Jurgis Kipras Neviera. Ar negimęs vaisius yra žmogus, turintis teisę gyventi?
Pastarosiomis dienomis internete pasirodė straipsniai apie naująjį projektą Seime, kuriuo bandoma liberalizuoti abortus. Kaip praneša LRT, „Grupė Seimo narių iš valdančiųjų ir opozicinių frakcijų siūlo įteisinti abortus įstatymu, numatant, kad ši paslauga būtų teikiama nemokamai. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte siūloma, kad nėštumo nutraukimo paslauga moteriai būtų teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.“[1] Abortų klausimas, be abejo, yra itin kontraversiškas bei provokuojantis stiprias emocines reakcijas tiek teisės į abortą šalininkų, tiek jų oponentų, tačiau šio įstatymo akivaizdoje kviečiu dar kartą apsvarstyti ne tik šį įstatymą, bet ir tai, kas yra abortas?
Taigi, kas yra abortas? Ir kada prasideda žmogaus gyvybė? Šie klausimai yra esminės problemos ginčuose apie abortus. Juk, galų gale, jei gemalas tėra ląstelių gniužulas, tuomet abortas nėra problema – tai tėra moters kūne susidariusio darinio pašalinimas. Tačiau jei gemalas jau yra gyvas žmogus, tuomet negalime į tai neatsižvelgti – yra daugybė straipsnių, kurie palaiko teisę į abortą, tačiau gemalo žmogiškumo klausimą visiškai ignoruoja, bet juk dėl to ir širsta teisės į abortus oponentai. O šie, savo ruožtu, gali neretai pamiršti, kad nors jų manymu gemalas yra žmogus, kurį būtina saugoti ir kuriuo būtina rūpintis, moteris – su savo jausmais, skausmu, nerimu – juk taip pat. Tad dažnai viena pusė kalba apie ratus, kita – apie batus, ir tuomet nevyksta joks konstruktyvus dialogas, o tai būtina keisti.
O ką šiuo klausimu sako mokslas? Juk sakoma, kad reikia pasitikėti mokslu. Tačiau mokslas šią poziciją palaiko. 2021 metais pasirodė publikacija[2] apie mokslininkų sutarimą, kada prasideda žmogaus gyvybė. Joje rašoma, kad buvo apklausti biologai iš 1058 akademinių institucijų iš įvairių pasaulio vietų, ir 96% (5337 iš 5577) teigė, kad žmogaus gyvybė prasideda ties apvaisinimu (t. y. kai vyriškos ir moteriškos gametos – t. y. spermatozoidas ir kiaušialąstė – susijungia ir sudaro zigotą – naują ląstelę su nauju žmogaus genetiniu kodu, kuri laikui bėgant išsivysto į kūdikį). Dėl anksčiau išvardytų priežasčių galime drąsiai teigti, kad gemalas nėra kažkoks atsitiktinis ląstelių darinys – tai jau yra gyvas žmogaus organizmas, arba, paprasčiau sakant, žmogus.
Dažnai teisės į abortus rėmėjai teigia, kad abortas yra žmogaus teisė. Visgi, jei remiame žmogaus teises, pasitikime mokslu bei sveiku protu ir pripažįstame, kad gemalas jau yra žmogus, argi neturime pripažinti ir jam priklausančių prigimtinių žmogaus teisių? Pasak Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos[3] 6-to straipsnio, „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“, pasak 3-čio – „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę“, ir pasak 7-to – „visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą“. Jei iš tikrųjų remiame žmogaus teises, privalome pripažinti, kad net ir negimę žmonės turi teisę į gyvybę, lygiai kaip ir visi kiti – jų dar negimusi gyvybė nėra menkesnė ar mažiau svarbi.
Akivaizdu, abortas yra gyvo ir augančio žmogaus organizmo nužudymas, taigi ir prigimtinių žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau net ir žmonės, kurie pritaria šiam požiūriui, yra neretai linkę palaikyti teisę į abortus išprievartavimo atveju – ypač, jei šią siaubingą žalą yra patyrusi nepilnametė. Esą suprantama, kad abortas yra tikrai vengtinas blogis, tačiau koks sveiko proto žmogus galėtų tokią neteisybę patyrusiam vaikui liepti devynis mėnesius savyje nešioti apie tą bjaurų nusikaltimą primenantį vaisių? Tokia argumentacijos linija tikrai yra paveiki – vaisiaus gyvybę palaikantys žmonės netikėtai retoriniu požiūriu atsiduria mergaitės skriaudiko pusėje. Taip yra ne be pagrindo, mat situacija tikrai labai skausminga, reikalaujanti paties didžiausio rūpesčio aukos gerove ir deramos bausmės nusikaltėliui.
Deja, abortų šalininkų nenaudai, minėtasis argumentas iš tiesų tesugeba sukurti netikrą dilemą. Yra duodama suprasti, jog egzistuoja binarinis pasirinkimas. Arba reikia padėti mergaitei atliekant abortą, arba gilinti jos patirtą traumą leidžiant gimdyti. Tačiau šis dvipusis pasirinkimas tėra apgaulė, nes neatsižvelgia į problemos visumą. Žala, kad ir kaip tai būtų neteisinga, jau yra padaryta. Ir mergaitė, ir joje egzistuojantis naujas bei pilną asmens orumą turintis žmogus abu yra žiauraus nusikaltimo aukos. Juk ne tik mergaitė turės visą gyvenimą nešioti šio neįsivaizduojamai sunkaus patyrimo žaizdas, bet jos vaikas taip pat, tikėtina, turės augti be savo tėvo, žinodamas, kad jo pradėjimas yra susijęs ne su meilės aktu, bet su smurto proveržiu. Tačiau dėl šios priežasties nužudyti nekaltą vaisių reiškia išprievartautojo kaltę perleisti aukai, taip iš esmės atsisakant bet kokio teisingumo. Papildoma neteisybė negali sukurti teisybės. Vaisius nepasirinko savo mamos nelaimingo likimo, todėl jam, kaip ir mergaitei, turi būti suteikta visa įmanoma parama. Taipogi absurdiška galvoti, kad abortas, t. y. negimusio žmogaus nužudymas, kažkokiu būdu išgydys prievartautojo paliktą žaizdą vaiko gyvenime.
Be to, pats abortas tikrai nėra psichologiniu požiūriu neutrali procedūra. Nors „reprodukcinių teisių“ šalininkai mėgsta neigiamas abortų pasekmes menkinti ir joms priešpastatyti pagimdžiusių moterų patiriamus sunkumus, tačiau toks bandymas tėra nesėkmingas mėginimas ignoruoti realias kūdikio žudymo pasekmes motinai. Iškalbingų duomenų pateikia didžiausia kada nors abortų klausimu atlikta metaanalizė, 2011 metais išleista Britų psichiatrijos žurnale. Jos duomenimis moterys, atlikusios abortą, įgyja 81 proc. didesnę psichologinių problemų riziką[4]. Akivaizdu, kad abortas nėra tik paprasta medicininė operacija, kaip, pavyzdžiui, naviko išoperavimas. Kažin ar būtų studijų, rodančių, jog žmonės po sėkmingos vėžinio naviko operacijos patiria reikšmingai padidėjusią psichologinių problemų riziką. O štai sėkmingas abortas, kuris, anot jo proponentų, tėra „reprodukcinė sveikata“, būtent tokią riziką ir didina. Tad kyla labai didelė abejonė ar minėtajai mergaitei abortas išvis galėtų kažkokiu būdu padidinti psichologinę gerovę, net neminint vaisiaus, kuris yra nužudomas. Taigi anksčiau aptarta netikra dilema labai lengvai subliūkšta.
Galiausiai toks manipuliavimas išprievartavimo atvejais yra nesąžiningas dar ir dėl to, kad abortai, atlikti dėl šio nusikaltimo, sudaro labai mažą dalį visų nėštumo nutraukimų. Jeigu norime veiksmingai sumažinti abortų skaičių, tai, visų pirma, reikia apžvelgti dažniausias tokio moterų pasirinkimo priežastis. Gutmacherio instituto duomenimis moterys, kurioms atliekami abortai dėl išprievartavimo, sudaro vos 1 proc. visų tokio tipo procedūrų. Dažniausios priežastys yra tai, kad naujas vaikas bus kliuvinys jau egzistuojančioms atsakomybėms (74 proc.), finansiniai sunkumai (73 proc.), santykių problemos (48 proc.), moteris mano, kad yra per sena gimdyti (40 proc.), taip pat kiek mažiau nei trečdalis mano, jog gimdymui yra per jaunos. Minėtosios priežastys kiekvienos atskiros moters atveju persidengia, todėl svarbu suprasti, jog abortą svarstančioms mamoms yra reikalinga visapusiška psichologinė ir materialinė pagalba. Tokia veiksmų kryptis šiuo metu yra realiausias abortų problemos sprendimo būdas.
Būtent šiuo aspektu abortų priešininkams įvairiose diskusijose yra neretai prieštaraujama. Už gyvybę pasisakantys žmonės yra pristatomi kaip nesirūpinantys moterimi. Metamas kaltinimas, esą vaiko gyvybės gynimo vardan yra atmetami mamų interesai. Ir tikrai, galbūt dalis polemikos iš vaiko gyvybę pripažįstančios pusės kartais per daug apsiriboja tik vaiko apsaugos propagavimu, tokiu būdu užmirštant mamą. Ši vienpusiško žvilgsnio rizika tikrai egzistuoja. Tačiau Lietuvoje ryškėja ir kitas šio konflikto aspektas ir jo kaltininkai anaiptol nėra vaiko gyvybės gynėjai.
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų padangėje atsiskleidžia tam tikras paradoksas. Vienintelė organizacija, sistemingai padedanti moterims išgyventi sudėtingus nėštumus yra Krizinio nėštumo centras. Kodėl tai paradoksalu? Nes ši organizacija taip pat pasisako ir už vaikelio gyvybės išsaugojimą. Kaip taip gali būt? Tie, kurie, atrodo, turėtų nesirūpinti moterimi, nes jiems tariamai rūpi tik vaikas, yra didžiausi paramos teikėjai motinoms, patiriančioms emociškai ar finansiškai sudėtingą nėštumą, išgyvenusioms persileidimą, abortą ar pogimdyvinę depresiją.
Ir visgi, tai dar ne paradokso pabaiga. Negana to, kad padeda moterims, Krizinio nėštumo centras (toliau KNC) už savo dosnią veiklą iš valstybinės žiniasklaidos gauna dar ir netikėtą puolimą. Praėjusį rudenį LRT išleido žurnalistės Jurgos Bakaitės straipsnį pavadinimu „Poliklinikoje – dozė pramanų: gąsdina, kad po aborto susipyks su vyru, įniks į alkoholį“. Užsipultas ir Antakalnio poliklinikoje platintas centro lankstinukas, kuriame įspėjama apie neigiamas fizines ir psichologines abortų pasekmes. Būtent už šių pasekmių įvardijimą centras buvo negailestingai užpultas, o šio „žurnalistinio tyrimo“ paskatinta Antakalnio poliklinikos vadovybė buvo priversta persvarstyti savo bendradarbiavimą su KNC. Straipsnyje atsispindi keturių asmenų nuomonės, tačiau savo požiūrį plačiai leista išdėstyti tik trims moterims, kurios priešinasi centro veiklai, o KNC vadovės Zitos Tomilinienės atsakui buvo skirta vos viena paskutinė pastraipa. Nepanašu, kad buvo laikomasi aukštų tiriamosios žurnalistikos standartų, veikiau tiesiog siekiama pažeminti instituciją, kuri neatitinka tam tikrų ideologinių reikalavimų.
Kodėl KNC yra puolamas dėl savo pagalbos moterims? Atsakymą randame pamatiniuose kiekvienos šio konflikto pusės įsitikinimuose. KNC pripažįsta negimusio žmogaus gyvybės vertę, o abortų šalininkai arba neigia negimusio žmogaus žmogiškumą, arba bando ieškoti kitų žmogaus vertės atsparos taškų nei pati žmogiška prigimtis (sąmoningumas, galimybė išgyventi už gimdos ribų). Atmetus besąlygišką žmogaus vertę kaip moralinį orientyrą, pastarasis KNC ginčas su „reprodukcinės sveikatos“ šalininkais tampa aiškesnis. Iš tiesų aiškesnė tampa visa polemika tarp abortų oponentų ir šalininkų. Jeigu gemalas nėra pilną asmens orumą turintis žmogus, tuomet abortas yra tik medicininė procedūra ir jos prieinamumas yra moterų gerovės klausimas. Tokiu požiūriu KNC yra paprasčiausi moterų teisių priešai. Kita vertus, jeigu gemalas yra tikras žmogus, tai atsikratymas juo yra tikrų tikriausia žmogžudystė, todėl įstatymas ją turėtų drausti. Šiuo požiūriu KNC yra išsamią pagalbą kūdikiui ir moteriai teikianti nevyriausybinė organizacija. Tolimesnėse diskusijose apie abortus privalo būti aptariama ši esminė problemos šerdis, kitu atveju, kaip minėta, ir toliau kalbėsime vieni apie vieną, o kiti visai apie kitą.
Galiausiai, abortų nenori nei palaikantys teisę į abortus, nei jų oponentai – vieniems tai yra žmogžudystė, kitiems – netobula priemonė išsilaisvinti iš dar labiau nenorimos situacijos. Abortų nenori dauguma žmonių, todėl visuomeninės organizacijos ir valstybė privalo remti ir palaikyti moteris finansiškai, psichologiškai, o iš vyrų turi būti reikalaujama atsakomybės ir dorybių ugdymo. Abortai yra simptomas visuomenės, kurioje užmirštos dorybės, bijoma įsipareigoti, vengiama atsakomybės, o aukščiau visko iškeliama asmeninė laisvė ir malonumas. Visgi, nors aplinkybės gali būti ir labai sunkios, abortai niekada negali būti priemonė iš jų išsilaisvinti – tai nepaneigia prigimtinių žmogaus teisių, bet būtent jas ir išsaugo. Krizinio nėštumo atveju nevilties apimtas gali būti vienas žmogus, tačiau padėties įkaitai yra du – tiek motina, tiek jos vaikas,– ir mes negalime skelbti, kad iš tiesų rūpinamės žmonėmis ir jų teisėmis, jei paliekame nuošaly nors vieną jų.
[1] https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36629778/
[2] https://www.ohchr.org/en/human-rights/universal-declaration/translations/lithuanian-lietuviskai
[3] https://www.cambridge.org/core/journals/the-british-journal-of-psychiatry/article/abortion-and-mental-health-quantitative-synthesis-and-analysis-of-research-published-19952009/E8D556AAE1C1D2F0F8B060B28BEE6C3D
[4] https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/2530843/seimo-nariu-grupe-siulo-abortus-iteisinti-istatymu-ir-paslauga-teikti-nemokamai?srsltid=AfmBOorkZl-sx_l3zVgzuciuqHogCNbf–1WEjYWOGhmxEadGsR6ob3b
Marius Kundrotas. Antikonstitucinės diktatūros gniaužtuose
Jaunai Lietuvos demokratijai tris kartus kilo valdžių pasiskirstymo problema. Pirma problema užkoduota jau 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje, pagal kurią prezidentą rinko parlamentas. Neproporcinga Seimo įtaka, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą, tęsėsi iki pat 1926 m. Po to valdžių pusiausvyra pakreipta prezidento institucijos pusėn. Šiandien valdžių santykiai visiškai išbalansuoti Konstitucinio teismo naudai.
Seimo ir prezidento jau galima atsisakyti. Kad ir kokį teisės aktą jie pasiūlytų ar priimtų, galutinis žodis tenka Konstituciniam teismui.
Tai dar būtų pusė bėdos. Konstitucinis teismas iškilo aukščiau Konstitucijos. Iššaukta Konstitucijos dvasia iškelta aukščiau Konstitucijos teksto, o šią dvasią supranta tiktai Konstitucinis teismas. Dabar Konstitucinis teismas gali skelbti praktiškai bet ką, ir tai turės konstitucinį statusą.
Anot ilgamečio Konstitucijos dvasininko, pati Konstitucija tik tam ir skirta, kad būtų aiškinama, ir kad tai darytų ne bet kas, o Konstitucinis teismas. Jei Konstitucijos tekstas prieštarauja Konstitucijos dvasiai, taikoma dvasia. Ir tai jau ne tik teorija. 2-asis Konstitucijos straipsnis begėdiškai teigia, jog valstybės suverenas yra tauta. Galite tai užmiršti. Jei tauta sugalvos referendumu keisti Konstituciją, Konstitucinis teismas gali jį užblokuoti kaip prieštaraujantį Konstitucijos dvasiai.
Konstitucinis teismas geriau žino, kas teigiama Konstitucijoje, nei patys Konstitucijos kūrėjai. Nesyk pasitaikė atvejis, kai Konstitucijos autoriai teigia viena, o Konstitucinio teismo teisėjai – visai ką kita. Maža to. Konstituciją referendumu priėmusi tauta yra per kvaila, kad suprastų, už ką nubalsavo. Už ką jie balsavo, dabar aiškina dvasininkai. Valstybės suverenas dabar ne tauta, ne Seimas ir net ne prezidentas. Suverenas yra Konstitucinis teismas. Pabūkime naivūs ir pasižiūrėkime, ką gi apie tai sako pati Konstitucija.
102-asis straipsnis numato šiai institucijai sprendimus, ar įstatymai, Seimo, prezidento ar vyriausybės aktai atitinka Konstituciją. 105-asis straipsnis dar numato sprendimą, ar su Konstitucija suderinama viena arba kita tarptautinė sutartis. Nė viename straipsnyje nėra numatyta teisė „aiškinti“ pačią Konstituciją. Šios teisės pasisavinimas, atimant ją iš Konstituciją priėmusios tautos, yra ne kas kita, kaip uzurpavimas.
Dar šis tas. 104-asis Konstitucijos straipsnis numato, kad Konstitucinio teismo teisėjai, prieš pradėdami vykdyti pareigas, prisiekia Konstitucijai. Kam gi jie prisiekia – Konstitucijos tekstui ar dvasiai?
Konstitucijos kraipymas ar pritempinėjimas prie norimų sprendimų prilygsta kėsinimuisi į konstitucinę santvarką, valstybiniam perversmui ir valstybės išdavystei. Ar tai būtų Konstitucijoje nesamų šeimos modelių išradinėjimas, ar draudimas tautai išsakyti savo aukščiausią suverenią galią referendumu. O 3-asis Konstitucijos straipsnis aiškiai sako, jog tauta ir atskiras pilietis turi teisę priešintis bet kokiam uzurpatoriui.
Nesiūlome to daryti ginklu, nors Maidano pavyzdys įkvepia. Istorijos kelyje pralieta užtektinai lietuviško kraujo. Be to, bet kokiu ginkluotu konfliktu išsyk pasinaudotų Lietuvos priešai, o pirmiausiai – imperinė Rusija. Yra geresnis būdas – telktis į masinį Konstitucijos gynybos sąjūdį, be partinių ar konfesinių skirtumų, numatant vienintelį kriterijų – ištikimybę Lietuvai, jos himnui ir Konstitucijai.
Šis Sąjūdis dirbtų su visomis valstybiškai mąstančiomis Lietuvos politinėmis partijomis, siūlydamas įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos Konstituciniam teismui būtų uždrausta savo sprendimais prieštarauti esamam Konstitucijos tekstui ar įvedinėti į konstitucinę doktriną principus, kurių Konstitucijoje nėra.
Ar reikia naikinti patį Konstitucinį teismą – jau antraeilis klausimas. Jei Konstitucinį teismą pakeis Aukščiausiasis teismas ir darys tą patį – kraipys ir pritempinės Konstituciją prie politinių sprendimų, iš to – jokios naudos. Esminis tikslas yra grąžinti valdžią tautai ir jos renkamoms institucijoms. Tarp kitų dalykų svarstytinas ir tautos renkamų Konstitucinio (ar Aukščiausiojo) teismo narių institutas.
Aišku viena. Konstitucinė santvarka sugriauta, konstitucinis suverenumas – uzurpuotas, pirmąją reikia atkurti, o antrąjį – susigrąžinti. Priešingu atveju galime sulaukti, kad ateities Konstitucinis teismas nuspręs, jog Lietuva jau nėra suvereni demokratinė respublika, bet kokios nors kitos valstybės dalis. Iš pajutusių visagalybę žmonių galima laukti visko ir bet ko. Ir kas žino, kokia dvasia gali apsireikšti kad ir iš Kremliaus?
Vatikano camerlengo kardinolas pranešė: mirė 88 metų popiežius Pranciškus
Taip, šiandien, 2025 m. balandžio 21 d., Vatikano camerlengo kardinolas Kevinas Ferrellas oficialiai paskelbė apie popiežiaus Pranciškaus mirtį. Popiežius mirė 7:35 val. ryte savo rezidencijoje Casa Santa Marta Vatikane, sulaukęs 88 metų.
Vatican News
Popiežius Pranciškus, gimęs Jorge Mario Bergoglio, buvo pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos ir pirmasis jėzuitas, išrinktas į šias pareigas. Jis vadovavo Katalikų Bažnyčiai nuo 2013 m. Jo pontifikatas pasižymėjo dėmesiu socialiniam teisingumui, aplinkos apsaugai ir atvirumu marginalizuotoms bendruomenėms.
Prieš mirtį popiežius kovojo su sveikatos problemomis, įskaitant dvišalę pneumoniją, dėl kurios jis buvo hospitalizuotas Gemelli ligoninėje Romoje. Po 38 dienų gydymo jis grįžo į savo rezidenciją, kur ir mirė.
Vatikano atstovai pranešė, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau informacijos apie laidotuvių planus ir popiežiaus įpėdinio rinkimus.
people.com skelbia:
Rachel DeSantis ir Jason Hahn
Popiežius Pranciškus mirė sulaukęs 88 metų po sveikatos krizės.
Popiežius Pranciškus, gimęs Jorge Mario Bergoglio, mirė pirmadienį, balandžio 21 d., būdamas 88 metų amžiaus. Vatikano naujienų tarnyba pranešė, kad jis mirė savo rezidencijoje – Casa Santa Marta Vatikane.
Popiežius, kuris daugelį metų kovojo su įvairiomis sveikatos problemomis, mirė praėjus mėnesiui po to, kai buvo išrašytas iš ligoninės po 38 dienų gydymo nuo dvigubo plaučių uždegimo.
Vatikano žinutėje platformoje „X“ patvirtinta: „Popiežius Pranciškus mirė Velykų pirmadienį, 2025 m. balandžio 21 d., sulaukęs 88 metų amžiaus, savo rezidencijoje Casa Santa Marta.“
Jo mirtis įvyko kitą dieną po susitikimo su JAV viceprezidentu.
Vasario 14 d. Vatikanas pranešė, kad pontifikas buvo paguldytas į Romos Agostino Gemelli poliklinikos ligoninę. Iš pradžių diagnozuotas bronchitas, tačiau vėliau liga komplikavosi į dvigubą plaučių uždegimą. Nors kurį laiką būklė buvo kiek pagerėjusi, vėliau ji vėl pablogėjo.
Kovo 6 d. paskelbtas garso įrašas, kuriame Pranciškus dėkojo tikintiesiems už maldas: „Iš visos širdies dėkoju jums už maldas, kurias aukojate už mano sveikatą iš Šv. Petro aikštės. Aš jus iš čia lydžiu“, – sakė jis ispanų kalba. „Tegul Dievas jus laimina, o Mergelė Marija jus saugo. Ačiū jums.“
Nors tuo metu vis dar buvo ligoninėje, kovo 13-ąją Pranciškus pažymėjo svarbią sukaktį – 12-ąsias savo pontifikato metines. Vatikanas pranešė, kad į jo palatą tą popietę buvo atneštas tortas su žvakutėmis.
Pranciškus, kuriam jaunystėje buvo pašalinta dalis vieno plaučio, per gyvenimą dažnai gydėsi dėl bronchito. 2021 m. jam buvo atlikta storosios žarnos operacija. Kaip jis rašo savo knygoje „Leiskite mums svajoti“, būdamas 21-erių vos nemirė nuo gripo. Toji patirtis esą pakeitė jo požiūrį į gyvenimą: „Pirmą kartą patyriau ribą – skausmą ir vienatvę. Mėnesius nežinojau, ar gyvensiu. Gydytojai irgi nežinojo.“
Popiežius Pranciškus buvo žinomas dėl savo atvirų pareiškimų, pavyzdžiui, smerkė prieš homoseksualius asmenis nukreiptus įstatymus sakydamas: „Būti homoseksualu nėra nusikaltimas.“
2013 m., po Benedikto XVI atsistatydinimo, Pranciškus tapo pirmuoju popiežiumi iš Amerikos, pirmuoju jėzuitu ir pirmuoju nuo VIII a. pontifiku, kilusiu ne iš Europos.
Skirtingai nei daugelis pirmtakų, jis nusprendė negyventi Apaštališkuosiuose rūmuose, o pasirinko svečių namus Domus Sanctae Marthae. Tokiu sprendimu siekė gyventi „bendruomenėje su kitais“, teigia Katalikų naujienų tarnyba.
Jo biografas Austen Ivereigh pasakojo: „Šis pasirinkimas iš karto panaikino tarpininkus. Kai kurie buvo labai supykę. Net dvasininkų siuvėjai jautė nepasitenkinimą – paprastumo dvasia paveikė visus, o vienas kardinolas net sakė: „Paprastumas – tai naujoji mada“.“
Iš tiesų, biografas Austen Ivereigh pasakoja, kad „praėjus kelioms savaitėms po išrinkimo popiežiumi“ Pranciškus „po balta sutana dar vilkėjo savo įprastas tamsias kelnes“.
„Jam sakė: „Tu tikrai turėtum dėvėti baltas kelnes“. O jis atsakė: „Nebūkite juokingi, aš juk ne ledų pardavėjas“, – priduria autorius.
Pranciškus – nuolankumo popiežius
Visą gyvenimą Pranciškus skyrė ypatingą dėmesį nuolankumui ir pagalbai vargšams. Jis dažnai kartodavo frazę: „Mano žmonės yra vargšai, ir aš esu vienas iš jų“, kaip rašoma jo oficialioje Vatikano biografijoje.
Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Buenos Airėse, Argentinoje, italų imigrantų šeimoje. Jo tėvas Mario buvo buhalteris, o motina Regina Sivori – namų šeimininkė, rūpinusis penkiais vaikais.
Jaunystėje Pranciškus dirbo įvairius darbus, įskaitant valytojo ir naktinio klubo apsaugininko pareigas, kol galiausiai nusprendė tapti kunigu, rašo The Los Angeles Times. Iš pradžių įgijo chemijos techniko specialybę.
Jis studijavo Čilėje ir Argentinoje, vėliau trumpai dėstė literatūrą ir psichologiją Nekaltojo Prasidėjimo koledže Santa Fė (Naujojoje Meksikoje) ir Colegio del Salvatore Buenos Airėse. Teologijos laipsnį įgijo San Miguelio Colegio de San José.
Į kunigus įšventintas 1969 m., jis vėliau ėjo įvairias atsakingas pareigas ir 1998 m. tapo Buenos Airių arkivyskupu.
Kelias į popiežystę
2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį kardinolu. Tuomet Pranciškus paprašė tikinčiųjų nevykti į Romą švęsti jo paskyrimo, bet verčiau skirtas lėšas paaukoti vargšams.
2013 m. kovą, po netikėto Benedikto XVI atsistatydinimo, jis buvo išrinktas popiežiumi.
Jo biografas portalui PEOPLE sako, kad Pranciškus išsiskyrė „fenomenalia darbo etika“, nors jį laikyti darboholiku – netikslu. „Apie jį jau dešimtmečius pasakojama, kad jis neėmė atostogų nuo 1970-ųjų“, – sako Ivereigh.
Pranciškaus įprasta diena prasidėdavo 4 val. ryto, kai jis dvi valandas leisdavo maldoje ir meditacijoje. 7 val. jis laikydavo rytines Mišias, po to – pusryčiaudavo. Rytą dažniausiai skirdavo oficialiems susitikimams, o popietes – papildomiems susitikimams ar poilsiui.
Drąsūs pasisakymai ir prieštaravimai
Pranciškus garsėjo atvirumu ir nuomone, kuri kartais prieštaravo tradicinei Katalikų Bažnyčios doktrinai. 2020 m. dokumentiniame filme „Francesco“ jis pareiškė, kad palaiko tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas.
„Turime sukurti civilinių sąjungų įstatymą – tai suteiktų jiems teisinę apsaugą“, – sakė jis. „Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas neturėtų būti atstumtas ar dėl to kentėti.“
Tačiau pontifikato pabaigoje jis susidūrė su kritika – kartais buvo kaltinamas vartojęs homofobiškus terminus. Vatikanas vienu metu už tai atsiprašė.
„Kaip jis ne kartą sakė: Bažnyčioje yra vietos visiems. Niekas nėra nereikalingas“, – 2024 m. gegužę sakė Vatikano atstovas Matteo Bruni. „Popiežius niekada neturėjo tikslo įžeisti ir atsiprašo tų, kurie galėjo pasijusti įskaudinti.“
Kova su seksualiniu išnaudojimu Bažnyčioje
Jo vadovavimo metais Katalikų Bažnyčia buvo krečiama seksualinio išnaudojimo skandalų. 2016 m. Pranciškus teigė neturįs „jokio įrodymo“, kad vyskupas Juanas Barrosas dangstė kunigo Fernando Karadimos nusikaltimus Čilėje. Vėliau jis atsiprašė už paramą Barrosui ir pripažino, kad tai galėjo būti „spjūvis į veidą“ aukoms.
2020 m. Pranciškus pažadėjo stiprinti kovą su išnaudojimu: „Atnaujinu savo artumą visoms aukoms ir Bažnyčios įsipareigojimą išnaikinti šį blogį“, – sakė jis.
„Jis yra savotiškas paradoksas – turi didžiulį autoritetą, kurį junti būdamas šalia jo. Tačiau tai – maloningas autoritetas“, – aiškina Ivereighas. „Jis niekada neverčia tavęs jaustis menkaverčiu. Priešingai – jis sukuria erdvę, kurioje jautiesi matomas ir pripažintas. Daugelis žmonių taip jį apibūdina. Tai išskirtinė savybė.“
Papildomą informaciją pateikė Alina Trabattoni ir Kirsty Hatcher
Mickas Hume’as. Kodėl konservatoriai turėtų palaikyti populistų sukilimą
Redaguotas Micko Hume’o įžanginės kalbos, pasakytos MCC Briuselio konferencijoje apie patriotinį populizmą, variantas.
Europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius dalyvavo diskusijoje „Nelengvi draugai: populizmo ir konservatizmo santykis“ kartu su Europos Parlamento nariais Jorge Buxadé Villalba (VOX, „Patriotų už Europą“ frakcija), Susanna Ceccardi (Lega, „Patriotų už Europą“ frakcija) ir Anthony Gillandu iš MCC Brussels.
Vis dažniau girdime apie konservatorius, kuriuos piktina, kad jų oponentai vadina juos „populistais“, todėl jie stengiasi atsiriboti nuo populizmo tarsi nuo blogo kvapo. Bet pažvelkime į problemą iš kitos pusės. Aš save laikau populistu – bet ar tikrai norėčiau būti siejamas su dauguma dalykų, kurie šiandien Europoje vadinami „konservatyvumu“?
Kaip europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, visiškai palaikau ir tapatinuosi su populistiniu maištu, vykstančiu visoje Europoje ir Amerikoje. Žinoma, nacionaliniai skirtumai egzistuoja, bet bendra tema, vienijanti nacionalinio populizmo partijų augimą, yra žmonių reikalavimas atkurti suverenitetą ir susigrąžinti valdžią iš senojo politinio elito. Trumpai tariant, demokratijos centre vėl atsiduria demosas – tauta.
Kodėl, žvelgdamas iš šios populistinės pozicijos, turėčiau norėti būti siejamas su tuo, kas Europoje vadinama „konservatyvumu“?
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Konservatorių partija pavertė „konservatyvumą“ nešvariu žodžiu. Kai per praėjusių metų rinkimų kampaniją dirbau su „Reform UK“, vieną dieną praleidau agituodamas už Nigelį Farage’ą skurdžiame Clacton-on-Sea rajone – torių tvirtovėje, kurioje jis kandidatavo. Neapykanta konservatoriams tarp paprastų žmonių buvo akivaizdi – jie laiko šią partiją masinės migracijos šalininke, išdavusia „Brexit“. Nigelis triuškinamai laimėjo.
Tuo metu vasario mėnesį antraštės skelbė, kad „konservatoriai laimėjo Vokietijos rinkimus“. Tačiau iš tiesų CDU, nors ir tapusi didžiausia partija, pasiekė antrą blogiausią rezultatą savo istorijoje. Ir ką jie padarė su šia pergale? Iš karto išdavė rinkėjus, atsisakydami pažadų dėl migracijos ir ekonomikos, ir vėl sudarė koaliciją su socialdemokratais. Nenuostabu, kad nacional-populistinė AfD, kuri rinkimuose liko antra, dabar pirmauja kai kuriose nacionalinėse apklausose.
Briuselyje didžiausia Europos Parlamento frakcija – Europos liaudies partija (ELP), dažnai apibūdinama kaip „konservatyvi“. Tačiau kas konservatyvaus yra niekieno nerinktos Europos Komisijos vadovėje Ursuloje von der Leyen ir jos politiniuose sąjungininkuose?
ELP, veikdama kartu su kairiaisiais ir žaliaisiais, įgyvendina pražūtingą ES politiką – nuo masinės migracijos iki „Žaliojo kurso“. Kaip sakė mūsų kolegos EP nariai, šie žmonės nėra tikri konservatoriai. Jie – ne mūsų sąjungininkai, o demokratijos priešai. Jie – tas pats Briuselio elitas, su kuriuo kovojame. Tas pats establišmentas, kuris bando užblokuoti „Patriotų už Europą“ frakciją ir milijonus ją palaikančių rinkėjų, remdamasis vadinamuoju sanitariniu kordonu.
Prisimenu, kai Karlas Marksas, matydamas, kaip kai kurie prancūzų radikalai piktnaudžiauja jo vardu, pasakė: „Žinau tik tiek, kad nesu marksistas.“ Šiandien, nors aplinkybės ir visai kitos, jaučiu panašiai: jeigu tai, kas vadinama konservatyvumu, reiškia tai, ką matau – tuomet su manimi galite nesiskaičiuoti.
Europeanconservative.com laikosi kitokios nuostatos. Kaip skelbiama mūsų svetainėje, mūsų misija – „susigrąžinti ir plėtoti pamatinius Europos civilizacijos principus ir kovoti už laisvos ir demokratinės Europos ateitį“. Ir čia svarbiausias žodis – kovoti.
Todėl visiškai pritariame populistiniam maištui prieš senąsias dešiniąsias ir kairiąsias partijas. Ir būtent dėl to konservatoriai, norintys būti ne tik praeities, bet ir ateities dalimi, turėtų daryti tą patį.
Daugeliui konservatorių, pradedant Edmundu Burke’u, istoriškai nepatiko „per daug“ demokratijos idėja – jie nepasitikėjo liaudimi. Net Margaret Thatcher, Didžiosios Britanijos konservatorių ministrė pirmininkė, kurią kai kas gali laikyti proto populiste, buvo skeptiška liaudies demokratijai ir yra sakiusi, kad referendumai – diktatorių ir despotų įrankis. (Mano požiūris priešingas – man referendumai patinka kaip tiesioginės demokratijos priemonė, ir norėčiau, kad jų būtų daugiau sprendžiant svarbius klausimus.)
Šiandien egzistuoja ir principinių, ir praktinių priežasčių, kodėl visi konservatoriai, norintys turėti galimybę formuoti Europos ateitį, turėtų aiškiai ir tvirtai pasisakyti už demokratiją ir liaudies sukilimą.
Pirmiausia todėl, kad kovoje už Europos civilizacijos pamatinių vertybių išsaugojimą nuo barbariškų jėgų – tiek vidaus, tiek išorės – svarbiausia yra ginti nacionalinio suvereniteto, demokratijos ir žodžio laisvės principus.
Praktiniu požiūriu demokratija yra kelias, kuriuo šiandien galime laimėti. Daugelyje Vakarų šalių įtakingiausios institucijos – nuo teismų iki universitetų ir žiniasklaidos – buvo užvaldytos ir ideologiškai kolonizuotos kitos pusės. Demokratija suteikia mums didžiausią viltį pakeisti šią padėtį.
Pažvelkite, kaip populistų sukilimas per rinkimus visoje Europoje spaudžia ES elitą koreguoti kursą. Pažvelkite, kaip Donaldo Trumpo populistinė pergalė JAV sudrebino visą „pažadintą“ pasaulį.
Liberalusis elitas puikiai supranta, kokią grėsmę jam kelia demokratija. Jie bijo populizmo šmėklos, klaidžiojančios po Europą ir Vakarus. Todėl daro viską, kad demosas nebūtų prileistas prie valdžios. Štai kodėl buvo atšaukti Rumunijos prezidento rinkimai, kai pasirodė, kad juos gali laimėti nacionalinio populizmo kandidatas. Štai kodėl bandoma uždrausti Marine Le Pen kandidatuoti Prancūzijos prezidento rinkimuose. Štai kodėl Vokietijoje siekiama visiškai uždrausti AfD.
Statymai didžiuliai. Nuo tada, kai prieš dvejus metus atvykau į Briuselį dirbti su europeanconservative.com, visiems, kurie norėjo klausytis, kartojau: vyksta politinis karas dėl demokratijos ateities Europoje. Kaip neseniai rašiau, politinis Marine Le Pen teismas aiškiai parodė – elito karas prieš demokratiją tapo atviras.
Todėl privalome apsispręsti ir aiškiai palaikyti populistų sukilimą. Tai kur kas daugiau nei parama konkrečioms partijoms ar politikos kryptims. Tai reiškia paramą žmonių sukilimui prieš Europos establišmentą. Būtent šis padalijimas šiandienos politikoje yra esminis.
Neturėtume bijoti ar teisintis dėl Briuselio elito įžeidinėjimų, kai tie iš mūsų, kurie pasisako už nacionalinį suverenitetą, vadinami „kraštutiniais dešiniaisiais ekstremistais“ ar kitais šios savaitės epitetais. Man kur kas artimesnis drąsus ir kovingas Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno atsakas, nei Marine Le Pen nuteisimas: „Je Suis Marine“. Kai elitas ir jo teismai nusitaiko į populistinius lyderius, turime vienu balsu pasakyti: Je Suis Marine, Viktoras, Donaldas, Nigelis – arba bet kuris kitas, kuris atsiduria taikiklyje.
Turime realų šansą laimėti, jei drauge su tauta stovėsime po populistinio maišto vėliava. Tačiau šios istorinės galimybės negalime iššvaistyti. Atėjo metas pereiti į puolimą – kovoti už demokratiją, suverenitetą ir žodžio laisvę. Tegul mūsų šūkis bus visada tas pats: Pasiduoti negalima.
Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius. Jis – britų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas, šiuo metu taip pat bendradarbiaujantis su žurnalais Spiked, The Daily Mail ir The Sun.
europeanconservative.com
Bradley Jaye. Krikščionys visame pasaulyje Velykų sekmadienį švenčia Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą
Krikščionys visame pasaulyje Velykų sekmadienį švenčia Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą – įvykį, nutikusį beveik prieš 2000 metų, praėjus vos trims dienoms po Jo mirties ir palaidojimo.
Velykų šventės metu daugybę kartų nuskamba šūksnis: „Jis prisikėlė!“ Tačiau ką iš tiesų reiškia šie žodžiai? Kodėl krikščionys taip garbina žiaurų Kalvarijos kryžiaus vaizdą?
Daugelis yra girdėję istoriją apie Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas Didįjį penktadienį ir po trijų dienų prisikėlė iš kapo. Tačiau krikščionys tiki, kad šio įvykio esmė nėra vien dieviškosios galios prieš mirtį demonstravimas – Jo prisikėlimo reikšmė daug gilesnė.
Evangelijose pasakojama, kaip ankstų sekmadienio rytą dvi Jėzaus sekėjos atėjo prie Jo kapo. Luko evangelijoje (24, 2–8) rašoma:
„Jos rado nuo kapo akmenį nuritintą, o įėjusios nerado Viešpaties Jėzaus kūno. Joms apie tai galvojant, staiga prie jų atsistojo du vyrai, vilkintys drabužiais, žibančiais tarsi žaibas. Išsigandusios moterys pasilenkė veidu į žemę, o vyrai joms tarė: ‘Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra – Jis prisikėlė! Prisiminkite, ką Jis jums sakė, dar būdamas Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas, nukryžiuotas ir trečią dieną prisikelti.’ Tuomet jos prisiminė Jo žodžius.“
Jėzus iš tiesų buvo pranašavęs savo mirtį ir prisikėlimą. Iš pradžių užuominomis – kaip liudija Jono evangelija, Jis kalbėjo apie šventyklos atstatymą per tris dienas, – vėliau tiesiai apie tai pasakė apaštalams. Morkaus evangelijoje (8, 31–33) rašoma:
„Jis pradėjo juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turi daug kentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Įstatymo mokytojų, būti nužudytas ir po trijų dienų prisikelti. Jis kalbėjo atvirai, bet Petras, paėmęs Jį į šalį, ėmė Jam priekaištauti. Atsisukęs ir pažvelgęs į mokinius, Jėzus sudraudė Petrą: ‘Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu galvoji ne apie Dievo, bet apie žmonių reikalus.”
Jėzus žinojo, kad turi mirti – ir kodėl. Būdamas klusnus Sūnus, Jis pakluso Tėvo valiai.
Tačiau Jis taip pat žinojo, kokios kančios Jo laukia. Luko evangelijoje (22, 39–44) aprašomas Jėzaus sielvartas naktį prieš suėmimą:
„Jėzus išėjo į Alyvų kalną, kaip įprasta, o mokiniai sekė paskui. Ten atėjęs Jis tarė: ‘Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą.’ Atsitraukęs per akmens metimą, Jis atsiklaupė ir meldėsi: ‘Tėve, jei nori, paimk nuo manęs šią taurę, bet tebūnie ne mano, o Tavo valia.’ Tuomet Jam pasirodė angelas iš dangaus ir sustiprino Jį. Kankindamasis, Jis meldėsi dar karščiau, ir Jo prakaitas kaip kraujo lašai krito ant žemės.“
Tačiau Tėvas neatėmė šios taurės – ir Jėzus savo noru priėmė pažeminimą bei skausmingą kryžiaus mirtį.
Po trijų dienų akmuo buvo nuristas, o Jėzus išėjo iš kapo – vis dar su žaizdų žymėmis.
Mirtis buvo nugalėta. Tai – ne tik nuostabi istorija. Tai – esminė žinia.
Krikščionys džiaugiasi ne vien dėl to, kad Jėzus prisikėlė. Jie taip pat džiaugiasi Jo mirtimi.
Kaip rašoma 1 Petro laiške (2, 24), cituojant Izaijo pranašystę:
„Jis pats savo kūnu ant kryžiaus prisiėmė mūsų nuodėmes, kad mirtume nuodėmei ir gyventume teisumui; Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“
Per savo mirtį Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes. Ir kaip Kristus prisikėlė, taip ir mes galime nugalėti mirtį – jei priimsime Jo auką ir atgailausime už savo maištą prieš Dievą.
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams (6, 8–9) rašo:
„Jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. Žinome, kad Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugiau nebemirs – mirtis Jo nebevaldo.“
Mirtis neturi viešpatauti ir mums. Todėl Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra tokie reikšmingi visiems, kurie tiki. Jis ne tik išsivadavo iš kapo, bet ir kviečia mus į tą pačią laisvę – kad per amžius garbintume Jį Jo karalystėje.
Tad kai per Velykas išgirstate „Jis prisikėlė!“, atminkite – tai ne tik frazė. Tai esminė žinia apie tai, ką Dievas siūlo mums per savo Sūnų.
Ir tai – priežastis švęsti.
Bradley Jaye yra „Breitbart News“ politikos redaktoriaus pavaduotojas.
breitbart.com
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as viešėjo Vatikane
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as (Dž. D. Vensas) penktadienį Romoje susitiko su Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni (Džordža Meloni), vėliau pasimeldė Vatikane, o šeštadienį susitiko su antruoju pagal rangą Vatikano pareigūnu kardinolu Pietro Parolinu (Pjetru Parolinu) ir aptarė su juo opų pabėgėlių klausimą.
Jo vizitas surengtas Didžiąją savaitę, tvyrant transatlantinei įtampai dėl prekybos.
J. D. Vance’o vizitas Romoje yra pirmas jo sugrįžimas į Europą po vasarį pasakytos kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje, kai jis kritikavo ES nares kultūros karų klausimais ir ragino bloką pačiam labiau rūpintis savo saugumu.
Tačiau penktadienį J. D. Vance’as socialiniame tinkle „X“ parašė, kad susitikimas su Italijos ministre pirmininke – dešiniųjų lydere, besilaikančia panašių konservatyvių pažiūrų – buvo puikus.
„Kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą už šį darbą, bet ypač šiandien, kai mano oficialios pareigos atvedė mane į Romą Didįjį penktadienį“, – sakė J. D. Vance’as, kuris yra atsivertęs į katalikybę.
Prieš susitikimą su G. Meloni J. D. Vance’as žurnalistams sakė, kad informuos italų premjerę apie derybas su ES dėl prekybos, taip pat apie derybas dėl Ukrainos ir Rusijos, „apie kai kuriuos dalykus, kurie įvyko net per pastarąsias 24 valandas“.
„Iš anksto jų nesureikšminu, bet mes jaučiamės optimistiškai nusiteikę, kad, tikėkimės, galime užbaigti šį karą, šį labai žiaurų karą“, – kalbėjo jis.
Vėliau penktadienį J. D. Vance’as, jo žmona ir trys mažamečiai vaikai dalyvavo Didžiojo penktadienio liturgijoje Šv. Petro bazilikoje.
Po dvi valandas trukusios liturgijos šeimai buvo surengta privati ekskursija po Šv. Angelo pilį – buvusį Romos imperatoriaus Adriano mauzoliejų, kurį popiežiai vėliau pavertė tvirtove.
Viceprezidentas tikėjosi šeštadienį susitikti ir su 88 metų popiežiumi, kuris pamažu atnaujina kai kuriuos darbus, nors dar sveiksta po gyvybei pavojingo plaučių uždegimo.
Tačiau Vatikanas susitikimo su Pranciškumi nepaminėjo, o J. D. Vance’o palyda nekomentavo likusios jo programos Romoje dalies.
Per nuoširdžias derybas tarp J. D. Vance’o ir P. Parolino buvo pasidžiaugta dvišaliais santykiais, pakartotas bendras įsipareigojimas ginti teisę į religijos ir sąžinės laisvę, pareiškime nurodė Vatikanas.
Šį klausimą J. D. Vance’as buvo iškėlęs savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje vasarį, kai griežtai kritikavo žodžio laisvės „pasitraukimą“ Europoje.
Tačiau diskutuota ir tokiais klausimais, kuriais abiejų šalių požiūriai nesutampa.
„Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarptautinę padėtį, ypač apie karo, politinės įtampos ir sudėtingos humanitarinės situacijos paženklintas šalis, ypatingą dėmesį skiriant migrantams, pabėgėliams ir kaliniams, taip pat aptartos kitos abiem šalims svarbios temos“, – sakė Vatikanas.
Vasarį Pranciškus papiktino Baltuosius rūmus laišku JAV vyskupams, kuriame smerkė D. Trumpo planą masiškai deportuoti migrantus ir pavadino tai didele krize.
JAV popiežiui atkirto raginimu laikytis tik religijos.
Pernai Pranciškus per JAV rinkimų kampaniją beprotybe pavadino priešiškumą migrantams ir kritikavo JAV katalikų dešiniojo sparno veikėjus dėl pernelyg konservatyvių pažiūrų.
Tačiau po šeštadienio susitikimo Vatikanas pripažino JAV Katalikų Bažnyčios „vertingą tarnavimą pažeidžiamiausiems žmonėms“.
Neaišku, ar 40-metis J. D. Vance’as, kuris atsivertė į katalikybę įpusėjęs ketvirtą dešimtį, taip pat planuoja su šeima sekmadienį dalyvauti Velykų mišiose Vatikano Šv. Petro aikštėje.
laikmetis.lt
Nutiko kažkas neįtikėtino. Pražūtingas smūgis už 700 km sukėlė tikrą rusų paniką
Balandžio 18 d. rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj Radio NV eteryje kalbėjo apie ataką rusijos teritorijos gilumoje ir kokią žalą Ukrainos ginkluotosios pajėgos padarė rusijos armijos 112-ajai raketų brigadai, kokias išvadas galima daryti iš tų paskutinių smūgių, kaip smūgiai rusijos arsenalams paveikė visą situaciją fronte, apie „pobedabesijos“ paradą ir jame pristatoma „analogų neturinčią“ techniką, apie Velykų išpuoliams besiruošiančius rašistus ir kodėl Ukraina, nepaisydama, kad ją Vakarai nuginklavo, turėtų turėti savo branduolinį ginklą, taip pat apie situaciją Pokrovsko ir Lymano kryptyse ir tai, kas būtent tenkina rusų okupantus.
Šlovė Ukrainai. Radijo NV studijoje Tetjana Ivanska.
Rusai atakavo Charkivą trimis raketomis „Iskander“. Vienos jų kasetinė galvute sprogo šalia daugiaaukščio namo. Galbūt girdėjote per žinias, kad nukentėjo daugiau nei 20 gyvenamųjų daugiaaukščių namų ir daugiau nei 30 privačių namų.
Sužeistųjų skaičius vis auga. Vienas žmogus, deja, žuvo. Matome va tokius rusų paliaubų troškimo požymius, nežinau, kaip kitaip tai pavadinti. Štai kaip jie to siekia.
Tiesą sakant, šiandien apie tai ir kalbėsime. Taip pat kalbėsime apie vadinamąsias paliaubas, neva prasidėsiančias balandžio 20-ąją, kurias skelbia kai kurie liaudies deputatai Ukrainoje ir kurių neva nori D. Trumpas. Pakalbėsime ir apie memorandumą dėl susitarimo dėl Ukrainos naudingųjų iškasenų ir, žinoma, apie situaciją fronte ir apie tai, kaip Ukrainos ginklai atneša palaimingą ugnį į pelkių žemę.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai.
Didvyriams šlovė. Labas rytas.
Norėčiau pradėti nuo to, kas būtent nutiko šią savaitę. Matėme daug antskrydžių ir daug sprogimų, o po to, kai rašistai smūgiavo Sumams, Vyriausioji žvalgybos valdyba atseit dukart smogė teroristinės federacijos 112-ajai raketų brigadai, prisidėjusiai prie Sumų apšaudymo balandžio 13 d. Teigiama, jog atakai buvo panaudoti Ukrainos dronai „Liutyj“. Ir NV pašnekovai, mūsų šaltiniai pažymėjo, kad operacijos tikslai buvo įgyvendinti.
Ir mes tai matėme. Ir mes matėme, kaip degė ir kaip sprogo.
Pone Evgenai, mes būtent suprantame, jog tokių keršto veiksmų turėtų būti daugiau. Bet ką galite pasakyti apie tą 112-ąją raketų brigadą iš to, ką matėte, iš to, ką žinote? Kokią žalą jai padarėme?
Na ne, apie tai, kokią žalą padarėme, žinau lygiai tiek pat, kiek ir jūs…
Betgi norėtųsi daugiau, tiesa, pone Evgenai?
Na ne, rimtai, vis tiek, nepervertinkime, tarkime, civilių ekspertų informuotumo. Mūsų brangios magiškos grupės reikaluose būkime sąžiningi, visi tie smūgiai didžiąja dalimi tebuvo simboliniai.
Tai yra, buvo labai svarbu juos smogti kaip įmanoma greičiau. Jie labai reikšmingai paveikė, sakykim, psichologiškai dėl tos paprastos priežasties, kad dirbdamas Strateginių raketų pajėgose tikrai nejauti, kad rizikuoji, nejauti, kad dalyvauji kovinėse operacijose, tiesiog eini kaip į darbą. eini ten dirbti ir ten atlieki kažkokias, tarkime, technologines operacijas, kurių išdavoje nuspaudi mygtuką ir sunaikini civilius gyventojus, išmėtai juos. Beje, tu puikiai žinai, kad leidi raketas su kasetine amunicija, puikiai žinai, kad ją leidi ne į karinį objektą, o nutaikai, kaip pavyzdžiui šiandien, tiesiog į Charkivo gyvenamuosius rajonus. Tai yra, tu viską žinai, tu viską supranti ir tuo pačiu esi giliai įsitikinęs, kad tau už tai nieko nenutiks, esi įsitikinęs, kad esi už šimtų kilometrų nuo fronto linijos.
Na, tiesą sakant, konkrečiu 112-osios brigados atveju, net jei tiesia linija, ji yra 700 km nuo artimiausio fronto taško. Mes dabar Kyjive esame daug arčiau fronto nei 112-oji brigada, pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, taigi.
Ir todėl susiformuoja tam tikra psichologija, galinčio žudyti visiškai nebaudžiamas ir tikinčio, kad turi garantiją, jog jis pats yra neliečiamas, žmogaus psichologija. Ir čia staiga tas neliečiamumas subyra. ir staiga paaiškėja, kad taip nėra. ir jei jau tame dalyvauji, vadinasi, esi visiškai įsitraukęs. ir netgi už 700 km nuo fronto, pasirodo, tu taip pat rizikuoji, ir link tavęs taip pat kažkas atskrenda. Ir gal kitą kartą vertėtų pagalvoti, paleisti raketą į kokią nors vaikų ligoninę, ar nepaleisti.
Taigi, didžiąja dalimi tai yra moralinis ir psichologinis priešo spaudimas.
Be to, viešai žinoma, jog brigados vadavietė iš tikrųjų nukentėjo, o tai vis tik labai brangios ir sudėtingos valdymo sistemos, jų taip lengvai iš karto neatkursi.
Informacijos apie aukas tarp priešų, būtent kiek pavyko likviduoti tų žmonių, apie kuriuos ką tik kalbėjome, kurie tikėjo, kad yra neliečiami, deja, kol kas tiesiog nėra.
Na, yra viena įdomi detalė, kuri kažką sako. Reikalas tas, kad yra video įrašų, kaip būtent atskrido ir degė. Ir tie vaizdo įrašai nufilmuoti iš to dalinio karininkų kareivinių. Jie iškart po pavojaus signalo iššoko ir nufilmavo gaisrą. Tai rodiklis. Vadinasi saugyklose niekas nebuvo slepiama, nespėta. Tai yra, pavojaus signalas suveikė jau tuo metu, kai buvo galima tik nufilmuoti gaisrą. Tai yra, jei kas nors tuo metu buvo koviniame budėjime, o logiškai tokių turėjo būti, tai atitinkamai į juos ir atskrido. Tie, kurie po savo pamainos ilsėjosi kareivinėse, tie, deja, gyvi. Tačiau jų vaizdo įrašų dėka mes tiksliau žinome, kur pataikyta.
Kita svarbi šios istorijos detalė yra ta, kad buvo du smūgiai iš eilės. Jei pirmasis galėjo būti praleistas netyčia, na, grynai teoriškai, nelaukė, Betgi kito vėlgi nelaukė? Tad iš esmės antro smūgio iš eilės nelaukti neįmanoma. o antrasis, kaip sakoma, praėjo lyg per sviestą.
Taigi, gavome mums labai svarbų patvirtinimą, kad rusai grynai fiziškai neturi oro gynybos, kuri uždengtų centrinius rusijos regionus. Tai mums labai svarbi informacija.
Nes ši taktika, sakykime taip, yra net ne taktika, o greičiau giluminių smūgių strategija, smūgių į jų karines gamyklas, jų karinius dalinius net labai toli nuo fronto, strategija. Tai iš tikrųjų yra labai svarbi mūsų bendros strategijos šiame kare dalis.
Tie giluminiai smūgiai – vienas iš efektyviausių, sakykim, dalykų, kuriuos mes darome. Ir mums labai svarbu suprasti, kur ir kiek galime sau tai leisti. Ir kol kas, kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina, kad rusijos oro gynybos darbas yra ant išsekimo ribos, o svarbiausia – jiems fiziškai trūksta oro gynybos išteklių. Jie dengia maskvą, daugiau ar mažiau su vienokiomis ar kitokiomis problemomis jie dengia Krymo pusiasalį, oro gynybos priemonėmis tirštai užpildyta fronto liniją. Bet tai ir viskas.
Netgi centriniai europinės rusijos dalies regionai tiesiog neuždengti. Ir ne todėl, kad jie tokie kvaili ir nenorėtų jų dangstyti, o todėl, kad tiesiog neužtenka.
Mes, na, tokius signalus stebėjome jau seniai, net kai jie, sakykim, nuėminėjo „Pancerius“ iš Arkties, iš branduolinių bandymų poligono Naujoje Žemėje, kad uždengtų maskvą. Kai jie nuėmė S-300, pirmą kartą istorijoje jie iš Kurilų salų išvežė savo zenitines priemones, visiškai apnuogino savo Tolimuosius Rytus, bet jie tuos S-300 atsiuntė čia, į frontą. Mes tai matėme, bet vis tiek liko klausimas, kokio dydžio tas jų oro gynybos įrangos deficitas.
Šie du smūgiai 112-ajai brigadai labai aiškiai parodė, kad net centrinė europinės rusijos dalis yra tiesiog nuoga, neuždengta, nes nėra kuo. Atitinkamai gavome signalą, leidžiantį toliau, sakykim, dar ramiau planuoti tuos tolimus smūgius.
Jeigu netikėjo Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, tai dabar patikės, nes iš jų pusės netgi buvo skatinama netikėti ir nedislokuoti oro gynybos, ką mes matome, kaip sąlyginai maskva, ir kaip visa rusija praleidinėja…
Atleiskit, atleiskit. Na ir vėl ne. Omenyje turiu ne drąsą, o tai, kad jiems fiziškai baiginėjasi oro gynybos priemonės. Tai iš esmės skirtingi dalykai. Šiuo klausimu drąsos jie jau seniai neturėjo. Ar jūs manote, kad mes matome, kaip smogiame jų objektams rusijos gilumoje, o jie to nemato?
Na, žinoma, jie tai mato. Ypač kai mes smogėme trims Vyriausiosios Raketų ir artilerijos valdybos arsenalams. Trims iš septynių mes jau pakenkėme, ir tai tiesiogiai jaučiama kiekvieną dieną, kiekvieną valandą fronte. Nes vietoj anksčiau per dieną turėtų 40 000 sviedinių, dabar jie turi šiek tiek daugiau nei 20 000 sviedinių. Tai yra, mes tais trimis smūgiais į arsenalus visos jų artilerijos intensyvumą sumažinome perpus.
Na, ar manote, kad po viso to jie mumis netiki? Na, gerai, čia svarbu tai, kad jie „trūkinėja“. Jiems pakako uždengti sostinę, kuri turi esminę politinę reikšmę. Tokią pat esminę politinę reikšmę jiems turi ir Krymas, bet ir čia jie jau, tiesą sakant, tvarkosi labai sąlyginai, na ir, žinoma, oro gynyba reikalinga fronte, be to kariauti tiesiog neįmanoma. Ir viskas. ir tuo viskas baigėsi.
Na, o tuo tarpu mes matome, kaip rusija tiesiog gamina įvairiausią ginkluotę. Žinote, pone Evgenai, kodėl aš pasakiau, kad jie tam tikra prasme yra drąsūs, nes nori „pobedabesijos“ parade parodyti kažkokius naujus tankus, kuriuos pagamino kažkokia Uralo gamykla. O kodėl gi jie negamina oro gynybos? Taigi, bent jau įdomu, bet…
Ar galiu tuoj pat? Tai irgi atskiras įdomus aspektas. Jie „pobedabesijos“ parade rodo naujausius analogų neturinčius bla-bla-bla-bla tankus „Armata“. Ir dabar jie tikrai galės juos parodyti. Reikalas tas, kad nė vienas tankas „Armata“ į šį karą neatvažiavo. Jų pagaminta keliolika, bet nė vieno į šį karą nedrįso pasiųsti net bandymams. ir tai labai daug ką pasako.
Tai yra, jie patys puikiai žino, kokį šūdą, atsiprašant, sukniedijo. Ir jų tankistai tiesiog nenori kariauti tokiuose tankuose. Na, o ankstesnė „analogų neturinčių“ tanko karta „Proryv“ šiame kare jau pasirodė. Paaiškėjo, kad jis sunaikinamas ir dega daug geriau nei seni sovietiniai tankai.
Ir atitinkamai paskutine karta jie tiesiog neberizikavo. Jiems reikia ją reklamuoti, jie bandys ją pristatinėti tarptautinėse rinkose. Na, atrodytų, nėra geresnės ginklo reklamos už tai, kad jis jau išbandytas tikrame kare. Ir, beje, tai dabar ypač jaučia mūsų gynybos pramonės gamintojai, kurių gaminiai tiesiogine prasme yra tampomi, išbandomi. Na, dabar neturėtume problemų, jei ne mūsų įstatymas, draudžiantis karo metu eksportuoti ginklus, šiuo metu neturėtume problemų reklamuoti gynybos gaminius, nes ta produkcija išbandyta tikrame kare. ir tai yra geriausia rekomendacija. O kažkodėl tankas „Armata“ važinėjasi Raudonojoje aikštėje. Na, tai viskas, ką reikėtų žinoti apie to tanko kokybę ir kiek rusijos tankistai juo pasitiki.
Betgi vis dėlto matome, kad, deja, apšaudymi tęsiasi. rusai ir toliau kaupia savo pajėgas, taip pat ir Sumų regione, ir, kaip sako Ukrainos prezidentas, rusija ruošiasi smogti naujus smūgius Ukrainos energetikos infrastruktūrai. Anot jo, tiek Velykų išvakarėse, tiek po jų galimi nauji rusijos smūgiai. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas taip pat perspėja, kad per Velykas rusija gali pradėti naują puolimą prieš Ukrainą.
Ir dabar, žinot, pone Evgenai, atrodo, jog nieko naujo. Iš ties, kas gi naujo tose naujienose? Kad rusija nori sunaikinti Ukrainą? Kad rusija ir toliau tai daro ir toliau akivaizdžiai meluoja ir reikalauja vėl įvesti antrą valstybinę kalbą? Atsisakyti branduolinės valstybės statuso, nors mes jau ir taip neturime branduolinio ginklo? Ką visa tai byloja? Kad tai…
Deja, branduolinio statuso atsisakėme jau kažkada. Linkėjimai mūsų nuostabiems Vakarų sąjungininkams, privertusiems mus tai padaryti. Na, o jei išgyvensime šame kare, kas, žinoma, deja, toli gražu nėra faktas, bet jei vis tiek išgyvensime šiame kare ir išliksime kaip valstybė, tikiuosi, kad šią pamoką apie branduolinio ginklo neturėjimą įsisąmoninsime ir įsiminsime visiems laikams. ir jei turėsime dar vieną šansą, tikiuosi, kad daugiau tokių klaidų nebedarysime.
Yra priešingai. Mes dabar įžengiame į pasaulį, kuriame mūsų, o dabar ir kitų valstybių pavyzdžiai aiškiai byloja, jog norint išgyventi tame naujame nuostabiame pasaulyje, reikia turėti savo branduolinį ginklą. Turėti savo branduolinį ginklą tikrai yra vienintelė garantija, kad ilgam išliktum pasaulio žemėlapyje. Priešingu atveju tapsi visiškai priklausomu nuo to, ką apie tavo teisę būti pasaulio žemėlapyje mintija putinas, Trumpas ir keletas kitų panašių veikėjų.
Turėti savą branduolinį ginklą, atkurti jį, sakyčiau, kad tai turėtų būti mūsų antrasis saugumo uždavinys po to, kai iš tikrųjų laimėsime šį karą. Pirmas dalykas – laimėti šį karą ir tuoj pat pasidaryti branduolinį ginklą, nes tai yra vienintelis dalykas, kad ir ką bekalbėtume apie kažkokias sutartis, kurios turėtų suteikti mums garantijas, jog rusija antrą kartą neužpuls. Iš tikrųjų vienintelė tokia garantija gali būti mūsų branduoliniai ginklai ir tik mūsų branduoliniai ginklai.
Suprantant, kad žinoma, rusija nori, jiems neužtenka, jog kažkada jie privertė mus realiai likti be branduolinio ginklo ir taip pat užfiksuoti mūsų kaip nebranduolinės valstybės statusą, o dabar jie nori tai „baigti fiksuoti“. Na, būkime realistai. Puikiai suprantame, kad visų tų statusų, kurių jie nori mums, jie nori labai trumpam, nes iš tikrųjų jie nori mums federalinės apygardos rusijos federacijoje statuso.
Na, jie nori, savo tikslų nepakeitė, jie taip vadina, bet absoliučiai nesigėdydami istorinių paralelių vadina tai „galutiniu Ukrainos klausimo išsprendimu“.
Taigi, iš tikrųjų tos raketos į Sumus su kasetinėmis galvutėmis, tos raketos šiandien į Charkivo gyvenamuosius rajonus, tiesiog su kasetiniais užtaisais į gyvenamuosius rajonus, visa tai yra to „galutinio išsprendimo“ dalis.
Jie mus „galutinai išsprendinėja“. Ir čia visiškai nieko naujo nenutiko, niekas nepasikeitė. Rusija nepakeitė šios invazijos tikslo. Ir tas tikslas yra būtent mūsų „klausimą išspręsti galutinai“. Būtent dėl to vykdomi raketų smūgiai, tačiau jeigu ką, dėl to būtų griebiamasi ir paliaubų. Juos tenkintų tik tokios paliaubos, kurios, priešingai, priartintų juos prie to „galutinio mūsų klausimo išsprendimo“.
Taigi taip, jie gali padaryti atitinkamą pertrauką, nes iš tikrųjų turi tikrai didelių problemų su sviediniais, artilerija, tankais, su ta pačia oro gynyba. Tai yra, dabar aptarėme tik ledkalnio viršūnę. Žinome, kad mūsų gynėjams ir gynėjoms labai sunku, žinome, kad toli gražu ir mūsų reikalai nelabai kokie. Štai, pavyzdžiui, nėra kuo tą priešo balistiką numušinėti. Taip, mes tai žinome, bet tai nereiškia, kad rusams viskas gerai klostosi. Jie taip pat turi begalę problemų. Jų kariuomenė smarkiai užbuksavo ir palaipsniui praranda savo kovinį pajėgumą. Taip, ta kariuomenė yra labai didelė, ji dar turi tam tikrą inerciją ir tam tikras tvirtumo atsargas, bet laikas jau tikrai veikia prieš juos. jie tai mato ir žino. Ir tokioje situacijoje neatmestina galimybė, jog jie sutiktų su tam tikromis paliaubomis, bet tik su tokiomis, kurios, priešingai, po to jiems supaprastintų karo pratęsimą ir užbaigimą.
O dabar pakalbėkime apie tai, ką jie veikia fronte. Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Syrskis pranešė, kad pastarosiomis savaitėmis gynybos pajėgos išlaisvino apie 16 km² teritorijos Udachnės, Kotlynės ir Ševčenkos gyvenviečių rajone. Taip pat priešas ir toliau spaudžia, bet vis dėlto mūsų Ukrainos ginkluotosios pajėgos vienur išlaisvina, kitur sulaiko.
Ir dabar noriu pakalbėti apie Pokrovską. Kokia ten situacija? Nes dabar matome, kad spaudimas Pokrovskui sumažėjo, kalbant apie gyvąją jėgą. Bet jie ir toliau jį apšaudo. Ar manote, kad jie jau supranta, jog jo užimti negali? Ir būtent dėl to dabar galime tikėtis, kad jie panaudos savo mėgstamą taktiką, tai yra, užvers miestą artilerijos sviediniais ir aviacinėmis bombomis ir bandys visiškai sunaikinti, kaip pavyzdžiui tą pačią Marjinką iki plyno lauko 2022-aisiais?
Tikrai labai atsiprašau, na, su visa pagarba, bet jie tai daro jau seniai. Pokrovskas jau seniai nėra gyvas miestas. Deja, jis jau seniai toks miestas, kuriame, sakykime taip, beveik neliko civilių gyventojų, nes praktiškai neįmanoma jame išgyventi. Jie tiesiog užverčia jį sviediniais ir bombomis, visiškai nušlavinėja nuo žemės paviršiaus.
Bet reikalas tas, kad jūs kalbate, lyg jie turėtų du veikimo modelius – arba jie nori ką nors paimti, arba nušluoja. Na, taip nėra. rusai turi užduotį okupuoti visą mūsų teritoriją. Betgi juos visiškai tenkina, jiems nėra blogas variantas, jei jie užima tik plikus griuvėsius, jei jie užima ne miestą, o iš tikrųjų tik vietovę, kurioje anksčiau buvo miestas. Na, tai juos tenkina.
Jie būtent taip užiminėjo Bachmutą, taip užiminėjo Soledarą, taip užiminėjo Avdijivką, taigi, galėtume ir toliau vardinti pradedant nuo Marjinkos. Jų visai nedomina, kokios būsenos ta teritorija pereis valdovo valdžiai.
Valdovui reikia teritorijos žemėlapyje, o ne gyvų apgyvendintų miestų, ypač su mūsų nelojaliais gyventojais. Taigi, griuvėsiai juos tenkina. Tad čia nereikia ginčytis, ar jie kažką šturmuoja, ar griauna. Ne, šturmuodami jie viską nušluoja.
Na, bet būtent Pokrovsko tai jie dar nepaėmė. Manau, kad ir jiems tai yra faktas. Deja, kad ir kaip mes juos benuvertintume, bet nėra pagrindo manyti, kad kariniu požiūriu jie yra idiotai. Taip, 2022-aisias jie suteikė tam daug priežasčių, bet nuo to laiko jie daug ko išmoko. ir jie negali nematyti, kad jų puolimas prieš Pokrovską jau galutinai užspringo, kad jie prasibrovė iki Pokrovsko, jį pamatė, bet Pokrovske jie jau nebus. To nematyti jie tikrai negali. Ir todėl, manau, jie ne tik toliau apšaudo Pokrovską, ir tik iki tam tikros ribos, nes vėlgi jie turi gana daug sviedinių, bet daug mažiau nei norėtųsi.
Tai yra, mūsų požiūriu, sakyčiau, kad sviedinių jie turi netgi per daug. Reikėtų gi taip. Mes jau perpus sumažinome jiems prieinamų sviedinių skaičių, bet prie to dar labai reiktų padirbėti. Tai toks mūsų požiūris. Gi jų požiūriu jiems sviedinių jau nepakanka. Juos jau reikia dalinti griežčiau. Taigi, galbūt ne tik Pokrovske, manyčiau, stebime išvis paskutinius, sakykim, judesius, paskutinius bandymus pasisklaidyti.
Jie jau supranta, negali nesuprasti, kad miesto neužims. Taigi kyla klausimas, kokia dabar bus pagrindinė jų puolimo kryptis…
Tiesą sakant, Kupjanskas, Lymanas ir net Sumų sritis…
Lymanas šiuo metu yra kaip tik labai sunkioje padėtyje. Lymano kryptis šiandien yra ta, kur jiems dabar labiausiai sekasi, nes prieš tai tokioje padėtyje buvo Kupjanskas. Tai yra, Kupjanskui buvo iškilusi labai didelė grėsmė, tačiau per paskutinę savaitę Kupjanske daug kas pasikeitė. Per pastarąją savaitę mūsų gynėjai ir gynėjos surengė daugybę kontrpuolimo operacijų būtent aplink Kupjanską. Kol kas dar neišeitų pasakyti, kaip, beje, jog prie Pokrovsko mes iš esmės jau apsikeitėme vietomis. Prie Pokrovsko mes turime daugiau iniciatyvos nei jie. To kol kas nebūtų galima pasakyti apie situaciją prie Kupjansko, bet ji ten labai pasikeitė. Mes ten net tik kažkaip išgyvename akloje gynyboje, o jau sėkmingai ten kontratakuojame. O tai neabejotinai sulėtino jų puolimą ten, jei ne sustabdė. Todėl iš tų krypčių, kur šiuo metu aktyviai vystosi karo veiksmai, mums sunkiausia padėtis Lymano kryptimi. Mums tiesiog fiziškai trūksta jėgų ir priemonių sulaikyti tai, kas dabar ten veržiasi. Taigi, yra klausimas, ką ten reikėtų smarkiai sustiprinti.
Na, o norint sustiprinti, reikės ir atitinkamai iš kažkur paimti. Kyla klausimas, iš kur galėtume sau leisti perkelti kokius nors dalinius, nerizikuodami, kad nepradėtų smukti frontas. Va taip mes palietėme temą, kurios šiandien, rodos, neplanavome, kad vis tik pagrindinė mūsų problema šiame kare vis dar yra nepakankamas pajėgų gretų papildymas. Būtent taip.
Tas pats žodis, kurio taip nemėgstama išgirsti, tas pats žodis, nuo kurio bandoms nusisukti, kišti galvą į smėlį, slėpti po pagalvėmis, bet, deja, šis žodis – mobilizacija. Kol ji bus tokioje būsenoje, kokioje yra dabar, mes visą laiką diskutuosime, kad gerai, pavyko sustabdyti ties Pokrovsku, oi, bet dabar grėsmė Lymanui. Na gerai, atsimuš prie Lymano, oi berods bėda kuo apginti Sumų sritį. Mes ir toliau visą laiką diskutuosime apie tokius dalykus, kol mes, Ukrainos užnugaris, nesuteiksime pakankamo pastiprinimo savo ginkluotosioms pajėgoms.
Pone Evgenai, labai dėkoju, kad buvote su mumis eteryje.
Su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Primenu, kad geriausias atsakas į tokius apšaudymus, geriausias atsakas į rusijos kariuomenės mūsų miestų ir kaimų naikinimą, ir mūsų žmonių, mūsų vaikų, tai paremti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas bent jau auka.
Jei nepalaikote savo kariuomenės, rizikuojate tapti okupacinės kariuomenės dalimi.
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt pirmoji (balandžio 19) diena
Locked N’ Loaded | Veidaknygė
Rusija toliau demonstruoja „gerą krikščionišką valią ir didelį norą pasiekti taiką“. Agresorius surengė dar vieną kombinuotą smūgį prieš Ukrainos miestus. Šį kartą viena pagrindinių smūgių aikštelių buvo Krymas. Iš čia kilo 3 balistinės raketos Iskander M, 3 priešlaivinės raketos Oniks (jomis atakuoti antžeminiai taikiniai), bei dalis dronų Shahed. Viso rusai Ukrainos teritoriją atakavo 87 dronais Shahed bei dronais-masalais. Iš jų ukrainiečiai numušė 33, 36 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja bet praėjo aukščiau įvardintos raketos. Rusai taip pat atakavo trejomis aviacinėmis priešradarinėmis raketomis Kh31P. Tikėtina, taip rusai tikėjosi pagauti balistines raketas potencialiai galinčias numušti ukrainiečių modernias oro gynybos sistemas. Intensyviai atakuota Odesa bei jos srityje esanti jūrų uostų infrastruktūra. Taip pat keletas sprogimų drebino Slovyanską, Sumy.
Žiūrim ką turim fronte
Kursko kryptis.
Siekdama riboti agresoriaus pastangas susikurti buferinę zoną Sumy srityje, Ukrainos aviacija toliau aktyviai atakuoja agresoriaus logistinius kelius kaimyninėse su Kursko srityse. Antai smūgiuota Bryansko https://t.me/soniah_hub/10110 ir Belgorodo https://t.me/soniah_hub/10111 srityse. Rusai taip pat drabsto KAB’us ukrainiečių užnugaryje. Visgi ukrainiečių aviacijos aktyvumas rodo, kad agresoriui taip ir nepavyksta susikurti tvarios oro gynybos sistemos.
Kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų.
Kharkivo kryptis. Mūšių intensyvumas kiek išaugo. Agresorius atakuoja Vovchansko sektoriuje, Ukrainos pajėgos apsigynė.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius toliau pastangas koncentruoja šiaurinio flango Synkivka-Petropavlivka ruože bei pietiniame flange Lozova ruože. Pastarajame ruože fiksuojamas mūšių intensyvėjimas. Tačiau ukrainiečių 3-ioji šturmo brigada neleidžia rusams pasistūmėti. Pastarųjų dienų jų darbas čia https://t.me/ab3army/5449. Tarp kitų taikinių sunaikinta ir termobarinė sistema TOS.
Lyman. Padėtis išlieka sudėtinga. Agresoriui kiek pasigerinus situaciją rytiniame Zherebeco krante (Yampolovka), rusai suintensyvino veiksmus vakariniame krante ir pasistūmėjo link Nove. Tokios „supynės“ tarp vakarinio ir rytinio kranto tęsiasi jau kurį laiką. Panašu, kad vienu metu vykdyti pilnavertes operacijas abiejuose šiuose ruožuose agresorius nepajėgus.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Agresorius užiminėja no man land Sukha Balka (vakarinis Toretsko flangas), mūšiai tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk.
Ukrainos pajėgos reaguoja į rusų pasirengimus atakuoti Udachne-Kotlyne ruože. Ukrainiečiai patys surengė ataką, kiek pasigerino padėtį prie Udachne.
Pasirodė vakarykščio rusų šturmo rytiniame flange vaizdai. Rusai didelėmis pajėgomis atakavo Myroliubivka-Yelizavetivka ruože, tikėtina siekdami prasimušti link kelio Konstyantinivka-Pokrovsk. Bet surado papildomas skyles makaulėje. https://t.me/DeepStateUA/21685. Sunaikinta 21 šarvuotos technikos vienetas, 2 nešarvuotos technikos vienetai ir net 96 motociklistai. Ukrainos kariai telegrame juokavo, kad vos spėjo ginklus užtaisinėti ir dronus kelti, kad visą tą motokroso būrelį supleškinti. Beje, svarbu, kad šio mūšio metu ukrainiečiai dirbo ne tik kontaktinėje linijoje, bet ir rusų užnugaryje. Sunaikintos dvi rusų artilerijos sistemos, rėmusios jų puolimą.
Konstyantinopil. Ukrainiečiai atmušė rusų atakas link Bahatyro, tęsiasi mūšiai Konstyantinopilio vakariniame pakraštyje.
Zaporizhia kryptis.
Be pakitimų.
Pietų kryptis.
Be pakitimų.