Tarp svarbiausių dalykų yra skolinimosi programa, realios sankcijos Rusijai ir atgaivinta NATO.
Davidas J. Urbanas Mike’as Pompeo
Apžvalgininkai teigia, kad jei Donaldas Trumpas bus perrinktas, jis nutrauks pagalbą Ukrainai, atiduos jos teritoriją ir tiesiogiai susitars su Vladimiru Putinu, kad įvestų šaliai gėdingą „taiką“.
Nėra jokių įrodymų, kad tokia kapituliacija bus prezidento D. Trumpo politikos dalis, ir daug įrodymų, kad bus priešingai. Būtent D. Trumpas 2017 m. panaikino B. Obamos administracijos ginklų embargą Ukrainai ir aprūpino ją raketomis „Javelin“, kurios padėjo išgelbėti Kijevą pirmosiomis Rusijos invazijos dienomis.
Visai neseniai D. Trumpas suteikė politinį užnugarį Atstovų Rūmų pirmininkui Mike’ui Johnsonui, kai šis manevravo siekdamas patvirtinti papildomą karinę pagalbą. Padėti Ukrainai ir kartu atgaivinti Amerikos gynybos pramonės bazę Alabamoje, Pensilvanijoje ir Virdžinijoje yra gera strategija – ir gera politika.
Dėl Bideno administracijos silpnumo Ukraina atsidūrė ten, kur yra dabar: jau dvejus metus vyksta visuotinis karas, miestai sugriauti, šimtai tūkstančių žmonių nužudyti, milijonai pabėgėlių, o priemonių laimėti nėra. Baltieji rūmai neturi jokios pergalės strategijos, ir amerikiečiai pagrįstai nerimauja.
Nors J. Bidenas į karą pateko dėl silpnumo, D. Trumpas galėtų atkurti taiką, pasitelkdamas jėgą. Štai kaip galėtų atrodyti sėkmingas planas Ukrainai:
– Išlaisvinkite Amerikos energetinį potencialą. Tai paskatins JAV ekonomiką, sumažins kainas ir sumažins V. Putino karo nusikaltimų biudžetą.
– Atkurti ryšius su Saudo Arabija ir Izraeliu ir kartu kovoti su Iranu. Tai padės stabilizuoti Artimuosius Rytus, sušvelnins Gazos krizę ir sudarys sąlygas Saudo Arabijai prisijungti prie JAV ir išstumti Rusiją iš pasaulinių energijos rinkų.
– Įvesti realias sankcijas Rusijai. Bideno administracijos sankcijos atrodo gerai ant popieriaus, bet yra tuščios. Pavyzdžiui, Iždo departamentas atleidžia Rusijos bankus nuo JAV sankcijų, jei jų sandoriai susiję su energetikos išteklių gamyba – svarbiausiu Kremliaus karo mašinos pajamų šaltiniu.
– Stiprinkite Amerikos gynybos pramonę. Turime parodyti savo priešininkams, ypač Rusijai ir Kinijai, kad jie negali konkuruoti su JAV gynybos pajėgumais. Rusijos ekonomika mažesnė už Teksaso. Negalime leisti, kad Kinija prilygtų ir pranoktų JAV.
– Atgaivinti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. Tai reiškia, kad europiečiai turi mokėti savo sąžiningą dalį. Laikas padidinti išlaidų kartelę iki 3 % šalių narių bendrojo vidaus produkto.
– Sukurti 500 mlrd. dolerių vertės „lend-lease“ programą Ukrainai. Užuot apkraudami JAV mokesčių mokėtojus naujomis sąskaitomis, leiskite Ukrainai pasiskolinti tiek, kiek jai reikia amerikietiškiems ginklams įsigyti, kad galėtų nugalėti Rusiją. Taip mes padėjome Didžiajai Britanijai Antrojo pasaulinio karo metais dar iki Perl Harboro. Taip galime pasiųsti aiškų signalą V. Putinui, kad jis niekada nelaimės.
– Panaikinkite visus apribojimus, taikomus ginklų, kuriuos Ukraina gali įsigyti ir naudoti, rūšiai. Taip atkursime stiprybės poziciją, o ponas Putinas supras, kad karas turi baigtis. Jis susidurs su didėjančiomis išlaidomis ir neturės jokių galimybių daugiau laimėti.
Šie žingsniai leistų D. Trumpui nustatyti susitarimo sąlygas: Karas nedelsiant nutraukiamas. Ukraina sukuria dideles gynybos pajėgas, kad Rusija daugiau niekada nepultų. Niekas nepripažįsta Rusijos įvykdytos bet kokių Ukrainos teritorijų okupacijos ir pareikštos aneksijos – lygiai taip pat, kaip mes niekada nepripažinome sovietų įvykdytos Baltijos šalių inkorporacijos ir iki 1974 m. nepripažinome Rytų Vokietijos. Krymas demilitarizuotas. Ukraina atstatoma iš Rusijos įšaldytų centrinio banko atsargų, o ne iš JAV mokesčių mokėtojų dolerių.
Ukraina kuo greičiau įstos į NATO, kad visos Europos sąjungininkės prisiimtų jos apsaugos naštą. NATO turėtų įsteigti 100 mlrd. dolerių fondą, skirtą Ukrainai apginkluoti, o JAV dalis turėtų būti ne didesnė kaip 20 %, kaip ir kitų aljansų bendruose biudžetuose. Europos Sąjunga turėtų skubiai priimti Ukrainą ir padėti jai modernizuoti ir plėtoti ekonomiką.
Jei Rusija laikysis šių sąlygų, Vakarai palaipsniui panaikins sankcijas. Jos bus visiškai panaikintos, kai Ukraina taps NATO ir ES nare.
Šie žingsniai, o ne pusinės J. Bideno administracijos priemonės, užbaigs karą, įtvirtins ilgalaikę taiką, užtikrins, kad Europai tektų jos išlaikymo našta, ir atkurs žemyno laisvę ir saugumą.
Abejojantiems: Paskutinis dalykas, kurio D. Trumpas norėtų per antrąją kadenciją, yra užsienio politikos nesėkmė, kuri atitrauktų dėmesį nuo jo vidaus darbotvarkės ir dėl kurios J. Bideno nesėkmingas pasitraukimas iš Afganistano atrodytų kaip sėkmė.
P. Urbanas yra „BGR Group“ vykdomasis direktorius ir „Torridon Law“ patarėjas. M. Pompeo 2018-21 m. ėjo valstybės sekretoriaus pareigas.
Po to, kai vargšas senolis Joe Bidenas kaip koks senas atitarnavęs baldas buvo patrauktas iš rinkimų kampanijos scenos, o į jo vietą buvo pastatyta Kamala Harris, Lietuvos viešoji erdvė ir žiniasklaida tiesiog praskydo iš džiaugsmo ir su nauja energija pradėjo pulti Donaldą Trumpą.
Čia kaip žinomo Lietuvos krepšinio trenerio nurodymas: „Bėgam – metam!” Kas, kaip, kodėl? O kam galvoti? Komanda juk duota, todėl varom: copy-paste, copy-paste, copy-paste…
Jeigu psichologijos ar sociologijos studentams dabar reikėtų rašyti kontrolinį darbą, tai šitas nemąstančios bandos instinktų proveržis būtų puiki tema. Aišku, rimtoje mokslo institucijoje ir su rimtais vadovais, o ne kokiame nors propagandos fabrikėlyje, kaip TSPMI.
Aišku, galima būtų pasilinksminti, žvelgiant į mūsų iškilius komentatorius, jei nebūtų labai liūdna, graudu ir net baugu. Iš šalies puikiai matyti, kad dauguma Lietuvos žmonių jau yra išplautomis smegenimis ir jie gyvena ne savo galva, o pagal komandas.
Taip yra ir dabar. Jie tūno provincialiame burbule ir neturi jokio supratimo, kokia dabar yra Amerika, ką iš jos padarė demokratai, kur ji stumiama toliau ir koks paukštis yra Kamala. D. Trumpo epitetas „radikali kairioji beprotė“ yra visiškai taiklus. Kairioji beprotybė yra demokratų strateginė kryptis.
Štai tik trumpa citata ir pasiskaitykite, ką apie Kamalos pastatymą – aš sąmoningai vartoju šį žodį – galvoja gerai žinoma odiozinė organizacija „Black Lives Matter“.
„24 valandas trunkantis pokalbių su partijos bosais procesas nėra nei demokratiškas, nei procesas, kuriuo demokratai turėtų didžiuotis, – X tinkle rašė BLM. – Mes negyvename diktatūroje. Delegatai nėra oligarchai. Kamalos Harris pastatymas demokratų kandidate, kai nežinoma viceprezidento kandidatūra, be jokio plataus ir viešo balsavimo proceso, paverstų šiuolaikinę Demokratų partiją veidmainių partija“.
Leftistinės žiniasklaidos flagmanas CNN tiesiog neriasi iš kailio. Juk kokiais 1989 ar 1990-ais, kai išpūtę akis ir išplėtę ausis klausėmės kiekvieno CNN žodžio, net didžiausiame košmare negalėjome pagalvoti kokia žiniasklaidos šiukšle pavirs šis kanalas.
O štai CNN politikos komentatorė Ashley Allison eteryje užsipuolė kolegą, kai šis sukritikavo viceprezidentės Kamalos Harris nekompetenciją. Jis argumentavo: „Rinkėjai šiuo metu mano, kad Bideno ir Harris administracija yra viena nekompetentingiausių administracijų Amerikos istorijoje. Tai sakau ne aš, tai dabar sako rinkėjai, ir jie tai sako ne tik apie viceprezidentę, bet ir apie visus administracijos narius.“
Tuomet Allison kirto, kad nekompetentinga – negražus žodis ir putojo, kad taip negalima elgtis su juodaodėmis moterimis. Tokia yra ne tik jos, CNN, bet ir visos degradavusios demokratų partijos ideologija bei mąstysena, nes Ashley Allison buvo Obamos – Bideno administracijos bei Bideno – Harris kampanijų ir pereinamojo laikotarpio vyriausioji patarėja.
Ji buvo ir Bideno-Harris rinkimų kampanijos nacionalinė koalicijos direktorė, vadovavo beveik 500 darbuotojų. Todėl turbūt nebereikia komentuoti, kas yra šiandieninė CNN.
JAV konservatyvių pažiūrų politikos apžvalgininkas Tuckeris Carlsonas (Takeris Karlsonas) pareiškė, kad neseniai įvykdytas pasikėsinimas į buvusį prezidentą Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą) yra dar vienas blogio jėgų veikimo šalyje įrodymas. „Manau, kad šeštadienį įvykęs pasikėsinimas nužudyti prezidentą D. Trumpą daugeliui žmonių apie tai priminė arba juos pažadino. Vyksta dvasinė kova”, – aiškino T. Carlsonas „Heritage Foundation” renginyje per respublikonų nacionalinį suvažiavimą Milvokyje (Viskonsino valstijoje).
„Neegzistuoja joks logiškas būdas suvokti tai, ką dabar matome, laiko požiūriu. Tai tiesiog neįmanoma. Tai nėra politiniai nesutarimai. Egzistuoja jėgos – ir jos dabar labai akivaizdžios – kurios dėl kažkokių priežasčių nusprendė nusimesti kaukes. Jų vienintelis tikslas yra chaosas, smurtas ir naikinimas”, – tęsė politikos apžvalgininkas.
Kaip rašo „The Christian Post”, T. Carlsonas vėliau perspėjo, kad JAV vėl atgimsta tos pačios tamsiosios jėgos, kurios praeityje gaivino revoliucinius judėjimus, ypač nukreiptus prieš krikščionybę.
„Kurios grupės jie labiausiai nemėgsta? – retoriškai klausė jis. – Kurios grupės jie labai bijo bei tikisi sunaikinti? Na, tai krikščionis. Štai ką. Krikščionis.”
Buvęs „Fox News” laidos vedėjas juokaudamas atskleidė, kad jam prireikė daugiau nei dešimtmečio, kad visa tai suvoktų, ir jis tai suprato kaip „ne itin tikėjęs, ne visą gyvenimą buvęs krikščionis”.
„Nepraleidau viso savo gyvenimo apsupty smilkalų, giliai melsdamasis. Jį praleidau redakcijoje, tardamas žodį iš „F” (fuck, – red. past., liet. šūdas) raidės, – aiškino jis ir pridūrė, kad revoliucinės, destruktyvios jėgos, kurios šiandien veikia šalyje, labiausiai nekenčia „krikščionių nacionalistų bei žmonių, kurie meldžiasi prie abortų klinikų; žmonių, kurie švenčia Velykas, o ne Translyčių žmonių matomumo dieną”.
revoliucinės, destruktyvios jėgos, kurios šiandien veikia šalyje, labiausiai nekenčia „krikščionių nacionalistų bei žmonių, kurie meldžiasi prie abortų klinikų; žmonių, kurie švenčia Velykas, o ne Translyčių žmonių matomumo dieną”.
T. Carlsonas taip pat užsiminė, kad Respublikonų partijoje paplitęs „tamsus” karo kurstytojo požiūris, todėl daugelis GOP narių nekenčia Trumpo ir dažnai bando jį nuversti. Be to, jis teigė, kad imigracija, ekonominiai klausimai ir D. Trumpo „nepraustaburniškumas” nėra svarbūs jo pagrindiniams respublikonų oponentams. Jo teigimu, įtvirtindami karą šie paprasčiausiai trokšta dieviškosios valdžios.
Be to, apžvalgininkas atkreipė dėmesį į tai, kad D. Trumpas buvo pirmasis prezidentas nuo Jimmy Carterio (Džimio Karterio) laikų, nepradėjęs naujo karo ar neaštrinęs JAV karinio konflikto, o kaip tik „stojo jiems skersai kelio”.
„Jie nori turėti galią žudyti, štai ir viskas, – sakė jis. – Ir tai yra galia, kurią siekia turėti kiekvienas, norintis būti Dievu. Štai kodėl yra aukojami žmonės. Jie mano, kad turi galią žudyti. Tik Dievas turi galią valdyti gyvenimą ir mirtį, ir tai galia, kurios jie trokšta”.
Dempartijos viršūnių prispaustas JAV prezidentas Baidenas pareiškė, kad pasitraukia iš prezidento rinkimų kovos ir savo įpėdine nurodė viceprezidentę Kamalą Haris. Taip be jokios rimtesnės politinės konkurencijos ji tapo dempartijos kandidate į JAV prezidentus. Jau galima taip sakyti, nes Kamalai savo palaikymą išreiškė ne tik įtakingiausi dempartijos šulai, bet ji užsitikrino ir daugumą delegatų, kurie kitą mėnesį specialioje konferencijoje tvirtins dempartijos kandidatą (-ę) į prezidentus. Taigi, atsiranda prasmė atidžiau žvilgtelėti į šios „pelenės“ karjeros kelią. Bei pasamprotauti apie politinę ateitį, jei kartais ji taptų karaliene, tai yra – JAV prezidente.
Pelenė ir Princai
Kai kurie JAV apžvalgininkai gana taikliai vadina Kamalą šiuolaikine „pelene“. Prisimenate klasikinę pasaką apie paprastą mergaitę, kurią pastebi puikusis princas ir ji tampa karaliene. Tai su Kamala buvo panašiai. Ji gimė JAV, Kalifornijoje, bet jos tėvai yra ne iš Jungtinių Valstijų. Jie atvažiavo į JAV studijuoti. Tai buvo du spalvotieji jauni žmonės, kurie atvyko į tą baisų „rasizmo ir priespaudos“ kraštą, gavę grantus iš „baltųjų rasistų“. Tėvas atvažiavo iš Jamaikos, o motina – iš Indijos. Jie susipažino universitete, vietiniame marksistų būrelyje. Taigi, jokios rasinės priespaudos iš amerikiečių nei vienas, nei kitas nepatyrė. Bet Kamalos tėvas JAV universitete dėstė marksistinės ekonomikos kursą, ir jos vaikystę supo marksistinė aplinka. Ir ilgainiui Kamala tapo kovos su rasizmu simboliu Amerikoje.
Kai jai buvo 29 metai, Kamalą pastebėjo toks Kalifornijos „puikusis princas“, tuomet 60 metų amžiaus San Francisko meras Willie Brown. Tuo metu Kamala dirbo San Francisko savivaldybėje eiline juriste. Ji teisme atstovaudavo neturtingus teisiamuosius, kurie neturi lėšų advokatui ir todėl advokatą jiems nemokamai skiria valstija. O „puikusis princas“ tada turėjo problemų santykiuose su žmona, su kuria tuo metu buvo pragyvenęs jau 30 metų. Jie ėmė susitikinėti ir „pelenės“ karjera pradėjo kilti aukštyn. Ji lipo karjeros laiptais, kol galiausiai tapo Kalifornijos valstijos generaline prokurore, o po to – ir senatore nuo Kalifornijos.
Prezidentas Bilas Klintonas yra pavadinęs tą Willie Browną „tikruoju Slidžiuoju Vilu“ (real Slic Willie). „Slidžiojo Vilo“ pravardės kilmė – giliai anglosaksų istorijoje, į kurią dabar nesigilinsime, tačiau naujausiais laikais ta pravardė buvo prilipusi pačiam Bilui Klintonui dėl jo įvairių išsisukinėjimų ir gudravimų: ar Klintonas išvengė šaukimo į kariuomenę, ar rūkė marihuaną, ar miegojo su svetimomis moterimis. Ta pravardė tapo gudrumo ir išsisukinėjimo nuo atsakomybės terminu. Angliškas žodis „Slic“ turi keletą reikšmių. Jį galima versti, kaip „sumanus“ (gerąja prasme) arba „slidus“ (blogąja prasme). O anglų kalbos žargone žodis „willie“ reiškia vyrišką lytinį organą. Taigi, čia žodžių žaismas ir erdvė interpretacijoms, ką būtent turėjo galvoje Klintonas. Tačiau kontekstas toks, kad San Francisko merą taip pavadinęs žmogus – Bilas Klintonas buvo pagarsėjęs būtent savo seksualiniais nuotykiais. To meto spauda rašė, kad Willie Brownas galėjo pasirodyti pokylyje kartu ir su žmona, ir su meiluže, t. y. buvo „sumanus“ ir „slidus“.
Kitas „pelenės“ „puikusis princas“ buvo žymus žurnalistas, TV pokalbių laidų vedėjas, Kalifornijos populiariosios kultūros ikona Montel Williams. Jis suteikė „pelenei‘ priėjimą prie kitų įtakingų Kalifornijos asmenų. Vėliau net pats JAV prezidentas B. Obama jau tuometinę Kalifornijos generalinę prokurorę Kamalą Haris viešai pavadino „gražiausia šalies generaline prokurore“ (the best-looking attorney general in the country). Na, o Baltųjų rūmų spaudos tarnyba pranešė, kad po to jis „atsiprašė K. Harris, savo ilgametės draugės, už „sutrikdymą“, kurį sukėlė jo komentaras“, spaudos sukritikuotas, kaip seksistinis. Tas smulkus incidentas jų draugystei nepakenkė. Ir Obama, ir Harris, kurios motina indė, o tėvas jamaikietis, buvo mišrios rasės vaikai, kuriuos augino vienišos motinos, ir abu jie tapo teisininkais, o vėliau – senatoriais. Juos siejo ilgametė draugystė, kuri tęsėsi dešimtmetį, nepaisant to, kad tuo buvo nepatenkinta Obamos žmona. Kamala pirmą kartą susituokė tik 2014 m., kai jai buvo jau 50 metų. Savo vaikų ji neturi, tačiau įsivaikino sutuoktinio vaikus iš jo ankstesnės santuokos.
Princesė
Katu su Bidenu patekusi į aukščiausią JAV valdžią, Kamala tapo viešai matoma. Iš pelenės tapo princese. Ir iškart paaiškėjo, kad jos oratoriniai įgūdžiai ir gebėjimas sklandžiai reikšti mintis kelia rimtų abejonių. Viešai kalbėdama ji pažeria mažai tarpusavyje susijusių žodžių mišinį, kurį žurnalistai pavadino „žodžių mišraine“. Tai tiesiog įvairių žodžių kratinys, kurio pabaigoje, matyt, supratusi, jog nusišnekėjo, Kamala ima nervingai juoktis. Aštrus ir nemalonus dirbtinis juokas yra toks specifinis ir gali trukti tiek ilgai, kad tas juokas jau yra tapęs Kamalos įvaizdžio dalimi. Žiūrint vaizdo įrašą, tai tikrai daro įspūdį. Pavyzdžiui, per vizitą Lenkijoje, spaudos konferencijoje su Lenkijos prezidentu Duda į konkretų klausimą, kaip JAV vyriausybė teiks pagalbą ukrainiečių karo pabėgėliams, ji tik metė frazę „draugą nelaimėje pažinsi“ ir iškart pradėjo nervingai kvatotis rodydama pirštu į prezidentą Dudą. Po to sekė klausimas, ar Vakarų šalyse bus persekiojami karo Ukrainoje nusikaltėliai. Atsakymas buvo toks: „mes visi žiūrėjome TV reportažą ir be viso to, ką mes žinome ir ko dar nežinome, remiantis tuo, ką tik galėjome pamatyti. Ir tas, kad mes tai matėme, ar nematėme nereiškia, kad tai buvo ar nebuvo ir nepasiriboja tuo, ką mes matėme“. Tokių nusišnekėjimų daugybė. Ir čia nėra kažkoks kreivas-šleivas vertimas, tiesiog ji taip kalba.
Štai Kamalos mintys apie kultūrą iš internete esančio oficialaus renginio vaizdo įrašo: „Kultūra – tai mūsų momento ir mūsų laikmečio atspindys. Kultūra – tai, kaip mes išreiškiame mūsų požiūrį į momentą ir mes visada turime rasti laiko išreikšti mūsų jausmus apie momentus, kurie yra džiaugsmo atspindys, todėl, kad jis ateina ryte (ilgai trunkantis nervingas juokas). Kiekvieną kartą, kai ji suvokia, jog nusišnekėjo ir nebeturi, ką daugiau pasakyti, ji pradeda garsiai nervingai juoktis. Trumpas dėl to ją jau pavadino „kvatojančia Kamala“. „Ar matėte ją besijuokiančią? Ji pamišusi. Iš juoko galima daug ką pasakyti apie žmogų“, – sakė Trampas viename iš savo mitingų. Jei Baidenas nesugeba suregzti rišlių sakinių dėl senatvinės demencijos, tai Kamala, atrodo, sveikata nesiskundžia, tačiau jos minčių dėstymo būdas panašus į Baideno.
Kamala Haris – viena iš pačių nepopuliariausių visuomenėje viceprezidentų šių laikų JAV istorijoje ir į Baltuosius rūmus ji pateko tik dėka eilinio stipraus ir įtakingo vyriškio pagalbos bei dėl tokių fizinių kūno savybių, kaip lytis ir odos spalva. Aišku, teisinga būtų pastaba, jog visais laikais visose šalyse buvo moterų, kurios padarė karjerą, besiremdamos kokiu nors stipriu vyriškiu. Tačiau, kodėl būtent ši konkreti dama tapo be penkių minučių kandidate į JAV prezidentes? Tai čia reikia pažymėti, jog ji ne šiaip moteris, o juodaodė moteris, ir dėl to ji yra ne šiaip paprastas žmogus, bet simbolis engiamųjų – juodaodžių, kuriuos kažkada atvežė į vergiją Amerikoje, simbolis kovos prieš patriarchatą, kad moterys nebūtų engiamos vyrų. Taigi, remdamasi tvirtais ir įtakingais vyrais, kaip engiamųjų kovos simbolis, ji užkopė į valdžios viršūnes.
Ir su šia simboliška istorinės baltųjų kaltės prieš juodaodžius, ir vyrų kaltės prieš moteris vėliava ji žengė per visą savo karjerą visą laiką. Kylant karjeros laiptais kartu su „princų“ pagalba ėjo ir pareiškimai apie tai, kad ji atstovauja engiamųjų šalies gyventojų teises. Šalia Baideno ji atsirado todėl, kad demokratų partijos kandidatui baltaodžiam vyrui reikėjo kaip atsvaros tamsiaodės moters. Be to, Baidenas save demokratų partijoje pozicionavo kaip centristą, tai radikali kairioji moteris labai tiko socialistiniam progresyviajam partijos sparnui. Tam, kad pritrauktų į rinkimus radikalius kairiuosius ir visokių rūšių save engiamaisiais laikančius asmenis. Todėl Baidenas dar gerokai prieš rinkimus pareiškė, kad jo viceprezidente būtinai bus juodaodė moteris. Iš visų buvusių kandidačių jo žvilgsnis krito į Kamalą Haris, kuri pirminiuose dempartijos rinkimuose taip pat dalyvavo ir dėl nominacijos varžydamasi su Baidenu, kaltino jį rasizmu. Tai buvo jos veikimo būdas: siekiant karjeros, reikia pakaitomis apkaltinti baltaodį vyrą rasizmu, ir atsiremti į jo tvirtą ranką. Tada Baidenas CNN televizijai sakė, kad jį nuliūdino, jog taip gerai pažįstamas žmogus taip aštriai su juo konfrontuoja, bet sakė suprantąs, kad tokių dalykų per debatus pasitaiko. Baideno apsisprendimą pasiimti porininke Kamalą įtakojo ir tai, kad ji triuškinamai pralaimėjo pirminius rinkimus, negavusi net savo valstijos paramos. Taigi, buvo aišku, kad ji Baidenui jokios realios grėsmės nekelia. Be to, Kamala buvo artima 2015 m. nuo smegenų vėžio mirusio Baideno sūnaus Beau draugė. Jie užmezgė draugystę, kai abu dirbo generaliniais prokurorais – Haris buvo Kalifornijos generalinė prokurorė, o Beau – Delavero generalinis prokuroras. „Buvo laikotarpių, kai su Beau kalbėdavomės kasdien, kartais kelis kartus per dieną“, – vėliau rašė Kamala savo memuaruose.
Kamalos darbą Baltuosiuose rūmuose labai kritiškai vertino net palankiausia dempartijai spauda. Pavyzdžiui, The Atlantic rašė, kad jos pirmi metai viceprezidentės poste pasižymėjo retorikos klaidomis, didžiule personalo kaita, politinėmis klaidomis, blogu savitarpio supratimu net jos sąjungininkų tarpe. Pasak leidinio, „problemos vardas yra Kamala Haris“. Žinių transliuotojas BBC po metų viceprezidentės poste, uždavė retorinį klausimą: kas su Kamala yra blogai? Leidinys Politico rašė, kad Kamalos biure susidarė nesveika aplinka, dėl nuolatinių konfliktų žmonės išeina iš darbo. Ir tokių straipsnių labai daug kairiojoje spaudoje, nekalbant jau apie konservatyvius leidinius, kurie rašė, jog Kamala atstovauja emocinę būklę tų radikaliųjų kairiųjų, kurie nuverčia istorinius paminklus, gatvėse kelia riaušes ir naikina amerikietišką kultūrą. Tai yra tie žmonės, kurie iš tikro nori įvesti JAV socialistinę santvarką.
Karalienė?
Kamalos rinkiminė kampanija dabar įgaus pagreitį. Po senuko Baideno ji atrodo guvi ir žvali. Į žiniasklaidą bus mesti šimtai milijonų, ir progresyvioji žiniasklaida, kuri sudaro didžiąją visos žiniasklaidos dalį JAV, užsisuks didžiuliais tempais. Dieną naktį iš visų televizorių ir kompiuterių bus transliuojama, kaip šaunu ir kaip būtina yra išrinkti prezidente juodaodę moterį ir tokiu būdu pastatyti į vietą tuos du baltuosius vyrus fašistus iš respublikonų partijos. Ir tikrai, gali taip atsitikti, kad Kamala Haris taps JAV prezidente. Praeities rezultatai ne visada garantuoja tokius pačius rezultatus ateityje. Ir šiaip jau, dabar gal ir nėra taip aktualu tie praeities princai, bet išlieka klausimas, kaip į JAV prezidentę Kamalą Haris žiūrėtų užsienio šalių vadovai. Ypač tokie, kaip Putinas ar Xi Jinpingas ar Erdoganas ir kiti, kurie žino apie Kamalą ne tik tai, kas pasiekė žiniasklaidą, bet ir daug daugiau. Didžiųjų užsienio šalių žvalgybos dirba kruopščiai. Kiek rimtai jie vertintų šią JAV prezidentę. Kažkaip sudėtinga įsivaizduoti Kamalos Haris diskusiją su aukščiau minėtais asmenimis dėl karo Ukrainoje užbaigimo sąlygų. Prezidento poste Kamala būtų tik Baideno kopija. Blogesnė kopija. Ir kas lauktų JAV ir viso Vakarų pasaulio prie Kamalos, jei net prie Baideno Jungtinių Valstijų negerbia ne tik Rusija, bet net ir Iranas, ir netgi kažkokie Jemeno driskiai ir Hamas teroristai su savadarbėmis raketomis. Kamala Haris yra daug kairesnė už savo ilgametį draugą Baraką Obamą. Kaip pamename, Obama buvo Rusijos draugas ir tyliai susitaikė su Putino įvykdyta Krymo aneksija, nei vieno šovinio nedavė Ukrainai, net jokių bent kiek vertų dėmesio sankcijų neįvedė. Ir būtent ši susitaikėliška Obamos – Baideno politika atvėrė galimybių langus Putino karui prieš Ukrainą. Keturi metai Kamalos Haris valdymo reikštų dar keturis metus karo Europoje. O galimai ir ne tik Europoje.
Prieš kelias dienas Kelmės rajone sudaužyta atminimo lenta partizanams tik patvirtino statistiką – atminimo ženklai partizanams niokojami vis dažniau.
Policija teigia, kad tokių atvejų daugėja, tačiau paminklai retai būna apšviesti ir stebimi vaizdo kamerų, tad nusikaltėlius surasti sunku. Laisvės kovų „Vanago Lietuva“ pilietinių iniciatyvų vadovas pabrėžia: paminklų niekinimas – hibridinių atakų prieš Lietuvą dalis, tad labai svarbu stiprinti pilietiškumą.
Prezidentas: išpuoliai planuojami ne Lietuvoje
Prezidentas Gitanas Nausėda dar šių metų vasarį yra pareiškęs, kad išpuoliai prieš Lietuvos partizanams skirtus paminklus planuojami ne Lietuvoje, tad objektai turi būti saugomi, o į incidentus reaguojama operatyviai.
„Tai daroma labai sąmoningai – labai sąmoningai planuojama, tam labai kruopščiai rengiamasi. Tai daroma, kaip puikiai suprantate, už Lietuvos Respublikos ribų, dėl to, žinoma, visiškai užkirsti kelią tokio pobūdžio provokacijoms yra gana sudėtinga, bet reaguoti būtina labai greitai, nes tada gal būtų galima ir užkardyti, net nustatyti bei sulaikyti tuos asmenis, kurie tai padaro“, – sakė G. Nausėda.
Kelmės rajono atvejį, kai buvo sudaužyta atminimo lenta, rajono meras pavadino vandalizmo aktu. Tai tik vienas iš keliolikos tokių šiemet įvykdytų nusikaltimų.
Kelmės rajone sudaužyta partizanų atminimo lenta. Ričardo Samuilio nuotrauka
Sausio pabaigoje Varėnos rajone, Merkinėje, dažais aplietas paminklas partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Pernai dažais aplietas buvo tiek šis, tiek kitas A. Ramanauskui-Vanagui skirtas paminklas Lazdijų rajone, Bielėnų kaime. Įtariamieji nebuvo nustatyti.
Ištiriami tik pavieniai atvejai
šiemet per tą patį laikotarpį pradėta 11 ikiteisminių tyrimų dėl paminklų niekinimo.
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus patarėja REVITA JANAVIČIŪTĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, kad praėjusių metų pirmąjį pusmetį buvo pradėti šeši ikiteisminiai tyrimai, o šiemet per tą patį laikotarpį pradėta 11 ikiteisminių tyrimų dėl paminklų niekinimo.
„Galime sakyti, kad atvejų daugėja. Ištiriami tik pavieniai atvejai, sudėtinga nustatyti paminklų niekintojus, nes dažniausiai paminklai stovi neapšviestose vietose, nėra įrengtų vaizdo kamerų. Labiausiai nukenčia atokesnėse vietose esantys paminklai“, – teigė ji.
Pasak policijos atstovės, paminklus niekinantiems asmenims gresia viešieji darbai, taip pat laisvės apribojimas – areštas arba laisvės atėmimas iki vienų metų.
R. Janavičiūtė tikino, kad norint užkardyti nusikaltimus reikėtų didesnės apsaugos – apšvietimo, kamerų. „Pastarasis nusikaltimas įvykdytas Kelmės rajone, ten pradėtas ikiteisminis tyrimas“, – tikslino ji.
Merkinėje dažais aplietas Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas. Merkinės krašto muziejaus nuotrauka
Išskyrė paminklų niokotojų tikslus
Strateginių iniciatyvų centro vadovas, Lietuvos partizaninių kovų tyrinėtojas ALKAS PALTAROKAS dienraščiui „Bernardinai.lt“ pabrėžė, kad nusikaltimus galimai vykdo tiek žmonės iš Lietuvos, jaučiantys neapykantą partizanams, tiek jėgos iš Rusijos.
„Strateginių iniciatyvų centras yra nevyriausybinė organizacija (NVO), kurios esminės darbo kryptys saugumo ir gynybos srityse yra mokymai ir darbas su komunikacija. Mūsų profesionali OSINT atvirų šaltinių tyrimų komanda dirba nuolat. Taip pat turime „Vanago Lietuva“ tęstinį projektą ir patys statome paminklus – juodąjį dvigubą kryžių, kuris yra oficialus laisvės kovų sąjūdžio ženklas. Ir visada prisidedame prie kitų laisvės kovų iniciatyvų“, – pasakojo A. Paltarokas.
„Reikėtų vertinti objektyviai analitiniu ir dedukciniu metodu. Jeigu nusikaltimai yra pasikartojantys, vadinasi, gali būti įvairių priežasčių, tai gali būti organizuota tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Matyt, tai daroma turint tam tikrą tikslą. Jeigu tai daro vietiniai žmonės, galima daryti prielaidą, kad jie jaučia neapykantą partizanams, nes yra giminaičiai tų, kurie kolaboravo su okupantais ir vykdė Lietuvos valstybės gyventojų genocidą, ar turintys psichikos sutrikimų, chuliganai“, – sakė jis.
Kad buvo vykdomas genocidas – nustatyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2019-ųjų sprendime, jog Lietuvoje 1944–1953 metais vyko represijos prieš partizanus, jų artimuosius ir ryšininkus, kaip žymią tautinę grupę.
„Kad buvo vykdomas genocidas – nustatyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2019-ųjų sprendime, jog Lietuvoje 1944–1953 metais vyko represijos prieš partizanus, jų artimuosius ir ryšininkus, kaip žymią tautinę grupę. Tai yra Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas. Faktas tas, kad tuos nusikaltimus vykdė okupantai, jų jėgos struktūros, ta pati „išlaisvintoji“ Raudonoji armija, NKVD, komunistinis aktyvas ir vadinamieji liaudies gynėjai – stribai. Pastarieji kolaborantai – vietos gyventojai, kurie plėšikaudavo, talkininkavo trėmimuose, žudymuose. Atgavus nepriklausomybę, tokių žmonių nuteista tik dešimtys, greičiausiai jų atžalos yra užaugintos ideologiškai, su neapykanta partizanams ir Lietuvos nepriklausomybei iš esmės“, – dėstė A. Paltarokas.
Tikslai yra keli – sukelti įtampą ir chaosą bendruomenėje, visuomenėje, taip pat stengiamasi diskredituoti mūsų saugumo institucijas,
Tikslai yra keli – sukelti įtampą ir chaosą bendruomenėje, visuomenėje, taip pat stengiamasi diskredituoti mūsų saugumo institucijas, kurios yra atsakingos už nusikaltėlių persekiojimą ir nusikaltimų identifikavimą, teisingumo vykdymą.
Pasak pašnekovo, apie jėgas iš Rusijos galime kalbėti, nes NATO viešai yra pareiškusi, jog vyksta akivaizdus hibridinis karas prieš visas Aljanso valstybes. „Nesvarbu, ar tai būtų Baltijos šalys, ar Lenkija, Rumunija, Prancūzija, ar Jungtinė Karalystė. Šiuo atveju išpuolius prieš paminklus mes galime vertinti kaip hibridinio karo specifinę priemonę – ataką. Tai yra pasikėsinimas į mūsų simboliką, laisvės siekį, partizanus.
Tikslai yra keli – sukelti įtampą ir chaosą bendruomenėje, visuomenėje, taip pat stengiamasi diskredituoti mūsų saugumo institucijas, kurios yra atsakingos už nusikaltėlių persekiojimą ir nusikaltimų identifikavimą, teisingumo vykdymą. Jeigu nepavyksta nusikaltėlio pagauti, visuomenė tiesiog nusivilia tomis institucijomis, kurios to darbo negali atlikti. Tokiu būdu taikomasi į mūsų institucijų, valdžios diskreditavimą“, – tikino jis.
Taip pat, anot A. Paltaroko, yra žinoma, kad iš išorės tokie asmenys gali veikti per kriminalinius elementus. „Tiesiogiai pasamdomas nusikaltėlis, kuris atlieka tyčinį nusikaltimą, arba naudojamos kitos poveikio priemonės – kita prievartos forma. Priešo struktūros, jų žvalgyba, Rusijos teroristinės organizacijos naudoja įvairias poveikio, teroro priemones hibridiniame kare tam, kad pasėtų chaosą, sukiršintų visuomenę ir diskredituotų mūsų saugumo struktūras“, – sakė jis.
Partizanų vadui Jonui Semaškai-Liepai pastatytas paminklas – partizanų simbolis juodasis dvigubas kryžius. Bernardinai.lt nuotrauka
Pasitaiko ir hibridinių atakų, problemai spręsti reikia kompleksinių priemonių
Anot Strateginių inciatyvų centro vadovo, griežtinti bausmes galima visada, tačiau visų pirma reikia identifikuoti nusikaltėlius. „Jeigu tų nusikaltėlių neidentifikuojame ir policija sako, kad dažniausiai ikiteisminiai tyrimai nutraukiami, nes nerandama kaltininkų, tai bausmes griežtink negriežtinęs, didelės įtakos tai neturės. Reikalingos kompleksinės priemonės, kurios užkardytų tokius nusikaltimus“, – sakė jis.
Istorinės atminties kova vyksta iki šiol, kai kurie veiksmai tiesiai šviesiai atrodo butaforiniai, politikai žada, daug kalba, bet mažai daro.
A. Paltarokas pabrėžė: istorinės atminties kova vyksta iki šiol. „Tam, kad suprastum Lietuvos partizaninę istoriją ir jos įamžinimą, būtinas nuolatinis, aktyvus ir nuoseklus darbas, kadangi partizaninėje kovoje dalyvavo apie 100 tūkstančių žmonių, iš jų 20 tūkstančių žuvo, keliolika tūkstančių net nėra surasti, identifikuoti, jie užkasti bevardėse duobėse, išniekinti, jų palaikai nerasti iki šiol. Ir fiziškai daugelio jų jau neįmanoma bus surasti.
mūsų valdžios struktūrose buvo ir yra tų pačių kolaborantų palikuonių, kurie nebuvo suinteresuoti skirti reikiamą dėmesį, finansavimą mūsų laisvės kovoms įamžinti, paminklams statyti, atitinkamai juos prižiūrėti ir pačiam patriotiškumui
Nors vyksta ilgalaikis darbas, mano nuomone, mūsų valdžios struktūrose buvo ir yra tų pačių kolaborantų palikuonių, kurie nebuvo suinteresuoti skirti reikiamą dėmesį, finansavimą mūsų laisvės kovoms įamžinti, paminklams statyti, atitinkamai juos prižiūrėti ir pačiam patriotiškumui bei pilietiškumui ugdyti. Istorinės atminties kova vyksta iki šiol, kai kurie veiksmai tiesiai šviesiai atrodo butaforiniai, politikai žada, daug kalba, bet mažai daro“, – sakė jis.
„Jeigu žiūrėsime, kiek jie žada ir kiek daro – didžiulis skirtumas. Prieš savaitę buvo hibridinė ataka virtualioje erdvėje prieš Lietuvos ypatingąjį archyvą, partizaninės temos turinį. Taip pat atakuojama populiari paskyra „Vanago Lietuva“ ir dar kitos populiarios partizaninės paskyros. Jos buvo atakuotos trolių, botų ir galimai vietos žmonių, kurių komentarai atitiko kriminalinių nusikaltimų požymius – tai yra tyčiojimasis, mirusiojo niekinimas, dezinformacijos skleidimas, šmeižtas, klaidinimas ir visuomenės kiršinimas“, – aiškino A. Paltarokas.
Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimų ceremonija 1948 metais. Įsakymą skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Ant stalo matyti patiesta Trispalvė. Partizanai.org nuotrauka
Pasak pašnekovo, paminklų Lietuvoje yra šimtai, statomi nauji, tad į jų apsaugą reikia žiūrėti kompleksiškai. „Viena yra kameros, dar klausimas, ar jos yra tiesiogiai sujungtos su online stebėsena, ar vaizdas tik įrašinėjamas, ir tu jį gali matyti tik po fakto. Jeigu ir yra kameros, nusikaltimas vis tiek gali būti įvykdomas žaibiškai, nusikaltėlis gali būti užsimaskavęs, kažin ar gali labai greitai jį surasti.
Vis dėlto turime tam tikrų rezultatų. Kartais tyrimas užtrunka ilgai, ir procedūros negali būti viešinamos. Dar žiemą buvo suorganizuotas tarpinstitucinis pasitarimas Lietuvos Respublikos Seime. Deja, jis ryškesnių rezultatų nedavė. Išdėsčiau griežtą poziciją, mažai kas ją suprato“, – nuogąstavo jis.
Reikia atkreipti dėmesį į pilietiškumą, kad Lietuvoje patys žmonės rūpintųsi savo istorine atmintimi, nes laisvės kovotojai yra mūsų istorinės atminties stuburas ir teroristinių Rusijos organizacijų taikinys.
„Kamera yra tik vienas iš įrankių. Reikia kompleksinių priemonių, kurios galėtų nusikaltimą užkardyti, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į pilietiškumą, kad Lietuvoje patys žmonės rūpintųsi savo istorine atmintimi, nes laisvės kovotojai yra mūsų istorinės atminties stuburas ir teroristinių Rusijos organizacijų taikinys. Neveiksnumas, nepilietiškumas ir abejingumas yra blogio sąjungininkai. Reikalingas visos visuomenės susitelkimas.
Kaip minėjau, ir Lietuvos viduje yra žmonių, kuriems laisvės kovotojai ir Lietuvos herojai labai nepatinka, kadangi jų giminaičiai patys buvo kolaborantai ir kolaboravo su okupantais bei dalyvavo Lietuvos genocide. Žinoma, vaikai ar vaikaičiai nėra atsakingi už giminaičių nusikaltimus, bet jiems dažniausiai nerūpi istorinis teisingumas ar gynyba hibridiniame kare prieš teroristinę Rusiją. Darbas yra imituojamas ar sabotuojamas. Tuo priešas ir naudojasi“, – tikino pašnekovas.
A. Paltarokas teigė, kad ryškiausios atakos vykdomos prieš žinomesnius paminklus, nors pasitaiko ir kitokių kriminalinių veikų taikinių. „Yra daug atminimo lentų ar kitokių įamžinimo formų nuošalesnėse vietose, jos taip pat pažeidžiamos, dažnai pastatytos miške ar negyvenamose vietovėse. Bet matome, kad net miestuose paminklai niekinami.
Dar sykį pabrėžiu: reikalinga visuomenės konsolidacija – vyksta akivaizdus hibridinis karas, yra kinetinės ir nekinetinės veikos, jos ypač pavojingos. Rusija visada naudojo pačias ciniškiausias ir bjauriausias, brutaliausias, sveiku portu sunkiai suvokiamas karo priemones prieš visas kaimynines valstybes ir dabar tam skiria daug resursų. Atmerkime akis galų gale“, – ragino jis.
Liepos 23 dieną Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijos pateikė Prezidentui Gitanui Nausėdai prašymą vetuotikontraversiškai vertinamą Genocido centro pertvarkos įstatymą.
Tai nuostabiai tiksliai intonuotas Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijų kreipimasis į šalies vadovą, kur, be visa ko kito, prašoma įvertinti dar ir tą aplinkybę – ar nuo balsavimo už minėtą įstatymą neprivalėjo nusišalinti Seimo nariai R. Lopata, E. Zingeris, Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen, kurių artimieji dirbo sovietinėse represinėse struktūrose? Kaip visi gerai suprantame, jeigu šios Lietuvos laisvei priešiškų šeimų atžalos nebūtų dalyvavusios balsavime, nebūtų likę kvorumo įstatymui priimti.
Ar prezidentas G. Nausėda išdrįs vetuoti šį laisvos Lietuvos idėjai ir nepriklausomybės idealų puoselėjimui radikaliai priešišką, juodašimtišką įstatymą arba bent teiksis atkreipti dėmesį į laisvės vėliavnešių prašymą, išsakys savo poziciją šiuo klausimu?
Pabandykime stoti į prezidento G.Nausėdos batus ir įvertinti situacija pirmiausiai iš grynai pragmatinio, apvalyto nuo vertybinių nuostatų taško jo paties karjeros ir įtakos išsaugojimo požiūriu.
G.Nausėda kaip sveiko proto žmogus tikriausiai gerai supranta, kad, jam vetavus kaip maro užkratas priešišką Lietuvai Genocido tyrimų centro vadinamosios pertvarkos projektą, kils toks kraupus kiaulių choro žviegimas, kad kilnosis net lubos.
Iš kitos pusės žiūrint, prezidentas G. Nausėda tikriausiai gerai įsivaizduoja ir tai, su kuo turi reikalą, negalės apsimesti nepastebintis, kad šį įstatymą paruošė ir bando prastumti ta pati kriminalinio mentaliteto gauja, kuri neseniai vertėsi per galvą, siekdama sufalsifikuoti jam kaltinimus ir pašalinti prezidentą iš politinės veiklos arenos į užribį.
Taigi, kyla klausimas – ar svarbi tam pačiam prezidentui kažkokiu rakursu dar turėtų būti žviegiančios kiaulių bandos, kuri neseniai taikėsi jį suėsti gyvą, nuomonė?
Abiem paminėtais atvejais veikia tie patys falsifikavimo specialistai, tačiau, kaip atrodo, vadinamosios Genocido tyrimo centro pertvarkos imamasi truputėlį kitu pretekstu nei šalies vidinėse tarpusavio kovose dėl postų ir valstybės užvaldymo buvo forsuojami skandalai.
Ką iš tiesų reiškia vadinamoji Genocido tyrimų centro pertvarka?
Užplūsta idiotiška jausena arba kvailai juokinga yra jau tai, kad mums nelieka net mažiausios galimybės apsimesti bent prieš save kažko nesupratusiais, arba, kitaip tariant, nelieka erdvės interpretacijų įvairovei, kai jau ne vieną kartą labiausiai apgailėtinos reputacijos žydai viešai laidė užuominas, kad laisvės kovotojų garbę atstovaujančiam Centrui reikėtų išrauti geluonį, kaip supratau, pagal juos toks Centras turėtų būti paverstas neįgaliu (iškastruotas) arba atviru tekstu skelbiant, jog lietuviai esą neturi teisės patys rašyti istorijos, jiems tokiu atveju neva reikėtų sukurti priežiūros instituciją, sudarytą iš žydų lobistų.
Tiesą sakant, aš pats taip postringaujančių žydų nacistų net nevadinu žydais, mintyse juos tituluodamas šunžy… vardu. Tačiau klaikiausia, kad tokių šunžy… užsakymą paknopstomis puolė vykdyti konjunktūrinė koalicija, kurią nuo šio momento savo mintyse vadinsiu tik baisuomenėsvardu ir puoselėsiu viltį, kad anksčiau ar vėliau baisuomenės kontingento pasirinkimai bus įvertinti teisiškai.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, prezidentas G. Nausėda neišdrįs išdrįsti nevetuoti minėto juodosios konjunktūros įstatymo, net žiūrint iš pragmatinio taško, nes priešingu atveju liktų vienui vienas akis į akį su baisuomene, nusisukęs į priešingą pusę nuo didžiosios Lietuvos.
Galiausiai kreipimosi autoriai tarsi sufleruoja prezidentui dar ir tokią išeitį, kad anas galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, peradresuodamas jų klausymą ir prašydamas išaiškinimo – ar nuo balsavimo už minėtą Genocido tyrimų centro „pertvarkos“ įstatymą neprivalėjo nusišalinti tie Lietuvos parlamento nariai, kurių artimieji yra dirbę sovietinėse represinėse struktūrose. Kas be ko, paprastai sakoma, kad vaikai neatsako už tėvų ar protėvių paklydimus, tačiau visai kitas atvejis, kai palikuonys tęsia savo artimųjų piktavališką veiklą, nukreiptą prie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Tačiau, žinoma, ne tie, įvardyti ar neįvardyti, pragmatiniai interesai, greičiausiai, kaip norisi tikėti, lems prezidento apsisprendimą vetuoti pražūtingą Lietuvai įstatymą, o Prezidento įsipareigojimas būti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės garantu, teisinės visuomenės principų sargybiniu.
P. S.
Ar klausiate – kaip šių eilučių autorius drįsta baisuomene arba ideologine gauja pavadinti žmonių sambūrį, kuris, be visa ko kito, stoja kovojančios Ukrainos pusėje?
Tačiau sunku nepastebėti, kad jie smerkia agresorę Rusiją pirmiausiai dėl to, kad anoji siekia sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir kultūrą, iš kitos pusės, skelbdami, jog savo ruožtu lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros naikinimas yra tolesnės pažangos laidininkas.
Kad ir kaip žiūrėsi, nesueina galai, todėl, kaip atrodo bent man, jų užsiangažavimas dėl Ukrainos pergalės yra apsimestinis ir vidujai prieštaringas…
Post post scriptum
Jau išsiuntęs straipsnelį redakcijai sužinojau, kad prezidentas G.Nausėda pasirašė šį Genocido tyrimo centro pertvarkos projekto įstatymą.Tikiuosi, kad mūsų nusivylimas prezidento pasirinkimais nesutrukdys jam tapti laimingu žmogumi ir padės pelnyti didžiulę vadinamųjų konservatorių pagarbą.
Po to, kai vargšas senolis Joe Bidenas kaip koks senas atitarnavęs baldas buvo patrauktas iš rinkimų kampanijos scenos, o į jo vietą buvo pastatyta Kamala Harris, Lietuvos viešoji erdvė ir žiniasklaida tiesiog praskydo iš džiaugsmo ir su nauja energija pradėjo pulti Donaldą Trumpą. Čia kaip žinomo Lietuvos krepšinio trenerio nurodymas: „Bėgam – metam!” Kas, kaip, kodėl? O kam galvoti? Komanda juk duota, todėl varom: copy-paste, copy-paste, copy-paste… Jeigu psichologijos ar sociologijos studentams dabar reikėtų rašyti kontrolinį darbą, tai šitas nemąstančios bandos instinktų proveržis būtų puiki tema. Aišku, rimtoje mokslo institucijoje ir su rimtais vadovais, o ne kokiame nors propagandos fabrikėlyje, kaip TSPMI.
Aišku, galima būtų pasilinksminti, žvelgiant į mūsų iškilius komentatorius, jei nebūtų labai liūdna, graudu ir net baugu. Iš šalies puikiai matyti, kad dauguma Lietuvos žmonių jau yra išplautomis smegenimis ir jie gyvena ne savo galva, o pagal komandas. Taip yra ir dabar. Jie tūno provincialiame burbule ir neturi jokio supratimo, kokia dabar yra Amerika, ką iš jos padarė demokratai, kur ji stumiama toliau ir koks paukštis yra Kamala. D. Trumpo epitetas „radikali kairioji beprotė“ yra visiškai taiklus. Kairioji beprotybė yra demokratų strateginė kryptis.
Štai tik trumpa citata ir pasiskaitykite, ką apie Kamalos pastatymą – aš sąmoningai vartoju šį žodį – galvoja gerai žinoma odiozinė organizacija „Black Lives Matter“. „24 valandas trunkantis pokalbių su partijos bosais procesas nėra nei demokratiškas, nei procesas, kuriuo demokratai turėtų didžiuotis, – X tinkle rašė BLM. – Mes negyvename diktatūroje. Delegatai nėra oligarchai. Kamalos Harris pastatymas demokratų kandidate, kai nežinoma viceprezidento kandidatūra, be jokio plataus ir viešo balsavimo proceso, paverstų šiuolaikinę Demokratų partiją veidmainių partija“.
Leftistinės žiniasklaidos flagmanas CNN tiesiog neriasi iš kailio. Juk kokiais 1989 ar 1990-ais, kai išpūtę akis ir išplėtę ausis klausėmės kiekvieno CNN žodžio, net didžiausiame košmare negalėjome pagalvoti kokia žiniasklaidos šiukšle pavirs šis kanalas. O štai CNN politikos komentatorė Ashley Allison eteryje užsipuolė kolegą, kai šis sukritikavo viceprezidentės Kamalos Harris nekompetenciją. Jis argumentavo: „Rinkėjai šiuo metu mano, kad Bideno ir Harris administracija yra viena nekompetentingiausių administracijų Amerikos istorijoje. Tai sakau ne aš, tai dabar sako rinkėjai, ir jie tai sako ne tik apie viceprezidentę, bet ir apie visus administracijos narius.“ Tuomet Allison kirto, kad nekompetentinga – negražus žodis ir putojo, kad taip negalima elgtis su juodaodėmis moterimis. Tokia yra ne tik jos, CNN, bet ir visos degradavusios demokratų partijos ideologija bei mąstysena, nes Ashley Allison buvo Obamos – Bideno administracijos bei Bideno – Harris kampanijų ir pereinamojo laikotarpio vyriausioji patarėja. Ji buvo ir Bideno-Harris rinkimų kampanijos nacionalinė koalicijos direktorė, vadovavo beveik 500 darbuotojų. Todėl turbūt nebereikia komentuoti, kas yra šiandieninė CNN.
Ukrainos pajėgoms toliau nepavyksta eliminuoti agresoriaus dronų paleidimo aikštelių Kryme. Šią naktį okupantai smūgiavo 38 dronais Shahed, iš kurių 25 dronus ukrainiečiams pavyko numušti. Nukentėjo civilinė infrastruktūra Zhytomir, Kyiv, Sumy, Kharkiv, Odesa. Shahedų nuolaužos nukrito ir Rumunijos teritorijoje.
Ukrainos pajėgos su dronais atakavo objektus rusijos teritorijoje, daugiausia nekentėjo Kursk srityje esantys rusų objektai.
Žiūrim ką turim fronte.
Kharkiv kryptis.
Sunki kovinė rutina Lyptsi ir Vovchansk sektoriuose. Nors rusai skelbia, neva jiems pavyko atsiimti pozicijas Hlyboke, tačiau ukrainietiški ir nepriklausomi šaltiniai to nepatvirtina. Rusai atnaujino operacijas Sotnytskyi Kazachok. Šį kartą Ukrainos gynėjai net neįleido rusų į šį pasienio kaimelį ir galimai daužė juos dar rusijos teritorijoje.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai puola šiauriniame flange bei bando plėsti savo pozicijas prie Pishchane. Tęsiasi sunkūs mūšiai.
Lyman. Rusų pajėgos užsispyrusiai bando pralaužti Ukrainos vienetų gynybą šiauriniame flange ir taip palengvinti savo operacijas Kupjansk sektoriuje. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.
Syversk. Sunkios kautynės vyksta prie kelių kaimo Ivano Dariivka trobų, kurį rusai jau skelbė užėmę. Išlieka įtempta padėtis ir į šiaurę nuo Rozdolivka.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Sunkios ir permainingos kautynės tęsiasi šiauriniame flange. Rusai sugeba kirsti kanalą, tačiau ukrainiečiai jiems neleidžia įsitvirtinti. Toretsk ruože taip pat be didesnių pakitimų. Agresorius plečia pozicijas pietiniame flange ir bando pasiekti rytiniame flange esantį terikoną ir kitas aukštumas. Siekdami sutrikdyti okupantų tiekimą, Ukrainos gynėjai intensyviai su artilerija apšaudo Horlivka esančius agresoriaus aprūpinimo kelius ir taškus.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas.
Situacija tampa kritinė – rusai toliau vysto sėkmę nuo Prohres, atakuodami palei geležinkelį. Jie jau pasiekė Vesele – Ivanivka ruožo prieigas. Kaip ir spėjome, okupantai apeidinėja ukrainiečių pozicijas palei vakarinį Vovcha upės krantą iš šiaurės bei grasina Ukrainos pajėgų grupuotės užnugariui (Zhelane). Iki šiol nėra konkrečių žinių, apie Ukrainos pajėgų atitraukimą iš rytiniame Vovcha upės krante esančio ruožo (Novoselyvka Persha – Yasnobrodivka – Karlivka). Džiugina tik tai, kad ukrainiečių 31-osios brigados vienetai, remiami 47-osios brigados, kurie išsiveržė iš apsupimo prie Lozuvatske.
Tikėtina, kad išnaudodami chaosą, rusai gali suintensyvinti puolimą Vozdvyzhenka – Lozuvatske ruože bei bandyti užlipti ant svarbių aukštumų. Šiais veiksmais okupantai gali bandyti įgalinti savo tolimesnes operacijas, ne tik link kelio Pokrovsk – Kostyantinivka (tikėtinos puolimo ašies svarbioje sankryžoje), bet ir vystant sėkmę nuo Prohres į vakarus bei pietvakarius.
Centras. Sunkios kautynės fiksuojamos Krasnohorivka. Rusai skelbia iš esmės išstūmę Ukrainos vienetus, tačiau mūšiai čia ir toliau tęsiasi.
Pietinis flangas. Ukrainiečių 79-oji oro desanto brigada atmušė dar vieną itin galingą rusų bandymą prasiveržti link Kurahiv. Agresorius puolė bataliono dydžio vienetu (11 tankų, 1 tankų paramos mašina „Terminator“, 45 PKM ir 12 motociklininkų). Tik dėka artilerijos, FPV dronų, minų ir PTRK (t. y. gerai įrengtos ir paruoštos gynybinės linijos, ugnies plano ir sąveikos) okupantai buvo sumušti. Sunaikinta apie 22 proc. jų šarvuotos technikos, iš rikiuotės išvesta trečdalis, o gal net ketvirtadalis gyvosios jėgos, kas teoriškai neturėjo sustabdyti puolimo (yra atvejų, kai rusai tęsdavo puolimus patirdami ir didesnius nuostolius). Tačiau panašu, kad šios rusų pajėgos neteko V2 (vadovavimo ir valdymo), ko pasėkoje pabėgo iš mūšio lauko: https://t.me/odshbr79/244.
Zaporizhia kryptis.
Agresorius itin suaktyvino artilerijos smūgius Robotyne pleište. Labai intensyviai smūgiuojama su MLRS sistemomis. Tiesa, nemaža dalis 122 mm raketų nesprogsta, tad neatmestina, kad yra naudojama amunicija iš š. korėjos. Neatmestina, kad rusai ruošiasi galutinai išstumti Ukrainos gynėjus iš Robotyne pleišto.
Kai painiuose LGBTQ+ labirintuose pasiklysta vis daugiau politikų, reikia priminti elementarų faktą: lytys yra dvi. Vyras ir moteris. Vaikų žmonės susilaukia lytinio dauginimosi būdu, kai dviejų skirtingų lyčių genetinė medžiaga susijungia ir palikuonis paveldi genetinę informaciją iš abiejų tėvų. Visi milijardai gyvenusių ir gyvenančių žmonių turi biologinius tėtį ir mamą. Abu tėvai yra labai reikalingi augančiam vaikui. Būtent todėl valstybei yra svarbi skirtingų lyčių šeima. Joje gimsta nauji šalies piliečiai. T. y., žmonės, kurie toliau kurs mūsų valstybę, vystys ekonomiką, mokslą, meną; kurių mokesčiais bus finansuojamos mūsų pensijos, gydymas, dabartiniai valstybės įsiskolinimai ir visa kita.
Nors visi žmonės yra lygūs, vienodos vertės ir orumo, bet ne visi žmonių santykiai valstybės požiūriu yra tapatūs. Valstybė be reikalo nereguliuoja ir nesikiša į romantinius, seksualinius ar kitokius grynai privačius suaugusių asmenų ryšius, kurie neturi esminės reikšmės visuomenės bendrajam gėriui. Du tos pačios lyties asmenys negali susilaukti bendrų vaikų. Todėl valstybė neturi tokių sąjungų laikyti šeima, taigi ir skatinti bei puoselėti.
Klasikinis kontrargumentas – juk susituokus neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinio potencialo joje gimti vaikams, neseka, kad šeimoje privaloma juos gimdyti. Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra automobilis. Tai, kad būna nevažiuojančių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus irgi turime laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose). Tai skirtingi, skirtingos paskirties dalykai, nors tiesa, kad turi ir tam tikrų panašumų.
Kas kam ką primeta?
Ir vis dėlto LGBTQ+ aktyvistai bet kokia kaina siekia, kad valstybė homoseksualioms poroms suteiktų teisę kurti šeimą. Jie reikalauja neprimesti jiems svetimos religijos, pasenusių tradicijų, stereotipų, bet leisti gyventi savaip. Skamba gražiai. Taip, visi turime teisę laisvai pasirinkti gyvenimo stilių, gyventi pagal savo pažiūras ir įsitikinimus.
Tačiau, stebint politinius procesus, iškyla rimtas klausimas – kas kam ką primeta? Tik aklas gali nematyti, kad demokratija virsta manipuliacijomis, siekiant visai Lietuvai primesti LGBTQ+ ideologiją – mums svetimą fanatišką religiją, naujas dogmas ir stereotipus.
Praėjusią savaitę konservatorių, laisviečių ir liberalų koalicija užsimojo prastumti civilinės sąjungos priėmimą. Kaip jau įprasta, šis įstatymas brukamas klasta.
Praėjusią savaitę konservatorių, laisviečių ir liberalų koalicija užsimojo prastumti civilinės sąjungos priėmimą. Kaip jau įprasta, šis įstatymas brukamas klasta: paskutinę Seimo sesijos dieną, kai didelė dalis parlamentarų išvykę; kai kepina karšta vasaros saulė ir visuomenei politika neįdomi… Laimei, prekyba poveikiu (laisviečių pažadas palaikyti G. Landsbergio kandidatūrą į eurokomisaro pareigas) ir grasinimai laužyti rankas (atimti vienmandates ir vietas sąrašuose) nesuveikė. Artėjant Seimo rinkimams, parlamentarai nesutiko balsuoti už įstatymą, kuriam nepritaria dauguma rinkėjų. Atsitraukė net partnerystę savo programoje įsirašę socialdemokratai.
Visgi tai ne pabaiga. Seimui „gelbėjimosi“ ratą meta Vyriausybė. Ji pateikė Konstituciniam Teismui prašymą nustatyti, ar Konstitucijai neprieštarauja dvi 2000 m. Civilinio Kodekso nuostatos: 1) kad partnerystė galima tik tarp vyro ir moters; 2) kad partnerystės įteisinimui turi būti priimtas atskiras įstatymas.
Ką šioje byloje nutars Konstitucinis Teismas? Stebint konstitucinės doktrinos tendencijas, galima drąsiai spėti, kad Teismas pripažins homoseksualių porų diskriminaciją, teisėtų lūkesčių pažeidimą ir taip vadinamą legislatyvinę omisiją. Valdžios pa(si)skirti teisėjai surašys neskundžiamą išaiškinimą, neva Seimas turi kuo greičiau priimti homoseksualių sąjungų įstatymą – jo nebuvimas yra antikonstitucinis!
Lyg įžūlumo būtų maža, valdančiųjų strategai randa vis naujų būdų ignoruoti ne tik visuomenės, bet ir jos išrinktų politikų valią. TS-LKD narys J. Razma bando nepastebimai prakišti Seimo statuto pataisas, kurios po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo leistų apeiti ir prezidento veto civilinei sąjungai. Šio klastingo manevro esmę gerai aprašė Darius Alekna.
Kur Civilinės sąjungos problema?
Civilinės sąjungos problema ne ta, kad ji įteisins tos pačios lyties porų gyvenimą kartu. Jis ir taip teisėtas – kas nori, laisvai gali taip gyventi. Tai yra tų žmonių reikalas, jų privatus gyvenimas, į kurį nevalia kištis, primetinėti jiems svetimų religinių ar moralinių normų. Turime suteikti jiems trūkstamas teisines garantijas (Artimo ryšio, Bendro gyvenimo susitarimo projektai).
Civilinės sąjungos problema yra ta, kad teisiškai ji bus laikoma tokia pačia šeima kaip ir santuokinė. Tai reiškia, kad pasikeis šeimos samprata teisėje – iš tos, kurios esmė yra nukreipta į gyvybės pratęsimą, į tokią, kurios esmė grįsta romantiniais, seksualiniais ir pan. emociniais asmeniniais ryšiais.
Ne, tai, kad homoseksualūs kaimynai registruos civilinę sąjungą, kitų šeimų nenuskriaus. Tačiau laukia bent dvi žalingos šeimos sampratos pokyčio pasekmės:
1. Vaikai neteks teisės į tėtį ir mamą, nes anksčiau ar vėliau valstybė privalės užtikrinti „tėvystės lygybę“ skirtingose šeimose (įvaikinimas, pagalbinis apvaisinimas, surogacija);
2. Visi Lietuvos žmonės neteks teisės viešai laikytis „tradicinės“ šeimos sampratos ir atitinkamai auklėti savo vaikus.
Priėmus civilinę sąjungą, LGBT ideologijos primetinėjimas tik įsibėgės
T. V. Raskevičius yra sakęs, kad visuomenės pritarimas homoseksualioms šeimoms atsiras po priimto įstatymo. Jis teisus. Pritarimo bus pasiekta dar agresyvesnio primetimo būdu.
Kaip įvyko daugelyje kitų homoseksualias šeimas įteisinusių valstybių, vieša nuomonė, kad šeimai svarbus lyčių skirtingumas, taps nelegali. Įsitikinimų, sąžinės, žodžio laisvės ir tėvų teisė auklėti vaikus bus teisiškai apribotos.
Švietimo įstaigos vaikus privalės mokyti ne tik, kad homoseksualus potraukis egzistuoja, kad visus žmones turime gerbti, bet kad homoseksuali sąjunga yra „tokia pati šeima“ – lygiavertė alternatyva vyro ir moters santuokai.
Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai yra pasirengę griežtinti „neapykantos kalbos“ ribojimus. Kaip rodo gausūs užsienio valstybių pavyzdžiai, sankcijų už „neapykantos kalbą“ galima susilaukti ne tik dėl „neteisingos nuomonės“, bet ir dėl naujos šeimos sampratos neatitinkančios socialinio, mokslinio, istorinio fakto ar Biblijos eilutės.
Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai palaiko ir Stambulo konvenciją. Tai galingas tarptautinis įrankis, numatantis finansines lėšas ir įvairias priemones, skirtas „stereotipinius“ lyčių vaidmenis keisti „nestereotipiniais“.
Pasitelkus šias ir kitas išradingas priemones, viešo pritarimo iliuziją galima sukurti greit. Sovietmečiu visuomenė irgi „pritarė“ santvarkai bei komunistų partijos sprendimams.
Didžioji dalis visuomenės liks už įstatymo ribų
Kiek Lietuvoje gyvena žmonių, kurie mano, kad vyro ir moters santuoka nėra šeima? Ji visais laikais buvo ir yra laikoma šeima. Toks bazinis standartas atitinka žmogaus prigimtį ir yra universaliai pripažįstamas. LR Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose minimi tokie šeimos bruožai – vyro ir moters santuoka, giminystė, tėvystė ir motinystė, vaiko ryšiai su tėvu ir motina. Visi jie kyla iš lyčių skirtingumo. Būtent šių bruožų egzistavimas sukuria valstybės pareigą, o tuo pačiu ir asmenų teisę į šeimos teisinį statusą. Valstybė, atsisakydama pripažinti vyro ir moters teisę tuoktis bei kurti šeimą, pažeistų Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises.
Valstybė nepadaro žmogaus teisių pažeidimo, atsisakydama suteikti šeimos teisinį statusą homoseksualioms poroms, nes tokios teisės nėra.
Tačiau valstybė nepadaro žmogaus teisių pažeidimo, atsisakydama suteikti šeimos teisinį statusą homoseksualioms poroms, nes tokios teisės nėra. Tai pripažino ir LR Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.
Taigi „tradicinės šeimos“ gynėjai niekam nieko neprimeta – visi ir taip sutinka, kad „tradicinė šeima“ yra šeima, o teisę į tokią šeimą seniai saugo nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai.
O kiek žmonių mano, kad dviejų vyrų ar dviejų moterų sąjunga turi būti laikoma šeima? Lietuvos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad apie 70 proc. gyventojų tam nepritaria. Vadinasi, būtent jiems (geriems dviem trečdaliams gyventojų) primetinėjama svetima šeimos samprata – įteisinus homoseksualias šeimas jas privalėtų pripažinti visi. Daugelis lietuvių su savo pažiūromis atsidurtų už įstatymo ribų. Iki šiol turėtos teisės ir laisvės taptų ribotos.
Pasaulis po truputį atsitokės ir anksčiau ar vėliau grįš prie tiesos apie žmogaus prigimtį. „Atsilikusi“ Lietuva turi pranašumą – ji dar gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Mes matome, kokiu keliu kitose valstybėse buvo įvesta „šeimų lygybė“, įskaitant „tėvystės lygybę“. Tai atkakli, daug kartų kartota ir gerai žinoma politinė strategija. Į šeimos institutą įkėlus vieną koją, vis spartesniu žingsniu bus einama toliau. Pakeliui bus trypiamos tikros teisės ir laisvės. Tiek suaugusių, tiek vaikų. Ir niekas neatsakys už padarytą žalą.
Jeigu nenorite žiūrėti viso 2 valandų trukmės Jordano Petersono interviu su Elonu Musku – pažiūrėkit bent šią trijų minučių iškarpą (spausti ant nuotraukos).
Kas nesupranta angliškai: genderistai apgavo Eloną Muską, niekingos bet labai stiprios emocinės manipuliacijos būdu (tvirtindami, jog vaikui yra kilusi didelė savižudybės rizika) privertė pasirašyti dokumentus, ir galiausiai brendimą slopinančiais preparatais „pakeitė lytį“ vienam iš jo vaikų.
Beje, tie laikai, kai dar reikėdavo tėvų parašo, taipogi jau baiginėjasi. Kalifornijos valstijoje dabar priiminėjami įstatymai, kad tokiais atvejais tėvai sužinotų apie tokius vaikų sprendimus jau po fakto.
Tai yra pirmas mano kada nors matytas Elono Musko interviu, kuriame jis yra emocionalus ir pažeidžiamas. Ir jūs galite turėti kokią tik norite nuomonę apie bet kokias kitas Petersono ar Musko kalbas ir pozicijas, bet tai yra tikra, autentiška žmogiška tragedija.
Jokie pasaulio turtai negali garantuoti, kad jūs galėsite savo vaikus apsaugoti nuo ideologinio genderistinio žalojimo ar netgi, kaip tai nevyniodamas žodžių į vatą vadina Elonas Muskas, – žudymo.
Šitie žmonės – genderistai – tai yra tas grynasis metafizinio Blogio įsikūnijimas Žemėje. Ir jie aktyviai ieško būdu prisikasti ir prie jūsų vaikų. Ir jūs puikiai žinote, kad mūsų valdančiojoje koalicijoje taipogi pakaktų žmonių, kurie drausmingai pakeltų rankas ir pritartų tokioms iniciatyvoms.
