2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 40

Mick Hume. Vakarų elito karas prieš demokratiją tapo atviras

Redakcija
-
0
Mick Hume. Vakarų elito karas prieš demokratiją tapo atviras

Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad Marine Le Pen apkaltinamasis nuosprendis, dėl kurio Nacionalinio ralio (RN) lyderė neteko teisės kandidatuoti Prancūzijos prezidento rinkimuose, nėra politinis. Anot jų, tai tiesiog „neutralaus teisinės valstybės veikimo“ ir „teismų sistemos nepriklausomybės“ pavyzdys o ne karas prieš demokratiją.

Tikrai? Keista, kad tariamai „nepriklausomi“ teisėjai ir pareigūnai visoje Europoje ir Amerikoje priima stulbinamai panašius sprendimus, nukreiptus prieš dešiniuosius politikus.

Tai primena ne tiek nepriklausomą teismų sistemą ar teisinę valstybę, kiek koordinuotą globalistinio establišmento pastangą naudoti teismus kaip politinį ginklą prieš augantį nacionalinį populizmą.

Šioje situacijoje didžiausias sukčiavimas – ne tariamas ES lėšų pasisavinimas, o liberaliojo elito veidmainiškas teiginys, kad jis gina demokratiją, tuo pat metu atimdamas iš žmonių teisę balsuoti už pasirinktus kandidatus.

Vienintelis dalykas, nuo kurio šie nerinkti teisėjai iš tiesų yra „nepriklausomi“, – tai bet kokia demokratinė atsakomybė. Jų politizuota „teisinės valstybės“ versija yra tiesiog demokratinės valdžios neigimas.

Šiandien jau akivaizdu: Vakarų establišmentas, prisidengęs teise, vykdo politinį karą prieš liaudies demokratiją. Parodomasis Marine Le Pen teismo procesas rodo, kad šis antidemokratinis žygis dabar vykdomas atvirai. Atėjo metas kiekvienam pasirinkti, kurioje barikadų pusėje jis stovi.

Ir tam nereikia būti nei teisės ekspertu, nei sąmokslo teoretiku – akivaizdu, kad egzistuoja tendencija: visose Vakarų šalyse dešiniųjų nacionalinių jėgų atžvilgiu priimami politinio pobūdžio teismo sprendimai.

Štai ir dabar – Prancūzijos teisėjai ką tik nuteisė M. Le Pen, taip eliminuodami ją iš 2027 m. prezidento rinkimų, kuriuose ji aiškiai pirmavo apklausose.

Žinoma, mums bus sakoma, kad šis sprendimas visiškai nesusijęs su Rumunijos atveju, kai po to, kai dešinysis nacionalistas Călinas Georgescu laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą, rinkimai buvo anuliuoti, o jam uždrausta dalyvauti pakartotinai.

Šiuos Rumunijos sprendimus patvirtino Europos Žmogaus Teisių Teismas – institucija, kuri, kaip žinia, taip pat yra „nepriklausoma“ nuo rinkėjų valios visoje Europoje.

Panašiai, esą visiškai atsitiktinai, nieko bendro neturi ir įvykiai Vokietijoje, kur teismo sprendimu „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) buvo pripažinta ekstremistine partija. Po to kitos partijos ėmė raginti ją visiškai uždrausti – nepaisant to, kad AfD remia milijonai rinkėjų ir ji pirmauja kai kuriose apklausose.

Tokių pavyzdžių vis daugėja – Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, o ES teismai toliau taikosi į demokratiniu būdu išrinktą Vengrijos vyriausybę, lyg tai būtų didžiausias nusikalstamas susivienijimas Europoje.

Net už ES ribų – Jungtinėje Karalystėje – leiboristų vyriausybė, vadovaujama buvusio generalinio prokuroro Keiro Starmerio, atšaukė vietos rinkimus keliuose Anglijos regionuose, atimdama balsavimo teisę iš daugiau nei penkių milijonų žmonių. Oficialiai tai esą techninis sprendimas dėl administracinės reformos. Bet tik sutapimas, kad šiuose regionuose turėjo laimėti Nigelo Farage’o vadovaujama Reformų partija.

O kitoje Atlanto pusėje Donaldui Trumpui teko atlaikyti daugybę teismo procesų, kuriais siekta jį pašalinti iš politinės kovos. Net po pergalės prezidento rinkimuose, jo siūlomas reformas – nuo USAID išlaidų mažinimo iki federalinio biudžeto mažinimo – stabdo politizuoti, liberalūs apygardų teisėjai. Jie, regis, tiki, kad turi daugiau teisės valdyti šalį nei prezidentas, kurį išrinko 77 milijonai amerikiečių.

Vadinkite mane senamadišku ciniku, bet man sunku patikėti, kad visa tai – tik atsitiktinumų grandinė. Jei tai atrodo, skamba ir veikia kaip politinė teisinė kampanija prieš populistus Vakaruose – beveik neabejotina, kad taip ir yra.

Konservatoriai tradiciškai rėmė teisinę valstybę kaip stabilios visuomenės garantą. Tačiau dabar reikia pripažinti: „teisinė valstybė“, kuria remiasi šiuolaikinės valdžios institucijos, jau nebe reiškia tai, ką reiškė anksčiau. Tai – politizuotų teismų sistema, tarnaujanti globalistinio elito interesams.

Vakarų elitas slėpiasi už teismų – karas prieš demokratiją tampa atviras

Savo ruožtu išsekęs senasis Vakarų politinis elitas, praradęs autoritetą ir visuomenės paramą, slepiasi už „teisinės valstybės“ ir teismų institucijų didybės. Baimindamiesi rinkėjų valios ir nesugebėdami kovoti su kylančiu populistų maištu, jie imasi desperatiško žingsnio – siekia uždrausti opoziciją.

Šie teisėjai jau seniai nebėra „aukščiau politikos“. Šiandien stebime, kaip politika kaip niekad anksčiau perkeliama į teismų sales, ir kaip per teisinius sprendimus iš demokratinės diskusijos lauko pašalinamos svarbiausios politinės kovos.

Ką iš tikrųjų reiškia Vakarų demokratija, jei rinkėjams neleidžiama laisvai rinktis kandidatų, o išrinktiesiems – įgyvendinti rinkėjams duotų pažadų?

Kaip esu rašęs portale europeanconservative.com, šie klausimai mus sugrąžina prie demokratijos ištakų – senovės Atėnų supratimo apie „demos“ (liaudis) ir „kratos“ (valdžia) sąjungą. Oligarchijos tikslas visais laikais buvo išskirti šiuos du elementus, kad išlaikytų savo valdžios monopolį. Didėjanti valdžios (kratos) koncentracija teismuose šiandien yra ryškiausias šiuolaikinio Vakarų elito antidemokratinių instinktų pavyzdys.

Tokie skandalingi išpuoliai kaip Marine Le Pen parodomasis teismo procesas gali duoti atvirkštinį efektą – dar labiau paskatinti paramos nacionaliniams populistams augimą. Žmonėms nepatinka, kai jiems sakoma, už ką jie gali arba negali balsuoti. Populistų maištas prieš senąją tvarką negali būti sustabdytas vienu teisėjo plunksnos brūkštelėjimu. Tačiau dar pamatysime, kiek toli yra pasirengęs nueiti establišmentas, kad išsaugotų savo valdžią.

Atėjo metas visiems, kurie nori dalyvauti laisvos Europos kūrime, užimti aiškią poziciją ir visiškai palaikyti šį populistinį maištą. Demokratija vis dar yra mūsų vienintelė viltis mesti iššūkį globalistiniam elitui, perėmusiam kontrolę Vakarų institucijose – nuo teismų iki universitetų.

Statymai dideli. Kaip šią savaitę kitame europeanconservative.com straipsnyje rašo Frankas Furedi, Vakarai išgyvena gilėjančią krizę – sena pasaulio tvarka byra. Atėjo metas apsispręsti: už ką mes pasisakome ir ką esame pasiryžę ginti? Pamatinių demokratijos principų – liaudies suvereniteto, žodžio laisvės, rinkimų teisės – atkūrimas ir gynimas bus esminis žingsnis į saugią ateitį.

Todėl, kai susiduria valstybiniai ar ES teismai ir nacionaliniai populistiniai politikai, turime kalbėti aiškiai ir be išlygų: „Je suis Marine“, „Donaldas“, „Viktoras“ ar bet kuris kitas, kuris atsiduria teisinėje ugnies linijoje. Karas dėl Vakarų demokratijos tapo tikras. Jokio pasitraukimo.

Mickas Hume’as – portalo europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius. Jis yra britų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas, bendradarbiaujantis su leidiniais Spiked, The Daily Mail ir The Sun. 

europeanconservative.com

V. Zelenskis su Europos kariuomenės vadais Kijeve aptarė galimą taikos palaikymo pajėgų dislokavimą

Redakcija
-
0
V. Zelenskis su Europos kariuomenės vadais Kijeve aptarė galimą taikos palaikymo pajėgų dislokavimą
Gelbėtojai įvykio vietoje po Rusijos raketų smūgio į gyvenamąjį kvartalą, per kurį žuvo civiliai gyventojai, įskaitant vaikus, Kryvyj Rihas, Ukraina, 2025 m. balandžio 4 d. (Na Chasi media via AP))

Kijevas, Ukraina (AP) – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šeštadienį Kijeve susitiko su Jungtinės Karalystės admirolu Antony Radakinu ir Prancūzijos generolu Thierry Burkhardu aptarti galimo tarptautinių taikos palaikymo pajėgų dislokavimo Ukrainoje.

Susitikimo metu su Europos šalių ginkluotųjų pajėgų vadais buvo aptartas galimas taikos palaikymo misijos Ukrainoje scenarijus, nepaisant JAV prezidento Donaldo Trumpo nenoro suteikti saugumo garantijas.

Jungtinės Karalystės Gynybos ministerija informavo, kad susitikime buvo aptarta galimų „užtikrinimo pajėgų“ struktūra, dydis ir sudėtis. Admirolas Radakinas pabrėžė, jog JK siekia remtis stipriais Ukrainos kariuomenės pajėgumais ir suteikti jiems kuo tvirtesnę poziciją atgrasyti Rusijos agresiją.

Planuojama, kad savaitgalio diskusijos padės pagrindą būsimam gynybos ministrų susitikimui Briuselyje ir Ukrainos gynybos kontaktinės grupės pasitarimui penktadienį.

Didžioji Britanija pasisako už Europos vadovaujamų taikos palaikymo pajėgų dislokavimą paliaubų atveju, tačiau pabrėžia, kad tam būtinas JAV „užnugaris“, kad tokios pajėgos būtų pakankamai patikimos atsižvelgiant į galimus Rusijos atsakomuosius veiksmus.

Sukūrimas pakankamai didelių pajėgų, kurios veiktų kaip rimta atgrasymo priemonė (JK pareigūnai mini 10 000–30 000 karių), būtų iššūkis valstybėms, kurios po Šaltojo karo sumažino savo kariuomenes, bet dabar vėl imasi ginkluotis.

D. Trumpas, siekiantis paliaubų kare Ukrainoje, laikinai sustabdė karinę pagalbą Kijevui ir ne kartą pareiškė, kad Ukraina niekada netaps NATO nare.

Rusijos smūgis Kryvyj Rihe pareikalavo 18 gyvybių, tarp jų – 9 vaikų

Per Rusijos raketų smūgį centrinėje Ukrainos dalyje esančiame Kryvyj Rihe penktadienį žuvo 18 žmonių, tarp jų – devyni vaikai, šeštadienį pranešė Dnipropetrovsko srities gubernatorius Serhijus Lysakas.

Per ataką sužeisti 72 žmonės, iš jų jauniausias – trijų mėnesių kūdikis. Apie pusė sužeistųjų tebėra ligoninėje, 17 iš jų būklė sunki.

„Už tai niekada nebus atleista“, – sakė miesto gynybos tarybos vadovas Oleksandras Vilkulas. „Amžinas atminimas aukoms.“

Kryvyj Rihas (ukr. Кривий Ріг) – gimtasis V. Zelenskio miestas. Prezidentas „Telegram“ tinkle rašė, kad raketa pataikė šalia gyvenamųjų namų, į vaikų žaidimų aikštelę ir į paprastą miesto gatvę.

Vietos valdžia nurodė, kad apgadinta apie 20 daugiabučių, daugiau kaip 30 transporto priemonių, švietimo įstaigos pastatas ir restoranas.

Rusijos Gynybos ministerija tvirtino, jog smogė „aukšto tikslumo raketa su galinga kovine galvute“ restoranui, kuriame esą vyko Ukrainos dalinių vadų ir Vakarų instruktorių susitikimas. Teigiama, kad žuvo 85 kariai ir užsienio pareigūnai, sunaikinta 20 transporto priemonių. Šių teiginių nepriklausomai patvirtinti nepavyko. Ukrainos generalinis štabas informaciją paneigė.

Vėliau per bepiločio lėktuvo smūgį tame pačiame mieste žuvo viena moteris, dar septyni žmonės sužeisti.

Ukrainos oro pajėgos šeštadienį pranešė, kad per naktį Rusija paleido 92 dronus. Priešlėktuvinė gynyba numušė 51, dar 31 dronas nepasiekė savo taikinių.

Smūgiai visoje Ukrainoje ir Zelenskio kritika JAV ambasadorei

Šeštadienį per apšaudymą Rusijos okupuotame Horlivkos mieste, Donecko srityje, žuvo vienas žmogus, pranešė Maskvos paskirtas gubernatorius Denisas Pušilinas. Pasak Rusijos pareigūnų, virš Donecko srities per naktį buvo numušti 28 ukrainietiški dronai – tai esą pirmas kartas, kai tokie tolimojo nuotolio bepiločiai buvo paleisti į okupuotas teritorijas.

Prezidentas V. Zelenskis, reaguodamas į smūgius, pareiškė, kad „kiekviena raketa, kiekvienas dronas rodo, jog Rusija nori tik karo“. Jis paragino sąjungininkes didinti spaudimą Maskvai ir stiprinti Ukrainos priešlėktuvinę gynybą.

Zelenskis taip pat sukritikavo JAV ambasados Kijeve reakciją į smūgį Kryvyj Rihe. Ambasadorė Bridget A. Brink socialiniame tinkle išreiškė „pasibaisėjimą“ dėl smūgio, nurodydama, kad „daugiau nei 50 sužeistųjų ir 16 žuvusiųjų, tarp jų – šeši vaikai“. Ji pridūrė: „Štai kodėl karas turi baigtis.“

Zelenskis šį įrašą pavadino „nemaloniai stebinančiu“, nes jame nebuvo tiesiogiai įvardyta Rusija kaip smūgio kaltininkė.

„Tokia stipri šalis, tokie stiprūs žmonės – ir tokia silpna reakcija. Jie net bijo ištarti žodį „rusų“, kalbėdami apie vaikus pražudžiusią raketą“, – sakė prezidentas. Jis taip pat padėkojo šalims, įskaitant Japoniją, Jungtinę Karalystę, Šveicariją ir Vokietiją, už „principingus pareiškimus“.

„Taip, karas turi baigtis. Bet kad jį užbaigtume, turime nebijoti vadinti daiktus daiktais“, – sakė jis.

breitbart.com

Prof. Alfonsas Vaišvila. Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės (II dalis)

Redakcija
-
0
Prof. Alfonsas Vaišvila. Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės (II dalis)

I dalis ČIA

Laisvės kovų beprasmiškumo simbolis. Knygos pavadinimą „Žali“ ir jos pagrindinę idėją menkinti laisvės kovas prieš okupaciją toliau konkretina ir plėtoja iliustracija ant pirmosios laidos (2002 m.) viršelio – apversta skardinė su iš jos ant žemės išsiliejusiais, vadinasi, neprasmingai panaudotais, žaliais dažais 1.

Tai simbolis, kuriuo norima įdiegti mintį apie pokario Lietuvos laisvės kovų ir sudėtų aukų beprasmiškumą ir kartu pateisinti kitą svarbią romano idėją – panieką laisvės kovotojams-„žaliems“, kaip neva beprasmiška veikla užsiiminėjusiems, kaip „viską dariusiems atbulai“(2018, p. 6), kuriems „nesvarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (2018, p. 7).

Tokius, žinoma, jau galima vadinti ir įžeidžiančiais vardais, vaizduoti niekingose seksocentristinių ir kitų biologinių poreikių tenkinimo scenose, vedančius tarpusavyje beprasmiškus pokalbius, tyčiotis iš jų idėjų-tiesų kaip jėga „neapgintų“, vadinasi, „nebuvusių“ („Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“, 2018, p. 194). Suprask – pralaimintieji tiesų neturi, tiesa – stipriųjų monopolis. Mat teisinant okupaciją, tenka propaguoti ir jėgos kultą, totalitarinį režimą, kaip okupaciją įgyvendinančius.

Laisvės kovų vadai – patyčių objektai

Intrigai sustiprinti šios trys pagrindinės romano idėjos (okupacijos neigimas, laisvės kovų beprasmiškumas ir kovotojų žeminimas) suvienijamos ir nukreipiamos į istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus: Joną Žemaitį, Juozą Kasperavičių, Petrą Bartkų ir jų ryšininkę „Pieninę“ (Rasos Nausėdaitės slapyvardis).

M.Ivaškevičius

Tai asmenys, kurie po 1990 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pagerbti ir apdovanoti aukščiausiais pagarbos ženklais, jų vardais vadinamos gatvės, J. Žemaičio vardu – Lietuvos karo akademija, J. Žemaitis oficialiai pripažintas pokario Lietuvos vadovu, o jo vadovaujamas Kovų sąjūdis – vieninteliai teisėta valdžia to laikotarpio Lietuvoje, jam dalyvaujant 1949 m. priimta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurią LR Seimas 1999 m. gruodžio 15 d. pripažino Lietuvos konstituciniu aktu ir nacionaliniu simboliu.

Šie asmenys, vykdydami tautai reikšmingas pareigas, aukodami savo gyvybes, kūrė ir savo padidintą orumą (socialinę vertę), oficialiai pripažintą minėtais Lietuvos valstybės teisės aktais. Kas daugiau duoda, tas turi ir teisę į padidintą pagarbą, orumą. Knygoje priešingai: šie asmenys – paniekos ir patyčių objektai:

1. „Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis  2, guli prieš mane ir piktdžiugiškai šypsosi“ (2018, p. 243).
2. „Kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą“ (suprask – su išmatomis gimdymo metu) (2018, p. 237).
3. Apie J. Žemaitį: „Mes važiuojam. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas...“ (2018, p. 115).
4. „Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu“ (2018, p. 100)
5. „Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė ir ničnieko neatsitiko“ (2018, p. 206).
6. Partizanų ryšininkė „Pieninė“ (Rasa Nausėdaitė) „verkė antru galu“ (2018, p. 366).
7. „Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81).
8. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40)“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę...“ (p. 38).

Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas.

Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243).

Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką.

Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti.

Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos knygos patyčios.

„Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345).

M. Ivaškevičius tyčiojasi iš Lietuvos kankinių (red.)

Visoje Lietuvoje sovietų ir stribų nužudytų partizanų kūnai buvo sumetami miestų ir miestelių aikštėse (archyvų nuotr.)

Drebėk Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) (2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojus; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“.

Asmeniui, dvasiškai emigravusiam iš savo tautos ir su ja susvetimėjusiam, natūralu klausti: „Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą. Man patiko tas karas“ (Autoriaus užrašas ant „Žali“ viršelio, 2002).

Jei rašytojo darbai nėra „duoklė tėvynei“, tai kam jie? Išeitų – priešui stiprinti arba beprasmybei skleisti. Tai primena seną tiesą: asmens gabumai patys savaime nėra tautos turtas, jie nėra ir dorybė.

Prasmę ir vertę asmens gabumams suteikia juos nukreipianti, valdanti dorinė pareiga. Teisė leidžia tik rašyti, kurti, veikti, o pareiga nurodo, kam ir kokioms vertybėms pašvęsti iš gamtos ar iš Dievo gauti gabumai.

Kolaboravimas atgaline data

 

 

Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas.

Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę – kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu.

Ar tai nebus bene pats gėdingiausias atvejis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos literatūriniame ir valstybės gyvenime, kai lietuvis keiksmažodžiais niekina dėl laisvės kovojusius, priešui nenusilenkusius, išdidžius savo tautiečius ir tai daro dar su nemažu būriu pritarėjų, net ir iš valstybės institucijų. Tokios knygos pasirodymas įmanomas Lietuvoje, bet ar jis būtų įmanomas, sakykime, Lenkijoje, jei panašiais vardais jame būtų vadinami „Armijos krajowos“ vadai?

Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę.

Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis

 

 

 

 

Tokį knygos-romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė pasinaudojimas importine Vakarų preke – postmodernizmu. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalus subjektyvistinis tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo.

Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šiuo metodu vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ ir į verslininkus. O tai jau gali keisti ir požiūrį į „literatūros kūrinių“ autorių žodžio laisvės teisines ribas jų siaurinimo linkme.

Kol rašytojai ar menininkai apskirtai buvo civilizuotų valstybių arba mecenatų finansiškai remiami, jie atstovavo humanistikai: skelbė nuo Švietimo epochos laikų kilnius gėrio, grožio, tiesos, proto, padorumo, civilizuotos laisvės ir kitokius žmoniškumo idealus, jais apmąstant žmogaus egzistenciją besikeičiančiomis istorijos sąlygomis.

Laisvos konkurencijos ekonomika juos išmetė į rinką, privertė išgyventi iš savo kūrinių ir ne iš bet kokių, o iš gausiai perkamų. Kadangi įprastais idealais vargu, ar tokią prekę sukursi, todėl tas vertybes reikia apversti „aukštyn kojomis“: desakralizuoti buvusias šventenybes, visuomenėje gerbiamus asmenis vaizduoti negerbtinais, naikinti visokius tabu, vietoj padorumo, moralės propaguoti nešvankybes, necenzūrinę leksiką (cinizmą), seksą, pornografiją, žiaurumą – viską, kas gali aštrinti pojūčius, sukelti keistumo įspūdį, sensacijas, skandalus ir taip atkreipti į save didesnį visuomenės dėmesį, o per tai – didinti knygų perkamumą, teatrų spektaklių lankomumą, socialinę ir finansinę autorių sėkmę.

„<…> Daugelis nūdienos kūrėjų, pasak režisieriaus Eimučio Nekrošiaus, yra moję ranka į savo garbę, savo orumą ir net sąžinę. O argumentas jų – nenuneigiamas: „Gyventi kažkaip juk reikia“ 3 . Ta pačia prasme M. Ivaškevičiaus atvejį L. Medelis linkęs laikyti pavyzdžiu, kaip galima išgyventi, išpopuliarėti, pagarsėti gyvenant iš postmodernizmo 4.

Prof. Alfonsas Vaišvila

Pritaikius šį verslui būdingą metodą laisvės kovų istorijai, joje viskas irgi apsivertė ir turėjo apsiversti aukštyn kojomis. Lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai, matėme, turėjo pavirsti „pilietiniu karu“ (savi šaudė į savus), pati Lietuva – „ruso šalies pakraščiu“, valstybingumo atkūrimo siekis – „įkyria idėja“, žūtbūtinę kovą kovojantys partizanai iš didvyrių – į „išsigimėlius“, „soliterius“…, okupanto nusikaltimai – „asmeniu jo reikalu“, neigiami herojai (Dušanskis, Sinycinas…) – teigiamais… Tai tęstinė, laike nuo 2002 m. iki šiol trunkanti veika (knyga „Žali“ iki šiol prieinama rinkoje, bibliotekose, taip pat ir rusų, vokiečių kalbomis skaitantiems).

Dar didesniam efektui sukurti reikia vaizduoti ne autoriaus prasimanytus literatūrinius personažus, o istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus, su jų tikrais vardais, pavardėmis ir juos vaizduoti niekinančiai – priešingai jų istorinei veiklai, istorinėms aplinkybėms ir istoriniams tikslams.

Tikslas ir čia tas pats – nustebinti, papiktinti, šokiruoti, kad knygą pirktų ir tie, kurie norėtų ją apdovanoti ir tie, kurie norėtų dėl jos kreiptis į teismus. Orientacija į universalų skaitytoją irgi rodo versliškąją šio metodo prigimtį.

Kai kurie skaitytojai internetinėse svetainėse rašo neįstengę knygos „Žali“ ištisai perskaityti ar paskaitę nieko nesupratę, kad ja pasipiktino, kad romanas „labiausiai nesuprastas“ (R. Kmita).

Mat „suprasti“ romaną reikštų pereiti į priešo pusę, pritarti, kad kraštą pavergti atėjusieji – teigiami, o jiems besipriešinantys – neigiami herojai. Verslui ši moralinė klausimo pusė – antraeiliai dalykai, svarbu – prekės perkamumas, finansinė sėkmė. Tai verslui tarnaujančio metodo jėga.

Nuorodos:

1 Knygos pavadinimas „Žali“ yra žodžių „Lietuvos partizanai“ sinonimas, o pati knyga – istorine tema apie Lietuvos rezistenciją (teismai ir rezistentai, mano, kad tai tik apie „rezistencinį gyvenimą“) ir apie jos pagrindinį vadą Joną Žemaitį.

2 Šis keiksmažodis jau eina ir į praktiką: 2025 m. Klaipėdos apygardos teisme teisiamas K. Kiltinavičius šiuo keiksmažodžiu pavadino konkretaus teismo teisėjus. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uz-teiseju-vadinima-subingalviais-ateiviais-beveik-4-metai-kalejime-ir-tai-dar-ne-pabaiga-120090588 ).

3 http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/musu-kalte-tik-ta-kad-esame-1448382/  [3] Mikelinskas, J. Temidė ir Niurnbergo sindromas, Vilnius: Mintis, 2015, p. 37.

4 https://www.pozicija.org/linas-v-medelis-kaip-tapti-klasiku-patarimai-jaunimui-kito-mariaus-ivaskeviciaus-pavyzdziu/

Bus daugiau

Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.

Česlovas Iškauskas. Pabradės tragedija: atsidavimas, vienybė ir šaukštas deguto

Redakcija
-
2
Česlovas Iškauskas. Pabradės tragedija: atsidavimas, vienybė ir šaukštas deguto

Keturių Amerikos kareivių žūtis Pabradės poligono pelkėje ir jų gelbėjimas sukrėtė visą Lietuvą ir ne tik. Nepažįstu nė vieno, kuris nesijaudintų dėl jų likimo ir įdėmiai nesektų viso paieškos proceso. Žinoma, egzistuoja įvairios versijos, o vaizduotė lipdo neįtikėtinus kareivių žūties epizodus bei priežastis. Įtikinamiausia: sunkiasvoris šarvuotis nukrypo nuo maršruto, kariai vietoj kelio pasirinko proskyną, kuria ėjo dujotiekis, ir neįvertino, jog ši bekelė prasidės pražūtingu 12–15 m. gylio raistu…

Česlovas Iškauskas

Vyksta tyrimas. Ne kaltųjų paieškos, o sudėtingas tragedijos moduliavimas ir rengiamos priemonės, kad tai daugiau nepasikartotų. Viena reikia pasakyti: tokiu sunkiu metu sutartinai dirbo visos žinybos, o komunikacija buvo kone ideali. Netgi politinė opozicija, kuri anksčiau sakydavo, kad šioje kairiųjų vyriausybėje tarp 14 ministrų silpniausia yra Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, dabar priversta pripažinti jos kaip pareigūnės ir psichologės sugebėjimus puikiai organizuoti darbus ir jautriai juos vertinti. Ypač kai ši tragedija įgavo tarptautinį kontekstą.

Net Donaldas Trumpas, iš pradžių prisipažinęs, kad nieko apie ją nežino, vėliau vaizdo įraše leidiniui „Forbes“ komentavo: „Trijų iš jų nebėra tarp mūsų, ketvirtasis greičiausiai irgi, bet tas dar nepatvirtinta. Tai buvo labai sunki mašina, tikrai sunki, jie iškėlė sunkiausią įrangą, ir panašu, kad to ežero krantas įgriuvo. Buvo naktis, buvo labai šalta, daug ledo. Jie turbūt įslydo, nes tai labai didelė ir sunki technika. Greičiausiai taip ir nutiko, kad jie įslydo. Trijų nebėra su mumis, o vienas yra dingęs“.

Nors šiame pasisakyme yra netikslumų, bet esmė viena: JAV vadovas, šiaip jau negailintis aštrių žodžių ir nevengiantis drastiškų veiksmų, supratingai ir pozityviai įvertino Pabradės tragediją. Galima spėti, kad lietuvių, amerikiečių, lenkų, estų, kitų šalių, o kartu ir NATO pastangos šiame liepsnojančiame pasaulyje sukūrė teigiamą sąjungininkų įvaizdį.

Bet, kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Jei mūsų namuose tie dūmai akių negraužė (politikai ir žiniasklaida tinkamai vykdė savo misiją), tai už sienos jų veržėsi juodais kamuoliais. Iš Rytų ėmė plūsti melagienos. Rusų ir gudų propagandistai ėmė pilti pamazgas ant Aljanso, Amerikos ir Lietuvos, nesigilindami ir nejausdami moralės ribų. Juk kiekvieno žūtis, ar tai atsitiktų Ukrainos frontuose, ar Maskvos metro, ar Lietuvos miškuose, kas bebūtų – rusas, amerikietis, ukrainietis – vertas pagarbos bei šviesaus atminimo. Bet ne, Kremliaus propagandistai suskubo pasakoti, esą JAV kariai buvo tyčia atvežti prie Baltarusijos sienos, kad NATO visą kaltę suverstų Lukašenkos režimui. Šio klapčiukai paskleidė versiją, neva ketvirtas amerikietis pabėgo iš tragedijos vietos ir jį keliaujantį krovininiam vagone susekė pasieniečiai. Kiti skleidė versijas, kad prakiurus žemsiurbės šlangui lietuviai stabdo gelbėjimo operaciją.

Pasitaikė ir vietinių protuolių, kurie ėmė patarinėti specialistams, kaip reikėjo dirbti, kaltinti įvairias žinybas, kad jos slėpė tikruosius įvykius ir priežastis. Veidaknygėje ėmė sklisti kažkokio Kvedaro samprotavimai, esą gelbėtojai griebėsi ne tų veiksmų, o reikėjo šitaip ir šitaip. Per TV viešųjų ryšių specialistas apkaltino KAM vadovę, neva ji be reikalo lindo į eterį, taip norėdama paviešinti tik save…

Čia rašau daugtaškį. Vieni sako, kad į tokias melagienas nereikia kreipti dėmesio, kiti gi tvirtina, kad tai atsiduoda Penktosios kolonos tvaiku, kurį skleidžia (net nesusilaikau nepakartojęs) dar nuo Stalino laikų tepalu įmirkę vatinukai… Nejaugi jie kada nors pasirodys Lietuvos miestų gatvėse?

Rūpesčio ir pergyvenimų apsupti keturių amerikiečių gelbėjimo darbai tik įrodo, kokie mes esame vieningi, kai užgriūna bėda, kai reikia atsakyti ir už artimą, kai reikia parodyti bendrumą su kitomis tautomis.

Janina Survilaitė: Tėvynei reikia laisvės, o Tėvynės istorijai reikia tiesos

Redakcija
-
4
Janina Survilaitė: Tėvynei reikia laisvės, o Tėvynės istorijai reikia tiesos

Lietuvos nuskriaustieji prašo išviešinti KGB sąrašus, ir aš kelintą kartą vėl perskaitau Šveicarijos karo pabėgėlių lietuvių išsaugotus archyvus.

Gyvenimą prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, išeivija prisiminė, kaip viltingą V. Kudirkos „Varpo“ prisikėlimą. Aprašydama jų Tėvynės netekties istorijas, jaučiausi, lyg skaptuoju 20-ojo amžiaus Tėvynės paminklą…

Pokaryje juos priglaudusių helvetų gyvenimas spindėjo neutralios Europos valstybės šiltais vaizdiniais: ramus, taikus, sotus ir politiškai išmintingas, nes Vakarų Europa gerai suvokė sąvokas: Garbė, Tėvynė, Valstybė, Asmenybė, Tauta, Pilietis, Tėvas, Motina, Pareiga, Teisė… Išeivijos gyvenimas – buvo aukojimasis savo Tautos Laisvei, tautinės krikščioniškosios Tapatybės išsaugojimui, glaudžiantis prie Dievo ir savo Tautos šaknų.

Mano kūrybai apie IŠEIVIJĄ pritarė visa, antrojo pasaulinio karo atblokšta lietuvių elito karta: nešė savo archyvų fotografijas, dienoraščius – savo pragyvento Viltingo Laiko dvasinį turtą, o aš stengiausi jų vardus įamžinti: sutinkant 50-ties metų Jubiliejų (2002), perskaičiau jų pačių parašytą pranešimą, apie 1952-02-17 d. ŠLB-nės įkūrimą Vakarų Europos sudėtingame politinio virsmo sūkuryje.

Praėjus dvidešimčiai metų išeivių vardus skaitytojai sutinka tik mano nuoširdžiai parašytose dokumentinėse ir beletristinėse knygose. Tautos nelaimė, kad jos teisines šaknis, jos tarptautinės konvencijos įstatymų pagrindu sukurta pirmoji pasaulyje oficiali organizacinė politinė Bendruomenė (ŠLB), vis uždengiama nelegaliu 1950-08-20 d. protokolo liudijimu, t. y. buvo nelegali.

Kaip netikėti PLB-nės valdybos kultūros pirmininkės p. Jūratės Caspersen sugalvota propaganda ir įrodyti, kad yra teisūs išeivijos archyvai, jeigu niekas neskaitė ir neskaito pirminių archyvų variantų, o kartoja tik J. Capersen sumanipuliuotą melagieną – senąjį režimo „tobulai“ panaudojamą Kremliaus „modelį“…

…2025-ųjų pavasaris atėjo kasmetiniu žydinčių Alpių grožiu, viltingai atnešdamas mums gyvą išeivijos Atminimą, ir tas pačias nuoskaudas su klausimu: KODĖL?

KODĖL ŠLB-nės veiklos istoriją begėdiškai perrašinėja buvusi sovietrežimo komjaunimo sekretorė, atgimus Lietuvai, tvirtai išlaikiusi savo buvusią idėjinę socrežimo sampratą, netikėtai pavirtusi į turtingą milijonierę ir be jokio politinio patikrinimo filtro, lengvai atsisėdusi į aukščiausią PLB-nės valdybos kultūros komisijos pirmininkės postą.

Ar todėl, kad ji porą dešimtmečių vyresnė už šimtatūkstantinį dabartinių pasaulio lietuvių emigrantų pulką, kad įgijusi gerą sovietrežimo veikėjų patirtį, nes pati dešimtmetį sovietinėje tėvynėje išmoko skleisti sovietrežimo idėjas, kad leninizmo idėjų išauklėta nuo vaikystės Pagėgių sovietinių vaikų namuose, kad komunistų senelio ir tėvo ideologiniu supratimu, visada rėmė tvirtą režimo propagandą, jog išeivija buvo, yra ir bus tarybinės Lietuvos išdavikai, priešai nacionalistai, užsienyje bendruomenes įkūrę, kaip nelegalias gaujas, siekusias Lietuvoje nuversti gerąją, jos visą šeimą dosniai globojusią tarybų valdžią.

Štai, kodėl svarbiausia jos ideologinio darbo siekiamybė ir tęsiamybė – įrodyti, kad išeivija Vakarų Europoje veikė NELEGALIAI…


Šveicarijos išeivių archyvų manipuliavimui atsivėrė rojus, kai 2009-siais mirė ŠLB-ės Garbės pirmininkas dr. Vaclovas Dargužas, 2010-siais mirė profesorius kunigas dr. Jonas Juraitis, kurie su politine išmintimi užsienyje dar vis tebetęsė išeivijos politinės veiklos istorinį tautinį Atminimą.

Pirmais pokario metais Šveicarijos karo pabėgėliams buvo būtina atsiriboti nuo 1944–1953 m. Šveicarijoje veikusios Wermachto karo aviacijos pulkininko, slapyvardžiu Jurgis Giedrys, suorganizuotos Wermachto karininkų, ir, menamai, Lietuvos holokauste dalyvavusių nelegalios organizacios „Lietuvių sąjungos“ narių, kurių archyvai iki 2010 m. buvo saugomi mirusio LR Ciuricho Konsulato vicekonsulo St. Garbačiausko neveiksnios dukros Ritos Garbačiauskas (86) senelių namuose ir privačiai išsinuomotame garaže Ciuriche.

Prieš Ritos Garbačiauskas mirtį, pasinaudojusi Ritos neveiksnumu, išviliojusi iš jos niekinį „testamentinį raštelį“ visą likusį Konsulato (LR URM priklausantį!) turinį su konsulato banko sąskaitomis savo žinion išsigabeno PB-nės kultūros komisijos pirmininkė.

(Dalį bendrųjų išeivijos archyvų iš Ciuricho buv. S. Garbačiausko konsulato pirmąjį 21-jo amž. dešimtmetį į Ženevą LR generalinio konsulo p. Eriko Petriko rūpesčiu buvo perduoti LR valstybei, o „Lietuvių sąjungos“ archyvai, su pakeistomis narių tapatybėmis, konsulato diplomatinės vertės dovanomis ir finansiniais aukų banko įnašais – kur jie dabar?)

Jeigu kas nors pareikšdavo nesutikimą p. Jūratės sukurtai propagandai ir staiga išlįsdavo gyva tikrenybė – ji greitai sumodavo vieną propagandą uždengti kita. Štai „Šveicarijos lietuvių žinių“ 2011 m. gruodžio mėnesio laikraščio 2-me psl. redakcijos skelbiama nelegali 1950 m. rugpjūčio 20 d. įkūrimo data, o 25-tame psl. lietuvė išeivė dr. Joanna Pečiulionytė(-is), ŠLB-nės įkūrėja, savo straipsnyje aiškiai pranešė: „…mes ŠLB-nę įkūrėme 1952 m. vasario 17 d.“.

(Ciuriche turėjusi garsią Vaikų psichiatrijos kliniką, medicinos mokslų daktarė Johanna Pečiulionyte, prieškario Lietuvos Generolo Motiejaus Pečiulionio, KGB nukankinto ir nužudyto, dukra, apie kurios veiklą rašo visi ŠLB archyvai, kad okupacijos metais ji vertė ir platino Vakarų Europoje „Lietuvos katalikų kroniką“, rėmė katalikų bažnyčios politines/kultūrines idėjas, finansiškai rėmė J.Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių ratelį… Keliolika metų visa senoji karta girdėjo vienišos turtingos daktarės troškimą, kad po jos mirties jos palikimas būtų padovanotas Vilniaus reabilitacinės klinikos Vaikų psichiatrijos skyriui ir LR Katalikų akademijai, kaip ATMINIMO ŽENKLAS nužudytam Lietuvos Generolui M. Pečiulioniui, tačiau, niekas nežino, kam po mirties perduotas dr. J. Pečiulionytės palikimas…)

Kas paneigs, kad kultūros pirmininkė viską vykdė po KGB struktūrų veikimo stogu, sėkmingai kurdama išradingus viražus, kai viena archyvų manipuliacija pridengiama kita, o dar vis atkakli tiesos gynėja, J. Survilaitė KGB metodu, visam pasauliui apskelbiama po insulto tapusi išprotėjusi ir neadekvati aplinkai.

…Tikra politinės propagandos kulminacija visai LR valstybei iškilo 2017 m., kai p. Jūratė Šveicarijos teisininkams pakišo suklastotą ir LR išeivijos instituto direktoriaus prof. dr. Egidijaus Aleksandravičiaus parašu patvirtintą, jokios ŠLB-nės istorinės politinės veiklos logikos neatitinkanti 2014-12-03 RAŠTĄ.

Kodėl, visų džiaugsmui, LR Išeivijos instituto mokslinės bendradarbės dr. Inos Vaisiūnaitės Emužienės atliktas reikšmingas darbas – „OIKOS 2014 Nr. 2(18)“ ir 139–140 puslapiuose įrašytas teisinis ŠLB-nės įkūrimas, vienu mostu prof. E. Aleksandravičiaus 2014-12-03 RAŠTE vėl atvirsta į „p. Jūratės sukurtą melagieną“, kodėl unikalių archyvų kopijų turinys neatitinka realybės, o lieka toli už LR išeivijos instituto mokslininkų dr. E. Aleksandravičiaus ir dr. I. Emužienės išeivijos archyvų suvokimo ribų???

Kodėl Tarptautinės konvencijos, Lietuvių chartijos ir Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso (ZGB) unikalus dokumentas: „RechtlichesVereingründungsprozes in der Schweiz“, kuris nurodo griežtą CH civilinio kodekso ZGB Art.54 įstatų privalomumą LR išeivijos instituto prof. habil. mokslų daktaras E. Aleksandravičius vėl patvirtina tą pačią dešimt metų vedamą J. C. propagandą?

(Norintys savo akimis įsitikinti kiekvienu atveju gali kreiptis į 1999–2005 metais buvusią ŠLB-nės valdybos pirmininką Janiną Survilaitę E. P. vjanina@bluewin.ch)

„Vokietijos leidyklos „RŪTA“ redaktorė Angelė Daiva Digaitytė 2022-11-07 d. straipsnyje: „APSIMELAVO“ primena, kaip svarbu apginti lietuvių karo pabėgėlių IŠEIVIJOS veiklą nuo sovietinės propagandos dėmių, kurias visame lietuviškame pasaulyje tebeskleidžia PLB-nės valdyba su kultūros komisijos pirmininke. Redkolegija eilinį kartą nusivylusi PLB-nės Konfliktų sprendimo Komisijos (pirmininkas advokatas p. Mindaugas Jacinevičius) sprendimu dėl ŠLB įkūrimo datos teisinio fakto iškraipymo ir pakiša Komisijai po nosimi 1950-08-20 d. PROTOKOLĄ, kuriame aiškiai lietuviškai parašyta:

„Ciuriche susirinkę lietuviai NUTARĖ ĮSTEIGTI ŠLB-nę, O jos narių teisės ir pareigos bus nustatytos bendruomenės ĮSTATUOSE, kurie šiuo metu rengiami“… („Alpių lietuviai“ p. 169).

„Nelaikykite visus lietuvius kvailiais!“ protokolas skelbia, kad lietuvių grupė 1950-08-20 d. tik NUTARĖ ĮSTEIGTI ŠLB-nę, – jau kelintą kartą spaudoje patvirtinamas PLB-nės kultūros komisijos pirmininkės skelbiamas suklastotas faktas. KODĖL: mūsų protėvių – karo pabėgėlių – kančiomis iškentėti vertybiniai reikšmingos veiklos faktai tampa NIEKINIAI!???“ – klausia tautiškai nusiteikusi Redaktorė.

„Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir laikosi Statuto“, – teigia dr. D. Kuolys, 2022 spalio 25-ąją, Lietuvių chartijos (1949 m.) Konstitucijos sudarymo Jubiliejui. Tarptautinės konvencijos konstitucijos tikslai bei pareigos ir šiandien turi būti privalomi kiekvienam emigrantui ir kiekvienam LR diplomatui.“

Tą paliudija rašytojos J. Survilaitės knyga „Už tikėjimą, Tautą ir Valstybę“, (leidykla „RŪTA“, 2022, spalis, redaktorė Angelė Digaitytė.)

Ketvirtame knygos viršelyje knygos autorė rašo:

„iš senųjų emigrantų mokiausi tikėjimo, meilės ir atsparumo, kaip svetimame krašte nenutautėti. Dviejų kultūrų pažinimas, jų koreliavimo vertinimas padalintoje Europoje senąją lietuvių išeivių kartą išmokė daug naujų dalykų, kurių neturėjome progos pažinti už geležinės uždangos. Abi – lietuviškoji ir šveicariškoji – kultūros senųjų išeivių dvasioje liko iki mirties atsparios ir gyvybiškos. Dalykų, susijusių su žmogaus prigimtimi, niekas negali sunaikinti, jie vis atgyja visa teisingumo gelme.“

Kaip lengva bus LR valstybei ateityje pasiekti TIESĄ – palikime paskutiniam Lietuvos – Šveicarijos teisininkų nuosprendžiui, kuris numatytas 2025-jų, viltingųjų metų eigoje Šveicarijos sostinėje Berne.

Redakcija pažymi, jog čia publikuojama autorės nuomonė.

Dr. Francis Young. Baltų religija ir tikėjimas iki krikšto

Redakcija
-
0
Dr. Francis Young. Baltų religija ir tikėjimas iki krikšto

Leidykloje Arc Humanities Press išleistas pirmasis  leidinys anglų kalba, skirtas baltų religijos temai, praėjus daugiau nei 60 metų po Marijos Gimbutienės (ang. Marija Gimbutas)  knygos „The Balts“ (1963). Ji pateikia šiuolaikinį įvadą į šią sritį, remdamasi istoriniais šaltiniais ir archeologiniais tyrimais. Tai Francis Young’o knyga „Baltų religija ir tikėjimas iki krikšto“ (ang. Pre-Christian Baltic Religion and Belief). 

Knygos santrauka: Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos baltų tautos buvo tarp paskutiniųjų Europoje, priėmusių krikščionybę. Nepaisant to, kad kai kurios iš jų išliko iki XVIII amžiaus, ikikrikščioniškosios baltų religijos yra mažai žinomos už Baltijos šalių ribų. Baltų religijos dažnai buvo interpretuojamos remiantis XIX amžiaus folkloro rinkinių pagrindu sukurtomis šiuolaikinėmis mitologijos rekonstrukcijomis. Ši knyga („Baltų religija ir tikėjimas iki krikšto“), priešingai, remiasi istoriniais šaltiniais, kurie yra šiuolaikiški arba artimi ikikrikščioniškų kultų praktikos laikotarpiui. Tai apima kronikininkų ir ankstyvųjų etnografų raštus, dokumentus, kuriuos parengė valdžios institucijos, susirūpinusios dėl ikikrikščioniškų praktikų tęstinumo, bei archeologinius duomenis. Sutelkdama dėmesį į baltų dievybes, šventąsias vietas ir šventuosius ritualus, ši knyga yra pirmasis anglų kalba skirtas įvadas į religijos pasaulį kai kurių paskutiniųjų Europos pagonių.

Arc Humanities Press yra specializuota akademinė leidykla, įsikūrusi Jorkšyre, Jungtinėje Karalystėje. Ji buvo įkurta kaip pasaulinio viduramžių studijų tinklo CARMEN Worldwide Medieval Network leidybos padalinys. Leidykla orientuojasi į tarpdisciplininius tyrimus, apimančius vėlyvąją antiką, viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus, nagrinėdama šiuos laikotarpius globaliame kontekste. Be to, Arc Humanities Press leidžia darbus, susijusius su regioniniais tyrimais (tiek Europoje, tiek už jos ribų), skaitmeninėmis humanitarinėmis mokslų sritimis bei tyrimais, skatinančiais geresnį visuomenės supratimą apie praeitį ir jos sąsajas su dabartiniu pasauliu. Leidykla siekia publikuoti novatoriškus ir aktualius mokslinius darbus.

Užsakyti knyga galima čia: Baltų religija ir tikėjimas iki krikšto

Tauragėje vyko jaunimo susitikimas su kun. Kęstučiu Dvarecku

Redakcija
-
0
Tauragėje vyko jaunimo susitikimas su kun. Kęstučiu Dvarecku

laikmetis.lt

Kovo 27 d. vykusiame ,,Jaunuoli, kviečiu kavos” reginyje Tauragės kavinė ,,Banga” sausakimšai užsipildė jaunais, smalsiais žmonėmis, susirinkusiais išgirsti kun. Kęstučio Dvarecko minčių.

Svečią kalbino Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Marius Venskus, klausimų-atsakymų sesiją vedė vyskupijos jaunimo centro vadovė Gabrielė Eitavičienė.

Kun. Kęstutis, prikausomų asmenų bendruomenės Vilniuje ,,Aš esu” vadovas su jaunimu kalbėjo ypač aktualia tema – apie priklausomybes, jų žalą ir kaip priklausomybės prasideda – švelniai, tarsi neįpareigojančiai, bet iš lėto traukdamos į liūną, iš kurio pačiam išsikapstyti ypač sudėtinga Kun. Kęstutis pasakojo, jog dažnas narkomanas, besikreipiantis į jį, liudija, jog į įvairių kenksmingų medžiagų vartojimo pradžią ėjo su mintimi, jog ,,jam taip nenutiks” – jis netaps priklausomu.

Svečias atsakinėjo ir į jaunimo klausimus, kurių būta ypatingai taiklių bei aktualių – nuo priklausomybės kompiuteriniams žaidimams, iki gyvenimo prasmės paieškų bei kovos su beprasmybe. Tiesa, buvo ir smalsaujančių apie kunigo pašaukimą – kodėl kun. Kęstutis tapo kunigu, kiek metu yra šioje tarnystėje ir t.t.

Renginį dalinai finansuoja – Renovabis fondas.

Raimundas Kaminskas. Žuvusių JAV karių išlydėjimo akimirkos

Redakcija
-
1
Raimundas Kaminskas. Žuvusių JAV karių išlydėjimo akimirkos

Vilniuje buvo pagerbti pratybų Pabradėje metu žuvę JAV kariai.

Sostinėje šių JAV karių išlydėjimo ceremonija prasidėjo Katedros aikštėje ir judėjo Gedimino prospektu iki J. Tumo–Vaižganto sankryžos. Po to kortežas važiavo į Vilniaus tarptautinį oro uostą.

Prie Katedros aikštės kortežą su žuvusiųjų kūnais pasitiko Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė ir kiti valstybės vadovai, politikai, visuomenininkai, miestiečiai ir jų svečiai.

Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte išlydėti karių susirinko apie keli tūkstančiai JAV ir Lietuvos vėliavėlėmis nešinų žmonių.

Kortežui važiuojant Gedimino prospektu, fone skambėjo Katedros varpai, pagarbą atidavė kariai.

Keturi kariai su vikšrine mašina M88 „Hercules“ Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje dingo praėjusią savaitę – antradienį pareigūnai apie tai gavo pranešimą. Dingusieji – JAV kariai yra iš 1-osios brigados, 3-osios pėstininkų divizijos.

Netrukus po pranešimo buvo pradėta paieškos bei gelbėjimo operacija, prie kurios prisidėjo tiek Lietuvos, tiek JAV kariai, ugniagesiai gelbėtojai, Karinės oro pajėgos, pasieniečiai, sąjungininkai iš Lenkijos ir Estijos bei kiti pareigūnai.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt septintoji (balandžio 5) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt septintoji (balandžio 5) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Po vakarykščio išsigimėlių smūgio balistine raketa Kryvyi Rih, aukų skaičius pasiekė 19 žmonių, iš jų 9 vaikai, o 68 civiliai buvo sužeisti. Tarsi to būtų maža, teroristai Ukrainos teritoriją atakavo 98 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai numušė 51 droną, o 31 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Ir vėl be kitų taikinių, antrą kartą buvo atakuotas Kryvyi Rih – žuvo dar vienas žmogus, yra sužeistų.

Ukrainos pajėgos surengė sėkmingą smūgį dronais prieš vienintelę šviesolaidžio gamyklą teroristane Saransk (680 km nuo kontaktinės linijos). Apie tai jau rašėme: https://www.facebook.com/share/v/1H7R8iheNg/. Vėliau pasirodė informacija, kad ryte ukrainiečiai pakartojo smūgį, dronas praėjo nekliudomas, tačiau nesprogo. Taip pat, ukrainiečiai sėkmingai atakavo parako gamyklą netoli Samara.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Popovka – Demidovka ruože (Belgorodo sritis) be esminių pakitimų.

Oleshna – Guyevo ruože (Kursk sritis) tęsiasi mūšiai. Rusai skelbia užėmę Guyevo, tačiau ukrainietiški šaltiniai to nepatvirtina.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Tęsiasi mūšiai šiaurinio flango Dvorichna ruože. Agresorius bando pasigerinti savo padėtį ir perimti kelio Dvorichna – Kupjansk kontrolę. Situacija dinamiška.

Lyman. Padėtis Nove – Katerynivka ruože nesitaiso, o rusai intensyviai puola Yampolivka ruože.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Pranešama, kad Toretsko šiauriniame pakraštyje okupantai kažkiek pasigerino padėtį, tačiau ši sėkmė sąlyginė. Mieste ir toliau yra rusų ir ukrainiečių pozicijų mišrainė, padėtis vienoje ar kitoje pozicijoje keičiasi gana sparčiai.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Jau kelinta diena rusų puolimas pietvakarinio flango pietiniame ruože yra įstrigęs. Todėl rusai suaktyvino veiksmus pietvakarinio flango smaigalyje. Uspenivka – Kotlyne jie lenda kaip tarakonai, prie Lysivka rusams pavyko pastumti Ukrainos gynėjus. Mūšiai tęsiasi.

Konstyantinopil. Po balandžio 3 d. subaladojimo, rusai antra diena sąlyginai ramūs. Rengia lokalias atakas, tačiau staigesnių judesių vengia. Tikėtina, kaupia pajėgas ir pabandys atakuoti nuo Andriivka ir/ar nuo Rozlyv link Bahatyr.

Zaporizhia kryptis.

Orihiv – Kamianske sektorius. Rusai užėmė no mans land prie Mali Shcherbaky, kautynės tęsiasi.

Velyka Novosylka sektorius. Okupantų atakos į šiaurę link kelio Kurahove – Zaporizhia baigėsi nesėkme.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Jubiliejų švenčiantys Zbignievas Levickis ir Andrius Puplauskis: „Muzika yra dalinimasis su kitais“

Redakcija
-
0
Jubiliejų švenčiantys Zbignievas Levickis ir Andrius Puplauskis: „Muzika yra dalinimasis su kitais“
Andrius Puplauskis ir Zbignievas Levickis

Ieva Bačiulytė

Šiemet ilgamečiai Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriai smuikininkas Zbignievas Levickis ir fagotininkas Andrius Puplauskis švenčia savo jubiliejus. Balandžio 4 d. žymūs muzikai dvigubą šventę surengs LVSO koncertų salėje. Čia kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus, Lietuvoje pirmą kartą skambės Johno Williamso Koncertas fagotui „Penki šventi medžiai“ ir itin retai atliekamas Wolfgango Amadeuso Mozarto Concertone dviem smuikams. Apie išskirtinę progą, su metais įgytą patirtį ir artėjantį koncertą kalbamės su muzikantais.

Šiemet abu švenčiate savo jubiliejines sukaktis. Ką Jums reiškia jubiliejus, kokių minčių ši data sukelia?

Zbignievas: Jubiliejus nėra kažkoks meninis pasiekimas. Galvoju, kad jei bus kitas mano jubiliejus, tai prašysiu, kad mano kolegos koncertuotų, o aš sėdėsiu tokioje gražioje kėdėje salėje ar ant scenos ir džiaugsiuosi. Bet gyvenimas parodo, kad dar galiu groti. Man 60-mečio jubiliejus yra tarsi visos mano kūrybinės veiklos vainikavimas. Savo, kaip solisto, karjerą pradėjau su W. A. Mozarto Adagio. Todėl labai džiaugiuosi, kai maestro Gintaras Rinkevičius palaikė mano idėją jubiliejiniame koncerte taip pat atlikti W. A. Mozartą – tiesa, šį kartą man talkininkaus mano sūnus Konradas. Kiek klausinėjau muzikantų, niekas neatsimename, kad kas nors Lietuvoje būtų grojęs W. A. Mozarto Concertone. Groti šį koncertą yra garbė ir tam tikra prasme pripažinimas – juk ne kiekvienam leidžia per savo gimtadienį koncertuoti su simfoniniu orkestru.

Ar po tiek metų vis dar jaučiate džiaugsmą būti scenoje?

Zbignievas: Taip, jaučiu džiaugsmą, kai galiu sėkmingai pagroti ir gaunu publikos palaikymą – tai gal ir yra rodiklis, kad muzikantas yra savo vietoje.

Andriau, šiemet švęsite savo 50-metį. Kuo Jums svarbi ši data?

Andrius: Man šis jubiliejus svarbus visų pirma dėl to, kad bus labai gražus ir lauktas koncertas. Dėl to ir pajuokauti galima: gaila, kad tų jubiliejų ne taip dažnai būna, nes per juos dažnai grojami labai reikšmingi koncertai. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad man suteikta proga pagroti tokį įspūdingą kūrinį. Tikrai labai įdomu ir labai norisi būti scenoje su tokiu gražiu, genialiu kūriniu, muzikuoti kartu su dideliu simfoniniu orkestru. Tai man iš tikrųjų yra didelė laimė ir prasmė.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

O kaip kilo mintis surengti bendrą koncertą?

Andrius: Maestro G. Rinkevičiui pasiūlėme savo kūrinius, ir jam kilo mintis, kad tai – puiki ir dviguba proga surengti gražų koncertą.

Zbignievas: Be to, taip jau sutampa, kad ir prieš dešimtmetį švęsdami savo jubiliejus koncertavome kartu su Andriumi, tik tuomet kamerinėje sudėtyje. Tai nebuvo vienintelis atvejis – ne vieną kamerinį koncertą esame groję kartu.

Pakalbėkime plačiau apie koncerto programą, kuri išties labai įdomi. Zbignievai, paminėjote, kad jubiliejui pasirinktas W. A. Mozarto Concertone labai gražiai susišaukia su Jūsų kaip solisto karjeros pradžia. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie tai?

Zbignievas: Savo pirmąjį solinį koncertą grojau vos tapęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu, būdamas 28-erių. Maestro G. Rinkevičius mane pagerbė, kad skyrė man tokią galimybę, ir pirmasis mano kūrinys, kurį atlikau su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, buvo W. A. Mozarto Adagio. Labai džiaugiuosi, kad po tiek metų vėl turiu galimybę pagroti W. A. Mozartą. Mano kūrinys labai senas, bet Lietuvoje jo niekas negrojo. Ir atrasti jį nebuvo sunku, nes idėja buvo labai kilni – man taip gyvenime išėjo, kad jaunesnysis mano sūnus tapo smuikininku. Vis jį atkalbinėdavau, bet jis taip norėjo. Konradas jau penkerius metus dirba Klaipėdos simfoninio orkestro koncertmeisteriu, ir mes labai retai galime kartu pagroti, nes kiekvienas turime savo grafikus. Todėl maestro pasiūlymas pagroti kartu su sūnumi man yra labai simboliškas, nes taip tarsi perduodu jam estafetę. Beje, Konradas šiemet taip pat švenčia jubiliejų – jam sueina 30 metų. Dviem smuikams nėra parašyta daug koncertų, tad išsirinkti kūrinį nebuvo sunku. Labai džiaugiuosi, kad mums su sūnumi šis koncertas buvo naujas, ir besimokydami atradome, kad jis mums labai patinka. Tikimės, kad ir publikai šis koncertas suteiks džiaugsmo, nes jis yra sukurtas pačiame W. A. Mozarto jaunystės žydėjime. Pabaigus studijas Italijoje, šis Koncertas tapo W. A. Mozarto diplominiu darbu, vainikuojančiu visus mokslus.

Smuikininkas Konradas Levickis

Kaip sekasi muzikuoti kartu su sūnumi? Ar sutampa Jūsų požiūris į muziką?

Zbignievas: Muzikantas paprastai visada stengiasi nuoširdžiai groti. Tad daugiau gal ne požiūriai, o charakteriai kitą kartą skiriasi: vienas muzikantas ryškus, kitas – melancholiškas, trečias – ugningas – kiekvienas turi savo priėjimą prie muzikos. Galvoju, kad turiu muzikinį supratimą, skonį ir stengiuosi jo laikytis – tai kaip mano esmė, esybė, muzikinis charakteris. Matau, kad sūnus irgi turi skonį – tokį truputį kitokį, bet jie nesipjauna, kažkaip gražiai sueina duete, ir grodamas su Konradu jaučiu palaikymą. Jis jau yra lygiavertis partneris ir juo galima pasikliauti. Mes diskutuojame, priimu jo idėjas, pasiūlymus, kaip vieną ar kitą vietą atlikti, dėl to man labai smagu. Džiaugiuosi, kad turiu sūnų muzikantą, su kuriuo galiu bendrauti scenoje. Tai – įdomus džiaugsmas: iš dalies – tėviškas, iš dalies – muzikantiškas. Nuostabu – tai ne kiekvienam atsitinka.

Koncerte taip pat skambės J. Williamso „Penki šventi medžiai“ fagotui su simfoniniu orkestru. Andriau, papasakokite, kaip atradote šį kūrinį?

Andrius: Fagotui iš tiesų nėra parašyta labai daug koncertų, todėl jį atrasti nebuvo sunku. Be to, kompozitorius J. Williamsas šiuo metu yra daugiausiai atliekamas gyvas kompozitorius pasaulyje, dėl to ir pasislėpti jam nelabai išeina (šypsosi). Iš tikrųjų tai labai graži muzika, mane sužavėjo kūrinio tematika. Kompozitorius rašo muziką penkiems skirtingiems medžiams. Senovėje žmonės į juos supančią gamtą žiūrėjo su didžiule pagarba. Negalėdavo kirsti medžių jų neatsiklausę, nepasimeldę už juos – jie būdavo neatsiejama gamtos ir mūsų dalis. Medžiai turėjo savo gyvenimą, savo charakterį – dėl to jie tokie skirtingi, kaip ir visos kūrinio dalys. Visas kūrinys – tarsi bendravimas su skirtingais medžiais. Įdomu ir tai, kad pats fagotas padarytas iš medžio. Dėl to jis kaip dar vienas medis pasakoja apie kitus medžius. Iš tikrųjų jautrios sielos žmogus sugeba įsiklausyti ir išgirsti, ką tas medis gali papasakoti. Man labai įdomi ši tema ir labai noriu atlikti šį kūrinį su dideliu, spalvingu simfoniniu orkestru. Kūrinyje yra labai daug spalvų, begalės įvairiausių tembrų, kiekvienas iš jų gali reikšti spyglį, lapelį, šaknis arba dar kažką. Todėl labai džiaugiuosi ir esu dėkingas maestro G. Rinkevičiui, kad pamatė prasmę man pagroti šį kūrinį jubiliejiniame koncerte.

O iš kokio medžio gaminamas fagotas?

Andrius: Dažniausiai iš klevo, bet klevo rūšių yra labai daug ir įvairių. Šiais laikais, aišku, kyla kokybiškos medienos problema, nes oras labai užterštas, ir dėl to medis sunkiai kokybiškai susiformuoja. Tai, be abejo, atsispindi instrumento kokybėje. Pačios geriausios firmos, gaminančios fagotus, medieną ruošdavo penkiasdešimt metų – tiek reikėdavo išlaikyti medį. Išeidavo taip, kad senelis paruošdavo instrumentą anūkui, kuris gamindavo toliau – taip šis amatas būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Dabar, aišku, procesai vyksta greičiau, bet dėl to skiriasi instrumento kokybė ir garsas.

Zbignievas: Čia yra panašumų su smuiku: smuiko apatinė dėka ir šonai yra taip pat gaminami iš klevo, o viršus – iš eglės. Nes viršus turi būti minkštesnis, kad vibruotų nuo stygų, o apačia – kietesnė.

Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre Zbignievas groja nuo pat jo įkūrimo 1989-aisiais, Andrius – nuo 1993-ųjų, taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius. Kaip keitėsi orkestras per tuos metus?

Andrius: Nuo orkestro įkūrimo yra pasikeitę daugybė muzikantų. Mano manymu, tų, kurie čia dirba nuo pirmųjų dienų, yra likę apie 25 procentus. Keičiasi asmenybės, keičiasi ir pats orkestras. Kai orkestras susikūrė, buvo ir kita politinė situacija – pavyzdžiui, dabar orkestre groja nemažai muzikantų iš kitų šalių. Problema kompleksinė – viena iš jos sudedamųjų dalių yra tai, kad mūsų aukštosios muzikos mokyklos kokybiškai nebeparuošia muzikantų.

Zbignievas: Žmonės yra įvairūs – tokie, kurie eina per gyvenimą ieškodami, ir pastovesni, kaip, pavyzdžiui, aš. Iš kitos pusės, labai primityvu visą gyvenimą dirbti viename darbe. Bet man jis labai patinka – kolektyvas draugiškas, vadovas energingas, tai nenuobodu. Andrius teisingai pastebėjo, kad kai susikūrėme, buvo kiti laikai: Lietuvos atgimimas, didelis romantizmas: visi turbūt žino istoriją, kai žmonės, verždamiesi į pirmąjį mūsų orkestro koncertą, išlaužė Operos teatro duris. Po to prasidėjo spalvingas orkestro gastrolių laikotarpis – po keturis-penkis mėnesius per metus praleisdavome koncertuodami užsienyje. Po tiek metų matau, kad turime stabilesnį jaunimą, ir tos kūrinių vietos, kurios anksčiau nesigaudavo, dabar einasi žymiai lengviau. Mano galva, orkestras yra vientisas organizmas, todėl jame svarbu ne tik būti asmenybe, bet ir sugebėti prisitaikyti prie kitų. Man atrodo, dabar sugebėjimas groti kartu su visais yra didesnis, ir orkestras yra pasiekęs aukštesnį lygį.

O kaip su patirtimi keitėsi Jūsų asmeninis požiūris į muziką, atlikimo meną?

Zbignievas: Per gyvenimą žmogaus charakteris keičiasi, bet bent jau mano muzikinis požiūris liko toksai pats, kaip ir jaunystėje – jis tolygiai lydi mane per gyvenimą.

Andrius: Jeigu paimtume kokį nors konkretų kūrinį, kaip jį atlikdavau prieš trisdešimt metų ir dabar, tai pokyčius tikrai pamatytume – gyvenimo patirtis persiduoda atliekamai muzikai. Labai įdomu pastebėti, netgi kaip skirtingai dirigentas dirba prie to paties kūrinio ir jį interpretuoja prieš trisdešimtį metų ir dabar. Manau, visi kažkur judame – nebūna viskas vienodai.

Dabar, atrodo, atlikdami klasikinę muziką solistai naudoja vis daugiau vizualinių priemonių, pabrėžtinos ekspresijos. Kaip manote, tai klausytojui labiau padeda ar trukdo?

Andrius: Nemažai tokių atvejų, kai muzikantas ant scenos atlieka daug nereikalingų judesių, kad atkreiptų į save dėmesį, ir tai blaško klausytoją. Aišku, visada galima klausytis užsimerkus, bet išorinė pompastika ne visada būna nuoširdu ir tikra. Pasaulyje yra genialių muzikantų, kurie groja nesimaivydami, ir tai daro iš širdies gelmių. Kas tai supranta, labai džiaugiasi ir vertina, kad dar yra tokių muzikų. Žinoma, to negalima pritaikyti visiems: yra visokiausių žanrų – daug priklauso ir nuo to, ką tu groji.

Zbignievas: Kai buvau mažas, dar būdamas mokykloje eidavau į koncertus. Man simfoninio orkestro klausymasis būdavo didelė pramoga. Dažniausiai orkestre negroja visi muzikantai iš karto, tad tu gali apžiūrinėti instrumentus, atlikėjus, stebėti, kas ir kada įstoja. Tai yra savotiškas dalyvavimas muzikoje ne tik klausant, bet ir žiūrint.

Kas Jums svarbiausia, atliekant muziką?

Zbignievas: Man svarbiausia dalintis muzika su klausytojais, nes visas kitas grojimas yra treniravimasis. Kai groji vienas, tai tiesiog giliniesi į muziką, o kai jau gali koncertuoti, tai yra galimybė ją skleisti kitiems. Man muzikavimas yra pagrindinis dalinimasis su kitais.

Andrius: Man svarbiausia įsigyventi į atliekamą muziką, kaip aktorius įsigyvena į rolę – tai turi būti tikra, ne dirbtina. Kai yra tikra, klausytojai iškart pajunta. Man yra didelė laimė, kai klausytojai supranta, ką savo atliekama muzika noriu pasakyti.

Jubiliejinis Zbignievo Levickio ir Andriaus Puplauskio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyko balandžio 4 d. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Martynas Staškus. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.

1...394041...1 718Nuo 1 718 40 puslapis