2025-06-08, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 368

Ispanijos šeimų asociacija: gausi šeima – didelis džiaugsmas

Redakcija
-
2
Ispanijos šeimų asociacija: gausi šeima – didelis džiaugsmas

Kampanijos Madride, Ispanijoje, plakatas | Asociacijos nuotr.

laikmetis.lt

Ispanijos Madrido daugiavaikių šeimų asociacija pradėjo reklaminę kampaniją, kurioje skelbiama žinutė „Tausokite planetą, susilaukite daugiau vaikų“.

Kampanijos tikslas – „apversti vyraujantį pesimizmą ir pakviesti daugiau žmonių patirti džiaugsmą, kurį teikia gausi šeima“.

Reklaminiuose stenduose ir skelbimuose Madrido kampanija taip pat tiesiogiai ragina žmones susimąstyti, kad „pasaulis be taršos nėra vertas, jei nėra žmonių, kurie galėtų juo džiaugtis“.

Asociacijos pareiškime teigiama, kad šia kampanija siekiama „paraginti praeivius paklausti savęs, kokios priežastys gali paskatinti juos atsiriboti nuo galimybės pagausinti šeimą“.

Ja bandoma priversti žmones susimąstyti apie tokias paplitusias nuostatas kaip „Vaikai? Aš jau turiu šunį“, „Man užtenka vieno“ ir „Du, bet ne daugiau!“.

Reklamose pateikiamas QR kodas, kuriuo skaitytojai kviečiami žiūrėti ir dalytis vaizdo įrašu, atskleidžiančiu tarptautinių institucijų, spaudžiančių vyriausybes vykdyti neomaltūzišką pasaulio gyventojų skaičiaus mažinimo politiką, programą, dėl kurios vis labiau mažinama pagalba daugiavaikėms šeimoms. Kampanijos vaizdo įrašo pasakotojas pastebi: „Jie sako, kad turime mažinti gyventojų skaičių… todėl jie padės mums abortais, ideologijomis ar pagalbos daugiavaikėms šeimoms panaikinimu“.

Be to, vaizdo klipo pasakojime užsimenama apie tokius dalykus kaip manipuliavimas kalba, pvz.: „Jie (tarptautinės institucijos, – red. past.) tai vadina reprodukcinės sveikatos priežiūra“, arba grėsmę, kurią kelia didėjantis gyventojų skaičiaus mažėjimas kaimo vietovėse, pažymint: „Ar žinote, kur dar liko vietos? Parkuose, kurie tušti, arba mokyklose, kuriose uždaroma vis daugiau klasių“.

Jie sako, kad turime mažinti gyventojų skaičių… todėl jie padės mums abortais, ideologijomis ar pagalbos daugiavaikėms šeimoms panaikinimu.

Vaizdo įrašo pabaigoje pabrėžiama: „Jie sako, kad paskaičiavo, kiek kiekvienas vaikas teršia aplinką… ir pamiršo, kad pasaulis be taršos nėra nieko vertas, jei nėra žmonių, kurie galėtų juo džiaugtis.“

Daugiavaikių šeimų asociacijos reklaminė kampanija primena panašią kampaniją, kurią sausio mėnesį Niujorko „Times“ aikštėje surengė pirmaujanti JAV už gyvybę pasisakanti sauskelnių kompanija „EveryLife“. Joje buvo pavaizduotas „X“ savininko Elono Musko (Ilono Masko) įrašas, kuriame buvo rašoma: „Tai yra labai svarbu: turėti vaikų – reiškia išgelbėti pasaulį“.

Sausio mėnesį Vašingtone vykusio kasmetinio „Maršo už gyvybę“ proga reklaminiame skydelyje po E. Musko citata buvo skelbiama: „Gimdykite daugiau kūdikių“.

ŠALTINIS CNA

Jonas Grigas. Mokslininkai siūlo į kosmosą iškelti skėtį nuo Saulės

Redakcija
-
11
Jonas Grigas. Mokslininkai siūlo į kosmosą iškelti skėtį nuo Saulės

Ekspertai sako, kad 2023-ieji buvo šilčiausi metai istorijoje. Tarptautinis Paryžiaus susitarimas siekė, kad bent jau šį dešimtmetį vidutinė Žemės temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5 °C. Tačiau vasario pradžioje moksliniame žurnale „Nature“ paskelbtose išvadose teigiama, kad Žemė jau įšilo maždaug 1,7 °C. Padaugėjo ekstremalių oro sąlygų, kyla jūros lygis, daugėja gaisrų ir tirpsta ledo kepurės.

„Norint išvengti blogiausių klimato kaitos padarinių, pasaulis turėtų greitai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, pašalinti iš atmosferos gigatonas anglies ir apriboti patenkančią Saulės spinduliuotę“, – Space.com sakė „Planetary Sunshade Foundation“ direktorius Morganas Goodwinas. Tačiau per šimtmečius ir tūkstantmečius gaunamas Saulės šilumos kiekis kinta dėl Žemės orbitinių parametrų svyravimo ciklų, vadinamų Milankovičiaus ciklais.

Prof. Jonas Grigas

Žemė aplink Saulę sukasi elipsine orbita – tai priartėdama, tai nutoldama. Orbitos forma kinta maždaug 100 000 metų ciklais – tai pailgėja, tai suapvalėja. Antrasis ciklas susijęs su Žemės ašies polinkio kampo kitimu. Jis maždaug per 40 000 metų laikotarpį gali kisti nuo 22,1 ii 24,5 laipsnių. Kuo didesnis kampas, tuo ekstremalesnės klimato sąlygos Žemėje. Be to, besisukdama Žemė erdvėje precesuoja 26 000 metų ciklu. Kiek Saulės energijos pasiekia Žemę, priklauso nuo Žemės padėties šiuose trijuose cikluose. Žinoma, Žemės klimatas priklauso nuo vandenynų srovių cirkuliacijos ir atmosferos sudėties.

Tikslu apriboti Saulės spinduliuotės kiekį mokslininkų grupė siūlo kosminį Saulės skėtį nuo pasaulinės klimato kaitos. Idėją pasiūlė Izraelio „Technion“ mokslininkai, kurie mano, kad vieno milijono kvadratinių mylių skėtis daugiau nei devynių milijonų mylių atstumu nuo Žemės, judėdamas erdvėje ir atidarydamas bei uždarydamas šešėlinį sluoksnį, per dvejus metus sumažintų Žemės temperatūrą 2,7 laipsnio pagal Farenheitą.

Komanda Izraelyje tikisi per ateinančius trejus metus suprojektuoti prototipą ir raketą, kuri iškeltų skėtį į kosmoso Lagranžo tašką, kuriame skėtis gali neribotą laiką išbūti nenaudojant jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti ir atspindėtų Saulės šviesą atgal į kosmosą.

Idėja buvo svarstoma daugelį metų ir „Planetary Sunshade Foundation“ rengia dokumentus, kurie palaiko idėją. Šis fondas pataria, kad skėtis nuo Saulės galėtų būti geriausias Saulės spinduliuotės valdymo sprendimas ir turėtų būti laikomas pagrindine pasaulinių pastangų kovoti su klimato kaita Žemėje dalimi. Tačiau yra tokių, kurie sako: „Nekvailiokime su motina gamta!“


2023 metų birželį JAV Baltųjų rūmų mokslo ir technologijų politikos biuras paskelbė Kongreso ataskaitą apie Saulės spinduliuotės modifikavimą. Joje pabrėžiamos kelios pagrindinės prioritetinės sritys Saulės spinduliuotės modifikacijų tyrimams, įskaitant Saulės spinduliuotės modifikacijų diegimo poveikio klimatui ir aplinkai nustatymą; įvertinti galimus visuomeninius rezultatus ir ekologines pasekmes; ir būtinybę ištirti, kaip moksliniai tyrimai galėtų būti atliekami bendradarbiaujant tarptautiniams partneriams.

Pernai Pasaulinė klimato viršijimo rizikos valdymo komisija („Climate Overshoot Commission“) taip pat paskelbė savo ataskaitą. Joje ji paminėjo tokius Saulės spinduliuotės modifikavimo metodus: kosminius atšvaitus; aerozolio purškimą stratosferoje, plunksninių debesų retinimą ir jūrinių debesų šviesinimą –

Dar nenuspręsta, ar Saulės skėtis tebėra puiki perspektyva ant diskusijų stalo. Kol mokslininkai stumia pasiūlymą, kritikai teigia, kad skėčio kaina siektų trilijonus. Kai kurie ekspertai mano, kad ši išmonė yra tik laiko švaistymas. Saulės audros ar asteroidai gali pažeisti skėtį – rašo „Daily Mail“. Tai beprotiška idėja, ber skrydžiai į Mėnulį, Marsą ir kitas planetas ar net asteroidą Benu taip pat atrodė beprotiški.

J.Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių moklsų daktaras, tikrasis LMA narys

Marius Kundrotas. LGBT+ ideologija: kur ji veda?

Redakcija
-
1
Marius Kundrotas. LGBT+ ideologija: kur ji veda?

laikmetis.lt

LGBT+ renginiuose dažnai figūruoja užrašai iš serijos: aš – žmogus, o ne ideologija. Logiškai mąstant lygiai tą patį galėtų užsirašyti nacistas ar komunistas. Šiais užrašais apeliuojama ne į protą, bet į jausmus. Kaip ir linkėjimais LGBT+ oponentų atžvilgiu: kad tavo vaikas būtų kaip mes. Tą patį galėtų pasakyti atstumtas narkomanas, sadistas ar pedofilas. Tai nėra argumentas, tik emocinė provokacija.

Ideologija – tai idėjų sistema. Bet kuri sisteminė pasaulėžiūra gali būti vadinama ideologija. LGBT+ reiškinys yra grynai pasaulėžiūrinis ir ideologinis. Jis remiasi idėjų sistema, pagal kurią lytis ir lyties vaidmuo gali būti pasirenkami be jokių ribų, o lytinio gyvenimo paskirtis – vien tiktai malonumas. Pati ideologijos sąvoka nėra nei teigiama, nei neigiama: viskas priklauso nuo konkrečios ideologijos krypties.

Prigimtinės lyties modelį taip pat galima vadinti ideologiniu. Pagal šią ideologiją lytiškumas turi dvi funkcijas: skirtybių vienybės ir gyvybės tąsos. Antroji funkcija – pati svarbiausia, bet ne vienintelė.

LGBT+ ideologijos poveikis jos oponentų dažnai supaprastinamas. Girdi, kuo daugiau homoseksualų ir translyčių, tuo mažiau gims vaikų ir tuo greičiau išmirs tauta. Tai – naivus požiūris. Pagal jį reiktų smerkti ir viengungius, ir bevaises heteroseksualias šeimas. LGBT+ ideologijos grėsmė glūdi visai kitur. Ji tėra ledkalnio viršūnėlė, o povandeninis ledkalnis – daug bendresnė problema, kurios vardas – hedonizmas.

LGBT+ asmenys suteikia tam tikrą toną bendrai kultūrai. Siek malonumo be pasekmių ir be pareigų. Siek karjeros, kalk pinigus ir lėbauk. Šeima ir vaikai palauks. Kol bus per vėlu. Iš hedonistinio požiūrio kyla praktiškai visas blogis, pradedant ištvirkavimu ir godumu, baigiant žiaurumu ir išnaudojimu.

Žmogus žmogui hedonistiniu požiūriu tėra įrankis savam ego tenkinti. Tuo galima aiškinti ir LGBT+ apeliacijas į santuoką bei vaikus. Daugelis šių žmonių pasąmoningai jaučia, jog tarp visuomenės ir jų trūksta darnos. Bet dėl šio trūkumo kaltina ne save, o visuomenę. Todėl jie siekia kryžiaus žygio prieš konservatyvią visuomenę, uzurpuodami švenčiausią jos institutą – šeimą, ir jos brangiausią turtą – vaikus. Kokias vertybes ir pažiūras jie skiepija savo vaikams ar įvaikiams – vargu, ar reikia daug vaizduotės.

Nors LGBT+ ideologai be jokių apeliacijų teigia, kad jų lytinė tapatybė – prigimtinė, statistika rodo ką kita. Išplitus LGBT+ ideologijai vis daugiau Vakarų jaunuolių save priskiria LGBT+ kohortai. Tai rodo, jog LGBT+ fenomenas yra pasaulėžiūrinis, o ne prigimtinis, ir jis gali būti kontroliuojamas kultūrinėmis bei politinėmis priemonėmis. Ar valstybė tikrai suinteresuota LGBT+ gretų plėtra?

Žinoma, tarp LGBT+ oponentų gausu veidmainių. Jie smerkia homoseksualią ar biseksualią paleistuvystę, o patys ištvirkauja heteroseksualiai. Tokie veikėjai tiktai kompromituoja prigimtinės šeimos ideologiją. Verčiau jie tiesiog patylėtų, palikdami auditoriją tikriesiems doros kultūros atstovams.

LGBT+ fenomeną galima skirti į tris lygius. Pirmas lygmuo – tai žmonės, turintys deviantinių lytinių polinkių, bet kovojantys su jais ir gyvenantys skaisčiai. Tokie ne tik nėra smerktini: jie yra didvyriai, nes svarbiausia kova už dorą yra kova su pačiu savimi. Antras lygmuo – tie, kurie praktikuoja LGBT+ santykius, bet palieka juos privačiame lygmenyje. Trečias lygmuo – tie, kurie tai verčia norma.

Kaip tarp praktikuojančių ne visi tai propaguoja, taip tarp propaguojančių ne visi praktikuoja. Heteroseksuali Aušra Maldeikienė, siekianti LGBT+ paversti norma, daug pavojingesnė už velionį Roką Žilinską, kuris pats buvo praktikuojantis homoseksualas, bet puikiai suprato, kuo skiriasi tėtis nuo mamos, ir gynė kiekvieno vaiko teisę tai žinoti.

Didžioji problema nėra pavieniai sutrikusios tapatybės žmonės. Problema – ideologija, nešanti mirtiną hedonizmo virusą. Ši ideologija tiek pat apgaulinga, kiek ir prieštaringa. Tarkime, siekiant įteisinti homoseksualias partnerystes ir santuokas diskriminuojami poligamijos ir incesto šalininkai, kurie gamtiniu požiūriu gal net adekvatesni. O Marko Regneruso (Mark Regnerus), Kurto Froindo (Kurt Freund) ir Robino Votsono (Robin Watson) tyrimai rodo, kad homoseksualizmas sėkmingai koreliuoja su pedofilija.

LGBT+ ideologija nėra atskiras ar savarankiškas reiškinys. Tai – tik liberaliosios kairės dalis. Dalis ideologijos, jungiančios destruktyviausias liberalizmo, froidizmo ir marksizmo formas. Ideologijos, griaunančios tautinę valstybę per transnacionalines ir supranacionalines struktūras, naikinančios tautas – per migraciją ir asimiliaciją, žlugdančios prigimtinę lytį ir šeimą – per genderizmą.

Kairieji liberalai veikia kompleksiškai. Tad ir kova su jais turi būti kompleksinė. Jungiant nacionalizmą valstybės lygiu, konservatizmą doros lygiu ir socialinį solidarumą ūkio lygiu. Nors šiandien politinės jėgos, galinčios ir siekiančios priešintis kairiajam liberalizmui, yra išsisklaidžiusios, įmanoma suburti jas visuomeniniu-šviečiamuoju lygiu. Vienas tokių telkiančių projektų – puslapis www.stoplgbtideologijai.lt.

Jame rasite vertingos informacijos, atskleidžiančios, kaip LGBT+ ideologija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kaip jai nepasiduoti, kur ieškoti papildomos informacijos. Puslapis pasitarnaus ne tik kiekvienam atsakingam piliečiui, bet ypač – mokytojams, studentams, politikams, nevyriausybinėms organizacijoms.

Lietuva šiandien gyvena itin sudėtingame geopolitiniame kontekste. Iš vienos pusės grasina rusiškasis fašizmas, iš kitos – liberalusis Vakarų komunizmas. Geopolitiškai pasirinkę Vakarus turime spręsti bendras problemas bendrai. O tai reiškia – stiprinti tautines, konservatyvias ir krikščioniškas vertybes tiek savo šalyje, tiek bendrai Europoje. Būtent šios vertybės iškėlė Europą į aukštumas, tik jos gali ją ir atgaivinti.

Visos vertybės išplaukia iš doros. Ja viskas prasideda ir ja baigiasi. Liberalioji kairė stengiasi doros klausimus suvesti iki naivių sentimentų. Mūsų užduotis apmąstyti dorą sveiku protu. Garbingai pasitinkant klausimus ir ieškant į juos pagrįstų atsakymų. Kai liberalioji kairė liepia aklai tikėti, mūsų reikalas – sveikai abejoti. Abejoti – reiškia mąstyti, mąstyti – reiškia gyventi.

Edvardas Čiuldė. Neatsakytų klausimų skrynelė

Redakcija
-
2

Jie, teisingai pastebintys, kad baisiausias Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktorius yra tai, kad Kremliaus režimas užsimojo sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, tačiau, iš kitos pusės, be jokio intarpo programuojantys lietuvių tautos sunaikinimo užduotį, bandydami įpiršti nuomonę, kad lietuviškos tautinės tapatybės Lietuvoje puoselėjimas ir dėmesys etninei tautos kultūrai yra pažangos stabdis, – kas jie tokie yra? Paprastieji veidmainiai mėgėjai ar išmanieji stribai profesionalai, Lietuvos naikinimą pavertę savo amatu arba verslu?

Ar galima taip drąsiai, kaip praeitą kartą, kalbėti apie Lietuvos pradžios atvyniojimą, nepagalvojus iki galo – kas gali išsivynioti pabaigoje?

Ar Lietuvoje kada nors kas nors parašys Lietuvos išvogimo istoriją, ar galiausiai tokiems išvogimo procesams intensyvėjant, Lietuvoje nebeliks ne tik neapiplėštos sąžinės rašančiųjų, bet ir rašymo priemonių, neapmokėtų iš slaptosios kanceliarijos grafos lėšų? Ar tokiu atveju neišsipildys truputėli jau pašvinkusi dienos šviesoje istorinė žydų pranašystė, kad lietuviai net ir neturi tokios teisės kurti istorinį pasakojimą apie savo virsmus laike, tad gi Lietuvos istorijos parašymo užduotis turi pereiti net ne į pirmutinio švankumo žydų rankas? Ar kas nors dar mokės nešvankiau parašyti nei Lupšicas, kuris jau šiandien tvirtina, kad Lietuvos valstybę sukūrė žydai? Ar neseniai patvirtinta kontribucija žydams yra nešvankumo mokestis į ateitį būsimiesiems išvogtos Lietuvos istoriografams? Ar tokie istoriografai galiausiai neprisidės prie Lietuvos išvogimo ne tik žodžiais, bet ir darbais?

Ar Lietuvos išvogimo legenda prasidėjo dar tuomet, kai Kovo 11-osios signatarai sau pasiskyrė žemės sklypus prestižiškiausiose didmiesčių vietose?..

Kada prasidėjo toks Lietuvos išvogimo procesas, ar kada nors toks procesas galėtų natūraliai pasibaigti? Ką galima pavadinti tokio proceso aukščiausiąja viršūne – šlovingą „Ignitis“ privatizavimo legendą ar legendinio Nacionalinio stadiono Vilniuje nepastatymo istoriją, o gal yra dar ir kitų kvapą užgniaužiančių fantasmagorinių pavyzdžių? Ar Lietuvos išvogimo legenda prasidėjo dar tuomet, kai Kovo 11-osios signatarai sau pasiskyrė žemės sklypus prestižiškiausiose didmiesčių vietose, o užsibaigs natūralia seka, kai Lietuva bus išvogta iki paskutinio siūlelio ir, logiškai žiūrint, neliks jokios Lietuvos, nes nebebus jau ko vogti? Ką tai sako apie Lietuvos ilgaamžiškumą ar trumpą galą? O gal tai ir yra tas gudrusis planas X, kad išvogta Lietuva jau turėtų nebedominti net okupantų, nes tokioje Lietuvoje nelieka ne tik ką vogti, bet ir plėšti, naikinti, nėra net stadiono, kur būtų galima pirmiausiai internuoti nepatikimus užimtos šalies sostinės gyventojus? Ar efektyviausias mūsų pasipriešinimas ir yra preventyvus smūgis visiems neprieteliams „išdegintos žemės“ taktikos ir kraupaus moralinio nususimo pavidale? Kas dar žino apie tokią mūsų karinę gudrybę be istoriografų?

Ar Lietuva bus išvogta paprastuoju būdu stichiškai, ar sunaikinta metodiškai pagal priimtą strateginį planą „Lietuva 2050“? Ar galiausiai pastarasis nėra jau dvigubo apvogimo istorija, pirmiausiai kaip vienas iš ryškiausių korupcijos pavyzdžių, kai šimtai tūkstančių yra išmokami už nieką valdžioje tūnančių pučistų bendraminčių verbavimui, o, kita vertus, kaip intencijos gneralizacija, nutaikyta į paskutinės lietuvių vilties išvogimą? Galiausiai – ar ateities vizijos išvogimas, kelių į ateitį blokavimas nėra dar blogiau nei nepastatytas didžiulis kaip ateivių kosminis laivas stadionas?

Ar mūsų atveju likimo užkeikimas, sakant, kad nėra ko nusiminti, nes bus dar blogiau, yra optimistinis ar pesimistinis palinkėjimas sau?

***

Apie ką mes kalbėsimės jau po laiko? –

Apie žmogų, istoriją, būtį ar gamtą?

Ar, išspyrus pagrindą iš po kojų, tavo tikėjimą kažkas dar palaiko,

Ten, kur pažinti daugiau ir nebuvo mums lemta?

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Ar žinai tu ką nors a priori

Apie laukiančią pražūtį, Dievo malonę ir nuopuolį,

Ar tikrai mes kadaise buvome broliais,

Kas dar turi tiesos monopolį?

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Ar mums buvo verta išvis kalbėtis,

Apsidairius vienas prieš kitą sustoti?

Ar galiausiai bent tai jau supratome, kad nėra kur skubėti,

Nes laikams pasibaigus neįmanoma bus vėl kažkur pavėluoti?

Albertʼo Camus „Kaligula“ kelia sumaištį Vilniaus senajame teatre

Redakcija
-
0
Spektaklio Kaligula repeticijos akimirka. Nuotr. Telmano Ragimovo

Kodėl eilinis Romos imperatorius Kaligula iki šiol minimas kaip žiauriausias, jokių taisyklių nepaisęs valdovas, nors tokių žmonijos istorijoje buvo daugybė? Greičiausiai dėl to kalti menininkai – Kaligulai parodę atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Būtent šis imperatorius tapo rašytojų įkvėpimo šaltiniu ir galiausiai savo valandos sulaukė XX amžiuje, virto vienu svarbiausiu Europos tekstų teatrui personažu.

Vasario 28, 29 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks vieno talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Jokūbo Brazio „Kaligulos“ pagal Albertʼo Camus pjesę premjera. Spektaklis prabils lietuvių kalba.

Albertʼą Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį

Šiandien Albertʼo Camus (1913–1960) „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija.

Pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Spektaklio repeticija Kaligula.

1938-aisiais parašyta pjesė savo laiku šiltai sutikta nebuvo, tačiau pasirodęs romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą. Taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu.

„Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“ – konstatuoja režisierius Jokūbas Brazys ir ši jo tezė tik patvirtina, jog A. Camus kūryba, juolab „Kaligula“, nenustoja aktualumo.

Štai kaip rašė 23-ejų filosofas savo užrašų knygelėje: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną – „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Likite sveiki, aš grįžtu į Istoriją, kurioje mane užmūrijo tie, kurie bijo per daug stipriai mylėti.“

Jokūbas Brazys: „Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei“

Režisierius Jokūbas Brazys: „Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Analizuoju egzistencinės baimės prigimtį. Kaligula – tai odė nerimui.“

Artur Svorobovič. Spektaklio Kaligula repeticija. Nuotr. Telmano Ragimovo

Vasario 28, 29 dienomis publikai pristatoma „Kaligulos“ premjera – tai pirmas režisieriaus J. Brazio pastatymas Vilniaus senajame teatre. J. Brazys – jaunosios kartos teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“ etc.
Šis pastatymas – tai 2023 m. birželio mėn. VST vykusios teatro laboratorijos „Mes – Prancūzija“ vaisius. Tuomet laboratorijoje buvo parodytas šios pjesės eskizas.

Ar Kaligula – tik serijinis žudikas?

A. Camus „Kaligulos“ siužeto centre pats Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona. Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius.

Režisierius J. Brazys spektaklio veiksmą, Romos imperiją perkelia į teatro kavinę: „Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę.“

Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi?..

Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykį su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą. Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?


„Kaligulos“ kodą atradę lietuvių režisieriai

Šios filosofinės tragedijos likimas Lietuvos teatre išskirtinis. Režisieriai Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija, o Kaligulos vaidmenį yra tekę kurti tokiems aktoriams kaip Regimantas Adomaitis, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, Ainius Storpirštis, Saulius Čiučelis.
VST premjeroje Kaligulos vaidmenį atliks aktorius Arturas Svorobovičius. Kūrybinė spektaklio komanda be abejonių priėmė režisieriaus J. Brazio iššūkį spektaklį suvaidinti lietuvių kalba.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė po eskizo parodymo yra išsitarusi: „Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (…) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“

Rež. Jokūbas Brazys. Repeticija Kaligula. Telmano Ragimovo nuotr.

Premjerą palydi nuteistieji iki gyvos galvos

Kaip jau įprasta VST – premjerą lydi paroda ir diskusija iš ciklo „Mažoji scena“. Teatro erdvėje (1-asis ir 2-asis aukštas) bus eksponuojama Gedimino Sadausko fotografijų paroda „Lukiškių skr. Nr. 6“, kurioje nuteistųjų iki gyvos galvos ir kalėjimo kadrai, kurie buvo prisijaukinti 2013–2019 metais. Parodos „objektai“, kaip ir spektaklio „herojus“ Kaligula dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra užribyje, paraščių žmogus, autsaideris, nepritapėlis, budelis. Paroda, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis tam tikra prasme išplečia spektaklį, jo probleminį lauką. Teatras nėra tik pastatas, teatras yra kur kas daugiau. Tai minų laukas, kurį reikia pereiti.

Diskusijoje, kuri įvyko vasario 21 d., režisierius J. Brazys ir filosofas Kasparas Pocius kalbėjosi apie patį „Kaligulos“ pastatymą, pjesės ideologinius, filosofinius aspektus.

Daugiau apie spektaklį „Kaligula“: https://vsteatras.lt/spektakliai/kaligula-rez-jokubas-brazys
Diskusiją galima pažiūrėti: https://www.facebook.com/vsteatras/videos/1090670762184426

Vilniaus senasis teatras
J. Basanavičiaus g.13, Vilnius
Tinklalapis: https://vsteatras.lt/

Karas Ukrainoje. Septyni šimtai trisdešimt pirmoji (vasario 24) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

📌 Vakar numušus dar vienų rusų žvalgybos ir pajėgų valdymo lėktuvą A50, agresorius ir toliau gieda tą pačią dainelę – kvaili rusų oro gynybininkai nioliktą kartą numuša savo lėktuvus. Neatmestina, kad netrukus bus rasti kraštiniai – koks nors kapitonas apšauktas „visų buržuazinių valstybių šnipu, banderovcu“ ir suimtas, tada jis viską prisipažins. Bet kas bus jei po tokio spektaklio rusų lėktuvai kris ir toliau kaip kritę? 😃

📌 Agresoriaus problemos tuom nesibaigia. Naktį Ukrainos GUR ir SBU surengė bendros operacijos finalinę fazę – dronais smogė Lypetsk metalurgijos gamyklai (kiek daugiau nei 300 km. iki kontaktinės linijos). Jos savininkas – putino artimas draugelis, oligarchas v. lysin. Teigiama, kad gamykloje gaminta produkcija naudota branduolinių raketų gamybai. Rusai sako, kad viskas kontroliuojama, „nedidelis gaisras“ užgesintas. Realybėje viskas atrodo kiek kitaip: https://t.me/censor_net/45957.

📌 Okupantai naktį Ukrainos karinę ir civilinę infrastruktūrą atakavo su 12 dronų Shahed ir trijomis Kh59 raketomis. Ukrainiečiai skelbia numušę visus dronus bei 2 raketas.

📌 Luhansk kryptis.

📍 Svatove. Be pakitimų, vyksta lokalūs susidūrimai prie Synkivka.

📍 Kremina. Kontaktinėje linijoje kiek ramiau. Kadangi pauzių buvo ir anksčiau, galima daryti atsargią prielaidą, kad rusų puolimo potencialas slopsta. Tiesa, jėgų atakuoti jie dar turi, tačiau panašu priversti elgtis atsargiau.

📍 Lysychansk. Čia taip pat ramiau. Tai neblogas signalas, tačiau itin džiaugtis dar anksti.

📌 Doneck kryptis.

📍 Bakhmut.

📎 Šiaurinis flangas. Agresorius spaudžia Ivanivske, rytiniame gyvenvietės pakraštyje vyksta permainingi mūšiai.

📎 Pietinis flangas. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

📍 Avdiivka – Vuhledar.

📎 Šiaurinis flangas. Intensyvūs mūšiai Lastochkine, pozicijos eina iš rankų į rankas. Geras ženklas – sunaikinta rusų termobarinė sistema „Solntsepiok“: https://t.me/brygada47/502. Dažniausiai jos pasirodymas šalia kontaktinės linijos rodo išsikvepiantį rusų puolimą arba agresoriaus baimę, kad ukrainiečiai organizuos kontratakas.

📎 Centras. Be pakitimų.

📎 Pietinis flangas. Agresorius pripažįsta, kad ukrainiečiai pastūmė rusus prie Pobeda. Čia tęsiasi labai sunkios kautynės. Taip pat sunkus mūšis vyksta Heorhiivka ir Novomykhailivka. Ukrainos gynėjams pavyko sėkmingai kontratakuoti ir apie 900 m. nustumti rusus nuo kelio Vuhledar – Kostyantinivka prieigų.

📌 Zaporizhia kryptis.

📍 Orihiv. Tęsiasi sunkios kautynes Robotyne gyvenvietės liekanose, pozicijos eina iš rankų į rankas. Taip pat karšta ir prie Verbove.

📍 Velyka Novosylka. Be pakitimų.

📌 Pietų kryptis.

Be pakitimų.

***************

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

BŪSIMAI PERGALEI PAŽYMĖTI – ŽUVUSIO LIETUVIO VARDU PERVADINKME RUSŲ GATVĘ VILNIUJE (2024 02 24)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

Prabėgus dvejiems Rusijos ordų invazijos į Ukrainą metams, svarstoma, kuri pusė šiandien turi pranašumą. Teigiama, jog karo pradžia buvo triuškinamai katastrofiška Rusijai, o Ukraina sugebėjo išlaisvinti didžiules teritorijas ir mėgino pereiti į (kontr)puolimą. Ir tik milžiniškų aukų dėka, kurios viršija 400 000 lavonų, rusams pavyko išlaikyti pozicijas ir sąlyginį pranašumą fronto linijoje. Nors Vakarų lyderiai slapta viliasi, kad rusų motinos nebeleis Putinui žudyti savo vaikų, tai naivi iliuzija. Kremliaus chunta, jos generolai įsitikinę, kad mirti už Rusiją – didžiulė laimė. Tuo yra įtikinti milijonai taip vadinamų ordos karių.

JAV atsargos generolas Davidas Petraeusas teigia, kad Ukraina šiandien demonstruoja didvyrišką stoiškumą ir yra pajėgi atsilaikyti. Tačiau šaliai skubiai reikia karinės paramos. Pranešama, jog kai kuriuose ruožuose baigiasi šaudmenys. Nepaisant dinamikos fronto linijoje, JAV generolas nemano, kad kuri nors pusė turi pranašumą.

Vakarų lyderius labiausiai stebina ir glumina, kokiais milžiniškais kiekiais rusai naudoja artilerijos sviedinius, kad sunaikintų viską, kas stovi ant žemės. Po to siunčiamos gyvų lavonų bangos užgrobti griuvėsių, kuriuose voliojasi tūkstančiai dvisos.

Pagaliau suvokta ir tai, jog ruso lakūno, perėjusio į Ukrainos pusę nužudymas – Rusijos spec. tarnybų baudžiamoji akcija, kas įrodo, jog „Rusijos Federacijoje išliko stalinistinė diktatūra“.

Taip. Maskolijoje niekas nepasikeitė nuo Felikso Dzeržinskio smogikų siautėjimo laikų. Ir nuo driskių Tvano į Vilnių metų. Kremliaus carai siųs ir siųs savo ordas į išdegintas dykras per lavonų krūvas, kad, jų supratimu, sutvarkytų imperijos valdas.

Rusijos barbarų siautėjimo akivaizdoje, Vakarai vis mažiau kliedi apie kažkokias taikos formules. Niekas perspektyvoje nemato kito plano, išskyrus Kijevo taikos formulę, kuri yra mandagus „ivan idi domoj ili sdochni“ pasiūlymas. Ukraina, pasak šalies prezidento Volodymyro Zelenskio, savo taikos sieks iš jėgos pozicijų.

Ir tai yra vienintelė perspektyva. Žarstelis driskių išperų vadeivai per srėbiamąją.

Putinas, siekdamas dar labiau įbauginti Vakarus, pareiškė, kad Rusija savo branduolinius ginklus atnaujino beveik 100 proc. Fiureris taip pat pareiškė, kad šalis pradėjo serijinę naujų hipergarsinių raketų gamybą. Be to, esą „į Rusijos karinį jūrų laivyną įplaukė nauji strateginiai povandeniniai laivai, o Kazanėje keturi Tu-160M raketų nešėjai buvo perduoti ginkluotosioms pajėgoms“. Diktatorius gąsdinimų triadą papildė pliurpalais apie didelio tikslumo ginklų, įvairių tipų nepilotuojamų orlaivių, tankų, šarvuočių, artilerijos ir kitų gelžgalių gamybą.

Putinas gąsdina Vakarus, akivaizdžiai matydamas, kaip pastarųjų lyderiai, nors ir turėdami karinį pranašumą, viduriuoja dėl Rusijos keliamų grėsmių ir verčiasi per galvą prognozuodami susirėmimus su Rusija. Tačiau turime labai aiškiai suvokti – tai yra bailio kalbos. Bailio grasinimai. Nevykėlis diktatorius klasta užpuolė kaimyninę šalį ir vaidina, jog iš visų jėgų kaunasi su Rusiją užpuolusiais Vakarais. Bailys niekuomet nepuls, matydamas net menkiausią pralaimėjimo tikimybę.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Naktį ukrainiečiai dronais smogė Rusijos Novolipecko geležies ir plieno kombinatui. Po bepiločių orlaivių atakos gamyklos teritorijoje griaudėjo sprogimai, prasidėjo didelis gaisras.

Novolipecko metalo kombinatas pagamina 18 proc. viso Rusijos plieno. Gamykla tiekia plieną, lydinius ir valcuotus gaminius Rusijos gynybos pramonei, kuri gamina balistines ir sparnuotąsias raketas. Tai viena iš pagrindinių strateginių Rusijos pramonės įmonių. Manoma, kad gamyklos veikla sustabdyta mažiausiai mėnesiui.

Rusijoje, virš Azovo jūros numuštas dar vienas tolimojo radiolokacinio sekimo lėktuvas A-50. Žuvo visa lėktuve buvusi 10 žuvusių įgula. Teigiama, kad į A-50 pataikė modernizuota sovietų SAM sistemos S-200 raketa.

Naktį rusų teroristai į Ukrainą vėl laidė raketas. Ukrainiečiai sunaikino dvi Kh-59 raketas, tačiau praleido dvi „Iskander-M“. Taip pat smogta ir 12 bepiločių „Šached“. Visos skraidyklės numuštos.

Per pastarąją parą įvyko 84 koviniai susirėmimai.

Ukrainos Gynybos pajėgos smogė 6 driskių židiniams ir 3 priešlėktuvinių raketų kompleksams.

↞ Trumpai ↠

Kijeve, minint antrąsias Rusijos invazijos metines, lankosi EK vadovė Ursula von der Leyen. Politikė pareiškė, kad Europa tvirtai stovės kartu su Ukraina „finansiškai, ekonomiškai, kariniu ir moraliniu požiūriu“.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pristatė būsimą Gazos ruožo demilitarizavimo planą. Jis turėtų apimti ne tik regiono nuginklavimą, bet ir pietinės sienos su Egiptu uždarymą bei Gazos civilinės administracijos ir švietimo sistemų reformas.

Švietimo reformos – didesnis gėris, nei raketų kruša. Visos pasaulio nelaimės pirmiausia prasideda žmogaus galvoje.

Jungtinės Valstijos paskelbė sankcijas 500 subjektų, susijusių su Rusijos „karo mašina“. Prezidentas Džo Baidenas pareiškė, jog jei Putinas nemokės kainos už nešamas mirtis, jis tęs savo veiklą.

Nyderlandų vyriausybė teigia pasirašysianti 10 metų saugumo susitarimą su Ukraina dėl tolesnės karinės paramos, atstatymo pagalbos ir kibernetinės gynybos stiprinimo.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Vakarų sąjungininkus paspartinti žadėtų oro gynybos sistemų ir naikintuvų pristatymą, kad būtų galima atblokuoti šalies dangų.

Vakar, minint antrąsias Rusijos invazijos į Ukrainą metines, Europos Sąjunga patvirtino 13-ąjį sankcijų Rusijai paketą. Ribojančios priemonės nukreiptos prieš Rusijos karinį ir gynybos sektorių bei įmones trečiosiose šalyse, tiekiančias įrangą, taip pat tas, kurios atsakingos už neteisėtą Ukrainos vaikų trėmimą. 13-asis paketas įtraukė 106 fizinius ir 88 juridinius asmenis. Sankcijos bus taikomos ir subjektams, dalyvaujantiems tiekiant ginklus iš Kinijos į Rusiją.

⥁ Lietuvoje ⥀

Du karo metai.

Du metus mes kartu su Jumis aktyviai kovojame su Ukrainą alinančia ir smaugiančia Rusijos hidra.

Karas palietė kiekvieną iš mūsų. Jame žuvo mūsų draugai, artimieji, pažįstami.

Ukrainos žemėje žuvo mūsų tautietis Tadas. Bebaimis lietuvių „Milžinas“, niekam apie tai nesigirdamas, viešai neskelbdamas kartu su ukrainiečiais prie Bachmuto stabdė priešo ordas. Jis negalvojo, kaip išsaugoti turtus, gyvybę, nebijojo priešo.

Vieniems lengviau mirti, kitiems baisiau ir sunkiau gyventi.

Tarp mūsų atsirado naujų šeimos narių – namų netekusių ukrainiečių. Kurie to nelaukė ir nesitikėjo. Nemanė, kad karas ateis į jų žemę.

Jau daugiau nei dešimt metų esame kartu su ukrainiečiais nuo Maidano įvykių ir Krymo okupacijos laikų. Mūsų akyse užaugo Volodymyras Zelenskis, Valerijus Zalužnas, Oleksandras Syrskis, į karą išėjo daugybė draugų Ukrainoje.

Lietuviai ir broliai ukrainiečiai visuomet kartu sprendė užgriuvusias bėdas. Kartu kovėsi prieš osmanų, mongolų totorių ir maskolių ordas. Būdami kartu, mes niekuomet nepralaimėdavome.

Laimėsime ir dabar.

Mes tai žinome labai gerai.

O mūsų būsimai pergalei pažymėti, siūlome Vilniuje esančią Rusų gatvę pervadinti žuvusio lietuvio Tado vardu (žinoma, jei sutinka jo šeima ir artimieji).

P.S. Šiandien – 672 apžvalga. Lygiai tiek, kiek dienų vyksta karas. Dirbame Jums. Dirbame Jūsų dėka.

Šlovė Ukrainai. Šlovė mūsų didvyriams.

Vidmantas Valiušaitis. Nuoširdžiai sveikinu estus ir Estiją Nepriklausomybės 106-ųjų metinių proga!

Redakcija
-
1
Vidmantas Valiušaitis. Nuoširdžiai sveikinu estus ir Estiją Nepriklausomybės 106-ųjų metinių proga!

Veidaknygė

„Kokią Estiją Jūs įsivaizduojate ateityje?“ – kadais Deutsche Welle korespondentas paklausė Estijos Prezidento velionio Lenarto Merio.

Jis atsakė: „Mes turime geriausią kapitalą, koks begali būti pasaulyje, – savo intelektualus, kurie yra išauklėti europietiška tradicija. Be to, mes pažįstame Rusiją. Estija ateity – jei bus visiškai savarankiška – bus panaši į Šveicariją, Singapūrą ar Šiaurės Europą. Čia bus investuojama. Mes turime gerą kvalifikuotą darbo jėgą, kuri kol kas labai pigi. Mes visomis jėgomis skinamės kelią į Europą, tačiau ne tam, kad Europa mus apkabintų. Mes norime Europai pasakyti, ką ji turi daryti, jei nori likti Europa.“

Ar Lietuva irgi turi ką pasakyti Europai, „ką ji turi daryti, jei nori likti Europa“?

Nuoširdžiai sveikinu estus ir Estiją Nepriklausomybės 106-ųjų metinių proga!

* * *

2022 m. skelbtas tekstas:

Prieš 30 metų – 1992 m. spalio 6 d. – prisiekė Estijos prezidentas Lennartas Meri (1929–2006). Ryški asmenybė, palikusi įsimintiną pėdsaką, drįsčiau sakyti, platesniame nei vien Estijos gyvenimo politiniame lauke. Jis gerai suprato ir gebėjo įtikinamai pagrįsti Rusijos veiksnio, tiksliau – ten vyraujančių imperinės sąmonės žmonių, – keliamą grėsmę Europos raidai.

Vakarų Europos politikams tai suprasti neužteko dviejų Čečėnijos karų, skaldytojiškos Kremliaus politikos Kaukaze ir Moldovoje, Gruzijos užpuolimo ir jos teritorijų atplėšimo 2008 m., Donbaso ir Krymo aneksijos 2014 m. Reikėjo dar ir visaverčio karo Ukrainoje 2022 m. Dabar jau, regis, tai aišku. Prezidentui L. Meri, kaip tai matyti iš jo plataus interviu vokiečių dienraščiui „Die Welt“, tai buvo aišku jau 1993 m.

Verta tą jo pasisakymą prisiminti. Jis kalba beveik iš trijų dešimtmečių laiko perspektyvos, brėžia tendencijas ir kalba apie dabartį galbūt giliau, negu tai aprėpia kai kurios šiandieninės reakcijos į empyrinius faktus.

Priminsiu, kad Estijos prezidentas Lennartas Meri gimė 1929 m. kovo 29 d. Taline, Estijos diplomato ir rašytojo George Meri šeimoje. Dar būdamas vaikas kartu su tėvais išvyko į užsienį, mokyklą pradėjo lankyti Berlyne ir Paryžiuje. Kai 1940 m. tėvas tapo pasiuntiniu, šeima išvyko į Ameriką. Sovietinė okupacija nutraukė tėvo veiklą, o dar po metų šeima buvo ištremta į Sibirą. Tik 1946 m. sovietai leido grįžti į Estiją. Lennartas Meri studijavo istoriją. Įspūdžius taigoje jis aprašė savo knygose, filmų scenarijuose. Iš vokiečių, prancūzų, anglų, suomių kalbų vertė Vakarų autorių kūrinius. Būdamas Estijos užsienio reikalų ministras, 1991 m. daug prisidėjo, kad šalis būtų pripažinta tarptautiniu mastu. Estijos prezidento pareigas L. Meri ėjo 1992–2001 m. Mirė 2006 m. kovo 14 d. Taline.

L Meri interviu „Die Welt“ buvo perspausdintas dienraštyje „Lietuvos aidas“ 1993 m. balandžio 27 d.

Riigikogu nuotraukoje – Estijos prezidento Lennarto Meri priesaika 1992 m. spalio 6 d.

* * *

VAKARAI NESUVOKIA PROCESŲ RYTUOSE IR BERGŽDŽIAI VILIASI DEŠRELĖMIS IŠGELBĖTI RUSIJĄ

„Die Welt“ interviu su Estijos prezidentu Lennartu Meri

DW: Gana dramatiška forma Jūs perspėjote apie naują rusų imperializmą, kuris nukreiptas ir prieš Jūsų šalį. Ar manote, kad įvykiai Maskvoje patvirtina Jūsų žodžius?

L. Meri: Europoje vyrauja nuomonė, jog revoliuciniai pokyčiai buvusioje Sovietų Sąjungoje jau baigėsi. Ši iliuzija susidarė, kai dar valdė Gorbačiovas. Kai atėjo į valdžią Jelcinas, ji dar labiau sustiprėjo. Tačiau iš esmės kalbama apie du skirtingus revoliucinius procesus. Pirmieji pokyčiai prasidėjo tada, kai Gorbačiovas – vienas geriausių KGB šefo Andropovo mokinių – suprato, jog Sovietų Sąjungos ekonomikai gresia žlugimas. Jis norėjo ją kosmetiškai modernizuoti ir išlaikyti partijos aparatą. Buvo atskleista maža dalelytė tiesos: sovietinis žmogus nėra turtingiausias ir laimingiausias pasaulyje, o sovietinis režimas nėra pats žmoniškiausias. Gorbačiovas nenumatė, jog pro mažą plyšelį išsilies visas teisybės okeanas.

Tada atėjo ir ideologijos galas. Nomenklatūra buvo priversta žaibiškai persiorientuoti. Partijos sekretoriai tapo bankininkais ir gamyklų savininkais. Tačiau pati sistema išliko.

Šios antrosios fazės Vakarai išvis nesuvokė. Rusija nėra jokia valstybė – tai kontinentas, be to, imperinis. Ši imperija driekiasi nuo Bresto iki Korėjos sienos per 11 laiko juostų. Už jos spygliuotos vielos tvorų gyvena daugiau nei 100 įvairių tautų. Kai europietis kalba apie Egiptą, Alžyrą ar Pietų Afriką, jis neturi omeny viso Afrikos kontinento. Rusijos atžvilgiu elgiasi kitaip: kai kalba apie Rusiją, visuomet turi omeny visą kontinentą.

DW: Vakarų politikai mėgavosi atradę Maskvą.

L. Meri: Taip, didžiosios valstybės linkusios kalbėtis tik su sau lygiomis. Tiek amerikiečiams, tiek europiečiams sunku suvokti, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje kuriasi nacionalinės valstybės. Nėra garantijų, jog ši antroji fazė bus taiki. Be to, susikūrė naujų valstybių, kurios turi atominį ginklą. Tai paaštrina problemą.

DW: Kokį vaidmenį šiame procese Jūs skiriate tikrajai Rusijai?

L. Meri: Šiandien daug ką lemia klausimas: kaip Rusija nori save identifikuoti? Viena iš esminių problemų – sienos. Kur pagaliau driekiasi Rusijos sienos?

DW: Ar rusiškoji Rusija išsaugos savo integralumą? Ar irs toliau?

L. Meri: Aš nenorėčiau vartoti irimo sąvokos. Rusija turi pripažinti, kad ji gali egzistuoti tik kaip Europos valstybė. Tada ji turėtų prisiimti ir Europos mastelius. Sunku įsivaizduoti, kad Europai galėtų priklausyti valstybė, savo dydžiu lygi Afrikai.

Aiškus nusistatymas atitiktų rusų tautos ir rusų kultūros interesus. Yra labai puiki Rusija, tai Turgenevo, Čaikovskio ir Tolstojaus Rusija. Ši Rusija puikiai derinasi prie modernios, demokratinės Europos koncepcijos. Aš tikiu europietiškai mąstančia, demokratine Rusija. Ateity, galbūt būsimo amžiaus viduryje, tokia Rusija galėtų įeiti į Europos valstybių bendriją.

DW: Tačiau ar tai įmanoma, kol Rusijos rytinė siena eina kažkur Kamčiatkoje ar prie Vladivostoko?

L. Meri: Šiandien Japonija, Pietų Korėja ir Singapūras turi daugiau bendrų bruožų su Europa nei Rusija.

Jei Rusija, kaip atominį ginklą turinti šalis, bus priimta į Europos Bendriją, po kurio laiko ji susprogdins Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Pažiūrėkite, Sibiras turi daug daugiau bendrų bruožų su Kanada nei su europine Rusija. Šiandien Sibiro ir Maskvos santykius galima lyginti su Kanados ir Didžiosios Britanijos santykiais XIX a. Aš galiu įsivaizduoti, kad vieną dieną Sibiro ir europinės Rusijos santykiai bus tokie pat geri, kaip Didžiosios Britanijos ir Kanados santykiai šiandien.

DW: Kokį vaidmenį atlieka Jelcinas?

L. M: Aš norėčiau paklausti visiškai priešingo dalyko: kokį vaidmenį vaidina Vakarai? Jie elgiasi taip, lyg prieš juos būtų Miss Universum. Kalbama ne apie esminius dalykus, demokratiją ir judėjimą už reformas, o vien apie asmenybes. Vakarai mieliau kalbasi su simboliais, o ne su realiomis politinėmis jėgomis, ir Jelcinas – nori jis to ar nenori – tampa demokratijos simboliu. Bet abejotina, ar žmogus, dirbęs partijos aparate, gali būti demokratas. Galbūt Jelcinas yra išimtis. Tačiau politikos negalima grįsti išimtimis.

DW: Kaip Jūs vertinate Europos valstybių politiką Rusijos ir Baltijos valstybių atžvilgiu?

L. Meri: Mūsų ir Europos santykiai yra panašūs į Europos ir Amerikos santykius. Europiečiai daug ko nežino, daug dvilypės moralės, egoizmo, taip pat ir mūsų atveju. Žmogaus ir šalies elgesys labai panašus: visa, kas nauja, iš pradžių yra nauja jam pačiam. Vėliau naująją situaciją norima vertinti kaip anos, senosios, tęsinį. Tik tuomet, kada jau per vėlu, kada krizės nebeišvengsi, pradedama mąstyti, kaip šią krizę įveikti. Todėl šiandien ypač svarbu, kad Vakarai ir Europa užkirstų kelią ketvirtajam pasauliniam karui.

DW: Jūs kalbate ne apie trečiąjį pasaulinį karą, bet apie ketvirtąjį?

L. Meri: Nebuvo pastebėta, kad po 1945 m., kai buvo pastatyta Berlyno siena, jau vyko trečiasis pasaulinis karas. Jis vyko Korėjoje, Vietname, Kambodžoje, Laose, Afrikos kyšulyje, Angoloje, Namibijoje ir Nikaragvoje. Per šį karą žuvo milijonai žmonių – tik europiečių kraujo čia buvo mažai pralieta. Trečiajam pasauliniam karui tiesiogiai vadovavo Sovietų Sąjunga. Šiuo metu situacija kitokia.

Tačiau Vakarų pasaulis dar nesuvokė, kad, iškilus naujiems pavojams, susidarė nauja situacija. Aš pereinu prie Estijos ir jos problemų. Ši šalis tebėra teigiama išimtis. Estija yra Vidurio Europos dalis, kur po 50 metų sovietinės okupacijos atkurtas savarankiškumas ir priimta Konstitucija, kur vyko laisvi rinkimai ir iki šios dienos etniniuose konfliktuose nepralieta nė lašo kraujo. Po įvykių Rostoke to nebūtų galima pasakyti apie Vokietiją.

DW: Kaip Jūs paaiškintumėte vis kartojamus tvirtinimus apie rusų mažumos priespaudą Estijoje?

L. Meri: Tai nėra nauja. Kadaise vyko kampanija dėl prancūzų priespaudos Alžyre. Vyko tol, kol įsikišo de Gaulle’is (de Golis). Etninio gryninimo sąvoka Europai nebėra vien teorinio pobūdžio. Šiandien kiekvienas, patogiai įsitaisęs priešais televizorių, gali pasižiūrėti, kaip įgyvendinamas etninis gryninimas, pavyzdžiui, Balkanuose. Europa nežino, kad geležinės sienos laikais kasdien vyko panašus etninis gryninimas Baltijos šalyse – nuo 1940 m. birželio mėn., kai buvo okupuota Estija, iki tol, kai į valdžią atėjo Gorbačiovas. Estai masiškai buvo tremiami į Sibirą.

DW: Jūs pats buvote tokių trėmimų auka.

L. Meri: Tas tiesa, tačiau tai aš prisimenu be neapykantos, nes nenoriu kaltinti vienos tautos – kaltinu sistemą. Aš norėčiau priminti, kad Estijoje per vieną naktį iš lovų buvo pakelta 1 proc. visų gyventojų. Juos suvarė į prekinius vagonus ir išvežė į Sibirą. Tuo metu Estija prarado apie 30 proc. gyventojų. Likę tušti butai, namai ir kaimai buvo apgyvendinti rusų, kurie į Estiją atsikėlė iš rusiškų sričių. Pavyzdžiui, buvo įstatymas, pagal kurį sovietų karininkai prieš pat pensiją buvo perkeliami tarnauti į Baltijos respublikas. Išėję į pensiją jie turėjo teisę gauti butą ir pasikviesti iš Rusijos savo artimuosius.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Estija buvo homogeninė šalis, kaip Danija ir Suomija. 89 proc. jos gyventojų buvo estai ir 11 proc. tautinės mažumos: vokiečiai, rusai, švedai ir suomiai. Dabar teliko tik 59 proc. estų. Tai etninio gryninimo rezultatas.

DW: O kitų piliečių teisės?

L. Meri: Rusai turi savo rusiškų mokyklų, laikraščių, vadovėlių, sąjungų. Mes neribojame jų teisių važiuoti ten, kur jie nori. Čia jie turi tokių teisių, kokių iki šiol Rusijoje dar nėra. Yra dešimtys rusų pabėgėlių iš Tadžikistano, bet apie tai rusų spauda tyli. Nėra nė vieno ruso, kuris būtų priverstas bėgti iš Estijos.

DW: Kaip Jūs paaiškintumėte, kodėl Estijos kelias į nepriklausomybę buvo toks ramus ir, galima tvirtinti, civilizuotas.

L. Meri: Už tai mes dėkingi romėnų ir germanų teisinei sistemai, kuriai priklausome.

Įsišaknijusi vakarų civilizacija prisidėjo prie to, kad estų tauta niekuomet nenustojo tikėjusi, jog ateis laisvės diena. Kiekvieną kartą, kai po antrojo pasaulinio karo kildavo neramumų – turiu galvoje 1953 m. birželio 17 d. sukilimą Rytų Berlyne, 1956 m. Vengrijos sukilimą , Lenkijos įvykius ir, žinoma, didžiausių vilčių teikusį 1968 m. Prahos pavasarį – mūsų tikėjimas stiprėjo. Po tragiškos Prahos pavasario baigties žymus čekų režisierius Jiri Menzelis atsiuntė pas mane jauną čekų žurnalistą su užduotimi – atskleisti Čekijos visuomenei, kaip estams pavyko sovietų viešpatavimo laikais išsaugoti savo mentalitetą. Mums, kaip ir žydams, visą laiką skambėjo sakinys: „Kitais metais Jeruzalėje“. Prieš mūsų akis visuomet buvo žydinti Estija iki 1939-ųjų: tas pats gamtovaizdis, tos pačios gatvės, kurios tuo metu dar nebuvo išasfaltuotos, tos pačios ūkininkų sodybos, kurių durų nieks nerakindavo. Tačiau pasaulis per tą laiką labai pasikeitė ir mes buvome pažadinti iš erškėtrožėmis apvainikuoto sapno. Mes žinome, kad jau niekuomet neatkursime tos romantiškos Estijos, kurios ūkininkų sodybų durys nebuvo rakinamos.

DW: Kokią Estiją Jūs įsivaizduojate ateityje?

L. Meri: Mes turime geriausią kapitalą, koks begali būti pasaulyje, – savo intelektualus, kurie yra išauklėti europietiška tradicija. Be to, mes pažįstame Rusiją. Estija ateity – jei bus visiškai savarankiška – bus panaši į Šveicariją, Singapūrą ar Šiaurės Europą. Čia bus investuojama. Mes turime gerą kvalifikuotą darbo jėgą, kuri kol kas labai pigi. Mes visomis jėgomis skinamės kelią į Europą, tačiau ne tam, kad Europa mus apkabintų. Mes norime Europai pasakyti, ką ji turi daryti, jei nori likti Europa.

DW: Ką turi daryti Europa?

L. Meri: Estija yra Europos bandymų laukas. Tačiau dėl Rusijos, šalies, kurios sienų mes šiandien dar nežinome, aš galiu pasakyti tik tiek: jei Vokietija pakankamai pagamina dešrelių, tuomet ji gali šiuos 300 mln. gyventojų triskart per dieną pamaitinti. Paimkite geležinkelio atkarpą nuo Sankt Peterburgo iki Maskvos: pirmasis rusų disidentas Radiščevas parašė knygą „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“. Perskaičius šią knygą galima įsivaizduoti, kad ta kelio atkarpa prieš du šimtus metų buvo europietiška: kas du kilometrai buvo kaimas, pašto stotis, smuklė. Jei Jūs šiandien važiuosite traukiniu iš Peterburgo Maskvą, matysite tik brūzgynus. Kur ne kur tarp krūmokšnių pamatysite kyšančius kaminus be namų. Dar po Antrojo pasaulinio karo čia buvo kaimų. Dabar nebėra nė gyvos dvasios. Tai vienas iš rusiško neūkiškumo padarinių. Dabar Rusija vėl nori sukurti naują valstiečių sluoksnį. Jei tai pavyktų, būtų likviduota Rusijos vidaus politikos laiko bomba. Tačiau šios problemos negalima išspręsti viename G-7 valstybių posėdyje. Aš manau, G-7 valstybės šios problemos dar net nesuvokė. Kol Rusijoje valstietijos nėra, šalį turi maitinti kas nors iš šalies. Todėl Vakarai daro didžiausią klaidą, maitindami Maskvos nomenklatūrą salami. Paskolos, kurių taip sunku gauti, turėtų būti skirtos statyboms arba traktoriams nusipirkti. Vakarai turėtų padėti tiems, kurie didina Rusijos nacionalines pajamas. Tačiau tai dar sunkiau padaryti negu pertvarkyti karo pramonę taikiai produkcijai gaminti. Kitaip sakant, Vakarai siunčia Rusijai maišelius su saldainiukais ir dešrelėmis, o problema lieka neišspręsta.

DW: Tačiau Vakarai suteikė Rusijai didžiulių paskolų.

L. Meri: Aš manau, jog didžioji dalis šių paskolų turėtų jau būti Šveicarijos bankuose, nes procentai ten gaunami didesni nei pinigus investavus į Rusiją. Taigi reikia sukurti mechanizmą, kuris garantuotų, kad Vakarų paskolos tikrai padės Rusijos liaudžiai, kad vėl bus atkurta vidaus rinka. Tik tada, kai susikurs Rusijos vidaus rinka, Vakarai galės daryti įtaką Rusijai. Dabar, mano nuomone, Vakarų pinigai dingsta Rusijos statinėje be dugno.

Vieną dieną – tai irgi atitinka Europos interesus – turi gimti nauja Rusija, Rusija, kuri nuo Prancūzijos ar Vokietijos skirsis tik geresne rusiška virtuve, bet ne darbštumu ar darbo kokybe.

DW: Ar Jūs manote, kad Rusijos vadovaujantieji sluoksniai susitaikė su imperijos praradimu?

L. Meri: Jokiu būdu. Aš esu įsitikinęs, kad rusų demokratai dar mano – ir tai truks ilgai – kad reikia atkurti buvusią ar net didesnę Rusijos imperiją.

DW: Jūsų nuomone, ar gali Maskva savo politiką Estijoje įgyvendinti karine jėga?

L. Meri: Pavojus yra, nes Vakaruose visuomet atsiras politikų, kurie, kaip ir 1938 m. Miunchene, norės atverti kelią sutaikinimo politikai. Tada tai buvo trumpiausias kelias į Antrąjį pasaulinį karą. Rusija ir Vokietija, taip pat Prancūzija, Anglija ir Lenkija sumokėjo brangią kainą. Rusai visą laiką tikrina, ar stiprus Europos tikėjimas Europa.

DW: Ar priešinsis estai, jei Rusija vėl mėgins įvesti savo kontrolę?

L. Meri: Žinoma. Jūs galite būti tikri. Mes padarysime tai, kas nebuvo padaryta anuo metu Miunchene. Mes kovosime.

Audrius Bačiulis. Antrųjų karo metinių proga verta prisiminti…

Redakcija
-
0
Audrius Bačiulis. Antrųjų karo metinių proga verta prisiminti…

Veidaknygė

Antrųjų karo metinių proga verta prisiminti, ką išgirtoji Amerikos žvalgyba ir kariuomenės analitikai prognozavo Ukrainai plataus masto Rusijos agresijos atveju ir kaip Bideno administracija išsisukinėjo nuo karinės pagalbos teikimo Kijevui.

„Generolas Milley teigia, kad Kijevas gali žlugti per 72 valandas, jei Rusija nuspręstų įsiveržti į Ukrainą: šaltiniai

Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milley įstatymų leidėjams sakė, kad Kijevas gali žlugti per 72 valandas, jei Rusija nuspręstų įvykdyti plataus masto invaziją į Ukrainą, „Fox News“ teigia keli Kongreso šaltiniai.

Vasario 2 ir 3 d. vykusiuose uždaruose pasitarimuose M. Milley įstatymų leidėjams sakė, kad dėl plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą Kijevas gali žlugti per 72 valandas ir tai gali kainuoti 15 000 Ukrainos karių žūtį ir 4 000 Rusijos karių žūtį.

Keli įstatymų leidėjai išreiškė susirūpinimą dėl to, kad J. Bideno administracija greitai nesureagavo ir nesuteikė Ukrainai didelės karinės pagalbos, pavyzdžiui, priešlėktuvinių ir raketų paleidimo sistemų, kurios padėtų apsisaugoti nuo Rusijos invazijos.

Bideno administracijos pareigūnai posėdžiuose į šį susirūpinimą atsakė, kad didelė karinė pagalba Ukrainai gali būti panaudota kaip priežastis įsiveržti į Ukrainą.

Nors Ukraina gauna saugumo pagalbą iš Jungtinių Valstijų, gruodžio mėn. skyrus 200 mln. dolerių, ji taip pat gauna 600 mln. dolerių paramą iš Jungtinės Karalystės ir Baltijos šalių, nuo kurios šalis yra labai priklausoma ir kuri apima prieštankines raketas „Javelin“ ir senesnės versijos nešiojamąsias priešlėktuvines raketas „Stinger“.

Brifinguose dalyvavo keli Bideno administracijos pareigūnai, tarp jų valstybės sekretorius Entonis Blinkenas, gynybos sekretorius Lloydas Ostinas, Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines, Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milley, krašto saugumo sekretorius Alejandro Mayorkas, iždo sekretoriaus pavaduotojas Wally Adeyemo, prekybos sekretoriaus pavaduotojas Donas Gravesas ir USAID administratoriaus pavaduotoja ambasadorė Isobel Coleman.

Jungtinės Valstijos taip pat stengiasi pasirengti didelei pabėgėlių ir migrantų krizei, sakė vienas su planavimu susipažinęs asmuo. Europos sąjungininkai taip pat veda diskusijas dėl apgyvendinimo ir migrantų srautų, darydami prielaidą, kad Ukrainos piliečiai bėgs į kitas Europos dalis“.

Mindaugas Patlaba. Rusija žino jūsų šitą silpnąją vietą ir jei aš būčiau priešas, aš ją kaip tik ir išnaudočiau

Redakcija
-
4
Mindaugas Patlaba. Rusija žino jūsų šitą silpnąją vietą ir jei aš būčiau priešas, aš ją kaip tik ir išnaudočiau

Vakar teko puiki proga sudalyvauti Vilniaus saugumo forume 2024. Forumo iniciatorius – atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.

Manau žurnalistai jau bus plačiau nušvietę forumo dalyvių pasisakymus ir reakcijas į tai. O čia pateiksiu man aktualesnes pašnekovų mintis, kurias versdamas į lietuvių kalbą tuo pačiu ir užsirašinėjau su savo komentarais. Pripažinsiu, gali būti netikslumų. Todėl jas siūlau laikyti savotiškomis nuorodomis į “žalias” pašnekovų išsakytas mintys ir faktus, kurių tikslių citatų reikia ieškoti forumo vaizdo įraše.

Laurynas KASČIŪNAS, seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (Lietuva):

– Lietuvoje, pagal dabartinę situaciją, po karo padėties paskelbimo komendantūros “įsiveiklina” tik po 5 dienų. Bet niekas nežino ar įskaičiuoti savaitgaliai…  – Helsinkyje yra pastatyta slėptuvė (statybų pradžia 2003m.), kuri talpina 145% pačio Helsinkio gyventojų.

Brigados gen. R. M. zum Felde (Kylio universiteto Saugumo politikos institutas, (Vokietija):

– Ukraina su Vakarų ir JAV duota karine technika visgi nesugebėjo pralaužti Rusijos įsitvirtintų linijų.  Mes turime siųsti signalus Rusijai, kad ruošiamės, pasiruošę ir nusiteikę karui. Vokietija pasiruošusi Lietuvai padėti užpuolimo atveju. Bet, suprantama, JAV yra lyderė atlikti “pirmąjį judesį”.

J. Kazdobina, Užsienio politiko taryba “Ukrainos prizmė” (Ukraina):

– Problema tame, kad Vakarai nesupranta, jog karas Ukrainoje prasidėjo jau 2014 metais. Jei net prieš 2022 m. Rusijos puolimą Vakarai būtų Putinui atsakę, jog nemato ir nėra Ukrainoje jokių fašizmo apraiškų, tai nebūtų sustabdę Putino karinio puolimo. Jis ėjo, mes manė, kad yra puikus tam momentas: J. Biden tik kalba, bet nieko nedaro, o Zelenskis, kuris vis užsimena apie taikų Dombaso problemos sprendimą tapo Ukrainos Prezidentu.

 Štai pakalbėkime apie Švediją. Nors informacinėse Rusijos atakose Švedija remiasi savo visuomenės kritiniu mąstymu ir sąmoningumu kritinėse situacijose, visgi tai nėra gerai. Mat kritinėse situacijose žmonės ima skaityti lengviausiai pasiekiamą informaciją ir neužsiima jos tikrinimu. Tad savo informacinės erdvės saugume remtis tik savo piliečių apsišvietimu, išugdytu kritiniu mastymu ir tuo, jog švedai “tvarkingai” ims ir tikrins Rusijos dezinformacijos tikrumą yra pernelyg naivu ir nerealu.

Lt. D. Rakov, Jėruzalės Saugumo ir strategijos institutas (JISS) (Izraelis):

– Izraelis, susidūręs spalio 8 d. su Hamas ataka, suprato, jog buvo nepasiruošęs tam. Ir mes patys tuo metu turėjome daug sisteminių problemų gynybos srityje.  Izraelis turi ne remtis ir analizuodamas priešo intencijas aklai remtis savo žvalgybos informacija, o pats ir nuolat kurti, bei stiprinti savo “geležinio kumščio” jėgą.  Akivaizdu, jog Rusija veda pasaulinę kampaniją prieš Izraelį. Izraelio kibutsų savigynos būriai (Šaulių sąjungos analogas) buvo kertinis “atmušimo” elementas užpuolus Hamas.

Keir GILES, vyr. Chatham House Rusijos ir Kinijos programos vyr. konsultantas (Jungtinė Karalystė):

– Kalbėdami apie paramą Ukrainai, pradžiai turime atskirti šalis: į galinčias, bet neduodančias (JAV, Vokietija, Prancūzija ir kt.) ir ne itin išgalinčias, bet beduodančias (Baltijos regionas, Lenkija ir kt.).  Mes vis kalbame apie NATO kaip vienintelį atgrasymo elementą prieš Rusiją. Bet turėtume čia šiandien mes kalbėti ir apie kitus atgrasymo būdus, formas, tarpvalstybines terpes atmetant NATO formatą. Nes kas bus, jeigu NATO nesureaguos taip, kaip mes naiviai tikimės? Kas tada? Kokie kiti formatai mus gelbės tada?

Marshall BILLINGSLEA, buvęs Jungtinių Valstijų iždo departamento prie sekretoriaus padėjėjas terorizmo finansavimo klausimams prie Ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo reikalų sekretoriato (JAV):

– Sankcijos veikia tik tuomet, kai jos tinkamai suformuotos ir yra priverčiama jų laikytis. T.y. nėra paliekama akivaizdžiai tikslingų “skylių” formuluotėse ir juolab nesistengiama kitų šalių priversti laikytis sankcijų. Rusijos ekonomika labai primityvi ir paprasta – tai Rusijos žaliavų eksportas. Ir viskas! Privalome “užsmaugti” Rusijos žaliavų eksportą! Tai juk ne raketų mokslas!.. Turi būti embargas Rusijai! Ypač naftai!

Šiandien J. Biden paskelbs jau 13-tą sankcijų paketą. Šis dėl Navalno mirties. Bet tame pakete būtinos įstatyminės eilutės Rusijos ekonomikos “užsmaugimui” vėlgi neįtraukto Nėra šio būtinojo aspekto.

Dėl savo kvailumo mes (JAV) pastoviai savo mintyse paišome vis naujas raudonas linija, kurios pastoviai pasirodo esančios niekinės ir būna vėl pastumiamos tolyn. (Javelin tiekimas.. .Bradley tiekimas… Atacams… Abrams… ir t.t. vis prisibijant eskalacijos su Rusija bijant jos branduolinio ginklo). – XI Jinping (Kinija) stebi viską kas vyksta tarp Rusijos ir Vakarų ir atitinkamai atlieka korekcijas savo planuose Taivano puolimui. Kinija akivaizdžiai planuoja puolimą ir tam beveik pasiruošė. O juk būtent Vakarai turėtų uždavinėti toną ir tempą savo kieta vanagiška politika Rusijai ir Kinijai. O ne tik atsilikusi reaguoti į tai, ką pirma padaro Rusija. Kaip sakė Leninas: “jei užsidėjęs durklą jį smeigiant jauti minkštumą – smeik giliau. O jei jauti metalo kietumą – dūmk kuo toliau”. Mat Trump suprato nenuspėjamumo, kietumo ir ryžto svarbą prieš Putiną.

Brigados gen. Jaroslav KRASZEWSKI, dr., Grupa Niewiadów S.A. generalinis direktorius (Lenkija):

– Iki pat 2020 m. mūsų kariuomenė pratybose užsiiminėjo taikos meto užduočių pratybomis: “checkpointai” ant kelio, konvojų apsauga, asmenų apieška ir apsauga. Nereikėjo nei raketinės artilerijos, nei paprastos – į to klausiančius buvo žiūrima kaip į keistuolius.

Ukrainai ne tik neužtenka technikos ir ginkluotės, bet neužtenka ir žmogiškųjų išteklių. Nevertinant ginkluotės, vien remiantis žmogiškaisiais pajėgumais, Ukraina gali atlikinėti tik vieną puolimo operaciją ir tik dvi-tris gynybos operacijas.  Iš mūsų (Lenkija) trijų kuriamų divizijų, daugmaž 2 galimai būtų pritaikytos padėti Lietuvai karo atveju (atsakymas į klausytojo klausimą apie Lenkijos planus padėti Lietuvai Rusijos užpuolimo atveju).

Kaimo KUUSK, Estijos ambasadorius (Estija):

– Aš visados sakau taip: mes (Estija) nesame “maža šalis”, męs – “kompaktiška šalis. Mes nežiūrime į gynybos eilutę biudžete kaip išlaidas. Mes tai matome kaip investiciją. Tai yra investicija pašalinant šią Rusijos imperijos problemą.

Lt. gen. Ben HODGES, buvęs Jungtinių Valstijų operacijų ir pajėgų Irake, Afganistane ir Europoje (2014-2017) vadas, dabartinis NATO vyr. konsultantas logistikai (JAV):

– Prieš II-ą pasaulinį JAV kariuomenė buvo vos 17-oje vietoje pasaulyje. O dabar yra sugebančių sakyti “Oi, negalėsime laimėti prieš Rusiją, nepajėgsime to”. Ačiū Dievui, Ruzveltas analogiškai nemekeno Čerčeliui kai po Perl Harboro net visas JAV laivynas arba degė, arba jau buvo po vandeniu. Turime paimti ir sutriuškinti Rusiją. Yra sprendimų, kuriuos turi priimti politikai taip, kaip kažkada padarė Ruzveltas su Čerčeliu.

Net tokie dalykai kaip visuomenės išsilavinimas ir fizinis pasiruošimas mokyklose yra gynybos dalis. Pvz., JAV 19-25 metų amžiau jaunimo 2/3 yra netinkami kariuomenei. Branduolinis ginklas Baltarusijoje yra niekalas. Kad panaudoti ginklą maži atstumai nėra reikalingi – tą galima padaryti iš bet kur. To ginklo niekas nepanaudos, nes net Rusijai tai nenaudinga – net pati Kinija sako jai “nė nedrįsk to”. O analogiškai mes turime sakyti Rusijai: “a, sakai panaudosi? Nagi, pabandyk tik!” Pvz., Lukašenka supranta, jog būtų sutriuškintas, jei tik pabandytų įeiti į Ukrainą. Jis tik bando išsilaikyti valdžioje.

(Po klausimo kaip B. Hodges vertina Baltijos regioną, atsako) – Tik po kokių 2 savaičių pagalba į Lietuvą atvyks! Jūs turite būti pasirengę patys laikytis ir gintis. Per tą visą laiką besiginant jūs turite turėti rezervistų skaičių “pakeltą” iki 90 – 100 tūkst. karių. Tas 5-as straipsnis bus politinis sprendimas ir jūs turite būti šitam pasiruošę! Ir kiekvienas rezervistas turi žinoti, kur jam būti ir kada reikės.

Jūs privalote sukelti įtampą visoje struktūroje, sukelti įtemptas pratybas, pilnas streso, kad visa sistema sutrūktų. Tada nutraukę pratybas jūs galėsite įsivertinti, kur yra silpna vieta ir ją sutvarkyti. Politikai turi reikalauti iš krašto apsaugos sukelti šią įtampą ir stresinę situaciją sistemai sutrūkinėti, kad pasiekus “streso kritinį tašką” galėtumėte jį sutvarkyti. DB Cargo (Vokietijos geležinkeliai) turi resursų perkelti į Lietuvą tik vos 1,5 brigados. Jūs vis neįvertinate Ukrainos indelio, jog dabar turite patys šansą ruoštis karui kol yra taikos metas. Nors Ukraina turėjo jus pažadinti, bet vis dar to neišnaudojate…. Rail Baltica dar nebaigta! Aš neįsivaizduoju kaip jūs “sugebate” būti jos dar nepabaigę.

Dr. Giedrius ČESNAKAS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Saugumo politikos mokslo grupės profesorius (Lietuva):

– Yra trys visuotinės gynybos stulpai: strategija, holistinis elementas ir raumenų atmintis. Strategija – nuosekli visuotinės gynybos strategija, kaip mes to siekiame ir išteklių skirstymas. Pvz., jei turime daugiau nei tris tikslus, tai jau nėra strategija. Holistinis elementas – tai atsakymas sau ar bus tų, kurie stovės dienai atėjus ir ginsis. Ar yra pasiruošimas, nusiteikimas ir valia tam.

Taip pat supratimas, kad vardan saugumo turime atsisakyti kažkokių kasdienių elementų, iki tol teikusių komfortą. Pvz., ligoninių mažinimas vardan sutaupytų pinigų – toks optimizavimas pavojingas. Kur bus vietų sužeistiesiems per pirmas dienas? Raumenų atmintis – tai pasiruošusi visuomenė, žinanti “kas jeigu”, “kur eisiu”, “ką darysiu”, “kuo padėsiu” ir pan. JAV šaltojo karo metu buvo toks dalykas “įkaltas” mokyklose vaikams – “duck and cover” (branduolinio sprogimo blyksnio atveju ugdomas refleksas iškart kristi ant žemės į priedangą ir iškart prisidengti). Mes galime prisipirkti karinės įrangos, bet pirma turime pakoreguoti operacinę sistemą savo galvose ir ją atnaujinti karui.

James TOWNSEND, Transatlantinės saugumo programos vyr. bendradarbis Naujosios Amerikos saugumo centre (JAV):
– Buvo tokia istorija, kai lankėmės Skandinavijoje, kur Švedijoje yra greitkeliai, kurie spec. padaryti kaip atsarginiai pakilimo-tūpimo takai naikintuvams. Vizito metu Suomijoje iš miško išeina 90-metis senolis ir pradėjo pasakoti, kas jis toks per vienas prie vietos kariuomenės delegacijos.

Pasirodo jis yra iš vietos savigynos būrių ir turi labai paprastą užduotį – susprogdinti konkretų tiltą savo miestelyje užpuolimo metu. Tą jis turi atlikti vienas, pats turi namie tam reikalui kariuomenės išduotus sprogmenis su sprogdikliais. Ir kiekviena dieną jis aplanko savo tiltą, jį įvertina. Ir taip nuo jaunumės. Jo gyvenimo tikslas yra susprogdinti arba žūti tai atliekant. Štai, jums ir besiginančios visuomenės pavyzdys. Nusiteikimas gintis yra ne kokiame Vašingtone, o turi būti visų galvose.

Net pačioje Švedijoje telefonų knygose būdavo pradžioje atskiras puslapis su pavadinimu “ką tu turi padaryti prasidėjus karui”. Putinas branduoliniu ginklu Baltarusijoje tik žadina civilių ir naivios žiniasklaidos vaizduotes ir kelia audras, bendrą baimę.

Michael MALM (Swedish Armed Forces Defence Staff, Department of Total Defence) Švedija:

– Švedijoje yra virš 300 valstybinių agentūrų, kurių darbas – planavimas ir pasiruošimas karui. Švedijoje turime 65000 slėptuvių nuo bombų (ne susitelkimo statinių), kurios viso gali talpinti 7 mln. gyventojų.  Pabrėžtina, jog visuotinė gynyba veiks tik tuomet, kai šalyje veikia socialinis kontraktas (pasitikėjimo ratas visuomenėje ir valdžioje). Priešas išnaudos jūsų silpnąsias vietas. Ir jų vietoje aš išnaudočiau visuomenėje nesančių “pasitikėjimo ratu”.

Kai kurios įdomesnės citatos gali būti praleistos. Todėl kviečiame žiūrėti forumo vaizdo įrašą…

Pilietybė nėra tautybė. Niekas negali prarasti tautybės, netekdamas pilietybės

Redakcija
-
2
Pilietybė nėra tautybė. Niekas negali prarasti tautybės, netekdamas pilietybės

„Europos Valstybių sąjungoje – lietuviška Lietuva!“ – su tokiu šūkiu Nacionalinis susivienijimas žengia į Europos Parlamento rinkimus. Vasario 14 d. Vilniuje vykusiame partijos suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl nepritarimo daugybinės pilietybės įteisinimui

REZOLIUCIJA

Kartu su Prezidento rinkimais 2024 metų gegužės 12 d. Lietuvoje vėl vyks referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo ir jį vėl palaikys visos parlamentinės partijos. Nacionalinis susivienijimas, pasisakydamas prieš daugybinės pilietybės įteisinimą, tokią nuostatą grindžia šiais argumentais:

Lietuvos valstybės tikslas – išsaugoti kuo daugiau piliečių Lietuvoje ir paskatinti grįžti jau išvykusius. Dvigubos pilietybės įteisinimas skatina ne grįžti, o likti emigracijoje, kurti ten savo gyvenimą.

Kitos šalies pilietybė emigracijoje įgyjama natūralizacijos būdu. Tai ilgas, dažniausiai 7–10 metų trunkantis procesas, kurio metu laikomi kalbos ir Konstitucijos egzaminai, prisiekiama kitai valstybei. Visa tai daroma ne tam, kad toks žmogus grįžtų į Lietuvą, o būtent jam ketinant toliau pasilikti emigracijoje ir siekiant tam patogesnių sąlygų. Toks pasirinkimas – kiekvieno asmens teisė. Tačiau jis aiškiai rodo valią toliau likti emigracijoje ir ten kurti savo gyvenimą. Lietuvos valstybė neturi lengvinti ir skatinti tokio pasirinkimo, leisdama nieko neprarandant išsaugoti ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Kuo ilgiau žmogus gyvena kitoje šalyje, tuo statistiškai mažesnė jo grįžimo tikimybė.

Daugybinės pilietybės įteisinimas kuria trejopą iliuziją: 1) emigrantams – kad jie ir likdami užsienyje išsaugos stebuklingą ryšį su Lietuva, gyvendami mitinėje „globalioje Lietuvoje“; 2) Lietuvos visuomenei – kad nenykstame kaip tauta, nors iš tiesų nykstame greičiausiai pasaulyje; 3) politikams – kad jie iš tiesų išsprendė tautos nykimo problemą, nors iš tiesų tik paslėpė ją po geresne (su daugiau emigrantų) piliečių statistika. Šių iliuzijų būtina išvengti.

Klaidinga manyti, kad Lietuva praranda savo piliečius, kai šie, tapę kitos šalies piliečiais, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuva praranda savo piliečius tada, kai jie apsisprendžia kurti savo gyvenimą svetimoje šalyje ir nebegrįžti į Lietuvą. Nes Lietuva kuriama čia, Lietuvoje, o emigracijoje per kelias kartas neišvengiamai perimama svetima kultūra. Formalus pilietybės praradimas tik įtvirtina jau įvykusį pasirinkimą.
Statistika akivaizdžiai rodo, kad kitos šalies pilietybė emigrantų daugumai nėra svarbi. Ją priėmė mažiau nei 10 procentų emigravusių Lietuvos piliečių, dar mažiau emigrantų apskritai dalyvauja referendumuose dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Išvykę Lietuvos piliečiai galėtų lemti referendumo rezultatus, bet nedalyvauja nei referendumuose, nei rinkimuose.

Skiriamoji piliečių teisė yra balsavimas. Nėra teisinga, kad pasirinkę gyventi kitose šalyse, jas kurti ir būti jų piliečiais žmonės toliau spręstų Lietuvos likimą už čia pasilikusius – rinkdami Lietuvos valdžią, balsuodami jos referendumuose. Asmuo gali ir turi lemti vienos politinės bendruomenės likimą – tos, kurioje gyvena.

Pagrindinė pareiga, skirianti piliečius ir ne piliečius, yra karinės tarnybos prievolė. Emigracijoje esantys piliečiai dažniausiai šią pareigą atlieka vangiau, nei gyvenantys šalyje. Tačiau valstybės gali tiek šaukti į karinę tarnybą, tiek drausti įsitraukti į karo veiksmus. Nors referendumu siūloma įteisinti dvigubą pilietybę tik su „draugiškomis“ šalimis, tačiau išlieka rizika, kad Lietuvoje kilus karo grėsmei, kurios nors draugiškos šalys neleis savo ir kartu Lietuvos piliečiams dalyvauti kare, vengdamos taip įsitraukti į konfliktą. Lietuva negali užtikrinti, kad jos „dvigubi“ piliečiai net ir norėdami galės atlikti savo kaip piliečių pareigą.

Pilietybė nėra tautybė. Niekas negali prarasti tautybės, netekdamas pilietybės, kaip dažnai manipuliatyviai teigiama. Lietuvos valstybė turi užtikrinti tokią tvarką, kad apsisprendę grįžti į Lietuvą jos pilietybę praradę asmenys galėtų kuo palankesnėmis sąlygomis vėl pasirinkti būti Lietuvos Respublikos piliečiais.

Pilietybė prarandama ne išvykstant į užsienį ir ne už tai, kad buvo išvykta. Lietuvos pilietybės netenkama ne kaip bausmės ir ne „už akių“. Pilietybė prarandama laisvu pasirinkimu, apsisprendžiant sieti save su kita valstybe ir natūralizacijos keliu įgyjant kitos šalies pilietybę. Dėl šio pasirinkimo niekas nesmerkia, jis priimamas laisva valia, bet turi atitinkamas pasekmes.

Lietuva yra čia, savo žemėje, o ne globali. Valdžiai reikia rūpintis, kad Lietuvos piliečiai imtų svarstyti grįžti į Lietuvą, gerinti socialines sąlygas ir psichologinį klimatą Lietuvoje, plėtoti nefasadinius ryšius su pasaulio lietuviais, numatyti už jų kvietimo į Lietuvą ir darbo radimo programas atsakingas struktūras ir atsisakyti į išnykimą vedančių „globalios Lietuvos“ iliuzijų.

Daugybinės pilietybės įteisinimas devalvuos pilietybės instituto politinę ir teisinę reikšmę, sukurs privilegijuotų, turinčių tik teises, bet neturinčių pareigų Lietuvos valstybei, piliečių grupes. Niekaip nesustiprindamas kitos šalies pilietybę turinčių asmenų ryšio su Lietuvos valstybe, kels grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, tapdamas pretekstu masiškai ir sparčiai įpilietinti imigrantus iš ne Europos Sąjungos šalių, kaip tai vyksta Vokietijoje ir kai kuriose kitose Vakarų šalyse.

Atsižvelgdamas į aptartus argumentus ir aukščiau individualių poreikių vertindamas Lietuvos nacionalinius interesus, Nacionalinis susivienijimas nepritaria referendumo siūlymui įteisinti daugybinę pilietybę ir kviečia Lietuvos Respublikos piliečius šiame referendume balsuoti „prieš“.

1...367368369...1 729Nuo 1 729 368 puslapis