2025-06-08, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 367

Ramūnas Aušrotas. Leiskite pateikti savąją Nacionalinės švietimo agentūros vadovės atsistatydinimo versiją

Redakcija
-
2
Ramūnas Aušrotas. Leiskite pateikti savąją Nacionalinės švietimo agentūros vadovės atsistatydinimo versiją

Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) yra strateginis postas, nes jame formuojamas ugdymo turinys.

Valdantieji puikiai žino, jog po 2024 m. Seimo rinkimų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje šeimininkaus kitas šeimininkas. Juo tikrai bus ne konservatorius.

Todėl skubama užsiimti šį strateginį postą dar iki rinkimų.

2023 m., kai vyko konkursas į NŠA, konservatorių kandidatu į šį postą buvo Trakų vicemeras, konservatorius Jonas Kietavičius. Tačiau jis konkurso nelaimėjo (mano žiniomis, liko antras).

Visi priekaištai, dabar išsakomi Krasauskienei (atnaujintų bendrojo ugdymo programų diegimas, vadovėlių vėlavimas, naujoji brandos egzaminų tvarka (tarpiniai patikrinimai), skambėjo dar prieš 2023 m. rugpjūtį įvykusį konkursą.

Taigi, jau tada galima buvo pasirinkti ne esamą NŠA vadovą, atsakingą už šių dalykų diegimą, bet kitą kandidatą. Bet buvo pasirinkta Krasauskienė. Vadinasi, tiesa slypi kitur.

Iliustravimui, kaip vyksta panašūs dalykai, pateiksiu du pavyzdžius.

Visuomenę supriešinusią Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą rengė dr. Daiva Šukytė, Seimo nario, priklausančio TS-LKD frakcijai, Lino Slušnio žmona. Ji tapo šios programos koordinatore žlugus valstiečių švietimo ministrei ir pareigas užėmus chameleonui A. Monkevičiui. O su vyro atėjimu į Seimą gavo politinį stogą programai stumti.

Už šios programos kuravimą Ugdymo turinio departamente buvo atsakingas Mindaugas Požėla. Jis į NŠA atėjo prie Jurgitos Šiugždinienės. Jis yra TS-LKD narys, buvo šios partijos kandidatas į Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narius.

Be politinio užnugario, tiek GĮUP rengimas, tiek įgyvendinimas nebūtų pavykęs.

Kitas pavyzdys: Trakų nacionalinis parkas. Iki šiol jam vadovavo Gintaras Abaravičius, sėkmingai gynęs istorinio parko teritoriją nuo Trakų valdžios norų perbraižyti sklypų ribas siekiant juos prichvatizuoti.

Praeitų metų pabaigoje, pasibaigus TINP direktoriaus kadencijai, naujuoju direktoriumi buvo paskirtas liberalas, buvęs Trakų savivaldybės administracijos direktorius Darius Kvedaravičius.

Šiuo metu jis eina Kultūros paveldo departamento (KDP) prie Kultūros ministerijos, kanclerio pareigas. Anksčiau jis dirbo aplinkos viceministru.

Tiek Kultūros ministerijai, tiek Aplinkos ministerijai vadovauja liberalai (S. Kairys ir S. Gentvilas).

D. Kvedaravičiui einant Trakų savivaldybės administracijos vadovo pareigas teismas panaikino du pasirašytus statybų leidimus. Vieną iš jų jis išdavė Seimo nario Artūro Skardžiaus žmonai statyti keturis namus saugomoje teritorijoje.

Lietuvoje daug kalbama apie deep state.

Tačiau iš tikrųjų, tai yra labai paprastas dalykas, politologijoje vadinamas kroinizmu.

Politinio kroinizmo dėka formuojasi politinės oligarchijos struktūros, valdančios Lietuvą.

Vytautas Sinica. Knygos „Istorija kaip tautų teismas“ pristatymas. Gal todėl žmonės netilpo ne tik atsisėsti, bet ir stovėti…

Redakcija
-
1

Savaitgalį praleidau knygų mugėje, nes tarp visų veiklų esu ir kuklus politinių, istorinių, filosofinių knygų leidėjas. Mugėje surengėme tris viešus knygų pristatymus, bet paskutinei dienai – šiandienai – liko geriausias.

Profesorius Radžvilas ką tik išleido istorijos filosofijos knygą „Istorija kaip tautų teismas“. Tai rimta knyga, didesnė dalis jos tekstų moksliniai, tačiau kartu tematika – labai kasdieniškai aktuali ir įgaunanti konkrečius „arti kūno“ apčiuopiamus pavidalus. Joje ir istorijos perrašinėjimo problemos, ir tautinio atgimimo analizė, ir LDK vertinimai, ir istorijos subjekto paieškos, ir dar daug visko.

Gal todėl, o gal todėl, kad žmonės banaliai pasiilgo Radžvilo knygų (ankstesnę leidome 2018 metais), šiandien žmonės netilpo ne tik atsisėsti, bet ir stovėti mugės rengėjų skirtoje salėje. Po to būrys susirinko prie Valstybingumo studijų centras stendo, atsiimti autoriaus parašo. Daug jaunų veidų, apskritai daug nematytų. Vis dar yra kas naujai atranda šį mąstymą. Geras jausmas.
Daug žmonių negali, nespėja, nenori ar dar dėl ko nesudalyvauja knygų mugėje. Daug žmonių ir mugėje nuliūdo neberadę Radžvilo parašui gauti. Ne bėda!

Trečiadienį, vasario 28 dieną, 18 valandą, Tuskulėnų rimties parke (Žirmūnų 1F, Vilnius) surengsime dar vieną, bet šįkart visiems atvirą naujosios knygos pristatymą. Visi laukiami, visiems užteks knygų, parašų ir įdomių idėjų pokalbiui knygos tema.

„Istorija kaip tautų teismas“ laukia jūsų 🙂 Kol kas ji tiesiai iš spaustuvės, jos nėra jokiame knygyne. Mugėje ir trečiadienį Tuskulėnuose yra pirmos progos susipažinti su šia knyga. Nepraleidžiam.

Pagaliau ačiū visiems lankiusiems mugėje, visiems vertinantiems ir perkantiems mano leidžiamas knygas, visiems prieinantiems dėkoti ir reikšti palaikymą mūsų veiklai, o ypač visiems, padėjusiems mugės metu. Mus suppa daug nuostabių pasiaukojančių žmonių, vis naujos gyvenimo situacijos tą vėl ir vėl primena.


Reklama – ne politinė, o knygos.

Janina Survilaitė. Emigrantų meilės Tėvynei atspalviai dabartinėje Lietuvos istorijoje

Redakcija
-
2
Janina Survilaitė. Emigrantų meilės Tėvynei atspalviai dabartinėje Lietuvos istorijoje

Kadangi dažnai gaunu skaitytojų laiškus trumpai prisistatyti, kas aš tokia esu, išdrįstanti kritikuoti Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybą, todėl parašau:

„Priklausau Laisvės gynėjų dinastijai: Senelio žymiausio Žemaitijos Knygnešio Martyno Survilos vardas įamžintas Kauno istorinio muziejaus Knygnešių Stelioje, Tėvui – LR šaulių sąjungos vadui, mokytojui JONUI SURVILAI, 1940 m. įkūrusiam Raseinių rajone ginkluoto pasipriešinimo okupacijai „Šaulių batalioną“, Rusijos Orienburgo kalėjime nuteistam mirties bausme, ir 1941-12-19 sušaudytam – LR Aukščiausiasis teismas 2003 m. pripažino garbingą Laisvės kovotojo vardą, o visai šeimai nukentėjusių nuo genocido statusą.“

Man režimas iki 1990 m. iš Lietuvos išvykti neleido, todėl 1991 m. Ciuriche ištekėjau už Šveicarijos išeivio S. Vaitkevičiaus, įsijungiau į Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB), 1999–2006 m. buvau renkama ŠLB valdybos pirmininke ir gerai žinau, kaip išeivija organizuodavosi padėti atsikuriančios Lietuvos ūkiui ir kultūrai. (Veikla atsispindi mano sudarytoje knygoje „Alpių lietuviai. Alpelitauer“, 2005 m. Solidarity leidykla.)

Su išeivija kartu 1999–2005 m. sutvarkėme visus ŠLB archyvinius dokumentus ir grąžinome į VU Rankraščių skyrių. Kaip buvo įkurta ŠLB visada galima patikrinti inernetinėje svetainėje: OIKOS 2014Nr.2(18).

PLB naujų emigrantų sukurta valdyba tapo biurokratine pabaisa, veikianti tik savo vardų pagarsinimui… Gaudami 10 kartų didesnius atlyginimus negu Lietuvos piliečiai (o kur dar ištekėjusios už užsieniečių milijonierių lietuvaitės!), tikrai nesistengia padėti Lietuvai.

Reikalavimas pilietybės, organizuojant mokesčių mokėtojams kainuosiantį brangų referendumą, atneš tokius pačius rezultatus, kaip ir pirmus du kartus…

PLB veikla turi vykti per kiekvienos Pasaulio lietuvių bendruomenės geranoriškumo ir įvairiausių kiekvienos pasaulio bendruomenės galimybių spektrą atskirai, be jokios DIRBTINOS CENTRALIZACIJOS – korupciją remiančios, susireikšminusios, niekam nereikalingos melagių PLB valdybos!

Visos užsienio lietuvių bendruomenės (LB) yra skirtingo lygio pasaulio valstybėse ir turi skirtingų galimybių pagalbos Lietuvai spektrus, todėl tokios CENTRALIZUOTOS SUSIREIKŠMINUSIOS VALDŽIOS, ypač kuriai vadovauja nekvalifikuotos piktybiškos kolaborantų palikuonės, LIETUVAI NEREIKIA… Visų pasaulio LB valdybos gali puikiai visus reikalus spręsti, naudodamos savo surinktas užsienyje lėšas/aukas, teisingai bendradarbiaujant per Lietuvos Užsienio lietuvių departamentą.

Emigrantų pareiga – remti Lietuvą, o ne atvirkščiai…

Kai sovietrežimo komjaunimo sekretorė Jūratė Jablonskytė-Caspersen savo komunistinių idėjų produktą, per gautą pasiuntimą į Daniją studijuoti politologiją,1993 m. atvežė į Šveicariją, ir, kai, perėmusi ŠLB pirmininkės vairą, 2010 m. savavališkai pakeitė teisinę konvencinę lietuvių – pokario pabėgėlių – 1952-02-17 įkurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės datą, žinodami KGB sistemų veiklą, tuojau supratome, kad draugė Jablonskytė-Caspersen, savo komsekretorės įdirbyje visada smerkusi IŠEIVIJĄ, kaip „tarybinės Tėvynės išdavikus, užsienyje nelegaliose buržuazinių nacionalistų gaujose siekusius nuversti Lietuvoje tarybų valdžią“ – buvo aišku, kad jos planas iš anksto buvo apgalvotas, su sistema suderintas ir bet kokia kaina siekiamas įvykdyti!!!

Išeivijos istoriniai archyvai, politiniai Tarptautinės konvencijos, Lietuvių chartijos (1949) ir Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso įstatymai jos šlamšto propagandoje tuojau neteko jokios reikšmės, o LR vyriausybė, nesigilino į IŠEIVIJOS istorines archyvų TIESAS, o leido Caspersen visais kagėbistinio melo metodais, toliau keisti ir išniekinti į Anapilį išėjusios Šveicarijos išeivijos 50 metų LAISVĖS kovų prasmę…

(Tiesiog „profesionalus“ LR URM p. L. Žukauskaitės nuolatinis atsikalbinėjimas būdavo tas, kad Užsienio reikalų ministerija neturi tokios komisijos, kuri sugebėtų perskaityti išeivijos protokolus!!!)

Ar LR Užsienio reikalų buvęs ministras p. L. Linkevičius, o dabartinis p. G. Landsbergis į ministeriją priima dirbti tik analfabetus ir beraščius???

…Dešimt pirmųjų atgimusios Lietuvos metų negirdėjome, kad išeivija paramos savo projektams iš LR biudžeto būtų paprašiusi bent vieno lito. Milijonus litų naujų emigrantų kartai LR vyriausybė ėmė plukdyti tik peržengus 21-ojo amžiaus slenkstį.

Vienas pavyzdėlis:

„2006 metais iš 19,523 milijono biudžeto litų daugiau negu 14 milijonų LR vyriausybė išsiuntė užsienio emigrantų veiklos projektams“ (ŠLŽ, Nr. 11(18)), dar didesniais skaičiais milijonų kasmet gyrėsi kiti LR laikraščiai…

Šimtai milijonų skrido remti Tėvynę palikusiems, nors Lietuvoje skurdo pensininkai, mokyklos stovėjo kiaurais stogais, nebuvo lėšų pamaitinti daugiavaikių šeimų vaikus, atlikti operacijas sunkiai sergantiems…

Ar daug kuo tokia tvarka skiriasi I. Šimonytės vyriausybėje dabar niekas nesidomi…

ŠLB vadove 2006 m. tapus Jūratei Jablonskytei Caspersen prasidėjo betiksliai LR biudžeto švaistymai. J. Caspersen tobulai sudarinėjo sąmatas nereikalingiems projektams, už Danijos piliečio milijonieriaus ištekėjusiai p. Caspersen, jos meilės savo Tėvynei išraiška tapo nesibaigiantis Lietuvos biudžeto melžimas, be vieno lito jos pačios milijonierės finansų padėti Lietuvai…

Primenu vieną iš keliolikos Tėvynės išnaudojimo!!! pavyzdžių:

1999–2005 metais su išeivija rūpinomės atgaivinti 2001 metais numirusią lituanistikos studijų tradiciją, kuri Ciuricho ir Berno universitetų profesorių Džordžo Dunkelio ir Jano Peterio Locherio dėka 1970–2001 metais buvo įtraukta į baltų ir slavų kalbų ir literatūrų instituto dėstomų dalykų planus. Berno universitetui 2001 metais pakeitus lingvistinių studijų kryptį (palikus tik Rytų slavų kalbas), baltistikos studijos buvo nutrauktos…

Pasitelkęs mane 2001 m. (tada ŠLB valdybos pirmininkę) ir ŠLB garbės pirmininką dr. V. Dargužą, prof. J. P. Locheris sprendimui priešinosi: sudarė dviejų semestrų studijų planus su realiai apskaičiuotais mokymo kaštais, siekdamas, kad dar nors metus baltistika išsilaikytų. Prof. J. P. Locheris įtikinėjo Lietuvos ir Latvijos mokslo ir švietimo ministerijas, dr. V. Dargužas vyko tartis pas Vilniaus universiteto rektorių Rolandą Pavilionį, o aš rūpinausi įvairiais prašyminiais raštais į Lietuvos ir Latvijos ambasadas Vakarų Europoje bei Lietuvių fondą JAV dėl lėšų metams prailginti studijas.

Iš visur sulaukėme neigiamų atsakymų: baltistikos studijas išgelbėti vilties nėra.

Tačiau 2007 m. J. Caspersen šiame studijų (ne)atgaivinimo procese įžiūrėjo puikią galimybę išgarsinti save… Sukūrusi pora šimtų tūkstančių litų projektą, kurį, lengvai patvirtino Lietuvos vyriausybė, Caspersen 2008 metų birželio 4–6 dienomis Berne surengė pasaulinę konferenciją „Lietuvių kalbos reikšmė ir vieta Europos kontekste“. Buvo sukviesti 24 mokslininkai iš 10 pasaulio šalių, atvyko apie 30 asmenų delegacija iš Lietuvos, nors nulinis konferencijos rezultatas buvo aiškus. Lietuvos šimtatūkstantiniai finansai ištirpo apmokėjus delegatų keliones, nakvynę viešbučiuose, maitinimą, lektorių pranešimus, reklamą ir t. t.

„Caspersen projekte“ matydama nesąmoningą Lietuvos biudžeto švaistymą, Šveicarijos senoji išeivija konferencijoje nedalyvavo. Jiems buvo aišku, kad Europoje mažiausia Šveicarijos emigrantų LB, neesanti net ES tokių svarbių politinių reikalų spręsti negali…

Naujojoje PLB emigrantų valdyboje J. Caspersen be ŠLB pirmininkės pareigų, sau atsivėrė antrą solidžią kėdę – švietimo komisijos pirmininkės postą vadovauti emigrantų vaikų lietuvių kalbos mokymui. Nors pačios J. Caspersen pagimdyti vaikai niekada nebuvo mokomi kalbėti lietuviškai!

Po dviejų kadencijų, persėdusi į PLB Kultūros komisijos pirmininkės postą, ėmė vykdyti išeivijos istorijoje gėdingiausią veiklą – 2010 m. aktyviausiems ŠLB kūrėjams mirus, ištaisė pasaulio išeivijos 60 metų ŠLB išsaugotus archyvų dokumentus, sufabrikuodama melą, kad lietuviai – karo pabėgėliai – bendruomenę įkūrė ne tada, ką skelbia visi PLB dokumentai 1952-02-17, o ŠLB įkūrė NELEGALIAI, be privalomų, patvirtintų Įstatų (1950-08-20), iš archyvų panaudojusi kitos profašistinės nelegalios, iš Šveicarijos 1952–1953 m. išvarytos grupės negaliojantį protokolą…

Kovoti dėl išeivijos istorijos išniekinimo buvo neįmanoma, nes PLB kultūros komisijos pirmininkė Caspersen visoms lietuviškos spaudos redakcijoms uždraudė publikuoti mano unikalius archyvinius straipsnius!

(Iš „Atgimimo“ redaktorės I. Makaraitytės gavau perspėjimą, kad mano straipsnius galės publikuoti tik tada, kai juos patikrins ir duos leidimą J. Caspersen. „Bernardinų.lt“ redaktorius A. Navickas pranešė, kad mano archyvų faktais paremti straipsniai nebus publikuojami arba bus pavadinti „J. Survilaitės versijomis“. O štai ponios pirmininkės straipsniams, grįstiems melu ir propaganda, visi keliai į spaudą IKI ŠIOL atviri…)

2018 m. iš ŠLB išeivijos parašytos 50-ties metų istorijos ir žymių pasaulio mokslininkų paskelbtų vardų internetiniam bendruomenės istorijos puslapyje liko tuščia vieta… Atsirado į PLB išrinktų naujų emigrančių gražios fotografijos su sufantazuotais globalios veiklos perspektyviniais planais, kokius pamatęs atgijęs išeivis iš naujo tuojau pat numirtų…

Lietuviškąjį pasaulį žeidė 2015 metais J. Caspersen organizuotas ŠLB 65-mečio pseudojubiliejus, kuriame vyko ŠLB istorinės ATMINTIES ardymo pamatai ir išeivijos aktyvios veiklos Lietuvos okupacijos metais laidotuvės – veidmainiška fiesta ant mirusių protėvių kaulų, – didžiulis praradimas visai mūsų istorinės TIESOS besiilginčiai visuomenei.

Kad būtų išgelbėta ŠLB archyvų tiesa, 2015 metais kreipiausi į Šveicarijos teisėsaugą, nes ŠLB yra įkurta Šveicarijoje… Šveicarijos valstybės advokatas p. J. Bolagas 2015 metų gegužės 10 dienos raštu patvirtino, kad ŠLB įkurta teisiškai oficialiai 1952 metų vasario 17 dieną. Dar trys Šveicarijos teisininkai paryškino Šveicarijos ZGB kodekso įstatymus, kada ŠLB yra teisiškai įsikūrusi, o kada dar vis laikoma nelegali…

CH teisininkų atsakymas:

Šveicarijos konfederacijos (CH) Civiliniame kodekse (ZGB) Art.54 nurodoma, kad BENDRUOMENĖ yra teisiškai sukurta ir gali veikti, kada turi pagal CH Civilinį kodeksą priimtus ir visuotiname susirinkime patirtintus ĮSTATUS/STATUTUS.

Neturinti patirtintų ĮSTATŲ Bendruomenė laikoma neįkurta – NELEGALI.

CH įstatymų knyga: leidėjas ALFRED TRAIBER (1952 m.)

Apie PLB naujų emigrantų veiklą visi galite perskaityti JANINOS SURVILAITĖS straipsnių knygoje: „Už tikėjimą. tautą ir valstybę“, 2022 m., Vokietijos leidykla „RŪTA“.

Albert Camus: „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų.“

Redakcija
-
1
Albert Camus: „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų.“

Albertʼo Camus „Kaligula“ atgims Vilniaus senajame teatre

Albert Camus „Kaligula“, pirmas leidimas.

Kodėl eilinis Romos imperatorius Kaligula iš Julijų–Klaudijų dinastijos iki šiol minimas kaip žiauriausias, jokių taisyklių ir draudimų nepaisęs valdovas, nors tokių, vienas kitą žiaurumu lenkusių psichopatų, žmonijos istorijoje buvo daugybė? Manoma, kad dėl to kalti gabūs menininkai, vieninteliam Kaligulai parodę nuoširdumą, atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Būtent šis imperatorius tapo rašytojų įkvėpimo šaltiniu ir galiausiai savo žvaigždės valandos sulaukė XX amžiuje, virto vienu iš svarbiausių Europos tekstų teatrui personažu. Šiandien Albertʼo Camus „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre, savo trupėje turinčiame aktorių, kuris amžininkus lenkia talentu ir charizma. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija.

Vasario 28, 29 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks vieno talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Jokūbo Brazio „Kaligulos“ premjera.

Jokūbas Brazys: „Kamiu svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“

„Kamiu svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“ – konstatuoja jaunas kūrėjas ir ši jo tezė gali tapti pretekstu pasidomėti, o ką gi teatras reiškė pačiam 1957-ųjų metų Nobelio premijos laureatui A. Camus. „Šis pasaulis neturi prasmės ir kas tai supranta – patiria laisvę“ – savo tiesą išrėkia Kaligula, o tuo tarpu jį sukūręs autorius mintyse tyliai priduria: „absurdišką laisvę“.

A. Camus gimė 1913 metais Alžyre, čia studijavo filosofiją, domėjosi Fiodoro Dostojevskio ir Friedricho Nietzscheʼs kūryba. 1936 metais įkūrė savo mėgėjų teatrą „Darbo teatras“ (pranc. Théâtre du Travail), po metų pervadintą „Komandos teatru“ (pranc. Théâtre de l’Equipe), kuriame jis atliko Ivano Karamazovo vaidmenį. Alžyre rašytojas gyveno iki 1940-ųjų, per tą laiką spėjo pabūti kelių opozicinių laikraščių vyriausiuoju redaktoriumi ir kultūros centro direktoriumi. Tuo metu A. Camus daugiausia rašė esė ir straipsnius, o pagrindinius kūrinius sukūrė persikėlęs į Paryžių. Visą gyvenimą rašęs dienoraštį (jo „Užrašų knygelės“ yra išleistos ir lietuvių kalba), dar gyvendamas Alžyre apie 1936-uosius A. Camus užsirašė trumpą būsimos keturių veiksmų dramos planą. Ji turėjo vadintis „Kaligula, arba Mirties prasmė“.

Albert Camus Paryžiuje,1959. Daniel Fallot nuotr. INA via Getty nuotr.;

Dvidešimt trejų metų filosofo užrašų knygelėje išliko šio sumanymo pabaiga: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną – „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Likite sveiki, aš grįžtu į Istoriją, kurioje mane užmūrijo tie, kurie bijo per daug stipriai mylėti.“

Neapykanta „pinigų teatrui“

Tuo metu teatras A. Camus buvo tapęs natūralia ir gyvybiškai būtina saviraiškos priemone. Jo suburta „Darbo teatro“ jaunoji trupė buvo tikri idealistai, savo pagrindiniu tikslu įvardinę: „Suvokti meninę masinės literatūros vertę ir įrodyti, kad menas kartais gali nužengti iš savo dramblio kaulo bokšto.“ Jų pirmieji pastatymai 1936 metais (Maksimo Gorkio „Dugne“, Eschilo „Prometėjas“) logiškai vedė prie neapykantos „pinigų teatrui“ ir „tai dramatiškai prancūzų tradicijai, kurią galima būtų pavadinti lovos reikalų epopėja“.

Savo jaunąjį trupės lyderį jo bendražygiai įsiminė kaip beatodairiškai įsimylėjusį tekstą, stilių ir grožį. Viena iš trupės aktorių prisiminimuose dalinosi: „Kamiu buvo aukštas, nenuilstantis jaunuolis, nors ir ligotas, bet visiškai pavergtas meilės teatrui.“ Jis pats yra prisipažinęs: „Teatro dėka aš atsikračiau nuobodulio savo rašytojo profesijoje. Visų pirma, aš atsikračiau to, ką vadinu lengvabūdiška kliūtimi… Iš šios pusės žiūrint teatras – mano vienuolynas. Pasaulietiška tuštybė miršta šių sienų papėdėje ir už nesugriaunamos užtvaros, du mėnesius atsiduodami tik meditacijai, nukreiptai į vienintelį tikslą, darbščiųjų vienuolių, atplėštų nuo pasaulietiškų pagundų, brolija, rengia pamaldas, kurios bus įžymios tik kartą ir tik vieną vakarą.“

Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos. Rež. J. Brazys. Nuotr. Telmano Ragimovo.

Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona

Jo užrašų knygelėse vis dažniau minimas Kaligula, nauja dramos pavadinimo versija skamba taip: „Kaligula – Lošėjas“. A. Camus „Kaligulos“ siužetas įkvėptas antikos rašytojo Gajaus Svetonijaus Trankvilo knygos „Dvylikos cezarių gyvenimai“. Pjesė parašyta 1937 m., tačiau A. Camus daug kartų peržiūrėjo jos tekstą, o galutinį pavidalą tragedija įgavo tik po dvidešimties metų. Tai rodo svarbią vietą, kurią šis kūrinys užėmė rašytojo kūrybinėje biografijoje ir siekį paversti tobula teatrine struktūra. Drama kupina aštraus humoro, nevengiama net vodevilinių replikų, o siužeto centre pats Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona. Visi teatriniai A. Camus kūriniai buvo priimti kaip tragedijos, jis ir pats nuolat pabrėždavo tragizmo reikšmę savo dramaturgijoje, galiausiai „Kaligulą“ įvardindamas „proto tragedija“, o 1945 metais sukurtą „Nesusipratimą“ – „bandymu sukurti šiuolaikinę tragediją“.

Viename interviu paklaustas, kodėl jis nusprendė rašyti teatrui, ką būtent siekė išreikšti kaip dramaturgijos autorius, A. Camus atsakė: „Aš norėjau sukurti personažus, ir emocijas, ir tragizmą. Vėliau aš daug mąsčiau apie šiuolaikinės tragedijos problemą. „Nesusipratimas“, „Apgultis“, „Teisuoliai“ – tai bandymai kiekvieną kartą skirtingais būdais ir skirtingais stiliais priartėti prie šios modernios tragedijos.“

A. Camus drama „Kaligula“ pirmą kartą publikuota 1944 metų gegužę „Editions Gallimard“ leidykloje. Premjera įvyko 1945 metų rugsėjo 26 dieną Paryžiuje. A. Camus kūrybos tyrinėtojai akcentuoja, kad šis spektaklis su Gérardʼu Philipeʼu pagrindiniame vaidmenyje publikos buvo priimtas būtent kaip antifašistinis, nors jokio antifašistinio patoso jame, žinoma, nebuvo.

„XX amžiaus hekatombos A. Camus tapo vien priminimu apie kasdieninį mirties siaubą, tykantį už kiekvieno kampo. Socialiniame absurde jis įžvelgė paties gyvenimo absurdą, siaubingą pasaulio tvarką, kurioje kiekvienas žmogus yra pasmerktas nebūčiai ir praradimui to, kas jam brangiausia. Camus Kaligula vylėsi absurdą nugalėti absurdu, įveikti mirties baimę pavertus mirtį rutinišku socialiniu ritualu, pažaboti alogišką lemtį, prisiėmus sau Lemties vaidmenį. Jis norėjo nepermaldaujamai pasaulio tvarkai priešpastatyti absoliučią žmogiškos valios laisvę. Taip jis tapo tironu.“ (Marina Davydova)

Intelektualinė tragedija „Kaligula“ atspindi pagrindinę A. Camus filosofijos temą – pasaulio absurdo suvokimas, maištas prieš jį ir taip įgyjama laisvė. „Kaligula“ siejasi su egzistencialistiniu romanu „Svetimas“ ir filosofine esė „Sizifo mitas“. Šie trys kūriniai A. Camus kūryboje sudaro „absurdo ciklą“.

Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos. Rež. J. Brazys. Nuotr. Telmano Ragimovo.

Unikalų „Kaligulos“ kodą atradę lietuvių režisieriai
Kažką naujo pasakyti apie A. Camus pjesę „Kaligula“, kurią atrodo mintinai žino kiekvienas Lietuvos teatro žiūrovas – tikras iššūkis. Juk apie tai, kaip jaunas imperatorius nusprendžia Romos senatorius priversti gyventi tokio paties žiaurumo, idiotiškumo, beprasmybės ir atsitiktinumų kupiname režime, kokiu, jo manymu, yra pats gyvenimas, lietuviai režisieriai spektaklius kuria nuo 1983-ųjų metų. Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius – buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą, savo spektakliuose pasiryžę ištirti šio išskirtinio žmogaus santykius su absurdiška realybe ir su visuomene, kurioje susiformavo ši tragiška asmenybė.
Lietuvos teatre Kaligulos vaidmenį pirmieji įkūnijo du aktoriai – Regimantas Adomaitis ir Valentinas Masalskis, režisieriaus J. Vaitkaus 1983 metų pastatyme Kauno dramos teatre. Į Lietuvos teatro istoriją įrašyti dar du išskirtiniai Kaligulos vaidmens atlikėjai – Rolandas Kazlas, 2004-aisiais vaidinęs režisieriaus I. Jonyno spektaklyje ir Ainis Storpirštis, Kaligulą įkūnijęs 2014 metų V. Bareikio spektaklyje. Būtent „Kaliguloje“ lietuvių žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklyje panaudotus dokumentinio kino vaizdus, teatrą, virtusį maištaujančio imperatoriaus arklidėmis, iš dangaus krintančius akmenis, žiūrovus sodinamus scenoje. Atmintinas ir visas ribas su žiūrovais ištrynusį pastatymą, kuriame Kaligulą vaidino nuogas aktorius bei spektaklio režisierius, nusprendęs tapti veiksmo dalimi, arba spektaklyje atsiradusi žmogaus dydžio besišlapinančio Briuselio berniuko skulptūros replika.

Spektaklio Kaligula repeticija. Nuotr. Telmano Ragimovo

Naujausioje Vilniaus senojo teatro premjeroje Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Arturas Svorobovičius. Šis spektaklio režisieriaus J. Brazio sprendimas neįtikėtinai atliepia pirmojo lietuviško šios A. Camus pjesės pastatymo konceptą – į sceną „atvesti“ jauną, trapų, impulsyvų, šiuolaikinį akceleratą, idealistą ir nihilistą, į rankas trokštantį paimti ne tiek mėnulį, kiek pačiam pakilti nuo šios šlykščios žemės iki paties Mėnulio. Taip legendinis kritikas Egmontas Jansonas rašė apie V. Masalskio suvaidintą Kaligulą, tarsi numatydamas stebėtiną istorijos cikliškumą, kuris po keturiasdešimties metų vėl į didžiąją Lietuvos sceną sugrąžina Kaligulą – Hamletą soste.

Straipsnį parengė Ingrida Ragelskienė

Vilniaus senasis teatras
J. Basanavičiaus g.13, Vilnius
Tinklalapis: https://vsteatras.lt/

Vladimiras Laučius. Pagarbos šiame kare kol kas pelno ne demokratija, o Ukraina

Redakcija
-
2
Vladimiras Laučius. Pagarbos šiame kare kol kas pelno ne demokratija, o Ukraina

Veidaknygė

Šiandien – lygiai dveji metai nuo tada, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą ir pabandė užimti jos sostinę Kyjivą. Rusai gyrėsi, kad pergalei pasiekti jiems prireiks vos kelių dienų ar poros savaičių. Bet jie pralaimėjo tą mūšį. Ukraina sulaukė įspūdingos Vakarų paramos ir atsilaikė prieš gerokai galingesnį agresorių.

2022 metų kovo 26 d. JAV prezidentas Joe Bidenas pasakė kalbą Varšuvoje, kurioje Ukrainos ir Rusijos karą pavadino kova tarp demokratijos ir autokratijos. Praėjus dvejiems metams matome, kad šioje kovoje demokratijai trūksta net artilerijos sviedinių, ji prisidėjo prie pralaimėjimo Bachmute ir Avdijivkoje, pati sau neduoda ilgesnio nuotolio raketų ir F-16 naikintuvų.

[…] Kol kalbame ne apie Putino, o kurią nors kitą istoriją ir istorinę mitologiją, Vakarai tyliai virškina net ir tai, kas tūlam vakariečiui turėtų būti, vaizdžiai tariant, nevalgoma, nuodinga ir netgi mirtina.

Imkime kad ir islamo ekspansiją į Europos valstybes. Vakarų Europa ją priima taip, tarsi europiečiai turėtų išpirkti kažkokią savo kaltę prieš arabų, o gal ir visų kitų musulmonų pasaulį. Todėl pastaruosius dešimtmečius, nepaisant augančio terorizmo, nusikalstamumo (Švedijos pavyzdys) ir aštrėjančių kultūrinių nesutarimų, europiečiai laikė plačiai atvertas savo šalių duris ne tik teisėtai, bet ir neteisėtai migracijai iš Vakarų civilizacijai svetimų ir net priešiškų islamo valstybių.

Ir tai labai dažnai buvo grindžiama tolimos praeities dalykais, kuriuos, aiškindamas Rusijos veiksmus, mėgsta prisiminti ir kartoti Putinas. Pavyzdžiui, vakariečiams atrodo visai normalu teisinti „priimsime visus“ migracijos politiką (prisiminus ir prorusišką, ir promusulmonišką politiką vykdžiusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laikų populiarų šūkį), pasitelkiant kolonializmo, startavusio XV amžiuje, argumentą.

Suprask, europiečiai beveik 500 metų skriaudė Azijos ir Afrikos autochtonus, todėl dabar, atitaisydami padarytą žalą, turi įsileisti jų į Europą tiek, kiek jų čia nelegaliai atvyks. Na, ir dar – kryžiaus žygiai… Tad įsileiskime ir teroristus, nėr čia ko. Atsiimkime tai, ko esame nusipelnę.

[…]

Dar įdomiau šiuo atžvilgiu turėtų atrodyti Izraelio ir arabų konfliktas. Jame net „istorikas“ Putinas turėtų iš ko pasimokyti. Čia jau, vaikeli, ne apie Viduramžius, o apie Homero epochą. Ir juk niekas per daug nesipiktina, neaiškina, jog arabai ir žydai kliedi, nes kariauja dėl istorinių interpretacijų, kartais pranokstančių Putino „nagrinėjamą“ Kyjivo valstybės epochą kone dviem tūkstančiais metų.

Kai kurie kairiojo liberalizmo bastionai JAV universitetuose po praėjusių metų spalį barbarų įvykdyto išpuolio prieš Izraelį puolė remti palestiniečius ir įsivaizduojamą Palestiną, kuri, kaip mėgsta šaukti jos rėmėjai, turi būti „nuo upės iki jūros“.

Šie tešlagalviai, baigiantys mokslus demokratijos avangardo – JAV švietimo įstaigose, kaip ir jų idėjiniai bendražygiai Europoje, elgiasi net bukiau už Putiną. Jie pasitelkia „istorinį“ argumentą apie Palestiną ir palestiniečius, nors ten seniai nebėra jokių palestiniečių (filistinų), kaip ir pačios Palestinos (Filistijos). Ten seniai gyvena arabai ir dar kur kas seniau – žydai. It’s history, stupid.

[…] Nuo Islamo valstybės siautėjimo laikų dalis musulmonų atvirai kalba apie Kalifato atkūrimą su Ispanija jo sudėtyje. Ką jie nori atkurti? Kas čia per Putino lygio istorikai? Ogi jie nori atkurti darinį, egzistavusį Kyjivo Rusios laikais, kurio likučiai buvo sunaikinti XV amžiuje. Jie nori, kad jiems atitektų Ispanija, nes jie mato savo istorinę teisę ją pasiimti sau. Nes juk buvo Kalifatas, tiesa? O Ispanijos tada dar nebuvo. Kaip ir Ukrainos.

Kuo tai geriau už Putino „istoriją“? Tikrai – niekuo. O kuo už Putiną šiuo atžvilgiu geresnis religinę ir civilizacinę neapykantą vakariečiams atvirai skelbiantis ir demografinio turkų įsigalėjimo Vokietijoje siekiantis bei to neslepiantis Erdoganas? Irgi – niekuo. Jis irgi – „istorikas“, jis irgi kažką gaivina. Kažką panašaus į Osmanų imperiją. Tik jo naujosios imperijos dvasinėje sudėtyje jam reikia ne tiek Balkanų, kiek mečetėmis apaugusios Vokietijos.

Ir ką į tai sako diktatorių-istorikų kritikai Vakaruose? Jie tyli. O politikai? Jie toliau įsileidžia nelegalių migrantų iš musulmonų kraštų srautus. Nes juk pagal šių dienų pilietinę religiją, Atvira Visuomenė ir Multikultūriškumas – über alles!

Ir štai visai neseniai Vokietijos mieste Diuseldorfe šie naujieji über alles – išeiviai iš musulmoniškų Vakarų Azijos kraštų – užpuola septyniolikmečių ukrainiečių grupę. Vienas ukrainiečių jaunuolis nužudytas, kitas – sunkiai sužeistas. Dėl ukrainiečio mirties kaltinamas žudikas – jaunas išeivis iš Europai religiniu karu grasinančios Erdogano Turkijos.

Tai nebuvo buitinis konfliktas. Aštuonių azijiečių grupė pristojo prie mažesnės ukrainiečių paauglių grupės autobuse ir specialiai pasitikslino: „Jūs – ukrainiečiai?“ Išgirdę teigiamą atsakymą, sumušė ukrainiečio Artiomo Kozačenkos merginą, sumušė patį Artiomą ir šešis kartus bedė jam peiliu. Kartu buvusį Artiomo draugą Vladimirą Jermakovą vaikinai iš Azijos tiesiog nužudė.

[…] O dabar grįžkime prie cituotų Bideno žodžių, kad Ukrainoje demokratija kovoja su autoritarizmu.

Demokratijos bastionas – Bideno Jungtinės Valstijos – jau keletą mėnesių nebeteikia Ukrainai paramos. ES neduoda net to, ką žadėjo, nes neturi ir nesugeba pagaminti. Demokratinių jėgų aljanso pastangos smarkiai paveikti Rusiją ekonominėmis sankcijomis, kaip ir prognozavau pirmosiomis karo dienomis, pasirodė esančios bergždžios.

Visos kalbos apie tai, kaip Putinas stos prieš tarptautinį tribunolą, buvo, liko ir liks svajotojų kliedesiais. Net ir gerų, teisingoje istorijos pusėje esančių svajotojų. Panašiais į tuos, kuriuos skleidė geras, bet prasilenkiantis su tikrove žmogus Benas Hodges’as, prognozavęs Krymo išvadavimą pernai metais. Kliedesiais, kurių santykis su tikrove – toks pat, kaip ir Putino santykis su istorija: tiesiog tikrovė pritempiama prie didelių norų.

Šioje situacijoje vieninteliai, kurie daro teisingą ir gerą darbą, užuot kartoję gražias kalbas ir svajoję apie gerus dalykus, yra patys ukrainiečiai. Nes vienintelis tikrai teisingas ir geras darbas dabartinėmis aplinkybėmis yra Rusijos ordų naikinimas. Tiesą sakant – kaip ir visais laikais, visais seniai praėjusiais amžiais, apie kuriuos taip mėgsta papliurpti Putinas.

Ir tai – ne demokratijos karas su autoritarizmu, kaip bandė įteigti Bidenas. Tai Ukrainos, kad ir kokia būtų jos politinė santvarka, karas su imperialistine Rusija, kuri per amžius – rašistinė. O jei tikėsime Bidenu ir manysime, kad čia vis dėlto demokratijos ir autoritarizmo mūšio laukas, tai teks daryti liūdną išvadą: demokratija šiame mūšyje apsišiko.

[…] Pagarbos šiame kare kol kas pelno ne demokratija, o Ukraina. Слава Украïнi!

(Tai ištraukos iš mano straipsnio 15min).

Karas Ukrainoje. Septyni šimtai trisdešimt antroji (vasario 25) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

Pateikiame svarbiausius vasario 18–24 d. akcentus.

📌 Mūšių dinamika.

📍 Ukraina tęsė smūgius agresoriaus gynybos gilumoje. Didžioji dalis jų buvo koncentruota Ukrainos – rusijos šiauriniame pasienyje. Atskirai reikėtų išskirti bendrą GUR ir SBU operaciją, atakuojant v. putinui artimo oligarcho v. lysin valdomą Lypetsk metalurgijos gamyklą. Teigiama, kad jos produkcija buvo naudota branduolinių raketų gamybai.

📍 Praeitos savaitės pabaigoje bandydama bet kokia kaina išvystyti Avdiivka operacijos sėkmę, rusijos aviacija sumokėjo brangią kainą (minus 3 orlaiviai). Tačiau okupantai iš šių nesėkmių nepasimokė – ukrainiečiai per šią savaitę sunaikino net 5 rusų orlaivius, tarp kurių ir strateginę reikšmę agresoriaus žvalgybai ir operacijų valdymui turintį A50. Prieš metus baltarusijoje, irgi vasario pabaigoje, po dronų atakos buvo stipriai apgadintas pirmasis A50 orlaivis, stovėjęs oro uoste. Šių metų sausio 14 d. agresorius neteko antrojo, kurį ukrainiečiai numušė virš Juodosios jūros. Taigi, su šios savaitės Ukrainos pajėgų oro gynybininkų grobiu, jau trys A50 minus. Vienas toks kainuoja apie 350 mln. JAV dolerių. Agresorius savo oro pajėgose turėjo 9 tokius, modernizuotus V2 orlaivius. Įdomu tai, kad iki 2022 m. vasario 24 d. baltarusijoje buvo 3, iš kurių bent 1, o dažnai ir 2, visada būdavo ore. Prasidėjus plataus masto karui, baltarusijoje jų skaičius išaugo iki 4-5, iš kurių 2 pastoviai skraidė. Faktas, kad jie rotuojasi (vieni ant žemės, kiti ore), kadangi jie visi buvo pagaminti dar sovietų sąjungoje (iki 1992 m.), jiems reikalinga techninė priežiūra bei remontas. Šiuo metu rusija nėra įgali pasigaminti tokius lėktuvus, todėl atstatyti pajėgumą nėra galimybių. Atsižvelgiant į visas išvardintas aplinkybes, 6-iems likusiems A50 orlaiviams aptarnauti pasienio erdvės su NATO valstybėmis stebėjimą ir pilnavertį žvalgybinės informacijos rinkimą, analizavimą bei operacijų valdymą Ukrainoje, tampa praktiškai neįmanoma. Agresoriaus pajėgų vadovybei teks spręsti kur bus jų prioritetai.

📍 Okupantai šią savaitę didžiaja dalimi rėmėsi iranietiškų dronų Shahed smūgiais. Tai atsispindi jų nuostoliuose. Antai, raketų nuostoliai gerokai sumenko (17 vs 😎, o dronų netektys – išaugo (192 vs 232). Nepaisant to, rusai toliau taikė kombinuotų smūgių taktiką, kuomet dronų antskrydžiai derinami su raketų atakomis. To išdavoje, ne tik teroriziuoti civiliai gyventojai, bet ir atakuoti karinę reikšmę turintys ukrainiečių objektai. Pavyzdžiui, savaitės pabaigoje buvo stipriai apgriauta Kostyantinivka geležinkelio stotis (Bakhmut sektorius).

📍 Aptarkime agresoriaus nuostolių dinamiką kituose parametruose:

📎 Rusų gyvosios jėgos nuostoliai išliko panašiame aukštame lygmenyje (7230 vs 7390).

📎 Okupantų šarvuotos technikos netektys kažkiek sumenko, tačiau išliko ženklios (323 vs 298).

📎 Tuo tarpu rusų artilerijos nuostoliai ir toliau auga (237 vs 287). Tas pats pasakytina apie agresoriaus oro gynybos sistemų (8 vs 10) ir logistinio transporto netektis (144 vs 275).

Agresoriaus nuostolių dinamikos skaičiavimai paremti Ukrainos Generalinio štabo duomenimis.

📌 Vertinimas.

📍 Tikėtina, sutaupęs raketų, agresorius kitą savaitę surengs didelio masto, kombinuotą smūgį prieš Ukrainos karinę ir civilinę infrastruktūrą.

📍 Bendri okupantų manevrinių vienetų nuostoliai išliko labai aukšti, artimame užnugaryje veikiančių rusų vienetų (artilerijos ir oro gynybos sistemos, logistinis transportas) netektys išaugo. Tiesa, antroje savaitės pusėje nuostolių dinamika ėmė kristi. Tai galima būtų aiškinti taip:

📎 Įsitvirtinusios Avdiivka, agresoriaus pajėgos persigrupavo ir atnaujino intensyvias atakas, siekdamos išlyginti kontaktinę liniją sau naudinga linkme. Iš esmės, pasitvirtina mūsų prognozuotas ukrainiečių VEV (veiksmų eigos variantas): https://www.facebook.com/Parakomanai/posts/414647147621268 – Ukrainos gynėjai kaunasi priešakinėse pozicijose, tačiau esant per dideliam rusų spaudimui, atsitraukia į pagrindines pozicijas Berdychi – Orlivka – Tonenke (WP – withdrawal under pressure). Tai logiškas ir pamatuotas sprendimas, tačiau panašu, kad rusai nusiteikę ties tuo nesustoti ir nori išstumti ukrainiečius iš pagrindinių pozicijų.

📎 Praėjusios savaitės pabaigoje rusai gerokai suintensyvino operacijas Orihiv sektoriuje. Motošaulių ir desantininkų pastangomis jie visą savaitę siekė išstumti Ukrainos gynėjus iš Robotyne pleišto. Per savaitę okupantams pavyko šiek tiek pasistūmėti ir išplėsti no mans land, tačiau ukrainiečiai išlaiko pagrindines pozicijas. Skirtingai nei prie Avdiivka, čia agresorius skelbia apie labai intensyvų ukrainiečių artilerijos darbą. Tad neatmestina, kad nemaža dalis agresoriaus artimame užnugaryje veikusių rusų vienetų nuostolių buvo padaryta būtent čia. Jei yra būtent taip, galima viltis, kad agresoriaus bandymai nupjauti Robotyne pleištą žlugs ir kontaktinė linija stabilizuosis ties pagrindine ukrainiečių gynybos linija.

📎 Ilgą laiką liepsnojusiuose Svatove ir Kremina sektoriuose padėtis ėmė rimti. Dėl to bendras agresoriaus nuostolių mastas antroje savaitės pusėje ėmė mažėti. O mūšiai prie Synkivka ir Tabaivka įgavo pozicinį pobūdį. Prie Terny rusų atakos tęsiasi, tačiau jos gerokai retesnės ir nebe tokios intensyvios kaip prieš savaitę ar dvi. Galimai, tai pasekmė Avdiivka operacijos, kuomet dalis Svatove ir Kremina veikusių vienetų buvo permesta link Avdiivka. Dabar agresorius persigrupuoja ir tikėtina, artimiausiu metu pamatysime, ar jo pajėgos dar turi puolimo potencialo sukurti papildomus įtampos židinius prie Syversk bei pajudėti link Kupjansk.

📍 Geopolitiniame fronte ir toliau neliūdna:

📎 Ūkininkų protestai Lenkijoje nušvito naujomis spalvomis, kai protestuotojai pradėjo demonstruoti SSRS vėliavas ir prorusiškus plakatus. Tačiau net ir po to iš Lenkijos valdžios daug iniciatyvos nėra: derybos siūlomos tik už mėnesio, kovo 28 d., nors Ukrainos delegacija jau buvo paprašiusi susitikimo penktadienį. Maža to, nuo kovo 1 d. fermeriai pradeda blokuoti ir Lietuvos – Lenkijos pasienį, o Lietuvoje taip pat pasirodė raginimų blokuoti Suvalkų koridorių. Tai yra tiesioginė grėsmė NATO pajėgų ir logistikos mobilumui, užtikrinant rytinio Aljanso flango saugumą. Be to, Lenkijos ūkininkai grasina užblokuoti ir vieną iš svarbesnių pasienio kontrolės punktų su Vokietija. Taigi, karinė ir humanitarinė pagalba gali strigti dar net nepasiekusi Lenkijos, o ką jau kalbėti apie bendrąją logistiką. Kitos logistinės alternatyvos miglotos – Slovakija ir Vengrija kategoriškai atsisako remti Ukrainą, o Rumunija yra per sunkus variantas logistikai.

📎 Skelbiama, kad Moldovos separatistiniame Padnestrės regione vasario 28 d. vyks „deputatų“ suvažiavimas, kurio metu regionas gali pareikalauti prisijungti prie rusijos, nes nori „apsaugoti regioną nuo grėsmių iš Moldovos ir NATO“. Labai tikėtina, kad „rinkimų“ rusijoje kontekste tai turėtų tapti dar viena, popierine v. putino pergale (šalia „referendumų“ Ukrainos teritorijoje).

📎 Naujoje Europos šalių gyventojų apklausoje 37 % respondentų pasisakė už siekį paraginti Ukrainą sėsti prie derybų stalo. Apie 30 % pasisakė už tolimesnę karinę paramą ukrainiečiams, siekiant atsiimti prarastas teritorijas. Trečdaliui apklaustųjų Europoje dėl šio klausimo nei šilta, nei šalta. Tuo pačiu tik vos 10 proc. gyventojų tebetiki Ukrainos pergale. Respondentų teigimu, labiausiai pesimizmą skatina ne tik JAV Kongrese stringanti parama Ukrainai bet ir galimybė, kad D. Trumpas gali laimėti šiemet vyksiančius JAV prezidento rinkimus. Nesame sociologai, tačiau galima daryti prielaidą, kad transatlantinėje bendruomenėje trūksta lyderystės priimant sprendimus ir aiškinant visuomenėms, kodėl tie sprendimai yra gyvybiškai svarbūs.

📎 Negalima sakyti, kad karinė pagalba Ukrainai sustojo. Danija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė bei Vokietija, pasirašė ilgametės paramos Ukrainai sutartis bei įsipareigojo ženkliai padidinti Ukrainos artilerijos pajėgumus. Viešėdami Ukrainoje, Italijos ir Kanados premjerai taip pat pasirašė dvišales gynybos sutartis. Europos Sąjunga priėmė 13-ąjį sankcijų paketą, kuriuo labiausiai taikomasi į rusijos gynybos industriją. JAV žada taikyti sankcijas Irano gynybos pramonei dėl paramos rusijai kare prieš Ukrainą. Lauksime, kada žodžiai ir popierius virs kūnu.

*************

Išsyk už Lenkijos – Ukrainos sienos. Kviečiame ryt Lietuvoje palaikyti protestą prieš lenkų ūkininkų vykdomą blokadą K. Sirvydo skvere

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

PAŽADAI IR GRAŽŪS ŽODŽIAI, ŽINOMA, GERAI, BET DUOKITE UKRAINAI GINKLŲ (2024 02 25)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

Septynių didžiųjų demokratinių valstybių grupės vadovai vakar antrųjų plataus Rusijos ir Baltarusijos karo prieš Ukrainą metinių proga žadėjo palaikyti karo nualintą Ukrainą. Kai kurie Vakarų lyderiai atvyko į Kijevą parodyti solidarumo, pasirodyti ir, galbūt, palaikyti žudomus ukrainiečius, kad jie su sekančiomis ginklų atsargomis toliau gelbėtų nuo driskyno maro Europą.

Ir atvykę, ir likę namuose G7 lyderiai surengė vaizdo konferenciją su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu konstatuodami, kad Rusijos „specialiosios karinės operacijos“ rezultatai – daugiausiai gyvybių nusinešę karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

„Ukrainai įžengus į trečiuosius šio negailestingo karo metus, jos vyriausybė ir žmonės gali tikėtis G7 paramos tiek laiko, kiek reikės“, – sakoma bendrame G7 vadovų pareiškime.

Toliau buvo žadamos sankcijos Rusijai, tuo tarpu V. Zelenskis pabrėžė, kad reikia saugoti Ukrainos dangų ir stiprinti jos kariuomenę. „Mes jumis pasitikime“, – sakė jis į Kijevą atvykusiems Italijos premjerei Džordžijai Meloni, Kanados bei Belgijos premjerams atitinkamai Džastinui Trudo ir Aleksanderiui De Kru bei EK pirmininkei Ursulai von der Leyen.

Paprasti ukrainiečiai surengė pamaldas metinėms paminėti bei padėjo daugybę gėlių, kad pagerbtų žuvusiuosius. „Esu realistas ir suprantu, kad greičiausiai karas užsitęs dar trejus ar ketverius metus. Tikiuosi, kad visuomenė mobilizuosis, tikiuosi, kad mums pavyks kaip nors nugalėti Rusiją“, – „Reuters“ sakė Kijevo gyventojas Denisas Symonovskis.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Už Kijevo ribų karas nesiliovė.

Rusijos bepiločiai lėktuvai antrą naktį iš eilės atakavo Odesos uostą, pataikė į gyvenamąjį namą ir nužudė vieną žmogų, pranešė regiono gubernatorius. Dnipro mieste Rusijos dronas pataikė į gyvenamąjį namą, o per gelbėjimo operaciją buvo rasti du žuvusieji.

Šaltinis Kijeve pranešė, kad Ukrainos dronai sukėlė gaisrą Rusijos plieno gamykloje prie Lipecko, esančio maždaug už 400 km nuo Ukrainos, kurioje pagaminama apie 18 proc. Rusijos produkcijos.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lėktuvai naktį numušė kelias Rusijos raketas ir „dirbo“ prieš okupantų paleistus bepiločius orlaivius, kurie buvo naujų oro atakų dalis.

Be to, ukrainiečių oro pajėgos surengė 13 oro antskrydžių prieš okupantų dislokacijos vietas Ukrainoje, sunaikino dvi raketas X-31 ir keturis žvalgybinius dronus.

Savo ruožtu raketinių pajėgų daliniai smogė radiolokacinei stočiai ir dvies Rusijos kariuomenės driskių sutelkimo rajonams, pranešė Generalinis štabas.

↞ Trumpai ↠

Šeštadienį JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos smogė daugiau kaip dešimčiai husių taikinių Jemene, pranešė pareigūnai. Jungtinės Valstijos beveik kasdien vykdo smūgius prieš husių grupuotę, kuri kontroliuoja labiausiai apgyvendintas Jemeno dalis ir teigia, kad jų išpuoliai prieš laivybą yra solidarizavimasis su palestiniečiais, kai Izraelis vykdo smūgius Gazos ruože.

Šeštadienį Izraelio vadovai planavo susirinkti į susitikimą, kad išgirstų apie galimą pažangą tarpininkaujant derybose dėl naujų paliaubų Gazos ruože mainais į „Hamas“ laikomus įkaitus. Visgi palestiniečiai pastebi, kad po beveik penkis mėnesius trukusio karo pozicijos beveik nepasikeitė.

Penktadienį Paryžiuje Izraelio delegatai susitiko su Kataro, Egipto ir JAV tarpininkais, kurie lapkričio mėn. padėjo sudaryti kol kas vieninteles paliaubas, pagal kurias mainais už palestiniečių kalinių paleidimą į laisvę išėjo daugybė „Hamas“ belaisvių.

Kijevo strateginių pramonės šakų ministras sekmadienį pareiškė, kad Ukraina pernai tris kartus padidino ginklų gamybą, o šalies gynybos sektoriuje šiuo metu dirba 500 bendrovių. Kijevas nuosekliai ieško būdų, kaip sustiprinti savo gynybą, be kita ko, skatindamas vietinę ginklų gamybą ir inovacijas.

Oleksandras Kamyšinas Kijeve sakė, kad į šias pastangas įsitraukė 100 valstybinių ir 400 privačių bendrovių ir kad Ukraina šiais metais planuoja dar „gerokai padidinti šaudmenų gamybą“.

⥁ Lietuvoje ⥀

Esame pakeliui į Kijevą. Laukia daugybė susitikimų, tiesioginis eteris viename pagrindinių Ukrainos kanalų bei gyvas Volodymyro Zelenskio parašas ant vėliavos pirmajam kare su orda žuvusiam lietuvių kariui savanoriui Milžinui.

Lenkijos mokyklų sistema stumiama kairėn

Redakcija
-
0
Lenkijos mokyklų sistema stumiama kairėn

Naujoji Lenkijos švietimo ministrė Barbara Nowacka, save vadinanti feministe, pacifiste, abortų šalininke ir LGBTQ aktyviste, pasitarusi su ministru pirmininku Donaldu Tusku, paskelbė apie išsamią Lenkijos mokyklų sistemos reformą, kurios pagrindiniai akcentai jau įsigaliojo šiais metais. Programa yra šokiruojanti, nors Vakarų europiečiams iki skausmo pažįstama – o tikslo, t. y. masinio kairiųjų vykdomo jaunimo perauklėjimo, skirto užkirsti kelią bet kokiai konservatyvių partijų grįžimo į valdžią galimybei, sunku nepastebėti.

Svarbiausias svertas – namų darbų vertinimo panaikinimas, kuris jaunesniems nei 15 metų vaikams bus pradėtas taikyti jau balandžio mėn.; planuojama po kelerių metų visiškai panaikinti namų darbų vertinimą vidurinių mokyklų moksleiviams. Visi, kurie mano, kad namų darbus galima pakeisti savanoriškais namų darbais, tikriausiai per pastaruosius 30 metų nė karto nėra buvę mokykloje. To priežastis? Namų darbai yra diskriminacinio pobūdžio, nes vaikai iš geriau socialiai aprūpintų šeimų gauna paramą namuose, kurios kiti negali gauti – tipiškas socialistinis (netikras) argumentas, kurio nesėkmė vakarinėje žemyno dalyje išryškėjo prieš 20 metų. Kadangi atitinkama medžiaga turi būti atitinkamai perkelta atgal į klasę, reikia smarkiai sutrumpinti visą mokymo programą, kuri turi būti sumažinta 20 proc. Ši priemonė maskuojama teiginiu, taip pat pažįstamu iš vakarietiškos patirties, kad siekiama „nuobodų įsiminimą“ pakeisti „kritiniu mąstymu“.

Paskui pažvelgus į „ekspertų“ sukurtas naujas mokymo programas, greitai tampa aišku, į kurią pusę pučia šio „kritinio mąstymo“ vėjas: Nacionalinę klasiką, tokią kaip „Ponas Tadas“, ketinama skaityti tik ištraukomis, anglų kalbos mokėjimo lygį, palyginti su dabartiniu, ketinama sumažinti vienu balu (nuo B1+ iki B1), baigiant mokyklą, iš istorijos pamokų ketinama išbraukti pagrindinius antikomunistinės kovos elementus, matematikos „teorinius“ aspektus ketinama sumažinti, palyginti su „konkrečiu taikymu“, tikybos mokymą ketinama sumažinti perpus, o popiežiaus Jono Pauliaus II tekstai tikriausiai visiškai išnyks iš skaitymo sąrašų, jei vyriausybės paskirti „ekspertai“ laikysis savo nuomonės. Opozicija šėlsta, tačiau mokytojai laikosi nuošalyje: nenuostabu, nes viena pirmųjų priemonių, kurių ėmėsi D. Tusko vyriausybė, buvo gerokai padidinti jų atlyginimus. Priešingai nei dešinieji, politiniai kairieji puikiai žino, kad politinę kovą lemia „viršenybė virš vaikų lovų“ (ir smegenų).

Šaltinis europeanconservative.com

Ramūnas Aušrotas. Nebijoti kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu

Redakcija
-
0
Ramūnas Aušrotas. Nebijoti kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu

Vasario 23–24 d. Rygoje vyko tarptautinė konferencija „Žmogaus ir šeimos tapatybė dabar ir visados“, kurią organizavo Latvijos krikščionių medikų asociacija. Joje dalyvavo platus ratas Latvijos krikščioniškų organizacijų, taip pat atstovai iš Lietuvos.

Įspūdžių daug, visų neaprašysi. Pateikiu vieno, labiausiai įstrigusio pranešėjo Jeffrey Barrows keletą minčių:

Jeffrey Barrows yra akušeris ginekologas, JAV ir Kanados krikščionių medikų ir odontologų asociacijos viceprezidentas. Jis kalbėjo apie žmogaus gyvybės vertę.

Jis pradėjo nuo to, kad yra trys mąstymo lygiai: buitinis mąstymas, mąstymas principų lygmenyje, ir pamatinis mąstymas.

Mes dažniausiai mąstome principų lygmenyje, tačiau nesuvokiame, jog principai, kuriais operuojame, priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros.

Krikščionio atitrūkimas nuo savo pasaulėžiūros gyvenime vyksta dėl to, kad jis mąstymą principų lygmenyje atkerta nuo pamatinių vertybių, kurios sudaro jo pasaulėžiūrą. Todėl krikščionis gali pateisinti ir abortą, ir eutanaziją.

Tada teigė, jog nėra įmanoma įrodyti žmogaus gyvybės vertės, jei apie žmogaus gyvybę kalbame tik principų lygmenyje. Diskusija šiame lygmenyje iš esmės baigiasi apsikeitimu nuomonėmis.

Tik gerai suvokdami savo pasaulėžiūrą ir savo kalbėjimą grįsdami ja, mes galime įtikinamai kalbėti apie žmogaus gyvybės vertę.

Jis kalbėjo, jog iš esmės egzistuoja dvi pasaulėžiūros. Viena sako, kad tikrovė yra sukurta, kita – kad ji yra atsitiktinė. Iš to kyla visa eilė implikacijų (skaidrėje). Viena iš jų: jei žmogus yra tik biologinė medžiaga sudaryta iš atomų ir molekulių. O jeigu jis yra tik biologinė medžiaga, ji a) gali būti formuojama ir performuojama, ir b) jos vertė yra reliatyvi, nes priklauso nuo konteksto, galimybės ją formuoti ir performuoti. Ypatingą reikšmę tai įgauna medicinos srityje, kurioje dominuoja kontekstinis aborto ir eutanazijos vertinimas, taip pat manipuliacinis požiūris į transseksualumo problemą.

Pasaulėžiūra svarbu (worldview matters), sako jis ir su tuo negalima nesutikti.

Jo pranešimas man buvo pačiu laiku. Po dviejų savaičių skaitysiu paskaitą LSMU studentams apie žmogaus gyvybės pradžią. Todėl ši paskaita buvo geras įkvėpimas nebijoti kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu.

Virginija Kochanskytė. Pilietybės dokumentai

Redakcija
-
2
Virginija Kochanskytė. Pilietybės dokumentai

Veidaknygė

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Unė Baye, g. 1897 Laukmimniškių k., Kupiškio r. – m. Kaune 1961, palaidota Palėvėnėje, Kupiškio r.), aktorė, režisierė.

Gyveno, vaidino, režisavo – Kupiškyje, Panevėžyje, Peterburge, Kaune, Čikagoje, Holivude, Londone, Paryžiuje.

„Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“ (Scena, Vilnius, 2001):

„Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“.

– Ar būtinai turiu pasiimti?

– Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą.

Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį.

Susigėdusi sėstelėjau čia pat prie durų. Vyrai taip pat, atrodo, nemažiau nustebę mano atsiradimu tarp jų, atsisukinėjo, šnibždėjosi ir vėl spoksojo į mane.

Pradžioj salės ant pakylos už ilgo stalo, apkrauto didelėmis knygomis sėdėjo daug valdininkų.

Beviltiška buvo tikėtis tą dieną gauti tuos dokumentus, bet nusprendžiau valandėlę pasėdėti, pasiklausyti. Staiga pasigirsta:

– Oh miss! – iš už stalo atsistojęs šaukia mane vienas valdininkų.

– I?! – labai nustebusi atsiliepiu.

– Yes, you. Ateikite čia, prašom.

– Vaje, vaje… – nukaitau aš, šitaip netikėtai išskirta, pagerbta. – Tik pamanykite, kokia šalis Amerika! – galvojau eidama, – kaip subtiliai ji moka pagerbti moteris. Net darbo metu nėra joms eilės. Jos niekur nestovi, jos niekur nelaukia. Visur visada ladies first (pirma ponios). Gražu gyventi džentelmenų šalyje!

Priėjau ir užlipau ant pakylos. Valdininkas nusišypsojo, o mane vėl nuplieskė raudonis, – šypsena taip netiko jo veidui ir salės rimtumui.

– You, miss, atėjote išsiimti „naturalization papers“ (natūralizacijos dokumentų)?

– Jūsų vardas?

– Jūsų paskutinis vardas, pavardė?

– How do you spell? Kaip tai rašoma? Sakykite paraidžiui.

– Kada atvykote į mūsų šalį?

– Kokiu laivu?

– Iš kokios šalies?

– Lithuania?! – skiemenimis kartoja valdininkas. – Tokios šalies nėra.

– Tokia šalis yra.

– Kaip ji anksčiau vadinosi?

– Visada ji vadinosi Lithuania.

Pauzė.

– Koks didžiausias jūsų šalies miestas?

– Kaunas.

– ?! – nepajėgė ištarti valdininkas. Kiti valdininkai pakėlė galvas nuo savo popierių.

– O kaip anksčiau tas miestas vadinosi? – Aš dvejojau, bet reikėjo atsakyti.

– Anksčiau, kai mano tėvynė buvo pavergta, jį vadino „Kowno“, – pašaipiai ištariau rusišką žodį.

– Oh, Kowno – Russia! – nudžiugo valdininkas.

– No, Kaunas – Lithuania.

– Betgi aš sakau jums, kad tokios šalies nėra, – spyrėsi valdininkas.

– O aš atvykau iš tos šalies su pirmąja diplomatine misija.

– Salėje sėdintieji ir visi valdininkai nustoję dirbti klausėsi mudviejų ginčo.

– Kaip jūs mane matote čia stovinčią, taip tikrai yra tokia šalis – Lithuania.

„Mano“ valdininkas jau spėjo atsiversti kelias žemėlapių knygas, visur pieštuku pabrėždamas rodė man parašytą Kowno – Russia.

– Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę, – sakau. – Atsiklauskite jūsų prezidento ir ištaisykite juos.

Valdininkai lyg susitarę visi nusišypsojo ir vėl įniko dirbti.

Mano valdininkas rašė į kelis lapus iš karto, vis šypsodamasis, protarpiais purtydamas galvą.

– Pasirašykite čia, miss, ir čia, miss, ir dar čia, miss.

Antrąjį popierių pasirašydama norėjau paskaityti, ant ko čia pasirašau, bet valdininkas nedavė atsikvėpti. Jis vis šypsojos ir nardė tarp stalų, piupitrų labai gerai nusiteikęs.

– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.

– Ar turėsiu prisiekti?

– Yes, miss.

– Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.

– All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:

– I call God to witness, – šaukiuosi Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietuvos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances end fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, and particularly anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my intention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God. (Mano bona fide ketinimas – visiems laikams išsižadėti lojalumo ir ištikimybės bet kuriam iš užsienio valdovų, monarchų, bet kuriai iš užsienio valstybių ar suverenų, o ypač anarchistinių poligamas ir nepraktikuoju daugpatystės; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas).

– Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.

– Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.

– Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.

Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko.

Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą.

Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:

– Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čiagi viskas tik proforma.

Jis švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie Biblijos krašto.

O aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti. – Ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.

– .

Mano žodžiai nuaidėjo kapų tyloje. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va, tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs.

Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdamas net atsisveikinti su Vytautu?!! – Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu.

– I respect you, miss! Give me your hand (Gerbiu jus, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:

– All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!!!

– You are free, miss (jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.

– O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakmiu, niekinamu balsu.

Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai.

Vytautas Radžvilas. Metas apsispręsti: su kuo jūs, diskusijos partneriai?

Redakcija
-
2
Vytautas Radžvilas. Metas apsispręsti: su kuo jūs, diskusijos partneriai?

Buvo malonu dalyvauti E. Jusio vedamoje gyvoje „Neredaguota“ kanalo gimtadienio diskusijose. Taip jau susiklostė, kad ji savaime virto dviejų Nacionalinio susivienijimo ir dviejų TS-LKD atstovų diskusija esminiais lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės padėties ir ateities klausimais. Kiekvienas blaiviai ir sąžiningai vertinantis per du pastaruosius metus Lietuvoje įvykusius pokyčius turbūt supranta, kad šalis, į kurią savavališkais valdančiųjų sprendimais žaibiškai įleidžiama dešimtys tūkstančių lietuvius ir lietuvių kalbą niekinančių ir neretai jų nekenčiančių imigrantų, neturi nei menkiausių galimybių išlikti. Vis dar atpažįstama lietuviška Lietuva yra tiesiog pasmerkta išnykti, jeigu jos žmonės neatsitokės ir skubiai nepakils ginti savo šalies ir nepradės elgtis kaip tikri jos šeimininkai.

Tai, ką padarė valdančioji neomarksistinė koalicija, kai dangstydamasi darbo jėgos trūkumu sąmoningai įleido milžiniškus ir praktiškai nevaldomus nesukontroliuojamų atvykėlių srautus, yra puikiai pažįstama nuo sovietinių laikų. Lygiai taip pat elgėsi jos pirmtakė ir idėjinė bendramintė komunistų partija. Tada tokie masiniai perkėlimai buvo vadinami „užvežimais“. Lietuvoje jie buvo kiek retesni ir mažesni.

O štai Latvijai beveik pribaigti užteko vos keleto tokių „užvežimų“ bangų, kaskart per kelerius metus atkeliant 100–200 tūkst. atvykėlių. Net po trisdešimties metų latviai vis dar srebia šių „dovanų“ sukeltus demografinius, kalbinius ir politinius padarinius.

Jeigu nebus griežtai ir valingai pasipriešinta valdžioje esančių okupantų ir kolaborantų palikuonių planams įkurdinti Vilniuje 0.5 mln. migrantų, o per keliolika metų šalyje jų skaičių padidinti iki milijono, Lietuva šį kartą jau neišvengs kadaise Latviją ištikusio likimo. Jis net gali būti kur kas blogesnis.

Šio likimo šešėlis jau pakibęs virš Vilniaus. Jis juntamas tiesiog fiziškai. Dalijantys Nacionalinio susivienijimo laikraščius bendražygiai nuolatos susiduria su „pabėgėliais“, kurie demonstruoja savo dėkingumą įžūliai išrėždami, kad jie čia gyvena jau kelerius metus ir moka pasakyti „Ačiū“ ir „Laba diena“. Nieko daugiau jiems nereikia, nes jie puikiai verčiasi su rusų kalba, o nykstančios tautelės kalbos nesimokys. Jeigu prireiks – verčiau mokysis anglų kalbą. Reikia pabrėžti – tai ne pavienių chamų akibrokštai, o masinis reiškinys.

Toliau augant tokių atvykėlių skaičiui jie dar labiau pasitikės savimi ir darysis vis įžūlesni. Galiausiai išmuš valanda, kai klausimas, kuria kalba turi būti šnekama viešose vietose, taps principinis ir turės būti vienareikšišmiškai išspręstas. Arba aiškiai ir valingai įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos valstybėje vienintelė oficiali bendravimo kalba yra lietuvių kalba, arba šis klausimas bus pradėtas spręsti stichiškai, vadovaujantis ne valstybės šeimininko, bet stipresniojo teisės principu. Lietuvoje, o ypač Vilniuje, vis garsiau tiksi uždelsto veikimo bomba. Jos sprogdiklis – kalbos klausimas, jau dabar pamažu  virstantis pavojingų konfliktų šaltiniu. Valdžios gudravimai vengiant deramai išspręsti mokymo kalbos mokyklose klausimą yra vandens pylimas ant konfliktų malūno ir artina valstybei mirtinai pavojingo sprogimo akimirką.

Visiškai akivaizdu, kad dabartinė valdžia, kurios migracijos ir kalbos politiką lemia radikaliai antilietuviškai nusistačiusių LSSR valdytojų atžalos, šių problemų ne tik nespręs, bet sąmoningai jas eskaluos, spartindama imigraciją ir skatindama „įvairove“ vadinamą daugiakalbystę. Ji faktiškai atgaivino ir šiek tiek pakeistomis formomis bei priemonėmis tęsia LSSR okupacinės administracinės vykdytą „Lietuvos be lietuvių“ politiką.

Be daugelio dalykų, laidoje buvo kalbama ir apie tai, kad tokio masto egzistencinės grėsmės tautai ir valstybei nebegali būti įveiktos įprastinėmis konjunktūrinės ir prisitaikėliškos sisteminių partijų iki šiol vykdytos politikos priemonėmis. Per sieną besiveržiančių imigrantų minių neįmanoma sustabdyti kaskart prašinėjant Briuselio leidimo tai daryti. Lygiai taip pat iš principo neįmanoma apsaugoti lietuvių kalbos valstybinį statusą ir išgelbėti ją nuo užgožimo ir išstūmimo iš viešosios erdvės nuolankiai maldaujant kitakalbių mokyklų vadovus ir Lietuvos šeimininkais spėjusius pasijausti „pabėgėlius“ mokinių tėvus maloningai leisti keliomis valandomis padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių valstybinėse ne Rusijos ar Lenkijos, o būtent Lietuvos mokyklose. Šis prisitaikėliškumo ir nuolankumo kelias – aklavietė ir Lietuvos savižudybė.

Lietuvių tauta prieš tris dešimtmečius susigrąžino atėjūnų sutryptą jos orumą ir kalbinę savigarbą tik todėl, kad pakilo į kovą ir drąsiai bei ryžtingai veikdama susigrąžino iš jos atimtas teises. Kremliaus kolaborantai šito niekada nebūtų įstengę padaryti. Jie tik buvo priversti nusileisti gatvėse ir aikštese skambėjusiems tautos reikalavimams.

Komunistų partijos nariams ir ypač vadams teko apsispręsti, su kuo jie: Už Lietuvą kartu su Tauta, ar prieš Lietuvą kartu su pavergėjais ir atėjūnais? Kol nesusidūrė su tokia dilema, jie „gelbėjo“ Lietuvą, darydami Maskvos leidžiamus šiek tiek naudingus, bet tik smulkius ir nieko iš esmės nekeitusius darbelius. Į priekaištus, kodėl nesiryžta nuveikti daugiau, jie teisindavo savo bailumą aptakiai postringaudami: „darom, ką galim, plušame dėl Lietuvos, bet juk matote – Maskva viską mato…“ Pakilus tautai jie buvo priversti baigti šį „gelbėjimo” žaidimą ir apsispręsti, su kuo jie ir už ką. Daugelis perėjo į tautos pusę.

Ši dilema atgimė ir iš esmės yra ta pati. Ją teko priminti pašnekovams iš konservatorių partijos. Kaip ir sovietmečiu, dabartinės pastangos statyti vielinę tvorą pasienyje ir apgręžinėti imigrantus turi būti laikomos geru darbeliu Lietuvai. Tik bėda ta, kad tai padaryta tik sutikus Briuseliui, kuris davė tik laikiną leidimą užtverti šalies sienas, o pirma proga įsakys tą tvorą kuo greičiau nugriauti. Iš tiesų Briuselis netrukus pareikalaus kur kas daugiau – privalomai priiminėti kasmet didinamas imigrantų kvotas. Iš esmės niekuo nesiskiriančias nuo kadaise Maskvos iš tolimiausių „neaprėpiamos sovietinės tėvynės“ pakraščių nenutrūkstamu srautu siųstų „specialistų“ kvotų

Taigi, tvora ir „pabėgėlių“ apgręžimai yra gerai. Bet ar tai gali išgelbėti Lietuvą nuo jai gresiančių privalomų imigrantų kvotų? Ir ką darys laidoje apie savo nuveiktus gerus darbus išsamiai papasakojęs L. Kasčiūnas, kai teks spręsti šį, jau iš tiesų principinį, Lietuvos ateitį lemsiantį klausimą? Juk laidos pašnekovų partija šį klausimą jau yra seniai išsprendusi. Lygiai taip, kaip jį sprendžia visos Europos leftistinės partijos. Kuo daugiau įvairovės ir imigrantų, kuo plačiau jiems atvertos sienos, kuo greičiau pilietybė ir balsavimo teisė!

TS-LKD elgsis taip pat paprasčiausiai todėl, kad leftistinė partija kitaip elgtis negali. Susidūrusi su principiniu klausimu, su kuo ji, visada pasirinks būti prieš Lietuvą.

Bet koks bus sąžinės ir Tėvynės jausmo dar visiškai nepraradusių šios partijos narių, taip pat ir laidos pašnekovų, pasirinkimas? Ar jie irgi pasakys „darom, ką galim“, ar vis dėlto apsispręs iš esmės ir pasuks Lietuvos keliu?

1...366367368...1 729Nuo 1 729 367 puslapis