Baltijos regionas yra geopolitinės priešpriešos epicentre. Pagrindinė grėsmė jo saugumui išlieka Rusijos Federacija – valstybė, kuri istoriškai agresiją, pavergimą ir teritorinę ekspansiją naudoja kaip užsienio politikos įrankius. Šiuolaikinė Rusija – tai ne tik autoritarinė valstybė, bet ir revanšistinė jėga, siekianti susigrąžinti įtaką, prarastą po Sovietų Sąjungos žlugimo. Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – yra pagrindiniai šios strategijos taikiniai dėl kelių priežasčių: strateginės padėties, istorinės nepakantos imperializmui, narystės NATO ir ES bei rusakalbių gyventojų buvimo, kuris naudojamas kaip hibridinio karo elementas.

Istorinė perspektyva

Grėsmė iš Rusijos Baltijos valstybėms nėra naujas reiškinys. Tai istoriškai nuoseklus reiškinys, prasidėjęs dar Rusijos imperijos laikais. XX amžiuje sovietinė okupacija atnešė šiam regionui aneksijas, deportacijas, masines represijas, asimiliacijos bandymus ir demografinius pokyčius, kurie turėjo pražūtingų pasekmių tautiniam tapatumui ir valstybingumui.

Atkūrus nepriklausomybę, Baltijos šalys pasirinko strateginį Vakarų integracijos kelią. Narystė NATO ir ES tapo ne tik politiniu aktu, bet ir išlikimo aktu. Tačiau Kremlius niekada šių pokyčių nepripažino kaip galutinių. Šiandien jis ir toliau laiko Baltijos regioną „teisėtų interesų“ zona, atvirai ar slaptai kėsindamasis į šių šalių suverenitetą.

Hibridinis karas: daugialypė grėsmė

Šiuolaikinė Rusijos strategija Baltijos atžvilgiu grindžiama ne atvira karine konfrontacija, o hibridiniu karu, kuris apima kelias kryptis:

1. Informacinė agresija.

Rusija aktyviai naudoja žiniasklaidą, socialinius tinklus ir susijusias struktūras informacinėje erdvėje, kad skleistų dezinformaciją. Pagrindiniai tikslai – pasitikėjimo valstybės institucijomis griovimas, Vakarų sąjungininkų diskreditavimas, etninių įtampų kurstymas, „engiamų rusakalbių“ įvaizdžio kūrimas.

2. Kibernetinės atakos ir diversijos.

Rusijos specialiosios tarnybos naudoja įvairius metodus – nuo kibernetinių atakų prieš kritinę infrastruktūrą ir valstybines įstaigas iki provokacijų ir šnipinėjimo. Neatmetami net „melagingos vėliavos“ (angl. false flag) scenarijai, skirti destabilizuoti vidaus padėtį.

3. Finansinė įtaka ir korupcija.

Per fiktyvias įmones, NVO ir privačius agentus Rusija sistemingai daro įtaką politikams, žurnalistams, visuomenės veikėjams. Papirkimas, šantažas, manipuliacijos – standartiniai „minkštosios“ ekspansijos įrankiai.

4. Rusakalbė bendruomenė kaip „penktoji kolona“.

Nepaisant integracijos pastangų, reikšminga rusakalbių dalis išlieka pažeidžiama Rusijos propagandos. Tai kelia neramumų, sabotažo ir tiesioginio agresoriaus palaikymo riziką konflikto atveju.

Galimi agresijos scenarijai

Nors tiesioginiai kariniai veiksmai atrodo pavojingi, jie nėra neįmanomi. Galimi agresijos vektoriai:

1. Šiaurė – Leningrado karinė apygarda gali pasinaudoti artumu Estijai ir Latvijai, kad smogtų žaibiškai.

2. Rytai – Baltarusija, kaip Maskvos sąjungininkė, gali būti panaudota invazijai į Lietuvą ir Latviją.

3. Pietvakariai – Kaliningradas yra militarizuotas anklavas, galintis smogti Lietuvai ir Lenkijai bei blokuoti strategiškai svarbų Suvalkų koridorių. Konflikto atveju Kaliningrado karinę infrastruktūrą NATO turėtų neutralizuoti prioritetine tvarka.

Gynybiniai pajėgumai ir pažeidžiamumas

Baltijos šalys turi ribotus karinius išteklius ir priklauso nuo sąjungininkų paramos. Tačiau galima imtis konkrečių veiksmų:

1. Didinti gynybos biudžetą, plėtoti oro gynybą, stiprinti pasienio infrastruktūrą;

2. Gilinti bendradarbiavimą su Lenkija, Skandinavijos šalimis ir JAV.

3. Įgyvendinti visuotinio nacionalinio pasipriešinimo programą: gyventojų, rezervistų ir teritorinės gynybos mokymus.

4. Stebėti ir neutralizuoti galimai Kremliui lojalius vidinius darinius.

5. Inicijuoti tarptautinį tribunolą, vertinantį Rusijos nusikaltimus – nuo genocido prieš tautines mažumas iki politinių represijų.

Išvados

Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo: Rusija pasitikėti negalima. Kiekvieną kartą, kai Vakarai darė nuolaidas, Kremlius tai laikė silpnumo ženklu ir pretekstu tolesnei agresijai. Baltijos šalys yra civilizacinės priešpriešos priešakinėje linijoje. Tai kova ne tik dėl nepriklausomybės, bet ir dėl visos Europos ateities.

Baltijos ryžtas yra pavyzdys kitiems. Tik kolektyvinis pasipriešinimas, pavergtų tautų Rusijoje palaikymas, sankcijų spaudimas ir strateginė gynyba gali sustabdyti agresorių. Pusinių priemonių laikas baigėsi. Tik koordinuoti ir ryžtingi veiksmai užtikrins saugumą ir laisvę ne tik Baltijos šalims, bet ir visam demokratiniam pasauliui.

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Gynybos ministerijos vadovybės viltys sukurti 64 000 karių „atgrasymo“ pajėgas vargu ar bus įgyvendintos, teigia šaltiniai.

Europa sunkiai surinktų 25 000 karių, kurie dalyvautų „atgrasymo“ pajėgose Ukrainoje, nes jos kariuomenės yra nepakankamai sukomplektuotos ir finansuojamos, atskleidė šaltiniai.

Dienraščiui „The Times“ buvo suteikta reta galimybė susipažinti su Europos gynybos ministrų ir kariuomenių vadų pokalbiais, kai jie derino „norinčiųjų koalicijos“ pajėgų planus.

Didžiosios Britanijos gynybos štabo viršininkas admirolas seras Tonis Radakinas (Tony Radakin) teiravosi savo kolegų žemyne, ar jie galėtų suburti 64 tūkst. karių pajėgas, kurias galėtų nusiųsti į šalį taikos susitarimo atveju.

Kaip žinoma, šio mėnesio pradžioje vykusiame susitikime jis pareiškė, kad Didžioji Britanija būtų pasirengusi atsiųsti iki 10 000 karių.

Tačiau vėlesniuose susitikimuose Europos gynybos ministrai sakė, kad „nėra jokių galimybių“ pasiekti tokį skaičių ir kad net 25 000 karių „būtų didelis iššūkis bendroms pastangoms“, sakė šaltinis, susipažinęs su diskusijomis Briuselyje.

Praėjusią savaitę laikraštis „The Times“ atskleidė, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija, nerimaudamos dėl susijusios rizikos, dabar labiau linkusios į Vakarų Ukrainą siųsti mokymo karius, o ne tarptautines sausumos pajėgas svarbiausiems miestams ir ypatingos svarbos infrastruktūrai apsaugoti.

Vietoj to, prisiimant saugumo įsipareigojimus Ukrainai, daugiausia dėmesio bus skiriama Kijevo karinėms pajėgoms atkurti ir perginkluoti, taip pat oro ir jūrų apsaugai.

Gynybos ministrai balandžio 10 d. vykusiame „norinčiųjų koalicijos“ susitikime išreiškė susirūpinimą dėl Didžiosios Britanijos siekio turėti 64 000 karių pajėgas. Po koalicijos susitikimo diskusijos tęsėsi Briuselyje su mažesne gynybos ministrų grupe, kur sąjungininkai buvo atviresni.

Artimi sąjungininkai gynybos sekretoriui Johnui Healey aiškiai išdėstė savo abejones ir nurodė, kad tokio dydžio pajėgoms per dvejus metus, atsižvelgiant į rotaciją, iš viso reikėtų 256 000 karių.

Lietuvos gynybos ministrė Dovilė Šakalienė, kaip teigiama, pasakė savo kolegoms: „Rusija turi 800 000 [karių]. Pasakysiu jums taip: jei mes negalime surinkti net 64 000, tai neatrodo silpnai – tai yra silpnai“.

Jos komentarai buvo apibūdinti kaip „labai griežti ir įkvepiantys“.

Diskusijos atskleidė, kokia priklausoma yra Didžioji Britanija ir Europa nuo JAV, kai kalbama apie rimtą atgrasymo priemonę Rusijai.

Vienas iš dalyvių pažymėjo, kad tokiai užduočiai būtų lengviau skirti specialiąsias pajėgas, nes tam nereikėtų parlamento pritarimo savo šalyje.

Estija ir Suomija, kaip pranešama, nerimavo, kad bet koks dislokavimas „susilpnintų“ jų pačių sienų apsaugą, o Lenkija, Ispanija ir Italija aiškiai pareiškė, kad neskirs jokių karių, teigia šaltinis.

„Be didelių daug gyventojų turinčių šalių, kurios skiria [karius], tai yra aklavietė“, – pridūrė šaltinis. Prancūzija pareiškė, kad skirs maždaug tiek pat karių, kiek ir Jungtinė Karalystė, t. y. nuo 5 000 iki 10 000 karių.

Antrasis šaltinis, susipažinęs su diskusijomis Jungtinėje Karalystėje, sakė, kad Suomija ir Vokietija taip pat iš esmės nepritaria sausumos pajėgų siuntimui, nors, kaip žinoma, Berlynas visiškai neatmetė tokio žingsnio.

Šaltinis teigė: „Jei šios šalys pasitraukia, iš kur bus paimta kariuomenė? Nelikus kitų, liktume pliki“.

Šaltinis nurodė, kad nuolat mažėjanti britų kariuomenė taip pat kenčia dėl artilerijos trūkumo ir problemų su „įgalintojais”, pavyzdžiui, aprūpinimo sunkvežimiais ir kita įranga, kurią jie paprastai gauna iš Amerikos.

Suprantama, kad dėl Europos šalių nenoro siųsti sausumos pajėgas Ukrainai ginti pasikeitė požiūris į tai, kaip turėtų atrodyti pajėgos, jei būtų sudarytas taikos susitarimas. Taip pat susirūpinimą kelia tai, kokios būtų kovos veiksmų taisyklės, jei Rusija užpultų.

Pagal labiausiai tikėtinus planus britų ir prancūzų kariniai instruktoriai būtų siunčiami į vakarų Ukrainą, vykdant įsipareigojimą dislokuoti pajėgas šalies viduje. Tačiau jie nebūtų arti fronto linijos, nesaugotų svarbiausių objektų ir nesirūpintų Ukrainos karių apsauga.

Gynybos ministerijos atstovas spaudai sakė: „Norinčiųjų koalicijoje“ tebevyksta pažangus operatyvinis planavimas, susijęs su galimybėmis veikti sausumoje, jūroje ir ore bei atkurti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu mes ir toliau remiame pastangas siekti taikos, kartu didindami karinę paramą Ukrainai, nes Putino neteisėta invazija tęsiasi.“

thetimes.com

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

JAV Armijos pėstininkų majoras rašo:

Ką tik patyriau nušvitimą, kuris mane sukrėtė.

Visos šios kalbos apie pajėgų kovingumą. Visos šios kalbos apie drausmę, vadovavimą, karių sudrausminimą ir standartų laikymąsi. Ir staiga mane pribloškė: mes chemiškai naikiname patį gebėjimą kovoti.

Apsidairykite aplinkui. Testosterono, tiesiogine prasme hormono, skatinančio drąsą, kovingumą, rizikavimą, lyderystę, lygis visoje šalyje ir taip, visose pajėgose yra rekordiškai žemas. Nuo 1990-ųjų vidutinis vyrų testosterono lygis sumažėjo 20–30 proc.

Šiandien jaunų vyrų testosterono lygis yra 150–200 punktų mažesnis nei jų tėvų ir senelių. (Šaltinis: Journal of Clinical Endocrinology and Metabolism, Travison et al.) Nutukimas, endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos, lėtinis stresas, miego trūkumas, nesveikas maistas ir sėslus gyvenimo būdas griauna biologinius drąsos ir kovingumo pagrindus.

O ką per tą patį laikotarpį nuveikėme kariuomenėje? Sustabdėme intensyvų fizinį krūvį per COVID. Susilpninome fizinio pasirengimo standartus ir vis dar stengiamės juos suvaldyti.

Valgyklas užtvindėme nesveiku maistu. Žiūrėjome pro pirštus, kai nutukimo rodikliai kilo į viršų. Kovingumą pakeitėme popierizmu. Skatinome laikytis reikalavimų, o ne taisytis. Kario dvasią palaidojome po administraciniais procesais.

Ir dabar stebimės? Mes stebimės, kad kariai nepataiso vieni kitų? Mes stebimės, kad vadovai bijo konfrontacijos? Mes stebimės, kad standartai žlugo?

Tai ne tik baimė. Tai ne tik DEI. Tai biologija. Negalite sukurti liūtų, jei juos maitinsite kaip ėriukus.

Testosteronas svarbus, nes jis skatina drąsą. Testosteronas maitina norą rizikuoti savo padėtimi, kad pataisytum žmogų, kuris klysta. Būtent testosteronas skatina kovingumą, kuris sutelkia dalinius. Testosteronas suteikia jums energijos mesti sau iššūkį, priešintis silpnumui ir kovoti su nuosmukiu. Kai testosteroną sugniuždote chemiškai, gaunate ne tik minkštesnius kūnus. Jūs gaunate minkštesnę dvasią.

Štai kodėl kultūrinis karas pajėgų viduje negali būti atskirtas nuo pajėgų sveikatos. Jei norite vėl turėti karių, turite juos iš naujo sukurti. Maitinkite juos tikru maistu. Brutaliai juos treniruokite. Priverskite juos miegoti. Anksti ir dažnai su jais konfrontuokite. Nustatykite tokius aukštus standartus, kad jų laikymasis taptų ne tik pasirinkimu, bet ir chemine neišvengiamybe.

Nes kario siela nėra tik idėja. Tai kūnas, kraujas ir ugnis. O dabar mes ją beveik uždusinome. Negalima reikalauti kovingumo iš mirusios dvasios. Ją reikia prikelti. Sutvarkyti kūną. Sutvarkyti protą. Ir dvasia prisikels.