Parengė Janina Lauciuvienė
Atrodo, Lietuvoje baigėsi LGBT paradų vajus. Kijeve, Ukrainoje, po to kai į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, LGBT organizatoriai slėpėsi metro tunelyje.
Tuo tarpu Lietuvoje – tyla.
Tiesa, lyg būgnų tratenimas girdėti duslūs šeimų gynėjų kumščių daužymas į krūtinę, esą jie ne prieš, bet ,,UŽ” prigimtinę šeimą. Jie siekia atverti visiems akis, skelbdami dar niekam negirdėtą naujieną, – kad prigimtinė šeima yra GĖRIS.
kur tos vaikštynės bus – ar vyks po valdžios langais, ar tik šiaip bus vaikštinėjama ratu apie miestų fontanus.
Kaip alternatyvą Pride paradui, jie žada surengti vaikštynes. Ir ne vienoje vietoje, o net net keliuose Lietuvos miestuose. Tačiau neaišku, kur tos vaikštynės bus – ar vyks po valdžios langais, ar tik šiaip bus vaikštinėjama ratu apie miestų fontanus.
Todėl į būsimas vaikštynes neištvėręs ir vėl sureagavo vienas iš Nacionalinio susivienijimo steigėjų:
– Kažkada Vilniaus forumas kalbėjo šitaip, ir jam dar drįso viešai pritarti daug žinomų žmonių,- sako jis:
„Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Šis tikslas praktiškai buvo įgyvendintas Lenino vadovaujamoje bolševikinėje Rusijoje„. Jo metu bolševikinė Rusijos valdžia įgyvendino tuos pačius tikslus ir reikalavimus, kuriuos šiandien Vakarų šalyse kelia LGTB aktyvistai ir jų „pažangos“ rėmėjai. Šis eksperimentas buvo nutrauktas tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
Būtina liautis skleisti ideologinį melą, kad Lietuvoje tvyro arba yra kuriama priešiškumo ir neapykantos kitokios lytinės orientacijos asmenims atmosfera. Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos” .
Kreipimąsi pasirašė daugybė intelektualų ir jaunimo atstovų.
Jam palaikymą išreiškė politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai. Tačiau jau tada pradėjo ryškėti takoskyros prigimtinės šeimos gynėjų gretose. Jų simbolių tapo faktas, kad kreipimąsi parėmė ateitininkų studentų sąjunga, bet neparėmė Ateitininkų federacija.
Šiuo metu baimė ir prisitaikymas dangstomi tariamu pozityvumu, abstrakčiai pasisakant už prigimtinę šeimą, nors derėtų kalbėti konkrečiai, tiksliai ir aiškiai.
Klausimas toks: kas būtų buvę, jeigu prieš trisdešimt metų mes visi būtume garsiai kalbėję, jog esame ,,UŽ” laisvą Lietuvą, tačiau nekėlę tokių klausimų bei reikalavimų: ką darysime su tuo neigiamu Molotovo-Ribentropo paktu? Nesakę Red army go home! Nereikalavę Lietuvai valstybingumo ir nesakę: Lietuvos Nepriklausomybei – TAIP!
Nėra abejonės, kad viskas būtų pasibaigę ir toks laikotarpis prisimintas, tik kaip bejėgiškas veblenimas konformizmo tvenkinyje, šias kalbas užčiaupiant SSRS provincija pasilikusiai Lietuvos valdžiai.
už suverenitetą atnaujintoje SSRS ir jo plėtimą ,,žingsnis po žingsnio”.
Tokia takoskyra daugeliui buvo puikiai matoma. Ji atrodė taip: už suverenitetą atnaujintoje SSRS ir jo plėtimą ,,žingsnis po žingsnio”… Taip kalbėjo LKP brazauskiniai prisitaikėliai. O kas kalbėjo apie Nepriklausomybę ir kėlė Tautą kovai?
Dabar keičiasi konkrečios problemos ir aplinkybės, bet iš esmės padėtis ta pati. Galima milijonus kartų priminti, kad prigimtinė šeima yra gėris. Tuščiai virpinti orą kartojant savaime akivaizdžią banalybę. O iš tikrųjų reikia sakyti štai ką:
- Sustabdyti (arba atšaukti) genderistinę GPI;
- Parengti (kiek reikia) visiškai kitokią programą;
- Šalin ,,įvairovės namų” ir panašių rankas nuo programų ir mūsų vaikų;
- Uždrausti genderizmo ideoologijos sklaidą visoje viešojoje erdvėje (nuo mokyklos iki lrt);
- Surengti akciją prie ŠMSM su panašiais reikalavimais.
A. Veryga klaidina visuomenę, pasakydamas pusę tiesos, jog tai Kultūrinis pamišimas. Tai joks pamišimas, o puikiai apgalvota ir nuosekliai vykdoma ideologinė prigimtinės šeimos sunaikinimo programa.
Teisus tik tuo, kad šiandien žodžiai ,,vyras” ir ,,žmona” dar laikomi ,,mikroagresija” , rytoj jie taps neapykantos nusikaltimu, o protestuoti bus vėlu.
Analogiškai tik laiko klausimas, kada Lietuvoje bus panašiai sprendžiamas privačių mokyklų klausimas. Kitose valstybėse jau rengiami įstatymo projektai, kad būtų nubaustos katalikiškos mokyklos už vyriškosios giminės įvardžių vartojimą berniukui, kuris tapatinasi su mergaite, už reikalavimą, kad mokiniai vilkėtų tikrosios lyties uniformą, arba uždraudimą berniukams lankytis mergaičių rūbinėse ir varžytis mergaičių sporte.
Kyla klausimas, ar jie nesustos? Tai netoliaregiškas klausimas. Lietuvoje, kaip ir visuose Vakaruose, jie tikrai nesustos. Radikalių ideologinių doktrinų beatodairišką brukimą galima kiek sulėtinti ar pristabdyti, bet tik švelninant padarinius ir atidedant numatytą baigtį, vieninteliu atveju, kai įmanoma pateisinti nukrypimus kokiais nors pragmatiniais motyvais.
Šitaip okupuotoje Lietuvoje buvo išsaugota iš principo nepriimtina ir ištrintina atmintis apie režimui visiškai nepriimtinus žmones – J. Basanavičių, Maironį, kaip buržuazinius nacionalistus, bet… buvo apeliuota į ,,pažangius pasaulėžiūros ir veiklos momentus”.
O tokio žaidimo simboliu tapo Trakų pilis. Žinome, kas tuo metu buvo drg. Sniečkus. Faktas tas, kad jam iš tiesų buvo kilusi reali grėsmė būti ištėkštam iš posto. Kaip gelbėjosi? Ogi paaiškindamas, kad tautai atstatyta pilis turi priminti jos didvyriškas kovas ne tik su Ordinu, bet ir visais iš Vakarų plūdusiais grobuonimis. Ir tik taip išsigelbėjo.
Bet dabar apie prigimtinę šeimą. Vienintelis argumentas iki šiol galėjo būti tas, kad tokia šeima yra darbo jėgos reprodukcijos sąlyga. Tačiau šis argumentas jau neveikia ir negali veikti. Lietuvoje yra puikių specialistų, kurie turi parengę solidžias demografijos problemų sprendimo programas.
Jie stebisi, kodėl šios programos dūla stalčiuose, o siūlomos priemonės faktiškai ignoruojamos.
Tačiau susidaro įspūdis, kad jie nesupranta tikrosios tokio atsainaus požiūrio į jų pastangas priežasties – yra priimtas principinis ideologinis ir politinis sprendimas darbo jėgos problemą spręsti masiškai įsivežant pigią darbo jėgą, išvengiant nereikalingų išlaidų.
Auginti ir auklėti vaikus iki jie tiks darbo rinkai – brangus, ekonomiškai neracionalus malonumas.
Auginti ir auklėti vaikus iki jie tiks darbo rinkai – brangus, ekonomiškai neracionalus malonumas. Prigimtinė šeima – neleistina prabanga. Maža to, pats jos egzistavimas yra problema – nepageidautina alternatyva pasirinktam nuolatinio darbo jėgos papildymo modeliui. Todėl jie eis iki galo. Laukti gailestingumo – tiesiog naivu.
Būtent apie tai – ir tai reiškia iš esmės bei dalykiškai – turi būti kuo plačiau kalbama prigimtinės šeimos gynėjų sluoksniuose. Nekvailinant savęs ir kitų valią bei ryžtą veikti paralyžiuojančiomis iliuzijomis dėl susiklosčiusios padėties ir perspektyvų, jeigu toliau bus nieko nedaroma.
Toks kalbėjimas yra vienintelis būdas sugriauti kolektyvinio savęs raminimo ir teisinimo būklę, kurioje yra beviltiškai įstrigęs šeimos gynimo klausimas. Taip kalbantis greičiau išryškėtų takoskyra tarp save liūliuojančių naiviomis viltimis ir pasiryžusių veikti. Tai vienintelis kelias iš bejėgiškumo ir neveiklumo pelkės. Prieita aklavietė, kurią galima tiksliai aiškiai įvardyti politiniais terminais.
Rodyti prigimtinės šeimos gėrį ir jos pranašumus savaime nebūtų jokia problema ir tai turėtų būti daroma. Tačiau problema ir net didžiulė bėda kyla iš to, kad teigiamo šeimos vaizdinio sklaida atsiejama nuo kovos su ją griaunančia LGBT ideologija ir praktika. Šitaip palaikoma tuščia ir naivi viltis, kad teigiamo požiūrio į šeimą propagavimas, papildytas prašymais jos negriauti, gali būti nors kiek rimta ir veiksminga atsvara baisiam genderizmo spaudimui.
siekiama seniai pažįstamo tikslo ,,humanizuoti” genderizmą, o pagal analogiją su anais laikais – sukurti genderizmą su ,,žmogišku veidu”
Pasirinkta strategija yra kaip ant delno ir kiaurai permatoma: tikslas yra išsaugoti šeimą išvengiant politinės konfrontacijos ir kovos su genderizmo ekspansija. Būtent todėl šeimos gynėjų sluoksniuose karštligiškai ieškoma galimybės išspręsti genderistinės politinės sistemos sukurtą problemą tos pačios sistemos priemonėmis. Iš esmės siekiama seniai pažįstamo tikslo ,,humanizuoti” genderizmą, o pagal analogiją su anais laikais – sukurti genderizmą su ,,žmogišku veidu”, kuris kažkokiu magišku būdu turėtų gerbti prigimtinę šeimą ir pripažinti jos teises.
Vadovaujantis šia nuostata ieškoma ir praktinių sprendimų, kurių esmė būtų pasiekti šį tikslą neišeinant į gatvę, kabinetiniais politiniais žaidimais. Svajonė ir karštligiškai audžiama mintis: na, ką ir kaip padaryti, kad Seime susiformuotų išganingoji ir gelbstinti šeimos gynėjų dauguma, kuriai atsirasti užtektų reikiamam balsui rinkėjų nueiti prie balsavimo urnų ir teisingai vieną kartą balsuoti?
Beje, būtent tokiais lūkesčiais paaiškinamas ir kilęs ažiotažas dėl I. Vėgelės, kuris buvo entuziastingai remiamas didele dalimi todėl, kad jam buvo skirtas ne kolektyvinio, o vienasmeninio gelbėtojo vaidmuo.
Įsivaizduota: štai šitas sustabdytų šeimos griovimą. Užmiršus, kad Lietuvos politinė klasė priėmė genderizmą ir jam uoliai tarnauja, kaip kadaise priėmė komunizmą ir jam tarnavo.
Ir jau visai pamiršus, kad šie tarnai turi šeimininką. Briuselyje, kur padėtas ir saugomas problemos sprendimo raktas…,-baigia jis.
Tekstą parengusi autorė yra partijos Nacionalinis susivienijimas rėmėja
