2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 243

Vytautas Sinica. Vyrams mušti moteris artimoj aplinkoj tapo olimpiniu sportu

Redakcija
-
3
Vytautas Sinica. Vyrams mušti moteris artimoj aplinkoj tapo olimpiniu sportu

Du biologiškai vyrai (pagal hormonų ar kokius matavimus nepraėję už moteris kitose varžybose, bet olimpiadoje praleisti), kaunasi su moterimis bokso rungtyje.

Toks vienas alžyrietis, fiziškai pagal hormonų lygius vyras, tiesa iš tiesų likimo nuskriaustas interseksualus (su abiejų lyčių bruožais gimęs) žmogus šiandien sulaužė italei kovotojai nosį vos keliais smūgiais. Po 46 sekundžių ji paprašė nutraukti kovą, nes kaip po to sakė gyvenime nejautė tokių stiprių ir skausmingų ir kovoti negali.

Krito ant grindų ir apsiverkė iš apmaudo ir pykčio (sakyčiau), prieš tai kartojusi, kad tai neteisinga. Skausminga stebėti tokį tyčiojimąsi iš moterų sporto.

Lytys yra dvi ir tik dvi. Jos biologiškai skiriasi. Biologinės moterys kažkaip nesiveržia į vyrų sporto kategoriją, vis atvirkščiai. Šiuo atveju žmogaus gimusio su abiejų lyčių genetiniais bruožais gali būti asmeniškai net labai gaila, tačiau žiūrint teisingumo tokie žmonės kovoti su moterimis negali, nes jas fiziškai pranoksta.

Nuosaikūs leftistai sako, kad vyrai moterų sporte diskredituoja žmogaus teises, yra perlenkimas ir neteisinga, suprask, reikia ginti translyčių (jie taip pat ir daug dažniau leidžiami į moterų varžybas, nes interseksualai – super reti atvejai) teisę jaustis ir visų aplinkui būti pripažintais kokios nori lyties, bet va tik ne sporte.

Ne! Toks sportas, kai vyrai muša moteris, nieko nediskredituoja ir neiškreipia. Priešingai! Toks sportas kaip niekad tobulai atskleidžia ir primena, kokia absurdiška yra idėja, kad vyras gali būti moterimi. Vyras yra vyras, jis skiriasi biologiškai viskuo. Jis lieka vyru ir ringe, ir plaukimo baseine, ir teniso kortuose, bet taip pat namie, parduotuvėje, kine ir gatvėje. Vyras yra vyras, moteris yra moteris.

Tokios makabriškos smurto prieš moteris scenos tą visu aiškumu primena ideologijos pagraužtai ir abejingai stebinčiai pasaulio daliai. Vargšė vyriškų smūgių pakirsta italė nukentėjo ne beprasmiškai jau vien tuo, kad tapo šito absurdo veidrodžiu.

Nėra jokių abejonių, kad translytė idėja sporte gėdingai mirs jau labai greitai. Visų sąžiningų ir padorių žmonių, o pirmiausiai politikų ir medikų pareiga, kad ši idėja apskritai būtų demaskuota, ja negrindžiami jokie įstatymai ir taisyklės, o tapatumo sutrikimo kamuojamiems žmonėms iš tiesų padedama – psichoterapija, o ne hormonais ar skalpeliu.

P. S. Taip, interseksualai nuo transseksualų skiriasi, bet visoje šioje lyčių makalynėje 9/10 atvejų būna būtent translyčių asmenų, kurių problema tapatumo (taigi galvoje), o ne fizinė.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimtoji (rugpjūčio 1) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimtoji (rugpjūčio 1) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Liepos mėnesio apžvalga.

Tarptautinis frontas

Liepos 9–11 d. vykęs NATO viršūnių susitikimas Vašingtone neatnešė užtikrintumo dėl Ukrainos ateities. Nebuvo pateiktas nei kvietimas prisijungti prie Aljanso, nei tam tikras aiškus kalendorius, kaip ir kada Ukraina galėtų tikėtis gauti konkrečias saugumo garantijas. Po įvykdyto pasikėsinimo prieš kandidatą į JAV prezidentus D. Trump ir jam pristačius savo komandą (ypač tikėtiną viceprezidentą JD Vance), nerimo dėl 2025 m. JAV karinės pagalbos Ukrainai šiame kare, kyla vis daugiau. Tokiame fone galvas keliantys „savitą“ požiūrį į bendradarbiavimą su kremliumi turintys veikėjai Europoje (V. Orban, R. Fico) indikuoja, kad ir Senajame Žemyne lengva nebus. Šiomis sąlygomis Ukrainos diplomatija ieško išeičių kaip pagerinti valstybės pozicijas. Vienas iš tokių būdų – užsienio reikalų ministro D. Kuleba vizitas į Kiniją, kuri yra viena iš raktinių valstybių užbaigiant šį karą. Tačiau pokytį rodančių susitarimų minėto susitikimo metu įvardinta nebuvo. Visa ši tarptautinio fronto problematika bei paaštrėjusi situacija fronte, verčia Ukrainą svarstyti apie derybas su rusija. Agresorius jausdamas, kad yra stipresnėje derybinėje padėtyje, viešoje erdvėje skeptiškai vertina tokio pobūdžio derybas.

Rezervas ir resursai

Rezervas

Ukrainos kariuomenės vadas O. Syrskyi paskelbė, kad iki metų pabaigos rusija savo grupuotę Ukrainoje sieks padidinti iki beveik 700 tūkst. karių (dabar siekia apie 550 tūkst.). Tačiau to praktinis išpildymas susiduria su rimtomis bėdomis ne tik didinant grupuotės skaičių, tačiau ir atstatant gyvosios jėgos nuostolius. Pridedamame grafike matyti, kad jau tris mėnesius agresoriaus nuostoliai viršija 30 tūkst. karių. Būtent tokį skaičių naujų karių rusija oficialiai teigia surenkanti per mėnesį. Tai labiau jų galimybių lubos, nei realus skaičius, kuris tikėtina gali siekti apie 20 tūkst. Tačiau nepaisant to, net ir imant oficialius skaičius, agresoriaus gyvosios jėgos rezervo papildymo dinamika yra neigiama. Sugretinus oficialų rusijos naujos gyvosios jėgos rezervo skaičių ir oficialiai Ukrainos pateikiamus rusų nuostolių skaičius, agresoriui per tris mėnesius susidarė 19 650 karių minusas. Ir tai tik oficialūs skaičiai. Žinoma, dalis rusų po sužeidimų grįžta į rikiuotę. Tačiau, kad situacija yra prasta rodo ir tai, kad tiek regioniniu, tiek federaliniu lygiu toliau yra keliamas darbo užmokestis viliojant vykti žudyti (o greičiau žūti) į Ukrainą.

Situacija rezervų klausimu Ukrainos ginkluotosiose pajėgose išlieka nepakitusi. Didžiausia Ukrainos problema išlieka gyvosios jėgos rezervo trūkumas, o tiksliau negalėjimas jo surinkti, parengti ir pristatyti į kontaktinę liniją. Ukraina vis dar remiasi brigadų – korpuso (jungtinės vadavietės) sistema, nekuriant svarbios pulko – divizijos grandies, kas jiems palengvintų operacijų planavimą, o ypač jų valdymą. Papildomai prie to, vadovavimo ir valdymo spragos ima atsiliepti karių motyvacijai bei moralei. Viešą erdvę pasiekė probleminės situacijos keliose brigadose, kurių vadovybė arba yra nekompetentinga ir vienetai patiria nepagrįstai didelius nuostolius, arba dėl nesutarimų su aukštesne vadovybe yra nušalinami karių gerbiami vadai.

Resursai

Nors okupantai įvairiais lygiais skleidžia propagandą apie nuolat didinamas ginkluotės apimtis, tačiau realybė fronte nėra jiems tokia optimistiška.

Liepos mėnesį rusai neteko 953 šarvuotos technikos vienetų, o rusijos pramonė per tą patį laikotarpį pajėgi pagaminti ir/ar prikelti iš sandėlio apie 300 šarvuotos technikos vienetų. Ir tokia situacija tęsiasi jau ilgai. Antai, gegužę rusai neteko net 1303 tankų/PKM. Tad turbūt aišku, iš kur fronte proseneliai T54 ir „išmanios“ motociklistų ir golfkarų specnazo pajėgos.

Ne mažiau prasta rusams padėtis su artilerijos sistemomis. Per liepą jie neteko 1541 sistemų, o kremliaus pramonė pajėgi gaminti apie 700 „vamzdžių“ per mėnesį. Jei šarvuotos technikos atveju dalis identifikuotos kaip sunaikinta technika, po remonto dar grįžta į rikiuotę, tai artilerinės sistemos rečiau grįžta atgal į rikiuotę (dažnai sprogsta su šaudmenimis, todėl atstatyti nelabai yra ką).

Kalbant apie nešarvuotos (logistinės) technikos nuostolius, tai šį mėnesį okupantų netektys pasiekė neregėtas aukštumas – sunaikinta 2103 automobiliai.

Liepos mėnesį Vakarų valstybės didžiausią dėmesį skyrė stiprinti Ukrainos galimybes apsiginti nuo agresoriaus aviacijos ir raketų smūgių. Šalį galimai pasiekė papildomos Patriot, NASAMS bei SAMP/T sistemos. Taip pat, Vakarai didino Ukrainos artilerijos galimybes. Be pažadėtų haubicų ir MLRS, „čekiškos“ artilerinių šaudmenų iniciatyvos pirmosios siuntos jau yra fronte. Tačiau esminė bėda lieka ta pati – praradimų atstatymas ir pajėgumo vystymas yra fragmentuotas. Didžiąja dalimi papildymai organizuojami atsižvelgiant į tai ką atskiros valstybės gali perduoti šiuo metu, o tai neatliepia konkrečių vienetų poreikių. Ukrainos karinė pramonė neužtikrina fronto poreikio.

Situacija fronte

Deep strike smūgiai

Skaičiuojant kompleksinius smūgius, agresoriaus deep strike intensyvumas išaugo. Jei birželio mėnesį priskaičiuota 13 tokių smūgių, tai liepos mėnesį jau 18. Lyginant su praėjusiu mėnesiu, Ukrainos gynėjai numušė mažiau raketų (97 vs 75), bet užtat rusų dronų nuostoliai reikšmingai išaugo (1033 vs 1359). Tai rodo, kad agresorius su dronais bandė apkrauti Ukrainos oro gynybos sistemą, o tada raketomis atakuodavo, ten kur rasdavo spragą. Kaip įprasta rusams, kariniai objektai tikrai nėra prioriteto viršuje, vien ko vertas barbariškas smūgis vaikų ligoninei Kyiv mieste.

Lyginant su birželio mėnesiu, ukrainiečių smūgių intensyvumas taip pat išaugo (13 vs 17). Labai aktyviai dronais ir jų spiečiais buvo atakuojama degalų gamybos infrastruktūra Kursk, Rostov prie Dono bei Krasnodar srityse. Taip pat, Ukrainos pajėgų dronai pasiekė rusų strateginių bombonešių oro uostus (buvo pažeisti du Tu22 M3). Negana to, raketomis ATACMS ir Storm Shadow smūgiuota agresoriaus karinei infrastruktūrai Kryme bei kitose okupuotose teritorijose.

Liepos pabaigoje Ukrainą pasiekę pirmieji naikintuvai F16, tikėtina pirmiausia bus naudojami kaip oro gynybos priemonės. Tačiau neatmestina, kad esant galimybėms jie sustiprins ir Ukrainos deep strike pajėgumą.

Kontaktinė linija

Pagrindinių pastangų kryptis. Nepaisant prieš tai minėtų rusų nuostolių ir neigiamos pajėgumo atstatymo dinamikos, agresorius sugebėjo koncentruoti rezervinius vienetus ir resursus pagrindinėje pastangų kryptyje bei visą mėnesį sistemingai stumtis į priekį Pokrovsk – Vuhledar sektoriuje, taip artėdamas prie operacinių tikslų įvykdymo (kelio Pokrovsk – Kostyantinivka kirtimas, aukštumų Prohres – Karlivka – Kurakhove užėmimas, kelio Vuhledar – Konstyantinivka kirtimas). Maža to, lyginant su gegužės ir birželio mėnesiais, agresoriaus pasistūmėjimas buvo didžiausias (liepos mėnesį tiesia linija matuojant, pasistūmėjimas buvo 8,62 km).

Remiančių pastangų kryptys

Chasiv Yar sektoriuje agresorius išstūmė ukrainiečius už kanalo ir bando įsitvirtinti vakarinėje jo dalyje. Toretsk ruože Ukrainos gynėjams nepavyko kontratakomis išstumti okupantų iš pietinio bei rytinio flangų. Didelę grėsmę Ukrainos vienetų gynybai kelia prasidėję mūšiai rytiniame flange dėl terikonų.

Dėl prieš tai įvardintų rezervų ir resursų iš esmės, agresoriaus puolimas Luhansk krypties Kupjansk – Lyman sektoriuose perėjo labiau į pozicinių mūšių fazę. Taip pat, rusai sustiprino spaudimą Syversk sektoriuje ir pasiekė taktinių laimėjimų Spirne bei Rozdolivka ruože. Kita vertus, okupantai negebėjo perimti vakarinio (aukštesnio) Bakhmutka upės kranto, dėl to negalėjo reikšmingai pasistūmėti Syversk link.

Agresoriaus pajėgos, pasinaudodamos sudėtinga Ukrainos pajėgų situacija rezervų ir resursų prasme, suintensyvino operacijas Staromayorsk – Urozhaine bei Robotyne ruožuose, pasiekdami tam tikrų taktinių laimėjimų. Viešoje erdvėje sklando vertinimai, kad agresorius gali bandyti intensyvinti operacijas ir Huliajpole link. Tai patvirtina suintensyvėję agresoriaus artilerijos bei aviacijos smūgiai šiame ruože.

Ukrainos pajėgoms pavyko stabilizuoti situaciją Kharkiv kryptyje. Ukrainiečiai ima primesti savo mūšio ritmą agresoriui, tačiau visiškai iniciatyvos perimti neleidžia ne tik užimtose pozicijose įsitvirtinęs bei atakas vykdantis agresorius, bet ir aktyviai veikianti jo aviacija.

Apibendrinimas

Neapibrėžtumas tarptautinėje arenoje dėl tolimesnės Vakarų (ypač JAV) paramos Ukrainai, nelengva padėtis fronte bei senkantys rezervai ir resursai, verčia Ukrainos politikus testuoti įvairius paliaubų scenarijus. Tikėtina, kad agresorius tai vertina kaip silpnumo ženklą, bandydamas maksimaliai tuo pasinaudoti diplomatinėje ir karinėje srityje. Abiejų kariaujančių pusių augantis deep strike intensyvumas rodo, kad ir Kyivas ir Maskva siekia maksimizuoti sėkmes ir/arba kompensuoti problemas kontaktinėje linijoje, taip pasigerinant savo derybinę poziciją tarptautinėje erdvėje. Okupantai turi didelių problemų rezervo ir resursų srityse, tačiau geba turimą pajėgumą nukreipti į pagrindinių pastangų kryptį (Pokrovsk – Vuhledar) bei toliau vystyti sėkmę. Tai parodo ir sudėtingą ukrainiečių padėtį, kurioje rezervo bei resursų problemas gilina V2 (vadovavimo ir valdymo) spragos. Dėl to kenčia antra pagal svarbą Luhansk kryptis (Kupjansk – Lyman). Siekdami neleisti Ukrainos pajėgoms persigrupuoti, nepaisydami senkančio savo pajėgumo bei ribotų galimybių ką nors pasiekti, rusai tęsia puolimą visuose ruožuose, taip laikydami Ukrainos pajėgas pastoviai prikaustytas prie plataus fronto linijos.

Vidas Rachlevičius. Socializmas žygiuoja per Lietuvą aukštai iškėlęs galvą

Redakcija
-
2
Vidas Rachlevičius. Socializmas žygiuoja per Lietuvą aukštai iškėlęs galvą

Veidaknygė

Pasižiūrėkime ilgiau į šią nuotrauką ir gerai pamąstykime. Ji yra puikiausia iliustracija, rodanti kaip per 32 metus pasikeitė pasaulis ir Lietuva. Bala nematė to pasaulio, pasižiūrėkime į Lietuvą, o svarbiausia – jos žmones. Palyginkite šią 1992 Barselonos olimpinę ir mūsų olimpiečių aprangą Paryžiuje. Širdis krauju apsipila ir trūksta žodžių… Apima savotiškas jausmas, tarsi sovietmečiu būtum žiūrinėjęs Nepriklausomos tarpukario Lietuvos nuotraukas. Bet aš kalbu ne apie drabužius, jie yra tik nuosmukio ir degradacijos simbolis. Pinigų cirkuliuoja gerokai daugiau, bet sveiko proto… Tuomet buvome alkani romantikai, kūrybingi, pašėlusiai drąsūs, nebijantys mesti iššūkius, laužyti taisykles, akys degė būti geriausiais, norėjome kažką sukurti. Ir daug sukūrėme, nustebinome, visi didžiavomės nedidelės šalies pasiekimais. Viskas buvo nauja, visas gyvenimas buvo neplėšti dirvonai su begale galimybių. Visi darėm tai, ką galėjom, kaip supratom, taip, kaip mokėjom, dažnai klydom, nes buvome naivūs ir daug ko nežinojom. Mums visai neblogai sekėsi, nors ir nebuvo finansavimo, visų tų gudrašiknių konsultantų, sėdmaišininkų taip mėgstamų bla-bla-bla konferencijų, gerai apmokamų viešųjų ryšių ir strateginės komunikacijos ekspertų. Tikra rinkos ekonomika ir dar neišsigimęs kapitalizmas atskleidė lietuvių verslumo ir kūrybiškumo galias. Buvome vienas iš Baltijos tigrų, o dabar – nušiuręs ir niekam neįdomus Europos patvorio katinas.

Kas atsitiko? Visuomenės elitas – politikai, sostinės inteligentai, visų sričių akademinė bendruomenė, mokslininkai bei menininkai neišlaikė žmogiškojo orumo ir savigarbos egzamino – visi jie buvo papirkti lengvais europiniais pinigais. Rinkos ekonomika išsigimė ir paskendo korupcijoje bei protekcionizme, prisiveisė įvairiausių įstaigų ir VšĮ, visuomenę korumpuojančių fondų, kurie tapo vyraujančios ideologijos ir valdžios patarnautojų šėryklomis. Dabar valdžiai tarnaujantys žurnalistai ir inteligentai, kurie yra puikiai apmokami už niekam nereikalingus mokslinius darbus, ir menininkai, kuriantys niekam neįdomų niekalą, kuris neturėtų jokių šansų egzistuoti rinkos ekonomikos sąlygomis, lygiai kaip sovietmečiu drasko akis kitaminčiams ir nori dar daugiau socializmo, nes tai yra jų komforto zona. Socializmas žygiuoja per Lietuvą aukštai iškėlęs galvą.

P.S. Paprastas palyginimas. Tie 1992 m. marškinėliai su „Grateful Dead“ buvo privati kūrybiškų žmonių iniciatyva ir apie Lietuvą kalbėjo visas pasaulis. Dabar turime mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą sočiai gyvenančią VšĮ „Go Vilnius“, kurios personalo galvos prikimštos visokiausio mandro komunikacijos šlamšto, ir ant sienos myžančius degradus.

Edvardas Čiuldė. Keista, bet mano viltis yra visiškai neprognozuojama, žiauriai pavojinga ir baisiai nesimpatiška

Redakcija
-
1
Edvardas Čiuldė. Keista, bet mano viltis yra visiškai neprognozuojama, žiauriai pavojinga ir baisiai nesimpatiška
E. Čiuldė

Šiandien kartais sakoma, kad visa ta genderistinė bjaurastis, homosekseksualistinės propagandos marazmai ir nusikalstamo vaikų lytinio žalojimo mados atplaukia iš mūsų didžiosios sąjungininkės JAV, taigi esą, norime to, ar nenorime, privalome taikstytis su tokia žeminančia žmogaus intelektą padėtimi, nes prieš vėją nepapūsi.

Į tai galime ar net būtų pageidautina atšauti, kad esame laisva šalis, taigi neprivaloma beždžioniauti pagal įsteigtą gelžbetoninį pavyzdį, juolab kad, kaip turėjau progą ne kartą priminti, nusistovėjusios taisyklės aklas ar mechaniškas taikymas atskiram atvejui, nesugebėjus įvertini to atvejo ypatingumo, yra tikrovės klastojimas, klasikinėje filosofijoje apibrėžiamas kaip nuožmaus bukumo keliama sumaištis. Be visa ko kito, būtume šiaudadūšiai, be jokio tikro potencialo sąjungininkai, jeigu daugiausia, ką įstengtume padaryti, būtų nuolankus prisitaikymas prie suvešėjusios marazmų subkultūros ir konjunktūrinio sąmonės tipo įsigalėjimas, kas šiandien Lietuvoje iš tikrųjų ir vyksta su išdidėjusiu pagreičiu.

Tačiau, nesakykite, niekaip kitaip kaip atgyjančia viltimi negaliu pavadinti tokios tikėtinos įvykių perspektyvos, kai dabar jau toje pačioje JAV su atsitiesusios spyruoklės jėga kaupiasi energija ir kyla siejamas su Trumpo vardu audringas vėjas, kuris, kaip atrodo, yra pajėgus nušluoti arba bent išklibinti neomarksistinės bjaurasties pagrindus, stipriu pasipriešinimu, sušiaušiančiu plaukus, užkardyti tokį sąmonės nususinimą, kuris, lyginant su protagonistų išpuoselėta klasikinio marksizmo paradigma, įgyja dar labiau atstumiančius ir žmogaus prigimtį žalojančius požymius.

Kas be ko, Donaldas Trumpas neturi nieko bendro su popsiniu likimo įvaizdinimu, kad pasaulį gali atkeikti tik atjojantis ant balto žirgo herojus su sidabro šarvais. Net pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad Trumpas galiausiai vis tik yra bjaurus tipas ar net komiškas personažas. Galbūt net nebalsuočiau už tokį Trumpą, jeigu anas išdrįstų balotiruotis į Lietuvos prezidento postą, – kur paprastai gražuolių kandidatų netrūksta, yra apsčiai kaip mėšlo, – jau vien dėl to, kad jo šukuosena nedera prie respektabilaus žmogaus įvaizdžio. Kita vertus, kai ant kortos yra pastatytas sugebėjimas arba nesugebėjimas apgauti likimą ir paskutinę akimirką išvengti arba – neišvengti pasaulio pabaigos, šukuosenos ypatybės, kaip atrodo, praranda principinę reikšmę. Žiūrint šiuo požiūriu – Trumpui alternatyvos tarsi ir nėra, jeigu alternatyva nelaikysime visuotinės pražūties galimybės ir nužengimą į pragarus.

Kad ir kaip man kas priekaištautų, esu įsitikinęs, kad ką tik pateiktu tolesniu įvykių krypties įsivaizdavimu (arba – arba) nė truputėlio nesutirštinau spalvų. Jeigu mūsų dėmesio neblaškytų smulkmenos ir drauge sugebėtume išsaugoti panoraminį matymą, labai skaidriai pasimatytų akivaizdi dalykų padėtis, kad civilizuotas pasaulis negali laimėti prieš pikto jėgas, vedamas į priekį leftistinės gaujos. Tai tarsi būtų raginimas žengti į žūtbūtinį mūšį, žiūrint į priekį išnarintomis akimis, kvietimas kovoti, neturint dėl ko kovoti, jau anksčiau privertus išsižadėti tėvynės ir istorinės atminties, užginčijus prigimtinių žmogaus teisių ir orumo konstantą, žmogaus prigimtį bandant pakeisti konjunktūrine konstrukcija, patogia idiotams, patologiniams prisitaikėliams ir naujojo normalumo (nenormalumo?) išpažintojams.

Tik Trumpas turi galimybę išmušti Putinui ideologinį ginklą iš rankų, susigražinant tikrąsias vertybes į jų prigimtinę vietą, kur jos tik ir gali atsiskleisti visa savo pritraukiančio pavyzdžio jėga bei galiausiai tapti mūsų stiprybės šaltiniu, leidžiančiu atgauti kvapą ir nugalėti civilizacijos priešininkus.

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija dar kartą akivaizdžiai priminė, kad leftistų vadeliojamas pasaulis tampa bedžiaugsmė vieta gyventi, kai net pasaulio pabaiga jau nėra įsivaizduojama kaip tokia nelaimė, kokia galėtų būti. Savo ruožtu nesimpatiškasis Trumpas gali imti ir padėti prisikelti vilčiai gyventi, neprarandant gyvenimo skonio, ar ne?

Aivaras Avižonis. Migrantų centrą Panevėžyje palaimino net nesvarstę

Redakcija
-
2
Aivaras Avižonis. Migrantų centrą Panevėžyje palaimino net nesvarstę

Birželio pabaigoje Panevėžio taryba sprendė dėl dalyvavimo projekte, kuriuo siekiama buvusios „Aušros“ progimnazijos dalį patalpų pritaikyti gyventi prieglobsčio Lietuvoje prašytojams.

Toks reikšmingas politinis klausimas posėdyje paverstas tiesiog vadybine problema ir priimtas visiškai formaliai. Išsamiai neapsvarstytos grėsmės ir pavojai, neįvyko plati diskusija tarp tarybos narių.

Sprendimo aiškinamajame rašte nurodoma, jog projektas, kurio vertė apie 1,45 mln. eurų, būtų finansuojamas daugiausiai ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, todėl tai traktuojama kaip ES investicijų pritraukimas į Panevėžio miestą. Šiuo projektu Panevėžio miesto savivaldybės administracija prisidėtų prie migrantų apgyvendinimo centrų Lietuvoje plėtros.

Planuojama, kad buvusioje progimnazijoje galėtų apsigyventi iki 70 pabėgėlių, atvykusių į Lietuvą. Jeigu prieglobsčio prašytojų nebūtų, miesto savivaldybė turėtų galimybę šiose patalpose apgyvendinti kitus socialiai pažeidžiamus miesto gyventojus. Tačiau, atsižvelgus į geopolitines ir migracijos prognozes Europoje bei Lietuvoje, beveik nėra tikimybės, kad migrantų tokiam centrui pritrūktų.

Tuo tarpu apie rizikas bei pavojus, ilgalaikes tokio sprendimo pasekmes visam Panevėžio miestui, aiškinamajame rašte neužsiminta. Vakarų Europoje pilna pavyzdžių, kaip atrodo tokie pabėgėlių centrai, kokius pavojus jie kelia aplinkiniams gyventojams ir juose dirbantiems darbuotojams.

Migrantų susitelkimo vietos dažnai būna vienos pavojingiausių visame mieste. Lietuvoje 2021 m. turėjome neteisėtų migrantų antplūdį ir matėme, kokia nusiaubta buvo Rūdninkų migrantų stovykla, kuomet pabėgėliai buvo iš ten iškeldinti, kiek reikėjo apsaugos pareigūnų tvarkai užtikrinti. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai norime ramiame miesto mikrorajone, kitoje gatvės pusėje nuo vaikų darželio, įsteigti prieglobsčio prašytojų centrą?

Svarbu ir tai, jog į gyventojų nuomonę vėl nėra atsižvelgiama. Neaišku, ar gyvenantys šalia apsidžiaugs įsikūrusia pabėgėlių kaimynyste. Juk gali ne tik nusikalstamumas išaugti, bet ir aplinka nebebūti tokia išpuoselėta, kristų šalia esančio nekilnojamojo turto vertė. Visur Europoje dažniausias būtent toks scenarijus. Štai čia būtų reikalingas efektyviai veikiantis seniūnaitis, per kurį mikrorajono gyventojai būtų įtraukti į sprendimo svarstymą, bet, kaip žinome, 2023 m. pabaigoje miesto savivaldybė ėmėsi seniūnaitijas naikinti.

Depolitizuoti problemas šiais laikais tapę įprasta. Politikos filosofas Carlas Schmittas teisingai rašė, jog dabartinė liberali politika politinius klausimus paverčia į technines problemas ir jų administracinius sprendimus. Lieka tik technokratinis valdymas. Tą matome ir Panevėžio miesto savivaldybėje.

Žinoma, Lietuvoje prisideda ir iš sovietmečio užsilikęs požiūris, jog savivaldoje sprendžiami tik ūkiniai ir komunaliniai klausimai. Tad į savivaldybės tarybą renkami kandidatai, neturintys aiškių politinių nuostatų, nesivadovaujantys jokiomis aiškiomis pažiūromis. Dauguma tiesiog mano, kad savivaldoje to ir nereikia.

Tačiau reikia, ir kartais ne mažiau nei nacionalinėje politikoje. Kuomet daugelyje Vakarų Europos šalių migracijos klausimai yra patys svarbiausi, apie juos formuojasi politinė darbotvarkė, dėl jų sprendžiasi koalicijų formavimas ir rinkimų nugalėtojai bei vyksta aršūs debatai, pas mus jie tiesiog lieka primityviai nesuvokti.

Be abejo, lieka atviras klausimas, kiek savivaldybė pati gali tai spręsti (kad ir čia glaustai pristatyto klausimo atveju), o kiek tai yra primesta iš ministerijų, ES institucijų. Kas yra tikrieji šių sprendimų priėmėjai ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina miesto savivaldybė, turėtų padėti narplioti žiniasklaida. Juk jos pareiga užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami demokratiškai ir skaidriai.

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo Panevėžio skyriaus narys

Kaip Paryžius atidarė olimpines „Pride“ eitynes

Redakcija
-
0
Kaip Paryžius atidarė olimpines „Pride“ eitynes
Vytauto Dranginio nuotr.

Respublika | Olava Strikulienė

Olimpinių žaidynių atidarymo šventė kainavo prancūzams 1,5 milijardo eurų. Už tiek pinigų per keturias valandas atskleidė mįslingąją prancūzo sielą. Ar didžiąją Europos mįslę, kuo skiriasi olimpinės žaidynės nuo „Eurovizijos“.

Na, nebent tik tuo, kad „Eurovizijos“ „sportininkai“ ne tik šokinėja ant judančių apskritimų, kvadratų, „bliūdų“, bet dar ir dainuoja. Be to – žiūrovų mažiau. O su Paryžiaus „Eurovizija“, o per ją – ir su Europos „ypač aktualiomis“ aktualijomis susipažino mažiausiai 205 šalių atstovai, tų šalių TV žiūrovai ir daugiau nei 7000 geriausių pasaulio sportininkų.

Tikėtina, jog tarp 205 šalių yra ir tokių, kurios turi savo monarchus. Nes vien Europoje savo monarchus turi Jungtinė Karalystė, Belgija, Danija, Liuksemburgas, Švedija, Norvegija, Ispanija. Įdomu, kaip jiems patiko prabilusi nukirsta Marijos Antuanetės galva. Juolab kaip ši Habsburgų dinastijos atstovė giminiuojasi su kitais Europos monarchais.

Įsivaizduokime, kaip baisėtųsi pasaulis, jei per Maskvos olimpiadą būtų parodytas ne žaislinis meškinas, bet bolševikų nužudyto caro Nikolajaus II galva, koja ar ranka. Ir šiaip kažkodėl nemanau, kad prancūzo „laisvės“ simbolį – nukirstą karalienės moters galvą teisingai suprato koks nors marokietis, tailandietis ir t. t.

Kitas prancūzo, o su juo – ir Europos laisvės simbolis – taip rafinuotai, pikantiškai tyčiotis iš krikščionybės, kad net krikščionis sunkiai susivoktų – tyčiojamasi iš jo ar ne? Tarsi visai netyčia olimpinių žaidynių atidarymo šventėje parodyta scena, primenanti Leonardo da Vinčio freską „Paskutinė vakarienė“. Tik Jėzaus vietoje sėdi kažkas labai apvalaus, o vietoje Jėzaus mokinių – kažkas plono, aukšto, neaiškaus.

Žodžiu, pačios įvairiausios žmogos, kurios tolerantiškai tarpusavyje glėbesčiuojasi. Tad galbūt paskutinė vakarienė, o galbūt vakarienė po sėkmingo ir toli gražu ne paskutinio „Pride“ parado. Vieni vyskupai ar eiliniai krikščionys įžvelgia pasityčiojimą. Net ir per renginį parodytas arklys bei raitelis kai kam pasirodė tarsi Mirties raitelis ant palšo arklio, išžengęs iš Apokalipsės knygos. Ir nieko stebėtino. Juk mirtis taip tinka prie nukapotos galvos.

Tačiau ką bendro turi tos painios, su krikščionybe ir prancūzu suveltos metaforos su olimpiniu sportu? Pavyzdžiui, su 200 m plaukimu. Nebent sportininkams rafinuotai patariama taip greitai plaukti, kad jų nepavytų nei mirtis, nei giljotina?

Dar vienas prancūzo, o su juo ir Europos laisvės simbolis – nuo gėrimo pamėlynavęs, visiškai nesportiškas graikų ekstazės dievas Dionisas. Tad jei vieni tarp įvairių žmogų pamato sudėliotą krikščionišką freską, tai kiti vietoje ekstazės gali įžvelgti narkotiko – ekstazi – reklamą. O vyno antireklamą tai jau tikrai. Nes iš maisto padėklo išlendantis Dionisas uždainuoja tokiu silpnu tenoriuku, tarsi būtų binarinės tapatybės arba aseksualus.

Vėlgi, o ko daugiau tikėtis iš senstančios Europos? Arklys – kaip mirtis, o ir XXI a. Dionisas – ne eržilas. Ne koks nors arabų princo, šeicho ristūnas. Ir net ne Alacho karys.

Dalis vakariečių žiniasklaidos plyšauja, kad renginys nepakartojamas, grandioziškas, kupinas žavios didybės manijos bei kiek per didelio pasipuikavimo. Bet ką tas besipuikuojantis Prancūzijos Gaidys turi bendro su olimpiada? Negi nori pasakyti, kad geriausi pasaulio sportininkai yra LGBT nariai? Nebent tas Gaidys manė atidarantis ne olimpines žaidynes, bet „Pride“ eitynes.

Ir ta proga surengęs translyčių, transvestitų, queer karalių ir karalienių šou. Kai lyčių skirtumai apversti aukštyn kojomis, lygiai taip pat galima pakabinti ir Prancūzijos vėliavą ar nepastebėti Šiaurės ir Pietų Korėjų skirtumų. Nes yra laisvė laisvai reikštis.

Todėl kiti pasaulio žemynai taip pat turi laisvę laisvai baisėtis. Vadinti europiečius negražiais vardais. Nes mes vieninteliai taip tyčiojamės iš savo dievų ar vieno dievo, o paskui lakstome pas psichologus, veržiamės į Indijos ašramus, budistų vienuolynus, ieškodami dvasios ramybės. Juk simboliška, kad prie padegtos, tiesa, remontuojamos Paryžiaus Dievo Motinos katedros viešai dergiamasi iš žmogaus, krikščionių sukurto pagal Dievo atvaizdą. Įvairios religijos savo dievybes vaizduoja skirtingai.

Gali būti ir dramblys, ir krūmas. Bet kiekvienas šventimas turi savo stilistiką. Niekas nesidarko laidotuvėse ir nenešioja grabus vestuvėse. Tad ir šventę, kurioje rungtyniauja pajėgiausi pasaulio atletai, kažin ar dera pradėti nuo Užgavėnių persirengėlių.

Jūratė Laučiūtė. Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti valdžiai?

Redakcija
-
2
Jūratė Laučiūtė. Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti valdžiai?

Veidaknygė

J. Elinsko (ELTA) nuotr.

Minėjimas Medininkuose buvo pradėtas nuostabia melodija dainos „Kur giria žaliuoja…“.

Kai vedantysis pakvietė prie paminklo padėti „GĖLIŲ KOMPOZICIJAS“ (jis taip pasakė), operatorius pagavo už iškilių vyrų nugarų su puikia balta lelija trypčiojančią žilagalvę ponią. Ir kol „kompozicijas“ nešė pagarbiai su visomis pareigomis vardinami valstybės vadovai, operatorius savo susirūpinusią akį vis nukreipdavo į tą ponią…

J. Elinsko (ELTA) nuotr.

Su puokštėmis, o ne su kompozicijomis gėlių stoviniavo ir daugiau piliečių.

Beje, kai savąją, nebežinau ką, puokštę ar kompoziciją, padėjo 5 signatarai, du iš jų persižegnojo. Ceremonija iškart tapo šiltesnė, žmogiškesnė. Bet man klausimų tik daugėjo.

Pavyzdžiui, kodėl pirmiausiai pagal nustatytą (kas nustatė?) eilę gėlės buvo teikiamos nuo finansų ministerijos, ir tik po jos – nuo vidaus reikalų, nuo krašto apsaugos ministerijų (ponių ir ponų ministerių). O dar po jų – nuo nevėkšlių, nuo švietimo, mokslo ir t. t. ministerijos., tos, kuri neaišku, ko mokina, ką ir vardan ko auklėja…

Žuvusiųjų artimieji su savo meile, skausmu, gėlėmis prileisti buvo tik po visų ponų biurokratų… O ar ne nuo jų reikėjo pradėti? Ar dėl to Prezidentas būtų pasijutęs įžeistas?

Savo eilės galiausiai su visais kitais „neoficialiais“ piliečiai sulaukė ir žilaplaukė ponia su lelija…

Prasidėjo kalbos. Ir vėl ta pačia biurokratine eile… Matyt, tokią tvarką bus nustatęs ne kas kitas, o dirbtinis intelektas?

Ir nors valdininkai, pareigūnai kalbėjo teisingus žodžius, buvo nyku jų klausytis, kai netoliese invalido vežimėlyje tyli vienintelis likęs gyvas iš tos išžudytos pasieniečių grupės – Tomas Šernas. Šiandien, kai vietoje valstybės, dėl kurios žuvo tie nuostabūs vyrai, turime nebeaišku ką – regioną? sritį? pusiau privačią AB? – kalbėti teisę duočiau tik T. Šernui ir žuvusiųjų artimiesiems. O ponai vadovai, ministeriai ir kiti tegu jų įdėmiai ir pagarbiai klausytųsi.

Ceremonija tęsiasi, kalbos skamba… o aš laukiu: suskambės ar ne valstybės himnas, ar bus pasitenkinta ta, „Kur giria žaliuoja…“, kurios prasmę ciniškai išniekino begėdiškas Aplinkos apsaugos ministerio elgesys su VALSTYBĖS turtu – miškais, kuriuos irgi norima suprivatizuoti visus!

Nuvylė ir gerbiamas signataras Petras Vaitiekūnas, savo kalbą pradėjęs padėka Prezidentui, visiems valstybės vadovams, bet ne žuvusiųjų tėvams, žmonoms, vaikams, anūkams, pagaliau, Tomui Šernui… Už ką reikia taip pabrėžtinai dėkoti Prezidentui su visa kita oficialia valdžia? Už tai, kad leidžia prisiminti, minėti, pagerbti? Na, taip, už tai verta padėkoti, žinant, matant, kaip ši valdžia elgiasi su kitų didvyrių atminimu, su Škirpos, generolo Vėtros, Birželio sukilimo dalyvių atminimu…

Vaitiekūno kalba turiniu buvo geriausia iš iki tol nuskambėjusių oficialių, skardinių kalbų. Prisiminė ir patriotizmą, pavyzdžiu nurodydamas Suomiją, bet tuo labiau keista, kad savo kalbą jis pradėjo nuo padėkos nuolat besikaitaliojantiems valstybės vadovams, o ne tiems, kurių žuvę artimieji – tikrojo patriotizmo pavyzdžiai…

Petro kalba buvo paskutinė. Tomas Šernas, žuvusiųjų artimieji tylėjo. Himno neišgirdau…

Bet ar vertėjo iš dabartinio oficiozo laukti kažko kito?

Almantas Stankūnas. Ar bus priimti sprendimai ar ir vėl valdžia apsiribos dūsavimais

Redakcija
-
1
Almantas Stankūnas. Ar bus priimti sprendimai ar ir vėl valdžia apsiribos dūsavimais

Esu elektrotechnikos mokslų magistras ir mano daugiau kaip 35 metų profesinė karjera buvo daugiau ar mažiau susijusi su energetika.

Todėl jaučiu pareigą pasisakyti dėl to kas įvyko su elektros tinklais audros metu ir po jos.

Rengiausi tai padaryti vėliau, kai bus aišku, kiek gi užtruko avarijų šalinimas, tačiau mano bendražygio Nacionaliniame susivienijime Dominyko įrašas paskatino tai padaryti anksčiau.

Pritariu viskam ką parašė Dominykas. Paprasčiausias būdas užtikrinti pakankamą avarijas likviduojančių pajėgų dydį yra ESO šalia savo avarinės tarnybos sudaryti pakankamą kiekį sutarčių su atitinkamos srities rangovais, kurie būtų pasirengę šalinti avarijas, kai tik atsiranda tam poreikis.

Audra pažeidė elektros tinklus | ESO nuotr.

Kartu reikia padaryti pakeitimus įstatymuose, kad tie rangovai turėtų teisę sustabdyti kitų savo įsipareigojimų vykdymą kol vyks avarijų šalinimas tiek privatiems, tiek viešiesiems klientams nepatirdami dėl to jokių sankcijų.

Taip, tai kažkiek kainuotų papildomai ESO, nes pasirengimas atvykti per kelias valandas šalinti avarijų irgi kainuoja.

Taip, dėl to reikia pajudėti Seimo nariams ir turbūt blogiausiam Energetikos ministrui Dainiui Kreiviui.

Tai pažiūrėsime ar bus priimti kokie nors sprendimai ar ir vėl valdžia apsiribos dūsavimais ir skambiomis kalbomis kaip Lietuva stengiasi atremti agresoriaus iš Rytų atakas.

Ir aišku baikime tas nesąmones su reikalavimais, kad nauji namai būtų A++ energinės klasės – tai ne tik finansiškai ir netgi klimato kaitos požiūriu nepateisinama, bet ir didina gyventojų pažeidžiamumą.

Elkimės kaip suaugę žmonės, suprantantys koks yra realus pasaulis bet ne kaip iš paauglių amžiaus neišaugantys sėdmaišininkai, kuriems antroji religija tapo Pasaulio išgelbėjimas nuo to prakeikto CO2.

Na ir aišku, jeigu jau statome autonominę elektros gamybą – saulės paneles, yra absurdiška neįrengti galimybės gaminti elektrą atsijungus nuo el. tinklo.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintoji (liepos 31) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintoji (liepos 31) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Maždaug savaitę ukrainiečiai kibernetinėje erdvėje atakavo (pagrinde DDOS atakomis) rusijos bankų bei kitą svarbią infrastruktūrą. Kai kurie šaltiniai rašo, kad jiems net pavyko gauti prieigą prie jautrių / slaptų duomenų.

Labai tikėtina, kad šiandien Donetsko kryptyje Ukrainos žemę pabučiavęs okupantų sraigtasparnis Mi8, Ukrainos gynėjų buvo numuštas su dronu ar dronais. Tai patvirtina ir keletas agresoriaus karo propagandistų. Tai turbūt pirmas tokio pobūdžio sėkmingas smūgis ne tik šiame kare, bet ir istorijoje (pataisykite jei klystame). Turbūt nebeteks girdėti kalbų apie išsemtą dronų pajėgumo potencialą bei tai, kad tuoj jie nueis į antrą planą.

Naktį, agresoriaus masinio smūgio Shahed dronais taikiniu tapo Kyivas ir šiaurinė Ukraina. Atakuota net 89 „mopedais“ ir viena Kh59. Tai didžiausias smūgis Shahedais nuo 2024 m. naujametinės nakties. Ukraina skelbia numušusi visus oro taikinius. Neatmestina, kad šalia siekio padaryti žalą Ukrainos sostinės infrastruktūrai, rusai bandė maksimaliai apkrauti ukrainiečių oro gynybą, taip ieškant silpnesnių vietų. Tikėtina, kad artimiausiu metu gali sekti galinga rusų kombinuota ataka raketomis ir dronais.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Kontaktinėje linijoje be didelių pakitimų, tęsiasi sunkūs mūšiai. Agresorius telegram kanaluose baiminasi Ukrainos pajėgų intensyvesnių kontratakų ar net kontrpuolimo. Mūsų galva, teoriškai perspektyviausi tam ruožai būtų Hlyboke ir Starytsa, tačiau tai tik nuomonė nuo sofos.

Luhansk kryptis.

Kupjansk ir Lyman sektoriuose be pakitimų.

Syversk. Rusai bando išvystyti sėkmę Spirne ir Rozdolivka ruožuose, tačiau Ukrainos pajėgos neleidžia jiems stumtis tolyn.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste, šiauriniame ir pietiniame jo flange be pakitimų. Agresorius skelbia, jog ukrainiečiai pritraukė papildomus rezervinius vienetus. Kaip esame ne kartą jau minėję, tokiomis kalbomis okupantai gali bandyti pateisinti savo negebėjimą judėti į priekį – neva jie labai stengiasi, bet va, fOšystai vis siunčia ir siunčia milijonų milijardus pajėgų. Neatmestina, kad agresorius ukrainiečių pajėgų rotacijas bando parduoti kaip papildomus gynėjų rezervinių vienetų atvykimus.

Toretsk ruože. Rytiniame flange tęsiasi sunkios kautynės dėl terikonų, ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Pietiniame flange agresoriui taip pat nepavyksta pasistūmėti.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Nors tęsiasi sunkūs mūšiai, tačiau šiandien agresoriui pajudėti nepavyko. Tai dar nereiškia, jog ukrainiečiams pavyko stabilizuoti situaciją, nes galimai agresorius tiesiog persigrupuoja. Tačiau labai viliamės, kad tai virs gera tendencija ir Ukrainos vienetams pavyks sustabdyti agresoriaus puolimą.

Centras. Rusai dar šiek tiek pasistūmėjo no mans land Krasnohorivka mieste, tačiau kiekvienas Ukrainos žemės metras jiems kainuoja labai brangiai. Jų propagandistai skelbia, kad mūšis už Krasnohorivka toli gražu dar nebaigtas. To priežastis turbūt ne tik ukrainiečių pozicijų likučiai mieste, bet ir gynybos linija palei upę Lozova.

Pietinis flangas. Tęsiasi kautynės palei kelią Vuhledar – Konstyantinivka, esminių pakitimų nėra.

Zaporizhia kryptis.

Okupantai tęsia puolimą Staromayorske – Urozhaine ruože bei Robotyne pleište. Agresoriui abejuose ruožuose pavyko pasistūmėti no mans land.

Pietų kryptis.

Ukrainos oro pajėgos su JDAM’u (Joint Direct Attack Munition) smogė agresoriaus pajėgų V2 (vadovavimo ir valdymo) punktui. Iš jo liko tik duobelė: https://t.me/arrowsmap/5033?single.

Vladimiras Laučius. Ateiviai iš Kremliaus

Redakcija
-
0
Vladimiras Laučius. Ateiviai iš Kremliaus

Veidaknygė

Informacinių karų eksperte pristatoma Indrė Vareikytė sako, kad piktinimasis Prancūzijos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, kurioje spalvingi transvestitai parodijuoja Paskutinę vakarienę, „ateina iš Kremliaus“ (Žinių radijas, 2024-07-30).

„Šalis, kai rengia tokio masto renginį, tai vis tiek yra galimybė jai parodyti save. Savo kultūrą, savo istoriją. Parodyti, apie ką jinai yra. Ir Prancūzija yra apie liberalumą, apie laisvę, įvairovę. Ji yra tokia. <…> Reiktų nepamiršti, kam yra naudingas tas neoliberalių naratyvų platinimas per visą pasaulį ir jų niekinimas. <…> Tai vėlgi ateina iš tos pačios šalies, ateina iš Kremliaus institucijų“, – Žinių radijo eteryje aiškina informacinių karų ekspertė Vareikytė.

„Ateina iš Kremliaus institucijų“. Ir vėl – ateiviai. Dėl visko kalti ateiviai. Iš Kremliaus. Ir visi, kurie kritikuoja kraštutinio liberalizmo – kraštutinės kairės, o ne kraštutinės dešinės (kaip liepia šių dienų mada) apraiškas, „ateina iš Kremliaus institucijų“ arba tiesiog dirba Kremliui. Kitaip negali būti. Privalote taip galvoti, jei nedirbate Kremliui ir neateinate iš Kremliaus institucijų.

Daug metų dėsčiau politinę komunikaciją Vilniaus universitete ir turbūt galiu leisti sau nustebti, girdėdamas tokius teiginius. Nes, vadovaudamasis Indrės Vareikytės logika ir žodžiais, galėčiau teigti, kad jos nuomonė „ateina iš Kremliaus institucijų“. Kodėl?

Todėl, kad, jei visus pasakymus, kad juoda yra juoda, šlamštas yra šlamštas, o gėda yra gėda, vadinsime Kremliaus pozicija arba darbu rusams, tai darysime geriausią reklamą Kremliui, kokią tik galima padaryti.

„Šeima – svarbi“, manote jūs. Bet tai – Kremliaus pozicija! Reikia galvoti ir sakyti, kad šeima – nesvarbi, jei, žinoma, nesate ateivis iš „Kremliaus institucijų“. Toks, deja, yra informacinių karų žinovės Vareikytės ideologinis algoritmas. Kam jis naudingas? Kremliui. Jei šeima jums svarbi.

Ir jei gėdingo, šlykštaus olimpinių žaidynių atidarymo epizodo nevalia kritikuoti vien todėl, kad jį, be kita ko, kritikavo ir rusai, tai milijardai krikščionių visame pasaulyje gali pradėti galvoti, jog rusai – šaunuoliai. Ačiū informacinių karų ekspertei ir jos bendraminčiams…

1...242243244...1 716Nuo 1 716 243 puslapis