Blog - Page 24 of 1718

Vilniuje koncertuos pasaulio klasikos elitui priklausantis fortepijono virtuozas Vadymas Kholodenko

Mokslas ir Kultūra

Redakcija

-

2025-04-25

Balandžio 25 d. LVSO koncertų salėje koncertuos vienas žymiausių savo kartos pianistų, fortepijono virtuozas Vadymas Kholodenko. Išskirtinėmis interpretacijomis pasižymintis pianistas Vilniuje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks tikrą fortepijono repertuaro perlą – Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą fortepijonui. Koncertui diriguos orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.

„Viena iš dviejų ryškiausių V. Kholodenko, kaip pianisto, savybių – tai stulbinančiai skambantis garsas, leidžiantis natoms tvyroti ore ilgiau, nei tą leistų fizikiniai akustikos dėsniai. Antroji – tarsi priešybė pirmajai – tai pribloškianti, žaibiška ir nepriekaištingai tiksli technika“, – taip apie V. Kholodenko rašė vienas žymiausių JAV leidinių „Los Angeles Times“.

Kijeve gimęs V. Kholodenko groti fortepijonu pradėjo sulaukęs šešerių, o jau trylikos debiutavo tarptautinėje scenoje. „Į klasikinę muziką mane atvedė mano mama. Vaikystėje ji buvo išmokusi groti fortepijonu, tad mūsų namuose stovėjo pianinas ir netrūko klasikinių įrašų“, – prisimena V. Kholodenko. Pianistas baigė Kijevo valstybinį Lysenko muzikos licėjų ir Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. Tuomet pradėjo skinti pergales prestižiniuose pianistų konkursuose. 2010 m. V. Kholodenko pelnė pirmąją vietą Sendajaus tarptautiniame pianistų konkurse Japonijoje, 2011 m. – F. Schuberto tarptautiniame pianistų konkurse, o 2013 m. iškovojo auksą prestižiniame Vano Cliburno tarptautiniame pianistų konkurse JAV. Pastarasis laimėjimas V. Kholodenko galutinai atvėrė kelią į garsiausias pasaulio koncertų sales. V. Kholodenko imtas girti už ugningą pianizmą, nepaprastai platų repertuarą ir rafinuotas, poezijai prilygstančias interpretacijas. „Neabejotinai išskirtinis menininkas“, – dar 2017 m. po V. Kholodenko pasirodymo rašė prancūzų dienraštis „Le Figaro“.

Neeilinis talentas ir meistriškumas pelnė pianistui vietą pasaulio klasikinės muzikos elite. Vien 2024–2025 m. sezone V. Kholodenko koncertavo su Romos „Accademia Nazionale di Santa Cecilia“, Milano „Filarmonica della Scala“, Nyderlandų radijo, Vienos, Londono filharmonijos, Indianapolio ir kitais žymiausiais simfoniniais orkestrais. Pianistas taip pat atlieka rečitalius prestižinėse koncertų salėse nuo Londono, Paryžiaus, Vienos iki Bostono, Čikagos ir Niujorko, kur yra giriamas už „nepriekaištingą techniką, gebančią atskleisti krištolinio subtilumo akimirkas“ („The Guardian“).

Kritikų pripažinimo susilaukia ir V. Kholodenko įrašai, kurie vertinami kaip „iš tiesų išskirtiniai“ („Gramophone Magazine“) ir yra pelnę „BBC Music Magazine“ Redaktoriaus pasirinkimo apdovanojimą bei visų geidžiamą „Diapason d’Or“ Metų apdovanojimą. Vis dėlto žymusis pianistas išlieka kuklus ir paklaustas apie sėkmę atsako: „Man sėkmė – tai jausmas, kad klausytojai supranta ir seka mano muzikinę kalbą.“

LVSO koncertų salėje Vilniuje žymusis pianistas skambins vieną ryškiausių fortepijono repertuaro kūrinių – įspūdingąjį J. Brahmso koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83, priklausantį brandžiausiam kompozitoriaus kūrybos laikotarpiui ir atskleidžiantį visokeriopą kompozitoriaus meistrystę. Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, atliks Jeano Sibelijaus Pirmąją simfoniją e-moll, kurią kompozitorius parašė 1899 m., sulaukęs 34-erių. Nors savo ankstesnėmis programinėmis simfoninėmis poemomis J. Sibelijus jau buvo įsitvirtinęs kaip orkestruotės meistras, visgi būtent Pirmoji simfonija kompozitoriui pelnė tarptautinį pripažinimą. „Ši simfonija, kupina nevaržomos jėgos, aistringo gyvybingumo ir stulbinančio įžūlumo, yra nepaprastas kūrinys, žengiantis naujais keliais, o tiksliau, skubantis pirmyn kaip apsvaigęs dievas“, – rašė Ferdinandas Pfolas laikraštyje „Hamburger Nachrichten“.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Vadym Kholodenko skambina J. Brahmsą“ įvyks balandžio 25 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.

Ieva Bačiulytė

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo

Redakcija

-

2025-04-25

0

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.

Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t. y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas čia konstatavo, kad minėta Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata, be kita ko, diskriminuoja nesusituokusias ar vienišas moteris, nes pažeidžia „vieną iš Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiamo diskriminavimo pagrindų“ – draudimą diskriminuoti asmenis dėl „šeiminės padėties“ bei „nesilaikė iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą“.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog „pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t. y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.

Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.

Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i].

Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir „medicinos pagalbą bei paslaugas“, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos „žmogui susirgus“. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą.

Reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t. y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

teisepro.lt

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt šeštoji (balandžio 24) diena

Archyvas

Redakcija

-

2025-04-24

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį agresorius surengė didžiausią smūgį raketomis ir dronais šiais metais. Viso smūgiuota su 215 raketų ir dronų. Žuvo 12 bei sužeista keliasdešimt civilių.

Agresorius smūgiavo 145 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiams pavyko numušti 64, o 68 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių.

Atakuota net su 70 įvairių tipų raketų, Ukrainos gynėjams pavyko numušti 48, t. y. 68 proc. Svarbu pastebėti, kad iš 11 balistinių raketų Ukrainos pajėgoms pavyko numušti 7. Žinant modernių oro gynybos sistemų trūkumą tai yra labai geras rezultatas. Tačiau, pro oro gynybą praėjo visos 6 sparnuotosios raketos Iskander K. Tai nėra itin dažnas atvejis, kadangi įprastai ukrainiečiai su jomis tvarkosi sėkmingiau. Tikėtina, tokį rezultatą lėmė smūgių vietose perkrauta ukrainiečių oro gynyba. Beje, svarbu pažymėti, kad Iskander K raketomis rusai atakavo iš Donecko srities. Tai yra labai neįprastas reiškinys, kadangi atakuojant sąlyginai arti fronto, didėja ukrainiečių atsakomojo smūgio galimybė. Prieš keletą dienų rusai šiomis raketomis smūgiavo iš Zaporizhia srities. Kadangi rusai už tokį smūgį nesusilaukė atsako, tada prognozavome, kad tokie smūgiai iš šios arti fronto esančios srities gali kartotis. Dabar rusai smūgiuoja jau iš Donecko srities. Tokį rusų žaidimą su ugnimi galima būtų paaiškinti tuo, kad jie linkę rizikuoti, tikėdamiesi susikurti netikėtumo efektą. Tai, kad visos 6 Iskander K praėjo rodo, kad šį kartą šis triukas rusams pavyko. Įvertinus raketų šūvio nuotolį ir fiksuotų sprogimų geografiją, tikėtina atakuoti objektai Pavlohrado ir (arba) Dnipro miestuose. Labai tikėtina, kad Ukrainos žvalgyba jau pradėjo šių rusų raketų paleidėjų medžioklę.

Ukrainos pajėgų struktūros užpildymo ir formavimo srityje yra gerų naujienų, yra ir ne visai gerų.

Programa „Kontrakt 18–24“ išsiplėtė jau iki 24 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų (anksčiau buvo 16). Tad unifikuota ir reikia tikėtis efektyvi jaunų ir motyvuotų karių pritraukimo programa įsibėgėja.

Pasirodė pirminė informacija apie oro desanto pajėgų formuojamus du korpusus. Anksčiau kalbėdami apie Nacionalinėje gvardijoje kuriamus korpusus pastebėjome, kad juose buvo tik pėstininkų vienetai, tačiau nėra pranešama apie įgalintojus (artilerijos, oro gynybos, logistikos vienetus) korpuso vado žinioje. Deja viltis, kad tai bus padaryta kariuomenės brigadose bent kol kas nepasitvirtino. Dviejuose oro desanto pajėgų korpusuose šiuo metu ir vėl tėra po penkias pėstininkų brigadas, be įvardintų įgalintojų korpuso lygiu. Tokiu būdu, šie korpusai bent kol kas yra brigadų rinkiniai, o ne pilnaverčiai junginiai, gebantys efektyviai paremti savo brigadas.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi lokalūs susidūrimai Sumy pasienyje, Oleshna – Gornal (Kursko sritis) ir Popovka – Demidovka (Belgorodo sritis) ruožuose. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Agresorius bando pasistūmėti Vovchansko sektoriaus rytiniame flange. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Mūšių intensyvumas sumenkęs.

Lyman. Agresoriui nepavyksta pajudėti Nove – Katerynivka ruože. Tikėtina, bandydamas ištampyti Ukrainos pajėgas, rusai aktyvina puolimo veiksmus ir kituose ruožuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Sunki padėtis Toretsko vakariniame flange, okupantai bando vystyti sėkmę. Tęsiasi permainingi mūšiai.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Šiandien po pietų rusai pasileido į dar vieną didelį puolimą su šarvuota ir nešarvuota technika. Mūšis tęsiasi.

Konstyantinopil. Okupantai intensyvina puolimą link Bahatyr – Odradne ruožo, tačiau kol kas nieko nepešė.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas Kaune

Istorija

Redakcija

-

2025-04-24

4

Raimundas Kaminskas

Balandžio 13 d. Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje po Verbų (Palmių) pamaldų vyko Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-ųjų metinių ir Karaliaučiaus miesto žlugimo 80-ųjų metinių istorinės atminties renginys.

Doc. dr. Martynas Purvinas susirinkusiems minėjimo dalyviams skaitė paskaitą: „Prūsijos kunigaikštystės istorijos vingiai: nuo Albrechto iškilimo iki Karaliaučiaus žlugimo“. Pranešėjas pastebėjo, kad kelis šimtmečius senosios baltų gentys pajūryje gyvavo gana ramiai, kol jas pasiekė germanų ekspansijos banga, kai 1202 m. prie Dauguvos žiočių įsikūrė Kalavijuočių, o nuo 1230 m. prie Vyslos žemupio Kryžiuočių /Vokiečių/ kariniai ordinai.

Pradėjus apie 200 metų trukusius kryžiaus žygius Baltijos kraštuose, siekta vietos gyventojus išnaikinti ar išvaryti, esą taip atsikovojant senovines germanų teritorijas. 1525 m. Ordino užgrobtose baltų žemėse įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, ten visai kitaip pradėta elgtis su vietos gyventojais. Pagal Martyno Liuterio priesakus neapsiribota formaliu pagonių pakrikštyjimu, o rūpintasi jiems skelbti Dievo Žodį jų gimtąja kalba. Taip naujoje liuteroniškoje valstybėje dar XVI a. viduryje prasidėjo pamaldos lietuvių kalba, kurtos lietuviškos mokyklos, radosi ir plito lietuviška raštija /pradedant pirmąja lietuviška knyga – M. Mažvydo katekizmu/. Taip Prūsijos valdose – Mažojoje Lietuvoje – atsirado ir kelis šimtmečius gyvavo lietuviškos kultūros židinys, padėjęs išlikti visai lietuvių tautai.

Pratęsdama pranešimo istorinę temą renginio klausytojams Mažosios Lietuvos tyrinėtoja Marija Purvinienė pažymėjo, kad Gediminaičių palikuonis, Sofijos Jogailaitės sūnus Albrechtas Brandenburgietis (1490–1568) XVI a. pradžioje tapo paskutiniuoju Kryžiuočių /Vokiečių/ ordino vadovu Prūsijoje, kuris suvokęs realią padėtį, ryžtingai ėmėsi revoliucingų žygių – Ordiną paleido ir jo valdose sukūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kurioje pradėta pagarbiau elgtis su užkariautais baltais, daug dėmesio skiriant lietuvybei. O XIX a. viduryje faktiniu Prūsijos karalystės vadovu tapęs vokiečių politikas Otto fon Bismarckas, siekė sukurti galingą Vokietijos imperiją. Tam jis ėmėsi likviduoti esą nepatikimas tautines mažumas, pradėjo oficialiosios germanizacijos politiką, skriausdamas ir Mažosios Lietuvos lietuvininkus.

Iš Vilniaus su keletu bendraminčių atvykęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas padėkojo minėjimo organizatoriams ir paragino susirinkusiuosius nesiliauti domėtis Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija, konfesiniu ir lietuvybės paveldu bendrame geopolitiniame kontekste. Juolab dabar, kai išleidžiama šitiek vertingų knygų ir esama puikių galimybių šviestis, derėtų atsikratyti svetimųjų įdiegtų ar iš nežinojimo vis dar gajų stereotipų. Įvykių, asmenybių sukakčių minėjimai padeda mums išsaugoti istorinę atmintį bei šviesti Lietuvos visuomenę.

Renginio dalyviai galėjo susipažinti ir su leidinių bei šaltinių paroda apie Karaliaučiaus miestą iki 1945 m., kurią paruošė parapijos klebonas kun. Saulius Juozaitis ir dr. Raimundas Kaminskas.

Renginio pabaigoje Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų parapijos namuose vyko atvira diskusija apie Prūsijos kunigaikštystės ir jos politikos, kultūros institucijų poveikį Lietuvos visuomenės raidai.

Prieš 500 metų, 1525 m. balandžio 10 d., Prūsijoje paleidus „palaimintosios Mergelės Marijos vokiečių namų Jeruzalėje prieglaudos brolių ordiną“, paskutinysis ordino didysis magistras, gediminaitis kunigaikštis Albrechtas (1490–1568) Krokuvoje prisiekė vasalo ištikimybę savo dėdei, Lenkijos karaliui bei Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1467–1548), Prūsija tapo pirmąja liuteroniška šalimi.

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (1)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (2)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (3)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (4)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (5)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (7)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (8)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (9)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (10)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (11)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (12)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (13)

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas (14)

Šį istorinės atminties renginį inicijavo, organizavo ir vedė klebonas kun. Saulius Juozaitis ir LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Iš Anglijos nacionalinio baleto – į LNOBT trupę: šokėjas Edvinas Jakonis priėmė kvietimą sugrįžti

Mokslas ir Kultūra

Redakcija

-

2025-04-24

0

Renata Baltrušaitytė

Po beveik dviejų sezonų, praleistų Anglijos nacionaliniame balete, į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę grįžta joje šokėjo karjerą 2020 m. pradėjęs Edvinas Jakonis.

LNOBT žiūrovai perspektyvų artistą, vadintą Lietuvos baleto ateitimi, įsiminė už sukurtus vaidmenis baletuose „Romeo ir Džuljeta“, „Pachita“, „Bajaderė“, „Arlekino milijonai“, „Infra“. Regėjome jį ir kaip aktyvų „Kūrybinio impulso“ pasirodymų dalyvį.

2023 m. E. Jakonis gavo kvietimą į Anglijos nacionalinio baleto trupę ir jį priėmė. Šiandien artistas teigia, kad dveji Londone praleisti metai gerokai subrandino, o kartu leido atsikratyti tuščių iliuzijų.

Tad kokie buvo tie dveji metai Londone?

Kupini įvairiausių koloritų ir transformacijų. Kaip ir dauguma mūsų profesijos atstovų, esu rutinos žmogus, stipriai prisirišęs prie įprastos dienotvarkės. Todėl iš pradžių buvo nemažas šokas likus be sau įprastos aplinkos. Nesu iš tų žmonių, kurie lengvai ir greitai adaptuojasi įsiliedami į bet kokią naują aplinką.

Ilgainiui susidraugavau su kitais šokėjais, tais pačiais metais atėjusiais į Anglijos nacionalinio baleto trupę. Laisvalaikiu pradėjome kartu lankyti žymias Londono vietas, stebėti kultūros renginius. Tačiau namų pilna to žodžio prasme Londone taip ir nesusikūriau. O namai mano savijautai yra labai svarbūs. Be jų jaučiausi mažyčiu sraigteliu dideliame, dalykiškai sustyguotame trupės veiklos mechanizme.

Atsidūrus vienam nepažįstamoje šalyje, teko labai atidžiai viską stebėti. Sąmoningai bandžiau naujoje kasdienybėje atrasti kuo daugiau asociacijų su Vilniuje paliktais namais, kad pasijusčiau komfortiškiau. Stengiausi kuo daugiau dirbti ir kuo labiau gyventi šia diena, o ne ateities perspektyvomis. Nes nuolatinis fantazavimas apie ateitį ir iliuzijų kūrimas veda į nerimą.

Turėjote laiko fantazijoms? Šokėjų dienotvarkė tokia intensyvi…

Taip, turėjau. Londone išsinuomojau butą gana toli nuo darbo vietos – trupės būstinės, kurioje repetuojame. Savo salės spektakliams Anglijos nacionalinis baletas neturi, rodo juos kitose gerai žinomose Londono vietose – tokiose, kaip Londono Koliziejus arba Royal Albert Hall. Kaskart reikėdavo susiorientuoti didžiuliame žmonių kupiname mieste, atrandant jame sau reikalingus tunelius.

Į darbą ir iš jo kasdien tekdavo vykti net trimis traukiniais. Jeigu jie kursuodavo pagal grafiką, mano kelionė į vieną pusę užtrukdavo apie valandą. Tai – geriausiu atveju, jei visi traukiniai atvykdavo numatytu laiku. Tačiau kartais kuris nors iš jų vėluodavo, kartais geležinkelių darbuotojai apskritai paskelbdavo streiką, ir tuomet mano kelionė trukdavo kelis kartus ilgiau. Važinėdavau su ausinėmis, kad galėčiau atsiriboti nuo aplinkos ir tą laiką skirti savo apmąstymams.

Baleto šokėjų darbas visame pasaulyje panašus: mankštinatės, dirbate repeticijose, vėliau vaidinate spektakliuose. Kuo ypatingas buvo darbas Anglijos nacionaliniame balete?

Trupė buvo vienintelis dalykas, nuleisdavęs mane ant žemės. Aš savo darbą mėgstu ir todėl visose baleto salėse jaučiuosi gerai.

Sudėtingiau buvo įprasti gyventi small talk kultūroje, kurioje daug formalaus pozityvumo, o kartu daug poteksčių ir paslėptų prasmių. Netgi sakydamas kažką pozityvaus, kiekvieną žodį turi labai gerai apgalvoti, nes jis gali būti ištrauktas iš konteksto deformuojant tavo geras intencijas. Mes Lietuvoje atviresni, įpratę daugiau tiesos sakyti į akis. Ten – absoliučiai kas kita. Bet tikrai buvo šokėjų, kurie mane įkvėpė savo darbo etika, savo šaltakraujiškumu, atsparumu įvairioms vidinėms kolektyvo situacijoms.

Atrodė įdomu gyvai sutikti kultinius baleto artistus, kuriuos Lietuvoje stebėdavome socialiniuose tinkluose. Garsiąją Marianelą Núñez, kurią daugelis jaunų balerinų Lietuvoje laiko sau pavyzdžiu, galėdavai pamatyti tiesiog teatro koridoriuje. Galėjai stebėti ir suprasti, kad ir didžiausios baleto pasaulio žvaigždės anaiptol nėra dievai: kartais jos būna pavargusios, kartais patiria kūno skausmus.

Londone itin didelis dėmesys skiriamas artistų sveikatai ir fizinėms treniruotėms. Vos atvykus, teko įveikti išsamų sveikatos patikrinimą su sąnarių tvirtumo testais. Kiekvienam artistui trupėje sudaroma individuali kūno stiprinimo programa.

Kuo 2025-ųjų Edvinas, sugrįžęs į Vilnių, skiriasi nuo 2023-iųjų Edvino? Kokius pokyčius pats savyje pastebite?

Fantazuotojas Edvinas iš 2023-iųjų, Londone susidūręs su žymiausiais pasaulio baleto vardais, suprato, kad perfekcionistinis tobulumas nėra didžiausias jo tikslas baleto mene. Publika dažniau artistus įsimena ir pamilsta už jų asmenybės autentiškumą, o ne už sudėtingiausius šokio elementus. Svarbiau, kokią energiją žmogus geba sukurti scenoje, o ją kurti padeda ir paprasčiausias žvilgsnis, galvos posūkis, rankos mostas. Tiesiog reikia būti šiame mene ir turėti jame savo individualų veidą.

Londone sužinojau, kad mano fizinės galimybės gerokai didesnės, nei iki tol maniau. Anglijos nacionalinio baleto trupės artistams visai normalu iš eilės šokti dvidešimt spektaklių. Minimalus privalomas spektaklių skaičius man, kaip trupės artistui, buvo dvylika. LNOBT scenoje ne kiekvieną mėnesį apskritai parodome tiek baleto spektaklių.

Sprendimas grįžti į LNOBT baleto trupę buvo spontaniškas ar brandintas ilgesnį laiką?

Mintys apie tai, ar norėčiau, kad Anglijos nacionalinio baleto trupė taptų paskutine mano karjeros stotele, ir anksčiau aplankydavo. Vis drąsiau pripažindavau sau, kad noriu pokyčių.

Ir štai šių metų pradžioje iš naujosios LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos sulaukiau pasiūlymo grįžti. Gal nuskambės keistai, bet iš tuometinės mano perspektyvos toks pasiūlymas pasirodė ne kaip žingsnis atgal, o kaip žingsnis į priekį. Nesu fatalistas, tikintis dangaus siunčiamais ženklais, bet viduje pagalvojau, kad taip ir turėjo nutikti. Aš ilgai nesvarsčiau.

J. Dronina trejus metus buvo Anglijos nacionalinio baleto primabalerina, jos vardas ten iki šiol tariamas su didele pagarba. Man ji buvo autoritetas dar baleto mokykloje – tuo labiau, kad mano mokytojas prof. Petras Skirmantas turėjo įtakos ir J. Droninos kūrybinio kelio pradžiai. Mūsų startinės pozicijos apskritai panašios, tarsi judėčiau Jurgitos nubrėžta trajektorija: abu iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pasukome į Miuncheno tarptautinę baleto akademiją.

Žinoma, labai nustebau išgirdęs, kad J. Dronina priėmė sprendimą atsisveikinti su baleto scena ir padarė tai būtent Vilniuje, kad ji ėmėsi vadovauti LNOBT baleto trupei. Naujienos iš Vilniaus mane pasiekdavo greitai, nes teatre liko daug draugų, mano sesuo Adriana taipogi šoka LNOBT. Visi artimi žmonės, numanę mano tuometinę vidinę būseną, apsidžiaugė mano sprendimu sugrįžti.

Gal nuskambės sentimentaliai, bet myliu mūsų teatrą – jo Didžiąją salę, jo gražiuosius fojė, jo baleto sales. Pats buvimas čia manyje teigiamai rezonuoja.

Taip sutapo, kad grįžote tiesiai į baleto „Tuščias atsargumas“ pastatymo repeticijų pradžią. Toks ir buvo išankstinis planas?

Veikiau taip susiklostė aplinkybės – anksčiau negalėjau palikti Anglijos nacionalinio baleto trupės. Išvykau tuomet, kai mano kolegos Londone rengėsi garsaus choreografo Williamo Forsythe’o spektaklių programai, užtat Vilniuje gavau pagrindinį Koleno vaidmenį „Tuščiame atsargume“.

LNOBT statomą šio baleto versiją sukūręs dvidešimto amžiaus choreografas Frederickas Ashtonas vadinamas britų baleto legenda. Tačiau man tai – nepažįstamas choreografinis tekstas, nes Anglijos nacionalinio baleto repertuare šio baleto nebuvo.

Be to, „Tuščias atsargumas“ – komiškas baletas, o savęs niekada neįsivaizdavau kaip komiškų baletų atlikėjo. Visgi nutiko taip, kad Lietuvoje daug žiūrovų mane įsiminė būtent kaip Arlekiną iš baleto „Arlekino milijonai“. Nors aš pats, jei atvirai, per tuos porą metų labiausiai pasiilgau Auksinio dievuko balete „Bajaderė“ ir savo vaidmens choreografo Wayne’o McGregoro balete „Infra“.

Martyno Aleksos nuotr.

Diena, nuo kurios iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas

Istorija

Redakcija

-

2025-04-24

1

Diena, nuo kurios iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas su dukra Auksute / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet, balandžio 25-tają, sukanka 80 metų nuo dienos, kai Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovas, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tapo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėju. Nuo šios dienos iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko Vanago gyvenimas. Savo rankraščiuose „Partizanų Gretose“ apie tą dieną Jis rašo:

„Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai. Pagaliau atėjo taip laukta balandžio 25-oji. <…> Aš ir Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi pedagogai ir seminarijos auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan. Taip ir buvo. Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę. Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Sėdom ant dviračių ir pasileidom gatve. Dar ilgokai spaudė gerklę ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko. Bet nebuvo kada ilgiau jausmams reikštis. Riedėjome gatvėmis taip, kad kuo daugiau pažįstamų matytų mus išvažiuojant. Kelionė nebuvo ilga, nes tuoj už miesto pasukome sanatorijos link — panemunėn. Krūmuose paslėpėm dviračius ir patys saugojomės bet kokio žmogaus akių. Taip sulaukėme tamsos. Kaip buvo sutarta, atėjo du asmenys. Vienas iš jų paėmė dviračius, antrasis palydėjo pro Kar. Juozapavičiaus tiltą panemune, kai ėjome pasiimti ginklų prie mano buto. Nuo šios valandos prasidėjo tikras partizano kelias“.

Tas kelias truko daugiau kaip dvylika metų, iki Vanagui paaukojant savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Partizaninio karo kelyje jis buvo renkamas ar skiriamas į vis aukštesnes partizanų vadovybės pareigas. Jau pirmą partizanavimo dieną Ramanauskas buvo išrinktas Nemunaičio apylinkės partizanų būrio vadu. Vėliau buvo kuopos vadas, bataliono vadas, Merkio rinktinės vadas, Dainavos apygardos vadas, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, LLKS Gynybos pajėgų vadas. Okupantams suėmus LLKS vadą, Vanagas liko LLKS vadu ir aukščiausiu LLKS pareigūnu iki jo sušaudymo.

Įsiklausykim, kaip prasmingai ir šiandien skamba Adolfo Ramanausko Vanago užrašyti žodžiai: „Partizanų didvyriškai vedama laisvės kova taps dar garbingesniais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorijos lapais. Iš šių pasiaukojimo tėvynei pavyzdžių ateities kartos semsis dvasinės stiprybės ir mokysis, kaip reikia mylėti ir aukotis už tėvų žemę“.

voruta.lt

Česlovas Iškauskas. Pošventinė dėlionė: Ukraina vis dar tikisi geresnio…

Redakcija

-

2025-04-24

4

Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis Kryvyj Rihe, kur teroristinė rusija balistine raketa su kasetiniu užtaisu smogė restoranui ir vaikų žaidimo aikštelei / president.gov.ua nuotr.

Kol krikščioniškasis pasaulis gedi dėl popiežiaus Pranciškaus mirties, kuri jau anksčiau atrodė tikėtina ir neišvengiama, Ukrainos žemėje vyksta sąmoningos, iš anksto planuotos ir tebetęsiamos žudynės. Štai kur žmonijos tragedija.

Tiesa, pastaruoju metu atsirado ženklų, kad vis dėl to įtampa gali mažėti. Bet ir vėl išlyga: Putinas pademonstravo, kad jis už taiką, skelbdamas 30 valandų velykines paliaubas, tačiau tai buvo daugiau į JAV nukreipta propagandinė iniciatyva, kuri Donaldui Trumpui galėjo sukelti euforiją. Raketos ir toliau skriejo į Ukrainos miestus, o Kyjivas atsakė tuo pačiu. Kartu Volodymyras Zelenskis pasiūlė skelbti ne 30 valandų, bet 30 dienų paliaubas. Kremlius patylėjo, tačiau Putinas kažką turėjo atsakyti, kad atrodytų kaip „taikos balandis“, ir žurnalistams pareiškė: „Turime apie tai pagalvoti“. Jis netgi pasakė, kad dvišalės derybos šiuo atveju reiškia tiesioginius pokalbius su Ukrainos puse. Joms dabar tarpininkauja JAV, kurios, praradusios viltį ir nesitikinčios naudos sau, žada pasitraukti iš šios misijos.

V. Zelenskio pasiūlymą Vakarai praleidę negirdomis, jie sukluso, kai garsusis „taikos balandis“ pasiūlė sustabdyti invaziją į Ukrainą palei dabartinę daugiau kaip 1000 km fronto liniją. Politologai spėja, kad dėl visų šių sąlygų yra susitarimas tarp Putino ir D. Trumpo. Jos visos kaip kontrargumentas turėjo būti pateiktos vakar vykusiame Londono pasitarime.

Bet štai kitas reikšmingas Putino pripažinimas: Rusija pastaruoju metu surengė atakas, nukreiptas prieš civilinius taikinius. Jis paminėjo ataką Sumuose, kur, remiantis ukrainiečių pranešimais, žuvo 35 žmonės, dauguma jų – civiliai. Šitaip Maskva paneigė D. Trumpo kaltinimą Kyjivui, kad žudynės Sumuose įvyko ir dėl V. Zelenskio kaltės.

Ko gero, Vašingtonas kariaujančioms pusėms suteikė dar vieną, gal paskutinę viltį: kaip rašo „The New York Post“, sprendimas dėl visapusiško ugnies nutraukimo gali būti priimtas jau trečiadienį per susitikimą Londone. Dabar kyla vienintelis klausimas, ar su šiuo planu sutiks Rusija, rašo naujienų agentūra UNIAN. Gali būti, kad Europą „pagerbs“ pats D. Trumpas, kuris su žmona Melania atvyks į šeštadienį rengiamas popiežiaus Pranciškaus laidotuves. Paprastai tokiu metu vyksta ir kiti susitikimai. V. Zelenskis jau išreiškė ketinimą susitikti su D. Trumpu.

Kalbos, kad Vašingtonas gali pasitraukti iš derybų, yra tam tikras spaudimas Ukrainai, kad ši sutiktų su keliamomis taikos sąlygomis – atiduoti okupantui jo užimtas teritorijas ir niekada netapti NATO nare. Kai dėl narystės aljanse, tai Kyjivas gali sutikti, tačiau žodį „niekada“ pakeičiant formuluote „10 metų laikotarpyje“. Sunkiausia sąlyga – 20 proc. okupuotų žemių atidavimas Rusijai. Čia vėlgi gudriai įpinamos formuluotės „de facto“ ir „de jure“. Pavyzdžiui, „de facto“ reiškia, jog mes pripažįstame, jog rusai yra okupavę teritoriją, tačiau neteigiame, kad Ukraina ketina jos atsisakyti. „De jure“ reiškia, kad mes pripažįstame, jog rusai yra okupavę šią teritoriją, ir mes jos daugiau niekada nebepamatysime. Ši sąlyga yra drakoniška, ir Kyjivas nežada su ja sutikti, priduria leidinys „Axios“. Ar tai apsunkins derybas, pasakyti per anksti. Gali būti, kad Vašingtonas įterps dar kitas formuluotes, skirtas jau nebe Kyjivui, bet Maskvai. Juk D. Trumpo komanda ją tarsi globoja ir sulaiko nuo atsakomybės…

D. Trumpo parankinių pasisakymai – tarsi tas velykinis margutis. Antai, kaip praneša „Bloomberg“, Baltieji rūmai svarsto galimybę Krymą pripažinti Rusijos teritorija. JAV pareigūnai susilaiko nuo komentarų, tarsi zonduodami Kyjivo reakciją.

Negalima teigti, kad reikalai nejuda į priekį. Prieš pat šventes pranešta, kad Ukraina ir JAV ketvirtadienį pasirašė memorandumą, kuriuo įtvirtino bendrą norą sudaryti abiem šalims naudingą ekonominės partnerystės sutartį. Šiuo metu rengiamasi įsteigti Ukrainos rekonstrukcijos investicinį fondą. Diena anksčiau JAV prezidentas D. Trumpas pasakė, kad netrukus tikisi pasirašyti JAV ir Ukrainos sutartį dėl mineralų. Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis vyksta į Vašingtoną dalyvauti derybose su aukšto rango JAV pareigūnais, kurių tikslas – iki balandžio 26 d. sudaryti susitarimą dėl naudingųjų iškasenų ir išteklių. Vadinasi, keturių šalių atstovų susitikimas Londone trečiadienį, balandžio 23 d., galėjo pakeisti įvykių eigą. Visgi pranešta, kad dėl nesutaikomos V. Zelenskio pozicijos Krymo klausimu ministrų susitikimas atidėtas, vyksta žemesnio lygio derybos.

Jau esame rašę, kad Ukrainai nebelieka nieko kito, kaip priimti jai nepalankias sąlygas, tikintis geresnių laikų, arba kare kliautis savo jėgomis, dedant ribotas viltis į Europą. Blogiausias scenarijus kol kas neminimas. O tai jau nebloga naujiena šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje.

voruta.lt

Tesiilsi ramybėje Popiežius Pranciškus ir tesugrįžta ramybė į Bažnyčią po jo valdymo

Redakcija

-

2025-04-24

2

Kun. John A. Perricone

Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.

O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.

Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.