Buvęs prezidentas Donaldas Trumpas neatrodė patenkintas Niujorko apygardos teisėjo Chuano Merčano ketvirtadienio rytą duotais išaiškinimais prisiekusiesiems.
Motina Teresė negalėjo paneigti šių kaltinimų, bet pamatysime. Pažiūrėsime, kaip mums seksis. Tai labai gėdinga situacija, – sakė D. Trumpas žurnalistams po to, kai prisiekusieji pradėjo svarstymus jo baudžiamajame procese.
Šie kaltinimai yra suklastoti. Visa tai suklastota, – pridūrė jis.
Ketiname susigrąžinti savo šalį iš šių fašistų ir banditų, kurie mus naikina infliacija ir viskuo, ką jie daro, leisdami į mūsų šalį atvykti 15, 16, 17 milijonų žmonių, nepatikrintų, visiškai nekontroliuojamų,- tęsė D. Trumpas.
Mes susigrąžinsime savo tautą, – pažadėjo D. Trumpas. – Lapkričio 5 d. atminkite, – svarbiausia diena mūsų šalies istorijoje.
Merchanas baigė prisiekusiųjų instruktažą prieš pietus. Prisiekusieji tarsis, kol priims nuosprendį. Trečiadienį 16.30 val. jie bus paleisti iki ketvirtadienio.
Pasak CNN, prisiekusiesiems nurodymai yra tokie:
Jie neturi priimti sprendimo remdamiesi išankstinėmis nuostatomis ar stereotipais;
Jie turi atidėti į šalį asmeninius nesutarimus;
Jie neturi spėlioti, kiek laiko gali trukti nuosprendžio paskelbimas arba kokia gali būti bausmė – tai sprendžia teisėjas;
„Žmonės turi įrodyti neabejotinai kiekvieną nusikaltimo elementą.” Jis priminė prisiekusiesiems, kad jie neturi grįsti nuosprendžio spėjimais;
Jie gali atsižvelgti į tai, ar liudytojas tikisi gauti naudos, susijusios su teismo procesu, ar yra suinteresuotas bylos baigtimi;
Jie negali nuteisti D. Trumpo remdamiesi vien Maiklo Koeno parodymais, nes jis yra bendrininkas, tačiau gali remtis jo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai;
Prisiekusieji turi būti vieningi, jei jie pripažįsta D. Trumpą kaltu pagal kiekvieną kaltinimo punktą – dėl to, ar jis nusikaltimą padarė asmeniškai, ar veikė kartu su kitais, ar dėl abiejų;
Jie turi nustatyti, ar D. Trumpas rengė sąmokslą, kad neteisėtomis priemonėmis ką nors paaukštintų arba neleistų užimti valstybinių pareigų;
Jie turi svarstyti siekdami susitarti, neatsisakydami individualaus sprendimo;
Prisiekusiųjų užrašai negali būti naudojami įrodymams;
Pasibaigus svarstymams, pirmininkas paskelbs nuosprendį dėl kiekvieno kaltinimo;
Jie privalo nesinaudoti savo telefonais ir gali aptarti bylą tik tada, kai visi 12 prisiekusiųjų yra kartu.
Vienas prisiekusiųjų, kuris šešias savaites Manheteno teismo salėje klausėsi parodymų prieš D. Trumpą, kaip pranešama, jam simpatizuoja.
Kai kurie teisės ekspertai, pavyzdžiui, konstitucijos tyrinėtojas Džonatanas Terlis (Jonathan Turley), tikisi, kad prisiekusieji arba priims apkaltinamąjį nuosprendį, arba priims sprendimą be balsavimo, dėl kurio procesas bus nutrauktas.
Daugelis teisės ekspertų mano, kad prieš D. Trumpą byla nėra tinkama.
Vis daugiau amerikiečių mano, kad D. Trumpo baudžiamasis procesas neturi reikšmės jo tinkamumui būti perrinktam, neseniai parodė CNN apklausa, ir tik 13 proc. mano, kad su D. Trumpu elgiamasi taip pat, kaip su kitais „kaltinamaisiais nusikaltėliais”.
Kaip parodė CNN apklausa, dauguma amerikiečių abejoja, ar D. Trumpo baudžiamasis procesas baigsis teisingu rezultatu.
Balandžio mėnesį atlikta AP-NORC Viešųjų reikalų tyrimų centro apklausa parodė,kad tik maždaug trečdalis suaugusių amerikiečių mano, jog D. Trumpas padarė ką nors neteisėto, susijusio su šia byla.
Švedija Ukrainai perduoda du lėktuvus – radarus ASC-890. Galimai vykdyti išankstinį perspėjimą apie rusijos raketų smūgius bus lengviau, tačiau esminis klausimas – kas ore saugos šiuos lėktuvus. Reikalingi naikintuvai ir modernios oro gynybos sistemos.
Kharkiv kryptis.
Kontaktinė linija Lyptsi ir Vovchansk sektoriuose iš esmės stabili, vyksta mūšiai už iniciatyvą. Ukrainiečiai kontratakuoja, prie Lyptsi sugebėjo nežymiai pasistūmėti no mans land. Kaip įprasta, stringant puolimui ar jaučiant kontratakų grėsmę iš Ukrainos pajėgų pusės, rusai bando padėtį gelbėti naudodami TOS‘us (termobarines sistemas). Ukrainos vienetai toliau atakuoja agresoriaus gynybos gilumoje – šį kartą smūgiavus dronais sudegė okupantų kolona netoli Belhorod (rusų teigimu, incidentas įvyko dėl avarijos ). Savo ruožtu, rusai tęsia teroristines atakas Kharkiv.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Ukrainos pajėgos atmušė rusų bandymus pasistūmėti prie Synkivka ir Stepova Novoselivka – Tabaivka – Berestove ruože.
Lyman. Rusai atakuoja kontaktinėje linijoje, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Šiauriniame flange rusai kažkiek pasigerino savo pozicijas prie Kalynivka. Tęsiasi sunkūs mūšiai.
Centre Ukrainos pajėgos neleidžia rusams stumtis Chasiv Yar rytiniame pakraštyje.
Pietiniame flange tęsiasi sunkios kautynės, tačiau esminių pakitimų nėra.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainiečiai sunkiai, tačiau sulaiko į šiaurę, prie Arhangelske, besiveržiančius rusus. Tuo tarpu, vakaruose (Sokil – Novopokrovske – Umanske ruože) padėtis sudėtinga. Nepatvirtintais duomenimis, rusai į mūšį įvedė rezerve buvusią 15-ąją motošaulių brigadą. Okupantai dar šiek tiek pasistūmėjo į vakarus.
Centras. Nevelske gynėjų padėtis išlieka sudėtinga, toliau tęsiasi sunkūs mūšiai.
Pietinis flangas. Atrodo, bent šiame etape, ukrainiečiams pavyko stabilizuoti situaciją prie kelio Vuhledar – Konstyantinivka. Ukrainos gynėjai ir okupantai kapojasi Krasnohorivka, Heorhiivka ir Paraskoviivka.
Zaporizhia kryptis.
Rusams pavyko pasistūmėti Staromayorske. Jie užėmė no mans land buvusius griuvėsius, ukrainiečiai toliau kontroliuoja šiaurės vakaruose esančias aukštumas.
„Mano vaikai irgi nori valgyti apelsinus“ – taip atsakė vienas Lietuvos komunistų partijos sekretorius paklaustas kodėl jis žlugdo Lietuvą? Tai vyko gūdžiais 1980 metais. Šaltai, pragmatiškai ir aiškiai.
Gal tais pačiais metais, o gal 1988 sausio mėnesį viename mieste vyko mokslinė konferencija tema „Neišvengiama komunizmo pergalė ir tolesnis pūvančių Vakarų žlugimas“. Dešimtys dėdžių ir tetų sakė iškilmingas kalbas apie visų mokslų motiną mokslinį komunizmą. Kalbas palydėdavo „plojimai peraugantys į ovacijas“. Kiti dėdės ir tetos aistringai įrodinėjo, kad greitai visiems Vakarams bus totalinis galas. Šias kalbas taip pat palydėdavo gausūs plojimai peraugantys į tas pačias ovacijas. Prieštaraujančių nebuvo. Visiems viskas buvo aišku, kaip dabar aišku su klimato kaita ar Eurovizija. Neišvengiama tvarumo, įtraukumo ir inovatyvumo pergalė.
Kyla klausimas kodėl žmonės taip elgėsi? Atsakau: Nes jų vaikai norėjo valgyti apelsinus.
Asociatyvi freepik nuotrauka
Būdamas gal kokių 17 metų gavau mokyklos įpareigojimą sudalyvauti kažkokioje komjaunimo konferencijoje. Prezidiume sėdėjo patyrę funkcionieriai. Tą dieną vesti renginį jie paskyrė kažką iš jaunesnių. Matėsi, kad žmogus jaudinosi ir nepatoginosi. Salėje tvyrojo visiška apatija ir nuobodulys tam kas vyksta aplinkui. Ir tik tada, kai prezidiume atsistodavo šis jaunuolis pranešti eilinį kalbėtoją, publika pagyvėdavo. O priežastis buvo paprasta. Jaunas žmogus išstumtas į kažkokį vadovaujantį organizacijos postą jautė didelį nepatogumą ir gėdą. Jam atsistojus jo veidas staiga nusidažydavo ryškia raudona spalva. Tai kėlė ir gailestį ir juoką vienu metu. Tada žmonės dar rausdavo iš gėdos. Arba nemokėjo pūsti miglos į akis nejausdami sarmatos. Kodėl aplamai jis tai darė? Nes jis norėjo valgyti apelsinus.
Šiandien apelsinai nebevaidina tokio vaidmens kaip gūdžiais sovietmečio laikais. Juos pakeitė prabangūs automobiliai, tolimos kelionės, karališki apartamentai. Bet principas liko tas pats.
Žmogaus sąmonė yra tikrovės atspindys. Jei norite pakeisti žmogaus sąmonę, pakeiskite tikrovę. Norinčių sudalyvauti šiame sąmonės keitimo procese atsiras begalė, nes jų vaikai „nori valgyti apelsinus“.
Sąmoningai po „Eurovizijos“ nieko nerašiau – man užteko vaizdų iš generalinės repeticijos, kad suprasčiau, kas čia vyksta. Beje, vyksta jau labai seniai – nuo tų laikų, kai barzdota(s) ir sijonuota(s) Končita „sudrebino“ Europą. O gal nuo tada, kai pasikeitė „Eurovizijos“ taisyklės ir atsirado „profesionalios“ komisijos balso veiksnys? Na, o bet tačiau negali sutartinai visos komisijos nubalsuoti už vieną nevykėlį scenoje. Gali, mielieji, oi, kaip gali. Tereikia vieno – kad komisijas sudarytų savimylos narcizai ištroškę „apelsinų“ – dėmesio, šlovės ir pinigų.
Šie žmonės puikiai „užuodžia“ kombinacijas ir elgesio modelius, nuo kurių priklauso Sezamo uolos vartų atsivėrimas. O už jų ištisi lobiai – Ištisos „apelsinų giraitės“ – eteris, interviu, žurnalų viršeliai, projektai, o su jais ir srautas pinigų.
Viena muzikos industrijoje besisukanti gera pažįstama pasakojo, kad viskas bus „šokolode“ ir „apelsinų“ (pinigų) užteks visiems (prodiuseriams, atlikėjams, scenos personalui, choreografams, šokėjams, valytojoms ir net sargui), jei… projekte atsiras keturios raidės – L G B T. Ir kaip nepaimti šių tiesiog į rankas krentančių „apelsinų“. Taip silpnas žmogus „kasa duobę“ savo paties vaikų ir vaikaičių ateičiai droviai pasiteisindamas: jei ne aš, tuos pinigus pasiims kiti. Kartūs bus tie apelsinai.
Bet grįžkime prie „Eurovizijos“.
Suglumęs žiūrovas laukia paaiškinimų, kaip gali prastesnius nei vidutinius vokalinius duomenis turintis nebinarinis vaikėzas nugalėti „Eurovizijoje“. Beje, jei dar kartą peržiūrėsite tos dainos vaizdo įrašą, pastebėsite, kad didelę dalį dainos sudaro pritariamojo vokalo (angl. Backing Vocal) įrašas, kuris užgožia, pagyvina ir nustelbia patį vokalistą, taip sukuriant iliuziją, kad atlikėjas puikiai atlieka kūrinį.
Bet pauzė trunka neilgai. Pasirodo pirmieji „karvedžiai“ ir nuomonės formuotojai, puikiai nusimanantys, kas muzikoje yra gerai ar blogai. Muzikologai jiems antrina. Visi nori gerai gyventi ir valgyti apelsinus. Kaip žinomame filme sakė vienas klasikas – „Gyventi yra gera, o gerai gyventi yra dar geriau.“
Garsus visų galų žinovas Andrius Tapinas viską sudėlioja į vietas:
„14 vieta! Galėjom daugiau komisijos meilės sulaukti, bet realiai ar 14, ar 11, ar 8 – koks skirtumas. Tai buvo tikrai vienas geriausių (jei ne pats geriausias) Lietuvos pasirodymų „Eurovizijoje“. Ačiū, Silvestrai!“
Apie Silvestrą nerašysiu nieko, tiek to. Pagaliau turi ateiti tas laikas, kai lietuvis lietuviui nebekirs akies. Garbingai patylėsiu.
Tačiau Tapinas eina toliau. Savo sekėjų auditorijai, kurios daliai dar ir pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, savo autoritetinga nuomone teigia, kad kas jau kas, bet šveicaras ABSOLIUČIAI buvo vertas pergalės.
Tikrai esu sužavėtas šio nuomonės formuotojo sugebėjimu ne tik „užuosti“ vėjo kryptį, bet ir pagal ją išriesti nugarą. Fenomenalu. Bravo!
Šis influenceris puikiai jaučia iš kurios pusės pučia vėjas ir kur linksta gausiais „apelsinais“ pasidabinę apelsinmedžiai. Todėl ir tiesia savo rankas link jų žinomas nuomonės formuotojas.
Net muzikologas D. Užkuraitis, kurį gerbiu už muzikinį išsilavinimą ir gerą skonį, „palūžo“: „Kad nugalės šveicaras, aš nė neabejojau. Tai buvo toks pasirodymas, kuris turėjo patikti ir žiūrovams, ir komisijoms. […] Jis – tikras profesionalas, kuris puikiai valdo balsą, yra įdomus ir pasirodymo, ir muzikine prasme.“
Ach tie „apelsinai“. Susuko galvą net tokiems dinozaurams.
O štai D. Filmanavičiūtė buvo kur kas sąžiningesnė ir vos nepaslydo išvakarėse teigdama, kad žada net neklausyti šveicaro atliekamos dainos. Vėliau „kūrybininkė ir LRT laidų vedėja“ (taip ją įvardijo LRT) pripažino, kad tai, jog laimėjo šveicaras, yra „teisinga“ ir skubiai teisinosi, kad šveicaras jai pasirodė skoningas, modernus; pasirodymas turįs „fainą“ scenografiją; pats atlikėjas pasirodė besantis „labai mielas žmogus“.
Lyg vyšnaitę ant torto D. Filmanavičiūtė uždėjo atskleisdama didžiausią šio pasirodymo vertę: šveicaras Nemo per Europą neša tolerancijos žinią. Štai jums ir muzika. Pasirodo, „žinia“ yra svarbiau nei muzika. Ačiū laidų vedėjai už atvirumą.
Bet kokiu atveju Filmanavičiūtė išlaviravo ir tikėtina, kad „apelsinų“ gaus.
Bet ore vis tiek tvyro netikėjimas. Jaučiu, kad tarp nuomonės formuotojų ir auditorijos atsiranda nepasitikėjimo plyšys, kuris turi tendenciją gilėti. Net Užkalnis šiuo atveju išlaikė pauzę. Senas vilkas supranta, kad šį kartą veltis yra gana rizikinga. Tegul „atidirbinėja“ kiti. O jis palauks ir iš saugaus atstumo pasižiūrės, kuo visa tai baigsis. Jam apelsinai paskutiniu metu nedera, jis gyvena iš koldūnų.
Kai jau atrodė, kad tema išsemta ir visiems viskas aišku, į trasą išleidžiama dar viena savižudė (Skaiva), kuri lyg plaštakė lekia tiesiai į ugnį. Arba sudegs, arba karščio bangos pakylėta grįš į „apelsinmedžių” viršūnes. Ji nesupranta, ko visi piktinasi: „Viskas gerai, nes metai bėga, ir dalyviai bando visus nustebinti ne tik geru (nejaugi?) vokalu.“
Toliau Skaiva, kaip ir daugelis komentatorių, papila srutų ant tokio „lūzerio“ iš Didžiosios Britanijos pasirodymo. (Man ima atrodyti, jog jis suvaidino dėmesį nukreipiančio „spoilerio“ vaidmenį – kad šalia tokio apgailėtino pasirodymo kitų pasirodymai atrodytų lyg kokia profesionalumo viršūnė). Deja deja, publika dar prisimena, kas yra gera muzika.
Susižavėjimas auga ir toliau lyg mantra kartojami nugalėtojui skirti žodžiai – „puikus vokalas“, „profesionalumas“ ir „charizma“. Deja, nė vieno iš trijų pasirodyme nepastebėjau.
Tai galėjau pastebėti atlikėjų iš Ukrainos, Portugalijos, Prancūzijos, Latvijos pasirodymuose, tik ne atlikėjo, kuris pasivadino žuviuko Nemo pseudonimu.
Bet ne viskas yra blogai. Netgi viskas yra labai gerai. Ir paaiškinsiu kodėl.
Nereikia išgyventi, kad pasaulis eina į vieną vietą. Tegul jis ten ir eina. Manau, kad po tam tikro laiko viskas stosis į savo vietas.
Taip atsitinka, kai persisotini viskuo, ką tau bruka. Kai nebestebina nuogumas, kurį siūlo per visus kanalus, pradedi vertinti kitus dalykus – elegantišką suknelę, žvilgsnį, momento svarbą, sąmojį, natūralumą, paprastumą.
Žiūrėjau tą prakeiktą „Euroviziją“ ir džiaugiausi. Esu dėkingas dainininko iš Didžiosios Britanijos pasirodymui. Būtent po jo ir atėjo nušvitimas. Gyvatė ėda savo uodegą – ne kitaip.
Jei šiek tiek daugiau domėjotės muzika, turėjote pastebėti, kaip pramogų pasaulyje sparčiai daugėjo netradicinės seksualinės orientacijos atstovų. Vienu metu net atrodė, kad geri atlikėjai gali būti vien jie (tarp jų ir mano kažkada mėgtas (beje, ir toliau mėgstamas) Fredis Merkuris; o kur dar Eltonas Džonas arba moterų numylėtinis Džordžas Maiklas.
Vėliau sekė lavina prisipažinimų: „Aš kitoks“, „Aš negaliu daugiau tylėti“, „Man patinka vyrai“, „Aš esu gėjus“ ir t. t., ir pan. Mes tai priėmėme. Netgi atvirkščiai – darėme protingas išvadas, kad tai todėl, jog jie neturi šeimos ir gali atsidėti darbui. Arba todėl, kad jiems lengviau laužyti stereotipus, o tai imponuoja publikai. Susidarė įspūdis, kad jie velniškai talentingi, nes… kitokie.
Bet kaip sakoma, „ir tarp čigonų pasitaiko vagių“. Brito pasirodymas „Eurovizijoje“ paliudijo, kad būdamas kitoks gali būti vidutinybe, kokių reta. Primityvu, vulgaru, apie muziką nė nekalbėsiu – jos nebuvo. Apėmė seniai patirtas jausmas. Ir tai nebuvo pyktis – viena vertus, tai buvo pasibjaurėjimas, kita vertus – gailestis. Gailestis, nes man gaila šių vidutinybių, tik per atsitiktinumą atsiradusių didžiojoje scenoje. Kaip socialistinio realizmo laikais būdavo gaila kokio nors proletaro netikėtai atsiradusio kompanijoje, kurioje ranka pripratusi prie kuvaldos drebėdavo laikydama lengvą šakutę.
Ačiū tau, Olly. Tu įrodei, kad ir tarp jūsų yra pašlemėkų kaip reta. Tu nuvainikavai mitą, kad visi jūs be išimties talentingi. Pasirodo, jūs galite būti ir juokingi, ir apgailėtini – tokie, koks tu buvai „Eurovizijoje“. Didžiuojuosi tavimi.
O dabar kita istorija. Dar viena pasaulio parodija – didžiojo sporto „šventė“ olimpiada, „fiesta“, kurioje ant šlovės aukuro vieni žmonės sudeda sveikatą, o kiti – energiją, eis į šiukšlių dėžę. Ir vieni, ir kiti, užuot užsiėmę kažkuo tikrai naudingu, švaisto gyvybinius syvus tuščiam reikalui. Statistika, rekordai, kvalifikacijos ir krūvos įvairiaspalvių tablečių. Platforma, kurioje chemijos koncernai išranda preparatus ir konkuruoja, tam, kad priverstų žmogaus organizmą pasiekti ribines galimybes ir taip save žaloti dėl išgalvotos šlovės ir ant kaklo pakabinamo blyno, kuris dar iš inercijos vadinamas tauriųjų metalų vardais.
Taip sportininkai šiose farmacijos pramonės lenktynėse tampa bandomaisiais triušiais, o mes – žiūrovais, kurie leidžiasi mulkinami. Mes tuščiai leidžiame laiką, o mūsų sąmonę užpildo pigaus mėšlo reklama, darbe diskutuojame ir ginčijamės, kas laimės ir pralaimės, išgyvename, jei nepavyksta laimėti, ir pralaimėjus mylimai komandai galime kibti į atlapus kiekvienam tą dieną sutiktam laime spinduliuojančiam žmogučiui, lyg jis būtų dėl visko kaltas.
O kol vyksta ši sporto „šventė“, valdžia gali ramiai planuoti ir braižyti Naujosios pasaulio tvarkos apmatus. Ai, tai gali palaukti, o mylimo atleto pasirodymas juk tik kartą per ketverius metus.
Bet ir ši „fiesta“ greitai taps pasigailėjimo vertu renginiu. Džiaugiuosi dėl to. Žmonija daug laiko iššvaistė tuščiai. Tik nereikia manyti, kad esu nusiteikęs prieš sportą. Aš už sportą, kuris gerina žmogaus fizinę savijautą ir sveikatą, bet prieš tą, kuris išnaudoja juos kaip bandomąsias peles ir priverčia patirti didžiules perkrovas. Pats laikas sportininkams persikvalifikuoti ir užsiimti kokiu nors amatu, pavyzdžiui, tapti fitneso ir sveikatingumo treneriais.
Taigi, jau praėjusioje olimpiadoje pasirodė kažkokie juokdariai – lyg vyrai, lyg moterys, lyg „du viename“. Apgailėtinai pasirodę jie nieko nelaimėjo, patyrė fiasko. Pravėrė Overtono langą, tsakant.
Šiais metais vėl naujiena: kažkoks kyborgas transformeris transvestitas neš olimpinę ugnį ir uždegs pagrindinį fakelą. Ačiū. Tai bus antra olimpiada, kurios nežiūrėsiu. Kviečiu ir jus tą padaryti. Tą laiką skirsiu daržui ir vištidės statybai. Tai puikus pavyzdys, kaip galima panaudoti atsilaisvinusią energiją ir sukurti kažką tikrai vertingo ir apčiuopiamo.
Raguotieji su kanopomis ir uodegomis, uždėję savo plaukuotą leteną ant šio renginio, tikrai taip lengvai neatsitrauks. Jie šį renginį sunaikins turėdami savų tikslų. Tik šios personos nesuvokia, kad sugriovus visą sporto industriją atsilaisvins didžiulis žmonijos energijos potencialas, kuris juos visus ir nušluos. Su tuo jus visus ir sveikinu. Viskas bus gerai.
Jūs neklystate, be variantų, Lietuvos politikos lauke tokį kiniškosios rožės politinį įasmeninimą teikia Gabrieliaus Landsbergio veiklos pavyzdys, mutacijos porūšis – lituanicus.
Ką rašo gėlininkystės vadovėliai apie šio augalo naudingąsias savybes ir priežiūrą?
„Kad išaugtų gražesnis krūmelis, paaugusiam jaunam augalui reikia nugnybti viršūnę. Gražiažiedę kinrožę dažnai puola žalieji amarai ir tripsas. Kovojama purkšiant žibalo emulsija ir anabazino arba nikotino sulfatais“. Nuo savęs pridurkime, kad jeigu turime reikalą su politine augalininkyste, tokiam prasistiebėliui kiekviena patogia proga reikia užtvoti per kepurę, kad užaugtų tiesus ir tvirtas.
Vikipedijoje rašoma: Tikroji kinrožė (Hibiscus rosa-sinensis L.) – yra dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. Tikroji kinrožė geriausiai auga šviesoje, bet saulėkaitoje augančius augalus reikia pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai temperatūra pakyla aukščiau nei 25 laipsniai, neretai numeta lapus. Nuo lapkričio iki vasario mėnesio kinrožė turi būti laikoma vėsesnėje temperatūroje (apie 12–14 laipsnių) ir gerai apšviestoje patalpoje“. Kitaip tariant, tai yra kraštutinai lepus augalas, kuris, susidūręs su sunkumais, numeta lapus ir išbarsto žiedus.
Kokios yra kiniškosios rožės tikrosios vertybės?
Kaip rašoma Žaliojo pasaulio interneto portale „Hibiskuso lapai turi gleivingųjų medžiagų, daug kalcio ir fosforo, o žiedai – geležies. Plačiausiai pritaiko šį augalą Rytų medicina. Kinijoje gydymo tikslams naudojamos visos šio augalo dalys. Šaknimis, žieve ir žiedeliais gydoma dizenterija, kraujavimas iš žarnyno ir hemorojus, taip pat odos uždegimai, niežai ir įvairios grybelinės ligos. Indų medicinoje preparatai, pagaminti hibiskuso pagrindu, tarnauja medžiagų apykaitai gerinti bei yra laikomi stipriais afrodiziakais. Jie pasižymi kraują stiprinančiu, priešspazminiu poveikiu, geriami esant cistitui ir skausmingam šlapinimuisi“.
Tačiau per sunki yra Lietuvos žemė kinrožės kultūros puoselėjimui, nedera ji čia net ir prižiūrint seneliui sodininkui, nuo tupinėjimo apie gėles sulinkusiam kaip kablys, – mūsų padangėje ji tampa tuščiažiede nuostolių gėlele.
Kažkada poetas Gintaras Patackas rašė (cituoju iš atminties): o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais…
Poetui galima atšauti taip pat eilėmis: ką ten uodžia senelis prieš vėją, ar gabrieliaus rožė vėl pabezdėjo…
Kaip jau žinoma plačiai, svetima Lietuvos žemė yra tokiems mimoziniams augalams kaip kinrožė, tačiau mūsų platumose anoji vis dar yra auginama kaip dekoratyvinis augalas, kurio išlaikymui dirbtinai sukurto klimato sąlygomis tikriausiai yra išleidžiama net daugiau nei viso Lietuvos daugiaprofilinio žemės ūkio subsidijavimui…
Šią savaitę Ženevoje prasidės eilinė septyniasdešimt septintoji Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikatos asamblėja. Tai bus pirmasis popandeminis susitikimas, kuriame be kitų klausimų teks analizuoti ir liekamuosius Covid-19 pandemijos ir jos valdymo reiškinius, pvz. sumažėjusį pasitikėjimą valstybės vakcinacijos politika, didėjantį neskiepytų vaikų skaičių pasaulyje. Tačiau beveik neabejotina, jog visus juos nustelbs diskusijos dėl taip vadinamosios PSO konvencijos ir Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių (TSPT) pakeitimų.
PSO Pandemijos konvencijos rengimas ir Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimai yra dvi paralelinės PSO formate vystomos iniciatyvos, pradėtos dar 2021 m., pačiame Covid-19 pandemijos įkarštyje. Šiomis iniciatyvomis iš esmės siekiama tų pačių tikslų – t. y. reformuoti tarptautinio lygio ekstremalių situacijų valdymą, už kurį šiuo metu yra atsakinga PSO. Po dviejų su puse metų intensyvaus darbo ir derybų, jos pasiekė finišo tiesiąją ir darbo rezultatai bus pristatyti šioje Sveikatos asamblėjoje.
Apie šias iniciatyvas Lietuvos viešojoje erdvėje praktiškai nėra jokios informacijos, nors tiek vienos, tiek kitos priėmimas atneš reikšmingų pokyčių sveikatos priežiūros organizavimui Lietuvoje. Pvz. Pritarus PSO pandemijos konvencijai, pagal joje numatytą centralizuotą vakcinų pirkimo ir skirstymo modelį Lietuva, kaip ir kitos išsivysčiusios vakarų pasaulio šalys, taps šalimi donore, turinčia pareigą iš savo ribotų sveikatos priežiūros resursų finansuoti trečiojo pasaulio valstybes, tam skiriant iki 20 proc. vakcinų pirkimui numatytų lėšų. Kyla klausimas, ar tikrai tokio svarbaus įsipareigojimo nereikėtų derinti su mokesčius mokančiais Lietuvos piliečiais?
Dėl abiejų šių iniciatyvų Lietuvos vardu derasi Europos Komisija. Ji organizuoja regioninius susitarimus dėl PSO Konvencijos pasiūlymus, o Čekijos pirmininkavimo metu ES vardu buvo pateikti pasiūlymai Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių keitimui. Juose, be kitų dalykų, buvo siūloma įvesti tarptautinį skaitmeninį vakcinacijos pažymėjimą ES skaitmeninio COVID pažymėjimo pavyzdžiu. Tiek pastarasis dokumentas, tiek jo lietuviškas analogas – Galimybių pasas – visuomenėje buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Ar yra demokratiška siūlyti tokią universalią priemonę be diskusijos su visuomene ir jos apie tai net neinformuojant?
Taip pat kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu Lietuva suteikė įgaliojimus Europos Sąjungos institucijoms jos vardu teikti pasiūlymus tiek dėl Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimo, tiek ir derėtis dėl PSO Pandemijos konvencijos rengimo? Pagal ES sutartis sveikatos apsaugos politika nėra ES kompetencijos dalis. Visuomenės sveikatos priežiūra į ES kompetencijos sritį patenka tik labai siaura apimtimi, tiek kiek tai apibrėžia Sutartis dėl ES veikimo. Mastrichto sutartimi į ES pasidalijamosios kompetencijos sritį pateko tik ES sutartyse konkrečiai apibrėžti visuomenės sveikatos saugos problemų aspektai, tarp kurių ekstremalių situacijų valdymo nėra. Netgi Reglamentas dėl ES skaitmeninio COVID pažymėjimo buvo priimtas remiantis ES sutartyse įtvirtinta asmenų laisvo judėjimo teise, o ne Sutarties dėl ES veikimo 168 straipsniu, apibrėžiančiu ES šalių narių bendradarbiavimą visuomenės sveikatos srityje.
Tiesa, šiuo metu yra pradėta ES sutarčių keitimo procedūra ir tarp ES Sutarčių pakeitimų yra numatytas siūlymas išplėsti pasidalinamąją ES kompetenciją tarpvalstybinių grėsmių sveikatai srityje (kas apimtų ir reagavimą į tarptautinio masto ekstremaliąsias situacijas ir jų valdymą). Tačiau toks ES kompetencijos plėtimas kol kas yra tik būsimų derybų klausimas. O šiuo metu ES institucijos veikti Lietuvos vardu ir teikti siūlymus dėl sveikatos politikos formavimo neturi jokio teisinio pagrindo.
Sumanymas reformuoti tarptautinio lygio ekstremalių situacijų valdymo reformą, kilęs pačiame Covid-19 pandemijos įkarštyje visuomenėje sukėlė daug nerimo. Reformos kritikai įžvelgė norą pasinaudojant nesėkmingu pandemijos valdymu sustiprinti PSO politinę galią šiai organizacijai priklausančių šalių narių suvereniteto sąskaita, dar labiau apribojant šalių narių savarankiškumą priimant sprendimus visuomenės sveikatos apsaugos srityje. Kiek pagrįsti yra šitie teiginiai dabar, žvelgiant iš dviejų metų perspektyvos? Ko iš tiesų siekiama PSO Pandemijos konvencija ir TSPT pakeitimais?
Deja, nors PSO Sveikatos Asamblėja jau ant nosies, visuomenei nėra prieinamas nei galutinis PSO Pandemijos konvencijos projektas, nei suderintų TSPT pakeitimų tekstas. 2023 m. vasario mėnesį buvo paskelbtas Nulinis susitarimo projektas (Zero Draft). Jį įvertinus, galima konstatuoti, jog būsimos PSO pandemijos konvencijos pagrindinis tikslas yra pasaulinis vakcinų ir su joms susijusių medicinos produktų valdymas ir skirstymas. Iš esmės yra ketinama sukurti centralizuoto vakcinų įsigijimo ir skirstymo sistemą, kurioje PSO bus atsakinga už pasaulinio vakcinų tiekimo grandinės ir logistikos tinklo sukūrimą ir valdymą. Todėl ketinamą priimti susitarimą teisinga vadinti ne PSO Pandemijos konvencija, bet PSO Vakcinų sutartimi. Pandemijos atveju kiekviena šalis narė galės tikėtis lygiais pagrindais įsigyti proporcingą vakcinų ir kitų medicinos priemonių kiekį. Tai taip pat reiškia, jog labiau išsivysčiusios šalys bus tokių vakcinų donorės, o mažiau – jų gavėjos.
Sumanyta sistema kelia daug klausimų: pirmiausia, dėl farmacinių kampanijų finansavimo viešosiomis lėšomis, antra, dėl dominuojančios PSO galios vakcinų ir su joms susijusių medicinos produktų valdyme ir skirstyme pandemijos sąlygomis. Galiausiai, labai abejotina, jog turtingosios pasaulio šalys, visų pirma JAV, sutiks prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį. Štai JK vyriausybė jau pareiškė, jog tokiame susitarime, pagal jį jai tektų atiduoti penktadalį savo vakcinų, ji neketina dalyvauti. „Pritarsime susitarimo priėmimui ir pritarsime jam Jungtinės Karalystės vardu tik tuo atveju, jei jis tvirtai atitiks Jungtinės Karalystės nacionalinius interesus ir nepažeis nacionalinio suvereniteto“, – pareiškime agentūrai „Reuters“ teigė Didžiosios Britanijos Sveikatos ir socialinės rūpybos departamento atstovas spaudai.
Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių pakeitimai, kuriuos inicijavo JAV, kėlė daug klausimų dėl šalių narių suvereniteto apribojimo. Daugiausia nerimauta dėl trijų su ekstremalių situacijų valdymo pertvarka susijusių inovacijų: siūlymo nustačius tarptautinio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situaciją (TM EVSS) leisti PSO teikti šalims narėms privalomus įpareigojimus, nustatyti ne tik tarptautinio, bet ir regioninio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijas bei paskelbti tarpinį visuomenės sveikatos perspėjimą, o taip pat siūlymas įvesti potencialios TM VSS sąvoką.
Pagal dabar galiojančių TSPT 15 st., nustačius TM EVSS, PSO Generalinis direktorius gali teikti laikinąsias rekomendacijas. Pagal apibrėžtį, jos yra rekomendacinio pobūdžio ir jų laikymasis buvo grindžiamas šalių narių gera valia. Pagal TSPT 16 st. PSO Generalinis direktorius taip pat gali leisti nuolatines rekomendacijas, tačiau jos dar niekada nebuvo teikiamos. Teisės priimti šalims narėms privalomus sprendimus PSO suteikimas bei kitų PSO institucinių galių plėtimas iš esmės reikštų valstybių suvereniteto visuomenės sveikatos apsaugos srityje perleidimą virš nacionalinei institucijai, kuri nėra renkama demokratiniu būdu ir nėra atskaitinga piliečiams.
Tačiau susidūrusi su itin dideliu visuomeninių organizacijų spaudimu, PSO atsitraukė ir minėtų nuostatų atsisakė. Balandžio mėnesį paskelbta PSO biuro siūlomų TSPT pakeitimų redakcija, kurioje nebeliko nei privalomų PSO įpareigojimų, nei galimybės PSO direktoriui paskelbti regioninio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijas. Tačiau ar šie pasiūlymai neatsidurs ant stalo jau vykstant PSO Sveikatos asamblėjai, niekas negali pasakyti.
Jau dabar yra žinoma, jog PSO Sveikatos asamblėjoje tiek vienu, tiek kitu klausimu bus priimtos rezoliucijos. Tačiau ar jomis bus patvirtintas PSO Pandemijos konvencijos tekstas ir priimti TSPT pakeitimai, dar neaišku. Žvelgiant į prieš pat PSO Sveikatos asamblėją iš esmės pakoreguotus PSO Pandemijos konvencijos projekto ir siūlomų TSPT tekstus, akivaizdu, jog PSO norėtų, jog šie sprendimai būtų priimti.
Visgi, šių sprendimų priėmimui gali būti prieštaraujama Sveikatos asamblėjoje ne tik dėl turinio, bet ir dėl formalių procedūrinių priežasčių. Tiek PSO Pandemijos konvencijos, ir tiek TSPT pakeitimų projektą nespėta parengti laiku. Pagal PSO darbo tvarkos taisykles, visi su preliminaria darbotvarke susiję dokumentai pateikiami internete likus ne mažiau kaip 6 savaitėms iki eilinės PSO sesijos pradžios, o pagal TSPT 55 str. reguliuojantį TSPT keitimo procesą, PSO Generalinis direktorius privalo nusiųsti bet kokio siūlomo pakeitimo tekstą visoms valstybėms Šalims likus mažiausiai keturiems mėnesiams iki Sveikatos asamblėjos, kurioje jis siūlomas svarstyti. Nei vienu, nei kitu atveju į numatytus terminus nebuvo tilpta.
Jei vis tik PSO Sveikatos asamblėjoje bus sutarta svarstyti abiejų dokumentų projektus (kas labai tikėtina) ir jie bus priimti (kas mažiau tikėtina), tai PSO Pandemijos konvencijos atžvilgiu bus taikoma tarptautinėms sutartims būdinga ratifikacijos procedūra, o TPST pakeitimai įsigalios šalims narėms automatiškai, nebent per Taisyklėse nustatytą terminą šalis narė praneš PSO Generaliniam sekretoriui apie pakeitimų atmetimą arba išlygos padarymą. Už pastarąjį pranešimą Lietuvoje yra atsakinga LR Vyriausybė ar jos įgaliotas subjektas.
Labai tikėtina, jog PSO Pandemijos konvencijos, kurios turinys kelia šalių finansinių įsipareigojimų klausimus, ratifikavimo procesas susidurs su kliūtims. Dauguma ES valstybių ją ratifikuos, tačiau atsiras viena kita, o gal net kelios valstybės, nesutinkančios pagal ją prisiimti įsipareigojimų. Štai Nyderlandų Vyriausybė jau davė instrukcijas savo atstovui PSO Sveikatos asamblėjoje šiam dokumentui nepritarti. Tikėtina, jog jei PSO Konvenciją kaip tarptautinės teisės subjektas ratifikuos ir Europos Sąjunga, tokiu atveju bus vykdomas institucinis spaudimas įteisinti Konvenciją visose ES šalyse narėse. Taigi, PSO Konvencijai yra galima prognozuoti Stambulo konvencijos likimą.
Gyvenimas ES pirmiausia yra politiniai sprendimai. Mes jų dažniausiai nesuprantame ir nekontroliuojame.
Kas yra ES integracija dažnai nesupranta netgi mokslininkai.
Kol ES gyvenimas vyko sklandžiai, buvo galima išsiversti su kukliu supratimu.
Bet mes pralaimėjome, nes mūsų vadovai r atstovai ES substitucijose nesuprato kas vyksta ir kur jie yra.
Pvz., Lietuvos atstovai pasirodė esantys patys pasyviausi Europos Parlamente. Ir tai suprantama, nes jie neturi tautinės ir valstybinės jausenos. Jie elgiasi panašiai, kaip kadaise Kremliaus koridoriuose elgdavosi tarybų Lietuvos funkcionieriai.
Be to jie neturi elementaraus intelektualinio pasiruošimo, kad dalyvautų idėjinėse diskusijoje.
Todėl jie tegali pakelti rankas taip, kaip jiems nurodo tos frakcijos vadovas…
Kaip atrodo bent man, kraštutinai išpuvusiais kelmais Lietuvos politikos laukymėje pirmiausiai prašosi pavadinami Eugenijus Gentvilas ir Andrius Kubilius. Net Vytauto Landsbergio taip paprastai nepriskirsi paminėtai kategorijai, o jeigu jūs vis tiek esate linkę anąjį pavadinti kelmu, aš nuo savęs pridurčiau, kad V. Landsbergis greičiausiai yra balzamuotas kokybiškame acto ir druskos tirpale arba dar kitaip užsikonservavęs, t. y. nepūvantis kelmas.
Kodėl tokiam prasivardžiavimui yra išskirtinai parankus A. Kubiliaus atvejis, jo gyvenimo ir veiklos pavyzdžio teikiama medžiaga?
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad nežiūrint visų A. Kubiliaus fokusų ir jo vadovavimo vyriausybei metais pridirbtų dalykėlių, net jo apsimetinėjimo seansų pastaruoju metu, man per prabėgusius dešimtmečius taip ir nepavyko, kaip dabar sakoma, „nepamėgti“ jo iki tokio deramo lygio, kaip to prašėsi dalykų padėtis. Jaučiuosi pažemintas savo paties pasąmonės, kai buvusio konservatorių partijos pirmininko kuriami personažai man, nežiūrint bandymo užkalbėti savo sielą, paprastai nesukelia tokio baisaus pasišlykštėjimo kaip A. Kubiliaus bendraminčių veidmainystė ir išsidirbinėjimai. O ar tai nereiškia, kad bent vieno pavargėlio pasąmoniniu liudijimu A. Kubilius nėra taip perpuvęs žmogus, kaip kažkam galėtų pasirodyti?
Kita vertus, net jeigu išsakyta trapi prielaida būtų visiškai teisinga, tas pats A. Kubilius yra paradigminis politinio lauko supuvusio kelmo pavyzdys ta išskirtine prasme, kad jis sudaigino savo partijos terpėje parazitines ataugas, užveisė svetimus vaisius.
Kovoje dėl partijos pirmininko posto su Irena Degutiene, pajutęs pralaimėjimo pavojų, A. Kubilius andai pasirinko „ėjimą žirgu“ į pirmininko postą pasiūlęs V. Landsbergio anūką Gabrielių Landsbergį.
Tačiau, kaip išaiškėja, politinės dinastijos yra slidus reikalas jau vien dėl to, kad politinės pažiūros nėra taip paprastai paveldimas dalykas kaip pavardė, juolab kad mūsų aptariamu atveju, jeigu neklystu, anūkas užaugo ir subrendo kitoje aplinkoje, toli nuo Landsbergio-senelio akių.
Taigi A. Kubilius partijai parinko G. Landsbergį, o anas savo ruožtu pasirinko Ingridą Šimonytę.
Jeigu jums, kaip ir man, atrodo, kad dabartinės konfigūracijos konservatorių partija baigia perpūti iki paskutinio siūlelio, neužmirškime, kad partijos puvimo transporteriu tapo būtent A. Kubiliaus kelmiškumas, kitaip nepasakysi.
Tarkime, tas pats A. Kubilius yra dar neišsidėvėjęs, turintis neišnaudotų rezervų politikas, kuris sėkmingai galėtų pūti į gylį, tačiau, kaip atrodo, partijai, siekiančiai atsikratyti puvimo užkrato, savo veiklos lauką reikės iš naujo perkultivuoti.
Savo ruožtu Eugenijus Gentvilas yra nepaprastai mįslinga Lietuvos politinio lauko figūra jau vien dėl to, kad niekas dorai nesupranta, kas jam leidžia užsitikrinti tokį ilgaamžiškumą politikoje, kai, kaip atrodo, čia anajam jau greitai pavyks pridaiginti net kelias savo giminės kartų šaknis.
Nežiūrint to, kad jo vardas „Eugenijus“ rimuojasi su genijaus pašaukimo, regis, niekam dar nėra pavykę aptikti, kad anas turėtų kokių nors idėjų, išskyrus smulkias minteles, pritaikytas intrigų lauko apsukų dinamikos palaikymui.
Dar daugiau, – sakoma, kas anas lemia pasirinkimus, kas galiausiai taps Liberalų sąjūdžio pirmininku, o tie pasirinkimai, kaip matome, yra baisesni vienas už kitą, užteks prisiminti Eligijų Masiulį ar juolab Viktoriją Čmilytę-Nielsen.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio lietuviškos dvasios nuodo ir Lietuvai kenkiančio politinio personažo kaip V. Čmilytė-Nielsen nėra buvę per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, o šį pavyzdį turėtume vertinti kaip skaudžią pamoką – ko neturėtų būti laisvoje Lietuvoje iš principo, – taip turėtume „ištraukti šaknį“ iš šio pavyzdžio, ar ne?
Nuojauta kužda, kad E. Gentvilo kelmo šaknys užspaudžia partijos natūralaus funkcionavimo nervus, taigi, vaizdžiai tariant, jie patys turėtų būti suinteresuoti iškasti tokį puvimo grandinę sukeliantį kelmą iš savo kiemo ar lauko.
Ar padėtų?
Kaip atrodo bent man, dabar liberalams geriausiai būtų palikti savo įdirbamą lauką dirvonuoti bent keletą ar keliolika metų, kad nuodas turėtų laiko išsivaikščioti…
Kaip rašėme, šią naktį Ukrainos pajėgos smogė Luhansk esančiam oro uostui ir jame esančiai infrastruktūrai. Ten ilgą laiką veikė agresoriaus karinė bazė. Kadangi pažeidimų plotas didelis, panašu, atakuota ATACMS raketomis. Tai jau trečias toks smūgis Luhansk šį mėnesį.
Kharkiv kryptis.
Agresorius pripažįsta, kad Ukrainos pajėgos sugebėjo stabilizuoti situaciją abejuose sektoriuose (Lyptsi ir Vovchansk). Tiesa, toliau tęsiasi sunkūs poziciniai mūšiai. Neatmestina, kad okupantai gali į mūšį įvesti naujus rezervinius vienetus ir situacija vėl pasikeis. Ukrainos gynėjai padėtį aplink Kharkiv stabilizuoja vengdami imti pajėgas iš Kupjansk, Lyman ir Chasiv Yar skirtų rezervų, o bando pasinaudoti mažiau užimtais vienetais iš ne tokių karštų ruožų. Patvirtinta, kad prie Vovchansk pasirodė Ukrainos 36-osios jūrų pėstininkų brigados vienetai, iki tol veikę Pietų ir Zaporizhia kryptyse.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai stiprina spaudimą šiauriniame flange, jiems kažkiek pavyko pasigerinti savo padėtį į rytus nuo Synkivka. Tęsiasi sunkios kautynės Stepova Novoselivka – Tabaivka – Berestove.
Lyman. Be pakitimų.
Syversk. Agresorius pripažįsta, kad pramušti Ukrainos vienetų gynybos prie Bilohorivka jam nesiseka. Kol ukrainiečiai kontroliuoja karjerą ir čia esančią aukštumą, tol rusų atakos tėra daužymas galva į sieną. Patys rusai telegram kanaluose teigia, kad reiktų koncentruoti pastangas ne prie Bilohorivka, o kiek piečiau, kad apeiti šį gerai įtvirtintą rajoną. „Genealus ir originalus“ siūlymas gimė po šimtų nesėkmingų atakų ir tūkstančių paguldytų okupantų galvų
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Tęsiasi kautynės visoje kontaktinėje linijoje.
Rusai bando plėsti aktyvių veiksmų ruožą šiauriniame flange ir puola ne tik Kalynivka, bet ir Hryhorivka. Tokiais veiksmais agresorius bando išvarginti Ukrainos gynėjų pajėgas ir ištampyti jų vienetus gynybos ruože.
Karšta taip pat ir rytiniame Chasiv Yar pakraštyje. Rusų šturmo grupes remia artilerija ir aviacija, tačiau ukrainiečiai neleidžia okupantams stumtis gilyn į miestą.
Taip pat tęsiasi susidūrimai prie Klishiivka, tačiau kol ukrainiečiai išlaiko aukštumas tol rusams bus sunku. Nors situacija sunki, tačiau kontroliuojama.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai toliau bando laužti ukrainiečių pozicijas šiaurėje prie Arhangelske, tačiau šį kartą Ukrainos gynėjai jas išlaikė. Tačiau vakaruose, prie Umanske, rusams pavyko užimti dalį no mans land.
Centras. Agresorius perėmė beveik visos aukštumos kontrolę Netailove pietuose. Tai ženkliai komplikuoja, jau dabar iš trijų pusių puolamo Nevelske, gynėjų padėtį. Neatmestina, kad vengdami apsupimo ukrainiečiai su mūšiais atsitrauks į naują gynybos ruožą.
Pietinis flangas. Ukrainos pajėgos sunkiuose mūšiuose siekia neleisti rusams pajudėti link kelio Vuhledar – Konstyantinivka.
Zaporizhia kryptis.
Ukrainos pajėgos ir toliau laiko okupantus ruože Staromayorske – Urozhaine, agresoriaus puolimo potencialas čia gerokai sumenko. Robotyne pleište be pakitimų.
Pietų kryptis.
Antroje dienos pusėje agresorius balistinėmis Iskander raketomis atakavo Odesa. Nors fiksuotos dvi raketos, tačiau miestą pasiekė tik viena. Kaip pažymi Ukrainos karo ekspertas A. Kovalenko, Pietų kryptyje ukrainiečiai neturi modernių vakarietiškų oro gynybos sistemų. Tad arba raketa nukrito į jūrą nepasiekusi taikinio, arba tai buvo rusų EW priemonėmis imituotas raketos paleidimas. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Šiaulių vyskupo ių, politinių kalinių, o taip pat Monsinjoro Alfonso Svarinsko 10-tųjų mirties metinių minėjime Kryžkalnyje Stulgių apaštalo evangelisto šv. Mato bažnyčioje.
Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji, Raseinių rajono vadovybė sukvietė mus prisiminti, paminėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir politinius kalinius. Kvietime šventės pavadinimas – „Laiko ženklai. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Džiugu, kad taip gausiai susirinkote, kad su mumis Stulgių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje kartu meldžiasi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Raseinių rajono meras, savivaldybės atstovai, svečiai iš Ukrainos.
Argi šiandienos įvykis Raseinių krašte nerodo, kad ši žemė yra Dangumi pažymėta? Pirmiausia, žinoma, dėl Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo 1608 metais stebuklo. Ją Dangumi pažymėjo ir žemiškieji Tiesos nešėjai, kurie kentėjo ar žuvo už Tėvynės laisvę. Čia, Kryžkalnyje, įamžinti jų vardai. Čia pagerbti Lietuvos kankiniai, partizanai, visi, žuvę už jos Laisvę.
Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Sadūnaitė, taip pat politinė kalinė, liudijo: „Kai šv. Tėvas Jonas Paulius II dar buvo vyskupu Lenkijoje, sovietinė valdžia jam leido kelis kartus nuskristi į Italiją, pas tuo metu labai garsų San Giovanni Rotondo kunigą kapuciną Tėvą Pijų, kaip pas dvasios vadą. Jis turėjo stigmas, pranašystės dovaną, be galo daug ypatingų Dievo malonių. Tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju 2002 m. Jis yra pasakęs tokius žodžius apie savo regėjimus Jonui Pauliui II: „Kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“.
Nijolė Sadūnaitė vis kartojo, kad sovietmečiu mūsų kunigai kas trečias ėjo į kalėjimus, beveik visi vyskupai buvo areštuoti, kankinti, dalis jų buvo sušaudyta, tūkstančiai eilinių žmonių ištremta į Sibirą – netekome virš milijono lietuvių.
Seselė Nijolė vis kartodavo, kad mes „turime prašyti kasdieną, kreiptis: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai, melskitės už mus, už brangią Tėvynę Lietuvą“. Ji taip sakydavo – „o aš dar pridedu: ir visą pasaulį“.
Tėvas Pijus tęsė: „Bus pasaulyje kažkokie neramumai, kai kurios tautos bus nusiaubtos ar sunaikintos, bet jeigu lietuviai kasdieną prašys savo šventųjų kankinių užtarimo, globos – Lietuva išliks“. Tokį perduodu liudijimą, kurį kartodavo seselė Nijolė – šv. Tėvo Pijaus žodžius, mus pasiekusius per šv. Joną Paulių II.
Nuotr. voruta.lt
Šiandien susirinkome melstis, prašyti jų užtarimo….
Kai Tauta kenčia dusinama okupacijos, kai tikėjimas Kristumi raunamas iš žmonių širdžių, vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – priešinimasis ir kova, vienintelis kelias – gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine, Tiesos žodžio tarnystėje išsaugant gerokai svarbesnę – vidinę – laisvę. Tokį karį mes matėme ir kun. Alfonso Svarinsko asmenyje.
Šis bebaimis kunigas, KGB pramintas „Nepataisomuoju“, ėjo savo pareigas ir netoli nuo čia, Viduklėje, nuo 1976 metų iki trečiojo arešto 1983 metais. Žemaičiai jį gerai pažinojo: kaip ir miško broliai, jis niekada nesusvyravo savo apsisprendime gyvenimą paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Ir partizanų kovą, ir kun. Alfonso Svarinsko, 22 metus praleidusio Rusijos kalėjimuose, gyvenimą nusako poeto žodžiai:
Einu į laisvę, didelę ir plačią, Kuri priims mane kaip lauktą svečią. Pro pilkus sutemų rūkus Einu pas brolius ir draugus.
Šie žodžiai parašyti prieš 80 metų. Jie skamba Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“, kuri sovietiniais laikais buvo uždrausta, bet plito nuorašais. Ji plačiai išplito ir Sibiro lageriuose. Kaliniai ją persirašydavo, platindavo ir mokėjo atmintinai. Šios poemos žodžiai skambės ir šiandien Algirdo Martinaičio oratorijoje „Tikėjimo ir Vilties invokacijos“ prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje.
1988 metais JAV prezidento Reigano prašymu kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvažiuos į užsienį. Išvykdamas į tremtį per pamokslą Viduklės bažnyčioje jis kalbėjo:
„Būdamas lageryje visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais… Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai tai matydami sakė: „Jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.“ Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta. Nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. O mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.
Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus. Nežinau, kur aš atsidursiu… Norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. […]
Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kitus, pasistiprinome, atsigaivinome ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje, neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. […] Už viską svarbiau, kad visi susitiktume Danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reagano linkėjimais: „Tegul jus visus laimina Dievas“.“
Šiandien su mumis yra ir Ukrainos kunigai bei tikintieji…. Kaip čia neprisiminus Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarcho Josip Slypij, su kuriuo kun. Svarinskas eilę metų kalėjo Rusijos kalėjimuose. Monsinjoras Svarinskas savo atsiminimuose rašė:
„Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta“.
Po trečiojo kunigo Alfonso Svarinsko arešto, jau būdamas kardinolu Romoje 1983 metais, J. Slypij rašė Laiške Lietuviams:
„Brangūs broliai Kristuje! Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas Alfonsas Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis, – uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad Evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.“
Tikėjimas ir Viltis yra jungtys, kurios daro mus neatskiriamus nuo mūsų Praeities–Dabarties–Ateities. Jos mus jungia kurdamos tvirtybę, kurią patiria kiekvienas žmogus kaip Meilę iš Dievo…
Ačiū visiems, atvykusiems čia pasimelsti, paminėti mūsų didvyrius…. Melskimės už Raseinių rajono merą ir kitus šios šventės organizatorius. Dieve, laimink jų darbus. Ačiū dalyvaujantiems vyskupui Jonui Kauneckui, broliams kunigams, Bazilijonų ordino vienuoliui tėvui Josafat Popovič, atvykusiam su būriu brolių ir seserų ukrainiečių.
O širdyje džiugiai skamba Lietuvos Atgimimo dainiaus, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žodžiai:
Vykdykime Dievo Valią Nepraraskime galvos, Nepamirškime Birželio, Nepamirškim Laisvės kelio, Neišduokim Lietuvos.
Stulgių šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia 2024 m. gegužės 25 d.
Tai labai rimtas įrašas, kuriuo iš karto prašau maksimaliai dalintis. Apie tai, kaip Lietuvoje egzistuoja atskirų „kunigaikštysčių”, kuriose Lietuvos įstatymai arba negalioja, arba galioja labai ribota apimtimi.
Praeitą penktadienį Nacionalinio susivienijimo partijos kolegos pateikė pranešimus, jog Širvintose vyko miesto šventė, kurioje Nacionalinis susivienijimas, remdamasis Lietuvos įstatymais, vykdė politinę agitaciją prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Tą daryti Nacionaliniam susivienijimui leidžia tiek Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas, tiek Politinių organizacijų įstatymas, tiek Rinkimų kodeksas.
Praeitais metais Nacionalinis susivienijimas lygiai taip pat dalyvavo Širvintų miesto šventėje, lygiai taip pat Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybę, tuomet iš Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės buvo gautas atsakymas, kad net nebandykit. Bet partija Nacionalinis susivienijimas pabandė, nes tokią teisę jai suteikia Lietuvos įstatymai. Tai Živilė Pinskuvienė tuomet užsiundė policiją ant Nacionalinio susivienijimo, kuri labai ilgai ir priekabiai kabinėjosi, bet, galiausiai, nieko nepešusi, pasišalino.
Praeitą penktadienį buvo iš esmės tas pats, Nacionaliniam susivienijimui vėl (ne)labai gerbiamos merės Živilės Pinskuvienės buvo iškviesta policija, tik šį kartą policija užtruko gerokai trumpiau ir pasišalino beveik iš karto.
Tačiau (ne)labai gerbiama ponia merė Živilė Pinskuvienė, įvertinusi praeitų metų patirtį, kad su pagąsdinimais bei policija Nacionalinio susivienijimo nenuvys, pasiruošė geriau. Šventės metu visur buvo išstatyti konteineriai, kurių nuotraukas matote. Jei kas tingi didintis nuotrauką, tai informuoju, kad ant šiukšlių konteinerio yra užrašas: „Šventėje gautas politines šiukšles mesti čia“.
Mums, Nacionalinio susivienijimo partijai, iš karto kilo tokio pobūdžio klausimas: šitie konteineriai buvo paruošti kam? Nes net nesitiki, kad tokią garbę (ne)labai gerbiama ponia Pinskuvienė Širvintose suteikė tik išimtinai Nacionaliniam susivienijimui.
Tačiau šventėje buvę kolegos nurodė, kad daugiau absoliučiai jokių partijų atstovų ten nebuvo. Buvo tik Nacionalinis susivienijimas. Vadinasi, tie konteineriai, apdairiai paruošti (ne)labai gerbiamos ponios merės Živilės Pinskuvienės, buvo skirti tik Nacionaliniam susivienijimui.
Tuo pačiu noriu paklausti Rūtos Mikelkevičiūtės ir Rūtos Janutienės. Pas Jus laidose minima Živilė Pinskuvienė nuolatos lankosi. Tai gal išgryninkit savo žiūrovams, kaip Jūsų laidose yra žiūrima į Lietuvos įstatymus?
Ar Jūsų laidose požiūris į Lietuvos įstatymus yra lygiai toks pat, kaip pas (ne)labai gerbiamą ponią Pinskuvienę, ar, visgi, bent kiek nors atidesnis?
