Reaguodamas į liepos 26 d. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, kurioje buvo pašiepiama Paskutinė vakarienė, ir po to, kai Prancūzijos vyskupai bei kiti katalikų ir pasaulio lyderiai pasmerkė šią sceną, Vatikanas šeštadienį paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė šią sceną.
Šventasis Sostas komunikate apie olimpinių žaidynių Prancūzijoje atidarymo ceremoniją Paryžiuje liepos 26 d. išreiškė liūdesį dėl tam tikrų scenų ir prisijungė prie balsų, kurie pastarosiomis dienomis reiškė apgailestavimą dėl daugelio krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų įžeidimo, praneša „Vatican News“.
Vatikano spaudos salės išplatintame Šventojo Sosto komunikate pažymima, kad prestižiniame renginyje, kuriame visas pasaulis susiburia, kad dalytųsi bendromis vertybėmis, neturėtų būti žmonių religinius įsitikinimus pašiepiančių užuominų.
Komunikate pažymima, kad nėra kvestionuojama žodžio laisvė, tačiau primenama, kad ją riboja pagarba kitiems.
Prieštaringai vertinamoje scenoje, kuri buvo 1,5 mlrd. eurų vertės spektaklio, skirto 2024 m. vasaros olimpinėms žaidynėms pradėti, dalis, šoko persirengėliai, vaizduojantys apaštalus, grojo savamokslė lesbietė didžėja, kuri pasirodymo metu atliko Jėzaus vaidmenį, o viskas atrodė kaip mados šou, kurio metu buvo akivaizdžiai tyčiojamasi iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo.
„Saviraiškos laisvė, kuri, aišku, nekvestionuojama, randa savo ribas pagarboje kitiems“, – baigė savo pareiškimą Šventasis Sostas.
Šeštadienio pareiškimas paskelbtas po to, kai penktadienį viso pasaulio katalikų kardinolai ir vyskupai paskelbė atvirą laišką, kuriame Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) buvo paragintas atsiprašyti už tyčinį neapykantos kupiną pasityčiojimą iš Paskutinės vakarienės paveikslo.
Laiške, kurį pasirašė trys kardinolai ir 24 vyskupai, prelatai teigė: „Sunku suprasti, kaip galima taip atsipalaidavus ir sąmoningai piktžodžiauti daugiau kaip 2 milijardų žmonių tikėjimui.“
Pasirašiusiųjų iniciatyvai vadovavo JAV kardinolas Raymondas Leo Burke’as, kardinolas Wilfridas Foxas Napieras OFM ir kardinolas Berhaneyesus Demerew Souraphielis.
Laiške paraginta paskelbti „maldos ir pasninko dieną kaip atgailą už šią šventvagystę“.
Ukrainos pajėgos tęsia gerus darbus agresoriaus užnugaryje. Apie smūgį Luhansk jau rašėme https://www.facebook.com/share/p/TQRP443te69oYpcR/. Taip pat ukrainiečiai smogė Makiivka (prie Doneck), kuris jau ilgus metus yra vienas iš svarbiausių agresoriaus logistinių centrų Doneck kryptyje.
rusai taip pat smūgiuoja Ukrainos pajėgų užnugaryje. Po atakų pažeista geležinkelio infrastruktūra prie Poltava. Šis komunikacinis mazgas svarbus aprūpinant ir rotuojant ukrainiečių vienetus Kharkiv, Luhansk ir Donetsk kryptyse. Praktika rodo, kad jei nesunaikinti geležinkelio tiltai, bėgiai ir judėjimas jais atkuriamas gana greitai.
Žiūrim ką turim fronte.
Kharkiv kryptis.
Vovchansk ir Lyptsi sektoriuose be esminių pakitimų. Tęsiasi abi abipusės atakos.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius suintensyvino puolimą visoje kontaktinėje linijoje, tikėtina tai vykusio pergrupavimo rezultatas. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas, tačiau tikėtina čia karšta dar bus kurį laiką. Savo ruožtu ukrainiečiai nelinkę pasyviai stebėti įvykių ir patys pareidinėja į kontratakas. Antai pietiniame flange jie sugebėjo išmušti rusus iš keleto pozicijų ir šiek tiek pasistūmėti.
Lyman. Be esminių pakitimų.
Syversk. Rusų atakos Spirne ir Rozdolivka ruože nebuvo sėkmingos. Kalbant apie pastarąjį ruožą, agresorius vėl pabandė prasimušti link vakarinio (aukštesnio) Bakhmutka upės kranto nuo Vasiukivka, tačiau ir čia ukrainiečiai išlaikė pozicijas.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Rusai buvo sugebėję mažomis grupėmis įsitvirtinti keletoje namų vakarinėje kanalo pusėje Chasiv Yar mieste, tačiau ukrainiečių artileristai ir dronistai išdaužė jų pozicijas.
Toretsk ruožas. Rytiniame flange agresorius toliau bando apeiti terikonus. Vakar įlindę į jų tarpą, šį kartą rusai sugebėjo nustumti ukrainiečius ir bando apeiti įtvirtintą rajoną iš pietų. Tęsiasi sunkios kautynės.
Pokrovsk – Vuhledar. Iš Pokrovsk rytuose esančių pafrontės miestelių evakuojami vaikai. Tai rodo, kad šios gyvenvietės rengiamos gynybai.
Šiaurinis flangas. Agresorius toliau stiprina savo flangus pleište, kuris tikėtina nukreiptas į Mykolaivka-Marinivka kelių sankirtą (tikėtinas rusų VEV čia https://www.facebook.com/share/p/bWQAVxaq2P7j8a41/). Rusai pasitūmėjo link Ivanivka ir Zhelane šiaurinio/šiaurės rytinio pakraščio.
Centras. Be pakitimų.
Pietinis flangas. Tęsiasi mūšiai Vuhledar-Konstyantinivka kelio prieigose.
Zaporizhia kryptis. Rusai intensyviai bando pasistūmėti į šiaurę nuo Urozhaine, ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Visoje kryptyje ukrainiečiai toliau labai sėkmingai naudoja „Baba Yaga“ dronus (smūgiai naktį, minavimas ir kt.). Taip pat pastaruoju metu suaktyvėjo ir ukrainiečių aviacija.
Sostinės pareigūnai sekmadienį sulaikė vyrą, per Mišias Vilniaus katedroje lapų pūstuvu garinusį pluoštines kanapes, ketvirtadienį pranešė LNK Žinios.
Jų duomenimis, atvykus pareigūnams, vyras paaiškino, kad taip protestuoja prieš neįtikusį teismo sprendimą dėl Kauno kanapių parduotuvės.
Vilniaus policijos atstovas Tomas Bražėnas LNK nurodė, kad protesto akciją surengusį 1986 metais gimusį vyrą pareigūnai sulaikė, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, neturint tikslo platinti.
Kaip skelbiama socialiniuose tinkluose, protesto akcija buvo skirta Martynui Simanynui palaikyti. Pastarasis nuteistas, kai Kaune atidaręs krautuvėlę, prekiavo kanapėmis, kurių THC koncentracija viršijo leistiną normą.
Kaip skelbia naujienų portalas „15min“, sekmadienį surengtos akcijos iniciatorius – kanapių aktyvistas, reperis Justas Rudžianskas.
Dabar suprantu taip, kad milijoninės meldinės nendrinukės lordas protektorius, pasėlių vertimo pelkėmis bei medkirtystės ministras Kęstutis Navickas padarė savo darbą ir maurui leidžiama išeiti.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kaip nors ką nors darys su mūsų krepšininkų nebegebėjimu patekti olimpiadosna, kuris atsirado būtent po to, kai ministerija tapo dar ir sporto. Hm. Gali ir nespėti į olimpinį ciklą. Gerai būtų, kad atimtų milijonus iš „gyvenimo įgūdžių“ propagandos ir duotų dalykininkams, bet vargu. Tiesa, būt gerai, kad vadovėliai kažkaip atsirastų bent jau kartu su nauja programa. Linkime sėkmės.
Energetikoje prie Dainiaus Kreivio viskas gerai, liberalizavimas praėjo puikiai – perlams ir igničių akcijas turintiems valdžiažmogiams semti „bablo“ sekasi gerai. Kažkada Dalios nepakeičiamosios išspirtasis visada sėkmingai įveikia aukščiausius barjerus. Neveltui sakoma: moki-veži, nemoki – tik nešiesi.
M. Skuodis toliau gerins tarpmiestinį susisiekimą autobusais tol, kol žmonės susipras ir ims skraidyti dronais. Gal bent iki jo pensijos pavyks į Rygą nuvažiuoti per logišką laiką.
Madam Dobrowolska, tikėtina turi naujų tatuiruočių, kurios dar labiau ją ištobulino. Apie nieką nieko ir pasakyti daugiau neišeina.
Aušrinė Armonaitė toliau skraidys į kosmosą.
Agnė Bilotaitė dar turi laiko išsiaiškinti, kodėl Lietuvoje civilinės saugos sistema matoma tik lipdukuose „Priedanga“.
Dulkys išsinešė šviesion atmintin miestelių vaistines (susitaręs su tuo net su Veryga), dar kažkiek ligoninių, bet užkeikė turėti naujo tipo vaistinėles, kad ir patys pasigydytume. Buhalteriškai pigiau – auditorius neapsirinka. Ką naujasis? Na visada yra ką dar uždaryti, optimizuoti ir pan. Būkime sveiki.
Simonas Gentvilas – kertame toliau, o miškams mažėjant aplinkos inspektorius varome dubliuoti tech. apžiūras gatvėse. Tegyvuoja žaliasis kursas.
Austėja vyro iš URM neatšaukė, tad viskas stabilu. Ir t. t. Taivanas apgintas nuo Kinijos.
Nebijokime. Jie su mumis. Gero likusio Sekmadienio 🙂
Vilniaus miesto Fabijoniškių mikrorajono gyventojai išsirinko naujus pavadinimus buvusioms Liudo Giros ir Salomėjos Nėries gatvėms, nes juos keisti pareikalavo Desovietizacijos komisija. Gyventojų valia Liudo Giros gatvė dabar vadinsis Liongino Baliukevičiaus (57 proc. balsų), o Salomėjos Nėries – Vėtrungių vardais.
Labai gražus ir prasmingas etnografinis Vėtrungių gatvės pavadinimas, vertėtų papasakoti ir apie jį, bet ypač norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kokio garbingo žmogaus vardu pavadinta kita Fabijoniškių gatvė.
Lionginas Baliukevičius žuvo labai jaunas, nugyvenęs tik 25 metus. Jam buvo lemta patirti siaubingus Lietuvos likimo pokyčius, kai lietuviams teko ne tik pasirinkti, su kuo jie, bet ir realiai žengti labai pavojingu keliu. Toli gražu ne visi tai sugebėjo atlikti deramai, todėl šlovė tokiems didvyriams kaip L. Baliukevičius: pačioje gyvenimo kelio pradžioje jis sugebėjo pasirinkti patriotinės kovos, o ne laukimo kelią. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro puslapyje yra pasakojimas apie Lionginą Baliukevičių-Dzūką su citata iš jo paties dienoraščio:
„Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo kurso studentas, patriotinių įsitikinimų vedamas, 1944 m. užsirašė į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė P. Plechavičių, štabo karininkus ir paskelbė, kad Vietinė rinktinė paleidžiama. Išformavus rinktinę, 1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“ Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams koncentracijos stovyklose bei aerodromų apsaugai. 1944 m. pabaigoje į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų išvežtas ir L. Baliukevičius. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis jis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Rytų Europoje ir Ukrainos anglies šachtas, iš lagerio pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Lietuvoje L. Baliukevičius iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. pavasarį susivieniję Dzūkijos partizanai įkūrė Dainavos apygardą.“
Laima Kalėdienė
Daug kas atsikartoja ir mūsų dienomis, net Ukrainos Donbasas ataidi… Ir tada ne iš karto lietuviai suprato, kad nė su vienu agresoriumi jiems ne pakeliui, nors vokiečiai iš pradžių atrodė šiek tiek geresni už rusus. Todėl ir dabar, kaip yra įdiegusi rusų propaganda sovietų Lietuvoje, Birželio sukilimas ir jo organizatorius Kazys Škirpa dabartinės konservatorių valdžios vis dar tebesmerkiami taip pat, kaip buvo sovietmečiu.
Nors dažnas nenorime pripažinti, bet ir dabar esame atsidūrę kryžkelėje, iš kurios kad ir kur pažvelgsi, matosi karo laužai. Ir dabar Lietuva turi labai susirūpinti savo gynyba – ne tik karine, bet ir pilietine, todėl L. Baliukevičiaus pavyzdys yra aktualus kaip niekad:
„L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo blaivaus proto, kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. Iš dienoraščio aišku, jog L. Baliukevičius-Dzūkas žinojo savo lemtį – kad laukia jo žūtis, ir buvo tam pasirengęs, kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė, žuvo būdamas 25-erių metų. Trumpas, bet herojiškas jo gyvenimas ir auka Tėvynei – tikras patriotizmo pavyzdys.“
Per tokį trumpą savo gyvenimą L. Baliukevičiui teko atsidurti tikroje mėsmalėje, bet juk ne visi sąmoningai rinkosi tokį kelią kaip L. Baliukevičius, todėl garbingo jo vardo suteikimas Vilniaus miesto gatvei kiekvieną lietuvį įpareigoja susimąstyti, kaip jis pasielgtų Tėvynę ištikus pavojui.
Autorė yra habilituota daktarė, kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Sakoma, kad žmogus suaugusiu tampa tuomet, kai skaitydamas „Tris muškietininkus“ ar žiūrėdamas ekranizaciją, ima sirgti už kardinolą Rišelje. Ir jaudinasi, kaip mąstytojas ir valstybės vyras turi kovoti su keliais linksmybių ir peštynių ištroškusiais pramuštgalviais bei valstybės valdovu-degeneratu. Aš manau, kad žmogus suauga tada, kai moka pasirūpinti savimi.
Kodėl valdžia, ypač autoritariniai ir totalitariniai režimai, visados žada rūpintis žmogumi? Atsakymas paprastas – kontrolė.
Suaugęs žmogus galvoja. Ir supranta, kad už savo bliūdelį atsakingas pats. Ir aplinką pažinti ne iš keliais štempeliais ir parašais patvirtintų apklausų, ne iš rūpestingos valdžios žinučių. Valdžia neturi jam nurodinėti, ar užsidėti kepurytę nuo saulės ir kaitroje nevaikščioti žieminiais batais su kailiu. Ne jos tatai reikalas.
Kodėl valdžia, ypač autoritariniai ir totalitariniai režimai, visados žada rūpintis žmogumi? Atsakymas paprastas – kontrolė. Praradęs savarankiškumą žmogus tampa priklausomas nuo valdžios malonės. Ir kai už tavo bliūdelį ir lovelę atsakinga valdžia, padarysi visa, ko ji lieps, kad turėtum ką valgyti ir stogą virš galvos. Prisiminkite: sovietinę sistemą, kur kiekvienas buvo aprūpintas darbu, kur kiekvienai šeimai žadėjo butą. Kur nekainavo telefono pokalbiai, kur tiesos nebuvo, o darbas – už tris kapeikas. Kur vogti, sukčiauti buvo norma. Kur už verslumą baudė ilgais kalėjimo metais. Kur driekėsi ištisi gyvulininkystės kompleksai, bet mėsa buvo deficitas. Kur Lietuvoje daugiau nei pusė maisto produktų buvo pagaminama privačių asmenų mažyčiuose sodybiniuose ūkiuose. Kur žmogus po darbo antrą pamainą plušo savo darže ir tvarte. Netikite manimi? Nuvažiuokite į bet kurio miesto privačių namų kvartalą. Ką ten rasite? Prie kiekvieno senesnio namo – tvartelį, ūkinį pastatą.
Mano tėvų karta buvo skaudžiai pamokyta, ką reiškia pasitikėti valstybe. Žlugus Sovietų sąjungai, griuvo ir kortų namelis, vadinamas planine ekonomika. Pereiti prie rinkos ekonomikos pereinamojo laikotarpio nebuvo. Ir pasaulinės praktikos, kaip tą padaryti, nebuvo. Iš paklusnių baudžiauninkų tapti versliais, iniciatyviais piliečiais teko faktiškai per naktį. Kai tokioms socialinėms transformacijoms reikia, kad pasikeistų kartos. Mūsų tėvai, kuriems 1990-ųjų Kovo 11-ąją buvo vos per trisdešimt, kurie augino ne po vieną, o po du, tris vaikus, ši transformacija reiškė, kad žlugus sovietinėms įmonėms, kolūkiams, daugelis patyrė bedarbio dalią tada, kai (populiari tuometinių vergvaldžių frazė) „Eik eik, už vartų šimtas laukia“. Vieni prarado darbus be vilties juos susirasti, likę dirbo „už save ir tą draugą“. Neapskaitomi viršvalandžiai, išnaudojimas, beteisiškumas buvo norma. Žmonės taikėsi. Nes namie laukė alkani vaikai. Tiesiogine prasme, nes algos vėlavo mėnesiais. Pasidomėkite, kokia tada buvo infliacija. Daugelį gelbėjo ne valdžios rūpestis, o tie posodybiniai sklypai, susigrąžinta senelių žemė. Kurią, patikėję naiviomis tuometinių valdančiųjų pasakomis, žmonės ėmė tikėdami, kad kaip seneliai, hektarus apdirbs su plūgu ir dalgiu.
Ir štai netikėtai pamatėme, kad auga karta, kuriai vėl visi ir viską turi ir privalo. Kuri greitai išmoko teises, bet kažkaip pamiršo pareigas.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
Mes buvome tie vaikai, paaugliai, kurie suprato, ką reiškia nedarbas. Ką reiškia, kai namuose nėra pinigų elementariausiems dalykams. Todėl jei mano tėvams susilaukti vaikų 22–23 m. buvo normalu, tai mums… Mumis valstybė nebepasirūpino. Todėl daugelis turime būstą, už kurį, įpusėję penktą dešimtį, baigiame išmokėti paskolas. Suvokiame, kad į užtarnautą poilsį neišeisime jau niekad. Nenusipelnėme, neužsitarnavome, matyt, visą gyvenimą mokėję mokesčius. Mes viską darėme ir tebedarome patys. Ir savo vaikams mano bendraamžiai norėjo duoti tai, ko neturėjome patys. Skanų maistą, gražius drabužėlius, vaikystę, kupiną pramogų ir įspūdžių. Ir štai netikėtai pamatėme, kad auga karta, kuriai (trukt už vadžių ir nuo pradžių), vėl visi ir viską turi ir privalo. Kuri greitai išmoko teises, bet kažkaip pamiršo pareigas.
Štai verkia inpupluencerė, kad vaistinėje neišvirė arbatos jos vaikui. Yra žmogiškumas, yra įstatymai. Priversti negali: vaistininko pareigybiniuose nuostatuose nėra punkto virti arbatą, kepti kiaušinienę ar dar kažką. Galima tik paprastai, maloniai paprašyti: gal galėtumėte man padėti? Gali, bet neprivalo. Nepadėjo, padėkok už sugaišintą laiką. Akių draskymais, viešais skundais meilės ir pagarbos nenusipirksi. Ir kitą kartą gerai pagalvok, ką turi daryti, kad tavo vaikai ekstremaliomis sąlygomis turėtų šiltos arbatos.
Atrodytų, šitaip gyvenimo pamokyta, visuomenė it velnias kryžiaus turėtų bijoti paternalistinio valstybės požiūrio. Turėtume nepasitikėti tuo, kuris siūlo galvoti už mus. Ale kur gi tau… Štai dabar laisvi protingi ir savarankiški ėmė ir apsiverkė, kad valstybė nepasirūpino apie audrą perspėjančiomis SMS žinutėmis. Įdomu, kad gyvenimo vėtyta ir mėtyta mūsų tėvų karta ir mes, dabartiniai keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai tų žinučių nė nepasigedom. Alio, mielieji, jūs pro langą nematote, kas už jo dedasi? Tačiau kaip lengva ir paprasta patikėti pasakomis. Nes norime tikėti.
Pirmiausia, padėkokime Viešpačiui už audrą ir liūtį, kurią mums skyrė. Kuri parodė, kaip per lengvai, per paprastai gyvenome. Liaudiškai sakant, išpindėjome.
Gyvenime būna visko. Audrų, potvynių, gaisrų, ligų epidemijų. Taip buvo visais amžiais: ir su klimato atšilimu, ir be jo. Atminkime, kad vos prieš 10 tūkst. metų Lietuvos teritorijoje buvo ledynai. Ir juos ištirpdė ne čiabuviai elnių medžiotojai savo lauželiais. Taip pat ir klimato kaitos nesukelia karvių, pardon, bezdėjimas. Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę ir neieško kaltų. Jis realybę priima adekvačiai. Žino, kad bus dienų, kai švies saulė. Bus dienų, kai lis. Kai kils audros ir perkūnijos. Kad miestai gali tvinti, o medžiai – virsti. Kad elektra ir internetas nėra duotybė. Kad jei laiku nepasirūpinai, ką į bliūdelį įsidėti, tai jis liks tuščias. Kad gyvenimą reikia priimti adekvačiai, tvirtai remiantis kojomis į motiną žemę, o ne į valdžios svajukų drambliones.
Pandemija, dveji karo Ukrainoje metai turėjo grąžinti iš „tarp žemės ir dangaus yra pilis svajų“. Grąžino. Porai mėnesių. Paskui vėl prasidėjo daina, tiek sykių jau girdėta: man turi, man privalo, man priklauso…
Viena švenčiausių gyvenimo taisyklių: turi tiek, kiek yra dabar tavo saujoje ir piniginėje. Visa kita – sąlyginiai matavimo vienetai. Ypač modernūs ofiso planktoniniai burbuliai svaigsta apie grynųjų pinigų atsisakymą. Esą, tai šešėlio grėsmė ekonomikai, na ir šiaip muziejinė archajika. Tačiau, kai prireiks įsipilti degalų svetimame mieste, o banko kortelė neveiks, prisiminsite šią tiesą. Atminkite, kad krautuvėje ne visuomet yra internetas. O jūsų namuose – elektra, kad galėtumėte įkrauti savo mobilųįį su virtualia banko kortele. Ir bankų, registrų centrų serverines gali užpilti lietus, gali įstrigti programos. Ir ką tada daryti? Pasijusite kaip, dovanokit, žvynė bažnyčioj – šitiek aukso, brangakmenių, tik va ėsti labai norisi. O nėr…
Prisiminkime kitą, gal kiek mažiau pagarsėjusį vajų. Kovą su dujinėmis viryklėmis. Nesakau, elektrinės patogios. Elektrinėje orkaitėje daugiau funkcijų ir pyragą ji kepa tolygiau. Bet… Kai elektros nėra, tai neveikia ir viryklė, ir šaldytuvas, ir kavinukas, ir virdulys. Net bomžpakio makaronų užpilti nėra kuo… Prisiminkite, kad nuo 2025 m. trijų ir daugiau aukštų daugiabučiuose nebus galima naudoti dujų balionų. Su kuo jus ir sveikiname, mieli kaimų ir miestelių gyventojai. Tie, kurie labiausiai rizikuojate likti be elektros. Ir dar kognityvinis disonansas: jei namuose nesaugu laikyti dujų balioną, tai tikriausiai labai saugu pusrūsyje laikyti mažesnį jų balionėlį, taip pat benziną ar dyzelinį kurą, skirtą generatoriui…
Džiaugiamės, koks išganymas yra modernios šildymo sistemos… Mažos, patogios, švarios. Kiek darbo sutaupo. Nebereikia sukti galvos, kur pirkti malkas, jas pjauti, skaldyti, krauti, džiovinti, nebereikia kasdien pečių kurti. Pasaka. O dabar pagalvokite: trys paros be elektros. Laimė, kad audra užėjo liepą, o ne, tarkime, kovą. Tada sėdėtumėte ir be šildymo.
Ketvirtas labai linksmas dalykas, nutikęs pastaruoju metu, yra elektros tiekimo liberalizacija. Kokių tik firmų nėra, ko tik nesiūlo. Rinkis saulės, vėjo gaminamą elektrą. Bet iki mano namų vis tiek ateina tie patys du laidai. Ir ekologiška, ir neekologiška elektra atiteka va ta senų stulpų linija per pievas ir miškelius. Užtenka vieno persenusio medžio (mes gi labai juos saugom, ypač tuos, kurie auga ant šilumos trąsų, prie elektros tiekimo linijų, daugiabučių namų pamatų, prie kaimyno tvoros). Ir gamtą saugom šuns ant šieno prinicipu: nei pats ėda, nei kitiems duoda. Kol medis yra vertybė, apsikabinę verkiam, kad tik nenukirstų. Kad tik naudos žmogui neatneštų. O kai persensta, supūva, nuvirsta, tada stebimės, kaip mums čia nutiko va šitaip.
Kitas įdomus klausimas, kodėl XXI a. Lietuvoje vis dar naudojamos sovietinės elektros linijos. Daugeliui jų – daugiau nei pusšimtis metų. Tiems, kam jos buvo atiduotos, neturi noro ir intereso jas keisti ir prižiūrėti. Štai dar prieš maždaug gerą dešimtmetį visuose Lietuvos rajonuose buvo tokia kontora, liaudiškai vadinama „elektros tinklais“. Ten dirbo budinčios komandos. Suprantu, kad išlaikyti jas, kai didžiąją metų dalį niekas nevyksta, buvo brangu. Optimizavo. Valstybė mumis pasirūpins… Pasirūpino. Ir jums nepatinka? Gausit trisdešimt litavų, tfu, euravų. Pasiskaičiuokit savo atitirpusio šaldiklio turinį. Kažin, kiek jis kainavo… Ar bent vienas sostinės burbulo edukuotas vakcinuotas burbulis kada nors bent pyptelėjo apie tai, kaip bus apsaugota šalies elektros tiekimo sistema karo atveju? Nu ne, nes o kam? Maž nepataikys. Maž. Mat vis dar tikitės, kad kažkas jumis pasirūpins.
Paimkim paprasčiausią dalyką: apie karą pliurpiam ant kiekvieno kampo. O jei jis ateis, kurioje priedangoje jūs slėpsitės? Žinote, kur ji yra? Ar ji tinkamai veikia? Kaip išgyvensite kelias ar keliolika dienų be elektros tiekimo? Be maisto. Vandens. Šildymo.
Mes išgyvensime. Nes pavasario-rudens sezonu praeiname po kelias išgyvenimo pratybas: „Snygis“, „Audra“, „Perkūnija“. Nes sandėliukuose yra bulvių, kruopų ir aliejaus. Šulinyje – geriamo vandens ir kibiras. Spintelėje – žvakės. Piniginėje – grynieji. Išgyvensim. Nes niekas mumis nepasirūpins.
Ilgesnis pasiskaitymas savaitgaliui. Savo akimis kasdien esame priversti stebėti spartų Vakarų civilizacijos, kurioje norėjome gyventi ir kurioje šiek tiek pagyvenome, saulėlydį ir degradaciją, vedančią į visišką susinaikinimą. Tai aiškiai suvokia vyresnioji karta, kuri yra atspari smegenų plovimui, kuri turi kritinio mąstymo įgūdžių, sugeba suprasti ir analizuoti, kuriai nereikia išsimuilavus galvas lįsti vyraujančiai ideologijai į analinę angą. Kada nors apie tai bus prirašyta kalnai knygų, bet mano išvada labai paprasta: viskas, prie ko prisiliečia „progresyvieji“, prasmirsta mėšlu. Tai yra publika, kuri nieko nesukuria, tik griauna. Štai jie įsimetė į Euroviziją, kuri tapo besiskeryčiojančių klounų šou. Gal kas nors galėtumėte paniūniuoti šių metų nugalėtojo dainos melodiją?
Dar iki visą pasaulį sukrėtusios bokso dvikovos, kai alžyrietis sumušė italę, dauguma nepriklausomų ekspertų vienbalsiai teigė, kad Paryžius 2024 yra blogiausios olimpinės žaidynės istorijoje. Ir ne tik dėl to, kad vokiečio Thomaso Bacho vadovaujamas TOK leido rusams ir baltarusiams dalyvauti, kaip „neutraliems“ atletams – tiems kurie esą nepalaiko karo. O tie, kurie „aktyviai remia karą“ – negali. Įdomu, kaip jie nustatė „aktyviai“ ar „pasyviai“ remia karą – darė rusams elektroencefalografiją ar MRT? Turbūt labai „moksliškai“ – reikėjo anketos reikiamame langelyje uždėti varnelę. Ji blogiausia ne tik dėl išpuolių prieš pamatines europines vertybes per atidarymo ceremoniją. Juk anksčiau niekada nieko panašaus nėra buvę, niekam net į galvą nešaudavo taip išsidarkyti ir viešai užgaulioti 2,4 milijardo krikščionių visame pasaulyje, nes tai tiesiog buvo neįmanoma. Gerai pasakė vienas TV žiūrovas iš Teksaso: „O jūs pabandykit tai padaryti mažame mieste“. Bet dabar tai jau vyksta, nes destrukcinė kariauna ir jai padlaižiaujantys prisitaikėliai įgavo pakankamai galių. Ji blogiausia ir dėl olimpinio kaimelio kartoninių lovų, progresyvaus šūdmaisčio, kuriuo buvo bandoma maitinti ne planšečių ekranus gleizojančius sėdmaišininkus, o geriausius pasaulio atletus, kuriems būtinas specialus racionas, kuriame daug kiaušinių, mėsos ir kitų „neprogresyvių“ produktų; dėl kondicionierių nebuvimo – juk saugosim pasaulį!; dėl iš Senos išlipusių ir vemiančių sportininkų, prastų sporto arenų ir t.t. Mums, žiūrovams, techniniai sporto arenų aspektai yra nelabai svarbūs, o sportininkams, kurie tam pašventė visą savo gyvenimą?
Tačiau svarbiausi yra žmogiškieji santykiai, pasaulio sportininkų bendrystė, žmogaus orumas, olimpinė dvasia ir sąžininga konkurencija. Imane‘o Khelifo ir italės Angelos Carini bokso dvikova buvo globalus parodomasis sveiko proto ir olimpinių idealų žlugimo spektaklis. Jie sušiko ir tai. Nesunku atspėti, kokia dvasia ir nuotaikos dabar tvyro Paryžiuje ir pasaulinėje sporto bendruomenėje. Aiškiai pamatėme, kad naujoji ideologija jau įsimetė ir į sportą, ji parodė savo galią, viskas įvyko pagal klasikines taisykles, kurios iš kasdienio gyvenimo buvo perkeltos į sportą, kai auka ir užpuolikas buvo sukeisti vietomis, kai sporto bosų šantažo neatlaikiusi italė buvo priversta atsiprašyti ją sudaužiusio vyruko. Ar esate matę ką nors šlykštesnio ir dar olimpiadoje?
Šiandien įvyko TOK prezidento Th. Bacho spaudos konferencija. Spėkit, apie ką buvo daugiausiai klausimų? Th. Bachas atrodė visiškai apgailėtinai, kaip į miltus prišikęs katinas, nuolat bukai kartojo ideologinę mantrą ir pasimetęs savo „moksliniuose“ argumentuose, nusišnekėjo. Tačiau praėjus kelioms sekundėms nuo spaudos konferencijos pabaigos TOK pareigūnai suskubo aiškinti, kad jis suklydo ir norėjo pasakyti, jog tai nebuvo „translytiškumo atvejis“, ir „ne DSD atvejis“. Priminsiu, kad alžyrietis Imane‘as Khelifas ir taivanietis Lin Yu-Tingas buvo diskvalifikuoti iš praėjusių metų pasaulio čempionato, nes abu neišlaikė lyties identifikavimo testų. Nei vienas iš jų nėra translytis, o draudimą paskelbusios Rusijos remiamos IBA pareigūnai teigė, kad abu turi XY chromosomas, t. y. abu yra biologiniai vyrai. Taškas. Staiga kažkokiu stebuklingu būdu per metus jie tapo moterimis ir dabar visas pasaulis yra įveltas į šitą niekingą konfliktą. Viso pasaulio sveikas protas – nešališki medikai, mokslininkai bei ekspertai pripažįsta, kad alžyrietis yra biologinis vyras ir tuo viskas pasakyta. Kaip ir jo kolega iš Taivanio Lin Yu-Tingas, penktadienį lengvai įveikęs Uzbekistano atstovę Sitorą Turdibekovą. Visa kita yra tik politika, smegenų plovimas, genderizmo ideologijos išvedžiojimai ir propaganda.
Šią kovą pasmerkė praeities ir dabarties garsūs sportininkai, pasaulio garsenybės ir kultūros žmonės. Jų yra daugybė, pateiksiu tik kelis pavyzdžius. Loganas Paulas yra profesionalus imtynininkas, amerikiečių influenceris, YouTuberis, verslininkas ir aktorius. Jo YouTube kanalas turi daugiau nei 23 mln. prenumeratorių, o 2017, 2018 ir 2021 m. jis pateko į „Forbes“ geriausiai apmokamų YouTube kūrėjų sąrašą. L. Paulas šią olimpinę dvikovą apibūdino taip: „Tai yra gryniausia blogio forma, kuri vyksta tiesiai mūsų akyse“. Vyrų dalyvavimą moterų sporte sukritikavo Harrio Potterio serijos autorė J. K. Rowling, kuri yra žinoma sveiko proto atstovė ir griežta bei atvira genderizmo beprotybės kritikė. Britanijoje jai buvo grasinama teismais, bet J. K. Rowling viešai ir garsiai pareiškė, kad geriau sės į kalėjimą, bet netaps tos beprotybės advokate. Vis dėlto, niekas nesiryžta jos liesti ir tai rodo, kad ši destruktyvi ideologija volu važiuoja tik per tuos, kurie negali apsiginti. Vyrų dalyvavimą moterų bokse sukritikavo ir praeityje garsios tenisininkės Chris Evert bei Martina Navratilova. Ji ir kiti garsūs sporto pasaulio veikėjai kalba, kad ši istorija taip paprastai nesibaigs. M. Navratilova: „Apgailėtina. Tai gerai nesibaigs atsakingiems žmonėms, kurie leido, kad tai atsitiktų“. Manau, dar pamatysime įdomių dalykų.
Visas pasaulis savo akimis pamatė, kaip atrodo genderizmo beprotybė praktikoje. Tai yra šios ideologijos moralinis bankrotas. Ar jums neatrodo keista, kad tie XY sportininkai nesiveržia į moterų šachmatus, šaudymą iš lanko ar gimnastiką, o kažkodėl linkę į jėgos sporto šakas? Visas pasaulis tyliai šaiposi iš amerikiečių plaukiko Lia Thomaso, kuris buvo labai vidutiniokas tarp vyrų, bet po to nusprendė tapti moterimi ir jo rezultatai iškart „pagerėjo“. 2022 m. jis laimėjo NCAA čempionatą tarp moterų ir turėjo olimpinių vilčių, tačiau pralaimėjo teisminius ginčus. Tačiau „World Aquatics“ (buvusi FINA) sukūrė specialią atvirą kategoriją, kurioje galėtų varžytis translyčiai sportininkai. O kodėl tai negalėtų padaryti ir kitos federacijos?
Tačiau graudžiausia ir juokingiausia, kad tarsi pagal komandą iš savo urvelių išlindo ir naujieji Lietuvos komjaunuoliai. Ideologinio fronto darbuotojai, žvelgdami į pasaulį pro sostinės daugiabučio virtuvės langą, nusprendė „patikrinti faktus“ ir savo svariu autoritetu duoti atkirtį globalioms fake news. Viskas pagal šiuolaikinio lietuviško krepšinio taktiką – apsiginam ir užpuolam!
Galima suprasti meluojantį arba niekus šnekantį žmogų, kai jam į nugarą įremtas pistoletas, bet naujieji komjaunuoliai, norėdami parodyti savo lojalumą, šoko į mūšį savo iniciatyva. Tai rodo kelis dalykus. Tik visiškas glušas savanoriškai išstato save visuotinei pajuokai. Antras: mes jau turime grupę idėjinių fanatikų, o šitie yra gerokai pavojingesni. Juokingiausia, kad visi tie naujieji propagandistai veikia pagal tuos pačius šablonus, kaip ir Mao chunveibinai, mojavę didžiojo kinų komunistų vado citatų knygelėmis, kuriose buvo atsakymai į visus klausimus. Ką gali pasakyti, propagandistui, kuris kaip argumentą pateikia faktą, kad „pase ji nurodyta moteris“. Visi tie fašistuojantys komjaunuoliai kaip iš Kremliaus metodičkos varo dvi pagrindines žinias.
Visų pirma, jie tikina, kad visą šį triukšmą sukėlė prieš LGBT bendruomenę nusistatę žmonės. Ane? Tai aš norėčiau atkreipti jų dėmesį į minėtąją praeityje garsią tenisininkę M. Navratilovą, pareiškusią, kad visa tai gerai nesibaigs atsakingiems žmonėms, kurie leido, kad tai atsitiktų. 1981 m. gavusi JAV pilietybę, ji viešai paskelbė, kad yra homoseksuali. Daugiau nei keturis dešimtmečius M. Navratilova atvirai prisistatinėja kaip lesbietė ir pelnė pripažinimą kaip garsi gėjų teisių gynėja. Ponios ir ponai komjaunimo aktyvistai, jūs tik dar kartą parodėte, koks skystas jūsų protelis, nes sugebate tik atrajoti ir nesuvokiate pačios problemos esmės. Įsikalkit sau pagaliau į galvą: šitas skandalas neturi nieko bendro su seksualine orientacija!
Ir antras jų naratyvas: visą šį skandalą sukėlė ir kursto Kremlius. Pavyzdžiui, vienas kultūrai skirtus pinigus sėkmingai įsisavinantis veikėjas tikina, kad tai yra viena efektyviausių orkostano informacinių operacijų prieš Vakarus. Aha, sėdžiu dabar prie klaviatūros ir jaučiu, kaip man šlaunį glosto gauruota rusų propagandisto ranka… Remiantis „geležine“ mūsų informacinių karų ekspertų logika, reikia neigti ir prieštarauti viskam, ką sako rusai. OK, mes jus išgirdom. Šį bokso skandalą sukritikavo ir rusai, vadinasi tie, kurie sako, kad vyrai gali daužyti moteris, yra savi, o kurie tam prieštarauja – dirba išvien su rusais. Tarptautinės bokso federacijos, kuri ir sukiršino visą pasaulį, prezidentas yra rusas Umaras Kremlevas, todėl, ponai komjaunuoliai (-ės), rašykite jam padėkos laiškus su padrąsinimu „nestabdyk, taip ir toliau varyk, Umarai!“
P.S. FB platybėse aptikau smagų juoką apie fašistuojančias komjaunuoles: kai jūsų vyriokai išskalbs marmūzes, neverkit, o didžiuokitės – gal jie taps Olimpiniais čempionais.
Skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, kad Prancūzijos katalikai nešvenčia Bastilijos paėmimo dienos bei tai, kad visos Prancūzijos bažnyčios priklauso valstybei nuo tada, kai ji jas atėmė iš Katalikų Bažnyčios 1905 m., įgyvendindama valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios.
* * *
Tarp daugybės simbolinių mūsų laikų įvykių, groteskiško spektaklio, kuriuo 2024 m. liepos 26 d. prasidėjo Paryžiaus olimpinės žaidynės, negalima paprasčiausiai atmesti kaip prasto skonio pasirodymo ar kultūrinės provokacijos. Tai naujausias karo prieš krikščioniškąją civilizaciją aktas, kurio viena iš istorinių viršūnių buvo Prancūzijos revoliucija.
Ginčų dėl olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos centre atsidūrė choreografija, kurioje prancūzų didžėja Barbara Butch, žinoma dėl to, kad save vadina „stora, lesbiete, queer, žyde ir tuo besididžiuojančia“, vadovavo pasirodymui dėvėdama aureolės formos karūną, buvo apsupta drag karalienių, transseksualaus modelio Raya Martigny ir dešimčių neaiškios lyties šokėjų, o dainininkas Philippe’as Katerine’as į sceną įsiveržė beveik nuogas, nusidažęs mėlynai ir persirengęs Dionisu.
Daugeliui pasirodymas atrodė kaip šventvagiška Paskutinės vakarienės parodija ir sukėlė viso pasaulio katalikų pasipiktinimą bei protestus. Gyvojo paveikslo (tableau vivant) kūrėjas Thomas Jolly, taip pat atvirai prisistatantis kaip „queer“ personažas, teigė, kad įkvėpimo sėmėsi ne iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo, o iš nežinomo XVII a. dailininko Jano Harmenszo van Bijlerto paveikslo „Le Festin des dieux“, kuriame vaizduojamas dievų pokylis Olimpe.
Kad ir koks būtų įkvėpimo šaltinis, iniciatyvos nereikėtų sieti su išprotėjusiu meno vadovu, bet suprasti, kad ja išreiškiama žinia, kurią jam užsakė aukščiausios Prancūzijos valdžios institucijos, pradedant valstybės vadovu. Būtent prezidentas Emmanuelis Macronas yra tas, kuris praėjusių metų kovo 4 d. pareiškė besididžiuojantis, kad Prancūzija pirmoji pasaulyje įtraukė abortus į savo konstitucinę chartiją, ir pavadino šį aktą žinia visam pasauliui. Pats arogantiškai nusiteikęs E. Macronas, nesugniuždytas pastarojo pralaimėjimo rinkimuose, norėjo pasiūlyti pasauliui naują antikrikščioniško „įtraukties“ žinią. Dionisas yra „hibridinis“ pagoniškų orgijų, nežaboto jausmingumo ir proto aptemimo dievas, o organizatorių deklaruojamas ketinimas buvo pakeisti didingą krikščionybės paslaptį dionisiška bakchanalija.
Išreikšti neapykantą krikščionybei visada reikėjo simbolinių vaizdinių, ir Prancūzijos revoliucija nuo pat pradžių buvo maitinama pagoniška mitologija. Pastebimas akivaizdus tęstinumas tarp liepos 26 d. šventvagiškos Paskutinės vakarienės parodijos ir 1793 m. rugpjūčio 10 d. Paryžiuje įvykusios Proto Deivės intronizacijos Egipto deivės Izidės pavidalu.
Marijos Antuanetės vedimas į egzekuciją (1793 m.), autorius – Viljamas Hamiltonas (1794 m.)
Šiuo požiūriu kažką šventvagiško galima įžvelgti ir nepagrįstame bei gėdingame karalienės Marijos Antuanetės, liepos 26 d. Paryžiaus spektaklyje pavaizduotos rankose laikančios giljotinuotą galvą ir giedančios revoliucinį himną Ça ira, papiktinime. E. Macronas ir jo bendrininkai norėjo pateisinti Prancūzijos revoliuciją tuo, kas joje yra bjauriausia: Prancūzijos karalienės, nekaltos aukos, kaip ir karaliaus Liudviko XVI, nužudymu iš revoliucinės neapykantos, kuri, nužudydama Prancūzijos valdovus norėjo suduoti smūgį Kristaus socialinės karalystės principui.
Dviejų monarchų nužudymas yra Prancūzijos Respublikos steigimo aktas, o abortų konstitucionalizavimas reiškia simbolinį valstybinio žudymo tęstinumą.
Marija Antuanetė, labiausiai šmeižiama, bet kartu ir labiausiai mylima ir net garbinama karalienė istorijoje, buvo kalta tik dėl to, kad įkūnijo aristokratišką kilnumą, nesuderinamą su revoliuciniu egalitarizmu. Daug rašyta apie jos tariamą lengvabūdiškumą ir mažai apie jos pamaldumą. Tačiau valdovės religingumas, išryškėjantis paskutinėmis jos įkalinimo dienomis, kyla iš auklėjimo ir pasaulėžiūros, priešingos revoliucinei. 1793 m. spalio 14 ir 16 d. jakobinų tribunole vykusiame surežisuotame teismo procese ji tapo gėdingų kaltinimų auka. Anglų dailininko Viljamo Hamiltono (William Hamilton) paveiksle ji vaizduojama vilkinti nepriekaištinga balta suknele, išeinanti iš Conciergerie, apsupta „trikotažistų“, kurie iš Revoliucijos reikalavo naujo kraujo. Paryžiaus katorgininko sūnus Henris Sansonas (Henry Sanson) savo atsiminimuose pasakoja, kad ji stebėtinai didingai pakilo giljotinos laiptais, tarsi jie būtų Versalio didieji laiptai. Tuos pačius žodžius, kuriais popiežius Pijus VI 1793 m. birželio 17 d. alokucijoje Quare lacrymae pavadino Liudviką XVI kankiniu, galima pritaikyti karalienei Marijai Antuanetei. Šioje alokucijoje Pijus VI sušuko:
„O Prancūzija, Prancūzija! Mūsų pirmtakų vadinta „visos krikščionybės veidrodžiu ir tvirtu tikėjimo ramsčiu“, tu, kuri krikščioniškojo tikėjimo ugnimi ir atsidavimu Apaštalų Sostui niekada nesekei paskui kitas tautas, bet visada jas lenkei! Kaip toli nuo Mūsų šiandien esi nuklydusi tokiu priešišku nusistatymu tikrosios Religijos atžvilgiu: tapai pačiu nesutaikomiausiu priešu tarp visų kada nors egzistavusių Tikėjimo priešininkų!“
Vakarai – tai religinio tikėjimo, gyvenimo būdo, meno, literatūros, muzikos, taip pat didžiųjų mūšių, skirtų civilizacijai ginti, istorija.
Dviejų monarchų nužudymas yra Prancūzijos Respublikos steigimo aktas, o abortų konstitucionalizavimas reiškia simbolinį valstybinio žudymo tęstinumą. Tačiau klystų tie, kurie tapatintų Prancūziją su šventvagišku šou, kuriuo buvo atidarytos olimpinės žaidynės. Prancūzija – tai ne Giljotinos aikštė, o Notre-Dame ir Sainte-Chapelle; Prancūzija – tai ne Robespjeras ar Makronas, o šventasis Liudvikas ir šventoji Joana d’Ark. Taigi klystų tie, kurie degeneracijos spektaklį, kurį šiais mėnesiais siūlo Paryžius, tapatintų su Vakarų civilizacija, kuriai Prancūzija tiek daug davė. Vakarai – tai religinio tikėjimo, gyvenimo būdo, meno, literatūros, muzikos, taip pat didžiųjų mūšių, skirtų civilizacijai ginti, istorija.
Išoriniai Vakarų priešai, kurie yra Mahometo įpėdiniai arabų pasaulyje ir Lenino įpėdiniai Rusijoje bei Kinijoje, nekenčia ne Vakarų dekadentiškumo, bet Vakarų kaip tokių: tų Vakarų, kurie nugalėjo islamą prie Lepanto ir Vienos, sustabdė komunizmą Varšuvoje 1920 m. ir Ispanijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Vakarų priešai siekia keršto. Kad tai įvyktų, kad jiems pavyktų laimėti karą, jie žino, jog Vakarai turi nustoti būti krikščioniški, grįžti prie pagonybės idėjų ir papročių, nukristi kaip prinokęs obuolys, kaip tai atsitiko Romos imperijai. Barbarai nekentė ne Romos nuosmukio, bet juos šimtmečius pajungusios galios.
Alariko gotų įsiveržimas į Amžinąjį miestą 410 m. rugpjūčio 24 d. naktį buvo jų triumfas. Šventasis Jeronimas Betliejuje ir šventasis Augustinas Hipone liejo gilias ašaras dėl šio simbolinio įvykio. Kas šiandien verkia dėl naujųjų barbarų grėsmės Vakarams? Dar svarbiau, kas nori ginti Vakarus vardan principų ir institucijų, dėl kurių jie istorijoje tapo didingi? Tačiau šių vertybių, kylančių iš Kristaus tiesos, stiprybė yra nesunaikinama. Pasaulio ateitis yra ne po Dionizo, ne po komunizmo ar islamo vėliava, bet po vienintelio nugalėtojo Dievo, kuris yra Jėzus Kristus, vėliava. Tai patvirtina tikėjimas ir protas.
Kaip ir kada tai įvyks? Dievui istorijoje viskas įmanoma. Tik tie, kurie tiki aklu istoriniu determinizmu, galvoja, kad „istorija nekuriama vadovaujantis „kas būtų, jeigu būtų”. Istorija kuriama klausiant „kas būtų, jeigu būtų” būtent dėl gausybės galimybių, kurios slypi kiekvienoje dabarties akimirkoje. Štai kodėl mūsų sąžinės patikrinimas grindžiamas mūsų padarytomis klaidomis, kurių neturėjome padaryti. Istorija, kaip ir mūsų gyvenimai, taip pat galėjo ir gali klostytis kitaip nuo kiekvienos akimirkos. Kas būtų nutikę, jei 1789 m. liepos 14 d. kunigaikščio Lambesko dragūnai, pažeisdami Liudviko XVI jiems duotą įsakymą nelieti kraujo, būtų nušlavę revoliucijos maištininkus, žygiuojančius į Bastiliją? Antikrikščioniška revoliucija neturėjo iliuzijų. Kunigaikščio Lambesko dragūnai su kardu rankoje visada laukia už istorijos kampo.
Ukrainos pajėgos šią naktį surengė vieną masiškesnių smūgių dronais. Agresorius skelbia, kad numušė 75 ukrainiečių dronus, kurių didžioji dalis buvo nutaikyta į rusų grupuotės smegenis, t. y. Rostov prie Dono sritį. Rusai skelbia čia numušę 36 ar net 50 dronų. Kaip iš tiesų jiems sekasi numušinėti rašėme ryte:
Dabar jau patys rusai pripažįsta, kad Morozovsk oro uoste sunaikintas bombų (tikėtina tų pačių KAB’ų) sandėlys. Galimai nuostolių bus ir daugiau.
Okupantai šią naktį vėl atakavo Ukrainos teritoriją. Iš 29 Shahedų ukrainiečiams pavyko nunušti 24. Beje, agresorius spiečiais ima naudoti mažesnį ir pigesnį Shahedo analogą Gerbera. Tai, kad jis neretai neneša jokio kovinio užtaiso rodo, kad šie dronai naudojami kaip Ukrainos oro gynybos apkrovimo (klaidinimo) priemonė. Be to, iš Doneck krypties užnugario rusai ukrainiečių teritotiją atakavo S300 raketomis. Vargu ar tai itin toliaregiškas žingsnis žinant, kad ukrainiečiai F16 atvykimo kontekste suintesyvino rusų oro gynybos sistemų paiešką ir turi priemones jas naikinti (ATACMS, Storm Shadow, dronai).
Žiūrim ką turim fronte
Kharkiv kryptis.
Agresoriaus kanalai skelbia, kad Ukrainos pajėgos čia perkėlė Patriot sistemą. Sunku pasakyti ar tikrai taip yra, nes tam reikalinga sukurti daugiasluoksnę oro gynybos ir elektroninės kovos priemonių sistemą, kuri dengtų Patriotus. Priešingu atveju, taip arti sienos esanti Patriot sistema taptų potencialiu taikiniu. Jei sumažės rusų oro antskrydžiai prieš Kharkiv, tuomet galima bus patvirtinti, kad įvyko geras postūmis šioje srityje.
Vovchansk sektorius. Tęsiasi mūšiai mieste, pozicijos no mans land eina iš rankų į rankas. Ukrainiečiai rusus toliau spaudžia flanguose.
Lyman. Rusai neatsisako planų pralaužti ukrainiečių gynybą šiauriniame flange. Tačiau jų norams ir toliau nelemta išsipildyti. Tęsiasi mūšiai ir kituose ruožuose. Atmosferos pajautimui, šiek tiek vaizdų iš pietinio flango miškų: https://t.me/DeepStateUA/20039.
Chasiv Yar mieste ir jo šiauriniame bei pietiniame priemiesčiuose be esminių pakitimų. Tęsiasi labai sunkios kautynės.
Toretsk ruožas. Rytiniame flange agresorius bando suardyti sąveiką tarp terikonuose įsitvirtinusių Ukrainos gynėjų ir atakuoja į jų tarpą. Rusams pavyko kažkiek pasistūmėti. Tiesa, yra ir kita tokio manevro pusė – prasiveržiantys okupantų vienetai gali būti matomi ir atakuojami ugnimi nuo abiejų terikonų, t. y. agresorius gali patekti į ugnies maišą.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Agresorius dar šiek tiek pasistūmėjo palei geležinkelį Zhelane, bando apsaugoti savo šiaurinį flangą puldamas link Ivanivka. Rusai atakuoja visoje kontaktinėje linijoje.
Centras. Ukrainos pajėgos toliau kaunasi Krasnohorivka šiaurinėje dalyje.
Pietinis flangas. Agresorius bando kirsti kelią Vuhledar – Konstyantinivka, tačiau Ukrainos pajėgos ugnimi užkerta tokius bandymus.
Taigi vakar Lenkijos specialiosios tarnybos sulaikė tipinį „rusų opozicionierių“ Igorį Rogovą iš Navalno chebros. Kodėl „tipinį“? Nes įkandin po Vakarus pasklidusiems „opozicionieriams“ jau tradiciškai velkasi FSB šleifas. Dabar skirtumas tik tame, kad lenkai nutarė nežaisti žaidimų, o tiesiog ėmė ir paėmė už kiaušinių ir net neabejoju, kad įrodymų prieš šitą tipą jie turi per akis.
Priminsiu, kad klausimų dėl Lietuvoje reziduojančių rusų „opozicionierių“ ir „politinių emigrantų“ taip pat buvo, tačiau net ir pirštu baksnojant net ir į viešai žinomus biografijos faktus mūsų spec. tarnyboms tai arba neįdomu arba kuratoriai neleidžia domėtis. Galu gale visi nori valgyti t. t. ir „opozicionieriai“ ir nežinia kiek jų vienu metu 2 šeimininkams tarnauja.
Na o dabar žadėtoji nuostabioji priešistorė. O gi ponulis Rogovas buvo ne kas kitas kaip vienas iš 2020 m. protestų Baltarusijoje koordinatorius. Tai, kad anie protestai buvo koordinuojami iš Maskvos jau tuomet mąstantiems nebuvo didelė naujiena.
Scenarijus buvo paprastas. Sukelti protestus priverčiant Lukašenką panaudoti jėgą. Po to kaip ir visuomet turėjo vėl pradėti įsterikuoti Vakarai. Ir galiausiai Batka suprasdamas, kad ar revoliucijos keliu ar „Alfa“ būrio šturmo pasėkoje vis tiek liks be galvos jei tik nenusilenks Putinui, buvo priverstas tai padaryti.
Taip buvo plane tam tikros rizikos, kur pagrindinė – kas bus jei revoliucija tikrai įvyks ir jos nepavyks sukontroliuoti. Jau net buvo užuomazgos tokios pvz. Gardino milicijos bruzdėjimas ir pan. Tam reikėjo malšinti Kremliui nepalankų aktyvumą ir tam pasitarnavo tiek taikliai Lukašenkos „kotletų kepėja“ pavadinta Tichanovskaja, tiek visa plejada pan. veikėjų.
Beje, įdomus niuansas,viena tokių veikėjų buvo Lietuvoje atsidūrusi Olga Karač, kuriai jau mūsų spec. tarnybos vis tik sugebėjo parodyti pirštu kaip čia ji su FSB bičiuliavosi. Tiesa iš Lietuvos niekas jos neišspyrė ir dabar šioji tempia mūsų šalį į teismą dėl leidimo nuolatos gyventi nesuteikimo. Taigi, perspektyvoje dar jai mes visi kompensaciją sumokėsime. Na ir primenu, kad jau po paaiškėjusios istorijos dėl jos ryšių su FSB kotletų kepėja ją paskyrė kažkaip į atsakingas pareigas opozicijoje. Neblogai?
Taigi aš jau n-metų kalbu apie tai, kad tiek visokie rusijos atviri forumai tiek baltarusijos opozicijos lizdai Lietuvoje tai DSB, GRU ir KGB irštvos. Kalbu dabar, kalbėjau ir tuomet kai 2020 m. konservatoriai su kai kuriais kitais Seimo nariais piketavo už dar vieno Kremliaus žmogaus BelGAZPROMbank vadovo Babryko laisvę. Kalbėjau, kuomet buvo rengiama nyki parodija į Baltijos kelią su Tapinu ir Grybauskaite priešaky. Kas išgirdo tas išgirdo bent jau mano sąžinė rami nes viešai kalbėjau tuomet, kai LRT neigdavo akivaizdžius faktus ir kalbančius kaip aš kone liaudies priešais vadino
O dabar štai ką pasakysiu. Kaip visi matome padėtis tokia, kad nusimato ilgas, o tiksliau labai ilgas konfliktas su rusija, nebent koks stebuklas įvyks. Ir šiame fone turėti savo šalyje visą tiek rusijos tiek Baltarusijos opozicijos bomondą yra mažiausiai kvailas dalykas. Tarp jų bus ir tų kurie politinius procesus bandys įtakoti, ir šnipų ir patikėkite tų, kurie koordinuos ir teroro aktus ar sabotažą.
Taigi pats laikas imtis normalių filtracinių priemonių ir kiekvieną peržiūrėti po padidinamu stiklu ir esant bent menkam įtarimui pastatyti prieš faktą – Lietuvoje vietos tokiems nėra. Be abejo pirmiausiai klausimai dėl Navalno ir Chodorkovskio ir Ko žmonių bei be abejo Tichanovskajos su svita. Sakyčiau pastarąją pats laikas deleguoti kur nors toliau į Vakarus lai jie ten su ja ir aiškinasi.
Jei ir toliau nieko nedarysime tai žinant kiek čia potencialios smogiamosios jėgos atvažiavo galime turėti bet ką nuo padegimų ir sprogimų iki Vilniaus liaudies respublikos.
Reaguodamas į liepos 26 d. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, kurioje buvo pašiepiama Paskutinė vakarienė, ir po to, kai Prancūzijos vyskupai bei kiti katalikų ir pasaulio lyderiai pasmerkė šią sceną, Vatikanas šeštadienį paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė šią sceną.
