2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 239

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt šeštoji (rugpjūčio 7) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt šeštoji (rugpjūčio 7) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Sveiki, vietoj tradicinės viso fronto apžvalgos nusprendėme apsistoti ties Ukrainos pajėgų operacija Kursk srityje.

Vieta.

Fiksuojami mūšiai Liubinovka ir Sudzha ruože. Agresoriaus kanalai skelbia, jog Ukrainos pajėgos pajudėjo apie 15 km į gylį ir yra užėmę 11 gyvenviečių (didžioji dalis kaimai). Paskutinėmis žiniomis miestelis Sudzha yra apsuptas, čia mūšis tęsiasi.

Pajėgos.

Kokio dydžio ir kokie vienetai iš ukrainiečių pusės yra įsitraukę iki šiol nėra aišku. Ukrainos ekspertai kalba apie žvalgybinę diversinę grupę arba žvalgybos batalioną, t. y. spektras nuo 10 iki 500 karių. Rusai teigia, kad šiame ruože puola ne kokie rusijos savanoriai kariaujantys už Ukrainą, bet Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 22-osios mechanizuotos brigados vienetai (vieno bataliono dydžio vienetas kontaktinėje linijoje, o likę rezerve). Teigiama, kad ši brigada veikia ne tik remiama artilerijos, bet ir oro gynybos vienetų, ginkluotų oro gynybos sistemomis Buk.

Tikslas.

Taigi, pirma sėkmė atrodo gerai, tačiau kaip ten bebūtų, šios operacijos tikslas vis dar lieka paskendęs miglose.

Netikėtumas.

Agresorius akivaizdžiai ir vėl liko nepasiruošęs tokiai Ukrainos pajėgų operacijai. Šis puolimas parodė, kad rusijos siena yra kiaura kaip rėtis. Maža to, agresoriaus žvalgyba ir reakcija į besiklostančią padėtį lieka žemiau grindjuostės. Kaip jau vakar minėjome, okupantų telegram kanalai jau prieš keletą dienų skelbė apie Sumy srityje besitelkiančias ukrainiečių mechanizuotas pajėgas. Nepaisant to, Ukrainos gynėjai per sieną praėjo kaip karštas peilis per sviestą. Tai yra aiškus signalas rusijos vidaus auditorijai, kad „nuo fOšystų gelbėdama Ukrainą“, rusija pati negali apsiginti.

Rezultatas.

Per Sudzha eina geležinkelis Bryansk – Sudzha – Belhorod, kuriuo aprūpinama agresoriaus grupuotė veikianti Kharkiv kryptyje. Tačiau yra dar dvi geležinkelio linijos Kursk – Belhorod ir Staryi Oskol – Valuiki, kuriose tiekimas per ilgus metus yra atidirbtas. Be to, jos turi tarpusavio jungtį (Staryi Oskol – Kirovskyi), kas leidžia nukreipinėti srautus norima kryptimi. Šias dvi geležinkelio linijas yra apraizgęs labai gerai išvystytas platus kelių tinklas. Tad net ir netekę geležinkelio linijos Bryansk – Sudzha – Belhorod, rusai galėtų toliau aprūpinti savo grupuotę Kharkiv kryptyje.

Norint padaryti bent dalinį efektą agresoriaus logistikai, ukrainiečiai turėtų ne tik prasimušti 15 km į gylį ir kirsti minėtą geležinkelį (ką greičiausiai atskiri ukrainiečių vienetai jau sugebėjo padaryti), bet ir išlaikyti šią teritoriją, įrengti gynybą, užtikrinti sąveiką tarp padalinių bei įgalinti iš gynybos gilumos veikti artileriją ir oro gynybą. O kur dar aprūpinimas (logistika) ir vienetų rotacijos. Kaip tai padaryti, kai danguje dominuoja rusų aviacija? Taip, pavyko numušti porą agresoriaus sraigtų, tačiau Su‘škės vis vien dominuoja ore. Ukrainiečiams reikės ne tik rimtos pajėgų oro gynybos, bet aprūpinimo kelių ir centrų priedangos nuo aviacijos bei raketų. Ilgesnė operacija pareikalaus ukrainiečių aukų ir resursų (prisiminkime Krynki).

Ukrainiečių brigados dydžio vienetas (ypač jei sėkmingai išpildžius prieš tai buvusią sąlygą) gali atitraukti dalį rusų rezervinių vienetų nuo Kharkiv krypties (skelbiama, kad atskiri rusų vienetai iš rezervo jau pajudėjo). Agresoriui pakaktų trijų pulkų, kurie užfiksuotų ukrainiečių vienetus ir imtų vykdyti kontratakas. Vertinant viešus šaltinius, jungtinėje grupėje „Šiaurė“ agresorius būtų pajėgus gana greitai sukrapštyti tokias pajėgas, tačiau jos gali būti labai riboto kovinio pajėgumo. Tad neatmestina, kad kartu su šiais rezervais, agresorius gali iš Kharkiv krypties ištraukti kovinius vienetus, pvz. jungtinei grupei „Šiaurė“ priskirtą 155-ąją jūrų pėstininkų brigadą, 83-ąją desanto šturmo brigadą ir/ar 2-ąją spec. paskirties brigadą.

Dilema.

Gal šios ukrainiečių operacijos tikslas ir yra ištraukti šiuos ar kitus arti kontaktinės linijos Kharkiv kryptyje esančius vienetus, o tada sustiprinti spaudimą Lyptsi ir Vovchansk sektoriuose bei išstumti agresorių? Tačiau ar tikrai tokiomis sąlygomis ukrainiečiai būtų pajėgūs operatyviai pasiekti tikslus Kharkiv kryptyje? Net ir ištraukus keletą rusų vienetų iš rezervo ar fronto linijos, Ukrainos gynėjai vis tiek neturėtų persvaros vienetais ir ugnies galia. Žinoma, galima nepasiteisinus šiam planui (jei jis toks) atsitraukti, tačiau iš kontaktinės linijos (vykstant mūšiams) ištraukti batalioną, du ar tuo labiau visą brigadą nėra taip paprasta, ypač agresoriui turint pranašumą ore.

Apibendrinimas.

Jei ne itin sudėtinga situacija Pokrovsk kryptyje, tokį „ėjimą žirgu“ ir riziką galima būtų suprasti. Tačiau dabar kontaktinėje linijoje pagrindinėje agresoriaus pastangų kryptyje brigados dydžio vienetas su artilerijos parama ir ypač oro gynyba kaip niekad praverstų. Ar dabar yra geriausias laikas gana brangiai mokėti už iš esmės ribotą karinį efektą ir didelę reputacinę žalą kremliui, kurią agresorius gali paversti į sau naudingą propagandą („motina tėvynė pavojuje“)? Viską parodys laikas, sėkmės Ukrainai.

Jungtinių Valstijų teismas priėmė nepalankų nuosprendį „Google“

Redakcija
-
0
Jungtinių Valstijų teismas priėmė nepalankų nuosprendį „Google“
EPA nuotr.

laikmetis.lt

Jungtinių Valstijų teismas pirmadienį priėmė nuosprendį, kad bendrovė „Google“ palaikė savo paieškos sistemos monopolinę padėtį.

Tai didelis teisinis smūgis svarbioje antimonopolinėje byloje prieš technologijų milžinę, galintis pakeisti šio sektoriaus veiklą ateityje.

Apygardos teismo teisėjas Amitas Mehta nustatė, kad „Google“ turėjo monopoliją paieškos ir tekstinių reklamų srityje dėl išskirtinių platinimo susitarimų, dėl kurių ji tapo „numatytuoju“ pasirinkimu, žmonių greičiausiai naudojamą įrenginiuose.

„Atidžiai išnagrinėjęs ir įvertinęs liudytojų parodymus ir įrodymus, teismas daro tokią išvadą: „Google“ yra monopolininkė ir veikė kaip monopolininkė, kad išlaikytų savo monopolinę padėtį“, – rašė A. Mehta savo nuosprendyje.

Antimonopolinis teismo procesas, kuriame JAV prokurorai ir keliolika valstijų bylinėjosi su „Google“, baigėsi gegužę.

„Ši pergalė prieš „Google“ yra istorinė Amerikos žmonių pergalė, – sakė JAV generalinis prokuroras Merrickas Garlandas (Merikas Garlandas). – Nė viena bendrovė, nesvarbu, kokia didelė ar įtakinga, nėra viršesnė už įstatymą.“

„Google“ apskųs nuosprendį, teigia jos pasaulinių reikalų prezidentas Kentas Walkeris (Kentas Volkeris).

Jis pažymėjo, kad A. Mehta padarė išvadą, jog „Google“ yra kokybiškiausia paieškos sistema, ypač mobiliuosiuose įrenginiuose.

„Atsižvelgdami į tai ir į tai, kad žmonės ieško informacijos vis įvairesniais būdais, planuojame pateikti apeliacinį skundą, – sakė K. Walkeris. – Vykstant šiam procesui, mes ir toliau sieksime kurti produktus, kurie žmonėms būtų naudingi ir patogūs naudoti.“

Dar neaišku, kokias teisių gynimo ar žalos atlyginimo priemones teisėjas galėtų nustatyti šioje byloje.

„Google“ pralaimėjimas paieškos sistemos antimonopoliniame procese gali būti labai svarbus, priklausomai nuo teisių gynimo priemonės“, – sakė bendrovės „eMarketer“ vyresnioji analitikė Evelyn Mitchell-Wolf (Evelin Mičel-Vulf).

Apie karo grėsmę. Kova šalies viduje. Vaidotas Malinionis

Redakcija
-
0
Apie karo grėsmę. Kova šalies viduje. Vaidotas Malinionis

Karas: kai bus šikna? Rimas Armaitis

Redakcija
-
5
Karas: kai bus šikna? Rimas Armaitis

Jonas Ivoška. Būti ar nebūti Lietuvai…?

Redakcija
-
1
Jonas Ivoška. Būti ar nebūti Lietuvai…?

Kataklizmai žmonių gamtinėje aplinkoje, chaosas pačios visuomenės gyvenime – tokios nūdienos realijos.

Kuo tai bepavadintume – kosminio proto ar Dievo valios padariniais, tačiau akivaizdu, jog mūsų planeta išgyvena reikšmingų pokyčių laikotarpį. Tokiais periodiškai besikartojančiais „Dievo rūstybės“ periodais, atrodo, žmonija turėtų parodyti ypatingą susitelkimą ir išmintį.

Deja, taip nėra. Vienoje pasaulio dalyje neribojamais visuomenės ištekliais galinti disponuoti vadinamoji „valdžia“, tenkindama savo egoistinius įgeidžius, propagandinėmis priemonėmis „svaigina“ savo pilietinę daugumą ir, užuot ieškodama priemonių amortizuoti stichijų šėlsmą, pasitelkdama technologijas vykdo tūkstančių žmonių žudynes ir sėja neišmatuojamą skausmą bei neviltį.

Advokatas Jonas Ivoška

Pokyčių žmonijos gyvenimo tvarkoje beieškanti kitos pasaulio dalies „novatorių” komanda gviešiasi pakeisti žmogaus prigimtį, perdarinėdama jo lytinę paskirtį arba konstruodama dvejopo lytiškumo individus – savotiškus primato ir pirmuonio hibridus.

Kaip besvarstytume, tačiau tai, kas šiuo laikotarpiu vyksta visuomenėje, nėra atsitiktinis reiškinys. Tai istorinis dėsningumas, kuris rodo, jog visuomeninė formacija – kapitalizmas, kaip socialinis-ekonominis žmonių bendravimo būdas, išsėme savo galimybes ir, neradęs progresui krypties, pasuko prigimtinių žmonijos vertybių išniekinimo keliu.

Pelnui ir pinigams tapus daugelio savitiksliu, žymi žmonijos dalis ignoruoja visoms Žemės gyvybės formoms prigimtinai suteiktą rūšinio išlikimo misiją. Pastangų koncentravimas į „čia ir dabar“, siekiant patirti visus įmanomus ir neįmanomus juslinius malonumus (net per dvejopos lyties subendrinimą viename individe), rodo gyvybės evoliucijoje paklydusio primato norą patenkinti momentinio persisotinimo lūkestį, kurio loginė baigtis – susinaikinimas.

Ar žmonija, vertinant globaliai, arba, žvelgiant siauriau, pavyzdžiui, lietuvių tauta gali pratęsti įprastinę egzistenciją savo valstybingumo sąlygomis?

Vertinant pastarojo laikotarpio visuomenėje kartkartėmis apsireiškiančias renesansines nuotaikas, darytina prielaida, jog gali, jeigu pavyktų kapitalizmą taikiai transformuoti į naują visuomeninę formaciją – evoliucinį funkcionalizmą.

Šios naujos socialinės-ekonominės formacijos esmė glūdi pozityvių visuomenės evoliucinių pokyčių racionaliu ir etnokultūšiškai priimtinu įtvirtinimu civilizuotų šalių konstitucinėse nuostatose bei jų valstybingumo praktikoje, visapusiškai atskleidžiant kiekvieno kūrybingo subjekto bei dirbtinio intelekto funkcinius gebėjimus daiktinių ir informacinių vertybių kūryboje bei dalybose.

Ar Lietuva yra pajėgi žengti pirmeivių gretose, pasukant naujos – humaniškesnės valstybingumo kultūros kryptimi?

Deja, šio uždavinio nepajėgus išspręsti pavienis žmogus. Tai pilietinės daugumos lygmens sprendimas. Tam būtinas visuotinis tautos pabudimas, kokį prisimena vyresnioji karta, anuomet (prieš 1990-ųjų nepriklausomybės paskelbimą) išgyvenusi tėvyninę bendrystę.

Artėja Lietuvoje reikšminga proga – politinės žaidynės. Čia kitaip nei olimpinėse žaidynėse – pavieniams žaidėjams medalių niekas nedalins. Ir rezultatai priklausys ne tiek nuo fizinio pasirengimo ar finansinio atsivėrimo, kiek nuo pilietinės brandos ir tėvyninės bendrystės.

Jeigu pajusime, kaip anuomet, ne tik protu, bet ir širdimi, jog mes norime ir galime būti vėliavnešiais, o ne pastumdėliais, ir pasuksime su tais, kuriuos neša viltingi permainų vėjai, fortūna paduos Lietuvai ranką. Ir tam reikia ne tiek daug – nusimesti nuolankumo pavalkus, pasijusti tėvynainiu ir patikėti savosiomis bei savo Tėvynės galiomis.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt penktoji (rugpjūčio 6) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai devyniasdešimt penktoji (rugpjūčio 6) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Agresoriaus karo propagandistai skelbia, kad neva Ukrainos pajėgos, remiamos artilerijos ir dronų, pradėjo puolimo operacijas Kursk srities pasienyje, sugebėjo pasistūmėti rusijos teritorijoje ir toliau telkia pajėgas. Prieš keletą dienų agresoriaus karo prapagandistai skelbė informaciją neva ukrainiečiai savoje sienos pusėje telkia mechanizuotus vienetus. Tačiau tiesioginių mūšių vaizdų ar oficialaus patvirtinimo iš Ukrainos pusės kol kas nepavyko rasti. Tačiau ukrainiečių karo žurnalistas Y. Butusov nepaneigia šios informacijos, bet jei ji pasitvirtins, ją vertina neigiamai: https://www.facebook.com/share/p/yKyednXzfNrHCZFH/. Žinant didelę abipusę V. Zelenskio ir jo komandos bei Y. Butusov „meilę“, galima teigti, kad toks karo žurnalisto vertinimas yra gan šališkas. Tačiau, šiuo atveju, tikrai kyla daug klausimų ar šiomis sąlygomis fronte, ukrainiečiams pradėti puolimo operacijas yra geriausias būdas stabilizuoti frontą. Stebėsime situaciją.

Panašu, jog okupantai vėl testuoja Kyiv oro gynybą. Šią naktį jie surengė smūgį keturiomis balistinėmis raketomis Iskander M, dviem raketomis Kh59 bei 16 dronų Shahed. Ukrainos gynėjai skelbia numušę du Iskanderus, abi Kh59 ir 15 dronų. Nuojauta kužda, kad artimiausiu metu galime sulaukti ir masinės kombinuotos atakos prieš Ukrainos sostinę ar kitus šalies regionus.

Žiūrim ką turim fronte.

Kharkiv kryptis.

Pasirodė vertinimų, kad ukrainiečiai sugebėjo pasistūmėti Vovchansk sektoriuje. Kol kas tai tik OSINT informacija, kuri nebūtinai atitinka realybę, tad šauti šampaną dar anksti. Kita vertus, optimizmo atsirado.

Luhansk kryptis.

Kupjansk ir Lyman sektoriuose toliau vyksta lokalūs susidūrimai, pakitimų kontaktinėje linijoje nėra.

Syversk. Rusai toliau intensyviai bando prasimušti link Ivano Darivka ir užimti čia esančią kalvą, tačiau ukrainiečiai išlaikė kontroliuojamas pozicijas. Jiems taip pat nelengva ir kituose sektoriaus ruožuose.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste okupantai toliau bando įsitvirtinti vakarinėje kanalo pusėje, tęsiasi permainingi mūšiai. Siekdami palengvinti šias operacijas, rusai intensyvina puolimo operacijas nuo Ivanivske (pietinė Chasiv Yar dalis), bandydami čia kirsti kanalą. Tęsiasi mūšiai ir Klishiivka – Andriivka ruože, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.

Toretsk ruožas.

Čia padėtis toliau po truputį blogėja. Rytiniame flange rusai lėtai, bet stumiasi į priekį bei apeidinėja terikonus. Taip pat, panašu vengdami blokavimo ar net apsupimo, ukrainiečiai kažkiek atsitraukė Niu Jork rytuose. Tai sudarė sąlygas rusams sujungti savo pajėgas pietiniame ir rytiniame flanguose.

Viešoje erdvėje (ypač ukrainietiškoje) pasirodė vertinimų, kad Toretsk perėmimas yra esminis agresoriaus šios vasaros kampanijos tikslas. Gal ir taip, tik reikia suprasti, kad jo užėmimas nėra tiesiog savitikslis. Nustumiant ukrainiečius už Toretsk gerokai yra sumažinama grėsmė agresoriaus kontroliuojamai Horlivka ir įgalinama logistika geležinkeliu Debaltseve – Horlivka – Donetsk (dabar šį geležinkelio atkarpa yra pasiekiama ukrainiečių artilerijos). Tai rusams leistų telkti resursus ir rezervus tolimesnėms operacijoms link Kostyantinivka – Chasiv Yar kelio, blokuojant patį Chasiv Yar iš pietvakarių ir pietų (t.y. iš esmės jį apsupant). Tik tada rusai galėtų pradėti judėti link tikėtino vasaros – rudens galutinio tikslo – Slovyansk. Apie Toretsk ruožo problematiką esame rašę dar kovo mėnesį: https://www.facebook.com/photo.php?fbid=424651399954176&set=pb.100072279570119.-2207520000&type=3.

Žvelgiant į mūšių dinamiką Chasiv Yar sektoriuje bei rusų negebėjimą eliminuoti ukrainiečių pleišto Syversk sektoriuje (kas yra kritiškai svarbu bandant užimti Slovyansk), nepanašu, kad šis galutinis tikslas rusams šiais metais gali būti įkandamas.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Mūšiai vyksta Zhelane, pusę gyvenvietės jau kontroliuoja okupantai. Tokiu būdu jie susikūrė sau dvi opcijas, kaip užbaigti pasiruošimą Pokrovsk puolimui:

Tęsti puolimą palei geležinkelį iki trikampio Mykolaivka – Marynivka – Novohrodivka, taip perimti svarbias kelių sankirtas ir blokuoti Ukrainos pajėgas rytiniame ir vakariniame upės Vovcha krante (kartojame tikėtiną agresoriaus VEV – https://www.facebook.com/photo/?fbid=509891258096856&set=pb.100072279570119.-2207520000).

Nuo Zhelane spausti Ukrainos gynėjus į pietryčius link Komyshivka ir prie upės Vovcha atkirsti rytiniame jos krante vis dar veikiančias Ukrainos pajėgas.

Atsižvelgiant į ankstesnių operacijų patirtį, labai tikėtina, kad rusai bandys pulti abiejomis šiomis kryptimis, o tada sustiprins tą, kuri seksis geriau.

Centras. Be pakitimų.

Pietinis flangas. Rusai visoje kontaktinėje linijoje bando kirsti kelią Vuhledar – Konstyantinivka. Tęsiasi sunkūs mūšiai.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Imigracija: principai, teisės, praktika (III)

Redakcija
-
0
Imigracija: principai, teisės, praktika (III)

JAUNI, SENI ŽMONĖS

Teisėta imigracija yra tik regima žymiai didesnio reiškinio – nelegalios imigracijos, kuri galėtų būti vadinama netgi „invazija“, viršūnė. Ar galima atstumti tuos, kuriuos iš gimtosios šalies veja skurdas?

The Angelus: Kunige, jūs apibrėžėte legalių imigrantų teises ir pareigas. Taip pat aptarėte priimančios šalies teises ir pareigas. Bet šiandien žymiai daugiau problemų kelia ne legali, o nelegali imigracija.

Kun. Celier: Norėdami pradėti nagrinėti šį sunkų klausimą, pamėginkime geriau suprasti emigracijos ir imigracijos priežastis. Pagrindinė emigracijos priežastis, kaip sakėme, yra nepriteklius, skurdas. O kokios yra imigracijos priežastys, t. y. kodėl renkamasi viena ar kita šalis? Yra dvi akivaizdžios ir dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirma, imigracijos geidžia priimančioji šalis, kad gautų darbininkų dirbti darbus, kurių piliečiai dirbti nenori (sunkus darbas, mažas atlyginimas, įvairūs sunkumai ir pan.). Antra, imigraciją renkasi imigrantas. Akivaizdi į galvą ateinanti priežastis yra priimančioje šalyje esanti taika ir klestėjimas.

Tada yra dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirmoji yra demografinė depresija. Kaip ir sakiau, politika yra tikrovės menas. Sakyčiau ‒ „biologinės“ tikrovės: šalis, kurios populiacija mažėja arba sensta, sukuria erdvės jaunesniems, aktyvesniems, vargingesniems žmonėms. Kad ir kaip į tai bežiūrėtum, nuo šio fakto nepabėgsi: jei tokia turtinga šalis kaip Prancūzija atsisako turėti vaikų, tada imigrantai yra neišvengiami.

Šalis, nebenorinti turėti vaikų, yra šalis, kuri prarado pasitikėjimą savimi, savo kultūra, savo istorija, savo vertybėmis.

Antroji priežastis yra pirmosios išdava: šalis, nebenorinti turėti vaikų, yra šalis, kuri prarado pasitikėjimą savimi, savo kultūra, savo istorija, savo vertybėmis. Tokiu būdu ji savanoriškai tampa kosmopolitine šalimi, kosmopolitiškumą suprantant ne kaip dosnų ir pagrįstą kitų priėmimą, bet greičiau kaip abejingumą, kuris yra mirties preliudija.

The Angelus: Jūsų versiją sunkiai galėtume pavadinti optimistiška. Deja, atrodo, kad ji yra tikroviška.

Kun. Celier: Mano galva, jei klestinti šalis kenčia nuo tikros ir nuolatinės imigracijos problemos, priežastys yra labiau vidinės, nei išorinės. Žinote, pasaulis didelis – kodėl imigrantai turėtų rinktis kažkurią šalį, jei nebūtų tikri, kad bus joje svetingai priimti ir sėkmingai įsikurs. Stipri, savo vertybėmis besididžiuojanti, dvasiškai ir demografiškai jauna šalis, kurios piliečiai yra pasirengę reikalauti pagarbos, žinos, kaip reguliuoti imigraciją. Priešingai, dvasiškai ir demografiškai senstanti šalis yra lengvas masės nekontroliuojamų migrantų grobis.

The Angelus: Tad pereikime prie nelegalios imigracijos, kuri yra visų debatų centras.

Kun. Celier: Politinis veikimas turėtų būti nukreiptas į patį šaltinį. Imigrantų išsiuntimas atgal nėra sprendimas. Reikėtų ieškoti, kaip pagerinti situaciją jų gimtojoje šalyje, kad žmonės nenorėtų išvykti. Kol žmogaus gyvenimas savo šalyje bus blogesnis už nelegalaus migranto, už grašius liejančio prakaitą užsienio gamykloje, potvynis tik stiprės: niekas nesirenka mirti iš bado savo šalyje, kai žino, jog gali gyventi ‒ kad ir kaip blogai ‒ svetimoje šalyje. Kaip pasakė vienas politikas, kovojantis prieš imigraciją Prancūzijoje (ir už tai persekiojamas): „Neįmanoma pastatyti sienų iki dangaus“. Priimančioji šalis turi stengtis pakeisti padėtį išvykimo šalyje. Anksčiau tai buvo vadinama bendradarbiavimu; dabar tai vadinama bendru vystymusi. Geriau investuoti padedant žmonėms suklestėti ir likti savo šalyje, nei išleisti milijardus bandant sulaikyti likimo nuskriaustus žmones nuo patekimo į mūsų šalį ‒ o tai jiems visada pavyks, nes gyvenimas skurde skatina veikti energingai, kantriai ir gudriai.

<…>

The Angelus: Šalys, iš kurių emigruojama, ne visada būna linkusios „bendradarbiauti“ spartinant jų vystymąsi.

Kun. Celier: Taip, tai problema. Pokariniu laikotarpiu dekolonizacija nebuvo sklandi. Ji vyko tuo metu, kai Europos žmonės buvo demoralizuoti. Dėl to mes išvykome nepasirūpinę tolesniu tų šalių likimu, lyg sakydami: „Na, o dabar tvarkykitės patys!“ Vienų šalių žmonės sėkmingai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir jiems pavyko pakilti iš skurdo arba jo išvengti, kiti iš lėto nugrimzdo į dugną. Kai buvau jaunas, per gavėnią skirdavome aukas už „tuos vargšus indus“. Dabar toje šalyje įvyko žalioji revoliucija, ir kalbama, kad ji bus viena iš XXI a. ekonominių milžinų. To paties negalima pasakyti apie juodąją, Subsacharinę Afriką. Šis kontinentas turi milžiniškus resursus, bet šiandien ji yra skurdo ir nuolatinės emigracijos vieta.

The Angelus: Šių šalių skurdą visų pirma lemia plačiai išplitusi korupcija, lyderių neatsakingumas, nesutarimai tarp genčių ir kova dėl valdžios.

Kun. Celier: Tai tiesa. Šiuo požiūriu bendras vystymasis yra nelengvas. Ir paskutiniai 40 metų, iššvaistyti tuščioms kalboms, niekam nepadėjo. Tačiau Prancūzija vis dar turi tam tikrą moralinį autoritetą, administraciją, ekonomiką, armiją. Nusprendus laikytis politinės vizijos, ilguoju laikotarpiu būtų įmanoma padėti tautoms likti namie, nes žmonės būtų laimingesni savo namuose, nei svetimoje šalyje. Vėliau reikėtų protingai ir humaniškai spręsti likusią imigraciją, bet ji nebekeltų tokių didelių problemų, kurias sukelia šiandieninė masinė imigracija.

The Angelus: Tačiau netgi naudojant bendrojo vystymosi modelį vienos šalies gyventojai, kenčiantys nuo didelio skurdo, gali masiškai įsiveržti į kitą šalį.

Kun. Celier: Kaip tik tai buvęs prezidentas Valéry Giscard‘as d’Estaing‘as pavadino „invazine imigracija“. Rašytojas Jeanas Raspailas tokį scenarijų aprašė savo 1973-ųjų romane „Šventųjų stovykla“. Knygoje priimančioji šalis taip pat yra ypatingos būtinybės būsenoje, todėl, be abejo, negalėjo staiga priimti milijonų pašaliečių. Ji negalėjo jiems pasiūlyti nei maisto, nei būsto, nei darbo.

Tokiu atveju priimančioji šalis turi tikrą teisę gintis, netgi nuo žmonių, kurie objektyviai skursta ir kenčia. Kariuomenės, jėga trukdančios nelaimėlių ordoms patekti į šalį, kurią jie gali sugriauti, vaizdiniai nėra malonūs, tačiau šiuo atveju silpnumas sukeltų pavojų tikriesiems gyventojams ir negalėtų išgelbėti atvykėlių. Be abejo, mes aptariame labai neįprastą atvejį, tačiau iš dalies jis yra šių dienų realybė.

Prieš gindama kitus žmones ir pasaulį, šalies politinė valdžia privalo ginti bendrąjį savo tautos gėrį.

The Angelus: Jūs skelbiate teisę į savigyną?

Kun. Celier: Žmonės turi nepaneigiamą teisę gintis nuo imigrantų antplūdžio, pereinančio į invaziją. Mes sakome kartu su popiežiais: svetingumo principas turi būti dosnus, nes žemė nuo pradžių buvo sukurta visiems žmonėms, o dauguma imigrantų beldžiasi į duris norėdami išsivaduoti iš savo apgailėtinos būklės. Iš kitos pusės, teritorija priklauso tautai, kuri joje gyvena ir todėl ji gali priimti tuos, kuriuos nori. Prieš gindama kitus žmones ir pasaulį, šalies politinė valdžia privalo ginti bendrąjį savo tautos gėrį. Viešoji valdžia turi patvirtinti humanišką, teisingą ir dosnią imigracijos politiką, tačiau ji taip pat turi būti apdairi, protinga ir išmintinga. Nebūtų nei protinga, nei išmintinga tiesiog leisti žmonėms plūsti į šalį tingint mąstyti, tokiu būdu sukeliant didelę žalą imigrantų kilmės šaliai, priimančiai šaliai ir jos tautai, kurios politikai yra tik jos atstovai.

The Angelus: Ar nelegalūs imigrantai turi kokias nors teises?

Kun. Celier: Būtent taip šiandien formuluojama ši problema, bet klausimas iš pat pradžių keliamas neteisingai. Pats terminas „nelegalus“ reiškia neturintį teisės, tačiau šiuo atveju nelegalas nėra vien nelegalas, bet ir žmogus. Taigi, jei atsakysiu, kad jis neturi jokių teisių, būsiu nehumaniškas, o jei atsakysiu, kad jis turi tam tikras teises, jos bus priskirtos jo nelegaliam statusui. Manau, kad klausimą būtina performuluoti ir paklausti, kokias pareigas turi šalis į ją neteisėtai patekusiam imigrantui. Mes turime pareigą jį grąžinti į gimtąją šalį, tačiau teisingu ir humanišku būdu.

The Angelus: Jei nelegalus imigrantas šalyje išbuvo 10 ar 20 metų, ar vis dar teisinga jį deportuoti?

Kun. Celier: Jūs keliate juridinio statuso klausimą. Visi žinome posakį: „Didžiausias teisingumas gali virsti didžiausia neteisybe“. Pavyzdžiui, nubausti nusikaltėlį yra gerai. Bet jei jis nepagaunamas iš karto, baudžiant jį praėjus tam tikram laikui (nors tai ir būtų teisinga per se) galima sukelti dar didesnį neteisingumą. Štai kodėl teisė numato apribojimus: pavyzdžiui, Prancūzijoje senaties terminas žmogžudystei yra 30 metų. Galėtų būti išmintinga numatyti senaties terminą imigracijos taisyklių pažeidimams. Įstatymas galėtų numatyti, kad nelegalus imigrantas, kuris šalyje neaptiktas pragyveno 20 metų, galėtų būti įteisintas. Bet turime pasakyti aiškiai: tai neturi nieko bendra su nelegalių imigrantų teisėmis; greičiau tai būtų taisyklė, nustatyta siekiant bendrojo gėrio. Štai kodėl senaties terminai skirtingose šalyse yra skirtingi.

The Angelus: Kodėl dabartinės Europos vyriausybės, susidūrusios su imigracijos fenomenu, veikia taip neefektyviai?

Kun. Celier: Kiekvienas yra savo įstatymų sargas. Nepaisant moralizuojančių proklamacijų, tauta, kuri prarado norą gyventi, neišvengiamai bus nugalėta jaunų, drąsių, vaisingų žmonių. Visa kita yra tik iliuzija ir šilti jausmai. Tautos, kurios daugiau nenori sunkiai dirbti, bus užplūstos imigrantų, ateisiančių padaryti tų darbų. Tautos, kurios nebenori turėti vaikų, bus užplūstos vaisingesnių imigrantų. Tautos, kuriuos nenori gintis, sulauks imigrantų armijų. Tokia yra žiauri gyvenimo tiesa: humanizmo puotoje nėra vietos senukams.

The Angelus: Ar yra koks nors sprendimas?

Kun. Celier: Be abejo, yra lengvinančių priemonių. Kuo lėtesnis imigracijos tempas, tuo geresnės atvykėlių asimiliavimo galimybės išsaugojant priimančios šalies identitetą nepakitusį. Imigracijos sulėtinimas padėtų laimėti laiko. Bet mūsų tautos atgimimo sprendimas yra demografinis augimas, darbo pamėgimas, savo vertybių mylėjimas, ištikimybė savo istorijai. Taip pat efektyvi politinė bendro vystymosi politika, padedanti taikiai išlaikyti skurdžių šalių žmones savo šalyse. Bet kad toks atgimimas taptų įmanomas, būtina pasukti atgal pragaro mašinos, paleistos maždaug prieš 130 metų, veikimą.

The Angelus: Pragaro mašinos?

Kun. Celier: Prancūzų respublikonų 1875 m. išrastos mašinos. Jie norėjo, kad Prancūzija nukirstų savo ryšius su Bažnyčia, kartu išlaikydama krikščioniškas vertybes. Jie norėjo, kad prancūzai liautųsi būti katalikai, bet išliktų padorūs, sunkiai dirbantys, patriotiški, mandagūs ir paklusnūs. Tik nereikėtų stebėtis, kad pakirtus medžio šaknis jis nudžiūsta. Be abejo, kol jis nusilpsta ir nudžiūna, praeina šiek tiek laiko. Bet vieną audringą dieną tas medis užgrius jo savininko namą. Prancūzai, kurie buvo mokomi, kad Dievo nėra, galų gale priėjo išvados – „Nėra Dievo, nėra ir šeimininko.“ Kam būti sąžiningam, jei nėra jokios dieviškos bausmės? Kam dirbti, jei galima gyventi nedirbant?

Tik krikščionybės atgaivinimas gali sugrąžinti mūsų žmonėms amžinojo gyvenimo skonį, o prieš jį ‒ ir žemiškojo gyvenimo skonį. Imigracijos klausimas, žinoma, yra politinis klausimas. Bet jo pirminė potekstė yra svarbesnė už politinę. Ar mūsų žmonės vis dar dega noru gyventi, būti savimi ir dėl to dėti atitinkamas pastangas? Jei mūsų tauta pasiduos švelniam nuosmukio snauduliui, ji neišvengiamai išnyks, paskandinta jūros jaunų žmonių, reikalaujančių atsiriekti savo gyvenimo pyrago gabalą.

Kitos straipsnio dalys:

Imigracija: principai, teisės, praktika (I)

Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Versta iš Šventojo Pijaus X kunigų brolija

katalikutradicija.lt

Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas Vilniuje

Redakcija
-
0
Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas Vilniuje

2024 m. rugpjūčio 8 d. (ketvirtadienį) 12 val. Vilniuje, Tilto gatvėje prie namo Nr.1, pažymėto memorialine lenta, vyks tradicinis visuomenininkų organizuojamas pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos (1874–1944) 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas.

Kviečiame dalyvauti.

Dr. Raimundas KAMINSKAS

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas

Istorinės atminties tyrinėtojas

Patriotinių idėjų ir vertybių populiarintojas

voruta.lt

Lyderio atsakomybė? Vytautas Sinica

Redakcija
-
2
Lyderio atsakomybė? Vytautas Sinica

Edvinas Jusys NeRedaguota kanale kalbasi su Vytautu Sinica.

Atliekam pareigą ir aiškinamės kas, kaip ir kodėl?

Vladimiras Dovdanovas. Pavergtųjų Rusijos tautų ateitis

Redakcija
-
1
Vladimiras Dovdanovas. Pavergtųjų Rusijos tautų ateitis
Oiratų-klamukų tautos kongreso vicepirmininkas Vladimiras Dovdanovas | IUATV nuotr.

Žinia, kad pasaulį judina idėjos ir svajonės. Ir svajotojai, ir fantastai būna aktyvūs žmonijos ateities kūrimo dalyviai – teisingesnės ir geresnės ateities. Neįmanoma pateikti pasauliui ko nors naujo, savo protu pasiliekant vien tiktai praeityje. Tad pasvajokime apie ateitį.

Įsivaizduokime, kad į mūsų dienų pasaulį grįžta Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Šarlis de Golis (Charles de Gaulle), Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), Margareta Tečer (Margaret Thatcher). Ar jie susitaikytų su ta „tvarka“, kurią žmonijai primeta Rusijos Federacija, Kinijos Liaudies Respublika, Šiaurės Korėja, Iranas, Sirija, „Hamas“, „Hezbollah“ ir panašūs režimai?
Tai sunku net įsivaizduoti. Įvardyti politikai, be abejonės, turėjo vieną esminę savybę – „plieninius kiaušinius“.

O dabar įsivaizduokime, kad Vakarų pasaulis pakeitė pasenusius naratyvus, atgyvenusias pažiūras ir problemų sprendimų prieigas, siaurą praėjusio amžiaus mąstyseną ir visiškai naujoviškai pažvelgė į tai, kas šiandien vyksta pasaulyje.

Įsivaizduokime, kad Vakaruose staiga suvokta, jog Rusijos imperijos kolonizuotos tautos taip pat turi teisę į demokratiją, savarankiškumą, laisvę ir nepriklausomybę. Netikėtai Vakaruose prabunda simpatija šioms tautoms. Jei tik tai taptų ne vien galimybe, bet ir tikrove!

Neaišku viena. Juk Vakarai nėra akli. Jų politikai, ekspertai, žvalgybininkai negali nematyti, jog daugelis po Maskvos jungu esančių tautų atstovų – raštingi, pozityvūs, šiuolaikiški ir sėkmingi. Gyvendami Vakarų šalyse jie kovoja už savo tautų ir žemių išlaisvinimą.

Jie paklūsta įstatymams, kur tiktai būna priversti išvykti, gelbėdamiesi nuo putinistinės diktatūros. Tai sunkiau pasakyti apie kai kurių tautų ir kultūrų atstovus, kurie turi savas valstybes Arabijos pusiasalyje, Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse. Negalvojančius apie savo šalių ateitį, skendinčius despotizme, antidemokratinėse santvarkose bei represyviuose režimuose.

Ar daug šiandien tautinių, demokratinių judėjimų Arabijoje, Azijoje ir Afrikoje, kurių atstovai-migrantai Europos šalyse reikalautų represinių režimų kaitos savose šalyse? Jie verčiau pasirinko išvykti į Vakarus, naudotis vakariečių sukurta gerove ir ten kurti savo gyvenimą bei tvarką, užuot bandę keisti padėtį savo tėvynėse.

Pavergtųjų Rusijos tautų atstovai gi nereikalauja iš Vakarų šalių valstybinių subsidijų, nekelia sumaišties naujose savo gyvenamosiose erdvėse, nekuria nusikalstamumo židinių, nepuola ginti teroristų nei agresorių. Jie tiesiog prašo Vakarų pripažinti jų apsisprendimo teisę.

Šiuo tikslu jie dalyvauja konferencijose, duoda interviu, teikia Vakarų šalių parlamentams dokumentus, kuriuose kalbama apie ištisų tautų gynybą nuo putininės savivalės. O jų giminaičius režimas ima įkaitais, atiminėja nuosavybę ir klijuoja juokingas, bet kartu ir pavojingas etiketes. Bet Vakarai į tai žiūri abejingai.

Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) kažkada rašė: „Nekenčiu romėno, vardu Status Quo“. Šiandien Vakarai bijo permainų tik dėl to, kad juose išnyko ryžtingi lyderiai, o šiandienos politikai žūtbūt stengiasi išsaugoti status quo.

Bet yra daugybė argumentų, kad Vakarų parama tautiniams išsivadavimo judėjimams – būtina. Šių judėjimų tikslai parankūs patiems Vakarams. Bet Vakarai renkasi kažkokius sunkiai suvokiamus Rusijos, o gal – kai kurių savo lyderių interesus.

O juk ne tokios ir didelės, bet nuoseklios Vakarų paramos tautiniams judėjimams atveju galima kalbėti apie realią šių judėjimų paramą Ukrainai Rusijos agresijos akivaizdoje. O po Rusijos sutriuškinimo naujos tautinės valstybės taptų draugiškomis Vakarų partnerėmis.

Vakarai turėtų suprasti, kad mūsų pavergtosios tautos gali suvaidinti istorinį vaidmenį likviduojant termobranduolinę imperiją per artimiausius 3–5 metus, užkirsdamos kelią termobranduoliniam karui, kurį taip siekiama sukelti Maskvoje.

Būtina požiūrių apykaita Amerikoje ir Europoje apie šių tautų praeitį, dabartį ir ateitį. Užteks svarstyti Rusijos ateitį be jos okupuotų tautų atstovų. Šių tautų atstovai turi būti kviečiami į tiesioginį dialogą su Vakarų parlamentarais, kurie kol kas teikia pirmenybę Maskvos kvaziliberalams-imperininkams. Tegul gerieji rusai kuria savo rusišką valstybę, tačiau be išsivadavusių tautinių teritorijų.

Deja, kol kas mūsų tautos nėra atstovaujamos ką nors sprendžiančiose tarptautinėse organizacijose, nors šios tautos turi savo istoriją, teritorijas ir kultūrą. Nesame tarptautinės teisės subjektai, nors norėtume ir turime teisę jais būti. Bet turime kai ką daugiau – ryžtą išsilaisvinti ir sukurti savo demokratines valstybes.

Į mus kol kas nekreipia dėmesio. Mus laiko rusais. Nors mes, asimiliuojami daugelį amžių, išsaugojome savo tapatybę, kultūrą, konfesijas, teritorijas ir papročius. Bet šiandien už mus kalba rusai. Visa tai vyksta genocido ir etnocido kontekste, o tai daro jų imperinio-šovinistinio fronto broliai – kremlininkai-putinistai.

O pasaulis toliau apgaudinėja save, laikydamas Rusiją kultūringa šalimi, rusus – gerais, humaniškais žmonėmis, o rusų pseudoliberalus – demokratais. Nors jie visomis išgalėmis siekia išsaugoti imperiją. Gerieji rusai taip ir nesupranta, kad jų siekiai – tai atgyvenusi praeitis, kuriai lemta išnykti iš istorijos.

Įsivaizduokime, kad politinė Ukrainos ir Vakarų šalių vadovybė, suvokdama Rusų pasaulio esmę, numatydama būsimą riziką ir grėsmę, anksčiau ar vėliau bus priversta apsispręsti sunaikinti šią kolonijinę imperiją. Tai – vienintelė išeitis iš situacijos, kurią Rusija kūrė pastaruosius 30 metų. Nors, jei tiksliau – ji šimtmečius priešpriešino save Vakarams ir visiems savo kaimynams ir tęsia šią agresyvią politiką šiandien.

Jei kas šiandien ieško garantijų, kad ateityje rizikos ir grėsmės iš Rusijos pusės sumažės arba išnyks, tai išeitis – viena: sunaikinti šių rizikų ir grėsmių šaltinį.

Žinoma, bus sunkumų, bet jie – įveikiami. Užtenka pažiūrėti į Baltijos šalis, kurios ne taip ir seniai išsivadavo iš rusiškojo imperializmo ir sukūrė savas suverenias valstybes. Mūsų tautos turi ką pasiūlyti tiek Vakarams, tiek visam pasauliui. Turime naftos, dujų, aukso, visą Mendelejevo lentelę, deimantų, fosfatų, medienos… Visa tai priklauso ne rusų okupantams, o mūsų tautoms.

Žinoma, toks scenarijus nėra patogus nei Rusijai, nei jos galimiems verslo partneriams Vakaruose, tarp kurių esama ir korumpuotų struktūrų. Bet jiems teks peržiūrėti savo pozicijas ir kurti santykius su naujais partneriais, tokia jau istorijos eiga. Mūsų naujos laisvos valstybės taps ne grėsme, o sąjungininkais Vakarams.

Pavyzdžiui, mūsų Oiratų valstybė galėtų atidaryti NATO bazes Kaspijos jūros pakrantėje, kurios kontrolė turi didelės reikšmės europiniam ir pasauliniam saugumui. Neabejotinai ir kitos laisvės siekiančios tautos turi, ką pasiūlyti Vakarams, kurie taps mūsų politiniais sąjungininkais ir ekonominiais partneriais.

Finansai už išteklių eksportą būtų naudojami ne militarizacijai, kaip dabar, o visuomenės plėtrai. O svarbiausia, kad naujose šalyse klestėtų demokratija, taika, bendradarbiavimas, pažanga ir tvarka.

Nuogąstavimams, kad branduolinis ginklas „išsišliaužios“ po pasaulį, dirbtinai kurstomiems rusų, nėra pagrindo. Branduolinis ginklas gali ir turi būti kontroliuojamas tarptautinės bendruomenės.

Oiratų-kalmukų tautos kongresas, kaip ir kiti tautinio išsivadavimo judėjimai, atvirai paskelbė kursą link suverenios valstybės kūrimo. Dabar kamuoliukas – Vakarų pusėje. Ar jie parodys supratimą, ryžtą ir valią palaikyti tautų siekį demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės link. Ar pasmerks pasaulį naujiems išbandymams, išsaugodami centralizuotą Rusijos valstybę, kuri anksčiau ar vėliau vėl ims kelti grėsmę Baltijos šalims, Ukrainai, visoms Vakarų šalims.

Jei V. Čerčilio, Š. de Golio, R. Reigano ir M. Tečer dar gyva, demokratija būtinai laimės. Tiesiog žmonijai teks susitelkti prieš totalitarinius ir diktatūrinius režimus.

P.S. Tai – kreipimasis į politikus, deputatus, valdininkus, žurnalistus, pilietines visuomenes Vakarų demokratinėse šalyse. Šiandien Baltijos valstybėse, Rytų ir Vakarų Europoje, Amerikoje gyvena ne šiaip pabėgėliai iš Rusijos. Šiandien čia – politikai iš tautinių respublikų bei regionų, būsimi laisvų šalių lyderiai.

Nuo jų priklausys, kokia bus šių šalių ateitis. Mums, kaip ir Ukrainai, reikalinga Vakarų parama. Ji gali būti karinė, finansinė, politinė, kad kartu su Ukraina nugalėtume Rusiją. Imperializmas, kolonializmas, teroristinės valstybės, ekstremistinės organizacijos ir struktūros turi trauktis į užmarštį. Būtent tokia turi būti ateitis XXI amžiuje.

Autorius yra Oiratų-kalmukų tautos kongreso vicepirmininkas

1...238239240...1 716Nuo 1 716 239 puslapis