2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 36

Hélène de Lauzun. Gerbiami „Woke Left“: šalin rankas nuo Žanos d’Ark!

Redakcija
-
3
Hélène de Lauzun. Gerbiami „Woke Left“: šalin rankas nuo Žanos d’Ark!

Šimtmečiams bėgant, Prancūzijos ir Anglijos ginčai vis aštrėjo, patirdami tūkstančius posūkių – nuo Agincourt’o iki Mers-el-Kébir ir Trafalgaro.

Santykius tarp galų ir jų ištikimiausių priešų anapus Lamanšo nuolat lydėjo audros, kurias kartais pertraukdavo gražūs ir aiškūs susitarimai – pavyzdžiui, Karolio I ir Henrietos Prancūzijos santuoka ar Entente Cordiale pasirašymas. Tai – tikrasis Europos istorijos žavesys, kurį pernelyg uolūs Briuselio biurokratai norėtų ištrinti ir pakeisti nuobodžia amžinos biurokratijos epocha.

Naujausias šio amžių senumo konflikto tarp nuožmių galų ir klastingo Albiono epizodas: britų leidėjas nusprendė pasisavinti Žaną d’Ark, paversdamas ją infantilia ikona moksleivių „švietimui“. Būtent taip ji pristatoma „Collins“ išleistoje antologijoje Kas mes esame, skirtoje 11–14 metų paaugliams. Skyriuje apie lyčių įvairovę per istoriją pateikiami asmenybių, turinčių „kintančią tapatybę“, pavyzdžiai – tarp jų ir antroji Prancūzijos globėja.

Netrukus sueis 700 metų nuo tos dienos, kai Šimtamečiame kare prancūzų kariuomenę prieš anglų įsibrovėlius sutelkusi tyra Lotaringijos mergelė savo trapią egzistenciją baigė ugnies liepsnose Ruano Maršės aikštėje. Ir štai – XXI amžiuje pagaliau paaiškėjo „tikroji“ šios istorijos esmė. Šventa karvė! Žana buvo nebinarinė! (angl. non-binary – tai žmonės, kurių lyties tapatybė neatitinka tradicinio dvinario skirstymo į „vyrą“ arba „moterį“).

Kaip anksčiau to nepastebėjome? Ji kovojo kaip vyras, nešiojo trumpai kirptus plaukus, kardą iškeitė į dalgį ir jodinėjo žirgu. Akivaizdu – ji nesileido įspraudžiama į XV amžiaus visuomenės lyčių stereotipus. Ir gerai jai sekėsi.

Žanos nebinarinė tapatybė – labai britiška manija. Dar 2022-aisiais Londono prestižiniame Šekspyro teatre „Globe Theatre“ buvo pastatyta pjesė, kurioje Žanai į burną įdėtas queer credo: „Aš nesu moteris. Aš neatitinku šio žodžio.“ Pjesės autorė – Charlie Josephine, pagrindinį vaidmenį atliko Isobel Thom – abu žmonės, gimę moterimis, save identifikuojantys kaip nebinariai. Galbūt Žana tikrai kovojo su jai primesta moters tapatybe vyriškame pasaulyje, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu ji būtų kankinusis dėl savo įvardžių.

Taip susigrąžinama vargšė Žanetė, kaip ją vadino namuose – mergina, kuri nieko neprašė, bet vėl atsidūrė l’ennemi anglois negarbėje. Šiuo veiksmu įžeidžiamas ne tik jos asmuo, bet ir visas moterų reikalas. Iš tiesų, paversti Žaną „nebinarine“ veikėja reiškia teigti, kad ne visus jos žygdarbius galėjo atlikti moteris – tikra, visapusiškai moteriška moteris, didžiuojanti(s), kad tokia yra.

„Vadinti ją kitaip – tai įžeisti ją pačią ir, netiesiogiai, visas tas moteris, kurios pakankamai drąsios rizikuoti savo gyvybe dėl savo įsitikinimų. Tarsi moterys negalėtų būti didvyrės“, – sako Kembridžo universiteto Prancūzijos istorijos profesorius emeritas Robertas Tombsas.

Nebinarizmo apaštalams labai patogu pasisavinti Žaną. Argi ne „reakcinga“ ir „vyriška“ Bažnyčia ją sudegino kaip raganą?

Tačiau tikrovės faktai neatlaiko šių fantazijų išbandymo. Žana buvo visapusiška moteris – net jei nuo 1429-ųjų, savo epopėjos pradžioje, ji – kaip tuo metu buvo priimta tarp karių – nusikirpo plaukus „į dubenį“ ir vilkėjo vyriško kirpimo vidutinio ilgio suknelę. Ji augo su motina Izabele, mokėsi visko, ką turėtų žinoti to amžiaus mergaitė: verpė vilną, tvarkė ūkį, padėjo namuose.

Ji kentėjo dėl likimo, kurį jai skyrė Dangus. Jos jauna, jautri širdis versdavo ją lieti ašaras matant šalia savęs sužeistą priešą ar jaučiant teisėjų neteisybę. Ji nė akimirkos nesvarstė galimybės neštis geležį – labiau norėjo eiti į mūšį su vėliava, ant kurios buvo užrašyti Jėzaus ir Marijos vardai.

Bažnyčia, pasmerkusi ją laužui, nebuvo tokia žiauri patriarchalinė jėga, kaip ją mėgsta vaizduoti kai kurios feministės. Nors vyskupas Cauchon siekė jos mirties, kiti dvasininkai ją palaikė: klausė išpažinties, atnešė Komuniją, nusilenkė malonei ir stiprybei, sklindančiai iš drąsios Lotaringijos mergaitės.

Net ir šiandien kai kurios feministės stoja į kovą už savo Žaną d’Ark, nes neatpažįsta jos, kai ji paverčiama – ir drįstame ištarti šį žodį – parodija: queer aktyviste. Tačiau Žana turi žinią ir joms – kaip visavertė moteris: „siekite savo idealo, neleiskite, kad jus įbaugintų tie, kurie nori jums stoti skersai kelio“. Tai faktas: Žana yra įkvepianti moteris – net progresyvioms feministėms.

Septynis šimtus metų jos byla kėlė klausimus ir neramumus. Savo laikmečiu ji mokėjo užkariauti kareivių širdis – jie ėjo paskui ją net nesuprasdami, kodėl. O savo atvirumu ir dvasios stiprybe nuginklavo teisėjus, kurie norėjo ją pasmerkti mirčiai.

Todėl prašome savo draugų anglų palikti Žaną ramybėje ir sekti tų kareivių pavyzdžiu, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais – kai ji dar buvo tik palaimintoji – meldėsi jai, prašydami jėgų nugalėti priešą.

Ar tame siaubingame viduramžių kare, trukusiame daugiau nei šimtą metų ir pasibaigusiame su Žanos pagalba, Dievas buvo Prancūzijos ar Anglijos pusėje? Į šį baisų klausimą mergelė savo teisėjams pateikė vieną gražiausių atsakymų:

„Aš nežinau, ar Dievas myli prancūzus, ar anglų pusėje yra Dievas. Tačiau esu įsitikinusi, kad jie bus išvyti iš Prancūzijos – išskyrus tuos, kurie čia mirs.“

Net ir šiandien per švelniąją Žaną vis dar skamba balsas tų, kurie aistringai myli savo kraštą ir iki mirties jį gina nuo užkariautojų. Įsiklausykime į ją!

Hélène de Lauzun – europeanconservative.com korespondentė Paryžiuje. Studijavo Paryžiaus Aukštojoje normaliųjų mokykloje, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvardo universitete, Sorbonos universitete apsigynė istorijos mokslų daktaro laipsnį. Ji – knygos Histoire de l’Autriche (Perrin, 2021) autorė.

europeanconservative.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt antroji (balandžio 10) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt antroji (balandžio 10) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Po sąlyginai atsargios mėnesio pradžios, agresoriaus smūgiai dronais grįžo į įprastai aukštą dinamiką. Šią naktį rusai Ukrainos teritoriją atakavo 145 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 85 dronus, o 49 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Taip pat, vėl grįžo įprasta smūgių geografija – aktyviausiai atakuotos Kyivo, Dnipro, Mykolaivo sritys. Pastarojoje dėl smūgių buvo sužeista 10 civilių. Dieną rusai Ukrainos teritoriją atakavo dronais ir KAB’ais, o popietę smūgiavo su balistine raketa Iskander M į Dnipro miestą.

Ukrainos pajėgos agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje esantiems objektams irgi tęsė smūgius dronais. Šį kartą dronai skriejo į Kalugą, taip pat sprogimai fiksuoti Kryme, Saki kariniame oro uoste.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Oleshna – Guyevo (Kursko sritis) ruože tęsiasi kautynės. Rusai aktyviai spaudžia kairiajame ukrainiečių flange. Pasirodė vaizdo įrašas, kaip Ukrainos jūrų pėstininkai su artilerija ir dronais sunaikina rusų šturmo grupę įvažiavusią į Basivka gyvenvietę su keturračiais: https://www.facebook.com/share/v/16HpTZuEHr/. Jei ukrainiečių pėstininkai veiktų šiame kaimelyje, tikėtina rusų „ratuoti riteriai“ nepasiektų Basivka prieigų, nes būtų sunaikinti šaulių ginklų ugnimi. Šis vaizdo įrašas leidžia daryti prielaidą, kad Ukrainos pajėgų pačiame kaimelyje nėra, o jis yra tiesiog dengiamas ugnimi.

Popovka – Demidovka (Belgorodo sritis) ruože be pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Okupantai įsitvirtina pastarosiomis dienomis užimtose pozicijose Nove – Katerynivka – Nevske ruože. Nove gyvenvietė dar Ukrainos gynėjų rankose, tačiau Katerynivka jau vyksta sunkūs mūšiai.

Syversk. Rusai surengė keletą atakų Bilohorivka, Verkhnokamenske ir Hrihorivka prieigose, Ukrainos pajėgos apsigynė.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Karšta Toretsko ruože. Vakariniame flange rusai įsitvirtina Kalynove, pastūmė ukrainiečių pozicijas prie Oleksandropilio. Labai tikėtinas agresoriaus tikslas – sujungti Kalynove ir Panteleimonivka ruožus į vieną, kartu nukertant Ukrainos vienetų pleištą, kuris aukštumų pagalba dar išlikęs aplink kelio atkarpą į Konstyantynivka. Tai leistų okupantams stumtis tolyn į šiaurę link Romanivka, o vėliau ir dar toliau link Konstyantynivka. Taip pat, tęsiasi vakar suintensyvėję mūšiai rytiniame Toretsko flange, rusai pasigerino padėtį prie Druzhba.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Agresorius po truputį plečia savo pozicijas pietvakarinio flango pietiniame ruože (Nadezhdynka). Savo ruožtu ukrainiečiai išlaiko vakar/užvakar atsikovotas pozicijas Udachne – Kotlyne ruože, mūšiai tęsiasi.

Konstyantinopil. Rusai intensyvina operacijas nuo Rozlyvo link Bahatyro. Deja, jiems pavyko prasimušti iki kelio Kurahove – Zaporizhia atkarpos Bahatyr – Konstyantinopil, ukrainiečiai jiems neleidžia įsitvirtinti. Be to, rusai platesniu frontu pastūmė Ukrainos gynėjus į vakarus pietinėse Rozlyvo prieigose. Esame minėję, kad čia yra nebloga vandens kliūtimi pridengta, aukštumoje esanti natūrali gynybinė linija. Dabar rusai ją bando apeiti pietuose, taip kartu norėdami atkirsti ukrainiečius esančius piečiau nuo Rozlyvo ir įtvirtindami savo buvimą minėtoje gyvenvietėje.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Konferencija. A. Svarinskas: „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“

Redakcija
-
0
Konferencija. A. Svarinskas: „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis maloniai kviečia dalyvauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms skirtame Lietuvos Respublikos Seimo minėjime.

Parodos apie monsinjorą Alfonsą Svarinską atidarymas vyks 2025 m. balandžio 15 d., antradienį, 9.30 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai).

Minėjimo pradžia 10 val. Seimo posėdžių salėje (Seimo II rūmai).

Konferencijos pradžia 10.30 val. Seimo Konstitucijos salėje.

Informuojame, kad visuomenės informavimo tikslais renginyje bus fiksuojamas vaizdas, todėl Jūs galite būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose.

Šio renginio nuotraukos ir vaizdo įrašai bus skelbiami renginio organizatorių interneto svetainėse ir socialinių tinklų paskyrose bei platinami įvairiose žiniasklaidos priemonėse.
Išsamesnę informaciją apie asmens duomenų tvarkymą gali suteikti organizatoriai.

Į Konferenciją taip pat kviečią ir Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica.

„Suprantama, kad ne kažkokio Seimo pagarba matuoti Svarinsko garbę (atvirkščiai), bet visgi institucijų pagarba yra ir tautos pagarbos parodymas, tad manau, gerai, jog taip įvyks“, – sako jis.

Visus galinčius ir norinčius kviečiu užsiregistruoti ir dalyvauti A. Svarinsko minėjimo konferencijoje, kurią pats vesiu.

Manau, bus ir įdomu, ir prasminga pabūti bendrystėje ir vieni su kitais, ir su monsinjoru. Turbūt čia proga priminti, kad mūsų partiečiai prof. Donatas Stakišaitis ir dr. Lina Šulcienė yra pagrindiniai nepailstantys monsinjoro atminimo puoselėtojai ir organizatoriai. Kas bent kartą buvote liepos mėnesį kasmetiniame minėjime Svarinsko partizanų parke Ukmergės rajone, žinokite, čia jų visada tylus darbas.

Registracija į minėjimo konferenciją čia: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37173&p_k=1

Stasys Tumėnas. Kai iš didelio rašto išeinama iš krašto

Redakcija
-
2
Stasys Tumėnas. Kai iš didelio rašto išeinama iš krašto
Šiauliai – Sansiti taunas / Alkas.lt koliažas

Komentaro antraštė ne mano sugalvota. Posakis „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“ yra užfiksuotas lietuvių tautosakos lobynuose. Šią tautos išmintį prisiminiau matydamas, skaitydamas, fiksuodamas, kas vyksta mūsų gyvenimuose, kaip bendraujama viešojoje erdvėje, pagaliau, kaip mes laikomės įstatymų.

Kai skaitai Lietuvoje įsikūrusių įmonių, komandų, bankų, varžybų, viešbučių pavadinimus, dažnai  nebesupranti, kur gyveni, kur vyksta veiksmas: „Suncity Hotel“, „Uniqa SPA“, „Runway Run“, „Sun City Battles“ (pavadinimai Šiauliuose). Į valias  jų yra ir kitur: „K. Design“ (drabužių taisymas ir siuvimas), „KB design“(stiliaus ir mados studija), „LITTLEOne“(vaikiški drabužiai), „KODI Chiptuning“ (mašinų puošyba), „Dogs in style“, „Pica and grill“ ir begalė kitų.

Tokių pavadinimų savininkai teigia, kad nelietuviškus pavadinimus jie neva  registravo kaip prekės ženklą, o tada, girdi, jie įstatymų nepažeidžia. Taip atsiranda prielaidos ginčytis, įrodinėti savo tiesas.

Regėdamas tokių nelietuviškų  pavadinimų gausą, imu abejoti, ar dar gyvenu laisvoje Lietuvoje, o gal tiesiog esame panerti į negrįžtamą globalizacijos liūną.

Kita vertus, atrodo, kad Lietuvoje nebegalioja konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, kad išvaikyta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija ir kalbos priežiūra privalantys rūpintis kalbos tvarkytojai savivaldybėse.

Kovo pabaigoje baigėsi puikiai Šiauliuose surengti Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai, pirmą kartą ta proga sukurta vėliava perduota Vilniui. Bet ar viskas gerai? Ar nežaidžiama dvejopų žaidimų – įstatymai, lietuvių kalbos priežiūros tarnybos, Lietuvių kalbos draugijos miestuose ir rajonuose važiuoja vienais bėgiais, o gyvenimas  –  kitais?

Kodėl nebėgau išgirtajame „Runway Run 2025“?

Todėl, kad viena kalbame, kita darome. Ką tik Šiauliuose nuskambėjo minėtos Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai – bibliotekos, mokyklos, savivaldybė rengė kalbos viktorinas, kūrėme, skaitėme, dainavome, rašėme lietuviškai, o originalusis Šiaulių meras Artūras Visockas paskelbė iniciatyvą keiktis sava  kalba.

Pasitelkęs net krepšininkus, miesto galva mokė visus šiauliečius ir Lietuvą keiktis lietuviškai: „Po velnių!“; „Po galais!“; „Eik į peklą autų skalbti!“ – vaizdingiau ir tautiškiau negu vartoti rusiškus, angliškus ar Čingischano laikus menančius keiksmažodžius.

Puiku, pagirtina, bet čia ir reikia sustoti, nes kuo toliau, tuo blogiau, kita ranka ir veiksmais lietuvių kalbą stumiame į paribius viešuosiuose renginiuose, miesto šventėse, ten, kur to nederėtų daryti.

Kovo 29 dieną Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose vykusio renginio pavadinime su žiburiu nerasi nė vieno lietuviško žodžio – „Runway Run‘ 2025“.

Renginio rengėjai skelbė, kad tai vienintelis bėgimas Lietuvoje, vykstantis aktyviai naudojamame kariniame aerodrome, kur įprastai kyla ir leidžiasi kariniai orlaiviai, „tad dalyviai gali patirti aviacijos pasaulį iš arti“. Pataikaujama užsienio šalių ambasadoriams, NATO kariams, svečiams?

Bet juk tie patys ambasadoriai, kariai, atvykstantys į Lietuvą, susipažįsta, kokia unikali, sena yra lietuvių kalba, stengiasi  jos pramokti, bent jau pasisveikinti, padėkoti lietuviškai.

Tokiu šiauliečių pataikavimu mes rodome nepagarbą VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBAI. Kodėl JAV lietuviai nebijo, nevengia Čikagoje, Niujorke, Klivlande savo meno kolektyvus, draugijas, stovyklas, smukles vadinti lietuviškais pavadinimais: „Dainava“, „Švyturys“, „Kunigaikščių užeiga“, „Seklyčia“?

Taip jie tik sudomina kitakalbius, atsiranda intriga pasidomėti kitos šalies kalba. O mes lendame į globalizmo glėbį kaip plaštakės, susiname savo gimtąjį žodį, stumiame jį į žaidimo aikštelių užkaborius (pvz., Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai). Nelinkęs ilgai moralizuoti, internautai, veidaknygininkai bei savivaldybių klerkai to nemėgsta, bet sustokime. Puikiai suprantu, kad meninėje kalboje svetimus žodžius galime vartoti kaip veikėjų individualizavimo, pašiepimo, grotesko priemonę. Bet nekabinkime makaronų ten, kur to nereikia. Paaiškinsiu primiršto makaronizmo termino reikšmę: „Makaronybė (1), makaronizmas (2) – kitos kalbos žodis ar posakis, vartojamas nepakeista forma, mechaniškai“ (DLKŽ. 2012).

Regis, nesutirštinu spalvų. Jei eisime tokiais sparčiais žingsniais į anglėjimą, globalizmą, nenustebsiu, jei greitai Šiaulių koncertų salė „Saulė“ taps „The Sun“. Ir tai nėra humoras. Kyla klausimas, ar šiauliečiai tokie nekūrybingi, negerbiantys savo kalbos, kad tesugeba savo komandų, bėgimų, viešbučių, bankų pavadinimus kurti tik mėgdžiodami pagal kitų kalbų pavyzdžius: „Suncity Hotel“ (suprask – „Saulės miesto viešbutis“?), „Šiauliai-Casino Admiral“ (krepšinio komanda), „Runway Run“ (renginio-bėgimo pavadinimas)?

Kovo viduryje Šiauliuose (suprask – Sun City?) įvyko tarptautinis atviras breiko čempionatas „Sun City Battles’25“. Kodėl viskas angliškai? Kodėl organizatoriai gebėjo „beveik“ lietuviškai parašyti, kad tai „dar viena kvapą gniaužianti breiko fiestos diena! Čia susitiks stipriausi Lietuvos ir užsienio breiko šokėjai, kurie kausis dėl čempiono titulo atvirame breiko čempionate“.

Bet kuo toliau, tuo (ne)gražiau – „bus siekiami Lietuvos rekordai Back spin, Head spin ir Windmills kategorijose!“

Ar tikrai perrašysime istoriją (kaip žadėjo rengėjai), jei rašysime varžybų ir rungčių pavadinimus angliškai? Ar nukentės varžybų lygis, autoritetas, jei kalbėsime apie Saulės miesto (Šiaulių) kovas, pergalės malūnus ar atgalinį sukimąsi? Negalvoju.

Ar liaudies etimologijos priartins banko klientus?

„Šiaulių banko“ akcininkai paskelbė, kad nuo gegužės pradžios keičiamas banko pavadinimas, kad naujasis pavadinimas bus „Artea“ (toks ir prekės ženklas). Kodėl reikėjo keisti Šiaulių banko, bene lietuviškiausio banko valstybėje, pavadinimą?

Šiauliai per mažas miestas, reikia globalesnio ar (ne)aiškesnio, sudėtingesnio? Banko vadovai paskelbė ir savo „geležinį“ argumentą: „Tai – istorinė akimirka ir vienas didžiausių bei reikšmingiausių pokyčių mūsų banko istorijoje (…). „Artea“ – daugiau nei naujas vardas. Tai strateginis banko pokytis“, – sakoma pranešime.

Banko valdybai pasirinktą pavadinimą pasiūlė solidūs verslų vystytojai bei investuotojai. Bet ar banko vadovai, akcininkai tarėsi su kalbininkais, kurie būtų pasakę, kad bankininkų argumentai, jog žodyje „Artea“ atsispindi modernumas bei lietuviškumas – panašumas į žodį „artėja“, labai jau nesolidūs, kvepiantys liaudies etimologijomis, gal savo nuomonės sakymu, o ne mokslo argumentais.

Kyla klausimas, kas čia prie ko artėja? Kalbininkai, ko gero, pasakytų, kad čia arčiausiai priartėta prie vadinamosios liaudies etimologijos (tiksliau – pseudoetimologijos), kai samprotaujant apie žodžių kilmę, paprastai remiamasi žodžių išoriniu panašumu. „Artea“ tapatinti su veiksmažodžiu „artėti“ tolygu žmonėms juokaujant aiškintis, kaip atsirado Kuršėnų pavadinimas. Priminsiu, kad liaudies etimologijoje aiškinama, kad kadaise pievos buvo užlietos vandeniu, kurios nuplovė šieną, o tai pamatę vietos žmonės šaukė: „Kur šienas?! Kur šienas?!“. Nuo to laiko miestas vadinasi Kuršėnais.

Kalbėti apie „artėjimą“ tolygu aiškinti, kad Anykščių vardas kildinamas iš pasakymo: „Ai, nykštys!“, o Ignalinos – nuo Igno ir Linos meilės, Kauno – nuo žodžio „kaunas(i), kovoja“. Beje, vienas kolega pajuokavo, kad banko pavadinimo keitimo atveju gal reikėtų ieškoti sąsajų su „menu ir arbata“ (Art – menas; tea – arbata)? Juokai juokais, bet, regis, to traukinio jau nesustabdysi.

Belieka lietuviškai nusikeikti: „Po šimts kalakutų!“;  „Ir pabučiuok zuikiui į krežulį!“, „Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“ Su visais svetimžodžiais. O gal nuvažiuokite, ponai, į Prancūziją ir pasidairykite, kaip ten gerbiama ir saugoma prancūzų kalba. Net didelėms valstybėms tai svarbu, tai rūpi. O mums?

Autorius yra kalbininkas, dėstytojas, leidėjas, žurnalistas, politikas, humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Seimo narys

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Antifrizo iššūkis. Nereikalingo vaiko sindromas

Redakcija
-
6
Lina Dūdaitė-Kralikienė. Antifrizo iššūkis. Nereikalingo vaiko sindromas
Nuotr. iš interneto platybių

Ir anksčiau buvo labai pavojingų pramogų vaikams, kurie augo su rakčiukais ant kaklo.

Lietuvoje tarsi epidemija bangomis plinta vaikų mirtys. Praėjusiais metais buvo bėda su keistomis medžiagomis elektroninėse cigaretėse (ar kaip ten dar tie daiktai vadinami). Šiemet – antifrizo degustacijos. Visuomenė ima dairytis į įtakotukus, tuos naujuosius dievus, arba žiurkininkus su fleitomis, kuriais seka mažieji. Ir ką daryti? Moralizuoti nesinori, tačiau… Bėda ne antifrizo iššūkiai, o totalinis visuomenės nepakantumas… vaikui.

Pradėsiu nuo to, kad negalvojančių savo galva buvo visais laikais. Visais laikais neprižiūrimi vaikai įsiveldavo į nuotykius. Ne vienas ašarą braukėme, skaitydami „Kliudžiau“ apie jaunojo medžiotojo „nuotykius“. Tame apsakyme auka tapo maža balta katytė. Gyvenime aukomis tapdavo ne tik gyvūnai. Bet ir draugų bei kaimynų akys. Pokario karta mėgdavo plaktuku padaužyti visokias minas ir nesprogusias aviacines bombas. Kam pasisekė, liko be pirštų. Kam nepasisekė – be akių ar galvų. Lakstymai į šokius motociklais ar žiguliais išgėrus – tėvų kartos ženklas. Lindimai į statybvietes, metalo vagystės, eksperimentai su narkotinėmis medžiagomis – mūsų kartos ženklas. O šiandienių vaikų problema – įtakotukai ir jų iššūkiai.

Vyresnės kartos nesupranta šios problemos masto. Jos galvoja, kad tuos bjaurastis, tvirkinančius jaunąją kartą, įmanoma kažkaip uždrausti, jų kanalus užblokuoti. Taip mano tie, kurie iki šiol tebegyvena tradicinės žiniasklaidos laikais, su televizijos programomis, atspausdintomis žurnale. Iš tiesų pasaulis pasikeitė taip, kad informacinio srauto neįmanoma suvaldyti. Kasdien atsiranda ir miršta šimtai kanalų. Jokiomis priemonėmis tų idiotų nesukontroliuosi. Niekaip. Užvėrus vieną kanalą, tie apsėstieji, mintantys galia ir valdžia, tuoj sukurs naują. Kovoti su jais – kaip su vėjo malūnais.

Daug didesnė bėda už juos yra esminė. Mūsų visuomenei vaikai yra nereikalingi. Mūsų visuomenė: politikai, verslas, viešoji opinija daro viską, kad vaikas vietoj ateities ir prasmės būtų problema. Ir tuo stebėtis nereikia: šiandien politiką formuoja tie, kurie augo, geriausiu atveju, su rakčiukais ant kaklo, blogiausiu – savaitiniuose darželiuose.

Jau sovietmečiu buvo diegiama mintis, kad vaikas yra lygus problemai. Nepageidautinų vaikų galima buvo atsikratyti abortais, kurie buvo laikomi visiškai normalia šeimos planavimo praktika. O jei vaikas atsirado, bet jo auginti nenorima, tuo pasirūpins valstybė. Vaikų namų, savaitinių vaikų darželių pavidalu. Nes tėvai neturi blaškyti dėmesio nuo komunizmo statybos į kažkokį tai vaikų auginimą. Jums nekilo kvailas klausimas, kaip abu dirbantys tėvai prižiūrėjo jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus? Kur jie būdavo vasarą? Priežiūros problemą iš dalies sprendė seneliai: močiutės į pensiją išeidavo 55-erių, seneliai – 60-ies. Taip pat buvo išganingieji kaimai, į kuriuos išgrūsdavo vaikus vasarai.

O šiokiomis dienomis daugiabučių asfalto vaikai trindavosi kiemuose su rakčiukais ant kaklų. Parūkydavo už kampo. Laiptinėse pasimurkindavo. O tėvai? Akys nemato, širdis neskauda. Juolab, kad ankštame bute – mažiau žmonių, daugiau deguonies. Vaikus gimdė, nes reikėjo. Mylėjo? Kiek šiandienos suaugusiųjų pas psichologus gydosi vaikystės traumas? O kiek pasikorė, prasigėrė? Iš meilės didelės, matyt.

Ir tokie nelaimingi augino tokius pat nelaimingus vaikus. Šie estafetę perdavė toliau. Šiandien Lietuva išmiršta. Nes vaikas nuo pat gimimo tebėra problema.

Pradėkim nuo paprasčiausių dalykų. Mokame mokesčius Sodrai. Tačiau, kai gimsta vaikas, šeima netenka ženklios dalies pajamų. Vaiko auginimo atostogose esantis tėvas gali pretenduoti į maždaug pusės savo algos išmoką. O žmonių šeimoje jau nebe du, o trys. Arba keturi, jei gimsta antrasis vaikas. Poreikiai išauga, pajamos sumažėja. Logiška?

Iš to seka antroji problema – vaiką prižiūrintis gimdytojas turi kuo skubiau išeiti į darbą. Samdyti auklę – ne išeitis, nes jos alga prilygsta maždaug dirbančio tėvo algai. Tai kokia prasmė? Mažius įkišamas į darželį. Į snargliukų grupę, tikrąja to žodžio prasme. Ir kažkuris tėvų dirba taip: savaitė darbe, dvi ant biuletenio. Kviestis į pagalbą močiutes, senelius? Ačiū, motina tėvyne, už pailgintą pensinį amžių. Šiuolaikiniai seneliai dirba iki 65-erių. Spėkit, koks geidžiamas darbuotojas yra tas amžinai su vaiku biuleteniuose sėdintis?

Na, kol mažylis darželyje, jis bent jau prižiūrėtas. Baigę darbą tėvai jį pasiima iš įstaigos. O ką daryti su mokyklinukais? Pamokos baigėsi 13–14 val., o tėvai darbą kada baigia? Ką ten mūsų įstatymai rašo apie tai, iki kiek ten metų vaiko negalima palikti vieno? O kur jį dėt? Būreliai, sakot. Gerai, jei jie mokykloje. O jei kitame miesto gale? Niekieno neprižiūrimas mažius tapnoja su smuikeliu ar ledo ritulio lazda porą kilometrų judriomis gatvėmis. Ir prasideda… Neapsidairęs bėgo per perėją… Iššoko iš už autobuso… Vairuotojų ir traumatologų džiaugsmeliai.

O tada ateina vasaros atostogos. Kurias kažkokie dundukai nori dar pailginti. O tėvams atostogas pailginot, švietimo gudragalviai? Tai va, nuo maždaug 7 iki 18 val. šie mieli, išradingi ir labai veiklūs žmogučiai namie sėdi vieni. Ir ką jie ten, kaip manote, daro? Tėvams gi tenka ir namų ūkio darbų našta: apsipirkti, paruošti vakarienę, sutvarkyti namus, pavedžioti augintinį. O kur dar socialinis gyvenimas: draugai ir draugės, sporto klubai ir pan. O tuo laiku vaikas paliktas auklei internetui.

Tėvai gal ir norėtų būti su vaiku. Bet kaip? Kai jėgų belieka tik aprėkti už neparuoštas pamokas ir nesuplautas lėkštes. Su paaugliais jie jau faktiškai nebeturi ryšio. O šventa vieta tuščia nebūna…

Tėvai nuo bendravimo atsiperka materialiniais daiktais. Mūsų karta negalėjo įsivaizduoti, kad šiandieniai paaugliai rengsis „vardiniais“ drabužiais, turės naujausią kompiuterinę, vaizdo ir garso įrangą. Va taip, be jokių pastangų. Kad nupirktų dviratį, ketvirtą klasę vienais penketais baigiau. Šiandien įsivaizduojate, kad vaikui nupirktų kažką ne šiaip sau, ar kad kiti turi, o už kažkokius pasiekimus. Vaikai įpranta varžytis. O kaip savo pranašumą įtvirtinti? Žinoma, patyčiomis. Jie to mokosi ir namie, kur mamos draugės – debilės, o tėvo bendradarbiai – lochai. Ir internete, kur kiekviena dieduko paklodė aiškina, kaip ji moka gyventi. O tie, kurie mokosi, dirba – tie nevykėliai. Matydami bendraamžius, besifotografuojančius brangiose parduotuvėse, prie brangių mašinų, jauni žmonės nesupranta, kad savo darbu tokius turtus galima pasiekti tik apie 30-uosius gyvenimo metus. Įsivaizduojate, kokiose įtampose ir kokiais lūkesčiais jie gyvena? Kuo jie stresą ir įtampą malšina? Ir kai jiems, užuot paaiškinę, kaip pasaulis sukasi, tėvai įbruka naują striukę ar telefoną, patys suprantat… Jie tik patvirtina, kad pinigai ir daiktai krenta iš oro. O tie, kuriems nekrenta, – lochai.

Tas blizgantis, sėkmingas dirbtinis gyvenimas jaunimo gretose turi daugybę pasekėjų. Nes jaunų dalia – svajoti ir tikėti. Tai mes, vyresnieji, klausiame: kaip gali milijoninį verslą turintis asmuo ištisai atostogauti ir plaukioti jachta? Nes turime patirties ir žinome, kad milijonai uždirbami nelimituotomis darbo valandomis ir be atostogų. O turtingi žmonės todėl ir yra turtingi, kad žioploms panelėms savo pinigų nedalina ir jachtų neperka.

Jie tiki. Bet kokiomis vištelėmis, siūlančiomis kosmetiką ar skudurėlius. Nes perka ne daiktą, perka jausmą, būti tokia, kaip ji/jis. Ne savimi. Būti ja/juo. Ta/tuo iš instagramo. Tai jie yra tikrieji paauglių draugai. Nes jie turi laiko. Kalba jų kalba. Jie – ne tėvai, kurie tik moralizuoja. Kurie dirba nuo 8 iki 17 val., ir jachtomis neplaukioja, nevykėliai nelaimingi.

Šitie kitokie. Drąsūs. Pasitikintys savimi. Autoritetai. Jų gyvenimas – sėkmės ir iššūkių istorija. Ir vargas jais patikėjusiems. Nes mirtis nuo antifrizo nėra lengva. Inkstuose etilenglikolis sudaro netirpius kristalus. Mirti trunka ilgai ir kankinančiai. Su vaizdu į ligoninės palatą. Ir tai nėra sėkmės istorija. Tai pabaiga. Visam laikui. O tiem, ekranuose, nuo to neskauda. Skauda tau. Atminkite, kas benutiktų, – skaudės ne įtakotukams, ne socialinių tinklų dievams. Skaudės tau.

Kiek Lietuvoje „kolonų“ ir kas jas stato?

Redakcija
-
7
Kiek Lietuvoje „kolonų“ ir kas jas stato?

Aurelijus Veryga

Ne apie statybas šį kartą. Šį kartą apie naująjį viešosios politikos „trendą“, kuris rodo, kad per COVID pandemiją, deja, taip nieko ir neišmokome.

Tik priminsiu kontekstą, nes panašu, kad jis jau išgaravo. Pandemijos metu, atsiradus vakcinoms, užuot dirbus, kad paaiškinti visuomenei vakcinacijos prasmę ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas grupes, buvo pasirinkta strategija imtis prievartos, o nesutinkančius ar abejojančius skiepų nauda, apklijuoti etiketėmis, išmesti į visuomenės paraštes ir pan. Ar tai padėjo? Akivaizdu, kad ne. Dar blogiau, tai sukėlė atvirkštinį efektą. Žmonės mokėjo pinigus, kad suklastotų skiepijimo dokumentus, užsidarė socialinių tinklų burbuluose, tapo lengvu taikiniu sąmokslo teorijų skleidėjams. O, svarbiausia, vaikų vakcinacijos kritimas pasiekė iki tol nematytą lygį. Tai tokia ta istorinė atmintis ir gauta „nauda“.

Jei į darbus žiūrime rimtai, turime išanalizuoti, kokį rezultatą pasiekėme, pripažinti padarytas klaidas bei iš jų pasimokyti. Ar padarėme tai? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą pasitelkdamas šiandienos kontekstą.

Pirmiausia, pradėsiu nuo termino „penktoji kolona“. Plačiąja prasme taip vadinamos žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai.

Ar ji egzistuoja Lietuvoje? Neturiu nė menkiausios abejonės, kad taip. Neabejotinai turime ir mūsų pačių tautiečių, kurie okupantus pasitiktų su raudonais gvazdikais, taip pat turime daugiau nei reikia atvykėlių, kalbančių ir stebinčių rusišką informaciją, kurių, deja, jau galime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Nepavydėtinoje situacijoje yra atsidūręs mūsų Valstybės saugumo departamentas, kuris jau ne kartą indikavo, kad neturi pakankamų pajėgumų suvaldyti rizikas.

Ar kam nors kyla klausimas, kad mano išvardintas rizikas reikia valdyti? Manau, kad ne. Tačiau pasižiūrėjus į priimtus sprendimus, susidaro įspūdis, kad kai kas nemato jokios grėsmės tose dešimtyse tūkstančių atvykėlių. Neabejoju, jog konflikto atveju būtų žmonių, kurie patys priešui nurodytų taikinius, juos žymėtų, išduotų svarbių asmenų buvimo vietą ir t. t. Tokių būna kiekvieno karinio konflikto metu. Tokių buvo Ukrainoje.

Aurelijus Veryga

Neturiu nė menkiausios abejonės, kad jau dabar yra asmenų, kurie yra užverbuoti mums nedraugiškų valstybių dirbti joms, šnipinėti, rengti diversijas. Juo labiau, kad turime konkrečių pavyzdžių: agentų, veikusių partijose, asmenų, nuteistų už šnipinėjimą, realiai įvykdytų diversijų. Vadinasi, viskas tikrai rimta. Penktoji kolona, neabejotinai, yra mūsų pačių šalies tarnybų dėmesio objektas. Bet aš ne apie juos.

Aš noriu pakalbėti apie visuotine mada tampančią tendenciją, už bet kokį tam tikros grupės žmonėms netinkantį veiksmą, klijuoti penktosios kolonos etiketę. Ir to nevengia daryti net aukščiausi šalies politikai. Ar tokiu būdu mes neiškraipome ir nenuvertiname paties reiškinio svarbos?

Prisiminkime atvejį, kai pasigirdo pareiškimai apie penktosios kolonos formavimąsi Seime. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas Seimo narys, prieš pradėdamas savo darbą, duoda priesaiką, kurios sulaužymas – pretekstas pašalinti iš Parlamento. Jei mūsų Valstybės saugumo departamentas ar kitos institucijos turi žinių apie priešiškos valstybės naudai veikiančius politikus, tai kodėl nematome nė vieno inicijuoto proceso, susijusio su priesaikos sulaužymo pripažinimu? Jei tokių duomenų nėra, tai etikečių klijavimas tiesiog diskredituoja problemos rimtumą.

Pateiksiu pavyzdį iš savo profesinės srities. Buvo atsiradusi tendencija prastesnės nuotaikos ar sunkesnio gyvenimo epizodą vaizdžiai vadinti depresija. Ar tai padėjo tiems, kurie iš tiesų ją turėjo? Vargu. Suklaidinti žmonės be reikalo „prisipaišė“ sau ligų ar net kreipėsi į specialistus, o tie, kuriems iš tiesų reikėjo pagalbos, dažnu atveju jos nesulaukė. Ir dabar, kai turėtumėme kalbėti apie tai, kaip visiems susitelkti ir pasiruošti galimoms grėsmėms, mes, panašu, lipame ant to pačio grėblio ir, nesigilinant į turinį, pradedame naują visuomenės narių skaldymo ir etikečių klijavimo etapą.

Kitas susiskaldymo pavyzdys – ta nelemta laida su jaunuoliu, kuris išsakė savo „pacifistines“ idėjas. Ir per kelias valandas vienų akyse tapo visuomenės „atmata“, o kitų – „herojumi“, išsakiusiu tai, ko kiti nedrįso viešai pasakyti. Užuot gilinęsi į tokių minčių priežastis, mūsų nuomonės formuotojai vėl nuėjo lengviausiu keliu – nurašė ir paskelbė už sociumo ribų. Nežinau tikrų jaunuolio motyvų, bet jų gali būti ne vienas. T. y., realus pacifizmas, kartais siejamas su religiniais įsitikinimais. Gali būti ir tiesiog baimė. Taip pat jau masiniu reiškiniu tapęs individualizmas, kurį patys jauniems žmonėms ir išugdėme. Na, o ketvirtasis motyvas galėtų būti priklausymas penktajai kolonai ir sąmoningas veikimas prieš savo valstybę. Kuris iš jų labiausiai tikėtinas? Nežinau. Bet niekas ir nesivargino įsigilinti.

Tad paanalizuokime šiuos motyvus kiek plačiau. Pacifizmas ir nenoras tarnauti su ginklu nėra joks naujas fenomenas. Filmotekose galima rasti tikra istorija grįstą filmą „Pjūklo ketera“. Filmas, apie ginklo į rankas nesutikusį imti JAV karį, tačiau gavusį apdovanojimą už daugybės kovos draugų išgelbėjimą. Ir noriu dar kartą pabrėžti, kad karinio konflikto metu valstybę reikėtų ginti ne tik ginklu, būtų reikalinga visokia parama ir pagalba, tad vieta atsirastų visiems, net ir dainininkams.

Jei jaunuolio mintys yra grįstos baime žūti, tai taip pat yra suprantama, nes nėra stipresnės baimės, už mirties baimę. Su ja susiduria ne tik civiliai, bet ir profesionalūs kariai. Ir su tuo taip pat reikia dirbti. Jei motyvai yra susiję su individualizmu ir tikėjimu, kad visuomenę apgins ir viskuo pasirūpins kiti, tai noriu priminti, jog su tokiu mąstymu susiduria ne tik jaunuoliai, bet ir visa Europos Sąjunga, tikėjusi, kad pati galės gyventi atsipalaidavusi, o saugumu pasirūpins JAV. Dabar visi patiriame to tikėjimo „pagirias“. Ar mes visi buvome penktoji kolona?

Praėjusių rinkimų metu siūlėme nedelsiant atgaivinti karinį rengimą vidurinėse mokyklose, kuris, iš esmės, buvo panaikintas dėl to, jog buvo vertinamas kaip sovietmečio palikimas, netinkamas demokratinei ir laisvai visuomenei. Bet ar tikrai jis netinkamas? Štai mūsų kaimynai lenkai labai atvirai kalba, kad vaikai bus mokomi kaip elgtis su ginklu. O, tuo tarpu, mes tūpčiojam ir skęstam savo pačių susikurtuose moraliniuose kompleksuose. Jei karinis rengimas grįžtų į mokyklas, garantuoju, kad tokių jaunuolių, kuriuos paskui tenka nustumti į visuomenės užribį, liktų labai nedaug. Didžiausias baimės priešnuodis yra žinojimas, kad esi pasirengęs ir žinai, ką daryti ištikus bėdai.

Prisiminkime dar vieną nepriklausomos Lietuvos istorijos etapą, kuomet politikams atrodė, kad šauktinių kariuomenei nebereikia. Buvo išardyta sistema, sunaikinta infrastruktūra, išnyko įprastas nusiteikimas, kad teks atlikti karinę tarnybą. Buvo manoma, kad užteks profesionalų kariuomenės. Ar politikus, kurie iniciavo šiuos sprendimus, reikėtų laikyti penktąja kolona, kuri ne kalbomis, o realiais veiksmais prisidėjo prie mūsų gynybinių pajėgumų susilpninimo? Užduokite sau šį klausimą kas kartą, kai pamatysite šiuos politikus kitiems klijuojant penktosios kolonos etiketes.

Kadangi esu šaulys, ne kartą įvairiuose renginiuose kartu su kolegomis teko bendrauti su susidomėjusiais gyventojais. Ir ne kartą teko girdėti, kad esą skatiname karą, kad reikia visus pasitikti ne su ginklu, o žemuogių sauja ir tuomet, jų manymu, nebus karo. Tad tikrai tenka įdėti daug pastangų aiškinant, jog tai, ką darome, yra skirta ne ką nors užpulti, o nuo užpuoliko apsiginti. Situacija pasikeičia paklausus, ką tokie „taikos nešėjai“ norėtų turėti namie, jei kilus neramumams, pas juos ateitų marodieriai ar prievartautojai: ginklą ar žemuogių saują? Gal situacija dar labiau pasikeistų, parodžius, kiek kompiuterinių „botų“ ir „trolių“ ateina palaikyti tam tikras idėjas, iškraipydami realią situaciją.

Kaip trumparegiška yra blaškytis šiandienos chaose, užuot bandžius išsaugoti šaltą protą ir veikti kryptingai, žiūrint savo interesų. Kilus krizei pirmieji nukenčia ar net žūsta tie, kurie pasiduoda panikai.

Tačiau chaosą neretu atveju kelia politikai. Kaip pavadinti kai kurių mūsų veikėjų elgesį ir komentarus JAV atžvilgiu? Kažkas pasipiktino, kad JAV nepriėmė ES užsienio politikos atstovės K. Kallas. Bet pamiršo paminėti, kad ji teigė, jog pasauliui reikia naujo lyderio, o vėliau kaip niekur nieko bandė vykti kalbėtis su tuo pačiu, jos nuomone, netinkamu lyderiu. Tokį veikimą, kaip kenkimą ES diplomatijai, jau įvardina ne vienas ES politikas, rasime apie tai rašiusių publikacijų ir Lietuvoje. Dar neseniai nuomonės formuotojams buvo aukštas lygis važinėti Tesla markės automobiliu ir aukštinti E. Muską už jo pasiekimus versle ir kosmoso technologijų vystyme. Dabar tie patys veikėjai jam paišo svastikas, degina automobilius ir t. t. Galima ir Lietuvoje važinėjančius Tesla markės automobilius sudeginti. Palengvės? Abejoju. Tai būtų tobulas kvailumo pavyzdys.

Dabar visi, ką nors teigiamo pasakantys apie JAV Prezidentą D. Trumpą, yra apdalinami epitetais, nors tie patys epitetų dalintojai dar neseniai šlovino buvusią Vokietijos kanclerę A. Merkel, vykdžiusią trumparegišką imigracijos politiką, privedusią prie kraštutinių dešiniųjų jėgų kilimo, pasodinusią Vokietiją ant rusiškų dujų adatos ir t. t.

Paradoksalu, bet penktąja kolona nėra vadinami Lietuvos politikai, sunaikinę šauktinių kariuomenę, ilgą laiką ignoravę kariuomenės finansavimo poreikį ir tą simbolinį 2 proc. gynybai. Nors visi aspektai realiai, o ne teoriškai padarė mus silpnais ir pažeidžiamais.

Pabaigai, noriu paminėti, kad tikrosios penktos kolonos yra labai nedaug. Bet labai daug tarp mūsų yra nerimo, baimės, nežinios liūne gyvenančių žmonių, kurie nebesusigaudo, kas iš tiesų vyksta. Patys užauginome kelias kartas, kurioms buvo kalbama, kad karų laikotarpis baigėsi. Patys jiems kartojome, kad NATO viskuo pasirūpins, pamiršę priminti, kad mes patys ir esame NATO. Patys neišaiškinome, kad NATO nespausdina karių spaustuvėje, kad tai yra tie patys žmonės, iš skirtingų šalių, pasirinkę karinę tarnybą. Užauginome kartas, kurios mano, kad jei patys neturėsime pinigų, tai duos Europos Sąjunga ir bus galima užuot dirbus, užsiimti nuomonės formavimu. Pamiršome tik pasakyti, kad pinigus Europos Sąjungai, tuos, kur tikimasi gauti, kažkas turi uždirbti.

Mūsų yra labai nedaug. Neduokdie, vėl, kaip kažkada, tektų gintis nuo užpuolikų ginklu. Tada vienam žmogui su ginklu reikėtų bent dešimties palaikančiųjų be ginklo. Kaip elgsis tie, kurie šiandien jau yra paskelbiami už visuomenės ribų? Kaip su jais elgsis tie, kurie turės ginklą?

Veidaknygė

Vytautas Sinica. Nepritarsiu NT mokesčio plėtimui

Redakcija
-
3
Vytautas Sinica. Nepritarsiu NT mokesčio plėtimui

Vienas dažniausių klausimų šiomis savaitėmis: ar pritarsite visuotiniam nekilnojamojo turto mokesčiui? Ne, tikrai ne.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai nepalaikė tokio mokesčio įvedimo, priešingai, kai tą bandė padaryti praėjusioji „konservatovių“ vyriausybė, nuosekliai tai kritikavome. Tą patį akcentavome ir per rinkimus.

Vytautas Sinica

Norėčiau akcentuoti dar kai ką. NT mokestis visiškai negali būti siejamas su gynybos reikmėmis. Iš šio mokesčio, kad ir kiek jį išplėstume, bus surenkama valstybės mastais ir greta gynybos poreikių juokingai maža suma. Gynybai ji nieko nelems. Juo labiau, kad šis mokestis keliauja išimtinai savivaldybėms, ne valstybės biudžetui. Tuo tarpu visuomenės susipriešinimas ir atmetimo reakcija bus milžiniška. Mūsų tauta yra ypatingai prieš būtent šį mokestį ir į tai turi būti atsižvelgta, nes pasekmės einant kaktomuša su visuomene dažnai net labai neigiamos.

NT mokestis siūlomas visiškai ne dėl gynybos, o dėl ES reikalavimų, kad jei neįsivesime jo visuotinai, neteksime RRF lėšų. Tą labai atvirai ir sąžiningai žiniasklaidoje įvardijo Seimo vicepirmininkė Rasa Budbergytė, ačiū jai. Tačiau ne milijardus, o 115 milijonų prarastume, jeigu teisingą informaciją iš institucijų gavo Seimo kolega Artūras Zuokas. Tai vėlgi nėra tos lėšos, dėl kurių reikėtų „perlaužti“ visuomenę šiuo jai principiniu klausimu.

NT mokestis gali veikti ir daug kur veikia kaip „išbuožinimo“ mokestis, priverčiantis žmones parduoti turtą.

Tiesa, kad visur Vakaruose yra turto mokestis ir jis faktiškai visuotinis. Jį turėti yra vakarietiška ir pažangu. Tačiau visur Vakaruose yra ir kita problema. Nuosavas būstas ten daug mažiau prieinamas, daug daugiau žmonių gyvena amžinai nuomodamiesi ir net neturi vilčių gyvenimo eigoje įsigyti savo nekilnojamo turto. Prie to ypatingai prisideda institucinių investuotojų įsileidimas į NT rinką, ką dabar Benkunskas suplanavęs padaryti Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Nėra taip, kad NT mokestis vienas nulemia būsto neprieinamumą, bet jis neabejotinai brangina būsto išlaikymą ir tuo pačiu didina NT koncentraciją turtingesnės visuomenės dalies ir juridinių asmenų rankose. O Lietuvoje tokie asmenys (pvz., fondai) dar ir nuo pelno mokesčio atleisti. Taigi NT mokestis gali veikti ir daug kur veikia kaip „išbuožinimo“ mokestis, priverčiantis žmones parduoti turtą, ypač sostinėse ir senamiesčiuose, nes šis tampa per brangus išlaikymui.

Lietuvoje galiojantis NT mokestis yra pakankamas, o visuotinio NT mokesčio įvedimo, ypač pirmajam būstui ar būstui, kuris nupirktas su paskola ir formaliai priklauso bankui, tikrai nepalaikysiu.

P. S. Norintiems plačiau suprasti su NT mokesčiu susijusius reiškinius ir kaip didėja atskirtis bei turto koncentracija siauro savininkų rato rankose, kviečiu perskaityti savo leistą knygą „Neofeodalizmo atėjimas“. Tikrai lengva, bet išsami ir aiški. Nuoroda komentare.

Septyni mėnesiai kalėjimo už šią satyrinę Vokietijos ministrės nuotrauką

Redakcija
-
1
Septyni mėnesiai kalėjimo už šią satyrinę Vokietijos ministrės nuotrauką

Vokietijoje vyriausiasis redaktorius buvo nuteistas už tai, kad paskelbė vidaus reikalų ministrės Nensės Fėzer (Nancy Faeser) nuotrauką, kurioje ji laikė užrašą „Nekenčiu žodžio laisvės“. Apie tai praneša Vokietijos laikraštis Nius.

Prieš imigraciją pasisakančio žurnalo Deutschland-Kurier vyriausiasis redaktorius Davidas Bendelsas (David Bendels) Bambergo teismo nuteistas septyniems mėnesiams lygtinai.

Montažas, už kurį jis buvo nuteistas, buvo paremtas tikra nuotrauka, kurioje Nensė Fėzer dalyvavo Holokausto ceremonijoje ir laikė užrašą „Mes prisimename“. Tačiau žinutė buvo pakeista į „Nekenčiu žodžio laisvės“.

Teismas nustatė, kad ši publikacija yra „politinio gyvenimo veikėjų šmeižimas“ pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 188 straipsnį, kuris Vokietijos politikams suteikia itin stiprią apsaugą nuo kritikos ir satyros.

Apygardos teismas taip pat įpareigojo Davidą Bendelsą atsiprašyti vidaus reikalų ministrės, kuri pati kreipėsi į policiją.

Naujienų portalas Fria Tider jau anksčiau rašė apie Nensės Fėzer sąsajas su kraštutinių kairiųjų AFA ir jos bandymus atleisti policijos pareigūnus bei kitus valstybės tarnautojus, kurie kritiškai vertina imigracijos politiką ir simpatizuoja AfD.

Paskelbus nuosprendį, D. Bendelsas pareiškė, kad jis ir Deutschland-Kurier „ginsis visomis teisinėmis priemonėmis“ ir ketina „ryžtingai ir su visa atsakomybe tęsti teisingą kovą už spaudos ir žodžio laisvę Vokietijoje“.

Vokietijos įstatymai, draudžiantys įžeidinėti politikus, taikomi sistemingai ir griežtai. Kitu panašiu atveju – taip pat Bamberge, Bavarijoje – policija įsiveržė į pensininko, kuris pasidalijo satyrine vicekanclerio Roberto Habeko (Robert Habeck) nuotrauka su užrašu „Schwachkopf PROFESSIONAL“, parodijuojančiu plaukų priežiūros prekės ženklą „Schwarzkopf“, kur „Schwachkopf“ reiškia „kvailys“, namus.

Fria Tider portalas socialiniame tinkle X ta proga rašė:

Policija surengė reidą prieš pensininką, pavadinusį ministrą kvailiu:

Vokietijos policija surengė reidą 64 metų Stefano Niehoffo namuose po to, kai jis pasidalijo juokinga nuotrauka.

„VDR skonis burnoje“.

Friatider.se

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt pirmoji (balandžio 9) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt pirmoji (balandžio 9) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė smūgius agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Rusai skelbia, jog per naktį numušė 158 dronus, tačiau kaip įprasta – ne visus. Panašu, ukrainiečiai grįžta prie rudenį labai sėkmingos kampanijos, atakuoti rusų strateginės reikšmės šaudmenų sandėlius. Atakuotas rusijos Generalinio štabo 68-as Vyriausios artilerijos ir raketų valdybos sandėlis (Šiaurės Osetija) bei šalia esantis Mozdoko karinis oro uostas. Negana to, vėl kentėjo Saratovo sritis, rusai soc. tinkluose verkia, kad vėl Ukrainos pajėgų dronai dirbo virš Engels, kuriame praėjusį mėnesį buvo sėkmingai sunaikinta beveik šimtas vienetų Kh101 raketų, gulėjusių sandėlyje. Taip pat, smūgiuota ir raketų bei šaudmenų sandėliui Serdobsko (Penza sritis), atakuotas ir Orenburgo karinis oro uostas, kuriuo daugiausia naudojasi rusų transporto aviacija. Pastarasis yra tolimiausias šios nakties smūgis – apie 1000 km. atstumas nuo fronto.

Agresoriaus smūgiai Ukrainos užnugaryje lieka mažiau intensyvūs nei ankstesniais mėnesiais. Antai, kovo mėnesį per dieną vidutiniškai Ukrainos teritoriją rusai atakavo 139 dronais, o šiandien smūgiuota 55 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiams pavyko numušti 32 dronus, o 8 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Rusai vėl smūgiavo Dnipro, sužeista 15 žmonių. Taip pat atakuotas Kharkivo miestas. Be to, neįprastai intensyviai dronais atakuotas Kramatorskas. Anksčiau jį rusai apšaudydavo pagrinde MLRS ir aviacijos smūgiais. Tai tik patvirtina prielaidą, kad rusai pastaruoju metu ėmė labiau koncentruoti savo smūgius artimame ukrainiečių užnugaryje.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitimų, mūšiai Oleshna – Guyevo (Kursk sritis) ir Popovka – Demidovka (Belgorodo sritis) ruožuose toliau tęsiasi.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be esminių pakitimų.

Lyman. Okupantai toliau sparčiai plečia placdarmą Nove – Katerynivka – Nevske ruože. Rusai įžengė į Katerynivka, pradeda įsitvirtinti apylinkėse esančiose aukštumose. Apie galima rusų veiksmų eigos variantą rašėme vakar (https://www.facebook.com/share/p/1AC57R7CNR/).

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Didėja rusų aktyvumas Toretsk ruožo flanguose. Ne tik tęsiasi kautynės vakariniame flange Pantelimonivka – Oleksandropil, bet agresoriaus vienetai suaktyvėjo ir kitoje kelio į Konstyantynivka pusėje. Rusai pasistūmėjo prie Kalynove. Taip pat, neliūdna ir rytiniame flange, t. y. Druzhba – Ozaranyvka. Šiame ruože Deep state savo žemėlapyje fiksuoja, kad okupantai išplėtė no mans land. Mūšiai tęsiasi.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Ukrainos gynėjai toliau nestabdo pietvakarinio pleišto smaigalyje. Jie Kotlyne – Udachne ruože nustūmė rusus už geležinkelio ir įsitvirtina. Šiaurinėje geležinkelio pusėje liko tik kelios rusų pozicijos. Neatmestina, kad ir jos greitu laiku bus sunaikintos arba agresorius bus priverstas iš jų atsitraukti. Savo ruožtu, rusai toliau pastangas koncentruoja pietiniame flango ruože, jiems pavyko pasigerinti savo padėtį prie Nadezhdynka.

Konstyantinopil. Be esminių pakitimų. Okupantų pastangos prasimušti link Bahatyro nebuvo sėkmingos.

Zaporizhia kryptis.

Orihiv – Kamianske sektoriuje Ukrainos pajėgos surengė kontratakas Shcherbaky ir pasigerino savo padėtį. Visgi bendrai žiūrint, situacija čia nelengva, rusai toliau puola.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Vytautas Sinica: geriausia imigrantų kvota Lietuvai šiuo metu – nulis

Redakcija
-
9
Vytautas Sinica: geriausia imigrantų kvota Lietuvai šiuo metu – nulis

Neseniai pristatyta Seimo nario Vytauto Sinicos knyga „Kolonizacija“ yra bene pirmasis tokio formato leidinys, nagrinėjantis imigracijos keliamus iššūkius.

Anot knygos autoriaus, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ vicepirmininko V. Sinicos, masiškai darbo migrantus įsileidžianti Lietuva kartoja senas Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių klaidas, o užsieniečių skaičiaus augimo tempai verčia kalbėti apie Lietuvos „kolonizavimą“ tokiu mastu, koks neregėtas net sovietmečiu.

Kėlėte imigracijos klausimą per Seimo rinkimus ir sulaukėte nemažai žiniasklaidos dėmesio, jums pavyko pakurstyti diskusiją informacinėje erdvėje. Kodėl prireikė dar ir knygos?

Daugybė žmonių Lietuvoje nėra įsigilinę į šią temą ir knyga leidžia pateikti pilnesnį vaizdą. Taip, informacinėje erdvėje tai šen, tai ten pasirodo paskiri epizodai, bet apie reiškinį nekalbama iš esmės, kaip apie krizę, o aš manau, kad tai yra būtent krizė. Žmonės to nemato kaip visumos ir joks pavienis straipsnis žiniasklaidoje negali tos visumos perteikti. Tikiuosi, kad mano knyga padės iki galo suprasti šį reiškinį tiems, kas juo susidomėjo.

Knygoje pateikiate daug informacijos apie „senosios“ Europos patirtis. Dažnai teko girdėti, kad migraciniai procesai šiose šalyse jau seniai yra nebeatgręžiami. Ką besvarstyti, jei „viskas prarasta“?

Situacija yra skirtinga, priklausomai nuo konkrečių valstybių. Tarkime, Belgijoje arba Švedijoje šie procesai galbūt tikrai nebeatgręžtini, o pavyzdžiui Vokietijoje gal dar ir galima pataisyti padėtį. Bėda ta, kad migracijos problemas įmanoma pradėti spręsti tik tada, kai dėl to apsisprendi, kai tikrai nori kažką pakeisti. Multikultūrinėse visuomenėse toks apsisprendimas sunkiai įmanomas. Toje pačioje Vokietijoje, techniškai vis dar įmanomi pokyčiai, bet mentalinio nusiteikimo nėra, ką matome ir po pastarųjų rinkimų.

Lietuvoje masinė migracija praktiškai nematoma, nes mastai visai ne tie, kaip Vakarų Europoje. Atrodo natūralu, kad visuomenė tokiu atveju nevertina jos, kaip rimtos problemos.

Nesutinku, kad Lietuvoje to visai nesimato. Migracija mažiau pastebima, nes yra ne tokia „egzotiška“ – dauguma migrantų yra iš Gudijos arba Vidurio Azijos. Daug jų įsidarbina tolimųjų reisų vairuotojais ir fiziškai Lietuvoje būna nedaug.

Sutinku, kad užsieniečių pagausėjimas nejuntamas Lietuvos provincijoje, bet tikrai juntamas Vilniuje. Nepaisant to, kad dėl rasinės sudėties migrantai nelabai krenta į akis, skaičiai rodo savo: pasiekėme 8 proc. užsieniečių skaičių ir tai yra labai daug. Be to, atvykėlių skaičius ir toliau auga labai sparčiai.

Kalbant apie antimigracines partijas Vakarų Europoje, lietuviams jos dažnai nepatinka ir vadinamos populistinėmis, neonacistinėmis ir prorusiškomis. Jūs esate lietuviškas antimigracinis politikas. Ar susiduriate su panašiais epitetais savo atžvilgiu?

Susiduriu, bet vis mažiau. Vos prieš kelis metus bet kuriuose rinkimuose migracijos klausimą bandyta sumenkinti, kaip „netikrą“ temą ir ją neva kelia tik įvairaus plauko marginalai ir neonaciai. Dabar gi nors ir neretai skamba raginimai „nedramatizuoti“, bet tiek žiniasklaida, tiek nuosaikiomis save laikančios partijos jau pripažįsta, kad tokia problema yra. Tai nepasikeičia savaime, laikau tai nuoseklaus mūsų partijos darbo rezultatu.

Taigi, pastebiu, kad labai sumažėjo žmonių, kurie nuoširdžiai manė, kad „Nacionalinis susivienijimas“ yra tas pats, kas vokiečių AfD. Tie, kas tai daro iki šiol, daro ne todėl, kad taip mano, o sąmoningai mėgindami sugrėsminti mus Lietuvos visuomenės akyse.

Beje, tikroviškai vertinant antimigracines partijas Europoje, reikia pasakyti, kad jos apytikriai dalijasi per pusę pagal prorusiškumą ir antirusiškumą. Jei AfD yra tikrai prorusiška, tai Italijos premjerė Giorgia Meloni yra aiškiai antirusiška ir net susitvarkė koalicijoje su tokiais prorusiškais veikėjus, kaip Matteo Salvini. Vengrijoje matome prorusiškumą, o tuo metu dešinieji „Švedijos demokratai“ arba „Tikrieji suomiai“ yra visiškai antirusiškos jėgos.

Po dešimtmečio turėsime 600 tūkstančių atvykėlių apie kurių integraciją nebus ką ir kalbėti.

Rinkimų metu buvote vienintelis aiškiai antimigracinis politikas, o dabar esate vienintelis savo partijos atstovas Seime. Tačiau jums pavyko suburti parlamentarų grupę „Prieš masinę migraciją“? Randate palaikymą tarp kolegų?

Net stebiuosi, kiek jo daug. Ne kartą savo adresu sulaukiau skeptiškų išsireiškimų „ką tu ten vienas nuveiksi“, bet tikėjau, kad ir vienam, pasitelkus bendravimą ir argumentus, galima įtikinti kitų frakcijų narius, paveikti jų sprendimus. Pavyzdžiui, mano iniciatyvą dėl teisės VSAT pareigūnams naikinti leidimus gyventi Lietuvoje palaikė 90 Seimo narių, nuo dešiniausių iki kairiausių. Burdamas grupę, tiesiai sakiau kolegoms, kad esu ir būsiu griežčiausias migracijos kritikas, bet laukiu grupėje visų, kas bent jau pritaria imigracijos mastų mažinimui ir šiandien grupėje yra apie 20 parlamentarų iš beveik visų frakcijų.

Knygoje kalbate apie įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes masinės migracijos grėsmes. Kur dedate prioritetą? Sakykime, didesnė grėsmė yra atvykėliai iš tokių mums aiškiai priešiškų valstybių, kaip Gudija, ar jūsų taip pat minimi migrantai iš musulmoniškų Vidurio Azijos šalių?

Didžiausia grėsmė yra tai, ką Vakaruose vadina „visuomenės pakeitimu“. Grėsmė, kad dabartiniais migracijos tempais, o jų niekas kol kas nežada stabdyti, susikursime visuomenėje tokio dydžio atvykėlių grupes, kurių jau bus nebeįmanoma integruoti. Jei niekas nepasikeis, toks dalykas kaip lietuviška Lietuva nebeegzistuos.

Per 30 metų mes nesugebėjome efektyviai integruoti net vietos rusų ir lenkų bendruomenių, o išlaikant dabartinius imigracijos tempus, po dešimtmečio turėsime 600 tūkstančių atvykėlių apie kurių integraciją nebus ką ir kalbėti. Iš dalies tai jau juntama Vilniuje: atsiradus masei rusakalbių užsieniečių, integruojasi ne jie, o mes. Tai mes pradedame su jais kalbėti rusiškai, o ne atvirkščiai.

Yra ir kitos grėsmės, kaip diversijų rizika, jei atvykėlių iš Gudijos tarpe pasirodys slaptųjų tarnybų užverbuotų asmenų. Yra tokios ekonominės grėsmės, kaip atlyginimų dempingavimas tam tikrose profesijose. Pripažinkime tą paprastą tiesą, kad tokie sektoriai, kaip statybos arba pervežimai migrantus atsiveža ne iš didelės būtinybės, o todėl, kad jiems galima mokėti daug mažiau, nei lietuviams. Tai patvirtina ir šių sektorių pelno maržos, ir tokie reiškiniai, kai pavyzdžiui statybose algos nekyla jau dešimt metų.

Taigi, grėsmės ir rizikos yra skirtingos. Tarkime, kultūriškai mums artimesnius gudus būtų lengviau integruoti, palyginus su atvykėliais iš musulmoniškų kraštų, bet gudai atvyksta iš mums absoliučiai priešiškos valstybės. Taigi, jie potencialiai kelia didesnę grėsmę, susijusią su hibridinėmis atakomis ir kitais išpuoliais. Tuo metu atvykėliai iš Vidurio Azijos, nors tos šalys ir laikomos gana pasaulietiškomis, neretai linkę į radikalizavimąsi, pasižymi antivakarietiškomis ir antisemitinėmis pažiūromis. Sunku tokias skirtingas rizikas sudėti ant svarstyklių.

Šiaip ar taip, migracija yra visame pasaulyje nesustojantis, neišvengiamas vyksmas. Anot jūsų, mums „netinka“ migrantai iš Gudijos arba Vidurio Azijos. Iš kur tuomet „tinka“?

Nesutinku su pradine prielaida. Mes jau atsivežėme apie 200 tūkstančių ir galime sustoti. Pripažįstu, kad atsiras naujų poreikių tokiuose sektoriuose, kaip pavyzdžiui slauga. Galbūt mums teks dėl to atsivežti tam tikrą skaičių vietnamiečių ar filipiniečių. Bet pasikartosiu, tai nereiškia, kad turime vežtis daugiau statybininkų vien todėl, kad šio sektoriaus darbdaviai nori pigesnės darbo jėgos. Jie tikrai gali sau leisti daugiau mokėti lietuviams, bet nenorėjo to daryti ir „išsilobino“ masinį pigesnės darbo jėgos atsivežimą iš buvusios vyriausybės.

Dauguma jų kalbės rusiškai ir nusės didžiuosiuose miestuose. Turėsime terpę kurtis „rusiškam pasauliui“.

Dabartinė darbo migrantų kvota yra iki maždaug 40 tūkst. žmonių per metus. Kokia ji turėtų būti pagal jus?

Juoksitės, bet manau, kad turime judėti link nulio. Jau atsivežėme labai daug per labai trumpą laiką, todėl apie kokius skaičius bekalbėtume, jie turi būti labai aiškiai pagrįsti. Pavyzdžiui, jei planuojama statyti nauja lustų gamykla, faktas, kad Lietuvoje specialistų nesurasi – reikės atsivežti konkretų skaičių užsieniečių. Tvarka – imkime ir juos atsivežkime. Duok, Dieve, Lietuvai daugiau tokių kvalifikuotų migrantų. Galbūt prireiks tūkstančio slaugytojų – atsivežkime konkrečiai tūkstantį slaugytojų. Bet nekalbėkime apie kvotas, kur svarbus tik kuo didesnis skaičius pigių darbininkų. Dabar turime apie 200 tūkstančių užsieniečių, neskaitant Ukrainos karo pabėgėlių. Tai iš jų tik apie 7000 yra kvalifikuoti darbuotojai, na ir dar apie 10 tūkst. studentų. Todėl raginu iš viso atsisakyti metinių ir panašių kvotų, o orientuotis griežtai į poreikį. Pabrėžiu poreikį, o ne „pageidavimą“. Pirma įrodyk, kad tikrai reikia ir kiek reikia, o tada jau kalbėkim apie įsileidimą. Tai turėtų būti lankstesnė sistema, todėl manau, kad sprendimas turėtų būti ne Seimo, o ministerijų ir kitų tiesiogiai susijusių žinybų lygmenyje.

Taigi, jūs įspėjate apie tai, kad nieko nekeisdami, mes pasieksime „negrįžtamumo“ ribą. Kada?

Nežinau. Galiu pasakyti tiek, kad jei viskas toliau klostysis, kaip klostosi dabar, po dešimties metų turėsime daugiau nei pusę milijono užsieniečių. Dauguma jų kalbės rusiškai ir nusės didžiuosiuose miestuose. Vėliau tai pasieks ir mažesnes gyvenvietes. Ką turėsime? Turėsime terpę kurtis „rusiškam pasauliui“. Grėsmės aiškios. Apie jas įspėja ir Valstybės saugumo departamentas. Duok, Dieve, kad jos realizuotųsi kuo vėliau, bet faktas, kad anksčiau ar vėliau jos tikrai realizuosis. Tai patvirtina kitų Europos valstybių patirtis. Kol ten problemos nepasiekė kritinių mastų, niekas nenorėjo apie jas mąstyti. Tuomet pasirodė, kad jau per vėlu. Deja, grynai žmogiškai, mes taip pat reaguojame ir Lietuvoje.

1...353637...1 718Nuo 1 718 36 puslapis