2025-06-03, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 253

Edvardas Čiuldė. Keista, bet mano viltis yra visiškai neprognozuojama, žiauriai pavojinga ir baisiai nesimpatiška

1
E. Čiuldė

Šiandien kartais sakoma, kad visa ta genderistinė bjaurastis, homosekseksualistinės propagandos marazmai ir nusikalstamo vaikų lytinio žalojimo mados atplaukia iš mūsų didžiosios sąjungininkės JAV, taigi esą, norime to, ar nenorime, privalome taikstytis su tokia žeminančia žmogaus intelektą padėtimi, nes prieš vėją nepapūsi.

Į tai galime ar net būtų pageidautina atšauti, kad esame laisva šalis, taigi neprivaloma beždžioniauti pagal įsteigtą gelžbetoninį pavyzdį, juolab kad, kaip turėjau progą ne kartą priminti, nusistovėjusios taisyklės aklas ar mechaniškas taikymas atskiram atvejui, nesugebėjus įvertini to atvejo ypatingumo, yra tikrovės klastojimas, klasikinėje filosofijoje apibrėžiamas kaip nuožmaus bukumo keliama sumaištis. Be visa ko kito, būtume šiaudadūšiai, be jokio tikro potencialo sąjungininkai, jeigu daugiausia, ką įstengtume padaryti, būtų nuolankus prisitaikymas prie suvešėjusios marazmų subkultūros ir konjunktūrinio sąmonės tipo įsigalėjimas, kas šiandien Lietuvoje iš tikrųjų ir vyksta su išdidėjusiu pagreičiu.

Tačiau, nesakykite, niekaip kitaip kaip atgyjančia viltimi negaliu pavadinti tokios tikėtinos įvykių perspektyvos, kai dabar jau toje pačioje JAV su atsitiesusios spyruoklės jėga kaupiasi energija ir kyla siejamas su Trumpo vardu audringas vėjas, kuris, kaip atrodo, yra pajėgus nušluoti arba bent išklibinti neomarksistinės bjaurasties pagrindus, stipriu pasipriešinimu, sušiaušiančiu plaukus, užkardyti tokį sąmonės nususinimą, kuris, lyginant su protagonistų išpuoselėta klasikinio marksizmo paradigma, įgyja dar labiau atstumiančius ir žmogaus prigimtį žalojančius požymius.

Kas be ko, Donaldas Trumpas neturi nieko bendro su popsiniu likimo įvaizdinimu, kad pasaulį gali atkeikti tik atjojantis ant balto žirgo herojus su sidabro šarvais. Net pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad Trumpas galiausiai vis tik yra bjaurus tipas ar net komiškas personažas. Galbūt net nebalsuočiau už tokį Trumpą, jeigu anas išdrįstų balotiruotis į Lietuvos prezidento postą, – kur paprastai gražuolių kandidatų netrūksta, yra apsčiai kaip mėšlo, – jau vien dėl to, kad jo šukuosena nedera prie respektabilaus žmogaus įvaizdžio. Kita vertus, kai ant kortos yra pastatytas sugebėjimas arba nesugebėjimas apgauti likimą ir paskutinę akimirką išvengti arba – neišvengti pasaulio pabaigos, šukuosenos ypatybės, kaip atrodo, praranda principinę reikšmę. Žiūrint šiuo požiūriu – Trumpui alternatyvos tarsi ir nėra, jeigu alternatyva nelaikysime visuotinės pražūties galimybės ir nužengimą į pragarus.

Kad ir kaip man kas priekaištautų, esu įsitikinęs, kad ką tik pateiktu tolesniu įvykių krypties įsivaizdavimu (arba – arba) nė truputėlio nesutirštinau spalvų. Jeigu mūsų dėmesio neblaškytų smulkmenos ir drauge sugebėtume išsaugoti panoraminį matymą, labai skaidriai pasimatytų akivaizdi dalykų padėtis, kad civilizuotas pasaulis negali laimėti prieš pikto jėgas, vedamas į priekį leftistinės gaujos. Tai tarsi būtų raginimas žengti į žūtbūtinį mūšį, žiūrint į priekį išnarintomis akimis, kvietimas kovoti, neturint dėl ko kovoti, jau anksčiau privertus išsižadėti tėvynės ir istorinės atminties, užginčijus prigimtinių žmogaus teisių ir orumo konstantą, žmogaus prigimtį bandant pakeisti konjunktūrine konstrukcija, patogia idiotams, patologiniams prisitaikėliams ir naujojo normalumo (nenormalumo?) išpažintojams.

Tik Trumpas turi galimybę išmušti Putinui ideologinį ginklą iš rankų, susigražinant tikrąsias vertybes į jų prigimtinę vietą, kur jos tik ir gali atsiskleisti visa savo pritraukiančio pavyzdžio jėga bei galiausiai tapti mūsų stiprybės šaltiniu, leidžiančiu atgauti kvapą ir nugalėti civilizacijos priešininkus.

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija dar kartą akivaizdžiai priminė, kad leftistų vadeliojamas pasaulis tampa bedžiaugsmė vieta gyventi, kai net pasaulio pabaiga jau nėra įsivaizduojama kaip tokia nelaimė, kokia galėtų būti. Savo ruožtu nesimpatiškasis Trumpas gali imti ir padėti prisikelti vilčiai gyventi, neprarandant gyvenimo skonio, ar ne?

Aivaras Avižonis. Migrantų centrą Panevėžyje palaimino net nesvarstę

Birželio pabaigoje Panevėžio taryba sprendė dėl dalyvavimo projekte, kuriuo siekiama buvusios „Aušros“ progimnazijos dalį patalpų pritaikyti gyventi prieglobsčio Lietuvoje prašytojams.

Toks reikšmingas politinis klausimas posėdyje paverstas tiesiog vadybine problema ir priimtas visiškai formaliai. Išsamiai neapsvarstytos grėsmės ir pavojai, neįvyko plati diskusija tarp tarybos narių.

Sprendimo aiškinamajame rašte nurodoma, jog projektas, kurio vertė apie 1,45 mln. eurų, būtų finansuojamas daugiausiai ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, todėl tai traktuojama kaip ES investicijų pritraukimas į Panevėžio miestą. Šiuo projektu Panevėžio miesto savivaldybės administracija prisidėtų prie migrantų apgyvendinimo centrų Lietuvoje plėtros.

Planuojama, kad buvusioje progimnazijoje galėtų apsigyventi iki 70 pabėgėlių, atvykusių į Lietuvą. Jeigu prieglobsčio prašytojų nebūtų, miesto savivaldybė turėtų galimybę šiose patalpose apgyvendinti kitus socialiai pažeidžiamus miesto gyventojus. Tačiau, atsižvelgus į geopolitines ir migracijos prognozes Europoje bei Lietuvoje, beveik nėra tikimybės, kad migrantų tokiam centrui pritrūktų.

Tuo tarpu apie rizikas bei pavojus, ilgalaikes tokio sprendimo pasekmes visam Panevėžio miestui, aiškinamajame rašte neužsiminta. Vakarų Europoje pilna pavyzdžių, kaip atrodo tokie pabėgėlių centrai, kokius pavojus jie kelia aplinkiniams gyventojams ir juose dirbantiems darbuotojams.

Migrantų susitelkimo vietos dažnai būna vienos pavojingiausių visame mieste. Lietuvoje 2021 m. turėjome neteisėtų migrantų antplūdį ir matėme, kokia nusiaubta buvo Rūdninkų migrantų stovykla, kuomet pabėgėliai buvo iš ten iškeldinti, kiek reikėjo apsaugos pareigūnų tvarkai užtikrinti. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai norime ramiame miesto mikrorajone, kitoje gatvės pusėje nuo vaikų darželio, įsteigti prieglobsčio prašytojų centrą?

Svarbu ir tai, jog į gyventojų nuomonę vėl nėra atsižvelgiama. Neaišku, ar gyvenantys šalia apsidžiaugs įsikūrusia pabėgėlių kaimynyste. Juk gali ne tik nusikalstamumas išaugti, bet ir aplinka nebebūti tokia išpuoselėta, kristų šalia esančio nekilnojamojo turto vertė. Visur Europoje dažniausias būtent toks scenarijus. Štai čia būtų reikalingas efektyviai veikiantis seniūnaitis, per kurį mikrorajono gyventojai būtų įtraukti į sprendimo svarstymą, bet, kaip žinome, 2023 m. pabaigoje miesto savivaldybė ėmėsi seniūnaitijas naikinti.

Depolitizuoti problemas šiais laikais tapę įprasta. Politikos filosofas Carlas Schmittas teisingai rašė, jog dabartinė liberali politika politinius klausimus paverčia į technines problemas ir jų administracinius sprendimus. Lieka tik technokratinis valdymas. Tą matome ir Panevėžio miesto savivaldybėje.

Žinoma, Lietuvoje prisideda ir iš sovietmečio užsilikęs požiūris, jog savivaldoje sprendžiami tik ūkiniai ir komunaliniai klausimai. Tad į savivaldybės tarybą renkami kandidatai, neturintys aiškių politinių nuostatų, nesivadovaujantys jokiomis aiškiomis pažiūromis. Dauguma tiesiog mano, kad savivaldoje to ir nereikia.

Tačiau reikia, ir kartais ne mažiau nei nacionalinėje politikoje. Kuomet daugelyje Vakarų Europos šalių migracijos klausimai yra patys svarbiausi, apie juos formuojasi politinė darbotvarkė, dėl jų sprendžiasi koalicijų formavimas ir rinkimų nugalėtojai bei vyksta aršūs debatai, pas mus jie tiesiog lieka primityviai nesuvokti.

Be abejo, lieka atviras klausimas, kiek savivaldybė pati gali tai spręsti (kad ir čia glaustai pristatyto klausimo atveju), o kiek tai yra primesta iš ministerijų, ES institucijų. Kas yra tikrieji šių sprendimų priėmėjai ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina miesto savivaldybė, turėtų padėti narplioti žiniasklaida. Juk jos pareiga užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami demokratiškai ir skaidriai.

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo Panevėžio skyriaus narys

Kaip Paryžius atidarė olimpines „Pride“ eitynes

Vytauto Dranginio nuotr.

Respublika | Olava Strikulienė

Olimpinių žaidynių atidarymo šventė kainavo prancūzams 1,5 milijardo eurų. Už tiek pinigų per keturias valandas atskleidė mįslingąją prancūzo sielą. Ar didžiąją Europos mįslę, kuo skiriasi olimpinės žaidynės nuo „Eurovizijos“.

Na, nebent tik tuo, kad „Eurovizijos“ „sportininkai“ ne tik šokinėja ant judančių apskritimų, kvadratų, „bliūdų“, bet dar ir dainuoja. Be to – žiūrovų mažiau. O su Paryžiaus „Eurovizija“, o per ją – ir su Europos „ypač aktualiomis“ aktualijomis susipažino mažiausiai 205 šalių atstovai, tų šalių TV žiūrovai ir daugiau nei 7000 geriausių pasaulio sportininkų.

Tikėtina, jog tarp 205 šalių yra ir tokių, kurios turi savo monarchus. Nes vien Europoje savo monarchus turi Jungtinė Karalystė, Belgija, Danija, Liuksemburgas, Švedija, Norvegija, Ispanija. Įdomu, kaip jiems patiko prabilusi nukirsta Marijos Antuanetės galva. Juolab kaip ši Habsburgų dinastijos atstovė giminiuojasi su kitais Europos monarchais.

Įsivaizduokime, kaip baisėtųsi pasaulis, jei per Maskvos olimpiadą būtų parodytas ne žaislinis meškinas, bet bolševikų nužudyto caro Nikolajaus II galva, koja ar ranka. Ir šiaip kažkodėl nemanau, kad prancūzo „laisvės“ simbolį – nukirstą karalienės moters galvą teisingai suprato koks nors marokietis, tailandietis ir t. t.

Kitas prancūzo, o su juo – ir Europos laisvės simbolis – taip rafinuotai, pikantiškai tyčiotis iš krikščionybės, kad net krikščionis sunkiai susivoktų – tyčiojamasi iš jo ar ne? Tarsi visai netyčia olimpinių žaidynių atidarymo šventėje parodyta scena, primenanti Leonardo da Vinčio freską „Paskutinė vakarienė“. Tik Jėzaus vietoje sėdi kažkas labai apvalaus, o vietoje Jėzaus mokinių – kažkas plono, aukšto, neaiškaus.

Žodžiu, pačios įvairiausios žmogos, kurios tolerantiškai tarpusavyje glėbesčiuojasi. Tad galbūt paskutinė vakarienė, o galbūt vakarienė po sėkmingo ir toli gražu ne paskutinio „Pride“ parado. Vieni vyskupai ar eiliniai krikščionys įžvelgia pasityčiojimą. Net ir per renginį parodytas arklys bei raitelis kai kam pasirodė tarsi Mirties raitelis ant palšo arklio, išžengęs iš Apokalipsės knygos. Ir nieko stebėtino. Juk mirtis taip tinka prie nukapotos galvos.

Tačiau ką bendro turi tos painios, su krikščionybe ir prancūzu suveltos metaforos su olimpiniu sportu? Pavyzdžiui, su 200 m plaukimu. Nebent sportininkams rafinuotai patariama taip greitai plaukti, kad jų nepavytų nei mirtis, nei giljotina?

Dar vienas prancūzo, o su juo ir Europos laisvės simbolis – nuo gėrimo pamėlynavęs, visiškai nesportiškas graikų ekstazės dievas Dionisas. Tad jei vieni tarp įvairių žmogų pamato sudėliotą krikščionišką freską, tai kiti vietoje ekstazės gali įžvelgti narkotiko – ekstazi – reklamą. O vyno antireklamą tai jau tikrai. Nes iš maisto padėklo išlendantis Dionisas uždainuoja tokiu silpnu tenoriuku, tarsi būtų binarinės tapatybės arba aseksualus.

Vėlgi, o ko daugiau tikėtis iš senstančios Europos? Arklys – kaip mirtis, o ir XXI a. Dionisas – ne eržilas. Ne koks nors arabų princo, šeicho ristūnas. Ir net ne Alacho karys.

Dalis vakariečių žiniasklaidos plyšauja, kad renginys nepakartojamas, grandioziškas, kupinas žavios didybės manijos bei kiek per didelio pasipuikavimo. Bet ką tas besipuikuojantis Prancūzijos Gaidys turi bendro su olimpiada? Negi nori pasakyti, kad geriausi pasaulio sportininkai yra LGBT nariai? Nebent tas Gaidys manė atidarantis ne olimpines žaidynes, bet „Pride“ eitynes.

Ir ta proga surengęs translyčių, transvestitų, queer karalių ir karalienių šou. Kai lyčių skirtumai apversti aukštyn kojomis, lygiai taip pat galima pakabinti ir Prancūzijos vėliavą ar nepastebėti Šiaurės ir Pietų Korėjų skirtumų. Nes yra laisvė laisvai reikštis.

Todėl kiti pasaulio žemynai taip pat turi laisvę laisvai baisėtis. Vadinti europiečius negražiais vardais. Nes mes vieninteliai taip tyčiojamės iš savo dievų ar vieno dievo, o paskui lakstome pas psichologus, veržiamės į Indijos ašramus, budistų vienuolynus, ieškodami dvasios ramybės. Juk simboliška, kad prie padegtos, tiesa, remontuojamos Paryžiaus Dievo Motinos katedros viešai dergiamasi iš žmogaus, krikščionių sukurto pagal Dievo atvaizdą. Įvairios religijos savo dievybes vaizduoja skirtingai.

Gali būti ir dramblys, ir krūmas. Bet kiekvienas šventimas turi savo stilistiką. Niekas nesidarko laidotuvėse ir nenešioja grabus vestuvėse. Tad ir šventę, kurioje rungtyniauja pajėgiausi pasaulio atletai, kažin ar dera pradėti nuo Užgavėnių persirengėlių.

Jūratė Laučiūtė. Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti valdžiai?

Veidaknygė

J. Elinsko (ELTA) nuotr.

Minėjimas Medininkuose buvo pradėtas nuostabia melodija dainos „Kur giria žaliuoja…“.

Kai vedantysis pakvietė prie paminklo padėti „GĖLIŲ KOMPOZICIJAS“ (jis taip pasakė), operatorius pagavo už iškilių vyrų nugarų su puikia balta lelija trypčiojančią žilagalvę ponią. Ir kol „kompozicijas“ nešė pagarbiai su visomis pareigomis vardinami valstybės vadovai, operatorius savo susirūpinusią akį vis nukreipdavo į tą ponią…

J. Elinsko (ELTA) nuotr.

Su puokštėmis, o ne su kompozicijomis gėlių stoviniavo ir daugiau piliečių.

Beje, kai savąją, nebežinau ką, puokštę ar kompoziciją, padėjo 5 signatarai, du iš jų persižegnojo. Ceremonija iškart tapo šiltesnė, žmogiškesnė. Bet man klausimų tik daugėjo.

Pavyzdžiui, kodėl pirmiausiai pagal nustatytą (kas nustatė?) eilę gėlės buvo teikiamos nuo finansų ministerijos, ir tik po jos – nuo vidaus reikalų, nuo krašto apsaugos ministerijų (ponių ir ponų ministerių). O dar po jų – nuo nevėkšlių, nuo švietimo, mokslo ir t. t. ministerijos., tos, kuri neaišku, ko mokina, ką ir vardan ko auklėja…

Žuvusiųjų artimieji su savo meile, skausmu, gėlėmis prileisti buvo tik po visų ponų biurokratų… O ar ne nuo jų reikėjo pradėti? Ar dėl to Prezidentas būtų pasijutęs įžeistas?

Savo eilės galiausiai su visais kitais „neoficialiais“ piliečiai sulaukė ir žilaplaukė ponia su lelija…

Prasidėjo kalbos. Ir vėl ta pačia biurokratine eile… Matyt, tokią tvarką bus nustatęs ne kas kitas, o dirbtinis intelektas?

Ir nors valdininkai, pareigūnai kalbėjo teisingus žodžius, buvo nyku jų klausytis, kai netoliese invalido vežimėlyje tyli vienintelis likęs gyvas iš tos išžudytos pasieniečių grupės – Tomas Šernas. Šiandien, kai vietoje valstybės, dėl kurios žuvo tie nuostabūs vyrai, turime nebeaišku ką – regioną? sritį? pusiau privačią AB? – kalbėti teisę duočiau tik T. Šernui ir žuvusiųjų artimiesiems. O ponai vadovai, ministeriai ir kiti tegu jų įdėmiai ir pagarbiai klausytųsi.

Ceremonija tęsiasi, kalbos skamba… o aš laukiu: suskambės ar ne valstybės himnas, ar bus pasitenkinta ta, „Kur giria žaliuoja…“, kurios prasmę ciniškai išniekino begėdiškas Aplinkos apsaugos ministerio elgesys su VALSTYBĖS turtu – miškais, kuriuos irgi norima suprivatizuoti visus!

Nuvylė ir gerbiamas signataras Petras Vaitiekūnas, savo kalbą pradėjęs padėka Prezidentui, visiems valstybės vadovams, bet ne žuvusiųjų tėvams, žmonoms, vaikams, anūkams, pagaliau, Tomui Šernui… Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti Prezidentui su visa kita oficialia valdžia? Už tai, kad leidžia prisiminti, minėti, pagerbti? Na, taip, už tai verta padėkoti, žinant, matant, kaip ši valdžia elgiasi su kitų didvyrių atminimu, su Škirpos, generolo Vėtros, Birželio sukilimo dalyvių atminimu…

Vaitiekūno kalba turiniu buvo geriausia iš iki tol nuskambėjusių oficialių, skardinių kalbų. Prisiminė ir patriotizmą, pavyzdžiu nurodydamas Suomiją, bet tuo labiau keista, kad savo kalbą jis pradėjo nuo padėkos nuolat besikaitaliojantiems valstybės vadovams, o ne tiems, kurių žuvę artimieji – tikrojo patriotizmo pavyzdžiai…

Petro kalba buvo paskutinė. Tomas Šernas, žuvusiųjų artimieji tylėjo. Himno neišgirdau…

Bet ar vertėjo iš dabartinio oficiozo laukti kažko kito?

Almantas Stankūnas. Ar bus priimti sprendimai ar ir vėl valdžia apsiribos dūsavimais

Esu elektrotechnikos mokslų magistras ir mano daugiau kaip 35 metų profesinė karjera buvo daugiau ar mažiau susijusi su energetika.

Todėl jaučiu pareigą pasisakyti dėl to kas įvyko su elektros tinklais audros metu ir po jos.

Rengiausi tai padaryti vėliau, kai bus aišku, kiek gi užtruko avarijų šalinimas, tačiau mano bendražygio Nacionaliniame susivienijime Dominyko įrašas paskatino tai padaryti anksčiau.

Pritariu viskam ką parašė Dominykas. Paprasčiausias būdas užtikrinti pakankamą avarijas likviduojančių pajėgų dydį yra ESO šalia savo avarinės tarnybos sudaryti pakankamą kiekį sutarčių su atitinkamos srities rangovais, kurie būtų pasirengę šalinti avarijas, kai tik atsiranda tam poreikis.

Audra pažeidė elektros tinklus | ESO nuotr.

Kartu reikia padaryti pakeitimus įstatymuose, kad tie rangovai turėtų teisę sustabdyti kitų savo įsipareigojimų vykdymą kol vyks avarijų šalinimas tiek privatiems, tiek viešiesiems klientams nepatirdami dėl to jokių sankcijų.

Taip, tai kažkiek kainuotų papildomai ESO, nes pasirengimas atvykti per kelias valandas šalinti avarijų irgi kainuoja.

Taip, dėl to reikia pajudėti Seimo nariams ir turbūt blogiausiam Energetikos ministrui Dainiui Kreiviui.

Tai pažiūrėsime ar bus priimti kokie nors sprendimai ar ir vėl valdžia apsiribos dūsavimais ir skambiomis kalbomis kaip Lietuva stengiasi atremti agresoriaus iš Rytų atakas.

Ir aišku baikime tas nesąmones su reikalavimais, kad nauji namai būtų A++ energinės klasės – tai ne tik finansiškai ir netgi klimato kaitos požiūriu nepateisinama, bet ir didina gyventojų pažeidžiamumą.

Elkimės kaip suaugę žmonės, suprantantys koks yra realus pasaulis bet ne kaip iš paauglių amžiaus neišaugantys sėdmaišininkai, kuriems antroji religija tapo Pasaulio išgelbėjimas nuo to prakeikto CO2.

Na ir aišku, jeigu jau statome autonominę elektros gamybą – saulės paneles, yra absurdiška neįrengti galimybės gaminti elektrą atsijungus nuo el. tinklo.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintoji (liepos 31) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Maždaug savaitę ukrainiečiai kibernetinėje erdvėje atakavo (pagrinde DDOS atakomis) rusijos bankų bei kitą svarbią infrastruktūrą. Kai kurie šaltiniai rašo, kad jiems net pavyko gauti prieigą prie jautrių / slaptų duomenų.

Labai tikėtina, kad šiandien Donetsko kryptyje Ukrainos žemę pabučiavęs okupantų sraigtasparnis Mi8, Ukrainos gynėjų buvo numuštas su dronu ar dronais. Tai patvirtina ir keletas agresoriaus karo propagandistų. Tai turbūt pirmas tokio pobūdžio sėkmingas smūgis ne tik šiame kare, bet ir istorijoje (pataisykite jei klystame). Turbūt nebeteks girdėti kalbų apie išsemtą dronų pajėgumo potencialą bei tai, kad tuoj jie nueis į antrą planą.

Naktį, agresoriaus masinio smūgio Shahed dronais taikiniu tapo Kyivas ir šiaurinė Ukraina. Atakuota net 89 „mopedais“ ir viena Kh59. Tai didžiausias smūgis Shahedais nuo 2024 m. naujametinės nakties. Ukraina skelbia numušusi visus oro taikinius. Neatmestina, kad šalia siekio padaryti žalą Ukrainos sostinės infrastruktūrai, rusai bandė maksimaliai apkrauti ukrainiečių oro gynybą, taip ieškant silpnesnių vietų. Tikėtina, kad artimiausiu metu gali sekti galinga rusų kombinuota ataka raketomis ir dronais.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Kontaktinėje linijoje be didelių pakitimų, tęsiasi sunkūs mūšiai. Agresorius telegram kanaluose baiminasi Ukrainos pajėgų intensyvesnių kontratakų ar net kontrpuolimo. Mūsų galva, teoriškai perspektyviausi tam ruožai būtų Hlyboke ir Starytsa, tačiau tai tik nuomonė nuo sofos.

Luhansk kryptis.

Kupjansk ir Lyman sektoriuose be pakitimų.

Syversk. Rusai bando išvystyti sėkmę Spirne ir Rozdolivka ruožuose, tačiau Ukrainos pajėgos neleidžia jiems stumtis tolyn.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste, šiauriniame ir pietiniame jo flange be pakitimų. Agresorius skelbia, jog ukrainiečiai pritraukė papildomus rezervinius vienetus. Kaip esame ne kartą jau minėję, tokiomis kalbomis okupantai gali bandyti pateisinti savo negebėjimą judėti į priekį – neva jie labai stengiasi, bet va, fOšystai vis siunčia ir siunčia milijonų milijardus pajėgų. Neatmestina, kad agresorius ukrainiečių pajėgų rotacijas bando parduoti kaip papildomus gynėjų rezervinių vienetų atvykimus.

Toretsk ruože. Rytiniame flange tęsiasi sunkios kautynės dėl terikonų, ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Pietiniame flange agresoriui taip pat nepavyksta pasistūmėti.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Nors tęsiasi sunkūs mūšiai, tačiau šiandien agresoriui pajudėti nepavyko. Tai dar nereiškia, jog ukrainiečiams pavyko stabilizuoti situaciją, nes galimai agresorius tiesiog persigrupuoja. Tačiau labai viliamės, kad tai virs gera tendencija ir Ukrainos vienetams pavyks sustabdyti agresoriaus puolimą.

Centras. Rusai dar šiek tiek pasistūmėjo no mans land Krasnohorivka mieste, tačiau kiekvienas Ukrainos žemės metras jiems kainuoja labai brangiai. Jų propagandistai skelbia, kad mūšis už Krasnohorivka toli gražu dar nebaigtas. To priežastis turbūt ne tik ukrainiečių pozicijų likučiai mieste, bet ir gynybos linija palei upę Lozova.

Pietinis flangas. Tęsiasi kautynės palei kelią Vuhledar – Konstyantinivka, esminių pakitimų nėra.

Zaporizhia kryptis.

Okupantai tęsia puolimą Staromayorske – Urozhaine ruože bei Robotyne pleište. Agresoriui abejuose ruožuose pavyko pasistūmėti no mans land.

Pietų kryptis.

Ukrainos oro pajėgos su JDAM’u (Joint Direct Attack Munition) smogė agresoriaus pajėgų V2 (vadovavimo ir valdymo) punktui. Iš jo liko tik duobelė: https://t.me/arrowsmap/5033?single.

Vladimiras Laučius. Ateiviai iš Kremliaus

0

Veidaknygė

Informacinių karų eksperte pristatoma Indrė Vareikytė sako, kad piktinimasis Prancūzijos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, kurioje spalvingi transvestitai parodijuoja Paskutinę vakarienę, „ateina iš Kremliaus“ (Žinių radijas, 2024-07-30).

„Šalis, kai rengia tokio masto renginį, tai vis tiek yra galimybė jai parodyti save. Savo kultūrą, savo istoriją. Parodyti, apie ką jinai yra. Ir Prancūzija yra apie liberalumą, apie laisvę, įvairovę. Ji yra tokia. <…> Reiktų nepamiršti, kam yra naudingas tas neoliberalių naratyvų platinimas per visą pasaulį ir jų niekinimas. <…> Tai vėlgi ateina iš tos pačios šalies, ateina iš Kremliaus institucijų“, – Žinių radijo eteryje aiškina informacinių karų ekspertė Vareikytė.

„Ateina iš Kremliaus institucijų“. Ir vėl – ateiviai. Dėl visko kalti ateiviai. Iš Kremliaus. Ir visi, kurie kritikuoja kraštutinio liberalizmo – kraštutinės kairės, o ne kraštutinės dešinės (kaip liepia šių dienų mada) apraiškas, „ateina iš Kremliaus institucijų“ arba tiesiog dirba Kremliui. Kitaip negali būti. Privalote taip galvoti, jei nedirbate Kremliui ir neateinate iš Kremliaus institucijų.

Daug metų dėsčiau politinę komunikaciją Vilniaus universitete ir turbūt galiu leisti sau nustebti, girdėdamas tokius teiginius. Nes, vadovaudamasis Indrės Vareikytės logika ir žodžiais, galėčiau teigti, kad jos nuomonė „ateina iš Kremliaus institucijų“. Kodėl?

Todėl, kad, jei visus pasakymus, kad juoda yra juoda, šlamštas yra šlamštas, o gėda yra gėda, vadinsime Kremliaus pozicija arba darbu rusams, tai darysime geriausią reklamą Kremliui, kokią tik galima padaryti.

„Šeima – svarbi“, manote jūs. Bet tai – Kremliaus pozicija! Reikia galvoti ir sakyti, kad šeima – nesvarbi, jei, žinoma, nesate ateivis iš „Kremliaus institucijų“. Toks, deja, yra informacinių karų žinovės Vareikytės ideologinis algoritmas. Kam jis naudingas? Kremliui. Jei šeima jums svarbi.

Ir jei gėdingo, šlykštaus olimpinių žaidynių atidarymo epizodo nevalia kritikuoti vien todėl, kad jį, be kita ko, kritikavo ir rusai, tai milijardai krikščionių visame pasaulyje gali pradėti galvoti, jog rusai – šaunuoliai. Ačiū informacinių karų ekspertei ir jos bendraminčiams…

„Už balos“. JAV politika

Per pastarąsias savaites JAV vidaus politikoje įvyko kaip niekada daug itin reikšmingų įvykių.

Pasikėsinimas į D. Trampą, oficiali jo nominacija, pasirinktas kandidatas į viceprezidentus, o galiausiai – ir J. Baideno viešas apsisprendimas nebekandidatuoti JAV prezidento rinkimuose.

Visa tai formuoja JAV politinį žemėlapį ir, tikėtina, lems pasaulio geopolitiką per artimiausius keturis metus.

Sekdami naujuoju mūsų laidų formatu, stengiamės gausiais ir trumpais klausimais aptarti visa tai, kas susiję su šiais įvykiais, ko tikėtis iš K. Haris galimos kandidatūros, ko tikėtis iš viceprezidento J. D. Vance, ką apie JAV visuomenę sako pasikėsinimas į D. Trampą ir skandalingos jo aplinkybės.

Visa tai ir dar daugiau aptariame laidoje „Už Balos“ su Povilu Žumbakiu.

Povilas Žumbakis – JAV lietuvis, advokatas, ateitininkas, Šaltojo karo metais išgarsėjęs gindamas melagingai Holokaustu kaltinamus lietuvius išeivius JAV teismuose. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairioje Lietuvos žiniasklaidoje komentuoja JAV ir pasaulio politikos klausimus.

Audrius Bačiulis. Olimpinės žaidynės atsisakė „woke“ metodo

0

O kaip Lietuvos sportininkai? Valgo šūdmaistį ir miega tvankoje ant kartono, ar visgi federacija sudarė jiems orias gyvenimo sąlygas? Sprendžiant iš rezultatų, vargu…

Olimpinės žaidynės atsisakė „woke“ metodo, nes po didelių žvaigždžių skundų į sportininkų kaimelį skraidinami kepsniai ir kiaušiniai.

Olimpinių žaidynių organizatoriai nusileido sportininkų spaudimui ir užsakė daugiau kaip 700 kg kiaušinių ir toną papildomos mėsos, kad pakeistų netikrus mėsos patiekalus ir ne pieno produktus.

Sportininkams ir komandoms olimpiniame kaimelyje siūlomas maistas įspūdžio nepaliko, ir tai buvo tik vienas iš daugelio nusiskundimų, įskaitant oro kondicionierių trūkumą, nepatogias kartonines lovas, ilgus pasivaikščiojimus iki valgyklos ir perpildytus autobusus, kurie nevažiuoja laiku.

Paryžiaus olimpinių žaidynių organizatoriai buvo pasiryžę šias olimpines žaidynes paversti tvariausiomis visų laikų olimpinėmis žaidynėmis ir beveik visose srityse pirmenybę teikė ekologiškam požiūriui.

Tačiau dėl tokio agresyvaus dėmesio ekologiškumui Prancūzijos sostinėje varžybų dalyviams buvo sudarytos siaubingos sąlygos, todėl pasaulio rekordų kol kas pasiekta nedaug.

Pareigūnai atkakliai bandė sumenkinti olimpiniame kaimelyje kylančias problemas, tačiau „Paris 2024“ vadovas Etienne’as Thoboisas pripažino, kad organizatoriai reagavo į maisto produktų trūkumą ir labai padidino mėsos ir kiaušinių kiekį.

„Kalbant apie maistą, turėjome padaryti keletą pakeitimų ir turėjome prisitaikyti, o tai visiškai normalu“, – sakė E. Thobois.

„700 kg kiaušinių ir toną mėsos buvo padidėjimas, kurį pateikėme, kad patenkintume sportininkų poreikius.“

„Diskutavome su delegacijų vadovais, sportininkams skyrėme didžiausią dėmesį ir pritaikėme savo paslaugas sportininkų poreikiams.“

Organizatoriai taip pat nusileido ir atsisakė oro kondicionierių nuomos politikos, kai paaiškėjo, kad tokia padėtis buvo neteisinga mažesnių šalių atžvilgiu.

Australija, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Japonija, Amerika ir Kinija prieš prasidedant žaidynėms įsirengė oro kondicionierius, o AOC vykdomasis direktorius Mattas Carrollas sakė: „Vertiname idėją neturėti oro kondicionierių dėl anglies dvideginio pėdsako“, tačiau pridūrė, kad „tai yra aukšto lygio žaidynės. Mes neketiname rengti pikniko“.

O „Paris 2024“ atstovė spaudai Anne Deschamps sakė, kad dabar visoms komandoms leidžiama atsivežti savo oro kondicionierius.

Australijos plaukimo karalienė Ariarne Titmus apibūdino sąlygas kaip „juokingas“ ir sakė, kad jos turėjo įtakos tam, kad ji nepasiekė pasaulio rekordo 800 m laisvuoju stiliumi rungtyje.

Tikriausiai tai nebuvo toks laikas, kokį maniau galinti pasiekti, bet gyvenant olimpiniame kaimelyje sunku pasirodyti, – prisipažino ji sekmadienį duodama interviu.

„Jis tikrai nėra pritaikytas aukštiems rezultatams, todėl viskas priklauso nuo to, kas iš tikrųjų gali išlaikyti mintyse.“

Šaltinis dailymail.co.uk

Mindaugas Montvilas. Ar vyriausybės gali sau leisti remti „žaliąsias“ investicijas?

Veidaknygė

Vokietiją slegia didėjančios atsinaujinančiosios energijos subsidijos, todėl viso pasaulio vyriausybėms kyla klausimų, kiek ilgai jos gali sau leisti remti „žaliąsias“ investicijas.

Nors dešimtmečius šalyje taikomos paramos priemonės buvo labai svarbios mažinant pasaulines gamybos sąnaudas, dėl jų švarios energijos projektai tapo tokie patrauklūs, kad dienomis, kai per daug saulės ar vėjo, elektros energijos kainos dažnai nukrenta iki žemo ar net neigiamo lygio. Kadangi vyriausybė padengia skirtumą, kad užtikrintų gamintojams garantuotą grąžą, šiemet subsidijos sieks 20 mlrd. eurų (21,7 mlrd. JAV dolerių), t. y. dvigubai daugiau nei buvo numatyta iš pradžių.

Atsinaujinančiosios energijos gamintojai uždirbo milijardus per energetikos krizę, kuri padidino elektros energijos kainas, ir toliau gauna subsidijas net ir sumažėjus kainoms. „Turime apversti visą tvarką aukštyn kojomis, kitaip ji nebebus finansiškai gyvybinga“, – sakė pelno nesiekiančios organizacijos „Environmental Action Germany“ atstovė Nadine Bethge.

Problema, su kuria susiduria didžiausia Europos ekonomika, pranašauja tai, kas tikriausiai taps pagrindiniu politiniu klausimu kitose šalyse: ar vyriausybės gali sau leisti nebeskirti paramos švaresniems energijos šaltiniams, nesukeldamos pavojaus pereinamajam procesui?

Berlynas jau vykdo pradines reformas, kuriomis siekiama sumažinti subsidijas, be to, yra pasiūlymų dėl platesnio masto pertvarkos, grindžiamos investicijų sąnaudų rėmimu, o ne garantuotomis produkcijos kainomis. Vis dažniau sutariama, kad pirminė subsidijų schema, sukurta 2000-ųjų pradžioje, buvo skirta naujoms technologijoms remti, o ne toms, kurios dabar sudaro daugiau nei pusę šalies elektros energijos balanso.

——————————————————————

Ne, nu bet kas galėjo pagalvot?

Kreivys su Nagevičium tai tikrai ne. Ir Skvernukas ne.

Schmatoznikai kraunasi pelnus, o mokesčių mokėtojai padengia nuostolius.

Paradoksai…

Šaltinis Bloomberg