2025-05-26, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 33

Prof. Alfonsas Vaišvila. Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės (III dalis)

Redakcija
-
1
Prof. Alfonsas Vaišvila. Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės (III dalis)
Vilniaus sav. sprendimu Išniekinta K. Škirpos atminimo lenta/Alkas.lt

Knyga „Žali“ – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.

Pabaiga. I dalis ČIA, II dalis ČIA

Romano autorius sako subjektyviai tarsi nenorįs tyčiotis iš laisvės kovotojų (tai konstatavo ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas), bet tam jį esą „verčiąs“ postmodernistinis metodas, kaip psichologinį, o kartu ir socialinį, ekonominį efektą per cinizmą kuriantis. Štai partizanų vadas J. Žemaitis, matėme, vadinamas „subingalviu“, „šunsnukiu“[8] …. Kodėl?

Gal jis to nusipelnė – atliko kokią tai romane vaizduojamą nederamą veiką? Deja. Taip jis įvardijamas ne kuriai nors bendrai vertybei apginti, o aštresnei frazei sukurti, dėmesiui patraukti, nes, pasak paties autoriaus, „kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė“[9] .

Būtent stiliaus tikslams, kaip aukštesnei vertybei, ir turi būti palenkiamas tautai nusipelniusių žmonių orumas ir pats laisvės judėjimas, nes cinizmu besiremiantis stilius stipriau kreipia į save dėmesį. Bet ne dėl to, kad skaitytojas ar žiūrovas jam pritartų, o tiesiog, kad žinotų, kas ir kokiu būdu meta iššūkį civilizuotos kalbos kultūrai. Jūratė Baranova: „<…> jei „imi daryti meną“ iš kažkam skaudžių dar neužgijusių ir nepelnytai istorijos paliktų randų, – tada kuriama jau ne postmodernistinė žaismė, o <…> gana ciniškas tekstas“[10].

Čia gal reikėtų autorę patikslinti: „ciniškas tekstas“ šiuo atveju greičiau yra ne alternartyva, o būtina tos pačios „postmodernistinės žaismės“ pasekmė.

Keiksmažodžiai civilizuotoje visuomenėje nelaikomi stilistine priemone. “Oficialiojoje, intelektualinėje kalboje keiksmažodžiai nevartojami. Viešojoje erdvėje keiksmažodžių vartojimui taikoma cenzūra [11] .

Baudžiamojo kodekso 155 straipsnis iki jo panaikinimo 2015 m. birželio 25 d. keiksmažodžius kvalifikavo kaip užgalius, asmenį įžeidžiančius, t. y. kriminalizuotą veiką. Postmodernizmo tendencijos pažeisti autoriai siekia pripratinti visuomenę prie cinizmo, chamizmo, kad taip „pertvarkyta“ visuomenė labiau tiktų literatūriniam verslui palaikyti. Todėl ir minėtame J. Žemaičio žeminime keiksmažodžiais pirmiausia reikėtų ieškoti ne menininko, o verslininko.

Lietuvos sąlygomis, kur nebuvo tikrosios desovietizacijos, komunistų partijos, kaip nusikalstamos, įstatyminio pasmerkimo, postmodernizmas laisvės kovų atžvilgiu tapo tinkamiausia priemonė paskatinti sovietinį renesansą – atkurti stribišką grožinę literatūrą, publicistiką, nukreiptą į laisvės kovotojų niekinimų, oficialiai to lyg ir neskelbiant.

Postmodernistinio metodo įtaka kitom socialinio veikimo sritims.

Ją galima jausti ir istorijos tyrimuose, politikoje, pedagogikoje, teismų praktikoje,…), siekiant ir tas sritis tam tikru mastu suverslinti, t. y. įvykdyti ir jose vienokį ar kitokį vertybinį perversmą, jei tik galima laimėti daugiau dėmesio, įsiteikti radikaliojo liberalizmo jėgoms. Pilėnų kariai, laisvę branginę labiau negu gyvybę ir dėl to anksčiau laikyti didvyriais, dabar vadinami bailiais ir prastais kariais[12]. (Pakelti prieš save ranką irgi reikėjo drąsos).

Lietuvių tauta dėl atskirų lietuvių dalyvavimo holokauste R. Vanagaitės pristatoma urbi et orbi kaip „žydšaudžių tauta“ [13], net jei dėl to žydšaudžiais tampa ir tie 2300 lietuvių, rizikavusių gyvybėmis gelbstint tuos pačius žydus, o iš jų – 918 Izraelio pripažinti „Pasaulio teisuoliais“…

Keistai gali atrodyti tauta, kurios atstovai tarpusavyje lenktyniauja, kaip išradingiau svetimųjų naudai paniekinti savus arba kuo labiau į svetimus panašėti. Ir tai – nelaiminga tradicija: mūsų bajorai praeityje gėdijosi lietuvių kalbos, pačios lietuvybės, nūdienos rašytojas – laisvę gynusios savo tautos, Lietuvos moterys – lietuviškų pavardžių su galūne -ienė… Į kokią ateitį išsiruošė tauta su savęs niekinimo ir savo tapatumo besigėdijančia sąmone?

Postmodernizmas ir žmogaus teisės.

Subjektyvumų įvairovei legalizuoti ir jai trukdančioms tradicijoms griauti postmodernizmas supinamas ir su savaip suprantamomis žmogaus teisėmis. Tradicinė santuokine šeima, įtvirtinta Konstitucijoje kaip visiems privaloma teisinė kategorija, skelbiama „pasenusia“.

Jai sumoderninti – susubjektyvinti, sumenkinti Konstitucinis teismas į Konstitucijos dvasią įrašo ir „kitas šeimos formas“. Kokios tos formos, neįvardija, bet žino, kad pirmumas turi būti atiduotas ne Konstitucijai, o tam pačiam asmens-„suvereno“ subjektyvumui: „šeima yra tai, ką atskiras asmuo laiko šeima“ (premjerė I. Šimonytė, 2021 m.), kad ir šioje srityje jis įvykdytų vertybinį perversmą.

Konstitucijoje įtvirtintos dvi gyvybei būtinos biologinės lytys arba piliečio praktinis gebėjimas vykdyti pareigas tik vienai valstybei ir tuo pagrindu būti tikru tik jos piliečiu – irgi nemažesni „atsilikimai“.

Toks pat „atsilikėlis“ ir į „klaidą įpuolęs“ tarsi yra ir pats Dievas, sukūręs tik Adomą ir Ievą ir dėl to nieko nežinantis apie „kitas šeimos formas“… Lietuvos prezidentai suteikinėja išimties tvarka atskiriems asmenims realiai nefunkcionuojančią dvigubą pilietybę, nes to reikalauja asmuo-„suverenas“.

Tam pačiam „suverenui“ reikalaujant, leidžiama Lietuvos pase rašyti asmens pavardes ne valstybinė kalba. Seimas koreguoja lietuvių kalbos raidyną, irgi kaip „atsilikusį“, trukdantį įsiteikti svetimiesiems. Čia jau negalioja Romos teisininkų principas „Kas skirta visiems, tam turi pritarti visi“ (Romos teisininkai po Justiniano). Galioja priešingas principas: ko geidžia vienas ar keli, tam privalo pritarti visi.

Todėl įveikinėjami ir kitokie „atsilikimai“. Vilniaus apylinkės teismas, 2024 m. priėmęs „individualų sprendimą“ (nes tokio įstatymo dar ir nėra), žmogaus teisių vardu pripažino vieno ir to paties vaiko dvi biologines mamas. Gamtos nustatytą vientisą žmogaus atsiradimą pavertė nevientisu: jį padalijo į dvi stadijas: pastojimą pripažinęs vienai, o tos pačios gyvybės gimdymą – kitai; viena iš jų su „Sodros“ pritarimu dar įgijo ir teisę į „tėvystės atostogas“, t. y. teisę imituoti ir vaiko „tėvą“ – sujaukti tėvystės sąvoką, vadinasi, ir pačią teisę.

Čia kalbama apie vaikus, bet vaikų teisės ir socialinių pasekmių numatymas, kaip toks vaikas jausis tarp vaikų, turinčių vieną biologinę mamą, nedalyvauja… Konstituciją kūrė modernistai, o ją aiškina postmodernistai… Todėl formuojasi situacija, kai ne kiekvienam suvokti, ką reiškia rašytinis Konstitucijos tekstas arba kur baigiasi protas ir prasideda beprotybė, nes abi šios priešybės sutelpa tame pačiame asmens subjektyvume ir jo neribotoje laisvėje. Individas, apginkluodamas savo subjektyvumą postmodernistiniu metodu ir mokslo, technikos pažanga, atveria duris naujai „kultūrinei revoliucijai“.

Slankiojanti žodžio laisvės riba.

Dėl to paties subjektyvumo prioriteto postmodernizmas siekia paneigti ir du pagrindinius Konstitucijos principus: 1) visų asmens teisių ir laisvių santykinumą (28 str.) ir 2) visų teisės subjektų lygybę įstatymams (29 str.). Juos paneigus, jau galima laisvai elgtis ir su žodžio laisve: vieniems ją siaurinti, kitiems („literatūrinių kūrinių autoriams“) neribotai plėsti.

Štai Seimo narys Petras Gražulis, 2022 m. gegužės 26 d. pavadinęs kelis LGBT bendruomenės narius „išsigimėliais“, buvo teisiamas pagal BK 170 str. 2 d., nors vėliau byla ir nutraukta. Tuo pačiu vardu Lietuvos laisvės kovotojus pavadinęs M. Ivaškevičius panašios bylos nesusikaukė.

Nesusilaukė oficialios reakcijos ir išvadinęs „Hitlerio šunimi“ [14] Kazį Škirpą – 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, paskelbusio apie Lietuvos valstybės atkūrimą, organizatorių. Priešingai – susilaukė įvairių premijų…

Teismų argumentai knygos „Žali“ byloje.

Sakoma: „degtinės kokybė nepriklauso nuo butelio formos“. Pasirodo, kartais priklauso. Svarbu ne ką pasekei, o į ką savo žodžius įpakavai. Jei juos įpakavai į romaną, ar net į jo „Įžangą“, tai, pasak Vilniaus apygardos teismo kolegijos, tavo žodžio laisvė įgyja „didelę erdvę“ teisėtai niekinti istoriškai konkrečius laisvės kovotojus [15].

Nenurodyti bent orientacinių „didelės erdvės“ ribų, tai faktiškai paversti žodžio laisvę neribota. Bet tokia laisvė jau yra ne laisvė, o legalizuota agresija artimo teisės atžvilgiu. Nėra dalykų, kurie neturėtų savo apibrėžtumo ribų, palaikančių jų tapatumą. Nėra ir asmens teisių, kurios būtų neribojamos artimo teisėmis. Kiekvienas suabsoliutintas, savo ribas praradęs ar jas neigiantis dalykas neišvengiamai virsta savo priešybe. Antikoje tai vadinta „absoliučios laisvės“ paradoksu: jei viskas leistina, tai leistina ir laisvę riboti, vadinasi, ne viskas leistina.

Rašytojas yra tos pačios visuomenės narys, pavaldus tai pačiai Konstitucijai, draudžiančiai bet kokias privilegijas, taip pat ir žodžio laisvės srityje. Rašytojas turi teisę laisvai prasimanyti literatūrinius personažus-virtualias būtybes, joms priskirti irgi prasimanytus vaidmenis. Bet jis neįgyja tokios laisvės, jei imasi rašyti apie istoriškai konkrečius asmenis, vykdžiusius Lietuvai reikšmingas pareigas, tuo labiau juos niekinti necenzūriniais žodžiais, paneigiančiais pačią žmoniškąją asmenybės vertę. Teisei – tai asmens įžeidimas. O „kas įžeidžia vieną, tas kėsinasi ir į visus“ (teisės principas).

prof. Alfonsas Vaišvila

Minėti teismai, vertindami šioje byloje įrodymus, viską, kas knygoje „Žali“ rašoma, priskyrė romanui (literatūriniams personažams). Tačiau iš tiesų, ne viskas, kas joje rašoma, priklauso literatūriniams personažams. Knygą „Žali“ pats autorius suskirstė į dvi skirtingo teisinio statuso, bet apimtimi neproporcingas dalis:

1) į „Įžangą“, kurioje jis kalba savo vardu, nesislapstydamas už jokio literatūrinio personažo, ir

2) į patį romano tekstą. Būtent „Įžangose“ (I laida 2002, p. 6-9, II laida 2018, p. 5-8) autorius savo, o ne literatūrinių personažų lūpomis išdėstė minėtus pagrindinius teiginius, kuriais jis, matėme, viešai neigė Lietuvos okupaciją:

Lietuvą vadino „ruso šalies pakraščiu“ (2002, p. 8), patį valstybingumo siekį – „įkyria idėja“ (2018, p. 5),

dėl jo kovojančius – „išsigimėliais“ „soliteriais“ (2002, p. 8),

tamsiais „kaimo bernais, mažai tenutuokiančiais apie garbę ir žmogiškumą“(2018, p. 7), lietuvių laisvės kovas – „pilietiniu karu“ (savi šaudė į savus) (2002, p. 6),

teisino sovietinės okupacijos nusikaltimus kaip okupanto „asmeninį reikalą“ (2002, p. 6)…

Tai savotiškas romano socialinis įvadas, semantinis kodas, kuriuo pats autorius nurodo, per kokias vertybes reikia skaityti ir suprasti jo romaną. Tiems, kurie šiuo „kodu“ nesinaudojo ar jį ignoravo, romanas ir tapo „labiausiai nesuprastas“.

Įžangos“ teiginiai buvo ir pagrindinis, tiesioginis skundo objektas. Skundas reikalavo vertinti ne knygą kaip visumą, o tik tas jos dalis, kuriomis yra tiesiogiai pažeidžiama minėtų istorinių asmenų teisė į orumą. Tuo tarpu teismas reikalavo vertinti visą knygą, tarsi įgijęs teisę savavališkai plėsti skundo objektą.

Minėti teismai skunde pateiktų įrodymų – „Įžangos“ teiginių nenagrinėjo, nevertino, o tai reiškia – faktiškai atsisakė vykdyti BPK 20 str. 5 p. reikalavimus: vertinti įrodymus „pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu…“, vadinasi, atsisakė vykdyti ir teisingumą.

Įdomu, kad ne tik minėti teismai, bet ir knygos literatūriniai recenzentai, galbūt išskyrus Liną Medelį, kažkodėl vertina tik romaną apskritai ir visiškai ignoruoja knygos „Žali“ „Įžangą, kur autorius, kaip minėta, savo vardu išdėstė antilietuvišką romano esmę ir paskirtį. Galbūt kaip nepatogią. Mat ją paminėjus, reikės komentuoti ir jos turinį –panieką laisvės kovoms ir jų dalyviams. Tai kliūtis abstrakčiai samprotauti tik apie knygos meninę vertę, formą, netekusią turinio, o su juo ir – socialinės prasmės.

„Įžangų“ teiginiams, kiek jų dauguma nesudaro tiesioginį romano tekstą, negalioja net paties teismo pripažinta literatūros autoriams minėta „didelės erdvės“ žodžio laisvė, „Vakarų demokratijos tradicija“ ir „EŽTT praktika“, priešingai – jie patenka ne tik į Konstitucijos 28 straipsnio, bet ir į kelių LR BK straipsnių 170 str, I d. 1702 , 313 II d. dispozicijas.

Mitingas Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Kaziui Škirpai pagerbti.

Šie BK straipsniai, kaip ir Konstitucija, primena, kad teises turi ne tik tie, kurie rašo, bet ir tie, apie kuriuos rašoma… Bet atsakomybė nebūtinai turi reikšti baudžiamąją. Yra ir švelnesnių jos formų tokių idėjų platinimui užkardinti, leidėjams sudrausminti. Teiginiams, kuriais tyčiojasi iš asmens vien dėl to, kad jis vykdė teisėtas pareigas, taikytina cenzūra.

Bet radikaliojo liberalizmo sąlygomis vyrauja nuomonė: bet kokį žodžio laisvės ribojimą rašytinių tekstų atžvilgiu vadinti cenzūra ir ją smerkti kaip absoliutų blogį. Bet tada cenzūros vardu reikėtų pasmerkti ne tik visus čia minėtus BK, bet ir Konstitucijos 25, 28, 29 straipsnius, įpareigojančius kiekvieną asmenį riboti savo teises, taip pat ir laisvo žodžio teisę, artimo teisėmis.

Cenzūra – blogis, kai ji ateina iš valdžios dvasiškai pavergti visuomenę politiniam režimui. Tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas ateina iš pačių piliečių tarpusavio pripažinimo teisės subjektais, iš tarpusavio pagarbos vienas kitam, iš sugyvenimo dorybės.

Apie Ivaškevičiaus knygą „Žali“ būtų galima iš vis nekalbėti, kaip apie tam tikrą verslininko išsišokimą, jei tai nesisietų su pačios valstybės pozicija, kai sovietiniu renesansu paženklinta kūryba laikoma teisėta ir dar skatinama palankiomis recenzijomis, valstybės apdovanojimais. Tai apnuogina platesnio Lietuvos socialinio konteksto problemas.

Pirmiausia, neturėjimą aiškiais kriterijais grindžiamos koncepcijos žodžio laisvei valdyti.

Antra, laisvės kovotojų niekinimo pusėje tebestovinčias socialines jėgas, susiformavusias dar okupacinio režimo sąlygomis, kurios ir nepriklausomoje Lietuvoje tęsia savo darbą, tai maskuojant „meno specifika“.

Trečia, kyla klausimas, kaip laisvės kovų ir jų dalyvių viešas niekinimas ir oficialus jo toleravimas dera su šiuolaikine Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, su kariuomenės siekiu kelti savo karių kovingumą, ugdant jaunimo patriotizmą, formuojant tautos valią priešintis, tam naudojant ir praeities laisvės kovų patyrimą?

Valia priešintis – tos pačios reikšmės, kaip ir karinis apsiginklavimas, ypač dabarties sąlygomis. Ginklai patys neveikia. Ginkluojantis, bet nestiprinant valios priešintis, nereiškia, kad visapusiškai stiprinama gynyba.

Žodžio laisvė, netarnaujanti valiai priešintis, nėra Lietuvos laisvė. Knyga „Žali“ ir į ją panašūs rašiniai – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų istorinė patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.

Nuorodos:

8.Čia galbūt tiktų ketureilis:
Kas buvo anksčiau negražu,
Apie ką nekalbėjo net dviese
Dabar jau be š… ir be s…
Meno šnektos negirdėsi.

9. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/dramaturgas-marius-ivaskevicius-pirmiausia-emigrantus-isdave-lietuva-56863601
10. Baranova. Jūratė, Filosofija ir literatūra priešpriešos, paralelės, sankirtos, p. 369. -gs.elaba.lt/object/elaba:4176187/4176187.pdf
11. https://lt.wikipedia.org/wiki/Keiksma%C5%BEodis)
12.Baronas, D., Mačiulis, D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, 2010, Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 486-487.
13.Vanagaitė, R. Mūsiškiai, 2016, Alma littera, p. 14.
14.Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidmantas-valiusaitis-kodel-smeiziamas-kazys-skirpa-76312159.
15. https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/01/news/sveiko-proto-pergale-byla-rasytojui-mariui-ivaskeviciui-keliama-nebus-9421779; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2019/04/04/news/patvirtintas-atsisakymas-pradeti-ikiteismini-tyrima-del-m-ivaskeviciaus-romano-zali–

Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.

 

Almantas Stankūnas. Elektros tiekėjai pripažįsta – atsinaujinančios energetikos plėtra didins kainas

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. Elektros tiekėjai pripažįsta – atsinaujinančios energetikos plėtra didins kainas

Elektrum vadovas sako:

„Europoje iškeltas tikslas pasiekti nulinę taršą, M. Gigos vertinimu, svarbus, tačiau ne ką mažiau reikalinga atsižvelgti ir į elektros kainas, energetikos sistemą. „Desperatiškai bandydami pasiekti nulinę taršą, mes galime ne tik sugriauti energetikos sistemą, bet ilgainiui išauginti galutines elektros kainas, kurias bus sunku sumažinti. Nebent ir vėl tik subsidijų ir paramų pagalba.“

Visiems turėtų būti akivaizdu, kad beatodairiška elektros gamybos iš vėjo ir saulės plėtra padidins elektros kainas.

Taip yra, nes visa elektros gamybos iš iškastinio kuro infrastruktūra privalo likti parengta patenkinti maksimalius vartotojų poreikius kai nepūs vėjas ir nešvies saulė. Tokia parengtis daug kainuoja.

Almantas Stankūnas

Tuo tarpu augant saulės ir vėjo jėgainių pajėgumams, dėl vis dažnesnio elektros energijos pertekliaus, turės būti ribojama jėgainių gamyba ir investuotojai reikalaus vis didesnės mūsų visų paramos tam, kad galėtų užtikrinti investicijų atsiperkamumą.

Tuo tarpu iškastinio kuro naudojimą toliau apčiuopiamai galės mažinti tik vis didesni elektros energijos akumuliavimo pajėgumai.

Vandenilio gamyba žlunga, nes produkto savikaina yra nepakeliama vartotojams, nebent valstybė imtų visų mūsų pinigus ir teiktų subsidijas.

Akumuliatorių įrengimas vis dar labai brangus, o kitos kaupimo technologijos neišvystytos.

Tuo tarpu valdžios atstovai nestabdo. Štai premjeras socialdemokratas Gintautas Paluckas jau prabilo apie paramą pirmam jūriniam vėjo jėgainių parkui, nors investuotojas pagal pasirašytą sutartį privalo parką įrengti be paramos. Ir kas gi sumokės tą paramą? – mes visi.

Taip pat nesirengiama atsisakyti antro jūrinio vėjo parko su nepateisinamai aukšta garantuota elektros supirkimo iš investuotojo kaina, kuri dar bus indeksuojama. Už tai irgi labai daug sumokėsime mes visi.

Energetikoje priimtų sprendimų pasekmės pasimato tik praėjus gerokai laiko. Jūrinių vėjo parkų atveju jos pasimatys tik po 6–10 metų.

Tuo tarpu politikai masto tik 4 metų kadencijos rėmuose. Nepasakė Briuselis, kad reikia stabdyti ekonomiškai nepasiteisinančią elektros gamybos iš vėjo ir saulės plėtros ir mūsų klapčiukai nestabdys, neprieštaraus, nes kitoje kadencijoje valdys kiti.

Po to kai brangiai mes visi mokėsime už tokius sprendimus, politikai badys pirštais vieni į kitus ir nebus kaltų.

Prablaivinti politikus gali tik rinkėjai. Bėda ta, kad rinkėjams irgi mažai rūpi tie vėjo jėgainių parkai, kol nepakrapštomos jų piniginės.

Ką gi, vėliau galėsime kaltinti tik patys save.

Nuoroda į aktualų tekstą apie kainas.

Taip pat ir nuoroda apie premjero svarstymus remti pirmą jūrinį elektros gamybos iš vėjo parką.

Rusiškieji grobikai galbūt svarsto, kaip surengus tikslinę ataką Sumų srityje

Redakcija
-
0
Rusiškieji grobikai galbūt svarsto, kaip surengus tikslinę ataką Sumų srityje

Ką balandžio 14 d. ryte radijo NV eteryje su žurnalistu Pavlo Novikovu kalbėjo Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.

rusai gali planuoti Sumus paversti miestu-vaiduokliu, kur negali gyventi žmonės

Rusijos okupantai balistinių raketų smūgiais bando paversti visą Sumų sritį didele pilka zona be žmonių. Tai „Radio NV“ eteryje pareiškė Rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj.

„Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos balistiniai smūgiai, pirma, tapo gana dažni, antra, jie nebesistengia nusitaikyti į karinius taikinius – iš tikrųjų naudoja balistiką kaip būtent civilių gyventojų terorizavimo įrankį. Kažkaip labai sunku kitaip paaiškinti smūgį į Sumus. Atsižvelgiant į tai, kad jie dabar svarsto variantą, nesakysiu, kad jie tikrai puls Sumų sritį, nes į generolų galvas juk neįlįsi, betgi, kad toks variantas svarstomas aiškiai matyti vien pagal jų pajėgų išsidėstymą“, – sakė E. Dykyj.

Anot jo, rusai bando vykdyti žvalgybą mūšiu iš Kursko srities.

Eksperto nuomone, rusiškieji grobikai bando „terorizuoti gyventojus, kad prasidėtų masinis emigravimas, kad prasidėtų kažkokia panika – visą Sumų sritį paversti didele pilka zona, kad ten būtų kaip Pokrovske“.

„Mes miestą išlaikėme, bet tai nėra gyvas miestas. Faktiškai tik jo vaiduoklis. Taigi, siekiama paversti Sumus tokiu gyvo miesto vaiduokliu. Jiems tai visiškai normali karinė strategija”, – įsitikinęs E. Dykyj.

Jis priminė, kad rusai kovoja ne prieš Ukrainos kariuomenę, o prieš ukrainiečius kaip tautą. „Jie juk atėjo galutinai išspręsti „Ukrainos klausimą“. Taigi, jei jie naudoja balistiką galutiniam mūsų klausimo „sprendimui“, tai matyt mums tikrai būtina labai įdėmiai apsižiūrėti, o kokias galimybes turime, kokias priemones turime, vis tik ieškoti variantų, kaip pasiekti tą balistiką dar iki jai atskrendant į mus“, – sakė E. Dykyj.

Ekspertas mano, kad tai labai sunki užduotis.

„Mūsų gynėjams ir gynėjoms dabar teks ieškoti būtent šios problemos sprendimo, antraip itin dažnai teks skelbti gedulą“, – sakė E. Dyikyj.

Išpuolis prieš Sumus balandžio 13 d.

  • Kaip pranešė UNIAN, balandžio 13 d., Verbų (Palmių) sekmadienio rytą, rusiškieji grobikai įvykdė karo nusikaltimą dviem balistinėmis raketomis Iskander-M/KN-23 smogdami Sumų centrui. Smūgį įvykdė Rusijos 112-oji ir 448-oji raketų brigados iš Voronežo srities (Liski gyvenvietės) ir Kursko srities (Leženkų gyvenvietės).
  • Per Rusijos ataką žuvo daugiau nei 30 žmonių, daugiau nei 110 buvo sužeista.

Ar rusai pradės didelį puolimą Sumų srityje?

Sumų srityje Ukrainos gynybos pajėgos pastatė tris gynybos linijas, ir rusiškieji grobikai gali įsiremti į tas linijas ir niekur neprasiveržti, mano E. Dykyj.

Ekspertas pažymėjo, kad po daugiau nei septynis mėnesius trukusių sėkmingų manevrinių mūšių ir padarius labai didelių nuostolių rusams Kursko srityje, didžioji Ukrainos grupuotės dalis iš to regiono pasitraukė. Tuo pat metu rusai, Kursko srityje subūrę beveik 70 000 žmonių grupuotę, perkelia mūšius įkandin atsitraukiančios Ukrainos kariuomenės.

„Mūšių linija persikėlė arčiau valstybės sienos. Vietomis ji lieka kitoje valstybės sienos pusėje – keli kilometrai už „porebriko“, o kai kur užklimpo jau 7-8 km mūsų teisėtoje teritorijoje“, – pažymėjo E. Dykyj.

Jis sakė, kad fronto linija šiaurėje išsilenkinėja ir susidaro priklausomai nuo šalių stiprumo ir galimybių. Kiek toli rusai nueis, priklauso tik nuo jų galimybių, sakė E. Dykyj.

Jo nuomone, logiška, kad jie savo 70 000 žmonių grupuotės kartu su šiaurės korėjiečiais, veikiančiais Kursko srityje, neišsklaidys po skirtingus fronto sektorius, o gali pabandyti šiomis pajėgomis spausti ir veržtis toliau į Sumų sritį:

„Tai yra argumentas, jog jie ten pabandys išplėtoti rimtą puolimą“.

Taip pat E. Dykyj mano, kad rusai negali nesuprasti, kad jei bandytų eiti toliau, jie įsiremtų į tris įtvirtinimų eiles. Taip pat, jo nuomone, neatsitiktinai tam tikrose Sumų srities vietose rusams pavyko prasibrauti.

„Dalykas tas, kad pirmoji iš trijų gynybos linijų buvo pastatyta 7-8, iki 10 km nuo valstybės sienos. Mes niekada nestatėme įtvirtinimų tiesiai palei valstybės sieną… Atrodo, kad jie kaip tik prišliaužė prie tos pirmos linijos, iki mūsų įtvirtinimų pradžios, ir dabar labai dvejoja – bandyti prasibrauti ar nebandyti”, – sakė E. Dykyj.

rusai bando suprasti ir įvertinti, kokias pajėgas Ukraina sukaupė tose trijose įtvirtinimų linijose galimo puolimo atrėmimui.

„Jie jau kelias savaites yra tokioje būsenoje, kai atėjo iki Sumų srities, ir vis dar neapsisprendė, ar bandyti veržtis visu pajėgumu, ar nebandyti“, – pažymėjo ATO veteranas.

Anot jo, „ši šiek tiek pakibusi būsena tęsiasi jau mažiausiai dvi savaites“, ir netrukus viskas turėtų paaiškėti:

„Vis tik panašu, jog jie ten bandys išskleisti didelį puolimą“.

Pasak E. Dykyj, rusai aiškiai supranta, kad Ukrainos Sumų gynybos linija yra ne Kursko sritis, o realiai įrengta gynybos linija.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsitraukė iš Kursko srities, bet įžengė į Belgorodo sritį

  • Kaip pranešė UNIAN, 2024 metų rugpjūtį Ukrainos gynybos pajėgos pradėjo operaciją Kursko srityje, kur pavyko likviduoti ištisas rusų kuopas ir tiksliai pataikyti į jų vadavietes bei pozicijas. rusai patyrė didelių nuostolių. Tačiau laikui bėgant jiems pavyko sukaupti milžiniškas pajėgas ir beveik visiškai išstumti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas iš regiono.
  • Neseniai pasirodė informacija apie Ukrainos gynybos pajėgų įžengimą į rusijos federacijos Belgorodo sritį. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažymėjo, kad pagrindinis operacijų tikslas yra maksimaliai apsaugoti Ukrainos teritoriją, ypač Sumų ir Charkivo sričių bendruomenes.

Pagal unian.ua reporterio Vitalij Sajenko reportažus
parengė LL, redagavo V. K.

kariuomeneskurejai.lt

Pradėjo veikti telefonas civilinės saugos klausimams

Redakcija
-
0
Pradėjo veikti telefonas civilinės saugos klausimams
Unsplash nuotr.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento iniciatyva, paskambinus tel. 0 707 56 880, gyventojams bus atsakoma į juos dominančius civilinės saugos klausimus. Gyventojai galės pasitarti su civilinės saugos pareigūnais, kaip pasirūpinti savo saugumu ekstremaliųjų padėčių metu.

Konsultavimo telefonu paklausėjai gali kreiptis darbo dienomis (pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 8.00 iki 11.00 val. ir nuo 13.00 iki 16.00 val., penktadieniais nuo 8.00 iki 11.00 val. ir nuo 13.00 iki 15.00 val.).

Šiuo telefonu taip pat bus teikiami duomenys ir konsultuojant asmenis bei ūkio subjektus priešgaisrinės saugos klausimais. Visi skambučiai šiuo numeriu yra nemokami.

Ateityje konsultavimo tvarka bus tobulinama.

Naujausios Vidaus reikalų ministerijos inicijuoto reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenimis, per penkerius metus nuo 48 iki 52 proc. išaugo tų, kurie žino, kaip elgtis stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių metu. Net 90 proc. šalies gyventojų gauna trumpuosius perspėjimo pranešimus, 53 proc. turi maisto atsargų 72 valandoms, 36 proc. žino artimiausios priedangos vietą.

Parengta pagal PAGD pranešimą

Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pataisą, kuri leistų vyriausybei uždrausti LGBT renginius

Redakcija
-
0
Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pataisą, kuri leistų vyriausybei uždrausti LGBT renginius
Vengrijos parlamento rūmai / pexels.com nuotr.

Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pataisą, pagal kurią vyriausybė gali uždrausti viešus LGBTIQ bendruomenių renginius.

Pataisa buvo priimta pagal partijų sąrašus – 140 balsų „už“ ir 21 „prieš“. Ją pasiūlė valdančioji „Fidesz“ ir Krikščionių demokratų partijos KDNP koalicija, vadovaujama ministro pirmininko Viktoro Orbano.

Prieš balsavimą opozicijos politikai ir kiti protestuotojai bandė užblokuoti įvažiavimą į parlamento automobilių stovėjimo aikštelę, kad neleistų valdančiosios partijos įstatymų leidėjams patekti į vidų. Policija fiziškai pašalino demonstrantus.

Šia pataisa įtvirtinamas draudimas rengti viešus LGBTIQ renginius, įskaitant „Pride“ eitynes, kurios kasmet sutraukia tūkstančius žmonių į sostinę Budapeštą.

Joje skelbiama, kad vaikų teisė į moralinį, fizinį ir dvasinį vystymąsi yra svarbesnė už bet kurią kitą pagrindinę teisę, išskyrus teisę į gyvybę, įskaitant teisę į taikius susirinkimus.

Naująja pataisa taip pat leidžiama sustabdyti vengrų, turinčių dvigubą pilietybę ne Europos ekonominės erdvės šalyje, pilietybės galiojimą, jei manoma, kad jie kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui.

Pataisa potencialiai gali būti nukreipta prieš vengrų ir amerikiečių pilietybes turintį milijardierių George’ą Sorosą (Džordžą Sorosą), kuris nuolat atsiduria vengrų viešo gyvenimo dėmesio centre.

Ši pataisa yra 15-oji Vengrijos konstitucijos pataisa nuo 2011-ųjų, kai V. Orbano partija parengė naują jos versiją.

Neeilinis debiutas „Hofmano istorijose“: L. Mikalauskas LNOBT scenoje įkūnys elegantišką blogį

Redakcija
-
0
Neeilinis debiutas „Hofmano istorijose“: L. Mikalauskas LNOBT scenoje įkūnys elegantišką blogį

Balandžio 25–30 dienomis į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną sugrįžta Jacques‘o Offenbacho opera „Hofmano istorijos“. Pirmą kartą joje dainuos populiarusis Liudas Mikalauskas, neslepiantis, kad atvaizduoti patrauklius blogiečius scenoje jam padėjo pažintys politikos ir verslo pasaulyje. 

„Prieš penkerius metus, kai į LNOBT sceną atėjo Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“, joje taip pat įkūnijau keturis spalvingus personažus. Tačiau „Kandide“ visi mano personažai buvo labai skirtingi – į kiekvieną iš jų, iš naujo nusigrimavęs, eidavau kaip į atskirą spektaklį.

„Hofmano istorijose“ keturis personažus – Lindorfą, Kopelijų, Miraklį ir Dapertuto – vienija bendra blogio, arba velniškumo ašis. Panašios ir visų keturių personažų vokalinės partijos – joms tinka panaši balso spalva. Todėl neskaitę spektaklio programėlės žiūrovai dažniausiai net nesuvokia, kad operoje tai – keturi skirtingi personažai, o ne vienas apibendrintas blogio įsikūnijimas.

Dabar svarbiausias klausimas – kaip sukurti gerą blogietį? Prisimenu, kai būdamas 22-ejų vaidinau Mefistofelį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, man atrodė, kad blogietis scenoje būtinai turi būti piktas ir susiraukęs. Tik sukaupęs daugiau gyvenimo patirties supratau, kad blogis dažniausiai būna patrauklus ir viliojantis, netgi savotiškai simpatiškas. Nes jei blogis nebūtų gražus ir elegantiškas – mes nejaustume tokios didelės pagundos prie jo veržtis, tiesa? Blogis mums imponuoja savo išoriniu grožiu. Todėl ir „Hofmano istorijose“ bandau savo personažų nesubjaurinti, priešingai – stengiuosi parodyti juos patrauklius, o ne atstumiančius. Šioje operoje esu pabrėžtinai elegantiškas.

Ir, žinoma, visiems keturiems savo personažams suteiksiu realios, gyvenimiškos faktūros. Kiekvienas iš jų turės mano paties gyvenime sutiktų ir neblogai pažinotų žmonių bruožų. Tiktai neklauskite, kas jie – tikrai nepasakysiu, nes dar supyks“, – juokiasi L. Mikalauskas.

Atpažįstamo blogio veidai

Pasak dainininko, kurdamas scenos vaidmenis jis beveik visada atsigręžia į savo draugų ir pažįstamų ratą. Ir visada atranda konkretų žmogų, kurį bando pamėgdžioti reikalingoje situacijoje.

„Taip ir šįkart: nusižiūrėjau keturis žavingus ir simpatiškus savo bičiulius, beje, užimančius aukštas pozicijas „prie valdžios“, kurie labai gražiai „sukrenta“ į keturis „Hofmano istorijų“ personažus.

Tarkime, Kopelijus, kuris ateina pas Spalancanį su dideliu lagaminu, yra pardavėjas. O pardavėjas privalo būti patrauklus, kad sugebėtų sužavėti žmogų tuo daiktu, kurį bando jam prakišti už konkrečią sumą.

Lindorfas yra politikas. Politiką, žiūrintį į visus kitus iš aukšto, atrasti tikrai nebuvo sudėtinga – pažįstu tokių ne vieną. Sunkiau buvo su daktaru Mirakliu, kuris savotiškai tenkinasi tuo, kad jam pavyksta pražudyti žmogų. Tokio asmeniškai nepažįstu, tad rinkdamasis į situaciją pažvelgiau labiau apibendrintai.

Ketvirtasis mano personažas Dapertuto, siūlantis deimantą Džuljetai, yra pats mistiškiausias. Galima sakyti, tai – absoliutus blogio įsikūnijimas. Jis turi daug pinigų ir neabejoja, kad už tuos pinigus pasaulyje galima nupirkti viską: ir žmogaus garbę, ir jo įsitikinimus. Tokių pažįstu ne vieną. Nebuvo sunku pasirinkti.

Blogis mus pasaulyje gundo. Gundo politine valdžia, kaip Lindorfą. Gundo galia kurti stebuklus medicinoje, kaip Miraklį. Gundo azartu užsidirbti daug pinigų, kaip Kopelijų, ir galimybėmis per savo pinigus kitais manipuliuoti, kaip daro Dapertuto“, – apie „Hofmano istorijų“ personažus pasakoja L. Mikalauskas.

Spektaklis, kuris patinka vyrams

Dainininkas prisipažįsta nesąs modernių klasikos pastatymų šalininkas. Tačiau, anot jo, svarbu ir tai, kaip režisierius išsprendžia operoje pateiktas situacijas.

„Kai Günteris Krämeris LNOBT statė „Don Karlą“, man, kaip tikinčiam žmogui, buvo pakankamai sudėtinga suprasti, kodėl šventikas scenoje vaikšto su pistoletu. Bet režisierius sugebėjo išspręsti veikėjų santykius taip, kad aš tuo patikėjau.

Panašiai ir „Hofmano istorijų“ režisierius Federico Grazzini sugebėjo įtikinamai atskleisti operos personažus. Įžymiąją sceną, kurioje Olimpija vilioja Hofmaną, jis išsprendė netgi realistiškiau, nei klasikinės operos versijos. Nes patikėti tuo, kad vyrą gali suvilioti raktu prisukama lėlė, man asmeniškai būtų sudėtinga…

Galbūt yra konservatyvesnių žiūrovų, kuriems atviros erotinės scenos operoje pasirodys nepriimtinos. Bet jeigu kitų operų spektakliuose mes pastebime salėje miegančius žmonų į teatrą atvestus vyrus, tai „Hofmano istorijos“ yra būtent tas spektaklis, į kurį vyrai turėtų tempti savo žmonas“, – šypsodamasis tikina solistas.

L. Mikalauskas „Hofmano istorijose“ žada debiutuoti iškart po šv. Velykų – jo balsą LNOBT scenoje išgirsime balandžio 25, 26 ir 27 dienomis. Balandžio 29 ir 30 d. tuos pačius blogiečių vaidmenis atliks prieš metus „Hofmano istorijų“ premjeroje Vilniuje puikiai pasirodęs kartvelų operos solistas Giorgi Manoshvili.

Česlovas Iškauskas. Ukraina bus padalinta kaip Vokietija?

Redakcija
-
1
Česlovas Iškauskas. Ukraina bus padalinta kaip Vokietija?
Vokietijos padalijimas į zonas. 1947 m. Licensed with Cc-by-sa-3.0, GFDL

Perfrazuojant 1929 m. parašytą Ericho Maria Remerque‘o romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, vadinamose derybose dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, t. y. Rytų fronte – taip pat. Tik vis daugiau sveiku protu nesuvokiamų iniciatyvų ir išsireiškimų sklinda iš Vašingtono. Tuo metu vokiečių klasiko aprašyti Pirmojo pasaulinio karo baisumai, ko gero, niekuo nesiskiria nuo XXI-ojo amžiaus tragedijos Europos viduryje.

Nauja žinia apie Pentagono planus – iš Lenkijos ir Rumunijos atšaukti 10 tūkst. JAV karių. Kadangi Lenkija yra viena galingiausių užkardų galimai Rusijos agresijai prieš NATO, šio kontingento išvedimas ar jo perdislokavimas toliau nuo Ukrainos pasienio reikštų padrąsinimą Putinui žengti toliau.

Kita naujiena: „Reuters“ praneša, jog atnaujintoje susitarimo dėl naudingųjų iškasenų versijoje (ją Vašingtone šią savaitę žada pristatyti Ukrainos atstovai) JAV ketina perimti kontrolę dujotiekio, kuris per Ukrainą jungia Rusiją su Europa. Kadangi joks Rusijos „Gazprom“ priklausantis vamzdynas neina per Ukrainos teritoriją, Vašingtonas nori rekvizuoti ir šį nuo karo kenčiančios valstybės turtą.

Bet daugiausiai diskusijų užvirė dėl trečio pranešimo. Britų laikraštis „The Times“ rašo, kad specialusis Donaldo Trumpo pasiuntinys Ukrainai ir Rusijai Josephas Keithas Kelloggas pasiūlė planą padalinti Ukrainą į tris zonas – vi­sai kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo padalinta Vokietija. Esą šis pasiūlymas buvo pateiktas Putinui per JAV pasiuntinio Artimiesiems Rytams Steve‘o Witkoffo susitikimą su juo Sankt Peterburge, o dar anksčiau, kai Vašingtone lankėsi specialus Rusijos pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas.

Pagal šį sumanymą (grafinį žemėlapį paskelbė britų laikraščiai „The Times“ ir „Sunday Times“) Rusijai atitektų dabar jos kont­roliuojama teritorija nuo Bachmuto iki Chersono ir Krymas. Ukraina viena kontroliuotų žemes nuo Zaporižios iki šiaurinės sienos su Rusija, o didžioji šalies dalis ties trikampiu Lvivas – Odesa – Kyjivas atitektų britų, prancūzų bei ukrainiečių kontrolei. Vadinamoji buferinė zona tarp Rusijos okupuotos ir Ukrainos kontroliuojamos teritorijos būtų apie 18 mylių (29 kilometrai).

Tiesa, 80-metis J. K. Kelloggas suskubo paneigti britų laikraščio žinią, esą jis turėjęs galvoje Ukrainos suverenitetą palaikančias pajėgas, o ne jos padalijimą į tris sektorius.

Česlovas Iškauskas

Šis variantas Maskvai gali būti visai priimtinas, nors Putinas nuosekliai kartoja vieną sąlygą: Rusija turi visiškai kontroliuoti visas keturias Ukrainos sritis. Jis priešinasi Vakarų karių dislokavimui Ukrainoje, nes puikiai žino, jog tuomet negalės plėsti savo karo veiksmų. Kremliuje svarstoma, ką rinktis: kaip toje patarlėje, gal geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje?.. Bet tas pasirinkimas daugiau priklausys nuo D. Trumpo negu nuo Putino. Visa bėda, kad pirmasis švaistosi žodžiais, o nesiima prieš Rusiją jokių veiksmų, pavyzdžiui, naujų sankcijų. Beje, paskutinė žinia: D. Trumpas metams pratęsė Joe Bideno 2021 m. balandžio 15 d. įvestas sankcijas…

Priminsime, jog Ukrainos padalijimas į keletą sektorių – tai liūdnas pokario Vokietijos precedentas. 1945 m. ją nugalėtojai pasidalijo į atskiras zonas – rusų, prancūzų, britų ir amerikiečių. 1949 m. gegužę Vakarų valstybės įkūrė Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR), o netrukus, spalio 7 d., iš Sovietų sąjungos užimto sektoriaus įsikūrė Rytų Vokietija (VDR). Tokiu principu padalintas ir Berlynas. Šaltasis karas išaugo iki konfrontacijos. Jo simboliu tapo 1961 m. pastatyta Berlyno siena, egzistavusi net 28 metus.

Ar toks planas bus vykdomas ir Ukrainoje, dabar pasakyti sunku. Jeigu tikėtume Putino planu, paskelbtu prieš karo pradžią 2022 m., buvusio sovietinio saugumiečio Rytų Vokietijoje jokios sienos nesustabdys. Tačiau Rusija taip pat patiria milžiniškus nuostolius. Jos ginkluotosios pajėgos menksta, todėl Putinas yra priverstas prašyti atsiųsti karių iš Šiaurės Korėjos ir Kinijos. Šiemet Rusijos karinės išlaidos siekia apie 130 mlrd. eurų ir sudaro maždaug 6,3 proc. šalies BVP. Jos ekonomikai juntamą žalą daro Vakarų sankcijos. Skelbiama, jog vien dėl prekybos karų Rusijos BVP augimas sumažės 0,5 proc.

Ne be reikalo ir šiuo atveju viso pasaulio žvilgsniai nukreipti į Vašingtoną. Tačiau D. Trumpas lūkuriuoja, todėl apžvalgininkai spėja, kad netrukus jis praras susidomėjimą šiuo geopolitiniu žaidimu. JAV prezidentas linksmai švaistosi vaizdingais posakiais, jog muitais grasinamos šalys „jam bučiuoja užpakalį“, smaginasi lėkštais juokeliais apie amerikiečiams suteiktą malonę duše per parą išnaudoti daugiau kaip 10 litrų vandens, nes mat jis pats mėgsta pastovėti po vandens srove ir išsiplauti savo „dailią šukuoseną“…

Šilalės artojas; Voruta

Donaldo Trumpo santykiai su Dievu jo paties žodžiais: „Aš buvau išgelbėtas“

Redakcija
-
0
Donaldo Trumpo santykiai su Dievu jo paties žodžiais: „Aš buvau išgelbėtas“
Prezidentas Donaldas Trumpas meldžiasi per apskritojo stalo diskusiją su lotynų amerikiečių bendruomenės lyderiais Majamyje. (Chandan Khanna/AFP via Getty Images)

„Tikėjau Dievu, bet dabar kažkas pasikeitė“, – apie pasikėsinimą į savo gyvybę sako Donaldas Trumpas.

Artėjant Velykoms, Didžiosios savaitės metu, prezidentas Donaldas Trumpas ne tik vadovauja šaliai, bet ir tvirtai remiasi tikėjimu, kad buvo išrinktas šiam vaidmeniui.

Su atsinaujinusiu dvasiniu užsidegimu ir stipriu apvaizdos pojūčiu, D. Trumpas vis labiau įpynė asmeninį tikėjimą į savo prezidentavimo pasakojimą, ypač po to, kai pernai išgyveno pasikėsinimą į jo gyvybę.

„Tikiu, kad mano gyvybė tą dieną Butleryje buvo išgelbėta dėl labai svarbios priežasties“, – sakė jis praėjusį mėnesį kreipdamasis į bendrą Kongreso sesiją. „Mane išgelbėjo Dievas tam, kad Amerika vėl taptų didi. Aš tuo tikiu.“

Ši mintis tapo kertiniu antrosios D. Trumpo kadencijos jausmu. Vasario mėnesį, per Nacionalinius maldos pusryčius, jis kalbėjo dar atviriau: „Tai kažką pakeitė manyje. Jaučiuosi stipresnis. Aš tikėjau Dievu, bet dabar tas tikėjimas – daug tvirtesnis.“

Pasak D. Trumpo, tai, kas įvyko, nebuvo atsitiktinumas – tai buvo dieviškas įsikišimas. Jo žodžiais, tinkamu momentu jis pažvelgė į diagramą.

„Tai padarė Dievas. Noriu pasakyti – taip turėjo būti“, – kalbėjo jis.

Net Donas jaunesnysis, Trumpo sūnus ir ištikimas rėmėjas, neslėpė emocijų.

„Jis man pasakė, kad tikimybė nepataikyti iš tokio atstumo yra tokia pati, kaip praleisti vienos pėdos smūgį. Turėjo būti kažkas, kas tave išgelbėjo. Ir aš manau, kad žinau, kas tai buvo“, – sakė Donas jaunesnysis ir pažvelgė aukštyn.

Prezidentas Donaldas Trumpas meldžiasi per priesaikos ceremoniją Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete, kovo 28 d., Vašingtone (Andrew Harnik/Getty Images)

D. Trumpas dažnai pabrėžia, kad jo presbiterijoniška vaikystė įskiepijo jam moralės jausmą ir, kaip pats sako, jo likimą. 2024 m. tikėjimo viršūnių susitikime jis prisiminė, kad lankė sekmadieninę mokyklą, stebėjo Billy Grahamo kryžiaus žygius ir buvo auklėjamas pamaldžios škotės motinos bei „labai stipraus, bet geros širdies“ tėvo.

„Buvo palaima augti bažnyčios namuose… ir tas tikėjimas gyvas mano širdyje kiekvieną dieną“, – pridūrė D. Trumpas.

Anot jo, šis dvasinis pamatas svarbus ne tik asmeniškai, bet ir tautos sielai.

Per pastaruosius dvejus metus D. Trumpas dažnai kalbėjo apie dvasinį Amerikos nuosmukį. 2024 m. rugpjūtį pokalbyje su „Fox News“ vedėja Laura Ingraham jis tiesiai pasakė: „Viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalis tiek daug prarado – mes praradome religiją.“

Trumpas taip pat dažnai grįžta prie religijos ribojimų pandemijos metu.

„Žmonėms neleido net susitikti lauke… Juos areštuodavo. Tai buvo fašistinė praktika. Labai blogas metas organizuotai religijai – bet religija suteikia vilties. Jei būsi geras, pateksi į dangų“, – sakė jis.

2023 m. renginyje „Tikėjimo ir laisvės koalicija“ jis perspėjo: „Religijos svarba ir populiarumas mažėja. Tai ne populiarumo klausimas. Mes mylime Dievą ir norime apsisaugoti. Tai padeda išlaikyti sveiką protą, sąžiningumą, gerumą ir norą padėti kitiems. Jie bando tai iš mūsų atimti.“

Religinė laisvė – Trumpo prezidentavimo kertinis akmuo

Nuo Baltųjų rūmų tribūnos iki megabažnyčių mitingų, D. Trumpas dažnai pabrėžė religinės laisvės svarbą.

Prezidentas Donaldas Trumpas meldžiasi per koalicijos „Evangelikai už Trumpą“ pristatymo renginį Majamyje, 2020 m. sausio 3 d. (Marco Bello/Bloomberg via Getty Images)

„Kol aš būsiu prezidentas, niekas jums netrukdys praktikuoti savo tikėjimo ar kalbėti iš širdies“, – sakė jis 2017 m., pirmosios kadencijos metu, ir vėliau ne kartą pakartojo šį pažadą.

„Tikėjimas įkvepia mus būti geresniais, stipresniais, rūpestingesniais ir pasiaukojančiais… Atėjo laikas nutraukti išpuolius prieš religiją“, – pabrėžė jis.

Tarptautinė religinė laisvė taip pat užima svarbią vietą jo darbotvarkėje. 2017 m. interviu Krikščioniškojo transliavimo tinklui (CBN) D. Trumpas daug dėmesio skyrė persekiojamiems krikščionims.

„Su jais buvo elgiamasi siaubingai… Jei buvai krikščionis Sirijoje, patekti į JAV buvo neįmanoma – arba labai sunku. Mes padėsime“, – žadėjo jis.

Galiausiai, D. Trumpas ir toliau sieja Amerikos įkūrimo idealus su tikėjimu.

„Mūsų Nepriklausomybės deklaracijoje sakoma, kad mūsų teises suteikė Kūrėjas“, – priminė jis per 2019 m. Nacionalinės maldos dienos vakarienę. „Kai prisiekiame ištikimybę vėliavai, sakome: viena tauta po Dievu.“

Per 2017 m. Nacionalinius maldos pusryčius Donaldas Trumpas pabrėžė: „Laisvė nėra valdžios dovana – tai Dievo dovana. Amerika klestės tol, kol tikėsime vieni kitais ir Dievu.“

Nesvarbu, ar pasakoja prisiminimus iš sekmadieninės mokyklos, ar mini kulką, kuri „pralėkė ten, kur reikia“, D. Trumpo žinutė 2025 m. yra aiški – jis tiki, kad ne tik vadovauja šaliai, bet ir vykdo dieviškąją misiją.

„Turiu labai gerus santykius su Dievu ir labai gerus santykius su evangelikų krikščionių rinkėjais“, – 2016 m. sakė jis CNN laidų vedėjui Džeikui Tapperiui (Jake Tapper). „Gyvenu visai kitokį gyvenimą, nei daugelis galėtų manyti… Stengiuosi gyventi dorai, ir man tai sekasi.“

Dabar, beveik po dešimtmečio, ši žinia tapo dar garsesnė, asmeniškesnė ir – jo žodžiais – labiau apvaizdinė.

„Ji galėjo paliesti [mano plaukus]“, – sakė jis apie kulką, paleistą per pasikėsinimą. „Bet ne ten, kur svarbu.“

Kaip pats Trumpas apibendrina: „Aš tikėjau Dievu… bet dabar kažkas atsitiko.“

foxnews.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt šeštoji (balandžio 14) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas keturiasdešimt šeštoji (balandžio 14) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Pasirodė daugiau detalių apie vakarykštį rusų teroristinį išpuolį Sumy:

Labai tikėtina, kad tuo metu mieste vyko Ukrainos 117-osios teritorinės gynybos brigados įkūrimo metinių minėjimas ir karių apdovanojimo ceremonija. Kaip teigia Y. Butusov, susitikime dalyvavo Sumy civilinės administracijos vadovas, generolas iš Sausumos pajėgų bei kiti karininkai. Viso apie 20 žmonių. Smūgio metu pirmoji raketa pataikė į pastatą, kuriame vyko susirinkimas, tačiau ne į tą pastato dalį. Dėl to susitikime dalyvavę pareigūnai ir kariškiai nenukentėjo. O tai, ar Ukrainos pareigūnai ir kariškiai pasirinko tinkamiausią vietą tokiam renginiui, nustatys teisėsaugos institucijų tyrimas, kuris jau yra pradėtas.

Po kelių minučių antra raketa smūgiavo kitam pastatui už 200 m, prie kurio buvo troleibuso stotelė. Akivaizdu, kad dienos metu per Verbų sekmadienį ten buvo daug civilių. Abiejų smūgių metu žuvo 34 civiliai, 117 civilių sužeista. Didžiąją dalį žūčių ir sužeidimų sukėlė būtent antrosios raketos smūgis.

Vakar suklydome, teigdami, kad šis smūgis beveik identiškas smūgiui Kryvyi Rih, kai buvo atakuota raketa su ore sprogstančiu skeveldriniu užtaisu. Kaip teigia CIT, antras smūgis įvykdytas raketa su skeveldriniu užtaisu, kuris detonuoja nuo kontakto atsitrenkęs į taikinį (šiuo atveju į pastatą). Taigi, jei noras būtų sunaikinti viduje esančius Ukrainos kariškius (kurių tame pastate nebuvo), reikalinga raketa, kuri pramuša objekto stogą ir sprogsta viduje (t. y. su uždelsto veikimo sprogdikliu). Tokia raketa, tikėtina, buvo naudota pirmo vakarykščio smūgio metu (pramuštas stogas, o detonacija įvyko viduje). Tad, jei dėl pirmo smūgio galima įsivaizduoti, kad tai galėjo būti bandymas smūgiuoti kariniam taikiniui (pastate buvusiems ukrainiečių karininkams), tai antras smūgis – ne kas kita kaip sąmoningas karo nusikaltimas prieš civilius.

Agresorius Ukrainos teritoriją šiandien atakavo 62 dronais Shahed ir dronais – masalais. Ukrainos pajėgos teigia numušusios 40 dronų, o 11 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Be kitų miestų, atakuota Odesa, 4 civiliai sužeisti. Dieną vėl smūgiuota Sumy miestui, buvo girdėti galingi sprogimai. Negalime atmesti, kad toks teroras – tai rusų taktika siekiant ne tik terorizuoti civilius ir taip kelti problemas Ukrainos civilinei valdžiai, bet ir priversti Ukrainos pajėgas vengti šį miestą naudoti kaip logistinį punktą. Panašią taktiką kurį laiką fiksavome ir Slovyansk – Kramatorsk.

Ukrainos pajėgos dronais atakavo rusijos kontroliuojamas teritorijas. Intensyviausiai atakuoti objektai Briansko srityje, taip pat buvo smūgiuota Oriolo, Kursko, Tulos, Kalugos ir Belgorodo srityse. Rusai skelbia per naktį numušę 52 ukrainiečių dronus.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota. Įdomu, kad ukrainiečiai sunaikino š. korėjos gamybos artilerijos sistemą Koksan. CIT įkūrėjas R. Levyev stebisi, ką tokios sistemos ten vis dar veikia, nes neva ukrainiečių placdarmas Kursk srityje beveik išvalytas ir iš rusų pusės racionaliau būtų šias sistemas perdislokuoti į kitas kryptis. Tačiau reikia suprasti, kad rusų veiksmai Kursk kryptyje neapsiriboja tik formaliu Ukrainos pajėgų išstūmimu už sienos. Jie bando pasienyje susikurti 5–10 km buferinę zoną. Viena esminių priežasčių, kam ji reikalinga – tai įgalinti rusų artileriją turėti techninę galimybę apšaudyti Sumy miestą. Nuo sienos iki Sumy yra apie 30 km. Įprastai rusų artilerijos darbinis atstumas yra apie 15 km, tačiau atakuojant miestą didelio taiklumo nereikia, taigi į didelį plotą šaudyti įmanoma ir iš artimo maksimaliam atstumui. 30 km jau yra ribinis ir nepasiekiamas atstumas didelei daliai rusų naudojamų haubicų. Koksan efektyvus šūvio nuotolis yra apie 40–45 km. Dėl to tokiame kontekste šios š. korėjos gamybos artilerinės sistemos rusų kruvinam darbui yra tinkamos.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be esminių pakitimų.

Lyman. Okupantai sugebėjo pasistūmėti rytiniame Zherebec upės krante, Yampolivka ruože. Ukrainos gynėjai sunkiai, tačiau sulaiko rusus vakariniame šios upės krante, Nove – Katerynivka ruože.

Syversk. Be pakitimų.

Donetsko kryptis.

Konstyantynivka. Vakariniame Toretsk flange agresorius įžengė į Valentinyvka ir pasiekė kelių sankirtą Donetsk – Konstyantynivka – Niu York – Kalynove. Kaip minėjome vakar, tokiais veiksmais rusai bando atkirsti Sukha Balka bei kartu pajudėti į šiaurę link Konstyantynivka.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Rusai suintensyvino savo veiksmus pietvakarinio flango smaigalyje. Jie užėmė keletą pozicijų Udachne – Kotlyne ruože, kurias ukrainiečiai praeitą savaitę buvo atsiėmę. Taip pat, okupantai pasigerino savo padėtį pietiniame ruože (prie Preobrazhenka). Esame minėję, kad būtent čia mūšių dinamika yra pavojingiausia, nes rusai gana sistemingai po truputį plečia savo pozicijas. Ilgainiui tai jiems leis atverti logistinius kelius (ypač užbaigus puolimo operaciją Konstyantinopil ruože).

Konstyantinopil. Agresorius toliau aktyviai puola link Bahatyr. Toliau dominuoja operacijos nuo pietinio flango (Rozlyv). Šiauriniame flange (Andriivka) okupantai elgiasi gerokai atsargiau. Tikėtina, ieško silpnesnių Ukrainos vienetų gynybos vietų bei kaupia resursus.

Zaporizhia kryptis.

Ukrainos pajėgos atmušė didelę rusų ataką prie Novosylka. Ukrainiečių 31-osios mechanizuotosios brigados ir prezidentinės brigados vienetų kariai iš 20 juos atakavusių šarvuotos technikos vienetų į metalo laužą perdirbo 16 (14 PKM ir du tankus): https://www.facebook.com/share/v/18HpTKoyuc/.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Švedijos SÄPO praneša, kad Rusija tobulina sabotažo taktiką

Redakcija
-
0
Švedijos SÄPO praneša, kad Rusija tobulina sabotažo taktiką

Švedijos saugumo tarnyba įspėja apie nerimą keliančius pokyčius Rusijos šnipinėjimo taktikoje, kai į platesnę hibridinio karo strategiją, nukreiptą prieš Švediją ir Europą, įtraukiami nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms kenčiantys asmenys.

Neseniai Švedijai įstojus į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) suintensyvėjo Rusijos žvalgybos veikla, o Rusija aktyviau skleidžia dezinformaciją, vykdo kibernetines atakas ir slaptas operacijas.

Rusija ir toliau remiasi „teisėtais“ šnipinėjimo kanalais, tokiais kaip ambasadų personalas ir religinės institucijos Švedijoje, o per socialinę žiniasklaidą taikosi į potencialius išteklius kaip į nereikalingus agentus.

Kovo mėnesį Švedijos saugumo tarnyba (SÄPO, Säkerhetspolisen) pranešė, kad Rusija taiko naują šnipinėjimo taktiką. Rusijos žvalgyba ieško potencialių verbuotojų, kenčiančių nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, kurie galėtų vykdyti sabotažo išpuolius Švedijoje, todėl policija raginama sustiprinti stebėjimą. Pranešama, kad narkomanų ieškoma dėl jų žemo socialinio statuso ir dėl to jie yra nepastebimi, o tai yra labai vertinama šnipinėjimo agentų savybė. SÄPO paskelbė spaudos pareiškimą, kurio dalis pateikiama toliau, nes Rusija siekia toliau vykdyti slaptą šnipinėjimo veiklą:

Užsienio jėgos, siekdamos destabilizuoti Švediją ir Europą, naudoja grėsmę saugumui keliančią veiklą ir hibridinius veiksmus. Tai apima neteisėtą žvalgybos veiklą, įtaką, kibernetines atakas, technologijų ir žinių vagystes, žemėlapių sudarymą ir grasinimus oponentams. Saugumo tarnyba taip pat gali pastebėti padidėjusį Rusijos rizikos apetitą, kai grasinama sabotažu ir Švedijoje.

Anksčiau SÄPO pranešė, kad Iranas naudojasi Švedijoje veikiančiais nusikalstamais tinklais įvairiems smurtiniams veiksmams vykdyti. Tai, kad Maskva kaip šnipinėjimo įrankius naudoja asmenis, kenčiančius nuo priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų, rodo, kad ji vis daugiau dėmesio skiria „hibridinio karo“ taktikai, t. y. „įvairių karo būdų“ panaudojimui prieš Europą.

2024 m. kovo 7 d. Švedija įstojo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Visuomenės nuomonė Švedijoje ir Suomijoje buvo griežtai nusiteikusi prieš stojimą į NATO iki Rusijos visiškos invazijos į Ukrainą 2022 m. Vėliau, Rusijai įvykdžius plataus masto invaziją, parama narystei NATO išaugo. 2023 m., likus metams iki Švedijos įstojimo į NATO, SÄPO perspėjo, kad Rusija intensyvina žvalgybinę veiklą prieš Švediją ir gali pasitelkti tiek sabotažą, tiek smurtinius ekstremistus šaliai destabilizuoti.

2023 m. sausio 10 d. SÄPO vadovė Charlotte von Essen per nacionalinę konferenciją Folk och försvar („Žmonės ir gynyba“), vykusią Sėlene, jos dalyviams sakė, kad Rusijos žvalgybos veikla ir kita grėsmę saugumui kelianti veikla suintensyvės, o Rusija pasitelks dezinformaciją, kibernetines atakas, sabotažą ir smurtinius ekstremistus. Š. von Essen pastebėjo, kad Švedijos kandidatūra į NATO yra Rusiją motyvuojantis veiksnys. Tai savo ruožtu paskatino Rusiją laikyti Švediją gynybinio aljanso dalimi dar prieš jai oficialiai įstojant į aljansą, todėl tai reiškė, kad Švedija yra realus Rusijos hibridinio karo taikinys.

Rusijos šnipinėjimo veiksmai prieš Švediją turi ilgą istoriją. Jie neapsiriboja vien siekiu užverbuoti nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis. Von Essenas įspėjo, kad Rusijos žvalgyba netgi buvo įsiskverbusi į SÄPO.

Dar 2021 m. Peymanas Kia, vienas iš dviejų Irano kilmės brolių, kaltinamų šnipinėjimu Rusijai, ėjo pareigas ir SÄPO, ir Militära underrättelse- och säkerhetstjänsten (Karinės žvalgybos ir saugumo tarnyba, MUST). Nusikaltimai, kuriais įtariami broliai, kaip įtariama, buvo įvykdyti 2011–2021 m.

Peymanas Kia ir jo brolis Kayyamas 2021 m. rugsėjo mėn. buvo suimti SÄPO, įtarus juos šnipinėjimu sunkinančiomis aplinkybėmis. Sulaikymo metu Peymanas buvo aukšto rango saugumo vadovas Švedijos nacionalinėje maisto agentūroje, o anksčiau dirbo SÄPO ir MUST. Dirbdamas MUST, Kia dirbo slapčiausioje Švedijoje žinomoje žvalgybos organizacijoje Kontoret för särskild inhämtning (Specialiųjų duomenų rinkimo biuras, KSI).

Jo brolis Kajamas buvo suimtas 2021 m. lapkričio mėn. 2023 m. sausio 19 d. broliai Kia buvo nuteisti už tai, kad dalijosi visiškai slapta Saugumo tarnybos ir ginkluotųjų pajėgų informacija su Rusija. Peymanas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o Kayyamas – devynerius metus ir dešimt mėnesių.

Rusijos hibridinio karo taktika nuolat grindžiama „nereikalingų“ agentų, asmenų, kurie naudojami vienkartinėms užduotims, naudojimu. Šie agentai verbuojami ir instrukcijos jiems teikiamos daugiausia per socialinės žiniasklaidos platformas. Tada jie naudojami įvairioms sabotažo ir įtakos operacijoms Europoje Rusijos vardu vykdyti. Tolesnis šių agentų likimas Maskvą mažai domina, nes dėl jų vienkartinių misijų jie negali žinoti apie konkretų Rusijos žvalgybos pastangų mastą ir gylį.

Rusijos žvalgybos agentai Švedijoje lenda į kelias Rusijos institucijas. SÄPO vertinimu, maždaug 30 proc. Rusijos ambasados Stokholme, Gjörwellsgatan 31, darbuotojų yra žvalgybos pareigūnai, į kurių pareigas įeina agentų verbavimas ir darbas su jais.

SÄPO nustatė, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia Švedijoje yra antrasis „teisėtas“ turtas, kurį Maskva naudoja žvalgybai rinkti, įtakai daryti ar kitai grėsmę saugumui keliančiai veiklai vykdyti.

Švedijos saugumo iššūkiai, susiję su Rusija, yra didesnio NATO gynybos klausimo dalis. Lenkija ir Baltijos šalys pranešė apie panašius į Švedijos atvejus, kai priešininkai vykdo grėsmę saugumui keliančią veiklą ir hibridinį karą. Tai apima neteisėtą žvalgybos veiklą, įtaką, kibernetines atakas, technologijų ir žinių vagystes, žemėlapių sudarymą ir grasinimus priešininkams.

SÄPO toliau stebi Rusijos šnipinėjimo veiklą Švedijoje ir savo metinėje žvalgybos ataskaitoje pažymi:vŠvedijai įstojus į NATO tapsime saugesni, tačiau tai taip pat gali reikšti pasikeitusį ir sustiprėjusį žvalgybos interesą, ypač iš Rusijos pusės. … Rusija išlieka didžiausia grėsme Švedijai. Prieš Švediją vykdoma Rusijos grėsmę saugumui kelianti veikla kelia pavojų kelioms nacionaliniam saugumui svarbioms apsaugos vertybėms, ypač toms, kurios susijusios su Švedijos teritoriniu vientisumu ir politiniu suverenumu. Po Rusijos invazijos į Ukrainą vykstantys įvykiai taip pat rodo, kad Rusija labiau vengia rizikos ir savo veiksmais labiau prisiima riziką gyvybei ir sveikatai. Svarbi grėsmę saugumui keliančios Rusijos veiklos prieš Vakarus dalis yra hibridinė veikla, kuria siekiama destabilizuoti padėtį, klaidinti, kelti neramumus ir pakeisti dėmesio centrą.

Švedijai įstojus į NATO, Baltijos regione įvyko lemiamos galios permainos. Šalis atsisakė 212 metų trukusios neutralumo politikos, vykdytos nuo tada, kai Europą sukrėtė Napoleono karai, ir Baltijos jūrą iš esmės pavertė NATO ežeru.

Švedija rimtai žiūri į savo įsipareigojimus Aljansui ir pirmąsias įstojimo į NATO metines paminėjo pasiųsdama į Lenkiją naikintuvus JAS 39 „Gripen“, taip prisidėdama prie NATO sustiprintos oro policijos misijos.

Negalėdama tiesiogiai konfrontuoti su Švedija mūšio lauke, Maskva, atrodo, vykdo termitinį žvalgybos ir sabotažo „hibridinį karą“, siekdama pasipriešinti naujausiai NATO narei, pasinaudodama socialiai pažeidžiamiausiais šalies asmenimis. Nepaisant iki šiol pasiektų SÄPO laimėjimų, ateityje iššūkiai kovojant su Rusijos šnipinėjimo operacijomis išlieka ir neabejotinai stiprės.

Šaltinis Eurasia Daily Monitor

klaipedieciams.lt

1...323334...1 719Nuo 1 719 33 puslapis