“Nepyk, nerašiau ne tik tau. Buvo sunku tuos kontaktus laikyt, nes jėgas atiduodu tik “pabratimams” ir dar dukrytei, kai yra ryšys.”

Sašai (Aleksandra) norėčiau parašyti, kad ir aš pats nebendrauju su pasauliu, nes jėgas atima ne tik rašistai su savo agresijos ir kraujo cunamiu, kuriuo skandina mano draugus, brolius ir seses… bet ir savi, lietuviai, kolegos smeigia peilius į nugarą. Skaudu atsitiesti.

Nuo pirmo dar ganėtinai paprasta, bet antras, trečias smūgis į šviežias, dar nespėjusias užgyti, žaizdas — sunkiau. Atrodo tik moraliai, ne fiziškai sudėtinga, bet visgi kūnas — emocijų vergas. Kai dirbi tik dėl idėjos, dėl to kad reikia — vienintelė motyvacija — emocinė.

“Mes visi nusialinę, išsekę belekaip. Nieko nebeprisimenu, trumpalaikė atmintis nebeveikia. Dienos ilgos, bet laiko nesugebu sekti. Žiemą dar kentėjom nuo šalčio, nes šildytis ten, kur kovojam buvo beveik neįmanoma.

Stabilizavau “pabratimą”, kuriam skeveldra buvo perplėštas šonas. Rankos paskendusios kraujyje. Jis juodas, lipnus, bet šiltas ir nuo tos šilumos man išsijungė sąmonė. Užmigau. Atrodo — tik sekundės daliai, bet paskui girdžiu kaip rėkia seržantas. Man nebuvo gėda, bet paskui norėjau bent apsiverkti tik nesugebėjau…”

Visų nuovargio suvokimas yra skirtingas. Žinau, jog reikia toliau padėti, du metus ir du mėnesius rinkau, vežiau, dalinau. Dabar du mėnesius negalėjau daryti nieko ir neieškojau naujų kelių. Reikia pradėti viską iš naujo.

“Į mus šaudo kinų gamybos šoviniais. Dronų tiek, jog jie atskirus žmones kartais net Lancetais medžioja. Absurdiškai atrodo, bet tokia realybė.”

Prie Charkovo aplink miestą, kelius ir sankryžas yra kasami apkasai, prieštankiniai grioviai. Gruzinai, kuriems reikia ginti Slovjansko kryptį, kovoja penkiasdešimties metų senumo “kalašais”.

“Užėmė mūsų pozicijas, du mūsiškiai buvo prispausti šarvuočio ugnies ir negalėjo atsitraukti laiku su kitais. Užėjo okupantai, tada mūsiškiai pasislėpė sprogimo duobėj ir gulėjo iki kitos nakties, o paskui pusantros paros šliaužė, kol iki mūsų nusigavo.”

Į Ukrainą vairavau mūsų lietuvio kario, žuvusio Donbase, Tado Tumo automobilį. Paprastą, seną, darbinį Opelį, kurio durelių kišenėje gulėjo kulka. Čia turėčiau parašyti kažką gilaus ir filosofinio, bet viskas paprasta: jo nėra, o aš vis dar esu. Jis kovojo, o man reikia toliau padėti tiems, kas vis dar kovoja.

“Atėjo eilinė vasara, po jos bus žiema — eiliniai apšaudymai, infrastruktūros naikinimas. Ir taip ratas suksis begalybę kartų.”

Vien dėl visų išpuolių prieš D. Trumpą per pastaruosius metus jo politiniai oponentai turi labai bijoti jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Norėčiau sužinoti, ką jie slepia.

Ketvirtadienį, gegužės 23 d., respublikonų kandidatas į prezidentus ir buvęs prezidentas Donaldas Trumpas surengė mitingą Bronkse. Šis Niujorko rajonas pelnė prastą reputaciją dėl trijų dalykų: etninių juodaodžių, nusikalstamumo ir skurdo bei giliai įsišaknijusios paramos Demokratų partijai.

Kai D. Trumpo kampanija suplanavo Bronkse mitingą, ji žinojo, kad daro tai, ko D. Trumpo varžovas demokratas Joe Bidenas niekada to nepadarys; nors Bronksas yra politiškai gili kairė, dabartinis prezidentas nedrįsta ten pasirodyti. Todėl D. Trumpas drąsiai suplanavo šį mitingą. Jie tikėjosi, kad į mitingą ateis gal 3 500 žmonių.

Tada minia pradėjo formuotis, kai D. Trumpas pradėjo kalbėti, priešais jį stovėjo jau 25 000 klausytojų. Tūkstančiai vis dar laukė, kol galės patekti į renginį.

Jei klausytume D. Trumpo kairiųjų kritikų ir jų mantros apie tai, kad jis yra rasistas ir mizoginas, ir dar kartą rasistas, jo klausytojai mitinge Bronkse neturėtų užpildyti šalia esančio mokyklinio autobuso. Vis dėlto jis išjudino tokią šalininkų minią, kad Niujorko juodaodis meras demokratas Erikas Adamsas tikriausiai  pažaliavo iš pavydo.

D. Trumpo mitingas Bronkse iliustruoja du dalykus, dėl kurių 2024 m. prezidento rinkimų kampanija yra absurdiškai unikali. Pirma, tai rodo, kaip stipriai pasikeitė rinkėjų nuomonės: apklausos rodo, kad D. Trumpas gauna 25 % juodaodžių balsų, ir ši dalis vis didėja, todėl respublikonų kandidatas žada atkovoti vieną iš patikimiausių rinkėjų grupių, kuria demokratai naudojosi per pastarąjį pusšimtį metų.

Statistiniai modeliai rodo, kad jei 14 % juodaodžių balsuos už respublikonus, demokratai pralaimės triuškinamai.

Antra, Bronkse vykęs mitingas ryškiai kontrastuoja su tuo, kas vyksta kaimyniniame Niujorko Manhatano rajone. Ten demokratas apygardos prokuroras Alvinas Braggas siekia, kad D. Trumpas būtų nuteistas už verslo dokumentų klastojimą, o prisiekusieji atrinkti iš vienos aršiausiai prieš D. Trumpą nusiteikusių bendruomenių Amerikoje: labai turtingų, prabangių, „rafinuotų” ir „išsilavinusių” kietakakčių, kurie gali sau leisti gyventi Manhatane.

Dar niekada anksčiau kampanijos metu nebuvo teisiamas buvęs prezidentas arba pretendentas į prezidento postą. Niekada anksčiau kandidatas į prezidentus nebuvo teisiamas tuo pat metu, kai visur, kur tik nuvykdavo, sutraukdavo milžiniškas minias (prieš porą savaičių į D. Trumpo mitingą giliai demokratiškoje Naujojo Džersio valstijoje atėjo 80 000 žmonių).

Dar niekada nebuvo taip lengva susidaryti įspūdį, kad dabartinis prezidentas ir jo valdžios aparatas daro viską, ką gali, kad užkirstų kelią pagrindiniam dabartinio prezidento oponentui laimėti rinkimus.

Šio rinkimų kampanijos ciklo absurdas prasidėjo dar praėjusį rudenį, kai Respublikonų partija pradėjo pirminių debatų seriją. Šie debatai vyko likus keliems mėnesiams iki pirmųjų respublikonų pirminių rinkimų; dar niekada anksčiau debatai nebuvo rengiami taip anksti rinkimų ciklo pradžioje.

Tuomet buvo sudarytas respublikonų kandidatų rinkinys: keturi kruopščiai atrinkti neokonai prieš keturis D. Trumpui palankesnius kandidatus. Debatų metu neokonai elgėsi taip, tarsi būtų „partija Respublikonų partijoje”. Jų komentarai, pasisakymai, klausimai – patys debatų metodai – buvo gerai parengti ir kruopščiai koordinuoti. Tikslas buvo aiškus: išstumti D. Trumpą (kuris šiuose debatuose nepasirodė) iš lenktynių dar gerokai prieš prasidedant pirminiams rinkimams.

Jiems nepavyko. Neokonai vienas po kito pasitraukė iš lenktynių. Net Chrisas Christie, buvęs Naujojo Džersio gubernatorius, turėjo palikti debatus. Vienintelis įsimintinas jo indėlis buvo tas, kad jis parodė, jog vienintelis dalykas, didesnis už jo ego Naujajame Džersyje, buvo labai neteisingas vertinimas, kas taps respublikonų kandidatu į prezidentus.

Vis nutikdavo keistų dalykų. Demokratų partija nusprendė padaryti viską, kad pirminiai rinkimai netektų prasmės. Partijos elitas iš visų jėgų stengėsi užkirsti kelią net pretenzijai konkuruoti su Džo Baidenu. Jiems taip sekėsi, kad jie išstūmė Robertą F. Kenedį jaunesnįjį iš Demokratų partijos varžybų ir pradėjo jo paties kampaniją. Kenedis, visą gyvenimą buvęs demokratas ir aktyvus teisininkas, tapęs nepriklausomu, dabar važinėja po šalį ir vagia balsus iš demokratų.

Kol demokratai save įtikinėjo, kad jie sustiprino savo partijos rinkėjų paramą beviltiškai nevykėliui Joe Bidenui, tapo aišku, kad D. Trumpas užsitikrins respublikonų nominaciją lapkričio mėn. rinkimams. Kilus panikai, demokratų agentai keliose valstijose bandė išbraukti jį iš rinkimų sąrašo.

Tokiems triukams nutraukti prireikė Aukščiausiojo Teismo įsikišimo. Tačiau vos paskelbus sprendimą, visoje rytinėje pakrantėje pasipylė daugybė ieškinių. Buvo atverstas naujas „Sustabdyk Trumpą bet kokia kaina” sagos skyrius. Nuo Niujorko iki Floridos politiškai nusiteikę prokurorai naudojasi teismų sistema, kad apkaltintų D. Trumpą viskuo – nuo kišimosi į rinkimus iki pornožvaigždės papirkimo ir verslo dokumentų klastojimo.

Kol kas dėl puikiai suplanuoto teisinio puolimo prieš D. Trumpą nebuvo priimtas joks nuosprendis, išskyrus civilinę bylą, kurioje jam nurodyta sumokėti baudą minėtai pornožvaigždei. Ateinančią savaitę prisiekusieji Manheteno teisme ketina nuspręsti, ar D. Trumpas iš tiesų suklastojo kokius nors verslo dokumentus. Visi, kurie sekė teismo procesą, žino, kad apygardos prokuroras Alvinas Braggas nepateikė jokių įrodymų, kad pats D. Trumpas klastojo kokius nors dokumentus arba kad kas nors tai darė jo vardu.

Tačiau įrodymų nebuvimas negarantuoja, kad prisiekusieji nepripažins D. Trumpo kaltu. Kaip minėta, prisiekusiųjų būrys sudarytas iš turtingiausių Niujorko rajonų. Manhatano gyventojai yra vieni fanatiškiausių demokratų ir prieš Trampą nusiteikusių rinkėjų, kokių tik galima rasti.

Tarsi viso to būtų negana, dabar sužinome, kad kai JAV Teisingumo departamentas atliko reidą D. Trumpo namuose Mar-A-Lago Floridoje (tariamai ieškodamas slaptų dokumentų), FTB buvo įsakyta panaudoti bet kokią jėgą, kad reidas būtų įvykdytas. Serijoje X paskelbtų dokumentų rašytoja Julie Kelly, dirbanti „RealClearInvestigations”, atskleidžia, kad jų agentams buvo pasakyta, jog per reidą „Mar-A-Lago” jie „prireikus gali panaudoti mirtiną jėgą”.

Siekiant dar labiau padidinti įtampą – ir pakelti ne vieną antakį – FTB darbuotojams, atliekantiems kratą su orderiu, buvo pasakyta, kad jie „turi būti pasiruošę susidoroti su FPOTUS ir USSS saugumo komanda”.

Kitaip tariant, jei ten būtų buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas, FTB galėjo jį nušauti, įtardami, kad jis trukdė reidui. Kadangi D. Trumpas, kaip buvęs prezidentas, turėjo teisę į slaptosios tarnybos apsaugą, FTB agentai taip pat turėjo teisę „užsiimti” su jo asmens sargybiniais.

Tai toks absurdiškas tikrovės iškraipymas, jog tai yra tikrovė. JAV vyriausybės teisėsaugos agentūrai, FTB, buvo  leista įsivelti į susišaudymą su kitos JAV vyriausybės agentūros, Slaptosios tarnybos agentais.

Kokiu tikslu? Kad suimtų Trumpą?

Ne, žinoma, kad ne. Mar-A-Lago reidas nebuvo surengtas siekiant suimti Trumpą, Net prezidento J. Bideno Teisingumo departamentas negalėjo taip „ištempti” įstatymo. Komentaras apie „bendravimą su” Trumpu ir jo slaptosios tarnybos darbuotojais labiau primena kažkokio Trumpo nekenčiančio teisinio biurokrato  JAV teisingumo departamente pageidavimą.

Nepriklausomai nuo to, kas įrašė formuluotę apie galimą slaptosios tarnybos ir FTB susišaudymą, ji perteikia absurdiškos, šiurpiai nerealios įvykių sekos liudininko jausmą. Kampanija prieš D. Trumpą yra tokia akivaizdžiai politinė, kad net toks vangus D. Trumpo šalininkas kaip aš, vis labiau tampu pasiryžęs lapkritį balsuoti už jį.

Akivaizdu, kad tai bus balsavimas už D. Trumpą, tačiau tai ir bus politinio pasipriešinimo išraiška. Bideno administracijai persekiojant Trumpą taip, kaip Putino režimas persekiojo Aleksejų Navalną, net mes, kurie manome, kad Trumpas nėra idealus kandidatas, pamažu prarandame priežastis, dėl kurių galėtume nedalyvauti šiuose rinkimuose.

Priešingai, balsavimas už Trumpą dabar tampa pilietinio nepaklusnumo aktu. Balsuoti už jį – tai būdas išreikšti demokratinį pasipriešinimą. Kongresui virstant prieš Trumpą nusiteikusia vienvalde partija, vadovaujama tų pačių neokonservatyvių ambicijų, kurios hegemoniškai valdė Respublikonų partiją, kol į sceną žengė Trumpas, žmonių balso galimybės sparčiai mažėja.

Kadangi tiek daug energijos, pastangų ir, akivaizdu, pinigų investuojama į „bet kokias priemones” Trumpui sustabdyti, mažiausiai, ką mes, žmonės, galime padaryti, tai pasinaudoti paskutine galimybe – balsavimo urna.

Atsižvelgiant į visa tai, yra vienas klausimas, į kurį vis dar reikia atsakymo – blaivaus, oficialaus atsakymo, o ne sąmokslo teorijų grandinėje įsitvirtinusių kalbų. Tas klausimas paprastas: ko tiek daug valdžioje esančių žmonių baiminasi prarasti,  jei Trumpas grįš į Baltuosius rūmus.

Jei paklausite Bideno šalininkų, gausite standartines demokratų kalbėjimo nuostatas: Trumpas kelia pavojų demokratijai ir visų nekenčia. Jei naršysite po konspiratyviai nusiteikusius interneto sluoksnius, sužinosite, kad J. Bidenas gina globalistus, kurie nori sunaikinti Ameriką vardan globalizmo ir pasaulio gyventojų skaičiaus mažinimo.

Laikykimės atokiau nuo šių sąmokslo teorijų. Viskas, ką turime apie jas žinoti, yra tai, kad pastaraisiais metais paaiškėjo, jog daugelis jų bauginamai yra teisingos.

Vis dėlto norėčiau sužinoti, kas verčia Vašingtono elitą taip smarkiai nekęsti Trumpo, kad jis pasiryžęs paaukoti bet ką – regis, net tai, kas dar liko iš mūsų konstitucinės respublikos vientisumo, – kad šis žmogus nebegrįžtų į Baltuosius rūmus.

Iki rinkimų liko daugiau nei penki mėnesiai. Atsižvelgiant į viską, kas iki šiol įvyko 2024 m. rinkimų kampanijos kelyje, per ateinančius penkis mėnesius galime tikėtis tiesiogine prasme bet ko. Tačiau nepaisant to, kokia iš tiesų neaiški dabar gali atrodyti Amerikos ateitis, žinau, kad Donaldas Trumpas buvo geras prezidentas, kai ėjo savo pareigas. Kai žmonės, turintys galios ir pinigų, imasi tokių priemonių, kad sutrukdytų jam gauti antrąją kadenciją, jie, o ne D. Trumpas yra blogiečiai.

Mano, kaip amerikiečio, pareiga balsuoti už Donaldą Trumpą.

Daktaras Svenas R. Larsonas yra „European Conservative” ekonomikos apžvalgininkas, kuris reguliariai skelbia Europos ir Amerikos ekonomikos analizes. Jis yra dirbęs ekonomistu analitiniuose centruose ir politinių kampanijų patarėju. Yra kelių mokslinių straipsnių ir knygų autorius. Jo darbuose daugiausia dėmesio skiriama gerovės valstybei, jos ekonominės stagnacijos priežastims ir reformoms, reikalingoms neigiamam didelės valdžios poveikiui sumažinti. Socialiniame tinkle „Twitter” jis yra @S_R_Larson

europeanconservative.com 

Veidaknygė

Šį savaitgalį minimos ketvirtosios Džordžo Floydo mirties Mineapolio gatvėje metinės. Šis juodaodis nusikaltėlis recidyvistas tuo metu tapo progresyvistų ikona, kankiniu, policijos brutalumo simboliu, jo atsitiktinė mirtis policijos sulaikymo metu tapo pretekstu daugelį JAV miestų nusiaubusioms riaušėms, kurias sukėlė BLM ir Antifa organizacijų aktyvistai. Floydas iki savo mirties buvo patekęs į kalėjimą 8 kartus už narkotikus, vagystes bei ginkluotą apiplėšimą. Kalėjime per keletą kartų jis buvo praleidęs iš viso apie 3 metus.

Tą lemtingą dieną policininkai jį sulaikė už bandymą parduotuvėje sumokėti padirbtais pinigais. Sulaikymo metu vienas iš policininkų prispaudė Floydą prie žemės ir jis mirė. Policininkai veikė pagal nustatytą protokolą, tačiau Floydo fizinė būklė buvo sudėtinga dėl jo vartotų narkotikų – fentanilio ir metamfetamino. Floydas buvo palaidotas specialiai jam pagamintame paauksuotame karste, kanonizuotas kaip kankinys, jo vardu buvo pavadinta miesto aikštė, kurioje jam pastatytas paminklas, šeimai išmokėta 27 mln. dolerių kompensacija. Po Floydo mirties prasidėjo masinės riaušės ir prieš policiją nukreiptas judėjimas, reikalaujantis „nutraukti policijos finansavimą“ (defund the police).

Floydo mirtis sukėlė savaitę trukusias riaušes miesto Ežero gatvėje – komercinėje gatvėje į pietus nuo miesto centro. Vakarinė gatvės dalis buvo pramogų ir restoranų rajono širdis. Iškart po Floydo mirties riaušininkai nusiaubė kelių mylių ilgio Ežero gatvės ruožą, o šiandien, praėjus ketveriems metams, nedaug kas pasikeitė, nebent tai, kad Floydo mirties metinės iš nacionalinio renginio tapo antraeiliu įvykiu.

Džordžo Floydo aikštėje paminklas mirusiajam vis dar stovi. Kai kurie pastatai po riaušių buvo restauruoti, kiti nugriauti, todėl liko daugybė tuščių sklypų. Per riaušes miesto valdžia įsakė Mineapolio policijos departamentui palikti savo nuovados pastatą protestuotojams, kurie jį apiplėšė ir sudegino. Šiandien sudegęs nuovados pastatas vis dar stovi, aptvertas tvora, ant kurios užrašas neaiškiai skelbia, kad vieta bus pradėta tvarkyti 2024 m. Tačiau darbai dar neprasidėjo.

Ežero gatvėje dabar stovi daugybė palapinių – benamių stovyklaviečių. Praėjusią savaitę šiose stovyklose įvyko du susišaudymai, iš kurių vienas buvo mirtinas. Prieš ketverius metus tokių benamių zonų nebuvo nei Ežero gatvėje, nei kitur Mineapolyje. Nuo 2020 m. verslai vienas po kito tyliai apleido gatvę ir ji, kaip pramogų vieta, daugiau ar mažiau nustojo egzistuoti. Nusikalstamumas visame Mineapolyje išaugo ir gerokai viršija iki Džordžo Floydo laikų buvusį lygį. Taip yra daugiausia dėl to, kad po gausių atleidimų ir savanoriško policininkų išėjimo iš darbo, Mineapolio policijos departamente vis dar labai trūksta darbuotojų.

Dėl judėjimo „defund the police“ spaudimo ir Mineapolio miesto tarybos išpuolių sunku įdarbinti pareigūnus. Miesto mokyklos taip pat išgyvena nuosmukį, nes, šeimoms traukiantis iš miesto, sumažėjo mokinių, o Mineapolio mokyklos atsidūrė ant bankroto ribos. Ekonominiu požiūriu Mineapolis taip pat lėtai atsigauna po 2020 m. riaušių. Plėšikavimas ir padegimai vyko ne tik Ežero gatvėje, bet ir visame mieste. Buvo užpultos ir miesto centre esančios įmonės. Šiandien Mineapolio centras tėra buvusiojo šešėlis.

Toronto universitetas įvertino 66 Šiaurės Amerikos miestų centrų atsigavimą po 2020 m., matuodamas mobiliųjų telefonų signalų srautą ir lygindamas jį su tuo pačiu laikotarpiu iki 2019 m. Tai paprasta priemonė, leidžianti kiekybiškai įvertinti miesto žmonių aktyvumą, taigi ir socialinę bei ekonominę sveikatą. 2023 m. spalio mėn. duomenimis, Mineapolio centras buvo atgavęs tik 56 proc. 2019 m. mobilaus ryšio aktyvumo, užimdamas 64 vietą iš 66 tyrime dalyvavusių miestų. Šiuo metu Mineapolio centre tuščių biurų patalpų lygis siekia 27 proc. Tačiau pagal šį rodiklį vertinamos tik biuro patalpos, už kurias nemokama nuoma. Tikrasis laisvų patalpų lygis – biuro patalpos, kurios iš tikrųjų nenaudojamos – gali būti dvigubai didesnis.

Tą lemtingą dieną juodaodį Floydą sulaikęs ir fizinę jėgą panaudojęs baltaodis policijos pareigūnas Derekas Šovinas buvo nuteistas 22 metus kalėti, nors JAV vidutinė bausmės už netyčinį nužudymą trukmė yra 4–5 metai. Jis šiuo metu sėdi kalėjime. Pernai buvo bandyta kalėjime jį nužudyti.

Nors Floydo mirties metinės nebeteko savo aktualumo, įvykį vis dėlto prisiminė JAV prezidentas Bidenas. Socialiniame tinkle „X“ (buvęs Twitter) jis parašė: „George Floyd turėtų būti gyvas. Jis nusipelnė kur kas daugiau. Šiandien kartu su visais, kurie jį mylėjo, ir visais, kuriuos palietė jo įkvėptas judėjimas už pilietines teises, prisimenu jo mirties tragediją ir neteisybę. Jis pakeitė pasaulį. Dabar veikime pagerbdami jo atminimą“.

Po Bideno įrašu socialiniame tinkle yra įvairių komentarų. Vieni pritaria, o kiti rašo, kad „George Floyd buvo banditas ir mirė dėl savo paties blogų sprendimų. Jis nenusipelnė jokios pagarbos“, „George Floyd buvo grėsmė visuomenei“, „George Floyd garbinimas yra velniškai kvailas. Tas tipas buvo žiaurus nusikaltėlis. Ne koks nors didvyris“.