2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 247

Jūratė Laučiūtė. Klaidos – mūsų gyvenimo dalis

Redakcija
-
0
Jūratė Laučiūtė. Klaidos – mūsų gyvenimo dalis

Respublika.lt

1990 kovo 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas vieno iš Sąjūdžio kūrėjų ir lyderių Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“.

Nerimą A. Juozaičiui sukėlė galimai neišvengiama konfrontacijų tarp skirtingas pozicijas užimsiančių žmonių, kai Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. „Nerimo objektas akivaizdus – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko figūra. Jau prieš rinkimus buvo aišku, kad V. Landsbergis teturi galbūt tik pusę to populiarumo tarp Lietuvos gyventojų, kokio yra sulaukęs A. Brazauskas. /…/ Nauja Aukščiausioji Taryba turi savo rankose labai daug ką. Bet ne viską, kad galėtų, atlikusi pirmą žingsnį, nebepaisyti savo rinkėjų valios. Jeigu nepaisys – bus blogai: pakibs ore dauguma jos sprendimų, ir prievarta prisiartins“.

Juozaičio manymu, jei V. Landsbergis, likus dviem kandidatūroms į AT pirmininko postą, būtų korektiškai atsisakęs savosios, „siūlydamas balsuoti už konkurentą, sau paprašydamas pavaduotojo vietos, būtų laimėta labai daug“. O tarp tų laimėjimų – tautos vienybė…

Kiek A. Juozaitis klydo, o kiek tiesos būta jo įžvalgose – žiūrime ir matome. Vienybės pas mus šiandien – tikrai didžiausias deficitas. Bet ar būtume tapę vieningesni, jei valdžių pasiskirstymas būtų vykęs pagal A. Juozaičio scenarijų, drįstu abejoti.

Nuo tos dienos Juozaitis parašė dar daug visko.

Rašo jis ir šiandien. Ką tik „Respublikoje“ ir „Vakarų eksprese“ paskelbtas jo „Atviras laiškas „Bičiuliui“ („Bičiulis“ – Kelmės rajono laikraštis; J.L.).

Pretekstas laiškui – laikraščio Nr. 52 paskelbtas Nijolės Petrošiūtės straipsnis „Apie trumpą atmintį“, kuriame Juozaitis išskaitė daugybę „pramanų, ideologinių štampų“ ir apibendrino: „gryna demagogija, iškraipanti ir dabartį, ir praeitį“.

Deja, „ištraukti“ iš interneto minėto N. Petrošiūtės straipsnio nepavyko. Internetas paslaugiai siūlė tai minimą A. Juozaičio straipsnį, tai kitus kritikuojamosios autorės straipsnius, net „pasiūlė“ dar ir Agnę Petrošiūtę, kuri manęs nesudomino. Todėl atsiprašau skaitytojų, kad negaliu komentuoti N. Petrošiūtės straipsnio ir turiu apsiriboti tuo, ką radau Juozaičio „Laiške…“.

Sprendžiant iš A. Juozaičio komentarų, N. Petrošiūtė neigiamai įvertino Kauno mero idėją pastatyti Kaune paminklą prezidentui A. M. Brazauskui. N. Petrošiūtė, kaip citavo Juozaitis, rašė: „Na ir užkūrė bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, paskelbęs, kad Kaune ketina statyti paminklą Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui“.

Būtent į šitą Petrošiūtės sakinį iškart atsiliepia iki sielos gelmių pasipiktinęs Juozaitis: „Bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą“? Algirdas Brazauskas? Ar Matijošaitis? A. Brazauskas yra pirmasis visų piliečių, lietuvių ir žemaičių išrinktas Prezidentas. Jo skulptūrai tikrai yra vietos istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje.“

Kaip žinome, Kauno mero ketinimas dėl paminklo sukėlė išties karštas diskusijas. Yra šalininkų, yra priešininkų. Nuomones reikšti gali visi, bet teisė į sprendimą, kam kokius paminklus statyti Kaune, manyčiau, pirmiausia priklauso kauniečiams ir jų išrinktam merui. Ne kokiai nors partijai, ne „žinomiems asmenims”, kaip mėgsta išsireikšti mūsų švelniai pageltusi žiniasklaida, o „paprastiems žmonėms”, kauniečiams. Žinoma, kauniečiams pirmiausia reikėtų apsispręsti, ką jie savo mieste nori pagerbti, ar inžinierių statybininką, daug nusipelniusį Kaunui, ar pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą, kuris kaip Prezidentas, niekada nerezidavo Kaune.

Beje, meras Matijošaitis išgirdo ir paprastų, ir nepaprastų žmonių nuomones, jog ketinimas statyti paminklą A. M. Brazauskui istorinės Prezidentūros sodelyje neturi nei istorinio, nei kultūrinio pagrindo. Istorinė pirmoji, 1918 metų Lietuvos Respublika nėra tapati dabartinei. O 1990-ųjų metų LR nėra pirmosios Respublikos klonas. Yra ir teritorinių, ir administracinių skirtumų, ką liudija ir skirtingos sostinės. Tai – istoriniai faktai, kurių nereikėtų jaukti nei Kauno merams, nei kultūros grandams, kaip A. Juozaitis.

Istorinės Prezidentūros sodelyje, mano galva, labiau dera įamžinti „Kauno Lietuvos” prezidentus, o tie, kurie rezidavo, reziduoja ir reziduos sostinėje Vilniuje, turi teisę būti vienu ar kitu būdu įamžinti būtent Vilniaus prezidentūros erdvėse. Būtų bent logiška ir nereikėtų užsiimti visuomenę erzinančiais kažkokiais „kokybiniais“ vertinimais.

O dabar laikas paaiškinti, kodėl aš visgi nutariau viešai atsiliepti į A. Juozaičio laišką, nors ir buvo patarėjų, raginusių apsimesti, jog tokio laiško nėra ir nebuvo.

Deja, tylėti negaliu dėl to bjauraus šešėlio, kurį A. Juozaitis metė ant Sąjūdžio (ne moderniosios ar LKP įpėdinių) tautos gerbiamo Antano Terlecko atminimo.

Ne mažiau, nei N. Petrošiūtė, savųjų „meilės aistrų“ vienam politiniam asmeniui kankinamas A. Juozaitis mėgina apginti A. M. Brazauską nuo jam priskiriamos frazės, kurioje jis Lietuvos trispalvę išvadinęs „skuduru“.

Juozaitis rašo: „Ne, tai nėra A. Brazausko frazė. Frazė galėjo nuskambėti tik Antano Terlecko komandoje, o ją pagavo Vytauto Petkevičiaus liežuvis, kuris buvo šmaikštus. Aš vedžiau tą pirmąjį, pavojingiausią Sąjūdžiui mitingą, jam gimstant (pirmą tokio masto mitingą po 1940 metų okupacijos). Man geriau nei kam kitam reikėjo girdėti, kas sakoma iš LKP CK atsiųstos komandos lūpomis, kodėl ji nepakyla į sceną. Taip, LKP komanda išsigando mitingo gausom, jai buvo nesuprantamas lūžis, kuris vyko prieš akis. Ir toje sumaištyje A. Brazauskas tylėjo, o A. Terlecko komandai ir kitiems šaukliams buvo lengviau svaidytis žodžiais.“

Kas (be užsislaptinusių putinistų) patikėtų, kad A. Terleckas ar kas nors iš jo komandos būtų galėjęs skuduru išvadinti vėliavą valstybės, dėl kurios garbės ir laisvės jie kalėjo kalėjimuose, kentė tremtyje? Gal būt, A. Terlecko „komandoje“ buvo ir vienas kitas emocijas prastai valdęs jaunas žmogus, bet jei A. Terleckas būtų išgirdęs apie „skudurą“ (ar jei A. Juozaitis jam laiku būtų apie tai pranešęs), jis būtų savo rankomis tokius žodžius sugrūdęs smarkuoliui į gerklę.

Tikrai, pagalvokim ir paklauskim pono A. Juozaičio, kodėl jis tylėjo, kodėl jis tiek metų leido galimai neteisingai kaltinti mylimą politinį veikėją, o rėžė „pravdu-matku“ (rus. „tiesą-močią“) tik dabar, kai nei žodžio, nei veiksmo kišenėje neieškojęs Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas jau nebegali pateikti savosios tiesos? Bailumas? Ar viltis, kad dabar ant mirusio galima šnekėti, ką nori (kaip kai kas šneka ant Justino Marcinkevičiaus…), ir neatsiras, kas paprieštaraus, apgins?

Nežinau, neprisimenu, kokias versijas, mėgindami suprasti priežastis, paskatinusias anuomet Juozaitį užleisti savo vietą rinkimų į Atkuriamąjį Seimą sąraše A. Brazauskui, o vėliau ir „Istorinę klaidą“ sukurti, pateikė anų dienų įvykių liudininkai. Tačiau šiandien atsakymą į klausimą, kodėl žodį „skuduras“ Juozaitis sumanė prikabinti A. Terlecko „komandai“, aš pasistengiau rasti, pasiklausinėjusi artimoje A. Terlecko aplinkoje. O atsakymas toks: A. Terleckas buvo pirmasis žmogus, kuris viešai paskelbė, jog taip Lietuvos trispalvę išvadino A. M. Brazauskas. Todėl ir niršta ant jo A. Juozaitis.

Jei toks atsakymas kažkurio skaitytojo, netenkina, ieškokite geresnio.

O pabaigai – informacija apie tai, kas lėmė Brazausko pergalę prezidento rinkimuose. Nes tai – ne vien ypatinga rinkėjų meilė ir pagarba, kaip mėgina mus įtikinti A. Juozaitis. Svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti pinigai. Rusijos pinigai.

Kalbų apie Rusijos pinigus Brazausko rinkiminių pažadų ir dovanų krepšelyje buvo jau ir anuomet, iškart po rinkimų. Bet kalbos kalbomis ir liko. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po rinkimų mano draugai Sankt Peterburge, kur aš tuomet gyvenau ir dirbau, pasidalijo informacija apie tai, kad tokie pinigai išties plaukė iš Rusijos į Vilnių, bet aplinkiniais keliais, ne stačiai iš Maskvos, o iš Murmansko (kur, beje, anot gandų, prieglobstį po Medininkų skerdynių buvo radę keletas aršiausių OMONo skerdikų…). Maža to, draugai pasisiūlė nuvykti į Murmanską ir patikrinti, kiek toje informacijoje tiesos, o kiek – tik spėjimų. Bet kadangi jiems nestigo ryžto, tačiau stigo būtinų lėšų tokiai kelionei, prašė manęs tarpininkauti (aš dar tebebuvau Lietuvos vyriausybės įgaliota atstovė Sankt Peterburge, savotiška būsimo konsulato vizija), kad Lietuva apmokėtų jiems komandiruotę ir su tyrimu susijusias išlaidas. Aš skubiai ištransliavau šitas žinias kai kuriems konservatoriams, kurie, be abejo, skaudžiai pergyveno savo remiamo kandidato pralaimėjimą, bet mano pasiūlymas-prašymas jų visai nesudomino. Visai, visai.

Tačiau po kelerių metų, artėjant kitiems rinkimams, aš iš Vilniaus, iš konservatorių, netikėtai gavau prašymą visgi organizuoti „ekspediciją“ į Murmanską ir išsiaiškinti galimą rusiškų pinigų kelią į Brazausko rinkiminę kampaniją.

Pamėginau. Kreipiausi į tuos bičiulius rusus, kurie buvo ketinę vykti į Murmanską. Bet… Rusijos politinis klimatas jau buvo smarkiai pasikeitęs, buvo atsistatydinusi demokratinė Jegoro Gaidaro vadovaujama vyriausybė, A. Sobčako, pirmojo Sankt-Peterburgo mero žvaigždė jau buvo nusileidusi, tad mano draugai griežtai atsisakė kur nors vykti, pareiškę, kad „traukinys jau išvažiavo“, o jie savo gyvybėmis rizikuoti nenori. Dar ir man patarė daugiau į tą problemą nesigilinti, jei noriu ilgai ir laimingai gyventi.

Tad pikantiška, pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą galimai kompromituojanti informacija liko nepatikrinta, bet mano akyse ji prie moterų (ir kai kurių vyrų) numylėto pirmojo Prezidento įvaizdžio prideda tokių spalvų, kad, geriausiu atveju, tik patylėčiau, nutaisiusi mąslų ir „išmintingą“ veidą, jei tauta imtų aiškintis, kuris geresnis (ar blogesnis), A.M.B. ar V.L.

„Klaidos yra mūsų gyvenimo dalis. Svarbiausia yra mūsų atsakas į klaidą“ – pasakė italų psichologas, psichiatras Salvo Noè, ir aš jam pritariu.

Lygybė, žudanti vertę

Redakcija
-
1
Lygybė, žudanti vertę

Marius Kundrotas, istorikas ir politologas

Atodangos.lt

Lygybės sąvoka šiandien – viena svarbiausių politinio meinstrymo kategorijų. Lygių teisių šūkis mus grąžina į jakobinų laikus, o lygių galimybių akcentas – į daugelio atmintyje įsirėžusią komunistų epochą. Teiginys, jog visi žmonės – lygūs, tapo sekuliaria šio pasaulio dogma, kuria abejoti, net ir labai nuosaikiai, tampa erezija, būdinga tik niekšams arba kvailiams.

Šią dogmą gana taikliai sukritikavo Kanados mąstytojas komunitaras Čarlzas Teiloras (Charles Taylor). Jis klausė, ko vertas liktų Kanados ordinas, jeigu jis būtų suteiktas kiekvienam šalies piliečiui. Tą pačią akimirką jis prarastų bet kokią vertę ir prasmę. Ten, kur vertė ir prasmė, visada gyvuoja hierarchija.

Vieni žmonės – protingesni, kiti – kvailesni. Vieni darbštesni, kiti – tingesni. Vieni doresni, kiti – ydingesni. Gali būti, kad pirmieji lygybės idealo skelbėjai rėmėsi kilnia, nors ir naivia, nuostata, jog sulyginus žmones visi taps protingi, darbštūs ir dori, bet visais žinomais atvejais išėjo priešingai.

Vienas pavyzdys – dar gerai atsimenama Sovietų Sąjunga. Joje darbas apmokėtas už valandas, visiškai ignoruojant darbo indėlį ir rezultatą. Tiesa, rezultatas būdavo atlyginamas premijomis, bet ką kukliam vartotojui reiškė garbinga premija, kai jį visiškai tenkindavo išsaugoma darbo vieta ir alga? Taip chaltūra tapo etalonu, dingstant prasmei dirbti geriau. Ne tinginiai orientuodavosi į darbštesnius, bet atvirkščiai.

Antras pavyzdys labai primena pirmąjį, tik tai – jau mūsų šiandiena. Integruota švietimo sistema reikalauja sutrikusio proto vaikus mokyti bendrose mokyklose ir klasėse su sveikaisiais. Atrodo gražu ir humaniška, bet praktikoje iš sveikųjų atimama motyvacija ir etalonas pažeminamas iki grindų. Kodėl sveikasis turi stengtis labiau nei integruotasis, jei abiem rašomas toks pat pažymys?

Trečias pavyzdys kol kas – užsienietiškas, bet vis daugiau politikų, ypač – iš kairės, jį siekia pritaikyti mūsų valstybei ir visuomenei. Tai – kvotų sistema. Aukštojoje mokykloje ar darbovietėje numatomos kvotos pagal lytį, rasę ar taip vadinamą lytinę orientaciją. Baltasis heteroseksualus vyras gali būti protingesnis, darbštesnis, gabesnis, bet jis liks už borto, jei su juo varžysis moteris, tamsiaodis ar homoseksualas su daug menkesnėmis intelektualinėmis ar moralinėmis savybėmis.

Sovietų Sąjunga žlugo ne dėl išorės įtakų. Ją sužlugdė lygiavinė ideologija, nuleidusi etaloną iki sunkiai suvokiamų žemumų ir pakirtusi valstybę tiek kultūriškai, tiek – ir pirmiausiai – ekonomiškai. Vakarų vaidmuo čia buvo net priešingas nei skelbia dabartiniai sovietų apologetai. Būtent Vakarų prekyba su sovietais padėjo pratęsti šios ydingos sistemos agoniją. Dabar taip tęsiama šiandieninės Rusijos agonija.

Vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Deja, patys Vakarai užsikrėtė lygiavinio komunizmo bacila, kad ir pavadinta liberalizmo ar net liberalios demokratijos vardu. Įvardyta bacila gimė iš sporos, subrandintos liberalų. Pirmiausiai – Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) ir Emanuelio Sijeso (Emmanuel Sieyès), įtvirtinusių lygybę kaip prigimtinę duotybę. Jų laikais tai reiškė lygias teises peržengiant luomų skirtumus, bet vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Lygiavos ideologija veda Vakarus ten, kur baigė Sovietų Sąjunga – į stagnaciją ir degradaciją. Užuot galvoję, kaip veržtis į priekį ir kilti aukštyn, vakariečiai desperatiškai ieško, kokias dar grupes įtraukti į visuotinę lygybės erdvę. Etalono kartelė smunka vis žemyn, žmonės aptingsta mąstyti, o tobulėjimo idėja praranda prasmę, nes iškilti lygybės sąlygomis nėra kur. Paskutiniu žingsniu į lygiavą peržengiama riba tarp piliečio ir užsieniečio, atsiejant žmogų nuo vietos, visus paskandinant pasaulio mišrainėje.

Užtai Vakarų tautų erdves užtikrintai periminėja šių laikų barbarai. Galbūt žemesni intelektualiai, bet stipresni moraliai, kultūriškai ir socialiai. Nes ir intelektualinė sritis, kurioje vakariečiai – kol kas – dar galėtų būti pranašesni, skurdinama tos pačios lygiavos vardan.

Negalima lyginti dalykų, kurie glūdi skirtingose plotmėse. Hedonistinius ir deviantinius lytinius junginius prilyginus šeimai pastaroji demotyvuojama. Svetimo gero ieškančių klajūnų prilyginimas krašto senbuviams, karta iš kartos gynusiems ir kūrusiems savo valstybę, išplauna šalies tapatumą.

Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis.

Džordžas Orvelas (George Orwell) tiksliai pastebėjo, jog ten, kur įsitvirtina lygybės koncepcija, anksčiau ar vėliau atsiranda lygesni už lygius. Nes hierarchija yra natūralus visuomenės principas. Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis. Sovietai iškėlė proletariatą aukščiau inteligentijos ir aristokratijos, dabartiniai leftistai iškelia spalvotuosius – lytine ir tautine prasme – aukščiau normalių vietinių piliečių.

Tuo įsitikinti lengva. Pažvelkime, kaip dabar mūsuose teisiami žmonės, kritikuojantys lytinius deviantus. Ar teko girdėti nors apie vieną bylą, iškeltą asmeniui, žeminančiam prigimtinę šeimą? Tas pats galioja ir tautinėje plotmėje. Patyčios iš titulinės tautos ir jos istorinės atminties nėra baudžiamos. Baudžiama už ne itin palankias pozicijas tautinių mažumų atžvilgiu. Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) „pozityviosios diskriminacijos“ konceptas įgyvendinamas sėkmingai. Tik ar būna pozityvi diskriminacija?

Senosios kartos liberalai teigė, jog vienintelė teisinga lygybė – tai lygybė prieš įstatymus. Dabartiniai liberalai siekia ištaisyti tikras ar menamas skriaudas vienoms grupėms, keldami jas aukščiau kitų.

Socialiai teisingesnis žmogus siūlytų dar vieną lygybės principą – lygias startines galimybes. Ši lygybė nėra prieštaraujanti vertei, ji tik išryškina skirtingas dorybes ir gabumus. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia siekiant mokslo. Sudarius lygias startines galimybes visa kita priklausytų nuo gebėjimų ir darbo.

Ten, kur nėra moralinės ar intelektualinės hierarchijos, viešpatauja politinė. Aukščiausią visuomeninę padėtį gauna tie, kurie palaiko vyraujančią politinę srovę. Net jeigu už šios srovės atstovus balsuoja tik visuomenės mažuma, kaip yra Lietuvos atveju. Esminis klausimas – ar atsiras politinė jėga, kuri siūlys demokratiją politiniu požiūriu ir hierarchiją proto bei doros požiūriu. Jėga, gebanti į politinius reiškinius pažvelgti filosofiškai. Už buko populizmo ribų.

Žano Žako Ruso socialinis kontraktas ir žmonių valia

Redakcija
-
0
Žano Žako Ruso socialinis kontraktas ir žmonių valia

katalikutradicija.lt

Iš Ženevos kilo ir tikrasis politinio liberalizmo tėvas, kalvinistas Žanas Žakas Ruso (1712–1778). Šis žmogus savo garsiajame veikale „Du Contrat social“ („Apie socialinę sutartį“) išplėtojo Hobso fantaziją, kad pilietinė visuomenė kilo iš pakto. Šią knygą jis pradeda daug kartų cituotu sakiniu: „Žmogus gimsta laisvas ir visur yra sukaustomas grandinėmis.“ Kitame skyriuje jis priduria:

„Ši bendra laisvė yra žmogaus prigimties pasekmė. Pirmasis jo įstatymas – žiūrėti savo paties išlikimo, pirmieji jo rūpesčiai yra tie, kur jis turi pareigą pačiam sau; ir kai tik jis pasiekia proto amžių, pats vienas spręsdamas, kokias priemones naudoti savo išlikimui, jis tampa savo paties šeimininku.“

„Kadangi nė vienas žmogus neturi jokios prigimtinės valdžios kitiems žmonėms, ir kadangi jėga nėra teisės šaltinis, bet kokios teisėtos valdžios tarp žmonių pagrindu lieka sutartis.“

Tačiau tam, kad tokia sutartinė asociacijos forma būtų teisėta, jo teigimu, reikia „surasti tokią asociacijos formą, kuri galėtų visa bendruomenės jėga ginti ir saugoti kiekvieno asocijuotojo asmenį bei nuosavybę ir kuria naudodamasis kiekvienas, susivienijęs su visais, vis dėlto galėtų paklusti tik sau pačiam ir išlikti toks pat laisvas, kaip ir anksčiau“.

Ši problema išsprendžiama tuo, kas, pasak Rousseau, yra visų pilietinių visuomenių arba valstybių pagrindas, t. y. laisvų ir lygių individų socialiniu kontraktu (visuomenine sutartimi), pagal kurią „kiekvienas, atiduodamas save visiems, neatiduoda savęs niekam; ir kadangi nėra nė vieno asocijuotojo, kurio atžvilgiu neįgytume tokių pačių teisių, kokių jam suteikiame savęs atžvilgiu, mes įgyjame ekvivalentą visam tam, ką prarandame, ir daugiau galios išsaugoti tai, ką turime“.

Visuomeninės sutarties esmė: „Kiekvienas iš mūsų bendrai atiduoda savo asmenį ir visą savo galią aukščiausiam bendrosios valios vadovavimui; o mainais gauname kiekvieną narį kaip nedalomą visumos dalį.“ Tačiau kas atsitinka, kai atskiro asmens valia nesutampa su „bendrąja valia“, kai ji nesutampa su balsų daugumos valia? Jei įstatymas priimamas prieš jo valią, kaip galima sakyti, kad paklusdamas tam įstatymui žmogus paklūsta savo paties saldžiajai valiai? Kaip individuali laisvė gali prasiskinti sau kelią, kai ją užgožia bendrosios valios autoritetas? Kaip tobulas individualizmas suderinamas su veikiančia visuomene?

Ruso imasi spręsti šį sunkumą. „Iš tiesų, – pripažįsta jis, – kiekvienas individas, kaip žmogus, gali turėti dalinę valią, prieštaraujančią bendrajai valiai arba nuo jos besiskiriančią, kurią jis turi kaip pilietis. Taigi, kad socialinis paktas nebūtų tuščia formulė, į jį nebyliai įeina šis susitarimas, kuris vienintelis gali suteikti galią kitiems, kad jei kas atsisakytų paklusti bendrajai valiai, bus priverstas tai daryti visos visuomenės; tai reiškia ne ką kita, kaip tai, kad jis bus priverstas būti laisvas.“ „Priverstas būti laisvas“ yra apgailėtinas anekdotas. Aiškus faktas yra tas, kad čia „bendroji valia“ nustoja būti individualia laisve ir tampa prievartine valdžia.

Jei bendra žmonių valia turi pakeisti Dievo autoritetą kaip paskutinė apeliacinė instancija, vadinasi, autoritarinėje visuomenės sampratoje ji turi būti tokia pat neklystamai teisi, kaip ir Dievo valia. Tai atvirai pripažįsta ir Ruso: „Iš to išplaukia, – sako jis, – kad bendroji valia visada teisi ir visada nukreipta visuomenės naudai.“ Tačiau labai akivaizdu, kad rinkėjų dauguma ir net visuma ne visada teisi; kad minios valdžia labai retai būna teisinga, tai yra taip aišku, kad Rousseau priverstas griebtis antros sofistikos, kad išgelbėtų padėtį. Jis skiria abstrakčią „bendrąją valią“ ir konkrečią „visų valią“. Jis sako, kad pirmoji visada teisinga ir būtinai nukreipta į visuomenės gerovę, kaip kompaso rodyklė visada rodo į magnetinį ašigalį. Konkreti „visų valia“ nesugeba to padaryti dėl to, kad dėl rinkėjų susitarimų ir sąmokslų socialiniame kūne nėra pakankamai individualizmo, todėl nėra pakankamai nuomonių skirtumų. Bet kokios formos rinkėjų susivienijimas ar nuoseklumas paprastai trukdo ištikimai išreikšti „bendrąją valią“, nes „skirtumai tampa mažiau skaitlingi ir duoda mažiau bendrą rezultatą“. Tai, žinoma, yra didžiausia nesąmonė, nes visi apibendrinimai grindžiami ne tam tikros individų grupės skirtumais, o jų panašumais arba sutarimais. Nepaisant to, ši absurdiška idėja veda jį prie pražūtingos išvados: „Taigi, norint turėti aiškiai išreikštą bendrą valią, svarbu, kad valstybėje nebūtų jokių dalinių susivienijimų ir kad kiekvienas pilietis išreikštų tik paties savo nuomonę.“

Šį principą netrukus praktiškai pritaikė prancūzų revoliucija, kurios vienas pirmųjų aktų buvo Chapelier dekretas, kuriuo buvo panaikintos darbininkų gildijos, kad darbininkas galėtų „išreikšti tik savo paties nuomonę“. Dėl to buvo išardytos visos „dalinės asociacijos, esančios valstybėje“. Tai reiškė tragišką liberalistinio blogo valdymo pasiekimą: profesinių grupių (cechų) ir net vidinių sąjungų (šeimų) iširimą. Vadovaudamasis šia smulkinimo politika, liberalizmas negailėjo pastangų, kad sugriautų bet kokią organizaciją politiniame kūne, išnaikintų visus socialinius organus ir paverstų socialinį organizmą susiskaldžiusių bejėgių žmogiškų monadų chaosu, neturinčiu jokios tarpusavio darnos, kaip daugybė šratų šovinyje. Tarsi iš šios nenuoseklios susiskaldžiusių individų masės galėtų atsirasti kažkas panašaus į nuoseklų balsą ar protingą balsavimą dėl ko nors! Kaltinantiems socialistams galime perduoti prokuroro užduotį apkaltinti aritmokratą liberalą dėl baisaus socialinio chaoso, kurį jis sukėlė visose šiuolaikinėse valstybėse, įgyvendindamas šį beširdišką, pagonišką „socialinio kontrakto“ individualizmą.

1762 m. išleistai knygelei buvo lemta tapti 1789 m. Prancūzijos revoliucionierių biblija. Mirabo, ponia Rolland, Robespjeras, Sen Žustas, Babeufas ir kiti ją skaitė su pagarbia baime. Visiems jiems tai buvo didžiausio žmonijos išminčiaus įkvėptas raštas arba, kaip sako Thomas Carlyle’is, „penktoji Evangelija“ – Evangelija pagal Žaną Žaką; pasak Auguste’o Comte’o, ji pažadino didesnį entuziazmą, „nei kada nors pavyko užkariauti Biblijai ar Koranui“. Deklaratyviniame revoliuciniame išpažinime, pavadintame „La Declaration des Droits de l’homme et du citoyen“ („Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“), dėl kurio buvo balsuojama 1789 m. rugpjūtį, tiesiog suformuluotos trys pagrindinės revoliucijos dogmos – tautos suverenitetas, laisvė, lygybė – tekstais, pažodžiui paimtais iš knygos „Socialinis susitarimas“ („Contrat social“). Nenuostabu, kad Napoleonas buvo priverstas pareikšti: „Jei ne Rousseau, nebūtų buvę jokios revoliucijos.“

„Šis karas bus amžinas”: Bredlis sulaikė okupantus, bet Ukrainos pajėgose tvyro baimė – The Times

Redakcija
-
0
„Šis karas bus amžinas”: Bredlis sulaikė okupantus, bet Ukrainos pajėgose tvyro baimė – The Times

Marta Gičko

Tarp kariškių tvyro baimė, kad grįžus D. Trumpui į Baltuosius rūmus jie liks be šios veiksmingos įrangos.

JAV į Ukrainą nusiuntė daugiau kaip 300 M2A2 „Bradley“, tačiau daugelis jų sunaikinti kovose. Kariai baiminasi, kad Donaldas Trumpas, jei bus perrinktas, paliks juos be prarastų transporto priemonių pakaitalų.

Kaip rašo „The Times“, JAV kovinės mašinos sulaiko okupantus, tačiau neaišku, kiek ilgai.

Bredlis sulaiko rusus

Priešas jau buvo priartėjęs prie ukrainiečių pėstininkų pozicijų, kai seržantas Dzvinka Rimaras privažiavo prie jų JAV M2 kovine mašina „Bradley“. Vairuotojas pasuko ją staigiu lanku, kad atbuline eiga privažiuotų prie ukrainiečių tranšėjos ir pasuktų ginklą į rusus.

Atsidarius galinėms „Bradley“ durelėms, aštuoni ukrainiečių kariai galėjo išlipti į saugią vietą, o kartu su okupantais apšaudyti miškingą vietovę.

„Termovizoriaus optiniame taikiklyje matome kelių žmonių siluetus“, – sakė Dzvinka, kuris dabar vadovauja 47-osios mechanizuotosios brigados 2-ojo bataliono ‚Bradley‘ daliniui.

„Po šūvio lieka tik šiltas debesėlis“, – sakė jis

Dauguma rusiškos technikos neprilygsta „Bradley“. Tačiau Ukrainos pajėgos vis dar priverstos trauktis Donbase, o rusai per pastarąsias septynias dienas sparčiai pasistūmėjo 6 km iki svarbaus garnizono miesto Pokrovsko.Tai paskutinis Donecko srities miestas prieš sieną su Dniepropetrovsko sritimi.Kadaise jame gyveno 60 000 žmonių.Rusai pakeitė savo taktiką, kad kovotų protingiau, naudodamiesi žvalgybine informacija puola silpnesnius dalinius, kurie laiko Ukrainos linijas.Elitinė 47-oji brigada, aprūpinta amerikietiškais tankais „Abrams“, „Bradley“ ir „Paladin“ artilerija, yra nuolat apeinama, nes vis labiau klimpstantys ukrainiečių daliniai priversti trauktis. Putino amfibijos šturmo daliniai dabar yra vos už 20 km nuo Pokrovsko, artilerijos taikiklyje. Rusijos lėktuvai jau dabar kasdien bombarduoja miestą, tankiai apgyvendintuose rajonuose naikina mokyklas ir vaikų darželius, darydami prielaidą, kad ten dislokuoti Ukrainos kariai.

Fronto linijoje aplink Grodovkos kaimą „Bradley“ naudojami „chirurginio apšaudymo misijose“, kuriomis bandoma sulaikyti rusų pėstininkų puolimą.

„Ar jie kažkaip juda? Ar jūs juos matote? Matėme du į rytus, vykdančius žvalgybą. Vaikinai, apeikite, išgąsdinkite juos ir grįžkite į užnugarį“, – per radiją Zvonkei sako vienas iš karininkų.

„Bredlis turi apšaudyti ir tada greitai palikti poziciją. Tam jis turi ne daugiau kaip kelias minutes, antraip gresia pavojus, kad automobilis taps grobiu.

JAV į Ukrainą nusiuntė daugiau kaip 300 M2A2 „Bradley“, daugiausia kaip dalį pastangų padėti Kijevui susigrąžinti teritoriją per jo kontrpuolimą praėjusią vasarą. Tačiau po daugiau nei metus trukusių intensyvių kovų daugelį jų teko paaukoti, kad būtų suremontuotos kitos.

Kareiviai sako, kad Rusijos puolimas šiame rajone prasidėjo kiek daugiau nei prieš mėnesį, kai priešas atsivežė šimtus gerai apmokytų dronų operatorių ir naudojo naują dažnį, kurio neblokavo Ukrainos įranga. Rusai veržėsi į priekį po to, kai jų bepiločiai lėktuvai išvartė transporto priemones palei ukrainiečių tiekimo linijas, kol ukrainiečiai suprato naują taktiką ir sugebėjo pritaikyti savo REB.

Netoliese esančiuose kaimuose, laukuose ir krūvose griaudėjo artilerijos dvikova, pertraukiama tikslių dronų smūgių arba rusų planavimo bombų griausmo. „Bredliai“ šio nuožmaus karo fone atrodo silpni. Korpusui liko puolimo randai.

„Bradley“ kviečiamas evakuoti pėstininkus iš rusų taikiklių zonos. Šios transporto priemonės šarvai pasirodė esantys atsparesni bepiločių lėktuvų smūgiams nei legendinio „M1 Abrams“, kuris dabar naudojamas retai.

Net ir tada, kai transporto priemonės yra neutralizuojamos, jų įgulos paprastai lieka gyvos. Šios transporto priemonės išgelbėjo šimtus, jei ne tūkstančius ukrainiečių gyvybių.

„Jei ne „Bradley“, mūsų čia nebebūtų, šimtu procentų. Jei būtume važiavę sovietiniais automobiliais, mūsų jau seniai nebūtų“, – sakė 39 metų Lakinas, automobilio vairuotojas.

Į Dzvinkos automobilį buvo pataikyta šešis kartus: du kartus į jį pataikė dideli „Lancet“ bepiločiai lėktuvai, tris kartus – maži FPV bepiločiai lėktuvai ir vieną kartą – minosvaidžio sviedinio nuolaužos, pataikiusios į „Bradley“ dinaminius šarvus.

Per paskutinį pataikymą Dzwinka patyrė smegenų sukrėtimą, šrapnelis nutraukė jai ranką, o sprogimas sukėlė gaisrą transporto priemonės salone. Rusų ginklai apšaudė apylinkes, todėl Lakinui neliko nieko kito, kaip tik nuvažiuoti su rūkstančiu „Bradley“ 2 km gilyn į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kur jie galėjo užgesinti liepsnas. Tačiau Dzvinkos evakuacinis liukas užsikirto, ji negalėjo išlipti.

„Po kojomis degė ugnis, bokštelyje tvyrojo dūmai. Šaulys buvo susilaužęs koją, bet jam pavyko išlipti. Kai jis atidarė liuką, į vidų pateko oras ir ugnis ėmė liepsnoti dar stipriau“, – prisiminė Dzwinka.

„Buvo daug dūmų, tiesiog nieko nemačiau. Pradėjau panikuoti, kad uždusiu. Praėjo tiesiog dvi sekundės, bet prieš akis prabėgo visas mano gyvenimas, visi nebaigti reikalai. Tuomet susitvardžiau ir tiesiog sekiau paskui jį pro liuką“, – pridūrė kariškis.

Dzvinka ir 47-ojo būrio įgulos nariai mano, kad „Bradley“ yra efektyviausia karo kovos mašina. Ginklo „Bushmaster“ šarvuočiai niokojo rusų šarvuotąsias mašinas, o net pažangiausi tankai tapo TOW dvynių – prieštankinių raketų – aukomis.

Tačiau elitinė įranga pasirodė esanti tarsi užnuodyta taurė. Vasaros kontrpuolimo metu 47-oji brigada buvo ieties smaigalys ir netrukus išvyko ginti Avdejevkos. Per abi kampanijas jos patyrė didelių nuostolių, tačiau dabar daliniai vėl buvo mesti saugoti linijos nuo naujausio Rusijos puolimo.

47-ojo būrio kariai buvo išsekę ir pavojingai pripratę prie artėjančios ugnies garso. Būdami priešakinėse pozicijose, Dzvinka vos pastebėjo rusų daugkartinio raketų paleidimo įrenginio dundesį ar netoliese sklindančius kasetinių šaudmenų sprogimus. Kai vasarą temperatūra viršija 35 laipsnius, kariai dėvi šalmus ir neperšaunamąsias liemenes tik tada, kai yra „nulinėje vietoje“, tiesiai priešais priešą.

Įgulos sako, kad joms labai reikia modernių kovos mašinų, kuriose būtų 360 laipsnių kameros ir prieštankinės raketos „Javelin“. Norėdamas atbuline eiga įvažiuoti į tranšėją ir evakuoti karius, „Bradley“ vadas turi iškišti galvą pro vado liuką, kad nukreiptų vairuotoją, tačiau šis būtų veikiamas priešo ugnies.

Donbaso tranšėjose JAV rinkimai tapo pokalbių tema, nes kariai baiminasi, kad liks be įrangos ir ginklų.

„Kaip mes galime sunaikinti 130 mln. gyventojų turinčią šalį greičiau, nei jie sunaikins 30 mln. gyventojų turinčią mūsų šalį?“ – paklausė 29 metų kapitonas Dmitrijus „Lapė“ Jevtušenka netrukus po to, kai gavo žinią, kad į dar vieną jo „Bradley“ pataikė dronas.

„Mes galime juos sulaikyti, išbaidyti, kol jie supras, kad nėra prasmės žengti toliau. Bet jei Amerika bandys įšaldyti karą, po kelerių metų rusai tiesiog vėl užpuls. Šis karas tęsis amžinai“, – sakė Foksas.

unian.net

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penktoji (liepos 27) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penktoji (liepos 27) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos dronais atakavo giliame agresoriaus užnugaryje esančius karinius oro uostus (Dyagilevo, Engels ir Olenya). Iš jų kyla agresoriaus strateginiai bombonešiai, raketomis atakuojantys Ukrainos karinę ir civilinę infrastruktūrą. Net jei nepavyko pasiekti taikinių, svarbu, kad tokios atakos tęstųsi. Tada agresorius bus priverstas atitraukti orlaivius į rusijos gilumą, dėl ko Ukrainos oro gynyba turės daugiau laiko pasirengti raketų smūgiams.

Ukrainos GUR (karinė žvalgyba) paskelbė, kad rusijos gilumoje sugebėjo sunaikinti 3 oro uostuose stovėjusius agresoriaus sraigtasparnius. (Du – prie Maskvos, vienas – prie Samaros).

https://t.me/DIUkraine/4160?single

O šiandien prie Volgograd ėmė ir nukrito rusų bombonešis Su34 (pagrindinis KAB’ų svaidytojas). Rusų propagandistai labai akcentuoja, kad priežastys techninės Kaip ten bebūtų vistiek rezultatas teigiamas.

Žiūrim ką turim fronte

Kharkiv kryptis. Agresoriaus kanaluose kalbų apie išstumtus ukrainiečius iš Hlyboke gerokai mažiau. Nutiko kažkas? Tuo tarpu Vovchansk tęsiasi sunkios ir permainingos kautynės.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be esminių pakitimų, tęsiasi sunkūs mūšiai visoje kontaktinėje linijoje, rusai naudoja aviaciją.

Lyman. Agresoriui nepavykstant prasilaužti šiauriniame flange (Makiivka), jam tenka pasitenkinti ne daug ką keičiančiu nežymiu pasistūmėjimu į vakarus nuo Dibrova (pietinis flangas).

Syversk. Ukrainos pajėgos sunkiose kautynėse neleidžia priešui stumtis Verkhnokamenske-Spirne bei Rozdolivka ruožuose.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Kontaktinėje linijoje esminių pakitimų nėra, nors karšta tiek Chasiv Yar šiauriniame flange, tiek Toretsk ruože.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Agresorius išplėtė savo pozicijas abejose geležinkelio pusėse šalia Vesele ir tęsia puolimą link Zhelane į Vovcha abiejuose krantuose esančios ukrainiečių grupuotės užnugarį bei link Ivanivka. Nepasant sąlyginai spartaus judėjimo priekin, rusai pažymi, kad ukrainiečių pasipriešinimas aršus ir nepalaužtas. Sudėtingiausios perspektyvos rytiniame Vovcha krante likusioms Ukrainos pajėgoms (Novoselyvka Persha – Yasnobrodivka). Nors iki fizinio apsupimo dar toloka, tačiau iš esmės Ukrainos atsitraukimo, rotacijos ir logistikos maršrutai per upę Vovcha jau dabar gali būti atakuojami kryžmine rusų artilerijos, minosvaidžių ir dronų ugnimi iš rytų (maksimalus atstumas iki kontaktinės linijos 6,7 km) ir šiaurės vakarų (maksimalus atstumas iki kontaktinės linijos 6,5 km). Tad kaip bebūtų keista, tačiau iš šio ruožo norėtųsi girdėti ne apie aršų ukrainiečių pasipriešinimą, o palaipsninį atsitraukimą. Bet tai tik nuomonė nuo sofos, ukrainiečiai vietoje viską mato geriau.

Centras. Agresoriui pavyko kiek pasigerinti savo padėtį Krasnohorivka, mūšiai intensyvėja palei upę Lozova, kur tikėtina eina pagrindinė ukrainiečių gynybos linija.

Pietinis flangas. Po užvakarykštės kruvinos pirties, kurią agresoriui užkūrė ukrainiečių 79-oji brigada, dabar rusai aprimę. Rengia lokalias atakas Konstantinivka ir Vodiane link.

Zaporizhia ir Pietų kryptyse be pakitimų.

Olimpinėse žaidynėse tyčiotasi iš krikščionių?

Redakcija
-
2
Olimpinėse žaidynėse tyčiotasi iš krikščionių?

Ceremonijoje dalyvavo atlikėjai ir dainininkai iš viso pasaulio. Vieną iš ceremonijos numerių atliko raitelis ant šviesaus žirgo, kuris žygiavo Senos upe ir patraukė daugelio renginio dalyvių ir ne tik renginio dalyvių žvilgsnius. Socialiniuose tinkluose žmonės pradėjo dalintis raitelio ant žirgo nuotrauką, kuri netrukus buvo susieta su mirties simbolika.

Olimpinių žaidynių pasirodymas sulaukė daug kritikos.

„Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos „Paskutinės vakarienės” parodija, kurioje dalyvavo „drag queens” (liet. persirengėliai), sukėlė krikščionių bendruomenės ir socialinės žiniasklaidos vartotojų pasipriešinimą”, – skelbia „News18″ naujienos antraštė.

„Organizatoriai siekė skatinti įtrauktį, tačiau Paskutinės vakarienės scenos pavaizdavimas sukėlė platesnes diskusijas apie meninio vaizdavimo ir religinės pagarbos ribas, pabrėždamas šių aspektų derinimo pasaulinėje arenoje sudėtingumą”, – praneša „The Express Tribune”.

„Dešiniuosius papiktino „šėtoniškas Paskutinės vakarienės” pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse”, – rašo „Indy100″.

„Po to, kai organizatoriai nusprendė į programą įtraukti „drag queens” pasirodymą, dešiniųjų pažiūrų žmonės vėl pavadino šią saviraiškos ir meno rūšį „šėtoniška”. Daugelis teigia, kad tai Leonardo da Vinčio Paskutinės vakarienės”, kurioje vaizduojamas Jėzaus Kristaus ir jo dvylikos mokinių susitikimas, atkartojimas, tačiau oficialioje olimpinių žaidynių „X” paskyroje rašoma, kad iš tikrųjų tai buvo „graikų dievo Dioniso interpretacija”.

 

„[Ji] verčia mus suvokti smurto tarp žmonių absurdiškumą”, – rašoma tviteryje.

„Olimpinės žaidynės prasideda demonišku pasityčiojimu iš krikščionių tikėjimo”, – piktinosi vienas žiūrovas, o kiti teigė, kad tai „akivaizdi pagoniška ir šėtoniška simbolika”.

„Satanistai valdo Vakarus ir rodo, kad jie garbina velnią, – rašo Andrew Tate’as (Endriu Teitas). – Tai nėra sąmokslo teorija. Jie tiesiogine prasme jums parodo. Ar jūs esate akli?”

„2024 m. olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje buvo rodomi vaizdai, kuriuose moterys ir drag queens atkartojo paskutinę vakarienę”, – pastebi SilencedSirs.

„2024 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės tapo visiška „Woke” distopija. Atidarymo ceremonijoje vyko transgend*r pasityčiojimas iš Paskutinės vakarienės, Aukso veršio stabo ir net balto žirgo iš Apreiškimo Jonui knygos. Olimpinės žaidynės aiškiai parodė, kad krikščionys žiūrovai nėra laukiami”, – savo socialinio tinklo „X” paskyroje rašė Teksase gyvenantis žurnalistas Kyle’as Beckeris (Kailas Bekeris).

Lietuviai socialiniuose tinkluose taip pat kritikavo pasirodymą.

„Yra daug blogiau. „Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.” (Apreiškimas Jonui 6:8)”, – šalia žirgo nuotraukos rašo Andrius Švarplys.

„Olimpiadų atidarymai nenustoja stebinti simboliais, ženklais ir biblijinėmis inscenizacijomis, – komentuoja Viktoras Jašinskas. – Pirmasis apokalipsės raitelis : „Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis, turintis lanką. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų“. Šis pirmasis raitelis tikriausiai yra Antikristas, kuriam bus suteiktas autoritetas ir kuris nugalės visus, kurie jam priešinsis. Antikristas yra netikras Jėzaus imitatorius, kuris taip pat sugrįš ant balto žirgo. Per Olimpiados atidarymą šį raitelį sekė viso pasaulio atstovai su vėliavomis, išskyrus dvi šalis, kurioms buvo uždrausta dalyvauti po savo vėliavomis – Baltarusija ir Rusija. Antrasis apokalipsės raitelis: „Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo duota atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas“. Antrasis raitelis vaizduoja baisų karą, kuris kils paskutiniaisiais laikais”.

Jis taip pat pasidalino savo pastebėjimu ir apie vėliavos kėlimą: „Dar vienas „sutapimas” Olimpiados atidaryme. Olimpinė vėliava buvo keliama aukštyn kojomis. Ką tai reiškia? Netikra vėliava, klaidinga vėliava (angl. false flag) – terminas, apibūdinantis priedangos operacijas, kurios suplanuotos suklaidinti tokiu būdu, jog atrodo, kad operacijas atliko kitos grupuotės, valstybės, subjektai, bet ne tas, kuris surengė tas operacijas. Kas pamatė – nebeatmatys. Kas nemato – liks aklas iki gyvenimo pabaigos”.

laikmetis.lt

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtoji (liepos 26) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtoji (liepos 26) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė sėkmingą smūgį ATACMS raketomis Saki kariniame oro uoste (okupuotas Krymas). Sunaikintas šaudmenų sandėlis (galimai, jame buvo saugomos raketos oras-oras), taip pat tikėtina, pažeistas arba sunaikintas radaras ir greičiausiai yra žuvusių bei sužeistų. Karo propagandistai rauda telegramuose: https://www.facebook.com/Parakomanai/posts/505804641838851.

Savo ruožtu, agresorius toliau atakuoja Ukrainos teritoriją su Shahed dronais, dalis jų vėl kilo iš Krymo. Iš 22 dronų Ukrainos gynėjai numušė 20. Rusai taip pat smogė ir Iskander M raketa. Tikėtinas taikinys buvo Kramatorsk (Chasiv Yar sektoriaus užnugaris).

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Be esminių pakitimų. Tęsiasi sunkūs gatvių mūšiai Vovchansk, rusams nepavyksta išstumti ukrainiečių iš Hlyboke gyvenvietės.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Okupantai puola visoje kontaktinėje linijoje, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas.

Lyman. Padėtis išlieka sunki, tačiau stabili. Ukrainos pajėgos neleidžia rusams pasistūmėti šiauriniame flange, o pietinio flango miškuose vyksta abipusės atakos.

Syversk. Karšta Verkhnokamenske – Spirne ruože, rusai čia bando apeiti Bilohorivka iš pietų. Rusams nepavyksta pasistūmėti Rozdolivka ruože, tačiau tikėtina, kad čia agresoriaus spaudimas gali tik didėti.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Ukrainos pajėgos daužo agresorių, bandantį pereiti kanalą ir įžengti į vakarinę Chasiv Yar dalį. Tęsiasi lokalūs mūšiai Klishiivka ruože, čia okupantams jau seniai nieko nepavyksta nuveikti.

Toretsk ruože rusai tęsia savo bandymus pajudėti rytiniame flange link terikono esančio Zalizne vakarinėje dalyje. Tęsiasi permainingi mūšiai, pagrindinė ukrainiečių gynybinė linija eina vakarinėje Pionierių prospekto dalyje, kuris remiasi į minėtą terikoną. Pietiniame flange rusai juda no mans land ir sugebėjo joje įsitvirtinti, taip išplėsdami pleištą į vakarus link Pontelimonivka.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Agresorius toliau vysto sėkmę. Juda įsitvirtindamas palei geležinkelį link Zhelane bei puola link Ivanivka. Taip pat, okupantai atnaujino lokalias atakas Vozdvyzhenka ruože, tačiau kaip minėjome vakar, tikėtina jos tik intensyvės (rusų VEV jau aprašėme čia: https://www.facebook.com/Parakomanai/posts/505256285227020).

Centras. Be esminių pakitimų.

Pietinis flangas. Vakar gavę gerai į skūrą atakuodami bendra kryptimi link Kurahiv, rusai nusprendė, kad jiems mažai malkų, tai atvažiavo pasikrauti pakartotinai. Ukrainos pajėgų 79-ąjai oro desanto brigadai tikrai negaila okupantų, tad vėl juos pasitiko karštai: https://t.me/odshbr79/245

Zaporizhia kryptis.

Rusai bando pasistūmėti į šiaurę palei upę Mokry Yali link Velyka Novosylka. Ukrainiečiai kontratakuoja bei sugebėjo atskirose pozicijose išmušti rusus iš no mans land. Viešoje erdvėje vis daugiau vertinimų, kad agresorius gali bandyti išvalyti Robotyne pleištą, taip priartėjant prie Orihiv, arba organizuoti puolimo operaciją link Huliajpole. Stebėsime situaciją.

Pietų kryptis.

Be esminių pakitimų, tęsiasi mūšiai už Dniepro upės salas.

Edvardas Čiuldė. Antrosios kadencijos Gitanui Nausėdai, kaip atrodo, jau nebereikės koketuoti su tauta

Redakcija
-
3
Edvardas Čiuldė. Antrosios kadencijos Gitanui Nausėdai, kaip atrodo, jau nebereikės koketuoti su tauta
Gitanas Nausėda | V. Skaraičio nuotr.

Kitą dieną po to, kai laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių bei žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu vetuoti prieštaringai vertinamą Genocido tyrimų centro „pertvarkos“ įstatymą, JE su trenksmu pasirašė po šiuo įstatymu, patvirtindamas jo įsigaliojimą.

Sakau, kad „pasirašė su trenksmu“, nors neeilinį įvykį nutylėjo net tos dienos TV laida „Panorama“.

Toks nutylėjimas savo ruožtu galimai ir yra kaip tik labai iškalbingas, bylojantis apie sukčiaujančių redaktorių nuostatą primesti įsivaizdavimą, kad įvykis yra mažareikšmis ir nevertas legendinės laidos dėmesio. Kita vertus, triukšmingumo įspūdį įvykiui prideda dar ir tai, kad prezidentas pasirašė po įstatymų karštligiškai, skubėdamas taip, tarsi būtų išdegęs akis, nematydamas reikalo paaiškinti savo apsisprendimo motyvų, nors diskusijos dėl šio įstatymo kontraversiškumo viešojoje erdvėje jau buvus pasiekusios virimo tašką. Ne paskutinės reikšmė faktorius yra ir tai, kad į prezidentą kreipėsi su prašymu vetuoti pražūtingą įstatymą ne šiaip alaus mėgėjų klubas ar medžiotojų būrelis, o politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, ar ne? Kas be ko, prezidentas net ir tokiu atveju yra laisvas pasirinkti, tačiau demonstratyvus kreipimosi autorių statuso ignoravimas, atsisakymas apsikeisti nuomonėmis viešumoje su minėtomis organizacijomis kaip Genocido tyrimo centro steigėjais, net nekalbant apie užstrigusį „veto“, gali suformuluoti blogą įspūdį, kad Lietuvos valstybė praranda tęstinumą ir kryptį kaip toks mūsų dienų naujadaras, kuris neturi nieko bendro su nudžiūvusiomis tautos valstybingumo istorinėmis šaknimis. Jeigu taip būtų iš tiesų (neduokDie), Lietuvos „valstybė“ jau būtų tapusi parazitine atauga, – nieko daugiau!

O gal prezidentą G. Nausėdą kažkas privertė taip pasielgti, spaudė į kampą, šantažavo?

Kaip atrodo, toks klausimas nėra visiškai laužtas iš piršto, abejonės dėl to bent iš dalies gali imti ir pasitvirtinti.

Jau anksčiau, dar pirmosios kadencijos pradžioje, prezidentui Gitanui labai nedrąsiai ir droviai užsiminus apie istorinės atminties puoselėjimo uždavinį, kažkoks Bruveris, prisiminkime, draskėsi marškinius ant krūtinės, bandydamas įpiršti įsivaizdavimą, kad dėl tokios erezijos prezidentas bus pasmerktas savo kolegų, t. y. kitų šalių vadovų ir tarptautinių organizacijų, suprask, žydų organizacijų, neminint to fakto, kad didelė dalis tokių įtakingų (?) organizacijų yra (arba buvo) įsisteigusios po Putino sparneliu.

Edvardas Čiuldė

Nežinau kaip jūs, bet aš tai tikrai niekados nepaduočiau rankos tokiems bruveriams…

Senas politikos vilkas (arba, greičiau, lapės ir šeško mišrūnas) Žygimantas Pavilionis su daugiaprasmėmis užuominomis ir ne iki galo išsakyto priekaišto intonacijomis primena, kad G. Nausėda kažkada yra sakęs, jog tik tolimoje distancijoje galimai teisėtų palestiniečių lūkesčių tenkinimo pagrindu įsisteigs nepriklausoma Palestinos valstybė… Tiesą sakant, G. Nausėda čia tik sušvelnintu tonu, droviai ir labai tyliai persako tai, ką visas civilizuotas pasaulis sako garsiai, skubindamas įvykius ir nematydamas pagrindo nukelti palestiniečių apsisprendimo teisę į neapibrėžtą ateitį, įsivaizduodamas, kad į tikslą galimą nubėgti sprinterio greičiu, taigi – kokia čia yra to G. Nausėdos kaltė, a?.. Tokio tipo nešvankios užuominos sustiprėjo tada, kad prezidento patarėju tapo Frederikas Jansonas, prikišant jam buvusį leidybinį darbą „Respublikoje“, nors, kiek leidžia teigti mano susilpnėjusi atmintis, tas pats Jansonas „Respublikos“ darbuotoju buvo tapęs jau po to, kai šiame laikraštyje buvo išspausdintas legendinis straipsnis „Pasaulį valdo gėjai ir žydai“, taigi niekaip negalėjo prisidėti prie šio, daug aistringų diskusijų sukėlusio straipsnio pasirodymo. Tačiau neatmesčiau dar ir tokios galimybės, kad prezidentą pasirašyti išdavikiško mentaliteto subrandintą įstatymą paragino tas pats Jansonas, kuris galimai bijo savo arba net ne savo šešėlio. Praeitą kartą Jansono bandymas apginti Prezidentūrą nuo gaujos puolimo, pavadinant juos „valstybininkais“, buvo toks nesėkmingas šūvis pro šalį, jog teikė pretekstą šių eilučių autorių paklausti – ar prezidentūra perėjo žaisti į žemesniąją lygą? Kita vertus, kaip atrodo bent man, pastarųjų dienų įvykiai, kai prezidentas pasirašė piktųjų valios padiktuotą įstatymą, neišdrįsęs jo vetuoti, jau leidžia kelti klausimą – ar Prezidentūra nenusirito į žemiausiąją lygą?

Tarkime, kad prezidento G. Nausėdos kaltė yra tik ta, kad anas pasirinkto mažiausio pasipriešinimo kelią, nenorėdamas veltis į diskusiją su žydų nacistais ir galiausiai tiesiog tenkindamas jų ne kartą išsakytus pageidavimus, uždegdamas žalią šviesą Lietuvos genocido tyrimų centro sunaikinimui. Tačiau – kas sakė, kad LR prezidentui turėtų būti lengva? Štai krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius tvirtina kad gynybą reikia iškentėti, išvargti iki kraujo. Kad ir kaip žiūrėtume, dabar susidaro toks keistas įspūdis, kad prezidentas vis tik neišdrįso prisiimti visos pareigų statuso suteikiamos naštos, mieliau rinkdamasis animacinio herojaus likimą, tikriausiai taip ir yra.

Žinia, pats laikas būtų pripažinti kaip faktą ir tai, kad tautinės refleksijos puoselėjimo požiūriu iš prezidento G. Nausėdos buvo tik tiek naudos, kiek iš ožio – pieno. Tačiau tokia fakto konstatacija nesuteikia mums pagrindo niekinti prezidentą, kaip visados darė ir toliau neabejotinai darys leftistinė gauja, su kuria prezidentas galiausiai rado tobulą sutarimą bent jau Genocido tyrimo centro likimo klausimu.

Galimas daiktas, ne vieną iš mūsų nuvylęs prezidento G. Nausėdos apsisprendimas nevetuoti piktavališko įstatymo yra visiškai racionalus pasirinkimas jo karjeros tęstinumo požiūriu, nes dabar antrąją kadenciją pareigose pradėjusiam prezidentui jau tikriausiai daugiau neteks dalyvauti rinkimuose, diskusijos dėl Genocido tyrimo centro likimo netapo masiniu reiškiniu, taigi savo statuso įtvirtinimui toliau užteks paprasčiausių politinių manipuliacijų, leidžiančių užtikrinti gerą gyvenimą, nesivaikant tų vargų, kuriuos gali prišaukti rimtas požiūris į Garanto sampratą.

Prezidentas ir toliau išlieka aukštas ir gražus, nors po paskutiniųjų įvykių jam katastrofiškai gali pradėti trūkti substancinio svorio.

Štai Vilniaus savivaldybė nusprendė keliems mėnesiams virš miesto pakabinti už 100 tūkstančių eurų išsinuomotą skraidymo oro balioną su užrašu „Vilnius“ reklamos tikslais ir kas dabar jau galėtų paneigti, kad virš visos Lietuvos pasikėlęs greitai kybos oro balionas „Gitanas Nausėda“?

Audrius Bačiulis. Trumpo taikos planas Ukrainai

Redakcija
-
5
Audrius Bačiulis. Trumpo taikos planas Ukrainai

Tarp svarbiausių dalykų yra skolinimosi programa, realios sankcijos Rusijai ir atgaivinta NATO.

Davidas J. Urbanas Mike’as Pompeo

Apžvalgininkai teigia, kad jei Donaldas Trumpas bus perrinktas, jis nutrauks pagalbą Ukrainai, atiduos jos teritoriją ir tiesiogiai susitars su Vladimiru Putinu, kad įvestų šaliai gėdingą „taiką“.

Nėra jokių įrodymų, kad tokia kapituliacija bus prezidento D. Trumpo politikos dalis, ir daug įrodymų, kad bus priešingai. Būtent D. Trumpas 2017 m. panaikino B. Obamos administracijos ginklų embargą Ukrainai ir aprūpino ją raketomis „Javelin“, kurios padėjo išgelbėti Kijevą pirmosiomis Rusijos invazijos dienomis.

Visai neseniai D. Trumpas suteikė politinį užnugarį Atstovų Rūmų pirmininkui Mike’ui Johnsonui, kai šis manevravo siekdamas patvirtinti papildomą karinę pagalbą. Padėti Ukrainai ir kartu atgaivinti Amerikos gynybos pramonės bazę Alabamoje, Pensilvanijoje ir Virdžinijoje yra gera strategija – ir gera politika.

Dėl Bideno administracijos silpnumo Ukraina atsidūrė ten, kur yra dabar: jau dvejus metus vyksta visuotinis karas, miestai sugriauti, šimtai tūkstančių žmonių nužudyti, milijonai pabėgėlių, o priemonių laimėti nėra. Baltieji rūmai neturi jokios pergalės strategijos, ir amerikiečiai pagrįstai nerimauja.

Nors J. Bidenas į karą pateko dėl silpnumo, D. Trumpas galėtų atkurti taiką, pasitelkdamas jėgą. Štai kaip galėtų atrodyti sėkmingas planas Ukrainai:

– Išlaisvinkite Amerikos energetinį potencialą. Tai paskatins JAV ekonomiką, sumažins kainas ir sumažins V. Putino karo nusikaltimų biudžetą.

– Atkurti ryšius su Saudo Arabija ir Izraeliu ir kartu kovoti su Iranu. Tai padės stabilizuoti Artimuosius Rytus, sušvelnins Gazos krizę ir sudarys sąlygas Saudo Arabijai prisijungti prie JAV ir išstumti Rusiją iš pasaulinių energijos rinkų.

– Įvesti realias sankcijas Rusijai. Bideno administracijos sankcijos atrodo gerai ant popieriaus, bet yra tuščios. Pavyzdžiui, Iždo departamentas atleidžia Rusijos bankus nuo JAV sankcijų, jei jų sandoriai susiję su energetikos išteklių gamyba – svarbiausiu Kremliaus karo mašinos pajamų šaltiniu.

– Stiprinkite Amerikos gynybos pramonę. Turime parodyti savo priešininkams, ypač Rusijai ir Kinijai, kad jie negali konkuruoti su JAV gynybos pajėgumais. Rusijos ekonomika mažesnė už Teksaso. Negalime leisti, kad Kinija prilygtų ir pranoktų JAV.
– Atgaivinti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. Tai reiškia, kad europiečiai turi mokėti savo sąžiningą dalį. Laikas padidinti išlaidų kartelę iki 3 % šalių narių bendrojo vidaus produkto.

– Sukurti 500 mlrd. dolerių vertės „lend-lease“ programą Ukrainai. Užuot apkraudami JAV mokesčių mokėtojus naujomis sąskaitomis, leiskite Ukrainai pasiskolinti tiek, kiek jai reikia amerikietiškiems ginklams įsigyti, kad galėtų nugalėti Rusiją. Taip mes padėjome Didžiajai Britanijai Antrojo pasaulinio karo metais dar iki Perl Harboro. Taip galime pasiųsti aiškų signalą V. Putinui, kad jis niekada nelaimės.

– Panaikinkite visus apribojimus, taikomus ginklų, kuriuos Ukraina gali įsigyti ir naudoti, rūšiai. Taip atkursime stiprybės poziciją, o ponas Putinas supras, kad karas turi baigtis. Jis susidurs su didėjančiomis išlaidomis ir neturės jokių galimybių daugiau laimėti.

Šie žingsniai leistų D. Trumpui nustatyti susitarimo sąlygas: Karas nedelsiant nutraukiamas. Ukraina sukuria dideles gynybos pajėgas, kad Rusija daugiau niekada nepultų. Niekas nepripažįsta Rusijos įvykdytos bet kokių Ukrainos teritorijų okupacijos ir pareikštos aneksijos – lygiai taip pat, kaip mes niekada nepripažinome sovietų įvykdytos Baltijos šalių inkorporacijos ir iki 1974 m. nepripažinome Rytų Vokietijos. Krymas demilitarizuotas. Ukraina atstatoma iš Rusijos įšaldytų centrinio banko atsargų, o ne iš JAV mokesčių mokėtojų dolerių.

Ukraina kuo greičiau įstos į NATO, kad visos Europos sąjungininkės prisiimtų jos apsaugos naštą. NATO turėtų įsteigti 100 mlrd. dolerių fondą, skirtą Ukrainai apginkluoti, o JAV dalis turėtų būti ne didesnė kaip 20 %, kaip ir kitų aljansų bendruose biudžetuose. Europos Sąjunga turėtų skubiai priimti Ukrainą ir padėti jai modernizuoti ir plėtoti ekonomiką.

Jei Rusija laikysis šių sąlygų, Vakarai palaipsniui panaikins sankcijas. Jos bus visiškai panaikintos, kai Ukraina taps NATO ir ES nare.

Šie žingsniai, o ne pusinės J. Bideno administracijos priemonės, užbaigs karą, įtvirtins ilgalaikę taiką, užtikrins, kad Europai tektų jos išlaikymo našta, ir atkurs žemyno laisvę ir saugumą.

Abejojantiems: Paskutinis dalykas, kurio D. Trumpas norėtų per antrąją kadenciją, yra užsienio politikos nesėkmė, kuri atitrauktų dėmesį nuo jo vidaus darbotvarkės ir dėl kurios J. Bideno nesėkmingas pasitraukimas iš Afganistano atrodytų kaip sėkmė.

P. Urbanas yra „BGR Group“ vykdomasis direktorius ir „Torridon Law“ patarėjas. M. Pompeo 2018-21 m. ėjo valstybės sekretoriaus pareigas.

Vidas Rachlevičius. Net didžiausiame košmare negalėjome pagalvoti kokia žiniasklaidos šiukšle pavirs šis kanalas.

Redakcija
-
3

Po to, kai vargšas senolis Joe Bidenas kaip koks senas atitarnavęs baldas buvo patrauktas iš rinkimų kampanijos scenos, o į jo vietą buvo pastatyta Kamala Harris, Lietuvos viešoji erdvė ir žiniasklaida tiesiog praskydo iš džiaugsmo ir su nauja energija pradėjo pulti Donaldą Trumpą.

Čia kaip žinomo Lietuvos krepšinio trenerio nurodymas: „Bėgam – metam!” Kas, kaip, kodėl? O kam galvoti? Komanda juk duota, todėl varom: copy-paste, copy-paste, copy-paste…

Jeigu psichologijos ar sociologijos studentams dabar reikėtų rašyti kontrolinį darbą, tai šitas nemąstančios bandos instinktų proveržis būtų puiki tema. Aišku, rimtoje mokslo institucijoje ir su rimtais vadovais, o ne kokiame nors propagandos fabrikėlyje, kaip TSPMI.

Aišku, galima būtų pasilinksminti, žvelgiant į mūsų iškilius komentatorius, jei nebūtų labai liūdna, graudu ir net baugu. Iš šalies puikiai matyti, kad dauguma Lietuvos žmonių jau yra išplautomis smegenimis ir jie gyvena ne savo galva, o pagal komandas.

Taip yra ir dabar. Jie tūno provincialiame burbule ir neturi jokio supratimo, kokia dabar yra Amerika, ką iš jos padarė demokratai, kur ji stumiama toliau ir koks paukštis yra Kamala. D. Trumpo epitetas „radikali kairioji beprotė“ yra visiškai taiklus. Kairioji beprotybė yra demokratų strateginė kryptis.

Štai tik trumpa citata ir pasiskaitykite, ką apie Kamalos pastatymą – aš sąmoningai vartoju šį žodį – galvoja gerai žinoma odiozinė organizacija „Black Lives Matter“.

„24 valandas trunkantis pokalbių su partijos bosais procesas nėra nei demokratiškas, nei procesas, kuriuo demokratai turėtų didžiuotis, – X tinkle rašė BLM. – Mes negyvename diktatūroje. Delegatai nėra oligarchai. Kamalos Harris pastatymas demokratų kandidate, kai nežinoma viceprezidento kandidatūra, be jokio plataus ir viešo balsavimo proceso, paverstų šiuolaikinę Demokratų partiją veidmainių partija“.

Leftistinės žiniasklaidos flagmanas CNN tiesiog neriasi iš kailio. Juk kokiais 1989 ar 1990-ais, kai išpūtę akis ir išplėtę ausis klausėmės kiekvieno CNN žodžio, net didžiausiame košmare negalėjome pagalvoti kokia žiniasklaidos šiukšle pavirs šis kanalas.

O štai CNN politikos komentatorė Ashley Allison eteryje užsipuolė kolegą, kai šis sukritikavo viceprezidentės Kamalos Harris nekompetenciją. Jis argumentavo: „Rinkėjai šiuo metu mano, kad Bideno ir Harris administracija yra viena nekompetentingiausių administracijų Amerikos istorijoje. Tai sakau ne aš, tai dabar sako rinkėjai, ir jie tai sako ne tik apie viceprezidentę, bet ir apie visus administracijos narius.“

Tuomet Allison kirto, kad nekompetentinga – negražus žodis ir putojo, kad taip negalima elgtis su juodaodėmis moterimis. Tokia yra ne tik jos, CNN, bet ir visos degradavusios demokratų partijos ideologija bei mąstysena, nes Ashley Allison buvo Obamos – Bideno administracijos bei Bideno – Harris kampanijų ir pereinamojo laikotarpio vyriausioji patarėja.

Ji buvo ir Bideno-Harris rinkimų kampanijos nacionalinė koalicijos direktorė, vadovavo beveik 500 darbuotojų. Todėl turbūt nebereikia komentuoti, kas yra šiandieninė CNN.

1...246247248...1 717Nuo 1 717 247 puslapis