Kultūros paveldas Lietuvoje saugomas įstatymų, deklaruojamas kaip vertybė ir minimas strateginiuose dokumentuose – teisinė bazė numato jo integralumą su švietimu.
Tačiau mokyklose jis dažnai lieka tik „pažintine vertybe“ be gilesnio turinio, jausminio ryšio ar vertybinio pagrindo. Nors kalbame apie jo svarbą, vaikai jo nepažįsta. Mokytojai nežino, kaip apie jį kalbėti. Medžiaga – egzistuoja, bet dažnai lieka nežinoma. O kai pritrūks žinovų – bus jau vėlu, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime žiniasklaidai.
vkpk.lt nuotr.
Būtent apie tai balandžio 9 d. jungtiniame Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetų posėdyje kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Savo pranešime ji paragino Kultūros ministeriją ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją glaudžiau bendradarbiauti, siekiant užtikrinti ilgalaikį kultūros paveldo ir švietimo sričių įtraukimą.
Pasak jos, tik prasmingas institucinis dialogas ir veikimas leis ne tik ugdyti sąmoningus piliečius, gebančius vertinti ir puoselėti kultūros paveldą, bet ir užtikrins, kad ateityje netrūktų šios srities žinovų.
Kultūros paveldo pažinimas turi prasidėti nuo pirmos klasės – bet ugdymui trūksta naratyvo
Kultūros paveldas turi būti pristatomas mokiniams jau nuo pirmųjų metų mokykloje. Jo pažinimas ankstyvame amžiuje ugdo pagarbą aplinkai, stiprina tapatybės jausmą, moko vertinti tai, kas sukurta prieš mus.
„Vis dėlto šiandien mokyklos programose kultūros paveldas dažnai paskęsta – nėra nuoseklaus naratyvo, o tai reiškia, kad nesukuriamas emocinis jo ir mokinio ryšys. Mokytojams trūksta ne tik motyvacijos, bet ir konkrečių įrankių – prieinamos metodinės medžiagos, taip pat sistemingo jų kvalifikacijos kėlimo šioje srityje“, – sakė pirmininkė.
Vaidutė Ščiglienė / Asmeninė nuotr.
O juk paveldas – tai ne vien istorijos vadovėlio tema. Jis glūdi medžiagose, kurias tyrinėja chemikai ir atkuria restauratoriai, architektūroje ir net dalyvauja aplinkos pokyčių diskurse, kuris susijęs su klimato kaita.
„Tai gyva, daugiasluoksnė tema, jungianti menus, gamtos ir tiksliuosius mokslus. Valstybinė kultūros paveldo komisija apie šią problemą kalba jau daugiau nei dešimtmetį, nuosekliai teikdama siūlymus ir sprendimus, tačiau praktikoje pokyčiai vis dar per lėti“, – teigė V. Ščiglienė.
Pristatyme pateiktas konkretus pavyzdys: nors Lietuvos ypatingasis archyvas bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis rengia turtingą mokomąją medžiagą (pvz., apie Sąjūdį), ji vis dar nėra įtraukta į pagrindines mokymo platformas, tokias kaip emokykla.lt.
Dėl to daugelis mokytojų paprasčiausiai nežino, kad tokia medžiaga egzistuoja – arba kaip ją tinkamai panaudoti ugdymo procese.
Kas puoselės paveldą, kai neliks kam?
„Kai pamirštame švietimą, užkertame kelią ir ateičiai. Kas ateityje restauruos mūsų paveldą, jei šiandien neišugdysime tam pasirengusių žinovų?“, – klausė Paveldo komisijos pirmininkė.
Anot jos, kai dabartiniai žinovai išeis, jų vietos gali likti tuščios. Nesant kryptingo vaikų ir jaunimo švietimo kultūros paveldo temomis, ir toliau susidursime ne tik su tapatybės, valstybės identiteto problema, bet ir su paveldo srities žinovų trūkumu.
„Šie klausimai tiesiogiai susiję su visuomenės atsparumu ir nacionaliniu saugumu – valstybės pamatus saugo tik sąmoningi piliečiai. Todėl būtina imtis veiksmų jau dabar.
Vienas iš žingsnių – 2024 m. priimtas Vyriausybės nutarimas dėl stipendijų skyrimo meno objektų restauravimo studijas pasirinkusiems studentams – yra svarbus sumanymas. Tačiau tai tik pradžia – būtina stiprinti visą grandinę nuo mokyklos iki aukštųjų mokyklų“, – teigiama pranešime spaudai.
Laikas nacionalinei darbotvarkei
Posėdyje dar kartą pabrėžta, kad nepaisant geros teisinės bazės ir strateginių dokumentų, praktikoje vis dar stokojama veiksmų koordinavimo tarp institucijų.
Paveldo komisija primena, kad Kultūros politikos pagrindų įstatymas nurodo, kad kultūros pirmenybėms ir ilgalaikiams uždaviniams nustatyti Strateginio valdymo įstatyme nustatyta tvarka rengiama nacionalinė darbotvarkė.
Todėl pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė kvietė nedelsti – institucijas dirbti drauge rengiant nacionalinę darbotvarkę, kurioje turėtų atsirasti tinkamas dėmesys kultūros paveldo ir švietimo integralumui kaip svarbiam ilgalaikei pirmenybei.
„Turime kalbėti apie paveldą ne kaip apie praeitį, o kaip apie ateitį, kurią formuojame šiandien. Jei nebus švietimo – paveldas neturės, kas jį saugo“, – sako ji.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Kovo pabaigoje Regionių administracinis teismas priėmė labai svarbų sprendimą, susijusį su istorine atmintimi, kurį jau suskubta įvertinti kaip šios srities „žemės drebėjimą“. Teismas panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs nuimti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje. J. Krikštaponis buvo Lietuvos karininkas, Vyčio apygardos partizanų vadas, žuvęs 1945 m. Lėno miško mūšyje.
J. Krikštaponiui Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės ir kitų asmenų buvo mesti vieši kaltinimai dalyvavimu 1941 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje vykusiose žydų žudynėse. Tai yra labai sunkūs kaltinimai, normalioje civilizuotoje valstybėje reikalaujantys labai rimtų įrodymų. Teisinės valstybės principas reiškia, kad niekas negali būti nuteistas be teismo. Daugelį metų buvo bandoma nagrinėti šio asmens biografiją, buvo net tris kartus kreiptąsi į Generalinę prokuratūrą ir tris kartus gautas atsakymas, kad nėra ką tirti, nes nėra duomenų, leidžiančių pradėti ikiteisminį tyrimą. Nepaisant to, kad nebuvo jokių teismų ir tyrimų, atsirado anoniminės pažymos, apeinant teisinius procesus, kurių pagrindu susirinkusi vadinamoji Desovietizacijos komisija priėmė išvadą, kad neva J. Krikštaponis dalyvavo nusikalstamose veikose. Problemiška ir tai, kad tų pažymų išvados daromos remiantis sovietmečio tardymų, atliktų 20 metų po 1941 m. įvykių, protokolais.
Byloje įrodyta, jog Desovietizacijos komisijos išvada ir centro sprendimas neteisėti ne tik pagal turinį – nėra patikimų istorinių duomenų, rodančių, kad buvo padaryti kokie nors nusikaltimai, bet ir pagal savo priėmimo tvarką: nustatyta, kad komisija turėjo išankstinį nusistatymą, veikė neskaidriai ir neobjektyviai.
Marius Parčiauskas
Čia noriu prisiminti ir Molėtams aktualų atvejį, kai be teismo apjuodintas buvo labai daug mūsų kraštui ir lietuvybei nuveikęs kun. Jonas Žvinys, o tai lėmė, kad Molėtuose taip ir neatsirado jo vardo gatvė. Tada užteko mesto šešėlio, kad savivaldybė atsiribotų nuo šio asmens. Jis iki šių dienų nepelnytai pamirštas, nors yra viena garbingiausių mūsų krašto asmenybių, kuria turėtume didžiuotis ne tik asmeniškai, bet ir politiniu lygmeniu.
Didžiausia mūsų istorijos politikos problema, kad mes leidžiame mesti šešėlį net ant didžiausių mūsų tautos didvyrių, kurių nuopelnais laisvės kovose niekas neabejoja, ir vien šio šešėlio pagrindu puolam šalinti jų viešo atminimo ženklus. Tai yra labai problemiška praktika, nes apeina normalų teisminį procesą ir nekaltumo prezumpciją. Šis teismo sprendimas yra nepaprastai svarbus, nes primena, kad mūsų didvyriai neturėtų būti nuteisiami, kaip sovietmečiu, kažkokių slaptų pažymų ar tam tikrų bendruomenių mestų kaltinimų pagrindu, apeinant teisinį procesą. Norint kažką nuteisti, privalu eiti teisiniu keliu ir visus kaltinimus įrodyti teisme. Ir tik tada, jeigu asmens kaltė įrodoma, galima pradėti šalinti viešus atminimo ženklus, o ne remiantis vien kažkieno mestu šešėliu. Tie, kas imasi kaltinti, turėtų teisme įrodyti šių kaltinimų pagrįstumą. Iki šiol dažniausiai asmens gynėjams būdavo paliekama pareiga įrodinėti asmens nekaltumą, kai būtent tie, kas imasi kaltinti, turėtų teisme įrodyti kaltinimų pagrįstumą.
Be to, būtina atskirti atvejus, kai tam tikri veikėjai kontraversiškai vertinami dėl savo viešų politinių veiksmų, kaip koks Petras Cvirka, ir kai politiniu požiūriu jokios dėmės neturintys žmonės apkaltinami padarę kriminalinius nusikaltimus. J. Krikštaponis nėra kaltinamas niekuo, išskyrus būtent pačius baisiausius kriminalinius nusikaltimus. Jei jis juos išties įvykdė, tada siūlymai dėl jo atminties trynimo atrodo pagrįsti, jei ne – situacija visiškai kitokia. Svarbu pereiti prie principo, kad tik teismas gali įvertinti, ar žmogus padarė kriminalinių nusikaltimų. Šioje byloje pirmąkart per ilgą laiką taip ir buvo padaryta, o politizuotas diskusijas pakeitė tikslus teisinis vertinimas.
Kunigas Jonas Žvinys
Lietuva jau ilgą laiką gyvena informacinio karo sąlygomis. Tokiomis sąlygomis visada bus sistemingai organizuotų kaltinimų bandant diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojus. Šie kaltinimai yra kurpiami „galimai“ pagrindu – galimai dalyvavo, galimai žudė ir t. t. Kaltinimai pasiekia ne tik 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, tokius kaip K. Škirpa ar J. Noreika, bet net ir iškiliausius partizaninio judėjimo vadus. Tokių kaltinimų pagrindu net buvo sukliudyta A. Ramanauskui–Vanagui pastatyti paminklą JAV. Tad vykdomas sistemingas rezistencijos okupaciniams režimams juodinimas ir jeigu Lietuva kaip valstybė, jos institucijos prisileis tą mąstymą, kad užtenka įtarimo, užtenka to „galimai“, mūsų valstybė tik paskatins tokius išpuolius ir jie visada pavyks. Mesti kaltinimą „galimai“ kieno nors atžvilgiu visada įmanoma, juos priimdama valstybė be kovos pasiduoda informaciniame kare.
Tad ar išdrįsime vėl imti viešai gerbti kun. Joną Žvinį – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorį, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį, politinį kalinį, lietuvybės puoselėtoją Molėtų krašte? Ar ir toliau bijosime bet kieno metamo šešėlio ir nereikalausime teisinio proceso tvarka įrodyti pateikiamų kaltinimų? Istorinė atmintis glaudžiai susijusi su nacionaliniu saugumu, nes Tėvynę gins tie žmonės, kurie semiasi įkvėpimo iš praeities ją gynusių asmenų ir didžiuojasi jų žygiais.
Mes, iš savo provincijų, žiūrim ir matom: sostinėse visi užsiėmę penktosios kolonos (toliau – PK) paieškomis. Ir kas beatsitinka, ar tragedija su JAV kariškiais, ar prasidėjo JAV prezidento žadėtoji naujoji muitų politika, ar iš Lietuvos vyriausybės „nuteka“ neraminanti detalė apie būsimą mokesčių reformą – į kiekvieną įvykį įtakingesni valdžios vyrai ir moterys (išskyrus nebent premjerą) reaguoja vienodai: tuoj ieško – ir juk randa – PK. Net Seime!
Kai ieškom grybų ir juos surandame, radinius surenkame, apdorojame ir suvartojame patys arba parduodame. Bet su PK šitas elgesio modelis „nepraeina“. PK paieškų atveju viskas baigiasi kaip su socializmo statyba: daug triukšmo, bet – piššš vietoje rezultato.
Ne, atsiprašau, rezultatą gauname, bet jis nuviliantis: visuomenė nuo to triukšmo tik dar labiau suirzta, susipriešina, svaidosi epitetais kaip anais, „nemokytais“ laikais kaimo bernai apsisvaidydavo akmenimis ir arkliašūdžiais. Bet anais laikais, apsisvaidę laukų ir tvartų gėrybėmis, bernai vėl imdavosi ūkio darbų ir stumdavo į priekį valstybės progresą. O dabar? Kur juda valstybė? Pirmyn, į žadėtąją gerovę? Nepanašu.
Visų vedlys į gerovę užsiėmęs PK paieškomis. O kadangi tiek jis, tiek ir kitas PK medžiotojas, Seimo pirmininkas, neturi aiškaus supratimo, ką dar, be tų politikų, partijų ar partijų lyderių, kurie turi savo, lyderių autoritetui nepaklūstančią nuomonę, reikėtų priskirti PK, jų triūso rezultatai apsiriboja tuščiu oro drebinimu. Gal tai ir gerai, nes, neduok Dieve, jei, neturėdami supratimo ar įstatymais apibrėžtų kriterijų, ką priskirti tikrai ar menamai PK, bet turėdami šiokių tokių galių, tie didžiavyriai imtųsi veiksmų, tai galėtų priskaldyti tokių malkų, kad gal ir Stalinas iš kapo jiems nusišypsotų.
Todėl pirmiausia užsiimkime asmenų, priskirtinų PK, loginiu (teisinį palikim profesionalams) išgryninimu.
Kadangi nesu to reikalo specialistė, į pagalbą telkiuosi profesionalo, buvusio VSD darbuotojo Kastyčio Braziulio nuorodas (šaltinis – jo pasisakymas Youtube kanale).
Pirmiausia ponas Kastytis siūlo apsibrėžti, ką laikyti priešu. Tai ne taip lengva, kaip kartais gali atrodyti. Juk pirmiausia į galvą ateina Rusija. Būtų gerai, jei čia ir būtų galima padėti tašką. Bet mūsų, lietuvių bėda, kad įvairiais istoriniais laikotarpiais vis atsirasdavo dar viena ar porelė tautų, valstybių, kurias kai kas irgi priskirtų prie Lietuvos priešų. Nekrapštysiu praeities skaudulių, apsiribosiu pacituodama prezidentą Nausėdą, kuriam PK – tai tie, „kurie gudriai mėgina vaizduoti save D. Trumpo šalininkais“.
Be komentarų…
Agentai
Penktoji kolona
Sekančiu žingsniu K. Braziulis apibrėžia, kas išties yra PK. Jų – dvi grupės ar rūšys.
1. Tie, kurie ragina neteisėtais veiksmais versti valdžią.
2. Tie, kurie, suvokdami, kad platina melagingą informaciją, TYČIA ją platina, siekdami padaryti kuo didesnę žalą Lietuvos visuomenei.
Yra dar viena visuomenės grupė, kurią vienadieniai politikai ar „nuomonės formuotojai“ mėgsta kaltinti priklausymu PK. Tai žmonės, kurie, skęsdami prieštaringos informacijos sraute ar/ir kęsdami neapgalvotus, dažnai neteisėtus valdžios veiksmus, abejoja, diskutuoja, ieško tiesos. Profesionalai jų nelaiko PK. Todėl ir elgtis su jais rekomenduoja ne taip griežtai, kaip su pirmųjų dviejų grupių žmonėmis, o šviesti, aiškinti, mokyti atskirti tikrą, teisingą informaciją nuo melagingos, nesivadovaujant emocijomis.
O su tais, kurie sąmoningai platina melagingą informaciją ar atvirai kviečia griebtis smurto ir versti esamą valdžią, elgtis reikėtų pagal Baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius, kuriuos vėlgi būtina surašyti taip aiškiai, kad nebūtų kelių interpretacijų.
Atrodo, ne taip jau ir sunku būtų išgaudyti tuos, kuriems galima pritaikyti BK …jeigu tik būtų tokia politinė valia. Bet kol kas tokios valios nėra. Matyt, kažkam patogu drumsti vandenį, kad užuot rimtai dirbus vardan valstybės saugumo, tik švaistytųsi kaltinimais, trokšdami sukompromituoti neparankius oponentus. O nuo to nukenčia būtent trečioji, abejojančių, pasimetusių žmonių grupė. Nukenčia dvigubai: pirma, jais nebepasitiki „saviškiai“, po to jie – kandidatai tapti lengvu taikiniu ir grobiu tikriems Lietuvos priešams, įtraukiant juos į tikrąją PK.
Įsižiūrėkim į tuos, kurie abejoja. Kuo jie abejoja? Pasirodo, jie neabejoja, kad Rusija – mūsų priešas, bet abejoja savo valdžia, savo Konstitucija, kurią bet kuris KT teisėjas gali interpretuoti, kaip jam „patinkiau“. Abejoja teismais, kurie savo sprendimais (pavyzdžiui, dėl nelietuviškų pavardžių ar vietovardžių rašymo ne valstybine kalba ir pan.) ne kartą pažeidė Konstituciją, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Abejoja ministerijomis, kurios, pasivadinusios „apsaugos“ (sveikatos, aplinkos…) ministerijomis, priima sprendimus, kenkiančius ir aplinkai, ir žmonių sveikatai.
Galiausiai, abejoja vietine valdžia, kuri juo toliau į „nepriklausomybę“, tuo grubiau pažeidinėja vietinių gyventojų teises į informaciją, į nuosavybę, į sveiką aplinką, tačiau vyriausybė, Seimas savo sprendimais ne stabdo, o tik skatina vietinių „vadukų“ savivaliavimą. Rezultatas: žmonių nepasitikėjimas savo valstybe, politikais, vykdomąja valdžia ir… „karas“ visų su visais, nes visi ar kiekvienas – blogas. O tai sukuria itin palanką terpę tikrajai PK.
Išvada: su visuomene, su piliečiais nesitarianti, juos apgaudinėjanti valdžia – tai „jėga“, kuri valstybėje sukuria palankią aplinką PK.
Kelias per kaimo vidurį, per gyventojų sodybas vadinamas APLINKKELIU
Prieš keletą mėnesių Kretingos rajono Jokūbavo kaimo gyventojai atsitiktinai išsiaiškino, kad per jų kaimo vidurį, per gyventojų sodybas, net per kiemus suplanuotas APLINKKELIS. Tai prieštarauja ir kalbos logikai („aplinkkelis“ – kelias APLINK ką nors, paprastai – aplink gyvenvietę, o ne PER ją), ir sveikam protui. Bet kiek gyventojai besibeldė į mero ir savivaldybės Tarybos daugumos sveiką protą, sveikas protas neatsiliepė.
Šilalės rajono ūkininkas Donatas Jaunius šių metų vasario mėnesį sulaukė rašto iš bendrovės „Via Lietuva”, kuriame nurodyta, kad dalis jo žemių priklauso kelių apsaugos zonai, tad joje ribojama veikla. Vyras buvo šokiruotas, nes apie tokius dalykus niekas neįspėjo, su juo nesitarė.
Jūratė Sofija Laučiūtė
Pasirodo, tartis niekas nė nesiruošė. 2024 m. spalio 24 d. buvo patvirtintas Valstybinės reikšmės kelių apsaugos zonų nustatymo planas Šilutės rajono savivaldybėje. Pagal jį, kaip nurodoma rašte, „veiklą kelių apsaugos zonose reglamentuoja įstatymai, o ūkininkas D. Jaunius turi teisę į kompensaciją“. Kur kas mažesnėmis raidėmis apačioje parašyta, kad, siekiant kompensacijos, privalu pateikti argumentuotus ir dokumentiniais įrodymais pagrįstus nuostolius. Kaip? Atgaline data?
Valstybė nutarė, kad kelių apsaugos zonoje, kuri gali būti nuo 20 iki 70 m į abi kelio puses, draudžiama ne tik statyti ar rekonstruoti pastatus, bet ir statyti lauko reklamas, įrenginius, paminklus (apie tai žr. www.respublika.lt, str. „Ūkininkai savo žemėse nebesijaučia šeimininkais“). O sklypo savininkas kaip tik ketino savo sklype šalia kelio Šilutė-Klaipėda statyti kelias elektromobilių krovimo stoteles.
Panašių laiškų sulaukė ir kiti Šilalės rajono ūkininkai. Tad nieko keista, kad jiems svyra rankos ir stiprėja įsitikinimas, jog esant tokiai tvarkai Lietuvoje tuojau jokios veiklos vystyti nebeapsimokės.
Kai kur valdžios nesiskaitymas su vietos gyventojais virsta tiesiog farsu. Kaip neseniai pranešė LRT laida „Labas rytas“, Panevėžio savivaldybėje apie pakeistą savo kaimo pavadinimą gyventojai sužinojo ne iš Panevėžio valdžios, pavadinimą keitusios, o… iš žiniasklaidos.
Na, ir kas? Pelėms vargai ir ašaros, dokumentų keitimas, o savivaldybės katinai tik ūsus prausia…
O juk viena svarbiausių demokratijos principų – valdžios atskaitomybė ir jos sprendimų skaidrumas.
Tai, kas vyksta Lietuvoje šiandien liūdnai ir pavojingai primena ekonomistų Neilo Howe ir Williamo Strausso dar dešimtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtos keturių posūkių teorijos trečiąjį posūkį, jau pereinantį į ketvirtąjį posūkį (angl. Fourth Turning Theory).
Pagal teorijos autorius, Trečiajam posūkiui būdingiausias bruožas – dezintegracija. Tai laikotarpis, kai mažėja pasitikėjimas institucijomis, didėja individualizmas, o visuomenė tampa susiskaldžiusi – ką jau matome Lietuvoje.
Politinė poliarizacija, institucijų disfunkcija, karai, ekonominės krizės
N. Howe nuomone, pasaulis jau kurį laiką yra įžengęs į paskutinį – ketvirtąjį posūkį – krizę. To posūkio bruožai: politinė poliarizacija, institucijų disfunkcija, karai, ekonominės krizės.
Du pirmieji bruožai visu gražumu jau išsiskleidė ir Lietuvoje, o antrieji du, kaip pranašauja politikai, mūsų laukia netolimoje ateityje. O štai JAV ir iš dalies Vakarų valstybėse ryškėja ir šios N. Howe nurodytos galimos minėtų posūkių pasekmės: didelių sukrėtimų laikotarpis, kai senos institucijos yra sunaikinamos ir pertvarkomos, o visuomenė susiduria su egzistencinėmis grėsmėmis, stiprėja radikalūs judėjimai, norintys ne tik kitokios politikos, bet ir visiškai kitokių valdymo institucijų. Šis etapas, esą, dažnai apima karus, revoliucijas ar kitas reikšmingas krizes.
Savo naujausiuose darbuose, viešuose pasisakymuose N. Howe ne tik konstatuoja pokyčius, grėsmes, bet ir mėgina numatyti, kokios priemonės, kokie veiksmai gali grėsmes neutralizuoti ar bent sušvelninti jų pasekmes. Jo nuomone, turėtų prasidėti judėjimas link energingesnės valdžios, „dažnai grindžiamos etnocentristinėmis idėjomis“. O tokios krypties judėjime itin svarbų vaidmenį vaidins bendruomenės, į kurias žmonės bursis, ieškodami valdžios, kuri ĮKŪNYTŲ BENDRUOMENĘ ir iš tikrųjų padėtų žmonėms dirbti, sukurtų saugumą.
Mintis apie augantį bendruomenių vaidmenį priminė man dvi aktyvias dviejų nedidelių miestelių bendruomenes, aktyviai kovojusias prieš valdžios savivalę už didesnį savo saugumą ir teisę prasmingai dirbti savo ir visuomenės naudai.
Tai skirtinguose Lietuvos pakraščiuose įsikūrę miesteliai, kurių pavadinimai, likimui nusišypsojus, prasideda iš tos pačios „D“ raidės: Darbėnai ir Dieveniškės.
Dieveniškių vardas nuskambėjo 2021 m. vasarą, kai į Lietuvą per Lietuvos-Baltarusijos sieną pradėjo plūsti Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos „dovanėlės“ – nelegalių migrantų srautai.
Pasimetusi Lietuvos valdžia, vykdydama neišmintingą ES politiką nelegalų atžvilgiu, karštligiškai ieškojo vietų, kur įkurdinus nelauktus svečius, mažiausiai domėdamasi tuo, kokį poveikį jos chaotiški veiksmai daro Lietuvos visuomenei ir, pirmiausia, bendruomenėms tų Lietuvos pasienio miestelių, kur būdavo apgyvendinami (ar buvo planuojama apgyvendinti) šimtai nekviestų, nelaukiamų ir gąsdinančių „svečių“. Ir tik Dieveniškių bendruomenei labai sutelktai ir vieningai pasipriešinus grubiam, nedemokratiniam valdžios spaudimui, pavyko apginti miestelio gyventojų ramybę ir saugumą.
Galingiausia ES pakraštyje cheminė gamykla
Po trejų metų demokratijos egzaminą valdžiai suruošė Darbėnų seniūnijos gyventojai, sužinoję, kad vos už puskilometrio nuo Darbėnų miestelio danų verslininkai, privilioti Energetikos ministro Dainiaus Kreivio ir laiminami Kretingos rajono mero, planuoja statyti galingiausią šitame ES pakraštyje cheminę gamyklą, kuri turėtų gaminti žaliąjį vandenilį ir metanolį, žiauriai teršdama orą ir paviršinį gruntą bei neatkuriami sekindama švariuosius giluminius gėlo vandens išteklius.
Darbėnai. Nuotr. lt.wikipedia.org
Su vietos gyventojais ir vėl niekas nesitarė, niekas jų nuomonės neklausė. Vietos valdžia, nuo mero iki seniūno, dievagojosi, kad jie patys nieko apie tai nežino, nors gamyklos emisarai jau kelis mėnesius važinėjo po seniūniją ir sudarinėjo sutartis su žemės savininkais dėl ilgalaikės jų žemių, reikalingų gamyklos statybai, nuomos.
Nekelsiu iš archyvų labai sutelktos, labai ryžtingos Darbėnų ir aplinkinių gyvenviečių (pavyzdžiui, Palangos) bendruomenės kovos su vietos ir Vilniaus valdžia faktų, tik darbėniškių vardu padėkosiu visos Lietuvos žmonėms, kurie ir savo parašais, ir dalyvavimu piketuose prisidėjo prie darbėniškių kovos už tikrąją, o ne popierinę demokratiją Lietuvoje.
Ir kitas „ačiū“ – žiniasklaidai. Jai neretai išsakoma daug priekaištų, kad neobjektyvi, kad lėkšta ir t. t., bet, pasirodo, ir joje gali atgyti beblėstanti „valdžios prievaizdo“ dvasia.
Gal tai – kregždės, pranašaujančios, kad galiausiai į Lietuvą sugrįžta ne tik gamtos, bet ir demokratinės politikos pavasaris?. Šiaip ar taip, bent jau negalima bambėti, kad visa Lietuvos visuomenė – beviltiškai pasyvi. Yra dar parako parakinėse! Todėl ir valdžios institucijoms, politikams, valstybės vadovams, reikėtų ne šiepti dantis prieš savo piliečius, taip provokuojant pyktį ir nesutarimus, o imtis priemonių prieš realius kenkėjus valstybės saugumui.
O jei valstybė, jos valdžia negali „įkąsti“ realiam priešui, tai ir nėra reikalo dantų rodyti. Niekam – nei „kitiems“, nei „saviems“.
Jūratė Sofija Laučiūtė yra humanitarinių mokslų daktarė
Ketvirtadienį paskelbtoje naujoje ataskaitoje teigiama, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagal žiniasklaidos klausimų skaičių vyriausybės posėdžiuose lenkia buvusį prezidentą Joe Bideną.
Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt, kalbėdama su žurnalistais penktadienio spaudos brifinge, pabrėžė didelį skirtumą tarp prezidentų, kaip skaidrumo ženklą.
„Jau sakiau anksčiau, ir šiandien pakartosiu dar kartą: visi šiame kambaryje gali susipažinti su skaidriausiu ir prieinamiausiu prezidentu per visą Amerikos istoriją“, – sakė ji. „Vakar įvykęs kabineto posėdis buvo dar vienas to įrodymas.“
Cituodama laikraščio „The Washington Times“ pranešimą, ji sakė: „Prezidentas D. Trumpas atsakė į beveik 100 spaudos atstovų, visus jūsų klausimus šiais metais per tris pirmuosius atvirus spaudos kabineto posėdžius. Tai beveik 20 kartų daugiau, nei per visus ketverius savo darbo metus kabineto posėdžiuose atsakė Joe Bidenas.“
PRANEŠAMA, KAD PREZIDENTAS TRUMPAS PER PIRMĄJĮ MĖNESĮ ATSAKĖ Į 1009 KLAUSIMUS, T. Y. 7 KARTUS DAUGIAU NEI BIDENAS
Ketvirtadienį per trečiąjį savo kabineto posėdį D. Trumpas atsakė į maždaug 20 klausimų. Per pirmąjį naujosios kadencijos kabineto posėdį atsakė į 55 klausimus, o praėjusį mėnesį – į 15. Iš viso, laikraščio „Washington Times“ skaičiavimais, atsakė į maždaug 90 klausimų.
Tuo tarpu, kaip pranešama, J. Bidenas per visą savo kadenciją atsakė į penkis spaudos atstovų klausimus per devynis ministrų kabineto posėdžius, kurių kiekvienas truko apie 5 minutes.
D. Trumpas per savo pirmąją kadenciją surengė 25 kabineto posėdžius, o tuometinis prezidentas Barackas Obama per pirmuosius ketverius metus – 19.
Paskutinis J. Bideno susitikimas su savo kabinetu sukėlė nuostabą. Rugsėjį, per pirmąjį kabineto posėdį beveik po metų pertraukos, prezidentas netikėtai perdavė posėdžio vadovavimą savo žmonai Jill. Ji atsisėdo stalo priekyje, o Bidenas pareiškė: „Viskas tavo, vaike.“
„Fox News Digital“ susisiekė su J. Bideno darbuotojais, tačiau greito atsakymo negavo.
Alexanderis Hallas yra „Fox News Digital“ asocijuotasis redaktorius.
Gegužės 14 d. Vilniuje buvo atidarytas naujas Lietuvos policijos muziejus, kuris yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose (Birželio 23-iosios g. 16, Vilnius).
Šiame muziejuje pristatoma gausybė istorinių duomenų ir muziejinių eksponatų apie Lietuvos policijos darbą. Siekiantiems gilesnės istorinės analizės, gausu interaktyvių ekranų, kuriuos patyrinėjus galima rasti ne tik įdomių tekstų, bet ir vaizdinės medžiagos.
Visa ekspozicija šiame muziejuje suskirstyta į tris Lietuvos policijos raidos laikmečius – tarpukarį, nuo nepriklausomybės paskelbimo iki pirmosios sovietų okupacijos pradžios (1918–1940), tautinio atgimimo pradžią (1988–1991) ir policijos raidą atkūrus nepriklausomybę (nuo 1991 m. iki dabar).
Ačiū ilgamečiui Lietuvos policijos pareigūnui, Lietuvos policijos istorijos žinovui, kolekcininkui ir šio muziejaus įkūrėjui Skirmantui Andriušiui už puikų muziejaus pristatymą LGGRTC darbuotojams 2025 m. balandžio 3 d.
Šiemet prisimindami pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje 85-metį atkreipiame dėmesį į dar mažai žinomas nukentėjusių Lietuvos policijos pareigūnų ir jų šeimos narių gyvenimo ir darbinės veiklos istorijas, kurių tinkamas pristatymas viešojoje erdvėje bei jų atminimo įamžinimas galėtų tapti gerais pilietiškumo pavyzdžiais/ikonomis ateities kartoms.
Agresoriaus „deep strike“ dinamika toliau banguoja. Ir vėl smūgių dronais skaičius neviršija 100 dronų per naktį. Smūgiuota 39 dronais Shahed, ukrainiečiai teigia numušę 24, o 13 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Sunku pasakyti, su kuo susijęs toks smūgių aktyvumo bangavimas. Mūsų pirminė versija buvo, kad taip mažasis pu nori parodyti D. Trumpui, kad rusija panorėjusi gali sustabdyti tokius smūgius. Tačiau tuo pačiu, tęsiasi teroristinės atakos prieš civilinius objektus. Tad kažin ar kasdien žūstant civiliams Ukrainoje, vien tik smūgių intensyvumo sumažėjimas turėtų padaryti įspūdį JAV administracijai. Todėl peršasi išvada, kad šis smūgių intensyvumo sumažėjimas susijęs ne tik su tarptautine darbotvarke. Rusija didžia dalimi nebėra priklausoma nuo Shahed dronų tiekimo iš Irano, juos rusai pilnai gaminasi patys. Tad nepanašu, kad bangavimas gali būti susijęs su žymiais dronų gamybos trukdžiais. Neatmestina, kad yra logistinių problemų paskirstant naujas dronų partijas į paleidimo vietas, gali būti, kad yra ir problemų su paleidėjais. Galime prisiminti, kad dėl neaiškių priežasčių 2024 m. gruodžio mėnesį ženkliai buvo sumažėjęs smūgių KAB‘ais intensyvumas (lapkritį – 3 196, gruodį – 1 394), tačiau vėlesniais mėnesiais jis sparčiai augo, o kovo mėnesį pasiekė rekordines aukštumas (4 311). Tad džiaugtis Shahed smūgių sumažėjimu dar per anksti.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Oleshna – Guyevo (Kursko sritis) ruože kautynės tęsiasi. Žvelgiant į rusų pateikiamą situacijos vertinimą, tai informacija yra gana prieštaringa. Jie teigia, kad jau šturmuoja Gormalą, t. y. nedidelę gyvenvietę pasienyje. Tuo pačiu, jie skelbia apie mūšius pietinėse Guyevo prieigose, t. y. apie 4,5 km rusų užnugaryje žiūrint nuo Gormalo. Ukrainiečių šaltiniuose informacijos mažai. Akivaizdu, kad ji sąmoningai yra dozuojama, siekiant nepakenkti čia vykstančioms operacijoms.
Kupjansk. Šiauriniame flange mūšių intensyvumas sumažėjo, tačiau visoje kontaktinėje linijoje vyksta lokalūs susidūrimai.
Lyman. Po okupantų taktinės sėkmės Nove – Katerynivka – Nevske ruože, jų atakų intensyvumas banguoja. Vertinant vakar įvykusią tik vieną, minėtas aktyvumas yra mažiausias per pastarąsias 5 dienas (04 06 – 22 atakos, 04 07 – 21 ataka, 04 08 – 17 atakų, 04 09 – 27 atakos, 04 10 – 13 atakų). Tai rodo, kad agresoriaus pajėgumas palaikyti aukštą operacijų tempą nėra didelis, po taktinės sėkmės greičiausiai yra reikalingas pajėgų pergrupavimas, t. y. didelio masto puolimams norint greitai pasiekti operacinio lygmens tikslus rusams trūksta pajėgų ir resursų.
Syversk. Agresorius toliau rengia intensyvias atakas, tačiau jos nebuvo sėkmingos.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Toliau dėmesio centre Toretsko ruožas. Vakariniame jo flange agresorius įsitvirtina Oleksandropilyje ir toliau bando nukirsti ukrainiečių pleištą ruože Kalynove – Pantelimonivka. Kairiajame Toretsko flange agresorius toliau aktyviai spaudžia Druzhba ruože. Neatmestina, kad artimiausiu metu suaktyvės okupantų puolimas ir Chasiv Yar ruože, su tikslu spausti Konstyantynivka iš rytų. Tikėtina, tai suprasdami Ukrainos gynėjai suaktyvino smūgius su dronais ir artilerija pačiame Chasiv Yar ruože bei šio ruožo gilumoje.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Snukiadaužis pietvakarinio flango smaigalyje tęsiasi, abi pusės rengia kontratakas. Rusams kažkiek pavyko pasigerinti padėtį Uspenivka, tačiau esmingai situacijos tai nekeičia.
Konstyantinopil. Puldami nuo Rozlyv, rusai iš pietų bando įsitvirtinti kelio Kurahove – Zaporizhia atkarpoje Konstyantinopil – Bahatyr. Pagal žanro klasiką, artimiausiu metu galime laukti „netikėto“ rusų smūgio šiauriniame ruože nuo Andriivka link to paties kelio.
Turbūt iš karto paklausite: kokie politikai ir kaip galėjo pritarti tokiai rekomendacijai? – tai TS-LKD deleguotas Vilniaus meras Valdas Benkunskas ir visi TS-LKD ir Laisvės frakcijų nariai, kurie dalyvavo 2025-04-09 vykusiame Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdyje ir pritarė Vilniaus – žaliojo miesto planui.
Ne, tokia rekomendacija nebuvo įrašyta tiesiai į sprendimo projektą. Ji yra įtraukta į plano tekstą – žr. 46 p. 4 lentelė, rodiklių grupė Žemės naudojimas. Nuoroda, kur galite susipažinti su priimtu sprendimu ir minėtu planu.
Planui pritarę politikai aiškins, kad minėta rekomendacija nereiškia jokio įpareigojimo ir nėra išvis svarbi. Pirmiausia tai neaišku ar priimtas sprendimas patvirtino planą tik kaip rekomendacinį. Sprendimo rengėjai dėstė, kad taip yra, nes ši nuostata įrašyta sprendimo aiškinamajame rašte. Tačiau aiškinamasis raštas, teisine prasme, nėra sprendimo dalis. Sprendimas yra jo tekstas ir priedai, kurie nurodyti sprendime.
Tačiau net jeigu planas bus tik rekomendacinis, EBRD, pagrindinis projekto sponsorius, po kažkiek laiko paprašys pateikti ataskaitą apie plano vykdymą, įskaitant ir informaciją apie tai kaip pasikeitė Vilniaus rodikliai. Tada bus paklausta: na gerai, nepadidinsite Vilniaus gyventojų skaičiaus 5 kartus, bet kodėl iki šiol nepadidinote jo 2 kartus?
Yra ir daugiau įdomių rodiklių minėtoje lentelėje. Tarp transporto rodiklių rekomenduojama beveik dvigubai sumažinti transporto priemonių skaičių tenkančių vienam gyventojui. Todėl nesistebėkite, jeigu toliau brangs automobilių parkavimo mokesčiai, bus draudžiama įvažiuoti į senamiestį benziną ar dyzeliną naudojantiems automobiliams, atsiras kitų mokesčių.
Nesistebėkite vilniečiai, kad viešojo transporto bilietai tiek daug pabrango. Jie brangs dar daugiau, nes plane numatyta esamus autobusus pakeisti brangiausia alternatyva – vandeniliu ir elektra varomais autobusais.
Nenustebkite, kad pradės ženkliai brangti šiluma, nes juk reikės kompensuoti visiškai neracionalias investicijas, kurios užtikrintų, kad šilumos gamyboje nebūtų sudeginamas nė vienas gamtinių dujų kubinis metras.
Teks susitaikyti ir su drastišku miesto kvartalų tankinimu, nes miesto plėtros dalis vykdoma esamose urbanizuotose teritorijose, o ne nenaudojamose žemėse, turi išaugti nuo 2 proc. iki 40 proc. – mūsų miesto kvartalai turi tapti panašiais į Delio ar Šanchajaus skruzdėlynus.
Papurtys jūsų vilniečiai pinigines ir masinė namų renovacija siekiant A energinės klasės, nors puikiausiai pakanka ir geriausiai atsiperka renovacija iki C klasės.
Plano dokumento 12–13 p. esančioje lentelėje galite atrasti, kad tik per 5 metus numatoma investuoti 2,7 milijardo eurų. Lentelėje nurodyta, kad, atmetus po priemonių įgyvendinimo atsirandančius nuolatinius veiklos kaštus, per metus bus sutaupoma tik apie 66 milijonai eurų, o tai reiškia, kad įvykdytos investicijos niekada neatsipirks.
Nors plano rengėjai suokia apie tai, kad turint tokį „žalią“ planą, bus lengvai pritrauktas finansavimas, tačiau tik nedidelė investicijų dalis bus finansuojama kaip negrąžinama parama. Kitas investicijas teks finansuoti iš paskolų ir jums vilniečiai teks jas grąžinti.
Nuolat kartoju, kad kuo greičiau baikime kovoti su CO2 molekulėmis, nes net visos ES kova yra beprasmė, turint omenyje jai tenkančią CO2 emisijų dalį. Į energijos taupymą ir atsinaujinančią energetiką reikia investuoti tik tiek, kiek tai yra ekonomiškai pagrįsta. Vietoj kovos su CO2 geriau pasirūpinkime Lietuvos saugumu ir ekonominiu konkurencingumu. Jeigu nepakeisime prioritetų, greitai tapsime trečiojo pasaulio šalimi, kurią lengvai okupuos Rusija.
Todėl tokie „žalieji“ planai kaip šis yra tiesus kelias į Lietuvos sunaikinimą.
Lentelėje galite sužinoti kas konkrečiai balsavo už tokį pražūtingą sprendimą. Dalis TS-LKD ir LP frakcijų narių nedalyvavo posėdyje, todėl jų pavardžių čia nėra, tačiau esu tikras, kad jeigu būtų dalyvavę, būtų klusniai balsavę už šį beprotiško pinigų taškymo pareikalausiantį sprendimą.
Žemiau yra nuoroda į mano pasisakymus tarybos posėdyje, kai buvo svarstomas plano tvirtinimas.
Vilniuje jau visai nebelieka vietos Kaziui Škirpai. Savivaldybė visaip kovoja prieš jo įamžinimo lentos iniciatyvą, o dabar jo istorinio palikimo kratosi net Lietuvos nacionalinis muziejus. Stende, kuriame pasakojama istorija, kaip Vilniaus Gedimino pilies bokšte buvo pirmą kartą iškelta Lietuvos Trispalvė, neliko vietos tai padariusio K. Škirpos pavardei.
Kaltina cenzūra
Į „Vakaro žinias” kreipėsi skaitytojas Antanas, kuris neseniai lankėsi Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Jis sako labai nustebęs, pamatęs čia eksponuojamą naują stendą. Nurodoma, kad stendas skirtas Lietuvos nacionalinio muziejaus 170-ojo gimtadienio minėjimui.
„Buvo šaltas 1919 m. sausio 1-osios vakaras, kai dešimties kariškių būrys rogėmis atvyko prie Gedimino kalno. Vokiečiai jau buvo pasitraukę iš Vilniaus, todėl neseniai atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriai norėjo pasinaudoti galimybe iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte.
Saulei leidžiantis, trys kariškiai pakilo į bokšto viršų ir iškėlė ant stiebo Lietuvos trispalvę Pasigirdo trys šūviai ir šūkis „Lai gyvuoja Lietuva! Valio!“ Po ceremonijos prie vėliavos budėti sargyba. Deja, ji vėliavą išsaugojo tik iki sausio 5-osios vakaro, nes kitą dieną Vilnių užėmė Raudonoji armija, kuri nuplėšė nuo vėliavos žalią ir geltoną juostas, palikdama ant bokšto stiebo tik raudonos spalvos atplaišą”, – pasakojama Gedimino pilies bokšte esančiame stende.
Būtent dėl šio įvykio kiekvienais metais sausio 1-ąją minint Lietuvos vėliavos diena, kurios metu ant Gedimino kalno rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.
Taip pat paminima, kad po įvykio Lietuvos vėliava ant bokšto dar ne kartą būdavo pakeliama, tai nuleidžiama priklausomai nuo politinės situacijos. „Nuo 1988 m. spalio 7 d. ji nuleidžiama tik tada, kai yra keičiama”, – nurodoma stende. Ir pridedama, kad šalia eksponuojama 1989 m. ant bokšto plevėsavusi vėliava.
Toks „politkorektiškas” stendas ne juokais papiktino skaitytoją Antaną: „O kur dingo K Škirpos pavardė? Kodėl slepiama, kad tai jo drąsa lėmė šį istorinį įvykį, kurį prisimename ir kasmet minime iki šiol?
Žinoma, politikai, kalbėdami gražius sveikinimus, taip pat pamiršta, kad tai – K.Škirpos nuopelnas. Siekiama, kad jaunoji karta to visai nežinotų? Juk muziejuje lankosi mokiniai, įvairios ekskursijos. Nuo jų slepiamos Lietuvos istorijai svarbios asmenybės. Tai yra ne kas kita, kaip cenzūra”
Policijos smurtas prieš lentos K. Škirpai sunaikinimą / ELTA, Oresto Gurevičiaus nuotr.
Sako, kad nepaminėjo tyčia
„Vakaro žinios” kreipėsi į Nacionalinį muziejų su klausimais, kieno iniciatyva atsirado šis stendas ir kodėl jame liko nepaminėta K. Škirpos pavardė.
Kaip nurodė Gedimino pilies bokšto vadovė Asta Daunoravičienė, ši paroda vyksta nuo šių metų sausio 1-osios: „Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui“ yra dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus 170-ajai sukakčiai skirto vieno eksponato parodų ciklo.
2025 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniuose veikia proginės vieno eksponato parodos, kuriose eksponuojamos muziejaus padalinių turinį atspindinčios muziejinės vertybės Vieno eksponato parodos „Iškelta laisvės vėjui“ stende pateikiamą anotaciją parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai.“
Ji nurodė, kad parodoje „Iškelta laisvės vėjui“ yra eksponuojama 1989 m. Gedimino pilies bokšte iškelta Lietuvos trispalvė: „Todėl šioje parodoje daugiau dėmesio sutelkiama į trispalvės iškėlimą tuometiniu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikotarpiu, o K. Škirpa yra minimas Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje šia tema „Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne“.“
Nors akivaizdu, kad šiame stende akivaizdžiai daugiau dėmesio skirta ne 1989 m. įvykiams, o K. Škirpos ir kitų savanorių įvykdytam vėliavos iškėlimui. Beje, muziejaus minimo leidinio, kurį galima įsigyti muziejaus parduotuvėje, aprašyme K. Škirpos pavardės taip pat nėra.
Net Vilniaus miesto savivaldybei yra žinoma, kad pirmą kartą Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę 1919 m. sausio 1 d. iškėlė dešimties Lietuvos savanorių būrys: karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvilą, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus. Tai savivaldybė kasmet nurodo, skelbdama apie sausio 1-ąją minimą Lietuvos vėliavos ir Pasaulinę Taikos dieną.
Interviu su istoriku Tomu Baranausku:
Kaip manote, kodėl K. Škirpos neliko stende, kuriame pasakojama, kaip būtent jis Gedimino bokšte pirmą kartą iškėlė Trispalvę?
Tomas Baranauskas
– Visada galima pasakyti, kad taip daroma dėl to, kad nebuvo vietos. Bet greičiausiai tiesiog nenorėta minėti šios pavardės. Ypač žinant, kiek buvo batalijų dėl K. Škirpos Žinant Vilniaus miesto savivaldybės poziciją, kuri panaikino K. Škirpos gatvės pavadinimą, sudaužė K. Škirpos atminimo lentą. Tad greičiausiai jis nepaminėtas, norint kažkam įtikti.
Šis K. Škirpos vėliavos iškėlimas yra žinomas faktas Ten dalyvavo keli karininkai, o jis faktiškai buvo pagrindinis veikėjas, kuris tai inicijavo. Jis vadovavo Lietuvos kariuomenės štabui. K. Škirpa, pastebėjęs, kad vokiečiai, išvykdami ši Vilniaus, nusikabino savo vėliavą, sumanė, kad atėjo laikas iškelti Lietuvos vėliavą.
– Ar tai taip nereikšminga, kad neverta paminėjimo?
– Žinoma, kad tai reikšmingas įvykis. Kai 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, valstybės struktūros dar nebuvo Visa reali valdžia dar buvo vokiečių, o K. Škirpa jau kovo mėnesį kėlė klausimą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo. Jis buvo ne šiaip atsitiktinis pirmasis savanoris, bet ir kariuomenės kūrimo iniciatorius.
– Kodėl K. Škirpa tapo tokiu nepageidaujamu?
– Iš dalies tai kyla dėl dalies žydų veikėjų nepasitenkinimo. Jis buvo Lietuvių aktyvistų fronto organizatorius ir laikinosios birželio sukilimo metu paskelbtos vyriausybės vadovas Vilniuje yra birželio 23-osios gatvė to sukilimo garbei pavadinta, niekas jos neatšaukė.
Atmintinų dienų įstatyme ši diena taip pat yra įteisinta kaip atmintina Taigi, oficialiai nėra paneigta, kad tai buvo reikšmingas Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktas, bet K. Škirpos vardą vis tiek vengiama kur nors minėti ir stengiamasi jį iš visur trinti.
Tas karas prieš K. Škirpą vyksta, nors jo paties organizuotas Birželio sukilimas yra vis dar atmintina data, kurią Lietuvos valstybė įsipareigojusi puoselėti. K. Škirpa buvo ir Steigiamojo Seimo atstovas, turi ir daugiau nuopelnų. Tai nėra kažkoks atsitiktinis žmogus. Manau, kad šį kartą Lietuvos nacionalinis muziejus, jausdamas tam tikrą politinę konjunktūrą, nori išvengti kažkokių aštrių kampų.
– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pernai paskelbė išvadą, kad K. Škirpa nebuvo kolaborantas.
Vilniaus sav. sprendimu Išniekinta K. Škirpos atminimo lenta / Alkas.lt
– Jis ir nebuvo kolaborantas. Tai skelbia ne tik centras. Apie tai yra ir mokslinių tyrinėjimų. 2020 m VDU istoriko Simono Jezavitos disertacijoje „Kazio Škirpos geopolitinė Lietuvos vizija ir pastangos ją įgyvendinti 1938–1945 m.“ taip pat apie tai kalbama. Čia atliktas pakankamai rimtas tyrimas, žmogus apsigynė disertaciją ir už tai gavo daktaro laipsnį.
Joje matoma, kad K. Škirpa turėjo manymą, jog tomis sąlygomis, kokios buvo, Lietuvos valstybę buvo galima atkurti tik bendradarbiaujant su Vokietija. Jam nepavyko, aišku Bet tai ne kolaboravimas, o bandymas rasti sąjungininkų valstybės atkūrimui.
Bandymas vengti K. Škirpos yra tiesiog bailumas ir nenoras supykdyti kokio nors įtakingo politiko ar veikėjo, galbūt Vilniaus miesto savivaldybėje, o gal bijoma žydų bendruomenės vadovų reakcijų. Sunku pasakyti, ko labiausiai bijoma. O gal tai yra bendra baimės atmosfera. Matome, kaip bandoma jėga užgniaužti bet kokias K Škirpos atminimui skirtas akcijas
– Jeigu niekas nesipriešins, kas kitas gali atsirasti nepageidaujamų istorinių asmenybių sąraše?
– Jau dabar išbraukinėja visus, kurie bent kažkuo gali būti susiję su holokaustu. Aš suprantu, kad būti susijusiu su holokaustu yra negerai, bet kai kurios situacijos atrodo gana paranojiškai.
Kalbant apie tą patį Joną Noreiką- Generolą Vėtrą, apie kurį yra žinių, kad jis, užimdamas tam tikras pareigas, gelbėjo žydus, kiek galėjo. Bet jis vaizduojamas kaip susitepęs žmogus.
Lygiai taip pat ir su visais kitais, kurie bandomi vienaip ar kitaip susieti su holokaustu. Kai kurie veikėjai šmeižia net Adolfą Ramanauską-Vanagą, nors akivaizdu, kad tai visiškai iš piršto laužti dalykai.
Dešimčiai Oskarų ir visiems pagrindiniams nominuotas „Brutalistas“, neabejoju, nusipelnė pamatymo. Nors ir turi praktinių to sunkumų: įsigijusi filmo rodymo kino teatruose teises kompanija bus priversta riboti seansų skaičių. Kitą priežastį nurodysiu vėliau. Dar jei pasidomėsime, kad „Brutalistas“ laimėjo pagrindinius „Auksinių gaublių“ prizus, kaip ir Oskarų, tris britų BAFTA apdovanojimams, nuojauta, jog A24 prodiusuotas filmas neeilinis turi tik sustiprėti.
Brady Corbet buvo gerai žinomas Holivudo aktorius. Pradėjęs filmuotis 11-os, sugebėjo iki 25-ių suvaidinti apie 40 įvairiausių vaidmenų. Rastume ir gana žinomų filmų. Tačiau dabar 36-ių vyras jau dešimtmetį yra įsitraukęs į režisūros, scenaristo ir prodiuserio veiklą. Ir jei pirmieji du jo režisuoti filmai liko nepastebėti, tais šis, trečiasis, ambicingas, pretenduojantis į monumentalumą, globališkumą yra daugiau nei pastebėtas.
„Brutalistas“ pasakoja apie scenaristo Korbeto susigalvotą vengrų žydą, jo įsikūrimą JAV maždaug 1947 metais. Epizodiškai parodoma kaip atsieit garsus tėvynėje architektas Laszlo Toth išgyvena holokausto tragediją koncentracijos stovykloje ir su kitais imigrantais atvykti į Niujorką. Kad bus sunku „užsikabinti“ šioje didžiulėje šalyje leidžiama suprasti, kai iš laivo perspektyvos Laszlo regi parkritusią Laisvės statulą.
Atsidūrus Pensilvanijos valstijoje, kur jį priglaudžia čia seniai gyvenantis pusbrolis, Laszlo susiduria su kapitalizmo realybe ir žmoniškumo grimasomis. Tiek turtingi darbdaviai, tiek ir artimas giminaitis paskendę savanaudiškume ir egoizme. Panyrame į sodrią dramą, kurioje vyksta vis netikėti pasisukimai ir iššūkiai vargšui atvykėliui žydui. Savo antrąjį Oskarą pelnęs Adrien Brody tarsi atsineša savo personažą iš pirmojo jo oskarinio „Pianisto“. Rodosi, jam nereikia nieko išradinėti, o tik tęsti anuomet susikurtą imidžą pas Romaną Polanskį.
Filmo pavadinimas kilo iš architektūrinio stiliaus „Brutalizmas“, vyravusio JAV 1950–1970 m. Bet atrodo, Bredžiui Korbetui tiesiog patiko pats žodis, nes architekto Laszlo darbuose jokio brutalisto nesimato, išskyrus meilę betonui. Vis aštriau besivystantys dramatiški įvykiai pasižymi netikėtais siužetiniais pasisukimais. Jei nežiūrėsi įdėmiai, gali pajusti, kad pametei giją, kodėl įvykiai klostosi būtent taip.
Čia ir laikas minėti antrą priežastį, kodėl bus mažiau seansų. Įdomus ir įtraukiantis filmas – „nepadoriai“ ilgas. 210 minučių. Skamba beprotiškai. Bet ką darysi, kai taip išsamiai rodomos architekto pastangos įsitvirtinti svajonių šalimi pavadinamoje JAV. Kai ką pakarpyti gal ir įmanoma, bet pasakojimas vis tiek išliktų ilgas.
Pirmą kartą ne per transliuojamą kino teatre koncertą ar operą originaliojoje filmo versijoje pasirodydavo užrašas „pertrauka“ ir ekranas tapdavo baltas. Prestižiniame Venecijos kino festivalyje, kuriame „Brutalistas“ laimėjo 5 prizus, taip pat Brady Corbet kaip geriausias režisierius, žiūrovai, pamatę baltą ekraną, puolė ieškoti kino mechaniko. O iš tikrųjų, reikia pasinaudoti šia 15 min. pauze tualetui. Ar būtent taip jis bus rodomas Lietuvoje, nežinau. „Kino pavasaryje“ vietoje balto ekrano matėme gražią nuotrauką. Kaip bebūtų, seansas gaunasi „du viename“ – nusipirkęs bilietą pasižiūri 2 filmus pagal trukmę…
Tačiau, jei domėsitės užsienio kino kritikų atsiliepimais, rasite daug kaltinimų Korbetui dėl klišių kiekio filme. Taip, kaip rodomi skriaudžiami žydai, kokioje šviesoje išnyra turtuoliai, kaip vaizduojamas vargšas menininkas, patirsime, kad jau viskas matyta, atrasta panašiuose filmuose. Radau kritiko paporinimą, jog filmas atrodo lyg sukurtas dirbtinio intelekto. Nemanau, kad kaltinimai labai objektyvūs! Įdėmiai sekant rodomus įvykius neturi laiko galvoti, kad va čia neoriginalu, taip buvo tame ar kitame filme. Beje, vyko nepalanki filmui diskusija, kai filmo montuotojas vengras pasigyrė, kad aktoriaus Adrieno Brody ir jo žmoną vaidinančios Felicity Jones vengrų kalbos tartis buvo koreguota dirbtinio intelekto. Manoma, jog net skandalu tapęs atvirumas lėmė, kad iš 10 nominacijų „Brutalistui“ įteikti tik 3 Oskarai…
Kas man (o ir visiems jau mačiusiems filmą) tikrai nepatiko, tai autorių noras išgalvotą personažą filmo finale pristatyti, lyg čia buvo biografinis filmas. T. y. nukelti susenusį architektą į pirmąją Venecijos architektūros bienalę 1980 metais ir rodyti jo darbų pripažinimą lyg tai būtų apie realų asmenį. Tikrai nevykusio skonio apraiška, ypač trumpa ir negalinti sugadinti bendro įspūdžio.
Siūlau tikrai neišsigąsti „Brutalisto“ trukmės ir nesivadovauti kritikų pretenzijomis dėl novatoriškumo trūkumo. Verta pasverti, kad tokia filmo sėkmė metiniuose pripažinimo rezultatuose negali būti be pagrindo.
Žinia, ekonomistai vartoja struktūrinio nedarbo terminą, paprastai taikomą pažymėti tai situacijai, kada atsiranda didelės bedarbių masės dėl pakitusio gamybos pobūdžio, kai, tarkime, atgyvena senosios pramonės šakos, o žmonės vis dar vėluoja prisitaikyti prie naujų darbo rinkos poreikių, persikvalifikuodami ir įgydami naujas profesijas.
Tačiau mane liūdina nepalyginamai keblesnis dalykas, kai siaučiant globalizacijos vėjams, Lietuvoje tituline vadinama lietuvių tauta ne visados dar tiesiogiai, bet su didesniu ar mažesniu kamufliažu vis dažniau yra traktuojama kaip struktūrinis perteklius.
Tiesą sakant, globalizacijos vėjai siaučia visur, tačiau tik dabartinėje Lietuvoje, kaip atrodo bent man, prigimtinė Lietuvos tauta yra traktuojama kaip toks kupantis per viršų, nebetelpantis, neturimas kur padėti, atliekantis nuo pasaulio tvarkos struktūrinis perteklius.
Kodėl taip yra, o dar konkrečiau klausiant, kas tokį požiūrį bando iškišti arba bent toleruoja?
Pradėkime nuo lengviausiai atpažįstamo atvejo, kad taip lietuvių tautą kaip niekam nereikalingą perteklių gali būti linkę atpažinti nedraugiški mums kitataučiai ar jiems už šunį patarnaujantys tautiečiai.
Nesunku suprasti, kad tarptautinio kapitalo išlaikomų leidybos fondų propagandistai, skelbiantys, jog Holokaustą visame pasaulyje sukėlė lietuviai, bando įpiršti įsivaizdavimą, kad lietuvybės puoselėjimas yra niekam nereikalingas piktos sėklos sporų paplatinimas, mažiausiai – pažangos stabdis.
Tačiau krinta į akis ir tai, kad tokie propagandistai, beveik atviru tekstu populiarinantys išvadą apie lietuvių tautą kaip struktūrinį perteklių, drauge labai domisi mūsų šalimi dėl čia sukurtos patogaus gyvenimo infrastruktūros ir palankių išgyvenimui klimatinių sąlygų.
Kita vertus, kartais atrodo, kad ir Lietuvos verslas arba menkiau civilizuoti mūsų šalyje įsikūrusio verslo pajėgumai yra linkę traktuoti lietuvių tautą kaip tokį struktūrinį perteklių, kuris trukdo prisikviesti į šalį daug pigesnę ir mažiau įnoringą darbo jėgą iš kitų šalių ar net žemynų.
O mūsų valdžiai, ar netrukdo lietuvių tauta, negadina nuotaikos pati idėja, kad tauta gali imti ir prisiminti, jog ji, o ne atskiros šeimos ar partijų vadai, yra suverenas, t. y. aukščiausioji valdžia, tikrasis šalies šeimininkas, a?
Ar mūsų valdžiai tauta galiausiai nėra tik balastas?
Kaip atrodo bent man, apie mūsų pačių nereikalingumo vienas kitam baisų nepriteklių garsiai byloja tai, kad mes neturime tokių tautos integralumą stiprinančių mitologinių pasakojimų „vienas už visus, visi už vieną“ kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ ar panašiai.
Ar sakote, kad priešingą pavyzdį tam, kas čia buvo pasakyta, pateikia pastarųjų dienų istorija apie iš mūšio lauko Ukrainoje pargabentus, didelėmis pastangomis iš priešo atmuštus lietuvio savanorio ne pirmo šviežumo palaikus ir mūsų nusiteikimas pagerbti jo atminimą.
Tačiau dar labiau nei tai, kad nebuvo galimybės greitai palaidoti žuvusį, neramina ta aplinkybė, kad į karą iš Lietuvos buvo išleistas neturintis jokios karinės patirties, netarnavęs kariuomenėje 20 metų jaunuolis, kai patys ukrainiečiai savo tautiečius kariauti kviečia, jeigu neklystu, tik nuo 25 metų amžiaus (garbė jiems dar ir už tai).
Kaip atrodo bent man, jo savanorystės statusas (amžina jam garbė!) neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.
P. S.
Nesunku buvo pastebėti, kad čia įvardytų paradoksų supratimui nėra reikalingas koks nors specialus tautinis užsiangažavimas, užtenka menkiausio normalių sąmonės refleksų žmogaus humanitarinės vaizduotės likučio, leidžiančio nutuokti tikrą dalykų padėtį, ar ne?
Tekstas paskelbtas laikraštyje „Molėtų Vilnis“
