2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 246

Panoro atiduoti pagarbą ar viešųjų ryšių akcija?

Andrius Balsevičius | Veidaknygė

Koks skausmingas konservatoriams ir jų rėmėjams plk. K. Škirpos lentos sudaužymo Vilniuje skandalas. Štai pasirodo prof. V. Landsbergis apsilankė Kaune ir „panoro atiduoti pagarbą“ didvyriui. Būtų gražu ir prasminga, jei visai neseniai prof. V. Landsbergis nebūtų apie plk. K. Škirpą gan negražiai atsiliepęs – atseit, kam čia iškelti vieną asmenį, kai Birželio sukilimas buvo visos tautos sukilimas. Nepaisant to, kad plk. K. Škirpa buvo pagrindinis jo organizatorius. Lyg Sąjūdis būtų svarbus, o prof. Landsbergis, kaip vienas jo dalyvių – pernelyg sureikšminamas. Nors šiaip jau jo vaidmenį Sąjūdyje stengiamasi vaizduoti kaip pagrindinį, lyg be jo Sąjūdžio ir nebūtų buvę.

O to negražaus atsiliepimo priežastis buvo ta, kad tris metus laukęs leidimo Nacionalinis susivienijimas pakabino atminimo lentą K. Škirpai Vilniuje, kurią konservatorių valdžia su K. Š. Gogeliene priešakyje, per nuo įvykio praėjusį mėnesį jau spėjusia tapti KAM viceministre, praėjus vos vienai dienai nuo pakabinimo pašalino sudaužydama į gabalus.

O paminklas okupacinei Lenkijos kariuomenei, pastatytas jau prieš 2,5 m. Naujojoje Vilnioje, vis dar stovi.

Ar konservatoriai nori reabilituotis ir profesorius padeda? Nežinau, tik po mano priminimo apie šį prof. V. Landsbergio nuomonės pasikeitimą „Kauno detalių“ FB puslapyje buvau užblokuotas. Pasirodo, skauda. Jei žmonės nemyli tiesos, vadinasi, viešųjų ryšių akcija.

Nacionalinis susivienijimas juk nesmerkia profesoriaus – tegul primena tautai tikruosius didvyrius – jau virš 235 patiktukų, tegul kyla iš užmaršties K. Škirpos atminimas. Juk mes nesame žydšaudžių tauta.

O paminklas pulkininkui gražus. Jei kas nežino, tai širdis su jos viršuje esančiu kryžiumi yra Švč. Jėzaus Širdis. Ir tai dar kartą parodo, kad daugybė Lietuvos valstybingumą gynusių didvyrių buvo ne popieriniai katalikai.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt septintoji (liepos 29) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šiandien Ukrainos karinio laivyno atstovas D. Pletenchuk pranešė, kad Juodojoje jūroje fiksuojami trys agresoriaus povandeniniai laivai, galintys nešti sparnuotąsias raketas. Agresoriaus Juodosios jūros laivyno Kilo klasės povandeniniai laivai gali nešti po 4 sparnuotąsias raketas Kalibr (šūvio nuotolis iki 2600 km). Priminsime, kad rusų laivynui pabėgus iš Krymo, agresorius turėjo logistinių ir techninių problemų atvežant, sandėliuojant ir pakraunant šias raketas į laivus. Taip pat, rusai ilgą laiką sprendė šių raketų susidėvėjusių paleidimo mechanizmų problemas. Panašu, kad prieš keletą savaičių patestavę Kalibr smūgius iš povandeninių laivų, rusai šią platformą ims naudoti dažniau. Reikia pabrėžti, kad Kalibr raketos (kaip ir kitos sparnuotosios raketos) ukrainiečiams yra įveikiamas iššūkis, tačiau masinių kompleksinių atakų metu (atakuojant su dronais Shahed ir kitomis raketomis), šios raketos gali būti labai pavojingos.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Esminių pakitimų kontaktinėje linijoje nėra, tęsiasi mūšiai įprastuose sektoriuose. Tuo tarpu, Ukrainos Specialiųjų operacijų pajėgų dienos proga šalies prezidentas V. Zelenskyi aplankė rusų KAB’ais su žeme lyginamame Vovchansk besikaunančius specukus.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Rusai vis dar atakuoja šiauriniame flange ir Pishchane, tačiau mūšių intensyvumas toliau krenta. Agresoriaus karo propagandistai pripažįsta, kad mūšiai įgauna pozicinį pobūdį. Nepatvirtintais duomenimis, agresoriui ima trūkti šarvuotos technikos, o gyvosios jėgos resursas taip pat ne begalinis. Kadangi šis sektorius yra agresoriaus 1-osios gvardijos tankų armijos atsakomybės rajonas, tikėtina šarvuotos technikos atsiras. Kita vertus, akivaizdu, kad okupantų planas surengus puolimą Kharkiv, pridengti puolimą Kupjansk sektoriuje prasiveržiant iki Oskil upės, stringa.

Lyman. Sunkios kautynės vyksta šiauriniame flange, tačiau Ukrainos pajėgos ir toliau išlaiko pozicijas. Taip pat, tęsiasi susidūrimai kituose sektoriaus ruožuose.

Syversk. Be esminių pakitimų, tęsiasi mūšiai Verkhnokamenske, Spirne ir Rozdolivka ruožuose.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Tęsiasi mūšiai palei kanalą, okupantams toliau nepavyksta pasistūmėti į vakarus. Taip pat, karšta ir Klishiivka ruože, Ukrainos gynėjai neužleidžia pozicijų.

Toretsk ruožo rytiniame flange rusai bando plėsti savo pozicijas palei Pionierių prospektą ir taip siekia sudaryti sąlygas perimti vakarinėje prospekto dalyje esančių abiejų terikonų kontrolę. Pietiniame flange be esminių pakitimų.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas.

Ukrainiečiai sulaikė okupantų puolimą palei geležinkelį Serhiivka – Zhelane ruože, tačiau agresorius čia išplėtė savo pozicijas į plotį bei telkia pajėgas tolimesnėms operacijoms. Neatmestina, kad ir agresorius kažkiek pristabdė puolimo tempą šiame ruože, nes tikisi apsisaugoti savo flangus, t. y. užimti Ivanivka. Be to, rusai intensyvina operacijas Vozdvyzhenka ruože, telkia rezervinius vienetus ir rengiasi judėti link kelio Pakrovsk – Kostyantynivka. Taip pat, rusai aktyviai puola nuo Novoaleksandrivka į šiaurės rytus, taip kurdami palankesnes sąlygas savo grupuotei Toretsk ruože.

Grįžtant prie Serhiivka – Zhelane ruožo, reikia pasakyti, kad čia vietovė teoriškai patogi gynybai – gyvenvietės ant kalvų, kurias dengia vandens kliūtys, o už 6 km šiaurėje ir šiaurės vakaruose yra dominuojančios aukštumos, nuo kurių į rusų flangą sėkmingai gali dirbti minosvaidžiai ir artilerija.

Tačiau neatmestina, kad ukrainiečiams trūksta šaudmenų operatyviai uždengti atakuojančius rusus. Taip pat, sunku pasakyti ar Ukrainos pajėgoms pavyko išspręsti sąveikos problemas. Jos visai neseniai buvo gana ryškios tarp šiame ruože kontaktinėje linijoje esančių vienetų. Neatmestina, kad problemų buvo/yra ir tarp manevrinių ir ugnies paramos vienetų. Tuo labiau, intensyviai, nors ir ne visuose ruožuose sėkmingai puldamas, agresorius kausto ir taip skurdžius Ukrainos pajėgų rezervinius vienetus. Šią problemą gerokai pagilina ir sektoriuje dominuojanti rusų aviacija.

Centras. Agresorius baigia užimti Krasnohorivka, tai gali sukomplikuoti ir taip nelengvą ukrainiečių gynybą šiauriau esančiame Nevelske ruože.

Pietinis flangas. Tęsiasi sunkios kautynės palei kelią Vuhledar – Konstyantinivka.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be esminių pakitimų.

Arvydas Juozaitis: Šią beprotybę gali sustabdyti tik kanonas

0

Danutė Šepetytė/respublika.lt

Desovietizacijos vėzdu šiandien mojuojama iš peties: spjaunant į piliečių nuomonę, šluojami gatvių pavadinimai, keičiami įstaigų vardai, griaunami autoritetai, netikrumo šešėlis metamas net visuotinį pripažinimą pelniusiems meno kūriniams. Nedaug trūko, kad įsismarkavus būtų imtasi ir Dainų šventės „išsovietinimo”. Tam skatinančių chunveibinų būta. Ir yra. Rašytojas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis žino būdą, kaip sustabdyti šitas nesąmones.

– Vienybės fiesta kai kurie žmonės linkę laikyti nuskambėjusią Dainų šventę. Bet ar tai nebuvo tik iliuzija, kad valdžia ir Tauta bent jau Dainų šventės atžvilgiu yra išvien?

– Dainų šventė tikrai suvienijo Tautą, šaknų nepraradusią bendruomenę, kuri tradiciją supranta kaip kūrybą, džiaugsmą, buvimą kartu. Prieš kelias dienas grįžau iš Žemaitijos gelmės, Šateikių, kur paminėtos 115-osios M.K.Čiurlionio santuokos metinės, ir nudžiugau, kad Plungės meras sveikino bažnyčioje susirinkusią bendruomenę net penkis kartus su pasididžiavimu paminėdamas Dainų šventę, į kurią buvo pasiųsta daug rajono žmonių. Išvada peršasi savaime: Dainų šventė liudija pirmiausiai vietinės valdžios ir vietinių bendruomenių šventę… Vilniuje.

Lietuvos regionų dėka, kaip ir po karo, baisiaisiais 1946 ir 1950 metais, Vilniaus gatvės vėl pražydo lietuviškais tautiniais drabužiais ir lietuviškomis dainomis. Kaip centrinė valdžia sutiko šią šventę? Įvairiai. Laimė, Nacionalinis kultūros centras, vadovaujamas Sauliaus Liausos, padarė viską ir net daugiau, kad šventė įgautų Šimtmečio vertą vardą. Mane labai pradžiugino Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen, bene vienintelė su didžiu džiaugsmu ir net ašaromis balse pasveikinusi ansamblių šventę Kalnų parke. Ji buvo ne tik tautiniu kostiumu pasipuošusi, jos elgesys buvo tautiškas. Mano žiniomis, ji vienintelė iš mūsų aukščiausios valdžios išsėdėjo visą didingą Latvijos Dainų šventės finalinę dieną Meža parke, Rygoje.

– Jei tautiniai drabužiai liudytų valdžios suartėjimą su Tauta, galėčiau paminėti ir kultūros ministrą, ir premjerę, tik ši sveikindama Šokių dieną, vos išspaudė žodį „tauta” ir vadavosi kreipiniu „Lietuvos žmonės”. Kyla klausimas, ar Dainų šventė buvo visų pirma lietuvių, ar „Lietuvos žmonių” reikalas?

– Jau seniai gėda klausyti, kaip prezidentas, o ir visi politikai bei ministrai, dešimtmečiais lyg kokį šašą laižo tą „brangūs Lietuvos žmonės”. Dabar ir imigrantai juk yra labai „brangūs…” O juk viskas labai paprasta: jeigu bendruomenė, sutelkusi visų kitataučių jėgas šiuolaikinei Lietuvos valstybei, yra lietuviai, tai – lietuviai. Ir valstybinė kalba -lietuvių, ir mūsų Konstitucijos preambulėje (parašytoje Justino Marcinkevičiaus) istorinė valstybės bendruomenė vadinama lietuvių tauta. Mes nusipelnėme pagarbaus, tikro kreipinio. Bet… Žodžiu, gėda girdėti.

Tad siūlau „brangiems valdžios žmonėms” deramą kompromisą: kreiptis į mus TĖVYNAINIAI. Bus ir „politkorektiška”, ir padoru, ir teisinga, ir į Briuselį nereikės dairytis, savojo „nacionalizmo” bijoti.

– Ne taip seniai mūsų padangėje kaip sovietinis reliktas buvo viešai pasmerkta Dainų šventės tradicija, tačiau tuo metu joks centrinės valdžios atstovas nepareiškė savo nuomonės, nesiėmė jos ginti, kaip ir šiandien, kai puolami ir persekiojami kultūros šviesuoliai. Kultūros istorikas Darius Kuolys sako, kad tokiu atveju kalbėjimas apie kultūrą tampa nešvankus…

– Nėra nešvanku. Ginti kultūrą reikia bet kokiomis sąlygomis, ginti garbinga ir būtina. Be jos mes -biologinė rūšis, ne daugiau. Ir ačiū Dangui, Dievui, latviams, visoms mūsų žemės jėgoms, kad šimtmečio Dainų šventė parodė, jog abejonės jos atžvilgiu yra niekingos. Niekintojai pralaimėjo visiškai. Jie vis dar kovoja su sovietizmu, o mes naujai kuriame dabar, juokdamiesi iš mūsų neigėjų, kurie nesupranta nei dabarties, nei praeities.

Pseudoliberalai bijo lietuviško gyvenimo grožio, nemato kūrybinių jo galimybių. Ir, kas keisčiausia, nenori net minėti, kad Dainuojanti revoliucija ir Baltijos kelias taip pat buvo Dainų šventė. (Pseudoliberalams, matyt, „sovietinė”?) Mes įveikėme sovietizmą ir Dainų švenčių dėka. Komunistinė Kremliaus valdžia labiausiai bijojo suėjusios į vieną vietą Tautos. O tai ir buvo Dainų šventės. Ak, kiek įsidainuodavo visa Lietuva – ašaras ir dabar spaudžia. Kiek būdavo džiaugsmo, lietuviškumo, pasididžiavimo, kad mūsų, dainuojančių, tankais nesutraiškysi.

Partinė priežiūra nuodijo repertuarus? Na ir kas, nuodijo ir neišnuodijo, kaip ir visi partiniai susirinkimai ir partiniai suvažiavimai. Tautiečiai dainuodavo šimtą kartų daugiau, nei leido repertuaras. Dainuodavo pakeliui į šventę, dainuodavo gatvėse ir laukuose. Ir dabar šešėlius mes nustumiame, šviesą paliekame.

– Kodėl Latvijoje neabejojama Dainų šventės svarba latvių tautai?

– Pirmiausia, jų Dainų švenčių tradicija siekia pusantro amžiaus. Iš jos jie išlukšteno ir valstybės idėją. Kita vertus, nuo 2008 metų Latvijoje galioja Kultūros kanonas, jame Dainų šventė įrašyta pirmu numeriu. Ji nepajudinama, iš jos šaipytis negalima, jos niekinti negalima. Ši nuostata atsiliepė net jos biudžetui – pernai Latvijos vyriausybė Dainų šventei skyrė 17 mln. eurų; Lietuva -šiemet – 7 mln. Latviai, prieš šimtmetį tapę mūsų mokytojais ir po šiai dienai jais likę – jų Kultūros kanonas yra pavyzdinis reiškinys. Tokia būtų pirmutinė mūsų kultūros užduotis šiandien – parengti Lietuvos Kultūros kanoną.

– Kanonas reiškia visuotinai priimtiną taisyklę, normą. Manote, tai patrauklu suvešėjusio liberalizmo, kai apskritai ignoruojamas net dekalogas, sąlygomis?

– Liberalizmas juk nėra generalinė linija, o tik šiuolaikinė ideologinės paletės dalis; vienu metu rinkimus laimi konservatoriai, kitu metu socialdemokratai, „valstiečiai”… Vieni laimi, kiti pralaimi, pasikeičia ir ideologinė kryptis. Tarp kitko, Latvijoje, partijų pavadinimuose nerasite žodžio „liberali”, nors liberali politika, žinoma, egzistuoja ir pas juos.

Pasakyčiau daugiau: dabartinėmis globalizmo sąlygomis jeigu tu neturi tautiškumo-valstybės žymės, esi pasmerktas ištirpti, esi niekas. Jei prabyli angliškai, esi niekam neįdomus, tik verslui ir vartojimui, gyvuliškam kūniškumui… (Juokiasi.) Tai nebe žmonių gyvenimas, o dirbtinio kūno ir dirbtinio intelekto darinys. Ir štai mes turime valstybę ir matome, kokia didelė paspirtis žmogiškumui yra valstybė, suprantanti tapatumo galią ir reikšmę. Tiek Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, o ypač Latvijoje globalizmas turi atsvarą – tautinius rėmus ir tradicijas. Visišką globalizmo pergalę galime įsivaizduoti tik kaip pragarą…

– Dekalogas yra krikščionių susitarimas, Konstitucija – yra valstybės piliečių susitarimas, Kultūros kanonas laikytinas tam tikros kultūros bendruomenės susitarimu?

– Žinoma. Vakarų civilizacijos pamatas yra krikščioniškoji kultūra; ją šiandien labai stipriai ardo leftistiniai, o ir tokie baisoki judėjimai kaip Stambulo konvencijos judėjimai. Susitarimai reikalingi, nes žmogus gyvena šeimoje ir atsiskleidžia ne beorėje erdvėje, o tradicijų aplinkoje. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė” visų sutarta kaip himnas net jausminiu pamatu. Tas pat ir dėl Kultūros kanono. Kai susitarsime, kad Dainų šventės neliečiamos (argumentų šiandien jų atžvilgiu – per akis), eisime toliau, išskirdami, kas neliečiama tautodailėje, literatūroje, muzikoje, architektūroje ir pan. Kultūros kanonas yra kaip varpas. Taisyklė, kurios negali apeiti: negali išvengti lietuvių kalbos, lietuvių kalbos dialektų, klasikinių kūrinių, vietos tradicijų.

Latviai nusistatė aštuonias sritis ir kanonizavo 99 personalijas ir vertybes. Beje, jie kanoną nusižiūrėjo nuo Danijos, Kultūros kanono pionierių. Danijoje taip pat apimtos 8 sritys, 108 svarbiausi meno-kultūros kūriniai ir reiškiniai, personalijos. Reikia minėti politikus, o ypač daną Brianą Mikelsoną, kuris, tapęs kultūros ministru, pasiekė, kad vyriausybė patvirtintų tautą-valstybę charakterizuojančią tikrovę, skirtų jai finansavimą.

Latvių kultūros ministrė Helena Demakova pagriebė danų pavyzdį ir 2008 m. (po dvejų metų) pasiekė labai panašaus kanono Latvijoje. O pas mus? Kultūros ministras kelia vien liūdno pasigailėjimo šypsnį. Matot, kokioje bėdoje esame atsidūrę.

Manęs klausia, ar kanonas – tai tik praeities pasiekimai? Tai juk ne. Tai „gyvybę teikiantis” reikalas. Tradicija – gyvybės šaltinis, jos pamatu, ją transformuodami mes gyvename. Pavyzdžiui, muzikos srityje ir Juozas Naujalis, ir mūsų amžininkas Giedrius Kuprevičius – Lietuvos Kultūros kanono kūrėjai…

– Kaip valstybės kūrėjai Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas?

– Politikoje, kaip ir sporte, negali būti kanonų, ten tik pavyzdžiai. Teigiami ir neigiami.

– O kas dėl nūnai vis dar puolamo Justino Marcinkevičiaus?

– Jei atsiverstumėte Latvijos Kultūros kanoną, rastumėte latvių poetą Imantą Zieduonį. Jis pagal pagarbą tautoje prilygsta mūsų Marcinkevičiui. Nors – buvęs komunistas ir apdainavęs kolūkius, net pagyręs režimą. Bet jis – kalbos didingumo dainingumu genijus, padėjęs latviams atsitiesti. O ką jau kalbėti apie Stalino premijos laureatą Eduardą Smilgį, kuris sukūrė šiuolaikinio latvių teatro pamatus. Stalinas savo premija jį sutepė? Gal kiek, bet neištepė, o jo gimtadienis – Latvijos teatrų didžiausia šventė. Literatūros srityje, nustatydami kanoną, latviai išvengė kūrinių vardijimo.

Mes galėtume rinktis tarpinį variantą. Pavydžiui, M.Mažvydo „Katekizmą”, M.Daukšos „Postilės” prakalbą, K.Donelaičio „Metus”, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą”, „Mažvydą”, „Katedrą” ir t.t. Tai leistų ir Salomėjos meilės lyriką (ji stipriausia lietuvių poezijoje) atskirti nuo pačios personos, išvengiant nereikalingų, atleiskite, pykčių svarstant.

– Paklausiu tiesmukai: ką mums duotų Kultūros kanono sudarymas?

– Pirmiausia susitarimo šansą, bendrumo jausmą ir saugumą valstybinį. Galbūt apie šimtą įvairių sričių objektų ir personalijų būtų įrašyti į visus vadovėlius ir nenutiktų taip, kaip nutinka mūsų dienomis, kai, baigę vidurinį mokslą, įvairių mokyklų abiturientai nesusikalba, nes būna skaitę skirtingą grožinę literatūrą. Vadovėlių liberalizmas drasko bendruomenę, o galiausiai ir kalbą. Prisimenat, kai 2001-2003 metais mūsų švietimas buvo profiliuojamas: vieni vaikai orientuojami į tiksliuosius, kiti – į humanitarinius mokslus. O juk išsyk buvo aišku, kad tai absurdo reforma. Kur jau kur, bet mokykloje pirmiausia reikia duoti pamatus, be kurių nei šeima, nei valstybė ilgai neišsilaiko.

Kanonas pirmiausia sukeltų diskusiją ir paiešką, kas mums svarbu mūsų kultūroje, kuo mes išsiskiriame tame globalizmo katile. Tuo susirūpinę net švedai, mano žiniomis, ketinantys šią vasarą Latvijoje semtis Kultūros kanono sudarymo patirties. Prisileidę šimtus tūkstančių atbėgėlių ir migrantų jie nebežino, kas yra švedas? Ar tęsiasi nuo amžių amžinųjų toje žemėje sukurta švedų valstybė?

– Norite pasakyti, kad ir lietuviams padėtų susivokti, kas jie yra?

– Kodėl mes sakome: valstybę sukūrė lietuvių tauta? Nes Pirmojo pasaulinio karo žaizdre lietuviai buvo vienintelė LDK tauta, savo žemėse dominuojanti bendruomenė, kuri akumuliavo tiek energijos ir jėgos, kad sukūrė dabartinę Lietuvą. Dainų šventė darsyk paliudijo, kas mes esame. Savo veidaknygėje įrašiau: esame savigarba ir tapatybė. Tai ir suponavo politinę valią ir valstybei atkurti… Tarp kitko, Dainų šventėje bene mažiausia grupelė buvo iš Airijos, į kurią yra nusikėlę daugybė lietuvių, o iš Ispanijos, kur lietuvių taip pat gausu – nė vienos. Tai rodo, kad globali Lietuva laikina, ji anksčiau ar vėliau ištirpsta juos priėmusiose šalyse. Lietuva yra čia.

-Ar dėl Kultūros kanono nesusivėlinta, – juk jau supurvinta viskas, kas neturėjo būti supurvinta?

– Nereikia sakyti, kad pavėluota. Šimtmečio Dainų šventė yra įrodymas. Joje priskaičiuota apie 40 tūkst. dalyvių. Kiek buvo jaunimo – gražu žiūrėti. Viskas kultūroje gyva, kol gyvas žmogus. Nereikia prarasti vilties, net vienu pavyzdžiu galima uždegti žmones, nes kultūra yra degimas, o ne išskaičiavimas. Politikoje esti išskaičiavimai.

– Išskaičiavimas ar ne, bet negi manote, kad priėmus Kultūros kanoną rietenos dėl tam tikrų vardų, reiškinių, įvykių traktuotės liausis?

– Kai prasideda rietenos, kultūros žmogus nuo jų traukiasi. Bet ginčai turi būti. Latviai, kurie jau 16 metų gyvena su Kultūros kanonu, iki šiol organizuoja konferencijas jo plėtros, propagandos, edukacijos klausimais ir prieš trejus metus net įvedė kraštovaizdžio kanoną. Kanonas nėra baigtinis sąvadas visiems laikams (Skaitytojams siūlau atsiversti interneto svetainę www.kulturaskanons.lv)

Šiandien Lietuvą apėmęs desvietizacijos šišas. Galbūt jį galima laikyti kultūros kanono formavimu, kurį atlieka valdžiai palankių ekspertų grupė?

– Tai pavyzdys, rodantis, iki kokių nesąmonių galima nusiristi. Nes nėra Kultūros kanono. Jeigu toliau rutulioti šią desovietizacijos idėją, teks desovietizuoti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Nepriklausomybę ir patį Nepriklausomybės Aktą, po kuriuo yra posėdžio sekretoriaus sovietinio generalinio prokuroro Liudviko Sabučio parašas. Šią beprotybę gali sustabdyti tik Kultūros kanonas.

– Dar vienas „bet” – juk jj sudarinės nuodėmingi šiuolaikiniai žmonės…

– Ne jūs pirma sakote, kad Kanoną sudarinės ir svarstys „supuvę” žmonės. Taigi nesupuvę, jeigu šitiek entuziastų, šitiek jaunimo matėme Dainų šventėje. Aš juk rinksiu Seimą. Ir nesakysiu, kad į jį sulenda vieni supuvėliai ir nusikaltėliai. Kaip sakė Juozas Erlickas: duok durniui kelią ir jis būtinai ras kelią į Seimą. Ne. Nemanau, kad tokių dauguma. Be to, stovint ant kranto išmokti plaukti neįmanoma. Mes turime šokti į vandenį ir plaukti.

Almantas Stankūnas. Savivaldos sugrąžinimas rinkėjams – ataskaita rinkėjams

Almantas Stankūnas yra Vilniaus m. tarybos narys, partijos Nacionalinis susivienijimas atsakingasis sekretorius

2023 m. balandį tapęs Vilniaus m. tarybos nariu, nedelsdamas ėmiausi konkrečios veiklos, nes darbais siekiu vilniečiams įrodyti, kad išsirinko drąsiai, nuosekliai ir principingai jiems atstovaujantį politiką.

Nuo pirmos dienos mano pozicija labai aiški: pagrindinis ir svarbiausias mano rūpestis yra vilniečių interesai, todėl šio principo niekada neatsisakysiu, tame tarpe ir dėl susitarimų su kitais politikais. Iškilusias problemas sprendžiu iš esmės, nuosekliai ir argumentuotai spausdamas Vilniaus m. savivaldybės vadovybę.

Dėmesį sutelkiau į šiuos klausimus:

  1. Daugiabučių namų administratorių savivalės ir piktnaudžiavimo pažabojimas.
  2. Buitinių atliekų surinkimo sektoriaus išskaidrinimas.
  3. Vilniečių apiplėšinėjimo švaistant nepagrįstai dideles sumas Nacionaliniam stadionui stabdymas.
  4. Pasipriešinimas ir atkirtis kraštutinę neomarksistinę ideologiją propaguojančiai Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijai (ŽTK).
  5. Birželio sukilimo ir pulkininko Kazio Škirpos atminimo kaip valstybės pagrindų puoselėjimo gynimas.
  6. Principinga Vilniaus m. savivaldybės įmonių veiklos kontrolė.
  7. Konkrečių vilniečiams aktualių interesų gynimas.
  8. Piliečių teisių ir laisvių gynimas.

Trumpa mano veiklos apžvalga:

1. Dėl daugiabučių namų administravimo. Vadovaudamiesi neoliberalizmo ideologija ir galimai dėl savanaudiškų interesų, politikai beveik visą daugiabučių administravimo veiklą yra perdavę privačioms maksimalaus pelno siekiančioms įmonėms. Oficialiai vienintelis jų uždarbio šaltinis gali būti tik administravimo mokestis. Tačiau sunku tikėtis, kad privataus kapitalo įmonė tik juo ir apsiribotų.

Pagrindiniu papildomų pajamų šaltiniu galimai tampa rangovų atlygis administratoriui už galimybę brangiai ir ribojant konkurenciją vykdyti remonto darbus ir teikti paslaugas. Būtent taip yra apvagiami gyventojai. Būstų savininkai netenka galimybės kontroliuoti darbų ir paslaugų pirkimo procesą, pakviesti jame dalyvauti kitus rangovus. Jiems belieka tik sutikti atlyginti už darbus ir paslaugas nurodomas mokėti sumas. Ginčai dėl kainų pagrįstumo yra mažai tikėtini, nes retas būsto savininkas pats gali imtis ir sėkmingai sutelkti daugumą namo gyventojų bylinėtis su administratoriumi. Tuo tarpu savivaldybės administracija nepadeda būstų savininkams teisiniuose ginčuose su administratoriais. Būstų savininkai, jeigu nepavyksta įkurti bendrijos, neturi jokios alternatyvos, nes savivaldybė nėra įpareigojusi savo įmonę teikti daugiabučių namų administravimo paslaugas.

Savivaldybė vangiai reagavo į mano pirmą kreipimąsi dėl būtinybės spręsti minėtas problemas. Tačiau paviešinęs šį savo susirašinėjimą, jau netrukus sulaukiau būstų savininkų kreipimųsi dėl konkrečių daugiabučių administratorių piktnaudžiavimo atvejų. Tai jau leido man nuosekliai ir pagrįstai reikalauti iš savivaldybės administracijos ginti būstų savininkų interesus. Tiek administracijai, tiek politikams tapo akivaizdu, kad būtina spręsti šiuos mano keliamus klausimus.

Nors praeitų metų gale mano iniciatyva įvykusiame susitikime su Administracijos direktoriumi Adomu Bužinsku buvau patikintas, kad mano keliami klausimai bus sprendžiami, duoti pažadai nebuvo tesėti, todėl šiuo klausimu ruošiuosi imtis naujų žygių. Išsamiau apie tai čia.

2. Dėl Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro. UAB Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą (VAATC), kurio didžioji dalis akcijų priklauso Vilniaus m. savivaldybei, purto korupcijos ir lėšų grobstymo skandalas. Teisėsauga yra sulaikiusi net 12 VAATC darbuotojų. Maža to, pažeisdama įstatymus ši įmonė jau daugiau kaip 3 metus dirba be suformuotos valdybos, o tai neabejotinai sudaro palankesnes sąlygas grobstymui ir korupcijai.

Kelis kartus kreipiausi į Vilniaus m. savivaldybę, valdančią 75 proc. VAATC akcijų, ragindamas imtis ryžtingų veiksmų dėl valdybos suformavimo. Po to, kai buvo pranešta apie teisėsaugos vykdomą tyrimą, kreipiausi į Generalinį prokurorą, kad ištirtų, ar politikų delsimas suformuoti įmonės valdybą nėra susijęs su korupcija ir lėšų grobstymu.

Tik teisėsaugai susidomėjus šiuo klausimu, Vilniaus m. ir kitos akcijų turinčios apskrities savivaldybės ėmė ieškoti ir surado sprendimą, kaip pakeisti akcininkų sutartį be tarybų pritarimo. Dabar tikimasi, kad, pakeitus sutartį, VAATC valdyba bus suformuota dar šių metų III ketvirtį.

Šis atvejis pademonstravo, kad principingai elgdamasis net ir vienas tarybos narys gali primesti savo politinę valią visos apskrities savivaldybėms. Daugiau apie tai čia.

3. Dėl Nacionalinio stadiono. Jau seniai Nacionalinio stadiono istorijoje politikų piktnaudžiavimas globojant Balt Cap turėjo atsidurti teisėsaugos dėmesio centre. Todėl nuolat kėliau labai nepatogius klausimus savivaldybei, atkakliai teiraudamas, kodėl ji negina vilniečių, kaip numatyta Koncesijos sutartyje, interesų. O koncesininkui sustabdžius statybų darbus ir nevykdant savo įsipareigojimų, nuolat kartojau klausimą, kodėl pati savivaldybė sudarė galimybę pratęsti sutarties įvykdymo laikotarpį ir užsispyrusiai gynė visiškai nepagrįstą kainų indeksavimą dėl nenumatytų aplinkybių.

Galiausiai po kol kas paskutinio šio klausimo svarstymo tiesiogiai kreipiausi į prokurorus, kad jie pradėtų tyrimą dėl didelio savivaldybės aplaidumo ir veikos koncesininko naudai. Mano pasisakymo įrašas čia, išsamesnė informacija čia.

4. Dėl neomarksistinės ideologijos apspręstų ŽTK sprendimų stabdymo ir tokią ideologiją propaguojančių renginių finansavimo. Pradėjęs dirbti Vilniaus m. savivaldybės ŽTK supratau, kad joje leidžiama egzistuoti tik vienai ideologinei nuostatai dėl žmogaus teisių – neomarksistinei. Apgailėtina, kad dar praeitose kadencijose, nuo pat komisijos darbo pradžios, taip ir neatsirado politikų, ginančių prigimtines žmogaus teises.

Pačioje darbo pradžioje teko ryžtingai atremti komisijos narių bandymus sumenkinti ir marginalizuoti mano poziciją. Man labai padėjo nepriekaištinga mano atstovaujamos partijos reputacija ir dalykinė pagalba formuluojant atsakymus į užsipuolimus.

Mano rūpesčiu buvo stabdomi vaikams žalingi eksperimentai mokyklose, pasipriešinau valstybės lėšų naudojimui išimtinai neomarksistinės ideologijos sklaidai.

Artėjant Lietuvos gėjų lygos (LGL) LT Pride 2024 paradui birželį, pavyko išsiaiškinti, kad savivaldybė tiesiogiai remia šį renginį iš kultūros (?!) programos lėšų, o tokiems net ir tarptautiniams aukštojo meno festivaliams kaip M. K. Čiurlionio muzikos ar „Jauna muzika“, kaip ir daugeliui kitų, ne mažiau svarbių kultūros renginių, lėšų nebeliko.

Pasipriešinimą pagrindžiau savo laiške savivaldybei: „Tai, kas Kreipimesi (Lietuvos Gėjų Lygos) įvardijama kaip LGBT bendruomenė, yra tarptautinio neototalitarinio politinio judėjimo organizacinis padalinys Lietuvoje, tai yra po visuomeninės organizacijos iškaba veikianti judėjimo aktyvistų politinė organizacija.

Genderistinis LGBT judėjimas savo ištakomis ir kilme yra šiuolaikinė marksistinio komunistinio „revoliucinio“ judėjimo atmaina, kuri, vieno svarbiausių jos teoretikų H. Marcuse‘s žodžiais tariant, kelia programinį tikslą išsprogdinti buržuazinės visuomenės institucijas, tarp jų prigimtinę šeimą, pasitelkiant „polimorfinį perversinį seksualumą“ (verčiant lietuviškai – daugiaformį iškrypėlišką seksualumą, kas rodo, jog judėjimo teoretikai XX a. šeštame dešimtmetyje dar drįso vadinti daiktus tikraisiais vardais ir neslėpė savo tikslų dangstydami jų „žmogaus teisių“, „lygybės“ ir „įvairovės“ retorikos šydu).

Dėl šių priežasčių Festivalis turi būti laikomas LGBT judėjimo politiniu renginiu, kurio kulminacija taptų „eitynėmis už lygybę“ klaidinančiai pavadinta politinė demonstracija Vilniaus centre, o „edukaciniai“ renginiai būtų ne kas kita, o tik visuomenės indoktrinavimo genderistine ideologija priemonės.“

Daugiau apie tai čia. Nors minėti LGL renginiai įvyko, bet viliuosi, kad mano aštriai keltas klausimas dėl jų pobūdžio ir Vilnių valdančių TS-LKD ir LP požiūrio į tokius renginius padės rinkėjams tinkamai įvertinti šias partijas.

5. Dėl pagarbos ženklų Lietuvos valstybingumo istorijai. Kai Nacionalinio susivienijimo partija, neapsikentusi 3 metus trukusių patyčių dėl prašymų duoti leidimą pakabinti atminimo lentą pulkininkui Kaziui Škirpai, 2024 m. birželio 21 d. tokią lentą ėmė ir pakabino, atsidūriau pačiame įvykių sūkuryje.

Kai birželio 23 d., per pačias Birželio sukilimo metines, policijos pareigūnai ir UAB „Grinda“ darbininkai atvažiavo sunaikinti pakabintą atminimo lentą, aš su bendražygiais stovėjau prie šios lentos ir nesitraukiau net ir skambant policijos grasinimams, nes pats pareikalavau iš policijos pareigūnų ir UAB „Grinda“ darbininkų pateikti teisėtą pagrindimą dėl šio nurodymo. Nors pagrindimo neturėjo, lentą sunaikino. Kartu su bendražygiais dalyvavau protesto pikete prie savivaldybės dėl įvykdyto vandalizmo akto, kartu su bendražygiais parengėme Nacionalinio susivienijimo pareiškimą prokuratūrai, dalyvavau policijos apklausose. Socialdemokratas Povilas Pinelis apskundė mane dėl principingos laikysenos per šiuos įvykius savivaldybės Etikos komisijai.

Esu  nusiteikęs ir toliau siekti, kad būtų apginta tiesa apie Lietuvos valstybingumui labai svarbų Birželio sukilimą ir jo vadovą, pirmąjį Lietuvos savanorį, pulkininką Kazį Škirpą.

Apie šio sukilimo ir jo vadovų įamžinimo reikšmę prie Seimo 2024 m. birželio 22 d. vykusiame renginyje glaustai papasakojo Nacionalinio susivienijimo partijos pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas, įrašas čia.

6. Dėl savivaldybės įmonių veiklos kontrolės. Nuo pat savo darbo taryboje pradžios aktyviai domiuosi, kaip dirba ir kur rengiasi investuoti didžiausios Vilniaus m. savivaldybės įmonės.

Apie regioninę atliekų tvarkymo įmonę VAATC, kurios pagrindinis savininkas yra Vilniaus m. savivaldybė, jau rašiau (žr. 2-ą punktą).

Dar pernai pasirodė informacija, kad AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) gali būti iš dalies privatizuota – analogišku būdu kaip Ignitis. Gresia interesų konfliktas, kurio jokia laisva rinka išspręsti negali, nes šilumos tiekimas turi natūralios monopolijos požymių. Toks konfliktas būtų neišvengiamas, nes jis užprogramuotas dėl priešpriešos tarp privačių įmonės akcininkų siekio uždirbti maksimalų pelną ir šilumos vartotojų intereso gauti kuo pigesnę šilumą.

Todėl nedelsdamas iškėliau klausimą dėl savivaldybės strateginės nuostatos, kad vieninteliu VŠT akcininku privalo likti tik Vilniaus m. savivaldybė, kuri atstovautų šilumos vartotojų interesams. Greitai paaiškėjo, kad administracijos ir politikų nuostatos šiuo klausimu yra miglotos, o kai kurie politikai atvirai palaikė dalinio VŠT privatizavimo idėją.

Priimant sprendimą dėl akcijų išpirkimo iš smulkiųjų VŠT akcininkų, pasinaudojau proga ir paviešinau strateginę administracijos ir dalies politikų nuostatą dėl VŠT nuosavybės. Daugeliui toks mano ryžtas labai nepatiko, nors jis ir buvo neatremiamai argumentuotas, todėl net 35 tarybos nariai iš 51 blokavo net galimybę pristatyti mano pasiūlymą tarybos posėdyje. Įvykusi principinė diskusija ir mano pasiūlymą blokavusių tarybos narių pasisakymai, neigiantys net ketinimą privatizuoti VŠT, ateityje padės efektyviau kovoti su galimomis tokio pobūdžio iniciatyvomis.

Tuo pačiu man pavyko atskleisti, kad daugeliui tarybos narių, įskaitant vadinamąją opoziciją, demokratijos sąvoka tėra tuščias žodis. Apie tai daugiau čia.

Kėliau klausimus dėl keistų VŠT investicijų perkant įmones Klaipėdoje (daugiau informacijos čia) bei dėl investicijų į žaliojo vandenilio gamybą (daugiau informacijos čia).

Išsamiai, parengęs keletą kreipimųsi, aiškinausi dėl AB Vilniaus vandenys planuojamų 600 mln. eurų investicijų – ar jos neturės poveikio didinti gyventojų mokesčius. Daugiau apie tai čia.

Nerimą sukėlė ir savivaldybės planai skirti didžiules sumas naujų elektra varomų, o ypač naudojančių vandenilį autobusų pirkimui. Daugiau apie tai čia.

7. Dėl konkrečių vilniečiams aktualių  problemų sprendimo. Nors pagrindinį dėmesį skyriau su visais sostinės gyventojais susijusiems klausimams, tačiau niekada nesišalinau ir visada mielai talkinau sprendžiant konkrečias atskirų vilniečių problemas, jeigu savivaldybė buvo į jas reagavusi aplaidžiai, vangiai jas sprendė arba netgi ignoravo miestiečių interesus.

Esu talkinęs ne vienai daugiabučių namų bendrijai ir gyventojams dėl daugiabučių namų administratorių savivaliavimo, dėl atliekų konteinerių įrengimo vietos parinkimo, taip pat transporto infrastruktūros ir kitais klausimais.

Esu pasirengęs ir toliau aktyviai talkinti vilniečiams ir padėti apginti jų teisėtus interesus.

8. Dėl piliečių laisvės ir teisės išsakyti savo nuomonę apie mokslinius tyrimus gynimo. 2024 m. liepą, reaguodama į Tolerantiško jaunimo asociacijos skundą dėl mokslinių tyrimų duomenimis grįstos mano nuomonės, kad homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas, Vilniaus m. savivaldybės Etikos komisija pradėjo tyrimą, ar aš galimai nepažeidžiau Valstybės politiko elgesio kodekso.

Šį skundą ir galimą nuobaudą aš vertinu principingai, nes tai susiję ne tik asmeniškai su manimi. Tai yra kėsinimasis į visų piliečių teisę ir laisvę išsakyti savo nuomonę dėl tokių mokslinių tyrimų duomenų, kurie yra neparankūs valdantiesiems ir daliai opozicinių partijų, išpažįstantiems neomarksistinę gender ideologiją.

Bet kokia man skirta nuobauda šio skundo pagrindu būtų precedentas ir patvirtintų potencialią grėsmę Lietuvos Respublikos piliečiams būti persekiojamiems ir baudžiamiems dėl nuomonės išsakymo, remiantis moksliniais tyrimais. Daugiau apie tai čia.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt šeštoji (liepos 28) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos dronų spiečiais atakavo Kursk srityje esančią degalų saugyklą. Nepaisant to, kad objektą gynė rusų oro gynybos sistemos, tačiau ukrainiečių dronai sugebėjo prasmukti. Gamykloje nugriaudėjo galingi sprogimai, įsiplieskė gaisras: https://t.me/arrowsmap/4996?single.

Vakar vokalinis instrumentalinis ansamblis ATACMS koncertavo Luhansk srities agresoriaus okupuotoje teritorijoje. Okupantų gynybos gilumoje rusų poligone smogta į kontaktinę liniją vykti besiruošiančiam vienetui. Tai pagrindinėje pastangų kryptyje, Pokrovsk – Vuhledar sektoriaus šiauriniame flange, veikiantis 90-osios tankų divizijos 228-asis motošaulių pulkas. 19 žuvusių, 71 sužeista, tačiau skaičiai galimai ne galutiniai. Būtent agresoriaus rezervinių vienetų eliminavimas toli nuo kontaktinės linijos yra geriausias būdas numušti rusų puolimo tempą pagrindinėje pastangų kryptyje.

Pasirodė daugiau detalių dėl užvakarykščio Ukrainos pajėgų smūgio Saki kariniame oro uoste Kryme. Buvo atakuota aštuoniomis raketomis ATACMS. Iš 8 raketų 5 pasiekė taikinius (dvi buvo numuštos oro gynybos, viena nepasiekė tikslo). Rezultate, sunaikinti du rusų orlaiviai (galimai Su30) ir radaras Nebo. Jo užduotis ir buvo aptikti tokio pobūdžio raketas. Tačiau, net jei radaras su užduotimi susitvarkė, tačiau po šios vasaros smūgių Krymo oro gynyba tapo gerokai silpnesnė.

Naktį rusai Ukrainos teritoriją bandė atakuoti raketa K59 ir 8 dronais Shahed. Raketą ir 7 Shahedus Ukrainos gynėjams pavyko numušti. Tačiau, dienos metu agresorius vėl raketomis atakavo Ukrainos miestus – sprogimai fiksuoti Kharkiv, Nikopol.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkivo kryptis.

Ukrainos pajėgos Lyptsi sektoriuje Hlyboke ruože įvairiose vietose organizuoja lokalias atakas, taip vargindami agresoriaus pajėgas. Ši taktika primena parengiamuosius Ukrainos pajėgų darbus prieš ukrainiečių kontrpuolimą Kharkiv 2022 m. Ar šis panašumas pavirs į tokį pat sėkmingą rezultatą, pamatysime. Vovchansk sektoriuje sunkios gatvių kautynės tęsiasi.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Mūšių intensyvumas pamažu krenta, tačiau tęsiasi susidūrimai Synkivka, Peshchiane ir Stelmahivka ruožuose.

Lyman. Rusai ir toliau pagrindines pastangas kreipę į šiaurinį flangą, tačiau Ukrainos vienetai sėkmingai ginasi.

Syversk. Okupantams nepavyksta stumtis į šiaurę prie Rozdolivka, čia mūšių aktyvumas nukrito. Tikėtina laikinai, nes galimai persigrupavę rusai atnaujins savo puolimą. Sunkūs mūšiai taip pat vyksta Spirne – Verkhnokamenske, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Rusai intensyvina veiksmus pietiniame Chasiv Yar flange. Puola Ivanivske ir Andriivka ruožuose. Okupantai skelbia, kad jiems pavyko kirsti kanalą šiauriniame flange ir įsitvirtinti keliose pozicijose, tačiau šių faktų patvirtinimų nematyti. Tęsiasi sunkūs ir permainingi mūšiai.

Toretsk ruože vyksta labai sunkios kautynės. Ukrainos pajėgos supranta, kad jei agresoriui pavyks rytiniame flange užimti bent vieną terikoną, situacija gali ženkliai pablogėti. Dėl to ukrainiečiai kontratakuoja Pivnichne: https://t.me/DeepStateUA/19982. Mūšis tęsiasi.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Deja, bet agresoriui pavyko ne tik dar labiau išplėsti savo pozicijas abejose geležinkelio pusėse, beveik išstumiant Ukrainos gynėjus iš Vesele, bet ir pasiekti šiaurinį Zhelane gyvenvietės pakraštį. Galimai todėl, ne kartą mūsų minėtas Novoselyvka Persha – Yasnobrodivka ruožas, vėl atgijo. Rusai čia ėmė sparčiau stumtis. Viliamės, kad tai ženklas, jog ukrainiečiai iš čia ėmė atsitraukinėti bei sugebės išvengti apsupimo.

Centras. Rusai baigia užimti Krasnohorivka šiaurines prieigas ir bando persikelti į šiaurinį Lozova upės krantą. Tęsiasi įnirtingi mūšiai.

Pietinis flangas. Ukrainos pajėgoms ir toliau pavyksta išlaikyti pozicijas prie Konstyantinivka, tačiau Vuhledar rytiniame flange situacija po truputį komplikuojasi. Rusai čia intensyvina spaudimą link Vodyane bei vėl sugebėjo pasistūmėti link kelio Vuhledar – Konstyantinivka. Jį kirtus, Vuhledar būtų izoliuotas (blokuotas) iš trijų pusių.

Zaporizhia kryptis.

Tęsiasi kautynės Staromayorske – Urozhaine ruože bei Robotyne pleište. Permaininga situacija fiksuojama no mans land.

Rusai intensyvina aviacijos smūgius Huliajpole (atakuota bent dviem galingomis koreguojamomis bombomis KAB 1500). Šis ruožas gali tapti okupantų bandymu sukurti naują įtampos židinį. Sunku pasakyti ar čia agresoriaus pajėgos gali pasiekti reikšmingesnių rezultatų, tačiau toks įtampos židinys tikrai atitrauktų dalį Ukrainos vienetų nuo vis kaistančio Vuhledar ruožo.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Jonas Jasaitis. Susitelkusi visuomenė – stipri valstybė

Pripratome prie kriminalinės kasdienybės

Dabar, kai tokios gražios vasaros dienos, kai didelė dalis dirbančiųjų ir studijuojančių atostogauja, labai nesinori grįžti prie sudėtingų klausimų, kaip sustabdyti Lietuvos nupilietinimą ir išvalstybinimą. Juo labiau, kad apie sprendimus, kaip tuos rūpesčius įveikti, didžioji visuomenės dalis vis dar nesusimąstė. Gyventojų pagrindiniai ekonominiai poreikiai – patenkinti, visos parduotuvės pilnos prekių, o ir galimybių jas įsigyti daugelis turi.

Nors ne taip toli nuo mūsų vyksta ypatingai žiaurus karas, bet žmonės jau priprato prie pranešimų apie karo eigą. Ar dar pagalvojame, ką reiškia šie žodžiai „Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penktoji (liepos 27) diena“. Bet juk tai reiškia, kad beveik devynis šimtus dienų kasdien žūsta eiliniai civiliai žmonės, daužomos jų gyvenimo ir darbo vietos, naikinamos vandens, energetikos, švietimo ir kitos gyvybiškai svarbios sistemos.

Kasdien daromi šiurpūs nusikaltimai, bet praktiškai mažai kas daroma, kad šie nusikaltinai būtų sustabdyti. Vieni pasaulio galingieji užsiėmę rinkimais ir būsimų valdžios struktūrų projektavimu, kiti sapalioja apie taikos su karo nusikaltėliais derybas, tretiesiems niekas, kas vyksta Europoje, nerūpi. Gyvename nusikaltėlių ir puspročių užvaldytame pasaulyje?

Kai kas Lietuvoje raminasi, kad karas tęsis gal dar dešimt metų, bet į mūsų pusę neišsiplės, taigi mums – lyg ir saugu. Kai kas perka būstus Ispanijoje arba Venesueloje. Ne tik kokia nors tolima Argentina ar Brazilija, bet ir mes jau pripratome prie pranešimų apie sugriautus gyvenamuosius namus, mokyklas ir net sunkiai sergančių vaikų ligonines, prie vaizdų apie neštuvuose gulinčius sunkiai sužeistuosius – tarsi kai būtų tik vadinamųjų „kovinių filmų“ epizodai.

Pripratome ir prie blankių reportažų apie Lietuvos tikrovę: pranešimų apie avarijas keliuose, apie kasdien sulaikomus girtus vairuotojus, net apie skęstančius (nes skęsta vis daugiau ir tai jau tapo kasdienybe: kol tėvai snaudžia saulėkaitoje, mėgaujasi ratu atmušinėdami kamuolį ar kažką gurkšnodami, mažieji lenda į vandenį. Dėmesio vaikams rodoma gerokai mažiau, negu augintiniais vadinamiems šunims.

Mus vis įtikinėja, kaip svarbu ginti homoseksualų ir translyčių teises, kuo greičiau priimti „civilinės partnerystės įstatymą“. Bet juk niekas prievarta neverčia kurti šeimų, tai kodėl tie, kurie nesiruošia tuoktis, taip veržiasi, kad jų gyvenimo būdas būtų vadinamas ŠEIMA? Ar karvę pavadinus arkliu, visi pradės sakyti, kad tai – arklys?

Jonas Jasaitis

Pripratome ir prie pranešimų apie korupciją, apie sukčių kasdien išviliojamas įspūdingas sumas. Nemalonu, lyg kalbėtum apie erkes ar kraują siurbiančius vabzdžius, bet jų – tiek daug, kad nuo visų neapsisaugosi. Taigi ir pranešimai apie muštynes, apie smurtą šeimoje, pasibaigiantį žudynėmis, tapo kasdienybės paveikslu. Tiesa, kaimynai sako, kad „šeima buvo tokia rami i tvarkinga“, nei policija, nei vaikų teisių tarybos jokių signalų nefiksavo.

Taigi jeigu vakarinėse žiniose nebūtų pranešimų apie nusikaltimus ir absurdiškas „sensacijas“ sakytume, kad jos buvo prastai parengtos.

Kada tikrai pažinsime Lietuvą?

Kartą pokalbyje su studentais apie Lietuvos mokslininkų indėlį į pasaulio mokslą, užklausiau ir apie tai, kaip jie pažįsta Lietuvą, kurias įdomiausias jos vietoves jau yra aplankę. Atsakymas buvo itin savotiškas: „Po Lietuvą keliausime, kai išeisime į pensiją. O dabar reikia pažinti pasaulį.“

Tik pastaruoju metu jau ne vienas mėgėjas keliauti po pasaulį pripažįsta, kad išreklamuotose užsienio vietovėse nėra nei taip patogu, nei taip gražu, kaip skelbiama. Stiprėjantis vietinių gyventojų pasipriešinimas atvykėlių bandoms taip pat verčia keisti požiūrį. Niekas nesiruošia neigti turizmo verslo pažintinės ir ekonominės naudos, bet pasisvečiavus vis dėlto tenka grįžti į namus. Iš Indijos studijuoti magistrantūroje atvykęs studentas, paprašytas įvertinti, kaip čia jaučiasi, atsakė gana tiesmukai: „Kai Lietuvoje einu gatve, manęs niekas nestumdo…“

Tai gal tikrai ne taip jau blogai mūsų šalyje? Gal tikrai nereikia nuvertinti ir mūsų gamtovaizdžio, o pasistengti jį pažinti… nelaukiant pensijos? Gal žinių laidose, kuriose vyrauja neigiamą įvaizdį formuojanti arba jokios ilgalaikės vertės neturinti informacija, vis tik reikėtų didesnio objektyvumo?

Ar plačioji visuomenė žino apie modernių technologijų diegimą mūsų įmonėse ir kasmet kuriamas darbo vietas, apie naujas įmones ir jų ryšius su didžiausiomis pasaulio kompanijomis, apie besikeičiančią mūsų eksporto struktūrą. Kol kas apie tai žino tik vienas kitas. Pagaliau ar rimtai susimąstome, kad nežiūrint visų nesklandumų, Lietuva per tuos tris dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė ir daug kur pagražėjo?

Žinoma, šie pokyčiai galėtų būti ir žymiai ryškesni, kad atsirastų daugiau įdomių ir gerai apmokamų darbo vietų vietiniams specialistams, kad nereikėtų vis pliurpti, kaip mums trūksta darbo jėgos, kurią esą būtina išsivežti iš Azijos ar net Afrikos. Ir jau tikrai negalima taip įžūliai meluoti, kad mums trūksta vidutinės ir net žemos kvalifikacijos darbininkų. Seniai laikas atsikratyti per pastaruosius dešimtmečius išauginto darbingų „pašalpininkų“ sluoksnio, nenorinčio net ieškotis darbo, iš kurio galėtų pragyventi. Tokius „valstybės išlaikytinius“ pažįsta visa vietinė bendruomenė, bet pabandykite surasti, kas sutiktų išvalyti dūmtraukį arba šulinį, padėti senyviems kaimynams nupjauti žolę ar nuskinti serbentus, nepavyks. Nepriprašysite. Pragėręs pašalpą, eis ne užsidirbti, o kaulyti išmaldos iš atėjusių nusipirkti duonos arba žiūrės, ką galima pavogti ir parduoti (neretai net iš savo namų).

Vadinamaisiais Smetonos laikais absoliuti dauguma rimtų merginų nebūtų tekėjusios už netarnavusio kariuomenėje. Toks buvo laikomas nepasirengusiu savarankiškam šeimos gyvenimui. O štai atkurtoje Lietuvoje jau dabar turime kelis tūkstančius mokančių baudas už neatvykimą, gavus šaukimą atlikti karinę tarnybą. Bet juk dabar nereikia bijoti, kad išveš tarnauti už kelių tūkstančių kilometrų į kokį nors svetimos šalies užkampį.

Ir tarnyba trunka ne 3-4 metus, o tik kelis mėnesius, kad spėtume įgyti bent minimalius gynybos įgūdžius. Įgūdžius, kaip ginti savo valstybę. Tenka priminti, kad vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į JAV atvykę karinei tarnybai dar tinkamo amžiaus lietuviai pabėgėliai netrukus buvo pasiųsti į karo veiksmus Korėjoje. Gaunant JAV pilietybę tenka besąlygiškai įsipareigoti pasirengti karinei tarnybai. Taip įrašyta ir kitų valstybių konstitucijose.

Gerai suprantama, kad per pokario dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė. Daug žmonių dažnai keičia tiek darbo, tiek gyvenimo vietą. Tačiau nežiūrint, kur asmuo apsigyventų, visada lieka jo asmeninė atsakomybė už valstybę, kurios piliečiu jis tapo. Slėptis už nuostatos „Aš nesidomiu politika“ niekam nepavyks. Dar kartą tenka priminti, kad politika (klasikine šios sąvokos prasme) reiškia visuotinės tvarkos ir gyventojų saugumo apsaugą. Nuo šios pareigos niekas nėra atleistas.

Piliečio atsakomybė

Iki naujo Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Gerai suprantame, kad dabartinę, karantino laiku į valdžią prasibrovusią korumpuotą šutvę reikia nedelsiant pašalinti. Bet ar tauta jau suvokia, kaip atvesti į valstybės tarnybą tuos, kuriais ji gali pasitikėti, kurie nedelsiant imtųsi esminių politinių, ekonominių ir kultūrinių permainų?

Advokatas Jonas Ivoška pažymi: „Tik ta politinė jėga, kuri savo programoje siūlys ne personalinius, o funkcinius-struktūrinius pokyčius valstybės sisteminiuose sektoriuose – įstatymų leidžiamajame, vykdomajame ir teisminiame – gali suteikti šalies valstybingumo praktikai juntamą poslinkį žmogaus saugumo ir teisingumo gynybos srityse.“

Per praėjusį nuo anų Seimo rinkimų laikotarpį susiformavo marga grupuotė, kurią vienija siekis sunaikinti pilietinę visuomenę – paversti ją individų, neturinčių jokio supratimo apie demokratinės valstybės vaidmenį ir tautos interesus, banda.

Tokie individai net nesusimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir tikslus, gyvena tik šia diena, ieško tik fizinio pasitenkinimo. Tai banda, kurią jau dabar yra pralenkęs vadinamasis „dirbtinis intelektas“.

Tokių, kaip jie, dėka, tiek medicina, tiek sportas iš sveikos gyvensenos priemonių yra paversti primityvaus verslo šaltiniais. Jiems svetimos tokios sąvokos, kaip šeimos nariai, jų pareigos ir atsakomybė, pagarba tautos kultūros paveldui, kalbos kultūra, tautos istorija, jau nė nekalbant apie žmogaus atsakomybę už valstybės, žmonijos ir planetos saugumą. Jie domisi tik tuo, kas gali duoti greitą pelną ir jiems nesvarbu, iš kokių šaltinių ir kieno sąskaita.

Štai tokių ciniškų būtybių grupuotė mus valdė pastaruosius ketverius metus. Ji vėl sugrąžino baimę išsakyti savo nuomonę ir įdiegė visuotinę cenzūrą. Mobingas ir korupcija, nuolatinis tyčiojimasis iš tautos kultūros yra jų buvimo valdžioje bruožai.

Pašalinti šią antivalstybinę grupuotę bus itin nelengva, nes jos atstovai yra infiltruoti į politines partijas, užima atsakingus postus valdžios struktūrose yra sukaupę didžiulius finansinius išteklius. Vienintelis kelias, leidžiantis ją pašalinti, yra atsikratyti baimės ir savicenzūros jau išbandytu Sąjūdžio keliu, prie kurio šiuo metu labiausiai priartėjo Nacionalinis susivienijimas.

Mūsų vėl turi būti daug – labai daug: balsuoti turi ateiti absoliuti dauguma turinčių rinkėjo teisę. Kiekvienas kandidatas turi pelnyti visuotinį įsipareigojimą pastoviai atsiskaityti rinkėjams. Nė vienas Seimo narys negali prisiimti vykdomosios valdžios funkcijų, t. y. tapti Vyriausybės nariu. Seimo narys ir ministras – nesuderinamos pareigos.

Atskirų partijų atstovai gali vienytis į koalicijas tik strateginių nuostatų ir įsipareigojimų tautai pagrindu.

Valdas Sutkus. Kamala Harris – prasčiausias demokratų pasirinkimas

1

Veidaknygė

Nors dempartijos kandidate prezidento rinkimuose jau tvirtai įvardijama Kamala Haris, tačiau dar prieš savaitę tinkamiausia kandidate ji neatrodė. Ne kas kitas, o tvirtas dempartijos bastionas laikraštis New York Times savo puslapiuose pateikė analizę, kas geriausiai tiktų vietoj pasitraukiančio Baideno.

Laikraščio redakcinė kolegija surinko aštuonių apžvalgininkų komandą, iš kurių dalis buvo ir tiesioginiai dempartijos nariai. Jų buvo paprašyta įvertinti galimus kandidatus balais. Buvo nubraižytas grafikas, kurio horizontalioje ašyje nuo 0 iki 10 vertinamos kandidato galimybės nugalėti rinkimuose Trumpą, o vertikalioje ašyje nuo 0 iki 10 vertinama asmeninė kandidato charizma ir patrauklumas žmonėms. Buvo įvertinti 10 dažniausiai minimų kandidatų. Susumavus abu kriterijus, iš visų 10 galimų kandidatų Kamala pasirodė blogiausiai: turi iš visų mažiausiai šansų įveikti Trumpą, o pagal asmeninį žavesį – 5 vieta.

New York Times apžvalgininkai taip įvertino Kamalą Haris: turi menką rinkimų patirtį, tačiau gali ryžtingai pasisakyti prieš Trumpą dėl teisių į abortus. Ji nėra patraukli svyruojantiems rinkėjams, be to, ji negali pabėgti nuo Bideno ir Haris administracijos problemų infliacijos ir nelegalios imigracijos klausimais.

Net J. Bideno rėmėjai mano, kad Haris yra vienas silpniausių jo administracijos elementų. Geriausi jos argumentai yra tai, kad ji nėra sena ir ji nėra Trumpas. Tikėtinai turės vieningą demokratų institucijų palaikymą ir to gali užtekti pergalei. Kodėl tos, aukščiau minėtos partinės institucijos pasirinko objektyviai prasčiausią kandidatę aiškaus atsakymo nėra, tik įvairios sąmokslo teorijos, kurių bene pagrindinė yra ta, kad tokia buvo sąlyga Bideno, kuris sutiko savo noru pasitraukti iš rinkimų.

Jūratė Laučiūtė. Klaidos – mūsų gyvenimo dalis

Respublika.lt

1990 kovo 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas vieno iš Sąjūdžio kūrėjų ir lyderių Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“.

Nerimą A. Juozaičiui sukėlė galimai neišvengiama konfrontacijų tarp skirtingas pozicijas užimsiančių žmonių, kai Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. „Nerimo objektas akivaizdus – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko figūra. Jau prieš rinkimus buvo aišku, kad V. Landsbergis teturi galbūt tik pusę to populiarumo tarp Lietuvos gyventojų, kokio yra sulaukęs A. Brazauskas. /…/ Nauja Aukščiausioji Taryba turi savo rankose labai daug ką. Bet ne viską, kad galėtų, atlikusi pirmą žingsnį, nebepaisyti savo rinkėjų valios. Jeigu nepaisys – bus blogai: pakibs ore dauguma jos sprendimų, ir prievarta prisiartins“.

Juozaičio manymu, jei V. Landsbergis, likus dviem kandidatūroms į AT pirmininko postą, būtų korektiškai atsisakęs savosios, „siūlydamas balsuoti už konkurentą, sau paprašydamas pavaduotojo vietos, būtų laimėta labai daug“. O tarp tų laimėjimų – tautos vienybė…

Kiek A. Juozaitis klydo, o kiek tiesos būta jo įžvalgose – žiūrime ir matome. Vienybės pas mus šiandien – tikrai didžiausias deficitas. Bet ar būtume tapę vieningesni, jei valdžių pasiskirstymas būtų vykęs pagal A. Juozaičio scenarijų, drįstu abejoti.

Nuo tos dienos Juozaitis parašė dar daug visko.

Rašo jis ir šiandien. Ką tik „Respublikoje“ ir „Vakarų eksprese“ paskelbtas jo „Atviras laiškas „Bičiuliui“ („Bičiulis“ – Kelmės rajono laikraštis; J.L.).

Pretekstas laiškui – laikraščio Nr. 52 paskelbtas Nijolės Petrošiūtės straipsnis „Apie trumpą atmintį“, kuriame Juozaitis išskaitė daugybę „pramanų, ideologinių štampų“ ir apibendrino: „gryna demagogija, iškraipanti ir dabartį, ir praeitį“.

Deja, „ištraukti“ iš interneto minėto N. Petrošiūtės straipsnio nepavyko. Internetas paslaugiai siūlė tai minimą A. Juozaičio straipsnį, tai kitus kritikuojamosios autorės straipsnius, net „pasiūlė“ dar ir Agnę Petrošiūtę, kuri manęs nesudomino. Todėl atsiprašau skaitytojų, kad negaliu komentuoti N. Petrošiūtės straipsnio ir turiu apsiriboti tuo, ką radau Juozaičio „Laiške…“.

Sprendžiant iš A. Juozaičio komentarų, N. Petrošiūtė neigiamai įvertino Kauno mero idėją pastatyti Kaune paminklą prezidentui A. M. Brazauskui. N. Petrošiūtė, kaip citavo Juozaitis, rašė: „Na ir užkūrė bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, paskelbęs, kad Kaune ketina statyti paminklą Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui“.

Būtent į šitą Petrošiūtės sakinį iškart atsiliepia iki sielos gelmių pasipiktinęs Juozaitis: „Bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą“? Algirdas Brazauskas? Ar Matijošaitis? A. Brazauskas yra pirmasis visų piliečių, lietuvių ir žemaičių išrinktas Prezidentas. Jo skulptūrai tikrai yra vietos istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje.“

Kaip žinome, Kauno mero ketinimas dėl paminklo sukėlė išties karštas diskusijas. Yra šalininkų, yra priešininkų. Nuomones reikšti gali visi, bet teisė į sprendimą, kam kokius paminklus statyti Kaune, manyčiau, pirmiausia priklauso kauniečiams ir jų išrinktam merui. Ne kokiai nors partijai, ne „žinomiems asmenims”, kaip mėgsta išsireikšti mūsų švelniai pageltusi žiniasklaida, o „paprastiems žmonėms”, kauniečiams. Žinoma, kauniečiams pirmiausia reikėtų apsispręsti, ką jie savo mieste nori pagerbti, ar inžinierių statybininką, daug nusipelniusį Kaunui, ar pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą, kuris kaip Prezidentas, niekada nerezidavo Kaune.

Beje, meras Matijošaitis išgirdo ir paprastų, ir nepaprastų žmonių nuomones, jog ketinimas statyti paminklą A. M. Brazauskui istorinės Prezidentūros sodelyje neturi nei istorinio, nei kultūrinio pagrindo. Istorinė pirmoji, 1918 metų Lietuvos Respublika nėra tapati dabartinei. O 1990-ųjų metų LR nėra pirmosios Respublikos klonas. Yra ir teritorinių, ir administracinių skirtumų, ką liudija ir skirtingos sostinės. Tai – istoriniai faktai, kurių nereikėtų jaukti nei Kauno merams, nei kultūros grandams, kaip A. Juozaitis.

Istorinės Prezidentūros sodelyje, mano galva, labiau dera įamžinti „Kauno Lietuvos” prezidentus, o tie, kurie rezidavo, reziduoja ir reziduos sostinėje Vilniuje, turi teisę būti vienu ar kitu būdu įamžinti būtent Vilniaus prezidentūros erdvėse. Būtų bent logiška ir nereikėtų užsiimti visuomenę erzinančiais kažkokiais „kokybiniais“ vertinimais.

O dabar laikas paaiškinti, kodėl aš visgi nutariau viešai atsiliepti į A. Juozaičio laišką, nors ir buvo patarėjų, raginusių apsimesti, jog tokio laiško nėra ir nebuvo.

Deja, tylėti negaliu dėl to bjauraus šešėlio, kurį A. Juozaitis metė ant Sąjūdžio (ne moderniosios ar LKP įpėdinių) tautos gerbiamo Antano Terlecko atminimo.

Ne mažiau, nei N. Petrošiūtė, savųjų „meilės aistrų“ vienam politiniam asmeniui kankinamas A. Juozaitis mėgina apginti A. M. Brazauską nuo jam priskiriamos frazės, kurioje jis Lietuvos trispalvę išvadinęs „skuduru“.

Juozaitis rašo: „Ne, tai nėra A. Brazausko frazė. Frazė galėjo nuskambėti tik Antano Terlecko komandoje, o ją pagavo Vytauto Petkevičiaus liežuvis, kuris buvo šmaikštus. Aš vedžiau tą pirmąjį, pavojingiausią Sąjūdžiui mitingą, jam gimstant (pirmą tokio masto mitingą po 1940 metų okupacijos). Man geriau nei kam kitam reikėjo girdėti, kas sakoma iš LKP CK atsiųstos komandos lūpomis, kodėl ji nepakyla į sceną. Taip, LKP komanda išsigando mitingo gausom, jai buvo nesuprantamas lūžis, kuris vyko prieš akis. Ir toje sumaištyje A. Brazauskas tylėjo, o A. Terlecko komandai ir kitiems šaukliams buvo lengviau svaidytis žodžiais.“

Kas (be užsislaptinusių putinistų) patikėtų, kad A. Terleckas ar kas nors iš jo komandos būtų galėjęs skuduru išvadinti vėliavą valstybės, dėl kurios garbės ir laisvės jie kalėjo kalėjimuose, kentė tremtyje? Gal būt, A. Terlecko „komandoje“ buvo ir vienas kitas emocijas prastai valdęs jaunas žmogus, bet jei A. Terleckas būtų išgirdęs apie „skudurą“ (ar jei A. Juozaitis jam laiku būtų apie tai pranešęs), jis būtų savo rankomis tokius žodžius sugrūdęs smarkuoliui į gerklę.

Tikrai, pagalvokim ir paklauskim pono A. Juozaičio, kodėl jis tylėjo, kodėl jis tiek metų leido galimai neteisingai kaltinti mylimą politinį veikėją, o rėžė „pravdu-matku“ (rus. „tiesą-močią“) tik dabar, kai nei žodžio, nei veiksmo kišenėje neieškojęs Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas jau nebegali pateikti savosios tiesos? Bailumas? Ar viltis, kad dabar ant mirusio galima šnekėti, ką nori (kaip kai kas šneka ant Justino Marcinkevičiaus…), ir neatsiras, kas paprieštaraus, apgins?

Nežinau, neprisimenu, kokias versijas, mėgindami suprasti priežastis, paskatinusias anuomet Juozaitį užleisti savo vietą rinkimų į Atkuriamąjį Seimą sąraše A. Brazauskui, o vėliau ir „Istorinę klaidą“ sukurti, pateikė anų dienų įvykių liudininkai. Tačiau šiandien atsakymą į klausimą, kodėl žodį „skuduras“ Juozaitis sumanė prikabinti A. Terlecko „komandai“, aš pasistengiau rasti, pasiklausinėjusi artimoje A. Terlecko aplinkoje. O atsakymas toks: A. Terleckas buvo pirmasis žmogus, kuris viešai paskelbė, jog taip Lietuvos trispalvę išvadino A. M. Brazauskas. Todėl ir niršta ant jo A. Juozaitis.

Jei toks atsakymas kažkurio skaitytojo, netenkina, ieškokite geresnio.

O pabaigai – informacija apie tai, kas lėmė Brazausko pergalę prezidento rinkimuose. Nes tai – ne vien ypatinga rinkėjų meilė ir pagarba, kaip mėgina mus įtikinti A. Juozaitis. Svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti pinigai. Rusijos pinigai.

Kalbų apie Rusijos pinigus Brazausko rinkiminių pažadų ir dovanų krepšelyje buvo jau ir anuomet, iškart po rinkimų. Bet kalbos kalbomis ir liko. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po rinkimų mano draugai Sankt Peterburge, kur aš tuomet gyvenau ir dirbau, pasidalijo informacija apie tai, kad tokie pinigai išties plaukė iš Rusijos į Vilnių, bet aplinkiniais keliais, ne stačiai iš Maskvos, o iš Murmansko (kur, beje, anot gandų, prieglobstį po Medininkų skerdynių buvo radę keletas aršiausių OMONo skerdikų…). Maža to, draugai pasisiūlė nuvykti į Murmanską ir patikrinti, kiek toje informacijoje tiesos, o kiek – tik spėjimų. Bet kadangi jiems nestigo ryžto, tačiau stigo būtinų lėšų tokiai kelionei, prašė manęs tarpininkauti (aš dar tebebuvau Lietuvos vyriausybės įgaliota atstovė Sankt Peterburge, savotiška būsimo konsulato vizija), kad Lietuva apmokėtų jiems komandiruotę ir su tyrimu susijusias išlaidas. Aš skubiai ištransliavau šitas žinias kai kuriems konservatoriams, kurie, be abejo, skaudžiai pergyveno savo remiamo kandidato pralaimėjimą, bet mano pasiūlymas-prašymas jų visai nesudomino. Visai, visai.

Tačiau po kelerių metų, artėjant kitiems rinkimams, aš iš Vilniaus, iš konservatorių, netikėtai gavau prašymą visgi organizuoti „ekspediciją“ į Murmanską ir išsiaiškinti galimą rusiškų pinigų kelią į Brazausko rinkiminę kampaniją.

Pamėginau. Kreipiausi į tuos bičiulius rusus, kurie buvo ketinę vykti į Murmanską. Bet… Rusijos politinis klimatas jau buvo smarkiai pasikeitęs, buvo atsistatydinusi demokratinė Jegoro Gaidaro vadovaujama vyriausybė, A. Sobčako, pirmojo Sankt-Peterburgo mero žvaigždė jau buvo nusileidusi, tad mano draugai griežtai atsisakė kur nors vykti, pareiškę, kad „traukinys jau išvažiavo“, o jie savo gyvybėmis rizikuoti nenori. Dar ir man patarė daugiau į tą problemą nesigilinti, jei noriu ilgai ir laimingai gyventi.

Tad pikantiška, pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą galimai kompromituojanti informacija liko nepatikrinta, bet mano akyse ji prie moterų (ir kai kurių vyrų) numylėto pirmojo Prezidento įvaizdžio prideda tokių spalvų, kad, geriausiu atveju, tik patylėčiau, nutaisiusi mąslų ir „išmintingą“ veidą, jei tauta imtų aiškintis, kuris geresnis (ar blogesnis), A.M.B. ar V.L.

„Klaidos yra mūsų gyvenimo dalis. Svarbiausia yra mūsų atsakas į klaidą“ – pasakė italų psichologas, psichiatras Salvo Noè, ir aš jam pritariu.

Lygybė, žudanti vertę

1

Marius Kundrotas, istorikas ir politologas

Atodangos.lt

Lygybės sąvoka šiandien – viena svarbiausių politinio meinstrymo kategorijų. Lygių teisių šūkis mus grąžina į jakobinų laikus, o lygių galimybių akcentas – į daugelio atmintyje įsirėžusią komunistų epochą. Teiginys, jog visi žmonės – lygūs, tapo sekuliaria šio pasaulio dogma, kuria abejoti, net ir labai nuosaikiai, tampa erezija, būdinga tik niekšams arba kvailiams.

Šią dogmą gana taikliai sukritikavo Kanados mąstytojas komunitaras Čarlzas Teiloras (Charles Taylor). Jis klausė, ko vertas liktų Kanados ordinas, jeigu jis būtų suteiktas kiekvienam šalies piliečiui. Tą pačią akimirką jis prarastų bet kokią vertę ir prasmę. Ten, kur vertė ir prasmė, visada gyvuoja hierarchija.

Vieni žmonės – protingesni, kiti – kvailesni. Vieni darbštesni, kiti – tingesni. Vieni doresni, kiti – ydingesni. Gali būti, kad pirmieji lygybės idealo skelbėjai rėmėsi kilnia, nors ir naivia, nuostata, jog sulyginus žmones visi taps protingi, darbštūs ir dori, bet visais žinomais atvejais išėjo priešingai.

Vienas pavyzdys – dar gerai atsimenama Sovietų Sąjunga. Joje darbas apmokėtas už valandas, visiškai ignoruojant darbo indėlį ir rezultatą. Tiesa, rezultatas būdavo atlyginamas premijomis, bet ką kukliam vartotojui reiškė garbinga premija, kai jį visiškai tenkindavo išsaugoma darbo vieta ir alga? Taip chaltūra tapo etalonu, dingstant prasmei dirbti geriau. Ne tinginiai orientuodavosi į darbštesnius, bet atvirkščiai.

Antras pavyzdys labai primena pirmąjį, tik tai – jau mūsų šiandiena. Integruota švietimo sistema reikalauja sutrikusio proto vaikus mokyti bendrose mokyklose ir klasėse su sveikaisiais. Atrodo gražu ir humaniška, bet praktikoje iš sveikųjų atimama motyvacija ir etalonas pažeminamas iki grindų. Kodėl sveikasis turi stengtis labiau nei integruotasis, jei abiem rašomas toks pat pažymys?

Trečias pavyzdys kol kas – užsienietiškas, bet vis daugiau politikų, ypač – iš kairės, jį siekia pritaikyti mūsų valstybei ir visuomenei. Tai – kvotų sistema. Aukštojoje mokykloje ar darbovietėje numatomos kvotos pagal lytį, rasę ar taip vadinamą lytinę orientaciją. Baltasis heteroseksualus vyras gali būti protingesnis, darbštesnis, gabesnis, bet jis liks už borto, jei su juo varžysis moteris, tamsiaodis ar homoseksualas su daug menkesnėmis intelektualinėmis ar moralinėmis savybėmis.

Sovietų Sąjunga žlugo ne dėl išorės įtakų. Ją sužlugdė lygiavinė ideologija, nuleidusi etaloną iki sunkiai suvokiamų žemumų ir pakirtusi valstybę tiek kultūriškai, tiek – ir pirmiausiai – ekonomiškai. Vakarų vaidmuo čia buvo net priešingas nei skelbia dabartiniai sovietų apologetai. Būtent Vakarų prekyba su sovietais padėjo pratęsti šios ydingos sistemos agoniją. Dabar taip tęsiama šiandieninės Rusijos agonija.

Vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Deja, patys Vakarai užsikrėtė lygiavinio komunizmo bacila, kad ir pavadinta liberalizmo ar net liberalios demokratijos vardu. Įvardyta bacila gimė iš sporos, subrandintos liberalų. Pirmiausiai – Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) ir Emanuelio Sijeso (Emmanuel Sieyès), įtvirtinusių lygybę kaip prigimtinę duotybę. Jų laikais tai reiškė lygias teises peržengiant luomų skirtumus, bet vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Lygiavos ideologija veda Vakarus ten, kur baigė Sovietų Sąjunga – į stagnaciją ir degradaciją. Užuot galvoję, kaip veržtis į priekį ir kilti aukštyn, vakariečiai desperatiškai ieško, kokias dar grupes įtraukti į visuotinę lygybės erdvę. Etalono kartelė smunka vis žemyn, žmonės aptingsta mąstyti, o tobulėjimo idėja praranda prasmę, nes iškilti lygybės sąlygomis nėra kur. Paskutiniu žingsniu į lygiavą peržengiama riba tarp piliečio ir užsieniečio, atsiejant žmogų nuo vietos, visus paskandinant pasaulio mišrainėje.

Užtai Vakarų tautų erdves užtikrintai periminėja šių laikų barbarai. Galbūt žemesni intelektualiai, bet stipresni moraliai, kultūriškai ir socialiai. Nes ir intelektualinė sritis, kurioje vakariečiai – kol kas – dar galėtų būti pranašesni, skurdinama tos pačios lygiavos vardan.

Negalima lyginti dalykų, kurie glūdi skirtingose plotmėse. Hedonistinius ir deviantinius lytinius junginius prilyginus šeimai pastaroji demotyvuojama. Svetimo gero ieškančių klajūnų prilyginimas krašto senbuviams, karta iš kartos gynusiems ir kūrusiems savo valstybę, išplauna šalies tapatumą.

Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis.

Džordžas Orvelas (George Orwell) tiksliai pastebėjo, jog ten, kur įsitvirtina lygybės koncepcija, anksčiau ar vėliau atsiranda lygesni už lygius. Nes hierarchija yra natūralus visuomenės principas. Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis. Sovietai iškėlė proletariatą aukščiau inteligentijos ir aristokratijos, dabartiniai leftistai iškelia spalvotuosius – lytine ir tautine prasme – aukščiau normalių vietinių piliečių.

Tuo įsitikinti lengva. Pažvelkime, kaip dabar mūsuose teisiami žmonės, kritikuojantys lytinius deviantus. Ar teko girdėti nors apie vieną bylą, iškeltą asmeniui, žeminančiam prigimtinę šeimą? Tas pats galioja ir tautinėje plotmėje. Patyčios iš titulinės tautos ir jos istorinės atminties nėra baudžiamos. Baudžiama už ne itin palankias pozicijas tautinių mažumų atžvilgiu. Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) „pozityviosios diskriminacijos“ konceptas įgyvendinamas sėkmingai. Tik ar būna pozityvi diskriminacija?

Senosios kartos liberalai teigė, jog vienintelė teisinga lygybė – tai lygybė prieš įstatymus. Dabartiniai liberalai siekia ištaisyti tikras ar menamas skriaudas vienoms grupėms, keldami jas aukščiau kitų.

Socialiai teisingesnis žmogus siūlytų dar vieną lygybės principą – lygias startines galimybes. Ši lygybė nėra prieštaraujanti vertei, ji tik išryškina skirtingas dorybes ir gabumus. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia siekiant mokslo. Sudarius lygias startines galimybes visa kita priklausytų nuo gebėjimų ir darbo.

Ten, kur nėra moralinės ar intelektualinės hierarchijos, viešpatauja politinė. Aukščiausią visuomeninę padėtį gauna tie, kurie palaiko vyraujančią politinę srovę. Net jeigu už šios srovės atstovus balsuoja tik visuomenės mažuma, kaip yra Lietuvos atveju. Esminis klausimas – ar atsiras politinė jėga, kuri siūlys demokratiją politiniu požiūriu ir hierarchiją proto bei doros požiūriu. Jėga, gebanti į politinius reiškinius pažvelgti filosofiškai. Už buko populizmo ribų.

Žano Žako Ruso socialinis kontraktas ir žmonių valia

katalikutradicija.lt

Iš Ženevos kilo ir tikrasis politinio liberalizmo tėvas, kalvinistas Žanas Žakas Ruso (1712–1778). Šis žmogus savo garsiajame veikale „Du Contrat social“ („Apie socialinę sutartį“) išplėtojo Hobso fantaziją, kad pilietinė visuomenė kilo iš pakto. Šią knygą jis pradeda daug kartų cituotu sakiniu: „Žmogus gimsta laisvas ir visur yra sukaustomas grandinėmis.“ Kitame skyriuje jis priduria:

„Ši bendra laisvė yra žmogaus prigimties pasekmė. Pirmasis jo įstatymas – žiūrėti savo paties išlikimo, pirmieji jo rūpesčiai yra tie, kur jis turi pareigą pačiam sau; ir kai tik jis pasiekia proto amžių, pats vienas spręsdamas, kokias priemones naudoti savo išlikimui, jis tampa savo paties šeimininku.“

„Kadangi nė vienas žmogus neturi jokios prigimtinės valdžios kitiems žmonėms, ir kadangi jėga nėra teisės šaltinis, bet kokios teisėtos valdžios tarp žmonių pagrindu lieka sutartis.“

Tačiau tam, kad tokia sutartinė asociacijos forma būtų teisėta, jo teigimu, reikia „surasti tokią asociacijos formą, kuri galėtų visa bendruomenės jėga ginti ir saugoti kiekvieno asocijuotojo asmenį bei nuosavybę ir kuria naudodamasis kiekvienas, susivienijęs su visais, vis dėlto galėtų paklusti tik sau pačiam ir išlikti toks pat laisvas, kaip ir anksčiau“.

Ši problema išsprendžiama tuo, kas, pasak Rousseau, yra visų pilietinių visuomenių arba valstybių pagrindas, t. y. laisvų ir lygių individų socialiniu kontraktu (visuomenine sutartimi), pagal kurią „kiekvienas, atiduodamas save visiems, neatiduoda savęs niekam; ir kadangi nėra nė vieno asocijuotojo, kurio atžvilgiu neįgytume tokių pačių teisių, kokių jam suteikiame savęs atžvilgiu, mes įgyjame ekvivalentą visam tam, ką prarandame, ir daugiau galios išsaugoti tai, ką turime“.

Visuomeninės sutarties esmė: „Kiekvienas iš mūsų bendrai atiduoda savo asmenį ir visą savo galią aukščiausiam bendrosios valios vadovavimui; o mainais gauname kiekvieną narį kaip nedalomą visumos dalį.“ Tačiau kas atsitinka, kai atskiro asmens valia nesutampa su „bendrąja valia“, kai ji nesutampa su balsų daugumos valia? Jei įstatymas priimamas prieš jo valią, kaip galima sakyti, kad paklusdamas tam įstatymui žmogus paklūsta savo paties saldžiajai valiai? Kaip individuali laisvė gali prasiskinti sau kelią, kai ją užgožia bendrosios valios autoritetas? Kaip tobulas individualizmas suderinamas su veikiančia visuomene?

Ruso imasi spręsti šį sunkumą. „Iš tiesų, – pripažįsta jis, – kiekvienas individas, kaip žmogus, gali turėti dalinę valią, prieštaraujančią bendrajai valiai arba nuo jos besiskiriančią, kurią jis turi kaip pilietis. Taigi, kad socialinis paktas nebūtų tuščia formulė, į jį nebyliai įeina šis susitarimas, kuris vienintelis gali suteikti galią kitiems, kad jei kas atsisakytų paklusti bendrajai valiai, bus priverstas tai daryti visos visuomenės; tai reiškia ne ką kita, kaip tai, kad jis bus priverstas būti laisvas.“ „Priverstas būti laisvas“ yra apgailėtinas anekdotas. Aiškus faktas yra tas, kad čia „bendroji valia“ nustoja būti individualia laisve ir tampa prievartine valdžia.

Jei bendra žmonių valia turi pakeisti Dievo autoritetą kaip paskutinė apeliacinė instancija, vadinasi, autoritarinėje visuomenės sampratoje ji turi būti tokia pat neklystamai teisi, kaip ir Dievo valia. Tai atvirai pripažįsta ir Ruso: „Iš to išplaukia, – sako jis, – kad bendroji valia visada teisi ir visada nukreipta visuomenės naudai.“ Tačiau labai akivaizdu, kad rinkėjų dauguma ir net visuma ne visada teisi; kad minios valdžia labai retai būna teisinga, tai yra taip aišku, kad Rousseau priverstas griebtis antros sofistikos, kad išgelbėtų padėtį. Jis skiria abstrakčią „bendrąją valią“ ir konkrečią „visų valią“. Jis sako, kad pirmoji visada teisinga ir būtinai nukreipta į visuomenės gerovę, kaip kompaso rodyklė visada rodo į magnetinį ašigalį. Konkreti „visų valia“ nesugeba to padaryti dėl to, kad dėl rinkėjų susitarimų ir sąmokslų socialiniame kūne nėra pakankamai individualizmo, todėl nėra pakankamai nuomonių skirtumų. Bet kokios formos rinkėjų susivienijimas ar nuoseklumas paprastai trukdo ištikimai išreikšti „bendrąją valią“, nes „skirtumai tampa mažiau skaitlingi ir duoda mažiau bendrą rezultatą“. Tai, žinoma, yra didžiausia nesąmonė, nes visi apibendrinimai grindžiami ne tam tikros individų grupės skirtumais, o jų panašumais arba sutarimais. Nepaisant to, ši absurdiška idėja veda jį prie pražūtingos išvados: „Taigi, norint turėti aiškiai išreikštą bendrą valią, svarbu, kad valstybėje nebūtų jokių dalinių susivienijimų ir kad kiekvienas pilietis išreikštų tik paties savo nuomonę.“

Šį principą netrukus praktiškai pritaikė prancūzų revoliucija, kurios vienas pirmųjų aktų buvo Chapelier dekretas, kuriuo buvo panaikintos darbininkų gildijos, kad darbininkas galėtų „išreikšti tik savo paties nuomonę“. Dėl to buvo išardytos visos „dalinės asociacijos, esančios valstybėje“. Tai reiškė tragišką liberalistinio blogo valdymo pasiekimą: profesinių grupių (cechų) ir net vidinių sąjungų (šeimų) iširimą. Vadovaudamasis šia smulkinimo politika, liberalizmas negailėjo pastangų, kad sugriautų bet kokią organizaciją politiniame kūne, išnaikintų visus socialinius organus ir paverstų socialinį organizmą susiskaldžiusių bejėgių žmogiškų monadų chaosu, neturinčiu jokios tarpusavio darnos, kaip daugybė šratų šovinyje. Tarsi iš šios nenuoseklios susiskaldžiusių individų masės galėtų atsirasti kažkas panašaus į nuoseklų balsą ar protingą balsavimą dėl ko nors! Kaltinantiems socialistams galime perduoti prokuroro užduotį apkaltinti aritmokratą liberalą dėl baisaus socialinio chaoso, kurį jis sukėlė visose šiuolaikinėse valstybėse, įgyvendindamas šį beširdišką, pagonišką „socialinio kontrakto“ individualizmą.

1762 m. išleistai knygelei buvo lemta tapti 1789 m. Prancūzijos revoliucionierių biblija. Mirabo, ponia Rolland, Robespjeras, Sen Žustas, Babeufas ir kiti ją skaitė su pagarbia baime. Visiems jiems tai buvo didžiausio žmonijos išminčiaus įkvėptas raštas arba, kaip sako Thomas Carlyle’is, „penktoji Evangelija“ – Evangelija pagal Žaną Žaką; pasak Auguste’o Comte’o, ji pažadino didesnį entuziazmą, „nei kada nors pavyko užkariauti Biblijai ar Koranui“. Deklaratyviniame revoliuciniame išpažinime, pavadintame „La Declaration des Droits de l’homme et du citoyen“ („Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“), dėl kurio buvo balsuojama 1789 m. rugpjūtį, tiesiog suformuluotos trys pagrindinės revoliucijos dogmos – tautos suverenitetas, laisvė, lygybė – tekstais, pažodžiui paimtais iš knygos „Socialinis susitarimas“ („Contrat social“). Nenuostabu, kad Napoleonas buvo priverstas pareikšti: „Jei ne Rousseau, nebūtų buvę jokios revoliucijos.“