Kuo daugiau dalykų keičiasi, tuo labiau jie išlieka tokie patys, bent jau Jungtinėje Karalystėje; po daugelio metų torių vyriausybių ryžtingų pastangų išplėsti masinį sekimą, beatodairiškai nukreiptą į piliečius, ir priimti griežtus įstatymus prieš žodžio laisvę, atrodo, kad naujoji leiboristų vyriausybė tęsia tai, kuo užbaigė ankstesnioji.
Po Sautporto riaušių kilo įprastinė reakcijų įvairovė: siekiama spręsti visuomenės problemas didinant stebėjimą, stiprinant policinę valstybę, kaltinant „dezinformaciją“ ir neįrodytą, bet visada patogų „užsienio kišimąsi“.
Tačiau atrodo, kad tikrasis negalavimas neabejotinai vyksta namuose, iš tiesų – ministro pirmininko kabinete. Dabar ten sėdi Keiras Starmeris, tačiau politika beveik nesikeičia: jis taip pat nori daugiau masinio sekimo, pagrįsto veido atpažinimu, ir didesnio spaudimo socialinei žiniasklaidai, kad ši plėstų cenzūrą.
Jei kas ir keičiasi, tai šių reikalavimų intensyvumas, kuriuos žmogaus teisių grupės, tokios kaip Big Brother Watch (angl. – Didžiojo brolio stebėjimas), jau seniai atmetė kaip „orveliškus“.
Po kraštutinių dešiniųjų riaušėmis pavadintų įvykių surengtoje spaudos konferencijoje Starmeris sakė, kad protestų dalyviai (kuriuos jis pavadino „banditais“ ir prilygino futbolo chuliganams) yra „mobilūs“ ir dėl šios priežasties policijos pajėgos ateityje bus savotiško tinklo dalis.
Ministras pirmininkas pridūrė, kad bus informacijos ir duomenų dalijimasis, taip pat „platesnis veido atpažinimo technologijų diegimas ir prevenciniai veiksmai, nusikalstamo elgesio įsakymai apriboti jų judėjimą jiems dar neįlipus į traukinį, lygiai taip pat, kaip mes darome su futbolo chuliganais“.
Teigiama, kad judėjimo apribojimai taikomi tik tiems, kurie anksčiau teisti, ir tiems, kurie ėmėsi „smurto per protestus“. Tačiau čia viskas komplikuojasi, nes net tų, kurie buvo kaltinami už palyginti nedidelius teisės pažeidimus, pvz., viešosios tvarkos pažeidimą, judėjimas gali būti stebimas ir apribotas.
Starmeris nepritaria naujų įstatymų priėmimui. Atrodo, kad jis patenkintas, jog visa tai galima pasiekti remiantis galiojančiais teisės aktais, ir paskelbė apie „koordinuotą atsaką“ visoje šalyje ir apie teisės aktų įgyvendinimą, pasinaudojant tais įstatymais dar labiau nei anksčiau. Tačiau jis nori daugiau policijos pareigūnų, ir panašu, kad jų skaičiaus didinimas bus vienas rinkiminės kampanijos pažadų, kurio bus laikomasi.
Starmeris skelbia šias priemones kaip būdą kovoti su protestais – jis tvirtina, kad kalbama apie „smurtinę netvarką“. Be to, jis kaltina internetines platformas, kad jos yra tos vietos, kur tai „užaštrinama“.
Tai reiškia, kad valdžiai nusprendus, tam tikra internetinė kalba gali būti laikoma smurto kurstymu, tai, Starmerio žodžiais, jau yra „ne žodžio laisvės klausimas. Tai yra baudžiamasis nusikaltimas“.
Tačiau ką valdžia laikys smurto kurstymu? Tai ypač svarbu, nes kai kurie įstatymų leidėjai – pavyzdžiui, leiboristų parlamentaras Patrickas Hurlis (Patrick Hurley), buvęs MI6 vadovas Ričardas Dielovas (Richard Dearlove) ir buvęs saugumo ministras Stefenas MakPartlandas (Stephen McPartland) – smerkė „klaidingą informaciją“ ir „dezinformaciją“, o taip pat „spėliones“ apie Sautporto užpuoliko peiliu tapatybę.
Todėl jei spėlionės gali būti laikomos klaidinga informacija, o dezinformacija – smurto kurstymu – tai plačiai atveria duris internete išsakomoms nuomonėms, kurios iš esmės užduoda klausimus apie ką nors – t. y. „spėlioja“.
Kalbant apie internetines platformas, premjeras per susitikimą prieš spaudos konferenciją užsiminė, kad jo požiūris į policiją (būtent „sukviesti atitinkamus žmones prie stalo, išspręsti problemas ir įveikti iššūkius, su kuriais susiduriame kaip šalis“). bus taikomas ir interneto platformoms.
Belieka pamatyti, kaip atrodys „bendras darbas sprendžiant iššūkius“, kai Starmeris sukvies interneto platformas ir vyriausybės atstovus prie vieno stalo.
Tuo tarpu tokios grupės kaip Big Brother Watch, kurios jau daugelį metų vykdo kampaniją prieš panašaus pobūdžio tvarkos palaikymo įtraukiant policiją veiklą, mano, kad idėja įvesti dar daugiau masinio stebėjimo, paremto veido atpažinimu, yra siaubinga.
Grupės direktorė Silki Karlo (Silkie Carlo) savo pareiškime tvirtino, kad pažadas dėl veido atpažinimo kaip atsakas į viešosios tvarkos pažeidimus „kelia nerimą“.
Pasak jos, toks požiūris kelia grėsmę demokratijai, o ne ją saugo, o Starmerio (ir ankstesnių vyriausybių) propaguojamas masinis sekimas „paverčia visuomenės narius vaikščiojančiomis asmens tapatybės kortelėmis“.
Karlo atkreipė dėmesį į tai, kad realaus laiko veido atpažinimo technologija yra „pavojingai netiksli“, „paplitusi“ Rusijoje ir Kinijoje, o Jungtinėje Karalystėje neturi aiškaus teisinio pagrindo, be to, yra uždrausta kitose Europos šalyse.
Jos nuomone, Starmeris nenagrinėjo Sautporto išpuolio (kai buvo nužudytos trys mergaitės) priežasčių arba priežasčių to, ką Karlo vadina „smurtiniu rasistiniu banditizmu“.
Vietoj to ministras pirmininkas pažadėjo daugiau dirbtinio intelekto stebėjimo. Ir tai, pasak Karlo, „šiomis aplinkybėmis yra nepataikymas į toną“.
„(Tai) nesuteiks visuomenei absoliučiai jokio pasitikėjimo, kad ši vyriausybė yra pakankamai kompetentinga ar įsitikinusi, jog gali griežtai kovoti su šių nusikaltimų priežastimis ir apsaugoti visuomenę“, – apibendrino ji.
Šaltinis: reclaimthenet.org
Jeigu neklystu, tas pats Paulius Gritėnas, kuris pandemijos metu įrodinėjo, kad policinės struktūros privalo prispausti jo ir jo bendraminčių oponentus, 
