Vytautas Rubavičius | alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
alkas.lt
Lietuvos valstybė, lietuvių tauta ir visuomenė gyvena vis daugėjančių egzistencinių iššūkių aplinkoje bei terpėje. Išorinių ir vidinių iššūkių, kurie įvairiai saistosi, apsireikšdami netikėtomis pasekmėmis. Moskovijos ordai niekšiškai užpuolus Ukrainą ir nuožmiai naikinant ukrainiečių tautą, netrukome susivokti esą tos ordos taikinys, niekada neišnykęs iš jų puoselėjamos carinės bei sovietinės kartografijos. Nesaugumo jausmą skatina staigi didelė rusakalbių imigracijos banga, sparčiai rusinanti Vilniaus aplinką.
Patys, kaip tauta ir visuomenė, esame atsidūrę bene didžiausioje pasaulyje santykinėje demografinėje duobėje, o demografinių tendencijų skaičiavimai nepalieka jokių vilčių – įvairuoja tik tautos galutinio sunykimo metai. Tačiau elgiamės taip, lyg šitai mums visai nerūpėtų, kaip didžiausią išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos gėrybę iškeldami „galimybę išvykti“, kuri susiejama su pamatine laikoma „laisve pasirinkti“ kur gyventi ir kaip gyventi. O juk didžiumą žmonių išvykti gundė ne „laisvė“, o vertė skurdas ir nepritekliai.
Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos neturėjome galimybių kibti į valstybės kūrimo darbus – didžioji dalis žmonių buvo įtraukti į neoliberaliųjų reformų pinkles, žemės „susigrąžinimų“ ir „užvaldymų“ istorijas, taip pat ir naujų verslininkavmo galimybių paieškas, įsisiautėjus „prichvatizacijos“ goduliui.
Juolab kad labai greitai išplito įsitikinimu virtusi ideologinė nuostata, esą stiprinant Europos Sąjungą valstybės atmiršta, tad rūpinimasis valstybės kūrimu, valstybingumo jausenos stiprinimu išsyk kreipia įtartino ir visokeriopai naikintino nacionalizmo link ar, geriausiu atveju, dvelkia nepaliaujamos pažangos euforiją išgyvenantiems niekaip nepriderančiu atsilikimu, gręžiojimusi į praeitį ir kitais būtinais iš sąmonės išguiti praeities reliktais.
Tiesa, daugumos „pažanga“ vadinamų ideologinių dalykų teigimo logika stebėtinai sutampa su sovietiniais ideologiniais vaizdiniais tiek „kovos su nacionalizmu“, anksčiau įvardytu „buržuaziniu“, tiek „valstybės nunykimo ar atmirimo“, tiek „tautų išnykimo“ atvejais. Nors Moskovijos pradėtas aršus karas Europoje, Kremliaus atvirai skelbiamas siekis sunaikinti Ukrainos valstybę ir „panaikinti“ ukrainiečių tautą iškėlė valstybės ir tautos svarbą dabartiniuose pasaulio geopolitinio persitvarkymo ir imperijų „prisikėlimo“ reikaluose, tačiau mūsuose kol kas siaurakaktiškai stengiamasi įgyvendinti ES įtvirtintą darbotvarkę kurti naują istorinį politinį darinį – ne supervalstybę ir ne imperiją, — išnacionalinant ir išvalstybinant jos nares, nepaisant akivaizdžių tokios politikos keliamų grėsmių europinei vienybei ir sanglaudai.
Valstybines tautas, ypač mažąsias, stengiamasi paversti „etnokultūrinėmis bendruomenėmis“, o visus jų išskirtinumus – kultūrinio turizmo „ištekliais“. Tad nauji agresijos grėsmės iššūkiai verste verčia atsigręžti į esminius valstybės kūrimo ir stiprinimo sandus, kuriuose svarbus Tėvynės supratimo dėmuo.
Atsakykime į klausimą, kas yra valstybė ir kam ji reikalinga? Paprastai kalbant, valstybė yra tam tikras tautos istorinis saviorganizacijos būdas, laiduojantis jos savarankišką, tad ir laisvą, kitų valstybių pripažįstamą ir gerbiamą egzistenciją. Valstybingumo siekia ir dėl jo kovoja tautos, kurioms tik ir galioja vadinamoji „apsisprendimo teisė“.
Ne piliečiai ar „pažangiečiai“ steigia valstybes, o tautos ir tautiečiai. Kurdama valstybę tauta virsta nacija ar politine tauta, kai visi jos gyventojai tampa lygių teisių piliečiais. Tačiau ir puoselėjant tokią lygiateisybę dera nuolatos priminti akivaizdybę – kas čia steigėjas, kas čia ontologinis pamatas ir ontologinė kūrybinė galia, kuri įvairiais pavidalais ir įtvirtinama įvairių šalių konstitucijose ar konstituciniuose aktuose.
Tauta yra valstybės steigėja. O kas mums leidžia tam tikroje vietovėje gyvenančią žmonių bendriją laikyti tauta? Tos bendrijos kultūra, kuri taip susieja žmones į konkrečią tautinę bendruomenę, kad visiems yra aišku, kas jie esą ir iš kur kilę. Vėlgi dera klausti, o kas yra kultūra ir kam ji reikalinga?
Pateiksiu apibendrinantį nusakymą, susiejantį įvairius išskiriamus kultūros sandus. Kultūra yra įvairių tam tikros bendruomenės gyvenimo būdų gimtąja kalba konkrečioje vietovėje visuma. Svarbu ir gyvenimo būdai, ir vietovė, ir gimtoji kalba. Tad kultūra gimtąja kalba nusako ir tvirtina įsigyvenimą konkrečioje vietovėje, o sykiu ir tos bendruomenės tapatumą. Tautos ar tautelės atžvilgiu tas tapatumas yra tautinis.
Ir gyvenimo būdai, ir tapatumas, mūsų atveju – lietuvybė, apima tradicijas, vertybes, bendruomenišką atmintį, tikėjimą, apeigas ir kitus gyvenimo būdo dalykus, kurie visi reiškiasi kalboje ir joje išsaugomi. Kultūra teikia sugyvenimo su aplinka, kaimynais ir pačiais savimi būdus. Visi kultūros pavidalą įgaunantys sugyvenimo būdai yra susiję.
Svarbus dalykas – visos kultūros yra įvietovintos, tik konkrečioje bendruomenės, tautos, gyvenamoje vietovėje kultūra atlieka savo pirminę paskirtį – gimtąja kalba palaikyti ir stiprinti bendruomenės išgyvenimui būtiną tapatumą ir jo ryšius su gimtine. Jokio tapatumo neįmanoma palaikyti be atminties – turime prisiminti ne tik kas mes esame, bet ir kas toji mūsų bendruomenė, kas toji mūsų gimtinė.
Todėl ir valstybę steigianti tauta privalo turėti savo supratimą apie jos gyvenamą vietovę ar vietoves ir tą supratimą pagrįsti tam tikru istoriniu pasakojimu, kuris teikiamas kaip pagrįstas reikalavimas pripažinti tą vietovę būsimos ar esamos valstybės teritorija. Būtina visiems atminti, puoselėti ir stiprinti esminius mūsų modernios valstybės steigties bruožus, kurie laikytini egzistenciniais.
Pamatinė tiesa akivaizdi – esame tauta, valstybinė nacija iš kelis šimtmečius nykusios lietuvių kalbos malonės. Ją išsaugojo mūsų valstietija, kilmingesniesiems nutautėjus ir sulenkėjus. Mūsų valstybės kūrėjai šitai gerai žinojo; dalis susivokė iš lenkų kalbos pereiti į lietuvių, nes tik lietuvių kalba įmanoma kurti atskirą savarankišką valstybę, kuri taptų Tėvyne lietuvių tautai, o su ja ir kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms.
Reiškiant valstybingumo valią būtina nusakyti jos būsimą teritoriją. Ji ir buvo nužymėta kaip istorinės etninės žemės — lietuviškai kalbančių arealas. Tad kalba – kertinis mūsų valstybės akmuo, ji nurodė pirmines moderniųjų laikų valstybės vaizdinio sienas. Esminė užduotis – niekada ir niekaip nepaniekinti to kertinio akmens, o visaip jį puoselėti ir — prireikus – ginti.
Ir kalbiškai, ir teritoriškai, ir kultūriškai buvo būtina atsiriboti nuo lenkų ir lenkybės. Tik atsiribodami galime kurti savo, kaip lietuvių tautos, istoriją. Tokia tad esminė egzistencinė atsiskirtis – lietuviai esame tik skirdamiesi nuo lenkų, kad ir kokiais istorinės „brolystės“ ar strateginių partnerysčių mazgais nebūtume saistomi.
Juolab kad lenkų istoriniame kultūriniame, o ypač politiniame mentalitete gyvuojame kaip „skriaudėjai“, savo atsiskyrimu neva neleidę susikurti didžiajai Lenkijai. Dera taip pat neužmiršti ir skaudžios valstybingumo kūrimo bei įtvirtinimo patirties: Lenkija atsikūrusiai Lietuvai nepaliaujamai trukdė įsitvirtinti tarptautinių santykių plotmėje, mūsų valstybė išgyveno Vilniaus krašto okupaciją ir jo polonizaciją, o vėliau buvo atplėštas ir Klaipėdos kraštas.
Deja, mūsų politinis elitas, padedamas „pažangiųjų“ projektinių kultūrininkų ir net kalbininkų, pastaruoju metu ypač aršiai puola lietuvių kalbą, teigdami būtinumą „išlaisvinti“ ją iš valstybinės priežiūros „gniaužtų“ ar tiesiog atsiduoti „teisingai“ kasdienės šnekos tėkmei. Ėmėme keisti savo abėcėlę, įteisindami valstybinę dokumentinę dvikalbyste, o su ja ir faktinį Vilniaus krašto išsiskyrimą iš Lietuvos ir kalbiniu, ir teritoriniu atžvilgiu.
Atrodo, kad labai stengiamės valstybinę lietuvių kalbą paversti vietine litveišių kalba, kad „tolerantiškai“ susilygintume su tuteišiais. Stebėtina, kad tenka lietuviams aiškinti gimtosios kalbos svarbą ir reikšmę tautai ir valstybei. Deja, daliai lietuvių visokeriopai dergti lietuvių kalbą bei abėcėlę, taip pat ir niekinti „atsilikėlę lietuvybę“ tapo tam tikru „pažangios“ kultūrinės orientacijos šūkiu.
Nei tauta, nei valstybė negali gyvuoti be jas vienijančio istorinio pasakojimo. Valstybei istorinis pasakojimas yra jos legitimumą patvirtinantis dokumentas, įrodantis tautos teisę į valstybingumą. Istorinis pasakojimas yra esminė tautos istorinės kultūrinės atminties apraiška, tad savo svarba gerokai peržengia istorijos mokslo aprėptis.
Mūsų valstybingumo tvirtintojai labai gerai suvokė istorinio pasakojimo svarbą valstybės pamatams tvirtinti ir lietuvybei stiprinti, o ir iš sovietinės okupacijos laisvinomės pasitelkę Adolfo Šapokos „Istoriją“. Tad Lietuvos istorija mokykloje turėtų būti pagrindinė disciplina kartu su kalba, tačiau ji vis labiau stumiama į paraštes. Įtvirtiname „pažangų“ istorijos mokymo supratimą – siekiame, kad mokiniams būtų įdomu, o mokytojai galėtų patys rinktis iš daugybės istorinių rašinių.
Svarbiausia, kad nebūtų įtvirtinta valstybinė nacionalinės istorijos politika bei ja grindžiama vieninga programa. Tad istorija paverčiama pasirinktinų įdomybių rinkiniu. Toks rinkinys jau niekaip negali būti valstybės legitimaciniu pagrindu. Vengiant vadinamojo nacionalizmo apraiškų, o tikrumoje – naikinant gyvybingas lietuvybės šaknis, iš lietuvių tautos istorijos išstumiami ir jos pavyzdiniai, valstybei pamatus dėję bei valstybingumą tvirtinę, o sykiu ir lietuvybę puoselėję veikėjai. Tad istoriniuose rašiniuose nebetenkame jaunimui auklėti būtino moralinio dorovinio valstybinio turinio.
Dabartiniai geopolitiniai iššūkiai kaip tik iškelia patriotiškumo poreikį. Tačiau iš kur jam rastis? Vyresnioji kartą dar nuvokia valstybės ir lietuvybės egzistencinę svarbą, tačiau jaunajai, Tėvynę ginti kviečiamai kartai valstybė, o ir su ja susijusi Tėvynė yra ganėtinai tušti žodžiai. Juk mūsų švietimo sistema pagrindiniu ugdymo tikslu liko atliepą į „rinkos poreikius“. Šitas būtinumas aiškinamas įvairiausių politikų bei verslo didžiūnų pasisakymuose.
Tad švietimui keliama užduotis gaminti kuo geriau rinkos poreikiams tinkamus vadinamuosius „žmogiškuosius išteklius“. Tačiau sykiu mokykloje įsitvirtino ideologinė nuostata, jog :svarbiausia yra individų „laisvas pasirinkimas“, tad jaunimas ir skatinamas laisvai rinktis ne tik gyvenamąsias vietoves, nepaliaujamai ieškoti vis naujų įspūdžių ir potyrių, bet ir lytis.
Iš visų politinių bei kultūrinių tribūnų įtikinėjama „Globalios Lietuvos“ gėriu, esą nereikia susisaistyti su jokiomis tėviškėmis bei Tėvynėmis, nes kur tik lietuvio gyvensima, ten ir Lietuva. O dabar imama ir skelbiama, kad reikėsią ginti Tėvynę? Kur čia laisvas pasirinkimas, kam tie gynimo vargai, jei įtikėta „globalios Lietuvos“ vizija? O juk rimtai ginant galima ir žūti. Kam lieti kraują už tokius pašiepiamus dalykus kaip Tėvynė ar gimtinė?
Tad vėlgi paprastas klausimas — kam Lietuva yra vienintelė Dievo duota vietovė žemėje? Lietuvių tautai, o su ja ir egzistencinei lietuvybei. Žmonės gali kuo puikiausiai išsiemigruoti, tačiau tauta, ypač valstybinė, neturi kur išsikelti – jai lemta klestėti ar nykti Lietuvos valstybės žemėje. Kol kas savanoriškai nykstame, dangstydamiesi įvairiais globalizaciniais „pažangos“ rodikliais.
Tad pirminės svarbos užduotis mūsų kultūrai ir švietimo sistemai — peržengti ideologinius „pažangiais“ tituluojamus savinaikos vaizdinius ir įtvirtinti esminę lietuvybės puoselėjimo ir sklaidos programinę nuostatą, kuri sugrąžintų pajuokiamoms valstybės, lietuvių tautos ir lietuvių kalbos bei Tėvynės sąvokoms pirminį egzistencinį turinį.
Švietimo sistemai būtina atsijungti nuo besąlygiško atsidavimo „rinkos poreikiams“, o imtis esminės likiminės užduoties – šventa gimtąja kalba auklėti Lietuvos valstybės patriotą, suvokiantį, kad tik nacionalinė valstybė tautai ir jam pačiam laiduoja galimybę laisvai gyvuoti savojoje žemėje. Drįstu manyti, kad lietuviškos švietimo sistema turėtų vadovautis Stasio Ylos žodžiai: “Tėvynė ir tauta yra tokia žemės gėrybė, tokia dangaus dovana, kuriai neprilygsta jokios didžiausios žmonijos sukurtos ir atrastos gėrybės”.
Toks nuostatos keitimas nėra lengvas dalykas. Juolab kad visi mūsų strateginiai dokumentai „Lietuva 2030“ ir „Lietuva 2050“ kurti išvalstybinimui ir išnacionalinimui skatinti. Strategijose žavimasi ekonominių ir kitokių rodiklių išmanymu, svarbiausiu tikslu laikydami siekį kuo greičiau globalizuotis. Su mumis iš sovietinės okupacijos laisvinęsi estai labai aiškiai tokiu dokumentu pareiškė, kad jų pagrindinis egzistencinis tikslas yra estų tautos gyvavimas per amžius. O kaip tauta gali gyvuoti per amžius? Tik savos kultūros palaikoma ir savą kultūra puoselėdama.
Tad jie strategiją grindė kultūra, kurios puoselėjimo politika ir išdėstoma pirmajame skyriuje. Ekonomika niekaip negali laiduoti nei tautos, nei valstybės išlikimo, nes ekonomika globali. Mes gi iki šiol vietoj nacionalinės kultūros supratimo brukame žmonėms „globalios Lietuvos” naujadarą, turintį rodyti mūsų „laisvumą” nuo įsipareigojimų savai tautai ir valstybei.
Jei dar susivokiame esantys valstybinė, suverenų valstybingumą puoselėjanti tauta, kurios gyvybingoji galia glūdi lietuvybėje, tai turėtume kuo greičiau kratytis kalbinio bei daugiakultūrinio „pažangizmo“ ir imtis stiprinti nacionalinę valstybingumo jauseną, Tenka tik apgailestauti, kad minėtos strategijas taip akivaizdžiai rodo Lietuvos kultūrinį politinį intelektualinį menkumą, o sykiu ideologinį prisitaikėliškumą bei mažaraštingumą.
Nacionalinę istorinę savimonę, o su ja ir lietuvybę savaip „skystina“ įsigalėjusi vadinamojo daugiakultūriškumo (multikultūralizmo) ideologija. Lietuvoje gyveno ir sugyveno lietuvių, lenkų, žydų, gudų, karaimų, rusų ir kitų tautų bendruomenės. Ypač miestuose ir miesteliuose. Tad istoriniame pavelde esama daug sugyvenimo įvairovės ženklų. Juos būtina iškelti ir puoselėti, plečiant lietuvių kultūros, sakytume, „apimtį“, ugdant jos kūrybines bei savivokos galias, kitaip tariant, turtinant ir stiprinant lietuvybę.
Tačiau siaurakaktiškai suprantamas ir taikomas daugiakultūriškumas gali pridaryti ir nemenkų bėdų. Esminis klausimas: daugiakultūriškumas lietuvybei ir lietuvių kultūros galioms stiprinti ar silpninti? Lietuvoje, o ypač jo sostinėje Vilniuje, įgyvendinama kultūros politika akivaizdžiai rodo – lietuvybei silpninti.
Prisiminkime, kaip aršiai priešinamasi prezidento Antano Smetonos, įtvirtinusio Vilniaus, kaip lietuvių tautos širdies supratimą, paminkliniam veiklos įamžinimui, taip pat dalies visuomenės siekiui regėti Lukiškių aikštę kaip pagrindinę nacionalinę paminklinę vietą kovojusiems už lietuvių tautos laisvę. Ir švietimo sistema persiima tokia ideologija, stengdamasi ant lietuvybės rūbo uždėti kuo daugiau daugiakultūriškumo lopų, kad lietuvybės net nebesimatytų.
Kodėl Vilnius toks svarbus? Nes jis yra mūsų valstybės bei valstybingumo kilties vieta ir jos simbolis. Lietuvybė tvirtėjo su Vilniaus vardu ir vaizdiniu, o vėlesnė Lietuvos valstybingumo, taip pat visuomenės sąmonėjimo raida neįsivaizduojama be kovos dėl lenkų okupuoto Vilniaus grąžinimo. Ta kova stiprino nacionalinę savimonę ir patriotinę jauseną.
Todėl svarbiu lietuvių nacionalinės savimonės ir lietuvybės bruožu tapo idėja — Vilnius yra amžina Lietuvos sostinė. Tos idėjos naratyvinis ir istorinis simbolinis turinys susieja lietuvybę, valstybingumą, Tėvynę ir kitus lietuviui svarbius dalykus, o sykiu ir nurodo pagrindinę istorinę vietovę, kurioje rutuliojosi lietuvių kova su lenkais dėl lietuvybės ir valstybingumo įtvirtinimo.
Akivaizdžiai regime, kaip Vilnius ir lietuvybė vėlei aktualėja dabarties geopolitinių iššūkių aplinkoje. Tačiau Vilniaus valdantieji svarbiausiu tikslu laiko iškelti kuo daugiau kitų čia gyvenusių etnokultūrinių bendruomenių paveldo, visokeriopai kratydamiesi lietuviškojo. Juolab su lietuvybe siejamų dalykų įamžinimo. Tad Lietuvos jaunimo istorinė savivoka lavinama nesiliaujamai „pažangiai“ daugiakultūriškai lopant ją ir perlopant, kad tik nesubręstų stiprus lietuvybės stuburas.
Pabaigai eilėraštis, kurį derėtų kabinti mokyklose ant sienų garbingoje vietoje, o gal ir Vyriausybėje, kad kiekvienas jo žodžiais galėtų gaivinti savo tautinę, patriotinę ir valstybinę nuovoką:
O brangi lietuviszkoji
Szwenta kalba prigimtoji!
Už žemcziugus tu brangesne
Ir už wiską meilingesne.
Pats wieszpatis kvapu sawo
Ir atweręs žodzius tawo,
Isz balso wisprigimimo
Prie pasaulio sutwerimo.
Tu danguje karaliauji,
Liaupsint Pramžiu nepaliauji,
Skambedama tarp szwentuju.
/Andrius Vištelis, Auszra, 1883 01 10/
Istorinis paradoksas. Laisvalaikiu pasvarstyti. Eilėraštis spausdintas carinės priespaudos metais. Neturėjome savo valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės. Jame naudojama w. Dabar „pažangiai“ praplėtę savo abėcėlę tarsi sugrįžome atgal, nubraukdami porą šimtų kovos už lietuvių kalbą ir rašybą, už lietuvybę ir valstybingumą metų. Paniekinę ir didžiuosius mūsų tautos kalbininkus, įtvirtinusius valstybinės lietuvių kalbos ir abėcėlės supratimą. Tokia tad „pažanga“.
Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje (2024 06 12) „Politinė kultūra ir Kultūros kongresų pamokos“ skaitytas pranešimas su keliais pridėtiniais sakiniais.
.