Perskaičius tokį filmo pavadinimą, negali kilti kitos asociacijos, kaip tik susijusios su Olimpiada. Ir išties, žvelgiant netiesiogiai, „gaudant“ tokio pavadinimo filmo dvasią, nesieti su dabar pasaulyje vykstančiu ryškiausiu įvykiu sunku. Nors tiesioginių sąsajų, išskyrus negausius Paryžiaus vaizdus, ir nėra. Niekur nedingsi – dabar visas dėmesys Paryžiui!
Filme yra scena, kai personažai pakelia šampano taures ir vienas jų sako tostą: „Švęskime gyvenimą!“ Būtent tokios nuotaikos, tokių tikslų, manau, ir siekia filmo ištarmė, pabrėžiant, jog tas gyvenimas gali būti visoks – nuo „nepakeliamos būties lengvybės“ iki tragiškų niuansų.
Bet pamatyti filmą pirmadienį, lauke pliaupiant liūčiai kaip ir per Olimpinių žaidynių atidarymą, labiau paskatino ne Paryžiaus vardas pavadinime, o naujojo filmo autorė. Iranietė MARJANE SATRAPI, penkiolikmetė iš gimtinės su tėvais 1984 m. persikėlusi gyventi į Prancūziją, labai stipriai priminė meno pasauliui savo šaknis komiksinio stiliaus filmu „PERISPOLIS“. Nuo mažų dienų pamėgusi komiksus, Marjane subtiliu jautrumu atvaizdavo savo vaikystę šiuo ne itin populiariu Lietuvoje vaizdavimo stiliumi.
Kai šis „Oskarui“ nominuotas ir Kanų kino festivalio žiuri Didžiuoju prizu apdovanotas filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“, tapo ryškiu mūsų publikos numylėtiniu, akivaizdžiai patekusiu į geriausių filmų penketuką 2008 m. festivalyje. Stebinęs savuoju originalumu filmas pagal anksčiau išleistą Satrapi knygą, drąsiai atstovavo iškilią Irano kino tradiciją. Marjane Satrapi taip intriguojančiai parašė scenarijų, jog prancūzų kino superžvaigždės Catherine Deneuve ir Danielle Darrieux iškart sutiko „paskolinti“ savo balsą filmo personažams, o pati režisierei paskambinusi Deneuve dukra Chiara Mastroianni prašė, kad gal ir jai būtų leista įgarsinti kokią veikėją. Ir ką gi – gavo pagrindinį, pačios mažosios Marjane balsą.
Nemažai dėmesio skiriu garsiausiam Satrapi filmui (o ne taip ir dažnai sukurianti filmus iranietė tokios sėkmės kaip debiutiniame, nebesulaukia), nes „O, Paryžiau!“ turi komiksinio meno atšvaitų. Šis filmas apie šių dienų Paryžiaus gyventojus yra kaleidoskopinio principo.
Tai yra kokie 5 esminiai personažai pristato žiūrovui po mažytį savo gyvenimo gabaliuką. Iškart po vieno rodomas kitas veikėjas. Taip po kruopelytę sužinome tų žmonių problemas, santykius su aplinkiniais, norus, svajones, siekius ir dar visokiausius jų gyvensenos aspektus.
Čia ir operos sopranas – didi žvaigždė tik sau pačiai (puikiai tinkantis vaidmuo greitai 60-imtmetį švęsiančiai, žavesio neprarandančiai Monicai Bellucci), ir auginantis intravertą sūnų kino kaskadininkas, prie kurio „priskrenta“ ekscentriškas makiažą darantis berniokas, ir savo bendraamžių išjuokta paauglė, kritusi į giliausią depresiją.
Taip pat – žavios ir aistringos išeivės iš Kolumbijos ir tarsi visus juos ir jų aplinką apjungiantis televizijos veteranas Eduardas (visiems prancūzų kino gerbėjams pažįstamas Andre Dussollier). Nors šie personažai primenami keliasdešimt sekundžių tetrunkančiais jų nuotykiais Paryžiuje, Marjane Satrapi šauniai nepameta gijų ir jos vaizdelių „gogol mogol“ mišinys netampa nesuprantamas žiūrovui.
Vedini vidinio azarto stebime, kas laukia šių personažų ir gausybės jų artimųjų besivystant jų gyvenimo istorijai. Čia bus visko! Ir nors filmo stilius artimiausias komedijai, nesibodima parodyti ir kasdieninių komplikacijų, tampančių tikrai iššūkiais, ir net tragiškų reiškinių.
Jei Monicai Bellucci pačioje filmo pradžioje teks atsidurti morgo šaldytuve („Taip Italijoje niekada neatsitiktų. Tik čia, Paryžiuje, taip įmanoma“ – sako operos diva Giovanna) ir visiems, regintiems šį nuotykį, bus linksma, tolimesnėje jos kasdienybėje nebus tik žaismingi tonai…
Tiksliai pataikyta ir su prancūzų ir anglų kalbų derinimu priklausomai nuo personažų. Ypač išskirtinis ispanakalbių moterų (neeilinio žavesio man atrodė kolumbietė aktorė Martina Garcia, įkūnijusi tarnaitę Gloria) būrelis filme, kaip minėjau, nardinantis mus į Pedro Almodovaro kino prisiminimus.
Vienu žodžiu, jei norite atsidurti ten, kur dabar vyksta pasaulinė sporto fiesta, filmas „O, Paryžiau!“ („Paradis Paris“), tikrai pagelbės…
2024 m. rugpjūčio 8 d. (ketvirtadienį) 12 val. Vilniuje, Tilto gatvėje prie namo Nr. 1 pažymėto memorialine lenta vyks tradicinis visuomenininkų organizuojamas pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos (1874–1944) 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
