2025-05-05, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 275

Marius Parčiauskas. Rekordiškai daug atvykėlių, rekordiškai daug lietuvių bedarbių

Redakcija
-
3
Marius Parčiauskas. Rekordiškai daug atvykėlių, rekordiškai daug lietuvių bedarbių

Veidaknygė

Labai iškalbingi duomenys (iš straipsnio kauno.diena.lt). Lietuvoje tiek daug dirbančių žmonių nebuvo per 25 metus. Vien per metus į darbo rinką įsiliejo 40 tūkst. naujų darbuotojų. Tačiau dauguma jų yra ne Lietuvos piliečiai, o atvykėliai. Tuo metu vietiniams gyventojams įsidarbinti vis sunkiau – gyventojų, kurie metus negali susirasti darbo, taip pat rekordiškai daug.

Paradoksas, bet daugėjant dirbančiųjų, daugėja ir bedarbių. Pirmąjį metų ketvirtį jų padaugėjo 11 tūkst. Tokio bedarbių skaičiaus nebuvo nuo 2015 metų. Ekonomistai sako, kad tie bedarbiai – Lietuvos gyventojai.

„Darbdaviai mieliau renkasi tuos darbuotojus, kurie nekelia klausimų ir dirba prastose sąlygose. Jie atsisako mūsų lietuvių dėl to, kad mes pagrįstai norime dirbti saugiai ir uždirbti oriai“, – aiškino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

Absoliuti dauguma atvykėlių griebiasi paprastų, nekvalifikuotų darbų. Migracijos departamentas pastebi, kad iš 100 tūkst. užsieniečių vos 8 tūkst. įsidarbina ten, kur reikia išsilavinimo.

Vis daugėja centrinės Azijos valstybių užsieniečių – Uzbekistanas, Kazachstanas, Kirgistanas, Tadžikistanas, nors pagrindinės šalys išlieka Ukraina ir Baltarusija.

Ekonomistai, kuriems pasaulyje egzistuoja tik BVP, o valstybė, tauta, jos kultūra ir panašūs dalykai yra atgyvena, nemato nieko blogo net ir pripažindami, kad imigracijos tempai jau nebenatūralūs: Anot ekonomisto, imigracijos tempai – nebenatūralūs, bet kol kas iš to išlošia ekonomika. „Ekonomine prasme, turėjo daugiau naudos nei kažkokių problemų. Užimtos laisvos darbo vietos, sumokėti mokesčiai, todėl Lietuvos ekonomika nepatyrė jokio nuosmukio“, – aiškino N. Mačiulis.

Šiuo metu atvykėlių srautai praktiškai neribojami, nėra jokių kvotų: „Šiuo metu viršijus kvotą toliau galima įsivežti užsieniečius, skaičius neribotas. Šią dieną realios kvotos Lietuvoje nėra“, – aiškino viceministras V. Šilinskas.

Tai ir toliau rinkit tuos pačius ir ant savo galvos užsileiskit šimtus tūkstančių atvykėlių, kuriems Lietuva ir jūs visiškai nė motais. Ar dar ilgai pasyviai stebėsim, kaip dabar jau visiškai atvirai ir neregėtais tempais naikinama Lietuva? Kol kas pavojaus varpais skambina tik Nacionalinis susivienijimas. Visoms parlamentinėms partijoms – TS-LKD, LP, LSDP, LVŽS ir kitoms – viskas tinka ir patinka.

Politinė reklama.

Vytautas Sinica. Venclovų butas-muziejus turi būti naikinamas, bet kiti – ne

Redakcija
-
1
Vytautas Sinica. Venclovų butas-muziejus turi būti naikinamas, bet kiti – ne

Vakar teko dalyvauti Rimvydo Paleckio Lietuvos Ryto televizijos laidoje su Darium Kuoliu ir Kamile Šeraite. Darius Kuolys piktinasi, kad taryba po pateikimo balsavo už memorialinių muziejų direkcijos panaikinimą ir butų-muziejų perleidimą UNESCO Vilniaus literatūros miesto pavaldumui. Balsavau ir aš už tai, teko pasiaiškinti kodėl ir ne vienas žmogus jau klausia.

Žiniasklaidoje pateikta, tarsi tai sprendimas dėl pačių butų-muziejų panaikinimo. Taip pateikia ir Kuolys. Deja, taip pateikė ir klausimą pristatinėjęs administracijos darbuotojas, mano akimis, bandęs visiems tarybos nariams klausimą pateikti taip, kaip jie nori girdėti, ir daug kur pats sau prieštaravęs. Bet iš tiesų taip nėra. Tai ne butų-muziejų panaikinimas, tai jų pavaldumo perkėlimas. Dėl klausimo dar bus balsuojama komitetuose ir dar kartą salėje. Kas bus su pačiais butais bus sprendžiama dar vėliau, administracija sako, kad devynis mėnesius.

Ir kaip tik čia yra esminis klausimas. Ko norime, kad nutiktų su šiais butais. Kuolys sako, kad visus juos reikia išsaugoti. Dar daugiau, sako, kad jų naikinimas būtų barbarybė, lygina Krėvę su Mocartu ir panašiai. Šita visa pompastika ir pasibaisėjimas, mano akimis, yra paprasta demagogija lituanistų bendruomenės audroms sukelti.

Aš manau, kad šios reformos eigoje siektina, kad išliktų visi memorialiniai butai, išskyrus Venclovų. Tiek Krėvė-Mickevičius, tiek Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvos mastu iškilūs rašytojai, o sovietmečiu tikrai nerezistavo, kolaboravo, tačiau nė iš tolo ne tokiu mastu, kaip Nėris, Gira, Cvirka ar tas pats Venclova. Jau liustracijos klausimas atkūrus nepriklausomybę buvo pražudytas, nuėjus į radikalizmą, kai norėtą liustruoti visus, nepriklausomai nuo jų posto, laikysenos ir veiklos komunistų struktūrose. Čia būtų tas pats, jeigu statytume visus, kolaboravusius su režimu į vieną gretą. Krėvė ir Mykolaitis-Putinas yra pakankamai nusipelnę turėti muziejus, ir pakankamai kolaboravę, kad jiems nebūtų statomi paminklai. Kaip kūrėjus juos būtina žinoti, mokytis, pažinti jų kūrinius ir jų biografijas.

Bet štai Antanas Venclova buvo aukščiausio lygmens sovietinis kolaborantas stalininių represijų metais. Jo literatūrinis pėdsakas arti niekinio, tačiau politinis išdavystės pėdsakas kuo giliausias. Jo naudojantis kolaboranto privilegijomis iš nekaltų asmenų įgytas butas neturi būti jokiu muziejumi. Niekinga, kad bandant išgelbėti šį pritemptą muziejų jis pervadintas į Venclovų (daugiskaita) taip nevertą tėvą dangstant pasaulyje garsiu sūnumi. Pats Tomas Venclova sakė, kad tam nepritaria, nes gyviesiems muziejai nedaromi. Dabar gi padaryta ir tarsi laukiama mirties, kad tai normalizuotų tokią makabrišką situaciją. Venclovų muziejaus neturi būti, nes muziejai pagrindiniams Lietuvos aneksiją vykdžiusiems asmenims yra politinės šizofrenijos išraiška, savęs trypimas.

Dariui Kuoliui tokia pozicija labai nepatiko. Sakė, kad žmones reikia branginti, skirtingas pažiūras gerbti ir mokytis sugyventi nepaisant jų. Dar sakė, kad po manęs ateis radikali kairė, kuri taip pat viską trins, net Landsbergį. Tarp eilučių supratau, kad aš radikali dešinė. Pono Kuolio žiniai, kolaboravimas nėra tik kitos pažiūros, tai moralinis ir pilietinis pasirinkimas, už kurį po to reikia atsakyti. Brandžios demokratijos Vakarų šalyse kolaborantai pokariu buvo baudžiami mirties bausme. Mes Lietuvoje atkūrę nepriklausomybę nieko nebaudėme, tai bent turėkime savigarbos minimumą nestatyti jiems paminklų.

Politinė reklama. Nepamirškite birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose balsuoti už Nacionalinį susivienijimą, 15 sąrašą, – vienintelę partiją, kuri ir iš tiesų konservatyvi, ir už gynybos stiprinimą. Kitos tiesiog nėra.

JAV ir Japonija pasirašė susitarimą dėl bendro hipergarsinio perėmėjo kūrimo

Redakcija
-
1
JAV ir Japonija pasirašė susitarimą dėl bendro hipergarsinio perėmėjo kūrimo
Bandymo metu paleidžiamas JAV sukurtas bendra hipergarsinis orlaivis (C-HGB). Priešiškos šalys, siekiančias pradėti naudoti hipergarsinius ginklus, lenkia JAV, o ši dar beveik dešimtmetį nepajėgs sukurti perėmėjo, galinčio atremti hipergarsinius ginklus skriejimo fazėje. (JAV karinio jūrų laivyno nuotrauka)

Jen Judson

JAV ir Japonija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl kūrimo hipergarsinių raketų gynybos pajėgumų, skirtų neutralizuoti hipergarsines grėsmes raketų skridimo fazėje, – sakoma gegužės 15 d. Priešraketinės gynybos agentūros ir Japonijos gynybos ministerijos pareiškimuose.

Abi šalys dėl šios galimybės derasi jau daugiau nei metus. MDA dar tik pradeda kurti  perėmėją skriejimo fazėje, o agentūros biudžeto plane numatyta, kad pirmą kartą jis bus pradėtas naudoti XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje. Dėl GPI projektavimo varžosi dvi bendrovės – „Raytheon Technologies” ir „Northrop Grumman”. Šie rangovai pasirašė sutartis 2022 m. birželio mėn.

Per Japonijos ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimą 2023 m. rugpjūtį vyriausybės paskelbė pradėjusios dirbti pagal bendradarbiavimo susitarimą dėl GPI kūrimo.

Perėmėjai bus skirti montuoti į JAV karinio jūrų laivyno „Aegis” balistinių raketų gynyba aprūpintus naikintuvus. Ginklas šaudys iš standartinės vertikalaus paleidimo sistemos ir bus integruotas į modifikuotą „Aegis” ginkluotės sistemą „Baseline 9”, kuri aptinka, seka, kontroliuoja ir neutralizuoja hipergarsines grėsmes.

Neutralizuoti hipergarsinį ginklą skriejimo fazėje sudėtinga techninė problema, nes raketos gali skrieti daugiau nei penkis kartus greičiau už garsą ir skrydžio metu gali manevruoti, todėl sunku nuspėti raketos trajektoriją.

JAV vyriausybės pareiškime pažymima, kad GPI bendradarbiavimo vystymo projektų susitarimas patenka į JAV ir Japonijos dvišalio susitarimo memorandumo dėl mokslinių tyrimų, plėtros, bandymų ir vertinimo projektų taikymo sritį.

Siekdamos susitarimo dėl GPI kūrimo, JAV ir Japonija sustiprins regioninį atgrasymą ir kartu sustiprins ilgalaikį abiejų šalių bendradarbiavimą priešraketinės gynybos srityje, – teigiama jame.

MDA ir toliau vadovaus Gynybos departamento GPI kūrimui. Pagal susitarimą Japonija „vadovaus GPI raketinių variklių ir varomųjų komponentų kūrimui”, sakoma JAV pareiškime.

Pastaraisiais metais su raketomis susijusios technologijos, tokios kaip hipergarsiniai ginklai, buvo smarkiai patobulintos tiek kokybės, tiek kiekybės požiūriu , – teigiama Japonijos gynybos ministerijos pranešime. Skubiai spręstinas klausimas – sustiprinti šių raketų perėmimo pajėgumus.

JAV ir Japonija anksčiau pagal panašų susitarimą kartu kūrė „Raytheon Technologies” gaminamą raketą SM-3 Block IIA.
Nors pagal naująjį bendradarbiavimo susitarimą GPI pajėgumai bus sukurti 2030-aisiais, praėjusiais metais Kongresas 2024 m. fiskaliniame Nacionalinės gynybos įgaliojimų įstatyme nurodė, kad nori, jog MDA pradinius operacinius pajėgumus sukurtų iki 2029 m. pabaigos, o iki 2032 m. – pilnus operacinius pajėgumus ir iki 2040 m. – bent 24 GPI.

Apie Jen Judson

Džen Džudson (Jen Judson) yra apdovanojimus pelniusi žurnalistė, dirbanti „Defense News” žurnalistikoje, kuri nušviečia sausumos kariuomenės karinius įvykius. Ji taip pat yra dirbusi „Politico” ir „Inside Defense”. Ji Bostono universitete įgijo žurnalistikos magistro laipsnį, o Kenyono koledže – menų bakalauro laipsnį.

defensenews.com 

Jūratė Sofija Laučiūtė. Darbėnų pamokos

Redakcija
-
2
Jūratė Sofija Laučiūtė. Darbėnų pamokos

delfi.lt

Pamoka I: Ką myli ir ko nemyli Lietuvos valdžia?

Jau keturi mėnesiai prabėgo nuo tos dienos, kai pasikėsinimo į jų ir jų vaikų sveiką ateitį sukrėsti Darbėnų seniūnijos gyventojai pakilo į kovą su pavojingomis valdžios užmačiomis ir neprotingais danų verslininkų pasirinkimais.

Šį kartą svečios šalies verslininkai pasirodė išmintingesni ar bent apdairesni už vietos valdžią ir paskelbė atsitraukią nuo Darbėnų.

Bet ar gali darbėniškiai švęsti pergalę ir užmigti „ant laurų“, kaip daugelis norėtų manyti?

Ne, negali. Ir negali dėl kelių priežasčių.

Nors danų verslininkai ir atsitraukė (gal?), niekur nedingo Darbėnų patrauklumas užsienio verslininkams, norintiems keletą kartų pigiau nei savo kilmės šalyse kurti juose didžiulių investicijų, išlaidų reikalaujančių, bet dar didesnius pelnus nešančių produktų gamybą. O Lietuvos valdžios atstovai, ypač energetikos ministras, pasižymintis ypatingu įžvalgumu įsisavinant ES pinigų srautus, vieną po kito skelbia grandiozinius planus, kaip paversti Lietuvą didžiausia neva pigios energijos gamintoja ir eksportuotoja. Ir Darbėnai jo planuose užima ypatingą vietą.

Dėl to savo nenuolankumu prastą pavyzdį Lietuvos regionų žmonėms parodę Darbėnų gyventojai pelnė ypatingą savos valdžios nemeilę, netgi neapykantą, pereinančią į kerštą.

Keršijama dvejopai.

Iš vienos pusės, ir valdžios atstovai, pradedant ministrais Dainiumi Kreiviu ir Simonu Gentvilu, ir jų samdomi rašeivos, kurie puoselėdami mūsuose giliai šaknis įleidusias kagėbistines susidorojimo su nepatinkančiomis personomis tradicijas, nesibodi nei melo, nei šmeižto, nei knaisiojimosi po jiems nepatinkančių žmonių asmeninį gyvenimą, kad tik kaip nors priskyrus juos Maskvai, Putinui tarnaujantiems „vatnikams“. O valdžios žavesiui neatsispirianti visuomenės dalis, net ir kai kurie intelektualai (pvz., ponas Vidas Rachlevičius) tuo lengvai patiki ir savo kukliomis jėgomis prisideda prie šmeižtų antikultūros klestėjimo.

Kita vertus, valdžia, ypač Energetikos ministerija, vis atkakliau bruka visuomenei grandiozinius Lietuvos energetizavimo ir virtimo pramoniniu ES priedėliu planus, pateikdama juos kaip ypač spindulingą gero, turtingo gyvenimo saulę, kuri, skirtingai nuo SSRS laikų, šį kartą tekа nebe iš Rytų, o iš Vakarų! Ir vos ne pagrindinis vaidmuo tam Lietuvos saulėtekiui iš Vakarų skiriamas… Darbėnams kaip teritorijai (sklypui), kuri gali tapti stambiausiu Vakarų Lietuvos regiono elektros energijos gamybos ir koncentracijos centru.

Užbėgdama už akių nuosekliai įvykių sekai skubu paporinti: taip, realizavus tokius planus, į eiliniam Darbėnų seniūnijos gyventojui sunkiai įsivaizduojamas prabangias aukštumas patekėtų / pakiltų ir abiejų ministrų, ir artimiausios jų aplinkos, su jais susijusių partinės ir verslo aplinkos atstovų gyvenimas.

Bet patiems darbėniškiams, gyventojams pajūrio kurortinei zonai, kuri iki šiol sulig kiekvienu nauju sezonu darydavosi vis patrauklesnė, įsisteigus vis naujiems poilsio, turizmo, sveikatinimo paslaugas teikiantiems objektams, Darbėnams tapus pramonę maitinančiu „sklypu“, tektų aukoti liūdnąsias Mišias. Nes nė vienas sveiko proto žmogus nebesirinks poilsiui ir sveikatinimuisi tokio pajūrio regiono, kuris bus apipainiotas aukštos elektros įtampos srautais, kuris negarantuos nei švaraus oro, nei švaraus vandens, nei ramybės su tyla, nei pagaliau saugumo, jei čia įsikurtų aplinkai ir žmonėms pavojingų produktų gamyklos.

Tarp kitko, Kretingos rajono meras, „Žinių radijo“ žurnalisto primygtinai klausinėjamas, kokią naudą danų gamykla atneštų būtent Darbėnų žmonėms, sąžiningai atsakė, kad jiems – naudos jokios, bet nauda būtų visai Lietuvai, ir darbėniškiai turėtų aukotis Lietuvos labui.

Kas, kada ir dėl ko Darbėnus išbraukė iš Lietuvos?

Galima klausti ir kitaip: kas toji „Lietuva“, kuri, pasak gerai informuoto mero, gautų daug naudos iš gamyklos, bet naudos negautų žmonės, kurių žemėje faktiškai gamykla veiktų?

Tikiuosi, kad atsakymą sugebės rasti LRT žurnalistė, sugebėjusi gamyklos statybai pasipriešinusių žmonių gretose surasti „Kremliaus agentus“.

O kol kas – išvada: mūsų valdžia myli užsienio investicijas ir nemyli jų meilės nesuprantančių, nepopinančių savo šalies piliečių.

Pamoka II: Investicijų spindesys ir skurdas

Kai tik koks energingas ministras, pasinaudodamas savo teise priiminėti valstybinio lygio sprendimus, sugalvoja asmeninio pasipelnymo planelį, pagrindiniu jo argumentu, skirtu patikliems piliečiams suvedžioti, tampa magiški žodžiai – „užsienio investicijos“.

Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais, siaučiant bedarbystei ir doriems darbštiems lietuviams pradėjus karštligiškai ieškoti geresnių galimybių kitose šalyse, tie žodeliai išties buvo pripildyti patrauklaus turinio. Anuomet (!) užsienio investicijos reiškė naujas darbo vietas, reiškė galimybę nors kiek užsidirbti čia, tėvynėje, nepaliekant šeimos, vaikų. Juolab, kad Lietuvoje netrūko darbo rankų ne tik nekvalifikuotam, bet ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančiam darbui.

Bet metams bėgant daug kas pasikeitė ir lietuvių mentalitete, ir valdžios veiksmų paskatose, ir verslo pasaulyje. Ir, deja, profesiniame lietuvių pa(si)rengime.

Lietuviai, išmokę atsidarinėti darboviečių duris kitose šalyse, dabar ieško ne tik „darbo vietų“, bet ir padoraus atlygio bei kitų patogumų, kuriais džiaugiasi senosios demokratijos šalių „darbo žmonės“, bet apie kurias apsimeta nežinantys mūsų vietiniai darbdaviai. Nenorintys sudaryti orių darbo sąlygų, mokėti padorių atlyginimų verslininkai įnirtingai spaudžia valdžią kuo plačiau atverti duris pigiai darbo jėgai iš trečiųjų ar net „ketvirtųjų“ šalių. O tai, savo ruožtu, vėl provokuoja naują lietuvių emigraciją. Pavyzdžiui, masiškai emigruoja medicininį išsilavinimą Lietuvoje įgiję gydytojai, slaugytojai ir kiti medicinines paslaugas, pvz., senelių priežiūrą, galintys teikti lietuviai, o Lietuvoje socialines paslaugas teikiančios įstaigos dejuoja stingančios slaugytojų ir kito būtino personalo.

Vystantis mokslui, tobulėjant technologijoms, gamyboje įsigalint automatizacijai, robotizacijai, iš esmės keičiasi ne tik naujų gamybos kompleksų, bet ir tradicinių įmonių, pvz., automobilių, baldų ir pan. gamyklų gamybos procesai, dėl ko smarkiai sumažėjo darbo jėgos poreikis.

2024 m. gegužės 16 d. LRT laidoje „Labas rytas“ kalbėjęs fizikas, lazerių specialistas mįslingai konstatavo, jog šiuolaikinė Vakarų pasaulio gamyba „yra gana komplikuota“, bet nepaaiškino, kad tai jau nebe tos gamyklos iš sovietinių ar „prakeiktųjų Vakarų“ epochos, kai filmai rodydavo kombinezonais apsivilkusių vyrų ir moterų minias, rytais įžengiančias pro fabrikų vartus, o vakarais iš jų išslenkančias. Minias! Ir, matyt, šitas vaizdelis užslenka ant tik teoriškai su šiuolaikine gamyba ir gamyklomis susipažinusių Vilniaus intelektualų ar provincijos pensininkų akių, kai tik ant jų ausų pakimba makaronai apie aibę darbo vietų, kurias Lietuvoje sukurtų užsienio investicijos.

Beje, biologinio žmogaus rankų poreikis sparčiausiai mažėja pramoniniuose objektuose, tačiau daug lėčiau mažėjimas vyksta aptarnavimo, paslaugų teikimo sferoje: maitinimo, apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, transporto, grožio industrijoje ir pan. Būtent šitos krypties verslo plėtroje savo ateitį mato pajūrio kurortinės zonos verslininkai Palangoje ir Šventojoje bei prie jų prisiglaudusioje Darbėnų seniūnijoje ir kitose Kretingos rajono vakarinio pakraščio gyvenvietėse. Ir štai kas svarbu žinoti ministrams ir verslininkams: jose jau ne darbo rankos ieško darbo vietų, o ontrep, nes darbo vietų ten sukuriama daugiau, nei turime darbo rankų.

Gegužės 17 d. „Labo ryto“ laidoje vėl gvildenant užsienio investicijų temą, buvo kalbinamas nebe lazerių, o investicijų specialistas. Jis pagraudeno, kad investicijų vis mažėja, ir palygino 2022 metų duomenis su 2023-iųjų duomenimis. Iš jų paaiškėjo, jog 2022 m. dėl užsienio investicijų buvo sukurta daugiau kaip 3000 naujų darbo vietų, o štai 2023 m. investicijų rezultatas – tik apie 1700 vietų.

Visą laidą laukiau, bet taip ir nesulaukiau apibendrinančios specialisto (!) išvados, kad keičiantis gamybos pobūdžiui, technologijoms, „darbo rankų“ poreikis natūraliai mažėja ir mažės, ypač, kai masiškai bus pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Specialistas, matyt, nutuokė, kad po tokios išvados neišvengiamai sektų klausimas: „Tai ką gera, sumažėjus darbuotojų poreikiui, į Lietuvą atneša užsienio investuotojai?“ O to „gero“ vis mažiau ir mažiau. Juolab po to, kai Seimas pritarė valdžios siūlymui daugiau kaip 100 milijonų eurų investuojantį verslą 20-čiai metų atleisti nuo vietinėms savivaldybėms svarbaus žemės mokesčio ir atsisakė reikalavimo verslininkams sukurti bent 40 darbo vietų.

Lietuvos patrauklumo užsienio investuotojams mažėjimas susijęs su tuo, jog verslui ir užsienio investicijoms vis didesnė problema tampa darbo jėgos, specialistų stygius. Apie tai labai suprantamai, nedviprasmiškai kalbėjo „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas („Lietuvos ryto TV“, gegužės 20 d.).

Kodėl ministrai ir jų patarėjai negirdi skaičiuoti sugebančių specialistų, ekonomistų, paaiškinti gali nebent ponas Dainius Žalimas, kuris kažkada taip puikiai „aiškino“ ir LR Konstituciją, atrasdamas joje tai, kas neparašyta juodu ant balto…

O „vatnikais“ pravardžiuojama visuomenė girdi ir mato, kaip bliūkšta valdžios pučiamas užsienio investicijų patrauklumo burbulas… Užtat akis bado valdžios užsakymas „specialistams“ – teoretikams, planuojantiems Lietuvos pramoninio vystymo(si) perspektyvas – daryti spaudimą visuomenės nuomonei, formuojant tikėjimą, jog Lietuvos ateitis – tik užsienio investuotojuose ir jų investicijose, o kas tuo netiki, yra „vatnikai“, Kremliaus agentai ar bent jau idėjiniai putinistai.

LR Seimo narys Valius Ąžuolas, nepatingėjęs paskaičiuoti, kiek realiai naujų darbo vietų vietiniams (ne iš užsienio atsivežtiems specialųjį išsilavinimą turintiems) žmonėms būtų sukūrusi danų verslo bendrovė UAB „European Energy“, užsimojusi statyti Vakarų Žemaitijoje didžiausią Baltijos ir Skandinavijos šalyse metanolio ir vandenilio gamyklą, suskaičiavo tik… 1 (vieną)!..

Na, jis neskaičiavo laikinai dirbsiančių statybininkų, statysiančių bei montuosiančių gamyklos pastatus ir įrenginius. Kaip ir vairuotojų, vamzdyno prižiūrėtojų ir kitų, kurie aptarnautų gamyklą atveždami žaliavas ir transportuodami produkciją. Žinant produkcijos specifiką, didelę grėsmę aplinkai ir žmonėms – net ir prityrusiems transportininkams prireiktų specialių, papildomų apmokymų. O iki to šias, kaip ir aukštos kvalifikacijos chemijos specialistų vietas, greičiausiai užimtų iš užsienio atsivežti darbuotojai. O koks iš jų džiaugsmas Lietuvai?

Ir tai dar ne visi klausimai, į kuriuos negaunama atsakymų.

Pamoka III: Ar teisingai prie Darbėnų išskirta vieta pramonei?

Neseniai per LRT kalbėjęs investicijų specialistas, aiškindamas, kuo valdžia galėtų privilioti įnoringus investuotojus, šalia pakankamai racionalaus raginimo turėti jau paruoštas infrastruktūras pramonės objektams skirtose vietose, paskelbė ir pikantiškesnį pasiūlymą: pramonei vystyti vietas išskirti prie mažųjų miestelių ir net kaimų! Šitaip, beje, ir padarė Kretingos meras su savivaldybės Taryba dar 2021 m.: koreguojant bendrąjį planą buvo panaikinta numatoma urbanizuoti teritorija ir apribotas ūkininkų sodybų kūrimasis, numatant toje teritorijoje gamybos objektų zoną. O jau 2023 m. buvo atliktas šiaurinės dalies Kretingos rajono bendrojo plano koregavimas (koregavimą finansavo verslas!), kuriame numatytos zonos vėjo elektrinių ir saulės šviesos elektrinių vystymui.

Koks apdairumas: planuojamai chemijos gamyklai iš anksto numatomi ir papildomi (o reikėtų labai daug) elektros energijos gamybos pajėgumai! Kaip investicijų specialistas prognozavo, taip ir atsitiko: danų verslininkai išties iškart užsidegė meile mažiems miesteliams.

Jau pirmuoju savo pasirinkimu nusitaikę į Akmenės rajoną, jie savo gamyklai pasirinko vietą prie Papilės miestelio, to paties, kurio kapinaitėse amžino atilsio atgulė didis žemaitis, švietėjas, istorikas Simonas Daukantas. Tačiau Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas šitam norui pasipriešino, pasiūlęs danams kurtis jau egzistuojančioje Naujosios Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje. Tačiau šis pasiūlymas danų nesužavėjo ir jie pasuko ienas į Kretingos rajoną, į Darbėnus, kur juos svetingai priėmė Kretingos meras Antanas Kalnius.

О betgi vis dėlto tačiau: išanalizavus toje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir esamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, akivaizdu, jog visa gamyklai išskirta teritorija patenka į aerodromo apsaugos zoną (nuo Palangos oro uosto). Todėl būtinai reikėjo išsiaiškinti, ar tai nėra aviacijai galinčios kliudyti statybos, turėjo būti gautas leidimas iš viešosios įstaigos Transporto kompetencijų agentūros ir Lietuvos kariuomenės vado.

Vadinasi, bet kokiu atveju, užsimanius nors ir rytoj sklype prie Darbėnų statyti kažkokį pramonės objektą, būtina atsižvelgti į gamyklos statinių apimtį, į gamybos specifiką, kad ji nepažeistų aerodromo apsaugos zonos reikalavimų.

Maža to, pagal Kretingos rajono savivaldybės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą, visa pramonei numatytoji teritorija pateko į Darbėnų vandenvietės cheminės taršos apribojimo juostą (3-ioji), o dalis teritorijos – į vandenvietės griežto režimo apsaugos juostą (1-oji). Pagal šiandien galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, chemijos gamyklos statyba būtent toje vietoje yra negalima!

Šito, aišku, galėjo nežinoti investuotojai, kuriems rūpėjo tik infrastruktūra, atstumai iki uosto ar transportui patogių magistralių. Bet šitai privalėjo žinoti savivaldybės teritorijų planavimo specialistai ir jie turėjo neleisti kompromituoti mero ir visos savivaldybės administracijos. Klausimėlis: ką suprato ar žino Akmenės meras ponas V. Mitrofanovas, neleidęs gamyklai kurtis prie mažo Papilės miestelio, ir ko nežino, nesuvokia Kretingos meras? Klausimas kol kas be atsakymo…

Ir tai dar ne viskas: danų verslininkų troškimas statyti savo gamyklą būtent šalia mažo miestelio atrodo visiškai neprotingas gamybos technologijų prasme. Mat, gaminant vandenilį ir metanolį, išsiskiria didelis kiekis šilumos, kurią, statydami panašias gamyklas Danijoje ar kituose kraštuose prie didesnių miestų, investuotojai perskirsto miestų šilumos tinklams, taip atpigindami šilumą visiems to miesto gyventojams. Abiem pusėms ir patogu, ir naudinga. O kur dėti šilumos perteklių, kai gamykla kuriasi šalia mažo miestelio, šalia nė dvidešimties trobelių neskaičiuojančio kaimo? Atmosferą šildyti? Kur čia nauda Auksūdžiui, Darbėnams ir, pagaliau, Lietuvai?

Paaiškėjo ir kitas faktas, liudijantis mūsų Vyriausybės… na, pavadinkime, nerūpestingumą. Jeigu jai, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos ar Danijos vyriausybei, išties rūpėtų ekologija, gyventojų ir aplinkos saugumas, vandenų ir dirvožemio neužterštumas, ji neleistų užsienio verslininkams grobikiškai siurbti švaraus Lietuvos požeminių telkinių vandens, o pareikalautų, kad verslininkai dirbtų, kaip dirba Danijoje: vandenilio gamybai panaudotų nuotekų ar gėlintą jūros vandenį. Tai, žinoma, keliskart pabrangina gamybos sąnaudas, bet užtat „tvariai“ ir labai moderniai panaudojami dideli miestų nuotekų kiekiai.

O kiek nuotekų gali išstenėti maži miesteliai ir dar mažesni kaimeliai? Nejuokinkite…

Taigi, klausimas, kodėl didelei pramonei siūloma glaustis prie mažų miestelių, lieka atviras ir kelia didžiulį nerimą gyventojams. Bet nei šito, nei kitų klausimų, kylančių dėl didžiojo verslo skverbimosi į mažas gyvenvietes, nenori girdėti nei Vilniaus, nei vietos valdžia.

Todėl ir negali nusiraminti Darbėnų seniūnijos žmonės, todėl jie ir toliau seka Lietuvos bei užsienio žiniasklaidos pranešimus apie Europos Sąjungos verslo planus ir užmačias, pasiryžę ginti teisę dalyvauti planuose, veikiančiuose jų ir jų žemių ateitį. O jeigu valdžia ir vietiniai skalikai ir toliau kabintų ant jų „vatnikų“ ar putinistų etiketes, valdžiai būtų priminta Orhuso konvencija, kurią, regis, iš akių išleido ponas D. Kreivys ir jo verslo „kompanjonai“.

Pamoka IV: Orhuso konvencija, gelbėk mus!

Orhuso konvencija – tarptautinis dokumentas, galiojantis Lietuvoje nuo 2001 m. Jame numatoma, kad siekiant veiksmingo visuomenės informavimo proceso įgyvendinant Vyriausybės planus, visuomenė turi pradėti dalyvauti jau pradiniame etape, kai tebėra visos galimybės svarstyti įvairius variantus.

Visas šio dokumento pavadinimas yra toks: „Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais“. Šiuo dokumentu visuomenei garantuojama: 1) teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus; 3) teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Ši konvencija susieja žmogaus teises su teisėmis aplinkos srityje, akcentuoja visų mūsų pareigas ateities kartoms, susieja vyriausybių atskaitomybę ir aplinkos apsaugą, sutelkia pastangas į visuomenės ir valdžios institucijų bendravimą demokratinėmis sąlygomis.

Galimas daiktas, kad vyriausia Lietuvos valdžia, pirma paskelbusi merų rinkimus, o tik paskui karštligiškai puolusi kurti jiems pareigas ir funkcijas, kuriomis meras skirtųsi nuo anksčiau buvusio savivaldybės Tarybos pirmininko, praleido šitoje Konvencijoje įtvirtintą vietos valdžios pareigą ne tik informuoti visuomenę apie jau priimtus sprendimus, susijusius su aplinka, bet ir tartis su visuomene PRIEŠ priimant panašius sprendimus. Todėl tas faktas, kad Darbėnų miestelio bendruomenė tik susitikime su danų verslininkų atstovais iš mero išgirdo apie jo sprendimą šalia kiekvienos didesnės rajono gyvenvietės, tarp jų ir prie Darbėnų, išskirti zonas, kuriose būtų galima vystyti pramonę, jau yra akivaizdus Konvencijoje įtvirtintų visuomenės teisių pažeidimas.

Dėl tokio sprendimo miestelis prarado praktiškai vienintelį plotą kaip galimybę plėstis, statyti naujas sodybas, kurti naujus vietinius verslus, nes iš kitų pusių miestelį supa miškai. Bet kam tai rūpi? Kam rūpi Lietuvos regionų, kaimų ir mažų miestelių ateitis, jei visai Lietuvai numatyta ateitis – didelio ES SKLYPO taršios, (elektros) energijai ir vandeniui imlios pramonės statyboms?

Vietos bendruomenės nuomonė valdžios nedomina. Kaip kažkada ji nedomino Rusijos carų, nedomino raudonųjų Kremliaus komisarų ir emisarų…

Tai kas iš tikrųjų čia, Lietuvoje, yra tikrieji Kremliaus „vatnikai“? Gal visgi tie, kurie nepaiso jau patvirtinto ES dokumento, diegiančio ir užtvirtinančio demokratinius valdžios institucijų bendravimo su vietos bendruomene principus – Orhuso konvencijos?

Už laisvę ir ištikimybę Tėvynei IŠEIVIJOS VEIKLOS istorijoje

Redakcija
-
2
Už laisvę ir ištikimybę Tėvynei IŠEIVIJOS VEIKLOS istorijoje

 

„Gluminanti, žadą atimanti lietuvių barbarybė… Ir imamasi jos postringaujant apie kultūrą, meną, kūrybą…”2014 05 17 interneto puslapyje apie Vilniuje naikinamus lietuvių klasikų muziejus rausdamas iš gėdos kalba prof. D. Kuolys. Šioje vietoje dera priminti, kad mūsų tautos iškilieji skaistuoliai, tokie, kaip gerbiamas D.Kuolys akylai saugantys tautos istoriją labai dažnai praleidžia patriotų ašaras ir gėdos jausmus, kai iš nuodėmių sąrašo kyšo daug kartų spaudoje skelbiami PLB-nės emigrantų nusikaltimai…. Pvz., konkrečiai – vertinant, gerbiant ir saugant Lietuvos išeivijos reikšmingus istorinės veiklos pasiekimus…

Pagal tarptautinės konvencijos ir CH civilinio kodekso (Art. 54)įstatymus teisiškai 1952-02-17d.įkurta ŠLB-nė sukėlė didžiulę audrą pasaulio dar tebegyvos išeivijos gretose, kai PLB-nės valdybos patogiose kėdėse susėdę kolaborantų palikuonys PLB-nės valdybos sprendimu (kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen) savivališkai (2010m) ištaisė konvencinę ŠLB-nės įkūrimo data į nelegalią (1950-08-20d.) be patvirtintų įstatų/statutų, menamai, LB veikusią, kaip „pogrindinę buržuazinių nacionalistų gaują”… Mat, toks faktas atitiko režime 5O metų tarybų Lietuvos komjaunuolių/komunistų veikloje skelbtą išeivijos „klasikinį kagėbistinį modelį”…

„Modelis” griežtai prieštarauja 20-jo a. pabaigos ir 21amž. pradžios rašytojos J.Survilaitės kūrybai, įprasminusiai laisvojo pasaulio erdvėje vykdytą šventą išeivijos kovinę veiklą, prieš Lietuvos okupaciją. Aprašydama Šveicarijos išeivių pastangas jungtis prie pasaulio antikomunistinių pasipriešinimų okupacijai, o atgimus Lietuvai, pasiryžusi kovoti prieš režimo propagandos tęstinumą, Survilaitės kūryba ėmė skaudžiai svilinti buvusių kolaborantų palikuonių susibūrusių į dabartinę PLB-nę planus ir tikslus…Rašytojos kūrybinių įsipareigojimų balsas Tautai 30 metų skamba įžodinant tautos ir šeimos išgyvenimus, LAISVĖS, TIESOS ir ŠVIESOS tebetrokštančioje Tėvynėje, todėl kūryba, įvertinanti išeivijos veiklą tapo neparankiu režimo propagandos tęstinumo trukdžiu.

Pirmiausia atsakymo ieškokime, kas PLB-nės valdybos nariams formavo marksistines pažiūras šeimose, kokia buvo kultūros komisijos pirmininkės veikimo metodika, prigimtinis žvilgsnis į tariamus tarybinės tėvynės išdavikus – išeiviją, ir kas iki šiol tebėra propagandinių gandų skleidimo ašimi, kokioje terpėje toji varomoji ašis lengvai sukasi.

Kultūros komisijos pirmininkė visą dešimtmetį naudodama visas apgaulės manipuliacijas priešinasi, plačiai putoja, teigdama kad: „Visos žinios apie išeiviją Rašytojos Survilaitės kūryboje nemotyvuotos, be jokių dokumentinių įrodymų, be logikos – tik išgalvojimai ir kažkoks jovalas…” – (tokį tekstą išplatino ir paskutiniame kreipęsi į LR vyriausybę ( 2024-05-04d. interneto Email).

Krikščioniškojo tikėjimo delnuose,Vakarų Europoje 50 metų brendusi ir atlikusi reikšmingą išsivadavimo iš okupacijos vaidmenį pasaulyje, saugojusi, auginusi ir brandinusi lietuvišką kultūrą ir tautinį meną už Tėvynės ribų – lietuviška pasaulio IŠEIVIJA ciniškai nuvertinta, jau kaip žuvusioji Lietuvos karta.

Dokumentinėje apybraižoje „Alpių lietuviai.Alpenlitauer”, 2005m., pagal išeivių išsaugotus archyvus J. Survilaitė su unikalių dokumentuotų išeivijos archyvų įtaigumu ir tikslumu Lietuvos bendrojoje istorijoje įteisino išeivijos kovų veiklos reikšmingumą dėl Tėvynės išlaisvinimo, ir nuo 1990 metų realiais motyvuotais pavyzdžiais įrodė išeivijos pastangas Tėvynės atstatymo darbuose.

Apybraiža „Alpių lietuviai. Alpenlitauer”,2005m. Tarptautiniame Mokslo ir kultūros simpoziume Vilniuje impoziumo dalyvių pripažinta kaip ryškiausia pasaulio lietuviškos diasporos, veikusios istorinio virsmo faktų ir įvykių apžvalga ir įrašyta į Tarptautinio 2005m. Simpoziumo katalogą.

Autorės aprašytos skaudžios Tautos atskirties pasekmės, po II-jo pasaulinio karo, padalinus tautą į Sibiro tremtinius, į laisvą pasaulį pasitraukusius išeivius ir okupacinio režimo vergijoje likusius, įtikinamai skelbia visam pasauliui žinią, kaip turime būti saugūs, teisingi savo istorijos pažinimui ir ištikimi TAIKOS išsaugojimui.

Lietuvos istorinės politinės/kultūros lentynoje mūsų IŠEIVIJA ilgai rodys Tautos pilietiškumo brandą ir Tautos Atminties bendrystę, taip, kaip šimtmečius didžiuojasi viso pasaulio pažangios tautos!

Išeivijos sukurtų politinės kultūros ir dvasinio meno kokybe spindinčių kūrinių tobulumu, prilygstančiam Vakarų Europos ir pasauliniam lygiui niekas niekada dar neabejojo ir nesuabejos.

Šioje publikacijoje yra išreikšta asmeninė autorės nuomonė už kurią redakcija neatsako.

Raimundas KAMINSKAS. Susitikimas su Lietuvos partizanu Jonu Kadžioniu- Bėda

Redakcija
-
0
Raimundas KAMINSKAS. Susitikimas su Lietuvos partizanu Jonu Kadžioniu- Bėda

2024 05 20 Anykščiuose vyko susitikimas/pokalbis su Lietuvos partizanu, politiniu kaliniu ir tremtiniu, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi, dim. ltn. Jonu Kadžioniu- Bėda. Susitikimo metu buvo prisiminta artėjanti Lietuvos antrosios sovietų okupacijos 80-mečio sukaktis. Pokalbyje Jonas Kadžionis pasidalino savo atsiminimais apie žmones ir įvykius kalinimo ir tremties vietose, apie sovietinės valdžios terorą ir kitus svarbius dalykus ateities kartoms Lietuvoje.

Jonas Kadžionis-Bėda gimė 1928 m. sausio 29 d. Piktagalio kaime (dabar Anykščių r.) Jo tėvai: Aleksas Kadžionis (1876–1941) ir Petronėlė Kalibataitė-Kadžionienė (1890–1977) iš Žvirblėnų kaimo buvo ūkininkai. Šeimoje Jonas augo su penkiais broliais ir penkiomis seserimis.

1936–1940 m. Jonas mokėsi Pienionių ( dabar Anykščių r.) pradžios mokykloje ir baigė keturis skyrius.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje 1948 m. pavasarį ištrėmus tėvus, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, Jonas Kadžionis 1948 m. gegužės 25 d. tapo Lietuvos partizanu. 1948–1949 m. buvo LLKS Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanas, pasirinkęs Bėdos slapyvardį. Nuo 1949 m. lapkričio pradžios Jonas buvo ir Butageidžio kuopos vadas, kai tuo metu aktyvi ir ginkluota partizaninė kova šiose apylinkėse baigėsi.

1949–1953 m. J. Kadžionis-Bėda buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų, gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose Kavarsko-Dabužių-Traupio apylinkėse.

1953 m. gegužės 22 d. J. Kadžionis-Bėda kartu su žmona Lietuvos partizane M. Gedžiūnaite-Kadžioniene-Sesute, suimto partizano Mykolo Janulio-Tautvydo buvo apgaule įviliotas į pasalą prie Putriškių kaimo (dabar Anykščių r.) ir sovietų agentų- smogikų suimtas. 1953 m. rugsėjo 12 d. SSRS Pabaltijo karo tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties. 1954 m. vasario 2 d. jis buvo išgabentas į bausmės atlikimo vietą sovietinėje Rusijoje.

Jonas Kadžionis atsisakęs prašyti malonės ar prisipažinti buvęs suklaidintas, kalėjo visą jam skirtą 25 metų bausmės laiką. Iš pradžių 1954–1958 m. jis buvo laikomas Kamyšlage (Omsko sritis), kur dirbo medienos apdirbimo fabrike. Perkeltas 1958 m. vasario 1 d., 1958–1961 m. jis buvo kalintas Oziorlage (Irkutsko sritis), statė naftos perdirbimo gamyklą Taišete. Vėl perkeltas 1961 m. lapkričio 17 d., 1961–1972 m. J. Kadžionis buvo kalinamas Dubravlage – 11, 7 ir 17 Mordvijos lageriuose, 1972–1978 m. kalėjo Uralo lageryje Kučino 36 (Čiusovojaus r., Permės sritis), dirbo lentpjūvėse.

1978 m. gegužės 23 d. atlikęs bausmę buvo paleistas iš lagerio, jis grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas žmoną Pajūryje (Šilalės r.), dirbo Pajūrio bažnyčios valytoju. Sovietų okupacinės valdžios persekiojamas, Jonas kiek laiko slapstėsi, paskui buvo apkaltintas veltėdžiavimu ir 1983 m. buvo ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija), ten dirbo lentpjūvėje, kol 1989 m. išėjo į pensiją.

1989 m. kovo mėn. Lietuvos Sąjūdžio atgimimo metais J. Kadžionis gavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą. Skaudvilės (Tauragės r.) parapijos klebono kun. Jono Kaunecko, vėliau Panevėžio vyskupo, pakviestas, 1989–1992 m. gyveno Adakave (Tauragės r.), paskui persikėlė į savo tėviškę ir nuo 1992 m. gyveno Bebrūnuose (Anykščių r.), o vėliau įsikūrė Anykščiuose.

1949 m. vedė, žmona Lietuvos partizanė Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė (1923–1992). 1953–1967 m. buvo politinė kalinė ir tremtinė. Turėjo sūnų Antaną Kadžionį (1950–2020).

1998 m. balandžio 14 d. Jonas Kadžionis buvo pripažintas Lietuvos kariu savanoriu, 1998 m. gegužės 13 d. jam buvo suteiktas dim. leitenanto laipsnis.

Jono Kadžio iniciatyva įrengtas memorialas žuvusiems Traupio apylinkių laisvės gynėjams atminti Klaibūnuose (2002 m.), paženklintos kelios partizanų kovų, žūties ar palaidojimų vietos Kavarsko apylinkėse.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė ir išleido Jono Kadžionio-Bėdos prisiminimų knygą „Per skausmo pelkes” (2020 m., antrasis pataisytas leidimas – 2021 m.).

Jonas Kadžionis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3-ojo laipsnio ordinu – Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.), Lietuvos krašto apsaugos sistemos lygmens Generolo Jono Žemaičio medaliu. Jonas Kadžionis yra vienas iš septynių Lietuvos partizanų (kartu su Jonu Abukausku, Vytautu Balsiu, Jonu Čeponiu, Bronislovu Juospaičiu, Juozu Jakavoniu ir Juozu Mociumi), kuriems LR Seimas paskyrė Laisvės premija (2019 m.).

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai dvidešimtoji (gegužės 23) diena

Redakcija
-
1

Locked N’ Loaded 

Naftos perdirbimo gamykloje Nizhnekamsk (beveik 1200 km nuo kontaktinės linijos) kilo sujudimas peraugantis į paniką. Ore pasirodžius ukrainiečių dronui, prasidėjo darbuotojų evakuacija. Žinoma, kaip įprasta rusai skelbia, kad sprogimų garsas – tai sėkmingas jų oro gynybos darbas Taip pat ukrainiečiai sėkmingai smūgiavo prie Armavir (Krasnodar sr.) esančiam 818-ajam radiotechniniam centrui. Tokie daliniai dažniausiai užsiimta SIGINT (signalų žvalgyba).

Patvirtintas vakarykštis ukrainiečių smūgis Mospino (apie 50 km nuo kontaktinės linijos Pokrovsk – Vuhledar sektoriaus šiaurinio flango kontaktinės linijos). Čia rusai jau nuo 2014 m. įsirengę susitelkimo rajoną. Ukrainiečiai raketomis sunešiojo dvi S300 ar S400 paleidimo sistemas, vieną apgadino, sunaikino radarą ir valdymo punktą.

Agresorius raketomis smūgiavo Kharkiv geležinkelių infrastruktūrai, taip tikėtina siekdamas sutrikdyti Ukrainos pajėgų aprūpinimą, pajėgų rotacijas ir rezervų atvykimą į kontaktinę liniją. Padaryta nemaža žala infrastruktūrai, tačiau ar bent iš dalies pasiektas aukščiau minėtas tikslas video ir foto patvirtinimų nematyti.

Kharkiv kryptis.

Lyptsy. Agresorius toliau negali pasistūmėti link miesto prieigų, ukrainiečiai kontratakuoja.

Vovchansk. Rusai skelbia, kad jiems pavyko pasistūmėti mieste, tačiau nepriklausomi šaltiniai to nepatvirtina. Fiksuojami sunkūs mūšiai šiauriniame Vovcha upės krante aplink miesto centrą.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Agresorius suintensyvino puolimą visoje kontaktinėje linijoje, tačiau Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.

Lyman. Ukrainos pajėgos atrėmė rusų atakas Yamapolivka-Torske ruože, bei šiauriniame flange (Makiivka).

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Rusams pavyko pasistūmėti miške rytinėse miesto prieigose, sunkūs mūšiai tęsiasi. Taip pat agresoriui pavyko įsiveržti į Klishiivka ir pasigerinti savo situaciją. Vyksta sunkūs mūšiai dėl Andriivka. Ukrainiečiai toliau kontroliuoja vakariau esančias aukštumas.

Pokrovsk – Vuhledar. Gera žinia – ukrainiečiai numušė rusų Su25. Tai jau ne prima sėkmė pastarosiomis savaitėmis, tai džiugina.

Šiaurinis flangas. Kontaktinė linija esmingai nepakitusi, tęsiasi sunkūs mūšiai.

Centras. Rusai bando nuo Netailove plėsti savo pozicijas į pietus, tačiau ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Sunkūs mūšiai Nevelske pakraštyje.

Pietinis flangas. Agresoriui pavyko pasigerinti savo situaciją Krasnohorivka. Pietinę miestelio dalį kontroliuoja rusai, didesnę dalį šiaurinės – ukrainiečiai. Dalis šiaurinės dalies yra no man land.

Zaporizhia kryptis. Rusai atnaujino bandymus pralaužti ukrainiečių gynybą Staromayorske – Urozhaine ruože. Situacija dinamiška, tačiau panašu, kad ukrainiečiai išlaikė pozicijas.

Pietų kryptyje be pakitimų.

Lietuvos regionai. Dana Kurmilavičiūtė. Po ilgų ieškojimų – savu, tikruoju, keliu

Redakcija
-
1
Lietuvos regionai. Dana Kurmilavičiūtė. Po ilgų ieškojimų – savu, tikruoju, keliu
Bitininkė Renolda Stepanauskaitė – Kubilienė

Lankytis Vilkaviškio savivaldybėje ir nesusipažinti su tokiu turistų traukos objektu, kaip etninio paveldo puoselėtojos ir edukatorės Renoldos Stepanauskaitės – Kubilienės sodyba, būtų buvę tiesiog neatleistina. Tad tikrai apsidžiaugėme, kai Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai viešnagę pas šią įdomią moterį įtraukė į savo organizuoto infoturo programą.

Viskas iš ten, iš praeities

“Manau, jog gyvenime niekas nenutinka šiaip sau, spontaniškai – viskas turi savo prielaidas, – išsikalbėjus apie dabarties darbus ir jų perspektyvas ateityje, pasakė ponia Renolda. – Ir mano noras tęsti giminės verslininkiškas tradicijas kilo ne atsitiktinai, tai – prosenelių, senelių, tėvų įdėto triūso išdava.“

Renoldos prosenelis caro laikais turėjo traktierių, kepyklą, parduotuvę, prekiavusią savo gamybos produktais. Moteris įsivaizduoja, jog tarnybos tuometinėje caro kariuomenėje jis greičiausiai išvengęs todėl, jog buvęs vaišingas ir tiesiog sugebėjęs nuo tos baisios prievolės išsipirkti. Vėliau verslą perėmęs Renoldos senelis jį dar labiau išplėtė, tarpukariu pradėjęs auginti Lietuvos kariuomenei žirgus, pasistatydinęs modernių arklidžių ir maniežų. Kaip prekybininkas, turėjo atlaikyti didžiulę konkurenciją tarp žydų, tradiciškai užsiiminėjusių komercija. Jonas Žukauskas (tokia jo pavardė) apylinkėse buvo plačiai žinomas. Renoldos mama yra išsaugojusi voką su užrašu „Žukauskynė“: tereikėjo tokios nuorodos, kad laiškas pasiektų adresatą.

Deja, užklupusios Antrojo pasaulinio karo negandos Žukauskynės neaplenkė – ūkis supleškėjo, o peršauta dešinioji šeimininko ranka dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos nudžiūvo. Vėliau sovietinei valdžiai nelojalus žmogus buvo priverstas slapstytis nuo galimų represijų…

Giminės šaknys, jos istorija – kiekvieno žmogaus stiprybės šaltinis – neabejotinai turėjo įtakos ir svarbiems pačios Renoldos gyvenimo pokyčiams.

„Kalneliai ir nuokalnės“, –

taip savo egzistencinę kelionę apibūdina ji pati. Savojo pašaukimo link moteris ėjo tikrai vingiuotais keliais – ne vieną specialybę įgijusi, bandė ir užsienyje įsitvirtinti. „Tačiau per vienas atostogas parvykusi į Lietuvą ir perėjusi per savo mylimiausias vietas, supratau – mano tikroji vieta čia, ir tikrai netraukia iš jos išvažiuoti. Nei Anglija, nei Švedija negali suteikti tokių emocijų, kaip Lietuva. Per visą buvimo svetur laiką nesugebėjau tėvynės iš širdies išplėšti, nugalėti ilgesio jai“.

Tačiau pasakyti, kad namuose viskas ėjosi kaip sviestu patepta, tikrai būtų neteisybė. Darbas Vilkaviškio šilumos tinkluose, nors ir puikiai apmokamas, ir stabilus socialinių garantijų požiūriu, anaiptol nebuvo svajonių įsikūnijimas. Renolda negalėjo nejausti įtampos, matydama, kaip nuolat auga šilumos kainos ir didėja žmonių nepasitenkinimas. Spaudimas iš rajono valdžios pusės, nuolatiniai klientų skundai padarė savo: ėmė šlubuoti sveikata. Viena operacija, kita, pandemijos iššūkiai – ir Renolda suprato tiesiog privalanti atsisakyti einamų pareigų. Pakeisti gyvenimo būdą, mąstyseną, nuo daug ko atsiriboti.

Nelengva buvo, oi nelengva, tačiau ji sugebėjo surasti savyje vidinės stiprybės ir pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Be toksiškų darbinių santykių, be priverstinio bendravimo, be dirbtinumo. Bet – su gamta, su švaria aplinka ir su tais žmonėmis, su kuriais bendrauti tikrai malonu ir gera. Suprato turinti eiti ten, kur galima pasisemti geros energijos, pajusti malonumą nuo to, kad gyveni. Moteris tarsi iš naujo atrado laukų, miškų grožį, paukščių giesmes. Ir – naują mylimą veiklą.

Sparnuotosios gydytojos

Bitės į Renoldos Stepanauskaitės – Kubilienės gyvenimą atėjo atsitiktinai. O gal ir ne, gal buvo paties Dievo siųstos su aiškia misija – padėti šiai moteriai. Kaip ten bebūtų buvę, bet jų spiečius nutūpė būtent toje vietoje, kur juridiškai Renoldai priklausiusiose prosenelių žemėse ji su šeima ką tik buvo pradėjusi kurtis ir statydintis namus.

„Atvykėles, trukdžiusias statybos darbams, iš pradžių manėme kam nors atiduoti, tačiau vėliau šmėstelėjo mintis – o gal bitelės specialiai pasirinko šią vietą, gal savo buvimu jos nori ją palaiminti? Paskambinau pažįstamam bitininkui, jis atvežė avilį. Po kiek laiko – antrą, kur, specialisto patarimu, įkurdinome dar vieną bičių šeimą: pasirodo, bitėms žymiai geriau gyventi didesniu būriu. Neveltui jos – bičiulystės simbolis. Galiausiai tą vasarą užbaigėme su šešiais aviliais“, – prisimena moteris.

Renolda pradėjo gilintis į bitininkystės paslaptis, sužinojo, kas yra apiterapija, skaitė daug specialiosios literatūros. Bičių pagalba atrado psichologinės pusiausvyros atstatymo, relaksacijos, dvasinio apsivalymo būdų. „Buvimas bityne man atstojo geriausius SPA, bičių dūzgimas, jų „šokiai“ – šiuolaikiškiausius relaksacinius metodus“.

Tačiau svarbiausia – sugrįžimas prie natūralaus gyvenimo būdo ir mylimos veiklos atradimas padėjo nugalėti ligą. Gydytojai, atlikę tyrimus, pasveikino: nuo negatyvo apsivalęs organizmas laimėjo…

Kursas į naujus ieškojimus ir atradimus

14 metų darbo su bitėmis ir 106 aviliai. Patirtis sukaupta tikrai nemaža, o ir savojo triūso vaisiais rūpėjo pasidalinti. Natūralus medus, kartais pagardintas liofilizuotomis uogomis, kiti bičių produktai džiugino įvairių mugių, prezentacijų, degustacijų mėgėjus ir tapo Renoldos nuolat organizuojamų edukacinių užsiėmimų tema. Į jos su vyru sodybą nuolat užsuka ekskursantų grupės, pavieniai lankytojai, šeimos su vaikais, moksleiviai su mokytojais – smalsuolių tiek daug, kad jų atvykimo laiką tenka derinti gerokai iš anksto. Atvykusieji ne tik apsilanko bityne, susipažįsta su bičių gyvenimu, medaus produktais ir jų nauda organizmui, bet ir savo akimis pamato, kaip gaminama misa, vėliau tampanti pagrindu medaus gėrimui – midui.

Žinoma, lankytojai išvysta karštuoju būdu gaminamą misą: medus iš statinės kabinamas gabalais, ištirpinamas vandenyje, gardinamas kadagių uogomis, apynių spurgais, įvairiomis žolelėmis. Verdant medus putoja, iš jo pasišalina vaško, pikio likučiai, pravėsus į misą dedama bičių duonelės, turinčios daug mineralų, vitaminų, mikroelementų. Šitaip medus greičiau susiskaido į fruktozę, sacharozę, gliukozę, toks gaminys sparčiau fermentuojasi, skaidrinasi ir produktą galima greičiau patiekti į stalą. Tačiau Renolda sakėsi labiau mėgstanti šaltuoju būdu gaminamą misą, nors šis gamybos būdas nepalyginamai ilgesnis. Užtat išlieka stipresnis aromatas, intensyvesnis žolelių skonis.

Žvelgdami, kaip gaminama misa, lankytojai daug sužino apie tradicinį mūsų protėvių gėrimą – midų. Pati Renolda jau nebe vienerius metus yra šio garsaus istorinio lietuviško gėrimo gamybos specialistė. Iš pradžių smalsumo dėlei pabandžiusi jo pasigaminti sau, o vėliau, jau įgudusi, ir draugams pavaišinti, iš pastarųjų išgirdo raginimą: kodėl nesiimi midaus gaminti didesniais kiekiais? Juk tai – mūsų tautinio paveldo produktas, juo galime didžiuotis…

„Dabar laikau save be penkių minučių licencijuota midaus gamintoja, – sako bitininkė. – Esu jau gavusi už šį savo produktą prizų, pristačiusi jį ne vienai parodai ir konkursui, tačiau svarbiausia – įgijau daug žinių apie šį gėrimą ir jo gamybą. Midus juk žinomas ne vien Lietuvoje, jo gamybos tradicijas vysto amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir kitų šalių piliečiai. Įdomiausia, kad kiekviena šalis midų savinasi sau: esą ne kur kitur, o tik jų valstybėje susiformavo midaus kultūra. Išgirdusi tokį kurios nors šalies atstovo bandymą midų priskirti asmeninei savasčiai, tik nusišypsau. Juk aišku viena: šį medaus fermentacijos produktą mūsų protėvis tiesiog atsitiktinai rado drevėje…Į drevę pateko vandens, medus ėmė rūgti, įgaudamas laipsnių, ir…‘‘

Midaus specialistei teko susidurti su visai kitokiomis midaus vartojimo kultūromis ir kitokiomis jo gamybos tradicijomis. Mes, lietuviai, midų traktuojam kaip baltų kultūros dalį: jis susijęs su mūsų istorija, religija, papročiais. Ikikrikščioniškais laikais jo vartojimas buvo tapęs ritualinių apeigų, tradicijų dalimi. Įdomiausia, kad religijų virsmo laikotarpiu midų, kaip ir girą, netgi buvo draudžiama gaminti. Apie midaus gamintojų persekiojimus byloja išlikę rašytiniai šaltiniai.

„Mūsų gėrimų vartojimo kultūroje dabar dominuoja vynuogių vynai, na, dar natūralių vaisių ir uogų vynai, o midus tebėra „paraštėse“. Kiekgi mūsų, midudarių, esama? Vos keli per visą Lietuvą. Laimei, visi vieningai įsipareigojome: turime atgaivinti senąsias lietuviško midaus vartojimo ir gamybos tradicijas. Tai nereiškia, kad negalime sukurti savitų jo receptų, gėrimo pagardinti uogomis, žolelėmis, šaknelėmis, prieskoniais. Arba savąjį midų praturtinti kitų šalių gamintojų receptūromis.“

Tarptautiniu mastu yra kelios midaus kategorijos. Štai Stakliškėse gaminamas labai stiprus midus; kiti gi lietuviško paveldo tradicijų besilaikantys midudariai jį sukuria nuo 12 iki 14 laipsnių stiprumo. „Po išvykų į renginius supratau, kad kūrybiškumui ribų nėra, taigi eksperimentams skiriu nemažai laiko. Kai tik galiu, važiuoju į muges, kuriuose savo produkciją pristato ir midaus gamintojai. Gaila, tačiau į būsimą midudarių sambūrį Meksikoje nebus galimybės išvykti – jis kaip tik sutaps su bitininkavimo sezono uždarymu namuose. Paruošti bites žiemai – atsakingas darbas, jo negali atlikti samdomi žmonės“.

Ne vienas mugės lankytojas, išvydęs Renoldos midų su užrašu: „Pagaminta Vilkaviškyje“, nustemba ir puola klausinėti, kaip šis gėrimas yra gimęs. „Štai tada pasijuntu tikra savojo krašto ambasadore, – šypsosi bitininkė. – Pasikalbame apie šį mūsų tautinį paveldą, pakviečiu žmones į mano organizuojamus edukacinius užsiėmimus“.

Beje, per edukacijas ne tik su bitynu ir jo produkcija susipažįstama, bet ir tikro vaško žvakės liejamos. Mėgsta jų pasigaminti ir pati Renolda, dažniausiai vakarais, po darbo bityne. Moteriai jų liejimas prilygsta meditacijai. Skambant tyliai ir maloniai muzikai, mėgaujantis vaško aromatu, taip gera pasinerti į vaikystės prisiminimus.

Žvakių liejimo tradicijos Renoldos šeimoje buvo labai tvirtai prigijusios: jos močiutė šį užsiėmimą itin mėgdavo organizuoti per Tris Karalius. Iš jos mergaitė daug išmoko. O dabar savo nuliedintas plonas žvakeles dažniausiai suveria ant tvirto siūlo ir iškabina prie savo prekybinės vietos mugių metu.

Reikalavimas užsienio ambasadoriams Lietuvoje visam laikui nutraukti su Vienos konvencija nesuderinamą praktiką

Redakcija
-
0
Reikalavimas užsienio ambasadoriams Lietuvoje visam laikui nutraukti su Vienos konvencija nesuderinamą praktiką

Minint vadinamąją tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną tam tikrų valstybių užsienio ambasadoriai Lietuvoje paskelbė pareiškimą, kuriuo viešai ėmė proteguoti Lietuvos visuomenėje kontroversiškai vertinamą Civilinės sąjungos projektą. Šių atstovybių teigimu, „seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė niekada neturėtų būti išankstinių nusistatymų, diskriminacijos ar nusikaltimų priežastimi“.

Toks viešas Civilinės sąjungos projekto, prieštaraujančio mūsų šalies Konstitucijai, užsienio atstovų protegavimas sukėlė prieštaringą visuomenės  reakciją.

Nacionalinis susivienijimas (NS) kreipėsi į Civilinės sąjungos projektu suinteresuotus ambasadorius, pareikšdamas, kad tokie užsienio atstovų pareiškimai, yra netiesioginis būdas daryti spaudimą Lietuvos Respublikos Seimui, kad šis priimtų ne Lietuvos visuomenei (kuri vadovaujasi galiojančia Konstitucija), o užsienio valstybių politinėms partijoms ar lobistinėms organizacijoms naudingus įstatymus. O tai yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus.

Nacionalinis susivienijimas paragino minėtus užsienio atstovus visam laikui nutraukti tokią Vienos konvenciją pažeidžiančią ir su Ambasadorių statusu bei veikla nesuderinamą praktiką.

Visas NS reikalavimo tekstas žemiau:

Prancūzijos ambasadai
Jungtinės Karalystės ambasadai
Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadai
Vokietijos ambasadoriui

Kopijos:

LR Prezidentui
LR Seimo frakcijoms
LR Seimo užsienio reikalų komitetui
LR Užsienio reikalų ministerijai
Žiniasklaidai

POLITINĖS PARTIJOS NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS
KREIPIMASIS

Dėl užsienio valstybių Lietuvoje ambasadorių kišimosi į
Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą

2024 m. gegužės 22 d.
Vilnius

Minint vadinamąją tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną tam tikrų valstybių užsienio ambasadoriai Lietuvoje paskelbė pareiškimą, kuriuo viešai ėmė proteguoti Lietuvos visuomenėje kontroversiškai vertinamą Civilinės sąjungos projektą. Šių atstovybių teigimu, „seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė niekada neturėtų būti išankstinių nusistatymų, diskriminacijos ar nusikaltimų priežastimi“.

Toks viešas nepagrįstas užsienio atstovų kaltinimas Lietuvos įstatymų leidėjui reiškia, kad, jų nuomone, Civilinės sąjungos projektas turi būti priimtas neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, netgi į tai, kad minėtas projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Primename, jog analogiškomis aplinkybėmis 2023 m. birželio 9 d. užsienio valstybių atstovams esame pareiškę, kad:

a) Tarptautinės teisėje nėra tokio dalyko kaip LGBTQI+ asmenų teisės (toliau LGBT teisės). Yra visiems bendros ir prigimtinės žmogaus teisės, kurias nustato ir gina tarptautinės sutartys. Šios teisės turi būti užtikrinamos visiems valstybės gyventojams be jokios išimties. Specifinis tam tikros visuomenės grupės išskyrimas teisių pagrindu kelia riziką, jog tokiu būdu visuomenėje bus privilegijuojama tam tikra asmenų grupė kitų visuomenės narių grupių atžvilgiu. Praktika rodo, kad vadinamųjų LGBT teisių užtikrinimas yra susijęs su tokių fundamentalių teisių ir laisvių kaip teisės į sąžinės ir religijos laisvę, teisės į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo filosofinius ir religinius įsitikinimus ribojimais.
b) Tam, kad kokią nors teisę(es) būti galima vadinti teise(ėmis) tarptautinės teisės prasme, dėl to turi būti susitarta visų JTO valstybių narių ir tai įtvirtinta privalomame JTO dokumente. Tačiau šiuo metu nė vienas šalims privalomas JTO dokumentas tokių teisių nenumato. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šios tariamos teisės yra pagrindinės arba esminės žmogaus teisės, o juo labiau – tarptautiniu mastu pripažintos žmogaus teisės, kurias saugo tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai.
c) Skirtingai nei privalomuose JTO tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtintos rasės ar lyties charakteristikos, ,,seksualinė orientacija“ ir ,,lytinė tapatybė“ nėra tarptautinės teisės saugomi požymiai nei JT Chartijoje, nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (VŽTD) ir nebuvo plačiai vartojamos sąvokos, kai 1966 m. buvo deramasi dėl Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (TESKTP). JTO valstybių narių konsensuso, kad TESKTP 2 straipsnio 2 dalies nuostata, jog jame išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo … ,,dėl kokio nors kito požymio“ apima ir ,,seksualinę orientaciją“ ir ,,lytinę tapatybę“, nėra. Dauguma JTO valstybių narių ne kartą ir ne du atmetė siūlymą tarptautinėje teisėje įtvirtinti ,,seksualinės orientacijos“ sąvoką.
d) Tik Generalinė Asamblėja turi teisę bendru valstybių narių sutarimu kurti naujas tarptautines žmogaus teises. Pagal JT Chartiją ,,Generalinė Asamblėja inicijuoja tyrimus ir teikia rekomendacijas, siekdama ,,… padėti naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos“ (JTO Chartija (1945 m.), 13 straipsnis). Taigi, remiantis JT Chartija, nei JTO organai, komisijos, komitetai, institucijos ir ekspertai, o juo labiau šalys narės vienašališkais sprendimais ar pareiškimais, o juo labiau šalių narių Ambasadoriai neturi įgaliojimų kurti naujų tarptautinių žmogaus teisių, kurių valstybės narės nesukūrė ir neįrašė į privalomas sutartis ar bent jau į JTO dokumentus, dėl kurių sutaria valstybės narės.
e) Todėl jei šalių narių Ambasadoriai teigia, kad tarptautinė teisė reikalauja, jog valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų, susijusių su naujomis tariamomis žmogaus teisėmis, jie veikia ne pagal savo įgaliojimus. Tokiais atvejais šalies, kurioje reziduojama, institucijos turi teisę ir pareigą nedelsdamos ir viešai notos forma informuoti tas Šalis nares, kurioms atstovauja Ambasadoriai, apie jų turimų įgaliojimų viršijimą.

Atkreipėme Ambasadorių dėmesį:

a) Tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama ,,žmogaus teisė“ nei į vienalytės ,,šeimos“ , nei juo labiau į vienalytės ,,santuokos“ pripažinimą. Priešingai, tarptautinėje teisėje įtvirtinta tik vyro ir moters santykio pagrindu kuriamos santuokos bei prigimtinės šeimos apibrėžtis. Jos atitinka prigimtinių žmogaus teisių sampratą, kuria remiasi tarptautinė teisė.
b) Prigimtinių žmogaus teisių samprata buvo suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Ji išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos prigimties. Todėl deklaracijos 1 straipsnyje sakoma, jog „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“
c) Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį arba natūralų žmogaus teisės į santuoką ir šeimą pobūdį (angl. nature – prigimtis, natural law – prigimtinė teisė). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis sako, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje. Kito šeimos apibrėžimo tarptautinėje teisėje nėra.
d) JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – VŽTD) 16 str. 1 dalis numato teisę kurti šeimą tarp skirtingų lyčių asmenų: ,,Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą.“ Remiantis šia nuostata, bet kuris nesusituokęs pilnametis asmuo, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, turi tokią vienodą teisę sudaryti santuoką, kaip ir visi kiti – tai yra, sudaryti ją su priešingos lyties asmeniu. Būtent tokia yra santuokos bei šeimos prigimtinė esmė.
e) JTO valstybės narės, prilygindamos vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą šeimai ar leisdamos tokioms poroms sudaryti santuoką, iš esmės ignoruoja 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio, kuriame šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“, tikrąją reikšmę.

Informavome Ambasadorius, jog:

a) Jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą.
b) Šeimos sampratos bei šeimos statuso pripažinimo Lietuvoje klausimas yra išimtinai Lietuvos vidaus politikos klausimas, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata.
c) Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių, Konstitucija remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių žmogaus teisių samprata, kuri, be kitų dalykų, reiškia, kad pagrindinės žmogaus teisės nėra iš visuomenės susitarimo, bet iš nekeičiamos žmogaus prigimties kylantis dalykas. Tai įtvirtinta LR Konstitucijos 18 straipsnyje, kuris sako, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
d) LR Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, galioja ne kuriai nors vienai LR Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei (pvz., teisei į gyvybę), bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms. LR Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, jog šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Taigi, tose, kurios apima ir Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas teises į santuoką ir šeimą.
e) Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje išreiškiami konstitucinių principų forma. Lyčių papildomumo principas yra vienas pagrindinių prigimtinės šeimos institutą apibūdinančių principų, taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje – kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas.
f) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata, yra grindžiama prigimtinių teisių koncepcija ir kyla iš VŽTD 16 str. 3 dalies, kurioje šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“. Būtent šio straipsnio pagrindu yra suformuluota ir LR Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ,,Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
g) Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog LR Konstitucija įtvirtina, o oficialioji konstitucinė doktrina kalba apie prigimtinę šeimos sampratą. O LT Seime svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę), iš esmės neatitinka LR Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio.

Konstatavome, jog:

a) Europos žmogaus teisių konvencija, kaip joje nustatytus įsipareigojimus yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, įpareigoja sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, bet ne sureguliuoti tam tikru būdu. Dar 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT buvo priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka valstybių narių apsisprendimui.
b) Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023) EŽTT pasakė, jog EŽTK šalys turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją (2015).
c) Taigi, EŽTT praktika nenumato, kad reguliuojant vienos lyties asmenų bendro gyvenimo teisiniu santykius, yra būtina juos prilyginti šeimos teisiniams santykiams, o juo labiau – prilyginti santuokai.
d) Tą yra pripažinęs ir LR Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: ,,Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.

Pareiškėme, kad:

a) tiesioginis ir viešas užsienio valstybių Ambasadorių spaudimas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės šeimos modeliui ir visuomenės moralei – vertintinas kaip itin šiurkštus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. \
b) Toks kišimasis niekaip nesuderinamas su 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių apibrėžtomis diplomatinių atstovybių funkcijomis ir tiesiogiai pažeidžia šios Konvencijos 41 str. 1 dalyje nustatytą pareigą diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis besinaudojantiems asmenims nesikišti į priimančiosios valstybės vidaus reikalus.
c) Pagal diplomatinę praktiką toks kišimasis į buvimo valstybės vidaus reikalus yra daugiau nei pakankamas, kad jį padaręs užsienio diplomatas būtų pripažintas persona non grata.

Su apgailestavimu pastebėjome, kad tokie užsienio diplomatinių atstovų veiksmai niekaip neprisideda prie glaudžių tarpvalstybinių santykių ir tarpusavio pasitikėjimo. Itin apmaudu, kad jie padaryti nepaisant artėjančio NATO vadovų susitikimo Vilniuje.

Kartu pažymėjome, jog ta aplinkybė, jog visi pareiškimą pasirašę ambasadoriai atstovauja Lietuvai draugiškoms valstybėms, tarp jų – ir NATO sąjungininkėms arba /ir ES partnerėms, niekaip nepateisina Vienos konvencijos pažeidimo ir diplomatinės atstovybės funkcijų peržengimo.

Nacionalinis susivienijimas, reaguodamas į 2024 m. gegužės 17 d. paskelbtą Ambasadorių pareiškimą bei ankstesnius užsienio valstybių atstovų analogiškus pareiškimus dėl tariamos homofobijos, transfobijos ir bifobijos faktų Lietuvoje, teigia, kad tokie užsienio atstovų pareiškimai yra netiesioginis būdas daryti spaudimą Lietuvos Respublikos Seimui, kad šis priimtų ne Lietuvos visuomenei (kuri vadovaujasi galiojančia Konstitucija), o užsienio valstybių politinėms partijoms ar lobistinėms organizacijoms naudingus įstatymus. O tai yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus. Raginame visam laikui nutraukti šią Vienos konvenciją pažeidžiančią ir su Ambasadorių statusu bei veikla nesuderinamą praktiką.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

Kuo LT Pride 2024 “festivalis” yra vertesnis už M. K. Čiurliono festivalį?

Redakcija
-
0

Gegužės 15 d. paskelbiau apie Vilniaus m. savivaldybės sprendimą 14000 eurų paremti Lietuvos Gėjų Lygos taip vadinamą LT Pride 2024 “festivalį ir pareikalavau savivaldybę pateikti išsamią informaciją apie šį sprendimą bei jį atšaukti.

Gavau atsakymą į mano laišką, kuriame atsisakoma atšaukti paramą Lietuvos Gėjų Lygai.

O dabar siūlau peržvelgti kam nebuvo skirtas finansavimas toje pačioje vertinimo kategorijoje. Visa informacija yra ČIA.

Taigi, Lietuvos Gėjų Lygos „festivaliui“ finansavimas buvo skirtas (eilės Nr. 460), o tokiems renginiams kaip tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, Festivalis „Jauna muzika“, Gyvos muzikos ir poezijos festivalis „MO lauke“, Lietuvos muzikų rėmimo fondo „SUGRĮŽIMAI į gimtąjį Vilnių“, Vilniaus senųjų amatų festivalis „Šv. Baltramiejaus mugė“, tarptautiniai knygos dizaino renginiai, Psichikos sveikatos menų festivaliui „Ryšiai“, Pro Žydų muzikos festivaliui „Nehama“ ir daugeliui kitų, neskirtas?!

Savo laiške savivaldybei rašiau:
„Tai, kas Kreipimesi (Lietuvos Gėjų Lygos) įvardijama kaip LGBT bendruomenė, yra tarptautinio neototalitarinio politinio judėjimo organizacinis padalinys Lietuvoje, tai yra po visuomeninės organizacijos iškaba veikianti judėjimo aktyvistų politinė organizacija.

Genderistinis LGBT judėjimas savo ištakomis ir kilme yra šiuolaikinė marksistinio komunistinio ,,revoliucinio“ judėjimo atmaina, kuri, vieno svarbiausių jos teoretikų H. Marcuse‘s žodžiais tariant, kelia programinį tikslą išsprogdinti buržuazinės visuomenės institucijas, tarp jų prigimtinę šeimą, pasitelkiant ,,polimorfinį perversinį seksualumą“ (verčiant lietuviškai – daugiaformį iškrypėlišką seksualumą, kas rodo, jog judėjimo teoretikai XX a. šeštame dešimtmetyje dar drįso vadinti daiktus tikraisiais vardais ir neslėpė savo tikslų dangstydami jų ,,žmogaus teisių“, .,,lygybės“ ir ,,įvairovės“ retorikos šydu).

Dėl šių priežasčių Festivalis turi būti laikomas LGBT judėjimo politiniu renginiu, kurio kulminacija taptų ,,eitynėmis už lygybę“ klaidinančiai pavadinta politinė demonstracija Vilniaus centre, o ,,edukaciniai“ renginiai būtų ne kas kita, o tik visuomenės indoktrinavimo genderistine ideologija priemonės.

Turint omenyje šias aplinkybes, yra akivaizdu, kad Vilniaus m. savivaldybės parama Festivaliui ne tik neturėtų nieko bendro su socialiai atsakingo miesto misija ir pareiga užtikrinti lygias galimybes visiems sostinės gyventojams, bet taptų radikaliausiu lygybės paneigimu – vienos ideologinės politinės grupės privilegijavimu, tai yra jos propagandinių renginių rėmimu savivaldybės, o iš tikrųjų visų, net šio judėjimo politiniams tikslams nepritariančių, vilniečių sąskaita.

Parėmus Festivalį būtų neleistinai politizuotos Vilniaus m. savivaldybės vykdomos kultūros bei socialinės rūpybos ir paramos programos, nukentėtų daugelis sostinės gyventojų, kurių būtiniausiems poreikiams tenkinti skirtinos lėšos būtų švaistomos paramai ir taip dosniai ES ir užsienio šalių finansuojamoms politinėms LGBT veikloms.”

Nepaisant to, aukštosios kultūros, miestiečiams svarbūs, visuomenės neskaldantys renginiai nefinansuojami o Lietuvos Gėjų Lygos renginys finansuojamas.

Peržvelkime Vilniaus m. savivaldybės įvardintus prioritetus, kuriais vadovaujantis buvo skirstomos kultūros programos lėšos:
1. Projektai, kurie įtraukia gyventojus į aktyvią kūrybinę veiklą, stiprina profesionaliojo ir mėgėjų meno bendradarbiavimą, yra orientuoti į tarpsritinį ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, siekia kultūros ir meno sričių atsinaujinimo, edukuoja visuomenę.
2. Projektai, skatinantys tęstinių kultūros ir meno projektų lyderystę ieškant naujų raiškos ir pažinimo formų, atnaujinant jų turinį.
3. Projektai, pristatantys Vilniaus miesto kultūrą ir (ar) meną, skatinantys bendradarbiavimą su užsienio valstybių kūrėjais ir organizacijomis, skatinantys naktinę Vilniaus kultūrą.
4. Inovatyvūs šiuolaikinio profesionaliojo meno projektai ir (ar) jų edukacinės programos, skatinančios meno raidą, kūrėjų, pradedančiųjų jaunųjų kūrėjų ir visuomenės kūrybiškumą.

Tai kokį prioritetą atitinka p. Simonko Lietuvos Gėjų Lygos taip vadinamas „festivalis“?

Mano darbo savivaldybėje prioritetai nėra susiję su kultūra, todėl neturėjau laiko ir galimybių sekti kaip vyksta kultūros programų lėšų skirstymas.

Tačiau kyla klausimas, kodėl iki šiol tylėjo programų lėšų skirstymo paraiškas teikusių organizacijų atstovai, kai jų paraiškos atmetamos o finansavimas skiriamas tarptautinio neototalitarinio politinio judėjimo organizaciniam padaliniui Lietuvoje, kuris savo ištakomis ir kilme yra šiuolaikinė marksistinio komunistinio ,,revoliucinio“ judėjimo atmaina?

Ką gi, tylėkite toliau. Greitai klasikinė muzika ir kitas aukštasis menas taps saujelės entuziastų reikalu, o šiuolaikiniai marksistai indoktrinuos, žalos visuomenę ir terorizuos mus reikalaudami išpažinti savo ideologiją, tuo pačiu dosniai juos finansuojant visų mūsų sumokėtų mokesčių jau ne dešimtimis tūkstančių bet milijonais.

Birželio 8 d. visu gražumu išvysime TS-LKD paremtą Lietuvos Gėjų Lygos „festivalį“. Tačiau kitą dieną – birželio 9 turime galimybę pasiųsti šiai partijai ir jos partnerėms aiškią žinią ką galvojame apie juos balsuodami rinkimuose į Europos Parlamentą.

Nepraleiskime progos tai padaryti. Manau, kad stipriausia jūsų žinia būtų jeigu rinkimuose balsuotumėte už Nr. 15 – Nacionalinį susivienijimą.

Politinė reklama.

1...274275276...1 703Nuo 1 703 275 puslapis