Tęsinys. Pradžia – 10 nr.
Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr. redaktorius, Nacionalinio susivienijimo informacinis rėmėjas
Socialinė situacija dabartinėje Lietuvoje – nė kiek ne mažiau sudėtinga nei valstybės tarptautinė aplinka. Prezidentui, nežiūrint pasirengimo ekonomikoje ir objektyvių galimybių antroje kadencijoje veikti ryžtingiau, nėra lengva surasti atsakymus į klausimus, iškylančius bandant įgyvendinti jo iškeltą šiuolaikinės gerovės valstybės viziją.
Sąvoka „gerovės valstybė“ nėra nei rinkiminis šūkis, nei politinė reklama. Tai – valstybės tikslas. Ir čia kalbame ne apie tai, kad „gerovę kiekvienas supranta kitaip“. Primename, kad piliečių gerovę lemia valstybės siekis tenkinti jų bazinius socialinius poreikius. Tai – galimybė turėti būstą, įgyti išsilavinimą, turėti darbą, kuris leistų oriai pragyventi; tai – sveika gyvensena ir pastovi sveikatos apsauga; tai darni įsisąmonintų dorovinių vertybių sistema; tai – asmenybės (šeimos, bendruomenės, valstybės) saugumas. Tik tenkinant šiuos lūkesčius, galima išugdyti pilietinę visuomenę. Baziniai visuomenės poreikiai šiais laikais yra žymiai sudėtingesni, nei prieš daugiau kaip 80 metų išvardinti „Maslow‘o piramidėje.
Santykį tarp visuomenės ir valdžios lemia valdžios institucijų tautai duotų įsipareigojimų vykdymas. Jei šios institucijos įgyvendina tai, ką įsipareigojo pilietinei tautai, visuomenės pasitikėjimas savo išsirinkta valdžia stiprėja. Pasitikėjimą lemia nuolatinis išrinktųjų atsiskaitymas rinkėjams ir išsami informacija apie įsipareigojimų vykdymo galimybes ir kliūtis. Rinkėjai privalo turėti teisę ne tik išklausyti, kaip sekasi jų išrinktiesiems, bet ir juos atšaukti, nelaukiant išrinkimo termino pabaigos. Visuomenės pasitikėjimo siekianti valdžia niekada nesišvaistys tokiais pasisakymais, kad „jei mes nepatinkame, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitus“.
Pilietinės visuomenės brandą arba nebrandumą labai tiksliai atspindi jos santykis su valdžia: Seimu, Vyriausybe bei institucijomis, kurios turėtų įgyvendinti savivaldą ir skatinti bendruomeninę veiklą. Žinoma, ir įsitikinimas, kad esminius visuomenės gerovės pokyčius gali nulemti rinkimai. Todėl pilietiškai subrendusi visuomenė per rinkimus nekiurksos ant sofų, fotelių ir miegmaišių.
Dabartinė Lietuvos gyventojų karta nė iš tolo neprimena pilietinės visuomenės. Todėl didžiausia tiek Prezidento, tiek ir visų kitų valdžios struktūrų problema yra tokios visuomenės ugdymas. Sąjūdžio sąlygotas visuomenės telkimas truko vos keletą metų ir jo tikrai neužteko, kad pati visuomenė suvoktų, kaip turėtų atrodyti demokratiniais principais tvarkoma Lietuva, sugrįžtanti į šiuolaikinių, tikrai nepriklausomų pasaulio valstybių bendriją.
Pavyzdžiui, dažnai kartojame sąvoką „akademinė bendruomenė“, tačiau jau bent du dešimtmečius tokios bendruomenės nebeturime. Yra tik įvairiose institucijose pasamdytų darbuotojų sluoksnis, net nesusimąstantis, koks jų vaidmuo visuomenėje, išskyrus pavienes akcijas, reikalaujant padidinti atlyginimus.
Nėra jokių strateginių pasiūlymų, kaip išeiti iš baisiausio chaoso švietimo sistemoje, nors toks uždavinys yra gyvybiškai svarbus valstybės raidai ir pačios akademinės bendruomenės formavimuisi. Prezidentui būtina sukurti profesionalų komandą, kuri išsamiai įvertintų visos švietimo sistemos krizės priežastis ir parengtų jos pertvarkos programą – nuo ikimokyklinio iki universitetinio ugdymo. Epizodiškas ministrų kaitaliojimas net tokios strategijos poreikio neišryškins.
Arčiausiai gerovės valstybės vizijos suvokimo Sąjūdžio metais buvo tuometinių 40-50-mečių karta, perpratusi vadinamosios planinės ekonomikos primityvumą ir jau suspėjusi susipažinti su reikšmingą ekonominę pažangą pasiekusių šalių valdysenos pagrindais ir pateikusi tautinio švietimo koncepciją, kuri liko taip ir nepradėta įgyvendinti. Radikalius ekonomikos ir kultūros pertvarkos pasiūlymus Sąjūdžio Lietuvai teikė Vakarų valstybėse susiformavusi ir ten išsilavinimą įgijusi lietuvių išeivijos karta. Jų dėka Lietuvoje atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Deja, šiuo metu vis labiau tolstantis nuo esminių jo atkūrimo lūkesčių.
Iki šių dienų stebina, kodėl tokie skirtingi pilietinės visuomenės formavimosi rezultatai buvo Pirmojoje (1918-1940 metų ir Antrojoje Respublikoje – nuo 1990-ųjų. Mechaniškas sugrįžimas į 1940-ųjų Lietuvą 1990-aisiais buvo nebeįmanomas. Ryškiausias pavyzdys – sovietų nusavintos žemės nuosavybės atkūrimas, užtrukęs daugiau kaip tris dešimtmečius, t. y. iki šių dienų.
Ir šiandien dar klausiama, kodėl paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, svarbiausi žemės reformos darbai buvo atlikti per keletą metų, o dar iki 1990 m. prasidėjusi žemės nuosavybės restitucija taip ir liko įgyvendinta? Todėl, kad tai – visiškai skirtingi uždaviniai ir kita visuomenės struktūra. Dvarininkų žemėvaldos panaikinimas ir ūkininkų klasės kūrimas Lietuvos
Pirmojoje Respublikoje suformavo pasitikėjimą tarp valdžios ir visuomenės. Tai įgyvendinti nebuvo paprasta: daugumos dvarų savininkai buvo carinės okupacijos laikais įgiję ir šimtmečiais juos valdę svetimtaučiai. Dvarų nusavinimas reiškė ir santykių su didžiosiomis valstybėmis įtampą. Tačiau po 1918 metų susiformavusi anuometinė Lietuvos valdžia įvykdė tai, ką tautai pažadėjo – nusavinus dvarus, žemė buvo išdalinta tose apylinkėse gyvenantiems valstiečiams.
Pirmiausia žemės gavo kariai savanoriai, ginklu apgynę Lietuvą. Ūkininkų klasė susiformavo per nepilnus du dešimtmečius. Tai reiškė ne ką kitą, kaip revoliucinę visuomenės struktūros pertvarką, gyventojų gebėjimo imtis verslo ugdymą. Tai reiškė virsmą iš samdinių visuomenės į verslo savininkų visuomenę.
Visai kita situacija buvo 1990-aisiais. Per sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje užaugo dvi kartos, niekada savo žemės neturėjusios ir savarankiškai žemės darbų nevaldžiusios. Joms nebuvo galimybės užsiimti ir bet kuriuo kitu privačiu verslu. Gamybos priemonės priklausė tik valstybei. Bet kokia verslinė privati veikla buvo laikoma neteisėta. Tokie žmonės buvo vadinami „spekuliantais“, o už „spekuliaciją“ grėsė visko, ką uždirbai, nacionalizacija ir net įkalinimas.
Jei 1940 metais miestų gyventojai sudarė mažiau nei penktadalį, tai 1990 metais jų skaičius jau buvo perkopęs du trečdalius. Didžioji buvusių ūkininkų vaikų dalis jau gyveno miestuose ir buvo įgijusi anaiptol ne žemdirbių profesijas. Jokių techninių priemonių, būtinų šiuolaikinei žemdirbystei, jie neturėjo. Tremčių, melioracijos ir gyvenviečių stambinimo priemonėmis iki 1940 metų Lietuvoje sukurta ūkininkų klasė buvo sunaikinta. Visiškai pakeista vietinių kelių ir energetinio aprūpinimo sistema. Net žemės ūkio specialistai neturėjo jokios privataus ūkininkavimo patirties. Jie buvo įpratinti prie centralizuoto komandinio ūkininkavimo.
Tačiau siekis atsiimti okupacijos laikais atimtą nuosavybę buvo vienas iš didžiausių Sąjūdžio metų visuomenės troškimų. Sudėtingiausias uždavinys buvo žemės, kaip svarbiausio nekilnojamo turto susigrąžinimas. Tačiau nuosavybės atkūrimas buvo tik pirmasis žingsnelis, anaiptol neužtikrinantis galimybių atkurti privatų ūkį. Jei tėvai iki 1940-ųjų turėjo 15 ha nuosavos žemės, o šeimoje užaugo penki vaikai, kaip jiems pasidalinti buvusį ūkį? Po 3 ha kiekvienam? Apžvelgiant dabartinę žemės savininkų sluoksnio struktūrą, ūkių dydį, ūkininkavimo profilį ir pan., tampa akivaizdu, kad atkurti anuo metu buvusios žemės valdymo sistemos neįmanoma. Dabartinė kaimiškųjų vietovių gyventojų struktūra jau niekuo nebeprimena buvusios prieš aštuonis dešimtmečius.
Sąjūdžio laikais susiformavusių vilčių atsiimti turėtą nuosavybę įgyvendinimą nutraukė toks kriminalinės veiklos fenomenas, kurį to meto visuomenė taikliai pavadinto „prichvatizacija“ (žr. rusišką žodį „prichvatitj“ – pasigriebti, paprasčiau sakant, išvogti). Po 1992 metų Seimo rinkimų, kai į valdžią sugrįžo persivardinusi komunistų partija, į šį procesą labai greitai įsitraukė buvę sovietinio režimo kolaborantai ir jų palikuonys. Jie turėjo glaudžius kontaktus ir finansinius išteklius.
Tada ir išplito teiginys, kad „komunistas per vieną naktį virsta kapitalistu“. Ir nereikia būti naiviems manant, kad tik privataus verslo prasmės ir jo juridinių pagrindų neišmanymas sąlygojo atsiradimą tokių reiškinių, kaip reketas, „brigados“, „agurkiniai“, „švininiai“ ir pan., kad net aštuonmetės nebaigę valkatėlės vien savo įtakos dėka ėmė valdyti ne tik veiklą galėjusias tęsti įmones, bet ir ištisus didmiesčių rajonus. Iš tikrųjų šie asmenys buvo neoficialių, bet realią įtaką išlaikiusių struktūrų marionetės.
Tarp tų, kurie juos išleido į viešąją erdvę, buvo veikėjai, puikiai žinoję jų nusikaltėlišką praeitį, bei asmenys, padabinti solidžiais svetimos valstybės antpečiais. Daužant Sąjūdį, Lietuvoje vėl buvo panaudotas tas pats metodas, kuris buvo pritaikytas susidorojant su tautos ginkluoto pasipriešinimo judėjimu, kai enkavedistai banditus apvilkdavo taip, kad jų nebeatskirtų nuo laisvės kovotojų. Sąjūdžio vadovai nebeteko galimybės vykdyti tautai duotų įsipareigojimų. Todėl šiandien turime gyventojus, kurie neskiria sąvokų „valstybė“ ir „valdžia“, kurie net nesuvokia, kokia yra įstatymo prasmė, koks jo vaidmuo valstybėje.
