitinguose, azijiečių ir kaukaziečių šeimininkavimo istoriniuose rusų miestuose. To pakaktų Lietuvoje užauginti penktąją koloną.
Liberalia save vadinanti visuomenės srovė elgiasi kaip varovas, vejantis žvėrį į medžiotojo pusę. Tiesos dėlei būtina pasakyti, jog ne visi liberalai demonizuoja ir putinizuoja konservatyvius Lietuvos piliečius. Autentiški liberalai kaip tik pasisako už nuomonių įvairovę ir pagarbą šiai įvairovei. Demonizuojančia propaganda užsiima kita kategorija: leftistai.
Leftizmas (nuo angliško žodžio left – kairė) – tai komunizmas, įvilktas į liberalizmą. Siekis kuo daugiau reglamentuoti, kontroliuoti ir cenzūruoti, aiškinant, jog tai būtina visų laisvei. O kas laisvę suvokia kitaip, tą būtina giljotinuoti.
Marius Kundrotas
Jakobinai pirmieji liberalizmu dangstė totalitarizmą. Šiandien jie turi užtektinai sekėjų, kad terorizuotų ištisas tautas. Anot šių dienų chunveibinų, besidangstančių liberalaus gaidžio plunksnomis, visi, kas Konstitucinio Teismo teisėjus ar LRT darbuotojus laiko tiktai žmonėmis su visomis žmogiškomis ydomis ir klaidomis, yra penktoji kolona. Primena istoriją, kai vagis bėga minios priešakyje, šaukdamas: laikyk vagį!
Tautininkams – plačiąja šio žodžio prasme – šiandien svarbiau pasmerkti atvirus vatnikus nei leftistus. Kodėl? Nes leftistai – liberalų problema. Jiems atsikirsti turėtų liberalai, prie kurių leftistai šliejasi.
Prie tautininkų šliejasi atvirieji vatnikai, šaukdami: ir mes prieš globalizmą, ir mes prieš leftizmą!
Kai kas klausia, o kodėl vatnikai šliejasi prie tautininkų? Gal jaučia kažką bendro?
Į tai galima atsakyti klausimu: o kodėl leftistai šliejasi prie liberalų? Taip jau yra, kad juoda avis dangstosi baltais kailiais. Ir vienur, ir kitur. Demokratinė valstybė stovi ant keturių kolonų: tvirtos, sveikos ir gyvybei atviros šeimos; aplink titulinę tautą lipdomos nacionalinės kultūros; tikėjimo ir žodžio laisvės, išsiliejančios į pilietinę valią; juridinio ir socialinio teisingumo.
Regis, penkta kolona tik sutvirtintų pastatą. Jei ne joje įmontuotas sprogmuo. Ši kolona susideda iš dviejų pakopų. Viena dalis – tie, kurie atvirai palaiko priešą Kremliuje. Kita dalis – tie, kurie vis didesnę visuomenės dalį stumia palaikyti šį priešą. Skelbdami penktąja kolona didžiąją dalį tautos, pastarieji daro viską, kad tautos dauguma ir taptų penktąja kolona. Ar jie tai daro sąmoningai, ar iš kvailumo, dabar jau nėra taip reikšminga.
Vatnikai ir leftistai maitina vieni kitus. Simbiozė. Konservatyvi politinė stovykla išliks, kad ir kaip bus stengiamasi įrodyti, kad ji turi liberalėti ar kairėti. Sunaikinti šią stovyklą gali tikėtis tiktai žmogus, kuris tiki pasaka apie istorijos pabaigą, visame pasaulyje įsigalint vienai ideologijai.
Ta pačia pasaka, kurią sekė tiek bolševikai, tiek fašistai. Taigi, konservatyvūs žmonės išlieka. Ką tikrai įmanoma padaryti, tai paversti dalį šių žmonių orbanais ar le penaitėmis.
Kol juos vaidina ragelskiai, švenčionienės, taikos generolai ar kvanktelėję hematologai – tiek tos bėdos. Bet ruošiama dirva daug rimtesniems politiniams subjektams. Gal net atstovaujamiems parlamente.
Piktų, įskaudintų, pagrindines vertybes teisingai suvokiančių, bet geopolitikoje ar istorijoje mažiau išprususių žmonių vis gausėja. Tad jeigu šie žmonės kitame Seime turės frakciją, žinosime, kam už tai padėkoti.
Autorius yra istorikas ir politologas, Krikščionių sąjungos Valdybos narys
Tinklalapyje „Pozicija“ buvo paskelbtas straipsnis „Saugesnė Lietuva. Ką siūlo laimės ekonomika?“ (autoriaus neminėsiu).
LRT tinklalapyje paskelbtas straipsnis „Oligarchai? Kažkas supainiojo valstybes“ (autoriaus neminėsiu). Kodėl nepaminėjau? Nes jame vienos verslo grupės atstovas rašo apie neįvardinamus nenuovokius profesorius, kurie nežino ką reiškia žodis „oligarchas“.
Apseikime be šio žodžio. Jei kas mano, kad pakeitus terminą į kažkam mielesnį „verslo atstovai“ ar dar kaip nors, esmė pasikeis, tikrai, galima pabandyti tai padaryti.
Prof. Gediminas Navaitis
Laimės ekonomikos idėjų pagrindimas ir esmė:
1. Moderniose turtingose ES šalyse pritrūko pinigų gynybai, yra vargstančių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų šias problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į taip vadinamos laimės ekonomikos idėjas.
2. Skurstantieji yra tą visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą, taigi ir į gynybą, nėra ir negali būti didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingiausieji tačiau šiandieną pagrindiniu mokesčių, kurie išlaiko valstybę mokėtoju tapo vidurinė klasė.
3. Laimingesnės visuomenės kūrimo finansavimo būdas – itin didelio turto, visų pirma oligarchijos ir didžiųjų korporacijų turto, apmokestinimas.
4. Nenorintiems suvokti kas yra didelis turtas, galima siūlyti vieną iš daugelio paskaičiavimų. „Oxfam“ nepriklausomų labdaros organizacijų, siekiančių sušvelninti visuotinį skurdą ataskaitoje nurodoma, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių šiuo metu valdo didesnį turtą nei likusi žmonijos dalis.
Jie gavo beveik du trečdalius viso naujo turto, kuris siekė 42 trilijonus dolerių, sukurto nuo 2020 metų. Kiekvieną savaitę Žemės planetoje atsiranda 4 nauji milijardieriai, o tuo pat metu 773 milijonai žmonių badauja. Jų skaičius nuo 2019 metų išaugo 152 milijonais.
„Oxfam“ siūlo įvesti pasaulinį dviejų procentų mokestį milijardierių turtui. Pavyzdžiui, Vokietijoje jis galėtų duoti iki 28 milijardų eurų pajamų per metus ir paliestų ne daugiau kaip 5 tūkstančius šeimų.
Kaip šiuos teiginius bando neigti verslo grupės atstovas? Jis skaitytojui leidžia suprasti, kad Lietuva nėra modernaus pasaulio dalis, kad ekonominiai ir socialiniai procesai vykstantys visame pasaulyje Lietuvą aplenkė ir jokios „oligarchijos“, „naujosios aristokratijos“ ar panašiai apibudinamos grupės Lietuvoje nėra.
Tokios mintys, kad turtingieji gyvena kažkur kitur, bet tik ne mūsų šalyje, ne kartą girdėtos. Šiandieną kiekvienas gali užduoti dirbtiniam intelektui (OpenAI ChatGPT ar Google Bard) klausimą apie turto Lietuvoje pasiskirstymą ir sužinoti: Lietuvoje yra apie 10–15 įmonių, kurių turtas viršija 1 milijardą eurų, Lietuvoje gali būti apie 300–400 įmonių, kurių turtas viršija 100 milijonų eurų. Žurnalas „Top“ skelbia duomenis, kad Lietuvoje yra apie 500 žmonių, kurių bendras turtas siekia beveik 20 mlrd. eurų. Lietuvoje gyvena 452 milijonieriai, kurių turtas viršija 50 milijonų eurų.
Verslo grupės atstovas suveltai aiškina, kad pelno mokestis „Lietuvoje nėra mažas. Oficialiai – 16 proc., bet realiai – iki 27,75 proc., kai įskaičiuojamas ir 16 proc. mokestis nuo dividendų“ bėdavojasi, kad daugelis ES šalių dividendus apmokestina švelniau ir siūlo „paprastą sprendimą“ – padidinti PVM, kuris jo nuomone yra „vienas mažiausiai žalingų ekonomikos augimui mokesčių.“
Jis giliamintiškiai pastebi, kad turtingieji taip pat perka, vartoja, moka. Prirašė ir dar daug gražių žodelyčių apie investicijas, apie pasitikėjimą, kuris sugriūtų apmokestinus milijonierius, apie piktybišką kiršinimą.
Nieko neparašė apie esminę laimės ekonomikos idėją – šiuolaikinė visuomenės gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tam tereikia apmokestinti turtą neskirtą vartojimui, ne namą, automobilį ar vasarnamį, o turtą kuris yra visuomenės valdymo įrankis.
Belieka apgailestauti, kad verslo atstovas nepanoro kalbėti skaičių ir racionalių argumentų kalba ir priminti – Lietuvos saugumo padėtis nebeleidžia delsti.
Neišvengiamai teks rinktis ar žlugdyti vidurinę klasę, leisti stiprėti naujosios „aristokratijos“ įtakai, ar kurti laimės ekonomiką.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 78 dronais Shahed bei dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 42 dronus, o 22 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Vėl intensyviai atakuotas Kharkivas. 3 civiliai žuvę, 32 sužeisti. Taip pat, gaisras kilo ir Kyivo priemiestyje Bravory.
Ukrainiečiai taip pat smūgiavo agresoriaus užnugaryje. Rusai teigia per naktį numušę 107 ukrainiečių dronus. Jau ne pirmą kartą daugiausia kliuvo Kursko srityje esantiems agresoriaus kariniams objektams (rusai teigia čia numušę 34 dronus). Tikėtina, Ukrainos pajėgos siekia neleisti rusams kaupti pajėgų, kad šie nesuintensyvintų puolimo Sumy srityje.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Popovka – Demidovka ruože (Belgorod sritis) be esminių pakitimų, mūšiai tęsiasi ir toliau.
Oleshna – Guyevo ruože (Kursko sritis) tęsiasi kautynės. Neaiški padėti Guyevo gyvenvietėje. Beje, rusams pavyko išplėsti no mans land kairiajame ukrainiečių flange prie Basivka (Sumy sritis), tačiau įsitvirtinti vis nepavyksta. Padėtis yra dinamiška.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Ukrainos gynėjai teigia, jog jiems pavyko stabilizuoti padėtį prie Kindrashivka, tačiau okupantų atakos tęsiasi. Neatmestina, kad rusai pabandys suintensyvinti puolimą kitame ruože, kad nukreipti Ukrainos vienetus nuo prioritetinio Kindrashivka ruožo, o tada vėl atnaujins savo puolimą.
Lyman. Padėtis abejuose Zherebeco upės krantuose išlieka labai sudėtinga. Vakariniame krante rusai tęsia puolimą Nove – Katerynivka ruože bei tuo pačiu bando pasigerinti padėtį prie Kolodiazi gyvenvietės. Rytiniame krante labai komplikuota padėtis vystosi Yampolivka ruože. Nepatvirtintais duomenimis, rusai įžengė į gyvenvietę.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Okupantai tęsia atakas Toretsko vakariniame flange, Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas. Sunkios kautynės tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Be pakitimų.
Konstyantinopil. Po vakarykščio pralaimėjimo prie Andriivka, rusams tikėtina stinga sveikų technikos ir gyvosios jėgos dvikojų atakos vienetų. Agresorius rengia lokalias atakas. Didžiausia Ukrainos gynėjų problema išlieka pietiniame flange rusų užimtas Rozlyv (galimybė okupantams atakuoti į ukrainiečių flangą ir užnugarį). Šios grėsmės ukrainiečiams eliminuoti kol kas nepavyksta.
Zaporizhia kryptis.
Orihiv – Kamianske sektorius. Rusai tęsia atakas vakariniame Stepove – Shcherbaky ruožo flange. Jiems pavyko pasigerinti padėtį prie Kamianske gyvenvietės.
Velyka Novosylka sektorius. Agresorius skelbia įžengęs į Vesele, tačiau ukrainietiški šaltiniai to nepatvirtina. Tačiau tokia grėsmė yra – okupantai tikrai yra pasiekę gyvenvietės prieigas abiejuose upės Mokry Yali krantuose. Vesele gyvenvietė rusams yra svarbi norint tęsti puolimą į šiaurę, link kelio Kurahove – Zaporizhia.
Šiauliuose nuo Turto bankui priklausančio pastato, kuriame įsikūrusi Šiaulių rajono savivaldybė, kovo 21 dieną nukabinta Jono Noreikos-Generolo Vėtros pagerbimo lenta kelia visuomenės emocijas. Vakar miesto Prisikėlimo aikštės skvere vyko pilietinis protestas, kurio tikslas – atkreipti valdžios institucijų dėmesį ir rasti naują vietą šio antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvio pagerbimo lentai.
Piketo iniciatorius – Kauno rajono gyventojas Laimonas Juozėnas. Pakvietęs į piketą savo bendraminčius, jis teigė, jog šis renginys labiau skirtas ne Šiaulių valdžiai, kuri viso labo vykdė įsakymą ir tą lentą nukabino, o tai, kuri istorinę atmintį naikina iš Vilniaus – tai yra Desovietizacijos komisijai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.
L. Juozėnas įsitikinęs, kad lenta, skirta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nedelsiant privalo būti grąžinta į viešą erdvę, tai yra pakabinta tokioje vietoje, kuri būtų matoma ir prieinama ne vien šiauliečiams, bet ir miesto svečiams.
„Šiuo metu vajus vyksta Lietuvoje. To vajaus esmė – Lietuvos istorinio ir kultūrinio atminimo išstūmimas iš viešųjų erdvių, prisidengiant desovietizacija. Miestuose masiškai naikinamos rašytojų pavardės gatvių pavadinimuose, bandyta Vilniuje nuversti paminklą poetei Salomėjai Nėriai – taip dirba ta Desovietizacijos komisija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Dabar Generolo Vėtros pagerbimo lenta… Klausimas: kas toliau? Kokia dar žymaus žmogaus lenta jiems nepatiks – rašytojo ar rašytojos? Juk norint rasti pretekstą, jį visada galima rasti. Gal ateis eilė ir Maironiui, Antanui Baranauskui – jie kažkada galbūt irgi kalbėjosi su kokiu cariniu valdininku. Per toli jau nuvažiuota“, – sakė piketo iniciatorius L. Juozėnas.
Anais laikais kažkokiame žurnale, pasirodančiame kas mėnesį, beveik metus tęsėsi pagyvinusi to meto nuobodų peizažą diskusija tokiu kebliu klausimu: kada reikėtų pradėti lytinius santykius – dar iki vestuvių ar tik po santuokos įteisinimo tarybiniame metrikacijos skyriuje?
Tikriausiai tai buvo žurnalas „Tarybinė moteris“, kurį prenumeravo, bet neskaitydavo dėl neturėjimo laiko per darbų krūvą mama, o pavartydavo jos sūnus, kuris savo ruožtu skaitydavo viską, kas tik papuola po ranka – knygas, žurnalus, visus laikraščius, įrengimų vartojimo instrukcijas, vaistų receptus, įvardijimus prekių etiketėse, tarpuvartėse iškabintus sovietinius šūkius ir lozungus, užrašus viešuosiuose tualetuose, net svetimus laiškus.
Edvardas Čiuldė
Buvau 8 metų, dar nevedęs, todėl diskusijos faktą prisimenu, bet negaliu tvirtinti, dabar daug ką matydamas jau tarsi pro rūką, kad pats būčiau dalyvavęs pasisakymuose, pareikšdamas savo atskirąją nuomone. Tačiau nuo to laiko jaučiu ypatingą potraukį, peraugantį į virpulį, diskusijoms, ypač kai savo nuomonę išsako dailioji lytis, buvę policininkai ar socialdemokratai.
Todėl nesunku būtų nuspėti net prašaliečiui, kad niekaip negalėjau nuleisti negirdomis, neatkreipdamas dėmesio į užvirusias diskusijas, mūsų dienų klausimų klausimo – kas tai yra kaip tokia (taip skamba vadinamojo esmė klausimo formuluotė, gr. to ti estin) penktoji kolona Lietuvoje ir kaip ji veikia? Dar praeitą kartą bandžiau šį klausimą apeiti juokais, tačiau, ilgiau negalėdamas kentėti, taip baisiai užspaudęs savo nuomonę, toliau atkreipsiu dėmesį į kelias neabejotinai rimtas šios temos prielaidas ir pasekmes.
Jeigu šiandien tikriausiai kol kas dar nepavyks pateikti aptariamo reiškinio esmės galutinio apibrėžimo, vis dėlto reikėtų pradėti nuo tokio paradigminio pavyzdžio, kuris leistų pasistūmėti temos aptarime esmės požiūriu.
Ogi, iš tiesų, jeigu esame nusiteikę diskutuoti šia tema realistiškai, pirmiausiai reikėtų pirštu parodyti į penktosios kolonos nuveiktus arba nenuveiktus, bet, tarkime, suplanuotus darbus, neapsiribojant tik amorfišku kalbėjimu, nutaikytu į oponento pažeminimą, ar ne?
Kaip atrodo bent man, penktosios kolonos veikimo nepriklausomoje Kovo 11-osios Lietuvoje reljefiškiausias pavyzdys yra tai, kad mums nebuvo leista arba, dar tiksliau tariant, mes patys sau neleidome pasistatyti AE nepriklausomybę iškovojusioje ir tarsi turinčioje teisę laisvai pasirinkti, veikti pagal savo interesus šalyje.
Dabar nesiruošiu dar kartą kalbėti apie tai, kodėl mums tokia AE buvo reikalinga kaip aukštikalnių oras džiovininkui ir kas galiausiai pastojo kelią į sėkmę – šiuo klausimu esu parašęs krūvą straipsnių, jeigu neklystu, jau paskutinio iš jų antraštė „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine?“, kaip matome, yra užrašyta su apibendrinančią intonacija.
Šis AE nepastatymo pavyzdys temos plėtotėje yra vertas išskirtinio dėmesio kaip primygtinai parodantis, kad penktosios kolonos veikimu turėtume vadinti ne kokias nors smulkias intrigėles ar menko poveikio atskirų politikų išdavystes, o greičiau tą atvejį, kai neteisingai nurodyta kryptimi pajuda didelės žmonių masės arba, dar aiškiau tariant, kai sugundytos vaizduotės tauta didele dalimi pradeda veikti prieš save pačią.
AE nepastatymo istorijoje mūsų didžiausiems priešams sėkmę lėmė nebūtinai jų smulkmeniškai surašytos instrukcijos, kurių kažkas, tarkime, tautos išdavikai laikėsi paraidžiui, o tokių lobistų Lietuvoje kaip Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkų ar atsinaujinančios energetikos vystytojų, kurie nebūtinai netilpo savo kailyje, norėdami kuo greičiau parduoti Tėvynę, interesai, didele dalimi sutapę su priešiškos pusės interesais ir prasilenkę su tautos interesais.
Tačiau aptariamu atveju būtent jie ir tapo penktosios kolonos varomąja jėga, nes bandė mums įpiršti klaidinantį tautos interesų įsivaizdavimą, taigi, pasitarnavo priešui, nacionalinio saugumo reikalų suprastėjimui, toli gražu ne tautos gerovei. Pastebėjau dar ir tokią aplinkybę (apie kurią kitą karą dar tikriausia turėsime progą pakalbėti plačiau), kad taip, kaip čia dabar buvo pažymėta keliais punktyrais, suprantama penktoji kolona, siekdama masyvumo, – dėl kurio ji ir yra vadinama kolona, nepavadinus kol kas tokio darinio kolosu, – yra linkusi rekrūtizuoti pilietinės vaizduotės išteklius, melagingiems tikslams pasinaudodama pilietinės sąmonės jautrumu ir lakią vaizduote. Jeigu norite, pasakysiu kažką panašaus į apibrėžimą, kad be pilietinės visuomenės polinkio analizės rūpesčius perleisti kažkam kitam, sau pasiliekant įsiaudrinusios vaizduotės siautulingumą, penktoji kolona nepajudėtų iš vietos.
Kaip atrodo bent man, šiandien būtent penktosios kolonos pastangomis politinė darbotvarkė yra lenkiama prie to, kad, trumpai drūtai tariant, būtų išviešinti prisipažinusiųjų KGB bendradarbių sąrašai, nors galima pasakyti dar ir taip, kad mus vėl bando sugundyti penktosios kolonos gašlieji…
Visgi, kodėl šių eilučių autorius taip rūpinasi neteisiųjų likimais, ar tai nėra, švelniai tariant, įtartina?
Greitai atsakysiu ir į šį klausimą, o kol leiskite pakaitinti jums vaizduotę, mieli bičiuliai!
Nežinau, kas ir kaip pateko į laidą, bet mano žinia buvo tokia:
Motinystė – tai aukščiausio lygmens gyvenimo nuotykis, kuris brangiai kainuoja, bet atsiperka su kaupu. Dideli dalykai nebūna pigūs. Meilė yra brangi.
Motinystė – tai išėjimas iš savęs, išaugimas į kažką žymiai didesnio:
– tiek fizine prasme, kai iš tavo kūno gimsta kito žmogaus kūnas,
– tiek laiko prasme, kai tavo gyvybę pratęsia tavo palikuonių gyvybės,
– tiek dvasine prasme, kad egoistinį rūpestį savo interesais pakeičia rūpestis kitu žmogumi, atsakomybė už jį, atsidavimas, aukojimasis. Kai kitas žmogus natūraliai ir labai realiai tampa svarbesnis nei aš pati.
Mamai nereikia ieškoti gyvenimo prasmės – ji jos glėbyje. Tai yra totaliai asmenybę transformuojanti patirtis… Ji išplečia gyvenimo horizontą, sustiprina, brandina, suteikia išminties ir šalia neišvengiamų sunkumų – labai daug laimės. Žmogaus laimė priklauso ne nuo materialinių gėrybių, ne nuo prestižo ar mados atributų, bet nuo gebėjimo aukotis kitiems.
Moterims būtų lengviau ir mamų bei vaikų būtų daugiau, jei visuomenė vertintų ir gerbtų motinystę kaip prasmingiausią gyvenimo pasirinkimą.
Vaikų nenorinčiųjų pusei atstovavo trys moterys, kurios galėtų būti chrestomatiniais pavyzdžiais, kodėl nykstame neregėtu greičiu:
Mergina, kuri nuo pilnametystės nebendrauja su savo tėvais. Ji pasakoja apie patirtą fizinį ir psichinį smurtą, socialinę izoliaciją ir meilės trūkumą vaikystėje.
Nedarau diagnozių konkrečiu atveju, bet knygoje „Being There: Why Prioritizing Motherhood in the First Three Years Matters“ psichoanalitikė Erica Comisar teigia, kad šaltų mamų vaikai, augantys be saugaus prieraišumo, tampa individualistais, kuriems kaip savisaugos mechanizmas būdingas „narcizo sindromas“ – negebėjimas megzti artimus ryšius, įsipareigoti ir aukoti savo laisvę, patogumus dėl kitų.
Vakarų visuomenėse stebime kultūrinį, socialinį, politinį poslinkį nuo šeimos link individualizmo. Jauni suaugusieji, tiek vyrai, tiek moterys, nebemato prasmės ilgalaikiuose santuokiniuose įsipareigojimuose ir vaikų auginime.
Maždaug 40 metų grožio industrijos atstovė, kuri neranda vaikų auginimui pakankamai patikimo ir atsakingo vyro.
Paaiškinimą knygoje „Cheap Sex“ pateikia sociologas M. Regnerusas: vyrai vengia įsipareigojimo, atsakomybės ir santuokos, kadangi tai, ko nori, gauna pigiai. Tai ne apie konkrečią moterį. Tiesiog atsiradus kontracepcijai ir įvykus „seksualiniam išsilaisvinimui“, lytiniai santykiai „nuvertėjo“, tapo įprasti pirmame, antrame, ar trečiame pasimatyme, o kelių mygtukų paspaudimais alternatyvas galima susiorganizuoti neišsemiamuose online dating ar pornografijos vandenynuose. Industrializuoto seksualumo rinka žymiai labiau tenkina vyrų, nei moterų interesus.
Mama, kuri vaiką augina viena, nes ją paliko vaiko tėvas. Ji sako, kad jeigu būtų žinojusi, kas jos laukia, galbūt būtų pasirinkusi abortą…
Nežinia, kaip būtų šiuo konkrečiu atveju, bet visuomenės mastu reikalai klostytųsi kitaip, jei kultūroje nebūtų sunaikintos seniai pamirštos „tradicinės vertybės“: lytiniai santykiai tik po santuokos ir santuokos neišardomumas. Knygoje „Feminism Against Progress“ Mary Harrington detaliai aprašo, kaip šią moralinę sistemą, kuri tarnavo būtent moterų ir vaikų interesų apsaugai, atkakliai griovė feministės, įkvėptos Markso ir Engelso idėjų bei siekdamos išvaduoti moteris iš vyrų priespaudos. Šioje sferoje feminizmo pasiekimas toks, kad daugybė moterų vargsta ir skursta vienos augindamos tėvų paliktus vaikus. Kaip rodo tyrimai, labiausiai nuo to nukenčia vaikai.
Nuotraukoje aš, 6 vaikų mama, ir mama, turinti 3 savo bei 17 globojamų vaikų.
Žvalgybos institucijos siūlo be teismo leidimo sekti žmones, kurie, jų manymu kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Slapta brautis į jų namus, klausytis telefoninių pokalbių, įrengti pasiklausymo „blakes“ jų namuose, transporte, darbo vietoje, susipažinti su jų dokumentais ir finansinėmis operacijomis.
Žvalgybininkai nori be teismo leidimo paimti asmens daiktus ir juos tikrinti. Jie taip pat nori turėti teisę daryti nusikaltimus.
Ir viskas dėl magiško žodžių derinio – grėsmė nacionaliniam saugumui, kuris niekur nėra aiškiai apibrėžtas įstatymuose. Niekas negali pasakyti kokie asmens veiksmai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šią privilegiją suteiksime valdžiai. Būtent tai ir kelia grėsmę tautos laisvei.
