2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 26

Česlovas Iškauskas. Penktoji kolona: lietuviškasis dėmuo (II)

Pirmajame „XXI amžiaus“ straipsnyje (Nr. 13–14, 2025 04 04) nurodėme keletą sąvokos „Penktoji kolona“ kilimo versijų ir jos veiklos apraiškų kai kuriose pasaulio šalyse. Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, ji prieina prie jūros, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš 35-rius metus vykę istoriniai pokyčiai.

Česlovas Iškauskas

Slaptoji lenkų destrukcija

Nežinia, kiek Penktosios kolonos terminą galima pritaikyti senajai Lietuvos istorijai, bet neabejotinai tiek kovose su kryžiuočiais, tiek LDK laikais, tiek Vytauto žygiuose link Juodosios jūros ar Maskvos, tiek nepaliaujamose grumtynėse su Lenkija dėl valdžios ir įtakos abiejose stovyklose tas nematomas destrukcinis frontas dirbo savo darbą.

Naujaisiais amžiais Penktosios kolonos veiklos apraiškos galėjo atsirasti dar anksčiau negu kur kitur Europoje. Carinis Lietuvos rusinimas, lietuviškos raštijos kančios, tautinis atgimimas, pirmojo pasaulinio karo audros, nepriklausomybės kovos negalėjo apsieiti be ardomosios ideologijos, kolaboravimo, slaptųjų agentų tinklo, šnipinėjo, sabotažo ir t. t.

Istorikas A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, išleistoje Kaune 1936 m., daugiausiai išryškina lenkiškosios Penktosios kolonos veiklą okupuojant Vilniaus kraštą 1919–1920 m. (žinoma, šio termino jis dar nevartoja). Iš Varšuvos ir iš užimto Vilniaus buvo skleidžiami įvairūs gandai ir agituojama dėtis su Lenkija, nes esą taip buvę ištisus amžius, o su vokiečiais lietuviai liksią amžinais vergais. Agitacijai ir šnipinėjimui buvo sukurtas plačiai išsikerojusi lenkų karininkų organizacija „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW). Ji šnipinėjo lenkams apie Lietuvos kariuomenės padėtį, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo savo narius ne tik tarp sulenkėjusių dvarininkų, bet ir tarp liberalių lietuvių.

POW centras buvo Kaune, o jos komendantūros buvo pasklidę po visas 13 Lietuvos apskričių. Pagaliau buvo nutarta naktį iš 1919 m. rugpjūčio 28-os Vilniuje surengti sukilimą, paimti valdžią į savo rankas ir taip paruošti sostinę Lenkijos kariuomenės atėjimui. Tačiau tą pačią naktį POW būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu rasti dokumentai įrodė, jog tai iš tikrųjų buvo diversinė organizacija, kurios tikslas – išpurenti dirvą lenkų okupacijai. Nors jos tinklas buvo išardytas (vėliau pavienės jos grupės dar veikė Lietuvoje), 1920 m. spalio 8 d., sulaužęs Suvalkų sutartį, L. Zeligowskis užėmė Vilnių, o paskui visą kraštą. Dėl akių Varšuva tvirtino esą jis tai padarė savavališkai, paskatinta tariamo „sukilimo“ sostinėje…

Ne mažesnis Penktosios kolonos vaidmuo buvo ir gražinant Lietuvai Klaipėdos kraštą. Čia gyvenantys ir infiltruoti vokiečiai visokiais būdais trukdė vadinamos Ambasadorių Konferencijos sudarytos komisijos veiklai, skleidė melagingą informaciją apie Lietuvą. Net 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius krašto gražinimo susitarimą (1928 m. Berlynas sudarė sienų sutartį su Lietuva, taip pripažindamas Klaipėdos kraštą Lietuvai), Vokietija visokiais būdais kišosi į Klaipėdos administracijos reikalus, kiršino gyventojus, ragino nesilaikyti konvencijos. Jos agentūrinis tinklas, kuriam nuo 1933-ųjų jau vadovavo Hitleris, ruošė Klaipėdą naujai okupacijai…

Naiviojo kolaboravimo vaisiai

Nebuvo ramybės ir iš kitos pusės. Istorikas Mindaugas Tamošaitis 2007 m. birželį „Kultūros baruose“ išsamiai rašė apie tarpukario SSRS agentūrinį tinklą Lietuvoje. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Iš tikrųjų tai buvo bandymas verbuoti lietuviškąją inteligentiją į Penktąją koloną. Tuo metu Lietuva buvo nuskriausta. Vakarų valstybės lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus, o Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d. jį pripažino Lenkijai, dar po pusantro mėnesio jį Lenkijai galutinai priskyrė Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija – būsimos nesutaikomos priešės Antrajame pasauliniame kare.

Demonstruodama užuojautą Lietuvai, Maskva elgėsi gudriai: balandžio 5-ąją ji užprotestavo prieš šį sprendimą ir notoje pareiškė, kad Vilniaus byloje remia lietuvius.

Tai paskatino prosovietines nuotaikas, kurios ėmė sparčiai plisti, ypač tarp inteligentų, baigusių mokslus carinėje Rusijoje, gerai mokėjusių rusų kalbą, vertinusių rusų kultūrą. Į minėtos Draugijos tinklą įsipainiojo garsūs to meto žmonės – prof. V. Krėvė-Mickevičius, Pranas Augustaitis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas Jonynas, Paulius Galaunė, kairysis veikėjas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir daug kitų. Populiarindama įvairius bolševizmo kultūros židinius, Draugija ėmė rengti renginius, šlovinančius Stalino rūpestį rusų kultūra ir menu, spaudoje su VOKS ženklu liaupsino sovietinius laimėjimus ne tik kultūroje, bet ir jo represijas. Apie destrukcinę šios draugijos veiklą 2013 m. rašė neseniai Anapilin išėjęs istorikas Vladas Turčinavičius.

Prieš sovietinę propagandą priemonių bandė imtis prezidentas A. Smetona, tačiau ir jis neįstengė įveikti kilusios slaviškos euforijos, 1939 m. spalio 10 d. priėmus klastingą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Draugija gyvavo iki pat sovietinės okupacijos ir jai gerai paruošė dirvą. Paskutiniame metiniame jos susirinkime 1940 m. gegužės 10 d.– likus mėnesiui iki lemtingosios birželio 15-osios – sovietų pasiuntinys Lietuvoje N. Pozdniakovas jau kalbėjo atviru grėsmingu tekstu ir toli gražu ne literatūriniais terminais…

Ar išsiskirstė Penktoji kolona?

Ar išnyko Penktoji kolona naujaisiais laikais? Toli gražu. Tik jos veiklos formos tapo subtilesnės ir pridengtos daugiausiai ekonominiais socialiniais reikalavimais, vadinamųjų tautinių mažumų gynimu. Tam dirvą gerai išpurena pasyvi, neapgalvota valdančiųjų politika, nesugebėjimas manevruoti krizės sąlygomis, o kartais ir atvirai sabotažiniai veiksmai.

Grįžkime į tas pavojingas Sausio dienas. Negalima laikyti tik sutapimu, kad jau kitą dieną, kai tuometinė ministrų kabineto vadovė K. Prunskienė drastiškai pakėlė kainas būtiniausiems maisto produktams, prie Seimo sugužėjo įniršusių „jedinstvininkų“ minia, kurios įsiveržimo į parlamentą nekantriai laukė generolo V. Uschopčiko tankai ir šarvuočiai. Penktoji kolona perversmininkams tapo buferiniu avangardu, turėjusiu išvalyti kelią sovietiniams kariškiams, kurie savo ruožtu būtų susodinę į valdžios kėdes visokius Burokevičius ir Jermalavičius… Naivu manyti, kad šie neturėjo palaiminimo Kremliuje, nors šiaip padėtį mažai kontroliuojantis M. Gorbačiovas tomis naktimis neva kietai miegojo.

Tąkart Penktajai kolonai ryžtingai kelią užkirto tautinė kolona. Bet anoji niekur nedingo. Kaip jau rašėme iškart po 2009 m. sausio 16-osios riaušių prie Seimo, „manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau. Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga“.

Prisidengę „sava nuomone“

O kas gali paneigti, kad įvairiatautė Penktoji kolona dar ir šiandien neveikia ir Lietuvoje? 35 metus pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie vėl atsigaus, aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsbergistov“. Jie skiriasi nuo tų prisivaišinusių gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Jie nuo teisėsaugos prisidengia, esą reiškiantys tik „savo nuomonę“ – tiek Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu, tiek mūsų nacionalinio saugumo ar gynybos tema. Atėjus į valdžią kairiesiems, tokių „nuomonių“ gausa tik išaugo…

Tačiau yra ir kita medalio pusė: pažįstu daug rusakalbių, o ir lenkų, kurie ir tuomet, ir dabar ne tik buvo lojalūs nepriklausomybininkams, bet savo sveiku patriotiniu užsidegimu juos lenkė. Kiti gi, kažkada pavadinti „Jedinstvo-2“, atgaivina Penktosios kolonos tradicijas, prisidengdami gerais  demokratijos ketinimais ar kova už tautinių mažumų teises ir laisves. Gerai suprantu, kad dingstį išeiti į gatves duoda nesubalansuota valdžios socialinė politika, daugybė ekonominių klaidų, kurias darė ir daro visos valdžios – pradedant nuo provokacinių pirmosios nepriklausomos vyriausybės veiksmų iki dabartinio valdančiojo elito.

Tačiau turime ir priešnuodį: šiandien kaip niekada išaugęs tautinis nuovokumas, mūsų brandumas, nors geopolitinė Lietuvos padėtis nėra tokia stabili ir saugi. Kita vertus, Penktoji kolona niekada neišnyks, ji efemeriška kaip struktūrinis darinys, pereinanti įvairius būvius, kartais įgaunanti bjaurų „paleckišką“ viešumo ir įžūlumo. Ji prasiskverbianti per sienas, įveikianti politinius ir ekonominius barjerus ir – kas baisiausia – mūsų protus.

Vadinasi, dar turime pastatyti ir stiprinti savo – tautinio sąmoningumo ir patriotiškumo – kolonas, kurios taptų patikima atrama laisvei ir nepriklausomybei.

iskauskas.lt

Vidas Rachlevičius. Nepatogių tiesų laikmetis

1

Lietuviai yra veršių tauta. Apie tai yra kalbėjęs dar pirmosios Vyriausybės finansų ministras Romualdas Sikorskis.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė, nors daugelis oriai išpūtę krūtines laiko save tikrais europiečiais. Siūlau neįsižeisti ir neprisitaikyti konkrečiai sau, bet daug lietuvių yra banda apie kurią gali pasvajoti kiekvienas piemuo, nes ją nepaprastai lengva ganyti: pakanka vos mėnesio smegenų plovimo ir viską pamiršę jie puola į naują isteriją. Dabar tai yra vatnikų ir penktosios kolonos medžioklė.

Šiandienos pasaulis, pulsuojantis įvairiausios informacijos srautais ir nuolat kintančiomis perspektyvomis, paradoksaliai išaugino ir išugdė naują dogmatikų kartą. Viešojoje erdvėje mes matome neįtikėtinas parodomąsias mąstymo transformacijas ir ideologinį ekstremizmą, kurį simbolizuoja, pavyzdžiui, žalimai ir šedbarai, įvairūs portalų komentatoriai. Kai kurie iš jų yra protingi žmonės ir juos priskiriu naudos gavėjams – situacijos kolaborantams, kurie puikiai supranta, ką daro. Tačiau savo veikla ši asmenų grupė išugdė minias dogmatikų.

Šių dienų Lietuvos dogmatikas – tai žmogus, kurio pasaulėžiūra yra sukaustyta nematomomis, bet tvirtomis betono sienomis, pastatytomis iš pasirinktų naratyvų, patvirtinimo šališkumo ir baimės prarasti savo įsitikinimų stabilumą. Jo pasaulėžiūra dažnai formuojasi ne per kritišką mąstymą ir nuolatinį idėjų susidūrimą, o per saugų prieglobstį jam patogiuose informacijos burbuluose.

Socialiniai tinklai, algoritmai ir bendraminčių grupės sukuria aido kameras, kuriose girdimas tik patvirtinimas jau esamų įsitikinimų. Kiekvienas paspaudimas „patinka“, kiekvienas pakomentavimas „pritariu“ tik stiprina šias sienas, paversdamas jas neperšaunamomis. Todėl naujienų portalų srautai yra kruopščiai atrinkti, filtruojant bet kokią informaciją, kuri visuomenei galėtų sukelti kognityvinį disonansą. Taip palaipsniui daugumai lietuvių buvo suformuotas pasaulio vaizdas, kuris yra ne objektyvus atspindys, o subjektyvus, patogus ir saugus konstruktas. Todėl dabar viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje matome keistą reiškinį: vyksta aktyvi penktosios kolonos medžioklė, bet didysis blogis yra Donaldas Trumpas.

Tenka pastebėti, kad daugelis tų, kurie „triuškina“ D. Trumpą – aš jo taip pat neidealizuoju – demonstruoja visišką reikalo neišmanymą. Užuot tyrinėję, vertinę ir lyginę įvairią informaciją su savo turimomis žiniomis, portalų komentatoriai – dogmatikai nesigilinę ją atmeta iš karto. Jie tiesiog negali rizikuoti pripažinti, kad jų įsitikinimai gali būti klaidingi, nes tai sukeltų diskomfortą ir galėtų sugriauti įsivaizduojamo pasaulio modelį. Patvirtinimo šališkumas verčia dogmatiką plaukioti toje informacijoje, kuri patvirtina jo nuomonę, ir ignoruoti arba atmesti bet ką, kas jai prieštarauja. Mes aiškiai matome jų baimes būti „suklaidintiems“, todėl jie aklai pasitiki tik savo informacijos šaltiniais ir komentarų autoriais, ir atmeta visus kitus kaip „melagingus“ ar „iškreiptus“.

Šių dienų Lietuvos dogmatikai slepiasi po įvairiomis kaukėmis, tačiau ar dogmatizmo galime išvengti? Kritinis mąstymas, nuolatinis savęs klausinėjimas, atvirumas naujoms idėjoms ir gebėjimas pripažinti savo klaidas yra priešnuodžiai šiai dvasios būklei. Būtina suvokti svarbiausią dalyką: šių dienų pasaulis yra per daug sudėtingas, jame per daug niuansų, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną, nekintantį naratyvą. Apie tai – šis mano tekstas.

Redakcijos pastaba: visas tekstas skirtas tik V. Rachlevičiaus prenumeratoriams.

Kuo asilas skiriasi nuo arklio, o arklys – nuo mulo?

4

Pamfletas

Viduramžių pabaigos filosofas J. Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.

Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.

Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).

Tačiau taip pat girdėjome poringę apie Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V. Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…

Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.

Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, jam ilgai bendraujant su pirmuoju valstybės vadovu garsiojo tvartelio aplinkoje, kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.

Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui pasiūlyti atsikąsti šieno stirtos, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atsitokėjęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.

Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?

O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo ir asiliško užsispyrimo, kai siekiame teisybės.

Jau atrodo buvau bebaigęs savo iškilmingą pasisakymą, kai iš amfiteatro gilumos pasigirdo laibas balselis:

– O kaip Jūs, Mokytojau, žiūrite į Lietuvos politikoje atsiradusią mulų kastą.

Pernelyg nesibrangindamas viską paaiškinau trumpai drūtai, telegrafiniu stiliumi, nematydamas reikalo dar kažkur plėstis:

– Tai nėra naujas reiškinys Lietuvos politinėje padangėje. Čia nuo seno „mulu“ vadinamas kontrabandinis gyvulys, slapta platinantis priešo propagandą, ar ne? Tačiau kažkur jau yra pasakyta maždaug taip, kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę nei mulas pateks į dangų. O tai buvo galima stebėti savo akimis realiu laiku, kai Žemaitaitis blaškėsi po aerouostą, nerasdamas nė menkiausios landos, leidžiančios išskristi pas Muską…

Gydomasis masažas: patarimai, kurių niekas jums neatskleidė

Gydomasis masažas

Gydomasis masažas nėra tik paprastas malonumas – tai moksliškai patvirtinta gydymo priemonė, kurios efektyvumas įrodytas dešimtmečiais tyrimų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per metus atlikti bent dešimties masažų kursą geresnei sveikatai palaikyti.

Tačiau ne visi žino, kad reguliarus gydomasis masažas gali suteikti ilgalaikę naudą, trunkančią net iki 6 mėnesių po gydymo kurso. Pavyzdžiui, jis efektyviai mažina lėtinį juosmens skausmą, gerina kraujotaką, stiprina imuninę sistemą ir mažina stresą. Taip pat tyrimai rodo, kad masažas gali būti ypač naudingas žmonėms, kenčiantiems nuo nerimo ir depresijos.

Dažniausios klaidos renkantis gydomąjį masažą

Renkantis gydomojo masažo paslaugas dažnai susiduriame su galimybe suklysti, o tokios klaidos gali turėti rimtų pasekmių sveikatai. Tyrimai rodo, kad net 30 proc. žmonių, besinaudojančių masažo paslaugomis, patiria nepageidaujamų pasekmių dėl netinkamo specialisto pasirinkimo. Todėl labai svarbu žinoti, kaip išvengti dažniausių klaidų ieškant kokybiško gydomojo masažo.

Kaip atpažinti nekvalifikuotą masažuotoją

Visų pirma, kvalifikuotas masažuotojas Lietuvoje privalo turėti atitinkamą išsilavinimą ir licenciją. Pagal Lietuvos teisės aktus, gydomąjį masažą gali atlikti tik specialistai, baigę formalias studijas medicinos, reabilitacijos ar fizinės terapijos srityje. Sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys masažuotojai privalo turėti galiojančią medicinos praktikos licenciją, išduotą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (VASPVT).

Atkreipkite dėmesį į šiuos požymius, kurie gali išduoti nekvalifikuotą specialistą:

  • Nenoras parodyti diplomų ar licencijų;
  • Negebėjimas įvertinti jūsų sveikatos būklės prieš procedūrą;
  • Nesuteikiama išsami konsultacija apie masažo eigą ir galimą poveikį;
  • Neužduodami klausimai apie jūsų sveikatos būklę ir kontraindikacijas.

Taip pat svarbu suprasti, kad tik baigęs savaitės ar mėnesio kursus asmuo gali atlikti tik higieninį masažą, o ne gydomąjį. Jei specialistas save pristato kaip „gydomojo masažo meistrą“ po trumpalaikių kursų, tai turėtų sukelti įtarimų.

Kodėl pigus masažas gali kainuoti brangiai jūsų sveikatai

Dėl žemos kainos pasirinkta nekvalifikuoto specialisto paslauga gali sukelti rimtas sveikatos problemas. Netinkamai atliekamas masažas sukelia ne tik diskomfortą, bet gali lemti rimtus sveikatos sutrikimus – nuo lengvų mėlynių iki rimtų nervų ar raumenų pažeidimų.

Pernelyg intensyvus gilusis audinių masažas, atliktas neprofesionaliai, gali sukelti:

  • Minkštųjų audinių traumas su stipriu skausmu ir patinimu;
  • Periferinių nervų suspaudimą, sukeliantį tirpimą ar dilgčiojimą;
  • Raumenų įplyšimus, ypač kai masažuojami silpni ar jau pažeisti raumenys.

Kita vertus, ypač pavojingos yra stuburo manipuliacijos, atliekamos be tinkamo pasirengimo. Kaklo srities masažas su greitais sukimo judesiais gali sukelti vertebralinės arterijos pažeidimus ir, kraštutiniais atvejais, insultą. Lietuvoje užfiksuota keletas atvejų, kai po kaklo „traškėjimo“ procedūrų pacientams išsivystė laikini neurologiniai simptomai.

Verta paminėti ir higienos standartų nesilaikymą nepatikimuose masažo kabinetuose, kas gali sukelti grybines ar bakterines infekcijas. Profesionalūs masažo kabinetai privalo laikytis griežtų dezinfekcijos protokolų ir naudoti vienkartines priemones.

Taigi, renkantis gydomąjį masažą, nepasiduokite pagundai taupyti – profesionalaus specialisto paslaugos yra investicija į jūsų sveikatą ir gerovę.

Gydomasis nugaros masažas: kada jis tikrai padeda, o kada ne

Nugaros skausmas yra viena dažniausių sveikatos problemų pasaulyje, kurią patiria net 60–80 proc. žmonių bent kartą gyvenime. Nors daugelis ieško greito sprendimo, gydomasis nugaros masažas nėra universali priemonė visiems atvejams. Jo efektyvumas priklauso nuo skausmo tipo, trukmės ir priežasties.

Ūminio ir lėtinio skausmo skirtumai masažo kontekste

Ūminis nugaros skausmas paprastai trunka iki 3 mėnesių ir dažniausiai atsiranda dėl raumenų patempimų, netaisyklingų judesių ar trumpalaikių pažeidimų. Šiuo atveju masažas gali būti efektyvus, tačiau tik praėjus pirmajam uždegimo etapui. Per anksti atliekamas intensyvus masažas gali pabloginti būklę ir prailginti gijimą.

Tuo tarpu lėtinis skausmas tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius ir masažo poveikis čia gerokai kitoks. Tyrimas, paskelbtas „Pain Medicine“ žurnale, parodė, kad reguliarūs masažo seansai gali reikšmingai sumažinti lėtinį juosmens skausmą ir pagerinti bendrą funkcinę būklę. Efektas gali išlikti net iki 6 mėnesių po gydymo kurso.

Svarbu atskirti šiuos du skausmo tipus, nes:

  • Ūminiam skausmui reikia daugiau atsargumo ir švelnesnių metodų;
  • Lėtiniam skausmui būtinas sisteminis, ilgalaikis požiūris;
  • Skirtingos masažo technikos taikomos priklausomai nuo skausmo stadijos.

Stuburo problemos, kurioms masažas yra būtinas

Gydomasis nugaros masažas ypač rekomenduojamas esant šioms būklėms:

Raumenų įtampa ir spazmai – dažna problema sėdimą darbą dirbančių žmonių tarpe. Švediško arba gydomojo masažo metu išlaisvinami įsitempę raumenys, gerinama kraujotaka ir mažinama įtampa.

Ydinga laikysena ir kūno mechanika – gydomasis masažas padeda atgauti teisingą kūno padėtį, išlygina raumenų disbalansą, kuris dažnai būna nuolatinio skausmo priežastis.

Stuburo diską problemos pradiniuose etapuose – lengvais atvejais masažas gali padėti sumažinti spaudimą tarpslanksteliniam diskui ir mažinti skausmą, nors čia būtinas ypatingas atsargumas.

Kada masažas gali pakenkti

Nepaisant naudos, egzistuoja situacijos, kai gydomasis nugaros masažas yra kontraindikuotinas:

Ūmus uždegimas – per pirmąsias 72 valandas po traumos ar uždegimo atsiradimo masažas gali pabloginti būklę, padidinti tinimą ir prailginti gijimo laiką.

Osteoporozė – pacientams su pažengusia osteoporoze net ir švelnus masažas gali kelti riziką.

Slankstelių lūžiai ar sunkios išvaržos – esant šioms būklėms, masažas gali sukelti rimtų komplikacijų, todėl prieš procedūrą būtina gydytojo konsultacija.

Infekcinės ir onkologinės ligos – šiais atvejais masažas dažniausiai nerekomenduojamas, nes gali paskatinti infekcijos plitimą ar pakenkti gydymo procesui.

Prieš pradedant bet kokį masažo kursą, svarbu išsiaiškinti tikslią nugaros skausmo priežastį. Tai leis išvengti galimų komplikacijų ir maksimaliai padidinti gydymo efektyvumą. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, optimalus masažų kursas yra bent 10 procedūrų per metus, tačiau kiekvienu atveju tai turėtų būti individualizuota.

Kaip maksimaliai išnaudoti gydomojo masažo naudą

Profesionalus gydomasis masažas yra tik pusė sėkmės – kita dalis priklauso nuo jūsų pačių veiksmų po procedūros. Tyrimai rodo, kad apie 30 minučių trunkantis gydomasis masažas atpalaiduoja raumenis, pašalina pieno rūgštį, kelia tonusą bei gerina audinių elastingumą. Tačiau jo poveikis bus trumpalaikis, jei nesiimsime papildomų veiksmų namuose.

Namų pratimų sistema po masažo procedūrų

Reguliarus masažas sumažina nervingumą, nuovargį, atpalaiduoja įsitempusius raumenis ir pagerina bendrą savijautą, bet maksimaliam efektui pasiekti būtina atlikti specialisto rekomenduotus pratimus namuose. Tyrimai patvirtina, kad nuoseklus pratimų atlikimas gali prailginti masažo naudą iki 6 mėnesių po gydymo kurso.

Masažo specialistai dažniausiai rekomenduoja:

  • Lengvus tempimo pratimus, kurie padeda išlaikyti masažo metu atstatytą raumenų elastingumą.
  • Stabilizavimo pratimus, stiprinančius giliuosius raumenis ir padedančius išlaikyti teisingą laikyseną.
  • Mobilumo pratimus, gerinančius sąnarių judrumą ir padedančius išvengti įtampos sugrįžimo.

Visų pirma, po masažo gerkite daug vandens – tai padeda pašalinti toksinus ir kitus kenksmingus medžiagų apykaitos produktus iš organizmo. Taip pat svarbu vengti intensyvaus fizinio krūvio bent 24 valandas po procedūros, kad kūnas galėtų visiškai atsigauti ir įsisavinti masažo naudą.

Masažo ir kitų gydymo metodų derinimas

Gydomasis masažas pasiekia geriausius rezultatus, kai integruojamas į kompleksinę gydymo programą. Tyrimai rodo, kad masažas, derinamas su kineziterapija, padeda paruošti raumenis ir fascijas fiziniams pratimams, taip padidindamas kineziterapijos seansų efektyvumą.

Masažas gali būti sėkmingai derinamas su:

  • Kineziterapija ir ergoterapija – masažas atpalaiduoja raumenis prieš fizines procedūras, o šios savo ruožtu stiprina raumenis ir gerina judesių kokybę.
  • Šilumos terapija – šilti kompresai prieš masažą pagerina kraujotaką ir paruošia audinius darbui.
  • Šalčio terapija – naudojama po masažo uždegimui ir patinimui mažinti.
  • Manualine terapija – šis derinys leidžia efektyviau atstatyti stuburo ir sąnarių funkcijas.

Tuo tarpu masažas taip pat gali sumažinti priklausomybę nuo vaistų skausmui malšinti. Todėl, prieš pradedant vartoti vaistus nugaros ar kitų raumenų skausmams mažinti, verta išbandyti reguliarų gydomojo masažo kursą kartu su kitomis nefarmakologinėmis priemonėmis.

Galiausiai nepamirškite, kad gydomojo masažo nauda pasireiškia laipsniškai – veiksmingiausias yra reguliarus kursas iš bent 10 procedūrų, o ne vienkartinės sesijos.

Pečių juostos ir kaklo masažas: specialisto įžvalgos

Pečių ir kaklo įtampa tapo neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, netaisyklinga laikysena ir nuolatinis stresas kaupia įtampą šioje srityje, todėl gydomasis pečių juostos ir kaklo masažas tapo vienu paklausiausių gydymo metodų.

Kodėl pečių juostos įtampa sukelia galvos skausmus

Pečių juostos ir kaklo raumenų įtampa yra viena dažniausių įtampos tipo galvos skausmų priežasčių. Įsitempę kaklo raumenys spaudžia kraujagysles ir nervus, mažindami deguonies tiekimą galvai. Tyrimai rodo, kad įtempti raumenys sukelia trigerinių taškų formavimąsi – tai skausmingi sukietėjimai, kurie siunčia skausmo signalus į galvą, sukeldami įtampos tipo galvos skausmą.

Šie skausmai dažniausiai jaučiami kaip spaudimas ar veržimas, tarsi kas šaliku tvirtai apvyniotų galvą. Kaklo ir pečių raumenų įtampa taip pat trukdo normaliam limfos drenažui, kas sukelia galvos skausmus, svaigimą ir nuovargį.

Efektyviausi masažo judesiai kaklo įtampai mažinti

Gydomojo kaklo ir pečių masažo metu specialistai naudoja specifines technikas įtampai mažinti:

  • Glostymo judesiai – švelnūs, ilgi judesiai, kurie stimuliuoja kraujotaką ir paruošia raumenis gilesniam masažui.
  • Maigymo judesiai – atliekami nykščiais arba delnais spaudžiant pasirinktas vietas, padeda „atitraukti” raumenis nuo kaulų.
  • Trigerinių taškų terapija – koncentruojamasi į specifinius skausmo taškus kaklo raumenyse.

Profesionalus gydomasis masažas sumažina įtampą, pagerina kraujotaką ir limfos cirkuliaciją, mažina spazmus ir skausmą. Masažo efektyvumas ypač padidėja, kai jis derinamas su šilumos terapija ir tinkamais tempimo pratimais.

Kasdieniai įpročiai, kurie anuliuoja masažo naudą

Nepaisant masažo efektyvumo, kai kurie kasdieniai įpročiai gali visiškai panaikinti jo naudą:

  • Ilgalaikis galvos palenkimas žemyn žiūrint į telefoną ar planšetę;
  • Netaisyklinga sėdėjimo poza darbo vietoje, ypač kai pečiai pakelti, o galva ištiesinta į priekį;
  • Miegojimas ant pilvo ar su netinkamo aukščio pagalve;
  • Streso valdymo įgūdžių nebuvimas.

Norint išlaikyti ilgalaikį masažo poveikį, būtina stebėti savo laikyseną, daryti pertraukas kas 40 minučių dirbant prie kompiuterio ir atlikti paprastus tempimo pratimus. Taip pat svarbu išmokti gilaus kvėpavimo pratimus, kurie padeda atpalaiduoti pečių raumenis ir mažinti stresą.

Išvada

Gydomasis masažas neabejotinai yra viena efektyviausių priemonių sveikatai gerinti, tačiau tik tada, kai atliekamas profesionaliai ir atsakingai. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad reguliarus masažas, derinamas su tinkamais pratimais ir gyvensenos pokyčiais, gali užtikrinti ilgalaikius teigiamus rezultatus.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad kiekvieno žmogaus organizmas yra unikalus. Todėl prieš pradedant bet kokį masažo kursą, būtina pasitarti su kvalifikuotu specialistu, kuris įvertins jūsų sveikatos būklę ir parinks tinkamiausią gydymo metodiką.

Galiausiai, masažo nauda bus didžiausia, kai laikysitės specialisto rekomendacijų, reguliariai atliksite paskirtus pratimus ir atkreipsite dėmesį į kasdienius įpročius. Tik nuoseklus darbas ir profesionalus požiūris padės pasiekti geriausių rezultatų ir išlaikyti sveiką kūną ilgam.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt trečioji (balandžio 21) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Diplomatinė polka su ragučiais tęsiasi. JAV siūlo Ukrainai atsisakyti Krymo ir narystės NATO perspektyvos, o mainais mano siūlanti meduolius. Neutralus Zaporizhia atominės elektrinės statusas atrodo nekalčiausiai. Kas svarbiau, JAV žada nepripažinti kitų keturių regionų rusijai bei (dėmesio!) neriboti Ukrainos kariuomenės dydžio bei Vakarų karinės paramos. Išvertus į žmonių kalbą, Vašingtonas Ukrainai signalizuoja kokios gali būti kitos sąlygos, jei Kyivas nesutiks. Tarsi sakytų: „Mes nutrauksime visą karinę pagalbą iš Vakarų, o tada prarasite ne tik Krymą, bet ir gerokai daugiau“. D. Trumpo administracija pamiršo, kad jų kortos visgi ne tokios geros, kaip atrodo sėdint Ovaliajame kabinete.

Ukraina šiuo metu apie 40 proc. pati apsirūpina ginkluote ir įvairia amunicija. Nėra jokių svertų teisinėmis priemonėmis sumažinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dydžio, nes:

Ukrainos gynyba nuo agresijos yra teisėta, todėl nėra ir negali būti tarptautinio mechanizmo sumažinti jos ginkluotųjų pajėgų skaičių (kaip pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo).

Ukraina ne tik tęsia kovą, bet ir kontroliuoja didžiąją dali savo teritorijos. Strategine prasme tai parodo, stabiliai išlaikomą frontą, o operacine prasme demonstruojama, jog kylančius iššūkius Ukraina geba spręsti tiek gynybiniais, tiek puolamaisiais veiksmais (pvz.: Kursk, Pokrovsk).

Didesnę Vakarų karinės pagalbos dalį sudaro Europos valstybių parama. Muitų pasiutpolkėje, Vašingtonui pilnavertiškai neprileidžiant Europos valstybių prie derybų dėl Ukrainos ateities stalo bei Senajam Žemynui žengus (tiesa, kol kas politinius ir finansinius) žingsnius karinio savarankiškumo link, gali nutikti taip, kad didžiosios Europos valstybės galimo rusijos ir Ukrainos karo sprendimo klausimu turės atskirą nuomonę nei JAV. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš viešai komunikuojamos informacijos, kai diplomatiniai susitarimai už uždarų durų nėra žinomi.

Nekalbant jau apie tai, kad prekyba tarptautine teise, šalių teritorijomis ir suverenitetu Senąjame Žemyne yra itin jautrus klausimas.

Agresorius toliau atakuoja Ukrainos teritoriją. Vėl iš Krymo į Kherson smūgiuota Oniks raketa. Taip pat, rusai dviem raketomis Kh31P, tikėtina Mykolaiv srityje bandė pagauti ukrainiečių oro gynybos sistemas. Iš 96 agresoriaus Shahed dronų ir dronų-masalų, ukrainiečiai teigia numušę 42 dronus, o 47 iš minėtų 96 dėl EW priemonių veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Negana to, rusai toliau smūgiuoja naudodami KAB’us. Be kitų miestų, intensyviai buvo atakuotas Kharkiv – 7 civiliai sužeisti.

Ukrainos aviacija smūgiavo Tiotkino (Kursko sr.), kuriame veikė rusų žvalgybinių ir atakos dronų paleidimo aikštelė ir infrastruktūra. Sunaikinta apie 20 rusų dronų operatorių.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Agresorius pripažįsta, kad ukrainiečiai lieka įsitvirtinę Popovka pakraštyje (Belgorodo sritis).

Kharkivo kryptis.

Be jau minėtų smūgių, pakitimų nėra.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Mūšių aktyvumas sumenkęs, abi pusės persigrupuoja.

Lyman. Okupantai pasigerino savo padėtį Nove-Katerynivka ruože. Dalies analitikų vertinimu, toks rusų judėjimas susijęs su agresoriaus pastangomis priartėti prie Borova bei išstumti Ukrainos gynėjus už Oskilo upės. Kaip esame rašę anksčiau, mūsų vertinimu, ne mažiau realus yra rusų siekis susikurti placdarmą į šiaurę nuo Lyman tam, kad pradėti šio miesto puolimo operaciją.

Syversk. Rusams pavyko pasigerinti padėti Bilohorivka griuvėsiuose, mūšiai tęsiasi toliau.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius baigia užimti no mans land Sukha Balka, deja beveik visa gyvenvietė jau okupantų rankose.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Ukrainos pajėgos toliau ne tik ginasi pietvakarinio pleišto smaigalyje, bet ir rengia lokalias atakas. Rusai taip pat aktyvūs ir kažkiek pasigerino savo padėtį prie Uspenivka gyvenvietės.

Konstyantinopil. Okupantai pasistūmėjo Rozlyvo prieigose. Šiais veiksmai jie suformavo vientisą ruožą, su sąlyginai saugiais flangais. Labai tikėtina, kad atakos Odradne-Bahatyr ruože tik stiprės.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Popiežiaus konklava išrinks naują popiežių: kaip tai vyksta?

Dabar bus sušaukta popiežiaus konklava – nors jos panašumas į pernai „Oskarui“ nominuotą filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Ralphas Fiennesas, yra labiau pavadinime nei pačiame procese.

Rinkimuose, skirtuose išrinkti popiežiaus Pranciškaus įpėdinį, kardinolai susirenka vadovautis griežtos izoliacijos taisyklėmis, galiojančiomis viso rinkimų proceso metu.

Apsupti visame pasaulyje garsiais Mikelandželo freskomis, 137 kardinolai rinkėjai susirinks į šimtmečius gyvuojantį Kardinolų kolegijos posėdį Vatikano Siksto koplyčioje

Meditacija prieš naujojo popiežiaus rinkimus: prieš išvykdami į konklavą, kardinolai penktadienį, rugpjūčio 25 d., dalyvavo tradicinėse Šventosios Dvasios Mišiose Šv. Petro bazilikoje. Kaip teigiama: „Išrinktąjį konklavoje išrenka Šventoji Dvasia.“
(Nuotrauka: Romoje, Italijoje, 1978 m. / LOCHON/Gamma-Rapho via Getty)

Terminas konklava kilęs iš lotyniškos frazės cum clave, reiškiančios „su raktu“. Nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų popiežių rinkimo procesas smarkiai pasikeitė – dabartinės taisyklės buvo kodifikuotos tik XX a. pradžioje.

Prieš įžengdami į konklavą, kardinolai dalyvauja tradicinėse Šventosios Dvasios Mišiose. Šios mišios vyko penktadienį, rugpjūčio 25 d., Romoje. Jų metu pabrėžiama, kad „išrinktąjį konklavoje išrenka Šventoji Dvasia“.

Kas gali dalyvauti ir balsuoti?

Balsuoti gali tik jaunesni nei 80 metų amžiaus kardinolai. Kandidatais gali būti tik pakrikštyti katalikų tikėjimo vyrai iš viso pasaulio.

Tradiciškai prieš prasidedant konklavai laikomasi 15 dienų gedulo laikotarpio, pažymi BBC.

Laikraštis The Independent pateikia papildomos informacijos apie kandidatų amžių: Pranciškus buvo išrinktas būdamas 76-erių, Benediktas XVI – 78-erių, o pontifikavo tik aštuonerius metus, iki pasitraukimo sulaukęs 85-erių.

Rinkimų eiga: ritualai, izoliacija ir balsavimas

Procesą pradeda rytinės Mišios. Po jų 120 kardinolų rinkėjų susirinks į išskirtinai dekoruotą Siksto koplyčią – popiežiaus konklavų vietą nuo 1858 metų.

Kai išgirstamas šūksnis extra omnes („visi lauk“), konklavos durys uždaromos, o kardinolai – davę slaptumo priesaiką – lieka izoliuoti tol, kol bus išrinktas naujasis popiežius.

Tada prasideda balsavimo turai. Prieš juos vyksta kalbos, maldos, apmąstymai ir dažnai – intensyvios derybos, kai kandidatai išryškėja per kelis balsavimo etapus.

Ryšys su išoriniu pasauliu yra visiškai nutraukiamas.

Kaip pabrėžia The Independent, popiežius išrenkamas tik tada, kai vienas kandidatas surenka dviejų trečdalių balsų daugumą. Jei po 34-ojo balsavimo popiežius vis dar neišrinktas, likę turai vyksta tik tarp dviejų daugiausia balsų surinkusių kandidatų.

Balsavimas yra slaptas – tokia tvarka įvesta dar 1621 m. Grigaliaus XV, siekiant išvengti atviro politikavimo.

Juodi ar balti dūmai?

Balsavimo biuleteniai deginami mažoje ugnyje Siksto koplyčios viduje. Kai nei vienas kandidatas neišrenkamas, dūmai – juodi.

Pasiruošimas konklavai po Jono XXIII mirties: garsioji krosnis, kurioje deginami balsavimo biuleteniai, 1963 m. birželio 11 d. Romoje tapo pagrindiniu ženklu, pranešančiu miniai apie naujojo popiežiaus išrinkimą arba neišrinkimą. (Nuotrauka: Keystone-France/Gamma-Rapho via Getty Images)

Šis ritualas matomas miniai, susirinkusiai lauke.

Po Jono XXIII mirties 1963 m., ypač išgarsėjo krosnis, kurioje deginami biuleteniai. Pridėjus specialių medžiagų, iš jos pasirodę balti dūmai praneša: popiežius išrinktas.

Paskelbimas: „Habemus Papam!“

Galiausiai naujai išrinktas popiežius pasirodo pagrindiniame Šventojo Petro bazilikos balkone. Tuomet ištariami istoriniai žodžiai: Annuntio vobis gaudium magnum: Habemus Papam! („Skelbiu jums didelį džiaugsmą: turime popiežių!“).

Taip 1,2 milijardo pasaulio katalikų gauna naują dvasinį vadovą.

breitbart.com

Jurgis Kipras Neviera. Ar negimęs vaisius yra žmogus, turintis teisę gyventi?

Pastarosiomis dienomis internete pasirodė straipsniai apie naująjį projektą Seime, kuriuo bandoma liberalizuoti abortus. Kaip praneša LRT, „Grupė Seimo narių iš valdančiųjų ir opozicinių frakcijų siūlo įteisinti abortus įstatymu, numatant, kad ši paslauga būtų teikiama nemokamai. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte siūloma, kad nėštumo nutraukimo paslauga moteriai būtų teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.“[1] Abortų klausimas, be abejo, yra itin kontraversiškas bei provokuojantis stiprias emocines reakcijas tiek teisės į abortą šalininkų, tiek jų oponentų, tačiau šio įstatymo akivaizdoje kviečiu dar kartą apsvarstyti ne tik šį įstatymą, bet ir tai, kas yra abortas?

Taigi, kas yra abortas? Ir kada prasideda žmogaus gyvybė? Šie klausimai yra esminės problemos ginčuose apie abortus. Juk, galų gale, jei gemalas tėra ląstelių gniužulas, tuomet abortas nėra problema – tai tėra moters kūne susidariusio darinio pašalinimas. Tačiau jei gemalas jau yra gyvas žmogus, tuomet negalime į tai neatsižvelgti – yra daugybė straipsnių, kurie palaiko teisę į abortą, tačiau gemalo žmogiškumo klausimą visiškai ignoruoja, bet juk dėl to ir širsta teisės į abortus oponentai. O šie, savo ruožtu, gali neretai pamiršti, kad nors jų manymu gemalas yra žmogus, kurį būtina saugoti ir kuriuo būtina rūpintis, moteris – su savo jausmais, skausmu, nerimu – juk taip pat. Tad dažnai viena pusė kalba apie ratus, kita – apie batus, ir tuomet nevyksta joks konstruktyvus dialogas, o tai būtina keisti.

O ką šiuo klausimu sako mokslas? Juk sakoma, kad reikia pasitikėti mokslu. Tačiau mokslas šią poziciją palaiko. 2021 metais pasirodė publikacija[2] apie mokslininkų sutarimą, kada prasideda žmogaus gyvybė. Joje rašoma, kad buvo apklausti biologai iš 1058 akademinių institucijų iš įvairių pasaulio vietų, ir 96% (5337 iš 5577) teigė, kad žmogaus gyvybė prasideda ties apvaisinimu (t. y. kai vyriškos ir moteriškos gametos – t. y. spermatozoidas ir kiaušialąstė – susijungia ir sudaro zigotą – naują ląstelę su nauju žmogaus genetiniu kodu, kuri laikui bėgant išsivysto į kūdikį). Dėl anksčiau išvardytų priežasčių galime drąsiai teigti, kad gemalas nėra kažkoks atsitiktinis ląstelių darinys – tai jau yra gyvas žmogaus organizmas, arba, paprasčiau sakant, žmogus.

Dažnai teisės į abortus rėmėjai teigia, kad abortas yra žmogaus teisė. Visgi, jei remiame žmogaus teises, pasitikime mokslu bei sveiku protu ir pripažįstame, kad gemalas jau yra žmogus, argi neturime pripažinti ir jam priklausančių prigimtinių žmogaus teisių? Pasak Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos[3] 6-to straipsnio, „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“, pasak 3-čio – „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę“, ir pasak 7-to – „visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą“. Jei iš tikrųjų remiame žmogaus teises, privalome pripažinti, kad net ir negimę žmonės turi teisę į gyvybę, lygiai kaip ir visi kiti – jų dar negimusi gyvybė nėra menkesnė ar mažiau svarbi.

Akivaizdu, abortas yra gyvo ir augančio žmogaus organizmo nužudymas, taigi ir prigimtinių žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau net ir žmonės, kurie pritaria šiam požiūriui, yra neretai linkę palaikyti teisę į abortus išprievartavimo atveju – ypač, jei šią siaubingą žalą yra patyrusi nepilnametė. Esą suprantama, kad abortas yra tikrai vengtinas blogis, tačiau koks sveiko proto žmogus galėtų tokią neteisybę patyrusiam vaikui liepti devynis mėnesius savyje nešioti apie tą bjaurų nusikaltimą primenantį vaisių? Tokia argumentacijos linija tikrai yra paveiki – vaisiaus gyvybę palaikantys žmonės netikėtai retoriniu požiūriu atsiduria mergaitės skriaudiko pusėje. Taip yra ne be pagrindo, mat situacija tikrai labai skausminga, reikalaujanti paties didžiausio rūpesčio aukos gerove ir deramos bausmės nusikaltėliui.

Deja, abortų šalininkų nenaudai, minėtasis argumentas iš tiesų tesugeba sukurti netikrą dilemą. Yra duodama suprasti, jog egzistuoja binarinis pasirinkimas. Arba reikia padėti mergaitei atliekant abortą, arba gilinti jos patirtą traumą leidžiant gimdyti. Tačiau šis dvipusis pasirinkimas tėra apgaulė, nes neatsižvelgia į problemos visumą. Žala, kad ir kaip tai būtų neteisinga, jau yra padaryta. Ir mergaitė, ir joje egzistuojantis naujas bei pilną asmens orumą turintis žmogus abu yra žiauraus nusikaltimo aukos. Juk ne tik mergaitė turės visą gyvenimą nešioti šio neįsivaizduojamai sunkaus patyrimo žaizdas, bet jos vaikas taip pat, tikėtina, turės augti be savo tėvo, žinodamas, kad jo pradėjimas yra susijęs ne su meilės aktu, bet su smurto proveržiu. Tačiau dėl šios priežasties nužudyti nekaltą vaisių reiškia išprievartautojo kaltę perleisti aukai, taip iš esmės atsisakant bet kokio teisingumo. Papildoma neteisybė negali sukurti teisybės. Vaisius nepasirinko savo mamos nelaimingo likimo, todėl jam, kaip ir mergaitei, turi būti suteikta visa įmanoma parama. Taipogi absurdiška galvoti, kad abortas, t. y. negimusio žmogaus nužudymas, kažkokiu būdu išgydys prievartautojo paliktą žaizdą vaiko gyvenime.

Be to, pats abortas tikrai nėra psichologiniu požiūriu neutrali procedūra. Nors „reprodukcinių teisių“ šalininkai mėgsta neigiamas abortų pasekmes menkinti ir joms priešpastatyti pagimdžiusių moterų patiriamus sunkumus, tačiau toks bandymas tėra nesėkmingas mėginimas ignoruoti realias kūdikio žudymo pasekmes motinai. Iškalbingų duomenų pateikia didžiausia kada nors abortų klausimu atlikta metaanalizė, 2011 metais išleista Britų psichiatrijos žurnale. Jos duomenimis moterys, atlikusios abortą, įgyja 81 proc. didesnę psichologinių problemų riziką[4]. Akivaizdu, kad abortas nėra tik paprasta medicininė operacija, kaip, pavyzdžiui, naviko išoperavimas. Kažin ar būtų studijų, rodančių, jog žmonės po sėkmingos vėžinio naviko operacijos patiria reikšmingai padidėjusią psichologinių problemų riziką. O štai sėkmingas abortas, kuris, anot jo proponentų, tėra „reprodukcinė sveikata“, būtent tokią riziką ir didina. Tad kyla labai didelė abejonė ar minėtajai mergaitei abortas išvis galėtų kažkokiu būdu padidinti psichologinę gerovę, net neminint vaisiaus, kuris yra nužudomas. Taigi anksčiau aptarta netikra dilema labai lengvai subliūkšta.

Galiausiai toks manipuliavimas išprievartavimo atvejais yra nesąžiningas dar ir dėl to, kad abortai, atlikti dėl šio nusikaltimo, sudaro labai mažą dalį visų nėštumo nutraukimų. Jeigu norime veiksmingai sumažinti abortų skaičių, tai, visų pirma, reikia apžvelgti dažniausias tokio moterų pasirinkimo priežastis. Gutmacherio instituto duomenimis moterys, kurioms atliekami abortai dėl išprievartavimo, sudaro vos 1 proc. visų tokio tipo procedūrų. Dažniausios priežastys yra tai, kad naujas vaikas bus kliuvinys jau egzistuojančioms atsakomybėms (74 proc.), finansiniai sunkumai (73 proc.), santykių problemos (48 proc.), moteris mano, kad yra per sena gimdyti (40 proc.), taip pat kiek mažiau nei trečdalis mano, jog gimdymui yra per jaunos. Minėtosios priežastys kiekvienos atskiros moters atveju persidengia, todėl svarbu suprasti, jog abortą svarstančioms mamoms yra reikalinga visapusiška psichologinė ir materialinė pagalba. Tokia veiksmų kryptis šiuo metu yra realiausias abortų problemos sprendimo būdas.

Būtent šiuo aspektu abortų priešininkams įvairiose diskusijose yra neretai prieštaraujama. Už gyvybę pasisakantys žmonės yra pristatomi kaip nesirūpinantys moterimi. Metamas kaltinimas, esą vaiko gyvybės gynimo vardan yra atmetami mamų interesai. Ir tikrai, galbūt dalis polemikos iš vaiko gyvybę pripažįstančios pusės kartais per daug apsiriboja tik vaiko apsaugos propagavimu, tokiu būdu užmirštant mamą. Ši vienpusiško žvilgsnio rizika tikrai egzistuoja. Tačiau Lietuvoje ryškėja ir kitas šio konflikto aspektas ir jo kaltininkai anaiptol nėra vaiko gyvybės gynėjai.

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų padangėje atsiskleidžia tam tikras paradoksas. Vienintelė organizacija, sistemingai padedanti moterims išgyventi sudėtingus nėštumus yra Krizinio nėštumo centras. Kodėl tai paradoksalu? Nes ši organizacija taip pat pasisako ir už vaikelio gyvybės išsaugojimą. Kaip taip gali būt? Tie, kurie, atrodo, turėtų nesirūpinti moterimi, nes jiems tariamai rūpi tik vaikas, yra didžiausi paramos teikėjai motinoms, patiriančioms emociškai ar finansiškai sudėtingą nėštumą, išgyvenusioms persileidimą, abortą ar pogimdyvinę depresiją.

Ir visgi, tai dar ne paradokso pabaiga. Negana to, kad padeda moterims, Krizinio nėštumo centras (toliau KNC) už savo dosnią veiklą iš valstybinės žiniasklaidos gauna dar ir netikėtą puolimą. Praėjusį rudenį LRT išleido žurnalistės Jurgos Bakaitės straipsnį pavadinimu „Poliklinikoje – dozė pramanų: gąsdina, kad po aborto susipyks su vyru, įniks į alkoholį“. Užsipultas ir Antakalnio poliklinikoje platintas centro lankstinukas, kuriame įspėjama apie neigiamas fizines ir psichologines abortų pasekmes. Būtent už šių pasekmių įvardijimą centras buvo negailestingai užpultas, o šio „žurnalistinio tyrimo“ paskatinta Antakalnio poliklinikos vadovybė buvo priversta persvarstyti savo bendradarbiavimą su KNC. Straipsnyje atsispindi keturių asmenų nuomonės, tačiau savo požiūrį plačiai leista išdėstyti tik trims moterims, kurios priešinasi centro veiklai, o KNC vadovės Zitos Tomilinienės atsakui buvo skirta vos viena paskutinė pastraipa. Nepanašu, kad buvo laikomasi aukštų tiriamosios žurnalistikos standartų, veikiau tiesiog siekiama pažeminti instituciją, kuri neatitinka tam tikrų ideologinių reikalavimų.

Kodėl KNC yra puolamas dėl savo pagalbos moterims? Atsakymą randame pamatiniuose kiekvienos šio konflikto pusės įsitikinimuose. KNC pripažįsta negimusio žmogaus gyvybės vertę, o abortų šalininkai arba neigia negimusio žmogaus žmogiškumą, arba bando ieškoti kitų žmogaus vertės atsparos taškų nei pati žmogiška prigimtis (sąmoningumas, galimybė išgyventi už gimdos ribų). Atmetus besąlygišką žmogaus vertę kaip moralinį orientyrą, pastarasis KNC ginčas su „reprodukcinės sveikatos“ šalininkais tampa aiškesnis. Iš tiesų aiškesnė tampa visa polemika tarp abortų oponentų ir šalininkų. Jeigu gemalas nėra pilną asmens orumą turintis žmogus, tuomet abortas yra tik medicininė procedūra ir jos prieinamumas yra moterų gerovės klausimas. Tokiu požiūriu KNC yra paprasčiausi moterų teisių priešai. Kita vertus, jeigu gemalas yra tikras žmogus, tai atsikratymas juo yra tikrų tikriausia žmogžudystė, todėl įstatymas ją turėtų drausti. Šiuo požiūriu KNC yra išsamią pagalbą kūdikiui ir moteriai teikianti nevyriausybinė organizacija. Tolimesnėse diskusijose apie abortus privalo būti aptariama ši esminė problemos šerdis, kitu atveju, kaip minėta, ir toliau kalbėsime vieni apie vieną, o kiti visai apie kitą.

Galiausiai, abortų nenori nei palaikantys teisę į abortus, nei jų oponentai – vieniems tai yra žmogžudystė, kitiems – netobula priemonė išsilaisvinti iš dar labiau nenorimos situacijos. Abortų nenori dauguma žmonių, todėl visuomeninės organizacijos ir valstybė privalo remti ir palaikyti moteris finansiškai, psichologiškai, o iš vyrų turi būti reikalaujama atsakomybės ir dorybių ugdymo. Abortai yra simptomas visuomenės, kurioje užmirštos dorybės, bijoma įsipareigoti, vengiama atsakomybės, o aukščiau visko iškeliama asmeninė laisvė ir malonumas. Visgi, nors aplinkybės gali būti ir labai sunkios, abortai niekada negali būti priemonė iš jų išsilaisvinti – tai nepaneigia prigimtinių žmogaus teisių, bet būtent jas ir išsaugo. Krizinio nėštumo atveju nevilties apimtas gali būti vienas žmogus, tačiau padėties įkaitai yra du – tiek motina, tiek jos vaikas,– ir mes negalime skelbti, kad iš tiesų rūpinamės žmonėmis ir jų teisėmis, jei paliekame nuošaly nors vieną jų.

[1] https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36629778/

[2] https://www.ohchr.org/en/human-rights/universal-declaration/translations/lithuanian-lietuviskai

[3] https://www.cambridge.org/core/journals/the-british-journal-of-psychiatry/article/abortion-and-mental-health-quantitative-synthesis-and-analysis-of-research-published-19952009/E8D556AAE1C1D2F0F8B060B28BEE6C3D

[4] https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/2530843/seimo-nariu-grupe-siulo-abortus-iteisinti-istatymu-ir-paslauga-teikti-nemokamai?srsltid=AfmBOorkZl-sx_l3zVgzuciuqHogCNbf–1WEjYWOGhmxEadGsR6ob3b

ateitis.lt

Marius Kundrotas. Antikonstitucinės diktatūros gniaužtuose

Jaunai Lietuvos demokratijai tris kartus kilo valdžių pasiskirstymo problema. Pirma problema užkoduota jau 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje, pagal kurią prezidentą rinko parlamentas. Neproporcinga Seimo įtaka, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą, tęsėsi iki pat 1926 m. Po to valdžių pusiausvyra pakreipta prezidento institucijos pusėn. Šiandien valdžių santykiai visiškai išbalansuoti Konstitucinio teismo naudai.

Seimo ir prezidento jau galima atsisakyti. Kad ir kokį teisės aktą jie pasiūlytų ar priimtų, galutinis žodis tenka Konstituciniam teismui.

Marius Kundrotas

Tai dar būtų pusė bėdos. Konstitucinis teismas iškilo aukščiau Konstitucijos. Iššaukta Konstitucijos dvasia iškelta aukščiau Konstitucijos teksto, o šią dvasią supranta tiktai Konstitucinis teismas. Dabar Konstitucinis teismas gali skelbti praktiškai bet ką, ir tai turės konstitucinį statusą.

Anot ilgamečio Konstitucijos dvasininko, pati Konstitucija tik tam ir skirta, kad būtų aiškinama, ir kad tai darytų ne bet kas, o Konstitucinis teismas. Jei Konstitucijos tekstas prieštarauja Konstitucijos dvasiai, taikoma dvasia. Ir tai jau ne tik teorija. 2-asis Konstitucijos straipsnis begėdiškai teigia, jog valstybės suverenas yra tauta. Galite tai užmiršti. Jei tauta sugalvos referendumu keisti Konstituciją, Konstitucinis teismas gali jį užblokuoti kaip prieštaraujantį Konstitucijos dvasiai.

Konstitucinis teismas geriau žino, kas teigiama Konstitucijoje, nei patys Konstitucijos kūrėjai. Nesyk pasitaikė atvejis, kai Konstitucijos autoriai teigia viena, o Konstitucinio teismo teisėjai – visai ką kita. Maža to. Konstituciją referendumu priėmusi tauta yra per kvaila, kad suprastų, už ką nubalsavo. Už ką jie balsavo, dabar aiškina dvasininkai. Valstybės suverenas dabar ne tauta, ne Seimas ir net ne prezidentas. Suverenas yra Konstitucinis teismas. Pabūkime naivūs ir pasižiūrėkime, ką gi apie tai sako pati Konstitucija.

102-asis straipsnis numato šiai institucijai sprendimus, ar įstatymai, Seimo, prezidento ar vyriausybės aktai atitinka Konstituciją. 105-asis straipsnis dar numato sprendimą, ar su Konstitucija suderinama viena arba kita tarptautinė sutartis. Nė viename straipsnyje nėra numatyta teisė „aiškinti“ pačią Konstituciją. Šios teisės pasisavinimas, atimant ją iš Konstituciją priėmusios tautos, yra ne kas kita, kaip uzurpavimas.

Dar šis tas. 104-asis Konstitucijos straipsnis numato, kad Konstitucinio teismo teisėjai, prieš pradėdami vykdyti pareigas, prisiekia Konstitucijai. Kam gi jie prisiekia – Konstitucijos tekstui ar dvasiai?

Konstitucijos kraipymas ar pritempinėjimas prie norimų sprendimų prilygsta kėsinimuisi į konstitucinę santvarką, valstybiniam perversmui ir valstybės išdavystei. Ar tai būtų Konstitucijoje nesamų šeimos modelių išradinėjimas, ar draudimas tautai išsakyti savo aukščiausią suverenią galią referendumu. O 3-asis Konstitucijos straipsnis aiškiai sako, jog tauta ir atskiras pilietis turi teisę priešintis bet kokiam uzurpatoriui.

Nesiūlome to daryti ginklu, nors Maidano pavyzdys įkvepia. Istorijos kelyje pralieta užtektinai lietuviško kraujo. Be to, bet kokiu ginkluotu konfliktu išsyk pasinaudotų Lietuvos priešai, o pirmiausiai – imperinė Rusija. Yra geresnis būdas – telktis į masinį Konstitucijos gynybos sąjūdį, be partinių ar konfesinių skirtumų, numatant vienintelį kriterijų – ištikimybę Lietuvai, jos himnui ir Konstitucijai.

Šis Sąjūdis dirbtų su visomis valstybiškai mąstančiomis Lietuvos politinėmis partijomis, siūlydamas įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos Konstituciniam teismui būtų uždrausta savo sprendimais prieštarauti esamam Konstitucijos tekstui ar įvedinėti į konstitucinę doktriną principus, kurių Konstitucijoje nėra.

Ar reikia naikinti patį Konstitucinį teismą – jau antraeilis klausimas. Jei Konstitucinį teismą pakeis Aukščiausiasis teismas ir darys tą patį – kraipys ir pritempinės Konstituciją prie politinių sprendimų, iš to – jokios naudos. Esminis tikslas yra grąžinti valdžią tautai ir jos renkamoms institucijoms. Tarp kitų dalykų svarstytinas ir tautos renkamų Konstitucinio (ar Aukščiausiojo) teismo narių institutas.

Aišku viena. Konstitucinė santvarka sugriauta, konstitucinis suverenumas – uzurpuotas, pirmąją reikia atkurti, o antrąjį – susigrąžinti. Priešingu atveju galime sulaukti, kad ateities Konstitucinis teismas nuspręs, jog Lietuva jau nėra suvereni demokratinė respublika, bet kokios nors kitos valstybės dalis. Iš pajutusių visagalybę žmonių galima laukti visko ir bet ko. Ir kas žino, kokia dvasia gali apsireikšti kad ir iš Kremliaus?