2025-05-05, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 277

Bažnyčios mokymas apie mirties bausmę

Redakcija
-
0
Bažnyčios mokymas apie mirties bausmę

Dr. Raphael Waters

Įžanginis žodis (2019 m.): Pop. Pranciškus, prieštaraudamas ligšioliniam Bažnyčios mokymui, vėl griežtai pasisakė prieš mirties bausmės vykdymą.

Kreipdamasis video žinioje į 7-jo Pasaulinio kongreso prieš mirties bausmę dalyvius Briuselyje, Šventasis Tėvas pakartojo, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra gėris, jo orumą būtina gerbti be išimčių. Todėl mirties bausmė yra rimtas kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas.
Savo nusistatymą prieš mirties bausmę Popiežius grindė šiais argumentais:

1) Bažnyčia esą visuomet gynė gyvybę, bet tik dabar [valdant Pranciškui] pagaliau subrandino nusistatymą prieš mirties bausmę.
2) Žmogus nepraranda orumo net tada, kai yra padaręs pačius sunkiausius nusikaltimus.
3) Žmogaus gyvybė [fizinė] yra pati svarbiausia ir pagrindinė žmonijai suteikta dovana.
4) Žmogaus gyvybė yra visų kitų suteiktų dovanų ir žmogaus teisių šaltinis.
5) Todėl: mirties bausmė yra rimtas kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas.
6) Įkalinimas iki gyvos galvos yra rimtas kiekvieno žmogaus teisės sugrįžti į visuomenę pažeidimas.

Nesame didžiuliai mirties bausmės gerbėjai, tačiau tenka pažymėti, jog visi šie teiginiai yra klaidingi, o kai kurie iš jų – eretiški, nes prieštarauja aiškiam Bažnyčios mokymui. Be to, iš jų logiškai plaukia daugybė kitų klaidingų idėjų, kuriomis netiesiogiai neigiamos šios katalikiškos tiesos: atperkamoji Kristaus Auka, Šv. Rašto dieviškas įkvėptumas, pragaro buvimas, amžinasis gyvenimas, sielos viršenybė, Katalikų Bažnyčios dieviškoji kilmė ir kt.

Įžanginis žodis (2018 m.): Rugpjūčio 2 d. buvo paskelbtas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kard. Luiso Francisco Ladaria pasirašytas popiežiaus audiencijos reskriptas. Jame sakoma, kad jau šių metų gegužės 11 d. popiežius Pranciškus priėmė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą ir jam nurodė pakeisti Katalikų Bažnyčios Katekizmo 2267 straipsnį, kalbantį apie mirties bausmę. Pakeistas Katekizmo straipsnis skelbia:

„<…> Bažnyčia, remdamasi Evangelija, moko, kad mirties bausmė yra nepriimtina, nes kėsinasi į žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. <…>“

Toks Popiežiaus požiūris nėra jokia naujiena. Jau pernai minint Katekizmo paskelbimo 25-ąsias metines, popiežius sakė:

„Reikia ryžtingai atmesti mirties bausmę, kuri visada yra nežmoniška priemonė ir niekada negali būti suderinama su žmogaus orumu. Ji niekaip nesuderinama ir su Evangelija, nes tai valingas žmogaus gyvybės nutraukimas. Dievas yra gyvybės kūrėjas ir tik Jis vienas yra tikrasis teisėjas ir garantas.“

Apie šį pop. Pranciškaus sprendimo rimtumą, (ne)pagrįstumą ir reikšmingas pasekmes Bažnyčiai dar rašysime. Čia tik norime pabrėžti, kad Popiežiaus nuomonė šiuo svarbiu gyvybės ir mirties klausimu radikaliai prieštarauja Šv. Raštui ir visam ankstesniam Bažnyčios mokymui. Nenuostabu, kad vienintelis šaltinis, kurį jis sugebėjo pacituoti, yra jo paties ankstesnė kalba.

Velionis dr. Raphaelis Watersas (m. 2010), žymus tomistinės filosofijos profesorius ir mirties bausmės tematikos ekspertas, pateikia Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymo šiuo klausimu santrauką. Šiame 2002 m. parašytame straipsnyje jis taip pat cituoja popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymų ir 1993 m. Katekizmo ištraukas, patvirtinančias tradicinį katalikišką mokymą mirties bausmės tema. Šios mūsų laikų citatos naudingos tuo, kad parodo, jog niekas neturi teisės atmesti mirties bausmės reikalingumą pagrindžiančio katalikų mokymo, kaip prieš Vatikano II Susirinkimą buvusio mokymo liekanos.

„Net ir tada, kai reikia vykdyti nusikaltėliui skirtą mirties bausmę, valstybė nepamina žmogaus teisės gyventi.
Tokiais atvejais viešajai valdžiai rezervuota teisė, atperkant nuteistojo kaltę, atimti jam priklausančią gyvybę, nes jau pačiu savo nusikaltimu jis atėmė iš savęs teisę gyventi.“
Popiežius Pijus XII

„Tradicinis Bažnyčios mokymas skelbia, kad mirties bausmė neprieštarauja dieviškajai teisei … katalikas negali teigti, kad taikant šią bausmę yra pažeidžiamas prigimtinis įstatymas.“

Moralinės teologijos žodynas.

Vienas iš rimtesnių mūsų laikų antiintelektualizmo tendencijų yra didėjantis priešinimasis mirties bausmei. Su šia nuostata susijusios klaidos stebėtinai paplitusios tarp katalikų, kurie, neteisingai cituodami Bibliją ir popiežių Joną Paulių II, išplatino neigiamą požiūrį į mirties bausmę, beveik prilygindami jį dogmai.

Nerimą kelia tai, jog katalikai pasiduoda politiniam korektiškumui – mirties bausmės oponentai skelbia, kad „ji prieštarauja Dievo įstatymams“. Kai kurie kiti teiginiai sukėlė katalikų mokslininkų susirūpinimą ir sumaištį daugelio žmonių protuose. Pavyzdžiui: „Mirties bausmę pasmerkė vyskupai “ – šis teiginys skelbiamas nedarant reikiamo skirtumo. „mirties bausmę pasmerkė popiežius [Jonas Paulius II].“ „Jei pritariate mirties bausmei, negalite būti pakrikštyti ir tapti Bažnyčios tikinčiuoju.“ „Negalima balsuoti už gubernatorių George‘ą Bushą, nes jis pasisako už mirties bausmę.“

Pati savaime mirties bausmė nėra blogis. Tai patvirtina ne tik moralinė filosofija – mokslas, aptariantis ir mirties bausmę. Šią filosofijos bei etikos mokslų išvadą, grindžiamą racionaliais principais, patvirtina ir moralinė teologija – mokslas, besiremiantis Dievo apreikštais principais[1]. Tad jei abu šie moralinės išminties šaltiniai pateikia mums tokią išvadą, tai tik kvailys gali tą išvadą atmesti, net neišstudijavęs ją pagrindžiančių argumentų.

Kitos disciplinos, pavyzdžiui, politikos mokslai ir įvairūs socialiniai mokslai, yra empirinės disciplinos, kurios tiria stebimus reiškinius, aptaria tai, kas yra (kaip yra įprasta daryti, kokia yra paplitusi praktika), o ne tai, kaip turėtų būti daroma. Juk neįmanoma empiriškai stebėti to, kas turėtų būti. Galime stebėti tai, kas yra (kas patiriama juslėmis čia ir dabar). Vadinasi, nagrinėti ir spręsti klausimus, kaip turėtų būti, gali tik praktiniai ontologiniai mokslai, būtent moralinė filosofija ir moralinė teologija.

Taip pat derėtų paaiškinti, kad mums rūpi mirties bausmės moralumas, o ne sveiku protu grįstas sprendimas dėl jos taikymo konkrečiais atvejais. Čia mums rūpi, ar mirties bausmė yra bloga priemonė bendrajam gėriui apsaugoti, ar priešingai – ji suderinama su teisinga moraline tvarka.

Turint omenyje humanitarinių mokslų, sisteminės teologijos ir apologetikos studijų – jas, atrodo, visiškai išstūmė Biblijos studijos – nuosmukį, nestebina iš to kylantis ydingas mąstymas. Dabartinėse Biblijos studijose paplitusi nuostata, labiau būdinga protestantų teologijai, leidžiančiai skirtingas asmenines interpretacijas, iš kurių dažnai kyla priešingi požiūriai į konkrečius klausimus. Būtų nesunku suprasti pasipriešinimą mirties bausmei, jei jis remtųsi užuojauta kitam žmogui, tačiau toks pasipriešinimas neįtikinamai argumentuojamas.

Kadangi šiandien neretai apsiribojama vien fizinių bausmės vykdymo detalių aprašymu (apeliuojant į vaizduotę), mirties bausmę lyginant su žmogžudyste, būtina grįžti prie sveiko proto ir apsvarstyti racionalius principus. Mūsų dienomis labai aktualu vėl apmąstyti mirties bausmės klausimą – ypač remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu.

Atsakydami visiems, kurie neigia katalikišką mokymą, pirmiausia turėtume iškelti šį klausimą:
Ar Katalikų Bažnyčia smerkia mirties bausmę kaip amoralią sankciją?

Žemiau pateikiami teiginiai atspindi tik Bažnyčios vyresnybės bei teologų mokymą ir nepretenduoja į išsamią studiją mirties bausmės tema. Tačiau būtent šie šaltiniai labiausiai nušviečia aptariamą klausimą.

I. BIBLIJOS MOKYMAS

Bažnyčios šaltiniuose esama daug įrodymų, pagrindžiančių išvadą, kad pilietinė valdžia gali teisėtai skirti mirties bausmę. Svarbiausiai Bažnyčios knygai, Biblijai, derėtų skirti tam tikrą pirmenybę nagrinėjant krikščioniškosios tiesos šaltinius, nes daugelis krikščionių, atmetančių mirties bausmę, siekia pagrįsti savo nuomonę būtent Biblija. Tačiau Biblijos duomenys nepatvirtina jų teiginių.

Senasis Testamentas

Remiantis moksliniais tyrimais, atliktais kun. Davido Nuñezo, Senajame Testamente galime rasti ne mažiau kaip 55 mirties bausmės reikalingumą pagrindžiančių vietų[2]. Taip pat reikėtų pažymėti, kad lotyniškas Dievo įsakymo tekstas („non occides“) iš tiesų reiškia „nedaryk žmogžudystės“. Tai gana akivaizdu iš konteksto.

Iškart po žmogžudystę draudžiančio Dievo įsakymo keliskart įspėjama apie tam tikrus nusikaltimus, už kuriuos reikėtų skirti mirties bausmę. Pavyzdžiui Išėjimo knygoje (20, 13) mums sakoma „Nežudysi“. Tada sekančiame skyriuje daromas skirtumas tarp mirties, kaip neteisingumo akto, ir mirties, kaip bausmės, – mums pasakoma, kad esama tam tikrų blogų veiksmų, kurie turėtų būti baudžiami mirtimi.

Kiti įspėjimai skamba taip: Išėjimo knyga 21, 12: „Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi“; Išėjimo knyga 22, 17: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“ (šią vietą citavo Tomas Akvinietis, kaip teologinį savo pozicijos įrodymą[3]); Išėjimo knyga 22, 18: „Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi“; Pradžios knyga 9, 6: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“; Skaičių knyga 35, 16: „Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi“. Tai pakartojama 18, 30 ir 31 eilutėse. 19–21 eilutėse pateikiami kiti mirties bausme baustinų poelgių, kuriais atimama nekalto žmogaus gyvybė, pavyzdžiai.

Kadangi kai kas teigia, jog Senasis Testamentas esąs pasenęs ir pakeistas Naujuoju Testamentu, mums kyla noras paklausti, ar Dešimt Dievo įsakymų taip pat yra pasenę?

Naujasis Testamentas

Naujajame Testamente mūsų Viešpats pripažįsta, kad teisėjo galia nuteisti mirtimi duota iš aukštybių (Jono 19, 10), kaip pastebi McHughas ir Callanas[4]. Apaštalo Pauliaus laiškas Romiečiams (13, 1–4): „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos… jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta“. Taip pat žr.: Mato 15, 4; Apaštalų darbai 25, 11; Apreiškimo knyga 13, 10.

Nors Kristus aiškiai kalbėjo prieš visus blogus veiksmus (nusikaltimus, nuodėmes), Jis nė karto nepasmerkė mirties bausmės, nepaisant to, kad pats buvo neteisingai nubaustas šia bausme. Tiesa, Kristus įspėjo neskirti bausmės, viršijančios žmogaus nusikaltimą. Kitaip tariant, bausmės mastas turi atitikti nusikaltimo mastą. Mat Jis cituoja Išėjimo knygą: „Akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją.“ (Mato 5, 38; plg. Išėjimo knyga 21, 24). Tai yra Taliono įstatymas [lot. „talis“ – toks, arba „talio“ – atpildas].

Kai kas teigia, kad nė vienas žmogus neturi teisės atimti kito žmogaus gyvybės, bet jei kas nors tai skelbiančius asmenis priremia prie sienos klausdamas, ką jie darytų būtinosios ginties atveju, atsakymas paprastai būna: „Jei nenužudysiu jo, nužudys mane“. Kitaip tariant, atimti kito žmogaus gyvybę staiga tampa moralu! Tačiau, kadangi žmogus yra tikrasis valdžios subjektas[5], o valdžia deleguojama pilietinėms institucijoms, kurios visuomenės vardu ir kaip Dievo atstovai dirba visuomeninės savivaldos darbą[6], būtinosios ginties nuo užpuolimo atveju, nedalyvaujant teisėtiems valdžios vykdytojams, besiginantis asmuo atstovauja minėtoms pilietinėms institucijoms, atimdamas užpuoliko gyvybę. Jei valdžia neturėtų teisės atimti gyvybės, tada tokios teisės neturėtų ir besiginantis asmuo[7].

II. POPIEŽIŲ MOKYMAS

Nėra įrodymų, kad koks nors Katalikų Bažnyčios hierarchas būtų oficialiai pasmerkęs mirties bausmę kaip blogą pačią savaime.

Nors būdavo abejojama mirties bausmės moralumu, daug dažniau būdavo reiškiama nuomonė, kad mirties bausmės taikymas praktiškai neįmanomas dėl bausmių vykdymo sistemos netobulumo. Šios sistemos neigiamas vertinimas kontrastuoja su argumentais, kuriuos mini Jonas Paulius II, atkreipdamas dėmesį į minėtos sistemos tobulėjimą. Žinoma, būtų galima paprieštarauti, kad jis turėjo omenyje gerėjančias sąlygas kalėjimų sistemoje, o ne baudžiamojoje sistemoje apskritai. Tačiau kai kas mano, kad faktai nepatvirtina šios nuomonės.

Beje, reikėtų trumpai pažymėti, kad Jonas Paulius II jau seniai teigė, jog politinė nuomonė nėra privaloma:

„Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pokyčius norint atpažinti naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magisteriumo kompetencija.“[8]

Kita vertus, joks popiežius nepasmerkė mirties bausmės kaip amoralios, priešingai – keli popiežiai tiesiogiai ar netiesiogiai pasisakė už tai, kad ji gali būti teisėtai vykdoma. Šie popiežiai vis aiškiau kalbėjo apie galimybę atimti žmogaus gyvybę tinkamoms aplinkybėms. Jie matė, kaip siaubingai kai kurių žmonių veiksmai griauna visuomenę, kuri yra tokia trapi ir gali būti sunaikinta piktų žmonių machinacijomis.

Popiežių mokymas, taip pat jo aiškinimas, savo svarba pranoksta minėtus katalikiškų šaltinių įrodymus. Taigi, mums tikrai naudinga išanalizuoti popiežių pareiškimus. Be to, turėtume prisiminti, kad kalbėdami apie mirties bausmę popiežiai liečia moralės klausimus. O juk tikėjimo ir moralės klausimais jie žino, ką kalba. Argi ne tikėjimo ir moralės sritis apima popiežiaus neklystamumas? Vis dėlto, turėtume įsiklausyti net ir į tuos popiežių pareiškimus, kurie neatitinka visų neklystamumo sąlygų. Atsižvelgiant į tai reikėtų išnagrinėti šias citatas:

1. Popiežius Inocentas I (405 m.) mokė: „Reikia nepamiršti, kad valdžią magistratams [t. y. valdžios institucijoms – vert. past.] suteikia pats Dievas, o atlyginti už nusikaltimą kardu yra leista. Tas, kuris įvykdo šį atpildą, yra Dievo įrankis (Rom 13, 1–4). Kodėl turėtume pasmerkti praktiką, kurią visi laiko Dievo leista? Todėl mes patvirtiname tai, ko buvo laikomasi iki šiol, kad nepakistų disciplina ir kad neimtume veikti prieš Dievo autoritetą.“[9] (Epist. 6, C. 3. 8, ad Exsuperium, Episcopum Tolosanum, 405 m. vasario 20 d., PL 20495).

2. Inocentas III 1210 m., kalbėdamas prieš katarus ir norėdamas pataisyti klaidingą jų požiūrį, įpareigojo juos atsisakyti savo mokymo. Tame popiežiaus pareiškime buvo ir tokie žodžiai: „Dėl pasaulietinės valdžios mes tvirtiname, kad kraujo nuosprendis [mirties bausmė] gali būti vykdoma tuo nepadarant mirtinos nuodėmės, o pasaulietinė valdžia vykdo atpildą [ne kerštą] ne iš neapykantos, bet kaip [Dievo] bausmę, ne atmestinai, o išnagrinėjusi reikalą.“ (Denz. 425.)

3. 1891 m. popiežius Leonas XIII, smerkdamas dvikovų praktiką, pripažino civilinės valdžios teisę skirti mirties bausmę (Denz. 1939).

4. Pijus XI, cituodamas Tomą Akvinietį[10], netiesiogiai išreiškia savo pritarimą mirties bausmei, teigdamas, jog „sveikas protas sako, kad žmogui niekada negalima be jo paties kaltės skirti tokios bausmės kaip mirtis, suluošinimas ar plakimas“ (Denz. 2246).

5. Aiškiausias ir nepaprastai tikslus pareiškimas šiuo klausimu nuskambėjo iš popiežiaus Pijaus XII lūpų:

„Net ir tada, kai reikia vykdyti nusikaltėliui skirtą mirties bausmę, valstybė nepamina žmogaus teise gyventi. Tokiais atvejais viešajai valdžiai rezervuota teisė, atperkant nuteistojo kaltę, atimti jam priklausančią gyvybę, nes jau pačiu savo nusikaltimu jis atėmė iš savęs teisę gyventi.“[11]

6. Naujesnis pareiškimas priklauso popiežiui Jonui Pauliui II. Jis išdėstytas enciklikoje „Gyvybės Evangelija“, kurioje išsamiai ir su pasigėrėtinu aiškumu aptariami žmogaus gyvybės klausimai ir pasmerkiamas mūsų dienomis siautėjantis mirties fanatizmas. Kai kurie autoriai itin pabrėžia tam tikrus „Gyvybės Evangelijos“ aspektus, nepaisydami kitų ypač svarbių pareiškimų, patvirtinančių mirties bausmės leistinumą.

Kiti autoriai netiksliai cituoja Joną Paulių II. Jis, pakartodamas Katekizmo tekstą, teigė, kad „…teisėta gintis gali būti ne tik teisė, bet ir rimta pareiga tam, kuris atsako už kito žmogaus gyvybę, bendrą šeimos ar valstybės gerovę. <…> Nelaimei, atsitinka taip, kad, prireikus užpuoliką padaryti nepavojingą, tenka atimti jam gyvybę.“ (55.)

Jis paaiškino, kad pirmasis visuomenės skiriamos bausmės tikslas yra „atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką“ (56). Čia popiežius išreiškia tą pačią mintį kaip ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas (2266), pastebėdamas, kad „ir Bažnyčioje, ir pilietinėje visuomenėje stiprėja tendencija reikalauti, kad ši bausmė būtų taikoma labai ribotai ar net visai panaikinta“ (56).

Toliau Jo Šventenybė pažymi: „Šiandien, nuosekliai pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, tokie atvejai labai reti, praktiškai jų iš viso nebūna.“ Kai kas neteisingai suprato šiuos žodžius, esą jie reiškia, kad popiežius pasisako prieš mirties bausmę iš principo. Reikia pažymėti, jog padaryti tokį sveiku protu grįstą sprendimą, kad mirties bausmė šiais laikais nėra būtina, nėra tas pats kaip teigti, jog mirties bausmė yra amorali.

Susidaro įspūdis, kad būtent tai ir teigiama Amerikos Vyskupų pareiškime: „Turint omenyje, kad Katalikų Bažnyčios mokymas sutinka su principu, jog valstybė turi teisę atimti gyvybę iš žmogaus, padariusio labai sunkų nusikaltimą, … šiandien kylantis klausimas ir sprendimas, kurį reikia priimti, yra toks: ar mirties bausmė yra pateisinama dabartinėmis aplinkybėmis?“[12]

Pasirodžius šiam tekstui būta ir daugiau kai kurių Bažnyčios veikėjų pareiškimų, kuriuose teigiama, kad aukščiausioji bausmė turėtų būti panaikinta[13]. Ši nuomonė, politinė nuomonė, daugelio protuose pamažu peraugo į manymą, jog mirties bausmė yra labai amorali.

7. Keletas kitų popiežių kalbėjo apie mirties bausmę jai pritardami arba pripažindami jos teisėtumą, pavyzdžiui: Klemensas VIII, Grigalius XIII, Urbonas VIII[14].

III. KAI KURIŲ TEOLOGŲ MOKYMAS

Daugelis teologų labai aiškiai pasisako apie mirties bausmę. Tiesą sakant, man teko sutikti tik vieną, kuris suabejojo dėl galutinės sankcijos naudojimo, bet pripažino mirties bausmės teisėtumą tam tikrais atvejais. Visi kiti, kurių teiginius išnagrinėjau, moko, kad mirties bausmė yra teisėta. Šv. Tomo darbus, daug kartų aptariančius bausmes apskritai ir būtent mirties bausmę, daugelis vėlesnių rašytojų ir komentatorių naudojo kaip šaltinį; taigi jo argumentus būtų verta išnagrinėti atidžiau.

Šv. Tomas Akvinietis

Aristotelis sakė, kad kai kurie žmonės yra „žiauriausi iš visų gyvūnų“[15], kad „blogas žmogus yra blogesnis už žvėrį“[16] ir kad kiekvienas, kuris gyvena už visuomenės ribų „turi būti arba žvėris, arba dievas“[17]. Šv. Tomas Akvinietis kalbėjo panašiai, paaiškindamas, kad kai kurie piliečiai yra netinkami gyventi tarp žmonių.[18]

Mažai kas pateikė tokių gilių įžvalgų apie žmogaus prigimtį ir žmogaus amžinąjį likimą kaip šv. Tomas, tačiau jis suprato, kad iš kai kurių žmonių būtina atimti jų žemiškąjį gyvenimą[19]. Tai tarsi pasakymas: „Mes tave mylime Džo, bet su tavimi neįmanoma gyventi!“ Kokis tragiškas likimas laukia žmogaus, nužudyto mirtinosios nuodėmės būsenoje, kai jis staiga susiduria veidas į veidą su savo Sutvėrėju, prieš mirtį neturėjęs nei trupučio laiko su Juo susitaikyti – juk jis pasmerktas amžinoms kančioms! Tokie nusikaltimai nusipelno griežčiausios bausmės.

Šv. Tomas savo brandžiausiame darbe labai aiškiai išreiškia mintį, kad yra pagirtina, jei valdžia visam laikui pašalina žmogų iš visuomenės, jeigu tai būtina bendro gėrio labui[20]. Kas jau kas, o šv. Tomas tikrai žinojo visas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Jis turbūt geriau nei bet kuris mokslininkas žinojo, koks rimtas dalykas yra žmogaus gyvenimas, kiek daug prasižengimų turėtume atleisti kitiems, žinojo žmogaus paklydimus, žmogaus – nusidėjėlio – baudimo mirtimi rimtumą, ir vis tiek šv. Tomas buvo įsitikinęs, kad mirties bausmė būtina pilietinės visuomenės apsaugai[21].

Pažymėtina, kad šv. Tomas pirmiausia (64 q.) aptaria žemesnių už žmogų gyvų būtybių žudymą, o jau vėliau, 2 paragrafe, nusikaltusio žmogaus nužudymą. Jis pateisina bausmę, kuria, remiantis visumos principu, siekiama pašalinti iš visuomenės jai kenkiančius žmones, nes jie elgiasi blogiau už žvėris[22]. Iš tiesų, jis įsitikinęs, kad toks valdžios veiksmas nuopelningas. Maža to, jis pakartoja tokį savo mokymą keliose vietose.

Nors antrajame paragrafe dvigubo efekto principas nėra atvirai taikomas, tačiau yra gana akivaizdžiai numanomas[23]. Juk šv. Tomas niekada nepateisina veiksmo, kuriuo tiesiogiai siekiama blogo tikslo (mirtis yra fizinis blogis), bet toleruoja savaime blogą veiksmą, kuriuo pasiekiamas geras tikslas.

Įvairiuose darbuose šv. Tomas aiškiai išdėsto savo mintis. Jis įsitikinęs, jog mirties bausmė yra būtina pilietinės valdžios funkcija, kaip ir Aristotelis paremdamas savo argumentus tuo, kad „kai kurie žmonės yra netinkami gyventi tarp žmonių“. Tuo pačiu jis atsako į tam tikrus prieštaravimus, pavyzdžiui, dėl nusikaltėlio perauklėjimo, ir kitus panašius argumentus, pabrėždamas, kad „šie argumentai yra paviršutiniški“[24], nes, kaip jis paaiškino, „… bendrasis gėris yra geresnis dalykas nei dalinis vieno asmens gėris“.

Iš daugelio šv. Tomo nuorodų į mirties bausmę ypatingo dėmesio nusipelno šios: II-II, q. 64 ir q. 65; II-II, q. 108; I-II, q. 87; SCG IlI, 140-146; Sent. IV d. 20, a. l, q. 3, 3m; d.21, q. l, a. 3, g. 2, 3m; ir daugelyje kitų vietų.

Šv. Augustinas

Šv. Augustino daromos distinkcijos yra labai įdomios:

„Karys, nužudęs žmogų iš paklusnumo valdžiai, kuriai jis teisėtai tarnauja,… pagal savo valstybės teisę nėra kaltas žmogžudyste; Priešingai, jei karys to žmogaus nenužudė, jis yra kaltinamas valstybės išdavyste ir įstatymo niekinimu. Bet jei jis veikia savo vardu ir dėl savo jausmų protrūkio, tuo atveju jis užsitraukia bausmę už žmogaus kraujo praliejimą. Taigi, jis yra baudžiamas už tai, kad padarė neįsakytas tą patį veiksmą, už kurio nedarymą jis baudžiamas tada, kai jam įsakyta tai daryti“.[25]

Šv. Augustinas aiškiai moko, kad valdžios galia bausti kyla iš valdžios pareigos atlikti savo darbą, nes valdžios pareigūnai „savo asmenimi atstovauja viešąjį teisingumą ar valdžios išmintingumą ir, eidami šias pareigas, turi mirtimi bausti piktadarius. Šie žmonės [pareigūnai] jokiu būdu nepažeidžia Dievo įsakymo „Nežudyk.“[26]

F. C. R. Billuart. Šis autorius teigia: „Aš sakau: Leistina žudyti nusikaltėlius, kenkiančius bendrajam gėriui.“[27]

Michel Labourdette. Labourdette atkreipia dėmesį į šv. Tomo samprotavimus, parodydamas, kad šv. Tomas grindžia savo argumentaciją dviem prielaidomis: 1) faktu – tas, kuris daro nusikalstamą veiką, elgiasi blogiau nei žvėrys; 2) visumos principu: jei užkrečiama dalis (nusikaltėlis) kelia pavojų visumai (bendruomenei), tai pilietinė valdžia pašalindama tą dalį atlieka nuopelningą veiksmą.[28]

B. H. Merkelbach. Jis įrodo šią tezę: „Pagal prigimtinę teisę… aukščiausioji pilietinė valdžia gali pašalinti už sunkų nusikaltimą nuteistus piktadarius, taikydama mirties bausmę tiek, kiek to reikalauja bendrasis gėris”[29].

Bernard Haring. Jis skelbia, kad „iš Biblijos mokymo ir visų krikščioniškosios tradicijos duomenų turime daryti išvadą, kad valstybė turi teisę skirti mirties bausmę. Mes negalime iš esmės ir iš principo paneigti šios teisės. Švelnumas nusikaltėliams yra žiaurumas nekaltųjų atžvilgiu, kurie žlugus teisingumui netenka veiksmingos apsaugos. Dėl to didėja nusikalstamumas – tai dažnai galima ir tiesiogiai atsekti. Užteks paminėti vieną pavyzdį: valdžios institucijos, nebaudžiamai leidžiančios daryti papiktinančią gausybę abortų, iš tiesų žiauriai elgiasi su niekuo nekaltais negimusiais vaikais, nužudytais savo motinų įsčiose.“[30]

Henry Davis pažymi, kad „Dievas valstybei davė teisę lemti gyvenimą ir mirtį, o kiekvienam žmogui – teisę į savigyną prieš neteisėtą agresiją. Ši valstybės moralinė galia visuotinai pripažinta krikščioniškojoje Tradicijoje.“[31]

Johnas Fordas aiškina, kad „…valstybė tokiais atvejais tik vykdo savigyną ir naudoja gamtos Kūrėjo jai suteiktą teisę, skirtą pasiekti būtinam tikslui. Šiuo atveju ne žmogus žudo savo artimą be Dievo leidimo, bet Dievas, gyvenimo ir mirties Valdovas, vykdo teisingumą naudodamasis žmogumi kaip įrankiu. Nes jis (valdžios atstovas) yra Dievo tarnas ir ne veltui nešioja kalaviją“.[32]

H. Jone ir U. Adelmanz. Veikale, pavadintame „Nusikaltėlio nužudymas“ („Killing the Criminal“), jie paaiškino: „Nusikaltėlį galima bausti [mirtimi], jeigu juridiniais įrodymais užtikrinamas moralinis tikrumas, kad tas žmogus padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį valstybė bendrosios gerovės labui skiria mirties bausmę ir jeigu kas nors yra valstybės įgaliotas įvykdyti tą bausmę.“[33]

Kiti teologai skelbia panašų mokymą apie mirties bausmę.[34]

Katalikų Bažnyčios katekizmas ir kiti šaltiniai

1993 m. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Bendrojo visuomenės gėrio išsaugojimas reikalauja užtikrinti, kad agresorius negalėtų padaryti žalos. Dėl šios priežasties tradicinis Bažnyčios mokymas pripažįsta pagrįsta teisėtą viešosios valdžios teisę ir pareigą bausti piktadarius taikant bausmes, proporcingas nusikaltimo sunkumui, neišskiriant ir mirties bausmės, taikomos ypač sunkių nusikaltimų atvejais. Dėl panašių priežasčių valdžią turintieji pareigūnai turi teisę ginkluotosiomis pajėgomis atremti agresorius, puolančius jiems patikėtą bendriją“ (2266).[35]

Katekizmas išreiškia jau aptartą Jono Pauliaus II mąstymą – jame teigiama, kad nors mirties bausmė ir yra moraliai leistina, ji neturėtų būti taikoma mūsų laikais.

Toks teiginys neapibrėžia mirties bausmės kaip nuodėmingo akto ir neskelbia, jog Bažnyčia neva suklydusi praeityje, ir dabar keičia savo mokymą moralės klausimu. Taip skelbti būtų šventvagiška, nes teisę aiškinti moralinį įstatymą Bažnyčiai suteikė pats Kristus, pažadėjęs kad bus su mumis iki pat laikų pabaigos. Tačiau Katekizmas aiškiai nurodo, kad valstybė turi teisę gintis, net atimdama žmogaus gyvybę. Naujoji Katalikų enciklopedija (The New Catholic Encyclopedia) pateikia mirties bausmės istoriją iš katalikiškos perspektyvos[36].

Moralinės teologijos žodynas. Šiame darbe teigiama, jog:

„Tradicinis Bažnyčios mokymas skelbia, kad mirties bausmė neprieštarauja dieviškajai teisei… jos būtinumas priklauso nuo aplinkybių. Katalikas negali teigti, kad taikant šią bausmę yra pažeidžiamas prigimtinis įstatymas“[37].

IŠVADA

Darytina išvada, jog mes galime laikytis tradicinio Bažnyčios mokymo, kad mirties bausmė yra leistina, o kartais net būtina. Šį mokymą skelbia autoritetingiausi ir žymiausi Bažnyčios mokytojai – jų pernelyg daug, kad visų jų mintis galėtume čia cituoti. Tai patvirtina mirties bausmės moralinį statusą.

Remdamasis prigimtiniu moraliniu įstatymu, etikos mokslas įrodo, kad mirties bausmė leistina, nes ji iš esmės nėra blogis[38].

Atsižvelgdami į tai ir dar kartą patvirtindami žmogžudystę draudžiantį Dievo įsakymą, kartu su etikos mokslo atstovais galime daryti išvadą, kad žmogaus nužudymas nėra blogas savaime, bet tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas yra blogio aktas. Nepaisant to, dėl išorinių priežasčių mirties bausmė gali prarasti savo pozityvumą konkrečiame istoriniame kontekste. Žmogus yra arba nekaltas, arba kaltas. Tinkamomis aplinkybėmis atitinkamų valdžios institucijų funkcija yra nustatyti kaltę ir pašalinti pilietį už tam tikrus sunkius nusikaltimus, jei reikia – ir mirtimi.

Daugiau informacijos galima rasti Dr. Denniso Bonnette veikale „The Science of Ethics“.

[1] Higgins T., Man as Man, The Science and Art of Ethics, Milwaukee: Bruce, 1958 m., 5llff, p. 513; Waters R., „The Moral Justification of Capital Punishment“, Social Justice Review, July/August (1982) 99-106.

[2] Nuñez D., La Pena de Muerte, Buenos Aires: Organizacion San Jose, 1969, 72-73.

[3] Summa Theologica, II-II, q. 64, a. 2.

[4] McHugh J. A., Callan C. J., Moral Theology, A Complete Course, New York: J. F. Wagner, 1930, vol. II, N. 1820.

[5] Messner J., Social Ethics, rev. ed,, St. Louis, MO: B. Herder, 1965, 204; Catechism of the Catholic Church (1st. ed., Collegeville, MN: The Liturgical Press, 1994, n. 1898.

[6] Catechism, n. 1899: Rom 13, 1.

[7] Summa Theologica, II-II, q. 64, a. 7; Higgins T., op. cit. 744ff.

[8] Centesimus Annus, 9.

[9] Summa Theologica, II-II, q.108, a.4, ad 2.

[10] Ten pat, q.108, a.4, ad 2.

[11] Pirmasis tarptautinis nervinės sistemos histopatologijos kongresas, 1952 m. rugsėjo 14 d.; Labourdene M., Cours de Théologie Morale, La Justice, Toulouse: 196l, 103; Papal Teachings, The Human Body, Boston, MA: Daughters of St. Paul, 1960, 205-206.

[12] „Statement on Capital Punishment“, 3400, 1980 m. lapkričio 13 d.

[13] Gyvybės evangelija, 56.

[14] Ludovico Pastor, Historia de los Papas, Buenos Aires: Ediciones Gili, 1948. Taip pat: Walsh W. T., Felipe II, 282-283; Delaney J., Tobin J. E., Dictionary of Catholic Biography, Garden City, NY: Doubleday, l96l.

[15] Politika, I, 3, 1253a, 36-37; plg. Summa theologica, II-II, 64, 2, ad 3.

[16] Ten pat.

[17] Ten pat.

[18] Šv. Tomas, Summa Contra Gentiles, III, ch. I46 [4].

[19] Summa theologica, II-II, 644, 2.

[20] Ten pat.

[21] Summa Contra Gentiles, IIl, ch. I46 [9].

[22] Ten pat, III, 146, [4].

[23] Žr. Waters R., „The Moral Justification of Capital Punishment“

[24] Summa Contra Gentiles, IIl. ch. 146.

[25] Dievo valstybė, I, XXVI.

[26] Ten pat, XXI.

[27] „Tractatus de Jure et Justitia“, Summa Sancti Thomae, Diss X, a.1.

[28] Labourdette, 100-104.

[29] Summa Theologia Moralis, Paris: Desclée de Brouwere, 1931, II, p. 353.

[30] The Law of Christ, Westminster, MD: Newman Press, 1966, vol. Ill, pp. 124.126.

[31] Moral and Pastoral Theology, New York: Sheet and Ward, 1943, Vol. 1, p. 151.

[32] Abelson R., „Capital Punishment – A Defense“, Ethics and Metaethics, New York: St. Martin’s Press, 1963, 21. 1; plg. Ford J., Kelly G., Contemporary Moral Theology, Westminster MD: Newman Press, 1962, vol. 1, pp.262-264.

[33] Moral Theology, Westminster, MD: Newman, 1960, p. 214.

[34] Pvz.: Sabetti A., Compendium Theologia Moralis, 32nd ed., Cincinnati: F. Pustet, 1929, n. 265; Aregui A. M., Summarium Theologia Moralis, Bilbao: 1927; Tanquerey A., Brevior Synopsis Theologia Moralis, Paris: Desclée, 1933; Muller L., Sonne de Théologia Moralis, Paris: Desclée, 1936;.

[35] Collegeville, MN: The Liturgical Press, 1944.

[36] Žr. „Capital Punishment“.

[37] Roberti F., Palazzini P., ed. (trans. H.J. Yannone, Westminster, MD, Newman Press, 1962) 1009.

[38] Waters R., „Capital Punishment: An Evil Act or an Act of Injustice?“, Social Justice Review, Jan./Feb., 1996, 5-11; Higgins T., Man as Man, The Science and Art of Ethics, rev ed., Milwaukee: Bruce, l9-58, 5llff; Cox I. W., Liberty: It’s Use and Abuse, New York: Fordham University Press, 1946, 2l5ff; Cathrein V., Philosophia Moralis, 21 st. ed., Friberg: Herder, 1959, n. 733ff.

fsspx.lt

Vokietijos geležinkelio sistema dėl smurtaujančių migrantų virsta gyvybei pavojingu „mūšio lauku“

Redakcija
-
0

Kraujas, įžeidinėjimai ir peiliai: Vokietijos geležinkelio sistema dėl smurtaujančių migrantų virsta gyvybei pavojingu „mūšio lauku“, perspėja regioninės geležinkelių sąjungos vadovė.

Geležinkelio darbuotojų profsąjungos vadovė pasakoja apie „pilietinio karo“ sąlygas, traukinių darbuotojus, kurie iš baimės užsirakina vagonuose, ir kruvinus išpuolius, dėl kurių traukinių darbuotojai patiria traumas, o viską dar labiau apsunkina politikai, kalbantys apie sėkmingą „integraciją“.

Vokietijos traukinių darbuotojai nuolat susiduria su migrantų įžeidinėjimais, priekabiavimu, smurtu ir net grasinimais būti atakuojamais peiliu, todėl jų darbas tampa nepakeliamas, perspėja Vokietijos profesinė sąjunga, atstovaujanti Tiuringijos žemės geležinkelio darbuotojams.

Dėl masinės imigracijos Vokietijos traukiniai tampa vis pavojingesni, ir šią tendenciją kas savaitę patvirtina šokiruojančios laikraščių antraštės bei policijos statistiniai duomenys. Profesinė sąjunga įspėja, kad vis dažniau užpuolikai yra jauni prieglobsčio prašytojai, o Tiuringijos regiono darbuotojams darbas traukiniuose, anot profesinės sąjungos, „kartais kelia pavojų gyvybei“.

„Kiekvieną savaitę į mano biurą Erfurte teisinių konsultacijų kreipiasi vidutiniškai trys darbuotojai. Jie buvo užpulti, apspjaudyti, įžeisti, jiems buvo grasinama arba jie buvo stumdomi“, – sakė Štefi Reknagel (Steffi Recknagel), Tiuringijos geležinkelių ir transporto profesinės sąjungos (EVG) vadovė, duodama interviu naujienų portalui Focus Online.

Profsąjungos vadovė pasidalijo informacija apie kasdienius nusikaltimus, su kuriais susiduria traukinių palydovai ir mašinistai, įskaitant žodinį ir fizinį smurtą ir net nusikaltimus naudojant peilius. Be to, ji tvirtino, kad žalos pridaro ir nuolatinis žodinis priekabiavimas.

„Blogiausias atvejis buvo tas, kai traukinio palydovei buvo grasinama peiliu“, – sakė Š. Reknagel, o kita traukinio palydovė buvo fiziškai užpulta iš už nugaros ir „jai buvo trenkta į paširdžius“.

Kitais atvejais traukinių darbuotojos buvo „tapšnojamos“, „spardomos“, tampomi jų drabužiai ir su jomis buvo „elgiamasi agresyviai“. Kai kuriais atvejais smurtautojai šioms darbuotojoms sakė, kad joms neleidžiama kalbėti, nes jos yra moterys.

Šio regiono profsąjungos vadovė pasakojo, kad nors probleminių vietų yra visoje šioje Vokietijos žemėje, vienas ypač blogas ruožas yra tarp žemės sostinės Erfurto ir Zūlio. Ji sakė, kad „ekstremali“ situacija ten susidarė dėl to, kad Zūlyje yra pabėgėlių centras, kuriame daugiausia gyvena Sirijos, Afganistano ir Turkijos migrantai, nuolat keliaujantys į Erfurtą ir atgal.

„Aš kasdien važiuoju maršrutu Erfurtas-Zūlis“, – sakė Reknagel. „Ir, deja, turiu pasakyti štai ką: dažniausiai mūsų traukiniuose visiškai netinkamai elgiasi jaunuoliai iš pirminio priėmimo centro. Jie visada keliauja grupėmis ir kartu jaučiasi stiprūs“.

Ji minėjo Focus, kad įsikišti yra pavojinga, o tiems, kurie tai daro, gresia pavojus.

„Kai kas nors nutinka važiuojant, kai kurie žmonės dabar sau sako taip: Geriau jau nusisuksiu, kol netapau kita auka“, – perspėjo Reknagel.

Ji įspėjo, kad padėtis traukinių sistemoje „kartais kelia pavojų gyvybei“. Mūsų žmonės bijo, labai bijo. Turime darbuotojų, kurie sako: Jei šios grupės yra traukinyje, aš netikrinsiu bilietų. Tada jie aiškina, kad liks priekyje su traukinio mašinistu arba užsirakins savo kabinoje, kol nuvažiuos į saugią stotį ir išlips.“

Kaip visos Vokietijos plaukimo baseinuose, siekiant užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui, užpuolimams ir riaušėms, teko papildomai pasirūpinti policija ir apsauga, taip ir Vokietijos geležinkelio sistemai dabar teko sekti šiuo pavyzdžiu.

Recknagelis sakė, kad nors dabar traukiniuose dirba daugiau apsaugos darbuotojų, apskritai jų vis dar nepakanka. Taip pat jiems trūksta įgaliojimų imtis kokių nors esminių veiksmų.

„Be to, jie negali padaryti nieko daugiau, tik išsodinti žmones artimiausioje traukinių stotyje“, – perspėjo ji. Net jei juos sustabdo policija, dažniausiai jie tik apklausiami ir paleidžiami.

„Po savaitės traukinyje vėl sėdi tie patys žmonės, ir viskas kartojasi“, – sakė Reknagel. „Niekas neįvyksta, tiesiog neįvyksta“.

Šioje teritorijoje veikiančios traukinių bendrovės ragino politikus spręsti šitą problemą, be kita ko, Tiuringijos žemės Ministrui Pirmininkui Bodo Ramelovui (Bodo Ramelow) (Kairiųjų partija) išsiuntė griežtą, situaciją nušviečiantį keturių puslapių laišką, kuriame aprašomi sunkūs nusikaltimai, su kuriais susiduria traukinių darbuotojai.

Laiške aprašoma „dramatiška“ situacija, kurią traukinių darbuotojams kelia „migracijos faktą biografijoje turintys žmonės“, o darbo taryba atkreipia dėmesį į „kasdienį“ šių išpuolių ir įžeidimų pobūdį, ne tik didesnius incidentus, kurie patenka į nacionalinius laikraščius. Vokietijos darbo tarybos dažnai yra tarpininkas tarp profesinių sąjungų ir įmonių, bandančių sudaryti tarpininkavimo sutartis, atstovaudamos darbuotojams ir užtikrindamos, kad būtų tinkamai laikomasi darbo įstatymų.

Darbo tarybos laiške pažymima, kad kontroliuoti šiuos asmenis, kurie dažnai atsisako pirkti bilietus, yra pavojinga, o be fizinių išpuolių tiek prieš darbuotojus vyrus, tiek prieš moteris, moterys patiria ir „seksistinius įžeidinėjimus bei šlykštų apspjaudymą“, įskaitant incidentus, kai migrantai nusimovė kelnes ir šioms moterims demonstravo savo lytinius organus.

Dėl didelio smurto tarp konkuruojančių migrantų per vieną incidentą visas traukinio vagonas buvo užlietas krauju, todėl darbuotojai slėpėsi kitose traukinio dalyse.

„Mūsų kolega turėjo tęsti kelionę į Zūlio geležinkelio stotį, bijodama mirties ir vagone, kuris buvo smarkiai užterštas žmonių krauju“, – rašoma šokiruojančiame laiške. „Šiuo metu mums net nereikia kalbėti apie psichologines pasekmes mūsų dar labai jaunai kolegei ir keleiviams, atsižvelgiant į scenas, kurios galėtų būti matomos pilietinio karo zonoje!

Toliau laiške aprašomas vienas atvejis, kai dviejų mergaičių motinai buvo grasinama vaikų akivaizdoje, ir ji buvo priversta bėgti iš traukinio. Apskritai laiške aprašoma, kaip kai kurių darbuotojų moterų vyrai dabar lydi savo žmonas, siekdami jas apsaugoti.

Laiške tiesiogiai kritikuojami kairiųjų pažiūrų politikai, tokie kaip Tiuringijos Premjeras B. Ramelovas. Jame parašyta, kad federalinio ir valstijų lygmens politikai kalba apie „integraciją“ ir „toleranciją migrantams“, kai piliečiai susiduria su smurtu. Laiške rašoma:

„Kaip galima tikėtis, kad šios šalies piliečiai bus atviri vykdomai pabėgėlių politikai, kai tai vyksta praktiškai kiekvieną dieną, ir ne tik viešajame transporte! – kai mums tenka matyti tokį smurtą, brutalumą ir absoliučią nepagarbą mūsų įstatymams ir visuomenei?“

B. Ramelovas ir kiti politikai atsakė, kad sustiprins policijos kontrolę probleminėse geležinkelio linijose ir pasamdys daugiau apsaugos darbuotojų, o taip pat pažadėjo kas tris mėnesius susitikti su profesinių sąjungų atstovais ir stebėti padėtį.

Tačiau Vokietijos geležinkelių profsąjungos vadovė Tiuringijoje abejoja: „Politikai parodė supratimą ir pažadėjo paramą, tačiau dabar mes pagaliau norime pamatyti faktus!“ Jos teigimu, kol kas neaišku, iš kur bus gauta pinigų ar personalo, padėsiančio apsaugoti traukinių darbuotojus. Ji ragina kelti daugiau baudžiamųjų bylų ir geriau taikyti galiojančius įstatymus.

Ji taip pat kalbėjo, kad nors jos profsąjungos komentarai gali būti suprasti kaip „dešiniojo sparno“ ar „ksenofobiški“, jos tvirtinimu, reikia sąžiningai diskutuoti apie problemas, kurios Vokietijos traukinių darbuotojams yra aiškios kaip diena, nes jie tiesiogiai susiduria su didžiausiu smurtu, su kokiu gali susidurti valstybės tarnautojai.

Dėl didėjančio imigrantų skaičiaus sparčiai augant nusikalstamumui, policijos ir saugumo pajėgos įtemptai dirba visuose lygmenyse, ne tik geležinkelio sistemoje. Neseniai paskelbti Vokietijos vidaus reikalų ministerijos statistiniai duomenys rodo, kad Vokietijoje migrantai įvykdo rekordinę, 41 proc. visų nusikaltimų dalį, o jų vaidmuo smurtiniuose nusikaltimuose, tokiuose kaip išžaginimai, nužudymai ir užpuolimai, yra dar didesnis.

Partija Alternatyva Vokietijai (AfD), pasisakanti už griežtą migracijos į Vokietiją kontrolę, atsakė į Vokietijos geležinkelių darbuotojų pagalbos prašymą, rašydama taip: „Tiuringijos geležinkelių ir transporto profsąjunga siunčia pavojaus signalą: Traukinių palydovai ir geležinkelio darbuotojai nuolat užpuolami, spjaudomi, įžeidinėjami, jiems grasinama arba jie mušami.“ Partija teigė, kad šie darbuotojai bus saugūs „tik su mumis“, jei AfD sugebės įgyti politinę galią.

Šaltinis: Remix News

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuonioliktoji (gegužės 21) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

Nespėjo nusėsti dulkės po vakarykščio ukrainiečių smūgio Luhansk, kai vakar vakare Ukrainos pajėgos vėl raketomis smogė 60 km į pietryčius nuo šio miesto. Į orą pakilo rusų karinis objektas Dovzhansk/Sverdlovsk (apie 130 km nuo kontaktinės linijos). Taigi, galima teigti, kad per gegužės mėnesį Ukrainos pajėgos intensyviai atakuoja Luhansk ir Doneck kryptims kritiškai svarbias logistines linijas kvadrate Rovenky – Dovzhansk/Sverdlovsk – Krasnodon – Luhansk (žr. vizualą). Kaip žinoma, agresorius aprūpindamas savo pajėgas kontaktinėje linijoje pirmiausia remiasi geležinkeliais. Labai tikėtina, kad tokius smūgius įgalino JAV, JK ir Prancūzijos karinė parama (ATACMS, Storm Shadow, SCALP).

Rusai ir toliau su Shahed dronais atakuoja Ukrainos civilinę ir karinę infrastruktūrą. Tikėtina todėl, kad ankstesni smūgiai Odesa, Mykolaiv, Kherson iš Krasnodar srities nebuvo sėkmingi. Agresorius rizikuoja, smūgiavo ir iš arčiau esančio Krymo. Iš 29 dronų numušti 28, tačiau Odesa sprogimai buvo. Taip pat atakuotas ir Kharkiv miestas. Čia šalia dronų rusai intensyviai naudoja aviaciją ir mėto KAB‘us.

Kharkiv kryptis.

Lyptsi. Sektoriuje ukrainiečiai išlaiko pozicijas, nors okupantai ir bando stumtis tolyn į pietus link miesto pakraščio. Agresorius pripažįsta, kad mieste ir jo apylinkėse Ukrainos gynėjai jaučiasi gana tvirtai – be vargo manevruoja vienetais ir telkia logistiką.

Vovchansk. Vis daugiau yra patvirtinimų, kad rusai užiminėja no mans land šiaurinėje miesto dalyje, t.y. į šiaurę nuo Vovcha upės. Antroje dienos pusėje prasidėjo intensyvūs susidūrimai miesto centre, galimai rusai bando kirsti upę Vovcha. Taip pat agresorius išplėtė savo pozicijas vakariniame flange, t. y. vakariniame Donets upės krante prie Buhruvatka. Rusai iš esmės perėmė kalvas Buhruvatka – Starytsya bei siekia perimti čia einančio kelio kontrolę. Šis kelias labiau reikalingas rusams nei ukrainiečiams, nes veda iš rusijos per Donets upę link Vovchansk, t.y. jį perėmęs agresorius galėtų lengviau užtikrinti savo pajėgų logistiką. Ji okupantams šiame operacijos etape yra labai komplikuota, kadangi kontaktinės linijos ruožas sąlyginai siauras, o ukrainiečiai vis geba rasti kaip atakuoti agresoriaus logistiką. Tai įrodo šiandieninis sėkmingas ukrainiečių smūgis dronais agresoriaus pajėgų logistiniame taške Voznesenovka (kelių susikirtimas už 13 km nuo kontaktinės linijos).

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kaip ir spėjome, rusai bando perimti Zherebec upės atkarpos kontrolę Berestove – Stelmahivka ruože. Šį kartą agresorius suintensyvino veiksmus piečiau bei sugebėjo nežymiai pasistūmėti.

Lyman. Be pakitimų.

Syversk. Kaip ir galima buvo tikėtis rusų informacija apie Bilohorivka užėmimą nepasitvirtino. Gyvenvietė beveik visiškai sulyginta su žeme, mūšiai iš esmės vyksta dėl aukštumos esančios karjere. Tęsiasi mūšiai ir Rozdolivka ruože.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Agresorius bando pajudėti rytiniame miesto pakraštyje. Čia ukrainiečiai išlaiko pozicijas. Tiesa, rusai užėmė no mans land Ivanivske vakaruose, tačiau tai niekaip nepadeda agresoriui spręsti jo flangų problemos. Tiesa, aktyvėja okupantų atakos Klishiivka – Kurdiumivka ruože.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Sunkios kautynės vyksta šiaurėje (Novoaleksandrivka – Kalynove – Oleksandropil) bei vakaruose (Novopokrovsk – Umanske). Šį kartą Ukrainos gynėjams pavyko išlaikyti pozicijas.

Centras. Kovinė rutina Netailove – Nevelske ruože, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Pietinis flangas. Mūšiai tęsiasi prie Paraskoviivka, rimtas snukiadaužis fiksuojamas rytiniame jos pakraštyje. Kituose ruožuose taip pat tęsiasi mūšiai.

Zaporizhia kryptis.

Sunkios kautynės vyksta Robotyne pleište, ukrainiečiai neleidžia rusams toliau vystyti jų pastarosiomis dienomis pasiektos taktinės sėkmės.

Pietų kryptis.

Be pakitimų. Agresorius soc. tinkluose vėl dejuoja dėl neišspręstos ukrainiečių artilerijos, dronų ir EW viršenybės.

Briuselis susiskaldęs – 19 ES valstybių narių rodo pavyzdį ir skatina kitas šalis svarstyti prieglobsčio prašytojų prašymus už jų ribų

Redakcija
-
0
Briuselis susiskaldęs – 19 ES valstybių narių rodo pavyzdį ir skatina kitas šalis svarstyti prieglobsčio prašytojų prašymus už jų ribų

tiesos.lt

Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala (Petr Fiala) atskleidė, kad daugiau nei du trečdaliai ES valstybių narių rengia laišką Europos Komisijai, raginantį vykdyti migrantų prašymų svarstymą už ES ribų kaip tebesitęsiančios krizės „realų sprendimą“.

Grupė, kurią sudaro 19 nepatenkintų ES valstybių narių, manančių, kad Europos Sąjunga turi „padaryti daugiau“ nei siūlomas migracijos paktas ir rasti „realų“ migrantų krizės „sprendimą“, rengia laišką Europos Komisijai, raginantį svarstyti nelegalių migrantų klausimą už ES ribų.

Daugiau nei dviejų trečdalių valstybių narių mobilizavimas buvo patvirtintas pirmadienį Romoje surengtoje Čekijos ministro pirmininko Petro Fialos (Petr Fiala) ir jo kolegės iš Italijos Džordžijos Meloni (Giorgia Meloni) spaudos konferencijoje.

„Turime pradėti spręsti problemą prieš tai, kai turėsime ją nagrinėti sąjungos šalyse. Todėl norime daugiau dėmesio skirti bendradarbiavimui su saugiomis trečiosiomis šalimis, užmegzti strategines partnerystes su valstybėmis, iš kurių ar per kurias pas mus atvyksta migrantai, arba sutelkti dėmesį į grąžinimo centrų kūrimą“, – žurnalistams sakė P. Fiala.

„Tokios partnerystės pavyzdys yra Italijos bendradarbiavimas su Albanija. Manau, kad tai modelis, kurį reikia išbandyti. Tai galėtų būti vienas iš būdų kovoti su nelegalia migracija“, – pridūrė jis.

Meloni vyriausybės inicijuotą Albanijos schemą Tirana patvirtino vasario mėnesį. Iki 36 000 prieglobsčio prašytojų, atvykusių į Italijos teritoriją, bus perkelti į Italijos valdomas prieglobsčio stovyklas Albanijoje, kur šie bus laikomi, kol bus nagrinėjami jų prašymai.

Panašias schemas taip pat pasiūlė Danija ir Jungtinė Karalystė, kurios abi pasirašė susitarimus su Afrikos valstybe Ruanda dėl nelegaliai į atitinkamas šalis atvykstančių migrantų dokumentų apdorojimo už šalies ribų.

Tačiau, skirtingai nei Italijos ir Albanijos susitarime, asmenys, kuriems užtikrinamas prieglobstis pagal Didžiosios Britanijos ir Ruandos schemą, liks Afrikoje ir jiems bus suteiktas būstas bei parama. Jie nebebus perkelti atgal į Didžiąją Britaniją.

Po to, kai Jungtinės Karalystės įstatymų leidėjai priėmė įstatymą, kuriuo siekiama apeiti šalies Aukščiausiojo Teismo susirūpinimą ,Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ir Europos vidaus reikalų komisarė Ilva Jūhanson (Ylva Johansson) praėjusį mėnesį abu sukritikavo Didžiosios Britanijos Ruandos schemą, todėl tikėtina, kad šis raginimas pagadins santykius tarp šalių Europos Sąjungoje.

„Šis modelis, kurį kai kurie žmonės nori įdiegti, reiškia, kad jūs einate ieškoti trečiosios šalies, pavyzdžiui, Afrikoje, ir ten siunčiate mūsų imigrantus. Tai yra mūsų vertybių išdavystė ir nuves mus naujų priklausomybių nuo trečiųjų šalių keliu“, – sakė Makronas.

Jūhanson taip pat buvo nedviprasmiška. „Ar turėtume išsiųsti žmones, esančius ES teritorijoje ir prašančius prieglobsčio, į trečiąją šalį? Mano atsakymas yra ne. Mes nesame tam atviri“, – sakė ji žurnalistams kovo mėnesį.

Tačiau pirmadienį kalbėdamas Fiala pritarė tokiai schemai, primygtinai reikalaudamas, kad ES valstybės narės prieglobsčio prašymų nagrinėjimo „eksternalizavimą“ laikytų „prioritetu“, kad „užkirstų kelią prieglobsčio srautui, o ne jį valdytų“.

Neseniai bendrovės BVA Xsight atlikta ES masto apklausa atskleidė, kad šiuo metu Čekijos respondentai yra vieni iš labiausiai nusivylusių Briuselio imigracijos politika.

Vos 39 proc. apklaustųjų – mažiausiai visame bloke – sutiko, kad ES migracijos pakte siūlomos migrantų kvotos yra būtinos, ir tik 17 proc. manė, kad Europai „šiandien reikia imigracijos“.

Šaltinis: Remix News

Belgijos rinkimuose link pergalės juda nacionalistai

Redakcija
-
0
Belgijos rinkimuose link pergalės juda nacionalistai

Keletas žiniasklaidos priemonių praneša, kad artėjant Belgijos visuotiniams rinkimams pirmauja nacionalistų partija Vlaams Belang.

Tikimasi, kad birželio 9 d. Belgijoje vyksiantys rinkimai triuškinamą pergalę atneš partijai Vlaams Belang, kuri naujausiose apklausose pirmauja su didele persvara, turėdama 28 proc. rinkėjų palaikymą.

Po to, kai ši partija pateikė keletą pasiūlymų, kurie skatintų žmones turėti vaikų, kas, manoma, primena Vengrijos „dešiniųjų ekstremistą“ Viktorą Orbaną, Flandrijos kairieji pajuto nerimą.

Per pastarąjį dešimtmetį suminis vaisingumo rodiklis Flandrijoje sumažėjo nuo 1,81 iki 1,53 vaiko vienai moteriai. Geros naujienos tiems, kurie nori, kad gyventojų skaičius keistųsi, tačiau kelia nerimą daugeliui kitų.

Dabar partija siekia naujo politinio tikslo – sudaryti sąlygas moterims susilaukti vaikų iki 30 metų. Šis tikslas privertė smarkiai sureaguoti kairiuosius.

Tačiau dabar Vlaams Belang savo partijos programoje rašo, kad „ankstyvesnio gimdymo skatinimas yra teisėtas tikslas, nes jis atitinka biologinę realybę ir tuo būdu prisideda prie moterų ir vaikų sveikatos“.

Šaltinis: friatider.se

Audrius Valotka. IN MEMORIAM DONATAI LINČIUVIENEI

Redakcija
-
0
Audrius Valotka. IN MEMORIAM DONATAI LINČIUVIENEI

Šiandien išėjo Donata Linčiuvienė.

Redaktorė, vertėja, mokslininkė.

Vaikystėje likimo pažadai buvo dideli. Tėvas – dr. Pranas Dielininkaitis, pirmasis Lietuvoje sociologijos profesorius, disertaciją apgynęs Sorbonoje, aktyvus krikdemas. Mama – garsi Šiaulių gydytoja Michalina Dielininkaitienė. Krikšto tėvas – temperamentingasis geografas ir atsarginės Lietuvos plano puoselėtojas Kazys Pakštas.

Gyvenimo pervartos viską sudėstė savaip. Karo metais netekusi tėvo, su mama gyveno ir mokėsi Šiauliuose. „Liaudies priešo“ dukters įdagu pažymėtas kelias nebuvo lengvas, bet vis dėlto: Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, „Minties“ ir „Vagos“ leidyklos, vėliau „Katalikų pasaulis“ ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki šios dienos per gyvenimą žengė su vyru, geologijos mokslininku Augustinu Linčiumi.

Visada laiką su knyga ir tarp knygų. Gausybė prašymų suredaguoti, paredaguoti, pataisyti ar tiesiog patarti virsdavo nuolatiniu darbu iki paryčių. Nedirbti nemokėjo. Leidėjai, redaktoriai, muzikologai, kunigai, mokslininkai, vertėjai – jos reikėjo visiems.

Begalinis jautrumas ir atidumas žodžiui žinotas ir įvertintas. Donata – pripažinta redaktorių redaktorė, pirmoji, apdovanota „Auksinės lupos“ skulptūrėle. 2019 metais pagerbta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos laureatė 2021 metais. Humanitarinis genas neaplenkė ir dukters Renatos, iš chemijos mokslų pasukusios grožinių vertimų taku.

Nelengva jaunystė išmokė pažinti žmones ir atpažinti draugus, tačiau Donatos draugų ir pažįstamų ratas buvo begalinis. Namuose retai nutildavo telefonas. Dažnai skambindavo Eugenijus Ignatavičius, Romualdas Granauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Baltušis čia atšvęsdavo naujos knygos pasirodymą ir iš dažnų kelionių kas kelias dienas siųsdavo po atviruką, išmargintą naujausiais įspūdžiais.

Gyvenime ir darbe nesiveržė į rampų šviesą, vengė pompastikos, vertino kuklumą.

Paskutiniai metai buvo sunkūs, sekinantys. Bet mes prisiminsime ją švytinčią, laimingą. Prie darbo stalo leidykloje ir namuose. Klasikinės muzikos koncertuose. Labanore, Aisete, draugų rate.

Su Donata atsisveikinsime „Laidojimo paslaugų centre“, M. K. Paco g. 4 (už šv. Petro ir Povilo bažnyčios), antradienį nuo 16 val. iki 21 val. ir trečiadienio rytą. Urna išnešama trečiadienį 12:30. Laidotuvės Kairėnų kapinėse.

Mišios už Donatą vyks Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje trečiadienį 7:00.

Neneškite vainikų. Atneškite gėlių.

Augančios pensijos, anksčiau nei planuota, prognozuojama pasieks pusę dirbančiųjų vidutinės algos

Redakcija
-
2
Augančios pensijos, anksčiau nei planuota, prognozuojama pasieks pusę dirbančiųjų vidutinės algos


Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) skaičiuoja, jog jau 2027 m. vidutinė senatvės pensija sudarys 54 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – 58 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio „į rankas“.

SADM duomenys, remiantis Finansų ministerijos ekonominės raidos prognoze ir „Sodros“ duomenimis rodo, kad tiek vidutinė senatvės pensija, tiek vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu, per pastaruosius ketverius metus išaugo 59 proc. Vidutinė senatvės pensija pusę vidutinės algos pasieks per porą metų, nors planuota rodiklį pasiekti 2030 m.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, kad pensijų augimas per pastaruosius ketverius metus yra svariai didesnis, lyginant su ankstesniais laikotarpiais.

„Per ketverius kadencijos metus pavyko pasiekti bene 60 proc. pensijų augimą. Dabar vidutinė senatvės pensija sudaro 44 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o turint būtinąjį stažą – 47 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“. Tai leis mums greičiau pasiekti tikslą, kad vidutinė senatvės pensija sudarytų bent pusę vidutinės algos gaunamos „į rankas“. Mūsų skaičiavimai rodo, kad išlaikius tokį patį prioritetą pensijų augimui, tą realu pasiekti per porą metų“, – sako M. Navickienė.

Vyriausybė yra įsipareigojusi iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinė senatvės pensija sudarytų 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“. Nustatytas papildomas individualiosios pensijų dalies indeksavimas užtikrina nuoseklų artėjimą tikslo link.

Ministerija skaičiuoja, jog šiemet vidutinės senatvės pensijos gavėjų pajamos augs beveik 700 eurų per metus, nes vidutinė senatvės pensija didėjo beveik 11 proc. arba 58 eurais, t. y. nuo 538 eurų iki 596 eurų. Gaunančiųjų vidutinę senatvės pensiją turint būtinąjį stažą pajamos 2024-aisiais padidės daugiau nei 750 eurų per metus. Vidutiniškai pensija su būtinuoju stažu šiemet auga apie 11 proc. arba 63 eurais – nuo 574 iki 637 eurų.

Be to, kasmet planuojant biudžetus, papildomai bus planuojamas ir papildomas individualiosios pensijos dalies didėjimas. Pensijų įstatymas įpareigoja papildomai didinti individualiąją pensijų dalį, jei kalendoriniais metais planuojamas teigiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rezultatas, o pagyvenusių asmenų skurdo rizikos lygis yra didesnis kaip 25 proc. ir (arba) vidutinės senatvės pensijos santykis su šalies darbo užmokesčiu yra mažesnis kaip 50 proc. Papildomo indeksavimo taisyklė leis pensijas didinti dar sparčiau.

Taip pat pensijos reikšmingai didės senjorams, kuriems pripažinta sunki negalia. Liepos mėnesį, kai „Sodra“ visiškai pasirengs įgyvendinti negalios reformą, 70–100 proc. dalyvumo netekę senjorai pradės gauti padidintas pensijas. Jiems senatvės pensijos didės nuo 7 iki 50 procentų.

Ministerijos skaičiavimais, 2027 m. vidutinė senatvės pensija sieks 831 eurą ir sudarys 54 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – 898 eurus ir sudarys 58 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“. Vidutinė pensija sudarytų pusę vidutinės algos, gaunamos į rankas, per porą metų: vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu siektų 52 proc. vidutinio darbo užmokesčio jau 2025 m., vidutinė senatvės pensija 51 pro. Vidutinio darbo užmokesčio siektų 2026 m.

Pensijos per ketverius metus išaugo kone 60 proc.

2023 m. vidutinė senatvės pensija padidėjo nuo 483 eurų iki 539 eurų, t. y. 56 eurais, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – nuo 513 iki 574 eurų, t. y. 61 euru.

2022 m. pensijos buvo didintos du kartus: sausį ir liepą. Bendrai paėmus, pensijų augimas 2022 m. buvo 16-17 proc., t. y. vidutinė senatvės pensija padidėjo nuo 413 eurų iki 483 eurų (70 eurų), o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – nuo 441 iki 513 eurų (72 eurais).

2021 m. pensijos vidutiniškai didėjo apie 10 proc. Vidutinė senatvės pensija padidėjo nuo 376 eurų iki 413 eurų, t. y. 37 eurais, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – nuo 400 iki 441 euro, t. y. 41 euru.

Pensininkų organizacijos ir institucinis bendradarbiavimas

Šiandien Lietuvos mokslų akademija ir Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija pasirašė bendradarbiavimo sutartį mokslinėje, kultūrinėje ir edukacinėje srityse. Bus bendradarbiaujama vykdant mokslo žinių sklaidos, kultūrinius ir meno projektus bei programas, organizuojant bendras paskaitas, edukacines programas, dalykinius susitikimus, kultūrinius bei meno renginius.

Primename, kad penktadienį atsinaujinusi Vyresnio amžiaus žmonių reikalų taryba veiklą pradėjo su nauju vadovu – tarybos pirmininku tapo Pranas Ulozas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tarybos pirmininkas. 2022 m. atsinaujinusi ir atstovaujamų organizacijų ir institucijų ratą išplėtusi Vyresnio amžiaus žmonių reikalų taryba, svariai prisideda prie vyresnio amžiaus žmonių politikos formavimo ir įgyvendinimo, platesnio ir nuoseklesnio bei kokybiškesnio vyresnio amžiaus žmonėms aktualių klausimų sprendimo.

Redakcijos prierašas: Būtina pridurti, kad prekių ir paslaugų kainos aplenkė pensijų augimą. taigi realiai pensijos nepadidėjo, o lyginamuoju požiūriu netgi sumažėjo.

Nuo vergovinės demokratijos iki socialiosios rinkos demokratijos arba vergovinės demokratijos požymiai

Redakcija
-
2
Nuo vergovinės demokratijos iki socialiosios rinkos demokratijos arba vergovinės demokratijos požymiai

Vietoj įvado.

Paviršutiniškai prasibėgant. Vergovinės demokratijos požymiai atsiranda daugmaž tada kai sisteminiai adeptai pradeda terorizuoti nesisteminius. Tada seka feodalinė demokratija… laukinės rinkos demokratija… na, ir galutinėje stotelėje yra socialiosios rinkos demokratija. Tad čia ir paknebinėtinas tas socialiosios rinkos fenomenas.

Jei rinkos pagrindų pagrindas yra suvokiamas kaip konkurencija tarp įvairiausių subjektų – tai socialioji rinka užgimsta jau kiekvieno subjekto viduje (vidinėje jo sandaroje).

Įžanga į socialios rinkos fenomeną.

Pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio. ESO laiką yra suskaidžiusi į 15 min. intervalus (tai padaryta su išmaniosios apskaitos skaitikliais gaminantiems vartotojams). Per metus susidaro apie 36 000 tokių atkarpų (intervalų), Jei per tuos 36 000 kartų atsiras vienas vienintelis intervalas, kuris viršys to intervalo leistinos galios parametrą nors 0,1 kW – ESO iš karto pagrasins už tokį nusikaltimą baudomis.

Na, o dabar kasam kur čia yra anti-valstybinė ir anti-socialinė veikla (vergovinės demokratijos požymiai). Sutiktina, kad reikia sumokėti kažkokią trigubos indeksacijos baudą už tą 0,1 kW. Bet kai pati ESO atjunginėja energijos tiekimą ji pariteto pagrindais irgi turėtų susimokėti trigubai didesnę sumą vartotojui, nei per atitinkamą laiką tas gaminantis vartotojas nepagamina energijos iš motulės saulės (jau nekalbant apie tas vergvaldiškas grimasas – kai subjektas išdrįsta pasiūlyti nugvelbtus milijonus grąžinti per ale 15 metų).

Ir ta bauda turėtų būti sumokama ne iš valstybinės ESO kasos, o iš dividendų, kuriuos gavo Ignitis grupė nevalstybiniame (privačiame) sektoriuje. T.y. toks (baudavimo) paritetas labai skatintų efektyvinti (žalinti, tvarinti, skatinti pozityviąsias gilumines transformacijas) veiklą tiek ESO, tiek jo klientų lygmenyje ir su lygiaverčiu tarpusavyje nekonkuruojančiu pagrindu (t.y. be vergvaldžio ir vergo santykių marazmo).

Štai, tada kažkam nebūtų reikalo per kiekvienus rinkimus ieškoti nesisteminių kandidatų į valdžios struktūras. Tad kai kurios nesisteminės galimybės gali demokratiškai, efektyviai ir teisiškai kovoti su esamų (ir įvairiausio plauko) monopolijų grimasomis.

Paritetinės veiklos įvairovė gali veikti visuose (kur yra “valdo-paklūsta” išlyga) socialiniuose aspektuose. Pvz. kaip galima demokratiniu būdu ardyti bankų beprecedentinį savivaliavimą. Sakykim, eiliniam piliečiui norint išsigryninti pinigų reikia 10 km važiuoti iki banko ar bankomato. Tai nuvykęs prie to pinigų šaltinio ir gavęs jų tas banko klientas turi gauti ir kokią 20 -50 eurų kompensaciją iš banko (iš karto ir į kišenę) už sugaištą laiką ir kitus resursus panaudotus vykstant prie to bankomato ir pan. Tokiu būdu arba greitai atsirastų bankai, kurie teiktų paslaugas daug arčiau kliento, arba kai kurie bankai tiesiog eitų šunims šėko pjauti.
Ir t.t. ir t.t.

Nuotrupos.
– Vargu ar kada nors valdžioje bus vien tik socialūs ir valstybės interesus ginantys asmenys. Todėl lieka tik tikėtis, kad visada atsiras nesisteminių pretendentų į įvairius valdžios postus. Deja, tik taip yra galimybė, kad kažkuris nesisteminis kandidatas nuoširdžiau rūpinsis valstybės, o ne savo ar klanų interesais…

– Taigi, lieka tik tikėtis, kad atsiradę nesisteminiai kandidatai pajudintų įsikerojusias pelkes: atskirties, švietimo, medicinos ir kitose įvairiausiose srityse. Deja, viešumoje jau plačiai sklinda tas naratyvas/terorizavimas, kad nesisteminiai kandidatai yra būtent tik nuožmieji proputiniški veikėjai.
– Tramdant monopolijas (stambias ir smulkias, valdžios ir privačias…) kol kas yra visiškai nenaudojami paritetiniai įrankiai, kurie civilizuotai subalansuotų santykius tarp monopolisto ir jo klientų. Tad čia akivaizdžiai peršasi mintis, kad sisteminiai subjektai daugiau ar mažiau yra priklausomi nuo stambaus kapitalo, monopolijų, kurie iš esmės gali ignoruoti pagrindinių ir būtinųjų socialinių ryšių privalomuosius interesus.

– Tad iš nesisteminių pozicijų žiūrint kiekvienas (?) sisteminis asmuo gali būti laikomas mažai pozityvo begeneruojančiu, nebeprogresuojančiu veikėju). Tad Ignams ir Eduardams galima palinkėti sėkmės, bei gauti skiepą, kuris suaktyvintų mintis apie milžiniškas galimybes pariteto funkcijoje. Na, ir jeigu koks nors teisiškai pasikaustęs Ignas ar Eduardas nuoširdžiai pasikinkytų pariteto galimybes per (prieš)rinkimines kompanijas tai – tai, ko gero, lengvai ir radikaliai prašluotų sisteminius iš seimų/valdžių…

– O kas yra aukščiau – Konstitucija ar Konstitucinis teismas? Ir ką apie tai sako paritetas?

– Paritetiniai santykiai leidžia viduje monopolijų esančioms stipresniajai ir silpnajai pusėms neužgožti viena kitos, nes jos viena be kitos (monopolijoje) egzistuoti nelabai tegali.

– Na, ir, kas be ko, pariteto funkcija yra aiškiai svarbi ir neišvengiama socialiosios rinkos dalis (tuo pačiu ir socialiosios rinkos demokratijos dalis).

************

– Viešojo intereso negynimas automatiškai laikytinas anti-socialiniu ir anti- valstybiniu elgesiu (ir anti-paritetine savybe). Pavyzdžiui, mokyklų, medicinos įstaigų, kitų valstybės egzistavimui būtinų funkcijų nutolinimas nuo žmogaus ar net jų sunaikinimas. Nors šios funkcijos yra egzistenciškai ir gyvybiškai labai svarbios bet kuriai valstybei, kad jos galėtų pilnavertiškai funkcionuoti, o ne tik beviltiškai kapanotis destrukcijų liūne.
– Dalies Europos šalių elgesio pavyzdžiai gan aiškiai rodo, kad dėl kai kurių sisteminių asmenų vykdomos anti-valstybinės politikos atskiros valstybės gravituoja link kolapso/restartavimo (link revoliucijos ar re-evoliucijos).
– ……
Nors, žinoma, galima tyrinėti tiek nulinio dydžio, tiek begalinio dydžio objektų vidurius, taip pat ir visą begalinę hierarchinę dydžių seką, kurioje vergovės ar pariteto segmentai tėra tik nykstamai mažos reikšmės. Ir, žinoma, akademinė fizika vis dar palaiko fizinę Visatos vienovę. Nepaisant beprotiškų skirtumų tarp visų dydžių, jie visi daugiau ar mažiau sąveikauja (vienoviauja) tarpusavyje – tas taikytina tiek vergovėms, tiek ir paritetams.
……

Vidas Rachlevičius. Gėda už žurnalistiką arba kaip nušviečiami įvykiai

Redakcija
-
2
Vidas Rachlevičius. Gėda už žurnalistiką arba kaip nušviečiami įvykiai

Veidaknygė

Kažkaip tapo gėda už žurnalistiką, todėl trumpa ABC. Aš dabar nekalbu apie nuomonių skiltis ar komentarus, o apie tai, kaip nušviečiami įvykiai. Anksčiau žurnalistikos studentams buvo nuolat akcentuojama, kad tai – kūrybinė profesija. Kūrybiškumas – vienas iš pažangos ir inovacijų variklių ne tik žurnalistikoje – aš jau nekalbu apie menus, bet ir visų pakraipų versle, klientų aptarnavimo sferoje ir t. t. Tačiau dabar žurnalistikos studentus moko visokių komunikacijos mandrybių, technologijų, bet tik ne žmogiško ir profesinio kūrybiškumo. Todėl vyrauja kelios paprastos naujienų gamybos metodikos: copy-paste, „ką kalbėjo, tą pažodžiui ir užrašiau“ (dar gerai, kai su nedaug klaidų) ir „ką matau, tą dainuoju“.

Štai Vilniuje neseniai įvyko negausi demonstracija su šūkiais „Ne apartheidui, okupacijai, karo nusikaltimams. „Laisva Palestina“ ir pan. Apie šimtas renginio dalyvių – kaip buvo gerai matoma iš nuotraukų, didelė dalis jų – tamsesnio gymio Lietuvos „svečiai“ – rankose laikė kapinių žvakes, „reikšdami solidarumą su Palestina“. Dabar nesigilinsim į nelogiškumus ir visišką nesuvokimą, kaip, pavyzdžiui, „solidarumas su Palestina“ ar kitus šūkius ir aukų skaičius, kurie tiesiog yra paimti iš Hamas propagandinių pranešimų. Taigi, portaluose matėme chrestomatinius „ką matau, tą dainuoju“ rašinėlius.

Visai neseniai, kai Vakarų pasaulis dar nebuvo pasukęs į susinaikinimo kelią, galiojo nerašyta taisyklė, kad su teroristais nesiderama. Bet atėjo „gerasis“ B. Obama ir sulaužė šią taisyklę, prie to prisidėjo ir tėtušis J. Bidenas, kuris už 5 milijardus iš Irano išpirko kelis amerikiečių įkaitus. Po to tas pats J. Bidenas grūmojo Izraeliui nustoti naikinti Hamas teroristus, o jo emisarai Kijeve ragino ukrainiečius nustoti bombarduoti Rusijos naftos pramonės objektus. Ir Tel Avivas, ir Kijevas ramiai, kultūringai ir diplomatiškai pasiuntė Bideną rusų laivo kryptimi. Ir jis nuėjo…

Bet grįžkim prie tos demonstracijos. Jeigu žurnalistai būtų bent minimaliai suvokę kontekstą, jie, be abejo, turėjo žinoti, kad Izraelio kariuomenė kiekvieną kartą ragina gyventojus pasitraukti iš kovos veiksmų rajonų ir duoda tam laiko. Beje, tų Gazos gyventojų niekas nenori priimti, o Egiptas pasistatė net dvi sienas, kad ta publika neprasmuktų į šalį, nes, lyginant su Lietuva, savo mentalitetu jie gerokai blogesni už Vaitkaus elektoratą. Vieša paslaptis, kad ir tos palestiniečių valstybės niekas nenori. Situacija labai panaši į Lietuvos pilietybės referendumą, kuris reikalingas tik keliems politikams ir veikėjams, o 95 proc. tų, kuriems jis tarsi ir skirtas, net neateina balsuoti. Be to, kai vyko ta demonstracija, Hamas dar laikė daugiau kaip 100 įkaitų, taip pat ir penkis amerikiečius. Ką aš būčiau daręs reporterio vietoje? Be abejo, nupiešęs bendrą vaizdą, bet būčiau priėjęs prie tų demonstrantų – tiek vietinių, tie ir importinių, ir ramiai uždavęs tik vieną klausimą: „Jūs dabar turite galimybę, ko norėtumėte paklausti Hamas lyderių?“

Kodėl tai rašau? Nes labai panašiai pasielgė britų televizijos kanalo „GB News“ reporteris Patrickas Christy, aplankęs protestuotojų palapinių stovyklą Kembridžo universitete, kurie atsisakė pasikalbėti su buvusia sveikatos apsaugos ministre Suella Braverman. Jis klausė: „Palestinos gyventojai norėtų išgirsti jus… Nieko?“ Tie demonstrantai neišmykė nei žodžio ir „užsisklendė buteliuose“.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai septynioliktoji (gegužės 20) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

Ukrainiečiai šią naktį vėl numušė visus 29 rusų leistus dronus Shahed. Tiesa, rusai smūgiavo bent viena raketa Iskander-M. Galingas sprogimas nugriaudėjo Izyum, t.y. logistiniame Ukrainos pajėgų mazge, kuris ypač svarbus Kharkiv ir Luhansk krypčių gynėjams. Taip pat sprogimas įvyko Kropyvnytsi, kur yra ukrainiečių karinis oro uostas. Vakarop į dangų rusijos teritorijoje pakilo du Kinzhal raketų nešėjai Mig31K. Neatmestina, kad visa ši veikla – rusų žvalgyba mūšiu prieš didesnius kombinuotus smūgius Ukrainos civilinei ir karinei infrastruktūrai.

Agresoriaus šaltiniai skelbia, kad savaitgalį Ukrainos pajėgos ATACMS raketų smūgiais Sevastopol jūrų uoste sunaikino Kalibr raketų nešėją, laivą „Ciklon“. Lauksime patvirtinimų

Kharkiv kryptis.

Lyptsi. Rusams pavyko pasistūmėti no mans land Hlyboke – Lukiancy. Blogiausia, kad tai jie padarė išplėsdami savo pozicijas dominuojančiose kalvose. Taip pat okupantai pasigerino savo pozicijas esančias link Zelene. Tikėtina, čia rusai taip pat bandys užimti nuo gyvenvietės į pietus einančias kalvas. Taigi, agresorius lėtai, bet po truputi gerina savo galimybes pradėti puolimo operaciją link Lyptsi.

Vovchansk. Rusai plečia savo pozicijas palei upę Donets, ruože Ohirtseve – Buhruvatka, t.y. vakariniame Vovchansk flange. Akivaizdu, kad rusai bandys čia įsitvirtinti, forsuoti upę ir tada bandyti apeiti Vovchansk iš pietvakarių, pasiekiant ruožą Tsehelne – Vilcha. Negana to, tęsiasi mūšiai ir pačiame Vovchansk, ukrainiečiai kontroliuoja pietinę miesto pusę. Žemumoje esanti šiaurinė miesto dalis yra no mans land.

Luhansko kryptis.

Ukrainos pajėgos raketomis Storm Shadow ir SCALP sėkmingai smūgiavo Luhansk esančiam agresoriaus pajėgų susitelkimo rajonui.

Kupjansk. Okupantams dar šiek tiek pavyko išplėsti pozicijas Krokhmalne – Berestove ruože. Tikėtina, agresorius tęs operacijas, su tikslu ne tik įsitvirtinti Berestove, bet ir dar piečiau, siekiant užimti vietovę abiejuose Zherebec upės krantuose (ypač vakariniame, kuris yra aukštesnis). Tai sudarytų sąlygas ateities operacijoms link prie Oskil upės esančios Senkove gyvenvietės, kurioje yra tiltas į kitą upės pusę.

Lyman. Be pakitimų.

Syversk. Tęsiasi sunkūs mūšiai kontaktinėje linijoje. Rusų oficiozai jau nebe pirmą kartą skelbia, kad perėmė Bilohorivka kontrolę, tačiau ukrainietiški ir nepriklausomi šaltiniai to nepatvirtina. Tačiau telegramuose bei rusų karo propagandistai piktinasi tokia „per ankstyva informacija, kuri kainuoja daug kraujo“.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Kontaktinėje linijoje be didelių pakitimų, tačiau sektoriuje tęsiasi sunkūs mūšiai. Ukrainos pajėgos neleidžia rusams pasistūmėti miesto rytiniame pakraštyje, šiauriniame bei pietiniame flanguose.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Stringant rusų atakoms link Kalinove, okupantai pakeitė puolimo kryptį ir sugebėjo pasistūmėti link Oleksandropil. Tai indikuoja, kad jie gali bandyti siekti perimti aukštumas palei kelią Novoselivka Druha – Yablunivka, su tikslu užspausti Ukrainos gynėjų vakarinį flangą prie Niu York bei atitraukti bent dalį Ukrainos vienetų nuo Chasiv Yar.

Centras. Rusams pavyko pasigerinti savo pozicijas Netailove. Šis kaimas iš esmės jau yra rusų rankose, tačiau ukrainiečiai kontroliuoja jo prieigose esančias aukštumas, tad beprasmiškai luptis dėl likusių griuvėsių nebuvo prasmės. Jei ukrainiečiams pavyks išlaikyti aukštumas, galimai, ši gyvenvietė liks no mans land.

Pietinis flangas. Čia taip pat rusai pasigerino savo padėtį prie Paraskoviivka, tačiau situacija dinamiška – ukrainiečiai kontratakuoja.

Zaporizhia kryptis.

Rusai užėmė kelis šimtus metrų no mans land, esančios Robotyne flango pietuose. Sunkios kautynės taip pat vyksta prie Verbove. Tęsiasi susidūrimai ir Staromayorske – Urozhaine ruože.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

1...276277278...1 702Nuo 1 702 277 puslapis