Kai aukščiausios vertybės nuvertėja, tai viskas eina tik į į tai, kas blogiausia ir į tuštybę. (Heidegeris)

Pedofilijos slopinimo politika. Kur ji?

61. „Necivilizuota civilizacija“. Nuo blogio žmonės bėgo visais laikais, tik skirtingai įsivaizdavo jo sukėlėjus. Dažniausiai prie jų buvo priskiriami priešai, užkariautojai, grobikai, laukiniai (barbarai), svetimšaliai, nepažįstamieji, nusikaltėliai, vagys, skriaudikai, apgavikai ir pan. Keisčiau ir nemaloniau atrodo, kai blogis surandamas patį aukščiausią pažangos lygį pasiekusioje moderniojoje civilizacijoje. Čia jis vadinamas „susvetimėjimu“, „nihilizmu“, „destrukcija“, „nekrofilizmu“, „krize“, „absurdu“, „nuosmukiu“, „neobarbarizmu“, „kontrkultūra“, „postmodernizmu“, „apokalipse“ ir t.t. Postmodernios kultūros kritikas H. Kurnickis (H. Kurnitzky; 1938 – 1921) tą juodąją pusę pavadino „Necivilizuota civilizacija“.

Šis pavadinimas atsirado kaip reakcija į tą pusiau utopinę istorijos pabaigos doktriną, kurią, suirus sovietinei sistemai, pasiūlė F. Fukujama (Francis Yoshihiro Fukuyama). Šio paradoksalaus termino ir tuo pačiu pavadinimu išleistos knygos autorius rašė: „Tai, kas postistoriniame laike reiškia pirminį pasaulį neva be konfliktų, individui yra psichinė regresija į infantilumo stadiją, kai visi konfliktai ir tarplytinė įtampa užgniaužiami. Kad Disney‘aus įkvėptų postmodernių vartotojų ir pramogų šou dalyviai regresuoja ir savo psichiniu išsivystymu prilygsta infantilams, rodo masinių renginių ir apskritai žaidimų bei pramogų formos, atspindinčios dešimtmečių-dvylikamečių mentalitetą. <…>Atitinkamai stiprėja susidomėjimas romantika, noras prisijungti prie grupės, domėjimasis kultu, religija ir narkotikais. Smurtas ir mėginimai pabėgti nuo tikrovės – postmodernios jaunimo kultūros kasdienybė“ (p.134).

Jo įsitikinimu, „Pramogų troškimas – tai ir mirties troškimas“(p.136). „Taigi regresiją, infantilumą ir grįžimą prie instinktų ankstyvosiose asmens, kaip ir visuomenės, psichinio vystymosi stadijose skatina baimė. Šiame kontekste rinkoje pagrindinį vaidmenį atlieka išankstinio malonumo pojūčio eskalavimas, visų pirma reklamoje, idant išnyktų baimė ir nuolatos kažkuo mėgaujantis pagaliau būtų pasiekta būsena be jokių įtampų.<…>Pasaulyje auganti opiatų paklausa tik įrodo, kad narkotikai ne tik padeda, bet yra neišvengiami, o gal net ir vienintelė greita ir saugi priemonė palikti materialųjį pasaulį.“ (2004, p. 138).

H. Kurnickio kūrybos laiku civilizacijos mirtį dar buvo galima tapatinti su populiaria istorinės epochos baigtimi. Mūsų dienų tikrovė nepalyginamai žiauresnė. Ir civilizacijos baigtis daug arčiau. Ji ne tik moralinė, bet ir militarinė, ne tik atominė, bet ir ekologinė, ne tik Ukrainos, bet ir mūsų tautos, ne tik iš šalies užgriūvanti, bet ir verčianti pačius susinaikinti, ne tik dėl agresyvumo, bet ir dėl bukos beprotybės.

Žinoma, mūsų civilizacijos infantilumą (suvaikėjimą) būtų sunku paneigti, bet dabartinės kultūros būklei įvertinti daug grėsmingesnis E. Fromo (Erich Fromm; 1900 – 1980) nekrofilizmas, t. y. destruktyvumo, naikinimo, žudymo aistra. Tokios aistros etalonai jam buvo Kaligula ir Hitleris. Šių dienų istorinis likimas prie jų prijungė ir Putiną. Visi esame prikaustyti prie ilgai užtęsto karo Ukrainoje, prie sadistinio ukrainiečių tautos genocido, kurį jai primetė paranojiškas Putino valdžios troškulys, vedantis ir jį patį į susinaikinimą.

Negalima išleisti iš akių net ir to fakto, kad iš esmės nekrofiliška yra net pati masinė vartotojų visuomenė

Negalima išleisti iš akių net ir to fakto, kad iš esmės nekrofiliška yra net pati masinė vartotojų visuomenė. Iki masinės vartotojų visuomenės atsiradimo žmonija vartojo, kad gyventų, o masinis vartotojas pradėjo gyventi, kad vartotų. Toks vartojimas yra ne kas kita, kaip beprasmiškas naikinimas to, kas jau pagaminta, padaryta, sukurta, išrasta ir pan. Toks yra ne tik malonumų, madų ir reklamos skatinamas valgymas bei gėrimas, bet ir pirkimas, nešiojimas, dėvėjimas, eikvojimas.

Karas Ukrainoje naikina ne tik daiktus, bet ir žmones, ne tik kovotojus, bet ir taikius gyventojus, ne tik senus, bet ir jaunus, ne tik ukrainiečius ir jų rėmėjus, bet ir saviškius rusus. Rusijoje vis labiau išryškėja bene paskutinės didžiosios imperijos žlugimo požymiai. Tokios autoritarinės valstybės žlugimas neįsivaizduojamas be prievartinio perversmo.

Demokratinėms šalims taip pat būtinos rimtos permainos. Tų permainų vykdymui jos naudoja iki šiol neišsemtų galimybių reformas. O kad vyktų protingos reformos, neužtenka reguliaraus valdžių perrinkimo, jų teisingo paskirstymo, tuo labiau jų autonomiškų sprendimų. Būtina valdžios priedermė tartis su pilietine visuomene, reikalingi brandūs pilietiniai judėjimai, galintys susitelkti valdžios politinei kontrolei ir iškelti jai racionalius reikalavimus. Visais atvejais tenka mokytis sąžiningų, profesionalių ir garbingų diskusijų kultūros.

Kol nebus įveiktos patyčios mokyklose ir politiniuose debatuose, kol žmonių tarpe nesusiklostys tarpusavio pagarbos įgūdžiai, kol nebus išugdyti gebėjimai daryti kompromisus, tol neturėsime normalios diskusijų kultūros. Bet tai nereiškia, kad pavieniai pilietiškų diskusijų „burbulai“ patys galės išugdyti permainoms pasirengusias žmonių mases. Mases šiandien sudaro ne kokia prastuomenė, o masinis vartojimas ir masinis (popsinis, madingas, užkrečiantis) mąstymas.

62. Neapykanta realybei. Tokioms masėms tiesa neįrodoma ir neišaiškinama. Jos gali būti tik užkrečiamos. Kad masės užsikrėstų, būtina masinė reklama ir populiari audiovizualinė agitacija, kad subręstų neapykanta realybei, nuo kurios žmonės norėtų pabėgti. Tačiau pastarųjų 200 metų istorija vyko ne demokratiškai, o revoliucinių perversmų būdu.

K. Marksas, žmonijos proletarizaciją tapatino su demokratizacija, kuri turėjo apimti ne tik klasių likvidavimą, bet ir šeimos, santuokos, tautų naikinimą

Kaip žinoma, K. Marksas, žmonijos proletarizaciją tapatino su demokratizacija, kuri turėjo apimti ne tik klasių likvidavimą, bet ir šeimos, santuokos, tautų naikinimą. Mėgindama įgyvendinti šį projektą, bolševikinė revoliucija apie 40 metų totalitariškai (švietimu, konformistinio kolektyvizmo ir partinio paklusimo diegimu, cenzūra, persekiojimais, trėmimais, kalėjimais, prievartinėmis statybomis, kolektyvizmo politika, asmens savarankiškumo slopinimu ir pan.) palaikė nuolatinę baimę ir platino klasinės neapykantos ideologiją.

Ši neapykanta įsigraužė iki gyvo kaulo ir nežmoniškai atbukino ne tik visuomenę, bet ir pačią sovietinės imperijos valstybę. „Didžiajam vadui“ sulaukus galo, po asmenybės kulto priedanga pavyko atsikratyti ir klasinės neapykantos politikos. Kai jos vietoje buvo sugalvota taikaus sambūvio ir naujo žmogaus („socializmo su žmogišku veidu“) ugdymo politika, žmonės pajuto nemaža vilčių sukėlusį palengvėjimą. 30 metų tęsėsi tų vilčių didinimo ir slopinimo etapai, kol nepribrendo pertvarkos metai, užsibaigę sovietinės sistemos suirimu. Mėgindamas atstatyti tą sistemą, Putinas sukėlė karą Ukrainoje. Dėl to šis karas gali būti traktuojamas kaip teroristinė imperijos restauravimo revoliucija.

63. Dvi revoliucijos. Įdomiausia, kad prieš 50 metų bolševikinę revoliucija demokratinėse Vakarų šalyse savaip pratęsė seksualinė revoliucija. Tik bolševikinė revoliucija buvo ilgai užsitęsęs kruvinas perversmas, o seksualinė – taikus sukilimas (maištas), pasipriešinimas konformistiniam tėvų gyvenimo būdui, vartotojų visuomenei ir privalomai karinei tarnybai. Iš jo išaugo kažkas panašaus į laisvas Markso asociacijas, jo priskirtas komunistinei ateičiai. Galėtume pasakyti ir tiksliau: abi revoliucijos užgimė Vakaruose, tik pirmąją pamėgino įgyvendinti bolševikinė Rusija, o antrąją JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Tų abiejų revoliucijų įgyvendinimo jungiamoji grandis, nutiesusi tiltus nuo vienos revoliucijos į kitą, buvo jau minėtas froidomarksistas V. Raichas. XX a. pirmosios pusės marksistų deklaruojamose klasinėse kovose už laisvę jis regėjo tą trūkumą, kad autoritarinis mąstymas buvęs tapatinamas su buržuaziniu, o laisvas mąstymas – su proletariniu gyvenimo būdu. Jo manymu, „pastarojo dvidešimtmečio socialiniai įvykiai pataisė jį [marksizmą], duodami kruviną pamoką: autoritarinis mąstymas ir mąstymas orientuotas į laisvę neturi nieko bendra su aštriais ekonominiais klasiniais prieštaravimais.

<…>Emociniams, mistiniams sprogimams, sukrečiantiems žmonių mases, turi būti suteikiama tokia pat didelė reikšmė (jeigu net ne didesnė) socialiniuose judėjimuose, kaip ir grynai ekonominiams interesams. <…> „Klasiniai mūšiai“ vykdomi ne tarp proletarų ir buržua, kaip tai mechaniškai formuluoja teorinė sociologija. Ne. Darbo žmonės, kurių charakteriai struktūruoti pagal laisvės principus, kovoja ir prieš darbo žmones, kurių charakteriai struktūruoti autoritariškai, [taigi] ir prieš visuomenės parazitus.“ (В. Райх. Сексуальная революция, 1997, C.-Пб – М., p. 10 – 11).

Autoriteto vaidmenį aiškinosi ir jo pirmtakas F. Engelsas. Tik jis buvo nuovokesnis. Neįsivaizdavo visuomenės be autoriteto organizacinio vaidmens. Froidomarksistas Raichas išsyk ima jautį už ragų. 1928 m. Vienoje jis įkuria „Socialistinę seksualinių tyrimų bendruomenę“. Kūrėjas piktinasi, kad sukėlusi visuomenės pasipiktinimą dėl to, kad ji skelbusi toleranciją „vaikų žaidimams su lytiniais organais“ ir „gynė vaikų ir paauglių natūralios meilės teises“.

Ypač Raichą erzino tai, kad prieš jį susivienijo „skirtingų konfesijų šalininkai, socialistai, komunistai, psichologai, gydytojai, psichoanalitikai ir t.t.“ (p. 6-7). Vaizduodamas kovingą revoliucionierių, pirmiausia jis pasiryžo pataisyti tą marksistinės revoliucijos modelį, kuris buvo įgyvendinamas Rusijoje. Marksas pervertinęs ekonominių ir socialinių santykių vaidmenį, nepalikdamas vietos žmonių gyvybes palaikantiems seksualiniams santykiams.

Jam tenka nusivilti, kad tai buvo diegiama ir Rusijoje. Bet visai patiko, kad pagal Markso ir Engelso doktriną ten buvo atmestas buržuazinis „ankstesnis santuokos institutas“. Ypač patiko, kad ten buvo įstatymu panaikinta santuoka, o su ja ėmė griūti ir tradicinė šeima. Čia jis pamatė, kaip tiesiami keliai „laisvai meilei“, t. y. progresuojančiai seksualinei revoliucijai realiame gyvenime. Jį patraukė ir tos imperijos diegiamas kolektyvizmas bei „niekuo neribojamas teigiamas požiūris į žmonių seksualinę laimę“.

„Nereikia užmiršti, – rašė jis, – kad rusų revoliucija tapo pirmąja sėkminga socialistine revoliucija“ (Ten pat, p. 233). Tą sėkmę jis daugiausia siejo su tuo natūralių poreikių tenkinimu, kurį įžvelgė savišvietos klubuose, jaunimo komunose, statybų brigadose, jų savivaldoje, kolektyvizme, bendrame gyvenime, bendrame turte ir net asmeninės nuosavybės atsisakyme.

Tuo tikslu jis kelis kartus važiavo į Rusiją tyrinėti jo įsivaizdavimu pažangių jaunimo komunų bei kalėjimus praėjusių beglobių vaikų darbo kolektyvų, kad pasitarnautų naujos visuomenės kūrimui. Bet svarbiausia jam buvo, kad ten „gyvenimas susitvarkė pats savaime dėl galimybės mėgautis meile be kokių nors apribojimų“, o kolektyviniuose bendrabučiuose jauni žmonės mėgino įdiegti „komunististinę visuomeninio gyvenimo formą“ (p. 293). Vėliau prisipažino, kad tas jo entuziazmas buvo perdėtas.

Tokio gyvenimo požymius jis manė aptikęs senovinėje matriarchato epochoje, kurią paskui Engelsą jis vadino pirmykščiu komunizmu. O ten buvęs grynai instinktyvus individų elgesys ir savireguliacija „vaikų lytinė laisvė nebuvo kokiu nors būdu ribojama“ (p. 309). Ją pakeitusi moralinė patriarchalinė kultūra, kuri išugdžiusi „asketinę ideologiją, reguliuojančią vaikų lytinį gyvenimą“, instinktyvų elgesį draudžiančias moralės ir socialumo normas: santuoką, šeimą ir valstybę.

64. Seksas be meilės, arba šeimos likvidavimas. Šeimos Jo psichoanalitiniai tyrimai parodę, kad draudžiant seksualinius žaidimus ir kitas lytines manipuliacijas, vaikas pasidarąs „drovus, lėtas, baikštus, prislėgtas ir ima bijoti bet kokio autoriteto“ (p.310). Toliau prideda vaikų uždarumą, nerangumą, neurasteniją ir panašius požymius. Sovietų Sąjungoje jis susidūręs su abiem elgesio formom: spontaniškai susidarančia gyvenimo forma ir istoriškai paveldėta moralinės bei socialinės tvarkos forma.

PIRMOJI FORMA ESANTI UŽ MORALĖS RIBŲ. O TEN, KUR YRA MORALĖ, NELIEKĄ VIETOS SEKSUALINEI GAMTINEI LAISVEI. Tai pagrindinė jo tyrinėjimų išvada, tiesiai perkelta iš Europos į JAV, iš proletarinės revoliucijos į seksualinę revoliuciją.

Nematydami tos perskyros, komunarai bejėgiškai painiojęsi, kai tekdavo įsivaizduoti „kartos pratęsimo ir seksualiniu pasitenkinimo vienybę.“ Ši painiava kilusi iš to, kad pati komuna, būdama „nauja šeimos forma, tapo kolektyvu, susidedančiu iš žmonių, nesusijusių kraujo giminyste, ir skirtu senos šeimos pakeitimui. <…>Buvo įkurta nauja šeimos forma, kurioje tuo pat metu išliko ir jos senoji forma. Visa tai sukėlė baisią painiavą.“ (p. 301 – 302).

Gyvenimas čia reiškė natūralų (biologinį) gyvybingumą, spontanišką malonumą, kurio centre yra seksualinis pasitenkinimas ir jį lydintis optimizmas. Dėl to paties gyvybingumo ir gyvenimo optimizmo jis surado pagiriamųjų žodžių net vokiečių hitlerjugendui. Bene labiausiai jį piktino Rusijoje išlikęs visų socialinių sluoksnių patriarchalizmas, o džiugino nauja, kolektyvinė šeimos forma, kurioje žmonių nesaisto jokie giminystės ryšiai.

Ten jis norėjo išsiaiškinti, kaip kolektyvizmas keičia senąjį gyvenimo būdą ir pamokyti valdžią, kaip reikėtų ištaisyti jos daromas seno pasaulio pertvarkymo klaidas. Seksualinę revoliuciją jis tapatino su kultūrine revoliucija ir socialistinės bei komunistinės kultūros gimimu. O kultūrinėje revoliucijoje jis matė „masių psichologinės struktūros pertvarką“. Moralinis asketizmas ir apskritai visuomenės pasipriešinimas tai pertvarkai buvo traktuojamas kaip seksualinės ir kultūrinės revoliucijos stabdymas.

“ Tarybinis komunizmas atmeta<…> kaip asketizmą, taip ir viso amžiaus monogamiją. Lytinis bendravimas vystosi visiškai naujomis sąlygomis. Kolektyvas taip komplikuoja individo santykius su kitais žmonėmis, kad pasidaro neįmanoma apsidrausti nuo partnerio keitimo arba nuo naujų santykių pradžios.“ Toliau jis ragina į susidariusią situaciją žiūrėti ne moralės, „o optimizmo ir laimės užtikrinimo požiūriu. <…>

Žmogaus psichologijos struktūra turi būti pritaikyta prie kolektyvinės būties formos. Tai, be abejonės, atves prie pavydo sumažėjimo ir baimės prarasti partnerį. <…> Partnerio praradimas sukelia baimę, susijusią su galima vienatve. Kolektyvinio gyvenimo būdo formavimosi dėka, kuris prasideda nuo vaikystės, tas prisirišimas prie šeimos išyksta, kas padeda likviduoti žmonių seksualinį bejėgiškumą ir padidina tinkamo partnerio ieškojimo galimybes“ (p. 305 – 306).

akivaizdu, kad perimdami tas globalizuotas „kolektyvinių šeimų“ patirtis, masinės visuomenės politikai beveik 50 metų vykdė kaip skirtingų lyčių tapatinimo, taip ir šeimų naikinimo politiką.

Šiandien jau akivaizdu, kad perimdami tas globalizuotas „kolektyvinių šeimų“ patirtis, masinės visuomenės politikai beveik 50 metų vykdė kaip skirtingų lyčių tapatinimo, taip ir šeimų naikinimo politiką. Ši politika buvo pavojinga ne tik tuo, kad daugiausiai prisidėjo prie tėvų moralinės atsakomybės naikinimo už vaikų gemalo atsiradimą, jo apsaugą, kūdikių gimdymą, kūdikių globą ir ankstyvąjį ugdymą, bet ir sudarė palankias sąlygas įsitvirtinti visuomenėje ir siautėti po neribojamų seksualinių laisvių priedanga seksualiniams nusikaltėliams – eiliniams priekabiautojams, agresyviems prievartautojams, kanibalams ir pedofilams. Negatyvūs tokios politikos padariniai bene pirmiausia sukėlė ryžtingas kovas su visų tipų prievartautojais, tame tarpe ir su pedofilija. O nuosekliu tų kovų tęsiniu šiandien būtų galima laikyti net ir įsitraukimą į šeimų stiprinimo politiką.

65. Atgrasančios priemonės. Nors pedofilija žinoma nuo seniausių laikų, tačiau sisteminga kova su ja pradėta bene tik XX amž. viduryje. Pirmosios iniciatyvos atsirado dar tarpukaryje. „Danija buvo pirmoji valstybė, kuri 1929 m. legalizavo kastraciją kaip gydymo priemonę. Kitos valstybės pasekė Danijos pavyzdžiu: Vokietija (1933 m., 1935 m., 1969 m.), Norvegija (1934 m.), Suomija (1935 m., 1950 m.), Estija (1937 m.), Islandija (1938 m.), Latvija (1938 m.), Švedija (1944 m.). <…> Dabar chirurginė kastracija (iš esmės – tik savanoriška) Europoje įstatymiškai galima tik Čekijoje ir Vokietijoje (galioja 1969 m. priimtas įstatymas).“ ( M. Liesis. Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės, Teisės problemos, 2010, Nr.1, p. 69).

Net kvalifikuoti juristai teismuose ilgai buvo linkę įrodinėti, kad pedofilija, kaip ir visos kitos lyčių anomalijos (net kanibalizmas) yra įgimtos, todėl už jas neturėtų būti žmonės baudžiami. O veikiau prižiūrimi. Permainos prasidėjo tik tada, kai atsirado bendras sutarimas tarp psichiatrų, įtakingų juristų ir savo vaikais susirūpinusių parlamentarų. Lietuvoje tokio sutarimo iki šiol dar nematyti.

Kaip minėta, dar 2010 m. šią problemą pamėgino aptarti dr. M. Liesis straipsnyje „Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės.“ Pirmiausia jis atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas nuostatas, kurios įpareigoja valstybes imtis efektyvių apsaugos priemonių prieš tuos lytinius nusikaltimus, kuriuos asmenys padaro prieš vaikus. „Valstybė pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus, konkrečiai – žmogaus teisę nebūti kankinamam, jei valstybės institucijos, turėdamos galimybių imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias vaiko seksualiniam išnaudojimui, tokių priemonių nesiima.“ (Teisės problemos, 2010, Nr.1, p. 68).

Įspūdis toks, tarytum būtų tiesiai šaunama į Lietuvos juridinę praktiką bei politiką. Vaikų apsauga turinti apimti įvairias efektyvias atgrasančias priemones. „Teismas pažymi, – rašo jis, – kad esant fundamentaliems žmogaus vertybių pažeidimams, tokiems kaip lytinė prievarta, civilinės teisės priemonių nepakanka“. Tokiais atvejais būtinos baudžiamosios teisės nuostatos. Labai svarbu, kad juristas iškelia reikalavimus, jog valstybė turi ne tik tokius nusikaltėlius bausti, bet ir pasirūpinti jų daromų nusikaltimų prevencija.

Dauguma atgrasančių priemonių kartu yra ir bausmės. Prie tokių priemonių pirmiausia priskirta chirurginė ir cheminė kastracija bei specialus registras. Iškelti uždaviniai verti išskirtinio dėmesio, bet straipsnio autorius visas šias sankcijas priskiria iracionaliai emocionaliajai kriminalizacijai ir jas visas lengva ranka atmeta. Šį reiškinį jis taip komentuoja: „Paprastai emocionalioji kriminalizacija yra skubota, nepagrįsta detalesniais kriminologiniais tyrimais. Tai tarsi skubotas atsakas į atsitikusią nelaimę, bandymas atkurti pažeistą tvarką, bent jau emociniu lygmeniu“.

66. Teismų maratonai. Savaime suprantama, sprendimų skuba pavojinga juristams: jiems geriau suvėlinti, negu suklysti. Bet negali emociškai įvykių nevertinti nukentėjusieji, jų artimieji, pedagogai ir šiaip pilietiškai užsiangažavę žmonės. O jie juk yra ir pagrindiniai visuomeninės opinijos formuotojai bei teismų liudytojai. Jie ne be pagrindo reikalauja griežtesnių bausmių. Kartais tokia opinija gali prilygti net plebiscitui. Todėl lengva ranka jos atmesti negalima.

Tad persikelkime į teismų praktiką. Tiltus į ją bene apdairiausiai tiesė žurnalistė A. Žutautienė. Jos žvilgsnis į seksualinius nusikaltimus buvo gerokai platesnis už konformistiškai nusiteikusių juristų galvojimą. Todėl anksčiau („Devintame skyriuje“) ji buvo pristatyta kaip tas retas žmogus, kurį tikriausiai būtų galima pavadinti Lietuvos antipedofilinio pasipriešinimo vėliavnešiu.

Ten buvo spėjama, kad Žutautienė beveik neužkliuvo politikams tik dėl to, kad dirbo „Akistatoje“, aprašinėjusioje konkrečius teismų sprendimus ir tokias tarptautines operacijas kaip „Dienos šviesa“ (Daylight), „Baltasis gandras“ (Ciconia Alba) ir kt. Kartu ten buvo rašyta, kad žurnalistė yra kruopščiai aprašiusi Kauno apylinkės teisme pradėtas nagrinėti 4 įtariamųjų naudotus vaikų įtraukimo būdus ir baudžiamąsias bylas iš Kretingos, Šilutės, Vilniaus miesto ir Kauno rajono. Į jų spąstus pakliuvo net aštuoniolika mažamečių nuo 8 iki14 metų amžiaus.

Jie buvo kaltinami seksualiniu prievartavimu, išžaginimu, mažamečių tvirkinimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, pornografinio turinio produkcijos gaminimu ir platinimu. Jos tekstų „Google“ šiandien kažkodėl sunku surasti. Bet po ilgų ieškojimų vieną tekstą vis tik pavyko surasti. ( https://www.tv3.lt….). Pirmiausia jame apžvelgiami trijų seksualinių nusikaltėlių teismo sprendimai Žemaitijoje.

67. Įžymybių nusikaltimai. Kaip ir pridera, daugiausia dėmesio skirta viešam ir gana reikšmingam pareigūnui: „Kai <…>viešai pasklido informacija, jog už mažametės tvirkinimą ar net žaginimą Plungėje sulaikytas puikus savo srities specialistas, dabar jau buvęs Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos vadovas Vaidas Velička (41 m.), jo kolegas ištiko šokas. 18 metų be priekaištų dirbęs Kauno ugniagesys, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas V. Velička sėkmingai kilo karjeros laiptais, buvo aktyvus visuomenininkas, ne kartą skatintas už nepriekaištingą tarnybą, įtrauktas į tarptautinį ugniagesių gelbėtojų būrį. <…>Kai V. Velička dirbo Garliavos komandos vadovu, buvo sukurta Garliavos narų gelbėtojų tarnyba. Už pasiaukojamą darbą jam buvo įteiktas Lietuvos policijos generalinio komisaro vardinis apdovanojimas“.

Greta šitokių patirčių apžvalgų ir kitų žinių apie Vakarų šalių pastangas griežtinti sankcijas prieš pornografiją ir pedofliją, Lietuvą vis daugiau pasiekdavo informacijos apie žinomų politikų, režisierių, sporto žvaigždžių, dvasininkų seksualinius nusižengimus. Bene užpernai cheminės kastracijos įstatymo įvedimą svarstė Australija ir Jungtinė Karalystė. Bene geriausiai “Apie padėties rimtumą galima spręsti jau vien iš to, kad Floridos parlamentas net nubalsavo už mirties bausmės įvedimą: Senate 34 už ir 5 prieš, Atstovų rūmuose 95 už ir 14 prieš (CBS News,Laikmetis, 2023. O4. 24).

„Mes Floridoje stojame už vaikų gynimą. Mes galvojame, kad pačiais baisiausiais atvejais pats aukščiausias bausmės būdas – vienintelė tinkama priemonė”

Jis nemanė, kad tą įstatymą reikės kam nors pritaikyti. Greičiau tai buvo perspėjimas potencialiems nusikaltėliams. Pasirašydamas šį įstatymą, gubernatorius R. de Santis pareiškė: „Mes Floridoje stojame už vaikų gynimą. Mes galvojame, kad pačiais baisiausiais atvejais pats aukščiausias bausmės būdas – vienintelė tinkama priemonė”. Tai gubernatoriaus principas, kurį liberalioje valstybėje būtų sunku nuginčyti.

Žinoma, civilizuotose, o ypač demokratinėse šalyse tokia žiauri priemonė sukrečia. Bet nors ir nė karto ji nebūtų pritaikyta, jau pats tokio įstatymo priėmimas rodo, kokio laipsnio žiaurumu yra pripažintas pedofilinis nusižengimas. Padorūs žmonės, lygindami šio įstatymo priėmimą su tuo politikų abejingumu ir suktais išsisukinėjimais, kuriuos stebime mūsų šalyje net dabar, kai į kaltinamųjų tarpą galų gale pateko įstatymų leidėjas ir valdančiosios partijos narys Bartoševičius, turėtų justi ne tik susierzinimą, bet ir gėdą bei pasipiktinimą.

Sunku praeiti ir pro šį įvykį. Visai neseniai prancūzų portale „Mediapart“ pasirodo žinia, jog nuo 2020 m. Prancūzijos teisėsauga, atsiliepdama į jaunos prancūzų aktorės ir šokėjos skundą, vykdo tyrimą prieš vieną žymiausių prancūzų aktorių ir režisierių, auksinio gaublio laimėtoją, apdovanotą garbės legiono ordinu Ž. Depardjė (Gerard Depardieu). Kai jai buvę 22-eji metai, jis ją dukart išprievartavęs savo bute Paryžiuje.

Ten pat rašoma, kad 2004–2022 metais, filmuojant 11 filmų ir serialų, aktorės buvo jo nepadoriai liečiamos arba priekabiaujama žodžiais. Kai jos pasipiktindavusios, garsioji žvaigždė atsakydavusi: „Čia gi Žeraras“. Straipsnyje kalbama apie 13 incidentų liudininkių, bet nė viena iš jų nesikreipusi į teismą.( https://ve.lt/gyvenimas/laisvalaikis/net-13-moteru-gerarda-depardieu-kaltina-seksualiniu-priekabiavimu)

68. Apie realias bausmes. Savanaudiškiems pareigūnams ir biurokratams labiau rūpi savo partinės reputacijos gelbėjimas, negu teisingumas, jautrumas, gailestingumas ir apskritai galvojimas, ką išgyvena tokių nusikaltėlių aukos. Ir apskritai pakantumas tokiems nusikaltimams jau yra tapęs akivaizdžiu visuomenės sugedimo rodikliu. A.Žutautienė bene viena iš pirmųjų Lietuvoje rimtai ėmė svarstyti būtinumą, kad valstybė galų gale imtų priešintis kaip pedofilijos plitimui, taip ir sąmoningai mulkinamos visuomenės abejingumui.

Ją glumino tai, kad: „Gašlūnų, ištroškusių sekso su nepilnametėmis ar net mažametėmis, negąsdina nei kalėjimo grėsmė, nei visuomenės nuomonė, nei rizika susigadinti karjerą.“ Todėl, aptardama Klaipėdos apygardos teismo pedofilų bylos rezultatus, ji ryžosi atvirai nušviesti paprastai visų įslaptinamas bausmes.

Jos duomenimis, teismas „Veličkai paskyrė vienerių metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią turės atlikti pataisos namuose. Buvusiam ugniagesiui gelbėtojui dar teks pakloti 25 000 litų ir taip atlyginti moralinę žalą nukentėjusiajai. Kitiems dviems – D. Astrauskui skirta dvejų, o G. Rauduvei – vienerių metų ir 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Jie taip pat privalės atlyginti nukentėjusiajai materialinę žalą: D. Astrauskas turės sumokėti 10 000, o G. Rauduvė – 5000 litų. Be to, abu vyrai įpareigoti reguliariai registruotis policijoje, nuo 22 valandos iki 7 ryto būti namuose. Trijulė privalės atlyginti ir nepilnametės motinai už šiosios keliones į gydymo įstaigą, kai dukra gulėjo ligoninėje, ir vežiojimo pas psichiatrą išlaidas – kiekvienas po 250 litų.“

69. Recidyvistai. Smalsi žiniasklaida informuoja, kad Lietuvoje yra pedofilų, kurie po kalėjimo yra nusikaltę po 3 ir 4 kartus. Pasitaiko net ir po keliolika kartų teistųjų. Tai recidyvistai. Ką su tokiais padarais daryti? Pirmiausia juos būtina gydyti. Ir gydyti be jų sutikimo. Kito kelio apsaugoti nuo jų vaikus tiesiog nėra. Priešingai M. Liesio nuomonei, tokiems asmenims turėtų būti taikoma ir griežta registracija arba saviregistracija. A. Žutautienės liudijimu, mūsų teismai jau dabar priimą sprendimus „reguliariai registruotis policijoje“.

Įsidėmėtina, kad pagrindinius savo siūlymus ji stengėsi atskleisti, dėstydama kitų šalių patirtis: „Įstatymas pedofilus teisti laisvės atėmimu ir priverstiniu ambulatoriniu gydymu – vadinamuoju cheminiu kastravimu, jau veikia 9 Jungtinės Amerikos Valstijos regionuose, Makedonijoje, <…> Lenkijoje ir Pietų Korėjoje. Švedija su Danija taip pat skiria specialius vaistus seksualiniams nusikaltėliams, padedančius nuslopinti jų lytinį potraukį.“ Ne be reikalo tose šalyse nusikaltėliai paprastai yra išsyk skirstomi į skirtingas kategorijas. Pagal jas nustatomos ir sankcijos.

Tačiau iki šiol iš mūsų Seimo neateina jokių žinių apie šios srities įstatymų griežtinimą ir subalansavimą, kurio įsakmiai reikalauja ne tik Europos Žmogaus Teisių Teismas, sąžiningiausi žurnalistai, juristai, bet ir didžioji pilietinės visuomenės dalis. Jeigu valdžios institucijos išsisukinėja, o pilietinė visuomenė toleruoja, pakenčia, yra abejinga pedofilijos ir pornografijos siautėjimui šalyje, su visa valstybe yra kažkas negerai. Kitaip sakant, ji serga.

Privalu nedelsiant šią įsisenėjusią ligą gydyti ir kartu pacientus ugdyti, kad jie vėl neatkristų, o svarbiausia būtų maksimaliai užtikrintas vaikų saugumas. Civilizuotas pasaulis dabar aiškiai pasuko šiuo keliu. Dažniausiai atrodo, kad mes perdėtai jautrūs nusikaltėliams ir gana abejingi jų nuskriaustoms aukoms.

70. Disciplinuoti seksualinį potraukį. Taip morališkai ir pilietiškai subrendusių žmonių, kaip Žutautienė, neturime daug. Bet nepaisant to, ir ji kažkodėl per daug atsargiai sureagavo į alternatyvinius siūlymus: „Medikai tvirtina, jog taikant prievartinį gydymą, niekas nepasikeis – būtina daryti viską, kad pedofilai seksualinį potraukį vaikams sugebėtų valdyti.“ Keista. Šitie dalykai neturi ir negali būti supriešinami. Privalu daryti viena ir kita.

Prievartinio gydymo būtų galima netaikyti, jeigu nebūtų recidyvistų.

Prievartinio gydymo būtų galima netaikyti, jeigu nebūtų recidyvistų. Bet jų yra žymiai daugiau, negu įsivaizduojama. Todėl jos išvada visai pagrįsta: „Daugelis psichiatrų siūlo suteikti pedofilui galimybę savanoriškai dalyvauti gydymo ir reabilitacijos programose. O vėliau, išėjus į laisvę, probacijos tarnybos galėtų tikrinti, kaip atlikusiam bausmę sekasi gyventi laisvėje.“ Teisingai, bet ne tiek galėtų, kiek privalėtų tikrinti.

Labai sumaniai žurnalistė pasinaudoja Didžiosios Britanijos patyrimu, kuris buvo įgytas, kai viena „labdaringa“ organizacija išleido pedagogams skirtas metodines seksualinio švietimo gaires. Joms buvo pritarusi net Švietimo ministerija. Ten buvo rašoma, kad seksu galį užsiimti net ir trylikamečiai, jeigu tik abu partneriai sutinką. Tokie santykiai esą būtini paauglystėje, jog vaikai saugiai ir sveikai subręstų.

Šios gairės švietimo ekspertams ir politikams sukėlusios šoką:

Šios gairės švietimo ekspertams ir politikams sukėlusios šoką: „Šeimos švietimo draugijos atstovė Sara Karter parlamente pareiškė, kad kai kurios naujai suformuluotos nuostatos, dėstomos mokyklose, prasilenkia su įstatymais. Parlamento švietimo komiteto pirmininkas Gremas Stiuartas tvirtino, kad nors iš pirmo žvilgsnio trylikamečių seksualiniai santykiai atrodo nebloga idėja, tačiau, jo nuomone, paaugliams toks „leidimas seksui“ yra ydingas ir bręstančiam žmogui gali padaryti didelę žalą.

Kai kurių psichiatrų-seksologų nuomone, paaugliai – tai molis, iš kurio galime nulipdyti viską, ko norime: nori – monstrą, nori – normalų žmogų, ir bet kokį bandymą kištis į natūralų vaiko vystymosi procesą jie laiko nenormaliu. „Tokias programas ir metodikas gali paruošti tik iškrypėliai, – piktinasi ekspertas Bobas Makendzis. – Žinoma, mes visi trokštame, kad vaikai neužaugtų monstrais, kad jie suvoktų gyvenimo vertybes, būtų moraliai stiprūs, tame tarpe ir pasiruošę seksualiniam gyvenimui. Tačiau – tik ne tokiais metodais“.

Įdomu, kad tie patys metodai šiandien diegiami ir Lietuvoje. Situacija daug kam žinoma, bet mažai kas nutuokia, iš kur jie atkeliauja, kas jų tikrieji autoriai ir kokia atsakomybė gula ant pečių akliems imitatoriams. Svarbiausia, imitatoriai nežino, kaip tą kontrkultūrinį importą turėtų reaguoti pilietinė visuomenė, itin stipriai veikiama ne tik PEDOFILIJOS NEIGIMO politikos, bet ir SEKSUALINĖS REVOLIUCIJOS padarinių.

2024 metai balandžio 23 diena: „Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos mokinių tėvai nustebo, kai mokyklos psichologė jiems atsiuntė medžiagą apie paaugliams kylančius klausimus. Joje – daugybė klausimų apie sekso malonumą ir nieko apie susilaikymą. O šalia viso to patarimai, kaip su bendraamžiais mylėtis telefonu ir dalintis savo erotinio ar net pornografinio turinio nuotraukomis. Pilietinis infantilizmas (nebrandumas) toks didelis, kad net nepastebimi juridinių pornografijos draudimų pažeidimai.

Tačiau tokie patarimai mokyklai neatrodo pavojingi, o ministerija sako, kad tai demokratijos išraiška!”Paaugliai „šviečiami“, kaip dalintis erotika – Respublika.lt – Naujienų ir žinių portalas . Deja, tai ne vienintelis toks atvejis Lietuvoje. Jeigu tai demokratija, tai kas yra trumparegystė, siauraprotystė ir vergiškas konformizmas?

71. Kontrkultūrinė „demokratija“ prieš ugdymo kultūrą. Esu prasitaręs, kad priešinimasis pedofilijai „prasidėjo tik tada, kai atsirado bendras sutarimas tarp psichiatrų, įtakingų juristų ir savo vaikais susirūpinusių parlamentarų“. Bet tai nebuvo kokia sąmoninga sutartis ar sprendimas, o veikiau pagrindinių Vakarų socialinių jėgų subrandintas apsisprendimas ir moralinis prabudimas. Tačiau Lietuvoje nuo pat pradžių tas prabudimas ir pasipiktinimas pedofilija instituciškai buvo, o iš dalies ir dabar dar tebėra stabdomas.

Dėl šio stabdymo pedofilijos būklė mūsų krašte išlieka gana neapibrėžta. Bent jau daug mažiau aiški, negu, sakysime, Rusijos karo baigtis Ukrainoje. Abu šie reiškiniai kruvini, amoralūs ir absurdiški. Bet agresyvųjį Rusijos karą civilizuotoji Europos dalis jau gana aiškiai skiria nuo teisėtos Ukrainos savigynos.

Pirmasis karas atmetamas neapykanta, sankcijomis, valstybių tarpusavio sutartimis, NATO stiprinimu, karinėmis pratybomis ir kitomis sutelktinio pasirengimo formomis, o antrasis yra remiamas, palaikomas ir stiprinamas karine technika, politine, moraline pagalba. Pirmasis karas – agresyvus, primestinis (neteisingas ir neteisėtas), okupacinis, teroristinis, grobuoniškas, net genocidinis, be galo žiaurus ir nešvarus, o antrasis – siekiantis nepriklausomybės, todėl teisingas, vertas ne tik gailesčio, atjautos, bet ir kuo didesnės paramos.

Tuo tarpu pedofilijos traktavimas Lietuvos švietimo sistemoje iki šiol tebėra dviprasmiškas ir gana neaiškus. Svarbiausia, gydymas vis dar painiojamas su auklėjimu, o auklėjimas – su seksualinę revoliuciją sukėlusiu neofroidistiniu lytinių instinktų SKATINIMU ir pornografijos PLATINIMU. Visais laikais auklėjimu pirmiausia buvo laikomas elgesio kultūros, kitaip sakant, valios, disciplinos, civilizuotumo ugdymu. Nuo romėnų laikų disciplina (lotynų k,) reiškė auklėjimą, mokymą, tvarką, drausmę, taisyklę. Dabar ji begėdiškai tapatinama su įgimtų, iracionalių, biologinių instinktų stimuliavimu. Tas sujaukimas ypač pavojingas visoje pakrikusioje švietimo sistemoje.

72. Posūkis?! Nesakau, kad nieko pozityvaus Lietuvoje nepadaryta. Kaip matyti, turime tikrų kovotojų už tiesą ir teisingumą. Tik tokių pastangų pripažinimui bei parėmimui ir tas ilgas, šių dienų skaitytojams visai nepriimtinas rašinys atsirado. Bet stinga paties svarbiausio dalyko – esminio moralinio posūkio. Apie tokį posūkį būtų galima kalbėti tik tada, jei valdžia galų gale suprastų, kad ji PRIVALO atskleisti didžiąsias paslaptis, užrakintas po devyniais užraktais, o pirmiausia būtų atsakyta į priešmirtinį ir patį kukliausią vienuolės N. Sadūnaitės ir jos bendraminčių klausumą „AR DAR GYVA DEIMANTĖ?“

Viršūnės puikiai jaučiasi demonstruodamos pačią banaliausią fasadinę tvarką, nes jas vis dar renka nerūpestingi, bailūs ir greitai viską užmirštantys žmonės

Šiandien jau aiškiau negu aišku – dabartinė valdžia to tikrai nepadarys. Jos moralė per daug savanaudiška ir be kultūrinių orientyrų, vos ne putiniška: kam sukti galvas dėl kelių ar net keliolikos pradangintų žmonių? Atseit, tegul šunelis loja, bet karavanas eina. Viršūnės puikiai jaučiasi demonstruodamos pačią banaliausią fasadinę tvarką, nes jas vis dar renka nerūpestingi, bailūs ir greitai viską užmirštantys žmonės. Belieka tik laukti, kada įvyks stebuklas ir valdžioje savaime atsiras tikras Žmogus, kuriam Tiesa ir Teisingumas bus svarbiau už disponavimą valdžia ir karjerą. O jeigu neatsiras…

Kiek galima laukti? Vis išgirstu: „Ar tau neatsibodo ta Klonio gatvės istorija?“ Žinoma, atsibodo. Net labai. Bet negi dėl to reikėtų sustoti pusiaukelėje? Pagaliau čia ne tik kantrybės klausimas. Kaip galės atsirasti toks gelbėtojas, jei pilietinė visuomenė jau yra apsipratusi ir susitaikiusi su esama padėtimi. Kartais net imi žmogus galvoti, ar tas mūsų pilietiškumas ir paburbėjimas uždaruose „burbuluose“ daug skiriasi nuo to rusų imperinio inertiškumo, kurį mes taip kandžiai pašiepiame. Jie juk jie ten už menkiausią pasipriešinimo ženklą areštuojami, sodinami į kalėjimus, be gailesčio žudomi… Mes juk šiandien žymiai laisvesni, bet… kažkodėl ne mažiau susitaikantys, vangūs ir abejingi.

Tuo greitu susitaikymu mes ne tik per anksti užbrėžiame savo pačių padorumo ribas, bet ir parodome nenorą, o gal ir tingumą svarbiausius ir sunkiausius dalykus aiškintis iki galo. Taip taip, iki galutinio apsivalymo. Ką gi mes turime? Tik nesibaigiantį klausinėjimą ir moralinį nerimą, atkaklų didžiausių nusikaltimų priminimą ir siekimą diskredituoti tuos, kas tas paslaptis vis dar laiko aklinai užrakinę. Ir dabar dar vaizduojama, kad raktai pamesti.

Atrodė, kad 10 metų visuotinai platintas pedofilijos neigimas šalyje galų gale sulauks aštrios kritikos ir atsivers visos paslaptys. Juk kuo didesni (brutalesni, šiurkštesni) nusikaltimai, tuo gėdingesnės ir paslaptys, o kuo gėdingesnės paslaptys – tuo atkaklesnis ir priešinimasis, kuo atkaklesnis priešinimasis – tuo daugiau apsimetinėjimų, sukčiavimų, melo, o ne retai ir siauraprotystės, trumparegystės bei nemokšiškumo pateisinimų.

73. Nauji žmonės, o gal kažkas tvenkiasi… Į viešumą išėjo daug seksualinių nusikaltimų, teismuose išnagrinėta nemaža bylų. Jų ypač daug aprašyta žiniasklaidos kriminaliniuose puslapiuose, įvairių organizacijų statistinėse suvestinėse. Prie jų prisidėjo teismų rezultatus patvirtinančių Pagalbos centrų steigimas visoje Lietuvoje. O jie pagal savo išgales jau pradėjo rūpintis vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos globa. Viešosios opinijos formavimąsi suaktyvino ir nedrąsūs pavienių pareigūnų prisipažinimai bei pasiteisinimai, kad savo sprendimais jie yra padarę klaidų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir tas politinis šurmulys, kurį sukėlė ir iki šiol tebesitęsianti Seimo nario K. Bartoševičiaus pedofilijos byla.

Bet svarbiausia buvo tai, kad atsirado naujų žmonių, kurie seksualinių nusikaltimų problemas pavertė profesinės veiklos uždaviniu. Pirmiausia turiu galvoje dar visai neseniai pradėtą viešinti unikalų Kristinos Mišinienės Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Respublika, Delfis ir kai kurios kitos internetinės svetainės išaugino nemaža žurnalistų, profesionaliai ir gana atsakingai nagrinėjančių seksualinius nusikaltimus. Šiuo atžvilgiu susiformavo ypač ryškios D. Sinkevičiaus, V. Merkytės ir kitų žurnalistų asmenybės. Gaila, kad tų permainų kol kas dar neįstengia deramai įvertinti oficialios institucijos.

Ypač viltinga pasirodė bene pirmąsyk LRT radijo Aktualijų studijoje suorganizuota speciali diskusija „Kaip Lietuvoje ginamos seksualinės prievartos aukos“. Ji įvyko dar visai neseniai (2024. 05. 06), todėl buvo tikimasi, kad ji geriausiai nušvies esamą padėtį. Pretekstą tokioms diskusijoms davė Strasbūro Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, apkaltinęs Lietuvą už tai, kad neatlikus psichologinės ir psichiatrinės analizės, čia buvo nutraukta byla, turėjusi išaiškinti skundą dėl vienuolių vargdienių seserų kongregacijos vaikų globos namuose tariamai įvykusio pedofilijos nusikaltimo.
Apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus ir jų slėpimą LRT buvo diskutavusi ne kartą, bet ši fundamentali tema LRT buvo gana netikėta. Atrodė, kad įvyks lūžis, nes yra puiki proga nušviesti tikrą padėtį ir iškelti į viešumą dar neišspręstas pedofilijos problemas.

Svarbiausia čia dalyvavo gana solidūs dalyviai: minėta K. Mišinienė, žurnalistas D. Sinkevičius, kriminologas S. Nikartas ir Generalinės prokurorės pavaduotojas S. Verseckas, kuruojantis Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento veiklą. Tai pagrindiniai šio rašinio personažai ir neabejotinai geriausi seksualinių nusikaltimų žinovai. Redaktorius M. Jackevičiaus pranešė, kad diskusijoje atsisakė dalyvauti tik Teisingumo ministerija. Matyt, numatė, kad čia jai nebus lengva. Taip ir įvyko. Pagrindiniai priekaištai griuvo ant jos galvos. Pokalbio pradžia nuteikė labai gerai. Ypač svariai padėtį nušvietė socialinė darbuotoja K. Mišinienė.

jokiu būdu negalima taikstytis su tuo, jog kalėjimuose nusikaltėliai nėra nei gydomi, nei auklėjami, todėl iš ten išeina tik dar labiau sužvėrėję recidyvistai;

74. Pūvanti bala. K. Mišinienė iškėlė reikalavimus: 1) kad tokiose bylose absoliutus prioritetas būtų atiduodamas vaikui, todėl turi būti padaroma viskas, kas įmanoma; 2) kad jokiu būdu negalima taikstytis su tuo, jog kalėjimuose nusikaltėliai nėra nei gydomi, nei auklėjami, todėl iš ten išeina tik dar labiau sužvėrėję recidyvistai; 3) kad tie patys advokatai negali ginti vaikų ir nusikaltėlių; 4) kad negalima taikstytis su neįveikiamu psichologų trūkumu, dėl to likusieji yra nežmoniškai apkrauti, o ekspertizės be galo užsitęsia; 5) kad svarstant tokius konkrečius klausimus, diskusijoms netiktų per daug abstrakčios kalbos, nes tokiu atveju nebus išsprendžiami konkretūs uždaviniai.

K. Mišinienė gana taktiškas žmogus, todėl jos kalba nebuvo tokia kategoriška, kaip čia išdėstyta. Kadangi tuos pačius dalykus jai teko kartoti kelis kartus ir ne pirmą sykį, tenka pasiremti jos senesniais atsakymais į kitą LRT klausimą „Ar Lietuvoje yra serijinių seksualinių prievartautojų?: „Reikia pripažinti, jog dalis šių nusikaltėlių akivaizdžiai turi nediagnozuotų psichikos sutrikimų – apie tai byloja jų veiksmai tiek per nusikaltimą, tiek po jo. Tikrai nesuprantu, kodėl būtent teismai čia „užmerkia akis“, nuteisdami, pavyzdžiui, žmogų n-ąjį kartą porai metų, nors pavarčius jo ankstesnių nusikaltimų bylas, aiškiai matyti, kad įkalinimas neduoda jokių rezultatų, liguistas elgesys tik stiprėja?“

Toliau Kristina šaukiasi į Teisingumo ministeriją, kuri ir šįsyk nusišalino nuo savo pareigų svarstymo: „Tačiau kitais atvejais kalbame apie situaciją, asmens laikyseną, kurią tikrai būtų galima koreguoti elgesio keitimo programomis – bet ar jos egzistuoja kalėjimuose? Norėčiau išgirsti nuoširdžią Teisingumo ministerijos poziciją šiuo klausimu, ar 2024 metais yra kokia nors rimtesnė metodika dėl darbo su ilgamečiais prievartautojais, ar yra įkalinimo įstaigose specialistų, galinčių dirbti su jais?“

Kristina neištveria: „Pikta, jog mūsų politikai trypčioja vietoje dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, vieni jų kartoja tinginčių dirbti valdininkų žodžius, kad „kažkas panašaus jau yra sukurta, tik neveikia, gaila“, kiti nerimauja, jog registras gali pažeisti prievartautojų teises, dar kitiems ši tema „labai baisi, gal geriau apie mūsų pasiekimus kalbėkime…“

Tad kol kas – atsiprašau už tiesumą – belieka laukti naujų aukų. Vieni nusikaltimus tirsime, kiti rūpinsimės pagalba aukoms, guosime ir palaikysime jas, mokysime nepalūžti.“ ( Kristina Mišinienė. Ar Lietuvoje yra serijinių seksualinių prievartautojų? – LRT). Ši mintis paskatino prokurorą iškelti labai elementarų uždavinį: – susitarti įvairioms institucijoms dėl veiksmų koordinavimo. O tai mane labiausiai šokiravo. Man atrodė, kad tai turėjo būti padaryta jau prieš kokią 20 metų.

Diskusijų dalyviai iš pradžių mėgino su Kristina diskutuoti, bet vėliau beveik su viskuo sutiko. Lietuvoje tikrai neveikia nei pedofilų gydymo, nei jų auklėjimo sistema. Viskam trūksta lėšų, specialistų ir tokių problemų sprendimui pritaikytų įstatymų. S. Nikartas dar pridėjo, kad iš viso kaliniai tebelaikomi tarybiniuose kalėjimuose. Čia jokios reformos nepradėtos. Šiek tiek deguto pridėjo dar ir D. Sinkevičius: turėtų būti gydymas, bet nėra jokių programų. Be to, gydymui reikia kalinių sutikimo.

Tačiau taip būtų galima elgtis tik su tvirkintojais, o ne su prievartautojais, nes tvirkinimas yra nesunkus nusikaltimas.

Bet paskutinė jo mintis nesulaukė jokios reakcijos. Kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kaip recidyvistas gali duoti tokį sutikimą. Matyt, diskusijų dalyviams, nebuvo žinoma, kad tokius pedofilus tenka gydyti priverstiniu būdu. Negi diskusijos dalyviai nėra nieko girdėję net apie savo kolegos M. Liesio siūlymą, kurį jis paskelbė prieš 14 metų:

„Jei teismas vis dėlto pripažintų pedofilą ribotai pakaltinamu, tada kodekse yra sudaryta galimybė nesunkius nusikaltimus atlikusiems asmenims taikyti arba švelnesnę bausmę, arba priverstinai gydyti. Tačiau taip būtų galima elgtis tik su tvirkintojais, o ne su prievartautojais, nes tvirkinimas yra nesunkus nusikaltimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą už sunkų ir labai sunkų nusikaltimą ribotai pakaltinam asmeniui galima skirti tik švelnesnę bausmę. Mes siūlome pakeisti kodeksą, ir priverčiamąjį gydymą numatyti ir padariusiems sunkius nusikaltimus.“

Tačiau M. Jackevičiaus pažadėtam ypatingai svarbiam pedofilų gydymo klausimui iš viso nebeliko laiko. Liko tik prisipažinimai, kad niekas nežino, kaip Lietuvoje įmanoma apginti seksualinės prievartos aukas. K. Mišinienė, matydama, kad pritrūko nuoširdaus troškimo įveikti iškilusią problemą, dar mėgino aiškinti, kad ir tokia sunki padėtis neatpalaiduoja nuo būtinumo padaryti viską, kas įmanoma vaikui apginti. Bet jau niekas to „negirdėjo“.

Buvo akivaizdu, kad visi buvo sukrėsti tos būklės, kurią jie patys išviešino… Bet problema iš mirties taško nepajudėjo… Išliko įspūdis, tarytum pedofilijos klausimai Lietuvoje būtų svarstomi pirmą kartą. Ir būtų kokie 2010 metai. Lyg per tą laiką niekas pedofilijos tema nebūtų diskutavęs… Trumpai tariant, liko pūvanti bala… Liko aišku tik tiek, kad vieši pokalbiai, įstatymai ir gyvenimas eis ir toliau trimis visai skirtingais keliais. Nejaugi?

75. Oficialios įstaigos tokių duomenų neregistruoja. Žinoma, Kristina neliko visai viena. A. Žutautienė taip pat visada buvo aukų pusėje. Jai vaikai niekada nebuvo ir negalėjo būti nepastebėtas dramblys biologijos muziejuje. Tačiau kartais situacijos verčiama ji turėjo eiti ir toliau. Akis badantys faktai vertė parodyti, kad ir pačios pedofilų aukos ne visada būna tik aukos. Jų tarpe būna ir labai blogai auklėtų, hiperseksualių, tiesiog psichinėmis ligomis sergančių mergaičių:

„Kaltininkai visi kaip vienas tvirtino, kad <…>mažametė juos gundė, rašydavo dviprasmiškas žinutes, skambino telefonu, kvietė susitikti. Žinoma, galima tai laikyti nusikaltusiųjų gynyba, tačiau internete publikuotos dvylikametės nuotraukos tikrai gana provokuojančios ir nederančios tokio amžiaus mergaitėms. <…>Šiai mažametei labiau rūpėjo seksas nei pinigai, nes jų atsisakydavo, jei kuris pasisiūlydavo už suteiktas intymias paslaugas sumokėti.“

Aprašydama tokius faktus, autorė daro gana aktualią išvadą, atitinkančią jau anksčiau apžvelgtos seksualinės revoliucijos padarinius. „Daugėja hiperseksualų, – rašo ji. – Psichologai tvirtina, kad perdėtas domėjimasis seksu (hiperseksualumas) gali pasireikšti dar vaikystėje ar paauglystėje, kuomet dar ne visai sustiprėjusi psichika koncentruojasi į seksualinius ar erotinius įspūdžius ir fantazijas. Ypač tai pasireiškia, jei vaikas auga šeimoje, kurioje trūksta meilės ir dėmesio.“

Pasiremdama interneto skelbimais, medikų stebėjimais ir motinų nusiskundimais, Žutautienė neabejoja, kad daugėja nepilnamečių ir mažamečių, kurie ieško, su kuo praleisti naktį, Čia pat pateiktas vienos motinos pasakojimas apie savo nuo psichinės ligos gydytą 15-metę dukrą, kuri vakarais išeidavo iš namų ir grįždavo tik paryčiais.

Vieną dieną ji išėjusi į mokyklą ir negrįžusi. Teko kreiptis į policiją, kuri jį suradusi „pas gerokai už save vyresnį vyrą. Į mūsų prašymus grįžti ir bent jau užbaigti mokyklą ir tuomet gyventi su vyru, dukra atšovė, kad nesikištumėme į ne savo reikalus. Girdi, man jo, Arūno, labai reikia ir viskas! O šis, ko gero, net nežino, jog mano dukra įrašyta į psichiatrijos įskaitą, keletą kartų gulėjusi ligoninėje ir gydytojai tvirtina, kad ji negali atsakyti už savo veiksmus“.

Medikai nustatė dukrai padidėjusį potraukį seksui. „Įtariu, kad nuo 12 metų ja naudojasi vyrai, o mes bejėgiai ką nors pakeisti. Svarbiausiai, kad jokie argumentai jos neveikia – pamato vyrą ir šis tarsi ją užhipnotizuoja. <…>Ji ieško vyrų, skambinėja nepažįstamiems, norinčių užsiimti seksu ieško pažinčių svetainėse ar tiesiog užkabinėja gatvėje.“

Prieš porą metų Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktais tyrimais nustatyta, kad 56% negalią turinčių moterų yra susidūrusios su seksualine prievarta. Daugiau negu trečdalis negalią turinčių mergaičių ir moterų bent kartą gyvenime yra patyrusios seksualinį smurtą. „Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos per metus registruoja vidutiniškai apie 150 smurto atvejų prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje, tačiau seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš jas nėra fiksuojama.“ (https://www.15min.lt/…)

Mes karingi tik politikoje, o visur kitur – apgailėtini konformistai. Per daug lengvai prisitaikome, susitaikome ir dar skubame kitus mokyti

Gaila, kad to dar neįstengia suprasti nei politikai, nei žiniasklaida. O tuo labiau greitai viską užmirštančios masės. Mes karingi tik politikoje, o visur kitur – apgailėtini konformistai. Per daug lengvai prisitaikome, susitaikome ir dar skubame kitus mokyti. Savo susitaikymo su išorinėmis įtakomis ir valdžios įvestomis paslaptimis mes neturime teisės tapatinti nei su savo tingumu, nei su abejingumu, nei su skeptišku nusivylimu „nieko čia nepakeisi“.

76. Pedofilinė gėda. O ką mano Neringa Venckienė? Ką dabar mano, nežinau. Bet pačiu sunkiausiu metu ji yra prasitarusi: „Likimas viską sudėlios į savo vietas“. Po tiek subjaurotų gyvenimo metų toks netikėtai ramus vilties blyksnis. Tikėkimės, kad nėra tokio blogo, kuris neišeitų į gera. Bet tai neatpalaiduoja nuo pilietinės pareigos esamą padėtį judinti iš mirties taško ir užgriūvančios gėdos.

Žmonės pateisina ne maža nusikaltimų, bet pedofilija visada gėdinga. Pirmiausia ji gėdinga nusikaltėliui. Kad užmigdytų protu kontroliuojamą gėdą, pedofilas paprastai svaiginasi arba vartoja narkotikus. Todėl reikalingi įstatymai, griežtos bausmės, atitinkami gydymo metodai bei kalėjimai, vieši nusikaltėlių registrai ir kitos priemonės, kad PRIVERSTŲ pedofilus susitvardyti. Po nusikaltimo jie gėdinasi viešumos, kad jo paslaptis nebūtų atskleista. Ir tai gali tęstis ilgai…

Kitokia aukos gėda. Ji skausminga, nes neatskiriama nuo patirtos skriaudos. Aukos tėvams gėda dėl vaiko pažeminimo, suluošinimo ir primestos pareigos pasirūpinti bylos iškėlimu. Tuo tarpu institucijų vadovams ir bendradarbiams gėda, kad pažeistas institucijos prestižas. Nė kiek ne mažesnė gėda ir nusivylimas savo šalimi, kai Europos teismas įrodo, kad valstybė išsisukinėja nuo savo šalies vaikui padarytų nusikaltimų.

Nemanau, kad tokių nusikaltimų aprašymai galės pakeisti mūsų gyvenimą. Nemaniau ir to, kad atsiras daug kantrių šitokio rašinio skaitytojų. Ne tik dėl to, kad autoriaus rašymas ilgai užtruko, o turinys žymiai išsiplėtė. Toli buvo peržengta centrinė tema, kodėl taip ilgai Lietuvoje buvo oficialiai ignoruojama pedofilija?

Sunku buvo tikėtis skaitytojų ir dėl to, kad autorius buvo priverstas aptarinėti tokias atstumiančias, didžia dalimi apokaliptines gyvenimo problemas. Tuo labiau, kad jos akivaizdžiai kirtosi kirtosi su tomis hedonistinėmis, pramoginėmis masinės kultūros ir vartotojų visuomenės nuostatomis. Nuo jų, kiek įmanoma, teko atsiriboti.

Žinoma, būta ir drovaus lūkuriavimo. Galvota, negi neatsiras žmonių, kurie pamėgins prasiskverbti į tariamas valstybės paslaptis? Veltui. Vieni išmirė, o kiti, kartodami kapituliacijos formulę „nieko čia nepakeisi“ – susitaikė. „Užsimirš – ir viskas bus gerai.“ Klystame, niekada nebus gerai. Blogis neišnykta be pėdsakų.

visi šie projektai yra atsiradę toje kolektyvinio primityvumo, laukiniškumo būklėje, kuri išstumta už bet kokio padorumo, civilizuotumo ir kultūros ribų.

77. Kur esame atsidūrę? Kad suprastume padėtį, kurioje esame atsidūrę, turime gerai žinoti, iš ko yra išaugę tie revoliuciniai pasaulio seksualinio pertvarkymo projektai. Tas žinojimas atima pasitikėjimą vien jau dėl to, kad jie visi šie projektai yra atsiradę toje kolektyvinio primityvumo, laukiniškumo būklėje, kuri išstumta už bet kokio padorumo, civilizuotumo ir kultūros ribų.

Be jokios abejonės, pačią laisviausią šeimos ir seksualinio gyvenimo formą buvo sukūręs serijinis žmogžudys Mensonas. Nepavykus sukurti tradicinės šeimos, jis sumanė jos alternatyvą – seksualinės „meilės“ jungiamą kolektyvą, susidedantį iš keliolikos tarpusavyje aktyviai santykiaujančių prostitučių ir sutenerių. Ne mažiau „laisvių“ buvo ir seksualinės revoliucijos kaitinamuose roko subkultūros festivaliuose. Tik čia, kaip ir feministiniuose judėjimuose buvo buvo rūpinamasi ne šeimos alternatyvomis, o gyvenimu be šeimos.

Prie gyvenimo be šeimos įtvirtinimo daug prisidėjo kaip politinės valdžios perimtas Raicho seksualinis ugdymas, taip ir klasikinės šeimos ištirpinimas socialinių šeimų aibėje, įskaitant ir vienalyčių šeimų legalizavimą, ir surogatinių motinų apvaisinimo praktiką, ir prostitucijos legalizavimą, ir pornografijos platinimą.

Normaliose šeimose augę piliečiai neketina aklai susitaikyti su pavojingu laukinių, necivilizuotų žmonių statusu, kurį diegia neofroidistinės, froidomarksistinės, psichoanalitinės ir joms giminingos ideologijos, redukuojančios meilę į seksą, o seksą atskiriančios nuo kultūros. Dar akivaizdesnės grėsmės šiandien kyla iš ypač sparčiai plintančios prekybos žmonėmis. Tai dar viena paslaptis, kurios atskleidimo vengiama, o gal ir bijoma. Bene tik Kristina Mišinienė išdrįsta atversti visas kortas:

78. Moralinis prabudimas. „Žinant, jog prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas, jo galime ilgai nepastebėti, yra sunku pasakyti, kokia yra šiuo metu tiksliai situacija. Oficiali statistika irgi svyruoja, kasmet deklaruoja apie pusšimtį žmonių tapus oficialiomis prekybos žmonėmis aukomis, tačiau realiai manyčiau, jog šį skaičių reikia dauginti bent iš 3.“
„Paskutiniais metais padaugėjo pradėtų ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų prekybos žmonėmis lauke, šiais metais prokurorai jau panaikino kaltinimus gražiam būreliui įtariamųjų. Šalyje matome beveik visas prekybos žmonėmis formas: aukos išnaudojamos prostitucijoje, pornografijoje, fiktyviose santuokose, vergiškame darbe, priverstiniame nusikaltimų atlikime.“

Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti.

„Nukentėjusieji jaučiasi labai baisiai <…>. Jie itin bijo. Jų pažeidžiamumas ryškus. <…>Net jeigu ir nebūtų išnaudoti, jie yra socialinio gyvenimo paribyje. O dar tas išnaudojimas juos išvis tarsi išsviedė už visuomenės ribų. Sužinoję, kad panaikinti kaltinimai įtariamajam, jie labai nusiminė. Sako: Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti. Tai patvirtino jų pačius baisiausius įtarimus, kad teisingumo nėra.“

”Deja, negaliu tiksliai pasakyti apie mastus, norėčiau ir aš juos žinoti. Bet ką tikrai matome, tai prostitucijos klestėjimą didmiesčiuose, daug jos formų persikėlė į internetą. Mes esame paradoksalioje situacijoje – prostitucija (vadinama „seksualinių paslaugų teikimu“) yra nelegali, tačiau matome atvirus skelbimus, ją reklamuoja viešbučiai turistams, įvairūs klubai savo lankytojams.“

„O sekso pirkėjui, manyčiau, mūsų šalyje yra saugu. Jis nedomina teisėsaugos, nors pagal tą patį ANK 487 straipsnį taip pat turėtų būti baudžiamas. Šis veikėjas yra sekso industrijos šerdis, dėl jo ir sukasi visa ta „pasilinksminimo“ karuselė. Jis savo pinigais išlaiko visą sutenerių ir jų parankinių kastą, tačiau jis yra tarsi nematomas, tarsi koks fantomas, nuolat išsisukantis, visada ištroškęs naujų potyrių, naujų kūnų. Tad palaikytume idėją kriminalizuoti sekso pirkimą, grąžinant sekso pirkėjui atsakomybę už savo veiksmus, tai yra prostitucijos skatinimą.“ (www.tv3.lt…)

Vaizdelis, kaip sakoma, nekoks. Didėjant imigrantų srautams, šių nusikaltimų skaičiai tragiškai auga. Sutartinai koja kojon į absurdą mus traukia ne tik vietinis, bet ir importinis abejingumas, baimė, tingumas, nemokšiškumas ir neatsakingumas. Bendra šių dvasinio nuskurdimo reiškinių inercija jau yra tapusi galinga, destruktyvia griaunamąja galia, prieš kurią šiandien kaip niekada yra būtinas moralinis ir pilietinis susitelkimas, o kartu ir visokeriopa parama tiems žmonėms, kurie jau tapę niekuo nepakeičiamo moralinio atbudimo ir prisikėlimo avangardu.

Šio avangardo fone pasidaro labai lėkštos, tuščios ir fasadiškos verbalinės valdžios ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos deklaracijos, imituojančios susirūpinimą švietimu, ugdymu, teisingumu, atsakingumu ir… kultūra. Jiems nė į galvą neateina, kad tas apsimetinėjimas iš šalies taip aiškiai matyti.