2025-05-14, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 264

Kiek Lenkija sumokės už D. Tusko fanfaronadą? Imigracijos pragaras, per didelės kainos, destabilizacija ir valstybės griovimas – bet vokiečiai laimingi!

Redakcija
-
1
Kiek Lenkija sumokės už D. Tusko fanfaronadą? Imigracijos pragaras, per didelės kainos, destabilizacija ir valstybės griovimas – bet vokiečiai laimingi!


Kai visa Lenkija dūzgė dėl Vokietijos policijos neteisėto migrantų sodinimo Lenkijoje ir analizavo šokiruojančias ES direktyvos nuostatas, įpareigojančias mus mokėti milžiniškas išmokas perkeltiems migrantams, Donaldas Tuskas paskelbė stebinantį įrašą „Platformoje X“. „Štai ko nori mūsų rinkėjai“, – rašė jis. Ar tai toli nuo proto ar tiesiog arogancija? Bet kokiu atveju, po kelių akimirkų jį suvalgė jo paties poza. Už žodžių lavinos apie saugumą, sienų sandarumą ir solidarumą nėra nieko, kas galėtų mus nuraminti. Priešingai. Ši fanfaronada skirta tik pridengti Lenkijai gresiančią katastrofą. Premjero kalba, grįžus iš Briuselio ir Liuksemburgo, tik sustiprina šį įsitikinimą.

Tusko kaukės

Veiksmo tempas toks spartus, kad Donaldas Tuskas nebepajėgia suspėti keisti kaukių. Jis vaidina griežtą saugumo garantą ir kartu pritaria visoms Vokietijos primestoms migracijos pakto nuostatoms. Jis tikina, kad sienos turi būti sandarios, bet nereaguoja į tai, kad vokiečiai neteisėtai mums numeta migrantus. Jis apgailestauja dėl Teisės ir teisingumo vyriausybės palikto silpno biudžeto, kuris skatina jį mažinti išlaidas papildomoms pensijoms, tačiau kartu įsipareigoja laikytis ES direktyvos nuostatų, kuriose numatyta, kad Lenkija turės užtikrinti perkeltiems migrantams tokias pat socialines sąlygas kaip ir Vokietija. Tai apima ne tik mėnesines išmokas, bet ir nemokamą būstą.

Kol visi aptarinėjo beveik vien tik šiuos pranešimus, Donaldas Tuskas paskelbė tokį ryžtingą iki absurdo „Twitter” įrašą. Jame jis pranešė, kad „Lenkija nori Europos, kuri būtų ryžtinga ir stipri saugumo, migracijos, teisinės valstybės ir gynybos srityse. Pasirengusi finansuoti šiuos poreikius. To nori mūsų rinkėjai. Tokie yra mano prioritetai derybose, kurios tik prasideda“. Savotiška žinia tuo metu, kai dauguma lenkų ką tik suprato, kas yra pasirengimas finansuoti šiuos poreikius! Matyt, konteksto pojūtis nėra stiprioji vykdomosios valdžios vadovo pusė.

Po trijų valandų ministras pirmininkas šiek tiek pabudo ir parengė kitą įrašą. Šį kartą jis pagaliau paminėjo, kad vokiečiai mums išveža migrantus. Tačiau jis tai pakomentavo tik po oficialaus pasienio apsaugos tarnybos pranešimo, kuriame šis klausimas vienareikšmiškai pripažintas masiniu įstatymų pažeidimu. „Tuoj kalbėsiu su kancleriu Scholzu apie nepriimtiną incidentą, susijusį su Vokietijos policija ir migrantų šeima mūsų sienos pusėje. Šis reikalas turi būti išsamiai paaiškintas”, – rašė jis.

Kodėl jis anksčiau tylėjo? Juk konservatyvioji žiniasklaida jau kelias dienas apie tai skalambijo! Tik dar viena informacija, nes po jos nebuvo jokių konkrečių žingsnių. Lenkija nesiėmė ryžtingų veiksmų šiuo klausimu, Užsienio reikalų ministerija neiškvietė Vokietijos ambasadoriaus, o skelbtas pokalbis su Vokietijos kancleriu, kaip pranešama, apskritai neįvyko.

Artėjanti nelaimė

Jei Donaldui Tuskui būtų pavykę Liuksemburge, jis tikrai būtų surengęs didelį šou. Vietoj to buvo pasakyta daugiau bufonados kupinų žodžių. Tai, kad jis nesugebėjo tvirtai išdėstyti Lenkijos sąlygų Vokietijos kancleriui, rodo jo kalba oro uoste netrukus po atvykimo į Varšuvą. Jis ir vėl daugiausia kalbėjo apie PiS, „bjaurų, rasistinį politikų naratyvą”, kuriam „politiniame pragare skirta ypatinga vieta”. „Jie nepadarė nieko, kad sustabdytų šią bangą. Jie daro viską, kad sukeltų baimę”, – sakė jis, pridurdamas, kad tik jo vyriausybė siūlo garantiją atkurti sienų sandarumą nenaudojant rasistinių argumentų.

Ar tai vis dar kam nors patinka? Nekyla abejonių, koks yra artimiausių metų planas. Apskaičiuota, kad po dvejų metų per metus visose ES šalyse bus 4,5 mln. migrantų, kuriuos reikės paskirstyti. Atsisakymas juos priimti mums brangiai kainuos. Šiuo metu už kiekvieną nepriimtą asmenį numatyta maždaug 20 000 EUR bauda, tačiau ši suma gali būti padidinta. Taip pat daug sumokėsime už migracijos pakto laikymąsi. Juk siekiama, kad priverstinai perkeltieji asmenys norėtų likti šalyse, į kurias jie buvo išsiųsti, todėl tose šalyse jie turi gauti tokias pat lengvatas, kokias jiems garantuoja turtingosios ES šalys. Vokietijoje migranto pašalpa siekia apie 500-600 eurų. Kaip apskaičiavo buvęs Europos Parlamento narys Jacekas Saryuszas-Wolskis, pridėjus maistą, būstą ir galimybę susijungti su šeima, paaiškėja, kad 2+2 asmenų šeima Lenkijai kainuotų milžinišką sumą.

Ar lenkų tautos opozicija vis dar svarbi?

Juk Donaldas Tuskas „iškilmingai anuliavo” referendumą dėl migracijos, džiaugsmingai plojant pagrindinei žiniasklaidai ir jo paties rinkėjams. Jis nenorėjo susigrumti su Berlyno ir Briuselio mandatų įgyvendinimo metu. Taip pat prisiminkime, kad lygiai prieš metus Seimas priėmė rezoliuciją prieš migrantų perkėlimą. Dauguma KO deputatų ir visas kairiųjų klubas už ją nebalsavo! Kas juos sustabdė? Ar tai buvo nuostata: „Mes nesutinkame, kad Lenkijos valstybė prisiimtų socialinius ir finansinius kitos ES valstybės narės neteisingų sprendimų kaštus”? O gal ta: „Europos solidarumas neturi įgauti šantažo – paklusnumo ar finansinės baudos – formos”?

Atrodo, kad nėra nieko blogiau už silpną vyriausybę sunkmečiu. Tačiau yra ir blogesnių dalykų. Silpna, nuolanki, nuo užsienio įtakos priklausoma vyriausybė dabartinėje situacijoje yra labai pavojinga.

wpolityce.pl

Jūratė Sofija Laučiūtė. Lietuviškumo naikinimo šmėkla

Redakcija
-
9
Jūratė Sofija Laučiūtė. Lietuviškumo naikinimo šmėkla

Veidaknygė

Po internetą klaidžioja šmėkla. Lietuviškumo naikinimo šmėkla. Vieni dalijasi tekstais, šmeižiančiais didžiausius, talentingiausius Lietuvos laisvės šauklius, sukūrusius gražiausius žodžius-giesmes lietuvių tautai, kultūrai, kalbai, kiti entuziastingai tokiems tekstams pritaria… Ką padarysi, žmonės įvairūs, vieniems labiau už viską reikėjo – ir tebereikia – laisvos, lietuviškos Lietuvos, kitiems reikėjo – ir tebereikia – tik sočios ramybės sau ir tam ratui žmonių, kuriuos jie vadina „mano šeima“, „mano artimieji“.

Tiems, antriesiems visai nerūpi, kieno ranka jiems tą sotumą seikėja: lenko ar ruso, ar Briuselio ranka. Nerūpi ir tai, kuo už tą sotumą reikia mokėti; šeimos naikinimu, priverstine „pagarba“ netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, nepriklausomybės išdavyste, Lietuvos Konstitucijos išniekinimu ar Lietuvą karštai mylėjusių ir niekada lietuviškumo, lietuvybės neišdavusių žmonių šmeižimu…

Tarp tų, antrųjų – ir politikai, ir biurokratai, ir „verslininkai“, ir vadinamieji „meno žmonės“, ir „mūsų ateitimi“ tebevadinamo jaunimo atstovai. O pastaruoju metu lietuviškumo naikinimo ėmėsi ir… katalikų dvasininkai. Kai kurie.

Kai kurie metė į šalį Bibliją ir puolė skaityti pasaulietiškus veikalus. Beskaitydami praregėjo, kad kai kurie veikalai nuteikinėja tikinčiuosius prieš Dievą, prieš tikėjimą – ir ėmė iš sakyklų dergti tų veikalų autorius. Oi, atsiprašau, smarkiai perdėjau. (Kol kas?) girdėjau iš sakyklos dergiant tik Justiną Marcinkevičių. Klausiaus ir ėmiau įtarinėti: o gal garbusis vienuolis J. Marcinkevičiaus kūrinių nė neskaitė, o skaitė tik Marcinkevičių šmeižusios filosofės Putinaitės ir kai kurių kitų talentu ir kitomis Dievo dovanomis nuskriaustų, užtat pavydu trykšte trykštančių „rašytojų“ minteles ir jas perpasakoja, pagardinęs savuoju garsiuoju temperamentu?

Man visada akis badė štai toks kritikų tendencingumas: niekas iš tų, kurie priekaištauja Just. Marcinkevičiui, kad jis neva niekinęs Bažnyčią ar Dievą, niekada neprisimena tikrojo, ne nesveikos vaizduotės sukonstruoto, bet savo gyvenimu Bažnyčią išdavusio buvusio kunigo poeto, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino? Juk nei Putinaitė, nei temperamentingai putojantis vienuolis nepasivargino suskaičiuoti ar bent pasvarstyti, kiek realiai tikinčiųjų nuo Bažnyčios neva atgrasė Just. Marcinkevičius, o kiek – kunigystės atsižadėjęs ir tam atsižadėjimui apdainuoti visą didžiulį romaną pašventęs V. M. Putinas?!

Visada įtarinėjau, kad Just. Marcinkevičių kritikuoja žmonės, patys turintys didelių priekaištų Dievui dėl to, kad Jis jiems mažai skyrė dieviškųjų dovanų. Kažkam pristigo talento, kažkam – patrauklios išvaizdos, kažkas nusirito karjeros laipteliais žemyn, o kažkas plyšta iš pavydo, skaičiuodamas savo kuklius euriukus ir lygindamas juos su tūkstantrubliniais Just. Marcinkevičiaus kažkada gautais honorarais. Bet visus juos vienija bendra „skriauda“: ką jie bedarytų, ką bekalbėtų ar berašytų, jų tauta niekada neapdovanos tokia meile, kokią Poetas buvo pelnęs gyvas būdamas!

O tai, kad į Poeto atminties dergėjų gretas įsiliejo ir dvasininkas, Bažnyčios autoriteto ne tik kad nesutvirtins, bet atvirkščiai – dar labiau smukdys. Smukdys kartu su kunigais – pedofilais, kunigais – narkomanais, kunigais – girtuokliais, kunigais, netikinčiais nei Dievu, nei velniu, kartu ir su tais Bažnyčios kunigaikščiais, kurie dangsto panašius nusižengimus…

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai keturiasdešimt septintoji (birželio 19) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

📌 rusija ir š. korėja pasirašė susitarimą, kad agresijos atveju teiks viena kitai pagalbą. Tikėtina, taip formalizuojamas š. korėjos kaip rusijos arsenalo kare prieš Ukrainą statusas.
📌 Šią naktį agresorius surengė ataką dronais Shahed. Iš 21 drono Ukrainos gynėjams pavyko sunaikinti 19 vnt. Sprogimai Vakarų Ukrainoje – Shahedas pataikė į Lvivo Mokslinių tyrimų institutą.
📌 Po vakarykščio ukrainiečių smūgio Azov degalų saugyklai, gaisro rusams užgesinti dar vis nepavyksta. Ta proga, visi, seni ir jauni – paniūniuokime kartu: https://youtu.be/Adgx9wt63NY?si=z1W5_509WQTfnV7_. 😉
Žiūrim ką turim fronte.
📌 Kharkiv kryptis.
📍 Vovchansk. Padėtis be esminių pakitimų. Tiesa, rusai telegram kanaluose skelbia, kad ukrainiečiai „evakuoja sužeistuosius ir siunčia pastiprinimą per Vovcha upę“. Pagal DeepState žemėlapį, šiaurinis upės krantas ir šiaurinė miesto dalis yra arba no mans land, arba kontroliuojama rusų. Tik upės vingyje, netoli ligoninės ir agregatų gamyklos, ukrainiečiai gali turėti nedidelį bei ginti nepatogų placdarmą. Tačiau šie rusų teiginiai gali indikuoti, kad šiauriniame krante gali būti ir daugiau “mėlynos spalvos”. Tai paaiškintų ir rusams neišsprendžiamu galvosūkiu tapusią agregatų gamyklos problemą.
📍 Lyptsi. Be pakitimų, abi pusės radusios tinkamą progą vykdo lokalias atakas.
📌 Luhansko kryptis.
📍 Kupjansk. Taip pat, be esminių pakitimų. Vakar pasirodžiusi informacija, apie tikėtinus okupantų planus veržtis iki Borova tik patvirtina versiją, kad vienas rusų tikslų šią vasarą yra nustumti Ukrainos vienetus už Oskil upės. Tačiau dabar šis siekis įgauna aiškesnius kontūrus. Teigiama, kad rusai šiam tikslui yra sutelkę apie 10 tūkstančių karių, 450 šarvuotos technikos vienetų ir apie 200 artilerijos sistemų. Tačiau yra keli niuansai:
📎 Teigiama, kad operacijos smaigalyje 20-osios armijos 3-ioji ir 144-oji divizijos su visu tuntu įvairių Shtorm V, BARS ir kitų „mėsos šturmams” tinkančių vienetų. Bet prisiminus, kad bendras rusų grupuotės skaičius yra apie 10 000, tampa aišku, kad realiai iš tų dviejų su pliusu divizijų realiai lieka tik nepilnai viena. Pagal šarvuotos technikos kiekį, teoriškai susidaro 5 mechanizuoti pulkai/brigados, t. y. gaunasi divizija su pliusu. Teoriškai, turimos artilerijos gal ir užtektų paremti dviem divizijoms. Bendrai žiūrint, visgi, tai nėra pilnavertės dvi divizijos su pliusu, o labiau į vieną junginį sumesti minėtų vienetų padaliniai (pulkai, brigados, batalionai). Tačiau, ugnies paramos segmentas yra didesnis nei standartiškai tokioms pajėgoms reikėtų pagal vadovėlį. Išvada – bus/yra didelė ugnies koncentracija siekiant nušluoti Ukrainos gynėjų pozicijas, o tada bus bandoma judėti į priekį su manevriniais vienetais. Tad ukrainiečiams esminis prioritetas tūrėtų būti counter-battery fire.
📎 Iki šiol 144-oji divizija veikė piečiau, Kremina sektoriuje, Terny – Torske ruože. Kas užims jų vietą, dar pamatysime, tačiau prieš kelias dienas įvykdyta ukrainiečių sėkminga kontrataka Kremina pietinio flango miškuose yra rimtas pavojaus skambutis okupantams. ☺️
📎 Kryptis Raihorodka – Borova yra logiška, tačiau gerokai patogesnė ir perspektyvesnė rusams yra šiauriau esanti Berestove – Senkove judėjimo kryptis. Šioje vietoje, kad pasiekti Oskil upę rusams reikia įveikti vos 12 km. Tai galima daryti išnaudojant aukštumas, o iš šiaurės ukrainiečių flangą galėtų kaustyti stipri agresoriaus grupuotė. Tuo tarpu, nuo Raihorodka iki Borova yra 26 km, kur tektų atsiremti į ne vieną aukštumą ir vandens kliūtį, o flanguose jokio taktinio pranašumo rusai neturi. Taigi, spėjimas nuo sofos – kryptis link Borova gali būti remiančioji, o pagrindinė puolimo ašis greičiau bus link Senkove, kur beje šiuo metu veikia rusų 47-oji tankų divizija.
📍 Lyman. Ašaka okupantų gerklėje lieka įstrigusi – ukrainiečiai išlaiko pozicijas atsikovotose vietose pietinio flango miškuose. Nepaisydami to, rusai atakuoja beveik visuose ruožuose, tačiau pasistūmėti jiems neleidžia Ukrainos gynėjai.
📍 Syversk. Be esminių pakitimų.
📌 Donecko kryptis.
📍 Chasiv Yar.
📎 Šiaurinis flangas. Agresorius labai aktyviai spaudžia Ukrainos vienetus prie Kalinivka, taip bandydamas pasiekti kanalą. Mūšio baigtis nėra aiški.
📎 Centras. Rusai ir toliau galva daužo į sieną rytiniame Chasiv Yar rajone, tęsiasi sunkios gatvių kautynės. Okupantai skelbia vėl sunaikinę visas perkėlas per kanalą, suprask, neva ukrainiečiai atkirsti. Tačiau tai jau girdėjome ne kartą ir ne du. Ukrainos pajėgos laiko pozicijas.
📎 Pietinis flangas. Rusams nepavyksta prasimušti per Klishiivka, tačiau po truputį pildosi prognozės dėl galimo rusų bandymo nupjauti ukrainiečių „kišenę“ Toretsk, kuri grasina agresoriaus vienetų kontroliuojamai Horlivka bei čia einančiai geležinkelio linijai Debalceve – Horlivka – Doneck. Agresorius surengė puolimą nuo Mayorske ir sugebėjo pajudėti apie 1,5 km link Druzhba, kuri yra Toretsk priemiestis. Ar tikrai rusai ryšis pradėti didelę puolimo operaciją urbanizuotoje vietovėje neizoliavę Ukrainos pajėgų grupuotės tiekimo ir neapsaugoję savo flangų (Chasiv Yar užėmimas bei pasistūmėjimas Pokrovsk – Vuhledar šiauriniame flange link Yablunivka) – sunku pasakyti.
📍 Pokrovsk – Vuhledar.
📎 Šiaurinis flangas. Sunki padėtis vakariniame ir šiauriniame ruožuose. Taip pat, agresorius suintensyvino savo veiksmus prie Oleksandropil ir sugebėjo pajudėti į priekį. Tai yra dar viena indikacija, kad okupantai bandys išspręsti Toretsk klausimą.
📎 Centras. Tęsiasi mūšiai ruože Yasnobrodivka – Karlivka – Nevelske, kontaktinėje linijoje be pakitimų.
📎 Pietinis flangas. Rusams nesiseka prie Paraskoviivka perskelti flango į dvi dalis, tęsiasi sunkios kautynės.
📌 Zaporizhia ir Pietų kryptys.
Be esminių pakitimų.

Ramūnas Aušrotas. Medicina yra žmogaus, o ne jo norų tarnaitė

Redakcija
-
0
Ramūnas Aušrotas. Medicina yra žmogaus, o ne jo norų tarnaitė

Dirbant su medicinos studentais tenka pastebėti, jog jie paciento autonomiją supranta plečiamai: kaip paciento teisę reikalauti, jog jiems būtų suteiktos jų norimos sveikatos priežiūros paslaugos. Kitaip tariant, tenkinti kiekvieną jų norą, pradedant plastinės chirurgijos manipuliacijomis ir baigiant savižudybe su gydytojo pagalba.

Tačiau iš tikrųjų pacientų autonomija reiškia paciento teisę pačiam laisvai, be gydytojo įsikišimo ar trukdymo nuspręsti dėl jam siūlomo gydymo: sutikti operuotis ar atsisakyti, rinktis tarp jam siūlomų sveikatos priežiūros paslaugų. Kitaip tariant, rinktis tarp tų pasiūlymų, kurie yra objektyviai įmanomi ir pateisinami, o ne reikalauti bet ko.

Medicina yra žmogaus, o ne jo norų tarnaitė.

Praeitą savaitę tai patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas, priėmęs sprendimą byloje Daniel Karsai prieš Vengriją, kuriame buvo keliamas savanoriškos eutanazijos klausimas.

Šioje byloje nepagydoma progresuojančia neurodegeneracine liga sergantis pacientas prašė teismo pripažinti, jog Vengrija, nesudarydama galimybės nusižudyti su gydytojo pagalba pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją.

Kaip teisingai nurodė EŽTT, remiantis tarptautine teise nėra jokio pagrindo konstatuoti, o juo labiau reikalauti, jog pacientams būtų suteikta galimybė nusižudyti su gydytojo pagalba. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Europos kontekste galioja tai draudžianti

Oviedo biomedicinos konvenciją. Šią konvenciją yra ratifikavusi ir Lietuva.

Teismas, konstatavo, jog nepaisant to, kad kai kurios ET šalys yra legalizavę savanorišką eutanaziją, EŽTT 8 str. nenumato pozityvios pareigos šalims narėms šią praktiką įteisinti.

Taip pat teismas pripažino, jog valstybė gali ne tik drausti, bet ir numatyti baudžiamąją atsakomybę medikams, kurie padeda pacientams nusižudyti, ir toks draudimas teismo nuomone siekia teisėtų tikslų, tarp jų apsaugoti pažeidžiamų asmenų, kuriems gresia piktnaudžiavimo pavojus, gyvybes, išlaikyti gydytojo profesijos etinį vientisumą ir apsaugoti visuomenės moralę, susijusią su žmogaus gyvybės prasme ir verte.

Sprendime teigiama, kad su mirtimi su gydytojo pagalba susiję galimi dideli socialiniai padariniai ir klaidų bei piktnaudžiavimo rizika.

Teismas nepaminėjo, bet vienu iš teisėtų tokio draudimo tikslų yra medikų sąžinės laisvė. Niekas negali būti verčiamas atlikti veiksmų, kurie prieštarauja jo sąžinei.

Anksčiau, byloje Pretty prieš JK (2002), EŽTT jau buvo konstatavęs, jog EŽTK nenumato teisės į mirtį su gydytojo pagalba. Byloje Daniel Karsai prieš Vengriją, teismas šią išvadą pakartojo.

Sutrikusio tapatumo asmenys: galiu save laikyti, kuo tik nori…

Redakcija
-
0
Sutrikusio tapatumo asmenys: galiu save laikyti, kuo tik nori…

Jei žmogus gali save laikyti arba vyru, arba moterimi nežiūrint, kuo jis yra iš tikrųjų, tuomet jaunuolis gali save laikyti pensininku ir reikalauti senatvės pensijos, arba senyvo amžiaus žmogus gali laikyti save   vaiku ir eiti į darželį…

Tokie sutrikusio tapatumo asmenys galia save laikyti, kuo nori…

Spausti paveikslėlį:

 

Zina iš santaupų pastatė vaikų darželį, mokyklą ir įrengė koplyčią: tegul tai būna Lietuvai, jaunai kartai

Redakcija
-
0

lrt.lt

81-erių Zina Gineitienė – tikras energijos vulkanas. Moteris iš molio pastatė vaikų darželį, įsteigė pradžios mokyklą, o senoje daržinėje iš šiaudų atsirado ir koplyčia. Iš Žemaitijos kilusi Zina atsidūrė Aukštaitijoje, o tada ir prasidėjo didieji darbai, kurių kukliais tikrai nepavadinsi. „To, ką Dievas man patikėjo, nei privatizuosiu, nei parduosiu. Tegul tai būna Lietuvai, jaunai kartai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ sako Z. Gineitienė.

Melkio kaime Ziną pažįsta visi. Kur tik moteris beužsuktų, iškart susirenka būrelis nuo jauniausio iki vyriausio. Zina ne tik žmones traukia kaip magnetas. Katės taip pat iš tolo pažįsta savo geradarę.

„Iš Palangos atvažiavo našlaitis. Žadėjo jį užmigdyti, bet aš katiną priėmiau. Dabar turiu devynis katinus, ir visi priimti“, – sako vieną jų – Pilkį – beglostydama Z. Gineitienė.

Ji įsitikinusi, kad Aukštaitijos kaime atsirado pagal Dievo planą. „Aš taip suprantu, nes nei aš čia gyvenau, nei ką, – pasakoja veikli moteris. – Matyt, reikėjo čia mano idėjų ir visokių darbelių.“

Zina Gineitienė / LRT stop kadras.

Kukliais darbeliais visa tai pavadinti liežuvis neapsiverčia. Dar sovietmečiu nedideliame kaime su vyru įsikūrusi Zina pasvajojo, kad čia turi gyventi daugiau žmonių. Tarkim, koks šimtas.

„Taip sugalvojau ir pagal šitą savo idėją, pagal tą svajonę, šiandien jau čia yra daugiau kaip 100 vaikų, 200 tėvų. Didžiausia bendruomenė, džiaugiuosi labiausiai. Mano idėjos pildosi 120 proc.“, – džiaugiasi Z. Gineitienė.

Iš savo santaupų prieš dešimtmetį Zina sodyboje įkūrė vaikų darželį. Pati savo rankomis iš molio sienas drėbė. Gerai, kad talkininkų atsirado.

„Maišėme molį ir pjuvenas, dėjome šiek tiek kalkių, kad nebūtų žiurkių, – statybinių medžiagų žinias demonstruoja pašnekovė. – Visą šitą mišinį pylėme į klojinius.“

Zina džiaugiasi, kad darželis gavosi labai šiltas, o svarbiausia – su gera aura. Tiesa, krosniai mūryti prireikė meistro, bet ir čia moteris ranką pridėjo.

„Iš Vilniaus atsivežiau senoviškų plytų. Tas plytas su kampiniu šlifuokliu patvarkiau, pataisiau. Savo rankomis. Ir tada pastatėme pečių“, – šypsosi Zina.

Krosnyje dabar ir duona, ir molio kūriniai kepa. Kai kurie baldai specialiai užsakyti, bet daugiausia jų – pačios Zinos išmonės.

„Aš esu be galo taupi: nieko nemėtau, mėgstu viską, kas išmesta, surinkti ir restauruoti, – prisipažįsta darželį pastačiusi žemaitė. – Taip daiktus prikeliu antram gyvenimui.“
Zina Gineitienė

Zina Gineitienė / LRT stop kadras.

Vietiniams gyventojams molinis Zinos darželis – tikras išsigelbėjimas. Iš Vilniaus į Melkį persikrausčiusi Daiva pasakoja iš pradžių pabijojusi, kad kaime gali tokios švietimo įstaigos visai nebūti.

„Atsikraustėme iš miesto. Darželio klausimas išsisprendė natūraliai, – džiaugiasi kaime gyvenanti mama. – Nesinori vaikų vežti į miestą, kai gyveni kaime. Čia vaikai gyvena tokiu natūraliu ritmu, kaip kad namuose panašiai.“

Anksti be tėvų likusi Zina išaugino keturis našlaičius. Kiek save prisimena, visada buvo svieto lygintoja – kovojo už teisybę, padėjo mažiau turintiems ir iki šiol tą daro.

„Man svarbiausia yra žmonės. Aš čia tik menedžeris (vadybininkė – LRT.lt) esu šioje Žemėje. To, ką Dievas man patikėjo, nei privatizuosiu, nei parduosiu. Tegul tai būna Lietuvai, jaunai kartai“, – sako Z. Gineitienė.

Z. Gineitienės įkurta Melkio pradinė mokykla / LRT stop kadras.

Kitame Zinos sodybos pastate įkurta pradinė mokykla. Šį mokykla kitokia nei mieste – joje vaikai mokosi gamtos ritmu. Rytiniai bėgimai ir treniruotės tvenkinyje – įprastas reginys net ir žiemą.

„Visą laiką gamtoje, gryname ore. Labai to reikėjo, vaikai džiaugiasi“, – tikina Melkio pradinės mokyklos mokytoja Dalia Pikelytė.

Zina baigė ekonomikos mokslus. Penkis dešimtmečius dėstė trijuose universitetuose. Iš darbo išėjo tik sulaukusi 75-erių. Tačiau ramiai ilsėtis – ne jai.

Zina Gineitienė / LRT stop kadras.

„Išėjusi iš universiteto atsikeldavau 6 ryto ir galvodavau: ką man veikti? Ir dabar visada rūpinuosi, kaip prasmingai praleisti dieną, kad ši veltui neprabėgtų“, – pasakoja veikli moteris.

Išsipildė dar viena Zinos svajonė – daržinėje iš šiaudų įrengė koplyčią.

Apie visus Zinos darbus išsamiau – laidos „Mano pasas meluoja“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.

Redakcijos prierašas: Zina paliko mus. Anapilin išėjo didelė Lietuvos patriotė,vilnijos krašto atlietuvintoji, Nacionalinio susivienijimo narė. Jos išėjimas didelė netektis. Pagerbkime ją malda.

Jonas Vaiškūnas. Ar sudarysime sąlygas eksteritoriniams dariniams Lietuvoje?

Redakcija
-
3
Jonas Vaiškūnas. Ar sudarysime sąlygas eksteritoriniams dariniams Lietuvoje?

delfi.lt

Birželio 18 d., antradienį, Seime buvo pristatyti du Tautinių mažumų įstatymo projektai. Vieną pristatė teisingumo ministrė, Seimo narė Ewelina Dobrowolska (XIVP-3917), kitą – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) veikėja, Seimo narė Rita Tamašunienė (XIIP-2242). Po pateikimo R. Tamašunienės projektas Seimo narių balsų dauguma buvo atmestas, o E. Dobrowolskos priimtas svarstyti.

Uoliai plušančios lenkų kortos turėtojos, taigi tėvynę matančios Lenkijoje, gerokai pastūmėjo pirmyn Waldemaro Tomaszewskio pradėtus darbus – Lietuvos Respublikos piliečių pasuose pramušė asmenvardžių rašybą ne valstybine kalba, o dabar toliau tęsia kadai pradėtą žygį na Wilno.

Šį kartą puolama nebe tiesmukiškai, kaip tai darė koloradinės juostelės segėtojas W. Tomaszewskis ir jo kariauna. Padarytos išvados iš klaidų, kai Vilniaus krašto sugrąžinimo Lenkijos globon reindžerių per daug tiesmukai surašyti Tautinių mažumų įstatymo (TMĮ) projektai buvo atmetami kaip nepriimtini ir pavojingi Lietuvai, jos valstybinei kalbai ir teritoriniam vientisumui:

  • 2018 m. nepraeina socialdemokratų parengtas TMĮ projektas, kuriuo, be kita ko, siekta įteisinti gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo įstaigų pavadinimų rašybą ne valstybine kalba;
  • 2021 m. birželį Seimas atmeta Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojos Ievos Kačinskaitės-Urbonienės teiktą įmantriai pavadintą „Daugiakultūrio tapatumo išsaugojimo“ įstatymo projektą, kuriuo, be kita ko, ir vėl buvo siekiama Lietuvoje įteisinti gyvenamųjų vietovių ir gatvių pavadinimus ne valstybine kalba;
  • 2021 m. gruodį atmetamas LLRA-KŠS atstovės, Seimo narės R. Tamašunienės teiktas ir Seimo atmestas (dar 2013 metais parengtas) TMĮ projektas, kuriame buvo numatyta, kad ten, kur kompaktiškai gyvena tautinės mažumos, įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos būtų įteisinta ir tos tautinės mažumos „vietinė kalba“, kuria būtų leidžiama pateikti ir visus viešus informacinius užrašus… Tuomet dėl neigiamos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nuomonės, kad šios nuostatos prieštarautų konstituciniam valstybinės kalbos statusui, ši diversija taip pat nepraėjo.

Ėjimas žirgu? Nuspręsta sužaisti gudriau

Antradienį Seimo narė R. Tamašunienė Seimui teikė prieš 10 metų (2014 m.) parengtą Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuriuo, be kita ko, siekiama įtvirtinti valstybinėse bendrojo ugdymo arba neformaliojo švietimo mokyklose mokymąsi ne valstybine kalba.

Savivaldybėse, kuriose tautinė mažuma, remiantis paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 proc. (!) nuo bendro jos gyventojų skaičiaus, siūloma leisti „bendraujant su viešojo administravimo subjektais“ vartoti ne valstybinę, o tautinės mažumos kalbą.

R. Tamašunienės įstatymo projekte taip pat buvo siūloma tose „10-procentinėse vietovėse“ vietovių, gatvių ir viešojo administravimo subjektų pavadinimus bei topografinius ženklus leisti rašyti ir nevalstybine kalba…

Suveikė E. Dobrowolskos ėjimas žirgu – jos pasiūlytas iš pirmo žvilgsnio nuosaikus TMĮ projektas, kuriame nėra tiesiogiai užsimojama prieš valstybinę lietuvių kalbą ir teritorinį šalies vientisumą. Pamatę, ką siūlo W. Tomaszewskio parankinė R. Tamašunienė, Seimo nariai nusprendė rinktis mažesnę blogybę – E. Dobrowolskos parengtą įstatymo projektą.

R. Tamašunienės teikiamo įstatymo projekto siūlymai, akivaizdžiai prieštaraujantys Lietuvos valstybinės kalbos įstatymui ir keliantys grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui, ir šį kartą sulaukė Seimo narių atmetimo. Todėl suveikė E. Dobrowolskos ėjimas žirgu – jos pasiūlytas iš pirmo žvilgsnio nuosaikus TMĮ projektas, kuriame nėra tiesiogiai užsimojama prieš valstybinę lietuvių kalbą ir teritorinį šalies vientisumą. Pamatę, ką siūlo W. Tomaszewskio parankinė R. Tamašunienė, Seimo nariai nusprendė rinktis mažesnę blogybę – E. Dobrowolskos parengtą įstatymo projektą.

E. Dobrowolska paskaičiavo: jei nori, kad pagaliau Seimas po pateikimo priimtų svarstyti Tautinių mažumų įstatymo projektą, reikia teikti iš pirmo žvilgsnio nekaltą dokumentą, be tikrųjų norų ir siekių įvardijimo. Juk kas nors gal pasiūlys apjungti abu projektus. O jei ne, tai smarkiai išaugs tikimybė, kad kaip mažesnė blogybė po pateikimo bus priimtas nuosaikusis E. Dobrowolskos projektas.

Vėliau ištaikius progą bus pateikti atitinkami papildymai ir pasiūlymai ir iki rudens Seimo sesijos turėsime Seime svarstomą jau gerokai patobulintą E. Dobrowolskos projektą.

Juk tikrieji projektų teikėjų siekiai ir ketinimai atskleidžiami ir įvardijami ne tik R. Tamašunienės teikiamame projekte, bet ir pačios E. Dobrowolskos parengtame ir iki šiol neviešintame pirminiame TMĮ projekte, kurį yra pavykę gauti iš Lietuvai neabejingų jos aplinkos žmonių.

Šio, savo laiku išreklamuoto žiniasklaidoje, bet uoliai nuo visuomenės ir net nuo Seimo narių akių slepiamo įstatymo projekto E. Dobrowolska apdairiai niekam nerodė, o prašoma atsisakydavo pateikti. Nenorėjo atskleisti kortų pirma laiko.

Juk būtent šiame įstatymo projekte jau buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos vietovėse, kuriose gyvena atitinkamas nuošimtis nelietuvių kilmės piliečių (rašoma „X procentų“, tikslus skaičius ten neįvardytas), šalia valstybinės kalbos turi būti įteisintos dar ir regioninės kalbos, o gatvių, gyvenviečių pavadinimai ir kiti vietovardžiai turi būti rašomi dviem kalbomis.

Seimo nariams užkibus ant šio gudraus E. Dobrowolskos pakabinto kabliuko – tariamai nuosaikaus įstatymo projekto, – bus pateikti siūlymai jį tobulinti, o neilgai trukus bus atvertas kelias kalbinių, kultūrinių, o galiausiai ir geopolitinių eksteritorinių darinių kūrimui Lietuvoje.

Seimo nariams užkibus ant šio gudraus E. Dobrowolskos pakabinto kabliuko – tariamai nuosaikaus įstatymo projekto, – bus pateikti siūlymai jį tobulinti, o neilgai trukus bus atvertas kelias kalbinių, kultūrinių, o galiausiai ir geopolitinių eksteritorinių darinių kūrimui Lietuvoje.

Jau prieš įregistruojant Seimo teisės aktų registre E. Dobrowolskos nuosaikųjį TMĮ variantą, gegužės 8 d. Seime socialdemokratų spaudos konferencijoje Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai ne tik sveikino šį sumanymą, bet ir pažėrė kritikos, pavadindami jį galimai diskriminaciniu (!), todėl siūlė jį taip tobulinti, kad jame atsirastų teisė greta valstybinės lietuvių kalbos švietime ir gatvių pavadinimų bei vietovardžių rašyboje įteisinti ne tik lenkų, bet ir kitų tautinių mažumų kalbas…

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius, E. Dobrowolskos projektą pavadinęs „pustuščiu“ ir išsitaręs, kad tai padaryta tam, jog jį galima būtų lengviau priimti, sakė: „Analizuojant įstatymo projektą matome, kad jis yra toks pustuštis ta prasme, kad jame nenumatyta spręsti kai kurių klausimų, pvz., vietovardžių, tiesiog nukreipiant į kitus įstatymus ir teisės aktus. Mano nuomone, tai truputį ir žalinga, nes problemos tai nesprendžia.“

Kaip žinoma, Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose daugiau nei 25 proc. gyventojų tapatinasi su lenkais, o Visagino ir Klaipėdos savivaldybėse – su rusais. Dėl prastai valdomos imigracinės politikos Lietuvoje nuolat auga kitataučių skaičius.

Ypač nepriimtinas E. Dobrowolskos projekte pateiktas siūlymas Lietuvos tautinių mažumų teises reguliuoti pagal tarpvalstybines sutartis su titulinėmis tų mažumų valstybėmis, pvz., Lenkija. Bet kažkodėl neaptariamos kitokio pobūdžio galimos sutartys, pvz., su Latvija ir Estija dėl tautinių mažumų švietimo reguliavimo. Teikiamo įstatymo projekte santykis su tarptautinėmis konvencijomis brėžiamas toks pat, koks būdavo sąjunginių respublikų su centru.

Ypač nepriimtinas E. Dobrowolskos projekte pateiktas siūlymas Lietuvos tautinių mažumų teises reguliuoti pagal tarpvalstybines sutartis su titulinėmis tų mažumų valstybėmis, pvz., Lenkija. Bet kažkodėl neaptariamos kitokio pobūdžio galimos sutartys, pvz., su Latvija ir Estija dėl tautinių mažumų švietimo reguliavimo. Teikiamo įstatymo projekte santykis su tarptautinėmis konvencijomis brėžiamas toks pat, koks būdavo sąjunginių respublikų su centru.

Išvada dėl siūlomo Tautinių mažumų įstatymo projekto yra tokia, kad jame nepateikta nė vieno siūlymo, dėl kurio reikėtų specialaus Tautinių mažumų įstatymo reguliavimo, vadinasi, šis įstatymas būtų perteklinis: visi jame teikiami siūlymai jau yra sprendžiami arba gali būti sprendžiami Lietuvos valstybės įstatymais, pvz., Valstybinės kalbos, Švietimo, Kultūros, Rinkimų ir kitais, o siūlomas specialusis Tautinių mažumų įstatymas tebūtų šio tipo įstatymų perteklinė korektūra.

Lietuvos Respublikos Seimas, po pateikimo priėmęs svarstyti nuolat prieš Lietuvos interesus veikiančios teisingumo ministrės parengtą TMĮ projektą, vyraujant dabartinėms geopolitinėms aplinkybėms, Seimo narių rankomis jau sukūrė prielaidas atsirasti eksteritoriniams dariniams Lietuvoje.

***

Jonas Vaiškūnas yra Alkas.lt vyriausiasis redaktorius, asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko pavaduotojas, Etninės kultūros globos tarybos narys.

Dana Kurmilavičiūtė. Latvijos reportažai (2). Miestas, kurio simbolis – Saulė

Redakcija
-
0
Dana Kurmilavičiūtė. Latvijos reportažai (2). Miestas, kurio simbolis – Saulė
Talsai. Namas su sagomis

Tai – Talsai, mūsų kaimynų latvių miestas, nuo Rygos nutolęs kiek daugiau kaip šimtą kilometrų. Atsidūręs jame, tikrai išvysi unikaliu raštu – Talsų saule – paženklintus suvenyrus, tautinius drabužius, miesto puošmenas. Jau nuo XIII a. šis Šviesos, Saulės ir Dienos ženklas simbolizuoja miesto gerovę. Tad kiekvienas, jame apsilankęs, išsiveža iš jo dalelę šviesos ir šilumos. Išsivežėme tą nuostabiai gerą jausmą ir mes.

Kai kas Talsus lygina su Roma, kai kas – su Telšiais (mat visi šie miestai įsikūrę ant kalvų), tiktai Talsai – ne ant septynių, o ant visų devynių. Tokia padėtis miestui suteikia išskirtinumo, ypatingo žavesio, savitos, su niekuo nesulyginamos auros. Talsai pakeri iš pirmo žvilgsnio, čia kiekvienas atranda kažką sau, savo dvasiai ir širdžiai. Tokie miestai tiesiog įsimylimi, į juos traukia sugrįžti vėl ir vėl.

Rašau štai šiuos žodžius, o prieš akis vis iškyla atmintin įsirėžę vaizdai: aukštyn kopiančios ir žemyn besileidžiančios gatvelės, raudonomis čerpėmis pasipuošusių namų stogai, tapybiški senoviniai mediniai statiniai, jaukios kavinukės… Galiu tik įsivaizduoti, kaip ant visų tų kalvų pavasarį sužydi medžiai ir kaip juos visus aukso spalvomis išgražina ruduo. Arba kaip miesto vidury tyvuliuojančiame Talsų ežere vasaromis trykšta fontanai… Suprantu tuos talsiečius, kurie kažkada būtent čia norėjo matyti savo sostinę. Talsai – vyresni už Rygą; deja, miestas neturi išėjimo prie jūros, ir tai buvo rimta kliūtis jam netapti svarbiausiu šalies miestu.

Devynios kalvos (Pilskalns, Keninkalns, Leču kalns, Tigulu kalns, Sauleskalns, Baznickalns, Krievragkalns, Vilkmuižas kalns, Dzirnavkalns) ir du ežerai (Talsų ir Vilkmuižos) – nebylios, tačiau labai iškalbingos praeities liudininkai. Miestas, jau nuo XIII a. dokumentaliai patvirtinęs savo gyvavimą, tikrai daug iškentėjo. Nuolatiniai karai, baisios ligos, gamtos stichijos – būta laikotarpių, kai, atrodo, mieste nebelikdavo nei vieno gyvo žmogaus – bet jis vis vien prisikeldavo tarsi Feniksas iš pelenų. Kiekviena epocha jame yra palikusi savų pėdsakų, netgi gilioje praeityje čia gyvenę kuršiai bei lyviai. Mieste būta kuršių pilies, kurią vėliau Livonijos ordinas pavertė savo pirmąja rezidencija šiuose kraštuose. Vėliau ordinas pasistatė naują pilį, jau akmeninę. Deja, ją 1659 m. sugriovė švedai, ir ji daugiau nebuvo atstatyta.

Iškalbingieji radiniai

Vienas iš dviejų miesto ežerų – Vilkmuižės ežeras – tikrai lobynas archeologams ir istorikams. Pasirodo, jis buvo tapęs senovės kuršių amžinojo poilsio vieta. Taip, vietos kuršiai savo mirusiuosius degindavo, o vėliau jų pelenus įkasdavo į žemę arba…nuplukdydavo į ežerą ir ten išpildavo. Žinoma, kartu su įkapėmis.

Talsų Karaliaus kalnas

Istorikai pasakoja, jog šie radiniai buvo aptikti atsitiktinai ir rado juos vienas vietos žvejys, kurio blizgė įstrigo ežero dugne. Ieškodamas jos, žmogus naršė po dugną ir netikėtai aptiko tenai geležinių ir bronzinių daiktų.

Kaip ten bebūtų buvę, bet ežero dugnas imtas tyrinėti profesionalų. Iš viso iš vandens buvo iškelta apie 4000 senovinių daiktų: geležinių ginklų ir gamybos įrankių, strėlių antgalių, peilių, jodinėjimo įrangos. O gausiausiai rasta papuošalų: žiedų, apyrankių, vėrinių. Daugiausia jie priklausė kuršiams, dalis jų datuojami XI amžiumi. Tai – pats stambiausias senovinių papuošalų radinys per visą latvių archeologijos istoriją. Dalis jų saugoma Talsų kraštotyros muziejuje. Eksponatai rodo, jog Talsų miesto gyventojų protėviai mokėjo apdoroti metalus, buvo nagingi ir kūrybingi.

Kiekviena kalva byloja savą istoriją

Štai Bažnyčios (Baznickalns) kalvoje ir šiandien stovi senovinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji iškilo 1567 metais, o vėliau būtent apie ją pradėjo formuotis miestas. Iki XVIII a. prie šių maldos namų būta kapinių, netoliese esančioje aikštėje stovėjo gėdos stulpas, o XX amžiuje čia vykdavo penktadieniniai žuvies turgūs.

Bažnyčioje daugiau kaip 30 metų tarnavo Karlas Ferdinandas Amenda, kompozitoriaus Liudvigo van Bethoveno draugas. Amenda ilgai susirašinėjo su įžymiuoju kompozitoriumi, dalis jų korespondencijos yra išlikę. Liudvigas van Bethovenas savo bičiuliui iš Talsų prisipažino turįs didelę bėdą – klausa vis silpstanti, ir greit jis nustosiąs girdėti. Aišku, tai buvo paslaptis, kurios prašė niekam neatskleisti…

Ant Tigulo (Tigulu kalns) kalvos įsikūręs miesto kraštotyros muziejus. Jis veikia nuo 1923-ųjų metų, taigi gero šimtmečio sulaukęs. Ekspozicijoje – senoji krašto istorija. Statinį juosia gražus dendrologinis parkas. Netoli muziejaus gerbiamo pastoriaus Amendos garbei pastatydintas muzikinis suoliukas, grojantis Bethoveno „Odę džiaugsmui“ ir „Mėnesienos sonatą“. Bethovenas savo bičiuliui yra dedikavęs vieną iš savo kūrinių. Paties pastoriaus kapas yra išlikęs ir rūpestingai prižiūrimas. Bandoma sutvarkyti ir namą, kuriame Amenda gyveno.


Labai įspūdingas yra Karaliaus kalnas (Keninkalns). Legenda byloja, jog jį supylė liaudis čia palaidoto kuršių karaliaus garbei, prinešdama žemių skrybėlėse ir prijuostėse. Pasiaukojamą žmonių triūsą dabar įamžina simbolinis paminklas su skrybėlėmis. Na, o XIX a. pabaigoje čia buvo įsteigtas Karališkasis, arba Miesto sodas. Jis – mylima miestiečių poilsio vieta; ant sodo terasų nutiesti takeliai, žemyn – aukštyn kyla romantiški laiptai, prisodinta medžių ir krūmų. Čia taip gera pasivaikščioti, pailsėti, susitikti su draugais. Nuo 1996-ųjų šią vietą papuošė skulptūra „Grojantis kanklėmis“, ji skirta visiems, kritusiems už Latvijos laisvę (autorius – Vilnis Titans).

Na, o su Talsų ežerais yra susijusi ne viena legenda. Kalbama, jog seniausiais laikais Talsuose gyveno karalius Visvaldis su gražuole dukterimi Narone. Jo nelaimei, netoli nuo Talsų, tamsiuose Dundagos miškuose, stovėjo vienos raganos trobelė, kurioje ji glaudėsi su savo sūnumi Jurciu. Raganos sūnus, vienąsyk išvydęs karalaitę Naronę, taip ją įsimylėjo, kad nutarė pagrobti. Mergina mėgo jodinėti, tad įsimylėjėlis, nutaikęs progą, nusprendė pasinaudoti savo turimu stebuklingu apsiaustu, tarnavusiu jam kaip skraidyklė. Ant jo atskridęs, bandė išplėšti Naronę iš balno, tik ši nepasidavė. Įsikibo abiem rankomis į grobiko apsiaustą, plėšė jį į gabalus, vieną po kito mesdama juos ant žemės. Ten, kur šie skutai krito, atsirado ežerai (todėl Talsų apylinkėse jų nestinga).

Paminklas nepriklausomybei. Talsai

Nors pagaliau raganos sūnui vis dėlto pasisekė karalaitę perkelti ant savo apsiausto ir bandyti nuskraidinti į savo namus, drabužis jau abu tapęs per mažas, kad juodu išlaikytų, tad abu nukrito tiesiai ant karaliaus rūmų. Šie tą pačią akimirką nugrimzdo į vandenį kartu su visais gyventojais. Legenda byloja: jei per Naujųjų metų naktį, kai laikrodis muša dvylika, kas nors suspėtų apibėgti senosios piliavietės teritoriją, Visvaldžio pilis iškiltų iš ežero gelmių. Gaila, bet tokio greituolio iki šiol dar nėra atsiradę.

* * *

Unikalus tas Talsų kraštovaizdis. Jis tiesiog pakeri, kai trauki tyliomis, akmenimis grįstomis gatvelėmis. Senas akmeninis grindinys daug kur išsaugotas, kaip ir senieji istoriniai namai, kurių daugelyje įsikūrusios amatininkų dirbtuvės, meno galerijos, suvenyrų krautuvėlės. Taip gera neskubant pasivaikščioti puikiai sutvarkyta Talsų ežero pakrante arba gražiąja Lielos gatve, išgerti kavos jaukiose kavinukėse su vaizdu į ežero vandenis, pailsėti atvirose terasose.

Pastoriaus Amendos kapas

Visą informaciją apie miestą ir jo apylinkes suteikia restauruotame pastate įsikūręs Turizmo informacijos centras. Čia kiekvienam lankytojui pranešamos ir datos kultūrinių renginių, kurių mieste niekada netrūksta. Meno dienos, ralio varžybos, miesto šventė, mugės, poezijos dienos ir t.t. – rinkis, kas tave labiausiai traukia. O palikdami Talsus, pajusite, kad čia paliekate dalelę savo širdies, kuri vėl paragins čionai sugrįžti.

Nuotraukos  Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės ir autorės.

Dirigentas Vytautas Lukočius: kuo opera „Didonė ir Enėjas“ primena „Madam Baterflai“

Redakcija
-
0
Solistė Aistė Pilibavičiūtė, dirigentas Vytautas Lukočius,_režisierė Dora Barta. Foto Martyno Aleksos

Birželio 26-ąją Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtojo „LNOBT Open“ festivalio atidarymo garbei skambės ne fanfaros, o XVII a. barokas: matysime anglų kompozitoriaus Henry Purcellio operos „Didonė ir Enėjas“ pastatymą. Premjerą specialiai festivalio scenai su lietuvių atlikėjais ruošia statytojų komanda iš Vengrijos valstybinės operos, vadovaujama režisierės ir choreografės Doros Bartos. Muzikinei „Didonės ir Enėjo“ pastatymo daliai vadovauja dirigentas Vytautas Lukočius.

Gerbiamas dirigente, kuo ypatinga H. Purcellio operos muzikinė kalba?

Žavu grįžti prie muzikos, kuri nesuteršta plačių, emocingų romantizmo potėpių: XVII–XVIII a. muzikoje viskas dar „plonais teptukais“ juvelyriškai tapoma, orkestre dar nėra galingų varinių pučiamųjų. Opera „Didonė ir Enėjas“ – iš to pačio XVII amžiaus, kaip ir Vilniaus žemutinėje pilyje skambėjęs „Elenos pagrobimas“. Ji – santūri, išlaikyta, telpanti ankstyvojo Baroko stiliaus rėmuose, bet šioje muzikoje tebeaidi ir Renesanso muzikos atgarsiai, harmonijos nenusistovėjusios, o polifonizmas dar nepilnai įsigalėjęs. Pasikartojantiems muzikiniams motyvams kaskart parenkama vis kitokia ornamentika.

Ar barokinė opera – tai sritis, kurią netgi muzikos profesionalams tenka studijuoti atskirai?

LNOBT orkestro muzikantų grupė, pasivadinusi ansambliu „Cappella Concertante Vilnense“, jau keletą metų gilinasi į Baroko muzikos atlikimo paslaptis. Ansamblio koncertmeisteris, garsus smuikininkas Dimitris Karakantas atvyks pagroti ir dviejuose „Didonės ir Enėjo“ spektakliuose.

Aš pats Baroko muziką giliau pažinau studijuodamas Sibeliaus akademijoje Helsinkyje. Suomijoje gilesnės šios muzikos atlikimo tradicijos nei Lietuvoje: prieš Velykas ir Kalėdas su teorbomis ir liutniomis ten gieda visos bažnyčios. Vėliau kartu su Didonę dainuosiančia Aiste Pilibavičiūte kartu lankėmės Baroko muzikos meistriškumo kursuose Kopenhagoje, kur ši muzika taip pat labai gerbiama ir skamba nuolat.

Aptarkime operos partijas ir jas pristatysiančius dainininkus…

A. Pilibavičiūtei tekusi Didonės partija – įdomiausia ir labiausiai išplėtota šioje operoje: pagrindinė veikėja turi nemažai arijų su orkestru. Ypač garsi finalinė Didonės rauda „Kai aš gulėsiu žemėje“ („When I am laid in earth“), kurioje Didonė prieš mirtį mintyse kreipiasi į mylimąjį: „Prisimink mane, prisimink mane, bet pamiršk mano likimą…“

O štai Enėjo partija, kurią operoje atliks Tomas Pavilionis, gana kukli: gal todėl, kad pirmoji H. Purcellio operos premjera 1689 m. nuskambėjo Londono privačioje mergaičių gimnazijoje, kurioje tiesiog nebuvo berniukų, o gal todėl, kad mitologinis didvyris Enėjas šitoje operoje anaiptol neatrodo gerietis. Audros jūroje atvytas prie Kartaginos krantų, jis suvilioja karalienę Didonę ir ją palieka, o ši, praradusi garbę, nusižudo. Operos libretas, kurį parašė Nahumas Tate‘as, iš esmės labai primena „Madam Baterflai“ siužetą. Tik siužetas ir muzikinė medžiaga neišplėtoti tiek, kiek vėlyvesnėse operose: čia viskas kondensuota, koncentruota, ką atspindi ir kūrinio trukmė.

Įdomu, kad vieną iš partijų atliks Julija Stupnianek-Kalėdienė, kuri buvo A. Pilibavičiūtės ir dar vienos šioje operoje pasirodančios solistės Evelinos Volodkovič dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tad „Didonės ir Enėjo“ scenoje susitiks dvi Lietuvos operos solisčių kartos.

Išgirsite ir jauną kontratenorą Ovidijų Astrauską, sopranus Joaną Gedmintaitę ir Moniką Pleškytę, tenorą Lauryną Aksamitą. Ir, žinoma, nuostabųjį LNOBT chorą, tiksliau, kamerinę jo grupę. Choras šioje operoje veikia kaip pasakotojas, pristatantis žiūrovams vaizduojamus įvykius.

Kas pasirodė sudėtingiausia ruošiantis premjerai?

Pagrindinis sunkumas – atsijoti skirtingas muzikinio kūrinio redakcijas, nes per daugiau kaip tris šimtmečius, prabėgusius po operos sukūrimo, prie „Didonės ir Enėjo“ padirbėjo ne vieno muziko ranka, ir skirtingų partitūros versijų prisirinko ganėtinai daug. Tuo labiau, kad ne visa H. Purcellio sukurta muzikinė medžiaga yra išlikusi, o kažkas įtraukta į operą iš to paties kompozitoriaus šokiams parašytos muzikos.

Ir dar – pasirodymas lauko scenoje, kurioje gali būti ir karšta, ir lietinga, ir vėjuota. Sudėtingas bus ir įgarsinimo procesas: juk aš, dirigentas, chorą matysiu tik ekrane.

Jūs pirmą kartą diriguosite festivalyje „LNOBT Open“. Bet gal teko būti šio festivalio klausytoju?

Taip, opera „Didonė ir Enėjas“ – mano debiutas LNOBT vasaros festivalyje. Prisipažinsiu: iki šiol nesilankiau jame net kaip žiūrovas, nes per Jonines paprastai būdavau išvykęs, o po jų visoje Lietuvoje rengiama daug koncertų.

Šįkart išvykti jau nebeišeis, nes birželio 23 dieną – repeticijos, 25-ą – vėl repeticijos. Tad H. Purcellio garbei ir festivalio „LNOBT Open“ žiūrovams paaukosime Joninių laužus.

Vidmantas Valiušaitis. Dvylikametis Lietuvos sukilėlis

Redakcija
-
0
Vidmantas Valiušaitis. Dvylikametis Lietuvos sukilėlis

Veidaknygė

Artėjant 1941 m. Lietuvos sukilimo 83-osioms metinėms, parengiau spaudai seniai įrašyta interviu su vienu to įvykio liudininkų, kaip jis visa tai matė dvylikamečio berniuko akimis. Čia įkeliu nedidelę ištrauką, visas interviu – birželio mėn. „Kultūros baruose“, 2024, Nr. 6.

Dvylikametis Lietuvos sukilėlis

2010 m. gruodį su kūrybine grupe vykau į Jungtines Valstijas rinkti medžiagos dokumentiniam filmui „Pavergtųjų sukilimas“ (2011). Medžiagos surinkome žymiai daugiau, negu buvo galima panaudoti filme. Dalį tąsyk įrašytų, filme tik labai fragmentiškai panaudotų interviu, esu parengęs spaudai ir publikavęs. Dalis jų tebeglūdi mano asmeniniame archyve neiššifruoti.

Vis dėlto tie gana platūs pokalbiai, mano nuomone, verti dėmesio. Ne tik dėl to, kad nebepakartojami, nes dalis anuomet kalbintų pašnekovų jau iškeliavo į Amžinybę (dr. Augustinas Idzelis, dr. Tomas Remeikis, dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto, etc.), bet ir dėl to, kad suteikia vertingų liudijimų bei svarbių įžvalgų apie prabėgusį laiką.

Dabar priteko rankos parengti spaudai pokalbį su Rimantu Dirvoniu, žinomu Amerikos lietuvių krepšininku ir sporto organizatoriumi, visuomenės veikėju, statybos inžinieriumi ir JAV kariuomenės atsargos pulkininku leitenantu. Pokalbis įrašytas Ateitininkų namuose, Lemonte (Ilinojaus valstija) 2010 m. gruodžio 17 d.

Rimantas Dirvonis gimė Kaune (1929 m.), gyveno Klaipėdoje, Kretingoje, vėl Kaune. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. 1958 m. Ilinojaus universitete įgijo architektūros bakalauro laipsnį, dirbo tiltų inžinieriumi-projektuotoju. JAV akademinio sporto klubo „Lituanica“ vienas steigėjų (1951 m.). Žaidė Amerikos lietuvių krepšinio rinktinėje, buvo jos kapitonas, treneris. Jo vadovaujama Amerikos lietuvių rinktinė 1967 m. pirmąsyk atvyko į Lietuvą ir sužaidė 5 rungtynes. 1981-1984 ir 1986-1991 metais ėjo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos vicepirmininko, o 1983 m. II Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto vykdomojo vicepirmininko pareigas. Buvo renkamas į PLB ir JAV LB valdybas, kuravo su sporto reikalais susijusias sritis. Skautas nuo 1936 m. Ilgametis Čikagos Filisterių skautų pirmininkas. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1998 m.).

* * *

V. Valiušaitis. 1941m. birželio 22-oji – vokiečių ir rusų karo pradžia: kur tuo metu buvote, ką veikėte, ką matėte?

R. Dirvonis. Buvau tuo metu dvylikos metų, gyvenau Žaliakalnyje, Aguonų gatvėje Kaune. Buvo sekmadienis, išleido mane mama į lauką, kaip paprastai. Einu gatve, žiūriu – trys lėktuvai danguje. Matau, kad ne rusiški – vokiški bombonešiai. Kauno aerodromas – kitoje Nemuno pusėje, Aleksote. Po minutės kitos girdžiu – krinta bombos į aerodromą.

Įbėgu į namus: „Mama, karas!“ Mama išsyk netikėjo: ką čia šneki!?.. Bet greitai visiems pasidarė aišku – ant Kauno tikrai mėtomos bombos, prasidėjo karas.

V. Valiušaitis. Jūs ištarėte taip džiugiai: „Karas!..“ Ar taip jau linksma buvo supratus, kad tai išties karas?..

R. Dirvonis. Buvo fantastiškai džiugu! Karas! Laukėme to, kad kas nors pagaliau eis mušti rusų! O kad vokiečiai eis, tai jau buvo justi iš anksčiau.

Mes gyvenome Klaipėdoje, kai vokiečiai [1939 m.] kovo 23 d. tą miestą užėmė. Tėvas buvo ekspertas, dirbo didelėje „Pieno centro“ bendrovėje. Iš karto mes neišvykome iš Klaipėdos, nes vokiečiai elgėsi labai mandagiai: nevijo lauk, nedarė spaudimo, sakė, likite, būsite mūsų piliečiai ir t.t. Aš mačiau vokiečių kariuomenę, kuri įžengė į Klaipėdą. Atrodė galingai.

Ir paskiau gi matėm rusus – vargetas, kojas autais apsivyniojusias. Ir kad vokiečiai dabar puola rusus – žadino dideles viltis! Sakėm, dabar tai duos jiems į kailį!.. <…>

V. Valiušaitis. Na, o kaip Kaune susitikote su vokiečiais?

R. Dirvonis. [1941 m.] Birželio 23 d. popiet mama išsiuntė mane į miestą parnešti duonos. Duonos neradau (sovietų laikais visko trūko). Grįžtu atgal. Tą dieną, beje, dar nieko ypatingo neatsitiko, išskyrus tai, kad praskrido keli lėktuvai. Bet aš pastebėjau, kad už kelių namų, nuo aukšto pastato stogo į tuos praskrendančius lėktuvus kažkas šaudo. Greitai užsilipau ant savo namo stogo ir ėmiau sekti kas daros aplinkui. Viską aiškiai mačiau: du ar trys ruseliai ant to aukšto namo stogo buvo įsitaisę stebėjimo punktą. Vieną mačiau energingai kalbant telefonu.

V. Valiušaitis. Tai jie nuo stogo šaudė į tuos į vokiečių lėktuvus?

R. Dirvonis. Taip, bet įdomiausia, kad jie šaudė iš… šautuvų. Gulėjau ant stogo tik vos vos galvą išškišęs. Nesakiau nė mamai, kad iš arti žiūrėjau ką rusai daro. Man atrodė, kad jie manęs nematė. O gal ir matė, bet kam rūpi vaikas, galvą iškišęs?

R. Valiušaitis. Kas vyko toliau?

R. Dirvonis. Birželio 23-oji praėjo gana ramiai: pralėkė keli lėktuvai, kiek pašaudė, nieko ypatingo neatsitiko.

„Maniau numirsiu iš baimės“

Kitą dieną atsikeliu, išeinu į gatvę. Matau Aguonų gatve pro mane preina tai du vyrai, tai trys. Ir vėl eina kiti – dviese arba trise. Eina link Radastų gatvės, link tvoros. Radastų gatvė tais laikais nesusisiekė su Kipro Petrausko gatve. Norėdamas ten patekti turėjai grįžti į Tulpių gatvę.

Manau sau, kas čia vyksta: matau išeinančius vyrus, bet nematau grįžtančių? Pradėjau stebėti juos iš ryto ir iki pietų nepastebėjau nei vieno grįžtančio. <…>

Priėjęs arčiau ir pasukęs už kampo pamačiau, kad vyrų susirinkęs jau visas būrys ir pakrūmėse jie apie kažką tariasi. Priėjau arčiau. Jie nekreipė į mane dėmesio, leido slankioti aplinkui. Neatsimenu ar jie ko nors manęs klausė, bet nepavarė.

V. Valiušaitis. Girdėjote apie ką jie kalbėjo?

R. Dirvonis. Supratau, kad dauguma jų buvo medicinos fakulteto studentai ir tarėsi kaip gauti ginklų, nes antrą karo dieną Kaunas jau bruzdėjo.

Man buvo baisiai įdomu. Vienu metu buvo paduotas „aliarmas“, kažkas pranešė, kad važiuoja rusų tanketė. Visi išsislapstė, sulindo į namų prieangius ir pan. Po penkių minučių tą „aliarmą“ atšaukė. Jie vėl susirinko iš savo slėptuvių. Man darosi dar įdomiau, nes suprantu, kad čia vyksta kažkas, ko anksčiau niekad nebuvau matęs.

Netrukus jie pradėjo laužti tvorą. Tiksliau, lupti vieną tvoros štakietą. Už tvoros buvo Lietuvos parodos aikštė, nepriklausomybės laikais pastatyti mediniai parodų pavilionai, kur vykdavo didelės žemės ūkio produktų, kitokios parodos. Okupavus Lietuvą, teritoriją kontroliavo rusų kariuomenė. Nors viskas, kas buvo susiję su kariuomene, prie sovietų buvo slapta, bet žmonės žinojo ar bent numanė, kad paviljonuose laikomi ginklai.

Taigi, toje vietoje, kur vyrai ėmė ardyti tvorą, buvo prigludęs vienas iš paviljonų. Kiti paviljonai buvo atokiau, o šitas glaudėsi prie pat tvoros – gal tik 20 cm tarpelis buvo tarp tvoros ir paviljono sienos. Sienos irgi buvo medinių lentų.

Pirmiausia tie vyrai pradėjo kasti, paskui maždaug pėdos aukštyje nuo žemės paviršiaus lentos galą nupjovė. Susidariusi landa buvo vos tokio didumo, kad tik aš pro ją būčiau pralindęs, bet tikrai ne vyras. Nesupratau ką jie kombinuoja, man nesakė, bet įtariau, kad jie nori pasiekti tą ginklų sandėlį.

Kai pagaliau tvoroje išpjovė landą ir praardė paviljono sieną, man pasidarė baisiai įdomu kas bus toliau. Staiga jie mane pasišaukia ir sako: „Ar tu galėtum įlysti pro tą skylę ir pažiūrėti ar ten viduje nėra rusų?“

Kai man taip pasakė – maniau numirsiu iš baimės. Išsyk supratau, kad tai labai pavojinga. Labai gerai prisimenu kas tą akimirką iškilo man prieš akis.

Dar gyvendamas Klaipėdoje skaičiau kažkokį aprašymą apie italų nepriklausomybės kovas prieš austrus. Ten veikė 12 metų berniukas (mano amžiaus!), kuris įsilipo į medį ir perdavinėjo sukilėliams ką jis mato. Tai padėjo jiems suplanuoti ir laimėti kautynes Povelėje. Atsiminiau ir tą žodį, vietovės pavadinimą – tokį neįprastą ir nežinomą man tada – Povelė.

Ir tuomet pagalvojau: ir aš negaliu pasirodyti bailys. Vis dėlto buvau ir skautas. Parodyti bailumą, maniau sau, man netinka, tad nutariau lysti. Apsisprendžiau greitai, nors labai bijojau, bet italų sukilėlių berniuko pavyzdys mane drąsino. <…>

V. Valiušaitis. Ką pamatėte paviljono viduje?

R. Dirvonis. Kai įlindau – atsidūriau tarp didžiausios stirtos medinių dėžių. Sukrautos gerokai man virš galvos. Ėjau keturpėsčias, slinkau palei grindis, vis sustodamas ir atsargiai apsidairydamas ar kur už dėžių eilės kampo nėra ruso. Buvo neramu: gal kur koks sėdi ar miega, o pro dėžes nematyti. Kol aš perėjau keturpėsčias skersai tą paviljoną iki lango, matyt, užtrukau ilgai. Atsargiai apsižvalgiau pro langą. Lauke rusų irgi nesimatė. Prislinkau prie kito lango. Langai buvo trijose paviljono sienose, tik ketvirtoji, kuri buvo atremta į tvorą, buvo be langų. Apėjau visus, niekur rusų nemačiau.

Po to jau pradedu slinkti atgal iki landos. Prislinkęs, iškišu galvą, apsidairau – nėra nė vieno žmogaus! Gatvė tuščia! Aš vėl baisiausiai išsigandau. Arba juos sugaudė, arba išgąsdinti išsibėgiojo, manau sau. Kurį laiką dvejojau: lįsti lauk ar likti paviljone? Kas pavojingiau? Įdėmiai klausau: nieko negirdėti, jokio įtartino garso. Įsidrąsinęs išlindau lauk. <…>

Andriaus Bartkaus nuotraukos

1...263264265...1 710Nuo 1 710 264 puslapis