2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 241

Paryžiaus olimpinių žaidynių ceremonija: ne tiesiog blogas skonis, o karo prieš krikščioniškąją civilizaciją aktas

Roberto de Mattei

katalikutradicija.lt  Roberto de Mattei   Versta iš: rorate-caeli.blogspot.com

Skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, kad Prancūzijos katalikai nešvenčia Bastilijos paėmimo dienos bei tai, kad visos Prancūzijos bažnyčios priklauso valstybei nuo tada, kai ji jas atėmė iš Katalikų Bažnyčios 1905 m., įgyvendindama valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios.

* * *

Tarp daugybės simbolinių mūsų laikų įvykių, groteskiško spektaklio, kuriuo 2024 m. liepos 26 d. prasidėjo Paryžiaus olimpinės žaidynės, negalima paprasčiausiai atmesti kaip prasto skonio pasirodymo ar kultūrinės provokacijos. Tai naujausias karo prieš krikščioniškąją civilizaciją aktas, kurio viena iš istorinių viršūnių buvo Prancūzijos revoliucija.

Ginčų dėl olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos centre atsidūrė choreografija, kurioje prancūzų didžėja Barbara Butch, žinoma dėl to, kad save vadina „stora, lesbiete, queer, žyde ir tuo besididžiuojančia“, vadovavo pasirodymui dėvėdama aureolės formos karūną, buvo apsupta drag karalienių, transseksualaus modelio Raya Martigny ir dešimčių neaiškios lyties šokėjų, o dainininkas Philippe’as Katerine’as į sceną įsiveržė beveik nuogas, nusidažęs mėlynai ir persirengęs Dionisu.

Daugeliui pasirodymas atrodė kaip šventvagiška Paskutinės vakarienės parodija ir sukėlė viso pasaulio katalikų pasipiktinimą bei protestus. Gyvojo paveikslo (tableau vivant) kūrėjas Thomas Jolly, taip pat atvirai prisistatantis kaip „queer“ personažas, teigė, kad įkvėpimo sėmėsi ne iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo, o iš nežinomo XVII a. dailininko Jano Harmenszo van Bijlerto paveikslo „Le Festin des dieux“, kuriame vaizduojamas dievų pokylis Olimpe.

Kad ir koks būtų įkvėpimo šaltinis, iniciatyvos nereikėtų sieti su išprotėjusiu meno vadovu, bet suprasti, kad ja išreiškiama žinia, kurią jam užsakė aukščiausios Prancūzijos valdžios institucijos, pradedant valstybės vadovu. Būtent prezidentas Emmanuelis Macronas yra tas, kuris praėjusių metų kovo 4 d. pareiškė besididžiuojantis, kad Prancūzija pirmoji pasaulyje įtraukė abortus į savo konstitucinę chartiją, ir pavadino šį aktą žinia visam pasauliui. Pats arogantiškai nusiteikęs E. Macronas, nesugniuždytas pastarojo pralaimėjimo rinkimuose, norėjo pasiūlyti pasauliui naują antikrikščioniško „įtraukties“ žinią. Dionisas yra „hibridinis“ pagoniškų orgijų, nežaboto jausmingumo ir proto aptemimo dievas, o organizatorių deklaruojamas ketinimas buvo pakeisti didingą krikščionybės paslaptį dionisiška bakchanalija.

Išreikšti neapykantą krikščionybei visada reikėjo simbolinių vaizdinių, ir Prancūzijos revoliucija nuo pat pradžių buvo maitinama pagoniška mitologija. Pastebimas akivaizdus tęstinumas tarp liepos 26 d. šventvagiškos Paskutinės vakarienės parodijos ir 1793 m. rugpjūčio 10 d. Paryžiuje įvykusios Proto Deivės intronizacijos Egipto deivės Izidės pavidalu.

Marijos Antuanetės vedimas į egzekuciją (1793 m.), autorius – Viljamas Hamiltonas (1794 m.)

Šiuo požiūriu kažką šventvagiško galima įžvelgti ir nepagrįstame bei gėdingame karalienės Marijos Antuanetės, liepos 26 d. Paryžiaus spektaklyje pavaizduotos rankose laikančios giljotinuotą galvą ir giedančios revoliucinį himną Ça ira, papiktinime. E. Macronas ir jo bendrininkai norėjo pateisinti Prancūzijos revoliuciją tuo, kas joje yra bjauriausia: Prancūzijos karalienės, nekaltos aukos, kaip ir karaliaus Liudviko XVI, nužudymu iš revoliucinės neapykantos, kuri, nužudydama Prancūzijos valdovus norėjo suduoti smūgį Kristaus socialinės karalystės principui.

Dviejų monarchų nužudymas yra Prancūzijos Respublikos steigimo aktas, o abortų konstitucionalizavimas reiškia simbolinį valstybinio žudymo tęstinumą.

Marija Antuanetė, labiausiai šmeižiama, bet kartu ir labiausiai mylima ir net garbinama karalienė istorijoje, buvo kalta tik dėl to, kad įkūnijo aristokratišką kilnumą, nesuderinamą su revoliuciniu egalitarizmu. Daug rašyta apie jos tariamą lengvabūdiškumą ir mažai apie jos pamaldumą. Tačiau valdovės religingumas, išryškėjantis paskutinėmis jos įkalinimo dienomis, kyla iš auklėjimo ir pasaulėžiūros, priešingos revoliucinei. 1793 m. spalio 14 ir 16 d. jakobinų tribunole vykusiame surežisuotame teismo procese ji tapo gėdingų kaltinimų auka. Anglų dailininko Viljamo Hamiltono (William Hamilton) paveiksle ji vaizduojama vilkinti nepriekaištinga balta suknele, išeinanti iš Conciergerie, apsupta „trikotažistų“, kurie iš Revoliucijos reikalavo naujo kraujo. Paryžiaus katorgininko sūnus Henris Sansonas (Henry Sanson) savo atsiminimuose pasakoja, kad ji stebėtinai didingai pakilo giljotinos laiptais, tarsi jie būtų Versalio didieji laiptai. Tuos pačius žodžius, kuriais popiežius Pijus VI 1793 m. birželio 17 d. alokucijoje Quare lacrymae pavadino Liudviką XVI kankiniu, galima pritaikyti karalienei Marijai Antuanetei. Šioje alokucijoje Pijus VI sušuko:

„O Prancūzija, Prancūzija! Mūsų pirmtakų vadinta „visos krikščionybės veidrodžiu ir tvirtu tikėjimo ramsčiu“, tu, kuri krikščioniškojo tikėjimo ugnimi ir atsidavimu Apaštalų Sostui niekada nesekei paskui kitas tautas, bet visada jas lenkei! Kaip toli nuo Mūsų šiandien esi nuklydusi tokiu priešišku nusistatymu tikrosios Religijos atžvilgiu: tapai pačiu nesutaikomiausiu priešu tarp visų kada nors egzistavusių Tikėjimo priešininkų!“

Vakarai – tai religinio tikėjimo, gyvenimo būdo, meno, literatūros, muzikos, taip pat didžiųjų mūšių, skirtų civilizacijai ginti, istorija.

Dviejų monarchų nužudymas yra Prancūzijos Respublikos steigimo aktas, o abortų konstitucionalizavimas reiškia simbolinį valstybinio žudymo tęstinumą. Tačiau klystų tie, kurie tapatintų Prancūziją su šventvagišku šou, kuriuo buvo atidarytos olimpinės žaidynės. Prancūzija – tai ne Giljotinos aikštė, o Notre-Dame ir Sainte-Chapelle; Prancūzija – tai ne Robespjeras ar Makronas, o šventasis Liudvikas ir šventoji Joana d’Ark. Taigi klystų tie, kurie degeneracijos spektaklį, kurį šiais mėnesiais siūlo Paryžius, tapatintų su Vakarų civilizacija, kuriai Prancūzija tiek daug davė. Vakarai – tai religinio tikėjimo, gyvenimo būdo, meno, literatūros, muzikos, taip pat didžiųjų mūšių, skirtų civilizacijai ginti, istorija.

Išoriniai Vakarų priešai, kurie yra Mahometo įpėdiniai arabų pasaulyje ir Lenino įpėdiniai Rusijoje bei Kinijoje, nekenčia ne Vakarų dekadentiškumo, bet Vakarų kaip tokių: tų Vakarų, kurie nugalėjo islamą prie Lepanto ir Vienos, sustabdė komunizmą Varšuvoje 1920 m. ir Ispanijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Vakarų priešai siekia keršto. Kad tai įvyktų, kad jiems pavyktų laimėti karą, jie žino, jog Vakarai turi nustoti būti krikščioniški, grįžti prie pagonybės idėjų ir papročių, nukristi kaip prinokęs obuolys, kaip tai atsitiko Romos imperijai. Barbarai nekentė ne Romos nuosmukio, bet juos šimtmečius pajungusios galios.

Alariko gotų įsiveržimas į Amžinąjį miestą 410 m. rugpjūčio 24 d. naktį buvo jų triumfas. Šventasis Jeronimas Betliejuje ir šventasis Augustinas Hipone liejo gilias ašaras dėl šio simbolinio įvykio. Kas šiandien verkia dėl naujųjų barbarų grėsmės Vakarams? Dar svarbiau, kas nori ginti Vakarus vardan principų ir institucijų, dėl kurių jie istorijoje tapo didingi? Tačiau šių vertybių, kylančių iš Kristaus tiesos, stiprybė yra nesunaikinama. Pasaulio ateitis yra ne po Dionizo, ne po komunizmo ar islamo vėliava, bet po vienintelio nugalėtojo Dievo, kuris yra Jėzus Kristus, vėliava. Tai patvirtina tikėjimas ir protas.

Kaip ir kada tai įvyks? Dievui istorijoje viskas įmanoma. Tik tie, kurie tiki aklu istoriniu determinizmu, galvoja, kad „istorija nekuriama vadovaujantis „kas būtų, jeigu būtų”. Istorija kuriama klausiant „kas būtų, jeigu būtų” būtent dėl gausybės galimybių, kurios slypi kiekvienoje dabarties akimirkoje. Štai kodėl mūsų sąžinės patikrinimas grindžiamas mūsų padarytomis klaidomis, kurių neturėjome padaryti. Istorija, kaip ir mūsų gyvenimai, taip pat galėjo ir gali klostytis kitaip nuo kiekvienos akimirkos. Kas būtų nutikę, jei 1789 m. liepos 14 d. kunigaikščio Lambesko dragūnai, pažeisdami Liudviko XVI jiems duotą įsakymą nelieti kraujo, būtų nušlavę revoliucijos maištininkus, žygiuojančius į Bastiliją? Antikrikščioniška revoliucija neturėjo iliuzijų. Kunigaikščio Lambesko dragūnai su kardu rankoje visada laukia už istorijos kampo.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt antroji (rugpjūčio 3) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos šią naktį surengė vieną masiškesnių smūgių dronais. Agresorius skelbia, kad numušė 75 ukrainiečių dronus, kurių didžioji dalis buvo nutaikyta į rusų grupuotės smegenis, t. y. Rostov prie Dono sritį. Rusai skelbia čia numušę 36 ar net 50 dronų. Kaip iš tiesų jiems sekasi numušinėti rašėme ryte:

https://www.facebook.com/share/v/VQy5b2PQxEKfSSCE/.

Dabar jau patys rusai pripažįsta, kad Morozovsk oro uoste sunaikintas bombų (tikėtina tų pačių KAB’ų) sandėlys. Galimai nuostolių bus ir daugiau.

Okupantai šią naktį vėl atakavo Ukrainos teritoriją. Iš 29 Shahedų ukrainiečiams pavyko nunušti 24. Beje, agresorius spiečiais ima naudoti mažesnį ir pigesnį Shahedo analogą Gerbera. Tai, kad jis neretai neneša jokio kovinio užtaiso rodo, kad šie dronai naudojami kaip Ukrainos oro gynybos apkrovimo (klaidinimo) priemonė. Be to, iš Doneck krypties užnugario rusai ukrainiečių teritotiją atakavo S300 raketomis. Vargu ar tai itin toliaregiškas žingsnis žinant, kad ukrainiečiai F16 atvykimo kontekste suintesyvino rusų oro gynybos sistemų paiešką ir turi priemones jas naikinti (ATACMS, Storm Shadow, dronai).

Žiūrim ką turim fronte

Kharkiv kryptis.

Agresoriaus kanalai skelbia, kad Ukrainos pajėgos čia perkėlė Patriot sistemą. Sunku pasakyti ar tikrai taip yra, nes tam reikalinga sukurti daugiasluoksnę oro gynybos ir elektroninės kovos priemonių sistemą, kuri dengtų Patriotus. Priešingu atveju, taip arti sienos esanti Patriot sistema taptų potencialiu taikiniu. Jei sumažės rusų oro antskrydžiai prieš Kharkiv, tuomet galima bus patvirtinti, kad įvyko geras postūmis šioje srityje.

Vovchansk sektorius. Tęsiasi mūšiai mieste, pozicijos no mans land eina iš rankų į rankas. Ukrainiečiai rusus toliau spaudžia flanguose.

Lyptsi sektorius. Be pakitimų.

Luhansk kryptis.

Kupjansk. Sektoriuje dominuoja pozicinės kautynės.

Lyman. Rusai neatsisako planų pralaužti ukrainiečių gynybą šiauriniame flange. Tačiau jų norams ir toliau nelemta išsipildyti. Tęsiasi mūšiai ir kituose ruožuose. Atmosferos pajautimui, šiek tiek vaizdų iš pietinio flango miškų: https://t.me/DeepStateUA/20039.

Syversk. Rusai tęsia puolimo operacijas Spirne ir Rozdolivka, mūšių baigtis neaiški.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste ir jo šiauriniame bei pietiniame priemiesčiuose be esminių pakitimų. Tęsiasi labai sunkios kautynės.

Toretsk ruožas. Rytiniame flange agresorius bando suardyti sąveiką tarp terikonuose įsitvirtinusių Ukrainos gynėjų ir atakuoja į jų tarpą. Rusams pavyko kažkiek pasistūmėti. Tiesa, yra ir kita tokio manevro pusė – prasiveržiantys okupantų vienetai gali būti matomi ir atakuojami ugnimi nuo abiejų terikonų, t. y. agresorius gali patekti į ugnies maišą.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Agresorius dar šiek tiek pasistūmėjo palei geležinkelį Zhelane, bando apsaugoti savo šiaurinį flangą puldamas link Ivanivka. Rusai atakuoja visoje kontaktinėje linijoje.

Centras. Ukrainos pajėgos toliau kaunasi Krasnohorivka šiaurinėje dalyje.

Pietinis flangas. Agresorius bando kirsti kelią Vuhledar – Konstyantinivka, tačiau Ukrainos pajėgos ugnimi užkerta tokius bandymus.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Vitalijus Balkus. Nuostabi naujiena su nuostabia priešistore

0

Veidaknygė

Taigi vakar Lenkijos specialiosios tarnybos sulaikė tipinį „rusų opozicionierių“ Igorį Rogovą iš Navalno chebros. Kodėl „tipinį“? Nes įkandin po Vakarus pasklidusiems „opozicionieriams“ jau tradiciškai velkasi FSB šleifas. Dabar skirtumas tik tame, kad lenkai nutarė nežaisti žaidimų, o tiesiog ėmė ir paėmė už kiaušinių ir net neabejoju, kad įrodymų prieš šitą tipą jie turi per akis.

Priminsiu, kad klausimų dėl Lietuvoje reziduojančių rusų „opozicionierių“ ir „politinių emigrantų“ taip pat buvo, tačiau net ir pirštu baksnojant net ir į viešai žinomus biografijos faktus mūsų spec. tarnyboms tai arba neįdomu arba kuratoriai neleidžia domėtis. Galu gale visi nori valgyti t. t. ir „opozicionieriai“ ir nežinia kiek jų vienu metu 2 šeimininkams tarnauja.

Na o dabar žadėtoji nuostabioji priešistorė. O gi ponulis Rogovas buvo ne kas kitas kaip vienas iš 2020 m. protestų Baltarusijoje koordinatorius. Tai, kad anie protestai buvo koordinuojami iš Maskvos jau tuomet mąstantiems nebuvo didelė naujiena.

Scenarijus buvo paprastas. Sukelti protestus priverčiant Lukašenką panaudoti jėgą. Po to kaip ir visuomet turėjo vėl pradėti įsterikuoti Vakarai. Ir galiausiai Batka suprasdamas, kad ar revoliucijos keliu ar „Alfa“ būrio šturmo pasėkoje vis tiek liks be galvos jei tik nenusilenks Putinui, buvo priverstas tai padaryti.

Taip buvo plane tam tikros rizikos, kur pagrindinė – kas bus jei revoliucija tikrai įvyks ir jos nepavyks sukontroliuoti. Jau net buvo užuomazgos tokios pvz. Gardino milicijos bruzdėjimas ir pan. Tam reikėjo malšinti Kremliui nepalankų aktyvumą ir tam pasitarnavo tiek taikliai Lukašenkos „kotletų kepėja“ pavadinta Tichanovskaja, tiek visa plejada pan. veikėjų.

Beje, įdomus niuansas,viena tokių veikėjų buvo Lietuvoje atsidūrusi Olga Karač, kuriai jau mūsų spec. tarnybos vis tik sugebėjo parodyti pirštu kaip čia ji su FSB bičiuliavosi. Tiesa iš Lietuvos niekas jos neišspyrė ir dabar šioji tempia mūsų šalį į teismą dėl leidimo nuolatos gyventi nesuteikimo. Taigi, perspektyvoje dar jai mes visi kompensaciją sumokėsime. Na ir primenu, kad jau po paaiškėjusios istorijos dėl jos ryšių su FSB kotletų kepėja ją paskyrė kažkaip į atsakingas pareigas opozicijoje. Neblogai?

 

Taigi aš jau n-metų kalbu apie tai, kad tiek visokie rusijos atviri forumai tiek baltarusijos opozicijos lizdai Lietuvoje tai DSB, GRU ir KGB irštvos. Kalbu dabar, kalbėjau ir tuomet kai 2020 m. konservatoriai su kai kuriais kitais Seimo nariais piketavo už dar vieno Kremliaus žmogaus BelGAZPROMbank vadovo Babryko laisvę. Kalbėjau, kuomet buvo rengiama nyki parodija į Baltijos kelią su Tapinu ir Grybauskaite priešaky. Kas išgirdo tas išgirdo bent jau mano sąžinė rami nes viešai kalbėjau tuomet, kai LRT neigdavo akivaizdžius faktus ir kalbančius kaip aš kone liaudies priešais vadino

O dabar štai ką pasakysiu. Kaip visi matome padėtis tokia, kad nusimato ilgas, o tiksliau labai ilgas konfliktas su rusija, nebent koks stebuklas įvyks. Ir šiame fone turėti savo šalyje visą tiek rusijos tiek Baltarusijos opozicijos bomondą yra mažiausiai kvailas dalykas. Tarp jų bus ir tų kurie politinius procesus bandys įtakoti, ir šnipų ir patikėkite tų, kurie koordinuos ir teroro aktus ar sabotažą.

Taigi pats laikas imtis normalių filtracinių priemonių ir kiekvieną peržiūrėti po padidinamu stiklu ir esant bent menkam įtarimui pastatyti prieš faktą – Lietuvoje vietos tokiems nėra. Be abejo pirmiausiai klausimai dėl Navalno ir Chodorkovskio ir Ko žmonių bei be abejo Tichanovskajos su svita. Sakyčiau pastarąją pats laikas deleguoti kur nors toliau į Vakarus lai jie ten su ja ir aiškinasi.

Jei ir toliau nieko nedarysime tai žinant kiek čia potencialios smogiamosios jėgos atvažiavo galime turėti bet ką nuo padegimų ir sprogimų iki Vilniaus liaudies respublikos.

Prof. dr. Gediminas Navaitis. Gyvenimas be streso (III dalis) Kas pats sau kelią stresą?

I dalis ČIA. II dalis ČIA

Stresą patys dažniausiai susikuria vadinamojo A tipo žmonės.

Jiems būdinga nuolat skubėti, juos valdo noras kuo daugiau padaryti per kuo trumpesnį laiką. Jiems itin sunku laukti, o poilsį, atsipalaidavimą jie supranta kaip laiko praradimą. Jie mėgsta pasišaipyti iš jogos ar meditacijos. Jie racionalų sprendimą dirbti geriau paverčia nevykusiu pasirinkimu dirbti ilgiau.

Dažnokai jie dirba kelis darbus vienu metu – kalba telefonu, peržiūri elektroninį paštą ir valgo. Taigi nuolat sau sako, kad kuri nors jų kasdienybės, gyvenimo dalis yra nesvarbi.

Ginčas su A tipo žmonėmis. Atsiras norinčiųjų pasiginčyti ir pasakyti, kad šiuolaikinėje visuomenėje reikia konkuruoti, kad turi daug darbo, kurio kitaip nespėtų padaryti ir pan.

Šių žmonių tiktų paklausti, ar ir mylėdamiesi skaitytų dalykinius raštus.

Per atostogas ar savaitgaliais A tipo žmonės irgi dirba.

Vairuodami jie dažnai keičia eilę.

Testas. Kiek kartų šiandien važiuodami į darbą keitėte eilę? Ar dėl to atvažiavote greičiau? Veikiausiai sutaupėte pusantros, o gal net tris minutes. Taigi prasmės šiame skubėjime nedaug, bet jis kuria jūsų veiklos ir gyvenimo stilių.

A tipo žmonėms būdingas ir agresyvus lenktyniavimas. Jie nuolat kovoja dėl pergalės, todėl yra priešiški kitiems, nuolat juos kritikuoja, nepasitiki kolegomis ir lengvai susierzina.

Toks žmogus, aišku, neprisipažins, kad yra priešiškas aplinkiniams. Jei jo apie tai paklausime, jis irzliai atskirs: „Aš nesu priešiškai nusiteikęs, bet mano intelektas ir gebėjimai viršija bendradarbių išmanymą ir gebėjimus. Nemėgstu meluoti. Todėl tinginiams ir nevaloms aiškiai pasakau, ką apie juos manau.“

Deja, mūsų visuomenėje A tipo elgesys neretai užtikrina finansinę sėkmę.

Tačiau už tokią sėkmę sumokama per brangiai. Sumokama streso pasekmėmis. O šios pasekmės – tai nuolatinė nervų sistemos ir kraujagyslių įtampa. Tokio žmogaus širdis veikia smarkiau ir nuvargina raumenis, jo kraujagyslės deformuojasi. Toks gyvenimas tolygus vairavimui vienu metu spaudžiant ir greitį, ir stabdį.

Testas. Vienu vieninteliu klausimu patikrinsime, ar esate A tipo žmogus. Sąžiningai atsakykite: „Ar tikite, kad A tipo elgesys sukelia infarktą?“ Jeigu atsakėte „Ne“, vadinasi, toks ir esate. Jei atsakėte „Taip“, tikėtina, kad savo stresą suvokiate išsamiau.

A tipo žmogus savitai mąsto. Aplinkui jis nuolat pastebi pavojus ir konkurentus. Suprantama, kad tai kelią stresą.

Klausimas: „Ką pastebi tie, kuriems sekasi ir, kurie valdo stresą?“ Atsakyti nėra lengva, nes greitai mintyse šmėkšteli atsakas į daugelį poveikių. Šis spartus, dažnai net nesuvoktas mąstymas remiasi asmenybės vertybėmis. Jis yra pokalbio, kurio metu žmogus kalbasi su pačiu savimi, dalis. Paprastai tokios mintys nuolat kartojasi ir kartojasi, todėl dažnai lemia savijautą bei emocijas.

Suvokti savas „sparčiąsias“ mintis nėra lengva, nors kartais pakanka ir didesnio dėmesio sau pačiam. Jos gali būti atskleistos įsivaizdavusi įvairias situacijas ir išsiaiškinti, kokią pirmąją mintį tos situacijos sukelia.

“Pozicijos ” skaitytojai gali panašų eksperimentą atlikti su savimi. Jiems tereikia pagalvoti, kokias mintis sukels paryškinti teiginiai.

Gyvenimas yra džiugus.

Tie, kuriems sekasi, pajus, kad ir patys jaučia džiaugsmą. Ji laukia džiaugsmo bei pritarimo, o jei susiduria su kliūtimi, suvokia ją kaip iššūkį. Negebantiems valdyti streso toks teiginys atrodo kvailas. Jie jaučia, kad gyvenimas sunkus, kupinas problemų, kad teks sunkiai dirbti bei aukotis, jei norės ką gero patirti. Jie pritaria minčiai, kad kas šiandieną juokiasi, tas rytoj verks.

Aukščiau bambos neiššoksi.

Vieni tiki, kad likimas siūlo begalę pasirinkimų. Jie nesvarsto, kiek gali “iššokti”. Jiems įdomu dar ir dar kartą pabandyti pasiekti maksimumą.

Kiti jaučia, jog jiems daug ko trūksta: grožio, išsilavinimo, finansinės paramos, todėl jie įsitikinę, jog jiems negali pasisekti. Jie atsisako patrauklaus pasiūlymo, nes galvoja, jog negali būti taip gerai, kaip atrodo, čia turėtų slypėti kažkokia klasta.

Jeigu pamėgintume objektyviai įvertinti visus parašytus teiginius, pastebėtume, kad ir “sėkmingos” ir “nesėkmingos” mintys gali būti vienodai lengvai įrodomos. Tačiau apsisprendus įrodyti sau, kad gyvenimas gali būti sėkmingesnis, kad stresus galima valdyti tikimybė, kad taip ir bus, smarkiai išauga.

Iš profesoriaus dr. Gedimino Navaičio knygos „Sėkmės formulės”, kurį bus pristatoma Sostinės dienose.

Dana Kurmilavičiūtė. Informacija apie medų – iš profesionalios žinovės lūpų

 Rasa Nabažaitė

Rasą Nabažaitę pirmąsyk išvydau „Adventuro“ turizmo parodoje Vilniuje, prie Mažeikių rajono įžymybes pristatinėjusio stendo. Dėmesį patraukė ant stalelio išdėlioti gaminiai iš vaško – originalios dėžutės, įvairių formų žvakės, dailios taurelės ir vazelės… Dirbiniai skleidė malonų medaus aromatą, o rankos taip ir tiesėsi pajusti jų glotnumą bei šilumą…

„Patinka?- pasiteiravo netoliese stovėjusi žvitri jauna mergina. – Tai mano pačios ir mano tėčio rankų darbas. Iš vaško taip malonu laisvalaikiu kažką lieti, lipdyti, konstruoti, taigi ir gimsta štai tokie lipdiniai. Tik, žinoma, to laisvo laiko bitininkaujant nelabai telieka…“

Pamažu išsikalbėjome. Paaiškėjo, jog turizmą pristatančioje parodoje Rasa atsidūrė ne atsitiktinai: jau kuris laikas į jos su tėčiu sodybą Mažeikių rajono Plinkšių kaime atvyksta būriai keliautojų, norinčių dalyvauti čia rengiamose medaus ir jo gaminių edukacijose ir pasisemti žinių apie šį išskirtinį produktą. O žinių apie bičių dovaną žmogui šių namų šeimininkai turi daug: Rasos tėtis Alvydas Nabažas – ne tik žinomas bitininkas, bet ir garsus midudaris, o ji pati yra medaus someljė, viena iš dviejų šios srities specialistų Lietuvoje.

Iš pradžių Rasa Škotijoje įgijo biomedicinos bakalauro laipsnį, po to baigė magistrinius gastronomijos mokslus, taigi apie maisto ir mitybos ryšį su vietos aplinka galėtų pasakoti valandų valandas. Kaip ir apie toliau sekusį savanoriavimą Brazilijoje. Tačiau lankytojus tradiciškai labiausiai domina vienas klausimas: kaipgi ji įgijo tokią retą profesiją kaip medaus someljė? Juk daugelis žmonių net nėra girdėję, kad esama profesionalių medaus kokybės vertintojų! Žodis „someljė“ visiems tradiciškai asocijuojasi tik su vynininkyste.

O buvo taip. Po ilgo buvimo svetur grįžusi į namus ir su tėčiu pradėjusi bitininkauti, mergina stengėsi įgyti kuo daugiau savo srities žinių ir profesinių įgūdžių. Vieną dieną netikėtai aptiko informaciją, jog Italijos Bolonijos mieste galima įgyti medaus someljė specialybę. Tiesa, mokslai oficialiai vadinosi kiek kitaip: medaus juslinės analizės disciplina. Studijas baigęs asmuo gali vertinti medaus kokybę ir šio produkto kilmę, remdamasis savo juslėmis, t.y. skoniu ir kvapu. Medaus juslinės analizės eksperto diplomas išduodamas, baigus trijų pakopų mokslus ir išlaikius egzaminą. Tada studento vardas Italijoje įtraukiamas į oficialų registrą. O apskritai visame pasaulyje (išskyrus italus) tik apie 20 žmonių yra įtraukti į medaus someljė registrą.

Iš pradžių Rasa Nabažaitė buvo vienintelė profesionali medaus kokybės vertintoja Lietuvoje. Dabar šiuos mokslus baigė dar viena lietuvaitė, taigi medaus someljė savo šalyje turime jau dvi. Beje, Rasa su tėvu Alvydu Lietuvoje yra plačiai žinomi kaip asmeninio prekės ženklo „Užpelkių medus“ kūrėjai ir naudotojai. Nors abu gyvena Plinkšių kaime, jų namai stovi Užpelkės vardu pavadintoje gatvėje, mat čia pat, už jų sodybos tvoros – jau Užpelkių kaimas. „Nors esame įsikūrę už pelkių, – sako Rasa, – su jomis mus sieja daug kas bendra. Juk mūsų Plinkšių seniūnijoje driekiasi aukštapelkė, viena garsiausių gamtinių buveinių Lietuvoje.

Dalis mūsų avilių įkurdinti būtent prie pat šios aukštapelkės. Mūsų organizuojamos medaus edukacijos yra Mažeikių rajono turizmo informacijos centro vykdomo turistinio projekto dalis. Po Plinkšių aukštapelkę vedamos ekskursijos, netrukus ten bus įrengtas pažintinis takas, vasaros metu brendama per Šerkšnės upelį, žodžiu, su natūralios pelkės nauda supažindinama visapusiškai, taigi džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio naudingo pažintinio projekto“.

Į Nabažų sodybą atvykę ekskursantai gali pasirinkti, kurioje edukacinėje programoje dalyvauti: susipažinti tik su medaus ir jo produktų ypatumais; degustuoti tik midų arba daryti ir viena, ir kita. Tačiau bet kurią edukacinę programą vesdami, Nabažai žino: teks atsakyti į daugybę įvairiausių klausimų…

Galybę jų jiems uždavėme ir mes, žurnalistai, Mažeikių rajono turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojų pakviesti pasisvečiuoti Nabažų sodyboje. Taigi turėjau dar vieną progą pratęsti su Rasa per „Adventurą“ vykusį pokalbį ir tuo tikrai džiaugiausi.

„Visko negali žinoti nei vienas žmogus“, –

– pasakė Rasa, kai užsiminėme, jog jai, medaus someljė, tikriausiai jau nelikę jokių su šiuo produktu susijusių paslapčių. „Atvirkščiai – kai nemažai žinai, yra galimybė savo žinias papildyti vis naujais aspektais. Juk apie medų vienaip kalba bitininkai, antraip – mitybos specialistai, trečiaip – apiterapeutai. Aš pati galiu pasidalinti savo praktine bitininkavimo patirtimi, kalbėti apie medų kaip apie maisto produktą, vertinti medaus kokybę pagal jo skonį ir kvapą, tačiau man visada įdomūs ir kitų specialistų atradimai ir vertinimai“.

Pasak medaus žinovės, pasaulyje žinoma kone 300 medaus rūšių. Juk jis surenkamas ne vienos bičių rūšies, iš skirtingų augalų skirtingose vietovėse. Vienur medus yra poliflorinis, arba daugiažiedis, tai yra surinktas iš skirtingų augalų, kitur – monoflorinis (tik iš vienos augalų rūšies). Lietuvoje kaip monoflorinis medus gali būti liepų, grikių, rapsų, viržių, aviečių, pienių ir kitų vienažiedžių augalų medus.

Kaip savo skoniu ir išvaizda skiriasi medaus rūšys, iš patirties žinojome, bet Nabažų sodyboje turėjome dar vieną progą tuo įsitikinti. Šeimininkai mums pasiūlė paragauti keturių rūšių medaus: jų pačių bičių prinešto šių metų pavasarinio; latviško, surinkto iš Sosnovskio barščių žiedų; turkiško – iš kaštainių žiedų, ir itališko – iš žydinčių migdolų. Produktai labai skyrėsi spalva, aromatu ir saldumu – vieniems labiau patiko vienoks, kitiems – kitoks medus, bet juk dėl skonio nesiginčijama. „Svarbiausia – kad medus būtų kokybiškas, – pabrėžė Rasa. – Kad jame būtų išlaikyta tinkama drėgmė, nepasitaikytų teršalų, pašalinių kvapų, kad jis nebūtų surūgęs. O tai, kad skirtingiems žmonėms patinka skirtingos medaus rūšys – natūralu. Lietuvoje yra vienintelis saugomos geografinės kilmės medus, surinktas Seinų – Lazdijų regione“.

Pati medaus someljė yra ragavusi daugybės skirtingų rūšių medaus. Štai Brazilijoje, kur teko savanoriauti, gyvena mažos bitės, neturinčios geluonių. Žmones labiau domina šios bitelės negu jų suneštas medus, nepasižymintis kažkokiu išsiskiriančiu skoniu, gal su didesniu drėgmės kiekiu, menkiau koncentruotas. Žemuoginio arbuto medus yra kartus, užtat iš pankolių žiedų suneštas primena apelsinų uogienę.

Lietuvoje vyrauja poliflorinis medus

Jį bitės suneša iš skirtingų augalų žiedų. Ypač gausiai daugiažiedžio medaus surenkama pavasarį, kuomet sparnuotosios darbštuolės aplanko didelį kiekį žydinčių augalų. Jos yra priverstos tą daryti, nes pavasariniuose žieduose nektaro yra mažiau negu vėlyvesniuose.
O apskritai medaus savybės, pasak Rasos, priklauso nuo to, iš kokių žiedelių bitės surinko nektarą. Iš miško augalų surinktame meduje gausesnis mineralinių medžiagų kiekis. Liepžiedžių medų tradiciškai vartojame peršalę, šalavijų medų – suskaudus gerklei. Grikių medus turi daugiau geležies, taigi itin tinka sergant mažakraujyste. Medaus someljė pasidžiaugė, kad dabar jau yra rengiami apiterapeutai, kurie galės dirbti sveikatos apsaugos sistemoje. Tokie specialistai jau tiksliai patars, kokia liga sergant, kokias medaus rūšis vartoti tinkamiausia.

Alvydas Nabažas.

„Visas medus turi panašių gydomųjų – antibakterinių, organizmą stiprinančių – savybių, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių. Vartoti dideliais kiekiais jo nereikėtų, bet visai jo atsisakyti būtų klaida. Medus yra ir maistas, ir vaistas, bet dera prisiminti, kad jame yra daug angliavandenių, cukraus. Svarbu pirkti gerą, kokybišką medų, pageidautina – ne iš prekybos centrų“, – pataria specialistė.

Parduotuvėse prekiaujama daugiausia iš skirtingų bitininkų supirktu įvairių rūšių medumi. Jį, iš pradžių patalpintą į didžiulės talpos indus, vėliau prireikia išpilstyti į stiklainius, o kaip tą padaryti, kai produktas jau būna sukietėjęs? Susikristalizavusį medų tenka atšildyti ir nuo to nukenčia jo kokybė. Aišku, kartais medų kaitina ir patys bitininkai, norėdami, tarkim, sumaišyti pavasarinį, jau susikristalizavusį, su žymiai vėliau bičių suneštu skystu medumi. Toks maišytas medus, žinoma, daug prastesnis.

Medaus žinovės teigimu, prekyboje pasitaiko ir medaus, sumaišyto su cukraus sirupu; ypač atsargiems dera būti, perkant kinišką medų. O apskritai – įsigykime šio produkto tiesiai iš žinomų bitininkų, kurie atsakys jums į visus dominančius klausimus: koks tai medus, kur ir iš kokių augalų surinktas. Prieš tai paprašykime medaus paragauti.

Patys someljė, kaip sakė Rasa Nabažaitė, visada atidžiai vertina medaus spalvą; pasižiūri, ar produkte nėra kokių nors priemaišų, nešvarumų; koks jo kvapas ir – galiausiai – skonis. Mokymosi metu medaus someljė išmoksta atpažinti 18 medaus rūšių, nors pasakyti, iš kokių konkrečiai žiedų yra surinktas poliflorinis medus, nesiima. Medaus kokybei itin daug reikšmės turi tai, kokiose sąlygose jis laikomas. Neretai produktas nukenčia, kai ilgą laiką išbūna metaliniuose ar plastikiniuose induose, kai stovi saulės apšviestoje ar drėgnoje vietoje. Užtat tinkamai laikomas, negenda ilgai.

Nabažai turi apie 40 bičių šeimų, iš kurių surenka nemažą kiekį medaus. Tai – labiau poliflorinis pievų, sodų, miškų medus. Nors mus ir supažindino su monoflorinio medaus rūšimis, patys labiau vertina įvairesnį, poliflorinį, medų, turintį daugybę įvairių organizmui naudingų medžiagų. Dalis jų avilių, be prie jau minėtosios aukštapelkės, stovi Plinkšių dvaro parke ir miške.

Nuotraukų autorė – Edita Jakštienė.

Vlaldimiras Laučius. Vienpartinės sistemos link? Tylusis socdemų sepuku

0

<…> Ir dar viena priežastis – sisteminiai pokyčiai Lietuvos politinėje padangėje, kurioje liko iš esmės tik viena stipri politinė partija – TS-LKD. Tam tikra prasme tai panašu į vienpartinę sistemą: yra tik TS-LKD ir visi kiti, kur visi kiti – tai be perstojo kintantis, margas, amorfiškas, periodiškai kunkuliuojantis, bet nesukuriantis ilgalaikių alternatyvų, vis išpučiantis naujas populiarias partijas, kurios greitai subliūkšta arba išnyksta, politinis viralas. Jame nėra nei tvarios lyderystės, galinčios mesti iššūkį konservatoriams, nei aiškumo, kas yra kas, kuo skiriasi socialdemokratai nuo demokratų arba „Nemuno aušra“ nuo valstiečių.

Šios kadencijos apklausų lyderiai – socialdemokratai, bet ta jų sociologinė lyderystė – labai trapi. Rimta alternatyva konservatoriams jie buvo iki 2016 metų, o pastaruoju metu socdemai tik raško savo senojo įdirbio ir įvaizdžio vaisius bei neskęsta todėl, kad, laimei, dar nemirė jų rinkėjai, kurių kone kas antras, anot „Vilmorus“, yra vyresnis nei 70 metų amžiaus.

Didžiausios socdemų problemos šįmet – tai visiškai bedantė jų rinkimų laikysena ir ryškių politikų, realiai pretenduojančių vadovauti vyriausybei ar bent jau daryti apčiuopiamą įtaką tam tikroms sritims, nebuvimas (arba neparodymas). Kol Mindaugą Sinkevičių persekioja teisėsauga, o Vilija Blinkevičiūtė užtikrintai žudo savo rinkėjų viltis matyti ją vyriausybėje, kiti socdemai pavasarį ilsėjosi po sunkios žiemos, vasarą ilsisi po sunkaus pavasario, o rinkimų rudenį, matyt, ilsėsis po įtemptos vasaros.

Įvairiuose formatuose, ypač uždaruose, galima išgirsti socialdemokratų politikus ir politikes kalbant protingus ir įdomius dalykus. Tačiau viešojoje erdvėje, iš viešų tribūnų jie to paties dažnai nebesako arba jų raiškai tiesiog pritrūksta politinio aštrumo, kuris būtinas partijų konkurencinėje kovoje. O iš technokratinio, drungno ir aptakaus politikų kalbėjimo jų partijai – jokios naudos.

Susidaro įspūdis, kad dalis socialdemokratų labai nenori tos partinės politinės konkurencijos, vengia aštrios kovos, nenori gadintis nervų ir linkę kur nors šešėlyje patyliukais pralaukti rinkimų batalijų laikotarpį, tikėdamiesi, kad rezultatai jų partijai bus palankūs, o nebloga vieta kandidatų sąraše užtikrins jiems asmeniškai patekimą į Seimą.

Tiesą sakant, kyla vis daugiau abejonių – ar Socialdemokratų partija apskritai siekia pergalės Seimo rinkimuose. Tai, ką ir kaip jie veikia ir kalba, nėra rinkimų kova. Tai labiau primena pasiruošimą konkursui į darbo vietas Seime, kur tikimasi bent 20–25 Seimo nario net ne mandatų, o, nepabijokim to žodžio, etatų.

„Mes nenorime būti populistais ir radikalais“, – teisina socialdemokratai savo bedantę, blankią laikyseną. Bet jie, regis, painioja populizmą ir radikalumą su politiškumu.

Apolitiškai veikiantis, kalbantis ir atrodantis ekspertas ar biurokratas nepadės jiems laimėti rinkimų. Net jei jis ar ji bus puiki ekspertė ar biurokratė. Politiškumas – tai specifinis gebėjimas, aretē, kaip aiškino senovės graikų politikos mokslas. Tai nėra nei grynasis populizmas ar radikalizmas, kai viskas susiveda į pataikavimą masėms, nei kabinetinė dorybė, kai viskas susiveda į mėgavimąsi savo srities kompetencijomis.

Ne vienai partijai tokie politiškumo stygą turintys politikai padėjo laimėti rinkimus ar patekti į Seimą: Eugenijus Gentvilas, Aušrinė Armonaitė, Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Ingrida Šimonytė. Turint omenyje, kad Blinkevičiūtė renkasi Briuselį, kyla klausmas dėl socdemų politikų, kurie vestų partiją į politinę pergalę, o ne į etatus Seime. Į šį klausimą jie turi patys atsakyti, o jų atsakymas turi įtikinti rinkėjus. Kol kas – tyla ir neapibrėžtumas. Ir smunkantys reitingai.

Arūnas Dovydaitis. „O, Paryžiau!“

Paradise Paris

Perskaičius tokį filmo pavadinimą, negali kilti kitos asociacijos, kaip tik susijusios su Olimpiada. Ir išties, žvelgiant netiesiogiai, „gaudant“ tokio pavadinimo filmo dvasią, nesieti su dabar pasaulyje vykstančiu ryškiausiu įvykiu sunku. Nors tiesioginių sąsajų, išskyrus negausius Paryžiaus vaizdus, ir nėra. Niekur nedingsi – dabar visas dėmesys Paryžiui!

Filme yra scena, kai personažai pakelia šampano taures ir vienas jų sako tostą: „Švęskime gyvenimą!“ Būtent tokios nuotaikos, tokių tikslų, manau, ir siekia filmo ištarmė, pabrėžiant, jog tas gyvenimas gali būti visoks – nuo „nepakeliamos būties lengvybės“ iki tragiškų niuansų.

Bet pamatyti filmą pirmadienį, lauke pliaupiant liūčiai kaip ir per Olimpinių žaidynių atidarymą, labiau paskatino ne Paryžiaus vardas pavadinime, o naujojo filmo autorė. Iranietė MARJANE SATRAPI, penkiolikmetė iš gimtinės su tėvais 1984 m. persikėlusi gyventi į Prancūziją, labai stipriai priminė meno pasauliui savo šaknis komiksinio stiliaus filmu „PERISPOLIS“. Nuo mažų dienų pamėgusi komiksus, Marjane subtiliu jautrumu atvaizdavo savo vaikystę šiuo ne itin populiariu Lietuvoje vaizdavimo stiliumi.

Kai šis „Oskarui“ nominuotas ir Kanų kino festivalio žiuri Didžiuoju prizu apdovanotas filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“, tapo ryškiu mūsų publikos numylėtiniu, akivaizdžiai patekusiu į geriausių filmų penketuką 2008 m. festivalyje. Stebinęs savuoju originalumu filmas pagal anksčiau išleistą Satrapi knygą, drąsiai atstovavo iškilią Irano kino tradiciją. Marjane Satrapi taip intriguojančiai parašė scenarijų, jog prancūzų kino superžvaigždės Catherine Deneuve ir Danielle Darrieux iškart sutiko „paskolinti“ savo balsą filmo personažams, o pati režisierei paskambinusi Deneuve dukra Chiara Mastroianni prašė, kad gal ir jai būtų leista įgarsinti kokią veikėją. Ir ką gi – gavo pagrindinį, pačios mažosios Marjane balsą.

Nemažai dėmesio skiriu garsiausiam Satrapi filmui (o ne taip ir dažnai sukurianti filmus iranietė tokios sėkmės kaip debiutiniame, nebesulaukia), nes „O, Paryžiau!“ turi komiksinio meno atšvaitų. Šis filmas apie šių dienų Paryžiaus gyventojus yra kaleidoskopinio principo.

Tai yra kokie 5 esminiai personažai pristato žiūrovui po mažytį savo gyvenimo gabaliuką. Iškart po vieno rodomas kitas veikėjas. Taip po kruopelytę sužinome tų žmonių problemas, santykius su aplinkiniais, norus, svajones, siekius ir dar visokiausius jų gyvensenos aspektus.

Čia ir operos sopranas – didi žvaigždė tik sau pačiai (puikiai tinkantis vaidmuo greitai 60-imtmetį švęsiančiai, žavesio neprarandančiai Monicai Bellucci), ir auginantis intravertą sūnų kino kaskadininkas, prie kurio „priskrenta“ ekscentriškas makiažą darantis berniokas, ir savo bendraamžių išjuokta paauglė, kritusi į giliausią depresiją.

Taip pat – žavios ir aistringos išeivės iš Kolumbijos ir tarsi visus juos ir jų aplinką apjungiantis televizijos veteranas Eduardas (visiems prancūzų kino gerbėjams pažįstamas Andre Dussollier). Nors šie personažai primenami keliasdešimt sekundžių tetrunkančiais jų nuotykiais Paryžiuje, Marjane Satrapi šauniai nepameta gijų ir jos vaizdelių „gogol mogol“ mišinys netampa nesuprantamas žiūrovui.

Vedini vidinio azarto stebime, kas laukia šių personažų ir gausybės jų artimųjų besivystant jų gyvenimo istorijai. Čia bus visko! Ir nors filmo stilius artimiausias komedijai, nesibodima parodyti ir kasdieninių komplikacijų, tampančių tikrai iššūkiais, ir net tragiškų reiškinių.

Jei Monicai Bellucci pačioje filmo pradžioje teks atsidurti morgo šaldytuve („Taip Italijoje niekada neatsitiktų. Tik čia, Paryžiuje, taip įmanoma“ – sako operos diva Giovanna) ir visiems, regintiems šį nuotykį, bus linksma, tolimesnėje jos kasdienybėje nebus tik žaismingi tonai…

Tiksliai pataikyta ir su prancūzų ir anglų kalbų derinimu priklausomai nuo personažų. Ypač išskirtinis ispanakalbių moterų (neeilinio žavesio man atrodė kolumbietė aktorė Martina Garcia, įkūnijusi tarnaitę Gloria) būrelis filme, kaip minėjau, nardinantis mus į Pedro Almodovaro kino prisiminimus.

Vienu žodžiu, jei norite atsidurti ten, kur dabar vyksta pasaulinė sporto fiesta, filmas „O, Paryžiau!“ („Paradis Paris“), tikrai pagelbės…

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt pirmoji (rugpjūčio 2) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos naktį ATACMS raketomis smūgiavo kariniams objektams Sevastopol. Nors kelias raketas rusams pavyko numušti, tačiau tos kurios praėjo, tikėtina pažeidė arba sunaikino kelias agresoriaus S400 oro gynybos sistemas.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Vovchansk sektorius. Okupantai bando toliau pulti Vovchansk mieste, o Ukrainos gynėjai panašu, kad yra aktyvesni flanguose (Starytsa ir Tykhe).

Lyptsi sektorius. Tęsiasi abipusės atakos Hlyboke, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Luhansk kryptis.

Kupjansk. Rusų atakos šiauriniame flange nebuvo sėkmingos. Taip pat, ukrainiečiai neleidžia agresoriui plėsti savo pozicijų ir Pishchane.

Lyman. Ukrainos vienetai toliau sėkmingai atmušinėja okupantų atakas šiauriniame flange. Taip pat, lokalūs susidūrimai vyksta ir kituose ruožuose.

Syversk. Panašu, kad rusai koncentruoja pastangas Spirne ruože bei puola link Ivano Dariivka. Svarbi yra ne tiek keletą trobų turinti gyvenvietė, kiek jos vakaruose esanti aukštuma. Ją užėmę, rusai galėtų ženkliai palengvinti savo operacijas tiek link Vyimka, tiek link Verkhnokamenske.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste bei šiauriniame flange be esminių pakitimų. Tuo tarpu, rusai intensyvina puolimą Klishiivka – Andriivka ruože. Šis ruožas agresoriui yra tarsi ašaka gerklėje siekiant šturmuoti Chasiv Yar. Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Toretsk ruožas. Rytiniame flange tęsiasi kautynės dėl terikonų. Pietiniame flange rusai bando plėsti savo pleištą prie Niu Jork, tęsiasi permainingos kautynės.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas.

Agresorius toliau stumiasi priekin. Rusai palei geležinkelį įžengė į Zhelane, gyvenvietę jie puola ir iš šiaurės bei šiaurės rytų. Tikėtina, kad rusų tikslas kuo skubiau veržtis į priekį, taip pasiekiant Mykolaivka – Marynivka ruožą ir perimant geležinkelio bei kelių mazgą. Tokiais veiksmais sukomplikuojant ne tik aplink Vovcha upę besikaunančių ukrainiečių padėtį, bet ir Ukrainos gynėjų esančių Karlivka ruože logistiką. Taip pat, okupantai susikurtu perspektyvą atakuoti ukrainiečių pozicijas aukštumose Karlivka – Kurahove iš flango ir į užnugarį. Be to, šis placdarmas būtų patogus jiems tęsti puolimą Pokrovsk link.

Agresoriaus pajėgos ruošiasi veržtis Vozdvyzhenka ruože link kelio Pokrovsk – Kostyantinivka. Rusai atakuoja nuo Novoaleksandrivka į šiaurę, taip bandydami išplėsti bei sustiprinti savo dešinį flangą.

Centras. Tęsiasi kautynės šiauriniame Krasnohorivka pakraštyje. Susidūrimai fiksuojami ir kituose ruožuose.

Pietinis flangas. Be esminių pakitimų, tęsiasi sunkios kautynės palei kelią Vuhledar – Konstyantinivka.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Marius Kundrotas. Tradicijos problema: istorinės partijos

Istorinės partijos dažnai didžiuojasi prieš savo jaunesnes varžoves. Tradicinės partijos vardas siejamas su rimtumu, solidumu, profesionalumu. Priešingai, jaunesnės partijos dažnai įvardijamos populistinėmis, radikaliomis ar net ekstremistinėmis. Tarsi šiuos bruožus sąlygotų partijos ar jos lyderių amžius.

Tradicija gali būti galingas įkvepiantis motyvas. Ji tarsi jungia praeitį, dabartį ir ateitį. Bet joje užprogramuota silpnybė, kurią sudaro interpretacija. Praeitį interpretuoti lengviau nei dabartį, kurios gyvi atstovai gali patvirtinti vienas interpretacijas ir paneigti kitas. O kartais interpretacijos kinta drauge su gyvaisiais liudytojais, šiems keičiant savo pažiūras ir vertybes.

Abiem atvejais tradicija lieka tiktai vardu, kurį galima užpildyti visiškai kitu turiniu nei pradinis. O jei taip, ar yra, kuo didžiuotis? Rimta politika grindžiama idealais, idėjomis, blogiausiu atveju – interesais. Ne vardais ar ženklais, kuriais ženklinti galima bet ką.

Ypač ryškus tradicijos transformacijos atvejis – JAV Demokratų partija. Pilietinio karo išvakarėse tai buvo konservatyviausia politinė jėga šalyje, beje – gynusi rasizmą ir jo socialinę išraišką – vergovę. Ji priešinosi Respublikonų partijai, kuri tuomet buvo santykinai liberali, ir pasisakė už liberalias permainas, žmogaus teises, didesnę politinę ir socialinę lygybę.

Šiandien demokratai yra „progresyvistinis“ aljansas – nuo sparčiai kairėjančių liberalų iki beveik atvirų komunistų. Priešingai, respublikonai yra konservatyvi stovykla, kovojanti už klasikines vertybes – prigimtinę šeimą, patriotizmą, krikščioniškąją etiką. Demokratai, savo ruožtu, grumiasi kosmopolitizmo, genderizmo ir sekuliarizmo pusėje. Respublikonai liko liberalai tiktai ekonomikoje, kur demokratai – labiau socialistai, nors pastaraisiais metais respublikonų gretose ryškėja socialinis konservatizmas.

Britų toriai, prancūzų golistai, pradėję konservatizmu, ilgainiui liberalėjo ir net kairėjo. Apie torių premjerą Deividą Kameroną (David Cameron) patys britai juokaudavo, kad jis – bleiriškesnis už Tonį Bleirą (Tony Blair), atstovavusį kairiųjų liberalų partijai – leiboristams. Vokiečių krikdemų lyderė Angela Merkel taip pat pavertė šią partiją liberalia, o galiausiai – ir kairuoliška.

Visgi naivu, skubota ir paviršutiniška būtų manyti, kad konservatorių slinktis link liberalų ar dešiniųjų – link kairės yra istoriškai nulemta ir visuotinė. Vokiečių krikdemų lyderiu tapus Frydrichui Mercui (Friedrich Merz) šioje partijoje vėl stiprėja konservatyvios ir net šiek tiek tautininkiškos nuostatos, o vengrų politikoje vyraujanti jėga – Fidesz – pradėjo kaip liberalai, tapo konservatoriais, o galiausiai – ir tautininkais. Lenkų partija „Teisė ir teisingumas“ kaip buvo, taip ir liko konservatyvi.

O štai Maltos Nacionalistų partija, kadaise – išties nacionalistinė, labiausiai rėmė savo šalies jungimąsi į Europos Sąjungą, kai nacionalinę valstybę gynė socialdemokratinė leiboristų partija. Tad ir nacionalistinė tradicija nėra apsaugota nuo transformacijų, ką rodo ir Baltijos valstybių politinių struktūrų istorija.

Lietuvoje iš tradicinių partijų labiausiai transformavosi Tėvynės sąjunga, anksčiau – Lietuvos konservatoriai, dabar – Lietuvos krikščionys demokratai. Vytauto Landsbergio pirmininkavimo laikais ji pradėjo kaip konservatyvi politinė jėga, net su tam tikrais tautiškumo atspalviais. Andriaus Kubiliaus laikais ji tapo liberali. O jį pakeitus Gabrieliui Landsbergiui (iš tiesų – Ingridai Šimonytei) ši partija krypsta link jakobiniškų principų, kurie vis labiau primena komunistų diktatūrą.

Dar A. Kubiliaus laikais TS-LKD rėmė Nacionalinę šeimos koncepciją ir net Konstitucijos pataisą, kuri būtų galutinai įtvirtinusi šeimos susiejimą su vyro ir moters santuoka. Dabartinis pirmininkas lygina Nepriklausomybės dieną su genderistų siautėjimu ir palaiko šeimos surogatų kūrimą. Taip pat pasisakoma už kuo didesnę Europos Sąjungos centralizaciją, galutinai laidojant Lietuvą kaip suverenią tautinę valstybę.

Naivu būtų tai sieti vien su personalijų kaita. Tiek A. Kubilius, tiek ir V. Landsbergis žengia drauge su dabartiniu partijos „meinstrymu“. Tai, kam dabar atstovauja TS-LKD, jau nėra išlaisvinantis liberalizmas: liberaliosios demokratijos vardu įvedinėjama cenzūra, ostrakizmas, vis labiau centralizuota valdžia. Šiuo keliu žengia ir Liberalų sąjūdis, o liberalia save laikanti Laisvės partija iš pat pradžių kūrėsi šiais principais.

Liberalizmo akcentas – laisvė – skiriama tik tariamai ar išties nukentėjusioms grupėms, įvedinėjant „pozityviąją“ diskriminaciją. Na, o su konservatizmu, patriotizmu ar krikščioniškąja demokratija TS-LKD turi tiek pat bendro, kiek ir su demokratija apskritai. Šiandien tai – autoritarinė kairuoliška partija, kaip ir jos koaliciniai partneriai. Viena kita gerbtina išimtis tiktai išimtimi ir lieka.

Paradoksalu, bet centro kairėje gimusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dabar yra dešiniausia – konservatyviausia – iš lietuviškų parlamentinių politinių jėgų. Tautinė kultūra, prigimtinė šeima, klasikinė krikščioniškoji etika tampa vyraujančiais šios partijos akcentais.

Jei kas trukdo šią partiją laikyti iki galo konservatyvia ar tautine, tai jos valdymo metais priimtas Migracijos paktas, atvėręs vartus perėjūnams. Visgi reikia pažymėti, jog tuo metu šioje partijoje buvo stiprus kairuoliškai liberalus sparnas, kuris vėliau atskilo. Tai leidžia tikėtis tautiškesnės politikos ir šiuo aspektu, jeigu valstiečiai grįžtų į valdžios pozicijas. Perėjimas iš Žaliųjų į Konservatorių frakciją Europos Parlamente įpareigoja. Ši frakcija, skirtingai nei TS-LKD atstovaujama Liaudies partija, išties konservatyvi.

Dar didesnių transformacijų patyrė atkurtos prieškarinės partijos – tautininkai ir krikščionys demokratai. Jų istorines nišas perėmus Tėvynės sąjungai atkūrėjai ilgai ginčijosi, ieškodami prasmės ir pagrindimo savo organizacijų būčiai. Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) iš pradžių tapo LKD, o paskiau prisijungė prie jau suliberalėjusios Tėvynės sąjungos.

Kuo virto LKDP likučiai, susibūrę į Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, gėda ir kalbėti. Prie jos vairo stojęs Sirijaus adeptas Mindaugas Puidokas visiškai išplovė pirminius partijos pagrindus. Jos kūrėjai Zigmas Zinkevičius ir Alfonsas Svarinskas vartosi kapuose, girdėdami raginimus kapituliuoti prieš Kremliaus agresorius. Šiandien atnaujintai krikdemų tradicijai atstovauja Krikščionių sąjunga, atsivėrusi įvairioms krikščioniškoms konfesijoms ir šių laikų aktualijų suburtam Šeimų sąjūdžiui.

Tautininkų kelias – ne toks drastiškas, bet ne mažiau vingiuotas. Antano Smetonos paveldas nuo pat pradžių buvo interpretuojamas itin įvairiai ir net prieštaringai. Vieni jį laikė konservatoriumi, kiti – kone liberalu, treti gretino su fašizmu ar kitomis radikalizmo formomis. Kurioziškiausias atvejis, kai vienas tautininkų vicepirmininkas siūlė oficialiai į organizacijos dokumentus įrašyti, jog tautininkai nėra nacionalistai. Paklaustas, kaip šią frazę reiktų sakyti angliškai, garbusis pareigūnas natūraliai pasimetė.

Kurį laiką Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS, vėliau – tiesiog Tautininkų sąjunga), kaip ir LKDP, gravitavo link Tėvynės sąjungos, vėliau – link Rolando Pakso liberalų demokratų. Konservatyvesniems LTS sluoksniams pasipriešinus jungimuisi su pastaraisiais, šie pavadinimu pasirinko dalį tautininkų šūkio – „Tvarka ir teisingumas“. Šiandien LTS nišą bent iš dalies užima Nacionalinis susivienijimas (NS).

NS vargu, ar išrado ką nors naujo nei skelbė LTS ir LKDP. Tačiau jauna, veržli ir versli partija pritraukė daugiau simpatikų nei istorijos mėgėjų klubu tapusi LTS. Pastarajai vadovaujant Juliui Pankai tautininkai žengė ne vieną žingsnį į priekį, išryškindami aktualias migracijos ir genderizmo grėsmes, bet jau buvo per vėlu. Skirtingos istorinės interpretacijos, rietenos tarp konservatorių ir radikalų išdraskė ir palaidojo šią politinę organizaciją.

Dabartinė Tautininkų sąjunga, atsikūrusi kaip asociacija, turi potencialo, jei taps plačiu tarppartiniu sąjūdžiu. Jei bus bandoma ją transformuoti į partiją, laukia sunki ir lemtinga konkurencija tiek su NS, tiek su Tautos ir teisingumo sąjunga (TTS), į kurią su centristais ir respublikonais susijungė dauguma tautininkų. Kol kas nėra ženklų, kad aplink istorinę vėliavą telktųsi reikšminga pamaina, o veteranams aiškiai trūksta išskirtinės ir įkvepiančios vizijos. Ši politinė niša jau užimta. Laikas – žiaurus konkurentas.

Daugelis šiuolaikinių autentiško konservatizmo, nacionalizmo ir apskritai – politinės dešinės atstovų šiandieniniuose Vakaruose buriasi aktualijų, o ne tradicijų pagrindu. Partijos – kaip ir žmonės – gimsta ir miršta, o jei bando gyventi, tampa juokingos. Partijos mirtis ir jos potencialo išsiskirstymas po kitas politines jėgas – mažesnė tragedija nei beviltiškas vegetavimas ar – dar baisiau – degeneracija.

Istorija lieka istorija. Iš jos reikia mokytis, o ne bandyti ją pakartoti. Nes pakartoti nėra įmanoma.

Autorius yra istorikas ir politologas

Atodangos

Dėl masinės migracijos mokytojai palieka Vienos mokyklas: per dieną šį darbą palieka iki 20 mokytojų

Austrijos mokyklų sistema sukrėsta perkrovos dėl masinės imigracijos, ir mokytojai dabar masiškai atsistatydina.

Iš Vienos mokyklų masiškai išeina mokytojai: per dieną šį darbą palieka iki 20 mokytojų dėl ypač stresą keliančios aplinkos, kai mokomi daugiausia migrantų vaikai, kurių dauguma nekalba arba labai prastai kalba vokiškai.

Remiantis Austrijos statistikos tarnybos atliktu tyrimu, Vienoje maždaug 70 procentų mokyklinio amžiaus vaikų kasdieniame gyvenime nekalba vokiškai. Šiuo metu masinės imigracijos augimas kelia vis didėjančias problemas Austrijos švietimo sistemoje, o Vienos mokyklų sistemai gresia žlugimas.

Austrijos politikai per pirmąją didelę migracijos bangą 2015 m. daugiau ar mažiau palaikė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel idealistinį požiūrį į masinę imigraciją iš musulmoniškų šalių. Dabar Austrijos mokyklos nebegali susidoroti su joms patikėta problema, nes integracija imigrantams vis dar nėra privalomas dalykas.

Anot mokytojų profsąjungos nario Tomo Krebso (Thomas Krebs), mokytojai iš Vienos privalomojo mokymo mokyklų bėga „būriais“. Tačiau Vienos valstijos valdžia nesiūlo jokių naudingų idėjų, kaip susitvarkyti su didėjančiu moksleivių antplūdžiu.

„Vieną piko dieną gavau net 20 pranešimų apie tai, kad darbuotojai nutraukia sutartis ateinantiems mokslo metams“, – tvirtino jis.

Krebsas pažymi, kad atsistatydinimų banga kilo dėl to, kad Vienos žemės valdžiai nepavyksta išreikalauti pakankamų vokiečių kalbos žinių pradedant eiti į mokyklą, ir ji nesiima veiksmų prieš smurtą, ekstremizmą ir mizoginiją.

Viena didžiausių problemų paprasčiausiai yra pats migrantų skaičius ir šeimų susijungimai, dėl kurio į sostinę plūsta beveik neribotas migrantų srautas. Jis tvirtina, kad norint išsaugoti Vienos privalomojo mokymo mokyklas, reikia, kad „kiekvienas, norintis gauti vietą mokykloje, turėtų mokėti vokiečių kalbą; būtų įvedamos sankcijos smurtaujantiems ir ekstremistiškai nusiteikusiems mokiniams; būtų sustabdytas šeimų susijungimas; netoleruojama mizoginija, homofobija ir antisemitizmas“.

Be to, valstybės institucijos turi garantuoti mokytojams saugumą ir užtikrinti, kad valstybė siųstų žinią, jog įtrauktis nėra įgyvendinama bet kokia kaina.

Daugelyje mokyklų padėtis yra siaubinga. Austrijos tėvų asociacijas vienijančios organizacijos pirmininkė Evelina Kometer (Evelyn Kometter) atkreipia dėmesį, kad: „Mokytojas turi pakartoti sakinį 10–12 kartų, kol jis pagaliau bus suprastas. Tačiau iki to laiko du trečdaliai pamokos jau būna pasibaigę.“

Eidama šias pareigas Kometer susiduria su nesibaigiančiu srautu tėvų, besiskundžiančių dėl situacijos klasėse. „Pavyzdžiui, yra mama, kurios sūnus mokosi klasėje su 22 mokiniais, iš kurių tik trys moka vokiečių kalbą.“ Rezultatas – grynas chaosas. „Į mokytoją nežiūrima rimtai ir jis būna nesuprastas“.

Vyriausybės atsakas – ne gerinti situaciją, kurioje atsidūrė mokytojai ir mokiniai, o lenktyniauti užtikrinant vis daugiau erdvių naujokams. Krebsas teigia, kad visi žalieji plotai užasfaltuojami, vyriausybė stato konteinerines klases ir didžiulius mokyklų priestatus. Tačiau šalia to nėra jokios vyriausybinės koncepcijos.

„Jie nesugalvoja nieko geresnio, kaip ekskavatoriais ir statybine technika išrausti paskutinius žaliuosius plotus ir mokyklų sporto aikštynus, užstatyti juos konteineriais ir didžiuliais priestatais be jokio tikro plano“, – sakė Krebsas.

FPÖ yra vienintelė partija, kelianti aliarmą

Apklausų duomenimis populiariausia Austrijos partija – Austrijos laisvės partija (FPÖ), taip pat skambina pavojaus varpais ir teigia, kad neįvertintos pastarojo dešimtmečio nekontroliuojamos imigracijos pasekmės dabar „apčiuopiamos“ mokyklose. Šiuo metu prieglobsčio prašytojai į Vienos mokyklas kas mėnesį atveda 300 naujų moksleivių, vaikų, kurie neatitinka jokių būtinų reikalavimų mokyklai lankyti, įskaitant kalbos įgūdžius.

Gyventojų diagramos rodo, kad jaunesnėje kohortoje randamas daug didesnis užsienio piliečių skaičius. Austrijoje yra beveik 900 000 mokyklinio amžiaus vaikų, iš kurių daugiau nei 20 procentų neturi Austrijos pilietybės. Daugelis tų, kurie turi Austrijos pilietybę, yra ne etniniai austrai o migrantų kilmės vaikai.

Pirmauja Viena, kur 39 proc. arba beveik 80 000 vaikų, neturi Austrijos pilietybės, po jos eina sostinės regione esantis Zalcburgas. Miestuose užsieniečių žymiai daugiau.

Duomenys rodo, kad penkiuose Vienos rajonuose vaikų iš trečiųjų šalių nuo 6 iki 15 metų amžiaus dalis viršija 30 procentų. Kai kuriuose rajonuose, pvz., Brigittenau, Favoriten ir Ottakring, jų dalis viršija 40 proc., o Rudolfsheim-Fünfhaus ir Margareten jų dalis yra didesnė nei 50 proc.

FPÖ pažymi, kad „Austrijos statistikos tarnybos tyrimo duomenimis, Vienoje apie 70 proc. mokyklinio amžiaus vaikų kasdienybėje nekalba vokiškai. Trečdalis Vienoje mokyklą pradedančių lankyti vaikų neturi tinkamų vokiečių kalbos įgūdžių, kad galėtų sekti pamokas, nors du trečdaliai šių vaikų yra gimę Austrijoje. Šis kalbos atotrūkis ne tik kelia iššūkių vaikams, bet ir sukelia nemažai sunkumų ir tėvams, ir mokytojams.“

„Tiems, kurie nekalba vokiškai, neturėtų būti leidžiama lankyti mokyklą“, – pareiškė partijos atstovas švietimo reikalams Hermanas Briuklas (Hermann Brückl). Jis pažymėjo, kad kalbos mokymasis nebuvo problema ankstesnėms pabėgėlių iš Vengrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ar Jugoslavijos bangoms, taip pat nėra problema ir ukrainiečių pabėgėlių vaikams.

Pasak jo, ši problema akivaizdžiai išryškėjo tik dabar, dėl imigracijos iš islamiškų valstybių.

Partija taip pat pabrėžia, kad kultūrinį skirtumą atspindi „auganti smurto mokyklose problema. Aštuoni iš 10 užregistruotų mokyklinių nusikaltimų Austrijoje įvyksta Vienoje, o 90 procentų šių incidentų įvykdo imigrantų vaikai.

FPÖ parengė devynių punktų planą šiai problemai spręsti, tačiau, kaip pabrėžė Briuklis, valdančiosios partijos tokiais pasiūlymais domisi tik kampanijos metu arba kai būna priverstos „nukopijuoti“ kažkieno kito darbą.

Austrija toli gražu nėra vienintelė Vakarų šalis, susidūrusi su dėl masinės imigracijos žlungančia mokyklų sistema. Ir Vokietijos mokyklų sistema susiduria su ūmia krize, įskaitant didėjantį smurtą ir dešimtis tūkstančių moksleivių, kurie nekalba vokiškai. Liberalūs tėvai Prancūzijoje taip pat lenktyniauja atsiimdami savo vaikus iš mokyklų, kuriose daug imigrantų, ten auga privačių mokyklų skaičius. Kai kuriuose liberaliausiuose pasaulio miestuose segregacija yra norma. Pavyzdžiui, Niujorkas liūdnai garsėja tuo, kad ten yra labiausiai segregacijos paliesta mokyklų sistema, kur baltieji ir azijiečių tėvai desperatiškai stengiasi neleisti savo vaikų į tas mokyklas, kur daug ispanakalbių ir juodaodžių. Kituose liberaliuose miestuose, pavyzdžiui, Los Andžele, situacija, susijusi su segregacija, tikrai „blogėja“, ir pastebimos tokios pačios tendencijos kaip Niujorke.

Šaltinis: Remix News