2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 39

Užsieniečių Vilniuje išgąsdinta V. Baltramiejūnienė: Gindamasi netampu rasiste!

Redakcija
-
3
Užsieniečių Vilniuje išgąsdinta V. Baltramiejūnienė: Gindamasi netampu rasiste!
Asociatyvi unsplash nuotr.

Edita Siavris

Teisininkės išsilavinimą turinti žinoma veido mankštų trenerė Viktorija BALTRAMIEJŪNIENĖ tikina, jog jau net Vilniaus centre šeimos nebegali jaustis saugios. Išgąstį moteris kartu su šeima patyrė dėl užsieniečių veiksmų.

Noriu įspėti kitus, kad Vilniaus centras gali būti nebesaugus visiems. Turiu omenyje ne pavienes moteris, ne vakarą, ne neaiškų rajoną…

Juk vieta buvo prie Operos ir baleto teatro, sekmadienis, vidurdienis. Ėjau su dukra, su vyru už parankės ir eina du indai, iš toli jau pradeda kalbėtis apie mane, – visi tą pastebėjome. Konkliudentiniais veiksmais, kūno kalba, ir ne pozityviai. Priartėjo ir lenkėsi prie manęs. Mano vyras pasakė „ko čia vėpsai?“ Manau, čia buvo indų kilmės žmonės, matyt, dirbantys žemiausius darbus. Tas žmogus nesuprato, kad čia jam buvo pastaba „tu taip nesielk“. Jis – „ką tu čia!“ Pradėjo agresyviai judėti, šokinėti ir provokuoti muštynes. Dukra pasitraukė toliau. Mums buvo šokas.

Šalia buvo vyrukas, kuris, matydamas mūsų situaciją, sustojo. Matyt, buvo pasiruošęs padėti mano vyrui.

Viktorija Baltramiejūnienė

Agresyvaus asmens draugas stvėrė jį už parankės, pradėjo tempti. Ir kokius 150 metrų tas piktas žmogus atsisukinėdamas dar kažką aiškino. Mes svarstėme, ar kviesti policiją dabar? Bet nei nufilmavome. Galų gale nusprendėme važiuoti savo reikalais. Dukra man sakė „mama, aš labai išsigandau“, – „Vakaro žinioms“ nemalonų incidentą papasakojo Viktorija BALTRAMIEJŪNIENĖ. Moteris šia istorija pasidalino ir socialiniuose tinkluose.

Aš su dukra kalbuosi. Jeigu ji užsisakys pavėžėjimo paslaugą ir atvažiuos ne mūsų kultūros žmogus, ji į mašiną nesės. Tegu aš būsiu blogiausia, bet čia mes nerizikuosime.

Esminiai dalykai – tu nesupranti kalbos. Nesaugumas prasideda tada, kai jis savo kultūroje, tu – savo. Negali suvokti, ar jis sako „aš tave čia papjaučiau, išprievartaučiau“ ar „nieko sau, bobelka“, na, negali suprasti. Matyti, kad tai yra priekabiavimas.

Aš suvokiau, kad net šalia savo vyro negaliu būti saugi. Nei aš, nei dukra, nei pats vyras, – kalbėjo ji. – Visi suprantame, daugėja kitataučių. Mes konfliktų nesprendžiame fizine jėga. Išsilavinę, inteligentiški žmonės gyvenime nesimušė.“

Kai kurių žmonių komentarais socialiniame tinkle buvote raginama tokiu atveju tiesiog nekreipti dėmesio.

Mes turime bijoti žodžio „rasizmas“. „Lygiateisiškumas“, „europinis mąstymas“, „pasaulietiškas mąstymas“ – su šiais žodžiais mes patenkame į spąstus.

Mes nebemokame atskirti, kur yra reali situacija, kai visa tai negalioja, ir egzistuoja tiesiog agresijos ir ne agresijos santykis. Mes labai bijome naujosios etikos, bijome pasakyti, kad žmogus yra nudriskėlis, jeigu jis yra nudriskėlis. Bijome pasakyti, kad jis pavojingai elgiasi moters atžvilgiu, nes bijome, kad prasidės „o kodėl tik moters, o ne vyro?“, „o kodėl jis nudriskėlis?“ Prasideda daugiau „kodėl?“ Tai, mano nuomone, yra aukos kaltinimas.

Iš komentarų pajutau – moteris visada kaltins moterį, „čia jūs kalti, patys šokote, reikėjo praeiti“. Sulaukiau tokių žodžių, kad, „nesuprasčiau savo vyro, jei jis mane taip apgintų, mes eitume ir praeitume“.

Jeigu mes norime, kad vyrai išliktų vyriški, negalime iš jų atimti pareigos apginti savo moterį, šeimą, dukrą ir pasakyti „stop“.

Be rasizmo, be agresijos sakau: jūs esate svečiai. Nejau mes bijome nuosavuose namuose pasakyti tai? Mes neturime jų mušti, bet kai svečias pradeda bandyti ribas, mes turime pasakyti „stop“, pas mus taip nepriimtina, pas mus taip negalima.

Kokios reakcijos iš tautiečių dar sulaukėte?

Buvo džiūgavimo, kad va, čia jūs vilniečiai, pamatysite, kas bus. Bus, kaip kitose valstybėse. Palaukite, palaukite…

Tai aš atsakau, gerbiamieji, jeigu jūs tokios nuomonės, kad pas jus dega namas ir mes visi džiūgaujame, kad štai Vilnius aptekęs pinigais ir viskuo, tai čia labai prastas požiūris, nes Vilnius – ir jūsų valstybės sostinė. Tikėtina, kad ir jūsų vaikai, anūkai norės čia važiuoti gyventi ir dirbti. Tai čia jūs palaukite, ir tada bus visiems.

Dar gavau privačių žinučių, kad iš kitataučių būna „pastatyminės“ avarijos; kad vyksta provokacijos. Kad, paprastai tariant, mūsų situacijoje mano vyras „duotų į snukį“ ir tada kviečiame policiją… O tada – duok kokius 100–200 eurų.

Aš jau nešiojuosi dujų balionėlį. Anksčiau buvau ta, kuri mieste, prekybos centruose, einant kitataučių kompanijai, nukreipdavau žvilgsnį. Dabar žvilgsnio nenukreipsiu, aš juos stebėsiu ir nevaidinsiu, kad esu auka, kad aš susigūžusi, kad tik greičiau pro juos praeičiau. Kad jie čia šeimininkai, ir gali šūkauti. Ne, šeimininkė esu aš.

Mes turime precedentus, tokį marselį (Prancūzijoje Marselio miestas laikomas nesaugiu dėl čia gyvenančių daugybės kitataučių, – aut. past.) galime gauti per pusmetį… Tos valstybės (Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, Švedija ir pan.) yra užsižaidusios su demokratija. Viskas gerai, jos yra demokratijos ir atviros politikos lopšiai. Bet mūsų šalis yra istoriškai traumuota valstybė, mes negalime sau leisti žiūrėti į didžiuosius ir sakyti, jei jiems taip nutiko, tai mums juo labiau bus ir susitaikykime su tuo.

Ypač kalbu apie moteris, nes priekabiavimas buvo prie moters. Jis ir bus prie moterų, mes turime suvokti tų žmonių kultūrą, kad tai yra moters sudaiktinimas. Visiškai nepaisymas jos kaip žmogaus, ir kalbu ne kaip feministė, o kaip humanistė. Ir dėl to man yra labai baisu.

Nesvarbu, ar tu rusas, ar tadžikas, – tu esi svečias.

Mes labai daug leidžiame. Saugumas nėra duotybė. Asmenines ribas reikia ginti, ir dėl to tu netampi rasistu ar blogu žmogumi.

Komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas RAČIUS:

Lietuviai labai daug ir noriai keliauja į egzotinius kraštus. Didysis klausimas – jei lietuviai bijo egzotinių kraštų kultūrų atstovų, kodėl ten masiškai keliauja? Atsakymas paprastas – lietuviai nebijo. Jie nemano, kad keliaujant į Indiją, Šri Lanką ar kitur jiems kas nors grės. Žinoma, yra šalių, kuriose saugumo padėtis sudėtinga, bet lietuvių turistai važinėja net į Afganistaną. Yra žmonių, kurie linkę rizikuoti savo sveikata ir gyvybe dėl egzotiškos šalies.

Bendrąja prasme lietuviai tikrai nėra nusiteikę priešiškai, nėra įsibaiminę. 20 lėktuvų per dieną į Egiptą nesuponuoja, kad lietuviai – bijantys žmonės. Na, sakome, gerai, lietuviai tiesiog keliauja.

Klausimas, ar delinkventinis, nusikalstamas elgesys yra iš principo būdingas tų kultūrų atstovams? Atsakymas – ne. Absoliuti dauguma, nuvykę į Indiją, Šri Lanką ar Egiptą, nesako, kad kažkas prie jų gašliai kabinėjasi ar šneka. Galbūt gali pasitaikyti vienas kitas asmuo. Galbūt išgėręs ar narkotikų pavartojęs.

Pamenu, kai važiavau su savo šeima į Maroką, tada jaunas savo ir draugų merginas paruošiau, kad visko gali būti, gali pasižiūrėti, pasakyti. Kai mes grįžome, sako, „tėvai, ką čia nusišneki, niekas ten nei žiūrėjo, nei mes įdomios buvome“.

Kai mes kalbame apie tai, kai iš tiesų yra nusikalstamas elgesys, labai paprastas patarimas, o tai ką veikia Lietuvos policija? Reikia eiti į policiją. Visai nesvarbu, ar žmogus yra rudų, ar mėlynų akių, jeigu jis nepagarbiai elgiasi su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis, tam yra įstatymai, policija.

Žinoma, gali būti tokių žmonių, kurie norėtų provokuoti. Teoriniu lygmeniu galime įsivaizduoti, kad koks vargšiukas iš Indijos, kuris ten uždirbo 150 dolerių, bet Lietuvoje uždirba 600–700 dolerių ir yra labai laimingas, kad gavo darbą, galvoja, kaip man čia kokį „pokštą“ iškrėsti? Pavyzdžiui, „išprovokuosiu, kad lietuviai mane pavadintų nigeriu, kaip bus fainiai“. Jei mes manome, kad žmonės taip nori elgtis… Aišku, negaliu pasakyti, kad niekada negali būti iš 1,4 mlrd. indų tokio žmogaus.

Kad galėtų ateityje, po 80 metų, būti, pavyzdžiui, didžiulės bendruomenės, kuriose būtų tam tikros organizacijos, siekiančios politinių tikslų ir jų vedinos provokuotų kitas grupes žmonių, tai taip. Galime apie tai kalbėti.

Informacija

Užsieniečiai, įtariami (kaltinami) nusikalstamų veikų padarymu pagal pilietybę: LR BK 213-214, 281, 284 str., kitos nusikalstamos veikos; labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai, LR BK 129-131,178 str.

Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas. 2023 m. – 6 atvejai; 2024 m. – 15 (vyrauja – Azerbaidžanas, Rusija, Gruzija, Latvija, Norvegija, Estija, Ukraina).

Kelių transporto eismo taisyklių pažeidimai. 2023 m. – 38, 2024 m. – 46 (vyrauja – Azerbaidžanas, Baltarusija, Libanas, Kirgizija, Lenkija, Estija, Ukraina).

Viešosios tvarkos pažeidimai. 2023 m. – 23, 2024 m. – 41 (vyrauja – Baltarusija, Gruzija, Latvija, Lenkija, Ukraina).

Kitos nusikalstamos veikos. 2023 m. – 933, 2024 m. – 820 (vyrauja – Baltarusija, Rusija, Gruzija, Kazachstanas, Latvija, Lenkija, Ukraina).

LABAI SUNKŪS IR SUNKŪS NUSIKALTIMAI. 2023 m. – 197, 2024 m. – 126 (vyrauja – Baltarusija, Rusija, Uzbekistanas, Latvija, Lenkija, Ukraina).

NUŽUDYMAI. 2023 m. – 2 (Baltarusija, Rusija); 2024 m. – 1 (Armėnija).

Vagystės. 2023 m. – 71, 2024 m. – 83 (vyrauja – Baltarusija, Rusija, Azerbaidžanas, Ispanija, Latvija, Lenkija, Ukraina).

Šaltinis – Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM.

Edvardas Čiuldė. Banali kaip blizgantys buliaus kiaušai valdžia (II)

Redakcija
-
7
Edvardas Čiuldė. Banali kaip blizgantys buliaus kiaušai valdžia (II)
lsdp.lt nuotr.

I dalis čia.

Praeitą kartą tokio pat pavadinimo straipsnelyje bandžiau aptarti naujai susiformavusios, ogi jau socialdemokratų vadovaujamos koalicijos blizgesio ir skurdo ypatybes, nors, dabar prisipažinsiu, tik menka dalimi, geriausiu atveju, tada pavyko atsakyti į klausimą – kas čia neduoda ramybės ir kodėl vis dėlto taip neskaniai atsiduoda visuomenėje užgimstantis naujasis jų įvaizdis?

Kaip po turėjau progą kažkur jau užsiminti, sena ir didelė LSDP bėda yra prasikišantis šios partijos veikloje kaip grandiozinis invalidumas tautinio sentimento trūkumas. Tai baisi negalia, kitaip nepasakysi.

Kita vertus, kitų partijų, panašiai daug nekvaršinančių dėl to sau galvos ir susitelkusių išimtinai į turto padalijimo reikalus, veikloje toks trūkumas nekrinta taip baisiai į akis, kaip pasimato ant socialdemokratų veido, ar ne?

Kodėl?

Edvardas Čiuldė

Kaip atrodo bent man, prie šios partijos įvaizdžio pablogėjimo be chroniškos tautinės savimonės trūkumo negalios pastaruoju metu pastebimai prisideda paspartėję humanitarinio nususimo procesai partijos pasirinkimuose, sprendimuose iš viešojoje komunikacijoje.

Man pačiam dabar tuo sunku patikėti, tačiau, kaip atrodo, net senųjų bebrų kaimenė nebuvo taip baisiai humanitariniu požiūriu sunykusi kaip Palucko ondatrų populiacija.

Kas be ko, senųjų bebrų veislės užkaboriuose veisėsi ir tokie individai kaip Bradauskas arba ta moterėlė, pavardės neatsimenu, kuri nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse apsigynė disertaciją apie komjaunimo nuopelnus kuriant komunizmo rytojų Lietuvoje, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad bent jų vėliavnešys Kirkilas bendro humanitarinio išsivystymo požiūriu trasoje per posūkius lenkia Palucką panašiai kaip „Ferrari“ vairuotojas lenktų mėšlinų vežėčių važnyčiotoją.

Jeigu užmiršote, priminsiu, kad prezidentas Valdas Adamkus, be visa ko kito, yra sakęs, kad iš jo prezidentavimo laikais buvusių premjerų jam geriausiai pavyko sutarti su Kirkilu.

Jeigu negirdėjote, paminėsiu čia dar ir tokią daug sakančią aplinkybę, kad po Gintaro Beresnevičiaus tragiškos žūties, Kirkilas vyriausybės sprendimo lygyje priėmė nutarimą baigti mokėti G. Beresnevičiaus anksčiau paimtą paskolą būstui įsigyti, tokiu būdu apsaugodamas ant ledo likusią pasaulinio garso mokslininko šeimą su mažamečiais vaikais. Nesunku įsivaizduoti, kad dabartinės konfigūracijos Lietuvos socialdemokratai iki tokių dalykų „neprisigalvotų“.

Ondatros iš pažiūros yra panašios į bebrus, tačiau nuo jų skiriasi tuo, kad priklauso žiurkinių klasei. Toliau pateikiu ondatrų aprašą iš Wikipedijos, kviesdamas atrasti 10 skirtumų tarp Ondrata zibethika ir Palucko socialdemokratų:

Ondatros (Ondatra) – stambūs, vandenyje gyvenantys žiurkėninių (Cricetidae) šeimos graužikai, kuriems priklauso vienintelė rūšis gentyje – ondatra (Ondatra zibethica).

Išvaizda panaši į bebrą, tik mažesnė. Kūnas kresnas, 25–40 cm ilgio, kaklas trumpas ir storas. Svoris 0,8–1,2 kg, maksimali masė iki 1,5 kg, bet tokios stambios ondatros sudaro tik apie 0,1 % populiacijos.

Kailiukas rudas. Plaukų danga keičiasi nuo pavasario iki žiemos. Uodega ties pagrindu apvali, o toliau vertikaliai suplota ir lacentiškai smailėjanti, jos ilgis 20–25 cm. Uodega padengta smulkiais žvynais ir apaugusi retais šereliais. Ausys vos matyti iš kailio. Ondatra, kaip ir bebras, uždaro burnos ertmę suglausdama lūpas už kandžių, kad, kai graužia po vandeniu, į gerklę nepatektų vandens. Ant viršutinės lūpos auga vibrisės.

Priekinės galūnės mažos, jų I pirštas gerokai redukuotas. Užpakalinės galūnės gerokai didesnės, pirštai su stipriais 7–8 mm ilgio nagais. Plaukiojamoji plėvelė jungia tik pirštų pamatus, o pirštų šonai apaugę trumpais standžiais plaukais. Kailiukas minkštas, tankus ir blizgantis. Nugaros kailio spalva būna nuo šviesiai iki tamsiai rudos. Šonai šviesesni už nugarą, krūtinė pilkšva, papilvė smėlio spalvos. Plaukų dangą sudaro nevienodo ilgio akuotplaukiai ir vilnaplaukiai. Akuotplaukiai storesni, ilgesni ir standesni. Žvėreliui panirus į vandenį jie lengvai perlinksta ir tartum plėvelė apdengia vilnaplaukius, kurie yra banguoti, todėl tarp jų yra daug oro.

ES mokėjo kairiųjų aktyvistams, kad šie tildytų kritiškus balsus

Redakcija
-
1
ES mokėjo kairiųjų aktyvistams, kad šie tildytų kritiškus balsus

Europos Komisija dabar pripažįsta, kad kairiosios ir klimato klausimais besirūpinančios organizacijos gavo finansavimą neteisėtai politinei įtakai daryti. Tai susiję su projektu, vykdomu pagal milijardų eurų vertės LIFE programą, skirtą aplinkosaugos iniciatyvoms finansuoti, tačiau vietoj to naudota konservatyvioms ir prieš ES nusistačiusioms grupėms pulti, rašo Austrijos eXXpress.

„Komisija nustatė, kad aktyvistų organizacijų pateiktos darbo programos… apėmė netinkamą lobistinę veiklą.“

Tai buvo trumpas oficialus Komisijos komentaras po to, kai paaiškėjo, kad ES finansuojamos kampanijos buvo nukreiptos prieš atskirus konservatyvius balsus ir nepatogius kritikus.

Remiantis vidaus dokumentais, tikslinės kampanijos buvo rengiamos bendradarbiaujant ES agentūroms ir į klimato kaitos klausimus orientuotoms NVO (trumpinys, reiškiantis valstybės finansuojamas, bet formaliai nepriklausomas aktyvistų organizacijas, – Fria Tider pastaba), įskaitant planavimą, į kokius kritikus nusitaikyti.

„Manome, kad tai yra akivaizdus tiek atskirų ES pareigūnų, tiek organizacijų klaidingas žingsnis, – eXXpress sakė Peteris Lyzė (Peter Liese) (CDU), konservatyvios Europos liaudies partijų frakcijos atstovas spaudai aplinkos politikos klausimais.

– Piktnaudžiavimas ES lėšomis turi liautis.“

Komisijos teigimu, dabar bus atlikti LIFE programos pakeitimai, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams ateityje.

Gairės, draudžiančios ES institucijų subsidijuojamą lobizmą, buvo įvestos dar 2024 m. rudenį, tačiau tik dabar viešai patvirtinta, kad vyko toks netinkamas bendradarbiavimas.

Tik trečdalis pagalbą gaunančių organizacijų atvirai praneša apie savo pajamas ir lėšų panaudojimą, o tai sukėlė kritiką dėl skaidrumo trūkumo.

friatider.se

Po išdavystės: didelėje apklausoje Vokietijoje AfD pasivijo CDU

Redakcija
-
0
Po išdavystės: didelėje apklausoje Vokietijoje AfD pasivijo CDU

Vykstant deryboms dėl koalicijos, viešoji nuomonė apie CDU/CSU smarkiai krenta. Naujausios sekmadienį laikraščio Bild užsakymu Insa atliktos apklausos duomenimis, partijos populiarumas sumažėjo iki 24 proc. ir susilygino su AfD, praneša Euronews.

Tai istoriškai žemiausias „konservatyvios“ CDU rodiklis.

„Tai beprecedentis paramos kritimas laikotarpiu tarp federalinių rinkimų ir vyriausybės formavimo“, – sako Insa vadovas Hermanas Binkertas (Hermann Binkert).

Tuo pat metu AFD pasistūmėjo vienu procentiniu punktu aukštyn ir pasiekė iki šiol geriausią rezultatą.

CDU/CSU, kuriai vadovauja tikėtinas būsimasis kancleris Fridrichas Mercas (Friedrich Merz), palyginus su ankstesne apklausa, praranda du procentinius punktus.

Vasario 23 dieną vykusiuose rinkimuose CDU/CSU surinko 28,5 proc. antrųjų balsų. AfD tuomet gavo 20,8 proc.

Tai reiškia, kad nuo to laiko CDU/CSU prarado 4,5 procentinio punkto.

Prieš rinkimus F. Mercas žadėjo imtis ryžtingų veiksmų ir visiškai uždaryti sieną prieglobsčio prašytojams ir kitiems nelegaliems imigrantams.

Tačiau kitą dieną po rinkimų žinia buvo priešinga.

– Nė vienas iš mūsų nenori uždaryti sienos, – sakė jis savo kalboje.

– Nors per rinkimų kampaniją kartais taip buvo tvirtinama, pripažino jis.

SPD, kuri, kaip tikimasi, taps koalicijos partnere, išlaiko 16 proc. palaikymą. Žalieji turi 11 proc. (-1), o kairiųjų partijos palaikymas išaugo iki 11 proc. (+1). Kitos partijos išlieka žemiau patekimo į parlamentą slenksčio.

Apklausa atlikta kovo 31-balandžio 4 d., ji remiasi 1206 žmonių atsakymais. Pranešama, kad statistinė paklaida yra iki 2,9 procentinio punkto.

Tuo tarpu naujienų svetainė t-online praneša, kad CDU/CSU ir SPD prašymu buvo atšaukta kitą savaitę planuota Bundestago sesija. Šį sprendimą kritikuoja Kairiųjų partija, Žalieji ir AfD.

„Derybose dėl koalicijos turėtų tvyroti politinė tyla, ir opozicija neturėtų kištis, tai absurdas“, – sako Kairiųjų partija.

AfD frakcijos vadovas Berndas Baumanas (Bernd Baumann) atšaukiamus susirinkimus vadina baimės išraiška.

„Nedelsdami pateiksime visus reikalavimus, kuriuos CDU/CSU žadėjo per rinkimų kampaniją“, – sako jis vaizdo įraše naujienų platformoje X, turėdamas omenyje visus „konservatyvios“ partijos sulaužytus rinkimų pažadus.

friatider.se

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt aštuntoji (balandžio 6) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt aštuntoji (balandžio 6) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Po mėnesio pertraukos agresorius surengė kompleksinį smūgį raketomis ir dronais. Atakuota 23 įvairių tipų raketomis ir 109 dronais Shahed bei dronais-masalais.

Ukrainiečiai iš 9 Kh101 numušė 6. Tikėtina, šio tipo raketų į Ukrainos teritoriją galėjo skrieti ir daugiau, jei ne prieš kurį laiką Ukrainos pajėgų sunaikintas rusų sandėlis prie Engels su 100 vnt. Kh101 raketų.

Iš 8 Kalibr tipo raketų numuštos buvo taip pat 6. Akivaizdu, kad ir susitarimas dėl saugios laivybos Juodojoje jūroje žlugo (jeigu išvis nors kiek realiai galiojo). Raketos paleistos iš povandeninių laivų šioje jūroje.

Iš 6 Iskander M Ukrainos gynėjams pavyko numušti vieną.

Taip pat, pavyko numušti 40 dronų, o 53 dėl EW priemonių veiklos buvo nukreipti nuo rusų suplanuotų taikinių.

Fiksuoti sprogimai verslo rajone Kyive (vienas žmogus žuvo, trys sužeisti), gyvenamajame Mykolayevo rajone, Kharkive, Odesoje bei Vakarų Ukrainoje.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Rusai skelbia įsitvirtinę Sumy srities gyvenvietėje Basivka (kairysis ukrainiečių flangas Oleshna – Guyevo ruože). Čia mūšiai tęsiasi jau gerą mėnesį, įvardinta rusų sėkmė leistų agresoriui perimti dar platesnę kelio Sumy – Sudzha atkarpą. Ukrainos pajėgos tokių žinių nepatvirtina.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Atrodo, rusų puolimas prie Kindrashivka (šiaurinio flango Dvorichna ruožas) susiduria su problemomis, agresoriui nepavyksta blokuoti Kupjansko gyvenvietės iš šiaurės. Tuo pačiu, rusai ir toliau siekia plėsti placdarmą vakariniame Oskilo upės krante, jie pasigerino padėtį prie Kamianka.

Lyman. Kaip ir prognozavome, agresorius bando sujungti link Nove – Katerynivka nukreiptą pleištą su savo placdarmu vakariniame Zherebeco upės krante prie Nevske. Didesnis placdarmas įgalintų agresoriaus pajėgas rengtis tolimesniam puolimui link Lymano (į pietvakarius) arba Borova (į šiaurės vakarus).

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Rusai užėmė keletą pozicijų buvusių no mans land miesto vakarinėje dalyje. Gerai, kad bent šiame etape buvo sustabdytas okupantų puolimas vakariniame flange (Pantelimonivka – Oleksandropil).

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Nepatvirtintais duomenimis, Ukrainos gynėjai sektoriuje sunaikino naują „net analogov“ rusų tanką T90. Faktas, kad naudojama tokia technika rodo, kad agresorius išlaiko puolimo mechanizuotais vienetais potencialą. Tiesa, jis yra ne toks kokio norėtų rusų generolai, nes visgi dominuoja lengvai šarvuota, nešarvuota technika ir gyvosios jėgos dvikojai šturmo vienetai.

Konstyantinopil. Rusai išlaiko Rozlyvo kontrolę ir bando kartais prasimušti į Konstyantinopilį ir Bahatyr. Ukrainos vienetai išlaiko pozicijas.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Kazimieras Garšva apie Rytų Lietuvos vardyną ir jo rašybą

Redakcija
-
0
Kazimieras Garšva apie Rytų Lietuvos vardyną ir jo rašybą

Kovo 6 d. Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje vyko habil. dr. Kazimiero Garšvos elektroninės mokslo studijos „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ pristatymas ir diskusija.

Kazimieras Garšva / K. Kropaitės nuotr.

Dalyvavo autorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Lietuvos Respublikos Seimo nariai dr. Vytautas Sinica, Audronius Ažubalis, Baltų kalbų ir tyrimų centro vadovas dr. Darius Ivoška, Baltų kalbų ir tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis ir Gudų kultūros draugijos pirmininkas dr. Aleksandras Adamkovičius. Renginį moderavo Audrys Antanaitis.

Mokslo studijos autorių habil. dr. Kazimierą Garšvą kalbina Karolina Baltmiškė.

Habil. dr. Kazimiero Garšvos elektroninės mokslo studijos „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ pristatymas / LKI, K. Kropaitės nuotr.

Gerb. dr. Kazimierai, pristatyta Jūsų parengta elektroninė studija „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“, kokių regionų vietovardžiai joje nagrinėjami?

Studijoje nagrinėjamas Vilniaus miesto, rajono ir gretimų apylinkių vardynas. Ta tema „Vorutos“ žurnale nuo 2020 m. Nr. 3 iki 2023 m. Nr. 3 jau skelbti penki straipsniai ir apie Ignalinos, Švenčionių, Trakų, Šalčininkų rajonų vietovardžius. Elektroninės mokslo studijos adresas:  http://lki.lt/kazimieras-garsva-rytu-lietuvos-vardynas-mokslo-studija-2024

Kuo svarbi ši studija?

Studija  svarbi dėl to, kad čia ištirtas Lietuvos valstybės istorinio centro seniausias tradicinis vardynas, patikslintos lietuvių kalbos plotų ribos ir raida, valstybinės lietuvių kalbos įstatymo vykdymas. Jį jau 35 metus kai kas bando neteisėtai pažeminti.

Kas darė didžiausią įtaką šių vietovardžių formavimuisi?

Visi šie vietovardžiai susidarė buvusiose ir likusiose etninėse lietuvių žemėse, todėl jie yra daugiausia lietuvių kalbos kilmės. Daryba, sandara (šaknimis, priešdėliais, priesagomis, galūnėmis) jie nesiskiria nuo kitų Lietuvos vietų vardyno (žr. „Lietuvos vietovardžių žodynas“, t. 1–5). Vadinamoje Abiejų tautų respublikoje, Rusijos imperijoje, Vokietijos, Lenkijos okupuotose dalyse tie vietovardžiai buvo iškraipyti (suslavinti) ar pakeisti.

Kadangi nagrinėjote vietovardžius nuo XV a., tikriausiai neišvengta jų pokyčių. Kokia šių vietovių vietovardžių raida ir kas tai raidai darė didžiausią įtaką? Ar senieji gyventojai iš pavadinimo besuprastų, kad tai jų gyventa vieta?

Rytų Lietuvos vietovardžiai, asmenvardžiai  ankstesniais amžiais buvo slavinami. Padėtis dar labiau blogėjo po lietuviškos spaudos uždraudimo, per 1920–1939 m. Lenkijos okupaciją. XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos,  lietuviai pradėjo nutautėti (žr. Z. Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993, 13–190; H. Turska. O powstaniu  polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie. Vilnius, 1995 ir t. t.). Mokslinėje kalbotyroje tai vadinta terminais slavinimas, polonizacija, lenkinimas, rusinimas, vokietinimas (plg. V. Maciejauskienė. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius, LKI, 1991, p. 169–214; Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 311; Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius, LKI, 2008, p. 46–57 ir t. t.).

2014 m. LR Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas reikalingų specialių žinių turi gauti iš profesionalių kalbininkų. Lietuvos Respublikoje ir jos paribiuose daugelis gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai (plg. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius, VLKK, 2002). Tokie yra ir Vilniaus rajono Ažulaukės, Bieliškių kaimų pavadinimai. Šių kaimų autentiškus (tradicinius) pavadinimus 1939 metų pabaigoje ir 1940 metais nustatė Lietuvos Respublikos kalbininkų komisija ir paskelbė Antano Salio raštų II tome (Roma, 1983, p. 305, 632, 648).

Ažulaukės yra septynios (Lietuvos vietovardžių žodynas (toliau – LVŽ), LKI, t. 1, 2008, p. 263). Jos yra etninėse lietuvių žemėse, Vilniaus regione: keturios – Gervėčių apyl., dvi – Utenos r., viena – Vilniaus r. Iš jų du yra oikonimai ir penki – mikrotoponimai (miško, lauko, dirvos, pievų pavadinimai). Vilniaus rajone Riešės apylinkėje Ažulaukė slavinta į Azułowce 1796 m., Ożalówka (LKI istorinis vardynas), Orzełówka, o Užulaukė – į Zapolce.  Vietovardžių su šaknimi Biel – Lietuvoje buvo dvidešimt septyni (LVŽ, p. 470), iš jų su kamienu Bielišk – dešimt: trys oikonimai Lazdijų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, vienas hidronimas Ukmergės r. ir šeši mikrotoponimai.

Tikrinis žodis Ažulaukė kilęs iš lietuviško rytų aukštaičių žodžio ažu-laukė (priešdėlis ažu ir laukas) „vieta už lauko, galulaukė“. Nauja slaviška forma Orzelowka (Ože–luvka) yra priartinta prie slaviškos tarties, bet nutolo nuo buvusios formos ir reikšmės. Ažulaukę tiksliau išvertus į slavų kalbas gal būtų Zapolje ar panašiai. Vietovardis Bieliškės reiškė vietą, kur gyveno lietuviai Biela, Bielis, Bielys ar Bielius. Suslavintoje formoje Biel-iszki galūnė –ės pakeista į –i, bet liko žodžio šaknis ir lietuviška priesaga –išk-. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonuose panašiai slavinti ir kiti lietuviški tradiciniai oikonimai (plg. Bendrinė kalba 2022, Nr. 95, p. 162–176; Voruta 2022, Nr. 4 p. 4–10).

Diskusijoje šiais klausimais reikia daugiau remtis kalbotyra, moksline literatūra, įstatymais ir jų neiškraipyti saviems tikslams. 1920 metais Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir Rytų Lietuvą okupavus, etninių lietuvių žemių vietovardžiai oficialiai toliau buvo slavinami. Tradiciniai vietovardžiai čia yra senieji lietuviški, o vėliau apslavinti nėra tradiciniai vietovardžiai. Valstybinės kalbos inspekcija yra visiškai teisi dėl oficialiųjų lietuviškų vietovardžių vartosenos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba – lietuvių kalba. Suslavinti, iškraipyti lietuviški tikriniai vardai transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, reklamoje ir kitur tik klaidintų žmones. Tokie užrašai visiškai nereikalingi ir transporto, turizmo, tarptautiniams reikalams, nurodant judėjimo kryptį. Ažulaukės ir Bieliškių kaimai yra netoli Baltarusijos ir su ES tarptautiškumu nesusiję. Suslavinti jų vardai teiktų tik nereikalingą papildomą informaciją apie vietovardžių slavinimą, o papildomos žinios prie gretimo užrašo VLKK 2012-11-08 nutarimu Nr. N-5 (136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ yra draudžiamos.

Tokie užrašai vartoti nuo 1988 metų, skelbiant Vilniaus, Šalčininkų rajonų teritorinę autonomiją. Nenutraukus neteisėtos dvikalbystės didėtų grėsmė išlaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skyriaus nuostatas, valstybinės lietuvių kalbos sistemą, kalbos kultūrą. Žurnalistų etikos inspektorius 2024-07-19 sprendime dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ pabrėžė, jog Lietuvai nelojalios autonomininkų nuostatos skaldo visuomenę, skatina antilietuviškas (antivalstybines) nuotaikas, pamina Lietuvos politinę nepriklausomybę.

Jei teisingai suprantu, nagrinėti ir krašto asmenvardžiai. Kokie dėl jų pastebėjimai?

Lietuvos piliečių asmenvardžius ir toliau būtina rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėle ir laikytis Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos, visų kitų bendrinės kalbos reikalavimų. Kiekvienam kalbos garsui lietuvių kalba turi atskirą raidę ir teisininkai, filosofai, Seimo nariai ir visi kiti piliečiai turi laikytis Konstitucijos, gramatikos savavališkai neredaguoti, savaip neinterpretuoti. Studijos priede dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos dokumentuose yra labai pagrįstos ir išsamios rekomendacijos.

Studijoje parengtos ir asmenvardžių, vietovardžių rašymo dokumentuose rekomendacijos. Be abejo, svarbiausia reikėtų panagrinėti studiją, bet būtų malonu, jei keliais patarimais pasidalytumėte su skaitytojais?

Po ilgų svarstymų 2022 m. Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose ir Tautinių mažumų įstatymus. Dabar skubiai pildant šiuos įstatymus nepagrįstomis, Konstitucijai prieštaraujančiomis, su kalbininkais, teisininkais, visuomene išsamiau neišdiskutuotomis pataisomis būtų padaryta žala valstybei. Palaikome 2025-03-09 Seimo nariams Talkos kalbai ir tautai siųstą prašymą visus šiuos projektus išimti iš Seimo darbų programos arba svarstyti vėlesnėse Seimo sesijose.

Pagal įstatymo projekto XVP-1685.3-5.7 straipsnius savivaldybių teritorijose, kur pagal paskutinį gyventojų surašymą nelietuvių tautybės asmenų skaičius sudarė ne mažiau 10 proc. (dabar jų galėtų būti ir apie 7 proc.), būtų įvedama papildoma užsienio kalba: ją galima oficialiai vartoti, kreiptis ir gauti atsakymą (jos gerai nemokantys ir egzamino neišlaikę piliečiai atsakingų pareigų negalėtų užimti); greta valstybinės kalbos būtų rašomi viešieji pavadinimai, topografiniai ženklai, gyvenamosios vietovės ir gatvių pavadinimai.

Pagal projekto 6 str. visose bendrojo ugdymo mokyklose būtų mokoma tik užsienio kalba, išlaikant lietuvių kalbos pamokas. Pagal 71 straipsnį nelietuvių vardai, pavardės oficialiuose dokumentuose būtų rašomi pagal lotyniško pagrindo užsienio kalbų rašybos taisykles su visais diakritiniais ženklais. Tokiai tvarkai prieštaravo 100 000 Lietuvos piliečių. 2025-02-27 registruoto Tautinių mažumų įstatymo projekto pataisos XVP-168 vėl parengtos buvusios sovietų sąjungos pavyzdžiu ir tiksliau vadintųsi „Lietuvos paribių slavakalbių teritorinių autonomijų įstatymu“. Projekto autorės padėjėjas dėl Vilniaus okupacijos teisinimo Žurnalistų etikos inspektorės buvo įspėtas.

Norint teisėtai priimti šį įstatymo projektą reikėtų referendumu pakeisti LR Konstitucijos 10, 14, 29 str., Valstybinės kalbos įstatymo 15, 16, 19, 20 straipsnius. Kadangi tai pasiekti neįmanoma, projekto rengėjai vėl siūlo Seimui šio įstatymo pataisas. Pagal lietuvių kalbos taisykles garsas rašomas viena atitinkama lietuvių kalbos raide. Dėl to nė vienas asmenvardžių (tikrinių žodžių) rašybos dokumentuose projektas su diakritikais negali būti priimtas, nes prie valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės pakliuvusi nežinoma raidė neatliktų norimų funkcijų.

Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba, 2023-12-28 išsamiai ištyrusi šią problemą, pastebėjo, kad asmens dokumentuose ir raštvedyboje vartojant kitų kalbų rašmenis su diakritiniais ženklais būtų destabilizuotos lietuvių kalbos rašybos, tarties, kirčiavimo normos. Tai sukeltų pavojų bendrinės lietuvių kalbos sistemai ir vartojimui.

Iki šiol kartojamas neteisingas teiginys, jog tai leido ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Gramatikoje nurodyta: užsienietiškai parašyti asmenvardžiai laikomi užsienio kalbos citatomis ir Lietuvos piliečių asmenvardžiams tai netinka. Dėl to klaidingas projekto XVP-158 (ir visų kitų panašių) teiginys, jog ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio asmenvardžiai gali būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritikais.

Iš tikro Lietuvos gyventojų asmenvardžių oficialią rašybą dokumentuose lemia ne jo tautybė, protėvių asmenvardžių etimologija, rašyba per visas Lietuvos okupacijas, o Lietuvos gyventojo pilietybė ir privalomi lietuvių kalbos dėsniai.

Dėkoju už pokalbį.

www.manokrastas.lt

Romualdas Ozolas. Branginkime kiekvieną savo dorą jausmą

Redakcija
-
1
Romualdas Ozolas. Branginkime kiekvieną savo dorą jausmą

Kalba Onuškio vidurinėje mokykloje 2003 metų lapkričio 28 dieną.

Tikrai nenorėčiau tapti personaliniu pasakotoju ir tos tarybinės žmonių kategorijos vienu iš dalyvių. Man labai priimtinas būtų tolesnis pokalbis kosmopolitizmo ir patriotizmo dvasia. Tuo labiau, kad Sąjūdis visas ir kyla, ir veikia šitose koordinatėse.

Aš taip pasakyčiau: nesame kosmopolitai nė vienas nuo pat mažumės, bet mus stengiasi padaryti kosmopolitais kiekvieną mielą dieną. Štai yra problema, kuri buvo ir tada, kai aš gimiau, mokiausi ir sprendžiau savo gyvenimo problemas ir kurią jūs kiekvienas šiandien sprendžiate ir spręsite visada. Todėl man kur kas labiau patiktų, jeigu aš galėčiau – ne mokydamas, o paliudydamas, kad tokie ir tokie dalykai yra vertingi – pasišnekėti su jaunaisiais čia sėdinčiais žmonėmis, negu kalbėti savo memuarus. Memuarus jūs perskaitysite daugelyje knygų, kurias dabar rengiu. Nuo šešiolikos metų pradėti rašyti dienoraščiai, pasirodo, buvo netuščias darbas. Jau jeigu man pačiam įdomu juos šiandien skaityti, kaip tarybinėj mokykloj buvo maždaug 1956 metais, ką ten septintokai, aštuntokai ir devintokai darė, bus įdomu visiems mokiniams, ir ne tik mokiniams. Bet apie tai kada nors kitą kartą.

Aš galiu pasakyti štai ką: skirtumas tarp anų dienų ir šitų dienų yra tas, kad tada nebuvo labai kas pataria. Šiandien gali patarti ir draugas, ir mokytojas, ir bet kuris žmogus, esantis šalia, nes mes turime vieną iš esmės skiriantį nuo ano gyvenimo dalyką: turime galimybę šnekėti laisvai. Šiek tiek laisvės jau įgyjam visų šiandieninių naujausių peripetijų, naujausių įvykių plotmėj žiūrėdami ir į praeitį, ir į ateitį, bet esame vis dėlto savarankiški, drąsūs žmonės ir pasiryžę gyventi atsakingai patys už save. Mano toks prašymas būtų: nebijokite įsižiūrėti į tai, kas yra aplinka ir nevenkite įsiklausyti į tai, ką turite savyje.

Savo ilgo gyvenimo patirtim galiu pasakyti: kiekvienas pergyvenimas, kiekviena mintis yra tas turtas, kuris yra tik jūsų turtas, ir kurio niekas negalės duoti. Branginkite kiekvieną savo dorą tikrą jausmą ir kiekvieną aiškiai suformuluotą mintį. Ji tikrai liks visam laikui su jumis. Net jeigu užmiršite, prisiminsite po daug metų. Tai yra tai, kas sudaro žmogų. Nebijokite atidžiai pasižiūrėti į savo kiemą – anksti rytą, kada protas šviežias ir kiekviena žolė, kiekvienas lapas, kiekvienas saulės spindulys turi savo spalvą, turi savo kvapą, turi savo formas. Jos ateina ir pasilieka. Tai yra jūsų pergyvenimai, kurie kada nors bus pavadinti ne tik mano gimtine, bet ir mano Tėvyne, mano Lietuva. Šitai yra tai, ką jūs gaunate kiekvieną mielą dieną. Išmokime šitai branginti.

Atsimenu, kaip anais laikais, apie 1970 metus, kada susidegino R. Kalanta ir mes klausėm vienas kito, ką daryti toliau, juk reikia kažką daryti. Staiga man asmeniškai pramušo sąmonę ir aš atgavau galimybę ne tik sau galvoti, bet ir kalbėti kitiems, kada pirmą kartą kalbėjau apie savo Žemę fotografijos parodos aptarimo metu. Nuo to laiko kažkas išsilaisvino, pratrūko ir problemų nebebuvo.

Jūsų Žemė visada eis su jumis. Turėkit namus, turėkit savo gimtinę ir savo Tėvynę. Ateis laikas, kai norėsit išvažiuoti. Važiuokit. Būtinai reikia išvažiuoti. Buvo metas, kai apie Vakarus negalėjom svajoti. Užsidirbau pinigų, kad užtektų lėktuvui iki Vladivostoko. Numetė mane tas lėktuvas iki Vladivostoko, o toliau reikia kastis kaip išmanai. Taip per visus Sibirus, galima sakyti, be pinigų, parsikasiau iki Vilniaus. Aš turėjau tą erdvę, kuri yra ne Lietuva, kuri yra ne mano erdvė. Ir tada Žemė irgi labai konkrečiai susidėstė į Tėvynę, į Lietuvą ir ne Lietuvą.

Nepasiduokime sakymams, kad didžioji tėvynė yra mūsų tėvynė. Ji nėra mūsų tėvynė. Ji yra kitų tėvynė, kitų, su kuriais reikia sugyventi, reikia surasti santykį, tačiau neprarandant savęs, neprarandant savo pačio pagrindinio užgyvento jausmo – jūs esate visų pirma tas atskaitos taškas, ne kas nors kitas. Šiandien jums bando įpiršti: mes einame kažkur, kažkur, kur vertingiau. Ne, jie eina pas mus, nes čia yra taip vertinga, kad jiems reikia ateiti čia. Altruistiškai niekas nevaikšto, kažko galima gauti. Ne dalinti ateina, o pasiimti. Atsiminkite, kad šitoj žemėj gyvenant jūs ir jūs turėsit šitoj žemėj gyventi.

Štai kas yra Sąjūdis kiekvieną mielą brangią dieną. Ir taip, kaip anais laikais, taip ir ateinančiais laikais, jeigu reikės, Sąjūdis vėl gims. Iš niekur kitur, tik iš čia, kada ateis riba ir sakysi: daugiau nebegaliu, šitaip negalima. Ir bus reikalinga eiti ir kažką daryti. Kas reikės daryti? O kai eisi ir darysi, matysi, ką reikia daryti, jeigu turėsi galvą ir žinosi, kad atskaitos taškas esi tu ir žemė, už kurią esi atsakingas. Viskas. Jokios kitos filosofijos, jokio kito gyvenimo nėra. Pasiimkit visą pasaulį, turėkit jį su savim, bet tiktai tam, kad žinotumėt, kaip yra gera ir vertinga gyventi šičia. Ir jeigu dabar yra bloga, tai reikia padaryti, kad būtų gerai, reikia viską panaikinti, kad kliuviniai būtų nuimti.

Kas yra Sąjūdis? Sąjūdis ir buvo šitų kliuvinių nuėmimas. Mes puikiai žinojom, ką mes galime padaryti, jeigu nebūtų to, kas mus slegia. Ėjom ir darėm. Sąjūdis iš tiesų yra prasiveržimas jėgos, kuri buvo kaupta penkis dešimtmečius. Penketą dešimtmečių ta tyliai mąstanti žmonių masė rado būdą, kaip pakilti. Šia prasme, be jokios abejonės, tai yra istorinis įvykis, kuris prilygsta ir Basanavičiaus „Aušros“ pasirodymui, ir Vasario 16-osios Aktui. Toks pat įvykis, kuris prilygsta kitam baisiai negatyviam Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos reiškiniui. Visur lietuviai žinojo, kad jie daugiau nieko neturi, tik savo žemę.

Taip, 1940-ieji mums garbės nedaro. Buvom patys tikrai pasimetę visi. Tačiau Lietuva reagavo, Lietuva atsakė, Lietuva ieškojo visus tuos 50 metų. Netiesa, kad jos nebuvo. Ji buvo ir įtempčiausiai galvojo. Lygiai taip pat, kaip įtemptai galvoja ir dabar, kaip išgyventi, kaip pragyventi, kaip gyventi geriau, kad nereikėtų slankioti be darbo, kad nereikėtų bėgti, kad nereikėtų svaigintis, žudytis, mirti už nieką, kad galima būtų gyventi bent jau ne dėl kitų tikslų, tai dėl savo vaikų. O beje, kas yra aukštesnio negu gyventi savo vaikams, su savo vaikais ir dėl savo vaikų? Gyvenam dėl šito. Visi klausimai sprendžiami iš esmės. Visiškai sutinku: šeima yra tas lapas, kuris išugdo ir žmogų, ir duoda gyvenimo kokybę, ir leidžia atsakinėti į klausimus, kada ateina istorijos išbandymai. Galų gale, tai yra tęsinys į tolimiausią ateitį. Kada aš žiūriu šiandien, kiek jaunų veidų yra čia, kad mokykla gyva, tai man, galima sakyti, yra didžiausias džiaugsmas. Varėnoj, kur aš esu dabar Varėnos taryboj, uždarinėjamos mokyklėlės viena po kitos. Su kiekviena mokyklėle uždaromas kaimas, kaimas užgęsta. Tai yra nelaimė. Jeigu jūs galite rinktis į gyvuojančią ir augti linkusią mokyklą, tai čia ir yra gyvenimo prasmė. Matykime visi. Ypač jaunieji.

Aš suprantu, kad mada yra galingas daiktas. Persirkim. Aš irgi kažkada nešiojau plaukus iki pečių, tarp kitko baisiai nervindamas labai aukštus žmones. Bet buvo toks būdas gyventi, reikšti save. Galima suprasti, kad daug kas praeis. Tačiau vieno neįsileisti į save: savęs žudymosi, bet kokio svaiginimosi. Protas turi būti šviesus.

Gyvenimas yra ne gyvenimą neigiant, tyčiojantis iš jo, o gyvenimą kuriant. Šiandieninis menas, man atrodo, irgi nelabai moko mus gyventi, šiandieninis menas yra paremtas daugiau griuvimo estetizavimu, griuvimo ir griovimo džiaugsmo poetizavimu. Nepaklyskime. Tas irgi praeis. Ateina ir praeina. Menas, kaip ir gyvenimas, yra tiktai kuriant, o kūryba yra visada nugalinti save, savo mažumą, savo niekingumą, savo tingulį, savo abejingumą.

Viso to moko šeima. Moko ir mokykla. Taigi, mokykla – labai reikalingas mūsų tautinio sąmoningumo, ugdymosi etapas, būdas ir kelias. Pasirengimo tikram gyvenimui, tikriems išbandymams. Esu beveik tikras, kad Lietuva ir naujųjų iššūkių – globalizacijos iššūkių – eroje atsilaikys. Bet bus nelengva.

2025-ieji galėtų taptų lemtingais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudai

Redakcija
-
2
2025-ieji galėtų taptų lemtingais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudai

Visai įmanoma, kad 2025-aisiais fronte galėtų įvykti persilaužimas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudai, jei Ukrainos užnugaris padėtų kariuomenei. Tokią nuomonę per „Apostrophe TV“ išsakė Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas Evgenas Dykyj.

Taigi, drįsčiau teigti, kad 2025-eji metai tikrai bus persilaužimo metai, ir labai didelė tikimybė, kad tai bus persilaužimo mūsų naudai metai. Na, bet kodėl aš neteigiu, kad visu 100 proc.? Tik dėl vienos priežasties – nes iš tikrųjų nesu visiškai tikras dėl mūsų pačių, Ukrainos užnugario. Ir tai yra vienintelis dalykas, kuris gali nesuveikti.

Jeigu Ukrainos užnugaris 2025-aisiais nuveiktų bent pusę to, ką nuveikė 2022-aisiais, suprantu, kad taip pat, kaip tada, nebus, bet jei Ukrainos užnugaryje vis dėlto būtų nustatyta normali mobilizacija, jei Ukrainos užnugaris pagaliau pradėtų leisti pinigus visų pirma mūsų gynybos pramonei, o tik tai, kas lieka – gazonėliams, fontanėliams ir panašiai, tai šie metai turėtų tapti persilaužimo metais karine prasme, nes iš tikrųjų mes jau gana arti to persilaužimo.ir mūsų kariuomenė dėl to persilaužimo tikrai daro viską, kas įmanoma, ir daro sėkmingai.

Faktas yra tas, kad Rusijos armijos galios pikas jau praėjo. Jis buvo maždaug praėjusių metų rudenį. Mes ne veltui tikėjomės labai galingo jų puolimo praėjusiais metais. Toks jis ir buvo, tikrai buvo, mums buvo labai sunku, bet mūsų kariuomenė jį atrėmė.

Mūsų kariuomenė jį atrėmė, nepaisant to, kad Trumpas dar tada keliems mėnesiams sustabdė pagalbą mums, jei pamenate, mums taip prasidėjo 2024-ieji, kai trampistai Kongrese užblokavo pagalbos mums tiekimą. Ir mūsų kariuomenė atlaikė, nepaisant užnugaryje visiškai sutrikdytos mobilizacijos, kuri išties yra pagrindinė mūsų visų praėjusių metų problema. Deja, ta problema niekur nedingo ir persikėlė į šiuos metus.

Betgi nepaisant to, mes atsilaikėme per 2024-uosius, o rusų galios pikas buvo šią vasarą-rudenį, na, bent jau iki žiemos pradžios. Tada mūsų santykis buvo pats baisiausias skaičiuojant žmones, tiek ir amuniciją. Tai buvo pats sunkiausias periodas mums. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. ir atvažiavo dauguma Bideno pašalpos (amunicija).

Be to, visiškai pusėtinai „išsijudino“ mūsų gynybos pramonė, nors išties mes vis dar per mažai ją finansuojame. Ji galėtų kompensuoti daug ką iš to, ką tiekia Jungtinės Valstijos, išskyrus tam tikras labai technologiškas pozicijas. Taip, raketų „Patriot“ sistemoms dabar dar už jokius pinigus nepadarytų, tačiau sviediniais aprūpinti gali, šoviniais gali ir dar daug kuo.

Tiesiog reikėtų finansuoti pilnai. Užuot, pavyzdžiui, dabar pilnai finansuojama žalioji metro linija už 14 mlrd. grivinų. Na, kodėl apie tai kalbu? Tiesiog pateikiu kaip pavyzdį. Kad ir vienas būtų toks pavyzdys, betgi labai ryškus.

Bet apie ką kalbu? Nepaisant visko, mūsų kariuomenė tada atlaikė, o po to prasidėjo ta korpusų reforma, kuri nors ir nebaigta, jau dabar tikrai duoda rezultatų.

Iš 18 korpusų, na, kiek suprantu, du visiškai ir pilnai reformuoti. Trečiasis kažkur baigiamajame etape. Visų likusių reformavimas dar vyksta. Bet šita vadovavimo reforma mums jau išgelbėjo Pokrovską. Na, dar ir vietoje vadovavusio Drapatovo (gen. mjr. Mykhailo Drapatyi Ukrainos Sausumos pajėgų vadas, operatyvinės strateginės grupuotės „Chortycia“ vadas) „rankinis“ valdymas tikrai pagelbėjo. Todėl ta Pokrovsko kryptis, kurioje rusai turėjo didžiausią sėkmę. Na, jų didžiausia sėkmė…

Beje, tie per metus nueiti 47 kilometrai – tai geriausias jų pasiekimas iš visų krypčių. Per metus jie nušliaužė 47 km. Dėl šių 47 km paguldyta tiek, kiek sudarytų kelias pilnos sudėties Europos kariuomenes, mažiausiai – virš 100 000. Ir ką? Ir jie atsirėmė į Pokrovską. Ir stovi jie [rusai], spokso į tą Pokrovską, bet jau supranta, kad neįsiverš, tai jau beveik įvykęs faktas.

Betgi atvirkščiai. Mūsiškiai įėjo į Torecką. Na, dar iki šiol rusai iš ten neišmušti. Ten vyksta labai sunkūs mūšiai. Tačiau iš principo bent jau pradėta išmušinėti [okupantus] lauk. To prieš metus neįmanoma buvo net įsivaizduoti. Taigi. Ir tai yra persilaužimas fronte, lėtas, bet jau vykstantis.

Bet svarbiausia, ką mes kalbėjome apie rusų papildymą. Apie geležies papildymą dar nekalbėjome. Jei jų situacija su papildymu „mėsa“ iki šiol buvo gana normali, o labai pablogėjo tik per pastarąjį pusmetį, tai jų situacija dėl „geležies“ bloga jau dveji metus ir jie…

Kada galėtume patikslinti? Ar mes paaiškinsime apie bombonešį…
Pone Evgenai, aš performuluosiu. Kai visi pastebėjo, nes nukrito vienas bombonešis, toks, kaip ir šiandien. Kalbėjome transliacijos pradžioje.Tai jau buvo praėjusių metų rugpjūtį. Taip pat buvo tam tikrų gedimų. Jis šiandien panašiai krito. Bet kartą per metus. Na, tai malonu.

Neslėpsiu. Bet didelės įtakos karo eigai neturi. Nepakanka kritinės masės.

Na, ponia Roksana, čia bombonešiai visiškai joks rodiklis. Nes šiame kare bombonešiai, ypač strateginiai, iš tikrųjų vaidina minimalų vaidmenį. Jie labiau atakuoja mus, kelia košmarus Ukrainos užnugariui, o fronte jų vaidmuo labai kuklus.
Na, o kaip su tankais? O, bet su jais, atleiskit, didelė problema jau ilgą laiką.

Ir neatsitiktinai rusai pradėjo naudoti asilą kaip logistikos transportą. Sąžiningai kalbant, asilo tikrai gaila. Vaikinai apsipila ašarom, kai tenka neutralizuoti vargšo padaro traukiamas vežėčias. Be to, iškyla biurokratinė problema, kur jį įrašyti: prie sunaikintos priešo įrangos ar prie sunaikinto personalo. Na, čia tikrai dilema.

Bet juokai juokais, pajuokavimai pajuokavimais, bet tai, kad jie perėjo prie tokių kinkinių, ir net jų Gynybos ministerija pripažino, kad tai jau įprasta praktika, tai visiškai ne iš gero gyvenimo. Ir ne iš noro vaidinti istorines rekonstrukcijas. Taip yra būtent todėl, kad jiems kvailai baigiasi būtent tokia technika, kuri važiuoja, ir, atleisk man plepiui, kai privirina prie kariško vilkiko nuo jūrinio katerio atpjautą pabūklo bokštelį. Tai paskutinį kartą buvo per Piterio dalinę apsiaustį, na Leningrado dalinė apsiaustis, taip pat ne iš gero gyvenimo. Jų tikrai labai opi krizė dėl geležies.

O dėl artilerijos jie siaubingoje krizėje, kurią bandoma užgožti labai egzotiškais korėjietiškais visai neįspūdingo kalibro ginklais. Tai yra, vėlgi, tie ginklai šaudys lygiai tiek, kiek draugas Unas per visą Euraziją pristatinės jiems sviedinius.

O po to ką mes matom? O po to matome vaizdo įrašą, kaip ne tik per vieną dieną, o kaip mūsų „Himarsai“ viena salve sunaikina tris tokius korėjietiškus pabūklus. Ir tai neatsitiktinai, nes tai toks technologinis skirtumas tarp „Himarsų“ ir tų korėjietiškų patrankų.

Betgi kiekybė irgi svarbu. Jūs dabar kalbate apie Vakarų ir Šiaurės Korėjos ginklų kokybę, tai suprantama. O tas kiekio paritetas? Pamenate, 2022-aisiais netgi kalbėjome, ką mūsiškiai sugeba.
Aš dabar labai sąlygiškai, kad nepritempinėčiau. Ką ten ir pritempinėti, kai taupant buvo galima tik tris kartus iššauti, o tie galėjo ir 33-mis atsakyti, nes tokiais skirtingais šaudmenų kiekiais disponavome.
Taigi, kokybė taip, bet ir kiekybė taip pat turi būti. Tai išlygina. Aš tiesiog bandau suprasti ženklus, pagal kuriuos jūs reiškiate tokį didelį optimizmą.

Ne, gerai, pažiūrėkime į amuniciją. Pavyzdžiui, pagal artileriją, dabar santykis yra maždaug iki penkių jų naudai, taip, bet atsižvelgiant į tai, kad santykis pagal pataikymo taiklumą yra maždaug iki 10 mūsų naudai. Taigi, padauginame ir gauname, kad iš tikrųjų mes, mūsų artilerija, dabar esame bent dvigubai galingesni, jei lyginame realius pataikymus, o ne išlaidas.

Ir tie korėjietiški ginklai. Jie juk ne tik lengvai dega. O jie nejudrūs, o šiame kare išgyvena tik tie, kurie labai greitai juda. Pavyzdžiui, dabar mes labai mažai naudojame prikabinamas patrankas arba kokius nors lėtus savaeigius artilerijos pabūklus. Visi turi prišokti, iššauti ir pabėgti. Ir pas mus, ir pas juos. Bet mes tokių turime, o pas juos tokių mažai.

Jie labai lėti, ypač korėjietiški. Tikrai mažai paslankūs. Taigi, tiesą sakant, jiems to labai trūksta. Šia prasme, tai daug ką pasako.

Na, iš kur jie tai ima? Jie turi pranašumą, kažką pagamina jų pramonė, bet labai mažai, nepalyginamai mažiau, beje, nei mes. Jie pagamina 10 naujų savaeigių artilerijos pabūklų per mėnesį, mes, karo pradžioje teturėję vieną savaeigio artilerijos pabūklo prototipą „Bogdan“, dabar pagaminame daugiau nei 20 per mėnesį.

Ir, beje, dabar gaminame daugiau savaeigių artilerijos pabūklų nei visa Europa kartu. Be to, kadangi Amerika dabar visai negamina savaeigių artilerijos pabūklų, bus visiškai objektyvu teigti, kad Ukraina dabar gamina daugiau savaeigių artilerijos pabūklų nei visas NATO kartu. Tai yra objektyvi realybė. Pernai išleidome 154 mašinas. Visa Europa padarė mažiau, tad štai.

Tiesą sakant, turiu galvoje, kad yra, kur jie šiuo atveju bent kažkaip perdengia. Tačiau iš tų senų sovietinių sandėlių, kurie ten buvo kaupiami Trečiajam pasauliniam karui, o jie yra stebimi iš palydovų ir matosi, kaip jie tuštėja. Tiesiog aišku, kad juose beveik nieko nebeliko. Tai iki šių metų rudens ir neužteks.

O štai, jūs išties ir priartėjote prie mano klausimo. Norėjau pasakyti, persilaužimo metai. Mes supratome žymenis ir koks yra pagrindas. O kokia persilaužimo perspektyva, kokia ji ir kaip ji galėtų atrodyti? Apie ką mes kalbame?

Tai kažkaip gražiai neatrodys, deja, mano nuomone, vargu ar atrodys taip gražiai ir veržliai, kaip 2022 metų rudenį. Nepabirs iš karto, ne. Jų kariuomenė labai didelė, pripumpuota, galima sakyti, jau patyrusi, deja, o jie, reikia pripažinti, mokosi iš klaidų.

Bet ji jau „išsikvėpinėja“. Jau dabar kas mėnesį jie sulaukia kur kas mažiau naujų žmonių, naujos amunicijos, naujos geležies, nei mes per tą laiką sunaikiname. Dėl to mes iš tikrųjų jau daug ką matome, kad, atkreipkite dėmesį, jie vis dar turi įsakymą pulti ir dar turi įsakymą pulti beveik visomis kryptimis. Ir ką matome? O matome, kaip to puolimo tempas kiekvieną mėnesį yra vis mažesnis nei ankstesnio. Ir tuo pačiu metu mėnesio nuostoliai yra didesni nei ankstesnio.

Taigi, pirma, iš esmės jų puolimas praktiškai jau užstrigo. Jis kai kur dar tęsiasi, užstringa. Ir tada, beje, kai kurie iš tikrųjų rizikingi sektoriai vis tiek gali sukelti realių problemų.

Pavyzdžiui, labai realus Lymano – Kupjansko sektorius. Tiesą sakant, esu labai nusiminęs dėl to, kas ten vyksta. Na, dabar jie gali labai rimtai bandyti pulti Sumų sritį, nes ten buvo suburta visa didelė smogiamoji grupuotė, kuri iš tikrųjų mus išstūmė iš Kursko srities. O dabar jie turi galimybę arba išbarstyti ją po visą frontą, užkamšyti skyles, arba priešingai – neišskirstyti, o pabandyti su visa ta mase stumtis toliau. Na, lyg įkandin atsitraukiančių mūsų dalių.

Ir tą variantą, beje, vertinčiau kaip labai realų, bet manau, kad mūsų vadovybė išskaičiavo lygiai tą patį, ir būtent todėl prasidėjo mūsų operacija Belgorodo srityje.

Tiesą sakant, kiek suprantu, tai daroma greičiausiai tam, kad juos pratemptų, kad gerai, galite bandyti užimti Kursko sritį, bet tada bus „skutama“ jūsų Belgorodo sritis, rinkitės, kas jums svarbiau, užimti šiek tiek mūsų teritorijos, ar išsaugoti savą, kaip jie vadina, kanoninę.

Tai yra, dabar mes juos įtraukėme į tą išsitampymą. Galbūt todėl dar neprasidėjo puolimas į Sumų sritį. Betgi faktas, jog vis tiek neprasidės.

Taigi, jie dar daug ką gali, nenuvertinkime jų. Bet palyginus jų puolimo tempą 2024-aisiais, net pačioje 2025-ųjų pradžioje ir dabar, tai skirtumas net keliais kartais.

O nuostoliai atvirkščiai, kiekvieną mėnesį vis didesni. Todėl [mūsų žemės] linijinio metro kaina jiems vis didėja. Linijinio metro kaina mūsų žemėje, jei imsime nuo vidurio, pavyzdžiui, 2024-ųjų iki dabar, išaugo maždaug 10 kartų.

Mes tęsiame tokį cinišką kalbėjimą, bet Putinui, jei ši Ukrainos žemės vertė ir toliau bus matuojama jo „brangiųjų“ rusų gyvybėmis, tai iš vis neturi jokios reikšmės.

Ne, aš ne apie tai. Aš ne apie visuomenės reakciją. Aš grynai apie kariuomenės kovinį efektyvumą. Su tokiais nuostoliais tas kovos efektyvumas jau prarastas. Aš apie tai.

Jie nueina daug mažiau nei prieš metus ne todėl, kad gauna kitokius įsakymus, o todėl, kad fiziškai jau nebeturi jėgų. Ir taip, jei dar keletą mėnesių juos toliau degins tuose beprasmiškuose „mėsos šturmuose“, ir po to viskas. Na, kaip tai atrodys?

Na, prisiminkite, kaip atrodė pas mus, kai pabandėme, deja, labai nesėkmingą savo kontrpuolimą. Deja, taip pat sudeginome daug atsargų ir išteklių tame kontrpuolime. O tada stojome į aklą gynybą, ir tada net šioje gynyboje pradėjome trauktis, trauktis ir trauktis. Ir kol ta švytuoklė pagaliau vėl nenukrypo teisinga kryptimi.

Taigi, būtent taip atrodys. Mažai tikėtina, kad jie pabirs taip ryškiai, kaip 2022-aisias. Bet pirmiausia jų puolimas galutinai užstrigs. Ir tai jau labai artima perspektyva, nors kokį mėnesį, du, juos dar gali vytį pirmyn. Tada jie pradės apsikasinėti pagal visą tą liniją, bandys pereiti į gynybą.

Ir čia labai svarbu, kad mes neduotume jiems per visą liniją kasti kažką panašaus į Surovikino liniją, kuri būtent mus sustabdė 2023-aisiais.

Na, o toliau pasikeisime vaidmenimis. Na, tikiuosi, kad apsikeisime vaidmenimis, bet būsime panašūs ne į tokius šliaužiančius, kaip jie puolė. Ačiū Dievui, mes taip jau nesielgiam.

Prisiminkim mūsų puolimą Kursko srityje ir netgi dabar pažiūrėkim į mūsų puolimą Belgorodo srityje. Gana atsargiai teritoriškai, bet, beje, ten dalyvaujančios jėgos iš tikrųjų vis dar labai kuklios. Bet nesvarbu, kaip jie tai daro, o svarbu, kaip daroma pas mus.

Pas juos virtinė „mėsos šturmų“ pagal principą, kad bent kas 10-tas prišliaužtų…

O pas mus pradžioje užeina specialiosios pajėgos. Tiesą sakant, nežinau, kaip jos ten patenka, bet specialiosios užeina, sukelia krabždesį užnugaryje, padaro praėjimus tarp visų tų drakono dantų, o tada visi praėjimais tvarkingai užeina ir pradeda skleistis. Na, tai vadinama, išties tai vadinama puolimu.

Parengė LL, redagavo V.K.

kariuomeneskurejai.lt

Lenkija kartoja Ukrainos klaidas, už kurias Ukraina sumokėjo savo žmonių gyvybėmis

Redakcija
-
0
Lenkija kartoja Ukrainos klaidas, už kurias Ukraina sumokėjo savo žmonių gyvybėmis

Kol kas to nematome, bet ryšiai tarp Europos ir JAV jau nutrūko. Galime apsiginti patys, bet tam turime subręsti. Vakarai turi suprasti, kad šiuolaikinis karas atrodo kitaip ir Rusija bet kada gali jį pradėti Europoje, interviu „Wirtualna Polska“ sako ukrainiečių mokslininkas Valerijus Pekar.

Tatjana Kolesnyčenko, Wirtualna Polska: Prieš kelias dienas internete buvo atskleistas naujos sutarties dėl žaliavų, kurią JAV nori pasirašyti su Ukraina, turinys. Jei ankstesnė versija buvo neįpareigojantis preliminarus susitarimas, tai dabar – labai detali sutartis. Dėl jos amerikiečiai gautų prieigą ne tik prie visų Ukrainos žaliavų, bet ir prie visos infrastruktūros, įskaitant uostus. Derybose dalyvavęs pareigūnas trumpai apibūdino tai kaip „katastrofą“.

Valerijus Pekar, publicistas, futurologas, Kyjivo-Mohylos verslo mokyklos dėstytojas: Šio susitarimo reikšmės negalima analizuoti atskirai nuo viso geopolitinio vaizdo. Vienas pats susitarimas neturėtų jokios prasmės. Turime Trumpą, kuris bet kokia kaina nori greitai baigti karą. Tai nepavyksta, nes Rusija nėra suinteresuota taika. Putinas turi visus resursus – žmogiškuosius, karinius, ekonominius – tęsti invaziją bent iki metų pabaigos. Ji vis dar gali apeiti sankcijas ir eksportuoti naftą, todėl jam nereikia paliaubų.

Baltieji rūmai negali ir nelabai nori daryti spaudimo Putinui, o tuo pačiu metu Trumpui reikia ką nors pademonstruoti savo rinkėjams. Jis turi parodyti labai apčiuopiamą įrodymą, kad jam sekasi tarptautinėje arenoje, nes dabar jo rinkiminis šūkis apie karo pabaigą „per vieną dieną“ virto neapibrėžtu „greitai“.

Ir čia yra problema, nes pasirodo, kad trampistų skleistas pasakojimas, jog Putinas nori taikos, bet nenori kalbėtis su Bidenu ir laukia tik Trumpo, sugriuvo. Ir čia grįžtame prie žaliavų. Dideliu, puikiu sandoriu siekiama parodyti, kad Trumpas galbūt nėra puikus derybininkas ir taikdarys, bet bent jau gali atnešti grobį savo rinkėjams. Ir tik tokiame kontekste galima svarstyti sutartį.

Kaip jis gali „pateikti grobį“, jei iš anksto žinoma, kad sutarties sąlygos Ukrainai nepriimtinos? Be to, kad amerikiečiai suteiktą karinę pagalbą Ukrainai vėl traktavo kaip skolą ir nepasiūlė jokių saugumo garantijų, susitarimas pakirstų šalies suverenitetą. Ar žinodamas, kad Kyjivas jį atmes, Trumpas vėl nori apkaltinti Ukrainą taikos derybų žlugdymu?

Tai turėjo racijos nuo pat pradžių. Kaip tik tai Trumpo žmonės ir bandė padaryti – dėl visko apkaltinti Ukrainą, apsisukti ir pasakyti Europai: „Dabar tai jūsų problema“. Šiame etape tokiam posūkiui jau per vėlu. Per daug laiko, pastangų ir žiniasklaidos dėmesio buvo skirta deryboms. Net pats Trumpas buvo priverstas pripažinti, kad Rusija vilkina sprendimą dėl paliaubų. Spėjamai sutarta dėl dalinių paliaubų, tačiau jos neveikia, nes Rusija neketina laikytis jokių susitarimų.

Po kivirčo Baltuosiuose rūmuose Ukraina buvo pasiruošusi antram bandymui. Pamatinis susitarimas galėjo būti pasirašytas per derybas Saudo Arabijoje. Tačiau Trumpas sakė, kad nori ją padaryti „fantastiškesnę“.

Per derybas Saudo Arabijoje amerikiečiai paprašė daugiau laiko susitarimui užbaigti. Kodėl? Nes dabar tai jų vienintelis koziris. Tačiau dabartinį į žiniasklaidą patekusį dokumentą parašė ne tarptautinės teisės specialistai, o verslo patirties turintys žmonės. Taigi šis pasiūlymas gali būti vertinamas tik kaip apytikslis juodraštis, kurį atšiauriai sutiko Ukrainos pusė ir kuris vis dar yra rengimo stadijoje. Galiausiai jis dar turėtų atsidurti kompetentingų žmonių, suprantančių, kas yra tarptautinė teisė, rankose.

JAV vizijoje Amerikos įmonės gautų išskirtines teises eksploatuoti visus naujus žaliavos telkinius Ukrainoje. Jei Kyjivas sutiktų su tokiu sprendimu, tai de facto reikštų integracijos su ES pabaigą, nes tokios sąlygos prieštarauja ES teisei. Trumpas pabandė įkalti pleištą tarp Ukrainos ir ES?

Žinoma, jis suinteresuotas susilpninti Europą. Pasaulis pagaliau nutolo nuo susitarimais, sutartimis ir tarptautine teise pagrįstos tvarkos. Dabar taisykles primetinėja supervalstybės – JAV ir Kinija. Rusija norėtų būti trečiuoju galios centru, nors yra tik regioninė galia. Tačiau visos trys šalys yra suinteresuotos pašalinti kitus stiprius galios centrus. Todėl nei Vašingtonas, nei Pekinas, nei Maskva nėra suinteresuoti stipria Europa. Ji jiems tinka kaip rinka, bet ne kaip galia, sugebanti priimti sprendimus ir apsiginti. Kinijai šis tikslas buvo prioritetinis, bet nepasiekiamas dešimtmečiais, kol staiga – daugiausia Trumpo dėka – jis tapo pasiekiamu.

Vakarų žurnalistai nuolat klausia, kokių nuolaidų gali padaryti Ukraina. Manau, kad tai prastai suformuluotas klausimas. Reikėtų paklausti: kokias saugumo garantijas Ukraina turėtų gauti, kad ryžtųsi  nuolaidoms? Jei Ukraina jas gaus, ji gali padaryti nuolaidų. Tačiau amerikiečiai sako, kad jokių garantijų nebus. Taigi kyla logiškas klausimas: kam kurti santykius su sąjungininku, kuris nori tik imti, bet nenori nieko duoti mainais?

Dar Joe Bideno administracijos laikais Ukrainoje pasigirdo balsų, kad aklas tikėjimas Jungtinėmis Valstijomis ir orientavimasis į aljansą su Amerika buvo klaida. Kur kas veiksmingiau būtų buvę kurti aljansus Europoje. Ar matome pasikeitimą Kyjivo požiūryje?

Taip, nors, žinoma, niekas viešai neskelbs, kad nutraukiame santykius su Amerika. Ukrainai dabar labai nepatogu viešai ginčytis su Amerika. Ukrainos diplomatijos strategija – užimti vidurinę poziciją ir išlošti kuo daugiau laiko santykių su Europa sustiprinimui. Kyjivas ir toliau ieškos galimybių dialogui su Baltaisiais rūmais, tačiau sąjungininkų santykių našta jau perkeliama ES.

Ir tai vyksta vis didėjant visuomenės ir isteblišmento paramai. Ukrainoje vis labiau populiarėja įsitikinimas, kad geriau tokias sutartis, kaip dėl žaliavų gavybos, pasirašyti su Europa ir su ja kurti ateitį. Tai logiška, nes Ukraina ir Europos Sąjunga yra vienoje valtyje. Arba kartu toliau plauksime, arba kartu paskęsime. Mes reikalingi vieni kitiems. Europa nori, kad karas baigtųsi, o Rusija daugiau nekeltų jai grėsmės. Nes Rusijos agresija prieš Vakarus ateityje – labai tikėtinas scenarijus, o Lenkija – Putino taikinys numeris vienas.

Vakarų žvalgybos vertinimai, kada tai gali įvykti, skiriasi, tačiau tuo pat metu faktai yra tokie, kad Rusija dėl Donbaso kovoja jau trejus metus ir negali jo viso užgrobti. Taigi, kaip ji galėtų užpulti NATO šalį?

Ukraina turi didžiausią ir labiausiai patyrusią kariuomenę Europoje. Norėčiau perspėti negalvoti, kad Lenkija ar bet kuri kita ES šalis geriau susidorotų su Rusijos agresija. Štai kodėl Europai reikia Ukrainos. Ukraina yra skydas Europai. Mes turime stipriausią kariuomenę ir esame žinių šaltinis apie tai, kaip atrodo šiuolaikinis karas. Kažkada Valerijus Zalužnas (buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas, šiuo metu ambasadorius Didžiojoje Britanijoje) Vakarams bandė aiškinti, kad kas pusmetis visiškai pasikeičia kariavimo būdai.

Ką turite omenyje?

Daugiau nebebus karų, kuriuose būtų plačiai naudojama sunkioji technika. Mano nuomone, nėra prasmės pirkti, pavyzdžiui, korėjietiškų tankų, kaip tai daro Lenkija, nes jie mūšio lauke ilgai neišsilaikys. Dabar kiekvieną fronto centimetrą stebi bepiločiai orlaiviai, o tai reiškia, kad vos iš priedangos išlenda sunkioji technika, ji iškart sunaikinama, o nuostoliai siekia milijonus.

Visų pirma, turi pasikeisti mūsų supratimas apie tai, kaip gali atrodyti karas. Tokios kovinės operacijos, kaip 2022-ųjų pradžioje, nebepasikartos. Toks kariavimo būdas prasidėjo ir baigėsi netoli Kyjivo, nes nepavyko. Daugiau nebebus didelių kolonų. Bus raketų, šimtai dronų. Bus atakų prieš kritinę infrastruktūrą, kibernetinių atakų, elektros energijos tiekimo nutraukimų ir chaoso, dėl kurių gali žlugti valstybės struktūros. Būtent tai ir įsivaizduoja Rusija. Ne fizinį teritorijos užvaldymą, o sumaišties sukėlimą. Privertus milijonus žmonių bėgti, tai sukeltų daugiau problemų. Mūsų skaičiavimai rodo, kad jei iš Lenkijos į Vokietiją vienu metu atvyktų 10 milijonų pabėgėlių, o tai yra įmanoma, šalies valdymo sistema sugriūtų kaip kortų namelis.

Rusija turi resursų kariauti tokio tipo karą, ir ji gali tai daryti kartu tęsdama kovas Ukrainoje. Turime apie tai atvirai kalbėti visuomenei, taip pat ir Lenkijoje, kad nepasikartotų Ukrainos klaidos. 2021-aisiais, kai jau buvo aišku, kad invazija neišvengiama ir žvalgyba, kariuomenė, politikai, diplomatai, valdžia tai žinojo. Tuo tarpu mūsų visuomenei niekas to nesakė, kad išvengtų panikos. Dėl to netekome daug žmonių, kuriuos būtų buvę galima išgelbėti, jei būtume geriau pasiruošę.

Likus lygiai dviem savaitėms iki invazijos, ruošdami medžiagą Wirtualna Polska, buvome Bachmute, Avdiivkoje, Mariupolyje – miestuose, kurių nebėra. Nesutikome nė vieno žmogaus, kuris tikėtų karo protrūkiu. Negana to, mus – žurnalistus – dažnai kaltindavo, kad klausimai apie karą – provokacija. Kartais žmonės nenori apie tai girdėti.

Mes nenorime girdėti apie tai, ko bijome. Bet tai nėra brandus požiūris. Per pastaruosius du mėnesius dalyvavau keturiose Europos saugumo konferencijose. Ten buvo daug ekspertų iš Lenkijos, kurie grėsmę įvertino realiai. Rusijos agresijos galimybę jie įvertino labai aukštai, o pasirengimą jai gana menkai.

Tokios didžios šalys kaip Lenkija ar Vokietija sukurtos geriems laikams, bet ne karo iššūkiams. Ukrainos valstybė labai netobula, neveikli ir daug silpnesnė už Lenkijos, bet priešingai, nei atrodo, tai mums padėjo išlikti. Nes visuomenė yra išradingesnė ir stipresnė. Ji įpratusi gyventi sunkiomis sąlygomis ir pati turi daryti tai, ką normaliose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, turėtų daryti valstybė.

Grįžkime prie susitarimo dėl žaliavų gavybos ir besikeičiančios Kyjivo orientacijos į Europą. Trumpas neseniai pareiškė, kad Zelenskis nenorįs pasirašyti susitarimo ir pagrasino, kad jei to nepadarys, jis „turėsiąs problemų“. Galime spėti, kad jis turėjo omenyje eilinį karinės pagalbos Ukrainai sustabdymą. Tai veiksmingas šantažas, nes Kyjivas gali sukurti aljansą su Europa, tačiau Senasis Pasaulis šiuo metu neįgalus pakeisti JAV, kai kalbama apie ginklų tiekimą.

Manau, kad tai netiesa. Europą per daug nuvertina ir patys europiečiai, ir JAV. Pirma, tai galinga ekonominė bendruomenė. Antra, ji įšaldė Rusijos turtą, kurį būtų galima panaudoti Ukrainos apginklavimui, įskaitant amerikiečių ginklų pirkimą. Be to, Ukraina šiandien pagamina 60 proc. visko, ko reikia jos pačios gynybai, kai prieš trejus metus nebuvo beveik nieko. Turime toliau plėtotis ir investuoti į gynybos pramonę, ir tai pasiekiama.

Amerikiečiai tiesiog turi kelias ginklų rūšis, kokių Europa negali pateikti, jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Taigi ES gali pakeisti JAV. Net dėl tokių jautrių klausimų, kaip žvalgyba. Galų gale Europa turi savo palydovines sistemas.

Rusija taip pat pasiūlė Jungtinėms Valstijoms bendrai investuoti ir kasti retųjų metalų telkinius, taip pat ir okupuotose teritorijose. Sunku įsivaizduoti, kad netgi Trumpas sutiktų su tokiu pasiūlymu. Bet įsivaizduokime, kad Kyjivas ir Vašingtonas pagaliau pasirašytų susitarimą. Ką tada darytų Kremlius? Pradėtų bendradarbiauti su Kinija, kuri išgauna 60 proc. retųjų metalų, o apdirba 90 proc.?

Putino pasiūlymas Trumpui nuskambėjo kaip bandymas atiduoti duoklę. Vagis pavagia iš savo aukos ką nors vertingo, tačiau dalį grobio atiduoda labiau stipresniam, kad tas nekreiptų dėmesio į nusikaltimą. Jei Amerika pritartų tokiam pasiūlymui, tai būtų de facto Rusijos įvykdytos okupacijos pripažinimas ir visiškas tarptautinės teisės demontavimas.

Dėl Kinijos. Tai Rusijai nieko su jais pasirašyti nereikia. Pekinas jau viską kontroliuoja, ir Maskva nuo jo priklausoma ir politiškai, ir ekonomiškai. Tai, ką Putinas pasiūlė Trumpui, Xi Jinping‘as jau seniai pasirinko ir vargu ar jis būtų patenkintas tokia situacija.

Bet vėlgi, kalbame ne tiek apie sutartis, investicijas ar indėlius. Kalbame apie derybų taktiką. Trumpas pagal savo prigimtį yra verslininkas ir iš pradžių kiek įmanoma didina statymus, kad vėliau juos sumažintų. Jis derasi grobuoniškai, bet tikslas – susitarti ir to laikytis, nes tai duos naudos.

Putinas yra KGB-istas. Jo taktika – pūsti miglą žmonėms į akis, sudaryti sandorį, o po to jo nesilaikyti. Nes tikslas – kuo labiau apgauti partnerius. Problema ta, kad Trumpo administracija to nesupranta. Dauguma tų žmonių atėję iš verslo ir tikisi, kad transakcinis požiūris suveiks su senąja KGB mokykla.

Pokalbio pradžioje sakėte, kad Trumpas nenori ginčytis su Putinu. Iš kur toks požiūris, nes būti opozicija Rusijai JAV atrodo visiškai natūralu? Vietoj to, Trumpas pradeda prekybos karą beveik su visu pasauliu, bet vėl demonstruoja dosnumą Rusijai. Jis muitų jai nepadidino.

Trumpas atsidūrė savo paties paspęstuose spąstuose. Buvo tikimasi, jog stos greita taika ir ji yra pasiekiama. Tačiau spaudimas Rusijai būtų suvokiamas kaip eskalavimas ir duotų rezultatų ne anksčiau kaip per 6–8 mėnesius.

Kokiais būdais Trumpas galėtų daryti spaudimą Rusijai?

Tai tikrai ne muitų padidinimas. Tai neduotų įspūdingų rezultatų, nes Rusija ir JAV mažai prekiauja tarpusavyje. Skaudžiau būtų neleisti Rusijai plaukti per šiaurines jūras ir sugriežtinti sankcijas, kad ji negalėtų jų apeiti. Be to, pateikimas Ukrainai ginklų, kurie leistų sunaikinti Rusijos logistiką 250–300 kilometrų spinduliu nuo fronto linijos. Tačiau tai būtų vertinama kaip eskalacija. O Trumpas nori atnešti taiką.

Yra žinoma, kad susitarimas dėl žaliavų išgavimo buvo parengtas dar Joe Bideno administracijos laikais, tačiau Kyjivas tempė laiką, kad jį pasirašytų su Trumpu. Ar tai buvo klaida?

NE. Žinoma, daug žmonių Ukrainoje labai dėjo daug vilčių į Trumpo sugrįžimą į valdžią, nes dalis visuomenės pavargo nuo karo ir tai yra normalu. Tačiau valdžia riziką įvertino labai blaiviai. Tarptautiniuose santykiuose įprasta nepasirašinėti didelių sutarčių su tais, kurie tuoj neteks valdžios. Logiška sulaukti naujos valdžios, su kuria teks dirbti ateinančius ketverius metus, ir iš karto duoti jai tam tikros sėkmės.

Amerikiečiai tą susitarimą galėjo pasirašyti Saudo Arabijoje per antrąjį derybų ratą, tačiau nusprendė kitaip.

Ar jie norėjo atsipjauti didesnį pyrago gabalą?

Jeigu jie būtų pasirašę sutartį tada, būtų sulaukę sėkmės, kurią dabar būtų galima parodyti rinkėjams. Vietoj to – nėra kuo girtis. Pažvelkime į situaciją amerikiečių akimis. Taikos tarp Rusijos ir Ukrainos sudaryti negalima. Netgi Izraelio paliaubos su Hamas buvo sulaužytos. Jie susiginčijo su Europa. Su Kanada ir Meksika – taip pat. Šalies viduje chaosas, už sienų vyksta prekybos karai. Visur, kur tik nepažvelgsi – tik nestabilumas ir sėkmės trūkumas. Tuo tarpu „medaus mėnuo“ eina į pabaigą. Greitų pergalių vaikymasis įvarė Trumpą į spąstus, nes sudėtingi geopolitiniai klausimai reikalauja ilgo ir kruopštaus diplomatinio proceso.

Tatjana Kolesnyčenko, „Wirtualna Polska“ žurnalistė

Valerijus Pekar – Ukrainos katalikų universiteto Kyjivo-Mohylos verslo mokyklos ir Lvivo verslo mokyklos dėstytojas. Vienas Piliečių operatyvinio štabo Orumo revoliucijoje 2014 m. įkūrėjų, vienas pilietinės platformos „Nowa Krajina“ (Naujoji šalis) įkūrėjų.

Pagal magazyn.wp.pl parengė LL, redagavo V. K.

kariuomeneskurejai.lt

Ar Katalikų Bažnyčia remia Europos islamizaciją?

Redakcija
-
0
Ar Katalikų Bažnyčia remia Europos islamizaciją?

Europos islamizaciją šiandien skatina ne tik visiškai sekuliarizuoti ir antiklerikaliniai politiniai ir žiniasklaidos sluoksniai, bet ir, kaip bebūtų keista, Katalikų Bažnyčios dvasininkai, – rašo Grzegorzas Górny portale wPolityce.pl.

Savo žodžiams patvirtinti publicistas pateikia pavyzdžių, kai vietinės bažnyčios atsiveria netikro pranašo pasekėjams. Briuselio Molenbeeko rajone švento Jono Krikštytojo parapijos kunigas trečiąjį gavėnios sekmadienį atšaukė vakarines Mišias, kad kartu su musulmonais atšvęstų Ramadano pabaigą.

„Todėl bažnyčios viduje buvo pastatytos ilgos eilės stalų, prie kurių susėdo daugiau kaip penki šimtai svečių musulmonų (…) Buvo patiekiami arabiški patiekalai, įskaitant harira sriubą ir halal užkandžius su datulėmis. Ir visa tai lydėjo dainos, kurias kartais giedojo muedzinas. Atmosfera buvo linksma. Plevėsavo Palestinos ir Europos Sąjungos vėliavos, o pastorius džiaugėsi, kad savo bažnyčioje gali švęsti „įvairovę“ ir „daugiakultūriškumą“.

Panašios scenos vyko Italijoje, kur Brindizio vyskupijos vyskupas kartu su vietos musulmonais šventė Ramadano pabaigą vietos Šarlio de Fuko parapijoje. Tas pats vyko Milano, Rovigo ar Romano di Lombardio bažnyčiose.

Vienas Italijos laikraštis retoriškai klausia, ar sulauksime laikų, kai krikščionys Teherano mečetėje surengs šventinę Velykų vakarienę su vynu ir kumpio kotletais, skambant Bacho kantatai, o prieš ją bus laikomos katalikų pamaldos.

Pagal www.pch24.pl

1...383940...1 718Nuo 1 718 39 puslapis